BENDROJO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS

2011 m. kovo 3 d.(*)

„Konkurencija – Karteliai – Skirstomųjų įrenginių su dujų izoliacija projektų rinka – Sprendimas, kuriuo konstatuojamas pažeidimas pagal EB 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį – Rinkos pasidalijimas – Poveikis bendrojoje rinkoje – Tęstinio pažeidimo sąvoka – Pažeidimo trukmė – Senatis – Baudos – Proporcingumas – Sunkinančios aplinkybės – Organizatoriaus vaidmuo – Lengvinančios aplinkybės – Bendradarbiavimas“

Byloje T‑110/07

Siemens AG, įsteigta Berlyne (Vokietija) ir Miunchene (Vokietija), iš pradžių atstovaujama advokatų I. Brinker, T. Loest ir C. Steinle, vėliau I. Brinker ir C. Steinle,

ieškovė,

prieš

Europos Komisiją, iš pradžių atstovaujamą F. Arbault ir O. Weber, vėliau X. Lewis ir R. Sauer ir galiausiai R. Sauer ir A. Antoniadis,

atsakovę,

visų pirma dėl pašymo iš dalies panaikinti 2007 m. sausio 24 d. Komisijos sprendimą C (2006) 6762 galutinis dėl procedūros pagal EB 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (Byloje COMP/F/38.899 – Skirstomieji įrenginiai su dujų izoliacija) arba sumažinti ieškovei skirtą baudą,

BENDRASIS TEISMAS (antroji kolegija),

kurį sudaro pirmininkė I. Pelikánová (pranešėja), teisėjai K. Jürimäe ir S. Soldevila Fragoso,

posėdžio sekretorė K. Andová, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2009 m. gruodžio 16 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Ginčo aplinkybės

1        Ieškovė Siemens AG yra biržoje kotiruojama bendrovė, veikianti elektros inžinerijos ir elektronikos srityse. Jos buveinė yra Berlyne (Vokietija) ir Miunchene (Vokietija).

2        Skirstomieji įrenginiai su dujų izoliacija (toliau – SĮDI) skirti energijos srautui elektros energijos tinkluose reguliuoti. Tai sunki elektros įranga, naudojama kaip visiškai įrengtų elektros pastočių pagrindinė dalis. Pastotės yra pagalbinės elektrinės, kurios transformuoja elektros srovę. Be transformatoriaus pastotes sudaro kontrolės sistemos, relės, baterijos, krovikliai ir skirstomieji įrenginiai. Skirstomųjų įrenginių paskirtis – apsaugoti transformatorių nuo perkrovos ir (arba) izoliuoti elektros srovę ir sugedusį transformatorių.

3        Skirstomieji įrenginiai gali būti su dujų izoliacija, su oro izoliacija arba mišria izoliacija, kai derinamos dvi pirmosios technologijos. Skirstomieji įrenginiai parduodami visame pasaulyje kaip visiškai įrengtų elektros pastočių sudedamosios dalys arba kaip į tokias pastotes integruotinos atskiros dalys. Jie sudaro apie 30–60 % visos šių pastočių kainos.

4        2004 m. kovo 3 d. ABB Ltd Komisiją informavo apie antikonkurencinius veiksmus skirstomųjų įrenginių su dujų izoliacija sektoriuje ir žodžiu pateikė prašymą atleisti nuo baudų pagal 2002 m. vasario 19 d. Komisijos pranešimą apie atleidimą nuo baudų ir baudų sumažinimą kartelių atveju (OL C 45, 2002, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 155, toliau – pranešimas dėl bendradarbiavimo).

5        Veiksmais, apie kuriuos pranešė ABB, pasauliniu mastu buvo koordinuojamas SĮDI projektų pardavimas pasidalijant rinkas, skiriant kvotas ir išlaikant atitinkamas rinkos dalis, skiriant projektus šiam tikslui nustatytiems SĮDI gamintojams ir manipuliuojant konkurso procedūra (pasiūlymų klastojimas), kad sutartys būtų sudarytos su šiais gamintojais, sudėtinguose susitarimuose dėl SĮDI projektų, kurie nepaskirti, nustatomos kainos, nutraukiamos licencijos sutartys su bendrovėmis, kurios nėra kartelio narės, ir keičiamasi slapta informacija apie rinką.

6        ABB žodžiu pateiktą prašymą atleisti nuo baudų papildė žodinėmis pastabomis ir rašytiniais įrodymais. 2004 m. balandžio 25 d. Komisija ABB pritaikė sąlyginį atleidimą nuo baudų.

7        Remdamasi ABB pareiškimais Komisija pradėjo tyrimą ir 2004 m. gegužės 11 d. ir 12 d. atliko patikrinimus Areva T&D SA, Siemens AG, VA Tech grupės, Hitachi Ltd ir Japan AE Power Systems Corp (toliau – JAEPS) patalpose.

8        2006 m. balandžio 20 d. Komisija priėmė pranešimą apie kaltinimus, apie kurį buvo pranešta 20 bendrovių, o tarp jų – ir Siemens.

9        2006 m. liepos 18 ir 19 d. Komisija surengė posėdį.

10      2007 m. sausio 24 d. Komisija priėmė sprendimą C (2006) 6762 galutinis dėl procedūros pagal [EB] 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (Byloje COMP/F/38.899 – Skirstomieji įrenginiai su dujų izoliacija) (toliau – ginčijamas sprendimas). Siemens apie šį sprendimą pranešta 2007 m. vasario 8 dieną.

11      Be Siemens, ginčijamas sprendimas buvo išsiųstas ABB, Alstom SA, Areva SA, Areva T&D AG, Areva T&D Holding SA ir Areva T&D SA, Fuji Electric Holdings Co., Ltd ir Fuji Electric Systems Co., Ltd (toliau – kartu vadinamos Fuji), Hitachi Ltd ir Hitachi Europe Ltd (toliau – kartu vadinamos Hitachi), JAEPS, Mitsubishi Electric System Corp. (toliau – Melco), Nuova Magrini Galileo SpA, Schneider Electric SA, Siemens AG Österreich, Siemens Transmission & Distribution Ltd (toliau – Reyrolle), Siemens Transmission & Distribution SA, Toshiba Corp. ir VA Tech Transmission & Distribution GmbH & Co. KEG.

12      Ginčijamo sprendimo 113–123 konstatuojamosiose dalyse Komisija nurodė, kad kartelyje dalyvavusios įvairios įmonės pasauliniu mastu, išskyrus tam tikras rinkas, koordinavo SĮDI projektų skyrimą pagal sutartas taisykles būtent tam, kad išlaikytų kvotas, kurios aiškiai parodo istoriškai nusistovėjusias jų rinkos dalis. Komisija patikslino, kad SĮDI projektai buvo skiriami remiantis bendra „Japonijos“ kvota ir bendra „Europos“ kvota, kurias po to turėjo pasidalyti atitinkamai Japonijos gamintojai ir Europos gamintojai. 1988 m. balandžio 15 d. Vienoje pasirašytame susitarime (toliau – GQ susitarimas) buvo įtvirtintos taisyklės, pagal kurias leidžiama SĮDI projektus skirti arba Japonijos gamintojams, arba Europos gamintojams ir jų vertę įskaičiuoti į atitinkamą kvotą.

13      Be to, ginčijamo sprendimo 124–132 konstatuojamosiose dalyse Komisija nurodė, kad kartelyje dalyvavusios įvairios įmonės sudarė žodinį susitarimą (toliau – bendrasis susitarimas), pagal kurį SĮDI projektai, pirma, Japonijoje ir, antra, Europos valstybėse narėse, dalyvaujančiose kartelyje, – kartu vadinamose SĮDI projektų „šalyse gamintojose“, – buvo iš anksto paskirti atitinkamai kartelio nariams Japonijoje ir Europoje. „Šalyse gamintojose“ tarp šių dviejų šalių grupių nebuvo keičiamasi informacija dėl SĮDI projektų ir jie nebuvo įtraukti į atitinkamas kvotas. Taip pat GQ susitarime buvo taisyklių, susijusių su keitimusi informacija, reikalinga kartelio tarp dviejų gamintojų grupių veikimui, o šį keitimąsi užtikrino būtent dviejų grupių sekretorės, kad būtų galima manipuliuoti atitinkamais konkursais ir nustatyti SĮDI projektų, kurie neturėjo būti paskirti, kainas. Pagal GQ susitarimo 2 priedą šis susitarimas taikomas visame pasaulyje, išskyrus Jungtines Amerikos Valstijas, Kanadą, Japoniją ir 17 Vakarų Europos šalių. Be to, pagal bendrąjį susitarimą SĮDI projektai kitose Europos šalyse nei „šalyse gamintojose“ taip pat buvo iš anksto priskirti Europos šalių grupei, o Japonijos gamintojai įsipareigojo neteikti pasiūlymų dėl SĮDI projektų Europoje.

14      Komisijos teigimu, SĮDI projektų pasidalijimą tarp Europos gamintojų reguliavo susitarimas, kuris taip pat pasirašytas 1988 m. balandžio 15 d. Vienoje, – „E‑Group Operation Agreement for GQ‑Agreement“ („E grupės susitarimas dėl GQ susitarimo įgyvendinimo“, toliau – EQ susitarimas). Komisija pažymėjo, kad SĮDI projektų skyrimui Europoje taikytos tos pačios taisyklės bei procedūros kaip ir tos, kurios taikomos SĮDI projektų skyrimui kitose šalyse. Būtent apie SĮDI projektus Europoje taip pat turėjo būti pranešta, jie turėjo būti įtraukiami į sąrašą, paskiriami, valdomi arba už juos pasiūlyta minimali kaina.

15      Ginčijamo sprendimo 142 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, kad GQ susitarime ir EQ susitarime bei siekiant užtikrinti kartelio organizavimą ir veikimą atskiri kartelio nariai buvo identifikuojami suteikiant kodą, kurį Europos narių atveju sudarė skaičiai, o Japonijos narių atveju – raidės. Nuo 2002 m. liepos mėn. pradiniai kodai buvo pakeisti skaičiais.

16      Ginčijamo sprendimo 1 straipsnio o punkte Komisija konstatavo, kad Siemens dalyvavo darant pažeidimą nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 1999 m. rugsėjo 1 d. ir nuo 2002 m. kovo 26 d. iki 2004 m. gegužės 11 dienos.

17      Už ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje nurodytą pažeidimą ginčijamo sprendimo 2 straipsnio m punkte Siemens skirta 396 562 500 EUR bauda.

 Procesas ir šalių reikalavimai

18      Ši byla buvo pradėta ieškiniu, kurį Siemens pateikė Pirmosios instancijos teismo (dabar – Bendrasis Teismas) kanceliarijai 2007 m. balandžio 16 dieną.

19      Susipažinęs su teismo posėdžio pranešimu, Teismas (antroji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį.

20      Taikydamas proceso organizavimo priemones pagal Procedūros reglamento 64 straipsnį Teismas šalims pateikė klausimus raštu. Šalys į juos atsakė per nustatytą terminą.

21      2009 m. gruodžio 16 d. posėdyje buvo išklausytos šalių žodinės pastabos ir atsakymai į Teismo žodžiu pateiktus klausimus.

22      Siemens Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamą sprendimą, kiek jis susijęs su Siemens,

–        nepatenkinus pirmojo reikalavimo, sumažinti Siemens skirtą baudą,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

23      Komisija Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš Siemens bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

24      Ieškiniui dėl panaikinimo pagrįsti Siemens nurodo tris ieškinio pagrindus. Pirmasis ieškinio pagrindas susijęs su EB 81 straipsnio 1 dalies ir Europos ekonominės erdvės susitarimo (toliau – EEE susitarimas) 53 straipsnio pažeidimu. Antrasis – susijęs su 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [EB] 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) 25 straipsnio pažeidimu. Trečiasis – susijęs su teisės klaidomis apskaičiuojant baudą.

I –  Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su EB 81 straipsnio 1 dalies ir EEE susitarimo 53 straipsnio 1 dalies pažeidimu

25      Pirmąjį ieškinio pagrindą sudaro dvi dalys. Pirmoje dalyje Siemens teigia, kad „nepakankamai aprašyti pažeidimai, kuriais kaltinama“. Antroje dalyje ji nurodo, jog „tariamų susitarimų ir jų poveikio bendrajai rinkai analizė neteisinga“.

A –  Dėl pirmojo ieškinio pagrindo pirmos dalies, susijusios su „pažeidimų, kuriais kaltinama, nepakankamu aprašymu“

1.     Šalių argumentai

26      Siemens tvirtina, kad Komisija tiksliai neaprašė ir pakankamai neįrodė pažeidimo, kuriuo ji kaltinama. Iš esmės Siemens teigia, jog, pirma, Komisija neįrodė, kad veiksmai, kuriais kaltinama, vieningi ir tęstiniai, antra, Komisija neaprašė konkretaus kartelio poveikio bendrajai rinkai ir, trečia, Komisija nepateikė įrodymo, kad apskritai Siemens du kartus ketino dalyvauti tame pačiame pažeidime.

27      Komisija teigia, kad šį ieškinio pagrindą reikia atmesti kaip nepakankamai pagrįstą. Be to, ji pažymi, jog Siemens teiginiai nepagrįsti.

2.     Bendrojo Teismo vertinimas

28      Reikia konstatuoti, kad pirmojo ieškinio pagrindo pirma dalimi pateikiami kaltinimai, kurie arba pateikti ir kitose ieškinio dalyse, arba turi būti nagrinėjami kartu su kitais Siemens pateiktais ieškinio pagrindais, taip pat susijusiais su ginčijamo sprendimo 1 straipsniu, kuriame konstatuotas pažeidimas. Tačiau kaltinimas, susijęs su tuo, kad nėra įrodymų, jog veiksmai, kuriais kaltinama, yra vieningi ir tęstiniai, yra pateiktas ir antrojo ieškinio pagrindo antroje dalyje, o ieškinio pagrindas, susijęs su Siemens ketinimu apskritai dalyvauti šiame pažeidime, taip pat turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į šias aplinkybes. Be to, kaltinimas, susijęs su tuo, kad neaprašytas konkretus kartelio poveikis bendrajai rinkai, taip pat nurodytas – daug išsamiau – pirmojo ieškinio pagrindo antroje dalyje. Todėl matyti, kad ši dalis nėra savarankiška.

29      Vadinasi, nereikia priimti sprendimo dėl pirmojo ieškinio pagrindo pirmos dalies.

B –  Dėl pirmojo ieškinio pagrindo antros dalies, susijusios su „tariamų susitarimų ir jų poveikio bendrajai rinkai neteisinga analize“

30      Pirmojo ieškinio pagrindo antroje dalyje Siemens pateikia tris kaltinimus, atitinkamai susijusius su tuo, kad nebuvo kartelio, kuris darė poveikį Europos ekonominei erdvei, kad Japonijos gamintojai ir Europos gamintojai nebuvo pasidaliję geografinių rinkų ir kad „šalys gamintojos“ nebuvo saugomos.

31      Šie trys kaltinimai glaudžiai susiję. Iš tikrųjų, viena vertus, antrasis ir trečiasis kaltinimai susiję su Komisijos išvadomis, kurios, – darant prielaidą, jog jos teisingos, – įrodo, jog egzistavo Europos ekonominei erdvei įtaką daręs kartelis, o šis klausimas yra pirmojo kaltinimo objektas. Kita vertus, visi trys kaltinimai yra susiję ir dėl to, kad jie grindžiami tais pačiais Komisijos pateiktais įrodymais. Todėl jie turi būti nagrinėjami kartu.

1.     Šalių argumentai

32      Siemens teigia, kad, kiek tai susiję su pirmuoju jos dalyvavimo etapu, t. y. 1988–1999 m. laikotarpiu, pažeidimas, kuriuo ji kaltinama, ginčijamame sprendime nėra pakankamai pagrįstas. Visų pirma, Komisija klaidingai nusprendė, kad GQ susitarimas ir EQ susitarimas įrodo, jog pažeidimas turėjo pasekmių Europos ekonominei erdvei, nors ta erdvė aiškiai nepateko į šių susitarimų taikymo sritį. Tokio pažeidimo neįrodė ir kiti Komisijos pateikti įrodymai.

33      Šiuo klausimu Siemens mano, jog Komisija neįrodė, kad bendrajame susitarime Europos ir Japonijos gamintojai nusprendė neveikti atitinkamų savo šalių rinkose. Tokio geografinių rinkų pasidalijimo neįrodo nei GQ susitarimo aiški taikymo srities išimtis dėl 17 Europos valstybių, nei SĮDI projektų Europoje tariamas priskyrimas bendrai kvotai, nei Komisijos nurodyti Hitachi ar Fuji pareiškimai. Tačiau tai, kad GQ susitarimo dalyviai neprekiavo savo gaminiais tam tikrose Europos rinkose, lėmė išimtinai techninės ir ekonominės patekimo į šias rinkas kliūtys.

34      Siemens ginčija tiek geografinį Europos rinkų pasidalijimo pagal „šalių gamintojų“ ar „vidaus rinkų“ principą egzistavimą, tiek ir dalyvavimą tariamuose „išankstiniuose susitarimuose Europoje“, kuriuos Komisija nurodė grįsdama teiginį dėl rinkų pasidalijimo Europos ekonominėje erdvėje. Šiuo klausimu Komisijos pateiktų įrodymų nepakanka. Galiausiai, tai, kad tam tikri gamintojai neveikė tam tikrose nacionalinėse rinkose, paaiškinama kitaip nei neteisėto kartelio egzistavimu.

35      Komisija ginčija Siemens pateiktus argumentus.

2.     Bendrojo Teismo vertinimas

36      Visų pirma, pažymėtina, kad rašytiniuose dokumentuose Siemens aiškiai pripažįsta faktines aplinkybes, kokios buvo nurodytos ginčijamame sprendime, susijusias su antruoju jos dalyvavimo darant pažeidimą etapu, t. y. 2002–2004 metais. Todėl Siemens pateiktas pirmasis ieškinio pagrindas susijęs tik su pirmuoju jos dalyvavimo darant pažeidimą etapu, t. y. 1988–1999 metais. Dėl šios priežasties įrodymai, kuriais remiasi Komisija, šioje pirmojo ieškinio pagrindo dalyje turi būti nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su pastaruoju laikotarpiu, arba kiek jie leidžia daryti išvadas dėl pastarojo laikotarpio.

37      Šiuo klausimu reikia atmesti Komisijos argumentą, kad pastabas, susijusias su 2002–2004 m. laikotarpiu, galima teisėtai taikyti ir ankstesniam laikotarpiui, nes kalbama apie vieną ir tą patį pažeidimą. Iš tikrųjų šiame nagrinėjimo etape nereikia spręsti, ar egzistavo vienas pažeidimas, apimantis abu Siemens dalyvavimo kartelyje laikotarpius, o tai reikės daryti dėl kiekvieno laikotarpio vertinant, kokiu mastu su konkrečiu pažeidimo laikotarpiu susiję įrodymai suteikia svarbios informacijos ir apie pirmąjį dalyvavimo pažeidime etapą.

38      Be to, Komisijos teiginys, kad Siemens ginčija tik kartelio poveikį konkurencijai Europos ekonominėje erdvėje, nors ginčijamame sprendime Komisija ją kaltina sudarius kartelį, kurio tikslas iškraipyti konkurenciją bendrojoje rinkoje, neleidžia susiaurinti faktinių aplinkybių, kuriomis kaltinama Siemens, nagrinėjimo. Iš visų Siemens rašytiniuose dokumentuose pateiktų argumentų matyti, kad ji ginčija ne tik tai, kad inkriminuojamas kartelis padarė įtakos bendrajai rinkai ir Europos ekonominei erdvei (išskyrus Lichtenšteiną ir Islandiją), bet ir tai, kad jo tikslas buvo iškraipyti konkurenciją bendrojoje rinkoje ir Europos ekonominėje erdvėje.

39      Taigi iš esmės šalys nesutaria dėl klausimo, ar Komisija įrodė, kiek tai susiję su 1988–1999 m. laikotarpiu, kad egzistavo kartelis, galintis padaryti poveikį bendrajai rinkai ir Europos ekonominei erdvei.

40      Todėl reikia nustatyti, ar tokie rašytiniai įrodymai, kokie yra GQ susitarimas ir EQ susitarimas, įrodo, kad egzistavo kartelis, galėjęs padaryti poveikį bendrajai rinkai ir Europos ekonominei erdvei. Šiuo klausimu nereikia atriboti EB 81 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų dviejų galimybių. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką norint įvertinti, ar suderinti veiksmai draudžiami pagal EB 81 straipsnio 1 dalį, nereikia nagrinėti konkretaus tokių veiksmų poveikio, jeigu jų tikslas – konkurencijos bendrojoje rinkoje trukdymas, ribojimas arba iškraipymas (žr. 2009 m. birželio 4 d. Teisingumo Teismo sprendimo T‑Mobile Netherlands ir kt., C‑8/08, Rink. p. I‑4529, 29 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Minėta teismo praktika pagal analogiją taikoma ir EEE susitarimo 53 straipsnio 1 daliai.

41      Jei atsakymas būtų neigiamas, reikės išsiaiškinti, ar Komisijos nurodytą bendrąjį susitarimą pakankamai įrodo visos kitos aplinkybės.

42      Vis dėlto prieš pradedant šį patikrinimą reikia priminti įrodinėjimo pareigai taikomas taisykles, nes šalys nesutaria ir dėl šio klausimo.

a)     Dėl įrodinėjimo pareigos

43      Visų pirma primintina, kad Komisija turi pagrįsti nustatytus EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimus ir pateikti pakankamai įrodymų, teisiškai patvirtinančių pažeidimą sudarančias aplinkybes (1998 m. gruodžio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Baustahlgewebe prieš Komisiją, C‑185/95 P, Rink. p. I‑8417, 58 punktas ir 1999 m. liepos 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni, C‑49/92 P, Rink. p. I‑4125, 86 punktas).

44      Šiomis aplinkybėmis teismo abejonės turi būti aiškinamos įmonės, kuriai skirtas pažeidimą konstatuojantis sprendimas, naudai. Todėl teismas negali pripažinti, kad Komisija pateikė pakankamus teisinius pažeidimo buvimo įrodymus, jei šiuo klausimu vis dar turi abejonių, ypač nagrinėjant ieškinį dėl sprendimo, kuriuo paskirta bauda, panaikinimo (2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Dresdner Bank ir kt. prieš Komisiją, T‑44/02 OP, T‑54/02 OP, T‑56/02 OP, T‑60/02 OP ir T‑61/02 OP, Rink. p. II‑3567, 60 punktas).

45      Iš tikrųjų šioje situacijoje būtina atsižvelgti į nekaltumo prezumpcijos principą, visų pirma įtvirtintą 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 6 straipsnio 2 dalyje, kuris priskiriamas prie pagrindinių teisių ir pagal Teisingumo Teismo praktiką, kuri, be to, patvirtinta ES 6 straipsnio 2 dalyje, yra bendras Bendrijos teisės principas. Atsižvelgiant į nagrinėjamų pažeidimų pobūdį ir su jais susijusių sankcijų pobūdį bei griežtumo laipsnį, nekaltumo prezumpcijos principas taikomas ir procedūroms dėl įmonėms taikomų konkurencijos taisyklių pažeidimų, per kurias gali būti skirtos vienkartinės arba periodiškai mokamos baudos (šiuo klausimu žr. 1999 m. liepos 8 d. Teisingumo Teismo sprendimų Hüls prieš Komisiją, C‑199/92 P, Rink. p. I‑4287, 149 ir 150 punktus ir Montecatini prieš Komisiją, C‑235/92 P, Rink. p. I‑4539, 175 ir 176 punktus).

46      Taigi būtina, kad Komisija pateiktų tikslius ir neprieštaringus įrodymus, patvirtinančius, kad pažeidimas tikrai buvo padarytas (šio sprendimo 44 punkte minėto Sprendimo Dresdner Bank ir kt. prieš Komisiją 62 punktas) ir kad pagrįstų tvirtą įsitikinimą, jog nurodyti pažeidimai yra žymus konkurencijos apribojimas EB 81 straipsnio 1 dalies prasme (1999 m. sausio 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Riviera Auto Service ir kt. prieš Komisiją, T‑185/96, T‑189/96 ir T‑190/96, Rink. p. II‑93, 47 punktas).

47      Vis dėlto reikia pabrėžti, kad kiekvienas Komisijos pateiktas įrodymas nebūtinai turi atitikti šiuos kriterijus kiekvieno pažeidimo elemento atžvilgiu. Pakanka, kad šį reikalavimą atitiktų institucijos pateiktų įrodymų visuma, vertinama bendrai (žr. 44 punkte minėto Sprendimo Dresdner Bank ir kt. prieš Komisiją 63 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

48      Be to, atsižvelgiant į akivaizdų antikonkurencinių susitarimų draudimo pobūdį, o dėl šios priežasties – jų slaptą įgyvendinimą, negalima reikalauti iš Komisijos pateikti dokumentų, aiškiai patvirtinančių atitinkamų ūkio subjektų tarpusavio ryšius. Bet kuriuo atveju Komisijos turimus fragmentiškus ir atskirus įrodymus gali papildyti išvados, iš kurių būtų galima atkurti atitinkamas faktines aplinkybes. Todėl egzistuojanti antikonkurencinė praktika arba susitarimas gali būti nustatomi iš tam tikro skaičiaus sutapimų ir požymių, kurie kartu nagrinėjami gali įrodyti konkurencijos taisyklių pažeidimą, jeigu nėra kito logiško paaiškinimo (44 punkte minėto Sprendimo Dresdner Bank ir kt. prieš Komisiją 64 ir 65 punktai ir 2004 m. sausio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją, C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, Rink. p. I‑123, 55–57 punktai).

49      Vis dėlto jei Komisija nuspręsdama, kad padarytas pažeidimas, remiasi tik nagrinėjamų įmonių elgesiu rinkoje, šioms pakanka įrodyti, kad yra aplinkybių, leidžiančių kitaip pažvelgti į Komisijos nustatytus faktus ir pateikti kitokį tikėtiną aplinkybių paaiškinimą nei tas, kuriuo Komisija pagrindė Bendrijos konkurencijos taisyklių pažeidimą (šiuo klausimu žr. 2004 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją, T‑67/00, T‑68/00, T‑71/00 ir T‑78/00, Rink. p. II‑2501, 186 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

50      Kiek tai susiję su įrodinėjimo priemonėmis, kurios gali būti naudojamos EB 81 straipsnyje ir EEE susitarimo 53 straipsnyje numatytam pažeidimui įrodyti, pažymėtina, jog Bendrijos teisėje galioja laisvo įrodymų vertinimo principas (2004 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Dalmine prieš Komisiją, T‑50/00, Rink. p. II‑2395, 72 punktas). Visų pirma jokia Bendrijos teisės norma ar pagrindinis principas nedraudžia Komisijai vienos įmonės atžvilgiu remtis kitos pažeidimo padarymu kaltinamos įmonės pareiškimais (šio sprendimo 61 punkte minėto „PVC II“ sprendimo 109 ir 512 punktai). Kitu atveju Komisijos pareiga pateikti EB 81 ir 82 straipsnių pažeidimų įrodymus būtų neįvykdoma ir nesuderinama su EB sutartyje jai numatyta pareiga prižiūrėti tinkamą šių teisės normų taikymą (49 punkte minėto Sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją 192 punktas).

51      Galimybė kitaip aiškinti faktines aplinkybes yra svarbi, jei Komisija remiasi vien tik nagrinėjamų įmonių elgesiu rinkoje. Todėl toks aiškinimas nesvarbus nuo to momento, kai pažeidimas ne tik preziumuojamas, bet patvirtintas įrodymais. Be to, pagal pirmesniame punkte nurodytą laisvo įrodymų vertinimo principą pažeidimui įrodyti priimtinos visos įrodinėjimo priemonės, taigi kitoks aiškinimas nesvarbus, kai pažeidimas pakankamai įrodytas kitais nei rašytiniais įrodymais (šiuo klausimu žr. 1999 m. balandžio 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją, T‑305/94–T‑307/94, T‑313/94–T‑316/94, T‑318/94, T‑325/94, T‑328/94, T‑329/94 ir T‑335/94, Rink. p. II‑931, 727 ir 728 punktus).

52      Todėl šioje byloje, kalbant apie Siemens ginčijamas aplinkybes, reikia patikrinti, ar veiksmai, kuriais Komisija ją kaltina ginčijamame sprendime, patvirtinti įrodymais, ar tokia išvada padaryta vien tik iš nagrinėjamos įmonės elgesio rinkoje. Tik jei pastaroji prielaida pasitvirtintų, reikės nagrinėti, ar yra kitokių nagrinėjamos įmonės elgesio rinkoje paaiškinimų, pakankamai įtikinamai paneigiančių ginčijamame sprendime padarytas išvadas.

53      Tačiau pagal teismo praktiką, atsižvelgiant į akivaizdų antikonkurencinių susitarimų draudimo pobūdį ir jų slaptą įgyvendinimą, kartelio egzistavimo įrodymu gali būti įtikinanti požymių visuma (žr. šio sprendimo 48 punktą). Todėl Siemens tokio įrodymo negali paneigti argumentu, kad Komisijos pateiktų atskirų požymių nepakanka, jog būtų įrodytas elgesys, kuriuo ji kaltinama. Iš esmės Komisijos nurodytos įrodančių požymių visumą sudarančios atskiros aplinkybės, vertinamos atskirai, negali būti tokio elgesio išsamus įrodymas.

54      Kalbant apie atskiriems įrodymams priskirtiną įrodomąją galią pabrėžtina, kad vienintelis svarbus kriterijus laisvai pateiktiems įrodymams vertinti yra jų patikimumas (žr. 2004 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Mannesmannröhren‑Werke prieš Komisiją, T‑44/00, Rink. p. II‑2223, 84 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką; 50 punkte minėto Sprendimo Dalmine prieš Komisiją 72 punktą ir 49 punkte minėto Sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją 273 punktą). Pagal bendras įrodinėjimo srityje taikomas taisykles dokumento patikimumas ir todėl jo įrodomoji galia priklauso nuo jo kilmės, parengimo aplinkybių, adresato ir turinio patikimumo (2000 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją, T‑25/95, T‑26/95, T‑30/95–T‑32/95, T‑34/95–T‑39/95, T‑42/95–T‑46/95, T‑48/95, T‑50/95–T‑65/95, T‑68/95–T‑71/95, T‑87/95, T‑88/95, T‑103/95 ir T‑104/95, Rink. p. II‑491, 1053 punktą; teisėjo B. Vesterdorf, einančio generalinio advokato pareigas, išvada 1991 m. spalio 24 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimui Rhône‑Poulenc prieš Komisiją, T‑1/89, Rink. p. II‑867, II‑869, II‑956). Be kita ko, didelę svarbą reikia suteikti tam, kad dokumento parengimas glaudžiai siejamas su faktinėmis aplinkybėmis (1999 m. kovo 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Ensidesa prieš Komisiją, T‑157/94, Rink. p. II‑707, 312 punktas ir 2003 m. gruodžio 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Nederlandse Federatieve Vereniging voor de Groothandel op Elektrotechnisch Gebied et Technische Unie prieš Komisiją, T‑5/00 ir T‑6/00, Rink. p. II‑5761, 181 punktas) arba grindžiamas tiesioginių šių aplinkybių liudytojų parodymais (49 punkte minėto Sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją 207 punktas). Be to, pareiškimai, nenaudingi juos pateikiančiajam, iš principo turi būti laikomi ypač patikimais įrodymais (49 punkte minėto Sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją 207, 211 ir 212 punktai).

b)     Dėl GQ susitarimo ir EQ susitarimo įrodomosios galios

55      Visų pirma dėl GQ susitarimo šalys sutaria, kad jame numatytas kartelio dėl SĮDI projektų įgyvendinimas pasauliniu mastu, be kita ko, apima keitimąsi informacija apie viešuosius konkursus ir sudarytas sutartis naudojant standartines formas, kvotų skyrimą atitinkamai Europos ir Japonijos gamintojų grupėms, rinkų skyrimą pagal kartelį, konkursų klastojimą, minimalių kainų nustatymą ir kovą prieš įmones ne kartelio nares. Vis dėlto pažymėtina, kad, kaip tvirtina Siemens, GQ susitarime buvo aiškiai numatyta, kad jis netaikomas Europoje. Iš tikrųjų šio susitarimo 2 priede, susijusiame su teritorine jo taikymo sritimi, apibrėžtos penkios teritorijų grupės. Pirmoji grupė apibrėžta kaip apimanti Europą ir Viduržemio jūros regioną, išskyrus dvylika tuo metu buvusių Bendrijos valstybių narių bei Austriją, Švediją, Šveicariją, Suomiją ir Norvegiją. Kalbant apie Europos ekonominę erdvę į taikymo sritį patenka Lichtenšteinas ir Islandija – ši aplinkybė svarbi tik nuo EEE susitarimo įsigaliojimo 1994 m. sausio 1 dieną. Antroji grupė apibrėžta kaip apimanti Aziją, išskyrus Japoniją.

56      Tačiau vien GQ susitarimo tekstas nėra kartelio, dariusio poveikį bendrajai rinkai ir Europos ekonominei erdvei, įrodymas.

57      Po to, kalbant apie EQ susitarimą, pažymėtina, kad jis yra tik susitarimas dėl GQ susitarimo vykdymo, o tai patvirtina jo pavadinimas ir preambulės nuostatos, pagal kurias visų pirma EQ susitarimas taikomas vykdant GQ susitarimą ir jo nuostatos yra viršesnės EQ susitarimo nuostatų atžvilgiu. Iš esmės EQ susitarime nustatytos taisyklės, susijusios su bendros „Europos“ kvotos paskirstymu tarp Europos gamintojų. Šis paskirstymas atliekamas pagal EQ susitarimo 4 straipsnyje numatytą procedūrą ir pagal šio susitarimo 8 straipsnyje nustatytas kvotas.

58      Kadangi iš esmės EQ susitarimu tik paskirstoma GQ susitarime numatyta bendra „Europos“ kvota, kuri, kaip pirmiau nurodyta, neapima bendrosios rinkos ir didžiosios dalies EEE, EQ susitarimo tekstas nėra kartelio, dariusio poveikį bendrajai rinkai ir EEE, įrodymas. Todėl, kaip nurodyta šio sprendimo 39 punkte, reikia išnagrinėti, ar Komisijai pavyko kitu būdu įrodyti tokio poveikio egzistavimą. Išvados, kurias galima padaryti netiesiogiai iš GQ susitarimo ir EQ susitarimo, bus nagrinėjamos šio sprendimo 140 ir paskesniuose punktuose, susijusiuose su rašytiniais įrodymais.

c)     Dėl įrodymo, susijusio su bendruoju susitarimu

59      Pirmiausia reikia pažymėti, kad aplinkybė, jog GQ susitarimo išimtimis, į kurias daroma nuoroda ir EQ susitarime, iš susitarimų taikymo srities aiškiai pašalinamos Europos ir Japonijos rinkos, savaime neturi būti vertinama kaip įrodymas, kad kartelis nepadarė poveikio Europos rinkoms, nei kaip įrodymas, kad nebuvo geografinio pasidalijimo ar pasidalijimo pagal „šalis gamintojas“. Iš tikrųjų, nors ta išimtis gali reikšti, kad aptariamos įmonės minėtose rinkose veikė neiškraipydamos konkurencijos, ji gali reikšti ir tai, kad, kalbant apie šias rinkas, kvotų pasidalijimo ir kontrolės tarp Europos ir Japonijos grupių nereikėjo, nes bet kuriuo atveju šios rinkos buvo iš anksto paskirtos tik vienai iš dviejų grupių, – taip ją aiškino Komisija.

60      Pabrėžtina, kad susitarimas, kuriuo siekta apsaugoti kartelio šalių tradicines privilegijuotas pozicijas atitinkamai Europos ir Japonijos rinkose, – darant prielaidą, kad tai įrodyta, – jau savaime yra poveikį bendrajai rinkai darantis kartelis, nes juo panaikinama Japonijos gamintojų galima konkurencija bendrojoje rinkoje. Taip būtų netgi ir tuo atveju, jeigu Komisijai nepavyktų įrodyti, kad Europos gamintojai vėliau tarpusavyje pasidalijo Europos rinką. Vis dėlto, kaip tai paaiškinta toliau, Komisija pakankamai įrodė visas Siemens pirmuoju ieškinio pagrindu ginčytas aplinkybes.

61      Kad įrodytų bendrojo susitarimo egzistavimą ir taikymo sritį, ginčijamame sprendime Komisija paminėjo elementų visumą, be kita ko, tarp jų ABB, liudytojo M., Fuji ir Hitachi pareiškimus; aplinkybę, kad nei Alstom, nei Areva grupę sudarančios bendrovės, nei grupė, kurios patronuojanti bendrovė – VA Technologie (toliau – VA Tech grupė), aiškiai neginčijo bendrojo susitarimo; kartelyje aptartą SĮDI projektų sąrašą, kurį pateikė ABB, ir tam tikrus rašytinius įrodymus. Taigi reikia išnagrinėti kiekvieno iš šių elementų įrodomąją galią.

 Dėl ABB ir liudytojo M. parodymų

62      ABB pareiškimuose pažymėjo, kad Vakarų Europos ir Japonijos teritorijos buvo saugomos ir kad tam tikrais atvejais, kai, priešingai nei numatyta pagal šią priemonę, Japonijos gamintojai ketindavo dalyvauti Europos viešajame pirkime, tai kartelyje sukeldavo problemų, tačiau galiausiai jos būdavo pašalintos. Be to, 2005 m. vasario 3 d. pareiškime ABB nurodė, kad SĮDI projektų paskyrimo rezultatai bendrojoje rinkoje – išskyrus „šalis gamintojas“ – vėliau buvo priskirti kartelio Europos gamintojų pasaulinėms kvotoms. Galiausiai 2005 m. spalio 4 d. pranešime ABB pripažino, kad egzistuoja „šalių gamintojų“ sistema, pagal kurią tuo atveju, kai šiose šalyse yra tik vienas gamintojas, jis yra vienintelis projektų savininkas, o kai yra keletas gamintojų, jie projektus pasidalija tarpusavyje.

63      Šiuo klausimu Siemens tvirtina, kad ABB pareiškimai yra paprasčiausi šios bendrovės šališki tvirtinimai, kurie neturi įrodomosios galios, nes nepagrįsti tiksliais įrodymais, kuriuos galima patikrinti. Savo ruožtu, Komisija mano, kad įmonės, kuri nori būti atleista nuo baudos, pranešimas turi ypatingą įrodomąją vertę vien dėl tos aplinkybės, kad jis prieštarauja natūraliam šio pranešimo autoriaus interesui.

64      Kalbant apie ABB pareiškimų patikimumo laipsnį pažymėtina, kad šiuo atveju ABB, kuri pirmoji pranešė apie kartelį, gali pagrįstai tikėtis, kad bus visiškai atleista nuo baudos, kaip numatyta pranešimo dėl bendradarbiavimo 8 punkte. Todėl negalima atmesti galimybės, jog ji buvo linkusi padidinti neteisėto elgesio, apie kurį pranešė, svarbą, kad pakenktų savo konkurentams rinkoje.

65      Vis dėlto tai nereiškia, kad ABB pareiškimai turi būti pripažinti kaip visiškai nepatikimi. Šiuo klausimu buvo nuspręsta, kad prašymas taikyti pranešimą dėl bendradarbiavimo, siekiant, kad būtų sumažinta bauda, nebūtinai skatina pateikti iškreiptus įrodymus. Iš tikrųjų bet koks mėginimas suklaidinti Komisiją gali turėti įtakos vertinant bendrovės nuoširdumą ir bendradarbiavimo besąlygiškumą, o tai savo ruožtu gali turėti įtakos bendrovės galimybei visiškai pasinaudoti pranešimo dėl bendradarbiavimo nuolaidomis (2006 m. lapkričio 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Peróxidos Orgánicos prieš Komisiją, T‑120/04, Rink. p. II‑4441, 70 punktas).

66      Vis dėlto, kadangi ABB pareiškimus ginčijo kitos įmonės, kurios taip pat kaltinamos sudariusios bendrąjį susitarimą, tam, kad šie pareiškimai būtų pripažinti pakankamu bendrojo susitarimo egzistavimo ir jo taikymo srities įrodymu, jie turi būti pagrįsti kitais įrodymais (šiuo klausimu žr. 1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Enso‑Gutzeit prieš Komisiją, T‑337/94, Rink. p. II‑1571, 91 punktą ir 2005 m. spalio 25 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją, T‑38/02, Rink. p. II‑4407, 285 punktą).

67      Todėl reikia patikrinti, kokia apimtimi ABB pareiškimai, susiję su rinkos pasidalijimu tarp Europos ir Japonijos gamintojų ir su „šalių gamintojų“ egzistavimu, pagrįsti kitais Komisijos pateiktais įrodymais.

68      Šiuo tikslu reikia konstatuoti, kad visų pirma ginčijamame sprendime Komisija daro nuorodą į liudytojo M., buvusio ABB darbuotojo, atstovavusio šiai įmonei įgyvendinant kartelį nuo 1988 m. iki 2002 m. balandžio mėn., pareiškimus.

69      Tačiau kalbant apie liudytojo M. pareiškimus pirmiausia pabrėžtina, kad jo parodymai neturi būti vertinami kaip atskiri nuo ABB ir savarankiški. Iš tikrųjų ši bendrovė ne tik jį įdarbino per visą jo profesinės karjeros laikotarpį – ši aplinkybė neįrodo, kad nėra jokio jų interesų išsiskyrimo, kaip teisingai tai tvirtina Komisija, – bet ir Komisijoje liudytojas M. išsakė nuomonę kaip ABB įgaliotas asmuo, padedamas ABB advokato, vykdant šios įmonės pareigą bendradarbiauti, kad ABB būtų atleista nuo baudų pagal pranešimo dėl bendradarbiavimo 11 dalį, kaip tai aiškiai matyti iš tvirtinimų, pateiktų per 2005 m. rugsėjo 23 d. posėdį, transkripcijos įžanginės dalies. Be to, pavyzdžiui, ginčijamo sprendimo 90 ir 91 išnašose Komisija M. parodymus prilygino ABB pareiškimams.

70      Iš to matyti, kad M. parodymai neturi būti laikomi kitu įrodymu, pagrindžiančiu ABB pareiškimus šio sprendimo 66 punkte nurodytos teismo praktikos prasme, o turi būti laikomi ABB pareiškimų dalimi. Dėl to jie nepraranda įrodomosios galios. Be kita ko, jie gali patikslinti ABB pareiškimus. Vis dėlto iš liudytojo M. parodymų gautą informaciją reikia patvirtinti kitais įrodymais, kad būtų pateikta pakankamai bendrojo susitarimo egzistavimo ir jo taikymo srities įrodymų, taip pat ir informaciją, gautą iš ABB pareiškimų, nepaisant to, kad liudytojas M., priešingai nei ABB, negali būti asmeniškai suinteresuotas pasunkinti iki maksimumo ABB konkurentų neteisėtą elgesį. Be to, tos pačios pastabos galioja ir pareiškimams, pateiktiems V.‑A., buvusio ABB darbuotojo, kurį Komisija apklausė tokiomis pačiomis aplinkybėmis, kokios aprašytos pirmesniame punkte dėl liudytojo M.

71      Kalbant apie liudytojo M. pareiškimų turinį pažymėtina, kad jis nurodė, jog vidaus rinkų apsaugos principas buvo ypač svarbus sudarant kartelį ir kad tas kartelis be šio principo laikymosi negalėjo veikti.

72      Anot M., dėl šios priežasties 1988 m. kuriant kartelį, kai buvo nustatomos atskirų dalyvaujančių įmonių kvotos, atitinkamos Japonijos ir Europos gamintojų rinkos, t. y., pirma, Japonijos rinka – kaip Japonijos įmonių vidaus rinka, ir, antra, Vokietijos, Prancūzijos, Švedijos, Šveicarijos ir Italijos rinkos – kaip Europos įmonių vidaus rinkos, nebuvo įtrauktos vertinant kiekvienos įmonės turimas rinkos dalis.

73      M. taip pat pažymėjo, jog Europos šalys, išskyrus „šalis gamintojas“, nebuvo įtrauktos į GQ susitarime numatytą projektų padalijimo sistemą, kad nebūtų padarytas poveikis tam tikriems neteisėtiems veiksmams, kurie bėgant metams vietos lygiu nusistovėjo tarp įvairių gamintojų. Tačiau į kiekvieno gamintojo įgytų rinkų apimtį buvo atsižvelgta kontroliuojant Europos ir Japonijos pasaulinių kvotų ir kiekvienos įmonės kvotų laikymąsi.

74      Be to, M. manymu, nebuvo neįveikiamų techninių ar komercinių kliūčių Japonijos įmonėms patekti į Europos rinką ir kad toks patekimas per vidutinį laikotarpį buvo galimas padarius tam tikras investicijas. Todėl, M. nuomone, Japonijos įmonės nesiskverbė į Europos rinką veikiau dėl to, kad laikėsi kartelio taisyklių, o ne dėl techninių priežasčių.

75      Kalbant apie M. parodymų patikimumą reikia atsižvelgti į tai, kad beveik per visą kartelio veikimo laikotarpį, t. y. 1988–2002 m., jis buvo vienas iš ABB atstovų šiame kartelyje, o pati ABB – viena iš pagrindinių kartelio veikėjų. Taigi M. buvo nurodytų aplinkybių tiesioginis liudytojas. Todėl jo parodymai iš esmės turi būti vertinami kaip didelę įrodomąją galią turintis įrodymas.

76      Be to, M. parodymai yra nuoseklūs ir aiškūs, nors jis ir neprisimena visų kartelio, kuriame 14 metų dalyvavo ABB vardu, įgyvendinimo faktinių aplinkybių. Tačiau tai, kad tokį ilgą laikotarpį apimančiuose liudytojo parodymuose gali būti keletas smulkių pareiškimų netikslumų, vertintina kaip normalus reiškinys.

77      Todėl M. parodymai turi būti laikomi labai patikimais, nors, kaip pirmiau pažymėta, jie turi būti vertinami kaip ABB vardu pateikti pareiškimai.

78      Šio vertinimo nepaneigia argumentai, kuriuos Siemens pateikė ginčydama M. parodymų patikimumą, būtent dėl tariamų prieštaravimų tarp M. ir V.‑A. parodymų. Iš tikrųjų šiems Siemens teiginiams, kad, pirma, V.‑A. pažymėjo, jog Europos ekonominės erdvės valstybės narės, kaip ir Šiaurės Amerikos valstybės, nebuvo įtrauktos į GQ susitarimo taikymo sritį, ir, antra, kad Komisija neįrodė, kokia apimtimi V.‑A. parodymai buvo mažiau patikimi nei M., negalima pritarti, nes V.‑A. parodymai neprieštarauja M. parodymams.

79      Šiuo klausimu pažymėtina, kad 2005 m. rugsėjo 21 d. pareiškime pats V.‑A. tvirtino, jog 1997–1998 m. jis dalyvavo tik 6 ar 10 veiklos susirinkimų, jo žinios nebuvo išsamios ir šiuo klausimu buvo priklausomas nuo M., kurio vienintelio žinioje buvo tam tikra informacija, o visų pirma – susijusi su Šiaurės Amerikos ir Europos neįtraukimu į GQ susitarimo taikymo sritį.

80      Be to, V.‑A. pažymėjo, kad yra skirtumas tarp Šiaurės Amerikos ir Europos neįtraukimo ir nurodė, jog Jungtinės Amerikos Valstijos buvo neįtrauktos bijant griežtų bausmių, kurios šioje šalyje grėsė kartelio dalyviams, o Europos projektus, V.‑A. nuomone, iš tikrųjų valdė kartelyje dalyvaujančios įmonės, tačiau ne per susirinkimus, kuriuose jis pats dalyvavo.

81      Galiausiai V.‑A. pažymėjo, kad gali paliudyti, jog per susirinkimus, kuriuose jis dalyvavo, tarp Japonijos gamintojų grupės ir Europos gamintojų atstovų vyko ginčai dėl Japonijos gamintojų tariamų mėginimų skverbtis į Europos rinkas pažeidžiant susitarimą, pagal kurį jiems draudžiama konkuruoti su Vakarų Europos gamintojais. Taip pat V.‑A. teigė, jog nemato jokios neįveikiamos techninės ar komercinės kliūties Japonijos gamintojams skverbtis į Europos rinkas.

82      Taigi neišsamiomis žiniomis apie kartelio veikimą, kaip teigė pats V.‑A., pagrįsti V.‑A. parodymai atitinka M. parodymus ir juos tam tikrais klausimais netgi patvirtina, o būtent, kiek tai susiję su rinkų pasidalijimu tarp Europos ir Japonijos gamintojų. Todėl, nors ginčijamame sprendime Komisija to aiškiai nenurodė, V.‑A. parodymai yra veikiau Siemens kaltę, o ne jos nekaltumą patvirtinantis įrodymas. Vadinasi, Siemens argumentą, susijusį su liudytojų M. ir V.‑A. parodymų prieštaringumu, reikia atmesti.

83      Darytina išvada, kad M. parodymai, kurie yra labai patikimi, yra įrodymas, kad egzistavo „šalių gamintojų“ apsaugos principas, Europos rinkas, išskyrus „šalis gamintojas“, iš anksto paskiriant Europos gamintojams ir atsižvelgiant į šių pardavimo apimtį apskaičiuojant pasaulines kvotas. Vis dėlto, kaip konstatuota šio sprendimo 70 punkte, M. parodymai, kaip ir ABB pareiškimai, turi būti patvirtinti kitais įrodymais, kad būtų pateikta pakankamai bendrojo susitarimo egzistavimo ir jo taikymo srities įrodymų.

 Dėl Fuji parodymų

84      Fuji paaiškino, kad ji žinojo apie bendrąjį susitarimą, pagal kurį Japonijos gamintojai neturėjo skverbtis į Europos rinką. Tačiau Fuji tvirtina, jog jos pačios nedalyvavimą Europos rinkoje iš esmės lėmė tai, kad ji negalėjo rimtai pretenduoti į SĮDI tiekimą Europoje dėl kitų priežasčių, pirmiausia dėl jos nedidelės pasaulinės rinkos dalies, kuri nepateisino bazės Europoje vystymui reikalingų išlaidų. Kiek tai susiję su vieninteliu SĮDI projektu, kurį ji įgyvendino Europoje, t. y. 1995 m. projektu Čekijos Respublikoje, Fuji tvirtina, kad ji veikė kaip kitos Japonijos įmonės, kuriai tiekė aptariamus SĮDI, subrangovė. Todėl šį projektą ji vertina kaip SĮDI projektą Japonijoje ir mano, kad šis projektas neįrodo jos bendro pajėgumo tiekti Europoje.

85      Šiuo klausimu Siemens teigia, jog toks Fuji pareiškimas buvo pateiktas tik po šio sprendimo 9 punkte minėto posėdžio, t. y. tuo metu, kai Fuji nebegalėjo pateikti nešališkų ir objektyvių parodymų. Tačiau pagal teismų praktiką tik pranešime apie kaltinimus cituoti ar nurodyti dokumentai gali būti priimtini įrodymai (žr. 1991 m. liepos 3 d. Teisingumo Teismo sprendimo AKZO prieš Komisiją, C‑62/86, Rink. p. I‑3359, 21 punktą ir šio sprendimo 54 punkte minėto 2003 m. gruodžio 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Nederlandse Federatieve Vereniging voor de Groothandel op Elektrotechnisch Gebied et Technische Unie prieš Komisiją 34 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

86      Šiam prieštaravimui negalima pritarti. Iš tikrųjų pranešimas apie kaltinimus turi leisti suinteresuotiesiems asmenims realiai susipažinti su informacija apie veiksmus, kuriais Komisija juos kaltina. Šio reikalavimo laikomasi, kai galutiniame sprendime suinteresuotieji asmenys nekaltinami pranešime apie kaltinimus nenurodytais pažeidimais ir jis grindžiamas tik aplinkybėmis, dėl kurių suinteresuotieji asmenys turėjo galimybę pateikti savo paaiškinimus (1970 m. liepos 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo ACF Chemiefarma prieš Komisiją, 41/69, Rink. p. 661, 94 punktas; 2003 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Atlantic Container Line ir kt. prieš Komisiją, T‑191/98, T‑212/98–T‑214/98, Rink. p. II‑3275, 138 punktas ir 2004 m. balandžio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tokai Carbon ir kt. prieš Komisiją, T‑236/01, T‑239/01, T‑244/01–T‑246/01, T‑251/01 ir T‑252/01, Rink. p. II‑1181, 47 punktas).

87      Taigi, nors tiesa, kad pažeidimai, kuriais sprendime kaltinama įmonė, negali skirtis nuo tų, kurie nurodyti pranešime apie kaltinimus, tačiau tai netaikoma aplinkybėms, kuriomis remtasi, nes pakanka to, kad kaltinamos įmonės turėjo galimybę pateikti savo paaiškinimus dėl visų aplinkybių, kuriomis remiantis jos kaltinamos. Iš tikrųjų buvo nuspręsta, kad jokia teisės nuostata Komisijai nedraudžiama po pranešimo apie kaltinimus siųsti šalims naujus dokumentus, kurie, Komisijos nuomone, patvirtina jos argumentus, jei ji įmonėms skiria pakankamai laiko pateikti savo pastabas dėl šių dokumentų (2002 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo LR AF 1998 prieš Komisiją, T‑23/99, Rink. p. II‑1705, 190 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. 1983 m. spalio 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo AEG‑Telefunken prieš Komisiją, 107/82, Rink. p. 3151, 29 punktą).

88      Taigi šioje byloje nustatyta, kad 2006 m. rugpjūčio 25 d. laišku Komisija Siemens pranešė apie Fuji pareiškimus ir jai pasiūlė pateikti pastabas dėl šių pareiškimų. Be to, minėtuose pareiškimuose Siemens nebuvo pateikta naujų kaltinimų, palyginti su tais, kurie pateikti pranešime apie kaltinimus, o tik buvo vienas naujas įrodymas, pagrindžiantis kaltinimą, kuris jau buvo pateiktas pranešime apie kaltinimus, t. y. aplinkybė, kad egzistavo Japonijos ir Europos gamintojų bendrasis susitarimas, pagal kurį Japonijos gamintojai neturėjo skverbtis į Europos rinką.

89      Todėl Fuji pareiškimai priimtini kaip Siemens kaltę patvirtinantys įrodymai.

90      Kalbant apie Fuji pareiškimų patikimumą pažymėtina, jog atsižvelgiant į tai, kad ši – bent jau netiesiogiai – pripažino, jog neveikė Europos rinkoje iš dalies dėl bendrojo susitarimo, Fuji pripažino aplinkybę, kuria Komisija galėjo remtis ją apkaltindama. Taigi jau buvo nuspręsta, kad pareiškimai, nenaudingi juos pateikiančiajam, iš principo turėjo būti laikomi ypač patikimais (49 punkte minėto Sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją 211 punktas).

91      Tai galioja netgi nepaisant to, kad šiuo atveju Fuji prašė taikyti pranešimą dėl bendradarbiavimo. Iš tikrųjų, visų pirma, Fuji pareiškimai pateikti ne dėl šio prašymo, o atsakyme į pranešimą apie kaltinimus, nors abu šie dokumentai buvo parengti beveik tuo pačiu metu. Antra, aplinkybė, kad Fuji pripažino žinojusi apie Europos ir Japonijos rinkų pasidalijimą, nėra būtinai kitų įmonių kaltę patvirtinanti aplinkybė, – dėl to jos pareiškimas turi būti vertinamas atsargiai, – tačiau tai ir jos pačios padaryto pažeidimo pripažinimas. Šiomis aplinkybėmis reikia nuspręsti, kad šioje byloje Fuji pareiškimas yra labai patikimas.

92      Galiausiai kalbant apie Fuji pareiškimo turinį reikia pabrėžti, kad šiame pareiškime Fuji ne tik pripažįsta rinkų pasidalijimą tarp Europos ir Japonijos gamintojų, bet ir nurodo detalių, susijusių su kartelyje dalyvavusių įmonių atitinkamais tikslais, kurios leidžia daryti kitas išvadas. Iš tikrųjų Fuji nurodo, kad, kiek tai susiję su ja, bendrasis susitarimas nebuvo jos nedalyvavimo Europos rinkoje pagrindinė priežastis ir pateikia daugelį priežasčių, jos nuomone, labiau nulėmusių tokį pasirinkimą. Visų pirma argumentas, jog jos pasaulinės rinkos dalis buvo per maža, kad pateisintų bazės Europoje vystymui reikalingas išlaidas, leidžia daryti išvadą, jog didesnę rinkos dalį turintys Japonijos gamintojai (ir priešingai – Europos gamintojai) buvo pajėgūs įveikti technines ir komercines kliūtis patekti į atitinkamų gamintojų grupių saugomas rinkas ir gauti pelno iš tokių investicijų. Šia prasme, kuo atitinkamos įmonės rinkos dalis didesnė, tuo mažesnę reikšmę šiai įmonei turi argumentas, susijęs su techninėmis ir komercinėmis kliūtimis, ir priešingai, – tuo didesnę reikšmę turi pagal bendrąjį susitarimą nustatytas draudimas skverbtis į kitos gamintojų grupės rinkas.

93      Tačiau remiantis rinkos dalimis, kokias Komisija nurodė ginčijamo sprendimo 484–488 konstatuojamosiose dalyse, kurios grindžiamos pačių įmonių pateiktais pardavimų duomenimis ir šioje byloje nebuvo ginčijamos, matyti, kad Fuji buvo tarp pačių mažiausių kartelyje dalyvavusių SĮDI gamintojų, turėjusi daugiausiai 2 % kartelyje dalyvavusių įmonių SĮDI pasaulinės apyvartos. Kitų Japonijos įmonių rinkos dalys buvo daug didesnės, ir sudarė Melco atveju – nuo 15 % iki 20 %, Toschiba – nuo 8 % iki 12 %, Hitachi – nuo 4 % iki 7 %. Siemens turėjo nuo 23 % iki 29 % rinkos dalį. Todėl Fuji pareiškimas leidžia daryti išvadą, kad Europos ir Japonijos rinkų apsauga atitinkamai Europos ir Japonijos gamintojų naudai buvo suinteresuota didžioji dalis susijusių įmonių, nes turėdamos gerokai didesnę už Fuji turimą rinkos dalį jos galėjo lengviau padengti skverbimuisi į kitos gamintojų grupės rinkas reikalingas išlaidas.

94      Be to, pažymėtina, kad Komisija ginčija ne tai, kad buvo techninių ir komercinių kliūčių pakliūti į atitinkamas Europos ir Japonijos grupių rinkas, o argumentą, kad šių kliūčių nebuvo galima įveikti pelningai. Šiuo klausimu ji rėmėsi dviem SĮDI projektais Čekijos Respublikoje. Pirmasis buvo paskirtas Fuji, o antrasis – Melco pasiūlymui ir to Siemens neginčijo. Tai įrodo, jog nebuvo neįveikiamų techninių ir komercinių kliūčių įeiti į Japonijos ir Europos gamintojų rinkas, o tai patvirtina Komisijos argumentą, kad kartelyje dalyvavusios įmonės buvo asmeniškai suinteresuotos, kad kitos grupės gamintojai nemėgintų įveikti tų pačių kliūčių.

95      Darytina išvada, kad Fuji pareiškimai yra didelę įrodomąją galią turintis įrodymas, jog Europos ir Japonijos rinkos buvo pasidalytos tarp atitinkamų gamintojų grupių.

 Dėl Hitachi parodymų

96      Hitachi nurodė, kad pagal GQ susitarimą tarp Europos gamintojų pasidalyti SĮDI projektai Europoje buvo priskirti bendrai „Europos“ kvotai ir kad dėl šios priežasties iki 1999 m. apie SĮDI projektų Europoje pasidalijimo tarp Europos gamintojų rezultatus Japonijos gamintojai buvo informuojami ex post. Į pranešimą apie kaltinimus Hitachi atsakė taip:

„Hitachi patvirtina, kad iki 1999 m. Europos SĮDI gamintojai Japonijos SĮDI gamintojus informuodavo apie Europoje numatomų teikti SĮDI projektų detales. Be to, Hitachi patvirtina, kad tokiu pranešimu siekta užtikrinti, jog į Europos projektų vertę būtų atsižvelgta tariantis dėl kvotų ne Europoje, kurias turi pasidalinti Europos gamintojai ir Japonijos gamintojai pagal GQ susitarimą <...>

Tam, kad paaiškėtų, jog šis mechanizmas, tuo metu, kai jis galiojo (t. y. iki 2002 m.), neturėjo praktinės reikšmės, reikia pabrėžti, kad pagal GQ susitarimą siunčiama informacija apie projektus Europoje visai nebuvo susijusi su Japonijos gamintojų sutikimu nedalyvauti Europos rinkoje ir neįrodo, kad toks sutikimas buvo, nes neegzistavo joks „bendrasis susitarimas“. Bet kuriuo atveju dar svarbiau tai, kad pagal Europos kartelį SĮDI projektų skyrimo Europoje tikrai „nelėmė“ keitimasis informacija tarp Europos SĮDI ir Japonijos SĮDI gamintojų, kaip teigė Komisija. Visa informacija Europos ir Japonijos SĮDI gamintojai keitėsi po to, kai buvo paskiriami SĮDI projektai Europoje.“

97      Šis pareiškimas suteikia informacijos keletu aspektų. Pirma, aiškiai patvirtindama, kad Europos gamintojų įgyvendinami SĮDI projektai buvo priskiriami jų bendrai kvotai pagal GQ susitarimą, Hitachi patvirtina Komisijos teiginį, jog Europos gamintojai, tarp jų ir Siemens, sudarinėjo susitarimus dėl projektų bendrojoje rinkoje (per pirmuosius kartelio veikimo metus Rytų Europa dar nebuvo prieinama rinka) ir kad todėl kartelis darė poveikį bendrajai rinkai ir EEE.

98      Antra, Hitachi pareiškimas, nepaisant pareiškėjo valios, yra ir įrodymas, pagrindžiantis Komisijos teiginį, kad bendrai Europos rinkos buvo iš anksto paskirtos Europos gamintojams. Iš tikrųjų Hitachi keletą kartų akcentavo aplinkybę, kad Japonijos gamintojai buvo informuojami ex post. Pirma, ji iš to daro išvadą, kad šie gamintojai nebuvo įtraukti į Europos gamintojų neteisėtus veiksmus Europos rinkose. Antra, ji mano, jog minėta informacija visai nebuvo susijusi su Japonijos gamintojų įpareigojimu nedalyvauti Europos rinkoje ir tokio įpareigojimo neįrodo bei ginčija bendrojo susitarimo buvimą.

99      Tačiau negalima logiškai paaiškinti aplinkybės, kurią Hitachi taip pat pripažino, kad Europoje SĮDI projektai, kuriuos Europos gamintojai tarpusavyje pasiskirstydavo, buvo priskiriami pasaulinei kvotai, nes bet kuriuo atveju Japonijos gamintojams Europos rinkos buvo neprieinamos dėl techninių ir komercinių priežasčių. Iš tikrųjų tokiu atveju Europos gamintojai nebūtų turėję priežasties sutikti, kad šie projektai būtų priskiriami jų pasaulinei kvotai, nes dėl to neišvengiamai sumažėtų SĮDI projektų skaičius ir vertė pasaulinėse rinkose, į kurias jie galėjo pretenduoti pagal kartelį. Tačiau tai, kad jie pritarė tokiai nuolaidai, įrodo, jog Japonijos gamintojų atsisakymas dalyvauti Europos rinkoje Europos gamintojams buvo toks vertingas, kad pateisino minėtą nuolaidą.

100    Kalbant apie Hitachi pareiškimų patikimumą pažymėtina, kad ji prašė taikyti pranešimą dėl bendradarbiavimo. Todėl jos pareiškimai turi būti vertinami atsargiai, kiek jie susiję išimtinai su kitų įmonių kaltinimu. Tačiau šiuo atveju taip nėra. Iš tikrųjų išvada, kurią galima daryti iš Hitachi pareiškimo, kad Japonijos gamintojai sutiko nedalyvauti Europos rinkose, prieštarauja tiek Hitachi interesams, tiek ir kitų kartelio dalyvių interesams, nes ji patvirtina aplinkybę, kurią galima panaudoti kaip ją apkaltinančią. Be to, akivaizdu, kad Hitachi nesuvokė išvadų, kurias galima daryti iš jos pareiškimo, visumos, ypač kiek tai susiję su Europos rinkų priskyrimu iš anksto Europos gamintojams, o tai padidina jos pareiškimo patikimumą.

101    Darytina išvada, kad Hitachi pareiškimus reikia pripažinti labai patikimais.

 Dėl Areva, Alstom ir VA Tech grupės prieštaravimų nebuvimo

102    Kiek tai susiję su Areva, Alstom ir VA Tech grupės prieštaravimų nebuvimu, reikia konstatuoti, jog bylos medžiagoje esantys dokumentai arba nepateisina to, kad šiai aplinkybei būtų teikiama didelė įrodomoji galia, arba nepagrindžia Komisijos teiginių.

103    Visų pirma, kalbėdama apie Areva ir Alstom ginčijamo sprendimo 125 konstatuojamojoje dalyje Komisija pažymi, kad šios dvi bendrovės neginčijo bendrojo susitarimo, kuriuo siekta išsaugoti kartelyje dalyvavusių įmonių tradicines privilegijuotas pozicijas vidaus rinkose, nei atitinkamuose atsakymuose į pranešimą apie kaltinimus, nei vėlesniuose pareiškimuose, atitinkamai 2006 m. lapkričio 21 d. ir 26 d., po to, kai gavo Fuji atsakymą, kuriame pripažintas bendrojo susitarimo buvimas. Vis dėlto nei Siemens, nei Komisija nepaminėjo to, kad Bendrajam Teismui pateiktuose rašytiniuose dokumentuose Areva ir Alstom prieštaravimų nepareiškė. Šiomis aplinkybėmis reikia nuspręsti, kad šis klausimas nėra nagrinėjamo ginčo dalis.

104    Antra, kiek tai susiję su grupe VA Tech, ginčijamo sprendimo 125 konstatuojamojoje dalyje Komisija pažymi, kad atsakyme į pranešimą apie kaltinimus ši grupė tiesiogiai neginčijo su bendruoju susitarimu susijusios informacijos. Šiuo klausimu pirmiausia reikia konstatuoti, kad minėto atsakymo bylos medžiagoje nėra ir kad Bendrasis Teismas turi tik Komisijos ginčijamo sprendimo 79 išnašoje pateiktą citatą, kurioje nurodyta: „net ir nesant preziumuojamo bendrojo susitarimo Japonijos gamintojai nebūtų dalyvavę Europos rinkoje dėl didelių kliūčių į ją patekti, kaip tai bus išsamiai įrodyta“. Be to, pažymėtina, kad vien paprasta aplinkybė, jog bendrovė neginčijo tam tikrų faktų, turi tik labai menką įrodomąją galią ir juo labiau, kad remiantis vien tik tokia atskira citata neįmanoma patikrinti, kokiomis aplinkybėmis nepateikti prieštaravimai. Toliau pažymėtina, kad net ir vertinamos atskirai šios citatos turinys ne toks, kokį jai suteikia Komisija. Šiuo klausimu reikia išsiaiškinti terminą „preziumuojamas“, kurį grupė VA Tech vartoja apibūdindama bendrąjį susitarimą. Iš šio termino vartojimo darytina išvada, kad, nors grupė VA Tech aiškiai neginčijo šio susitarimo egzistavimo, tačiau ši jo ir nepripažino, nors tik netiesiogiai. Priešingai, minėta pastraipa turi būti aiškinama kaip netiesioginis prieštaravimas dėl bendrojo susitarimo egzistavimo.

105    Todėl tariamas Areva, Alstom ir VA Tech grupės prieštaravimų dėl bendrojo susitarimo nebuvimas neturi būti laikomas aplinkybe, patvirtinančia Komisijos teiginį, susijusį su Europos rinkų priskyrimu iš anksto Europos gamintojams ir su „šalių gamintojų“ apsauga.

 Dėl SĮDI projektų sąrašo Europoje

106    Kiek tai susiję su ginčijamo sprendimo 164 konstatuojamojoje dalyje Komisijos nurodytu vienuolikos SĮDI projektų sąrašu, iš tikrųjų kalbama apie SĮDI sąrašo ištrauką, dėl kurios buvo tariamasi kartelyje nuo 1988 m. iki 1999 m., pavadintą „Enquirylist1“, ir kurią pateikė ABB (toliau – bendrasis sąrašas), kurioje yra informacijos būtent apie pasiūlymų pateikimo terminus, kiekvienu projektu suinteresuotumą pareiškusias įmones ir kartelyje vykusių diskusijų rezultatus (t. y. paskyrimas kartelio nariui arba minimalios kainos nustatymas).

107    Remiantis šia informacija iš bendrajame sąraše buvusių vienuolikos SĮDI projektų užsakymą dėl šešių iš šių projektų gavo įmonė, kuriai projektas buvo paskirtas kartelyje, ir taip buvo tris kartus atitinkamai ABB ir Siemens atvejais. Dėl kitų penkių projektų bendrame sąraše nurodyta, kad jie nepaskirti kuriai nors kartelyje dalyvavusiai įmonei, tačiau šiems projektams buvo susitarta nustatyti žemiausią kainos ribą, t. y. kartelyje dalyvavusios Europos įmonės susitarė dėl minimalios kainos, kurią jos siūlys, jei teiktų paraiškas šiame konkurse.

108    Iš pradžių Siemens mėgino apskritai sukelti abejonių dėl bendrajame sąraše esančios informacijos patikimumo, tačiau aiškiai neginčijo nei jame nurodytų projektų realumo, nei konkrečiai jame nurodytų vienuolikos SĮDI projektų Europoje realumo, nei aplinkybės, kad dėl šių projektų diskutuota kartelyje.

109    Šiomis aplinkybėmis Siemens visų pirma nurodė, kad tam tikri projektai yra paminėti keletą kartų, kad daug projektų niekada nebuvo įgyvendinti ir kad bendrajame sąraše niekur nėra nurodyta, jog jai buvo paskirtas SĮDI projektas Europos ekonominėje erdvėje. Dviem atvejais, kai jai buvo paskirtas projektas, tai buvo konkurencijos pasekmė. Be to, Siemens remiasi nepriklausomos bendrovės atlikta bendrojo sąrašo analize, kuri būtent įrodo, kad Europos ekonominėje erdvėje SĮDI projektams netaikoma paskirstymo sistema, kuri veiktų panašiai kaip numatyta pagal GQ susitarimą ir EQ susitarimą.

110    Be to, prieš posėdį pateiktuose atsakymuose į Bendrojo Teismo raštu pateiktus klausimus Siemens ginčijo, kad kartelyje buvo derinami veiksmai dėl bendrajame sąraše esančių vienuolikos SĮDI projektų Europoje.

111    Šie teiginiai bus nagrinėjami šio sprendimo 116–138 punktuose.

–       Dėl bendrojo sąrašo rengėjo ir parengimo datos bei įrodymo vertinimo

112    Reikia konstatuoti, kad, kaip tvirtina Siemens, nebuvo įmanoma tiksliai nustatyti bendrojo sąrašo rengėjo ir parengimo datos.

113    Vis dėlto šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 88 konstatuojamosios dalies ir 21 išnašos, bendrąjį sąrašą pateikė ABB 2004 m. gegužės 7 d., t. y. praėjus dienai nuo 2004 m. gegužės 6 d., o ši data nurodyta pirmajame lape, todėl labai tikėtina, kad tai yra arba jo parengimo data, arba jo išspausdinimo data. Be to, pažymėtina, kad minėtame sąraše ABB turėjo papildomą kodą, palyginti su kitais kartelio nariais. Iš tikrųjų Europos nariai, išskyrus ABB, ir Japonijos nariai, nurodyti šio sąrašo skiltyje „Member“, išskirti į dvi grupes nurodant kartelyje naudojamus atitinkamus kodus. Tačiau ABB „slepiasi“, kaip tai įvardijo darbuotojas M. per 2005 m. rugsėjo 23 d. Komisijoje vykusį posėdį, skiltyje „GCs“, kuri iš esmės skirta galimoms bendroms sutartims. Remiantis M. parodymais, tai yra atsargumo priemonė, kurios imtasi po to, kai Švedijos konkurencijos institucija dėl ABB atliko tyrimą.

114    Šios dvi aplinkybės leidžia daryti prielaidą, kad iš pradžių ABB parengė bendrąjį sąrašą vidiniam kartelio vystymuisi stebėti ir kad jis buvo išspausdintas, nes reikėjo pateikti Komisijai. Todėl reikia remtis šia prielaida, kuri, beje, palankiausia Siemens ir atitinka jos pareiškimus, kuriais ši ginčija buvusi bendrojo sąrašo rengėja.

115    Todėl, kaip tvirtina Siemens, bendrasis sąrašas laikytinas ABB pareiškimų dalimi. Iš tikrųjų, kadangi, kaip minėta, ABB bendrąjį sąrašą arba parengė, arba išspausdino iš vidinės elektroninės rinkmenos ir tai buvo padaryta truputį prieš pateikiant pareiškimus, kuriais prašė atleisti ją nuo baudų pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo, šis sąrašas negali būti laikomas rašytiniu įrodymu. Iš to matyti, kad šio sprendimo 64–67 punktuose pateikti argumentai dėl ABB pareiškimų įrodomosios galios galioja ir bendrajam sąrašui. Visų pirma informacija, susijusi su bendruoju sąrašu, negali pagrįsti ABB pareiškimų, o atvirkščiai – ji pati turi būti pagrįsta kitais įrodymais, kaip tai nustatyta šio sprendimo 66 punkte primintoje teismo praktikoje.

–       Dėl teiginio, kad kartelyje nebuvo aptariami bendrajame sąraše minėti SĮDI projektai Europoje

116    Kaip nurodyta šio sprendimo 110 punkte, prieš posėdį pateiktuose atsakymuose į Teismo raštu pateiktus klausimus Siemens pirmą kartą ginčijo, kad kartelyje buvo derinami veiksmai dėl bendrajame sąraše esančių vienuolikos SĮDI projektų Europoje. Iš tikrųjų per posėdį šiuo atžvilgiu uždavus klausimą Siemens nurodė, kad šį prieštaravimą ji jau pareiškė per administracinę procedūrą Komisijoje ir ieškinyje. Vis dėlto ieškinyje šiuo klausimu yra tik šio sprendimo 109 punkte pakartotos aplinkybės ir netgi darant prielaidą, jog Siemens šį prieštaravimą pateikė per administracinę procedūrą, tai nekeičia to, kad pareiškiant ieškinį Teisme šis prieštaravimas nenurodytas. Todėl Siemens teiginį, jog kartelyje nebuvo aptariami vienuolika bendrajame sąraše esančių SĮDI projektų Europoje reikia atmesti pagal Procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalį kaip pateiktą pavėluotai.

117    Be to, reikia pabrėžti bendrajame sąraše esančios informacijos išsamumą. Iš tikrųjų šiame sąraše visų pirma yra informacijos, susijusios su pagal nagrinėjamus projektus pateiktinos įrangos charakteristikomis, numatyta pasiūlymų pateikimo data, svarstymų kartelyje datos, atskirų kartelio narių susidomėjimo projektais pareiškimai, galimo konkurso laimėtojo tapatybė arba nurodoma aplinkybė, jog sutarta dėl minimalios kainos, ir prireikus nurodoma, jog projektas iš tikrųjų paskirtas laimėtojui. Negalima pripažinti, kad tokią įvairią ir tikslią informaciją galima nuginčyti paprastu teiginiu, jog kartelyje nebuvo aptariami vienuolika bendrajame sąraše esančių SĮDI projektų Europoje.

118    Šiomis aplinkybėmis reikia priminti, kad Siemens neginčija vykdžiusi kartelio sekretorės Europoje užduotį 1988–1999 metais. Taigi ji tikrai turėjo žinoti apie visus Europos gamintojų grupėje aptartus projektus ir todėl galėjo išsamiai ir individualiai ginčyti ABB išvardytus projektus remdamasi savo medžiaga, jei būtų padaryta klaida. Tai, kad Siemens nei pasinaudojo šia galimybe, nei paaiškino, kas jai kliudė tai padaryti, leidžia daryti išvadą, kad Siemens tinkamai neginčijo aplinkybės, jog kartelyje nebuvo derinami veiksmai dėl bendrajame sąraše esančių projektų, o būtent – dėl vienuolikos projektų Europos ekonominėje erdvėje.

119    Prieš posėdį pateiktuose atsakymuose į Teismo raštu pateiktus klausimus Siemens teiginį, kad faktinių aplinkybių metu vienuolika nagrinėjamų projektų vykdyti ne Europos ekonominėje erdvėje, reikia atmesti kaip klaidingą. Iš tikrųjų iš šių vienuolikos projektų, aptartų kartelyje 1992–1998 m., trys projektai buvo skirti Ispanijai, vienas – Danijai, vienas – Airijai ir vienas – Portugalijai, o visos šios valstybės į Bendriją įstojo iki 1988 metų. Taip pat du projektai skirti Suomijai, kurių datos – 1994 m. ir 1995 m. neabejotinai patenka atitinkamai į EEE susitarimo ir EB sutarties taikymo sritį, nes Suomijos Respublika yra EEE narė nuo 1994 m. sausio 1 d., o Bendrijos narė – nuo 1995 m. sausio 1 dienos. Tokia pati išvada taikytina ir projektui Islandijoje bei dviem projektams Norvegijoje: šie projektai yra 1998 m., o tai yra data, kai Islandijos Respublika ir Norvegijos Karalystė buvo EEE narės. Taigi tuo metu, kai buvo tariamasi dėl nagrinėjamų projektų, visos šios šalys arba dalyvavo bendrojoje rinkoje, arba buvo EEE narės.

120    Be to, reikia atmesti Siemens teiginį, kad bendrasis sąrašas „neaiškus“. Tiesa, šiame sąraše, kuris parengtas kaip lentelė, naudojami iš skaičių ir (arba) raidžių sudaryti tam tikri kodai. Tačiau per 2005 m. rugsėjo 23 d. posėdį šių kodų paaiškinimus Komisijai pateikė būtent liudytojas M., o atsižvelgiant į šiuos paaiškinimus reikia konstatuoti, kad bendrasis sąrašas aiškiai atskleidžia, kokiu būdu kartelyje buvo tvarkomi SĮDI projektai.

–       Dėl tariamai keletą kartų paminėtų arba neįgyvendintų projektų

121    Siemens tvirtina, kad kai kurie bendrajame sąraše esantys projektai paminėti keletą kartų. Šiuo klausimu pažymėtina, kad netgi darant prielaidą, jog toks teiginys pagrįstas, tai nedaro jokio poveikio bendrojo sąrašo svarbai ir patikimumui, o todėl ir jo įrodomajai galiai. Iš tikrųjų, pirma, Siemens nepatikslina, kokius projektus turi omenyje, ir nenurodo, ar jie priskiriami vienuolikai SĮDI projektų vakarų Europoje, – nes ginčijamame sprendime Komisija rėmėsi tik būtent šiais projektais, ir todėl tik jie svarbūs nagrinėjant ginčijamą sprendimą. Antra, aplinkybė, jog iš daugiau kaip 1500 įrašų sudarytame sąraše gali būti keletas klaidų, nesumenkina viso minėto sąrašo.

122    Kalbant apie Siemens teiginį, kad kai kurie bendrajame sąraše esantys projektai niekada nebuvo įgyvendinti, pažymėtina, jog Siemens konkrečiai nenurodo, kurie. Šiuo atveju netgi darant prielaidą, kad toks teiginys pagrįstas, bet kuriuo atveju, kai kurių projektų neįgyvendinimas negali reikšti, kad kartelio įmonėms, klastojusioms su šiais projektais susijusius pasiūlymus teikti paraiškas, netaikomi EB 81 straipsnis ir EEE susitarimo 53 straipsnis.

–       Dėl įrašytų į bendrąjį sąrašą SĮDI projektų Europoje nedidelio skaičiaus

123    Siemens teigia, kad tik 11 iš daugiau kaip 1500 SĮDI projektų, įrašytų į bendrąjį sąrašą, turėjo būti įgyvendinti Europos ekonominėje erdvėje. Tiesa, kad šis nedidelis skaičius neatitinka Europos rinkų dydžio. Vis dėlto reikia pripažinti, kad ši aplinkybė nepateisina to, kad nebūtų atsižvelgta į šiame sąraše pateiktą informaciją.

124    Visų pirma nei ABB, nei Komisija netvirtino, kad bendrajame sąraše buvo visi su karteliu susiję projektai. Dar daugiau, tai, kad sąraše buvo mažai „Europos“ projektų, atitinka teiginį, kad buvo „šalys gamintojos“, kurios iš anksto buvo priskirtos tam tikroms įmonėms šiose šalyse įgyvendintų projektų neįtraukiant į kvotas pagal kartelį. Galiausiai Komisija nurodė, kad nacionaliniu lygiu jau seniai egzistavo papildomi karteliai, kuriuose galėjo būti tvarkomi projektai, ir šiuos kartelius minėjo liudytojas M. Jis paaiškino, kad daugelyje Europos šalių, kurios nebuvo gamintojos, tarp atskirų Europos gamintojų seniai egzistavo vietos karteliai, kuriems GQ susitarimas ir EQ susitarimas neturėjo daryti įtakos. Todėl buvo nuspręsta šių šalių neįtraukti į susitarimuose nustatytą projektų paskyrimo procedūrą, o tik paprasčiausiai registruoti šiose šalyse numatomus įgyvendinti SĮDI projektus, kad jie būtų įtraukti į Europos įmonių pasaulinę kvotą.

125    Tačiau tiek „šalių gamintojų“ atveju, tiek ir darant prielaidą, kad iš anksto egzistavo vietos karteliai, bendrajame kartelyje nereikėjo aptarinėti nagrinėjamose šalyse įgyvendintinų SĮDI projektų, o tai paaiškina „Europos“ kartelių menką proporcinę išraišką bendrajame kartelyje, ypač kiek tai susiję su tokiomis didelėmis nacionalinėmis rinkomis, kokios yra Prancūzijos, Vokietijos ir Italijos rinkos, kurios, remiantis Komisijos išvadomis, kartelio pradžioje visos buvo „šalys gamintojos“.

126    Taigi nereikia priimti galutinio sprendimo, ar egzistavo tariami iš anksto sudaryti vietos karteliai, kuriuos nurodė Siemens, ir reikia pripažinti, jog atsižvelgiant į aplinkybes šioje byloje, tai, kad įrašytų į bendrąjį sąrašą SĮDI projektų Europoje buvo nedaug, vertinant įrodymus nekliudo atsižvelgti į šiame sąraše esančią informaciją, o būtent į informaciją, susijusią su jame nurodytais vienuolika SĮDI projektų Europoje.

127    Be to, kaip Komisija tai pažymi atsiliepime į ieškinį, iš Siemens samprotavimų, grindžiamų tariamu visišku Europos rinkų, išskyrus Lichtenšteiną ir Islandiją, neįtraukimu į kartelio taikymo sritį, jei tai būtų įrodyta, neaišku, kodėl bendrajame sąraše įrašytas kad ir vienintelis SĮDI projektas, vykdytas EEE erdvėje. Dublike Siemens nepareiškė savo nuomonės šiuo klausimu. Atsakyme į Bendrojo Teismo šiuo atžvilgiu raštu pateiktą klausimą Siemens tik ginčijo, kad kartelyje buvo derinami veiksmai dėl bendrajame sąraše esančių vienuolikos SĮDI projektų Europoje. Tačiau, kaip nurodyta šio sprendimo 116 ir 117 punktuose, šį prieštaravimą, pirmą kartą pateiktą per žodinę proceso dalį, reikia atmesti.

128    Vadinasi, įrašytų į bendrąjį sąrašą SĮDI projektų Europoje nedidelis skaičius nepaneigia aplinkybės, kurią įrodo minėtas sąrašas, kad kartelyje buvo tariamasi dėl SĮDI projektų Europoje ir jie buvo paskiriami.

–       Dėl tariamo SĮDI projektų neskyrimo Siemens pagal kartelį EEE

129    Siemens teigia, kad bendrajame sąraše nenurodytas nė vienas atvejis, kad jai būtų paskirtas SĮDI projektas, įgyvendintinas EEE. Šiuo klausimu pirmiausia pažymėtina, kad, netgi darant prielaidą, jog šis Siemens teiginys pagrįstas, dėl to negali būti netaikomi EB 81 straipsnis ir EEE susitarimo 53 straipsnis, kiek tai susiję su Siemens, nes ji dalyvavo uždraustame kartelyje, susijusiame su bendrąja rinka ir EEE, dalyvaudama pasitarimuose dėl projektų ir sprendimų skirti šiuos projektus kitoms įmonėms. Iš tikrųjų tokie veiksmai savaime daro poveikį konkurencijai neatsižvelgiant į tai, kuriai konkrečiai įmonei projektas galiausiai paskirtas.

130    Bet kuriuo atveju, Siemens teiginys, kad bendrajame sąraše nenurodyta, jog jai nepaskirta projektų, yra neteisingas. Iš tikrųjų ginčijamo sprendimo 164 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodo tris projektus, dėl kurių Siemens gavo užsakymus, t. y. projektas Nr. 1327, projektas Nr. 0140 ir projektas Nr. 0144. Kalbant apie du iš šių projektų, t. y. projektą Nr. 0140 ir projektą Nr. 0144, iš bendrojo sąrašo matyti, kad Siemens buvo vienintelė šiais projektais suinteresuota įmonė ir galiausiai ji gavo užsakymą. Tačiau kalbant apie trečiąjį projektą, t. y. projektą Nr. 1327, iš bendrojo sąrašo matyti, kad, be Siemens, suinteresuotumą nagrinėjamu projektu išreiškė ir ABB bei Alstom ir kad projektas buvo priskirtas Siemens per pasitarimus kartelyje.

131    Galiausiai, kalbant apie Siemens argumentą, kad dėl dviejų projektų, o kurių – ji konkrečiai nenurodė, gauti užsakymai yra konkurencijos pasekmė, Siemens turi įrodyti tai, kad tokiomis aplinkybėmis gauti užsakymai, t. y. pranešus ir pasitarus kartelyje, yra konkurencijos pasekmė. Šiuo klausimu pažymėtina, kad net jei pažeidimas apsiribojo tik pranešimu ir pasitarimu dėl projektų, vis dėlto jis gali padaryti poveikį konkurencijai nagrinėjamoje rinkoje. Iš tikrųjų, pavyzdžiui, bendrajame sąraše be Siemens nepaminėtos kitos įmonės, kurios būtų pareiškusios savo suinteresuotumą projektu Nr. 0140 ir projektu Nr. 0144. Todėl po kartelyje vykusių pasitarimų, atitinkamai 1998 m. birželio 25 d. ir liepos 16 d., dėl šių projektų Siemens žinojo, kad nebus kitų konkurso dalyvių, o tai jai leido, pavyzdžiui, nustatyti didesnes savo pasiūlymų kainas. Be to, tokiu atveju, t. y., kai suinteresuotumą dėl projekto pareiškia tik viena iš įmonių, konkretaus paskyrimo visai nereikia, nes tada vienintelė suinteresuota įmonė užtikrinta, kad gaus projektą. Todėl atrodo visiškai normalu, kad kartelio nariai šiais atvejais formaliai neskirstė projektų, tačiau tai nereiškia, kad dėl to netaikomi EB 81 straipsnis ir EEE susitarimo 53 straipsnis, kiek tai susiję su įmone, kuriai skirtas užsakymas.

132    Dėl to Siemens argumentą, susijusį su tuo, kad pagal kartelį jai nebuvo skirti SĮDI projektai EEE, reikia atmesti.

–       Dėl Siemens pateiktos ekonometrinės analizės

133    Siemens remiasi jos prašymu trečiosios bendrovės atlikta bendrojo sąrašo ekonometrine analize (toliau – analizė). Anot jos, ši analizė atskleidė, kad bendrajame sąraše pateikta tik minimali rinkos apimties dalis per nagrinėjamą laikotarpį, sudaranti mažiau kaip 4 % SĮDI projektų Europos šalyse, išskyrus „šalis gamintojas“; kad SĮDI projektams EEE netaikyta paskirstymo sistema, veikianti panašiai kaip ta, kuri numatyta GQ susitarime ir EQ susitarime, ir kad nebuvo jokio ryšio tarp bendrojo sąrašo ir GQ susitarimo. Taip pat analizė įrodė, jog tai, kad Europos ir Japonijos gamintojai nepateko į atitinkamos kitos grupės vidaus rinkas, paaiškinama ne karteliu, o kliūtimis patekti į rinkas, kurios ir toliau išliko netgi ir po to, kai energijos rinka buvo liberalizuota. Galiausiai analizė įrodė ir tai, kad nebuvo „šalių gamintojų“ apsaugos pirmiausia dėl to, kad tiek ABB, tiek ir Siemens labai aktyviai veikė „šalių gamintojų“ rinkose, kurios nebuvo jų rinkos.

134    Tačiau šioje byloje bendrajame sąraše esančiais Europos projektais Komisija rėmėsi tik norėdama įrodyti bendrojo susitarimo buvimą, o ne kartelio konkretaus poveikio buvimą. Iš tikrųjų ginčijamą sprendimą visų pirma ji grindė susitarimo, kuris pripažintas neteisėtu minėto sprendimo 1 straipsniu, konkurenciją ribojančiu tikslu. Todėl ginčijamo sprendimo 303 ir 304 konstatuojamosiose dalyse ji pirmiausia konstatavo, kad visais nurodytais susitarimais ir (arba) suderintais veiksmais siekta apriboti konkurenciją EB 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio prasme ir kad tokiomis aplinkybėmis taikant minėtas nuostatas nereikia atsižvelgti į konkretų susitarimo poveikį, o to sprendimo 308 konstatuojamojoje dalyje pridūrė, kad tokios rūšies susitarimo, koks aprašytas, įgyvendinimas savaime lemia didelį konkurencijos iškraipymą.

135    Šiuo klausimu primintina, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką pačioje EB 81 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog susitarimai tarp įmonių, jei jų tikslas yra riboti konkurenciją, yra draudžiami neatsižvelgiant į jų poveikį (43 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni 123 punktas ir 49 punkte minėto Sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją 181 punktas). Todėl jei įrodytas inkriminuojamų veiksmų antikonkurencinis tikslas, nereikalaujama įrodyti faktinio antikonkurencinio poveikio (žr. 2000 m. liepos 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Volkswagen prieš Komisiją, T‑62/98, Rink. p. II‑2707, 178 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

136    Šiomis aplinkybėmis, pirma, Siemens pateikta analizė yra netinkama kaip įrodinėjimo priemonė, nes dėl savo pobūdžio ji suteikia informacijos tik apie kartelio poveikį, o Komisijos konstatuotas EB 81 straipsnio 1 dalyje numatytas pažeidimas iš esmės grindžiamas išvada, kad kartelio tikslas – konkurencijos apribojimas. Netgi darant prielaidą, kad, kaip tvirtina Siemens, analizė neleido nustatyti kartelio, kuriuo Komisija kaltino, požymių, tai nepaneigia išvados, jog kartelis, kuriuo siekta trukdyti, riboti ar iškraipyti konkurenciją, egzistavo, nes jo egzistavimas įrodytas pakankamai. Todėl su nagrinėjamo kartelio poveikio nebuvimu susiję Siemens argumentai, net jei jie būtų pagrįsti, iš esmės savaime nelemia ginčijamo sprendimo 1 straipsnio panaikinimo (šiuo klausimu žr. 1990 m. sausio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo Sandoz prodotti farmaceutici prieš Komisiją, C‑277/87, Rink. p. I‑45; 1995 m. balandžio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Ferriere Nord prieš Komisiją, T‑143/89, Rink. p. II‑917, 30 punktą ir 49 punkte minėto Sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją 183 punktą).

137    Antra, analizės negalima pripažinti nešališka ir nepriklausoma, nes ją užsakė ir finansavo Siemens bei ji buvo parengta remiantis šios bendrovės pateiktais duomenimis, o šių duomenų tikslumas ir svarba nebuvo nešališkai patikrinti. Taigi analizė negali būti laikoma patikima ir todėl turinti didesnę įrodomąją galią nei paprastas suinteresuotosios Siemens pareiškimas.

138    Vadinasi, argumentą, susijusį su Siemens pateiktos analizės rezultatais, reikia atmesti.

 Dėl rašytinių įrodymų

139    Kalbant apie rašytinius įrodymus, Komisija iš esmės rėmėsi GQ susitarimu ir EQ susitarimu bei jų priedais; dokumentu, kuriame nenurodyta data, rastu per Komisijos patikrinimus grupės VA Tech patalpose „Pasitarimų su JJC sintezė“; susirašinėjimo tarp grupės VA Tech darbuotojų Wa., J. ir B. 1999 m. sausio 18 d. laiškais; 2003 m. gruodžio 2 d. grupės VA Tech darbuotojo We. parengta vidaus pažyma; dviem ABB 2003 m. liepos 21 d. ir gruodžio 18 d faksais, kuriuos ji siuntė Siemens ir Alstom ir vidaus pažyma, kurioje nenurodyta data, parengta grupės VA Tech darbuotojo Zi. maždaug 2002 m. rugsėjo mėnesį.

–       Dėl GQ susitarimo ir EQ susitarimo

140    Visų pirma pažymėtina, kad, kiek tai susiję su GQ susitarimu, nors tiesa, kad, kaip pažymėta šio sprendimo 55–58 punktuose, jo tekstas neįrodo EEE poveikį padariusio susitarimo egzistavimo (išskyrus Lichtenšteiną ir Islandiją, kaip nurodyta šio sprendimo 55 punkte), tačiau EQ susitarime yra nuostatų, galinčių suteikti informacijos apie kartelio poveikį bendrajai rinkai.

141    Pirma, EQ susitarimo 2 straipsnyje „Pranešimas“ nustatyta:

„E nariai apie prašymus praneša kaip įprasta. Pasitarimų su J grupe reikmėms E nariai [kartelio sekretoriui Europoje] apie prašymus praneša naudodami 1 priede pateiktą GQ pranešimo formą.“

142    Šiuo klausimu reikia nuspręsti, kad žodžių junginys „kaip įprasta“ leidžia daryti išvadą, kad egzistavo pranešimai, o tai reiškia ir kartelis, dar prieš sudarant GQ susitarimą ir EQ susitarimą, kurie abu sudaryti 1988 m. balandžio 15 d., šį faktą Komisija nurodė ginčijamame sprendime šios aplinkybės neakcentuodama ir už tai neskirdama baudų, o Siemens tai ginčija. Iš tikrųjų minėtas žodžių junginys neturi būti aiškinamas kaip reiškiantis „naudojant GQ susitarime numatytą formą“, nes tada EQ susitarimo 2 straipsnio antrasis sakinys būtų perteklinis atsižvelgiant į pirmąjį.

143    Antra, EQ susitarimo 2 priede, kuriame pateiktas „Komunikacijų planas“, būtent numatyta, kad „[kartelio] sekretorius [Europoje] automatiškai praneša apie projektus, [apie kuriuos pranešė Europos gamintojai], [Japonijos] šaliai, išskyrus projektus „Europoje“, ir kad M. priima sprendimą dėl pranešimo J grupei apie projektus Europoje“. Šiuo klausimu reikia patikslinti, jog, kaip matyti taip pat iš šio priedo, „M.“ reiškia „šalių susirinkimas“ (member meeting). Be to, iš GQ susitarimo 1 priedo aišku, kad „E grupė“ ir „J grupė“ atitinkamai reiškia Europos ir Japonijos gamintojų grupes. Taip pat, remiantis ginčijamo sprendimo 147 konstatuojamojoje dalyje Komisijos padaryta išvada, kurios Siemens neginčijo, ši bendrovė atliko kartelio sekretoriaus Europoje funkcijas per visą savo pirmąjį dalyvavimo kartelyje laikotarpį, t. y. 1988–1999 metais.

144    Taigi iš EQ susitarimo 2 priedo matyti, kad, pirma, SĮDI projektai Europoje buvo valdomi kartelio Europos grupės narių ir, antra, kad šie projektai buvo valdomi kitokiu būdu nei SĮDI projektai likusioje pasaulio dalyje, nes apie juos Japonijos gamintojų grupei buvo pranešama ne iš karto, o tik priėmus specialų Europos narių susirinkimo sprendimą.

145    Tačiau tokie pranešimai, net jei jie buvo siunčiami tik kartais, priėmus specialų sprendimą ir (arba) tik vėliau ir bendrai, kaip tai tvirtino Hitachi (žr. šio sprendimo 96 punktą), negalėjo būti siunčiami be jokios paaiškinamos priežasties. Priešingai, tokiame kartelyje, koks sudarytas pagal GQ susitarimą ir EQ susitarimą, vienintelė tokių pranešimų siuntimo paaiškinama priežastis yra ta, kad nagrinėjama informacija buvo reikalinga įgyvendinant kartelį. Konkrečiau kalbant, šiuo atveju, kadangi, kaip pažymėta šio sprendimo 55 punkte, didžioji dalis Europos šalių nebuvo įtrauktos dalijantis projektus tarp Europos ir Japonijos gamintojų grupių pagal GQ susitarimą, nėra kito galimo paaiškinimo dėl pranešimo apie šiose šalyse Europos gamintojų vykdytus pardavimus kaip tik tas, kad šie pardavimai buvo priskiriami Europos gamintojų pasaulinei kvotai pagal kartelį. Taigi, kaip paaiškinta šio sprendimo 98 punkte, pardavimų Europos šalyse, kurios nėra „šalys gamintojos“, priskyrimas pasaulinei kvotai savo ruožtu yra svarbus įrodymas, kad pagal bendrąjį susitarimą egzistavo Japonijos gamintojų pareiga nesiskverbti į Europos rinką.

146    Bet kuriuo atveju, negalima pritarti šiuo klausimu Siemens pateiktiems argumentams. Visų pirma, nepagrįstas Siemens teiginys, kad Komisija mėgina remtis tariamais susitarimais Centrinėje ir Rytų Europoje kaip EEE erdvėje padarytų tariamų pažeidimų įrodymu arba 2002–2004 sudarytais susitarimais, kad įrodytų kartelio poveikį 1988–1999 metais. Iš tikrųjų Komisija tik remiasi argumentu, kad akivaizdu, jog vyko pasitarimai tarp Europos ir Japonijos gamintojų grupių, aiškindamasi klausimą, ar Centrinės ir Rytų Europos rinkos, kurios tapo prieinamos 1989 m. žlugus geležinei uždangai, taip pat buvo iš anksto priskirtos Europos gamintojams. Šiomis aplinkybėmis ginčijamo sprendimo 126 ir 127 konstatuojamosiose dalyse Komisija paminėjo tam tikrus projektus minėtose šalyse, dėl kurių buvo tariamasi su Japonijos gamintojais, kad įrodytų, jog Japonijos gamintojai iš esmės buvo suinteresuoti ir turėjo galimybę tiekti šiose rinkose. Tokių samprotavimų savaime negalima pripažinti netinkamais.

147    Antra, reikia atmesti Siemens argumentą, kad pranešimas Japonijos gamintojų grupei galėjo būti susijęs tik su projektais Centrinėje ir Rytų Europoje. Komisija teisingai tvirtino, kad GQ susitarimo ir EQ susitarimo sudarymo metu šios šalys Vakarų gamintojams buvo neprieinamos. Todėl komunikacijų plane paminėti Europos projektai turėjo būti įgyvendinti Vakarų Europos šalyse, kurių didžioji dalis, išskyrus Šveicariją, nuo 1994 m. buvo EEE narės. Be to, priešingai nei teigia Siemens, Komisijos teiginys nėra nelogiškas. Iš tikrųjų Komisija visai netvirtino, kaip Siemens tai leidžia suprasti, kad pareiga pranešti buvo „automatinė“ ar „privaloma“. Priešingai, kad Komisija atkreiptų dėmesį į šį pranešimą, visiškai pakako to, kad jis buvo siunčiamas priėmus specialų kartelio Europos narių sprendimą bendrai ir ex post.

148    Galiausiai, pabrėžtina, kad Siemens nepateikia jokio įtikinančio paaiškinimo, kodėl pranešimo plane buvo numatyta apie SĮDI projektus Europoje pranešti Japonijos gamintojų grupei, nors ir nesistemingai ir tik priėmus specialų Europos gamintojų grupės sprendimą. Atsakydama į Bendrojo Teismo per posėdį pateiktą klausimą Siemens teigė, kad nagrinėjami pranešimai galėjo būti susiję tik su vienuolika SĮDI projektų Europoje, kuriuos Komisija paminėjo ginčijamo sprendimo 164 konstatuojamojoje dalyje, todėl tik su labai ribotu projektų skaičiumi, kuris tesudarė 1 % bendrajame sąraše esančių projektų. Tačiau, kaip pažymėta šio sprendimo 125 punkte, nedidelis „Europos“ projektų skaičius bendrajame sąraše nereiškia, kad neturėjo įtakos kitiems projektams Europoje, o tai galima paaiškinti tuo, kad nebuvo reikalo dėl tokių projektų tartis bendrame kartelyje, t. y. dalyvaujant Japonijos gamintojams. Todėl bendrasis sąrašas nesvarbus nustatant projektų, apie kuriuos buvo pranešta Japonijos gamintojams remiantis EQ susitarimo 2 priede pateiktu pranešimo planu, skaičių.

149    Darytina išvada, kad EQ susitarimo 2 priedas yra tinkamas įrodymas, pagrindžiantis Komisijos išvadą, jog Vakarų Europai skirti projektai buvo įtraukti į projektus, dėl kurių buvo tariamasi ir kuriuos dalijosi Europos gamintojai, ir kad Japonijos gamintojai neturėjo teisės dalyvauti Europos rinkoje mainais už tai, kad šiose šalyse Europos gamintojų pardavimai buvo priskiriami jų pasaulinei kvotai.

–       Dėl grupės VA Tech patalpose rasto dokumento „Pasitarimų su JJC sintezė“

150    Ginčijamo sprendimo 135 konstatuojamojoje dalyje Komisija remiasi dokumentu „Pasitarimų su JJC sintezė“, rastu nešiojamajame kompiuteryje per patikrinimą grupės VA Tech patalpose ir, Komisijos teigimu, parengtu 2003 m. birželio 3 dieną. Dalį šio dokumento sunku suprasti, tačiau iš jo galima daryti tam tikrų išvadų. Visų pirma, jame du kartus paminėta „šalys gamint.“ (pranc. k. „pays constr.“), o tai protingai paaiškinama tik vienu būdu „šalys gamintojos“. Be to, šiame dokumente nurodyta „Paskutinis tyrimas atliktas 1999 m. vasario mėn. – Eksp. ne į E ir šalis gamint.“ ir prie kiekvienos Europos narės, identifikuojamos pagal kodus, galiojančius nuo 2002 m., kurių Siemens neginčijo, nurodytos kvotos, taikomos iki ir po „99/02“ (akivaizdu, kad tai reiškia 1999 m. vasario mėn.). Šiame dokumente nurodytos ir Europos narių rinkos dalys Europos rinkose, kurios nepriklausė „šalims gamintojoms“ nuo 1988 m. iki 1998 m., bei sudarytas šalių, kurios nėra gamintojos, neišsamus sąrašas („Fin, Dan, Nor, Es, Po, Irl, Bel, Gre, Lux.“).

151    Kalbant apie šio dokumento įrodomąją galią ir patikimumą, reikia atsižvelgti į tai, kad nežinomas jo rengėjas jame kalba apie aplinkybes, kurios vyko maždaug prieš ketverius metus iki dokumento rengimo, apie kurias jis tikriausiai taip pat sužinojo iš nežinomo asmens. Iš tikrųjų asmens, įvardyto „JJC“, tapatybė nenustatyta ir šie inicialai netinka nė vienam iš asmenų, Komisijos nurodytų ginčijamo sprendimo II priede, kurie dalyvavo kartelyje atitinkamų įmonių vardu. Nors dėl šių aplinkybių šis dokumentas nepraranda visos savo įrodomosios galios, vis dėlto jos sukelia tam tikrų abejonių dėl išvadų, kurias iš jo galima daryti, visų pirma kiek tai susiję su jame esančių išsamių duomenų verte, ir pagrindžia tai, kad pripažintina minėto dokumento vidutinė įrodomoji vertė.

152    Tačiau tam tikrą įrodomąją vertę reikia suteikti aplinkybei, kad ne tik sąvoka „šalys gamintojos“ minima du kartus šiame dokumente, bet jog jame yra ir neišsamus šalių gamintojų sąrašas, bei tam, kad iš jo galima aiškiai suprasti, jog skyrėsi šalims, kurios nėra gamintojos ir šalims gamintojoms taikoma sistema, nes pastarosioms netaikytos kartelyje nustatytos kvotos. Atsižvelgiant į šią aplinkybę reikia pažymėti, kad šiame dokumente nurodytos „nuo 99/02“ taikytinos kvotos tiksliai atitinka tas, kurias Komisija nurodė ginčijamo sprendimo 145 konstatuojamojoje dalyje, remdamasi kitais įrodymais, kaip taikytąsias artėjant prie pirmojo Siemens dalyvavimo darant pažeidimą etapo pabaigos.

153    Be to, iš šio dokumento galima daryti išvadą, kad Europos gamintojai kartelyje keitėsi informacija apie savo tiekimo Europoje, išskyrus „šalyse gamintojose“, apimtį. Iš tikrųjų tai, kad grupei VA Tech priklausanti bendrovė (toliau – VA Tech bendrovė) žinojo konkrečią dešimties metų statistiką apie Europos gamintojų rinkos dalis Europoje (ne „šalyse gamintojose“), galima paaiškinti tik taip, kad minėti gamintojai tarpusavyje keitėsi informacija apie savo pardavimus Europoje, išskyrus „šalis gamintojas“.

–       Dėl 1999 m. sausio 18 d. susirašinėjimo tarp grupės VA Tech darbuotojų Wa., J. ir B.

154    1999 m. sausio 18 d. Wa. išsiuntė elektroninę žinutę J., o šis ją išspausdinęs ir padaręs keletą komentarų, faksu išsiuntė B. Šioje elektroninėje žinutėje dėl „Siemens Jungtinėje Karalystėje“ Wa. įspėjo J., kad Siemens vienijasi su kita bendrove dėl projektų Jungtinėje Karalystėje, o tai buvo suprantama kaip grėsmė ir „UK forum“ buvo paskelbta „Bad Behaviour“. Tačiau, kadangi nebuvo gauta jokių paaiškinimų, Wa. siūlė palaukti ir pažiūrėti, kas toliau vyks. Faksogramoje J. siūlė reaguoti pagrasinant įsiskverbti į Vokietijos 400 kilovoltų SĮDI rinką. Be to, jis priminė grupės VA Tech poziciją, pagal kurią Jungtinės Karalystės rinka istoriškai priklausė lygiomis dalimis Reyrolle ir GEC (kurių veikla SĮDI srityje buvo sujungta su Alstom 1989 metais), o bet kuri kita įmonė gaudama užsakymus turi tai kompensuoti, tačiau apgailestavo, jog šiuo tikslu numatyti silpni mechanizmai.

155    Atsakydama į Bendrojo Teismo raštu pateiktus klausimus Siemens tvirtino, kad iš šio dokumento galima spręsti tik tiek, jog, elektroninės žinutės autoriaus nuomone, ji atrodė kaip agresyvi konkurentė Jungtinės Karalystės rinkoje. Tačiau šis dokumentas nepatvirtino apsaugotų „šalių gamintojų“ egzistavimo.

156    Vis dėlto, pirma, reikia nuspręsti, kad šis susirašinėjimas patvirtina, jog kartelyje egzistavo Jungtinės Karalystės rinkos apsauga istoriškai įsitvirtinusių gamintojų Reyrolle ir GEC naudai, o tai iš esmės gali būti pripažinta, nors toks terminas nevartojamas, „šalių gamintojų“ apsauga. Tai, kad kiti kartelio Europos nariai veikė šioje rinkoje, tokiam aiškinimui neprieštarauja, nes akivaizdu, jog egzistavo kompensacinis mechanizmas, nors akivaizdu ir tai, kad jis tinkamai neveikė. Antra, iš faksogramos matyti, kad VA Tech bendrovė anksčiau nedalyvavo Vokietijos rinkoje – bent jau 400 kilovoltų SĮDI sektoriuje, – ir taip buvo nei dėl techninių, nei dėl komercinių priežasčių, o dėl to, kad įėjimas į šią rinką buvo numatytas kaip atsakomoji priemonė prieš Siemens. Iš to darytina išvada, kad Vokietijos rinka taip pat buvo saugoma kaip „šalis gamintoja“, nes nėra kito įtikinamo paaiškinimo. Trečia, iš elektroniniu paštu siųsto laiško matyti, kad egzistavo „UK forum“, kuriame buvo aptariamos su Jungtine Karalyste susijusios problemos. Nors nagrinėjamoje byloje nereikia priimti galutinio sprendimo šiuo klausimu, tai galėjo būti šioje rinkoje veikiančių kartelio narių vietos veiksmų derinimo forumas.

157    Kadangi tai yra galiojant karteliui jame dalyvavusių asmenų parengti dokumentai, šie laiškai turi labai didelę įrodomąją galią.

–       Dėl rašytinių įrodymų, susijusių 2002–2004 metais vykusiomis aplinkybėmis

158    Kalbant apie We. parengtą 2003 m. gruodžio 2 d. vidaus pažymą, kurioje reziumuotas 2003 m. gruodžio 2 d. vykęs susirinkimas, apie 2003 m. liepos 21 d. ABB faksogramą, siųstą Alstom ir Siemens, susijusią su susirinkimu dėl projektų Vokietijoje, 2003 m. gruodžio 18 d. ABB faksogramą, siųstą Alstom dėl situacijos Jungtinės Karalystės rinkoje, ir vidaus pažymą, kurioje nenurodyta data, parengtą Zi. maždaug 2002 m. rugsėjo mėnesį, pažymėtina, jog šie keturi dokumentai susiję tik su padėtimi bei įvykiais per 2002–2004 m. laikotarpį.

159    Tačiau, kaip nurodyta šio sprendimo 37 punkte, reikia atmesti Komisijos argumentą, kad pastabas, susijusias su 2002–2004 m. laikotarpiu, galima teisėtai taikyti ir ankstesniam laikotarpiui, nes kalbama apie vieną ir tą patį pažeidimą. Tačiau kadangi tam tikros įmonės dalyvavimą nutraukė, 1999–2002 m. kartelio veikla susiaurėjo, o 2002 m. pradėta veikti pagal naują sistemą, norint įrodyti, kad iš tikrųjų kalbama apie vieną pažeidimą, reikia įrodyti kartelio tikslų, dalyvių ir apimties tęstinumą.

160    Todėl reikia nuspręsti, kad nagrinėjami keturi dokumentai nėra įrodymai, kiek tai susiję su Siemens dalyvavimo pažeidime pirmuoju etapu, t. y. 1988–1999 metais.

d)     Išvados dėl pirmojo ieškinio pagrindo antros dalies

 Dėl kartelio poveikio EEE

161    Kartelis padarė poveikį EEE, nes Europos gamintojai aptarė SĮDI projektus EEE ir juos pasidalijo. Šią faktinę aplinkybę patvirtina įrodymų visuma, kurią sudaro ABB pareiškimai, – įskaitant ginčijamo sprendimo 164 konstatuojamojoje dalyje nurodytą „Europos“ projektų sąrašą bei M. pareiškimus, – Fuji ir Hitachi pareiškimai, EQ susitarimo 2 priedas, „Pasitarimų su JJC sintezė“ ir 1999 m. sausio 18 d. laiškai. Iš šių įrodymų M., Fuji ir Hitachi pareiškimai, EQ susitarimo 2 priedas, „Pasitarimų su JJC sintezė“ ir 1999 m. sausio 18 d. laiškai turi didelę įrodomąją galią.

162    Siemens nurodyti Melco pareiškimai, kaip įrodantys priešingai, palyginti su tokia nuoseklia įrodymų visuma, negali paneigti šios išvados. Iš tikrųjų Melco kalba ypač apie bendrojo kartelio taikymo sritį, t. y. apie derinimąsi tarp Europos ir Japonijos gamintojų grupių, ir apie tai, kad šiame kartelyje nebuvo tariamasi dėl Europos rinkos ar dėl SĮDI projektų šioje rinkoje. Šiuo klausimu ji tvirtina, kad neturi susitarimo Europos rinkoje įrodymų. Tačiau, kadangi ji yra Japonijos įmonė, neturi būti informuota apie Europos gamintojų grupėje vykusius pasitarimus. Tačiau Melco leidžia aiškiai suprasti, jog galėjo būti, kad kitos kartelyje dalyvavusios įmonės galėjo išplėsti diskusijų objektą įtraukdamos kitas temas, ir keletą kartų netgi pabrėžė, kad Japonijos gamintojai, prieš pradedant kartelio susitikimus, turėjo laukti, kada baigsis Europos gamintojų pasitarimai, kurių turinio Melco nežino. Neatsižvelgiant į tai, kad Melco ginčija, jog Europos ir Japonijos rinkas buvo pasidalijusios dvi gamintojų grupės ir nesiaiškinant, ar jos pareiškimai patikimi, reikia pažymėti, kad tokie pareiškimai negali būti suprantami kaip patvirtinantys Siemens poziciją, kad nebuvo tariamasi dėl SĮDI projektų ir jie nebuvo priskiriami EEE.

 Dėl Europos ir Japonijos rinkų priskyrimo iš anksto atitinkamai Europos ir Japonijos gamintojų grupėms

163    Tai, kad apskritai Europos ir Japonijos gamintojai pasidalijo rinkas taip, kad Japonijos rinka iš anksto buvo numatyta Japonijos gamintojams, o Europos rinka – Europos gamintojams, patvirtina ABB ir M. pareiškimai bei Fuji ir Hitachi pareiškimai ir EQ susitarimo 2 priedas. Išskyrus ABB pareiškimus, visi šie įrodymai turi didelę įrodomąją galią.

 Dėl „šalių gamintojų“ apsaugos Europoje

164    Tai, kad Europoje egzistavo „šalių gamintojų“ apsauga, t. y. šalių, kuriose istoriškai veikė Europos gamintojai, rinkos jiems buvo priskirtos iš anksto ir neįtraukiant į kvotas pagal kartelį, patvirtina įrodymų visuma, kurią sudaro ABB ir M. pareiškimai bei dokumentas „Pasitarimų su JJC sintezė“ ir 1999 m. sausio 18 d. laiškai. Iš šių įrodymų M. pareiškimai turi didelę įrodomąją galią, o 1999 m. sausio 18 d. laiškai – labai didelę įrodomąją galią.

165    Apibendrinant, – kiekvienas iš Siemens ginčijamų kaltinimų, neskaitant ABB ir M. pareiškimų, grindžiamas kitais didelę įrodomąją galią turinčiais įrodymais bei kitais mažesnę įrodomąją galią turinčiais įrodymais. Todėl reikia nuspręsti, kad šių įrodymų visuma patvirtina, jog egzistavo kartelis, kuriuo kaltinama ginčijamame sprendime.

166    Iš viso to, kas pasakyta, matyti, kad Komisija pakankamai įrodė, jog per 1988–1999 m. laikotarpį egzistavo kartelis ir būtent tai, kad šis kartelis darė poveikį EEE, kad Europos ir Japonijos gamintojai buvo pasidaliję rinkas ir kad buvo saugomos „šalys gamintojos“.

167    Vadinasi, pirmojo ieškinio pagrindo antrą dalį, o todėl ir visą pirmąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti.

II –  Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio pažeidimu

168    Siemens pateiktą antrąjį ieškinio pagrindą sudaro trys dalys. Pirmoje dalyje Siemens tvirtina, kad Komisija neįrodė, jog ji dalyvavo kartelyje nuo 1999 m. balandžio 22 dienos. Antroje dalyje Siemens nurodo, kad suėjo senaties terminas. Trečiajame pagrinde Siemens tvirtina, kad ji nedalyvavo kartelyje nuo 2004 m. sausio 1 dienos.

A –  Dėl antrojo ieškinio pagrindo pirmos dalies, susijusios su dalyvavimo darant pažeidimą nuo 1999 m. balandžio mėn. iki 1999 m. rugsėjo mėn. įrodymų nebuvimu

1.     Šalių argumentai

169    Šiai daliai pagrįsti Siemens pateikia aštuonis kaltinimus, susijusius su, pirma, įrodymų, kad ji dalyvavo susitarime dėl projektų nuo 1999 m. balandžio mėn., nebuvimu; antra, įrodymų, kad ji dalyvavo kokiame nors susitikime po 1999 m. balandžio 22 d., nebuvimu; trečia, ABB pareiškimų prieštaringumu ir menku tikėtinumu; ketvirta, M. parodymų nepriimtinumu; penkta, aiškių rašytinių įrodymų, kad ji dalyvavo kartelyje iki 1999 m. rugsėjo mėn., nebuvimu; šešta, aiškių įrodymų, gautų iš kitų kartelyje dalyvavusių įmonių pareiškimų, nebuvimu; septinta, su tuo, kad neatsižvelgta į įrodymus, kurie patvirtina, jog jos dalyvavimas kartelyje nutrūko nuo 1999 m. balandžio mėn., ir, aštunta, su tuo, kad neatsižvelgta į empirinius įrodymus, kad jos dalyvavimas kartelyje buvo nutrauktas vėliausiai nuo 1999 m. balandžio mėnesio.

170    Komisija ginčija Siemens pateiktus argumentus.

2.     Bendrojo Teismo vertinimas

171    Pirmiausia pažymėtina, kad nebuvo ginčijama, jog Siemens nutraukė dalyvavimą kartelyje 1999 metais. Priešingai, šalys nesutaria dėl tikslios šio nutraukimo datos. Siemens ginčija, kad dalyvavo kartelyje po 1999 m. balandžio 22 dienos, t. y. po susitikimo Sidnėjuje (Australija), – paskutinio susitikimo, kuriame ji dalyvavo, – datos. Komisija, pripažindama, kad negalėjo nustatyti tikslios minėto nutraukimo datos, kaip tai matyti iš ginčijamo sprendimo 295 konstatuojamosios dalies, tokio pasitraukimo data laikė 1999 m. rugsėjo 1 dieną. Šią datą ji nustatė remdamasi ABB ir M. pareiškimais bei informacija, esančia dokumente „Pasitarimų su JJC sintezė“, kuris buvo paimtas per grupės Va Tech patalpose atliktus patikrinimus, o šią informaciją ji laiko patvirtinta Areva, Melco, Fuji ir Hitachi/JAEPS pareiškimais.

172    Dėl šio nesutarimo neaišku, kam šiuo klausimu tenka įrodinėjimo pareiga. Nors Siemens mano, kad Komisija turėjo įrodyti, jog Siemens dalyvavo kartelyje iki 1999 m. rugsėjo 1 d., Komisija teigia, kad po to, kai ji įrodė įmonės dalyvavimą kartelyje, manoma, jog ji dalyvavo tol, kol neįrodyta, kad dalyvavimas nutrauktas, o šį įrodymą turi pateikti šiame kartelyje dalyvavusi įmonė.

a)     Dėl Siemens ir Komisijos įrodinėjimo pareigos paskirstymo

173    Kalbant apie klausimą, kada Siemens nutraukė dalyvavimą kartelyje, pirmiausia reikia priminti nusistovėjusią teismo praktiką, pagal kurią šalis ar valdžios institucija, tvirtinanti, kad pažeistos konkurencijos taisyklės, privalo tinkamai įrodyti pažeidimą sudarančius faktus, o įmonė, pateikdama gynybos argumentą, kad paneigtų kaltinimą pažeidimu, turi įrodyti, kad tokio gynybos argumento taikymo sąlygos tenkinamos, ir tada valdžios institucija turės remtis kitais įrodymais (65 punkte minėto Sprendimo Peróxidos Orgánicos prieš Komisiją 50 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. 43 punkte minėto Sprendimo Baustahlgewebe prieš Komisiją 58 punktą ir 48 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 78 punktą).

174    Šiuo atveju bendrojo principo, pagal kurį Komisija turi įrodyti visas pažeidimą sudarančias aplinkybes, įskaitant jo trukmę (šiuo klausimu žr. 1994 m. liepos 7 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Dunlop Slazenger prieš Komisiją, T‑43/92, Rink. p. II‑441, 79 punktą; 2001 m. gruodžio 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Acerinox prieš Komisiją, T‑48/98, Rink. p. II‑3859, 55 punktą ir 2005 m. lapkričio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Union Pigments prieš Komisiją, T‑62/02, Rink. p. II‑5057, 36 punktą), galinčias turėti įtakos galutinėms išvadoms dėl to pažeidimo sunkumo, nepaneigia tai, kad antrojo ieškinio pagrindo antroje dalyje Siemens pateikė su senatimi susijusią gynybos priemonę, kurios įrodinėjimo pareiga iš esmės tenka ieškovei.

175    Iš tikrųjų dėl tokios pateiktos gynybos priemonės neišvengiamai būtina įrodyti pažeidimo trukmę ir jo pabaigos datą. Tačiau vien tik šios aplinkybės negali pateisinti tokių faktų įrodinėjimo pareigos perkėlimo ieškovei. Pirma, pažeidimo trukmė, kuri reiškia, kad turi būti žinoma jo pabaigos data, yra vienas iš pagrindinių pažeidimo elementų, kurį įrodyti turi Komisija, net jei šie elementai yra ginčijami nurodant gynybos argumentą dėl senaties. Antra, tokią išvadą pagrindžia tai, kad Komisijos atliekamų teisinių procedūrų senaties termino nesuėjimas pagal Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnį yra objektyvus teisinis kriterijus, kylantis iš teisinio saugumo principo (šiuo klausimu žr. 2005 m. spalio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Sumitomo Chemical ir Sumika Fine Chemicals prieš Komisiją, T‑22/02 ir T‑23/02, Rink. p. II‑4065, 80–82 punktus), ir todėl yra kiekvieno sprendimo skirti nuobaudą galiojimo sąlyga. Iš tikrųjų Komisija turi jo laikytis, net jei įmonė nepateikia gynybos pagrindo šiuo klausimu (65 punkte minėto Sprendimo Peróxidos Orgánicos prieš Komisiją 52 punktas).

176    Vis dėlto reikia pažymėti, kad šis įrodinėjimo pareigos paskirstymas gali keistis, jei vienos iš šalių nurodytos faktinės aplinkybės įpareigoja kitą šalį pateikti paaiškinimus ar pateisinimus – to nepadarius gali būti nuspręsta, kad įrodymai buvo pateikti (65 punkte minėto Sprendimo Peróxidos Orgánicos prieš Komisiją 53 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. 48 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 79 punktą). Iš tikrųjų, jei, kaip šiuo atveju, Komisija pateikė susitarimo buvimo įrodymą, jame dalyvavusi įmonė turi pateikti įrodymą, kad ji nuo šio susitarimo atsiribojo, ir šis įrodymas turi patvirtinti aiškiai išreikštą bei kitoms dalyvaujančioms įmonėms praneštą valią pasitraukti iš šio susitarimo (2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo GlaxoSmithKline Services prieš Komisiją, T‑168/01, Rink. p. II‑2969, 86 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. 2004 m. sausio 6 d. Teisingumo Teismo sprendimo BAI ir Komisija prieš Bayer, C‑2/01 P ir C‑3/01 P, Rink. p. I‑23, 63 punktą ir 48 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 81–84 punktus).

177    Atsižvelgiant būtent į šiuos principus reikia patikrinti, ar Komisija teisingai nustatė faktines aplinkybes, kuriomis grindžia savo vertinimą, kad Siemens nutraukė dalyvavimą kartelyje 1999 m. rugsėjo 1 dieną.

b)     Dėl aplinkybių, kuriomis Komisija grindžia savo vertinimą, kad Siemens nutraukė dalyvavimą kartelyje 1999 m. rugsėjo 1 d., įrodomosios galios

178    Visų pirma reikia priminti pagrindines faktines aplinkybes, kuriomis Komisija grindė savo vertinimą, kad Siemens nutraukė dalyvavimą kartelyje 1999 m. rugsėjo 1 d., kurios pateiktos, be kita ko, ginčijamo sprendimo 186, 295, 296 ir 298 konstatuojamosiose dalyse.

179    Pirma, ABB pranešė, kad Siemens nustojo dalyvauti kartelio susitikimuose nuo 1999 m. pabaigos, o M. pažymėjo, kad Siemens pasitraukė 1999 m. rugsėjo mėnesį. Antra, grupės Va Tech patalpose rastame dokumente „Pasitarimų su JJC sintezė“ paminėta, kad Komisija Siemens pasitraukimo data laiko 1999 m. rugsėjo mėnesį. Trečia, Komisija nurodo, kad Areva, Melco, Fuji ir Hitachi/JAEPS patvirtino, jog Siemens pasitraukė 1999 m. rugsėjo mėnesį.

 Dėl ABB ir M. parodymų

180    Šiai daliai pagrįsti pateiktame trečiajame kaltinime Siemens teigia, kad ABB parodymai ypač bendri ir prieštaringi ir kad jie buvo „keičiami“ atsižvelgiant į aplinkybes ir galiausiai neturi jokios įrodomosios galios.

181    Šiuo klausimu pažymėtina, kad 2004 m. gegužės 7 d. pareiškime ABB nurodė, jog „maždaug 1999 m., kiek [ji] žino, Siemens pasitraukė iš kartelio tam tikram laikotarpiui“. O per 2005 m. rugsėjo 23 d. posėdį Komisijai, kuri M. klausė, ar šis galėtų tiksliai nurodyti, kada Siemens nutraukė dalyvavimą kartelyje, M. atsakė taip:

„Tiksliai negaliu. Mes buvome Ženevoje, aš prisimenu, kad Th. apie tai pranešė, bet ne 100 %. Tai buvo [19]99 metai. Ruduo ar pavasaris – nepamenu. Ar tai svarbu?“.

182    Galiausiai 2005 m. spalio 4 d. pareiškime ABB nurodė, jog per tam tikrą laiką M. prisiminė, kad Siemens dar buvo atstovaujama metiniame susirinkime Sidnėjuje 1999 m. balandžio mėn., o iš kartelio pasitraukė tik po keturių ar penkių mėnesių, taigi – rugpjūčio mėn. ar rugsėjo mėn., o apie tai pranešė Th. per veiklos susitikimą Ženevoje (Šveicarija).

183    Taigi reikia konstatuoti, kad ABB ir M. parodymai dėl Siemens dalyvavimo kartelyje nutraukimo 1999 m. tikslios datos laikui bėgant keitėsi. Vis dėlto šie parodymai ne prieštaringi, o paprasčiausiai darėsi vis tikslesni („maždaug 1999 m.“, „1999 m. ruduo ar pavasaris“ ir galiausiai „1999 m. rugpjūtis ar rugsėjis“) atsižvelgiant į tai, kad M., kuris, atrodo, kad yra ABB pagrindinis informacijos šaltinis, kiek tai susiję su aplinkybėmis, kai Siemens nutraukė savo dalyvavimą kartelyje, prisiminė vis tikslesnių aplinkybių.

184    Visų pirma pažymėtina, kad, priešingai nei tvirtina Siemens, vėlesni M. prisiminimai, dėl kurių buvo pateikti 2005 m. spalio 4 d. pareiškimai, neprieštarauja jo ankstesniems parodymams dėl aplinkybių, susijusių su Siemens dalyvavimo nutraukimu. Iš tikrųjų, nors M. nurodė, kad po 1997 m. ir 1998 m. nepalankių pokyčių rinkoje Siemens vėl pradėjo agresyvią kainų konkurenciją, jis tikrai nepasakė, kad taip buvo jau 1998 metais. Pirma, suprantama, kad sprendimo dėl teisingos reakcijos į nepalankius pokyčius rinkoje priėmimo procesui Siemens bendrovėje reikėjo tam tikro laiko. Antra, suprantama ir tai, kad Siemens, 1998 m. pabaigoje nusprendusi nebedalyvauti kartelyje ir ėmusis agresyvių veiksmų rinkoje, mėgino kaip galima ilgiau pasinaudoti kartelio poveikiu atidėdama pranešimą apie šį sprendimą 1999 m. rugsėjo mėnesiui. Tačiau pagal nusistovėjusią teismo praktiką tokio elgesio, jei jis įrodytas, nepakanka tam, kad būtų galima konstatuoti, jog veiksmai nutraukti, nes taip veikianti įmonė gali paprasčiausiai mėginti pasinaudoti karteliu savo naudai (šiuo klausimu žr. 1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo SCA Holding prieš Komisiją, T‑327/94, Rink. p. II‑1373, 142 punktą; 54 punkte minėto Sprendimo Mannesmannröhren‑Werke prieš Komisiją 277 ir 278 punktus; 174 punkte minėto Sprendimo Union Pigments prieš Komisiją 130 punktą ir 2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Jungbunzlauer prieš Komisiją, T‑43/02, Rink. p. II‑3435, 269 punktą).

185    Kalbant apie Siemens ir ABB parodymų ginčijimą reikia nuspręsti, kad, nors ir negalima atmesti tikimybės, kaip tai konstatuota šio sprendimo 64 punkte, jog ji buvo linkusi padidinti savo konkurentų neteisėto elgesio svarbą, dėl šios aplinkybės ABB ir M. parodymai nepraranda įrodomosios galios, kiek tai susiję su Siemens dalyvavimo kartelyje nutraukimu 1999 metais. Iš tikrųjų, kadangi šiuo klausimu ABB remiasi išimtinai M. prisiminimais, šiuo atveju M. parodymų patikimumas lemia ABB parodymų patikimumą. Tačiau, kaip nurodyta šio sprendimo 76 punkte, tai, kad M. parodymuose gali būti tam tikrų smulkių netikslumų, apskritai nedaro poveikio tų parodymų įrodomajai galiai.

186    Be to, šiai daliai pagrįsti Siemens pateiktą ketvirtąjį kaltinimą dėl M. parodymų, kaip įrodinėjimo priemonės, nepriimtinumo, nes Siemens neturėjo galimybės tiesiogiai išklausyti ar apklausti šį liudytoją, priešingai nei tai numatyta EŽTK 6 straipsnio 3 dalies d punkte, reikia atmesti.

187    Pagal nusistovėjusią teismo praktiką pagrindinės teisės yra sudedamoji bendrųjų teisės principų, kurių laikymąsi užtikrina Bendrijos teismas, dalis (1996 m. kovo 28 d. Teisingumo Teismo nuomonės, 2/94, Rink. p. I‑1759, 33 punktas ir 1997 m. gegužės 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo Kremzow, C‑299/95, Rink. p. I‑2629, 14 punktas). Šiuo tikslu Teisingumo Teismas ir Pirmosios instancijos teismas vadovaujasi valstybių narių bendromis konstitucinėmis tradicijomis ir gairėmis, nustatytomis tarptautiniuose dokumentuose žmogaus teisių apsaugos srityje, kuriuos priimant valstybės narės bendradarbiavo ar prie kurių prisijungė. EŽTK šiuo atžvilgiu turi ypatingą reikšmę (1986 m. gegužės 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Johnston, 222/84, Rink. p. 1651, 18 punktas ir minėto Sprendimo Kremzow 14 punktas). Be to, pagal ES 6 straipsnio 2 dalį Sąjunga gerbia pagrindines teises, kurias užtikrina 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašyta EŽTK ir kurios kyla iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų kaip bendrieji Bendrijos teisės principai.

188    Todėl reikia išnagrinėti, ar atsižvelgiant į šiuos argumentus Komisija pažeidė Bendrijos teisinės sistemos tokį pagrindinį principą, koks yra teisės į gynybą paisymas (1983 m. lapkričio 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo Nederlandsche Banden‑Industrie‑Michelin prieš Komisiją, 322/81, Rink. p. 3461, 7 punktas), nesuteikusi Siemens galimybės tiesiogiai apklausti liudytoją M.

189    Šiuo klausimu pažymėtina, kad remiantis nusistovėjusia teismo praktika pagal šį principą reikalaujama, kad įmonėms ir įmonių asociacijoms, dėl kurių Komisija atlieka tyrimą konkurencijos srityje, būtų suteikta galimybė jau per administracinę procedūrą veiksmingai išreikšti savo nuomonę dėl Komisijos nurodytų faktų, kaltinimų ir aplinkybių tikrumo bei svarbos (žr. 2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Avebe prieš Komisiją, T‑314/01, Rink. p. II‑3085, 49 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Tačiau pagal šį principą nereikalaujama, kad per administracinę procedūrą pačioms įmonėms būtų suteikta galimybė apklausti Komisijos apklaustus liudytojus (šiuo klausimu žr. 48 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 200 punktą).

190    Todėl šį Siemens kaltinimą reikia atmesti.

191    Darytina išvada, kad reikia pripažinti, jog ABB ir M. pareiškimai turi didelę įrodomąją galią, kiek tai susiję su data, kai Siemens nutraukė dalyvavimą kartelyje 1999 metais. Vis dėlto remiantis šio sprendimo 66 punkte nurodytu principu šie pareiškimai turi būti pagrįsti kitais įrodymais.

 Dėl dokumento „Pasitarimų su JJC sintezė“

192    Kaip jau pažymėta šio sprendimo 151 punkte, šio dokumento įrodomoji galia vertintina atsargiai, ypač kiek tai susiję su tuo, kokią vertę reikia suteikti jame esantiems konkretiems duomenims. Taigi tiksli data, kai Siemens nutraukė savo dalyvavimą kartelyje 1999 m., yra tokia išsami informacija. Be to, kalbant apie paminėtą šio nutraukimo datą dar reikia atsižvelgti į aplinkybę, kad šis dokumentas nėra visiškai vienareikšmis.

193    Pirmoje šio dokumento eilutėje parašyta:

„A/ Nutraukta       3 ==> 09/99 1 ==> eiga 00“

194    Kadangi 2003 m. birželio 10 d. rengiant šį dokumentą numeris „3“ buvo Siemens kodas kartelyje, Komisija iš to padarė išvadą, kad Siemens nutraukė dalyvavimą kartelyje 1999 m. rugsėjo mėnesį. Tačiau, kaip teisingai tvirtina Siemens pateikdama penktąjį kaltinimą, susijusį su aiškių rašytinių įrodymų, kad ji dalyvavo kartelyje iki 1999 m. rugsėjo mėn., nebuvimu, taip aiškinant neišvengiamai darytina išvada, kad ABB, kurios kodas yra 1, nutraukė dalyvavimą kartelyje 2000 m., nors neginčijama, kad ABB visada dalyvavo kartelyje. Todėl arba Komisija klaidingai aiškina šią dokumento eilutę, nes ji nesusijusi su Siemens dalyvavimo kartelyje nutraukimu, arba įrašas „1 ==> eiga 00“ yra klaidingas. Tačiau, remiantis pastarąja prielaida, nėra pagrindo įrašą „3 ==> 09/99“ laikyti patikimesniu. Bet kuriuo atveju reikia atmesti Komisijos aiškinimą, kad šio sprendimo 193 punkte cituoto dokumento pirmoje eilutėje esantis žodis „Nutraukta“ susijęs tik su įrašu „3 ==> 09/99“, bet ne su įrašu „1 ==> eiga 00“.

195    Todėl reikia nuspręsti, kad šio dokumento įrodomoji galia, kiek tai susiję su data, kai Siemens nutraukė dalyvavimą vykdant pažeidimą 1999 m., yra labai menka.

 Dėl Areva, Melco, Fuji ir Hitachi/JAEPS parodymų

–       Dėl Areva parodymų

196    Kalbėdama apie Areva parodymus ginčijamo sprendimo 186 konstatuojamojoje dalyje Komisija remiasi dokumentu „Aiškinamoji pažyma apie kartelio veikimą SĮDI rinkose“, kurį Areva pateikė su prašymu atleisti nuo baudos. Šio dokumento antraštinėje dalyje „Įvykių raida“ nurodyta taip:

„Pirmasis kartelis egzistavo nuo 1980 m. pabaigos iki 1997 m., kai buvo nutrauktas. Nuo 1997 m. dalyviai toliau susitikdavo, bet nesutarė nei dėl rinkų pasidalijimo, nei dėl kainų ir susitikimai dėl šio kartelio nutrūko 1999 m. rugsėjo mėn., o Siemens galutinai pasitraukė.“

197    Visų pirma pažymėtina, kad ši nuoroda nėra vienareikšmė. Iš tikrųjų, kaip Siemens tai tvirtina pateikdama šios dalies šeštąjį kaltinimą, šią nuorodą galima aiškinti taip, kad jos dalyvavimas kartelyje buvo nutrauktas anksčiau nei 1999 m. rugsėjo mėnesį, bet šio nutraukimo poveikis, t. y. susitikimų dėl kartelio pabaiga, pasireiškė tik rugsėjo mėnesį. Vis dėlto toks aiškinimas netinkamas. Be to, pažymėtina, kad Areva teiginys, jog susitikimai nebebuvo rengiami nuo 1999 m. rugsėjo mėnesio, kaip vėliau paaiškėjo, neteisingas, kaip tai patvirtina visų pirma ginčijamo sprendimo 191–197 konstatuojamosiose dalyse Komisijos pateikti įrodymai. Nors dėl šios aplinkybės šio sprendimo 196 punkte cituotos eilutės vienas ar kitas aiškinimas netampa įtikinamesnis, bet kuriuo atveju ji sukelia bendrą abejonę dėl Areva parodymų patikimumo. Šiuo klausimu pažymėtina, kad ginčijamo sprendimo 290 ir 291 konstatuojamosiose dalyse pati Komisija Areva parodymus pripažino „prieštaringais ir daugiareikšmiais“, o ši aplinkybė, be kitų, buvo pagrindas nesumažinti baudos pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo, kaip tai matyti iš ginčijamo sprendimo 531 konstatuojamosios dalies.

198    Todėl reikia nuspręsti, kad Areva parodymai turi nedidelę įrodomąją galią.

199    Antra, kadangi ginčijamo sprendimo 285 konstatuojamojoje dalyje ir 237 išnašoje Komisija remiasi Areva atsakymu į pranešimą apie kaltinimus, reikia priimti Siemens pateiktą argumentą, kad šiuo atsakymu negalima remtis ją apkaltinant, nes ji negalėjo susipažinti su šiuo atsakymu prieš priimant ginčijamą sprendimą (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 189 punkte cituotą teismų praktiką). Iš tikrųjų atsakyme į prieš posėdį Teismo raštu pateiktus klausimus Komisija patvirtino, kad Areva atsakymas į pranešimą apie kaltinimus Siemens nebuvo išsiųstas prieš priimant ginčijamą sprendimą.

–       Dėl Melco parodymų

200    2004 m. lapkričio 4 d. dokumente, pateiktame su prašymu pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo, Melco nurodė:

„Iki 1999 m. rugsėjo mėnesio Grupė veikė nenukrypdama nuo savo tikslų. Vėliau, 1999 m. rugsėjo mėnesį per Grupės susitikimą Siemens oficialiai pareiškė, kad ji pasitraukia iš Grupės dėl to, kad Siemens aukščiausi vadovai sužinojo apie grupės veiklą.“

201    Taigi Melco aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtino, kad Siemens apie tai, kad nutraukia dalyvavimą kartelyje, pranešė tik 1999 m. rugsėjo mėnesį.

202    Šiai daliai pagrįsti pateikdama šeštąjį kaltinimą Siemens tvirtina, kad ginčijamo sprendimo 292 konstatuojamojoje dalyje pati Komisija Melco pareiškimus vertino kaip neturinčius įrodomosios galios, nes jie prieštaringi ir dvireikšmiai. Šiuo klausimu pažymėtina, kad per administracinę procedūrą Melco pateikė du skirtingus pareiškimus, t. y., pirma, 2004 m. lapkričio 4 d. dokumentą, pateiktą su prašymu pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo, iš kurio paimta šio sprendimo 200 punkte cituota eilutė, ir, antra, 2006 m. liepos 5 d. atsakymą į pranešimą apie kaltinimus. Tačiau tik šis atsakymas susijęs su ginčijamo sprendimo 292 konstatuojamojoje dalyje esančiu pripažinimu kaip neturinčiu įrodomosios galios. Be to, toks pripažinimas susijęs tik su pavieniu šio atsakymo aspektu, t. y. Melco teiginiu, kad kartelis visiškai nustojo galioti 1999 m., po to, kai Siemens nutraukė savo dalyvavimą jame. Visų pirma Komisija nusprendė, kad šie teiginiai buvo grindžiami tik kitų procedūroje dalyvavusių šalių pareiškimais ir pateikti tik siekiant patiems apsiginti. Tačiau ginčijamame sprendime nėra 2004 m. lapkričio 4 d. Melco pareiškimų, pateiktų su prašymu pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo, įrodomosios galios aiškaus vertinimo.

203    Reikia nuspręsti, kad 2004 m. lapkričio 4 d. Melco pareiškimuose esančiai nuorodai, jog 1999 m. rugsėjo mėnuo yra data, kai Siemens nutraukė dalyvavimą kartelyje, turi būti pripažinta labai patikima, nes Melco negalėjo turėti jokio suinteresuotumo nurodyti vėlesnę nei tikroji šio nutraukimo datą. Kadangi dėl Siemens pasitraukimo, o po keleto mėnesių – ir Hitachi pasitraukimo, dar įtikinamesnis tapo „kartelio iširimas“, kuris, anot Melco, jau vyko nuo 1999–2000 m., Melco galėjo būti suinteresuota nebent nurodyti ankstesnę nei tikrąją datą.

–       Dėl Fuji pareiškimų

204    2006 m. liepos 11 d. atsakyme į pranešimą apie kaltinimus Fuji nurodė:

„Kai 1999 m. rugsėjo mėn. Siemens pasitraukė, pagal GQ susitarimą veikiantis kartelis pradėjo irti. Fuji žiniomis, po susitikimo Sidnėjuje daugiau nevyko susitikimų, kuriuose dalyvautų visos šalys.“

205    Šio sprendimo 90 punkte jau pažymėta, kad, priešingai nei teigia Siemens, Fuji pareiškimus reikia pripažinti labai patikimais, nors jie ir buvo pateikti santykinai vėlyvame procedūros etape ir labai artimi laiko atžvilgiu prašymui pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo. Be to, kiek tai susiję ypač su nurodyta data, kai Siemens nutraukė dalyvavimą kartelyje, taikytini tie patys argumentai kaip ir Melco pareiškimams (žr. šio sprendimo 203 punktą): kadangi dėl šio pasitraukimo labiau įtikinamas teiginys, jog po kiek laiko „kartelis iširo“, o tai tvirtina ir Fuji, ši įmonė taip pat nebuvo suinteresuota dirbtinai vėlinti šią datą.

–       Dėl Hitachi pareiškimų

206    Ginčijamo sprendimo 186 konstatuojamojoje dalyje ir 238 išnašoje Komisija mini Hitachi atsakymą į pranešimą apie kaltinimus, kuriame ši patvirtino, jog būtent 1999 m. rugsėjo mėnesį Siemens nutraukė dalyvavimą kartelyje. Tačiau, kaip tvirtina Siemens, o Komisija tam neprieštarauja, šiuo atsakymu negalima remtis apkaltinant Siemens, nes ši neturėjo galimybės su juo susipažinti prieš priimant ginčijamą sprendimą (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 189 punkte minėtą teismo praktiką). Todėl šį įrodymą reikia atmesti.

 Tarpinė išvada

207    Iš to, kas pasakyta, matyti, kad konstatuodama Siemens dalyvavimą kartelyje iki 1999 m. rugsėjo mėnesio Komisija rėmėsi daugeliu įrodymų, tarp jų – ABB ir M. pareiškimais, kurie pripažinti patikimais ir kuriuos šiuo aspektu patvirtina Areva, Melco ir Fuji pareiškimai, o kai kurie iš jų, t. y. Melco ir Fuji, pripažinti labai patikimais

208    Toliau atsižvelgiant į šias aplinkybes reikia išnagrinėti, ar kitos Siemens nurodytos aplinkybės gali paneigti Komisijos išvadą ir įrodyti Siemens teiginį, kad ji dalyvavimą kartelyje nutraukė 1999 m. balandžio mėnesį.

c)     Dėl Siemens nurodytų aplinkybių, siekiant įrodyti, kad dalyvavimą kartelyje ji nutraukė vėliausiai 1999 m. balandžio mėnesį

 Dėl Siemens pasitraukimo iš kartelio vėliausiai 1999 m. balandžio mėnesį ekonominių empirinių įrodymų

209    Šiai daliai pagrįsti pateiktame aštuntajame kaltinime Siemens nurodo analizę, įrodančią jos pasitraukimą iš kartelio nuo 1999 m. balandžio mėnesio. Siemens teigimu, analize įrodyta, kad nuo 1999 m. balandžio mėn. iki rugsėjo mėn. rinkoje ji elgėsi konkurencingai, kaip ji tai darė ir po 1999 m. rugsėjo mėn., ir priešingai nei ji elgėsi iki 1999 m. balandžio mėnesio.

210    Šiuo klausimu nukreipiama į šio spendimo 135–138 punktuose pateiktus argumentus, kurie taikomi ir klausimui dėl Siemens pasitraukimo iš kartelio. Iš tikrųjų, pirma, kadangi EB 81 straipsniu draudžiami ne tik susitarimai, kurių poveikis yra konkurencijos iškraipymas, bet netgi ir susitarimai, kuriais siekiama tokio tikslo, konstatuodama pažeidimą Komisija neprivalo įrodyti konkretaus poveikio. Antra, netgi darant prielaidą, kad Siemens elgėsi konkurencingai nuo 1999 m. balandžio mėn. iki rugsėjo mėn., tai neįrodo, kad ji pasitraukė iš kartelio, o tik tai, kad ji nesilaikė susitarimų. Taigi, kaip teisingai tvirtina Komisija, taip gali būti ir dėl to, kad Siemens mėgino gauti naudos iš kartelio.

211    Todėl šį kaltinimą reikia atmesti.

 Dėl Se. parodymų

212    Šiai daliai pagrįsti pateiktame septintajame kaltinime Siemens remiasi tuo metu buvusio Alstom darbuotojo Se. pareiškimu, kuris 2006 m. rugsėjo mėnesį nurodė: „Suprantu, kad 1999 m. balandžio mėnesį jau nebuvo kartelio, nes Siemens, viena pagrindinių konkurenčių, pranešė, jog pasitraukia iš kartelio“. Siemens teigimu, atmetusi šį pareiškimą Komisija padarė keletą teisės klaidų.

213    Pirma, šiuo klausimu pažymėtina, kad Se. pareiškimas nebūtinai prieštarauja Komisijos išvadai, jog Siemens pasitraukė iš kartelio 1999 m. rugsėjo mėnesį. Iš tikrųjų Se. nurodė, kad 1999 m. balandžio mėn. Siemens pranešė apie sprendimą nebedalyvauti kartelyje, o tai nėra faktinio pasitraukimo iš šio kartelio data. Taigi suprantama, kad 1999 m. balandžio mėn. Siemens tik pranešė apie sprendimą, o faktiškai dalyvavimą nutraukė tik vėliau. Būtent dėl šios priežasties reikia atmesti Siemens argumentą.

214    Antra, Komisija Se. parodymus atmetė ne tik dėl to, kad jie buvo duoti „išimtinai kontroliuojant Alstom advokatams“, kaip teigė Siemens, bet ir dėl to, kad ji savaime jų nelaikė patikimais, nes Se. pats nebuvo faktinių aplinkybių, apie kurias kalbėjo, liudytojas. Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 289 konstatuojamosios dalies b punkto, pirmiausia Komisija atsižvelgė į tai, kad pats Se. pripažino, jog iki 1999 m. balandžio mėnesio jis žinojo apie kartelį, bet neturėjo jokios informacijos apie tai, kaip jis veikė, nežinojo dalyvių tapatybės, susitikimų vietų ir datų bei taikomų taisyklių. Be to, iš 2005 m. spalio 5 d. ABB pateiktos susitikimų lentelės, kurios Siemens neginčijo, matyti, kad Se. pats nedalyvavo 1999 m. balandžio mėn. susitikime Sidnėjuje, nes Alstom atstovavo kiti trys darbuotojai. Toks Komisijos atliktas įrodymų vertinimas nėra klaidingas. Bet kuriuo atveju, kadangi Siemens išsamiai neginčija, Bendrasis Teismas Komisijos įrodymų vertinimo neturi pakeisti savuoju.

215    Todėl šį kaltinimą, kiek jis susijęs su Se. parodymais, reikia atmesti.

 Dėl Tr., E. ir Sch. parodymų

216    Šiai daliai pagrįsti pateiktu septintuoju kaltinimu Siemens Komisiją kaltina ir tuo, kad ji neatsižvelgė į buvusių darbuotojų Tr., E. ir Sch. parodymus, kuriuos Siemens pateikė per administracinę procedūrą.

217    Pirmiausia reikia atmesti Siemens teiginį, kad Komisija neatsižvelgė į jos buvusių darbuotojų parodymus. Iš tikrųjų po to, kai 2006 m. rugpjūčio 7 d. laiške Siemens raštu pateikė šiuos parodymus, 2006 m. gruodžio 12 d. laiške Komisija pažymėjo, kad nemano, jog reikia išklausyti šiuos liudytojus, nes susipažinusi su jų parodymais nebeturi kitų klausimų.

218    Be to, Komisija pažymėjo, jog buvusių Siemens darbuotojų parodymai nepakeitė jos vertinimo, kiek jis susijęs su data, kai Siemens pasitraukė iš kartelio, kurį Komisija susidarė remdamasi pareiškimais ir jos surinktais įrodymais.

219    Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad buvusių Siemens darbuotojų parodymų patikimumui didelę įtaką padarė tai, kad šie asmenys apskritai ginčija susitarimą dėl SĮDI projektų Europoje, nors, kaip tai minėta nagrinėjant pirmąjį ieškinio pagrindą, Komisija pakankamai įrodė, kad bendrasis susitarimas buvo susijęs ir su SĮDI projektais Europoje.

220    Be to, kalbant apie tikslią datą, kai Siemens pasitraukė iš kartelio 1999 metais, pažymėtina, kad Tr., kaip matyti iš jo pareiškimo, 1994 m. išėjo į pensiją ir nurodė, jog tiksliai nežino, kada Siemens pasitraukė iš kartelio. Sch. nurodė, jog jo vadovas E. 1998 m. jam pasakė eisiąs į paankstintą pensiją 1999 m. ir kad tuo pačiu metu nusprendęs, kad Siemens nebedalyvaus GQ susitarime. Vis dėlto jis nepasakė, kada šis sprendimas faktiškai įsigaliojo ir, be to, jo nurodytos datos neatitiko tų, kurias nurodė E. Iš tikrųjų E. nurodė, jog į pensiją išėjo tik maždaug 2000 m. viduryje, o dėl Siemens pasitraukimo iš anksto („im Vorfeld“) nusprendė susitikime Sidnėjuje, apie tai visų pirma informavo Sch. įpareigodamas jį imtis reikalingų priemonių. Todėl gali būti, kad Sch. pasakojamos aplinkybės vyko praėjus metams nuo jo nurodytų datų. Be to, E. tvirtino, kad informavo Alstom darbuotoją V. prieš susirinkimą Sidnėjuje ir Japonijos įmones „labai artimai laiko atžvilgiu“ minėtam susitikimui, bet vis dėlto pripažino, jog neprisimena, prieš ar po susirinkimo. Tačiau jis aiškiai pripažino, kad neinformavo kitų įmonių, be kita ko, ABB, o Siemens pasitraukimo nepaminėjo per metinį susirinkimą.

221    Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, reikia nuspręsti, kad šios aplinkybės pakankamai įrodo, jog per šį susitikimą Siemens „oficialiai“ nepasitraukė. Iš tikrųjų kartelyje, kuriame dalyvauja keletas įmonių, apie savo pasitraukimą viena iš dalyvių turi aiškiai ir konkrečiai pranešti visoms kitoms dalyvėms. Todėl negali būti kalbama apie „neleistiną diskriminavimą“, palyginti su kitomis panašiomis bylomis, kaip teigia Siemens.

222    Be to, E. pažymėjo ir tai, kad tik po to, kai informavo Japonijos įmones, apie Siemens pasitraukimą iš šio kartelio jis pranešė kartelio sekretoriui Europoje, kuris vėliau (E. nežino tikslios datos) informavo kitas įmones. Šiuo klausimu primintina, kad, remiantis Tr. pareiškimais, tuo metu sekretoriavimą Siemens vardu užtikrino Tr., kuris dalyvavo ir susitikime Sidnėjuje. Taigi E parodymai neprieštarauja Komisijos išvadoms šiuo klausimu. Priešingai, jo parodymai patvirtina, kad per 1999 m. balandžio mėn. susitikimą Sidnėjuje apie Siemens pasitraukimą nebuvo atvirai pranešta ir, be to, jie visiškai atitinka M. versiją, pagal kurią jį informavo Th. per darbo susitikimą Ženevoje 1999 m. rugsėjo mėnesį. Šiuo klausimu reikia pabrėžti, kad iš E. pareiškimo išplaukia, jog Th. Siemens vardu vykdė kartelio sekretoriaus Europoje pareigas dar tam tikrą laiką po susitikimo Sidnėjuje, o jau vien to pakanka Siemens argumentui, kad ji pasitraukė iš kartelio 1999 m. balandžio mėn., atmesti. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką viešas neatsiribojimas nuo pažeidimo, kuriame atitinkama įmonė dalyvavo, arba nepranešimas apie jį administracinėms institucijoms sudaro palankias sąlygas pažeidimui tęsti ir neleidžia jo atskleisti, ir todėl toks tylus pritarimas yra bendrininkavimas ar pasyvus dalyvavimas darant pažeidimą (48 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 84 punktas).

223    Todėl Komisijos išvados, kad Siemens pasitraukė iš kartelio tik 1999 m. rugsėjo mėnesį, tikrai nepaneigiantys Tr., E. ir Sch. parodymai veikiau tam tikra apimtimi ją gali patvirtinti.

224    Taigi šį kaltinimą, kiek jis susijęs su Tr., E. ir Sch. parodymais, o todėl ir visą šį kaltinimą reikia atmesti.

 Dėl įrodymų, kad Siemens buvo susitarimo dėl SĮDI projektų dalyvė po 1999 m. balandžio mėn., nebuvimo

225    Šiai daliai pagrįsti pateikdama pirmąjį kaltinimą Siemens teigia, kad ginčijamame sprendime Komisija jos nekaltina buvus susitarimo dėl projektų dalyve po 1999 m. balandžio mėnesio. Anot Siemens, iš Komisijos nurodytų projektų, paskutinis, kuriame ji dalyvavo, yra 1999 m. kovo 8 d. projektas, o Fuji prašyme pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo pateikta informacija nepatvirtina, jog ji dalyvavo projektuose ar keitėsi informacija šiuo klausimu po 1999 m. kovo mėnesio.

226    Šiuo klausimu pažymėtina, jog tai, kad nėra įrodymų apie susitarimų dėl projektų egzistavimą po 1999 m. kovo mėnesio, nereiškia, kad tokie susitarimai neegzistavo. Kaip teigia Komisija, bendrasis sąrašas nėra baigtinis. Be to, nors ir būtų patvirtinta, kad Siemens nebuvo susitarimo dėl projektų dalyvė po 1999 m. kovo mėn., tai nėra pasitraukimo iš kartelio įrodymas. Iš tikrųjų, kaip Komisija pabrėžia rašytiniuose dokumentuose, ginčijamame sprendime Siemens pateiktas kaltinimas apima gerokai daugiau nei vien susitarimus dėl konkrečių projektų. Šiuo klausimu pakanka paminėti tai, kad per šį laikotarpį Siemens užtikrino kartelio sekretorės Europoje pareigų vykdymą, o dėl šių pareigų kartelis galėjo veikti.

227    Todėl pateikiant šį kaltinimą Siemens nurodyti argumentai nepaneigia Komisijos išvados, grindžiamos šio sprendimo 179–207 punktuose išnagrinėtais įrodymais, kad Siemens buvo kartelio dalyvė iki 1999 m. rugsėjo mėnesio. Todėl šį kaltinimą reikia atmesti.

 Dėl įrodymų, kad po 1999 m. balandžio 22 d. vyko susitikimas, nebuvimo

228    Šiai daliai pagrįsti pateikdama antrąjį kaltinimą Siemens teigia, kad Komisija nepateikė jokių įrodymų, jog 1999 m. Siemens dalyvavo kokiame nors susitikime, kuris vyko po 1999 m. balandžio 19–24 d. organizuoto susitikimo Sidnėjuje.

229    Šiuo klausimu pažymėtina, jog tai, kad nėra įrodymų dėl susitikimo po 1999 m. balandžio mėn., nepaneigia įrodymų, kuriais remdamasi Komisija konstatavo, jog Siemens buvo kartelio dalyvė iki 1999 m. rugsėjo mėnesio.

230    Iš tikrųjų tai, kad Komisija nežinojo apie vėlesnius susitikimus, nereiškia, kad tokie susitikimai nevyko. Visų pirma ginčijamo sprendimo 183 konstatuojamojoje dalyje nurodydama, kad „po 1999 m. balandžio 19–24 d. organizuoto susitikimo Sidnėjuje nebebuvo rengiami metiniai susitikimai“, Komisija daro aiškią nuorodą į metinius susitikimus ir todėl neatmetė galimybės, kad po šios datos buvo kitų susitikimų dėl veiklos. Šiuo klausimu iš GQ susitarimo 3 straipsnio matyti, kad bendrasis susitikimas („general meeting“) rengiamas kartą per metus. Todėl net jei Siemens nebūtų nepasitraukusi iš kartelio 1999 m., nebuvo galima tikėtis, kad kitas tokio paties pobūdžio susitikimas įvyktų tais pačiais metais. Tačiau GQ susitarimo 5 straipsnyje numatyta, kad komiteto susitikimai („committee meetings“) rengiami kas dvi savaites, siekiant tarpusavyje apsikeisti nuomonėmis dėl kiekvienos grupės prašomų projektų. Kaip matyti iš GQ susitarimo 4 priedo, Siemens (žymima kodu „8“) buvo Europos komiteto narė ir todėl turėjo dalyvauti šiuose susitikimuose. Dar daugiau, iš GQ susitarimo 5 straipsnio matyti, kad darbo susitikimai („job meetings“), kuriuose turėjo dalyvauti visi susiję nariai, vyko tiek dėl skirstytinų projektų, tiek dėl tų projektų, dėl kurių tik sudarytas susitarimas dėl minimalios kainos, ir kad kartelio sekretorius Europoje, – vadinasi, Siemens, – turėjo išsiųsti kvietimus į šiuos susitikimus bei jiems pirmininkauti. Šiomis aplinkybėmis vien tai, kad Komisija negalėjo nustatyti kitų po susitikimo Sidnėjuje 1999 m. vykusių susitikimų tikslios datos ir vietos, neleidžia daryti išvados, kad tokie susitikimai nevyko.

231    Todėl šį kaltinimą reikia atmesti.

232    Atsižvelgiant į visa tai, kas pasakyta, reikia nuspręsti, jog Komisija turėjo pakankamai įrodymų, kad pagrįstai padarytų išvadą, jog Siemens buvo kartelio dalyvė iki 1999 metų rugsėjo mėnesio. Be to, Siemens nepateikė kito įtikinamo šių aplinkybių buvimo paaiškinimo pagal teismo praktikoje nustatytus reikalavimus. Taigi atsižvelgiant į šio sprendimo 207 punkte nurodytas faktines aplinkybes, kuriomis Komisija rėmėsi Siemens dalyvavimui iki 1999 m. įrodyti, Siemens turėjo pateikti kitokį paaiškinimą ar pateisinimą, galintį paneigti Komisijos išvadas, kurias ši turėjo pareigą įrodyti (šiuo klausimu žr. 48 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 79 punktą ir 65 punkte minėto Sprendimo Peróxidos Orgánicos prieš Komisiją 71 punktą).

233    Todėl antrojo ieškinio pagrindo pirmą dalį reikia atmesti.

B –  Dėl antrojo ieškinio pagrindo antros dalies, susijusios su teisinių veiksmų senatimi

1.     Šalių argumentai

234    Siemens teigia, kad, kiek tai susiję su pirmuoju jos dalyvavimo darant pažeidimą, kuriuo ji kaltinama, etapu, kuris baigėsi 1999 m. balandžio 22 d., senaties terminas suėjo 2004 m. balandžio 22 d., taigi prieš 2004 m. gegužės 11 d. ir 12 d. vykusius patikrinimus. Jos nuomone, Komisijos argumentas, kad ji du kartus dalyvavo darant tą patį vieną ir tęstinį pažeidimą, neleidžia netaikyti senaties. Iš tikrųjų 1988–1999 m. egzistavęs kartelis aiškiai skyrėsi nuo 2002–2004 m. kartelio.

235    Komisija ginčija Siemens pateiktus argumentus.

2.     Bendrojo Teismo vertinimas

236    Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio 1 dalies b punkte tokios rūšies pažeidimams, kokiu kaltinama Siemens, nustatytas penkerių metų senaties terminas. Pagal 25 straipsnio 2 dalies antrą sakinį tęstinių ar pakartotinių pažeidimų atvejais skaičiuoti pradedama nuo dienos, kurią pažeidimas baigiasi. Remiantis 25 straipsnio 3 dalies pirmuoju sakiniu, bet koks Komisijos veiksmas, atliktas pažeidimo tyrimo ar bylos tikslais, nutraukia senaties terminą.

237    Taigi šioje byloje, kad būtų priimtas prieštaravimas dėl senaties, kiek tai susiję su pirmuoju pažeidimo, kuriuo kaltinama Siemens, etapu, reikia, kad būtų tenkinamos dvi kumuliatyvinės sąlygos. Pirma, šis pirmas etapas turėjo baigtis vėliausiai 1999 m. gegužės 10 d., t. y. prieš penkerius metus iki dienos, po kurios Komisija atliko patikrinimus vietoje, t. y. 2004 m. gegužės 11 ir 12 dienomis. Antra, abu pažeidimo, kuriuo kaltinama, etapai, neturi būti vieno ir tęstinio pažeidimo dalys Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio 2 dalies prasme, nes tokiu atveju senaties terminas pradedamas skaičiuoti tik nuo tos dienos, kurią 2004 metais baigėsi antrasis etapas.

238    Šiuo klausimu pakanka priminti, kad, kaip jau nurodyta šio sprendimo 232 punkte, ginčijamame sprendime Komisija teisingai konstatavo, jog Siemens dalyvavimo darant pažeidimą pirmasis etapas baigėsi 1999 m. rugsėjo mėnesį, t. y. po 1999 m. gegužės 10 dienos.

239    Todėl antrojo ieškinio pagrindo antros dalies objektu esantį prieštaravimą dėl senaties reikia atmesti.

240    Bet kuriuo atveju netenkinama ir šio sprendimo 237 punkte nurodyta antroji sąlyga. Iš tikrųjų Komisija teisingai konstatavo, kad kartelis, kurio dalyvė buvo Siemens nuo 2002 m., iš esmės buvo tas pats kartelis, kuriame ji dalyvavo ir iki 1999 metų.

241    Šiuo klausimu teismų praktikoje nustatyti tam tikri kriterijai, kurie svarbūs vertinant, ar padarytas vienas pažeidimas, t. y. tikslų, kurių siekiama nagrinėjamais veiksmais, tapatumas ar skirtingumas (2002 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Dansk Rørindustri prieš Komisiją, T‑21/99, Rink. p. II‑1681, 67 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. 2006 m. rugsėjo 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Technische Unie prieš Komisiją, C‑113/04 P, Rink. p. I‑8831, 170 ir 171 punktus bei 184 punkte minėto Sprendimo Jungbunzlauer prieš Komisiją 312 punktą), susijusių gaminių ir paslaugų tapatumas (šiuo klausimu žr. 2005 m. birželio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tokai Carbon ir kt. prieš Komisiją, T‑71/03, T‑74/03, T‑87/03 ir T‑91/03, neskelbiamas Rinkinyje, 118, 119 ir 124 punktus bei 184 punkte minėto Sprendimo Jungbunzlauer prieš Komisiją 312 punktą), dalyvavusių atliekant veiksmus įmonių tapatumas (184 punkte minėto Sprendimo Jungbunzlauer prieš Komisiją 312 punktas) ir įgyvendinimo priemonių tapatumas (minėto Sprendimo Dansk Rørindustri prieš Komisiją 68 punktas). Kiti svarbūs kriterijai yra įmonių vardu veikusių fizinių asmenų tapatumas ir nagrinėjamų veiksmų geografinės taikymo srities tapatumas.

242    Šiuo atveju pažymėtina, kad visi pirmesniame punkte minėti kriterijai leidžia spręsti, kad kartelis, kurio dalyvė buvo Siemens nuo 2002 m., iš esmės buvo tas pats, kuriame ji dalyvavo iki 1999 metų.

243    Iš tikrųjų, visų pirma, per abu nagrinėjamus laikotarpius siekta to paties tikslo: įtvirtinti kartelio narių rinkos dalis, pasidalyti pasaulinę rinką tarp Japonijos ir Europos gamintojų – būtent šiems iš anksto priskiriant Europos rinkas, – ir išvengti kainų kritimo. Šiuo atžvilgiu reikia atmesti Siemens pateiktus argumentus, kad du jos dalyvavimo darant pažeidimą laikotarpiai visiškai skyrėsi.

244    Pirma, netiesa, kad kartelis Europos projektams taikytas tik nuo 2002 metų. Priešingai, kaip matyti iš šio sprendimo 161 punkte pateiktų išvadų, Komisija pakankamai įrodė, kad kartelis taikytas SĮDI projektams EEE nuo pat pradžių.

245    Be to, nesvarbu, ar GQ susitarimas buvo nutrauktas ir pakeistas kitu susitarimu, kaip remdamasi Hitachi pareiškimais teigia Siemens, ar jis buvo paprasčiausiai pakeistas, nes nagrinėjamų veiksmų tikslas išliko tas pats.

246    Galiausiai, reikia atmesti Siemens netiesiogiai pateiktą sąvokos „bendras tikslas“ sampratą. Pagal šią sampratą konstatavimas, kad padarytas vienas pažeidimas, siejamas ne tik su tokiais objektyviais kriterijais, kokie nurodyti šio sprendimo 241 punkte, bet reikalaujama dar ir subjektyvaus elemento egzistavimo, t. y. bendro visų siekio, kurio šiuo atveju nėra. Šiuo klausimu pažymėtina, kad Siemens teiginys visai nepatvirtintas šio sprendimo 241 punkte nurodytoje teismų praktikoje, kurioje vertinant, ar padarytas vienas pažeidimas, neminimas subjektyvus kriterijus. Todėl klausimas, ar EB 81 straipsnio 1 daliai prieštaraujančių susitarimų ir veiksmų visuma yra vienas ir tęstinis pažeidimas, priešingai, yra susijęs tik su objektyviais veiksniais, tarp kurių – minėtų susitarimų ir veiksmų bendras tikslas. Šis kriterijus turi būti vertinamas atsižvelgiant tik į šių susitarimų ir veiksmų turinį ir neturi būti painiojamas, – o, atrodo, kad Siemens tai daro, su skirtingų įmonių subjektyviu ketinimu dalyvauti viename ir tęstiniame kartelyje. Tačiau į šį subjektyvų ketinimą gali ir turi būti atsižvelgiama tik vertinant individualų įmonės dalyvavimą tokiame viename ir tęstiniame susitarime (žr. šio sprendimo 253 punktą).

247    Antra, kartelio veikimo metodai iš esmės nepasikeitė, nors metams bėgant palaipsniui vyko jų raida, visų pirma atsižvelgiant į sumažėjusį dalyvaujančių įmonių skaičių po sektoriaus koncentracijos ir komunikacijos priemonių techninės pažangos. Vis dėlto, kaip ginčijamo sprendimo 280 konstatuojamojoje dalyje nurodė Komisija, šie pasikeitimai įvyko ne konkrečiu momentu per 1999–2002 m. laikotarpį, o palaipsniui. Be to, jie nepadarė poveikio esminiams veikimo mechanizmo principams, t. y. SĮDI projektų skyrimui tarp kartelio narių remiantis jų nustatytomis kvotomis ir klastojant konkurso skelbimus bei nustatant minimalias kainas nepriskirtiems SĮDI projektams.

248    Trečia, per abu nagrinėjamus laikotarpius kartelis apėmė tą pačią rinką, t. y. SĮDI, kaip atskirų dalių ar kaip visiškai įrengtų pastočių, projektus.

249    Ketvirta, iš esmės įmonės kartelio dalyvės išliko tos pačios per visą kartelio veikimo laikotarpį 1988–2004 m., turint omenyje per šį laikotarpį įvykusį koncentracijos procesą SĮDI sektoriuje ir vieną išimtį, susijusią su Siemens, įmonės VA Tech ir Hitachi laikinu pasitraukimu.

250    Penkta, atskiroms įmonėms kartelyje atstovavę asmenys daugeliu atveju buvo tie patys 1999 m. ir 2002 m., nepaisant tam tikros įprastos kaitos kiekvienoje įmonėje. Atstovavusių asmenų tęstinumą patvirtina bylos medžiagoje esantys įvairūs susirinkimų sąrašai ir visų pirma ginčijamo sprendimo I priede pateiktas sąrašas bei kartelyje veikusių bendradarbiaujančių įmonių sąrašas, pateiktas ginčijamo sprendimo II priede.

251    Šešta, 1999 m. ir per 2002–2004 m. laikotarpį kartelio geografinė taikymo sritis buvo ta pati. Iš tikrųjų ji buvo kiek išplėsta nuo 1988 m. dėl to, kad Centrinės ir Rytų Europos šalių rinkos tapo prieinamos kartelio nariams.

252    Septinta, aplinkybė, kurią pabrėžė Komisija, o Siemens jos neginčijo, kad kartelį tęsė kiti nariai nedalyvaujant laikinai pasitraukusioms įmonėms ir todėl išliko vieno pažeidimo objektyvus tęstinumas, taip pat įrodo, kad kalbama apie vieną ir tą patį pažeidimą. Šiuo atžvilgiu reikia atmesti Siemens argumentą, kad atsižvelgdama į šią aplinkybę Komisija ją kaltina kitų atliktais veiksmais. Iš tikrųjų nekalbama apie Siemens atsakomybę už laikotarpį nuo 1999 m. rugsėjo mėn. iki 2002 m. kovo mėn., o prieš ją remiamasi pažeidimo, kuris buvo tęsiamas jai nedalyvaujant, tapatumu. Tačiau, kaip bus nagrinėjama paskesniame punkte, Siemens suvokė ar bent jau turėjo suvokti tai, kad nuo 2002 m. ji dalyvavo tame pačiame kartelyje kaip ir iki 1999 metų.

253    Galiausiai, kalbant apie subjektyviąją pusę, pakanka to, kad sugrįždama į kartelį Siemens suvokė, jog dalyvauja tame pačiame kartelyje kaip ir anksčiau. Pakanka ir vien to, kad Siemens suvokė šio sprendimo 241 punkte minėtus pagrindinius kriterijus, kuriais remiantis konstatuojamas vienas ir tas pats pažeidimas, kad prieš ją būtų galima remtis šiuo tapatumu, netgi jei ji pati nepadarė tokios išvados. Taigi atsižvelgiant į tai, kad Siemens darbuotojai S. ir Ze. jos vardu dalyvavo kartelyje tiek iki jos pasitraukimo 1999 m., tiek ir jai sugrįžus 2002 m., Siemens negalėjo nežinoti vieną ir tą patį kartelį apibūdinančių požymių, t. y. jo tikslų, susijusių gaminių, geografinių rinkų ir dalyvaujančių įmonių tapatumo.

254    Todėl Siemens pateiktą prieštaravimą dėl senaties, bet kuriuo atveju, reikia atmesti dėl to, kad abu pažeidimo, kuriuo ji kaltinama, etapai buvo vieno ir tęstinio pažeidimo sudėtinės dalys.

255    Taigi antrojo ieškinio pagrindo antrą dalį, susijusią su pažeidimo, kuriuo kaltinama Siemens, pirmojo etapo senatimi, reikia atmesti.

C –  Dėl antrojo ieškinio pagrindo trečios dalies, susijusios su nedalyvavimu kartelyje po 2004 m. sausio 1 dienos

1.     Šalių argumentai

256    Siemens teigia, kad ginčijamame sprendime Komisija klaidingai konstatavo, jog pažeidimas galutinai buvo nutrauktas 2004 m. gegužės 11 dieną, nors nuo 2004 m. sausio mėnesio nekonstatuota jokio realaus poveikio rinkai, nes paskutinis atitinkamas susitikimas vyko 2004 m. sausio 21 d. ir jame nebuvo nieko sutarta dėl kainų. Todėl kartelis nebedarė poveikio rinkai nuo 2004 m. sausio mėnesio ir, beje, Komisija, nepateikė jokių tokio poveikio įrodymų.

257    Komisija ginčija Siemens pateiktus argumentus.

2.     Bendrojo Teismo vertinimas

258    Šią dalį reikia atmesti dėl dviejų priežasčių.

259    Visų pirma, kaip priminta šio sprendimo 135 punkte, pagal nusistovėjusią teismų praktiką pačioje EB 81 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog susitarimai tarp įmonių, jei jų tikslas yra riboti konkurenciją, yra draudžiami neatsižvelgiant į jų poveikį (43 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni 123 punktas ir 49 punkte minėto Sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją 181 punktas). Todėl jei įrodytas inkriminuojamų veiksmų antikonkurencinis tikslas, nereikalaujama įrodyti faktinio antikonkurencinio poveikio (žr. 135 punkte minėto Sprendimo Volkswagen prieš Komisiją 178 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Taip pat šio sprendimo 134 punkte pažymėta, jog šiuo atveju Komisija iš esmės rėmėsi ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje inkriminuoto kartelio tikslu riboti konkurenciją. Iš pradžių ginčijamo sprendimo 303 ir 304 konstatuojamosiose dalyse ji konstatavo, kad visų aprašytų susitarimų ir (arba) suderintų veiksmų tikslas – riboti konkurenciją EB 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio prasme ir kad tokiomis aplinkybėmis taikant šias nuostatas nereikia atsižvelgti į konkretų susitarimo poveikį, o ginčijamo sprendimo 308 konstatuojamojoje dalyje pridūrė, jog tokios rūšies susitarimo, koks aprašytas, įgyvendinimas savaime lemia didelį konkurencijos iškraipymą.

260    Todėl, kaip teisingai tvirtina Komisija, 2006 m. balandžio 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Degussa prieš Komisiją (T‑279/02, Rink. p. II‑897, 236 ir 240 punktai) nepatvirtina Siemens argumento. Iš tikrųjų, pirma, jos nurodyti minėto sprendimo punktai susiję ne su pažeidimo ar jo trukmės konstatavimu, o tik su pažeidimo sunkumo nustatymu. Antra, byloje, dėl kurios priimtas minėtas sprendimas, Komisija konkrečiai rėmėsi kartelio poveikiu nagrinėjamų gaminių kainoms. Tačiau, kaip minėta pirmesniame punkte, šioje byloje taip nėra.

261    Todėl Siemens argumentai, kuriais siekiama įrodyti, kad nuo 2004 m. sausio 1 d. kartelis daugiau nepadarė poveikio rinkai, yra nesvarbūs.

262    Antra, kaip Komisija tai nurodė ginčijamo sprendimo 215 konstatuojamojoje dalyje remdamasi grupės VA Tech pareiškimais, o Siemens to neginčijo, pasitraukus ABB kartelyje likusių narių pranešimai ir susirinkimai buvo susiję būtent su keitimusi informacija apie vykstančias konkurso procedūras, kartelio dalyviais neesančių subjektų pozicija, ryšių palaikymu ar nutraukimu ir saugumo klausimais. Taigi šios pokalbių temos įrodo, jog, nors kartelyje likusiems nariams nepavyko sutarti dėl konkrečių projektų, jie buvo nusiteikę išlaikyti kartelį ateityje ar bent jau nenusprendė jo atsisakyti.

263    Šio faktinių aplinkybių aiškinimo nepaneigia, priešingai nei teigia Siemens, Hitachi pranešimas dėl kartelio nutraukimo. Iš tikrųjų šis pranešimas buvo parengtas kaip lentelė, kurioje skirstant pagal atskirus kartelio susirinkimus nurodyta atitinkamai data, vieta, dalyviai, trumpa temų apžvalga ir informaciją teikiantys Hitachi darbuotojai. Šiuo klausimu pirmiausia pažymėtina, kad su atskirų susitikimų temomis susijusi informacija labai trumpa ir kartais bendra. Pavyzdžiui, dėl 2004 m. kovo 17 d. ir balandžio 8 d. susitikimų atitinkamai nurodyta: „susitikimo tikslas – pasikeisti informacija“ ir kad „[darbo susitikimas] apima bendrą rinkos aptarimą“. Iš tokios informacijos negalima aiškiai sužinoti konkrečios pasitarimų temos ir bet kuriuo atveju neatmestina, kad ji susijusi su keitimusi informacija ir pasitarimais, kuriais pažeidžiami EB 81 straipsnio 1 dalis ir EEE susitarimo 53 straipsnis.

264    Be to, pažymėtina, kad Siemens pateikto Hitachi pranešimo ištraukoje yra Komisijoje vykusios procedūros bylos medžiagos 7278, 7280 ir 7281 puslapiai, tačiau nėra 7279 puslapio, kuriame gali būti informacijos apie kitus 2004 m. sausio–kovo mėn. vykusius susitikimus. Nenagrinėjant jų patikimumo ir įrodomosios galios klausimo, šiuose dokumentuose nepateikti išsamūs Hitachi pranešimai, susiję su 2004 m. susitikimais, apie kuriuos kalbėdama Siemens teigia, kad po jų kartelis daugiau nebedarė poveikio. Todėl reikia nuspręsti, kad Siemens neįrodė šio teiginio.

265    Vadinasi, antrojo ieškinio pagrindo trečią dalį, susijusią su tuo, kad kartelis nebedarė poveikio nuo 2004 m. sausio mėn., reikia atmesti.

266    Todėl reikia atmesti visą antrąjį ieškinio pagrindą.

III –  Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, susijusio su teisės klaida apskaičiuojant baudą

267    Trečiąjį Siemens pateiktą ieškinio pagrindą sudaro šešios dalys. Pirmoje dalyje ji teigia, kad pradinė bauda neproporcinga. Antra dalis susijusi su neproporcingu dauginimo koeficientu siekiant atgrasyti. Trečioje dalyje Siemens teigia, kad Komisija remiasi neteisinga pažeidimo trukme. Ketvirtoje dalyje ji nurodo neteisingai kvalifikuotą organizatoriaus vaidmenį. Penktoje dalyje Siemens tvirtina, kad Komisija jai turėjo sumažinti baudą pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo. Šešta dalis susijusi su tuo, kad Konkurencijos generalinis direktoratas de facto įpareigojo kolegijos narius.

A –  Dėl trečiojo ieškinio pagrindo pirmos dalies, susijusios su pradinės baudos neproporcingumu

268    Iš esmės trečiojo ieškinio pagrindo pirmoje dalyje Siemens teigia, kad jai paskirta neproporcinga pradinė bauda, palyginti su pažeidimo sunkumu ir jo ekonominėmis pasekmėmis bei netinkamai motyvuota. Anot jos, Komisija neturėjo kvalifikuoti pažeidimo kaip „labai sunkaus“ ir todėl turėjo nustatyti gerokai mažesnę nei 10 mln. EUR pradinę baudą. Šiuo atžvilgiu ji pateikia tris kaltinimus, susijusius su tuo, kad, pirma, Komisija nepateikė kartelio poveikio įrodymų, antra, pradinė bauda neproporcinga, palyginti su pažeidimo ekonominiu mastu, ir, trečia, ją priskyrė ne tai kategorijai.

1.     Dėl pirmojo kaltinimo, susijusio su kartelio poveikio įrodymų nebuvimu

a)     Šalių argumentai

269    Siemens nesutinka su ginčijamo sprendimo 477 ir 484 konstatuojamosiose dalyse Komisijos padarytomis išvadomis, susijusiomis su kartelio poveikiu, ir teigia, kad jos yra prieštaringos, netikslios ir klaidingos. Jos nuomone, teisingai pripažinusi, kad kartelis neturėjo jokio kiekybiškai įvertinamo poveikio, po to nustatydama pradinę baudą Komisija negali daryti nuorodos į tariamą pažeidimo poveikį. Be to, Komisija nepateikė jokio konkretaus ir patikimo įrodymo, iš kurio matyti, kad kartelis padarė poveikį rinkai, o analizė įrodo, kad tokio poveikio net nebuvo. Komisijos teiginys, kad ilgalaikis dalyvavimas brangiai kainuojančioje sistemoje įrodo, jog kartelis nariams buvo pelningas ir todėl padarė poveikį, grindžiamas paprastomis prielaidomis, o ne objektyviais ekonominiais rodikliais.

270    Komisija ginčija šiuos Siemens pateiktus argumentus.

b)     Bendrojo Teismo vertinimas

271    Visų pirma primintina, kad pagal Baudų nustatymo remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir [AP] 65 straipsnio 5 dalimi metodo gairių [Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir [AP] sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairių] (OL C 9, 1998, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 171, toliau – gairės) 1 punkto A dalį apskaičiuodama baudą pagal pažeidimo sunkumą Komisija, be kita ko, atsižvelgia į „[pažeidimo] įtaką rinkai, jeigu ji gali būti įvertinta“.

272    Šiuo klausimu pirmiausia pažymėtina, kad, priešingai nei teigia Siemens, ginčijamame sprendime Komisija visai nepripažino, kad kartelis neturėjo jokio kiekybiškai įvertinamo poveikio. Ginčijamo sprendimo 477 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog nepakanka informacijos, kokios galėjo būti SĮDI projektų kainos EEE, jei kartelio nebūtų buvę, negalima įvertinti jo konkretaus poveikio rinkai ir todėl ji nesirėmė konkrečiu kartelio poveikiu rinkai nustatydama pažeidimo sunkumą pagal gairių 1 punkto A dalį.

273    Komisija tik papildomai pabrėžė, kad šiuo atveju buvo konkrečių ir patikimų požymių, pagrįstai įtikimai rodančių, kad kartelis padarė poveikį rinkai, nes jis realiai buvo įgyvendintas, truko daugiau nei 16 metų, o jo dalyviai buvo pasirengę padengti dideles išlaidas, kad jis veiktų. Ši išvada neturi būti suprantama kaip prieštaraujanti išvadai, jog to poveikio neįmanoma įvertinti kiekybiškai. Akivaizdu, kad ji reikalinga tik tam, kad būtų patikslinta, jog Komisija vis dėlto manė, kad kartelis padarė poveikį, nors jo nebuvo galima konkrečiai kiekybiškai įvertinti ir todėl negalima į jį atsižvelgti nustatant dėl kartelio padaryto pažeidimo sunkumą.

274    Antra, priešingai nei teigia Siemens, iš ginčijamo sprendimo 484 konstatuojamosios dalies neišplaukia, jog Komisija padarė nuorodą į kartelio poveikį nustatydama pažeidimo sunkumą. Iš tikrųjų formuluotė „atsižvelgiant į pirmesniame 8.3.1 punkte nurodytas aplinkybes“ (po šio punkto įterpta ginčijamo sprendimo 477 konstatuojamoji dalis) turi būti aiškinamas kaip nuoroda, be kita ko, į Komisijos išvadą, kad kartelio poveikio negalima įvertinti kiekybiškai.

275    Todėl nereikia nagrinėti, ar remiantis Komisijos nurodytais požymiais buvo galima preziumuoti, kad kartelis padarė poveikį rinkai.

276    Vadinasi, Siemens pateiktą pirmąjį kaltinimą reikia atmesti.

2.     Dėl antrojo kaltinimo, susijusio su pradinės baudos neproporcingumu, palyginti su pažeidimo ekonominiu mastu

a)     Šalių argumentai

277    Siemens teigia, kad pradinė bauda neproporcinga, palyginti su atitinkamos gaminių rinkos ir su jos pačios rinkos dalies verte. Nustatydama 45 mln. EUR sumą Komisija nukrypo nuo savo ankstesniuose sprendimuose suformuotos praktikos, nors ji turi laikytis nuoseklios ir nediskriminacinės praktikos. Siemens teigimu, ši suma turi būti gerokai mažesnė nei 35 mln. EUR. Todėl Siemens Bendrojo Teismo prašo, pasinaudojant savo neribota kompetenciją, iš esmės sumažinti pradinę baudą.

278    Komisija ginčija Siemens pateiktus argumentus.

b)     Bendrojo Teismo vertinimas

279    Gairių 1 punkto A dalies ketvirtoje ir šeštoje pastraipose nustatyta, kad atsižvelgiama į pažeidimą padariusių įmonių realų ekonominį pajėgumą padaryti didelės žalos kitiems ūkio subjektams ir atsižvelgiama į kiekvienos įmonės veiksmų konkretų poveikį konkurencijai, ypač jei labai skiriasi pažeidimą padariusių įmonių dydis. Tačiau gairėse nenumatyta, kad įmonių realus ekonominis pajėgumas ar konkretus jų veiksmų poveikis turi būti vertinami remiantis konkrečiu kriterijumi, kaip antai su nagrinėjamu gaminiu susijusi jos rinkos dalis EEE ar bendrojoje rinkoje. Todėl šiuo klausimu Komisija gali laisvai taikyti tinkamą kriterijų atsižvelgdama į kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes.

280    Šioje byloje ginčijamo sprendimo 479 konstatuojamojoje dalyje nustačiusi, kad pažeidimas turi būti kvalifikuojamas kaip „labai sunkus“ gairių prasme, Komisija ginčijamo sprendimo 480–480 konstatuojamosiose dalyse paaiškino, jog atskiroms įmonėms taikytas diferencijuotas vertinimas atsižvelgiant į jų turimas pasaulinės rinkos dalis, kurios atspindi jų atitinkamą ekonominį pajėgumą padaryti didelės žalos konkurencijai.

281    Be kita ko, ginčijamo sprendimo 481 konstatuojamojoje dalyje Komisija paaiškino, jog atsižvelgiant į tai, kad karteliniai susitarimai yra pasaulinio masto, pasaulinė apyvarta tiksliausiai atspindi įmonių pajėgumą padaryti didelės žalos kitiems EEE ūkio subjektams ir jų atitinkamą įnašą į viso kartelio veiksmingumą arba, priešingai, kartelio nestabilumą, kurį galėjo lemti tam tikros įmonės nedalyvavimas jame. Komisija ypač pabrėžė aplinkybę, kad Japonijos įmonių vaidmuo būtų tikrai nepakankamai įvertintas, jei ji būtų rėmusis tik apyvarta EEE, nes pagal susitarimus, kuriais buvo sukurtas kartelis, šios įmonės atsisakė veiklos Europos rinkose.

282    Galiausiai Komisija nurodė, kad Siemens ir ABB, kurių kiekvienai teko 23–29 % su SĮDI projektais susijusios pasaulinės rinkos apyvartos, turi būti nustatyta 45 mln. EUR pradinė bauda remiantis EEE užimamos rinkos verte.

283    Todėl nustatydama pradinę baudą Komisija atsižvelgė, – ir dėl to jos negalima kaltinti padarius vertinimo klaidą, – tiek į su SĮDI projektais susijusią pasaulinę apyvartą, tiek ir į EEE užimamos rinkos vertę, o pagal pirmąjį iš šių kriterijų, remiantis ginčijamo sprendimo 480 ir 481 konstatuojamosiomis dalimis, įmonės suskirstytos į keletą kategorijų. Visų pirma taikant šiuos kriterijus tinkamai atsižvelgta į bylos aplinkybes, būtent į tai, kad kartelio dalyvės sutarė pasidalyti Europos ir Japonijos rinkas tarp atitinkamų gamintojų grupių. Taip nustatytos baudos dydis negali būti vertinamas kaip neproporcingas.

284    Tačiau Siemens pateikti argumentai neįtikina.

285    Pirmiausia reikia atmesti Siemens argumentą, kad 2005 m. birželio 28 d. Sprendime Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją (C‑189/02 P, C‑202/02 P, C‑205/02 P–C‑208/02 P ir C‑213/02 P, Rink. p. I‑5425, 242 punktas) Teisingumo Teismas nusprendė, jog „pelnas, kurį šios įmonės gavo iš šių veiksmų <...> ir atitinkamų prekių vertė“ yra esminiai veiksniai apskaičiuojant baudos dydį.

286    Šiuo klausimu pažymėtina, jog šia neišsamia citata netiksliai atsižvelgiama į šio sprendimo 285 punkte minėto Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 242 punkto turinį, kuris, be to, negali būti visiškai suprastas be jo konteksto. Iš tikrųjų 241–243 punktų turinys toks:

„241. Pažeidimų sunkumo laipsnis nustatytinas remiantis daugeliu veiksnių, pavyzdžiui, specifinėmis bylos aplinkybėmis, jos kontekstu ir baudų atgrasančiu poveikiu, tačiau privalomo ir baigtinio kriterijų, į kuriuos reikia atsižvelgti bet kuriuo atveju, sąrašo nėra <...>.

242. Veiksniams, į kuriuos galima atsižvelgti vertinant pažeidimo sunkumo laipsnį, priklauso kiekvienos įmonės elgesys, vaidmuo, kurį kiekviena iš jų vaidino derinant veiksmus, pelnas, kurį šios įmonės gavo iš šių veiksmų, įmonių dydis ir atitinkamų prekių vertė, taip pat pavojus, kurį tokie pažeidimai kelia Bendrijos tikslams <...>.

243. Iš to, viena vertus, išplaukia, kad, siekiant nustatyti baudą, yra leidžiama atsižvelgti į įmonės bendrą apyvartą, kuri, nors ir apytiksliai ir nepakankamai, rodo įmonės dydį ir jos ekonominę galią, ir į prekių, esančių pažeidimo objektu, apyvartos dalį, rodančią pažeidimo mastą. Kita vertus, darytina išvada, kad nė vienam iš šių dydžių negalima teikti per daug reikšmės kitų vertinimo kriterijų atžvilgiu, jog tinkamo baudos dydžio nustatymas nesiremtų paprastu apskaičiavimu nuo bendros apyvartos. Tai visų pirma galioja tuomet, jei atitinkamos prekės sudaro tik nedidelę dalį šios apyvartos <...>.“

287    Pirma, iš minėto sprendimo 241 punkto išplaukia, kad to sprendimo 242 punkte išvardytų veiksnių, į kuriuos atsižvelgiant nustatomas pažeidimo sunkumas, sąrašas nėra nei privalomas, nei išsamus. Todėl Komisija gali laisvai atsižvelgti į kitus veiksnius ar suteikti mažiau svarbos kuriam nors iš minėtame 242 punkte išvardytų veiksnių ar net visiškai į juos neatsižvelgti, jei taip jai atrodo tinkama atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes. Tokį aiškinimą patvirtina ir to paties sprendimo 243 punktas. Taigi remdamasi vien to sprendimo 242 punktu Siemens negali tvirtinti, kad pradinė bauda turi būti nustatoma proporcingai SĮDI projektų rinkos dydžiui EEE.

288    Antra, iš šio sprendimo 285 punkte minėto Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 243 punkto matyti, kad to sprendimo 242 punkte vartojama sąvoka „atitinkamų prekių vertė“ turi būti aiškinama kaip dydis, rodantis atitinkamų įmonių bendros apyvartos, kurią sudaro kartelio objektu esančios prekės, dalį, o ne rodantis šių prekių rinkos dydį EEE. Todėl pastarajame punkte Teisingumo Teismas visiškai nekalbėjo, priešingai nei tvirtina Siemens, apie atsižvelgimą į atitinkamos rinkos vertę EEE.

289    Antra, kaip teisingai pažymi Komisija, nei gairėse, nei apskritai Bendrijos teisėje nenustatyta, kad Komisijos skiriamos baudos būtinai turi būti proporcingos atitinkamų gaminių rinkos vertei. Priešingai, gairėse, kiek tai susiję su pažeidimo sunkumo nustatymu, numatyta, kad atsižvelgiama į kitus veiksnius, tarp kurių, be kita ko, įmonių realus ekonominis pajėgumas, atgrasomasis baudos pobūdis, atitinkamų įmonių dydis ir atskirų įmonių konkreti įtaka karteliui, o šiuos kriterijus Komisija ir taikė ginčijamo sprendimo 480 ir 481 konstatuojamosiose dalyse.

290    Trečia, primintina, kad Komisijos ankstesnė sprendimų praktika pati savaime nėra teisinis pagrindas skiriant baudas konkurencijos srityje (87 punkte minėto Sprendimo LR AF 1998 prieš Komisiją 234 punktas). Taikydama Reglamentą Nr. 1/2003 Komisija turi diskreciją nustatyti baudų dydį, kad priverstų įmones laikytis konkurencijos taisyklių. Todėl aplinkybė, jog Komisija anksčiau už tam tikros rūšies pažeidimus skirdavo tam tikro dydžio baudas, nekliudo jai neperžengiant Reglamento Nr. 17 nustatytų ribų padidinti baudas, jei to reikia Bendrijos konkurencijos politikos įgyvendinimui užtikrinti. Priešingai, veiksmingam konkurencijos taisyklių taikymui reikia, kad Komisija galėtų bet kuriuo metu pritaikyti baudų dydį prie šios politikos poreikių (pagal analogiją žr. 285 punkte minėto Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 227 punktą ir 66 punkte minėto Sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją 395 punktą).

291    Tai reiškia, kad įmonės, dėl kurių buvo pradėta administracinė procedūra, kurios metu gali būti paskirta bauda, negali turėti teisėtų lūkesčių, jog Komisija neviršys anksčiau skirtų baudų dydžio. Dėl to šios įmonės privalo turėti omenyje, kad Komisija bet kuriuo metu gali nuspręsti pakelti baudų lygį, palyginti su anksčiau taikytomis baudomis (285 punkte minėto Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 228 ir 229 punktai).

292    Matyti, kad Siemens nurodyti sprendimai nepaneigia, atsižvelgiant į EŽTK 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bausmių teisėtumo principą, šioje byloje Komisijos nustatytos pradinės baudos teisėtumo net jei, kaip tvirtina Siemens, ji viršija sumas, nustatytas kitose bylose, susijusiose su didesnės vertės rinka nei nagrinėjama šioje byloje.

293    Todėl reikia atmesti Siemens pateiktą antrąjį kaltinimą.

3.     Dėl trečiojo kaltinimo, susijusio su Siemens priskyrimu ne tai kategorijai

a)     Šalių argumentai

294    Pirma, Siemens tvirtina, kad apskaičiuodama jai skirtiną baudą Komisija turėjo atsižvelgti į jos apyvartą 2001 m., kaip tai darė Fuji, Hitachi, Melco ir Toschiba atveju, o ne 2003 m. kaip ABB, Alstom, Areva ir grupės VA Tech atveju. Taigi Komisija neteisingai, nenuosekliai ir diskriminuodama taikė jos pačios nustatytą baudų apskaičiavimo metodą. Antra, Siemens mano, kad ji neturėjo būti priskirta tai pačiai kategorijai kaip ir ABB, nes jos apyvarta 2001 m. ir 2003 m. buvo gerokai mažesnė už ABB, kaip tai patvirtina tam tikri bylos medžiagoje esantys dokumentai. Be to, Siemens nurodo nenuoseklumą, kiek tai susiję su SĮDI projektų pasauline rinkos verte 2001 m. ir 2003 m., ir tvirtina, kad Komisija turi tiksliai nurodyti kiekvieno dalyvio dalį kartelio bendroje apyvartoje per šiuos metus bei jų SĮDI projektų apyvartą.

295    Komisija ginčija Siemens argumentus.

b)     Bendrojo Teismo vertinimas

296    Visų pirma reikia atskirti du skirtingus Siemens ginčijamus dalykus. Pirma, ji tvirtina, kad nustatydama jos rinkos dalį Komisija referenciniais metais turėjo pasirinkti 2001 metus. Antra, Siemens tvirtina, kad atsižvelgiant į jos tariamai mažesnę nei ABB rinkos dalį ji turėjo būti priskirta ne pirmajai įmonių kategorijai kaip ABB, o antrajai kategorijai.

297    Pirma, kalbant apie referencinių metų pasirinkimą nustatant santykinę įmonių svarbą, reikia pažymėti, kad nors gairių 1 punkto A dalies ketvirtoje ir penktoje pastraipose numatytas įmonės diferencijavimas atsižvelgiant į jų ekonominę svarbą, jose nenurodyta, kuriais metais reikia remtis nustatant santykinę įmonių svarbą. Šiuo klausimu gairių 5 punkto a papunkčio antra pastraipa, kurioje numatyta, kad atsižvelgiama į finansinius metus, ėjusius prieš sprendimo priėmimo metus, taikoma tik nustatant apyvartą, kurios atžvilgiu taikoma 10 % riba pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalį, ir todėl netaikoma nustatant kartelyje veikiančių įmonių santykinę svarbą.

298    Šioje byloje Komisija, nustatydama Siemens ir kitų Europos įmonių santykinę svarbą, referenciniais metais laikė 2003 m., paskutinius metus, kuriais kartelis veikė ištisus metus. Toks pasirinkimas atrodo tinkamas nustatyti minėtų įmonių santykinei svarbai kartelyje.

299    Tai, kad Komisija, nustatydama Japonijos įmonių santykinę svarbą, referenciniais metais pasirinko 2001 m., ginčijamo sprendimo 482 konstatuojamojoje dalyje paaiškinta Japonijos gamintojams būdingomis ypatingomis aplinkybėmis būtent dėl to, kad, restruktūrizavus dviejų bendrų įmonių veiklą SĮDI srityje, Komisija neturėjo atskirų duomenų apie šių įmonių apyvartą. Tačiau šiam ginčui išspręsti nereikia nagrinėti Japonijos įmonių vertinimo teisėtumo. Iš tikrųjų net jeigu šis vertinimas būtų neteisėtas, tai tokiu atveju ginčijamą sprendimą reikėtų pataisyti Japonijos gamintojų atžvilgiu, o ne Siemens.

300    Antra, kiek tai susiję su tariamai mažesne Siemens rinkos dalimi, palyginti su ABB, kaip nurodyta ginčijamo sprendimo 483 konstatuojamojoje dalyje, Komisija rėmėsi pačių įmonių pateikta informacija. Atsakyme į 2005 m. liepos 5 d. Komisijos prašymą pateikti informaciją Siemens nurodė, jog 2003 m. visa pasaulinė SĮDI apyvarta buvo 658,9 mln. EUR. Be to, pagal pačios Siemens atliktus skaičiavimus 2003 m. pasaulinė SĮDI rinkos vertė buvo 2 305,5 mln. EUR, o tai yra panašus dydis į tą, kurį nurodė Komisija ginčijamo sprendimo 444 išnašoje, t. y. 2 200 mln. EUR 2003 m., o ginčijamo sprendimo 4 punkte – ribą nuo 1 700 iki 2 300 mln. EUR 2001–2003 metais. Priešingai nei teigia Siemens, tarp šių skaičių nėra nenuoseklumo.

301    Taigi, remiantis šiais pačios Siemens pateiktais 2003 m. statistiniais duomenimis apskaičiuojant jos rinkos dalį, t. y. visa rinkos vertė lygi 2 305,5 mln. EUR, o Siemens apyvarta – 685,9 mln. EUR, gaunama šios įmonės rinkos dalis apytiksliai lygi 28,59 % 2003 m., t. y. artima pirmajai įmonių grupei Komisijos nurodytos 23–29 % ribos viršutinei vertei.

302    Siemens negali ginčyti šio skaičiaus, kuris apskaičiuotas remiantis jos pačios pateiktais duomenimis, remdamasi Alstom ir ABB vidaus dokumentais, kuriuose nurodyta kitokia jos rinkos dalis.

303    Maža to, šiuose dokumentuose nurodyti statistiniai duomenys susiję su kitais rodikliais nei tie, į kuriuos atsižvelgė Komisija. Iš tikrųjų, pirma, kiek tai susiję su ieškinio priede pateiktu iš ABB parengtu dokumentu, be to, kad jis susijęs su 2002 m., o ne su 2003 m., šis dokumentas vadinasi „Substations Competitor Overview“ (Konkurentų dėl pastočių apžvalga), todėl jame nagrinėjama tik padėtis SĮDI pastočių rinkoje, o ne bendrai SĮDI rinka. Antra, kalbant apie ieškinio priede pateiktą Alstom parengtą dokumentą, be to, kad jis susijęs su 2001 m. ir 2002 m., jame yra ne tik kartelyje dalyvavusių įmonių sąrašas, bet paminėtos ir kitos įmonės (Others), kurių bendra rinkos dalis sudarė 33,8 %. Tačiau, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 444 išnašos, Komisija skaičiavo remdamasi tik kartelio narių pasiekta apyvarta, nes kitų gamintojų pardavimai nedaro poveikio santykiniam įmonių klasifikavimui šioje byloje.

304    Todėl Siemens pateiktas pastabas dėl Komisijos atlikto jos rinkos dalies apskaičiavimo reikia atmesti ir nereikia nurodyti Komisijai pateikti kitų kartelyje dalyvavusių įmonių nurodytos apyvartos dydžių, kaip to prašo Siemens.

305    Vadinasi, Siemens pateiktą trečiąjį kaltinimą, o todėl ir visą trečiojo ieškinio pagrindo pirmą dalį reikia atmesti.

B –  Dėl trečiojo ieškinio pagrindo antros dalies, susijusios su dauginimo koeficiento, siekiant atgrasyti, neproporcingumu

1.     Šalių argumentai

306    Siemens tvirtina, kad dauginimo koeficientas 2,5, kurį Komisija taikė padidindama pradinę baudą, yra pernelyg didelis ir neproporcingas, palyginti su tuo, kuris taikytas ABB, ir tai yra vienodo požiūrio principo pažeidimas. Kadangi šioje byloje nustatant dauginimo koeficientą Komisija nusprendė taikyti metodą, grindžiamą būtent proporcingumu atitinkamų įmonių apyvartai, Siemens taikytas koeficientas galėjo būti daugiausia keturis kartus didesnis nei taikytasis ABB, nes Siemens apyvarta buvo tik keturis kartus didesnė už ABB. Todėl Siemens Bendrojo Teismo prašo sumažinti jai paskirtą baudą. Be to, ji nurodo motyvavimo stoką, nes ginčijamame sprendime Komisija nepaaiškino apskaičiavimo metodo.

307    Atsakydama į prieš posėdį Bendrojo Teismo raštu pateiktus klausimus Siemens pažymėjo, kad iš dauginimo koeficiento reikėjo atimti 1 – kaip daugiklį, kuris neturi reikšmės dauginant. Todėl Siemens taikytas dauginimo koeficientas (2,5 – 1 = 1,5) realiai yra ne du kartus, o šešis kartus didesnis už tą, kuris taikytas ABB (1,25 – 1 = 0,25).

308    Komisija prieštarauja, kad pažeidė metodą, kurį ji pasirinko nustatyti atitinkamiems dauginimo koeficientams. Ji pabrėžia, jog pasirinktas dauginimo koeficientas yra tiesiogiai proporcingas atitinkamų susijusių įmonių apyvartai. Iš tikrųjų Siemens dauginimo koeficientas yra netgi santykinai mažėjantis, palyginti su tuo, kuris taikytas ABB. Galiausiai, kalbant apie pareigą motyvuoti, ši pareiga taikoma tik dauginimo koeficientui. Be to, iš skaičių viskas matyti.

309    Per posėdį atsakydama į Bendrojo Teismo pateiktą klausimą Komisija patikslino, kad jos veiksmus sudarė trys etapai. Pirma, atitinkamų įmonių apyvartos statistiniai duomenys buvo padalyti iš 10. Antra, iš taip gautų skaičių ištraukta šaknis. Trečia, gauti skaičiai buvo suapvalinti mažėjimo linkme ir taip gauti atitinkamoms susijusioms įmonėms realiai taikyti dauginimo koeficientai ir, be kita ko, Siemens taikytas dauginimo koeficientas 2,5. Be to, Komisija pabrėžė, kad ji neturėjo išsamiai paaiškinti taikyto metodo ginčijamame sprendime ir kad bet kuriuo atveju dauginimo koeficientas 2,5 nėra neįprastas atsižvelgiant į jos ankstesnę sprendimų praktiką.

2.     Bendrojo Teismo vertinimas

310    Visų pirma, dėl kaltinimo, susijusio su motyvavimo stoka, dėl to, kad Komisija nepaaiškino dauginimo koeficientų apskaičiavimo metodo, primintina, kad EB 253 straipsniu reikalaujamas motyvavimas turi aiškiai bei nedviprasmiškai atspindėti tą teisės aktą priėmusios Bendrijos institucijos argumentus, inkriminuojamus veiksmus atlikusį subjektą, kad suinteresuotosios šalys galėtų susipažinti su priimtos priemonės pagrįstumu, o kompetentingas teismas – vykdyti kontrolę. Reikalavimas motyvuoti turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes – visų pirma į teisės akto turinį, nurodytų motyvų pobūdį ir adresatų bei kitų asmenų, su kuriais teisės aktas tiesiogiai ir konkrečiai susijęs, suinteresuotumą gauti paaiškinimus. Nereikalaujama motyvuojant išvardyti visų susijusių faktinių ir teisinių aplinkybių, nes klausimas, ar teisės akto motyvavimas atitinka EB 253 straipsnio reikalavimus, turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant ne tik į jo formuluotę, bet ir į aplinkybes bei visas atitinkamą klausimą reglamentuojančias teisės taisykles (1998 m. balandžio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Sytraval ir Brink’s France, C‑367/95 P, Rink. p. I‑1719, 63 punktas).

311    Šiuo klausimu pažymėtina, kad nors ginčijamame sprendime nenurodytas metodas, kuriuo remdamasi Komisija apskaičiavo konkrečius dauginimo koeficientus, iš teismų praktikos matyti, kad formalūs pareigos motyvuoti reikalavimai įvykdomi Komisijai savo sprendime nurodžius kriterijus, kurie jai leidžia įvertinti pažeidimo sunkumą ir trukmę, ir ji neprivalo pateikti išsamesnio paaiškinimo arba skaičių, susijusių su baudos skaičiavimu (2000 m. lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Cascades prieš Komisiją, C‑279/98 P, Rink. p. I‑9693, 39–47 punktai ir 2002 m. spalio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją, C‑238/99 P, C‑244/99 P, C‑245/99 P, C‑247/99 P, C‑250/99 P–C‑252/99 P ir C‑254/99 P, Rink. p. I‑8375, 463 ir 464 punktai; 2006 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo BASF prieš Komisiją, T‑15/02, Rink. p. II‑497, 213 punktas).

312    Visų pirma jau nuspręsta, jog pageidautina, kad Komisija pasinaudotų galimybe nurodyti skaičius, kuriais ji vadovavosi įgyvendindama savo diskreciją būtent siekiant atgrasančio poveikio, bet tai yra galimybė, kuri viršija iš pareigos motyvuoti kylančius reikalavimus (311 punkte minėto Sprendimo Cascades prieš Komisiją 47 ir 48 punktai bei 311 punkte minėto Sprendimo BASF prieš Komisiją 214 punktas).

313    Šioje byloje ginčijamo sprendimo 491 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė:

„<...> baudų, kurios gali būti skiriamos, amplitudė taip pat leidžia nustatyti tokį jų dydį, kuris užtikrina pakankamą atgrasomąjį poveikį atsižvelgiant į kiekvienos įmonės, kuriai skiriama bauda, dydį ir konkrečias bylos aplinkybes. Kalbant apie įmones, kurių apyvarta ypač didelė, palyginti su kitais subjektais, yra pateisinamas dauginimo koeficiento taikymas, kad būtų užtikrintas pakankamas atgrasomasis poveikis.“

314    Toliau Komisija nurodė kiekvienos susijusios įmonės pasaulinę apyvartą 2005 m. ir nustatytą dauginimo koeficientą, šiuos duomenis ji pakartojo lentelėje. ABB, kurios pasaulinė apyvarta 2005 m. buvo 18 038 mln. EUR, taikytas dauginimo koeficientas – 1,25. Melco, kurios pasaulinė apyvarta 2005 m. buvo 26 336 mln. EUR, taikytas dauginimo koeficientas – 1,5. Toschiba, kurios pasaulinė apyvarta 2005 m. buvo 46 353 mln. EUR, taikytas dauginimo koeficientas – 2. Hitachi, kurios pasaulinė apyvarta 2005 m. buvo 69 161 mln. EUR, taikytas dauginimo koeficientas – 2,5. Galiausiai Siemens, kurios pasaulinė apyvarta 2005 m. buvo 75 445 mln. EUR, taikytas dauginimo koeficientas – 2,5.

315    Todėl iš ginčijamo sprendimo 491 konstatuojamosios dalies matyti, kad Komisija nusprendė, jog Siemens nustatytą pradinę baudą reikėjo padidinti, kad būtų užtikrintas pakankamas baudos atgrasomasis poveikis, atsižvelgiant į šios įmonės dydį ir bendrus išteklius. Taip pat iš to matyti, kad šiuo klausimu Komisija rėmėsi bendra apyvarta 2005 metais.

316    Šiuo klausimu primintina, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką įmonės bendra apyvarta, nors apytiksliai ir nepakankamai, rodo įmonės dydį ir jos ekonominę galią (1983 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją, 100/80–103/80, Rink. p. 1825, 121 punktas ir 43 punkte minėto Sprendimo Baustahlgewebe prieš Komisiją 139 punktas; 311 punkte minėto Sprendimo BASF prieš Komisiją 212 punktas).

317    Taigi matyti, kad ginčijamame sprendime Komisija pakankamai paaiškino aplinkybes, į kurias atsižvelgė padidindama pradines baudas siekdama atgrasomojo poveikio, todėl Siemens žinojo, kuo grindžiamas šis jai skirtos pradinės baudos padidinimas ir galėjo ginti savo teises, o teismas gali vykdyti kontrolę. Tačiau atsižvelgiant į šio sprendimo 312 punkte nurodytą teismų praktiką ginčijamame sprendime Komisija neprivalo pateikti paaiškinančių skaičių, kuriuos pateikė per posėdį, nes jie nėra iš pareigos motyvuoti kylančių reikalavimų objektas.

318    Todėl kaltinimą, susijusį su motyvavimo stoka, reikia atmesti.

319    Antra, reikia atmesti Siemens teiginį, kad nustatydama dauginimo koeficientą Komisija netiksliai taikė savo pačios nustatytą metodą, grindžiamą apyvarta ir dauginimo koeficientu, kaip „atskaitos tašku“. Iš tikrųjų pateikiant šį argumentą supainiotas, pirma, dauginimo koeficientas ir, antra, pradinės baudos padidinimas taikant šį dauginimo koeficientą. Tačiau, nors Komisija tvirtino, kad dauginimo koeficientus apskaičiavo proporcingai atitinkamų įmonių apyvartai, ginčijamame sprendime ar Bendrajam Teismui pateiktuose rašytiniuose dokumentuose ji netvirtino, kad pritaikius šiuos dauginimo koeficientus padidinta pradinė bauda bus proporcinga apyvartai. Priešingai, iš ginčijamo sprendimo 491 konstatuojamojoje dalyje Komisijos pateiktų skaičių matyti, kad baudos padidinimo procentas pritaikius dauginimo koeficientą neišvengiamai laipsniškai didėja didėjant atitinkamų įmonių apyvartai.

320    Kaip tvirtina Komisija, dauginimo koeficientų proporcingumą galima nesunkiai patikrinti nubraižius taikytų atitinkamų koeficientų ir susijusių įmonių atitinkamos apyvartos grafiką. Nubraižius tokį grafiką gaunama tiesė ir todėl ji rodo proporcingumo santykį visoms atitinkamoms įmonėms, išskyrus Siemens, kurios santykis yra netgi laipsniškai mažėjantis, nes jai taikytas toks pat dauginimo koeficientas kaip ir Hitachi, nors pirmosios pasaulinė apyvarta 2005 m. buvo daugiau nei 6 milijardais EUR didesnė už Hitachi. Tokio proporcingumo santykio pakanka, kad būtų tenkinami reikalavimai, kuriuos Pirmosios instancijos teismas nustatė šio sprendimo 260 punkte minėtame Sprendime Degussa prieš Komisiją (338 punkte), kuriame nurodė, kad įmonių suskirstymas į kategorijas, kurioms nustatomi skirtingi dauginimo koeficientai, pagal vienodo požiūrio principą turi būti objektyviai pateisintas. Dar šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal šio sprendimo 316 punkte nurodytą teismų praktiką įmonių bendra apyvarta rodo jų dydį ir ekonominę galią.

321    Todėl negali būti kalbama apie tai, kad Komisija nenuosekliai taikė savo pačios nustatytą apskaičiavimo metodą Siemens nenaudai. Vadinasi, kaltinimą, susijusį su pernelyg dideliu dauginimo koeficientu, grindžiamą tokiu nenuosekliu taikymu, reikia atmesti.

322    Dėl tos pačios priežasties Siemens negali pagrįstai remtis šio sprendimo 86 punkte minėtu 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimu Tokai Carbon ir kt. prieš Komisiją (245–247 punktai), kiek tai susiję su dauginimo koeficientų apskaičiavimu. Iš tikrųjų nurodytuose to sprendimo punktuose Teismas kaltino Komisiją, kad ji visų atitinkamų įmonių atžvilgiu logiškai ir nuosekliai netaikė metodo, kurį pasirinko dauginimo koeficientui nustatyti. Tačiau, kaip pažymėta, šioje byloje Komisijos tuo kaltinti negalima.

323    Trečia, pažymėtina, kad nors, priešingai nei dauginimo koeficientų atveju, juos pritaikius pradinė bauda didėja ne proporcingai atitinkamų įmonių apyvartai, o laipsniškai, ši aplinkybė yra neišvengiama Komisijos pasirinkto metodo taikymo pasekmė. Taigi akivaizdu, kad Komisija nusprendė, jog toks laipsniškas didėjimas didėjant apyvartai būtinas užtikrinti baudų pakankamą atgrasomąjį poveikį atitinkamų įmonių atžvilgiu, kurių apyvarta ypač didelė. Bendrasis Teismas negali pakeisti šio vertinimo savuoju vertinimu, ar taikytas dauginimo koeficientas pakankamas, o juo labiau, kad nėra jokių faktinių aplinkybių, rodančių, kad Komisijos taikytos sistemos rezultatas viršija tai, kas būtina baudų pakankamam atgrasomajam pobūdžiui užtikrinti.

324    Todėl trečiojo ieškinio pagrindo antrą dalį reikia atmesti.

C –  Dėl trečiojo ieškinio pagrindo trečios dalies, susijusios su klaida nustatant pažeidimo trukmę

325    Siemens teigia, kad atsižvelgiant į tai, jog suėjo pažeidimo senaties terminas, kiek tai susiję su laikotarpiu iki 1999 m., padidindama pradinės baudos sumą Komisija rėmėsi neteisinga trukme. Siemens mano, jog Komisija ją galėjo kaltinti tik vidutinės trukmės pažeidimu pagal gaires, o tai lemtų pradinės baudos padidinimą 20 %.

326    Komisija ginčija Siemens argumentus.

327    Šiuo klausimu pakanka priminti, kad atsižvelgiant į tai, jog Siemens pateiktas prieštaravimas dėl senaties, kiek jis susijęs su pirmuoju pažeidimo laikotarpiu, turi būti atmestas (žr. pirmesnius 236–255 punktus), šią dalį, grindžiamą tuo pačiu prieštaravimu dėl senaties, taip pat reikia atmesti.

D –  Dėl trečiojo ieškinio pagrindo ketvirtos dalies, susijusios su klaidingu Siemens, kaip kartelio organizatorės, pripažinimu

328    Trečiojo ieškinio pagrindo ketvirta dalimi, susijusia su klaidingu pripažinimu organizatore, Siemens pateikia tris kaltinimus, susijusius su, pirma, aplinkybe, kad kartelio organizatorės vaidmenį atliko ABB, antra, kad pati Siemens šio vaidmens neatliko, ir, trečia, pernelyg dideliu pradinės baudos padidinimu, kuris jai nustatytas dėl kartelio organizatorės vaidmens. Šiuo klausimu ji nurodo Komisijos pareigos motyvuoti nesilaikymą ir vienodo požiūrio bei bausmių proporcingumo principų pažeidimus.

329    Prieš nagrinėjant trečiąjį kaltinimą reikia išnagrinėti kartu pirmąjį ir antrąjį kaltinimus.

1.     Dėl pirmojo ir antrojo kaltinimų, susijusių su tuo, kad kartelio organizatorės vaidmenį atliko ABB, o ne Siemens

a)     Šalių argumentai

330    Siemens mano, jog įrodė, kad ji neatliko kartelio organizatorės vaidmens. Šiuo klausimu, pirma, ji primena, jog suėjo aplinkybių, kuriomis ji kaltinama, susijusių su 1988–1999 m. laikotarpiu, senaties terminas, o todėl apskaičiuojant baudą į šį laikotarpį neturi būti atsižvelgiama kaip į sunkinančią aplinkybę. Antra, Siemens tvirtina, kad Komisija neteisingai aiškina organizatoriaus sąvoką ir neatsižvelgia į tai, jog ji kartelyje atliko vien tik administracinio pobūdžio sekretoriato pareigas. Trečia, anot Siemens, Komisija neatsižvelgė į tai, kad ji neatliko sekretoriato vaidmens 2002–2004 metais.

331    Be to, Siemens tvirtina, kad Komisija nepaiso to, jog per 1988–1999 m. laikotarpį ABB atliko kurstytojos ir organizatorės vaidmenį, o tai prieštarauja tam, kad Siemens pripažinta organizatore per tą patį laikotarpį. Jos nuomone, kadangi ABB turėtas kartelio kurstytojos, vadovės ir varomosios jėgos vaidmuo buvo daug svarbesnis nei per pirmąjį dalyvavimo darant pažeidimą laikotarpį jos atliktas kartelio sekretorės Europoje vaidmuo, Komisija jos vaidmenį pervertino. Siemens mano, kad tokį nevienodą vertinimą galima ištaisyti tik panaikinus jai nustatytos pagrindinės baudos padidinimą.

332    Komisija ginčija Siemens argumentus.

b)     Bendrojo Teismo vertinimas

 Dėl kartelio organizatorės vaidmens

333    Ginčijamo sprendimo 514 konstatuojamojoje dalyje Komisija, be kita ko, Siemens priskyrė pažeidimo „organizatorės“ vaidmenį gairių 2 dalies trečioje įtraukoje nustatyta prasme. Ginčijamo sprendimo 514 ir 522 konstatuojamosiose dalyse Komisija nusprendė, jog Siemens skirtina pagrindinė bauda turi būti padidinta 50 %, o dėl to ši suma padidėjo iki 396 562 000 EUR.

334    Pirmiausia, kiek tai susiję su Siemens argumentu, kad Komisija ją klaidingai pripažino organizatore per antrąjį dalyvavimo kartelyje laikotarpį, t. y. 2002–2004 m., jį reikia atmesti kaip neturintį faktinio pagrindo. Iš tikrųjų, nors ginčijamo sprendimo 511–514 konstatuojamosiose dalyse, kuriose organizatoriaus vaidmuo vertinamas nagrinėjant sunkinančias aplinkybes, nenurodyti laikotarpiai, per kuriuos Komisija Siemens ir Alstom ar Areva pripažino organizatorėmis, tačiau ginčijamo sprendimo 147 konstatuojamojoje dalyje aiškiai nurodyta, kad „iki 1999 m. [kartelio sekretorės Europoje] vaidmenį atliko Siemens, po to per 1999–2004 m. laikotarpį ją pakeitė Alstom“. Šiomis aplinkybėmis negalima nuspręsti, kad Komisija Siemens pripažino organizatore per 2002–2004 m. laikotarpį.

335    Toliau, kalbant apie tariamą aplinkybių, susijusių su 1988–1999 m. laikotarpiu, senatį, daroma nuoroda į šio sprendimo 236–255 punktuose pateiktus argumentus, pagal kuriuos, kiek tai susiję su Siemens dalyvavimu pirmajame pažeidimo etape, senaties terminas nesuėjęs.

336    Galiausiai primintina, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką, jei pažeidimą padarė kelios įmonės, nustatant pagrindinių baudų dydžius turi būti išnagrinėta kiekvienos iš šių įmonių dalyvavimo darant pažeidimą atitinkama svarba (1975 m. gruodžio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Suiker Unie ir kt. prieš Komisiją, 40/73–48/73, 50/73, 54/73–56/73, 111/73, 113/73 ir 114/73, Rink. p. 1663, 623 punktas ir 48 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 92 punktas; 66 punkte minėto Sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją 277 punktas ir 311 punkte minėto Sprendimo BASF prieš Komisiją 280 punktas). Šia užduotimi reikalaujama būtent nustatyti jų atitinkamą vaidmenį darant pažeidimą per dalyvavimo laikotarpį (43 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni 150 punktas; 66 punkte minėto Sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją 277 punktas ir 311 punkte minėto Sprendimo BASF prieš Komisiją 280 punktas). Šiuo klausimu gairių 2 dalyje pateiktas neišsamus sąrašas aplinkybių, pateisinančių pagrindinės baudos padidinimą, be kita ko, apima, kaip nurodyta jų trečioje įtraukoje, įmonės turėtą „pažeidimo organizatoriaus arba kurstytojo vaidmenį“.

337    Pagal teismų praktiką, kad būtų pripažinta kartelio „organizatore“, įmonė turi turėti svarbią varomąją galią kartelyje (311 punkte minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo BASF prieš Komisiją 374 punktas ir 2008 m. birželio 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Hoechst prieš Komisiją, T‑410/03, Rink. p. II‑881, 423 punktas) arba ypatingą ir konkrečią atsakomybę jo veikime (šiuo klausimu žr. 311 punkte minėto Sprendimo BASF prieš Komisiją 300 punktą). Ši aplinkybė turi būti vertinama bendrai atsižvelgiant į bylos aplinkybes (šiuo klausimu žr. 311 punkte minėto Sprendimo BASF prieš Komisiją 299 ir 373 punktus). Visų pirma teismų praktikoje „organizatoriaus“ vaidmuo buvo pripažintas nustačius, kad įmonė kartelyje atliko koordinatorės vaidmenį ir, be kita ko, organizavo ir aprūpino darbuotojais sekretoriatą, atsakingą už konkretų kartelio įgyvendinimą (2003 m. liepos 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Archer Daniels Midland ir Archer Daniels Midland Ingredients prieš Komisiją, T‑224/00, Rink. p. II‑2597, toliau – Sprendimas ADM, 246 ir 247 punktai), arba, kai minėta įmonė atliko centrinį vaidmenį konkrečiame kartelio veikime, pavyzdžiui, organizavo daugumą susirinkimų, kartelyje rinko ir skleidė informaciją, įsipareigojo kartelyje atstovauti tam tikriems nariams ar dažniausiai pateikdavo pasiūlymus dėl kartelio veikimo (šiuo klausimu žr. 1983 m. lapkričio 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo IAZ International Belgium ir kt. prieš Komisiją, 96/82–102/82, 104/82, 105/82, 108/82 ir 110/82, Rink. p. 3369, 57 ir 58 punktus bei šio sprendimo 311 punkte minėto Sprendimo BASF prieš Komisiją 404, 439 ir 461 punktus).

338    Šiuo atveju, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 511–513 punktų, Komisija atsižvelgė į tai, kad kartelio sekretoriatas Europoje išliko per visą kartelio buvimo laikotarpį ir kad laikui bėgant išliko stabilus, nepaisant to, kad kartelio organizacinė struktūra buvo daug kartų keičiama. Šis sekretoriatas turėjo daug užduočių. Darydama nuorodą į ginčijamo sprendimo 121–123, 131, 132, 142, 147–149, 157–161, 173 ir 185 konstatuojamąsias dalis, Komisija pažymėjo, kad kartelio sekretoriatas Europoje buvo bendravimo tarp kartelio narėmis esančių Europos įmonių, taip pat – tarp šių įmonių ir sekretoriato Japonijoje įrankis, kad jis šaukė susirinkimus ir jiems pirmininkavo ir kad buvo atsakingas už kvotų apskaitą. Bendrajame Teisme Siemens šių aplinkybių neginčijo. Komisija nusprendė, jog iš GQ susitarimo ir EQ susitarimo turinio bei iš kartelio konkretaus veikimo aiškiai matyti, kad kartelio sekretoriato Europoje vaidmuo buvo esminis. Imdamasis iniciatyvos ir karteliui skirdamas didelius išteklius minėtas sekretoriatas tam karteliui atliko didelę paslaugą ir ypač prisidėjo prie jo gero veikimo.

339    Nei per Komisijoje vykusią administracinę procedūrą, nei Bendrajame Teisme Siemens neginčijo, kad vykdė kartelio sekretoriato Europoje pareigas per pirmąjį dalyvavimo kartelyje laikotarpį, t. y. nuo 1988 m. iki 1999 metų. Be to, aplinkybę, jog ji atliko šį vaidmenį, patvirtina jos buvusių darbuotojų E. ir Tr. parodymai (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 222 punktą). Vis dėlto ji tvirtina, kad šiuo atveju minėtas sekretoriatas Europoje negali būti laikomas organizatoriumi, nes jo vaidmuo apsiribojo tik bendravimo užduotimi, o tai nereiškia nei iniciatyvos ėmimosi, nei konkurencijos taisyklėms ypatingai prieštaraujančio elgesio, be to, jis neturėjo jokios galios priimti sprendimus.

340    Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad dėl kartelio sekretoriato Europoje vykdytų užduočių šis sekretoriatas atliko vadovo vaidmenį koordinuojant kartelį ir, bet kuriuo atveju, vadovavo konkrečiam jo veikimui. Iš tikrųjų ginčijamame sprendime Komisija pagrįstai nusprendė, kad tas sekretoriatas Europoje buvo susisiekimo tarp kartelio narių punktas ir vaidino esminį vaidmenį jo konkrečiame veikime, nes palengvino keitimąsi informacija kartelyje, centralizavo, apibendrino ir keitėsi su kitais kartelio nariais kartelio veikimui esmine informacija. Be kita ko, tai buvo susiję su informacija dėl SĮDI projektų, nes sekretoriatas organizavo darbo susitikimus ir juose užtikrino sekretoriato vaidmenį.

341    Šio esminio vaidmens nepaneigia tai, kad egzistavo Europos grupės komitetas, kuris taip pat turėjo svarbų vaidmenį kartelyje. Be to, neginčyta, kad Siemens buvo ir nuolatinė šio komiteto narė. Todėl ji kartelio sekretoriato Europoje pareigas vykdė kartu su nuolatinės komiteto narės pareigomis ir tai ją išskyrė iš kitų nuolatinių komiteto narių, t. y. ABB ir Alstom.

342    Be to, ginčijamo sprendimo 147 ir 513 konstatuojamosiose dalyse Komisija pagrįstai nusprendė, kad kartelio sekretoriato priežiūra buvo didelė atsakomybė, kuri reikalavo labai didelių išteklių tiek laiko, tiek skiriamų darbuotojų prasme. Nėra abejonės, kad be kartelio sekretoriaus Europoje užtikrinto centrinio koordinavimo ir organizavimo, šis kartelis, turint omenyje jo sudėtingumą, nebūtų galėjęs taip veiksmingai veikti. Beje, atsižvelgiant į tai, jog nebuvo ginčijama, kad Siemens tas užduotis vykdė ilgą laiką, t. y. nuo kartelio pradžios 1988 m. iki Siemens pasitraukimo 1999 m., Komisija pagrįstai nusprendė, kad šiuo atveju minėta įmonė buvo svarbi kartelio varomoji jėga ir todėl atliko „pažeidimo organizatoriaus vaidmenį“ gairių 2 dalies trečioje įtraukoje nustatyta prasme.

343    Siemens argumentai, susiję su ABB kaip organizatorės vaidmeniu nepaneigia šios išvados.

344    Visų pirma kalbant apie Siemens argumentą, kad ABB organizatorės vaidmuo paneigia Siemens organizatorės vaidmenį, reikia atmesti prielaidą, kuria grindžiamas šis argumentas, jog kartelio organizatorės vaidmenį gali atlikti tik viena įmonė.

345    Iš teismų praktikos matyti, jog visiškai įmanoma, kad dviem ar net daugiau įmonių vienu metu būtų pripažįstamas organizatorės vaidmuo, ypač kai kartelis vienija daug dalyvių, o toks ir buvo kartelis dėl SĮDI projektų, bent jau per pirmąjį jo veikimo laikotarpį (šiuo klausimu žr. 311 punkte minėto Sprendimo BASF prieš Komisiją 439 ir 440 punktus bei 2007 m. balandžio 26 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Bolloré ir kt. prieš Komisiją, T‑109/02, T‑118/02, T‑122/02, T‑125/02, T‑126/02, T‑128/02, T‑129/02, T‑132/02 ir T‑136/02, Rink. p. II‑947, 561 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

346    Todėl, netgi jei ABB turėtų būti pripažinta kartelio dėl SĮDI organizatore, tai nereiškia, kad ir Siemens negali būti ja pripažinta.

 Dėl tariamo Siemens nevienodo vertinimo, palyginti su ABB

347    Toliau reikia išnagrinėti Siemens argumentą, kad Komisija pažeidė vienodo požiūrio principą ją pripažinusi organizatore, o ABB – ne, nes ABB atliko kurstytojos ir organizatorės vaidmenį. Šį argumentą reikia atmesti dėl dviejų priežasčių.

348    Pirma, kalbant apie kurstytojo vaidmenį, primintina, kad, kaip tai matyti iš gairių 2 punkto trečios įtraukos, reikia atskirti pažeidimo „organizatorės“ sąvoką nuo pažeidimo „kurstytojos“ sąvokos. Iš tikrųjų kurstytojos vaidmuo yra susijęs su kartelio sudarymu arba išplėtimu, o organizatorės vaidmuo – su kartelio veikimu (311 punkte minėto Sprendimo BASF prieš Komisiją 316 punktas). Kadangi pažeidimo organizatorius ir jo kurstytojas nėra panašioje padėtyje, todėl net jei Komisija klaidingai ABB nepripažino kartelio kurstytoja, tai, kad ji šią bendrovę vertino kitaip nei Siemens, nėra vienodo požiūrio principo pažeidimas.

349    Antra, nei buvo įrodyta, nei buvo tvirtinta, kad ABB vykdė kartelio sekretoriato Europoje pareigas, ar net kad stabiliai ir ilgą laiką viena vykdė visas įprastai minėtam sekretoriatui Europoje priskiriamas pareigas. Be to, nors net ir Komisija bendrai pripažino, kad ABB vaidino „svarbų vaidmenį“ kartelyje, nebuvo įrodyta, kad šis vaidmuo kartelio veikimo atžvilgiu buvo panašus į tą, kurį turėjo Siemens ir Alstom ar Areva kaip kartelio sekretorės Europoje.

350    Šiuo klausimu Siemens pateikti argumentai negali paneigti šios išvados.

351    Visų pirma, Siemens primintas ABB vaidmuo, kurį ši turėjo kartelyje dėl neizoliuotų vamzdžių 9‑ojo dešimtmečio pabaigoje, yra nesusijęs su šia byla, išskyrus tai, kad ABB kartelių srityje turi būti pripažinta recidyviste, o į tai ginčijamame sprendime buvo teisingai atsižvelgta.

352    Antra, Siemens nurodytos bylos medžiagoje esančios aplinkybės nepagrindžia jos argumento, kad ABB turi būti pripažinta kartelio organizatore.

353    Iš tikrųjų, priešingai nei teigia Siemens, aplinkybė, jog ABB sprendimas dalyvauti kartelyje galėjo būti priimtas aukščiausiu lygiu, net jei ji būtų įrodyta, visiškai nepatvirtina, kad ABB buvo kartelio varomoji jėga. Tas pats pasakytina ir apie aplinkybę, kad paeiliui du ABB darbuotojai, remiantis M. parodymais, ėjo „European speaker“ pareigas. Tokia aplinkybė nereiškia, kad ši įmonė buvo kartelio organizatorė. Šiuo klausimu pažymėtina, kad apie „European speaker“ pareigas nėra informacijos nei bylos medžiagoje, nei visų pirma Siemens rašytiniuose dokumentuose. Maža to, aplinkybė, kad GQ susitarime ir EQ susitarime apie šias pareigas nieko nepaminėta, leidžia preziumuoti, jog „European speaker“ pareigos neturėjo didelės svarbos kartelio veikimui.

354    Taip pat, nors tiesa tai, kad ginčijamo sprendimo 153 išnašoje paminėtas, kaip tvirtina Siemens, Areva pareiškimas, pagal kurį ABB pirmininkavo susirinkimams valdymo lygiu, iš ginčijamo sprendimo 147 konstatuojamosios dalies minėtos išnašos ir Areva pareiškimo turinio aiškiai matyti, jog šis pareiškimas susijęs tik su 2002–2004 m. laikotarpiu. Komisija nekaltina Siemens, kad ji buvo atsakinga už sekretoriavimą kartelyje per šį santykinai trumpą laikotarpį, – iš tikrųjų per šį laikotarpį tą vaidmenį atliko Areva arba Alstom. Tačiau Siemens nenurodo, kodėl dėl aplinkybės, – jei ji būtų įrodyta, – kad ABB galėjo pirmininkauti susirinkimams valdymo lygiu vos dvejų metų laikotarpį, kai sekretoriavimą užtikrino Alstom ar Areva, ABB vaidmuo supanašėja su Siemens vaidmeniu, kurį ši atliko ilgiau nei vienuolika metų, kai vykdė kartelio sekretoriato Europoje vaidmenį.

355    Siemens nurodyta aplinkybė, kad 2000 m. ABB ir Alstom nusprendė iš kartelio pašalinti įmonę VA Tech suorganizuodama „atsisveikinimo vakarą“, neįrodo, jog ABB atliko organizatorės vaidmenį. Iš tikrųjų, kadangi po nagrinėjamoje rinkoje įvykusios koncentracijos kartelyje beliko tik trys Europos įmonės, po to, kai pasitraukė Siemens, nebekyla klausimas dėl organizatoriaus vaidmens, kai dvi iš šių įmonių susivienija prieš trečią.

356    Galiausiai Siemens teiginys, kad ABB vaidino lemiamą vaidmenį organizuojant ir įgyvendinant prieš Siemens priimtas atsakomąsias priemones šiai pasitraukus, nepagrįstas jokiais įrodymais. Iš tikrųjų nei ginčijamo sprendimo 169 konstatuojamojoje dalyje, nei šioje konstatuojamojoje dalyje cituotuose M. parodymuose nėra net menkiausios nuorodos į ABB lemiamą vaidmenį, padarytą organizuojant ar įgyvendinant šias atsakomąsias priemones.

357    Taigi Siemens neįrodė, kad organizatorės vaidmens atžvilgiu ABB buvo padėtyje, panašioje į jos padėtį, todėl skirtingas jų vertinimas pateisinamas.

358    Bet kuriuo atveju, netgi darant prielaidą, kad Komisija klaidingai ABB nepriskyrė kartelio organizatorės vaidmens, nepaisant įmonės ABB svarbaus vaidmens kartelyje, toks neteisėtumas kito asmens naudai nepateisina, kad būtų priimtas Siemens pateiktas reikalavimas dėl panaikinimo. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką vienodo požiūrio ir nediskriminavimo principo laikymasis neturi prieštarauti teisėtumo principui, o tai reiškia, kad niekas negali savo naudai remtis neteisėtumu, suteikusiu naudos kitam asmeniui (šiuo klausimu žr. 1984 m. spalio 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo Witte prieš Parlamentą, 188/83, Rink. p. 3465, 15 punktą; 184 punkte minėto Sprendimo SCA Holding prieš Komisiją 160 punktą; 1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Mayr‑Melnhof prieš Komisiją, T‑347/94, Rink. p. II‑1751, 334 punktą ir 87 punkte minėto Sprendimo LR AF 1998 prieš Komisiją 367 punktą).

359    Taigi, kaip nurodyta šio sprendimo 339–342 punktuose, Komisija Siemens teisingai priskyrė kartelio organizatorės vaidmenį. Todėl negalima pritarti Siemens argumentams tiek, kiek jie susiję būtent su neteisėtu atsisakymu nedidinti jai baudos (šiuo klausimu žr. 358 punkte minėto Sprendimo Mayr‑Melnhof prieš Komisiją 334 punktą ir 184 punkte minėto Sprendimo SCA Holding prieš Komisiją 160 punktą).

360    Todėl reikia atmesti Siemens kaltinimus, susijusius su tuo, kad ji nebuvo kartelio organizatorė ir kad ABB turėjo būti pripažinta kartelio kurstytoja ar organizatore.

2.     Dėl trečiojo kaltinimo, susijusio su tuo, kad Siemens nustatyta pagrindinė bauda buvo pernelyg padidinta dėl kartelio organizatorės vaidmens

a)     Šalių argumentai

361    Papildomai Siemens tvirtina, kad, nors laikinai vykdyta sekretoriato veikla pateisino pripažinimą organizatore, Komisijos taikytas 50 % padidinimas yra pernelyg didelis ir pažeidžia vienodo požiūrio ir proporcingumo principus. Remdamasi Komisijos sprendimuose įtvirtinta praktika Siemens teigia, jog pagrindinės baudos padidinimas 50 % reiškia, kad buvo kitų sunkinančių aplinkybių, o ne vien dėl to, kad atitinkama įmonė vykdė sekretoriato veiklą. Ji Bendrojo Teismo prašo, pasinaudojant savo neribota kompetencija, iš esmės sumažinti jai taikytą padidinimą.

362    Komisija ginčija Siemens argumentus

b)     Bendrojo Teismo vertinimas

363    Visų pirma, reikia konstatuoti, kad argumentas, jog 50 % didesnė bauda viršija padidinimus, kuriuos Komisija paprastai taikė kituose savo sprendimuose, negali įrodyti proporcingumo principo pažeidimo (345 punkte minėto Sprendimo Bolloré ir kt. prieš Komisiją 579 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. 337 punkte minėto Sprendimo ADM 248 punktą).

364    Šiuo atžvilgiu pakanka priminti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką nustatydama kiekvienos baudos dydį Komisija naudojasi diskrecija ir tai darydama neprivalo taikyti tikslios matematinės formulės (1995 m. balandžio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Martinelli prieš Komisiją, T‑150/89, Rink. p. II‑1165, 59 punktas; 1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Mo och Domsjö prieš Komisiją, T‑352/94, Rink. p. II‑1989, 268 punktas ir 345 punkte minėto Sprendimo Bolloré ir kt. prieš Komisiją 580 punktas). Todėl Siemens negali remtis argumentu dėl kitose bylose Komisijos taikytų padidinimų kaltinimui, susijusiam su proporcingumo principo pažeidimu, pagrįsti.

365    Antra, kiek tai susiję su Siemens argumentu, kad 50 % baudos padidinimas dėl kartelio organizatorės vaidmens pažeidžia ir vienodo požiūrio principą, nes kartelyje varomosios jėgos vaidmenį atliko ABB, reikia priminti, kaip tai konstatuota šio sprendimo 352–357 punktuose, kad remdamasi bylos medžiaga Siemens neįrodė, jog ABB vaidmuo turėjo būti prilygintas jos vaidmeniui. Visų pirma tariamas ABB varomosios jėgos vaidmuo kartelyje visai neįrodytas. Kadangi ABB ir Siemens nebuvo tokioje pačioje padėtyje, Komisija neturėjo jų vertinti vienodai.

366    Be to, net jei, kaip teigia Siemens, dėl tariamo ABB varomosios jėgos kartelyje vaidmens šios įmonės vaidmuo turėjo būti vertinamas panašiai kaip Siemens, dėl tokio Komisijos klaidingo vertinimo šis kito asmens naudai atsiradęs neteisėtumas nepateisina, kad būtų tenkinamas Siemens pateiktas reikalavimas panaikinti. Kaip priminta šio sprendimo 358 punkte, vienodo požiūrio ir nediskriminavimo principo laikymasis neturi prieštarauti teisėtumo principui, o tai reiškia, kad niekas negali savo naudai remtis neteisėtumu, suteikusiu naudos kitam asmeniui.

367    Trečia, kalbant apie padidinimo už Siemens organizatorės vaidmenį proporcingumą, iš teismų praktikos matyti, kad tai, jog įmonė vadovavo karteliui, lemia jos ypatingą atsakomybę, palyginti su kitomis įmonėmis (šiuo klausimu žr. 337 punkte minėto Sprendimo IAZ International Belgium ir kt. prieš Komisiją 57 ir 58 punktus bei 2000 m. lapkričio 16 d: Teisingumo Teismo sprendimo Finnboard prieš Komisiją, C‑298/98 P, Rink. p. I‑10157, 45 punktą; 358 punkte minėto Sprendimo Mayr‑Melnhof prieš Komisiją 291 punktą).

368    Šioje byloje atsižvelgiant į Siemens vykdytų užduočių svarbą kartelyje, į jos kartelio sekretorės Europoje statusą, kaip nurodyta šio sprendimo 338, 340–342 punktuose, 50 % padidinimas nevertintinas kaip neproporcingas.

369    Taigi trečiąjį kaltinimą, o todėl ir visą trečiojo ieškinio pagrindo ketvirtą dalį reikia atmesti.

E –  Dėl trečiojo ieškinio pagrindo penktos dalies, susijusios su akivaizdžia vertinimo klaida, nes bauda nesumažinta pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo

1.     Šalių argumentai

370    Siemens teigia, kad Komisija jai visiškai nesumažino baudos pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo. Ji tvirtina, jog pateikė ypatingą papildomąją vertę turinčius įrodymus ir šiuo klausimu nurodo pranešimą apie daugumą kartelio susitikimų, atkurtą bylą, advokato laiškus, susijusius su kartelio veikimu 2002–2004 m., 2005 m. Siemens vidaus patikrinimo rezultatus, ir jos buvusių darbuotojų Tr., E. ir Sch. parodymus.

371    Komisija ginčija Siemens argumentus.

2.     Bendrojo Teismo vertinimas

372    Pagal pranešimo dėl bendradarbiavimo 21 punktą tam, kad įmonei būtų sumažinta bauda pagal tą pranešimą, įmonė Komisijai turi pateikti įrodymus, kurie turėtų ypatingą papildomąją vertę Komisijos turimų įrodymų apie įtariamą pažeidimą atžvilgiu.

373    Pagal pranešimo dėl bendradarbiavimo 22 punktą sąvoka „papildomoji vertė“ reiškia laipsnį, kuriuo pateikti įrodymai savo pobūdžiu ir (arba) nuodugnumu sustiprina Komisijos gebėjimą įrodyti nagrinėjamus faktus

374    Pagal teismų praktiką darant Bendrijos konkurencijos teisės pažeidimus dalyvavusioms įmonėms už bendradarbiavimą bauda sumažinama remiantis vertinimu, kad toks bendradarbiavimas leido Komisijai lengviau nustatyti pažeidimą ir galbūt jį nutraukti (285 punkte minėto Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 399 punktas; 1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo BPB de Eendracht prieš Komisiją, T‑311/94, Rink. p. II‑1129, 325 punktas; Pirmosios instancijos teismo sprendimo Finnboard prieš Komisiją, T‑338/94, Rink. p. II‑1617, 363 punktas ir 358 punkte minėto Sprendimo Mayr‑Melnhof prieš Komisiją 330 punktas).

375    Kaip tai nurodyta pranešimo dėl bendradarbiavimo 29 punkte, jis sukuria teisėtus lūkesčius, kuriais remiasi įmonės, norinčios informuoti Komisiją apie kartelio egzistavimą. Dėl tokių teisėtų lūkesčių, kuriuos pagal šį pranešimą gali turėti su Komisija pageidaujančios bendradarbiauti įmonės, Komisija privalo atsižvelgti į Siemens bendradarbiavimą nustatydama skiriamos baudos dydį (pagal analogiją žr. 2006 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Daiichi Pharmaceutical prieš Komisiją, T‑26/02, Rink. p. II‑713, 147 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

376    Vis dėlto pranešimo dėl bendradarbiavimo nubrėžtose ribose Komisija turi didelę diskreciją vertinti, ar įmonės pateikti įrodymai turi papildomąją vertę pranešimo dėl bendradarbiavimo 22 punkte nustatyta prasme ir ar remiantis šiuo pranešimu įmonei reikia sumažinti baudą (pagal analogiją žr. 285 punkte minėto Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 393 ir 394 punktus bei 2006 m. gruodžio 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Raiffeisen Zentralbank Österreich ir kt. prieš Komisiją, T‑259/02–T‑264/02 ir T‑271/02, Rink. p. II‑5169, 532 punktą). Šiam įvertinimui taikoma tik ribota teismo kontrolė.

377    Todėl šioje byloje reikia patikrinti, ar Komisija nuspręsdama, kad ginčijamo sprendimo 533–536 konstatuojamosiose dalyse nurodyti Siemens pateikti pareiškimai neturi ypatingos papildomosios vertės, padarė akivaizdžią vertinimo klaidą.

378    Kalbant apie šiuos pareiškimus pirmiausia pažymėtina, kad nuo 2004 m. gegužės 28 d., t. y. jos prašymo pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo pateikimo datos iki 2006 m. balandžio mėn. pabaigoje pateikto pranešimo apie kaltinimus, Siemens pateikta informacija buvo susijusi tik su antruoju dalyvavimo pažeidime etapu, t. y. 2002–2004 m. laikotarpiu. Tačiau iki pranešimo apie kaltinimus ji nieko nepateikė apie dalyvavimą darant pažeidimą 1988–1999 metais.

379    Be to, pabrėžtina, kad bendradarbiaudama su Komisija visuose pareiškimuose Siemens nuolat ginčijo, kad susitarimų, kurių šalimi ji buvo, objektas buvo SĮDI projektai EEE ar kad turėjo poveikį EEE. Taigi šie pareiškimai veikiau rodo ne nuoširdų bendradarbiavimą, o mėginimą kiek galima nuslėpti tikrąjį susitarimų turinį, kokį įrodė Komisija ginčijamame sprendime.

380    Vis dėlto pranešimo dėl bendradarbiavimo 11 punkte nustatyta visiško bendradarbiavimo sąlyga taikoma tik prašymams atleisti nuo baudų, o ne prašymams jas sumažinti, kaip tai matyti iš šio pranešimo 20 punkto. Tačiau akivaizdus nuoširdumo trūkumas Siemens pareiškimuose nekliudo jai sumažinti baudą, jeigu pagal minėto pranešimo 21 punktą ji pateikė ypatingą papildomąją vertę turinčių įrodymų.

381    Kalbant apie Siemens pateiktos informacijos tariamą papildomąją vertę, pirma, 2004 m. gegužės 28 d. laiške ji tvirtina, kad „išsamiau [aprašė] didelę dalį kartelyje vykusių susirinkimų“.

382    Šiuo klausimu pažymėtina, jog 2004 m. gegužės 28 d. prašyme pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo Siemens pripažino, kad nuo 2002 m. pradžios jos darbuotojai R., S. ir Z. turėjo ryšių su ABB, Alstom, Areva ir grupe VA Tech ir kad ji pirmoji pateikė valdymo ir veiklos susirinkimų sąrašą. Vis dėlto ji pažymėjo, jog šiais ryšiais siekta „benchmarking“, t. y. – apsikeisti gera praktika, siekiant šio sektoriaus įmonių konkurencingumo augimo, – ir aptarti galimybę bendradarbiauti bendro tiekimo srityje ar keistis pirminiais produktais. Siemens pripažino ir tai, kad per šiuos susirinkimus buvo tartasi dėl labai mažai konkrečių projektų. Vis dėlto ji pažymėjo, jog kalbėta tik apie tarptautinius projektus, kurie visai nesusiję su EEE. Be to, kalbant apie šiuos projektus, nebuvo susitarimų dėl kainų, tačiau, kiek tai susiję su pasiūlymais, gamintojai buvo skatinami elgtis „protingai“.

383    Ši informacija negali būti vertinama kaip „įrodymai apie įtariamą pažeidimą“ pranešimo dėl bendradarbiavimo 21 punkte nustatyta prasme, nes joje tik nurodyti visiškai nesvarbūs SĮDI gamintojų ryšiai. Maža to, kaip Komisija nurodė ginčijamo sprendimo 534 konstatuojamojoje dalyje, o Siemens tam neprieštaravo, Komisija jau žinojo apie šiuos susirinkimus bei jų dalyvius.

384    Antra, Siemens tvirtina, kad ji iškodavo ir pateikė Komisijai informaciją.

385    Šiuo klausimu pažymėtina, kad 2004 m. liepos 23 d. laiške Siemens pateikė įvairius dokumentus. Visų pirma, ji pateikė SĮDI projektų, dėl kurių pasiūlymai turėjo būti pateikti 2002 m. ir 2003 m. išimtinai ne EEE, sąrašą nurodydama gamintojus, kuriems tie projektai priskirti, o šis sąrašas buvo parengtas pagal bylą, kuri buvo paimta per Komisijos atliktus patikrinimus jos patalpose. Antra, ji pateikė savo pareiškimų sąrašą, kuriuos atsiuntė nuo 2004 m. balandžio 22 d. iki gegužės 22 d., prie kurių pridėta jos darbuotojo Ze. SIM kortelė. Trečia, ji pateikė keletą Ze. nešiojamajame kompiuteryje rastų dokumentų, kuriuose kalbama apie numatomas dvišalio bendradarbiavimo galimybes su kitais SĮDI gamintojais.

386    Kalbant apie projektų sąrašą, jame nėra nė vieno SĮDI projekto Europoje ir todėl jis nesuteikia jokios informacijos apie kartelio poveikį EEE. Kiek tai susiję su pokalbių telefonu išklotine, jame nurodyti tik išeinančių skambučių data, laikas ir trukmė bei numeriai, kuriais skambinta. Be to, Siemens nepaaiškino, kaip Komisija galėjo pasinaudoti šia išklotine karteliui nustatyti, juo labiau, kad ji susijusi su laikotarpiu (2004 m. balandžio mėn. ir gegužės mėn.), kai, anot Siemens, kartelis jau nebeegzistavo. Galiausiai iš Ze. kompiuterio gautuose dokumentuose nurodyti tik nesvarbūs ir su nagrinėjamu karteliu nesusiję bendradarbiavimo projektai, kaip antai keitimosi gera praktika veikla ar galimas konsorciumų dėl tam tikrų projektų kūrimas.

387    Todėl nė vienas šių dokumentų negali būti pripažintas įrodymu, leidžiančiu Komisijai lengviau įrodyti kartelio egzistavimą.

388    Trečia, Siemens tvirtina, jog ji atsiuntė kartelyje dalyvavusių buvusių savo darbuotojų laišką, kuriame „išsamiai [aprašytas] kartelio veikimas“ ir „labai išsamiai [išvardyti] susitarimai dėl atskirų [SĮDI] projektų EEE“. Anot Siemens, šis dokumentas yra „tikslus dokumentas, kuriame išvardyti 2002–2004 m. sudaryti susitarimai“.

389    Šiuo klausimu pažymėtina, kad 2004 m. gruodžio 7 d. Siemens iš tikrųjų Komisijai atsiuntė laišką, kuriame nurodyta 2004 m. lapkričio 25 d. data, parengtą buvusių Siemens darbuotojų, kurių tapatybė nenurodyta, teisės tarybos. Siemens teigia, kad kalbama apie R., S. ir (arba) Z., kurie, remiantis Komisijos išvadomis, jai atstovavo antrajame dalyvavimo kartelyje etape. Šiame laiške apibendrinti jos darbuotojų pareiškimai ir, be kita ko, nurodyta, kad per susitikimus, vykusius nuo 2002 m. spalio mėn., su ABB, Alstom ir VA Tech grupe, buvo kalbama apie SĮDI projektus bendrojoje rinkoje, siekiant suderinti veiksmus, sudaryti susitarimus ir nustatyti kainas, kad Alstom įsipareigojo vykdyti sekretoriato užduotis ir kad buvo pranešta koduotais telefono pokalbiais, faksogramomis bei elektroniniu paštu. 2004 m. gruodžio 7 d. atsiųstame laiške Siemens nurodė, kad atsižvelgiant į šio laiško turinį jos ankstesni pareiškimai galėjo būti neišsamūs ar net klaidingi. Taip pat ji pažymėjo, priešingai nei tvirtina Bendrajame Teisme, kad „atsiųsta informacija [nebuvo] labai išsami“.

390    Nors ši informacija turi tam tikrą įrodomąją vertę pažeidimui įrodyti, nes Komisija 2004 m. lapkričio 25 d. laišką citavo ginčijamo sprendimo 153 išnašoje kaip patvirtinantį aplinkybę, jog Alstom ar Areva užtikrino sekretoriavimą Europoje pasitraukus Siemens 1999 m., ji tik patvirtina Komisijos jau anksčiau žinotas aplinkybes. Iš tikrųjų pati Areva 2004 m. gegužės 25 d. Komisijai faksu atsiųstame dokumente pripažino, kad užtikrino sekretoriavimą. Todėl Siemens pateikta informacija negali būti pripažinta kaip turinti ypatingą papildomąją vertę, palyginti su Komisijos jau turėtais įrodymais.

391    Ketvirta, Siemens tvirtina, kad ji išanalizavo konkurencijos padėtį pagrindinėse Sąjungos rinkose ir savo išvadas pateikė Komisijai ir kad nė viena įmonė nepateikė tokios išsamios informacijos apie padėtį rinkoje ir apie konkurenciją.

392    Šiuo klausimu pažymėtina, kad 2005 m. liepos 4 d. Siemens Komisijai atsiuntė raštu parengtą vidaus patikrinimo santrauką. Ji pažymėjo, jog per šį patikrinimą, be kita ko, buvo išnagrinėti visi SĮDI projektai, kuriuos ji įgyvendino Europoje nuo 2000 m. sausio mėn. iki 2004 m. balandžio mėn., kartelius reglamentuojančių teisės nuostatų laikymosi atžvilgiu. Anot jos, nepaisant jos įdėtų didelių pastangų, šiuo patikrinimu nebuvo pasiekta konkrečių rezultatų, galinčių patvirtinti Komisijos pateiktus kaltinimus, ir nepavyko konstatuoti pažeidimų, leidžiančių daryti išvadą, kad Sąjungoje egzistuoja konkurentų susitarimai dėl konkrečių projektų.

393    Todėl negalima pripažinti, kad 2005 m. liepos 4 d. Siemens pateikta informacija turi įrodomosios vertės. Visų pirma nematyti, kad tariama „išsami informacija apie padėtį rinkoje ir apie konkurenciją“ padėjo Komisijai įrodyti ginčijamame sprendime konstatuotą pažeidimą ir todėl turi ypatingą papildomąją vertę.

394    Penkta, Siemens tvirtina, kad ji Komisijai atsiuntė buvusių savo darbuotojų Tr., E. ir Sch. parodymus, kuriuose buvo išsamios informacijos apie GQ susitarimo sudarymą ir ABB vaidmenį kartelyje.

395    Šiuo klausimu pažymėtina, kad 2006 m. rugpjūčio 7 d. laiško priede Siemens Komisijai atsiuntė buvusių savo darbuotojų Tr., E. ir Sch. parodymų protokolus. Iš esmės minėtame laiške Siemens teisės taryba apibendrino tų parodymų esmę. Be kita ko, ji nurodė, jog būtent BBC, vėliau tapusi ABB, ėmėsi GQ susitarimo iniciatyvos ir buvo varomoji jėga išankstiniuose Europos gamintojų pasitarimuose, kad GQ susitarimas buvo susijęs su Vidurinių Rytų rinkomis, o ne su projektais Europoje, kad Siemens pasitraukė iš GQ susitarimo 1998 m. pabaigoje ar vėliausiai 1999 m. pradžioje ir kad kartelis, kuriame Siemens dalyvavo 2002–2004 m., visiškai nebuvo susijęs su ankstesniu GQ susitarimu grindžiamu karteliu.

396    Taip pat pažymėtina, kad ši informacija buvo atsiųsta praėjus daugiau kaip trims mėnesiams po 2006 m. pabaigoje atsiųsto pranešimo apie kaltinimus, kuriame Komisija jau pateikė kaltinimus, susijusius su pažeidimu, kuriuo kaltinami SĮDI gamintojai. Be to, iš visų šių parodymų paaiškėja vienintelė nauja aplinkybė, t. y. tvirtinimas, kad ABB sudarant GQ susitarimą atliko kurstytojos ir varomosios jėgos vaidmenį. Tačiau, kaip konstatuota šio sprendimo 350–357 punktuose, šis teiginys nepatvirtintas kitomis bylos medžiagoje esančiomis aplinkybėmis. Todėl Tr., E. ir Sch. parodymai neturi būti vertinami kaip padėję Komisijai įrodyti ginčijamame sprendime konstatuotą pažeidimą ir turintys ypatingą papildomąją vertę.

397    Iš to, kas pasakyta, išplaukia, jog nesumažinusi Siemens nustatytos baudos Komisija nepažeidė pranešimo dėl bendradarbiavimo. Todėl trečiojo ieškinio pagrindo penktą dalį reikia atmesti.

F –  Dėl trečiojo ieškinio pagrindo šeštos dalies, susijusios su tuo, kad Konkurencijos generalinis direktoratas de facto įpareigojo Komisijos narius

1.     Šalių argumentai

398    Siemens nurodo aplinkybę, jog išvakarėse prieš Komisijos nariams priimant sprendimą šioje byloje tam tikrose visuomenės informavimo priemonėse buvo paskelbta, kad preziumuojamame kartelyje dalyvavusioms įmonėms bus skirta neįprastai didelė bauda ir tiksliai nurodytos atitinkamoms atskiroms įmonėms paskirtos baudos. Siemens mano, kad toks veikimo būdas yra pagrindinio Bendrijos principo, pagal kurį Komisijos nariai sprendimus priima savo atsakomybe ir savarankiškai, pažeidimas.

399    Komisija apgailestauja dėl šio Siemens nurodyto incidento. Vis dėlto Komisija pabrėžia, jog sumos buvo paskelbtos nei tyčia, nei jai apie tai žinant. Šiuo klausimu Komisija nesėkmingai atliko vidinį patikrinimą, kad nustatytų, kas nutekino informaciją, ir vėliau pakeitė savo sprendimų priėmimo praktiką, kad tokie incidentai nebepasikartotų. Kiek tai susiję su šio klausimo teisiniu vertinimu, Komisija mano, kad toks išankstinis paskelbimas neapribojo komisarų nepriklausomumo ir kad minėtas incidentas nepakenkė ginčijamo sprendimo teisėtumui.

2.     Bendrojo Teismo vertinimas

400    Primintina, kad EB 287 straipsnyje įtvirtinta pareiga, pagal kurią Bendrijos institucijų nariai, pareigūnai ir kiti tarnautojai „neturi teisės atskleisti informacijos, kurią jie yra įsipareigoję saugoti kaip tarnybinę paslaptį, ypač informacijos apie įmones, jų verslo ryšius ar sąnaudų sudedamąsias dalis“. Nors ši nuostata taikoma ypač įmonėse surinktai informacijai, prieveiksmis „ypač“ rodo, jog tai yra bendras principas, kuris taikomas ir kitai konfidencialiai informacijai (1985 m. lapkričio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Adams prieš Komisiją, 145/83, Rink. p. 3539, 34 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. 1996 m. rugsėjo 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Postbank prieš Komisiją, T‑353/94, Rink. p. II‑921, 86 punktą).

401    Šiuo atveju iš bylos medžiagos matyti, kad prieš priimant ginčijamą sprendimą spaudos tarnybai buvo atskleistos Komisijos nariams galutiniam patvirtinimui pateikto sprendimo pasiūlymo esminės aplinkybės. Iš tikrųjų 2007 m. sausio 23 d., t. y. sprendimo priėmimo išvakarėse, apie 19 val., ši tarnyba paskelbė tikslią informaciją apie bendrą baudų sumą ir konkrečias Siemens, Melco ir Alstom baudas bei informaciją, kad ABB atleista nuo baudos, nes Komisijai suteikė informaciją. Tvirtindama, jog negalėjo nustatyti informaciją spaudai nutekinusio asmens, Komisija neneigė, jog informacija nutekinta iš jos tarnybų.

402    Pagal nusistovėjusią teismų praktiką dėl tokio pažeidimo nagrinėjamas sprendimas gali būti panaikintas, jei įrodyta, kad nepadarius šio pažeidimo minėto sprendimo turinys būtų kitoks (336 punkte minėto Sprendimo Suiker Unie ir kt. prieš Komisiją 91 punktas ir 174 punkte minėto Sprendimo Dunlop Slazenger prieš Komisiją 29 punktas). Tačiau šioje byloje Siemens nepateikė tokio įrodymo. Iš tikrųjų nėra pagrindo manyti, kad tuo atveju, jei ginčijama informacija nebūtų atskleista, Komisijos nariai būtų pakeitę siūlytą baudos dydį ar sprendimo turinį. Visų pirma nėra jokios aplinkybės, rodančios, kad visi komisarai ar kai kurie iš jų būtų jautęsi verčiami ar būtų nusprendę, kad negali pakeisti sprendimo pasiūlymo, kuris jau buvo paskelbtas spaudoje, elementų.

403    Vadinasi, šią trečiojo ieškinio pagrindo dalį taip pat reikia atmesti. Todėl reikia atmesti visą trečiąjį ieškinio pagrindą.

404    Kadangi atmesti visi trys Siemens pateikti ieškinio pagrindai, reikia atmesti visą ieškinį.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

405    Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to prašė. Kadangi Siemens pralaimėjo bylą, ji turi padengti Komisijos išlaidas pagal jos pateiktus reikalavimus.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (antroji kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Priteisti iš Siemens AG bylinėjimosi išlaidas.

Pelikánová Jürimäe Soldevila Fragoso

Paskelbta 2011 m. kovo 3 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Parašai.

Turinys

Ginčo aplinkybės

Procesas ir šalių reikalavimai

Dėl teisės

I – Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su EB 81 straipsnio 1 dalies ir EEE susitarimo 53 straipsnio 1 dalies pa˛eidimu

A – Dėl pirmojo ieškinio pagrindo pirmos dalies, susijusios su „pažeidimų, kuriais kaltinama, nepakankamu aprašymu“

1.  Šalių argumentai

2.  Bendrojo Teismo vertinimas

B – Dėl pirmojo ieškinio pagrindo antros dalies, susijusios su „tariamų susitarimų ir jų poveikio bendrajai rinkai neteisinga analize“

1.  Šalių argumentai

2.  Bendrojo Teismo vertinimas

a)  Dėl įrodinėjimo pareigos

b)  Dėl GQ susitarimo ir EQ susitarimo įrodomosios galios

c)  Dėl įrodymo, susijusio su bendruoju susitarimu

Dėl ABB ir liudytojo M. parodymų

Dėl Fuji parodymų

Dėl Hitachi parodymų

Dėl Areva, Alstom ir VA Tech grupės prieštaravimų nebuvimo

Dėl SĮDI projektų sąrašo Europoje

–  Dėl bendrojo sąrašo rengėjo ir parengimo datos bei įrodymo vertinimo

–  Dėl teiginio, kad kartelyje nebuvo aptariami bendrajame sąraše minėti SĮDI projektai Europoje

–  Dėl tariamai keletą kartų paminėtų arba neįgyvendintų projektų

–  Dėl įrašytų į bendrąjį sąrašą SĮDI projektų Europoje nedidelio skaičiaus

–  Dėl tariamo SĮDI projektų neskyrimo Siemens pagal kartelį EEE

–  Dėl Siemens pateiktos ekonometrinės analizės

Dėl rašytinių įrodymų

–  Dėl GQ susitarimo ir EQ susitarimo

–  Dėl grupės VA Tech patalpose rasto dokumento „Pasitarimų su JJC sintezė“

–  Dėl 1999 m. sausio 18 d. susirašinėjimo tarp grupės VA Tech darbuotojų Wa., J. ir B.

–  Dėl rašytinių įrodymų, susijusių 2002–2004 metais vykusiomis aplinkybėmis

d)  Išvados dėl pirmojo ieškinio pagrindo antros dalies

Dėl kartelio poveikio EEE

Dėl Europos ir Japonijos rinkų priskyrimo iš anksto atitinkamai Europos ir Japonijos gamintojų grupėms

Dėl „šalių gamintojų“ apsaugos Europoje

II‑ Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio pažeidimu

A – Dėl antrojo ieškinio pagrindo pirmos dalies, susijusios su dalyvavimo darant pažeidimą nuo 1999 m. balandžio mėn. iki 1999 m. rugsėjo mėn. įrodymų nebuvimu

1.  Šalių argumentai

2.  Bendrojo Teismo vertinimas

a)  Dėl Siemens ir Komisijos įrodinėjimo pareigos paskirstymo

b)  Dėl aplinkybių, kuriomis Komisija grindžia savo vertinimą, kad Siemens nutraukė dalyvavimą kartelyje 1999 m. rugsėjo 1 d., įrodomosios galios

Dėl ABB ir M. parodymų

Dėl dokumento „Pasitarimų su JJC sintezė“

Dėl Areva, Melco, Fuji ir Hitachi/JAEPS parodymų

–  Dėl Areva parodymų

–  Dėl Melco parodymų

–  Dėl Fuji pareiškimų

–  Dėl Hitachi pareiškimų

Tarpinė išvada

c)  Dėl Siemens nurodytų aplinkybių, siekiant įrodyti, kad dalyvavimą kartelyje ji nutraukė vėliausiai 1999 m. balandžio mėnesį

Dėl Siemens pasitraukimo iš kartelio vėliausiai 1999 m. balandžio mėnesį ekonominių empirinių įrodymų

Dėl Se. parodymų

Dėl Tr., E. ir Sch. parodymų

Dėl įrodymų, kad Siemens buvo susitarimo dėl SĮDI projektų dalyvė po 1999 m. balandžio mėn., nebuvimo

Dėl įrodymų, kad po 1999 m. balandžio 22 d. vyko susitikimas, nebuvimo

B – Dėl antrojo ieškinio pagrindo antros dalies, susijusios su teisinių veiksmų senatimi

1.  Šalių argumentai

2.  Bendrojo Teismo vertinimas

C – Dėl antrojo ieškinio pagrindo trečios dalies, susijusios su nedalyvavimu kartelyje po 2004 m. sausio 1 dienos

1.  Šalių argumentai

2.  Bendrojo Teismo vertinimas

III‑ Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, susijusio su teisės klaida apskaičiuojant baudą

A – Dėl trečiojo ieškinio pagrindo pirmos dalies, susijusios su pradinės baudos neproporcingumu

1.  Dėl pirmojo kaltinimo, susijusio su kartelio poveikio įrodymų nebuvimu

a)  Šalių argumentai

b)  Bendrojo Teismo vertinimas

2.  Dėl antrojo kaltinimo, susijusio su pradinės baudos neproporcingumu, palyginti su pažeidimo ekonominiu mastu

a)  Šalių argumentai

b)  Bendrojo Teismo vertinimas

3.  Dėl trečiojo kaltinimo, susijusio su Siemens priskyrimu ne tai kategorijai

a)  Šalių argumentai

b)  Bendrojo Teismo vertinimas

B – Dėl trečiojo ie�kinio pagrindo antros dalies, susijusios su dauginimo koeficiento, siekiant atgrasyti, neproporcingumu

1.  Šalių argumentai

2.  Bendrojo Teismo vertinimas

C – Dėl trečiojo ieškinio pagrindo trečios dalies, susijusios su klaida nustatant pažeidimo trukmę

D – Dėl trečiojo ieškinio pagrindo ketvirtos dalies, susijusios su klaidingu Siemens, kaip kartelio organizatorės, pripažinimu

1.  Dėl pirmojo ir antrojo kaltinimų, susijusių su tuo, kad kartelio organizatorės vaidmenį atliko ABB, o ne Siemens

a)  Šalių argumentai

b)  Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl kartelio organizatorės vaidmens

Dėl tariamo Siemens nevienodo vertinimo, palyginti su ABB

2.  Dėl trečiojo kaltinimo, susijusio su tuo, kad Siemens nustatyta pagrindinė bauda buvo pernelyg padidinta dėl kartelio organizatorės vaidmens

a)  Šalių argumentai

b)  Bendrojo Teismo vertinimas

E – Dėl trečiojo ieškinio pagrindo penktos dalies, susijusios su akivaizdžia vertinimo klaida, nes bauda nesumažinta pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo

1.  Šalių argumentai

2.  Bendrojo Teismo vertinimas

F – Dėl trečiojo ieškinio pagrindo šeštos dalies, susijusios su tuo, kad Konkurencijos generalinis direktoratas de facto įpareigojo Komisijos narius

1.  Šalių argumentai

2.  Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl bylinėjimosi išlaidų

* Proceso kalba: vokiečių.