TEISINGUMO TEISMO (penktoji kolegija) SPRENDIMAS
2023 m. lapkričio 23 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Intelektinės nuosavybės teisės – Direktyva 2014/26/ES – Kolektyvinis autorių teisių ir gretutinių teisių administravimas – Kolektyvinio administravimo organizacija – Direktyva 2004/48/EB – Priemonės, procedūros ir gynybos būdai, būtini siekiant užtikrinti intelektinės nuosavybės teisių gynimą – 4 straipsnis – Asmenys, turintys teisę prašyti taikyti Direktyvoje 2004/48/EB numatytas priemones, procedūras ir gynybos būdus – Kolektyvinio administravimo organizacija, turinti teisę suteikti išplėstos apimties kolektyvines licencijas – Teisė pareikšti ieškinį dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo“
Byloje C‑201/22
dėl Korkein oikeus (Aukščiausiasis teismas, Suomija) 2022 m. kovo 15 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2022 m. kovo 15 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Kopiosto ry
prieš
Telia Finland Oyj
TEISINGUMO TEISMAS (penktoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas E. Regan, teisėjai Z. Csehi, M. Ilešič (pranešėjas), I. Jarukaitis ir D. Gratsias,
generalinis advokatas M. Szpunar,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Kopiosto ry, atstovaujamos asianajajat S. Lapiolahti ir B. Rapinoja,
– Telia Finland Oyj, atstovaujamos asianajaja M. Manner,
– Suomijos vyriausybės, atstovaujamos M. Pere,
– Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,
– Europos Komisijos, atstovaujamos S. L. Kalėdos, J. Samnadda ir I. Söderlund,
susipažinęs su 2023 m. gegužės 11 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/48/EB dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo (OL L 157, 2004, p. 45; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 2 t., p. 32) 4 straipsnio c punkto ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 17 ir 47 straipsnių išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Kopiosto ry ir Telia Finland Oyj (toliau – Telia) ginčą dėl Telia vykdomos televizijos programų retransliacijos, tariamai pažeidžiančios Kopiosto atstovaujamų autorių teises.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
Direktyva 2004/48
3 Direktyvos 2004/48 3, 10 ir 18 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:
„(3) <....> be veiksmingų intelektinės nuosavybės teisių gynimo priemonių naujovės ir kūrybingumas slopinami, o investicijos mažėja. Todėl būtina užtikrinti, kad materialinė intelektinės nuosavybės teisė, kuri šiuo metu sudaro dalį acquis communautaire, būtų veiksmingai taikoma [Europos] Bendrijoje. Šiuo atveju intelektinės nuosavybės teisių gynimo priemonės yra nepaprastai svarbios Vidaus rinkos sėkmei.
<…>
(10) Šios direktyvos tikslas – suderinti teisės sistemas, kad Vidaus rinkoje būtų užtikrintas aukštas, vienodas ir vieningas apsaugos lygis.
<…>
(18) Teisė reikalauti, kad [šioje direktyvoje numatytos] priemonės, procedūros ar gynimo būdai būtų taikomi, turėtų būti suteikta ne tik teisių turėtojams, bet ir asmenims, kurie pagal taikytiną teisę turi tiesioginį interesą ir teisiškai atstovauja; tai gali būti ir profesinės organizacijos, atsakingos už tų teisių administravimą arba už tam tikrų kolektyvinių ir asmeninių interesų gynimą.“
4 Šios direktyvos I skyriuje „Tikslas ir taikymo sritis“, be kita ko, yra 1 straipsnis „Objektas“, jame nustatyta:
„Ši direktyva nustato priemones, procedūras ir gynybos būdus[, reikalingus siekiant] užtikrinti intelektinės nuosavybės teisių gynimą. Šioje direktyvoje terminas „intelektinės nuosavybės teisės“ apima pramoninės nuosavybės teises.“
5 Minėtos direktyvos 2 straipsnio „Taikymo sritis“ 1 dalyje nurodyta:
„Nepažeidžiant priemonių, kurios yra ar gali būti numatytos Bendrijos ar nacionalinės teisės aktuose, jei tokios priemonės yra palankesnės teisių turėtojams, šioje direktyvoje numatytos priemonės, procedūros ir gynybos būdai yra taikomi 3 straipsnio nustatyta tvarka visiems intelektinės nuosavybės teisių pažeidimams, numatytiems Bendrijos ir (arba) atitinkamos valstybės narės nacionaliniuose teisės aktuose.“
6 Tos pačios direktyvos II skyrius, kuriame yra 3–15 straipsniai, pavadintas „Priemonės, procedūros ir gynybos būdai“.
7 Direktyvos 2004/48 3 straipsnyje „Bendrasis įsipareigojimas“ nustatyta:
„1. Valstybės narės numato priemones, procedūras ir gynybos būdus, būtinus užtikrinti intelektinės nuosavybės teisių, kurioms taikoma ši direktyva, vykdymą [paisymą]. Tos priemonės, procedūros ir gynybos būdai turi būti sąžiningi, teisingi, neturi būti komplikuoti ar brangūs, ar sukelti nepagrįstą vėlavimą ar delsimą.
2. Tos priemonės, procedūros ir gynybos būdai taip pat turi būti veiksmingi, proporcingi ir atgrasantys; jie turi būti taikomi tokiu būdu, kad nebūtų sukuriamos kliūtys teisėtai prekybai ir numatytų apsaugos priemones nuo piktnaudžiavimo jomis.“
8 Šios direktyvos 4 straipsnis „Asmenys, turintys teisę kreiptis dėl priemonių, procedūrų ir gynybos būdų taikymo“ suformuluotas taip:
„Valstybės narės pripažįsta, kad siekti šiame skyriuje numatytų priemonių, procedūrų ir gynybos būdų taikymo turi teisę šie asmenys:
a) intelektinės nuosavybės teisių turėtojai [taikytinų] teisės normų nustatyta tvarka;
b) visi kiti asmenys, turintys teisę naudotis tomis teisėmis, <…> kiek leidžiama taikomų [taikytinų] teisės normų nustatyta tvarka;
c) kolektyvinio intelektinės nuosavybės teisių administravimo institucijos, kurios yra paprastai pripažįstamos turinčiomis teisę atstovauti intelektinės nuosavybės teisių turėtojams, kiek leidžiama [taikytinų] teisės normų nustatyta tvarka;
d) profesinės gynybos institucijos, kurios yra paprastai pripažįstamos turinčiomis teisę atstovauti intelektinės nuosavybės teisių turėtojams, kiek leidžiama [taikytinų] teisės normų nustatyta tvarka.“
Direktyva 2014/26/ES
9 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/26/ES dėl kolektyvinio autorių teisių ir gretutinių teisių administravimo ir daugiateritorių licencijų naudoti muzikos kūrinius internete teikimo vidaus rinkoje (OL L 84, 2014, p. 72) 8, 9, 12 ir 49 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:
„(8) šia direktyva siekiama koordinuoti nacionalines taisykles, susijusias su kolektyvinio administravimo organizacijų galimybe vykdyti autorių teisių ir gretutinių teisių administravimo veiklą, jų valdymo tvarka ir priežiūros sistema <…>
(9) šios direktyvos tikslas – nustatyti reikalavimus, taikomus kolektyvinio administravimo organizacijoms, siekiant užtikrinti aukštus standartus atitinkantį valdymą, finansinį valdymą, skaidrumą ir ataskaitų teikimą. <…>
<…>
(12) nors ir taikoma visoms kolektyvinio administravimo organizacijoms, <…> šia direktyva nedaromas poveikis nuostatoms dėl teisių administravimo valstybėse narėse, tokio kaip individualus administravimas, atstovaujančiosios kolektyvinio administravimo organizacijos ir naudotojo susitarimo poveikio apimties išplėtimas, t. y. išplėstos apimties kolektyvinių licencijų teikimas, privalomas kolektyvinis administravimas, teisinės atstovavimo prezumpcijos ir teisių perdavimas kolektyvinio administravimo organizacijoms;
<…>
(49) <…> Be to, taip pat tikslinga reikalauti, kad valstybės narės taikytų nepriklausomas, nešališkas ir veiksmingas ginčų sprendimo procedūras, kurias vykdytų organai, turintys intelektinės nuosavybės teisės srities kompetenciją, arba teismai ir kurios tiktų spręsti kolektyvinio administravimo organizacijų ir naudotojų komerciniams ginčams dėl esamų ar siūlomų licencijų teikimo sąlygų ar sutarties pažeidimo.“
10 Šios direktyvos 3 straipsnio „Terminų apibrėžtys“ a punkte numatyta:
„Šioje direktyvoje vartojamų terminų apibrėžtys:
a) kolektyvinio administravimo organizacija – bet kuri organizacija, įgaliota daugiau nei vieno teisių turėtojo vardu, pagal teisės aktus, paskyrimą, licenciją ar bet kurį kitą susitarimą administruoti autorių teises arba gretutines teises, kurios vienintelis arba pagrindinis tikslas – bendra tų teisių turėtojų nauda ir kuri atitinka vieną ar abu šiuos kriterijus:
i) organizaciją nuosavybės teise valdo arba kontroliuoja jos nariai;
ii) ji yra organizuota kaip ne pelno organizacija.“
11 Minėtos direktyvos 35 straipsnyje „Ginčų sprendimas“ nurodyta:
„1. Valstybės narės užtikrina, kad dėl kolektyvinio administravimo organizacijų ir naudotojų ginčų, susijusių su, be kita ko, taikomomis ar siūlomomis licencijų teikimo sąlygomis ar sutarties pažeidimais, būtų galima kreiptis į teismą arba, jei tikslinga, į kitą nepriklausomą ir nešališką ginčų sprendimo įstaigą, kuri specializuojasi intelektinės nuosavybės teisės srityje.
2. 33 ir 34 straipsniai ir šio straipsnio 1 dalis nedaro poveikio šalių teisei pareikšti ir ginti savo teises teisme.“
Suomijos teisė
12 1961 m. liepos 8 d. tekijänoikeuslaki (404/1961) (Autorių teisių įstatymas (404/1961)), iš dalies pakeisto 2015 m. gegužės 22 d. laki tekijänoikeuslain muuttamisesta (607/2015) (Įstatymas, kuriuo iš dalies keičiamas Autorių teisių įstatymas (607/2015), toliau – Autorių teisių įstatymas), 26 straipsnio „Sutartinė licencija“ 1 dalyje numatyta, kad Autorių teisių įstatymo nuostatos, susijusios su sutartinėmis licencijomis, taikomos naudotojo ir Švietimo ir kultūros ministerijos patvirtintos organizacijos (ji konkrečioje srityje atstovauja daugelį Suomijoje naudojamų kūrinių autorių) sudarytai sutarčiai dėl tai šakai priskirtų autorių kūrinių naudojimo. Patvirtinta organizacija laikoma įgaliota, kiek tai susiję su šia sutartimi, atstovauti ir kitiems tos pačios šakos kūrinių autoriams. Licenciatas, turintis sutartinę licenciją pagal tokią sutartį, gali naudoti visus tos šakos autorių kūrinius, laikydamasis sutartyje numatytų sąlygų.
13 Autorių teisių įstatymo 26 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad to straipsnio 1 dalyje nurodytos organizacijos priimtas sprendimas dėl atlyginimo, mokėtino už kūrinio atgaminimą, paskelbimą ar transliavimą, paskirstymo autoriams, kuriems tiesiogiai atstovauja organizacija, arba dėl panaudojimo autorių bendriems tikslams taip pat taikomas kitiems tos pačios 1 dalyje nurodytos šakos autoriams, kuriems organizacija tiesiogiai neatstovauja.
14 Autorių teisių įstatymo 25h straipsnio „Radijo ar televizijos transliacijų retransliavimas“ 1 dalyje nustatyta, kad į radijo ar televizijos programą įtrauktas kūrinys gali būti retransliuojamas, nekeičiant programos, pagal sutartinę licenciją, kaip numatyta šio įstatymo 26 straipsnyje, kad visuomenę jis galėtų pasiekti tuo pačiu metu kaip ir pirminė transliacija.
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
15 Kopiosto yra kolektyvinio administravimo organizacija, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2014/26 3 straipsnio a punktą, ji administruoja ir teikia licencijas daugelio autorių vardu, remdamasi šių autorių suteiktais įgaliojimais. Kopiosto taip pat yra patvirtinta Švietimo ir kultūros ministerijos kaip organizacija, atsakinga už sutartinių licencijų išdavimą, kaip tai suprantama pagal Autorių teisių įstatymo 26 straipsnį, visų pirma už kūrinių, įtrauktų į radijo ar televizijos programas, retransliavimą, kaip tai suprantama pagal šio įstatymo 25h straipsnio 1 dalį.
16 Telia valdo kabelinės televizijos tinklą, kuriuo visuomenei perduodami nacionalinių televizijos programų signalai, skirti viešai platinti.
17 2018 m. sausio 24 d. Kopiosto kreipėsi į markkinaoikeus (Ekonominių bylų teismas, Suomija) su prašymu konstatuoti, kad Telia retransliavo televizijos programas, kaip tai suprantama pagal Autorių teisių įstatymo 25h straipsnį, ir kad šia retransliacija buvo pažeistos (nes ji nebuvo davusi išankstinio leidimo) autorių, kuriems Kopiosto atstovauja pirmiausia kaip organizacija, įgaliota suteikti sutartines licencijas, ir subsidiariai – remiantis autorių teisių turėtojų jai suteiktais įgaliojimais, teisės.
18 Telia ginčijo Kopiosto teisę pareikšti ieškinį dėl autorių teisių pažeidimo.
19 2019 m. birželio 18 d. sprendimu markkinaoikeus (Ekonominių bylų teismas) atmetė kaip nepriimtinus Kopiosto reikalavimus, grindžiamus autorių teisių pažeidimu, ir nurodė, kad ji neturi teisės savo vardu pareikšti ieškinio dėl intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo teisių turėtojų, kuriems jis atstovauja kaip institucija, atsakinga už sutartinių licencijų suteikimą Autorių teisių įstatymo 26 straipsnyje numatytais atvejais, naudai. Tas teismas nusprendė, kad Kopiosto taip pat neturėjo teisės pareikšti ieškinio dėl intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo, kiek tai susiję su teisių turėtojais, suteikusiais jai įgaliojimą administruoti jų teises ir atstovauti jiems teismuose.
20 Dėl to sprendimo Kopiosto pateikė kasacinį skundą Korkein oikeus (Aukščiausiasis Teismas, Suomija), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, ir visų pirma teigia, kad dėl savo, kaip organizacijos, įgaliotos suteikti sutartines licencijas, statuso, kaip reikalaujama pagal Direktyvos 2004/48 4 straipsnio c punktą, ji turi tiesioginį interesą pareikšti ieškinį dėl neteisėto autorių, kuriems ji atstovauja, kūrinių naudojimo, ir subsidiariai teigia, kad bent jau turi teisę pareikšti ieškinius dėl kūrinių, kurių autorių teises ji administruoja pagal šių autorių suteiktus administravimo ir atstovavimo įgaliojimus, naudojimo be leidimo.
21 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme Telia teigia, kad Kopiosto, kaip organizacija, atsakinga už sutartinių licencijų suteikimą, turi teisę suteikti televizijos programų retransliavimo licencijas ir rinkti atitinkamus mokesčius. Tačiau tik pirminis atitinkamų autorių teisių turėtojas arba šių autorių teisių perėmėjas gali pareikšti ieškinį dėl minėtų autorių teisių pažeidimo.
22 Korkein oikeus (Aukščiausiasis Teismas) iš esmės mano, kad, siekiant išspręsti ginčą pagrindinėje byloje, nesant nacionalinės teisės nuostatos šioje srityje, būtina atsakyti į klausimą, kokiomis sąlygomis kolektyvinio administravimo organizacija, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2014/26 3 straipsnio a punktą, gali būti laikoma turinčia teisę prašyti taikyti Direktyvos 2004/48 II skyriuje nurodytas priemones, procedūras ir gynybos būdus. Konkrečiai šiam teismui kyla klausimas, ar šiuo tikslu pagal šios direktyvos 4 straipsnio c punktą pakanka, kad už sutartinių licencijų suteikimą atsakinga organizacija pagal nacionalinės teisės aktus turėtų bendrą procesinį veiksnumą kaip bylos šalis ir teisę derėtis ir suteikti tokias licencijas televizijos programų retransliavimui visų nagrinėjamos šakos teisių turėtojų vardu, ar vis dėlto ši teisė pareikšti ieškinį siejama su sąlyga, kad ši organizacija pagal nacionalinės teisės aktus turi būti aiškiai įgaliota savo vardu pareikšti tokių teisių pažeidimu grindžiamą ieškinį.
23 Šiuo klausimu minėtas teismas visų pirma pažymi, kad 2018 m. rugpjūčio 7 d. Sprendime SNB-REACT (C‑521/17, EU:C:2018:639) Teisingumo Teismas teisę pareikšti ieškinį susiejo su sąlyga, kad intelektinės nuosavybės teisių turėtojų kolektyvinio atstovavimo organizacija pagal nacionalinės teisės aktus būtų laikoma tiesiogiai suinteresuota tokių teisių gynimu ir kad šie teisės aktai leistų jai šiuo tikslu kreiptis į teismą, tačiau nepatikslino, ar šioje antroje sąlygoje daroma nuoroda į bendrą tokios organizacijos, kaip šalies teisme, procesinį veiksnumą, ar vis dėlto pagal ją reikalaujama, kad nacionalinėje teisėje būtų aiškiai numatyta arba bent leidžiama tai, kad organizacija, kuriai pavesta teikti išplėstos apimties kolektyvines licencijas, galėtų pareikšti ieškinį, grindžiamą autorių teisių pažeidimu.
24 Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad, atsižvelgiant į to sprendimo 34 ir 35 punktus, neaišku, ar Direktyvos 2004/48 4 straipsnio c punktas turi būti aiškinamas taip, kad juo siekiama suderinti Direktyvos 2004/48 18 konstatuojamojoje dalyje nurodytą organizacijos „tiesioginį interesą“ ginti jos atstovaujamų teisių turėtojų teises, ar toks interesas turi būti nustatytas remiantis nacionaline teise. Iš Direktyvos 2004/48 4 straipsnio c punkto, siejamo su jos 18 konstatuojamąja dalimi, taip pat neaišku, ar kolektyvinio administravimo organizacija yra tiesiogiai suinteresuota ginti intelektinės nuosavybės teises vien dėl to, kad pagal išplėstos apimties sutartinę licenciją arba pagal teisių turėtojų suteiktus įgaliojimus turi teisę suteikti teises naudoti kūrinius ir teisių turėtojų vardu rinkti šiems mokėtiną atlyginimą.
25 Galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja (visų pirma kiek tai susiję su teise pareikšti ieškinį, grindžiama organizacijos, įgaliotos suteikti išplėstos apimties kolektyvines licencijas, statusu) dėl to, kaip reikia aiškinti Direktyvos 2004/48 4 straipsnio c punktą atsižvelgiant, pirma, į Chartijos 17 straipsnyje numatytą teisės į nuosavybę apsaugą ir, antra, į Chartijos 47 straipsnyje numatytą teisę į veiksmingą teisinę gynybą. Šiuo klausimu Korkein oikeus (Aukščiausiasis Teismas) nurodo, kad jeigu organizacija, kuriai pavesta suteikti išplėstos apimties kolektyvines licencijas, turėtų būti laikoma turinčia teisę savo vardu pareikšti ieškinį dėl intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo, tai galėtų apriboti teisių turėtojo teisę pačiam pareikšti ieškinį. Šiomis aplinkybėmis reikia nustatyti, ar tokiai organizacijai suteikta teisė pareikšti ieškinį autorių, kurie neperdavė savo išimtinių teisių, teisių pažeidimo atveju turėtų būti laikoma neproporcingu jų teisės disponuoti savo autorių teisėmis suvaržymu. Vis dėlto tas teismas nurodo, kad toks suvaržymas galėtų būti pateisinamas, be kita ko, atsižvelgiant į tai, kad kolektyvinio administravimo organizacijos gali veikti veiksmingiau nei pats autorių teisių turėtojas.
26 Šiomis aplinkybėmis Korkein oikeus (Aukščiausiasis Teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar sutartinių licencijų išdavimo organizacijų, kurios kolektyviai administruoja intelektinės nuosavybės teises, atveju locus standi siekiant apginti šias teises, su kuriuo siejama Direktyvos 2004/48 4 straipsnio c punkte numatyta teisė kreiptis į teismą, reiškia tik bendrąjį procesinį veiksnumą teisminiuose ginčuose, ar tam reikia nacionalinės teisės aktuose aiškiai pripažintos teisės savo vardu pareikšti ieškinį ginant atitinkamas teises?
2. Ar, aiškinant Direktyvos 2004/48 4 straipsnio c punktą, frazė „tiesioginis interesas ginti jos atstovaujamų teisių turėtojų autorių teises“ visose valstybėse narėse turi būti aiškinama vienodai, kiek tai susiję su kolektyvinio administravimo organizacijos, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2014/26/ES 3 straipsnio a punktą, teise savo vardu pareikšti ieškinį dėl autorių teisių pažeidimo, kai:
a) tai susiję su naudojimu kūrinių, dėl kurių organizacija, kaip sutartinių licencijų išdavimo organizacija pagal Tekijänoikeuslaki (Autorių teisių įstatymas), turi teisę išduoti išplėstos apimties kolektyvines licencijas, leidžiančias licencijos gavėjui taip pat naudoti tos šakos autorių, kurie nėra įgalioję organizacijos administruoti jų teises, kūrinius;
b) tai susiję su kūrinių, kurių autoriai pagal sutartį ar įgaliojimą leido organizacijai administruoti jų teises, o autorių teisės nebuvo perleistos organizacijai, naudojimu?
3. Jei daroma prielaida, kad organizacija, kaip sutartinių licencijų išdavimo organizacija, turi tiesioginį interesą ir teisę savo vardu pareikšti ieškinį: kokią reikšmę, vertinant teisę kreiptis į teismą, prireikus atsižvelgiant į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 ir 47 straipsnius, turi tai, kad organizacija, kaip sutartinių licencijų išdavimo organizacija, atstovauja ir autoriams, kurie jos neįgaliojo administruoti jų teisių, ir tai, kad organizacijos teisė pareikšti ieškinį, siekiant apginti tokių autorių teises, nėra reglamentuota įstatyme?“
Dėl prejudicinių klausimų
Dėl pirmojo klausimo
27 Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2004/48 4 straipsnio c punktas turi būti aiškinamas taip, kad, be sąlygos dėl tiesioginio suinteresuotumo atitinkamų teisių gynimu, kolektyvinio intelektinės nuosavybės teisių administravimo organizacijų teisė savo vardu prašyti taikyti šios direktyvos II skyriuje numatytas priemones, procedūras ir gynybos būdus, pripažįstama tik nustačius šių organizacijų procesinį veiksnumą, ar taip pat būtina, kad nacionalinėje teisėje būtų aiškiai įtvirtinta šių organizacijų teisė pareikšti ieškinį, siekiant ginti intelektinės nuosavybės teises.
28 Šiuo klausimu pirmiausia reikia priminti, kad Teisingumo Teismas konstatavo, jog iš Direktyvos 2004/48 18 konstatuojamosios dalies (atsižvelgiant į ją turi būti aiškinamas šios direktyvos 4 straipsnis) matyti, kad Europos Sąjungos teisės aktų leidėjas norėjo, kad teisė prašyti taikyti šios direktyvos II skyriuje numatytas priemones, procedūras ar gynimo būdus būtų suteikta ne tik intelektinės nuosavybės teisių turėtojams, bet ir asmenims, kurie yra tiesiogiai suinteresuoti šių teisių gynimu ir turi teisę kreiptis į teismą, kiek leidžiama taikomos teisės nustatyta tvarka (2018 m. rugpjūčio 7 d. Sprendimo SNB-REACT, C‑521/17, EU:C:2018:639, 33 punktas).
29 Šie asmenys išvardyti minėtos direktyvos 4 straipsnio b–d punktuose. Kolektyvinio intelektinės nuosavybės teisių administravimo organizacijos nurodytos šio straipsnio c punkte, pagal kurį valstybės narės pripažįsta kolektyvinio intelektinės nuosavybės teisių administravimo organizacijoms (jos yra paprastai pripažįstamos turinčiomis teisę atstovauti teisių turėtojams) teisę prašyti taikyti tos pačios direktyvos II skyriuje numatytas priemones, procedūras ir gynybos būdus, kiek tai leidžiama pagal taikytinas teisės nuostatas.
30 Teisingumo Teismas konstatavo, kad Direktyvos 2004/48 4 straipsnio c punktas turi būti aiškinamas taip, kad valstybės narės privalo prekių ženklų savininkų kolektyvinio atstovavimo organizacijai pripažinti teisę, siekiant ginti prekių ženklų savininkų teises, savo vardu imtis šioje direktyvoje numatytų teisių gynimo priemonių ir, ginant šias teises, savo vardu pareikšti ieškinius teismuose, jeigu pagal nacionalinės teisės aktus tokia organizacija laikoma tiesiogiai suinteresuota tokių teisių gynimu ir šie teisės aktai leidžia jai tuo tikslu kreiptis į teismą (šiuo klausimu žr. 2018 m. rugpjūčio 7 d. Sprendimo SNB-REACT, C‑521/17, EU:C:2018:639, 39 punktą).
31 Darytina išvada, kad intelektinės nuosavybės teisių kolektyvinio administravimo organizacijos teisė savo vardu prašyti taikyti Direktyvos 2004/48 II skyriuje numatytas priemones, procedūras ir teisių gynimo būdus priklauso nuo to, ar pagal taikytinus teisės aktus ši organizacija laikoma tiesiogiai suinteresuota tokių teisių gynimu ir ar šie teisės aktai jai leidžia šiuo tikslu pareikšti ieškinį.
32 Vadinasi, nors kolektyvinio intelektinės nuosavybės teisių administravimo organizacija būtinai turi turėti procesinį veiksnumą, kad galėtų savo vardu prašyti taikyti šioje direktyvoje numatytas priemones, procedūras ir gynybos būdus, vien tokio veiksnumo šiuo tikslu nepakanka.
33 Be to, kadangi procesinis veiksnumas yra įprastas juridinio asmens subjektiškumo, kurį iš esmės turi kolektyvinio administravimo organizacijos, požymis, kitoks aiškinimas panaikintų 2018 m. rugpjūčio 7 d. Sprendimo SNB-REACT (C‑521/17, EU:C:2018:639) 39 punkte nurodytos antrosios sąlygos veiksmingumą.
34 Be to, dėl klausimo, ar intelektinės nuosavybės teisių kolektyvinio administravimo organizacijos teisės savo vardu prašyti taikyti Direktyvoje 2004/48 numatytas priemones, procedūras ir teisių gynimo būdus pripažinimas priklauso nuo to, ar ši teisė aiškiai įtvirtinta taikytinuose teisės aktuose, reikia priminti, kad šios direktyvos 4 straipsnio c punkte daroma bendra nuoroda į „taikytinų teisės normų nustatytą tvarką“.
35 Vis dėlto toks žodžių junginys nebūtinai reiškia, kad kolektyvinio intelektinės nuosavybės teisių administravimo organizacijų teisė savo vardu prašyti taikyti šioje direktyvoje numatytas priemones, procedūras ir gynybos būdus turi būti aiškiai pripažinta specialioje nuostatoje; tokia teisė pareikšti ieškinį gali būti nustatyta bendro pobūdžio procesinėse normose.
36 Tokį aiškinimą patvirtina Direktyvos 2004/48 tikslas, kuris, kaip numatyta jos 10 konstatuojamoje dalyje, yra, be kita ko, vidaus rinkoje užtikrinti aukštą intelektinės nuosavybės apsaugos lygį (2021 m. birželio 17 d. Sprendimo M.I.C.M., C‑597/19, EU:C:2021:492, 75 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Šiuo tikslu šios direktyvos 3 straipsnyje valstybės narės įpareigojamos numatyti būtiniausias priemones, procedūras ir gynybos būdus, reikalingus intelektinės nuosavybės teisių paisymui užtikrinti.
37 Kaip matyti iš minėtos direktyvos 18 konstatuojamosios dalies, Sąjungos teisės aktų leidėjas manė, jog pageidautina, kad teisė prašyti taikyti joje numatytas priemones, procedūras ir gynybos būdus, kaip pažymėta šio sprendimo 28 punkte, būtų pripažinta ne tik intelektinės nuosavybės teisių turėtojams, bet ir kolektyvinio administravimo organizacijoms, kurios paprastai turi finansinių ir materialinių išteklių, leidžiančių veiksmingai imtis teisinių veiksmų, kovojant su šių teisių pažeidimais.
38 Taigi siauras Direktyvos 2004/48 4 straipsnio c punkto aiškinimas valstybėse narėse, kurios nėra priėmusios nuostatos, konkrečiai reglamentuojančios kolektyvinio administravimo organizacijų teisę pareikšti ieškinį, galėtų užkirsti kelią tokioms organizacijoms savo vardu prašyti taikyti šioje direktyvoje numatytas priemones, procedūras ir gynybos būdus ir taip susilpnintų Sąjungos teisės aktų leidėjo nustatytų intelektinės nuosavybės teisių gynimo užtikrinimo priemonių veiksmingumą.
39 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2004/48 4 straipsnio c punktas turi būti aiškinamas taip: be sąlygos dėl tiesioginio intereso atitinkamų teisių gynimu, kolektyvinio intelektinės nuosavybės teisių administravimo organizacijų teisė savo vardu prašyti taikyti šios direktyvos II skyriuje numatytas priemones, procedūras ir gynybos būdus pripažįstama tik nustačius šių organizacijų teisę pareikšti ieškinį, siekiant apginti intelektinės nuosavybės teises; ši gali būti numatyta specialioje tam skirtoje nuostatoje arba bendro pobūdžio procesinėse normose.
Dėl antrojo klausimo
40 Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2004/48 4 straipsnio c punktas turi būti aiškinamas taip, kad valstybės narės privalo pripažinti kolektyvinio intelektinės nuosavybės teisių administravimo organizacijų, kurios paprastai pripažįstamos turinčiomis teisę atstovauti intelektinės nuosavybės teisių turėtojams, tiesioginį interesą savo vardu prašyti taikyti šios direktyvos II skyriuje numatytas priemones, procedūras ir gynybos būdus tuo atveju, kai iš taikytinų nacionalinės teisės aktų neišplaukia tai, kad šios institucijos turi tiesioginį interesą ginti atitinkamas teises.
41 Reikia priminti, kad sąvoka „tiesioginis interesas“, kurios nėra Direktyvos 2004/48 4 straipsnyje, minima šios direktyvos 18 konstatuojamojoje dalyje, iš jos matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas norėjo, kad teisė prašyti taikyti šioje direktyvoje numatytas priemones, procedūras ir gynybos būdus būtų pripažinta ne tik intelektinės nuosavybės teisių turėtojams, bet ir asmenims, tiesiogiai suinteresuotiems šių teisių gynimu ir turintiems procesinį veiksnumą „pagal taikytiną teisę“.
42 Taigi, nors Direktyvos 2004/48 4 straipsnio a punkte numatyta, jog valstybės narės intelektinės nuosavybės teisių turėtojams bet kuriuo atveju pripažįsta teisę siekti šios direktyvos II skyriuje numatytų priemonių, procedūrų ir gynybos būdų taikymo, direktyvos 4 straipsnio b–d punktuose nurodyta, kad valstybės narės šią teisę kitiems asmenims ir tam tikroms konkrečioms institucijoms pripažįsta tik tiek, kiek leidžiama taikytinų teisės normų nustatyta tvarka (2018 m. rugpjūčio 7 d. Sprendimo SNB-REACT, C‑521/17, EU:C:2018:639, 28 punktas).
43 Šiuo klausimu Teisingumo Teismas patikslino, kad Direktyvos 2004/48 4 straipsnio c punkte esanti nuoroda į „taikytinų teisės normų nustatytą tvarką“ turi būti suprantama kaip nuoroda tiek į reikšmingus nacionalinės teisės aktus, tiek prireikus į Sąjungos teisę (šiuo klausimu žr. 2018 m. rugpjūčio 7 d. Sprendimo SNB-REACT, C‑275/17, EU:C:2018:639, 31 punktą).
44 Taigi, kaip savo išvados 52 punkte pažymėjo generalinis advokatas, siekiant atsakyti į antrąjį klausimą, reikia nustatyti, ar šiuo metu galiojančiose Sąjungos teisės nuostatose pripažįstama, kad kolektyvinio administravimo organizacijos yra tiesiogiai suinteresuotos intelektinės nuosavybės teisių gynimu.
45 Šiuo klausimu, pirma, kaip matyti iš šio sprendimo 41 ir 42 punktų, šioje direktyvoje, kiek joje šiuo tikslu daroma nuoroda į taikytinus teisės aktus, nereglamentuojamas klausimas, ar kolektyvinio administravimo organizacija yra tiesiogiai suinteresuota intelektinės nuosavybės teisių gynimu.
46 Tokį aiškinimą patvirtina minėtos direktyvos parengiamieji darbai, iš kurių matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas atsisakė idėjos suderinti jos 4 straipsnio c punkte nurodytų organizacijų teisę pareikšti ieškinį. Iš tiesų, nors pirminiame Europos Komisijos pasiūlyme dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl priemonių ir procedūrų, skirtų užtikrinti intelektinės nuosavybės teisių paisym[ui] (COM (2003) 46 final), buvo numatyta įpareigoti valstybes nares pripažinti, kad kolektyvinio administravimo organizacijos „turi teisę prašyti taikyti priemones ir procedūras bei pareikšti ieškinį dėl kolektyvinių ar individualių teisių arba interesų, už kuriuos jos yra atsakingos“, galiausiai šio požiūrio buvo atsisakyta ir nuspręsta daryti nuorodą į taikytinus teisės aktus.
47 Antra, nors pagal Direktyvos 2014/26 35 straipsnio 1 dalį, siejamą su jos 49 konstatuojamąja dalimi, valstybės narės įpareigojamos numatyti nepriklausomo, nešališko ir veiksmingo kolektyvinio administravimo organizacijų ir naudotojų ginčų sprendimo procedūras, be kita ko, teisminėmis priemonėmis, vis dėlto, kaip matyti iš šios direktyvos 8 ir 9 konstatuojamųjų dalių, jos tikslas yra ne reglamentuoti sąlygas, kuriomis šios organizacijos gali kreiptis į teismą, bet koordinuoti nacionalines taisykles, susijusias su jų teise verstis autorių teisių ir gretutinių teisių administravimo veikla, jų valdymo tvarka ir priežiūros sistema, taip pat užtikrinti aukštą šių organizacijų valdymo, finansų valdymo, skaidrumo ir informacijos teikimo lygį. Taigi negalima teigti, kad šia nuostata siekiama reglamentuoti kolektyvinio administravimo organizacijų tiesioginio intereso ginti intelektinės nuosavybės teises klausimą.
48 Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad Sąjungos teisė nereglamentuoja sąlygų, kuriomis kolektyvinio administravimo organizacija turi būti laikoma tiesiogiai suinteresuota intelektinės nuosavybės teisių gynimu, ir kad „taikytinų teisės normų nustatyta tvarka“, į kurią daroma nuoroda Direktyvos 2004/48 4 straipsnio c punkte, daroma nuoroda į valstybių narių nacionalinę teisę.
49 Šiuo klausimu reikia priminti, kad Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog valstybės narės privalo pripažinti kolektyvinio intelektinės nuosavybės teisių administravimo organizacijai teisę prašyti taikyti šioje direktyvoje numatytas priemones, procedūras ir gynybos būdus, taip pat pareikšti ieškinį dėl tokių teisių gynimo, kai, be kita ko, pagal nacionalinės teisės aktus ši organizacija laikoma tiesiogiai suinteresuota šių teisių gynimu. Taigi nacionaliniai teismai turi nustatyti, ar tokia organizacija pagal taikytinus nacionalinės teisės aktus turi tiesioginį interesą ginti teisių turėtojų, kuriems ji atstovauja, teises, atsižvelgiant į tai, kad, jei ši sąlyga netenkinama, atitinkama valstybė narė neturi tokios pareigos pripažinti (šiuo klausimu žr. 2018 m. rugpjūčio 7 d. Sprendimo SNB-REACT, C‑521/17, EU:C:2018:639, 36 ir 38 punktus).
50 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2004/48 4 straipsnio c punktas turi būti aiškinamas taip: pagal šiuo metu galiojančią Sąjungos teisę valstybės narės neprivalo pripažinti kolektyvinio intelektinės nuosavybės teisių administravimo organizacijų, kurios paprastai pripažįstamos turinčiomis teisę atstovauti intelektinės nuosavybės teisių turėtojams, tiesioginio intereso savo vardu prašyti taikyti šios direktyvos II skyriuje numatytas priemones, procedūras ir gynybos būdus, jeigu iš taikytinų nacionalinės teisės aktų neišplaukia tai, kad šios organizacijos yra tiesiogiai suinteresuotos ginti atitinkamas teises.
Dėl trečiojo klausimo
51 Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, kokią reikšmę vertinant teisę pareikšti ieškinį, prireikus atsižvelgiant į Chartijos 17 ir 47 straipsnius, turi tai, kad atitinkama organizacija, kaip už sutartinių licencijų suteikimą atsakinga institucija, taip pat atstovauja autoriams, kurie jos neįgaliojo administruoti savo teisių, ir tai, kad šios organizacijos teisė pareikšti ieškinį, siekiant ginti tokių autorių teises, nenumatyta įstatyme.
52 Kaip matyti iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo suformuluotos formuluotės, šis klausimas keliamas tuo atveju, jei būtų laikoma, kad kolektyvinio administravimo organizacija yra tiesiogiai suinteresuota ir turi teisę pareikšti ieškinį savo vardu ginčuose dėl teisių, kurioms taikomos išplėstos apimties licencijos.
53 Vis dėlto, kaip savo išvados 65 punkte pažymėjo generalinis advokatas, nagrinėjamu atveju tokios prielaidos negalima daryti. Pirma, iš tiesų, kaip konstatuota šio sprendimo 48 punkte, šiuo metu galiojančiuose Sąjungos teisės aktuose nenumatyta, kad kolektyvinio administravimo organizacijos turi tiesioginį interesą savo vardu prašyti taikyti Direktyvos 2004/48 II skyriuje numatytas priemones, procedūras ir gynybos būdus. Antra, iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Suomijos teisėje šių organizacijų teisė pareikšti ieškinį nėra reglamentuojama nei specialia nacionalinės teisės nuostata, nei bendro pobūdžio procesinėmis normomis.
54 Atsižvelgiant į atsakymą, pateiktą į antrąjį klausimą, į trečiąjį klausimą atsakyti nereikia.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
55 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia:
1. 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/48/EB dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo 4 straipsnio c punktas
turi būti aiškinamas taip:
be sąlygos dėl tiesioginio intereso atitinkamų teisių gynimu, kolektyvinio intelektinės nuosavybės teisių administravimo organizacijų teisė savo vardu prašyti taikyti šios direktyvos II skyriuje numatytas priemones, procedūras ir gynybos būdus pripažįstama tik nustačius šių organizacijų teisę pareikšti ieškinį, siekiant apginti intelektinės nuosavybės teises; ši gali būti numatyta specialioje tam skirtoje nuostatoje arba bendro pobūdžio procesinėse normose.
2. Direktyvos 2004/48 4 straipsnio c punktas
turi būti aiškinamas taip:
pagal šiuo metu galiojančią Sąjungos teisę valstybės narės neprivalo pripažinti kolektyvinio intelektinės nuosavybės teisių administravimo organizacijų, kurios paprastai pripažįstamos turinčiomis teisę atstovauti intelektinės nuosavybės teisių turėtojams, tiesioginio intereso savo vardu prašyti taikyti šios direktyvos II skyriuje numatytas priemones, procedūras ir gynybos būdus, jeigu iš taikytinų nacionalinės teisės aktų neišplaukia tai, kad šios organizacijos yra tiesiogiai suinteresuotos ginti atitinkamas teises.
Parašai.