BENDROJO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS
2013 m. balandžio 30 d.(*)
„Dempingas – Bosnijos ir Hercegovinos kilmės ceolito A miltelių importas – Normalioji vertė – Pardavimų vidaus rinkoje tipiškumas – Pelno marža – Įprastos prekybos sąlygos“
Byloje T‑304/11
Alumina d.o.o., įsteigta Zvornike (Bosnija ir Hercegovina), atstovaujama advokatų J.‑F. Bellis ir B. Servais,
ieškovė,
prieš
Europos Sąjungos Tarybą, atstovaujamą J.‑P. Hix, padedamo advokatų G. Berrisch ir A. Polcyn,
atsakovę,
palaikomą
Europos Komisijos, atstovaujamos É. Gippini Fournier ir H. van Vliet,
įstojusios į bylą šalies,
dėl prašymo panaikinti 2011 m. gegužės 11 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentą (ES) Nr. 464/2011, kuriuo nustatomas galutinis antidempingo muitas ir laikinojo muito, nustatyto importuojamiems Bosnijos ir Hercegovinos kilmės ceolito A milteliams, galutinis surinkimas (OL L 125, p. 1), kiek jis susijęs su ieškove,
BENDRASIS TEISMAS (antroji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas N. J. Forwood (pranešėjas), teisėjai F. Dehousse ir J. Schwarcz,
posėdžio sekretorė C. Kristensen, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2013 m. sausio 15 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
1 2010 m. sausio 4 d. gavusi skundą, 2010 m. vasario 17 d. Europos Komisija paskelbė Pranešimą apie tyrimo dėl importuojamų Bosnijos ir Hercegovinos kilmės ceolito A miltelių inicijavimą (OL C 40, p. 5).
2 Ieškovė Alumina d.o.o., kuri yra Birac grupės narė, 2010 m. balandžio 9 d. pateikė savo atsakymą į antidempingo klausimyną. 2010 m. birželio 29 d. − liepos 1 d. Komisija atliko patikrinimą vietoje ieškovės patalpose.
3 Pagal 2010 m. lapkričio 15 d. Komisijos reglamentą (ES) Nr. 1036/2010, kuriuo importuojamiems Bosnijos ir Hercegovinos kilmės ceolito A milteliams nustatomas laikinasis antidempingo muitas (OL L 298, p. 27, toliau – laikinasis reglamentas), Komisija nustatė 28,1 % laikinąjį antidempingo muitą importuojamiems Bosnijos ir Hercegovinos kilmės ceolito A milteliams, dar vadinamiems ceolito NaA arba ceolito 4A milteliais. Pagal laikinojo reglamento 11 konstatuojamąją dalį tyrimas apėmė laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d.
4 Iš laikinojo reglamento 3 ir 10 konstatuojamųjų dalių matyti, kad Birac grupė, kuriai priklauso ieškovė, yra vienintelė šio produkto gamintoja ir eksportuotoja Bosnijoje ir Hercegovinoje.
5 Apskaičiuodama normaliąją vertę Komisija rėmėsi 2009 m. lapkričio 30 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1225/2009 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos bendrijos narėmis nesančių valstybių (OL L 343, p. 51, klaidų ištaisymas OL L 7, 2010, p. 22; toliau – pagrindinis reglamentas) 2 straipsnio 3 dalyje aprašyta metodologija, nes ieškovės pardavimai vidaus rinkoje nebuvo tipiški, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 2 straipsnio 2 dalį. Apskaičiuodama normaliąją vertę Komisija naudojo svertinį vidutinį pelną, gautą iš grupės, kuriai priklauso ieškovė, įvykdytų panašaus produkto pardavimų šalies viduje (laikinojo reglamento 21−26 konstatuojamosios dalys)
6 2010 m. lapkričio 16 d. laišku pagal pagrindinio reglamento 20 straipsnį Komisija perdavė ieškovei laikinojo reglamento kopiją, pranešimą dėl specialaus dempingo skirtumo apskaičiavimo, pranešimą dėl specialaus žalos dydžio apskaičiavimo ir galiausiai atsakymą į ieškovės argumentus dėl tyrimo pradėjimo.
7 2010 m. gruodžio 1 d. laišku ieškovė pateikė savo pastabas, kuriose tvirtino, kad pažeistos pagrindinio reglamento 2 straipsnio 3 ir 6 dalys, nes normalioji vertė buvo apskaičiuota pagal pelno maržą, susidariusią iš pardavimų vidaus rinkoje vieninteliam jos klientui, esant didelei neatsiskaitymo ar pavėluoto atsiskaitymo rizikai, todėl šie pardavimai nėra įvykdyti įprastomis prekybos sąlygomis.
8 2011 m. kovo 16 d. laišku Komisija, remdamasi pagrindinio reglamento 20 straipsniu, perdavė ieškovei galutinį informacinį dokumentą ir atsakymą, kuriame atmesti teiginiai dėl pirmesniame punkte minėtų vidaus pardavimų. 2011 m. kovo 18 d. laišku ieškovė, be kita ko, pakartojo savo poziciją, išdėstytą pirmesniame punkte.
9 Pagal 2011 m. gegužės 11 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentą (ES) Nr. 464/2011, kuriuo nustatomas galutinis antidempingo muitas ir laikinojo muito, nustatyto importuojamiems Bosnijos ir Hercegovinos kilmės ceolito A milteliams, galutinis surinkimas (OL L 125, p. 1; toliau – ginčijamas reglamentas), šio sprendimo 3 punkte nurodytiems produktams buvo nustatytas galutinis 28,1 % muitas, taikomas produktų neto kainai Europos Sąjungos pasienyje prieš sumokant muitą.
10 Dėl normaliosios vertės apskaičiavimo Europos Sąjungos Taryba ginčijamo reglamento 19 ir 20 konstatuojamosiose dalyse teigia, kad pardavimai vidaus rinkoje, į kuriuos buvo atsižvelgta, vykdyti įprastomis prekybos sąlygomis ir institucijos galėjo remtis tokių pardavimų duomenimis, nepaisant to, kad jie nebuvo tipiški, kaip tai suprantama pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 2 dalį. Kadangi šie pardavimai buvo pelningi, apskaičiuota normalioji vertė būtų buvusi tokia pati kaip ir gauta taikant pagrindinio reglamento 2 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą.
11 2011 m. gegužės 13 d. Komisijos sprendimu 2011/279/ES, kuriuo priimamas įsipareigojimas, pasiūlytas atsižvelgiant į antidempingo tyrimą dėl importuojamų Bosnijos ir Hercegovinos kilmės ceolito A miltelių (OL L 125, p. 26), ši institucija priėmė ieškovės pasiūlytą įsipareigojimą dėl minimalios kainos.
Procesas ir šalių reikalavimai
12 2011 m. birželio 16 d. ieškovė pateikė Bendrojo Teismo kanceliarijai šį ieškinį.
13 Dokumentu, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2011 m. liepos 29 d., Europos Komisija paprašė leisti įstoti į bylą Tarybos pusėje. 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartimi Bendrojo Teismo antrosios kolegijos pirmininkas leido jai įstoti į bylą.
14 Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti jos atžvilgiu ginčijamą reglamentą,
– priteisti iš Tarybos bylinėjimosi išlaidas.
15 Taryba Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
16 Komisija Bendrojo Teismo prašo atmesti ieškinį.
Dėl teisės
17 Savo ieškiniui pagrįsti ieškovė remiasi dviem pagrindais, susijusiais, pirma, su pagrindinio reglamento 2 straipsnio 3 ir 6 dalių pažeidimu ir, antra, šio reglamento 2 straipsnio 6 dalies pirmojo sakinio pažeidimu.
18 Pateikdama pirmąjį ieškinio pagrindą ieškovė tvirtina, kad pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 3 dalį, kai pardavimai vidaus rinkoje yra nepakankami, normalioji vertė turi būti apskaičiuojama pagal šio straipsnio 6 dalį. Toks metodas, kuris atspindi nusistovėjusią institucijų praktiką, kai pardavimai vidaus rinkoje neviršija tipiškiems pardavimams taikomos ribos, iš principo negali būti toks pat, kaip ir tuo atveju, kai normalioji vertė apskaičiuojama remiantis netipiškais pardavimais vidaus rinkoje, kaip jie suprantami pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 2 dalį. Tačiau atsižvelgiant į šio atvejo aplinkybes reikėtų vadovautis pagrindinio reglamento 2 straipsnio 6 dalies c punktu ir taikyti protingą pelno maržą. Svertinė vidutinė ieškovės grupės pelno marža, siekianti 58,89 % nuo gamybos sąnaudų ir 37,06 % nuo apyvartos, panaudota apskaičiuojant normaliąją vertę, yra aiškiai neprotinga, ką, beje, patvirtina ir jos palyginimas su pasirinkta 5,9 % marža, kuri panaudota skaičiuojant, kaip pašalinti žalą Sąjungos pramonei.
19 Pateikdama antrąjį ieškinio pagrindą ieškovė jo pirmojoje dalyje teigia, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką netipiški pardavimai, kaip jie suprantami pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 2 dalį, negali būti laikomi įvykdytais įprastomis prekybos sąlygomis. Iš tikrųjų tipiškų pardavimų ir pardavimų, vykdomų įprastomis prekybos sąlygomis, sąvokos yra glaudžiai susijusios. Kadangi pardavimai vidaus rinkoje, į kuriuos atsižvelgė institucijos, sudaro tik 1,9 % eksporto į Sąjungą per tiriamąjį laikotarpį, reikia konstatuoti, kad institucijos normaliąją vertę apskaičiavo remdamosi netipiškais sandoriais, kurie, vadinasi, nebuvo sudaryti įprastomis prekybos sąlygomis, ir taip pažeidė pagrindinio reglamento 2 straipsnio 6 dalies pirmą sakinį.
20 Ieškovė antrojoje dalyje priduria, kad bet kuriuo atveju Komisijai per administracinę procedūrą buvo pateikti įrodymai, kad pardavimo bendrovei D, kuri yra vienintelė ieškovės klientė vidaus rinkoje, į kurią buvo atsižvelgta, kaina buvo padidinta 25 % dėl pavėluoto atsiskaitymo arba neatsiskaitymo rizikos, todėl tokios kainos neatspindi įprastų prekybos sąlygų. Šiuo atžvilgiu tai, kad per patikrinimą vietoje Komisija nusprendė netikrinti šių įrodymų, neturi reikšmės. Be to, remiantis ieškovės Komisijai pateikta informacija, bendrovės D skolos ieškovei buvo išmokėtos per ilgą laikotarpį kompensacijos arba paskolų perdavimo būdu, todėl pardavimai šiai bendrovei priklauso mainų ir kompensavimo susitarimų, sukuriančių ypatingą situaciją rinkoje, kaip tai suprantama pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 3 dalį, sričiai.
21 Kaip matyti iš ieškinio 27, 29 ir 50 punktų, kiekviename ieškovės ieškinio pagrinde nurodytais argumentais siekiama įrodyti, kad šiuo atveju neturi būti taikomas pagrindinio reglamento 2 straipsnio 6 dalies pirmasis sakinys. Ieškovė savo išvadas iš esmės grindžia dviem motyvais. Pirma, ji teigia, kad apskaičiuojant vertę, grindžiamą pelno, gauto iš pardavimų vienintelei ieškovės klientei vidaus rinkoje bendrovei D, į kurią atsižvelgta, marža, buvo atsižvelgta tik į netipiškus sandorius, o tai prieštarauja pagrindinio reglamento 2 straipsnio 2 daliai (pirmasis ieškinio pagrindas). Antra, ji teigia, kad pardavimai bendrovei D vyko ne įprastomis prekybos sąlygomis, nes, viena vertus, jie nėra tipiški ir, kita vertus, jų kaina padidinta papildoma marža dėl kliento ekonominės situacijos (antrasis ieškinio pagrindas).
22 Paklausta per posėdį ieškovė pažymėjo, kad net jei pardavimai vidaus rinkoje viršytų tipiškiems pardavimams taikomą ribą, nustatytą pagrindinio reglamento 2 straipsnio 2 dalyje, ji ginčytų vertinimą, jog jie buvo vykdyti įprastomis prekybos sąlygomis, nes institucijos pridėjo papildomą maržą dėl bendrovės D ekonominės situacijos.
23 Tokiomis aplinkybėmis reikia pažymėti, kad antrojo ieškinio pagrindo, per įprastų prekybos sąlygų sąvoką siejamo su pardavimų vidaus rinkoje tipiškumu ir 25 % priedo įtraukimu apskaičiuojant pelno maržą, nagrinėjimas susijęs su pagrindiniu ieškovės argumentu, todėl jį reikia nagrinėti pirmiausia.
24 Šiuo atžvilgiu dėl šio ieškinio pagrindo pirmosios dalies reikia pažymėti, kad iš principo klausimas, ar pardavimai vidaus rinkoje yra tipiški, kaip tai suprantama pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 2 dalį, kurioje yra nurodytas kiekybinis kriterijus, skiriasi nuo klausimo, ar jie buvo vykdyti įprastomis prekybos sąlygomis, kaip tai suprantama pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 3 ir 6 dalis, kuriose įtvirtintas kokybinis kriterijus, susijęs su pačių pardavimų pobūdžiu (šiuo klausimu žr. 1992 m. vasario 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Goldstar prieš Tarybą, C‑105/90, Rink. p. I‑677, 13 punktą). Vis dėlto pardavimų vidaus rinkoje apimtis yra veiksnys, galintis turėti įtakos kainos sudarymui, todėl abu kriterijai gali sąveikauti, kai, pavyzdžiui, vidaus rinka yra tokia maža, kad kainų nenulemia pasiūlos ir paklausos dėsnis (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Goldstar prieš Tarybą 15–18 punktus).
25 Tačiau ši sąveikos galimybė nereiškia, kad kai tipiškumui nustatyta 5 % riba nėra pasiekiama, pardavimai vidaus rinkoje nėra laikomi įvykdytais įprastomis prekybos sąlygomis. Iš tikrųjų negalima visiškai atmesti to, kad, nepaisant mažos pardavimų vidaus rinkoje apimties, jie yra vykdomi įprastomis prekybos sąlygomis, jei vis dėlto atspindi įprastą atitinkamų ūkio subjektų elgesį. Tokiomis aplinkybėmis pirmiausia reikia pareikšti nuomonę dėl 25 % priedo įtraukimo apskaičiuojant pelno maržą, vadinasi, reikia išnagrinėti šio sprendimo 20 punkte išdėstytą antrąjį ieškinio pagrindą.
26 Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad pagal pagrindinio reglamento 1 straipsnio 2 dalyje esantį dempingo sąvokos apibrėžimą eksporto kaina turi būti lyginama su panašaus produkto kaina įprastomis prekybos sąlygomis eksportuojančioje valstybėje; tas pats pakartota šio reglamento 2 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje ir 6 dalyje ir tai atspindi penktą konstatuojamąją dalį, pagal kurią normalioji vertė visada turi būti nustatoma remiantis tipiškais pardavimo rodikliais įprastomis prekybos sąlygomis.
27 Be to, kai normaliosios vertės negalima nustatyti pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 1 dalį, ją apskaičiuojant pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 3 ir 6 dalis siekiama nustatyti normaliąją vertę, kaip galima artimesnę tokiai produkto pardavimo kainai, kokia būtų, jei tas produktas būtų parduodamas kilmės ar eksporto valstybėje įprastomis prekybos sąlygomis (1992 m. kovo 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo Minolta Camera prieš Tarybą, C‑178/87, Rink. p. I‑1577, 17 punktas).
28 Remiantis tuo darytina išvada, kad nustatant normaliąją vertę siekiama leisti institucijoms įvertinti, ar dempingo veiksmai buvo atlikti per tiriamąjį laikotarpį; ji nustatoma remiantis objektyviomis taisyklėmis ir nepaisant to, koks bus galutinis rezultatas. Įprastų prekybos sąlygų sąvoka siekiama, kad nustatant normaliąją vertę nebūtų atsižvelgiama į situacijas, kai pardavimo vidaus rinkoje sandoriai sudaryti kitokiomis sąlygomis, pavyzdžiui, kai produktas parduodamas už mažesnę kainą nei gamybos sąnaudos ar kai sandoriai sudaromi tarp partnerių, kurie susiję arba yra sudarę kompensavimo susitarimus (šio sprendimo 24 punkte minėto Sprendimo Goldstar prieš Tarybą 13 punktas). Kaip matyti iš pagrindinio reglamento 2 straipsnio 1 dalies trečios pastraipos ir 2 straipsnio 4 dalies ir kaip pabrėžia Taryba atsiliepimo į ieškinį 57 punkte, šios aplinkybės yra pardavimų, kurie gali būti laikomi vykusiais ne įprastomis prekybos sąlygomis, pavyzdžiai.
29 Pardavimų, vykusių įprastomis prekybos sąlygomis, sąvoka yra objektyvi ir ja gali remtis ne tik institucijos, kad užkirstų kelią veiksmams, galintiems nuslėpti dempingą ar jo mastą (kompensavimo susitarimai, kai nurodoma dirbtinai maža pardavimo kaina, pardavimai vidaus rinkoje tokia kaina, kuri ilgą laiką yra mažesnė už gamybos sąnaudas), bet ir konkretūs ūkio subjektai, susidūrę su veiksmais, darančiais poveikį įprastoms prekybos sąlygoms (žr., pavyzdžiui, 2003 m. sausio 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo Petrotub ir Republica, C‑76/00 P, Rink. p. I‑79, 65–68 ir 84–86 punktus).
30 Vadinasi, institucijos, apskaičiuodamos normaliąją vertę, turi neatsižvelgti į pardavimus, vykusius ne įprastomis prekybos sąlygomis, kai pardavimo kaina yra didesnė arba mažesnė už kainą, taikomą įprastomis sąlygomis, nepaisant to, kokios yra sandorio nesudarymo įprastomis prekybos sąlygomis priežastys, ir tokio neatsižvelgimo pasekmių išvadai dėl dempingo buvimo ar jo apimties. Kaip dėl Sutarties dėl 1994 m. bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos vi straipsnio įgyvendinimo (GATT) (OL L 336, p. 103; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 21 t., p. 189), esančios Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) Steigimo sutarties 1A priede, 2.1 straipsnio konstatavo Pasaulio prekybos organizacijos apeliacinė institucija, atsižvelgus į pardavimus, vykdytus ne įprastomis prekybos sąlygomis, nesvarbu, maža ar didele kaina, būtų iškreipta vadinamosios „normalios“ vertės sąvoka (2011 m. liepos 24 d. PPO apeliacinės institucijos pranešimo byloje „Jungtinės Valstijos – Antidempingo priemonės tam tikriems Japonijos kilmės karštai valcuotiems plieno produktams“ 144 ir 145 punktai).
31 Šiuo atveju ieškovė savo 2010 m. balandžio 9 d. atsakyme į antidempingo klausimyną pažymėjo, kad jos finansiniai santykiai su bendrove D, jos vienintele kliente vidaus rinkoje, pablogėjo dėl vėlavimo atsiskaityti ir tai pateisino rizikos priedo taikymą, dėl kurio padidėjo ceolito A pardavimo kaina. 2010 m. gruodžio 1 d. ieškovės pateiktose pastabose pateikta papildoma informacija tuo klausimu (žr. šio sprendimo 7 punktą); prie pastabų, be kitų dalykų, buvo pridėta 2009 m. gegužės 29 d. sutartis tarp ieškovės ir bendrovės D, kurioje nustatytas 25 % šio priedo dydis.
32 Atsakydama į šiuos argumentus, 2011 m. kovo 16 d. laiške (žr. šio sprendimo 8 punktą) Komisija pažymėjo: kadangi bendrovė D yra vienintelė ieškovės klientė vidaus rinkoje, nebuvo galima patikrinti, ar pardavimo šiai įmonei kaina apima 25 % dydžio rizikos priedą. Komisija manė, kad ieškovės teiginius reikia atmesti, nesant reikalo nagrinėti, ar bylos aplinkybės leidžia manyti, kad atitinkami pardavimai nebuvo įvykdyti įprastomis prekybos sąlygomis. Vis dėlto, kaip teigiama ginčijamo reglamento 20 konstatuojamojoje dalyje, „atliekant tyrimą nustatyta, kad Birac pateikti duomenys ir įrodymai sudarė patikimą pagrindą normaliajai vertei nustatyti“, todėl ieškovės argumentą, kad pardavimų vidaus rinkoje negalima laikyti vykdytais įprastomis prekybos sąlygomis, reikia atmesti.
33 Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, pirma, kad, kitaip nei 2011 m. kovo 16 d. laiške teigia Komisija, pardavimų vidaus rinkoje kitiems klientams nei bendrovė D nebuvimas tokio patikrinimo nepadaro neįmanomo. Pirmiausia informacija dėl rizikos priedo taikymo buvo pateikta ieškovės atsakyme į antidempingo klausimyną, t. y. iki patikrinimo vietoje. Be to, iš ieškovės Komisijai perduotos sutarties (žr. šio sprendimo 31 punktą) 6 punkto aiškiai matyti, kad toks priedas egzistavo, nes apskaičiuotoji pelno marža, siekianti 58,89 % nuo gamybos sąnaudų ir 37,06 % nuo apyvartos, yra rimtas argumentas, kad tas priedas iš tikrųjų buvo taikytas. Beje, iš 2010 m. gruodžio 1 d. ieškovės laiško 3.2 ir 3.3 priedų matyti, kad bendrovė D vėluodavo grąžinti skolas bent nuo 2008 m. ir ši tendencija tęsėsi 2009 m., kaip tai rodo šio laiško 2 priede esanti lentelė. Galiausiai 2011 m. kovo 16 d. laiške Komisija sutiko su argumentu, susijusiu su 25 % priedo faktiniu įtraukimu į kainą ir net jį panaudojo atsakydama į kitą ieškovės argumentą dėl nagrinėjamų pardavimų įprasto pobūdžio, grindžiamą šį kartą su bendrove D sudarytais kompensavimo susitarimais.
34 Antra, tvirtindama, kad ieškovė neginčijo, jog nagrinėjamos prekybos sąlygos yra įprastos, Komisija neatsižvelgia į tai, kad savo atsakyme į antidempingo klausimyną ieškovė pažymėjo, jog bendrovei D nustatyta kaina buvo padidinta rizikos priedu, ir plačiau išdėstė šį argumentą savo 2010 m. gruodžio 1 d. laiške.
35 Trečia, tripliko 30 punkte Taryba pažymėjo, kad Komisija nepatikrino šios informacijos, nes nusprendė atmesti ieškovės teiginius dėl to, kad dėl šios aplinkybės nagrinėjamos prekybos sąlygos netapo „neįprastos“. Jei būtent taip reikia suprasti ginčijamo reglamento 20 konstatuojamąją dalį (žr. šio sprendimo 32 punktą), toliau reikia pažymėti kelis dalykus.
36 Toks rizikos priedas, kaip nagrinėjamasis, iš tikrųjų yra kompensacija už riziką, kurią tiekėjas prisiima parduodamas produktus tam tikram klientui ir jam nustatydamas atsiskaitymo terminą. Taigi, šis priedas neatspindi parduoto produkto vertės dalies ir nėra susijęs su jo savybėmis, tačiau jo taikymas ir apimtis priklauso nuo kliento tapatybės ir nuo to, kaip tiekėjas vertina jo finansinį pajėgumą. Vadinasi, atsižvelgus į tokį priedą apskaičiuojant normaliąją vertę siekiama įtraukti į skaičiavimus veiksnį, negalintį lemti kainos, kuria produktas parduodamas kilmės valstybėje (žr. šio sprendimo 27 punktą), bet išimtinai susijusį su konkretaus pirkėjo vidaus rinkoje finansiniu pajėgumu.
37 Tokiomis aplinkybėmis atsiliepimo į ieškinį 58 punkte esantis Tarybos teiginys, kad su kliento finansiniu patikimumu susijusi rizika gali būti valdoma naudojantis žalos atlyginimo priemonėmis, akredityvais arba avansais, bet ne rizikos priedu, padidinančiu pardavimo kainą, nepaaiškina, kodėl pardavėjas negali taikyti tokio priedo ir kodėl tokios rizikos buvimas neleidžia padidinti pardavimo kainos priedu, kuris turi kompensuoti ir pačią riziką, ir galimas išlaidas, kurių tiekėjas patirtų, jei galiausiai turėtų pareikšti ieškinį savo klientui teisme.
38 Bylos aplinkybėmis įtraukiant į pelno maržos, kuri nustatoma apskaičiuojant normaliąją vertę, skaičiavimus tokį priedą, kaip nagrinėjamasis, atsižvelgiama į veiksnį, kuris neatspindi parduodamo produkto vertės dalies ir kuris dirbtinai padidina normaliosios vertės apskaičiavimo rezultatą, todėl jis nebeatspindi kuo tikslesnės tos produkto pardavimo kainos, kokia būtų, jei tas produktas būtų parduotas kilmės valstybėje įprastomis prekybos sąlygomis, nebent vėliau būtų pritaikyta atitinkama korekcija pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 10 dalies k punktą (žr. šio sprendimo 27–30 punktus).
39 Reikia pridurti, kad per posėdį Tarybos ir Komisijos pateiktiems argumentams, grindžiamiems tuo, kad priežastys, dėl kurių gamintojas taiko dempingą, yra nesvarbios nustatant antidempingo muitą, negalima pritarti. Nors tiesa, kad priežastys, dėl kurių eksportuotojas gali nuspręsti taikyti dempingą, nėra svarbios atliekant su tuo susijusius skaičiavimus, vis dėlto dempingo konstatavimas, pirmasis etapas nagrinėjant klausimą, ar reikia nustatyti antidempingo muitą, yra grindžiamas visiškai objektyviu normaliosios vertės ir eksporto kainos palyginimu (2006 m. spalio 24 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Ritek ir Prodisc Technology prieš Tarybą, T‑274/02, Rink. p. II‑4305, 59 punktas). Šiuo atveju trūkumas dėl atsižvelgimo į rizikos priedą, kuriuo remiasi ieškovė, daro įtaką normaliosios vertės, nustatomos siekiant įvertinti, ar egzistuoja dempingas, apskaičiavimo teisingumui ir yra padarytas pirmiau nei išvada dėl jo egzistavimo, todėl gali turėti įtakos pačios išvados dėl jo egzistavimo teisingumui.
40 Be to, Taryba negali remtis teismo praktika dėl pardavimų vidaus rinkoje tariamai padidinta kaina dėl to, kad produkto gamintojas nori apsaugoti patentą (2001 m. gegužės 3 d. Teisingumo Teismo sprendimas Ajinomoto ir NutraSweet prieš Tarybą ir Komisiją, C‑76/98 P ir C‑77/98 P, Rink. p. I‑3223 ir 1997 m. gruodžio 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Ajinomoto ir NutraSweet prieš Tarybą, T‑159/94 ir T‑160/94, Rink. p. II‑2461). Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad, kaip pažymėjo Bendrasis Teismas ir Teisingumo Teismas, tose bylose ieškovės netvirtino, kad patento egzistavimas neatspindėjo realios situacijos tikslinės trečiosios šalies rinkoje ar kad pardavimai, į kuriuos buvo atsižvelgta, vyko ne įprastomis prekybos sąlygomis (minėto Sprendimo Ajinomoto ir NutraSweet prieš Tarybą ir Komisiją 41 punktas ir minėto Sprendimo Ajinomoto ir NutraSweet prieš Tarybą 127–129 punktai). Tokiomis aplinkybėmis reikia pridurti, kad 1988 m. liepos 11 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 2423/88 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina ir subsidijuojamo importo iš Europos ekonominės bendrijos narėmis nesančių valstybių (OL L 209, p. 1), kuriuo remiantis buvo sukurta minėta teismo praktika, šiuo klausimu buvo grindžiamas kitokia filosofija nei pagrindinis reglamentas, nes jame nebuvo numatyta galimybė koreguoti normaliąją vertę, kai pirkėjai vidaus rinkoje dėl tam tikrų jai būdingų veiksnių, kurie daro įtaką kainų palyginimui, nuolatos moka skirtingas kainas, nors tokia galimybė yra numatyta pagrindinio reglamento 2 straipsnio 10 dalies k punkte.
41 Remiantis šiais svarstymais ir, nesant reikalo nuspręsti dėl rėmimosi pagrindinio reglamento 2 straipsnio 6 dalies pirmuoju sakiniu teisėtumo, atsižvelgiant į pirmajame ieškinio pagrinde suformuluotus kaltinimus reikia tenkinti ieškinį ir panaikinti ginčijamą reglamentą, kiek jis susijęs su ieškove.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
42 Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Taryba pralaimėjo bylą, ji turi padengti bylinėjimosi išlaidas pagal ieškovės pateiktus reikalavimus. Pagal to paties reglamento 87 straipsnio 4 dalies pirmą pastraipą Komisija padengia savo išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (antroji kolegija)
nusprendžia:
1. Panaikinti 2011 m. gegužės 11 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentą (ES) Nr. 464/2011, kuriuo nustatomas galutinis antidempingo muitas ir laikinojo muito, nustatyto importuojamiems Bosnijos ir Hercegovinos kilmės ceolito A milteliams, galutinis surinkimas, kiek jis susijęs su Alumina d.o.o.
2. Europos Sąjungos Taryba padengia savo ir Alumina patirtas bylinėjimosi išlaidas.
3. Europos Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Forwood | Dehousse | Schwarcz |
Paskelbta 2013 m. balandžio 30 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.