Byla C‑135/15

Republik Griechenland

prieš

Grigorios Nikiforidis

(Bundesarbeitsgericht prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose – Darbo sutarčiai taikytina teisė – Reglamentas (EB) Nr. 593/2008 – 28 straipsnis – Taikymo sritis ratione temporis – 9 straipsnis – Sąvoka „viršesnės privalomos nuostatos“ – Kitų valstybių narių, o ne ginčo nagrinėjimo vietos valstybės, viršesnių privalomų nuostatų taikymas – Valstybės narės teisės nuostatos, pagal kurias viešojo sektoriaus darbuotojų darbo užmokestis sumažinamas dėl finansų krizės – Lojalaus bendradarbiavimo pareiga“

Santrauka – 2016 m. spalio 18 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas

1.        Europos Sąjungos teisė – Aiškinimas – Nuostata, kurioje nėra jokio aiškaus nukreipimo į valstybių narių teisę – Savarankiškas ir vienodas aiškinimas – Sąvokos „sutartys, sudarytos po 2009 m. gruodžio 17 d.“, kaip ji suprantama pagal Reglamentą Nr. 593/2008, taikymas

(Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 593/2008 28 straipsnis)

2.        Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose – Sutartinėms prievolėms taikytina teisė – Reglamentas Nr. 593/2008 – Taikymo laiko atžvilgiu sritis – Sutartis, sudaryta prieš pradedant taikyti reglamentą, o vėliau pakeista – Neįtraukimas – Ribos – Pakeitimas taip, kad laikoma, jog sudaryta nauja sutartis

(Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 593/2008 28 straipsnis)

3.        Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose – Sutartinėms prievolėms taikytina teisė – Reglamentas Nr. 593/2008 – Viršesnės privalomos nuostatos – Atsižvelgimas kaip į teisės normas į kitas viršesnes privalomas nuostatas, negu numatyta šiame reglamente – Neleistinumas –Atsižvelgimas į šias nuostatas kaip į faktines aplinkybes – Leistinumas – Lojalaus bendradarbiavimo principo pažeidimas – Nebuvimas

(ESS 4 straipsnio 3 dalis; Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 593/2008 9 straipsnio 3 dalis)

1.      Žr. sprendimo tekstą.

(žr. 28–30 punktus)

2.      Reglamento Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma I“) 28 straipsnį reikia aiškinti taip, kad sutartiniai darbo santykiai, sukurti iki 2009 m. gruodžio 17 d., patenka į šio reglamento taikymo sritį tik tuo atveju, jei abipusiu sutarties šalių susitarimu, sudarytu po šios datos, šie santykiai buvo pakeisti taip, kad laikytina, jog po minėtos datos sudaryta nauja darbo sutartis, o tai turi nustatyti nacionalinis teismas.

Sąjungos teisės aktų leidėjas atmetė galimybę taikyti Reglamentą „Roma I“ nedelsiant; dėl taikymo nedelsiant šis reglamentas būtų taikomas ir iki 2009 m. gruodžio 17 d. sudarytų sutarčių būsimoms pasekmėms. Darytina išvada, kad bet koks sutarties šalių susitarimas toliau vykdyti anksčiau sudarytą sutartį, sudarytas po 2009 m. gruodžio 16 d., negali lemti Reglamento „Roma I“ taikymo šiems sutartiniams santykiams, nes tai prieštarautų aiškiai išreikštai Sąjungos teisės aktų leidėjo valiai. Šis pasirinkimas netektų prasmės, jei net menkiausio pirminės sutarties pakeitimo, šalių padaryto po 2009 m. gruodžio 17 d., pakaktų, kad tokia sutartis patektų į šio reglamento taikymo sritį, o tai prieštarauja teisinio saugumo principui. Vis dėlto negalima atmesti galimybės, kad iki 2009 m. gruodžio 17 d. sudaryta sutartis po šios datos sutarties šalių sutarimu gali būti pakeista taip, kad šie pakeitimai bus ne tik sutarties aktualizavimas ar pritaikymas, bet dėl jų bus sukurti nauji sutarties šalių teisiniai santykiai, taigi laikytina, kad pirminę sutartį pakeis nauja sutartis, sudaryta po minėtos datos, kaip tai suprantama pagal Reglamento „Roma I“ 28 straipsnį.

(žr. 33–37, 39 punktus ir rezoliucinės dalies 1 punktą)

3.      Reglamento Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma I“) 9 straipsnio 3 dalį reikia aiškinti taip, kad pagal ją ginčą nagrinėjantis teismas negali kaip teisės normų taikyti kitų viršesnių privalomų nuostatų, išskyrus numatytąsias ginčo nagrinėjimo vietos valstybės arba valstybės, kurioje turi būti arba buvo vykdomos iš sutarties kylančios prievolės, teisėje, tačiau šiam teismui nedraudžiama į šias kitas viršesnes privalomas nuostatas atsižvelgti kaip į faktines aplinkybes, jei tai numatyta pagal šio reglamento nuostatas sutarčiai taikytinoje nacionalinėje teisėje.

Iš tiesų Reglamento „Roma I“ 9 straipsnyje išvardytų viršesnių privalomų nuostatų, kurias gali taikyti ginčą nagrinėjantis teismas, sąrašas yra baigtinis. Taigi, jei ginčą nagrinėjančiam teismui būtų leista taikyti kitų valstybių narių, nei aiškiai nurodytosios Reglamento „Roma I“ 9 straipsnio 2 ir 3 dalyse, viršesnes privalomas nuostatas, tai galėtų sukliudyti visiškai pasiekti bendrą reglamento tikslą, kuris, remiantis jo 16 konstatuojamąja dalimi, yra teisinis saugumas Europos teisingumo erdvėje.

Vis dėlto Reglamente „Roma I“ suderinamos teisės kolizijos normos, o ne sutarčių teisės materialinės normos; pastarosiose normose numatyta, kad ginčą nagrinėjantis teismas kaip į faktines aplinkybes gali atsižvelgti į kitos valstybės, o ne į ginčo nagrinėjimo vietos valstybės ar valstybės, kurioje vykdomos sutartinės prievolės, teisėje numatytas viršesnes privalomas nuostatas, todėl minėto reglamento 9 straipsnis negali būti kliūtis bylą nagrinėjančiam teismui atsižvelgti į tokias faktines aplinkybes.

Tokio aiškinimo nepaneigia ESS 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas lojalaus bendradarbiavimo principas. Pagal šį principą valstybei narei neleidžiama nesilaikyti Sąjungos teisėje įtvirtintų įpareigojimų, taigi pagal jį nacionalinis teismas negali nukrypti nuo išsamaus viršesnių privalomų nuostatų, kurias jis gali taikyti, sąrašo, įtvirtinto Reglamento „Roma I“ 9 straipsnyje, siekdamas kaip teisės normas taikyti kitos valstybės narės viršesnes privalomas nuostatas.

(žr. 46, 49, 52, 54, 55 punktus ir rezoliucinės dalies 2 punktą)