Byla T‑304/11

Alumina d.o.o.

prieš

Europos Sąjungos Tarybą

„Dempingas – Bosnijos ir Hercegovinos kilmės ceolito A miltelių importas – Normalioji vertė – Pardavimų vidaus rinkoje tipiškumas – Pelno marža – Įprastos prekybos sąlygos“

Santrauka – 2013 m. balandžio 30 d. Bendrojo Teismo (antroji kolegija) sprendimas

1.      Bendra prekybos politika – Apsauga nuo dempingo taikymo – Dempingo skirtumas – Normaliosios vertės nustatymas – Sudėtinė vertė – Veiksniai, į kuriuos turi būti atsižvelgiama – Kaina, taikoma įprastomis prekybos sąlygomis – Pardavimų vidaus rinkoje tipiškumo riba – Šių dviejų veiksnių sąveika

(Tarybos reglamento Nr. 1225/2009 2 straipsnio 2, 3 ir 6 dalys)

2.      Bendra prekybos politika – Apsauga nuo dempingo taikymo – Dempingo skirtumas – Normaliosios vertės nustatymas – Sudėtinė vertė – Veiksniai, į kuriuos turi būti atsižvelgiama – Kaina, taikoma įprastomis prekybos sąlygomis – Tokiomis sąlygomis atliekami pardavimai – Sąvoka

(Sutarties dėl bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos VI straipsnio įgyvendinimo, „1994 m. antidempingo kodekso“, 2.1 straipsnis; Tarybos reglamento Nr. 1225/2009 2 straipsnio 1, 3, 4 ir 6 dalys)

3.      Bendra prekybos politika – Apsauga nuo dempingo taikymo – Dempingo skirtumas – Normaliosios vertės nustatymas – Sudėtinė vertė – Atsižvelgimas į rizikos priedą, padidinantį tam tikram klientui parduodamų prekių kainą – Dirbtinis pardavimo kainos pakeitimas – Korekcijos netaikymas – Normaliosios vertės apskaičiavimo ir išvados, kad egzistuoja dempingas, neteisingumas

(Tarybos reglamento Nr. 1225/2009 2 straipsnio 2, 3, 6 dalys ir 10 dalies k punktas)

1.      Nustatant normaliąją produkto vertę iš principo klausimas, ar pardavimai vidaus rinkoje yra tipiški, kaip tai suprantama pagal Pagrindinio reglamento Nr. 1225/2009 2 straipsnio 2 dalį, kurioje yra nurodytas kiekybinis kriterijus, skiriasi nuo klausimo, ar tie pardavimai buvo vykdyti įprastomis prekybos sąlygomis, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 2 straipsnio 3 ir 6 dalis, kuriose įtvirtintas kokybinis kriterijus, susijęs su pačių pardavimų pobūdžiu. Vis dėlto kadangi pardavimų vidaus rinkoje apimtis yra veiksnys, galintis turėti įtakos kainos sudarymui, abu kriterijai gali sąveikauti, kai, pavyzdžiui, vidaus rinka yra tokia maža, kad kainų nenulemia pasiūlos ir paklausos dėsnis. Tačiau ši sąveikos galimybė nereiškia, kad kai tipiškumui nustatyta 5 % riba nėra pasiekiama, pardavimai vidaus rinkoje nėra laikomi įvykdytais įprastomis prekybos sąlygomis. Iš tikrųjų negalima visiškai atmesti to, kad, nepaisant mažos pardavimų vidaus rinkoje apimties, jie yra vykdomi įprastomis prekybos sąlygomis, jei vis dėlto atspindi įprastą atitinkamų ūkio subjektų elgesį.

(žr. 24, 25 punktus)

2.      Nustatant normaliąją produkto vertę, įprastų prekybos sąlygų sąvoka siekiama, kad nebūtų atsižvelgiama į situacijas, kai pardavimo vidaus rinkoje sandoriai sudaryti tokiomis sąlygomis, kai, pavyzdžiui, produktas parduodamas už mažesnę kainą nei gamybos sąnaudos ar kai sandoriai sudaromi tarp partnerių, kurie susiję arba yra sudarę kompensavimo susitarimus. Kaip matyti iš Pagrindinio reglamento Nr. 1225/2009 2 straipsnio 1 dalies trečios pastraipos ir 2 straipsnio 4 dalies, šios aplinkybės yra pardavimų, kurie gali būti laikomi vykusiais ne įprastomis prekybos sąlygomis, pavyzdžiai.

Atsižvelgiant į tai, pardavimų, vykusių įprastomis prekybos sąlygomis, sąvoka yra objektyvi ir ja gali remtis ne tik institucijos, kad užkirstų kelią veiksmams, galintiems nuslėpti dempingą ar jo mastą, bet ir konkretūs ūkio subjektai, susidūrę su veiksmais, darančiais poveikį įprastoms prekybos sąlygoms.

Vadinasi, institucijos, apskaičiuodamos normaliąją vertę, turi neatsižvelgti į pardavimus, vykusius ne įprastomis prekybos sąlygomis, kai pardavimo kaina yra didesnė arba mažesnė už kainą, taikomą įprastomis sąlygomis, nepaisant to, kokios yra sandorio nesudarymo įprastomis prekybos sąlygomis priežastys, ir tokio neatsižvelgimo pasekmių išvadai dėl dempingo buvimo ar jo apimties, kaip dėl Sutarties dėl 1994 m. bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos vi straipsnio įgyvendinimo 2.1 straipsnio konstatavo Pasaulio prekybos organizacijos apeliacinė institucija.

(žr. 27–30 punktus)

3.      Nustatant normaliąją produkto vertę, pardavimo tam tikram klientui vidaus rinkoje kainą padidinantis rizikos priedas yra kompensacija už riziką, kurią tiekėjas prisiima parduodamas produktus tam klientui ir jam nustatydamas atsiskaitymo terminą. Taigi, šis priedas neatspindi parduoto produkto vertės dalies ir nėra susijęs su jo savybėmis, tačiau jo taikymas ir apimtis priklauso nuo kliento tapatybės ir nuo to, kaip tiekėjas vertina jo finansinį pajėgumą. Vadinasi, atsižvelgus į tokį priedą apskaičiuojant normaliąją vertę siekiama įtraukti į skaičiavimus veiksnį, negalintį lemti kainos, kuria produktas parduodamas kilmės valstybėje, bet išimtinai susijusį su konkretaus pirkėjo vidaus rinkoje finansiniu pajėgumu.

Įtraukiant į pelno maržos, kuri nustatoma apskaičiuojant normaliąją vertę, skaičiavimus rizikos priedą, atsižvelgiama į veiksnį, kuris neatspindi parduodamo produkto vertės dalies ir kuris dirbtinai padidina normaliosios vertės apskaičiavimo rezultatą, todėl jis nebeatspindi kuo tikslesnės tos produkto pardavimo kainos, kokia būtų, jei tas produktas būtų parduotas kilmės valstybėje įprastomis prekybos sąlygomis, nebent vėliau būtų pritaikyta atitinkama korekcija pagal Pagrindinio reglamento Nr. 1225/2009 2 straipsnio 10 dalies k punktą. Šiuo atveju trūkumas dėl atsižvelgimo į rizikos priedą, kuriuo remiasi ieškovė, daro įtaką normaliosios vertės, nustatomos siekiant įvertinti, ar egzistuoja dempingas, apskaičiavimo teisingumui ir yra padarytas pirmiau nei išvada dėl jo egzistavimo, todėl gali turėti įtakos pačios išvados dėl jo egzistavimo teisingumui.

(žr. 36, 38, 39 punktus)