Laikina versija
GENERALINIO ADVOKATO
JEAN RICHARD DE LA TOUR IŠVADA,
pateikta 2023 m. lapkričio 16 d.(1)
Byla C‑14/23 [Perle](i)
XXX
prieš
Belgijos valstybę, atstovaujamą secrétaire d’État à l’Asile et la Migration
(Conseil d’État (Valstybės Taryba, Belgija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Imigracijos politika – Direktyva (ES) 2016/801 – Trečiosios šalies piliečio atvykimo į šalį ir gyvenimo joje studijų tikslais sąlygos – 20 straipsnio 2 dalies f punktas – Galima prašymo dėl priėmimo į šalį atmetimo priežastis – Prašymas, kuriuo siekiama kitų tikslų – Vertinimo tvarka – Atsižvelgimas į prašytojo ketinimą studijuoti – Neperkėlimas į nacionalinę teisę – 34 straipsnio 5 dalis – Procesinės garantijos – Procesinė valstybių narių autonomija – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija – 47 straipsnis – Teisė į veiksmingą teisminę gynybą – Lygiavertiškumo ir veiksmingumo principai – Administracinės arba teisminės institucijos, kuriai pateiktas skundas, įgaliojimų apimtis – Įgaliojimų pakeisti sprendimą nebuvimas“
I. Įvadas
1. Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą suteikia Teisingumo Teismui galimybę paaiškinti trečiųjų šalių piliečių, norinčių studijuoti valstybės narės aukštojoje mokykloje, priėmimo į šalį sąlygas, taip pat procesines garantijas, kuriomis jie gali naudotis pagal Direktyvą (ES) 2016/801(2).
2. Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Kamerūno pilietės ir Belgijos valstybės, atstovaujamos secrétaire d’État à l’Asile et la Migration (valstybės sekretorius, atsakingas už prieglobstį ir migraciją) ginčą dėl pastarojo atsisakymo jai išduoti prašomą vizą remiantis tuo, kad ji neketina studijuoti Belgijoje, teisėtumo. Nors pagal Direktyvos 2016/801 20 straipsnio 2 dalies f punktą valstybėms narėms suteikiama galimybė atmesti tokį prašymą, jeigu yra įrodymų arba priežasčių, leidžiančių nustatyti, kad trečiosios šalies pilietis gyventų šalyje kitais tikslais nei tie, kuriais jis teikia prašymą dėl priėmimo į šalį, pagrindinėje byloje taikytinuose Belgijos teisės aktuose tokios atsisakymo priežasties nebuvo aiškiai numatyta.
3. 2014 m. rugsėjo 10 d. Sprendime Ben Alaya(3), susijusiame su Direktyvos 2004/114/EB(4) aiškinimu, Teisingumo Teismas pripažino, kad valstybės narės gali reikalauti visų įrodymų, kurių reikia trečiosios šalies piliečio prašymo nuoseklumui įvertinti, siekiant kovoti su piktnaudžiavimu šioje direktyvoje nustatyta tvarka ir netinkamu jos taikymu(5). Šis aiškinimas buvo grindžiamas tiek šios direktyvos 6 ir 7 straipsnių, susijusių su bendrosiomis ir specialiosiomis trečiosios šalies piliečio priėmimo į šalį studijų tikslais sąlygomis, formuluote, tiek šios direktyvos bendra sistema ir tikslu.
4. Ši byla buvo iškelta, kai Direktyva 2004/114 buvo panaikinta ir pakeista Direktyva 2016/801, kurios tikslas – pagerinti ir supaprastinti šias sąlygas, užtikrinti priėmimo procedūros greitį ir sustiprinti trečiųjų šalių piliečių procesines teises.
5. Conseil d’État (Valstybės Taryba, Belgija) klausia Teisingumo Teismo dėl trijų priėmimo į šalį studijų tikslais procedūros aspektų.
6. Pirma, ji prašo Teisingumo Teismo paaiškinti sąlygas, kuriomis valstybė narė gali atmesti prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje arba vizą studijų tikslais (toliau – leidimas gyventi šalyje arba studento viza), remdamasi tuo, kad iš tikrųjų trečiosios šalies pilietis gyventų nacionalinėje teritorijoje siekdamas kito tikslo. Taigi Teisingumo Teismas turi išaiškinti Direktyvos 2016/801 20 straipsnio 2 dalies f punktą ir, be kita ko, išnagrinėti strategijas, kurias valstybės narės gali priimti etape prieš tokio piliečio atvykimą į nacionalinę teritoriją, siekdamos kovoti su piktnaudžiavimu leidimu gyventi šalyje arba studento viza. Remiantis 2022 m. kovo mėn. Europos migracijos tinklo (EMT) atliktu tyrimu, dvylika valstybių narių, įskaitant Belgijos Karalystę, priėmė tokias strategijas(6).
7. Šioje išvadoje nurodysiu priežastis, dėl kurių manau, kad kompetentinga valstybės narės institucija gali atmesti prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje arba studento vizą, tik jei turi įrodymų arba rimtų ir objektyvių priežasčių, leidžiančių nustatyti, kad nei trečiosios šalies piliečio gyvenimo nacionalinėje teritorijoje dalykas, nei pagrindinis tikslas nebūtų dieninės studijos (kaip pagrindinė veikla), po kurių suteikiama tos valstybės narės pripažįstama aukštojo mokslo kvalifikacija.
8. Antra, Conseil d’État (Valstybės Taryba) klausia Teisingumo Teismo dėl Direktyvos 2016/801 20 straipsnio 2 dalies f punkto, kuris yra neprivaloma nuostata(7), perkėlimo į nacionalinę teisę tvarkos.
9. Šiuo klausimu paaiškinsiu, kad pagal teisinio saugumo ir skaidrumo principus reikalaujama, jog valstybė narė, kuri ketina perkelti šią nuostatą į vidaus teisės sistemą, aiškiuose, tiksliuose ir nuspėjamuose teisės aktuose aiškiai nurodytų, kad ji gali atmesti prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje arba studento vizą, jei turi įrodymų arba rimtų ir objektyvių priežasčių, leidžiančių nustatyti, kad atitinkamas trečiosios šalies pilietis gyventų šalyje kitais tikslais nei tie, kuriais jis teikia prašymą dėl priėmimo į šalį.
10. Galiausiai, trečia, Conseil d’État (Valstybės Taryba) klausia Teisingumo Teismo dėl sprendimo, kuriuo atmetamas prašymas išduoti leidimą gyventi šalyje arba studento vizą, apskundimo, numatyto Direktyvos 2016/801 34 straipsnio 5 dalyje, procesinės tvarkos, pirmiausia dėl įgaliojimų, kurie šiuo tikslu turi būti suteikti administracinei arba teisminei institucijai, kuriai pateiktas toks skundas, apimties.
11. Šiuo klausimu nurodysiu priežastis, dėl kurių manau, kad ši nuostata, siejama su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos(8) 47 straipsniu, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją nedraudžiama, jog valstybė narė administracinei arba teisminei institucijai, kuriai pateiktas skundas dėl sprendimo, kuriuo atmetamas prašymas išduoti leidimą gyventi šalyje arba studento vizą, suteiktų įgaliojimus panaikinti šį sprendimą, be įgaliojimų jį pakeisti, su sąlyga, kad naują sprendimą kompetentinga institucija priimtų prieš prasidedant mokslo metams aukštojo mokslo įstaigoje, į kurią trečiosios šalies pilietis tinkamai priimtas.
II. Teisinis pagrindas
A. Sąjungos teisė
12. Direktyvos 2016/801 41 ir 60 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:
„(41) iškilus abejonėms dėl prašymo dėl priėmimo pagrindimo, valstybės narės turėtų turėti galimybę atlikti atitinkamus patikrinimus arba pareikalauti įrodymų, kad galėtų kiekvienu konkrečiu atveju įvertinti numatom[a]s prašytojo <...> studijas [ar] stažavimąsi <...> ir kovoti su piktnaudžiavimu šioje direktyvoje nustatyta tvarka ir netinkamu jos taikymu;
<...>
(60) kiekviena valstybė narė turėtų užtikrinti, kad plačiajai visuomenei, ypač internete, būtų teikiama tinkama ir reguliariai atnaujinama informacija apie šios direktyvos tikslais patvirtintus priimančiuosius subjektus ir apie trečiųjų šalių piliečių priėmimo į valstybių narių teritoriją šios direktyvos tikslais sąlygas ir tvarką[.]“
13. Šios direktyvos 3 straipsnio 3 ir 21 punktuose nustatyta:
„Šioje direktyvoje taikomos šios terminų apibrėžtys:
<...>
3) [s]tudentas – trečiosios šalies pilietis, kuris buvo priimtas į aukštojo mokslo įstaigą ir priimtas į valstybės narės teritoriją užsiimti savo pagrindine veikla – dieninėmis studijomis, po kurių suteikiama tos valstybės narės pripažįstama aukštojo mokslo kvalifikacija, įskaitant diplomus, pažymėjimus arba daktaro laipsnį, gaunamus aukštojo mokslo įstaigoje, kurios pagal nacionalinę teisę gali apimti tokioms studijoms skirtus parengiamuosius kursus arba privalomą stažuotę;
<...>
21) leidimas – leidimas gyventi [šalyje] arba, jei numatyta nacionalinėje teisėje, ilgalaikė viza, išduoti šios direktyvos tikslais[.]“
14. Minėtos direktyvos II skyrių „Priėmimas“ sudaro 5–16 straipsniai. 5 straipsnis „Principai“ suformuluotas taip:
„1. Priimant trečiosios šalies pilietį pagal šią direktyvą patikrinami dokumentais paremti įrodymai, kad trečiosios šalies pilietis atitinka:
a) 7 straipsnyje nustatytas bendrąsias sąlygas ir
b) 8, 11, 12, 13, 14 arba 16 straipsnyje nustatytas specialiąsias sąlygas.
2. Valstybės narės gali reikalauti, kad prašytojas pateiktų 1 dalyje nurodytus dokumentais paremtus įrodymus viena iš valstybinių atitinkamos valstybės narės kalbų arba bet kuria iš oficialiųjų [Europos] Sąjungos kalbų, kurią nustatė ta valstybė narė.
3. Visas bendrąsias ir atitinkamas specialiąsias sąlygas atitinkantis trečiosios šalies pilietis įgyja teisę gauti leidimą.
Jeigu valstybė narė išduoda leidimus gyventi tik savo teritorijoje, o visos šioje direktyvoje nustatytos priėmimo sąlygos yra įvykdytos, atitinkama valstybė narė išduoda trečiosios šalies piliečiui reikalingą vizą.“
15. Direktyvos 2016/801 7 straipsnyje „Bendrosios sąlygos“ numatyta:
„1. Dėl trečiosios šalies piliečio priėmimo pagal šią direktyvą prašytojas:
a) pateikia galiojantį kelionės dokumentą, kaip nustatyta nacionalinėje teisėje, ir, jei reikalaujama, prašymą išduoti vizą arba galiojančią vizą arba, kai taikoma, galiojantį leidimą gyventi ar galiojančią ilgalaikę vizą; valstybės narės gali reikalauti, kad kelionės dokumentas galiotų bent jau numatomą buvimo laikotarpį;
b) pateikia tėvų sutikimą arba lygiavertį dokumentą numatomam buvimui, jei trečiosios šalies pilietis pagal atitinkamos valstybės narės nacionalinę teisę yra nepilnametis;
c) pateikia įrodymus, kad trečiosios šalies pilietis turi sveikatos draudimą nuo visų rūšių rizikos, nuo kurios paprastai draudžiami atitinkamos valstybės narės piliečiai, arba, jei numatyta nacionalinėje teisėje, yra pateikęs prašymą dėl tokio sveikatos draudimo; draudimas turi galioti numatomą buvimo laikotarpį;
d) pateikia įrodymus, jei to reikalauja valstybė narė, kad buvo sumokėtas 36 straipsnyje numatytas mokestis už prašymo tvarkymą;
e) pateikia atitinkamos valstybės narės reikalaujamus įrodymus, kad planuojamo buvimo joje laikotarpiu trečiosios šalies pilietis turės pakankamai lėšų pragyvenimo išlaidoms padengti nesikreipdamas į valstybės narės socialinės paramos sistemą ir grįžimo kelionės išlaidoms padengti. Tai, ar turima pakankamai lėšų, vertinama nagrinėjant kiekvieną atvejį atskirai ir atsižvelgiama į lėšas, kurios, inter alia, gaunamos kaip subsidija, stipendija ar studijų stipendija, pagal galiojančią darbo sutartį ar įpareigojantį darbo pasiūlymą, arba mokinių mainų programą vykdančios organizacijos, stažuotojus priimančios institucijos, savanoriškos tarnybos programą vykdančios organizacijos, priimančiosios šeimos ar au pair auklėms tarpininkaujančios organizacijos finansinį įsipareigojimą.
2. Valstybės narės gali reikalauti, kad prašytojas pateiktų atitinkamo trečiosios šalies piliečio adresą jų teritorijoje.
<...>
3. Valstybės narės gali nurodyti orientacinę sumą, kuri, jų nuomone, atitinka „pakankamas lėšas“, kaip nurodyta 1 dalies e punkte. Tai, ar turima pakankamai lėšų, vertinama nagrinėjant kiekvieną atvejį atskirai.
4. Prašymas pateikiamas ir nagrinėjamas, kai atitinkamas trečiosios šalies pilietis dar negyvena valstybės narės, į kurią jis pageidauja būti priimtas, teritorijoje arba kai trečiosios šalies pilietis jau gyvena toje valstybėje narėje, turėdamas galiojantį leidimą gyventi arba ilgalaikę vizą.
Nukrypstant, valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, gali priimti pateiktą prašymą, kai atitinkamas trečiosios šalies pilietis neturi galiojančio leidimo gyventi arba ilgalaikės vizos, tačiau jos teritorijoje yra teisėtai.
5. Valstybės narės nusprendžia, ar prašymus turi pateikti trečiosios šalies pilietis, ar priimantysis subjektas, ar bet kuris iš jų.
6. Trečiųjų šalių piliečiai, kurie laikomi keliančiais grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar visuomenės sveikatai, nepriimami.“
16. Šios direktyvos 11 straipsnyje, kaip matyti iš jo pavadinimo, nustatytos „specialiosios sąlygos studentams“. Jame įtvirtinta:
„1. Be 7 straipsnyje numatytų bendrųjų sąlygų, dėl trečiosios šalies piliečio priėmimo studijų tikslu prašytojas pateikia įrodymus:
a) kad trečiosios šalies pilietis yra aukštojo mokslo įstaigos priimtas studijuoti pagal studijų programą;
b) kad buvo sumokėti aukštojo mokslo įstaigos nustatyti mokesčiai, jei to reikalauja valstybė narė;
c) apie pakankamą kalbos, kuria bus studijuojama, mokėjimą, jei to reikalauja valstybė narė;
d) kad trečiosios šalies pilietis turės pakankamai lėšų studijų išlaidoms padengti, jei to reikalauja valstybė narė.
2. Trečiųjų šalių piliečiai, kurie automatiškai, dėl įstojimo į aukštojo mokslo įstaigą, draudžiami sveikatos draudimu nuo visų rūšių rizikos, nuo kurios paprastai draudžiami atitinkamos valstybės narės piliečiai, laikomi atitinkančiais 7 straipsnio 1 dalies c punkte nustatytą sąlygą.
3. Valstybė narė, kuri nustatė patvirtinimo procedūrą aukštojo mokslo įstaigoms pagal 15 straipsnį, netaiko prašytojams reikalavimo pateikti vieną ar kelis dokumentus ar įrodymus, nurodytus šio straipsnio 1 dalies b, c ar d punkte arba 7 straipsnio 1 dalies d punkte arba 7 straipsnio 2 dalyje, jei trečiųjų šalių piliečius turi priimti patvirtintos aukštojo mokslo įstaigos.“
17. Minėtos direktyvos IV skyriuje „Prašymų atmetimo, leidimų panaikinimo arba atsisakymo juos pratęsti pagrindai“ esantis 20 straipsnis, susijęs su „prašymo atmetimo pagrindais“, suformuluotas taip:
„1. Valstybės narės atmeta prašymą, kai:
a) netenkinamos 7 straipsnyje nustatytos bendrosios sąlygos arba atitinkamos specialiosios sąlygos, nustatytos 8, 11, 12, 13, 14 arba 16 straipsnyje;
<...>
2. Valstybės narės gali atmesti prašymą, kai:
<...>
f) valstybė narė turi įrodymų arba rimtų bei objektyvių priežasčių nustatyti, kad trečiosios šalies pilietis galėtų gyventi šalyje kitais tikslais nei tie, kuriais jis teikia prašymą dėl priėmimo.
<...>
4. Nedarant poveikio 1 daliai, bet kuriuo sprendimu atmesti prašymą atsižvelgiama į konkrečias atvejo aplinkybes ir laikomasi proporcingumo principo.“
18. Minėtame IV skyriuje taip pat yra 21 straipsnis, kuriame, kaip matyti iš jo pavadinimo, nurodyti „leidimo panaikinimo arba atsisakymo pratęsti leidimą pagrindai“.
19. Direktyvos 2016/801 VII skyrių „Tvarka ir skaidrumas“ sudaro 33–36 straipsniai. Šios direktyvos 34 straipsnyje, susijusiame su „procedūrin[ėmis] garantij[omis] ir skaidrum[u]“, nustatyta:
„1. Kuo greičiau, bet ne vėliau kaip per 90 dienų nuo išsamaus prašymo pateikimo datos atitinkamos valstybės narės kompetentingos institucijos priima sprendimą dėl prašymo išduoti leidimą arba jį pratęsti ir raštu, laikydamosi pranešimo procedūrų pagal nacionalinę teisę, apie sprendimą praneša prašytojui.
2. Nukrypstant nuo šio straipsnio 1 dalies, tuo atveju, kai priėmimo tvarka yra susijusi su patvirtintu priimančiuoju subjektu, kaip nurodyta 9 ir 15 straipsniuose, sprendimas dėl išsamaus prašymo priimamas kuo greičiau, bet ne vėliau kaip per 60 dienų.
3. Jeigu su prašymu pateikta patvirtinamoji informacija arba dokumentai yra neišsamūs, kompetentingos institucijos per pagrįstą laikotarpį praneša prašytojui, kokia papildoma informacija reikalinga, ir nustato pagrįstą terminą jai pateikti. 1 arba 2 dalyse nurodytas laikotarpis sustabdomas, kol kompetentingos institucijos gauna reikiamą papildomą informaciją. Jei per nustatytą terminą papildoma informacija ar dokumentai nepateikiami, prašymas gali būti atmestas.
4. Sprendimo, kuriuo prašymas skelbiamas nepriimtinu ar atmetamas arba atsisakoma pratęsti leidimą, motyvai prašytojui išdėstomi raštu. Sprendimo, kuriuo panaikinamas leidimas, motyvai trečiosios šalies piliečiui išdėstomi raštu. Sprendimo, kuriuo panaikinamas leidimas, motyvai gali būti išdėstomi raštu ir priimančiajam subjektui.
5. Visus sprendimus, kuriais prašymas skelbiamas nepriimtinu ar atmetamas, atsisakoma pratęsti leidimą arba jis panaikinamas, galima apskųsti atitinkamos valstybės narės teisme pagal nacionalinę teisę. Rašytiniame pranešime nurodomas teismas arba administracinė valdžios institucija, kuriai gali būti pateiktas apeliacinis skundas, ir apeliacinio skundo pateikimo terminas.“
20. Minėtos direktyvos 35 straipsnyje „Skaidrumas ir galimybė susipažinti su informacija“ nurodyta:
„Valstybės narės prašytojams sudaro sąlygas lengvai susipažinti su informacija apie visus įrodomuosius dokumentus, kuriuos reikia pateikti su prašymu, ir su informacija apie atvykimo ir gyvenimo sąlygas, įskaitant trečiųjų šalių piliečių, kuriems taikoma ši direktyva, ir, kai taikoma, jų šeimos narių teises, pareigas ir procedūrines apsaugos priemones. Tai apima, kai taikoma, pakankamų mėnesinių lėšų dydį, įskaitant pakankamas lėšas, kurių reikia studijų išlaidoms arba stažuotės išlaidoms padengti, nedarant poveikio konkrečiam kiekvieno atvejo nagrinėjimui, ir taikytiniems mokesčiams.
Kiekvienos valstybės narės kompetentingos institucijos paskelbia šios direktyvos tikslais patvirtintų priimančiųjų subjektų sąrašus. Atnaujintos tokių sąrašų redakcijos skelbiamos kuo greičiau po bet kurio jų pakeitimo.“
21. Direktyvos 2016/801 VIII skyriuje „Baigiamosios nuostatos“ esančiame 40 straipsnyje, susijusiame su „perkėlime[u] į nacionalinę teisę“, įtvirtinta:
„1. Valstybės narės užtikrina, kad įsigaliotų įstatymai ir kiti teisės aktai, būtini, kad šios direktyvos būtų laikomasi ne vėliau kaip nuo 2018 m. gegužės 23 d. Jos nedelsdamos pateikia [Europos] Komisijai tų nuostatų tekstus.
Valstybės narės, priimdamos tas nuostatas, daro jose nuorodą į šią direktyvą arba tokia nuoroda daroma jas oficialiai skelbiant. Jos taip pat turi įtraukti teiginį, kad galiojančiuose įstatymuose ir kituose teisės aktuose pateiktos nuorodos į direktyvas, kurios panaikinamos šia direktyva, laikomos nuorodomis į šią direktyvą. Valstybės narės nustato nuorodos darymo tvarką ir suformuluoja minėtą teiginį.
2. Valstybės narės pateikia Komisijai šios direktyvos taikymo srityje priimtų nacionalinės teisės aktų pagrindinių nuostatų tekstus.“
B. Belgijos teisė
22. Loi sur l’accès au territoire, le séjour, l’établissement et l’éloignement des étrangers, du 15 décembre 1980 (1980 m. gruodžio 15 d. Įstatymo dėl užsieniečių atvykimo į šalies teritoriją, gyvenimo, įsikūrimo šalyje ir išsiuntimo iš jos)(9) 3 straipsnyje buvo nurodyta:
„Išskyrus tarptautinėje sutartyje ar įstatyme numatytas išimtis, užsieniečiui gali būti uždrausta atvykti, jeigu jis atsiduria kurioje nors iš šių situacijų:
1° jeigu jis sulaikomas oro uosto tranzito zonoje be dokumentų, reikalaujamų pagal 2 straipsnį;
<...>
5° jeigu apie jį pranešama neįleidimo ir uždraudimo gyventi šalyje tikslais [Šengeno informacinėje sistemoje(10)] arba Bendrojoje nacionalinėje duomenų bazėje;
6° jei manoma, kad jis gali kelti pavojų Belgijos arba valstybės, kuri yra Belgiją saistančios tarptautinės konvencijos dėl išorės sienų kirtimo šalis, tarptautiniams santykiams;
7) jei manoma, kad jis gali kenkti visuomenės ramybei, viešajai tvarkai ar nacionaliniam saugumui;
8) jeigu jis buvo grąžintas arba išsiųstas iš Karalystės per pastaruosius 10 metų, o priemonės taikymas nebuvo sustabdytas ar panaikintas.“
23. Šio įstatymo 39/2 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta:
„[Užsieniečių bylų taryba (Belgija)(11)] priima sprendimus dėl kitų skundų, kuriais siekiama panaikinti atitinkamą aktą dėl esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimo arba nustatytų taisyklių pažeidimo, lemiančio akto negaliojimą, dėl įgaliojimų viršijimo ar piktnaudžiavimo įgaliojimais“.
24. 1980 m. gruodžio 15 d. įstatymo 58 straipsnyje buvo įtvirtinta:
„Kai užsienietis, norintis studijuoti Belgijos aukštojo mokslo įstaigoje arba baigti pasirengimo stoti į aukštąją mokyklą kursą, pateikia Belgijos diplomatinei ar konsulinei įstaigai prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje ilgiau kaip tris mėnesius, šis leidimas turi būti išduotas, jei trečiosios šalies pilietis nėra atsidūręs kurioje nors iš 3 straipsnio 1 dalies 5–8 punktuose numatytų situacijų ir pateikia šiuos dokumentus:
1) pažymėjimą, švietimo įstaigos išduotą pagal 59 straipsnį;
2) įrodymą, kad jis turi pakankamai išteklių pragyvenimui;
3) medicininę pažymą, iš kurios matyti, kad jis neserga kuria nors iš ligų ar neturi kurios nors iš negalių, išvardytų šio įstatymo priede;
4) pažymą, patvirtinančią, kad nėra teistas už nusikaltimus arba nusižengimus pagal bendrąją teisę, jei suinteresuotasis asmuo yra vyresnis nei 21 metų.
Nepateikus pirmos pastraipos [3 punkte] ir [4 punkte] nurodytų pažymų, ministras[, kurio kompetencijai priklauso užsieniečių atvykimas į šalį, gyvenimas joje ir išsiuntimas iš jos(12),] arba jo įgaliotas asmuo vis dėlto gali, atsižvelgdamas į aplinkybes, leisti užsieniečiui gyventi Belgijoje studijų tikslais.
Užsienietis gali pateikti prašymą leisti gyventi Karalystėje ilgiau nei tris mėnesius pagal sąlygas, Karaliaus nustatytas vykdant 9 straipsnio 2 dalį.“
25. Loi du 11 juillet 2021 modifiant la loi du 15 décembre 1980 sur l’accès au territoire, le séjour, l’établissement et l’éloignement des étrangers en ce qui concerne les étudiants (2021 m. liepos 11 d. Įstatymas, iš dalies keičiantis 1980 m. gruodžio 15 d. Įstatymą dėl užsieniečių atvykimo į šalies teritoriją, gyvenimo, įsikūrimo šalyje ir išsiuntimo iš jos, kiek tai susiję su studentais)(13) buvo iš dalies perkelta Direktyva 2016/801, pasibaigus šios direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę terminui, nurodytam jos 40 straipsnyje.
III. Faktinės pagrindinės bylos aplinkybės ir prejudiciniai klausimai
26. 2020 m. rugpjūčio 6 d. kasatorė pagrindinėje byloje Belgijos ambasadoje Jaundėje (Kamerūnas) pagal 1980 m. gruodžio 15 d. įstatymo 58 straipsnį pateikė prašymą išduoti studento vizą.
27. 2020 m. rugsėjo 18 d. sprendimu atsisakius išduoti kasatorei pagrindinėje byloje vizą, ji 2020 m. rugsėjo 28 d. pateikė skundą dėl šio sprendimo panaikinimo Conseil du contentieux des étrangers (Užsieniečių bylų taryba), kuri 2020 m. gruodžio 23 d. sprendimu jos skundą atmetė.
28. Šiuo klausimu Conseil du contentieux des étrangers (Užsieniečių bylų taryba) iš esmės nusprendė, kad pagal 1980 m. gruodžio 15 d. 58 straipsnį Belgijos Karalystė privalo patikrinti kasatorės pagrindinėje byloje norą studijuoti Belgijoje. Be to, ji laikėsi nuomonės, kad Belgijos Karalystė gali atsisakyti išduoti vizą, kurios prašoma pagal šį 58 straipsnį, net jei Direktyvos 2016/801 20 straipsnio 2 dalies f punktas nebuvo perkeltas, nes šiame 58 straipsnyje taip pat numatyta galimybė atmesti tokį prašymą išduoti vizą. Conseil du contentieux des étrangers (Užsieniečių bylų taryba) nuomone, pagal 1980 m. gruodžio 15 d. įstatymo 58 straipsnį Belgijos Karalystei tenka pareiga patikrinti, ar tikrai norima studijuoti Belgijoje, taigi leidžiama atmesti prašymą, jei paaiškėja, kad trečiosios šalies pilietis iš tikrųjų nenori studijuoti.
29. 2021 m. sausio 19 d. kasatorė pagrindinėje byloje pateikė Conseil d’État (Valstybės Taryba) kasacinį skundą.
30. Kasatorė pagrindinėje byloje teigia, pirma, kad Conseil du contentieux des étrangers (Užsieniečių bylų taryba) negalėjo pagrįstai nuspręsti, kad 1980 m. gruodžio 15 d. įstatymo 58 straipsnis atitinka Direktyvos 2016/801 20 straipsnio 2 dalies f punktą, nes pastaroji nuostata nebuvo perkelta į Belgijos teisę, ir kad, nesilaikant skaidrumo ir teisinio saugumo principų, Belgijos teisėje nenurodomos rimtos ir objektyvios priežastys, leidžiančios nustatyti, kad ji gyventų šalyje kitais tikslais nei nurodytieji jos prašyme dėl priėmimo į šalį.
31. Be to, Belgijos valstybei atsakius, kad pagal šią direktyvą, pirmiausia pagal jos 41 konstatuojamąją dalį, kompetentingos institucijos gali patikrinti, ar prašytojas iš tikrųjų rengiasi ir ketina studijuoti, taigi valstybės narės gali reikalauti pateikti įrodymų, būtinų siekiant nustatyti prašymo dėl priėmimo į šalį nuoseklumą, kasatorė pagrindinėje byloje teigia, kad šios direktyvos 3 straipsnio 3 punkte pateikta sąvokos „studentas“ apibrėžtis leidžia tik įsitikinti, kad prašytojas priimtas į aukštojo mokslo įstaigą, o ne tikrinti, ar jis nori studijuoti.
32. Belgijos valstybė tvirtina, kad 1980 m. gruodžio 15 d. įstatymo 58 straipsniu, kuriame nurodyta, kad leidimas gyventi šalyje išduodamas užsieniečiui, norinčiam studijuoti Belgijoje, užtikrinamas Direktyvos 2016/801 20 straipsnio 2 dalies f punkto perkėlimas; kasatorė pagrindinėje byloje su tuo nesutinka.
33. Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar šios nuorodos į „norą studijuoti“ pakanka tam, kad būtų laikoma, jog minėtas 20 straipsnio 2 dalies f punktas yra perkeltas, ir ar pagal šią direktyvą atitinkantį aiškinimą užtikrinamas atsižvelgimas į skaidrumo ir teisinio saugumo principus. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad 1980 m. gruodžio 15 d. įstatymo 58 straipsnyje nėra nei apibrėžti, nei net išvardyti įrodymai arba rimtos ir objektyvios priežastys, leidžiančios nustatyti, kad trečiosios šalies pilietis gyventų šalyje kitais tikslais nei tie, kuriais jis teikia prašymą dėl priėmimo į šalį, taigi kyla klausimas dėl to, kad tokia apibrėžtis turėtų būti aiškiai pateikta nacionalinėse perkėlimo priemonėse.
34. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas laikosi nuomonės, kad šis kasatorės pagrindinėje byloje argumentas yra nepagrįstas, nes pagal Direktyvos 2016/801 20 straipsnio 2 dalies f punktą leidžiama atmesti prašymą, jei paaiškėja, kad trečiosios šalies pilietis gyventų šalyje kitais tikslais nei tie, kuriais jis teikia prašymą dėl priėmimo į šalį, o tai reiškia, kad valstybės narės būtinai gali patikrinti, ar prašytojas tikrai ketina gyventi šalyje jo prašymą pagrindžiančiu tikslu. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad su tokiu klausimu reikia kreiptis į Teisingumo Teismą.
35. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar, tinkamai taikant šios direktyvos 20 straipsnio 2 dalies f punktą laikantis skaidrumo ir teisinio saugumo principų, reikia, viena vertus, kad nacionalinėje teisėje būtų aiškiai nurodyta, jog šis prašymas gali būti atmestas, jei valstybė narė turi įrodymų arba rimtų ir objektyvių priežasčių, leidžiančių nustatyti, kad trečiosios šalies pilietis gyventų šalyje kitais tikslais nei tie, kuriais jis teikia prašymą dėl priėmimo į šalį, ir, kita vertus, kad nacionalinėje teisėje būtų nurodyta, kokie yra tie įrodymai arba tos rimtos ir objektyvios priežastys, leidžiančios nustatyti, kad trečiosios šalies pilietis gyventų šalyje kitais tikslais nei tie, kuriais jis teikia prašymą dėl priėmimo į šalį.
36. Antra, kasatorė pagrindinėje byloje teigia, kad Conseil du contentieux des étrangers (Užsieniečių bylų taryba) taikydama kontrolės metodus nepaisė iš Sąjungos teisės kylančių reikalavimų. Pagal 1980 m. gruodžio 15 d. įstatymo 39/2 straipsnio 2 dalį ši kontrolė yra teisėtumo kontrolė, taigi, nors Conseil du contentieux des étrangers (Užsieniečių bylų taryba) gali ištaisyti neteisėtumą, ji neturi teisės pakeisti sprendimo. Tačiau ginčijamo sprendimo panaikinimo atveju priešinga šalis yra saistoma res judicata galios, kurią turi sprendimo rezoliucinė dalis ir motyvai, kurie yra būtinas sprendimo pagrindas.
37. Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad reikia kreiptis į Teisingumo Teismą siekiant išsiaiškinti, ar, kaip teigia kasatorė pagrindinėje byloje, 1980 m. gruodžio 15 d. įstatymo 39/2 straipsnio 2 dalis atitinka reikalavimus, kylančius iš Direktyvos 2016/801 34 straipsnio 5 dalies, veiksmingumo principo ir Chartijos 47 straipsnio.
38. Šiomis aplinkybėmis Conseil d’État (Valstybės Taryba) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar, atsižvelgiant į [SESV] 288 straipsnį, [Chartijos] 14 ir 52 straipsnius, [Direktyvos 2016/801] 3, 5, 7, 11, 20, 34, 35 ir 40 straipsnius bei 2 ir 60 konstatuojamąsias dalis, teisinio saugumo ir skaidrumo principus, Direktyvos [2016/801] 20 straipsnio 2 dalies f punktu valstybei narei suteikta teisė atmesti prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje turi būti aiškiai numatyta jos teisės aktuose, kad ji galėtų ja pasinaudoti? Jei taip, ar jos teisės aktuose turi būti išvardytos rimtos ir objektyvios priežastys?
2. Ar nagrinėdama prašymą išduoti studijų vizą valstybė narė turi patikrinti užsieniečio norą ir ketinimą studijuoti, kai Direktyvos [2016/801] 3 straipsnyje studentas apibrėžiamas kaip asmuo, priimtas į aukštojo mokslo įstaigą, ir šios direktyvos 20 straipsnio 2 dalies f punkte nurodyti prašymo atmetimo pagrindai yra galimi, o ne privalomi, kaip šios direktyvos 20 straipsnio 1 dalyje nurodyti pagrindai?
3. Ar pagal [Chartijos] 47 straipsnį, veiksmingumo principą ir Direktyvos 2016/801 34 straipsnio 5 dalį reikalaujama, kad pagal nacionalinę teisę pateikus skundą dėl sprendimo, kuriuo atmestas prašymas dėl priėmimo į šalies teritoriją studijų tikslais, teismas gali pakeisti administracinės institucijos vertinimą savo vertinimu ir pakeisti šios institucijos sprendimą, ar pakanka teisėtumo kontrolės, kurią vykdantis teismas, panaikindamas administracinės institucijos sprendimą, gali ištaisyti neteisėtumą, būtent akivaizdžią vertinimo klaidą?“
39. Rašytines pastabas pateikė kasatorė pagrindinėje byloje, Belgijos vyriausybė ir Komisija. Šios šalys dalyvavo 2023 m. spalio 11 d. vykusiame posėdyje, kuriame Čekijos, Lietuvos, Liuksemburgo, Vengrijos ir Nyderlandų vyriausybės pateikė žodines pastabas(14).
IV. Analizė
40. Siūlau Teisingumo Teismui, pirma, išnagrinėti antrąjį prejudicinį klausimą, susijusį su sąlygomis, kuriomis valstybė narė gali atmesti prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje arba studento vizą dėl Direktyvos 2016/801 20 straipsnio 2 dalies f punkte nurodytos priežasties. Antra, išnagrinėsiu šios nuostatos perkėlimo į nacionalinę teisę, kuriai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas skiria daugiausia dėmesio pirmajame prejudiciniame klausime, tvarkai. Galiausiai, trečia, išnagrinėsiu su sprendimo atmesti prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje arba studento vizą, apskundimu, numatytu šios direktyvos 34 straipsnio 5 dalyje, susijusias procesines nuostatas, kurios yra trečiojo prejudicinio klausimo dalykas.
A. Dėl valstybei narei suteiktos galimybės atmesti prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje arba studento vizą dėl priežasties, nurodytos Direktyvos 2016/801 20 straipsnio 2 dalies f punkte, apimties (antrasis prejudicinis klausimas)
41. Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo iš esmės siekia išsiaiškinti, ar, nagrinėdama prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje arba studento vizą, pateiktą remiantis Direktyva 2016/801, kompetentinga institucija privalo patikrinti trečiosios šalies piliečio norą ir ketinimą studijuoti ir, prireikus, sąlygas, kuriomis ji turi atlikti šį patikrinimą.
42. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ne aiškiai remiasi šios direktyvos 20 straipsnio 2 dalies f punktu, o bendrai nurodo „prašymo išduoti studijų vizą nagrinėjimą“. Tačiau dėl priežasčių, kurias netrukus paaiškinsiu, tik ši nuostata reikalauja, kad kompetentinga institucija patikrintų trečiosios šalies piliečio ketinimą studijuoti priimančiosios valstybės narės teritorijoje, kad galėtų įvertinti tokį prašymą.
43. Iš tikrųjų iš Direktyvos 2016/801 5 straipsnio, siejamo su šios direktyvos 30 konstatuojamąja dalimi, matyti, kad trečiosios šalies pilietis turi teisę gauti leidimą gyventi šalyje arba studento vizą, jei kompetentinga institucija nustato, kad prašymas atitinka bendrąsias ir specialiąsias sąlygas, nurodytas atitinkamai šios direktyvos 7 ir 11 straipsniuose(15).
44. Nė viena iš šių sąlygų – tiek bendrųjų, tiek specialiųjų, – nereiškia, kad kompetentinga institucija tikrąja šio žodžio prasme tikrina, ar trečiosios šalies pilietis ketina ir nori studijuoti. Priėmimas į aukštojo mokslo įstaigą studijuoti pagal tam tikrą studijų programą(16), atitinkamų registracijos mokesčių sumokėjimas ar net pakankamas studijų programos kalbos mokėjimas – tai objektyvūs kriterijai, paprastai leidžiantys nustatyti prašytojo ketinimą studijuoti. Tačiau šie faktiniai duomenys neleidžia atmesti situacijų, kai kompetentinga institucija gali būti tyčia ar netyčia apgauta dėl trečiosios šalies piliečio gyvenimo šalyje tikslo.
45. Direktyvos 2016/801 36 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad valstybės narės „[turėtų galėti] atsisakyti priimti asmenį <...> dėl deramai pagrįstų priežasčių“. Kaip per posėdį priminė Komisija, šios priežastys išsamiai išvardytos šios direktyvos 20 straipsnyje ir valstybės narės negali papildomai nurodyti kitų priežasčių.
46. Direktyvos 2016/801 20 straipsnio 1 dalyje nurodytos priežastys, dėl kurių valstybė narė turi atmesti prašymą dėl priėmimo į šalį. Tai privalomos priežastys. O šios direktyvos 20 straipsnio 2 dalyje nurodytos priežastys, dėl kurių valstybė narė gali atmesti tokį prašymą. Kaip matyti iš Sąjungos teisės aktų leidėjo vartojamo veiksmažodžio „galėti“, šios priežastys valstybei narei neprivalomos.
47. Vis dėlto iš visų šių priežasčių tik šios direktyvos 20 straipsnio 2 dalies f punkte nurodyta atmetimo priežastis tiesiogiai susijusi su prašytojo gyvenimo šalyje tikslu(17).
48. Taigi toliau reikia nustatyti, kokia apimtimi kompetentinga valstybės narės institucija, kuriai pateiktas prašymas išduoti leidimą gyventi šalyje arba studento vizą, turi patikrinti trečiosios šalies piliečio ketinimą studijuoti. Šiuo tikslu pradėsiu nuo Direktyvos 20161/801 20 straipsnio 2 dalies f punkto teksto analizės, o paskui išnagrinėsiu teisės akto, kurio dalis yra ši nuostata, kontekstą ir tikslus.
1. Direktyvos 2016/801 20 straipsnio 2 dalies f punkto teksto analizė
49. Pagal Direktyvos 2016/801 20 straipsnio 2 dalies f punktą kompetentinga valstybės narės institucija gali atmesti prašymą dėl priėmimo į šalį, jei turi „įrodymų arba rimtų bei objektyvių priežasčių nustatyti, kad trečiosios šalies pilietis galėtų gyventi šalyje kitais tikslais nei tie, kuriais jis teikia prašymą dėl priėmimo“.
50. Pirma, pažymėtina, kad ši nuostata turi būti aiškinama siaurai. Iš tikrųjų ji leidžia kompetentingai institucijai atmesti prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje arba studento vizą, taigi ir neleisti trečiosios šalies piliečiui atvykti į priimančiąją valstybę narę ir gyventi joje studijų tikslais, nors nustatyta, kad šis prašymas neturi jokių trūkumų, nurodytų Direktyvos 2016/801 20 straipsnio 1 dalyje, t. y. jis atitinka tinkamumo sąlygas, nurodytas šios direktyvos 7 ir 11 straipsniuose, kad dokumentai ir duomenys, kuriais grindžiamas šis prašymas, yra autentiški ir tikslūs bei, prireikus, kad atitinkamas priimantysis subjektas yra patvirtintas.
51. Direktyvos 2016/801 20 straipsnio 2 dalies f punktą reikia aiškinti siaurai juo labiau dėl to, kad šioje nuostatoje nurodyta prašymo dėl priėmimo į šalį atmetimo priežastis kartu yra leidimo, išduoto studentui pagal šios direktyvos 21 straipsnio 1 dalies d punktą, panaikinimo arba atsisakymo jį pratęsti pagrindas, taip pat prašymo dėl judumo, studento pateikto antrai valstybei narei pagal šios direktyvos 31 straipsnio 7 dalies b punktą, atmetimo pagrindas. Šiomis aplinkybėmis tokia priežastis gali lemti dar sunkesnes pasekmes, susijusias ne tik su prašytoju, bet ir su jo šeimos nariais(18).
52. Antra, iš Direktyvos 2016/801 20 straipsnio 2 dalies f punkto matyti, kad jis susijęs su situacija, kai leidimą gyventi šalyje ar vizą siekiama gauti „kitais tikslais“ nei tie, kuriais prašoma juos išduoti. Sąjungos teisės aktų leidėjas gyvenimo šalyje tikslą nurodo kaip esminę sąlygą; tai nuoseklu atsižvelgiant į „kiekvienos kategorijos trečiųjų šalių piliečių, kuriems taikoma ši direktyva, buvimo [gyvenimo šalyje] specifinį pobūdį“(19).
53. Kalbant apie leidimą gyventi šalyje arba studento vizą, gyvenimo šalyje tikslas išplaukia iš sąvokos „studentas“ apibrėžties, pateiktos Direktyvos 2016/801 3 straipsnio 3 punktą, pagal kurį studentas – tai „trečiosios šalies pilietis, kuris buvo priimtas į aukštojo mokslo įstaigą ir priimtas į valstybės narės teritoriją užsiimti savo pagrindine veikla – dieninėmis studijomis, po kurių suteikiama tos valstybės narės pripažįstama aukštojo mokslo kvalifikacija“(20).
54. Vadinasi, priešingai nei teigia kasatorė pagrindinėje byloje, trečiosios šalies pilietis, kuris buvo priimtas į aukštojo mokslo įstaigą, bet kurio prašymą dėl priėmimo į šalį dar nagrinėja kompetentinga institucija, neturi „studento“ statuso, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 3 straipsnio 3 punktą.
55. Iš šios apibrėžties, pirmiausia iš jungtuko „ir“, matyti, kad „studento“ statusui įgyti turi būti įvykdytos dvi kumuliacinės sąlygos: pirma, trečiosios šalies pilietis turi būti priimtas į aukštojo mokslo įstaigą ir, antra, jis turi būti priimtas į priimančiosios valstybės narės teritoriją užsiimti savo pagrindine veikla – dieninėmis studijomis aukštojo mokslo įstaigoje, į kurią jis tinkamai priimtas. Kaip per posėdį pabrėžė Belgijos vyriausybė, šis tikslas nurodytas ir Direktyvos 2016/801 11 straipsnio 1 dalies a punkte, pagal kurį reikalaujama, kad šis pilietis būtų priimtas į aukštojo mokslo įstaigą „studijuoti pagal studijų programą“. Atsižvelgdamas į šią apibrėžtį manau, kad kompetentinga valstybės narės institucija gali atmesti prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje arba studento vizą, remdamasi šios direktyvos 20 straipsnio 2 dalies f punktu, jei nustato, kad šio piliečio gyvenimu šalyje būtų siekiama kito tikslo.
56. Tokia situacija gali susidaryti dėl netyčinės klaidos. Taip gali būti tuo atveju, jei kompetentinga institucija konstatuoja, kad trečiosios šalies pilietis ketina vykdyti ekonominę veiklą „studijų laiku“ – tokia formuluotė vartojama šios direktyvos 24 straipsnyje(21), – taigi gyvenimas šalyje netenka dalyko ir pagrindinio tikslo.
57. Tokia situacija taip pat gali susidaryti mėginant tyčia piktnaudžiauti procedūra. Tokiu atveju dėl priimančiojo subjekto arba trečiosios šalies piliečio piktnaudžiavimo ar nesąžiningų ketinimų kompetentinga institucija suklaidinama dėl tikrojo gyvenimo šalyje tikslo(22). Pavyzdžiui, trečiosios šalies pilietis gali pateikti prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje arba studento vizą, siekdamas vienintelio tikslo – piktnaudžiauti galimybėmis, kurias Sąjungos teisė suteikia užsienio studentams, kad pasinaudotų su studento statusu susijusiomis teisėmis ir pranašumais(23), apeitų atvykimo ir apsigyvenimo šalyje sąlygas, kurios kitu atveju jam būtų taikomos, arba liktų valstybėje narėje. Taigi Direktyvos 2016/801 20 straipsnio 2 dalies f punktu siekiama užkirsti kelią situacijoms, kai konstatuojama, kad teisė gyventi šalyje arba studento viza būtų nukreipta nuo jos tikslo, paliekant valstybėms narėms nuspręsti, kokiomis priemonėmis tai nustatyti, panašiai kaip jos gali imtis priemonių savo ambasadose arba konsulatuose, kad nustatytų piktnaudžiavimą teise į šeimos susijungimą, pavyzdžiui, sudarant fiktyvias santuokas, arba kad užkirstų tam kelią(24).
58. Tokį Direktyvos 2016/801 20 straipsnio 2 dalies f punkto aiškinimą patvirtina šios direktyvos 41 konstatuojamoji dalis, kurioje nurodyta, kad „iškilus abejonėms dėl prašymo dėl priėmimo pagrindimo, valstybės narės turėtų turėti galimybę atlikti atitinkamus patikrinimus arba pareikalauti įrodymų, kad galėtų kiekvienu konkrečiu atveju įvertinti numatomus prašytojo <...> studijas, stažavimąsi <...> ir kovoti su piktnaudžiavimu šioje direktyvoje nustatyta tvarka ir netinkamu jos taikymu“(25).
59. Trečia, tariamosios nuosakos („galėtų gyventi“) vartojimas Direktyvos 2016/801 20 straipsnio 2 dalies f punkte leidžia paaiškinti vertinimo, kurį turi atlikti kompetentinga institucija, pobūdį. Tai yra ex ante vertinimas, nes ši institucija turi hipotetinėmis aplinkybėmis nustatyti prašytojo ketinimus dėl gyvenimo šalyje dalyko ir tikslo(26).
60. Taigi šis vertinimas skiriasi nuo to, kurį ši institucija turi atlikti pagal Direktyvos 2016/801 21 straipsnio 1 dalies d punktą. Pagal šią nuostatą ji turi panaikinti arba atsisakyti pratęsti pirmiau išduotą leidimą, jei nustato, kad „trečiosios šalies pilietis gyvena šalyje kitais tikslais nei tie, kuriais trečiosios šalies piliečiui išduotas leidimas gyventi šalyje“(27). Tokiu atveju objektyvios aplinkybės, pavyzdžiui, tai, kad šis pilietis nepradėjo atitinkamų studijų, jas sustabdė ar per anksti nutraukė, arba tai, kad jis vykdo profesinę veiklą, viršijančią didžiausią leistiną darbo valandų skaičių, kad jis gyvena toli nuo studijų vietos ar net kitos valstybės narės teritorijoje, kurioje jo judumo Sąjungoje teisės negalioja, yra faktiniai duomenys, leidžiantys lengviau nustatyti šio piliečio gyvenimo šalyje dalyką ir tikslą, taip pat, be kita ko, piktnaudžiavimo procedūra atvejus. Tokius duomenis surinkti sunkiau, jei prašymas pateiktas trečiosios šalies piliečiui vis dar gyvenant už atitinkamos valstybės narės teritorijos ribų.
61. Šiuo klausimu pažymėtina, kad Direktyvos 2016/801 20 straipsnio 2 dalies f punkte nesant papildomų nuorodų, įrodymai pateikiami laisvai. Sąjungos teisės aktų leidėjas nenustato jokių konkrečių reikalavimų dėl jų formos, šios direktyvos 41 konstatuojamojoje dalyje nurodydamas, kad valstybės narės turėtų turėti galimybę atlikti „atitinkamus patikrinimus“ ir pareikalauti „[būtinų] įrodymų“(28) tam, kad atsižvelgdamos į kiekvieną konkretų atvejį galėtų įvertinti numatomas trečiosios šalies piliečio studijas ar stažavimąsi, taip pat piktnaudžiavimo arba sukčiavimo riziką. Be to, iš šio straipsnio formuluotės taip pat matyti, kad priežastys, kuriomis remiasi kompetentinga institucija, turi būti „rimtos bei objektyvios“(29), o tai reiškia, kad ji atsižvelgia į išsamias ir svarias priežastis, nustatytas atskirai išnagrinėjus prašymą ir pagrindžiančias jo atmetimą.
62. Dėl šių tekstinių nuorodų pateiksiu dvi pastabas.
63. Pirmoji susijusi su įrodinėjimo pareiga. Mano manymu, nepakanka, kad kompetentingai institucijai kiltų abejonių dėl prašymo išduoti leidimą gyventi šalyje arba studento vizą dalyko ir tikslo. Man atrodo, kad, priešingai, ji turi įsitikinti, kad nei gyvenimo šalyje dalykas, nei tikslas nėra susiję su studijavimu šiame prašyme nurodytoje aukštojo mokslo įstaigoje. Šis vertinimas turi būti grindžiamas visuma objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių ir jam atlikti gali prireikti visų suinteresuotų šalių – ne tik prašytojo, diplomatinių atstovybių, ambasadų ar konsulatų (atsižvelgiant į atitinkamų nacionalinių institucijų veiklos organizavimą), bet ir aukštojo mokslo įstaigų ir net imigracijos tarnybų – bendradarbiavimo. Trečiosios šalies piliečio ketinimas yra subjektyvusis požymis, kuris paprastai nustatomas remiantis objektyviais kriterijais, kaip antai jo registracija aukštojo mokslo įstaigoje, patirtomis studijų išlaidomis, priimančiosios valstybės narės kalbos mokėjimu, jo gyvenimo Sąjungos valstybėje narėje ankstesniais laikotarpiais teisėtumu. Šiomis aplinkybėmis kai kurios valstybės narės gali skirti ypatingą dėmesį prašytojo studijų projekto nuoseklumui. Prancūzijoje prie Egipto piliečių pateiktų prašymų privaloma pridėti pagrįstą planą, kuris turi būti „nuoseklus ir, kiek tai įmanoma, tęsiantis ankstesnę kryptį“(30). Belgijoje, kaip matyti iš dokumentų, pridėtų prie kasatorės pagrindinėje byloje pastabų, taip pat iš Belgijos vyriausybės per posėdį pateiktos informacijos, į konsulinėms įstaigoms Kamerūne pateiktą prašymą dėl priėmimo į šalį yra įtrauktas klausimynas, be to, įvyksta pokalbis, turintis leisti trečiosios šalies piliečiui įrodyti, kad jis tikrai ketina gyventi Belgijoje kaip studentas(31). Tokiais atvejais studijų projekto nuoseklumas vertinamas atsižvelgiant į trečiosios šalies piliečio įgūdžius, įgytus pirmiausia mokantis aukštojo mokslo įstaigoje, ir jo profesinius siekius bei ambicijas. Pokalbio su profesinio orientavimo specialistu metu šis pilietis taip pat turi galimybę paaiškinti arba pagrįsti savo studijų ar stažavimosi planą.
64. Posėdžio metu ypatingas dėmesys buvo skiriamas tam, kaip svarbu atsižvelgti į trečiosios šalies piliečio studijų projekto nuoseklumą nustatant piktnaudžiavimą procedūra ir užkertant tam kelią. Nors Sąjungos teisės aktų leidėjas aiškiai nurodė šį aspektą Direktyvos 2004/114 15 konstatuojamojoje dalyje, jis to nepakartojo Direktyvos 2016/801 41 konstatuojamojoje dalyje, teikdamas pirmenybę bendresnei formuluotei, nukreiptai į „studijas, stažavimąsi“, kuriuos numatė trečiosios šalies pilietis. Mano nuomone, niekas netrukdo kompetentingai institucijai atsižvelgti šio piliečio studijų projekto nuoseklumą, su sąlyga, kad šis vertinimas būtų individualus, apdairiai atliktas kvalifikuotų darbuotojų ir bendradarbiaujant su šiuo piliečiu. Mano manymu, taip pat labai svarbu atsižvelgti į situacijas, kai trečiosios šalies pilietis gali pasirinkti neįprastą akademinį kelią arba svarsto apie krypties pakeitimą. Taigi studijų projekto nuoseklumas – tai aspektas į kurį kompetentinga institucija gali atsižvelgti, bet kurio svarba skirsis priklausomai nuo kiekvieno konkretaus atveju aplinkybių.
65. Nagrinėjamu atveju iš dokumentų, pridėtų prie kasatorės pagrindinėje byloje pastabų, matyti, kad Belgijos konsulinės įstaigos tam skyrė didelę reikšmę. Remdamosi jos atsakymais, pateiktais užpildant klausimyną, pridėtą prie prašymo dėl priėmimo į šalį, ir po jos pokalbio su profesinio orientavimo specialistu, šios institucijos nusprendė, kad jos studijų projekte yra „akivaizdžių neatitikimų“, susijusių ne tik su jos studijomis, bet ir su jos profesiniais planais. Jos nusprendė atmesti prašymą, remdamosi tuo, kad juo mėginama apeiti studento vizos išdavimo procedūrą migracijos tikslais(32). Šioje vietoje apsiribosiu paaiškinimu, kad, mano manymu, valstybė narė gali atmesti prašymą dėl priėmimo į šalį remdamasi tuo, kad trečiosios šalies piliečio studijų projekte yra neatitikimų, tik jei, viena vertus, ji leidžia prašytojui pateikti šį planą kvalifikuotiems specialistams ir jį pagrįsti ir, kita vertus, jei šie neatitikimai yra akivaizdūs.
66. Antroji pastaba, kurią norėčiau pateikti, yra susijusi su Direktyvos 2016/801 20 straipsnio 2 dalies f punkto perkėlimu į vidaus teisę. Nėra reikalaujama, kad valstybė narė savo perkėlimo įstatyme išvardytų priežastis, leidžiančias nustatyti, kad trečiosios šalies pilietis gyventų šalyje kitais tikslais nei tie, kuriais jis pateikia prašymą dėl priėmimo į šalį. Šios priežastys priklauso nuo kiekvieno atskiro atvejo įvertinimo ir dėl tokio išvardijimo kompetentinga institucija galėtų netekti savo diskrecijos. Tačiau pagal šios direktyvos 34 straipsnio 4 dalį ši institucija privalo raštu nurodyti priežastį, dėl kurios prašymas atmestas, tam, kad trečiosios šalies pilietis visomis aplinkybėmis, kurios patvirtina jo studijų projekto tikrumą ir nuoseklumą, galėtų remtis teikdamas skundą, kurį jis gali pateikti pagal šio straipsnio 5 dalį.
67. Baigdamas šią tekstinę analizę manau, kad kompetentinga valstybės narės institucija gali atmesti prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje arba studento vizą, remdamasi Direktyvos 2016/801 20 straipsnio 2 dalies f punktu, tik jei, atlikusi individualų prašymo vertinimą ir atsižvelgdama į rimtas ir objektyvias priežastis, nustato, kad nei trečiosios šalies piliečio gyvenimo šalyje dalykas, nei pagrindinis tikslas nebūtų dieninės studijos (kaip pagrindinė veikla), po kurių suteikiama tos valstybės narės pripažįstama aukštojo mokslo kvalifikacija. Atliekant šį vertinimą niekas netrukdo kompetentingai institucijai atsižvelgti į studijų projekto nuoseklumą.
68. Sisteminė ir teleologinė Direktyvos 2016/801 analizė patvirtina šį aiškinimą.
2. Sisteminė ir teleologinė Direktyvos 2016/801 analizė
69. Kalbant, pirma, apie Direktyvos 2016/801 sisteminę analizę, toks aiškinimas, mano manymu, leidžia užtikrinti proporcingumo principo laikymąsi ir atsižvelgimą į atitinkamo asmens pagrindines teises.
70. Iš šios direktyvos 61 konstatuojamosios dalies matyti, kad priimant sprendimą atmesti prašymą dėl priėmimo į šalį turi būti paisoma pagrindinių šio asmens teisių, kurias užtikrina Chartija ir tarp kurių yra teisė į mokslą.
71. Be to, minėtos direktyvos 20 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad „bet kuriuo sprendimu atmesti prašymą atsižvelgiama į konkrečias atvejo aplinkybes ir laikomasi proporcingumo principo“. Tai reiškia, kad kompetentinga institucija, prieš priimdama sprendimą dėl prašymo, turi individualiai jį išnagrinėti, visapusiškai įvertindama ir objektyviuosius, ir subjektyviuosius požymius bei tinkamai ir pagrįstai atsižvelgdama į visus susijusius interesus(33).
72. Proporcingumo principas yra bendrasis Sąjungos teisės principas, kurį valstybės narės privalo taikyti, kai įgyvendina šią teisę(34). Taigi nors kova su sukčiavimu yra teisėtas tikslas, pateisinantis patikrinimus ir, prireikus, prašymo atmetimą, primintina, kad tokiu kaip nagrinėjamas atveju trečiosios šalies pilietis atitinka tiek bendrąsias, tiek specialiąsias tinkamumo sąlygas, nustatytas Direktyvos 2016/801 7 ir 11 straipsniuose. Tai reiškia, kad jis buvo priimtas į aukštojo mokslo įstaigą ir, prireikus, pateikė registracijos mokesčių sumokėjimo įrodymą. Vadinasi, šio piliečio prašymas išduoti leidimą gyventi šalyje arba studento vizą gali būti atmestas ir jis gali netekti galimybės studijuoti aukštojo mokslo įstaigoje, į kurią yra priimtas. Tokiomis aplinkybėmis, išskyrus atvejus, kai akivaizdžiai piktnaudžiaujama teise, mano manymu, labai svarbu, kad kompetentinga institucija kiekvienu konkrečiu atveju įvertintų, ar prašymo atmetimas nėra neproporcingas ir nerizikuoja pažeisti kai kurių Chartija užtikrinamų pagrindinių teisių.
73. Kalbant, antra, apie Direktyvos 2016/801 teleologinę analizę, pažymėtina, kad sprendimu, kuriuo kompetentinga valstybės narės institucija atmeta prašymą dėl priėmimo į šalį studijų tikslais, motyvuodama tuo, kad trečiosios šalies pilietis gyventų nacionalinėje teritorijoje ne siekdamas užsiimti savo pagrindine veikla – dieninėmis studijomis, po kurių suteikiama tos valstybės narės pripažįstama aukštojo mokslo kvalifikacija, prisidedama įgyvendinant šios direktyvos tikslus.
74. Pirmiausia reikia pažymėti, kad Direktyva 2016/801 siekiama nustatyti įvairių kategorijų trečiųjų šalių piliečių atvykimo ir gyvenimo tiek priimančiosios valstybės narės teritorijoje, tiek kitų valstybių narių teritorijose sąlygas, kurios nustatomos atsižvelgiant į konkretų kiekvienos iš šių kategorijų piliečių gyvenimo šalyje pobūdį.
75. Dėl gyvenimo šalyje studijų tikslais pažymėtina, kad Direktyva 2016/801 siekiama populiarinti Europą kaip pasaulinio lygio pavyzdinį švietimo centrą, gerinant ir supaprastinant „atvykimo ir gyvenimo sąlygas tiems, kas norėtų šiais tikslais atvykti į Sąjungą“(35). Be to, iš šios direktyvos 15 ir 44 konstatuojamųjų dalių matyti, kad ja siekiama sudaryti palankesnes sąlygas studentų judumui Sąjungoje, kad Europos aukštasis mokslas būtų patrauklus ir konkurencingas. Šiuo tikslu minėta direktyva pagal jos 44 ir 48 konstatuojamąsias dalis siekiama sukurti studentams skirtą „specialią judumo ES viduje schemą“, kuria nustatytos savarankiškos taisyklės dėl atvykimo ir gyvenimo kitose valstybėse narėse nei priimančioji valstybė narė studijų tikslais. Taigi, pagal nuostatas, reglamentuojančias judumą pagal šios direktyvos 31 straipsnį, priimančiosios valstybės narės išduotas leidimas gyventi šalyje suteikia trečiųjų šalių piliečiams teisę atvykti į kitos valstybės narės teritoriją ir gyventi joje dėl dalies savo studijų aukštojo mokslo įstaigoje ne ilgiau kaip 360 dienų.
76. Be to, Direktyva 2016/801 pagal jos 1 straipsnį siekiama nustatyti trečiųjų šalių piliečių teises studijuoti tiek priimančiojoje valstybėje narėje, tiek kitose valstybėse narėse. Iš šios direktyvos 54 konstatuojamosios dalies matyti, kad ja siekiama priartinti šių piliečių teises prie tų, kuriomis naudojasi atitinkamos valstybės narės piliečiai, taigi leidimas gyventi šalyje suteikia studentui teisę į vienodą požiūrį šios direktyvos 22 straipsnio 3 dalyje nustatytomis sąlygomis.
77. Sprendimas, kuriuo kompetentinga institucija atmeta prašymą dėl priėmimo į šalį studijų tikslais, remdamasi tuo, kad trečiosios šalies pilietis gyventų valstybės narės teritorijoje ne siekdamas užsiimti savo pagrindine veikla – dieninėmis studijomis, po kurių suteikiama tos valstybės narės pripažįstama aukštojo mokslo kvalifikacija, leidžia užkirsti kelią situacijoms, kai be teisėtos priežasties šiam piliečiui būtų taikomos supaprastintos atvykimo į šalį ir gyvenimo joje sąlygos, suteikiamas „studento“ statusas, taip pat su šiuo statusu susijusios teisės. Toks sprendimas taip pat leidžia užtikrinti įvairių kategorijų trečiųjų šalių piliečių atvykimo į šalį ir gyvenimo joje sąlygų specifiškumą, kuriuo grindžiama Direktyva 2016/801, ir neleisti, kad kai kurie trečiųjų šalių piliečiai apeitų leidimo gyventi šalyje išdavimo sąlygas, kurios kitu atveju jiems būtų taikomos.
78. Galiausiai atsižvelgiant į išplėstas teises, susijusias su leidimu gyventi šalyje arba studento viza, šios direktyvos 20 straipsnio 2 dalies f punktas turėtų padėti valstybėms narėms veiksmingai kovoti su sukčiavimu arba piktnaudžiavimu teise, suteikdamas joms galimybę atsisakyti priimti prašytoją, jei nustatoma, kad jis to prašo piktnaudžiaudamas teise arba sukčiaudamas. Pagal suformuotą jurisprudenciją niekas negali reikalauti suteikti arba išlaikyti apgaulės būdu įgytas teises, neatsižvelgiant į tai, ar sukčiavo šių teisių gavėjas, ar jam žinomas asmuo(36).
79. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui nuspręsti, kad Direktyvos 2016/801 20 straipsnio 2 dalies f punktas turi būti aiškinamas taip, kad kompetentinga valstybės narės institucija gali atmesti prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje arba studento vizą, tik jei atsižvelgdama į rimtas ir objektyvias priežastis nustato, kad nei trečiosios šalies piliečio gyvenimo nacionalinėje teritorijoje dalykas, nei pagrindinis tikslas nebūtų dieninės studijos (kaip pagrindinė veikla), po kurių suteikiama tos valstybės narės pripažįstama aukštojo mokslo kvalifikacija. Prieš priimant sprendimą dėl tokio prašymo atmetimo jis turi būti individualiai išnagrinėtas, trečiosios šalies piliečio ketinimą studijuoti nacionalinėje teritorijoje įvertinant remiantis ir objektyviaisiais, ir subjektyviaisiais požymiais, tarp kurių gali būti jo studijų projekto nuoseklumas.
B. Dėl Direktyvos 2016/801 20 straipsnio 2 dalies f punkto perkėlimo į nacionalinę teisę tvarkos (pirmasis prejudicinis klausimas)
80. Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo iš esmės klausia, ar, atsižvelgiant į SESV 288 straipsnį, Chartijos 14 ir 52 straipsnius, Direktyvos 2016/801 3, 5, 7, 11, 20, 34, 35 ir 40 straipsnius bei 2 ir 60 konstatuojamąsias dalis, taip pat teisinio saugumo ir skaidrumo principus, valstybė narė, ketinanti atmesti prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje arba studento vizą dėl šios direktyvos 20 straipsnio 2 dalies f punkte nurodytos priežasties, privalo nacionalinėje teisėje aiškiai numatyti tokią galimybę ir prireikus nurodyti motyvus, leidžiančius nustatyti, kad trečiosios šalies pilietis gyventų joje kitais tikslais nei tie, kuriais jis teikia prašymą dėl priėmimo į šalį.
81. Šis klausimas kyla, nes, kitaip nei pagal dabar galiojančius Belgijos teisės aktus, kuriais formaliai perkeltas Direktyvos 2016/801 20 straipsnio 2 dalies f punktas ir kuriuose nurodyta, kad ministras, kurio kompetencijai priklauso užsieniečių atvykimas į šalį, gyvenimas joje ir išsiuntimas iš jos, arba jo įgaliotas asmuo gali atmesti prašymą, jeigu „yra rimtų ir objektyvių priežasčių, leidžiančių nustatyti, kad gyvenant šalyje būtų siekiama kitų tikslų nei studijuoti“, pagrindinės bylos aplinkybių susiklostymo metu galiojusiuose teisės aktuose tai nebuvo nurodyta(37).
82. Analizę pradėsiu nurodydamas, kad prašymų atmetimo priežastys, nurodytos Direktyvos 2016/801 20 straipsnio 2 dalyje, valstybėms narėms nėra privalomos. Taigi šia direktyva nustatytas tik tam tikras suderinimo laipsnis, susijęs su trečiųjų šalių piliečių, patenkančių į jos taikymo sritį, atvykimo į šalį ir gyvenimo joje sąlygomis, nes šios nuostatos perkėlimas į nacionalines teisės sistemas paliekamas kiekvienos valstybės narės diskrecijai. Valstybės narės gali suvereniai nuspręsti jas perkelti vadovaudamosi politiniais, teisiniais, ekonominiais ar socialiniais sumetimais. Taigi kai kurios valstybės narės – tos, kurioms labiausiai gresia piktnaudžiavimas studentų vizų išdavimo tvarka, – nuodugniau nagrinėja prašymus, kuriuos pateikia tam tikrų trečiųjų šalių piliečiai arba kurie susiję su studijomis konkrečiose aukštojo mokslo įstaigose(38).
83. Tačiau tai, kad Direktyvos 2016/801 20 straipsnio 2 dalis yra neprivaloma nuostata, nereiškia, jog valstybės narės gali visiškai laisvai ją įgyvendinti ir savo nuožiūra atsisakyti priimti į šalį trečiųjų šalių piliečius, kuriems taikoma ši nuostata.
84. Pirma, valstybės narės turi naudotis savo įgaliojimais laikydamosi bendrųjų Sąjungos teisės principų, įskaitant teisinio saugumo principą(39). Teisingumo Teismas neseniai priminė, jog tam, kad būtų tenkinamas teisinio saugumo reikalavimas, Sąjungos teisės nuostatos į nacionalinę teisę turi būti perkeltos nuostatomis, kurios jas įgyvendina konkrečiai, tiksliai ir aiškiai(40). Šiuo principu siekiama užtikrinti situacijų ir teisinių santykių, kylančių iš Sąjungos teisės, nuspėjamumą ir pagal jį reikalaujama, kad bet kuris administracinis aktas, lemiantis teisines pasekmes, būtų aiškus ir tikslus, tam, kad suinteresuotieji asmenys galėtų nedviprasmiškai žinoti savo teises ir pareigas bei atitinkamai imtis veiksmų. Šis reikalavimas pirmiausia taikytinas tada, kai atitinkamas aktas gali turėti neigiamų pasekmių suinteresuotiesiems asmenims(41).
85. Kalbant būtent apie Direktyvos 2016/801 20 straipsnio 2 dalies f punktą, jei paaiškėja, kad valstybė narė nesilaiko šio principo, kompetentinga šios valstybės narės institucija negali remtis šia nuostata, kad atmestų prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje arba studento vizą.
86. Antra, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad valstybėms narėms suteikta diskrecija turi būti naudojamasi taip, kad būtų laikomasi Sąjungos teisės aktų leidėjo nustatytų sąlygų ir nebūtų pakenkta nei Direktyvos 2016/801 tikslui, nei jos veiksmingumui(42).
87. Priimdamas Direktyvą 2016/801 Sąjungos teisės aktų leidėjas ketino ištaisyti anksčiau Direktyva 2004/114 nustatytos tvarkos trūkumus ir ją patobulinti, siekiant „užtikrinti skaidrumą ir teisinį tikrumą [saugumą] <...> skirtingų trečiųjų šalių piliečių kategorijų asmenims, atvykstantiems į Sąjungą“, kaip jis aiškiai nurodo Direktyvos 2016/801 2 konstatuojamojoje dalyje(43). Pagal šios direktyvos 35 straipsnį, vienareikšmiai pavadintą „Skaidrumas ir galimybė susipažinti su informacija“, reikalaujama, kad valstybės narės pateiktų prašytojams informaciją, susijusią su atvykimo į šalį ir gyvenimo joje sąlygomis, įskaitant teises, pareigas ir procedūrines apsaugos priemones pagal šią direktyvą. Šiomis aplinkybėmis, mano manymu, labai svarbu, kad trečiosios šalies pilietis, pateikęs nustatytus reikalavimus atitinkantį prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje arba studento vizą, būtų informuotas apie tai, kad šis prašymas, neatsižvelgiant į tai, ar jis pateiktas sąžiningai, ar nesąžiningai, gali būti atmestas, jeigu jo gyvenimo šalyje tikslas yra kitas.
88. Taigi tiek pagal teisinio saugumo, tiek pagal skaidrumo principą reikalaujama, kad valstybė narė, ketinanti remtis Direktyvos 2016/801 20 straipsnio 2 dalies f punkto nuostatomis, aiškiuose, tiksliuose ir nuspėjamuose teisės aktuose aiškiai nurodytų, kad ji gali atmesti prašymą dėl priėmimo į šalį, jei turi įrodymų arba rimtų ir objektyvių priežasčių, leidžiančių nustatyti, kad trečiosios šalies pilietis gyventų šalyje kitais tikslais nei tie, kuriais jis teikia šį prašymą.
89. Tačiau dėl šios išvados 66punkte nurodytų priežasčių nereikalaujama, kad perkeldama šį straipsnį valstybė narė išvardytų šias priežastis.
90. Toliau reikia išnagrinėti klausimą, ar Direktyvos 2016/801 20 straipsnio 2 dalies f punktas buvo perkeltas į teisės aktą, galiojusį pagrindinės bylos aplinkybių susiklostymo metu.
91. Belgijos vyriausybė per posėdį pripažino, kad nebuvo aiškaus šią nuostatą perkeliančio teisės akto. Šiuo klausimu ji, laikydamasi savo rašytinėse pastabose išdėstyto požiūrio, pabrėžė, kad 1980 m. gruodžio 15 d. įstatymo 58 straipsnis gali būti laikomas tuo metu jau buvusia nacionalinės teisės nuostata, užtikrinusia pakankamą Sąjungos teisės perkėlimą į vidaus teisę(44). Taip pat neginčijama, kad šiame akte nebuvo jokios nuorodos į Direktyvą 2016/801 ir tokia nuoroda prie jo nebuvo pridėta, priešingai nuostatoms, išdėstytoms šios direktyvos 40 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje.
92. 1980 m. gruodžio 15 d. įstatymo 58 straipsnyje nustatyta, kad „kai užsienietis, norintis studijuoti Belgijos aukštojo mokslo įstaigoje arba baigti pasirengimo stoti į aukštąją mokyklą kursą, pateikia Belgijos diplomatinei ar konsulinei įstaigai prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje ilgiau kaip tris mėnesius“(45), šis leidimas turi būti išduotas, jei trečiosios šalies pilietis nėra kurioje nors iš 3 straipsnio 1 dalies 5–8 punktuose numatytų situacijų ir pateikia švietimo įstaigos išduotą pažymėjimą, įrodymą, kad jis turi pakankamai išteklių pragyvenimui, medicininę pažymą ir pažymą, patvirtinančią, kad nėra teistas už nusikaltimus arba nusižengimus pagal bendrąją teisę.
93. Iš šio straipsnio aiškiai matyti, kad gali būti atsisakyta išduoti leidimą gyventi šalyje, jei trečiosios šalies pilietis neatitinka tam tikrų bendrųjų ir specialiųjų sąlygų, susijusių su prašymu ir nurodytų Direktyvos 2016/801 7 ir 11 straipsniuose.
94. Vis dėlto 1980 m. gruodžio 15 d. įstatymo 58 straipsnyje nėra aiškiai nurodyta, kad gali būti atsisakyta išduoti studento vizą, jei, atsižvelgiant į įrodymus arba rimtas ir objektyvias priežastis, nustatoma, kad trečiosios šalies pilietis gyvenimu šalyje siektų kito tikslo nei studijuoti Belgijoje. Šioje nacionalinėje nuostatoje nurodytą aplinkybę, kad prašymą pateikia užsienietis, „norintis studijuoti Belgijos aukštojo mokslo įstaigoje“, Conseil du contentieux des étrangers (Užsieniečių bylų taryba) aiškina kaip reiškiančią, kad reikia patikrinti trečiosios šalies piliečio norą studijuoti aukštojo mokslo įstaigoje. Tai sudedamoji prašymo dalis, taigi Belgijos valstybė turėtų teisę atmesti prašymą, jei paaiškėtų, kad šis pilietis neturi tokio ketinimo. Tačiau, mano nuomone, tokia aplinkybė negali būti suprantama kaip nuoroda į Direktyvos 2016/801 20 straipsnio 2 dalies f punkte minimą prašymo dėl priėmimo į šalį atmetimo priežastį ir negali būti aiškinama kaip užtikrinanti šios nuostatos perkėlimą laikantis minėtų aiškumo, tikslumo ir nuspėjamumo reikalavimų.
95. Taigi manau, kad pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos 1980 m. gruodžio 15 d. įstatymo 58 straipsniu nėra užtikrintas Direktyvos 2016/801 20 straipsnio 2 dalies f punkto perkėlimas tokiomis sąlygomis, kad būtų laikomasi teisinio saugumo ir skaidrumo principų.
C. Dėl procesinių nuostatų, susijusių su sprendimo atmesti prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje arba studento vizą, apskundimu (trečiasis prejudicinis klausimas)
96. Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo iš esmės klausia, ar Direktyvos 2016/801 34 straipsnio 5 dalis, siejama su Chartijos 47 straipsniu, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją reikalaujama, jog valstybės narės suteiktų administracinei arba teisminei institucijai, kuriai pateiktas skundas dėl sprendimo, kuriuo atmestas prašymas išduoti leidimą gyventi šalyje arba studento vizą, teisę pakeisti šį sprendimą ir jį priėmusios kompetentingos institucijos vertinimą savuoju(46).
97. Direktyvos 2016/801 34 straipsnio 5 dalies pirmu sakiniu prašytojams aiškiai suteikiama galimybė „pagal nacionalinę teisę“ apskųsti sprendimą, kuriuo atmetamas prašymas dėl priėmimo į šalį. Tačiau šioje direktyvoje nėra jokių nuostatų, susijusių, viena vertus, su šio skundo apimtimi ir pateikimo tvarka, pirmiausia – su terminais, per kuriuos jis turi būti pateiktas ir išnagrinėtas, ir administracinei arba teisminei institucijai, į kurią kreipiamasi, tuo tikslu suteikiamais įgaliojimais, ir, kita vertus, su kompetentingos institucijos priimto sprendimo panaikinimo pasekmėmis, pirmiausia – su klausimu, per kiek laiko ji turi priimti naują sprendimą. Taigi valstybės narės turi didelę diskreciją. Sąjungos teisės aktų leidėjas šios direktyvos 34 straipsnio 5 dalies antrame sakinyje tik paaiškina, kad kompetentingos valstybės narės valdžios institucijos rašytiniame pranešime turi nurodyti teismą arba administracinę valdžios instituciją, kuriai gali būti pateiktas skundas, ir šio skundo pateikimo terminą.
98. Teisingumo Teismas išaiškino Direktyvos 2016/801 34 straipsnio 5 dalies pirmo sakinio taikymo sritį 2021 m. kovo 10 d. Sprendime Konsul Rzeczypospolitej Polskiej w N.(47), susijusiame su Lenkijos konsulinės įstaigos atsisakymu trečiosios šalies piliečiui išduoti studento vizą. Teisingumo Teismas konstatavo, kad pagal procesinės autonomijos principą Sąjungos teisės aktų leidėjas paliko valstybėms narėms teisę spręsti dėl teisių gynimo priemonių, kuriomis gali naudotis asmenys, teikiantys prašymus išduoti ilgalaikę vizą pagal šią direktyvą, pobūdžio ir konkrečios tvarkos. Taigi valstybės narės gali administracinei arba teisinei institucijai, į kurią kreipiamasi, suteikti įgaliojimus panaikinti arba pakeisti sprendimą. Šiuo klausimu iš lyginamosios įvairių valstybių narių nacionalinės teisės aktų analizės matyti, kad valstybės narės yra priėmusios labai skirtingų procesinių sprendimų, atsižvelgdamos į savo teisines tradicijas(48).
99. Vis dėlto pagal savo suformuotą jurisprudenciją Teisingumo Teismas yra priminęs, kad apskundimo procedūros, nurodytos Direktyvos 2016/801 34 straipsnio 5 dalyje, tvarka turi būti nustatyta atsižvelgiant, viena vertus, į Chartijos 47 straipsnį, pagal kurį valstybės narės privalo užtikrinti iš Sąjungos teisinės sistemos kylančių individualių teisių veiksmingą teisminę gynybą(49), ir, kita vertus, į lygiavertiškumo principą (procesinės taisyklės neturi būti mažiau palankios nei taisyklės, reglamentuojančios panašias situacijas, kurioms taikoma vidaus teisė) bei veiksmingumo principą (dėl procesinių taisyklių neturi tapti praktiškai neįmanoma ar pernelyg sudėtinga pasinaudoti Sąjungos teisės suteiktomis teisėmis)(50).
100. Pagrindinėje byloje kyla tik Chartijos 47 straipsnio ir veiksmingumo principo laikymosi klausimas.
101. Dėl šios bylos pažymėtini trys aspektai.
102. Pirmasis susijęs su teise pateikti skundą. Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Belgijos teisės aktuose nustatyta teisė apskųsti sprendimus, kuriais atmetamas prašymas išduoti leidimą gyventi šalyje arba studento vizą. Šis skundas teikiamas Conseil du contentieux des étrangers (Užsieniečių bylų taryba), kuri pagal 1980 m. gruodžio 15 d. įstatymo 39/1 straipsnį yra administracinis teismas, vienintelis kompetentingas nagrinėti skundus, pateiktus dėl individualių sprendimų, priimamų taikant įstatymus dėl užsieniečių atvykimo į šalies teritoriją, gyvenimo, įsikūrimo šalyje ir išsiuntimo iš jos.
103. Antrasis aspektas susijęs su administracinės ar teisminės institucijos, kuriai pateiktas skundas, įgaliojimų apimtimi. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šiuo klausimu nurodo, kad pagal šio įstatymo 39/2 straipsnio 2 dalį Conseil du contentieux des étrangers (Užsieniečių bylų taryba) kompetentinga nuspręsti panaikinti sprendimą, kuriuo atmestas prašymas išduoti studento vizą. Vis dėlto jis nepaaiškina, kokia apimtimi kompetentinga institucija turi laikytis Conseil du contentieux des étrangers (Užsieniečių bylų taryba) sprendimo.
104. Trečiasis aspektas susijęs su sprendimo priėmimo terminais. Nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šiame prašyme nenurodo šių terminų, vis dėlto, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo jurisprudenciją, matyti, kad jie yra labai svarbūs, kai administracinės arba teisminės institucijos, kuriai pateiktas skundas, įgaliojimai apsiriboja panaikinimo galimybe, kaip yra Belgijoje(51). Taigi paaiškintina, kad pagal 1980 m. gruodžio 15 d. įstatymo 39/82 straipsnio 1 ir 4 dalis Conseil du contentieux des étrangers (Užsieniečių bylų taryba) turi teisę nurodyti sustabdyti sprendimo, dėl kurio pateiktas skundas, vykdymą ir priima sprendimą dėl tokio prašymo per 30 dienų(52). Jei nurodoma sustabdyti sprendimo vykdymą, sprendimas dėl skundo dėl panaikinimo priimamas per keturis mėnesius nuo sprendimo priėmimo.
105. Analizę pradėsiu nuo sąlygos, susijusios su veiksmingos teisminės gynybos užtikrinimu, reikalaujamu pagal Chartijos 47 straipsnį, nagrinėjimo.
106. 2018 m. liepos 25 d. Sprendime Alheto(53), 2019 m. liepos 29 d. Sprendime Torubarov(54) ir 2020 m. kovo 19 d. Sprendime Bevándorlási és Menekültügyi Hivatal(55), susijusiuose su sprendimų, kuriais nusprendžiama dėl tarptautinės apsaugos suteikimo, teisėtumo vertinimu, pateikiama naudingų paaiškinimų dėl nacionalinės teisės aktų, pagal kuriuos administracinei arba teisminei institucijai suteikiami tik įgaliojimai panaikinti sprendimą, o ne jį pakeisti.
107. Tokiais teisės aktais savaime nėra pažeidžiamas veiksmingos teisminės gynybos reikalavimas. Priešingai, Teisingumo Teismas laikosi nuomonės, jog kiekviena valstybė narė turi pritaikyti nacionalinę teisę taip, kad, panaikinus pirminį sprendimą ir grąžinus bylą iš naujo nagrinėti kompetentingai institucijai, ši priimtų naują sprendimą, viena vertus, per trumpą laiką ir, kita vertus, kuris atitiktų teismo sprendime dėl panaikinimo pateiktą vertinimą(56). Teisingumo Teismas savo analizę grindžia trimis pagrindiniais argumentais: būtinybe kaip galima greičiau nagrinėti tarptautinės apsaugos prašymus, poreikį užtikrinti nuostatų, kuriose įtvirtinta teisė pateikti skundą, veiksmingumą ir būtinybe užtikrinti veiksmingą teisminę gynybą pagal Chartijos 47 straipsnį.
108. Dėl kitų priežasčių nei tos, į kurias atsižvelgiama priimant sprendimą suteikti tarptautinę apsaugą, sprendimas dėl leidimo gyventi šalyje arba studento vizos turi būti priimamas kuo greičiau, kad trečiosios šalies pilietis galėtų pradėti studijų metus aukštojo mokslo įstaigoje, į kurią jis tinkamai priimtas ir yra sumokėjęs registracijos mokesčius.
109. Dar Direktyvoje 2004/114 Sąjungos teisės aktų leidėjas pabrėžė, kad sprendimas dėl prašymo išduoti leidimą gyventi šalyje arba studento vizą turi būti priimtas „per laikotarpį, kuris nesudaro kliūčių atitinkamoms studijoms, tuo pačiu suteikiant kompetentingoms institucijos pakankamai laiko prašymui nagrinėti“(57).
110. Priimant Direktyvą 2016/801 buvo siekiama pagerinti ir palengvinti trečiųjų šalių piliečių, norinčių atvykti į Europą studijuoti, atvykimo į šalį ir gyvenimo joje sąlygas, užtikrinti greitą jų priėmimo į šalį procedūrą ir stiprinti jų procesines teises(58). Šie tikslai reikalauja, kad trečiosios šalies piliečiui, atitinkančiam esmines sąlygas leidimui gyventi šalyje arba studento vizai gauti, šis leidimas arba ši viza būtų išduoti per laikotarpį, leidžiantį jam pasinaudoti su šiuo statusu susijusiomis teisėmis ir lengvatomis.
111. Taigi iš Direktyvos 2016/801 34 straipsnio 1 dalies matyti, kad kompetentingos institucijos turi priimti sprendimą kuo greičiau, bet ne vėliau kaip per 90 dienų nuo išsamaus prašymo pateikimo dienos. Terminų svarba taip pat nurodyta, viena vertus, šios direktyvos 42 konstatuojamojoje dalyje, kurioje Sąjungos teisės aktų leidėjas pabrėžia, kad prašytojas reikiamą papildomą informaciją turi pateikti per „pagrįstą terminą“, ir, kita vertus, šios direktyvos 43 konstatuojamojoje dalyje, kurioje jis kompetentingoms institucijoms rekomenduoja raštu „kuo skubiau“ pranešti apie sprendimą.
112. Šis skubumo reikalavimas neatsiejamas nuo studento gyvenimo šalyje, numatyto Direktyvoje 2016/801 dėl trečiųjų šalių piliečių, specifinio pobūdžio.
113. Dėl tokio gyvenimo šalyje pobūdžio trečiosios šalies pilietis turi elgtis kaip reikalaujama rūpestingai, kad per pagrįstą laiką pateiktų prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje arba studento vizą ir, prireikus, jį užpildyti atsižvelgdamas į kiekvienos atitinkamos aukštojo mokslo įstaigos priimtą tvarkaraštį. Tai reiškia, kad valstybė narė gali priimti galutinį sprendimą, prireikus po to, kai administracinė arba teisminė institucija panaikina pirmąjį sprendimą, prieš prasidedant mokslo metams aukštojo mokslo įstaigoje, tam, kad šiam piliečiui būtų suteikta pakankamai laiko atlikti kitus būtinus veiksmus, siekiant atvykti į priimančiosios valstybės narės teritoriją ir joje gyventi, ypač jeigu jis gyvena už šios teritorijos ribų.
114. Vadinasi, nors valstybės narės gali administracinei arba teisminei institucijai, kuriai pateiktas skundas dėl tokio sprendimo, suteikti (kaip, atrodo, nagrinėjamu atveju yra pagal Belgijos teisę) įgaliojimus panaikinti sprendimą, be įgaliojimų jį pakeisti, vis dėlto apskundimo procedūra turi atitikti skubumo reikalavimą, tam, kad trečiųjų šalių piliečiams būtų užtikrinta ne tik veiksminga teisminė gynyba pagal Chartijos 47 straipsnį, bet ir visiškas teisių, kurias jiems suteikia Direktyva 2016/801, veiksmingumas. Šis skubumo reikalavimas, mano manymu, nėra nesuderinamas su patikrinimo, kuris turi būti atliktas dėl prašymo išduoti leidimą gyventi šalyje arba studento vizą, pobūdžiu, nes šis patikrinimas, mano nuomone, nesusijęs su sudėtingu faktinių aplinkybių vertinimu.
115. Taigi manau, kad kiekviena valstybė narė turi pritaikyti nacionalinę teisę taip, kad panaikinus pirminį sprendimą ir grąžinus bylą iš naujo nagrinėti kompetentingai institucijai, ši priimtų naują sprendimą, kuris atitiktų teismo sprendime dėl panaikinimo pateiktą vertinimą, be to, būtų priimtas prieš prasidedant mokslo metams aukštojo mokslo įstaigoje, į kurią trečiosios šalies pilietis tinkamai priimtas.
116. Pridurtina, kad apibrėždamos šias procesines nuostatas valstybės narės turėtų atkreipti ypatingą dėmesį į prašytojų, kurie pateikia prašymą gyvendami už atitinkamos valstybės narės teritorijos ribų, padėtį – suteikdamos jiems galimybę veiksmingai pasinaudoti teise kreiptis į teismą, – taip pat į padėtį tų, kurie, nors ir yra tos valstybės teritorijoje, turi bebaigiantį galioti leidimą gyventi šalyje arba vizą.
117. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui nuspręsti, kad Direktyvos 2016/801 34 straipsnio 5 dalis, siejama su Chartijos 47 straipsniu, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją nedraudžiama, jog valstybė narė administracinei arba teisminei institucijai, kuriai pateiktas skundas dėl sprendimo, kuriuo atmetamas prašymas išduoti leidimą gyventi šalyje arba studento vizą, suteiktų įgaliojimus panaikinti šį sprendimą, be įgaliojimų jį pakeisti, su sąlyga, kad naują sprendimą kompetentinga institucija priimtų prieš prasidedant mokslo metams aukštojo mokslo įstaigoje, į kurią trečiosios šalies pilietis tinkamai priimtas.
V. Išvada
118. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Conseil d’État (Valstybės Taryba, Belgija) pateiktus prejudicinius klausimus:
1. 2016 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2016/801/ES dėl trečiųjų šalių piliečių atvykimo ir gyvenimo mokslinių tyrimų, studijų, stažavimosi, savanoriškos tarnybos, mokinių mainų programų arba edukacinių projektų ir dalyvavimo Au pair programoje tikslais sąlygų 20 straipsnio 2 dalies f punktas
turi būti aiškinamas taip:
– pagal teisinio saugumo ir skaidrumo principus reikalaujama, kad valstybė narė, kuri ketina perkelti šią nuostatą į vidaus teisės sistemą, aiškiuose, tiksliuose ir nuspėjamuose teisės aktuose aiškiai nurodytų, kad ji gali atmesti prašymą dėl priėmimo į šalį, jei turi įrodymų arba rimtų ir objektyvių priežasčių, leidžiančių nustatyti, kad atitinkamas trečiosios šalies pilietis gyventų šalyje kitais tikslais nei tie, kuriais jis teikia šį prašymą. Perkeliant šią nuostatą į nacionalinę teisę nereikalaujama, kad valstybė narė išvardytų šias priežastis;
– kompetentinga valstybės narės institucija gali atmesti prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje arba studento vizą, tik jei atsižvelgdama į rimtas ir objektyvias priežastis nustato, kad nei trečiosios šalies piliečio gyvenimo nacionalinėje teritorijoje dalykas, nei pagrindinis tikslas nebūtų dieninės studijos (kaip pagrindinė veikla), po kurių suteikiama tos valstybės narės pripažįstama aukštojo mokslo kvalifikacija.
Prieš priimant sprendimą dėl tokio prašymo atmetimo jis turi būti individualiai išnagrinėtas, trečiosios šalies piliečio ketinimą studijuoti nacionalinėje teritorijoje įvertinant remiantis ir objektyviaisiais, ir subjektyviaisiais požymiais, tarp kurių gali būti jo studijų projekto nuoseklumas.
2. Direktyvos 2016/801 34 straipsnio 5 dalis, siejama su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsniu,
turi būti aiškinama taip:
pagal ją nedraudžiama, kad valstybė narė administracinei arba teisminei institucijai, kuriai pateiktas skundas dėl sprendimo, kuriuo atmetamas prašymas dėl priėmimo į šalį studijų tikslais, suteiktų įgaliojimus panaikinti šį sprendimą, be įgaliojimų jį pakeisti, su sąlyga, kad naują sprendimą kompetentinga institucija priimtų prieš prasidedant mokslo metams aukštojo mokslo įstaigoje, į kurią trečiosios šalies pilietis tinkamai priimtas.