Laikina versija

BENDROJO TEISMO (dešimtoji kolegija) SPRENDIMAS

2024 m. birželio 5 d.(*)

„Deliktinė atsakomybė – Ekonominė ir pinigų politika – Rizikos ribojimu pagrįsta kredito įstaigų priežiūra – ECB sprendimai dėl Banca Carige – Reglamento (ES) Nr. 1024/2013 4 ir 16 straipsniai – Pakankamai aiškus teisės normos, suteikiančios teisių privatiems asmenims, pažeidimas – Teisėti lūkesčiai – Interesų konfliktas – Proporcingumas – Vienodas požiūris – Nuosavybės teisė – Neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas“

Byloje T‑134/21

Malacalza Investimenti Srl, įsteigta Genujoje (Italija),

Vittorio Malacalza, gyvenantis Genujoje,

atstovaujami advokatų L. Boggio, S. Carbone ir A. D’Angelo,

ieškovai,

prieš

Europos Centrinį Banką (ECB), atstovaujamą R. Bax ir A. Pizzolla,

atsakovą,

palaikomą

Europos Komisijos, atstovaujamos D. Triantafyllou, P. Messina ir A. Steiblytės,

įstojusios į bylą šalies,

BENDRASIS TEISMAS (dešimtoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkė O. Porchia, teisėjai M. Jaeger, L. Madise, P. Nihoul (pranešėjas) ir S. Verschuur,

posėdžio sekretorė P. Nuñez Ruiz, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

įvykus 2023 m. rugsėjo 26 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

1        SESV 268 straipsniu grindžiamu ieškiniu ieškovai Malacalza Investimenti Srl ir Vittorio Malacalza prašo atlyginti žalą, kurią jie galimai patyrė dėl neteisėtų Europos Centrinio Banko (ECB) veiksmų, šiai institucijai 2014–2019 m. vykdant Banca Carige (toliau – bankas) rizikos ribojimu pagrįstos priežiūros funkciją.

 Ginčo aplinkybės

2        Bankas yra Italijoje įsteigta didelė biržinė kredito įstaiga, kuriai nuo 2014 m. taikoma ECB tiesioginė rizikos ribojimu pagrįsta priežiūra pagal 2013 m. spalio 15 d. Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1024/2013, kuriuo ECB pavedami specialūs uždaviniai, susiję su rizikos ribojimu pagrįstos kredito įstaigų priežiūros politika (OL L 287, 2013, p. 63).

3        Ieškovai yra banko akcininkai. Šio ieškinio pareiškimo metu Malacalza Investimenti turėjo 15 288 774 paprastąsias akcijas, sudarančias apytiksliai 2,016 % banko kapitalo, o V. Malacalza – 121 017 paprastųjų akcijų, sudarančių apytiksliai 0,011 % banko kapitalo.

4        Nuo 2016 m. kovo 31 d. iki 2018 m. rugpjūčio 3 d. V. Malacalza taip pat ėjo banko valdybos nario ir pirmininko pavaduotojo pareigas.

5        2015 m. balandžio 23 d., siekdamas ištaisyti nuosavo kapitalo trūkumą, nustatytą 2014 m. ECB atlikus išsamų vertinimą, neeilinis visuotinis banko akcininkų susirinkimas pritarė kapitalo padidinimui 850 mln. EUR.

6        2016 m. gruodžio 9 d. sprendimu ECB priėmė ankstyvosios intervencijos priemonę; pagal ją banko buvo paprašyta iki 2017 m. vasario 28 d. pateikti strateginį ir veiklos planus teikiamų neveiksnių paskolų kiekiui sumažinti, kuriuose būtų aiškiai nurodytos numatomos priemonės ir šio tikslo įgyvendinimo tvarkaraštis (toliau – ankstyvosios intervencijos priemonė).

7        Siekdama įgyvendinti ankstyvosios intervencijos priemonėje nustatytus tikslus, 2017 m. rugsėjo mėn. banko valdyba patvirtino rekapitalizavimo planą, kuriame, be kita ko, numatyta iki 2017 m. pabaigos kapitalą padidinti 560 mln. EUR.

8        Kai Commissione nazionale per le società e la borsa (Nacionalinė bendrovių ir vertybinių popierių biržos komisija, Italija) patvirtino prospektą, 2017 m. gruodžio 21 d. kapitalas buvo galutinai padidintas 544 mln. EUR.

9        2017 m. gruodžio 28 d. ECB pranešė bankui apie savo sprendimą, kuriuo nustatomi 2018 m. riziką ribojantys reikalavimai.

10      Vėliau bankas nesėkmingai bandė padidinti nuosavą kapitalą, kad atitiktų taikytinus reikalavimus. Vis trys bandymai išleisti nuosavo kapitalo investavimo priemones 2018 m. (kovo, gegužės ir birželio mėn.) baigėsi nesėkmingai dėl nedidelio investuotojų susidomėjimo.

11      Dėl šių nesėkmių banko valdyboje kilo nesutarimų, kaip pašalinti nuosavo kapitalo reikalavimų nesilaikymą ir įgyvendinti šio sprendimo 7 punkte nurodytą 2017 m. rekapitalizavimo planą. Dėl šių nesutarimų atsistatydino keletas asmenų, tarp jų ir V. Malacalza, todėl reikėjo paskirti naują valdybą. Banko akcininkai per 2018 m. rugsėjo 20 d. neeilinį visuotinį akcininkų susirinkimą paskyrė naujus valdybos narius: P. Modiano – į jos pirmininko, o F. Innocenzi – į generalinio direktoriaus pareigas.

12      Kadangi bankui nepavyko pateikti rinkai savo nuosavo kapitalo priemonių, 2018 m. rugsėjo 14 d. sprendimu (toliau – sprendimas dėl nuosavo kapitalo) ECB atsisakė patvirtinti banko parengtą nuosavo kapitalo apsaugos planą ir paprašė banko ne vėliau kaip iki 2018 m. lapkričio 30 d. pateikti naują planą, norint iki 2018 m. gruodžio 31 d. atkurti ir užtikrinti ilgalaikę atitiktį nuosavo kapitalo reikalavimams; šį planą dar turėjo patvirtinti banko valdyba.

13      Atsakydama į šį prašymą, 2018 m. lapkričio 12 d. banko valdyba priėmė dviejų etapų nuosavo kapitalo didinimo planą, t. y. pirmiausia numatyta išleisti 2 kategorijos subordinuotąsias obligacijas, o paskui – padidinti kapitalą, tam dar turėjo pritarti akcininkai.

14      Pirmasis etapas buvo įvykdytas Fondo interbancario di tutela dei depositi (Tarpbankinis indėlių apsaugos fondas, Italija; toliau – FITD) pasirašius 318,2 mln. EUR, o Banco di Desio e della Brianza – 1,8 mln. EUR vertės obligacijas.

15      Antrajame etape 2018 m. gruodžio 22 d. buvo sušauktas neeilinis visuotinis akcininkų susirinkimas, siekiant gauti pritarimą kapitalo didinimui, pakeičiant subordinuotąsias obligacijas į naujai išleidžiamas akcijas, siekiant padidinti 1 kategorijos nuosavo kapitalą.

16      Vis dėlto tam pasiūlymui nebuvo pritarta, nes per minėtą susirinkimą 70 % kapitalo turintys akcininkai pareiškė prieštaravimą. Prieš priimdami sprendimą akcininkai norėjo susipažinti su verslo planu ir 2018 m. banko veiklos balansu.

17      Po šių įvykių:

–        2018 m. gruodžio 23 d. bankas pranešime spaudai nurodė, kad, atmetus jo valdybos pateiktą pasiūlymą, pirmininko pavaduotoja ir dar vienas valdybos narys nedelsdami atsistatydino,

–        2019 m. sausio 2 d. kitame banko paskelbtame pranešime spaudai buvo paskelbta, kad nuo tos dienos atsistatydina dar penki banko valdybos nariai, įskaitant pirmininką P. Modiano ir generalinį direktorių F. Innocenzi,

–        tiems asmenims atsistatydinus, banko valdyba buvo atleista, pirma, pagal banko įstatų 18 straipsnio 12 dalį ir, antra, pagal Italijos civilinio kodekso 2 386 straipsnį.

18      Pagal banko įstatus likusieji keturi neatsistatydinę valdybos nariai toliau ėjo pareigas, kad užtikrintų einamųjų reikalų tvarkymą.

19      2019 m. sausio 1 d. ECB nusprendė bankui taikyti laikinąjį administravimą (toliau – sprendimas taikyti laikinąjį administravimą), vadovaujantis 1993 m. rugsėjo 1 d. decreto legislativo n. 385 – Testo unico delle leggi in materia bancaria e creditizia (Įstatyminis dekretas Nr. 385, kuriame išdėstomas Bankininkystės sąvadas) (GURI Nr. 230, 1993 m. rugsėjo 30 d. ir GURI Nr. 92 paprastasis priedas, toliau – Bankininkystės sąvadas), kuriuo į nacionalinę teisę perkeltas 2014 m. gegužės 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/59/ES, kuria nustatoma kredito įstaigų ir investicinių įmonių gaivinimo ir pertvarkymo sistema ir iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 82/891/EEB, [Europos Parlamento ir Tarybos] direktyvos 2001/24/EB, 2002/47/EB, 2004/25/EB, 2005/56/EB, 2007/36/EB, 2011/35/ES, 2012/30/ES bei 2013/36/ES ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentai (ES) Nr. 1093/2010 bei (ES) Nr. 648/2012 (OL L 2014, 173, p. 190), 29 straipsnis, ir dėl to:

–        paleista banko valdyba ir buvę jos nariai pakeisti trimis laikinaisiais administratoriais, įskaitant visų pirma P. Modiano ir F. Innocenzi,

–        paleistas banko priežiūros komitetas ir buvę jo nariai pakeisti kitais trimis asmenimis,

–        naujiems organams pavesta imtis būtinų priemonių užtikrinti, kad bankas vėl nuosekliai laikytųsi kapitalo reikalavimų.

20      2019 m. sausio 2 d. pranešime spaudai buvo paskelbta apie priimtą sprendimą taikyti laikinąjį administravimą, o Italijos nacionalinė bendrovių ir vertybinių popierių biržos komisija sustabdė prekybą banko išleistais ar garantuojamais vertybiniais popieriais to sprendimo taikymo laikotarpiu arba iki išsamios informacinės sistemos apie banko išleistus arba garantuojamus vertybinius popierius sukūrimo, ypač po to, kai rizikos ribojimu pagrįstos priežiūros srityje kompetentingos institucijos ėmėsi naujų iniciatyvų.

21      Iš naujo įvertinus sąlygas, kuriomis remiantis buvo priimtas sprendimas bankui taikyti laikinąjį administravimą, ši priemonė buvo pratęsta tris kartus, t. y. 2019 m. kovo 29 d., rugsėjo 30 d. ir gruodžio 20 d., siekiant stabilizuoti banko padėtį ir sudaryti sąlygas galutinai padidinti jo nuosavą kapitalą.

22      2019 m. rugpjūčio 9 d. bankas, Cassa Centrale Banca – Credito Cooperativo Italiano, FITD ir jo savanoriško investavimo fondas pasirašė pagrindų susitarimą, kuriame apibrėžiami verslo plano ypatumai, be kita ko, numatant 700 mln. EUR padidinti kapitalą ir išleisti naujų 2 kategorijos subordinuotųjų obligacijų.

23      2019 m. rugsėjo 18 d. rašte ECB, remdamasis Bankininkystės sąvado 56 straipsniu, nusprendė, kad numatytas kapitalo didinimas neprieštarauja patikimam ir apdairiam banko valdymui.

24      Taigi 2019 m. rugsėjo 20 d. buvo sušauktas neeilinis visuotinis banko akcininkų susirinkimas, kad būtų pritarta 700 mln. EUR vertės kapitalo padidinimui. Akcininkų susirinkimas tam pasiūlymui pritarė. Malacalza Investimenti tame susirinkime nedalyvavo.

25      2020 m. sausio 31 d., padidinus kapitalą, eiliniame visuotiniame banko akcininkų susirinkime buvo išrinkta nauja valdyba ir nauja stebėtojų taryba. Po rinkimų laikinieji administratoriai nariai ir stebėtojų taryba nedelsdami perdavė banko administravimą naujai išrinktiems organams; taip pasibaigė laikinasis (maždaug trylika mėnesių trukęs) šios kredito įstaigos administravimas.

 Šalių reikalavimai

26      Ieškovai Bendrojo Teismo prašo:

–        priteisti iš ECB žalos atlyginimą:

–        Malacalza Investimenti naudai – 870 525 670 EUR arba bet kokią kitą didesnę ar mažesnę sumą, kuri, Bendrojo Teismo nuomone, yra tinkama ir kuri turi būti nustatyta vadovaujantis teisingumo principu,

–        V. Malacalza naudai – 9 546 022 EUR arba bet kokią kitą didesnę ar mažesnę sumą, kuri, Bendrojo Teismo nuomone, yra tinkama ir kuri turi būti nustatyta vadovaujantis teisingumo principu,

–        jiems abiem – vykstant šiam procesui patirtas bylinėjimosi išlaidas ir honorarus,

–        prireikus – pripažinti galimai neteisėtas priemones negaliojančiomis,

–        įpareigoti ECB, vykdant pasirengimo nagrinėti bylą priemones:

–        pateikti patikrinimų ataskaitas, sprendimų projektus ir pačius sprendimus,

–        kartu su kitais rizikos ribojimu pagrįstos priežiūros dokumentais pateikti įvykusių banko valdybos posėdžių protokolus,

–        įpareigoti, vykdant pasirengimo nagrinėti bylą priemones:

–        atlikti ekspertizę:

–        dėl 2015–2019 finansinių metų duomenų, susijusių su kitų Italijos ir Europos Sąjungos bankų padėtimi, įvertinimo, visų pirma atsižvelgiant į atitinkamus pelno (nuostolių) ataskaitų straipsnius ir turto pozicijas, pozicijų lygius ir atidėjinius nurašytiems reikalavimams, likvidumo situacijas, ECB ir kompetentingų nacionalinių centrinių bankų kiekvienam iš šių bankų nustatytus nuosavo kapitalo reikalavimus ir kontrolės bei rizikos ribojimo vertinimo procesą (Supervisory Review and Evaluation Process; toliau – SREP), bet kokią galimą nurašytiems reikalavimams taikomą senatį ir šių duomenų palyginimą su atitinkamais banko tų pačių 2015–2019 finansinių metų duomenimis,

–        dėl to, ar Sąjungos ir nacionalinės priežiūros institucijos banko ir atskirų bankų atžvilgiu laikėsi vienodo požiūrio, ar ne,

–        dėl ieškovų patirtos žalos dydžio įvertinimo.

27      ECB, palaikomas Europos Komisijos, Bendrojo Teismo prašo:

–        pripažinti ieškinį nepagrįstu,

–        atmesti prašymus dėl pasirengimo nagrinėti bylą priemonių,

–        priteisti iš ieškovų visas bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

 Dėl reikalavimo atlyginti žalą

28      Ieškinyje ieškovai tvirtina, kad Sąjungos deliktinė atsakomybė kyla dėl aštuonių pažeidimų:

–        pirma, dėl to, kad ECB padarė pakankamai aiškų Italijos teisės pažeidimą, nes nesikišo ir neištaisė banko valdybos narių klaidinančių pareiškimų apie banko patikimumą;

–        antra, dėl to, kad ECB santykiuose su banko valdyba padarė pakankamai aiškų Sąjungos teisės aktų pažeidimą;

–        trečia, dėl to, kad ECB padarė pakankamai aiškų Italijos teisės aktų pažeidimą, nes 2019 m. rugsėjo 18 d. patvirtino kapitalo padidinimą, o tai prieštarauja banko įstatuose numatytai pirmumo teisei;

–        ketvirta, dėl to, kad ECB padarė pakankamai aiškų Italijos teisės aktų pažeidimą, nes paskyrė laikinuosius administratorius, kuriems kilo interesų konfliktas;

–        penkta, dėl to, kad ECB padarė pakankamai aiškų įvairių taisyklių ir principų pažeidimą, priimdamas ankstyvosios intervencijos priemonę;

–        šešta, dėl to, kad ECB sprendime dėl nuosavo kapitalo padarė pakankamai aiškų proporcingumo principo pažeidimą, nes bankui nustatė pernelyg trumpą laikotarpį jam keliamiems nuosavo kapitalo reikalavimams įvykdyti;

–        septinta, dėl to, kad ECB padarė pakankamai aiškų teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimą, nes akcininkams suteikė garantijų dėl banko padėties;

–        aštunta, dėl to, kad ECB padarė pakankamai aiškų akcininkų teisės į nuosavybę pažeidimą, kadangi jų turimų banko akcijų vertė gerokai sumažėjo.

29      Pirmiausia reikia priminti, kad Sąjunga yra teisinė sąjunga, kurioje užtikrinama jos institucijų, įstaigų, organų ir agentūrų teisės aktų atitikties, visų pirma Sutarčiai ir bendriesiems teisės principams, kontrolė (1986 m. balandžio 23 d. Sprendimo Les Verts / Parlamentas, 294/83, EU:C:1986:166, 23 punktas; taip pat žr. 2012 m. birželio 26 d. Sprendimo Lenkija / Komisija, C‑336/09 P, EU:C:2012:386, 36 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

30      Taigi privatūs asmenys, manantys, kad jiems turi įtakos aktai, kuriuos ECB priėmė vykdydamas rizikos ribojimu pagrįstos kredito įstaigų priežiūros uždavinius, gali ginčyti šių aktų galiojimą remdamiesi SESV 263, 267 arba 277 straipsniais, jeigu šių nuostatų taikymo sąlygos yra įvykdytos.

31      Be to, jei privatūs asmenys mano, kad ECB dėl jų nepriėmė jokio kito teisės akto (išskyrus rekomendaciją ar nuomonę), jie gali užginčyti institucijos neveikimą SESV 265 straipsnyje nustatyta tvarka.

32      Privatūs asmenys taip pat gali kreiptis dėl Sąjungos deliktinės atsakomybės ir prašyti žalos atlyginimo pagal SESV 340 straipsnio trečią pastraipą, jei mano, kad ECB vykdant rizikos ribojimu pagrįstos priežiūros uždavinius jiems buvo padaryta žalos.

 Dėl sąlygų, kuriomis gali kilti Sąjungos deliktinė atsakomybė ECB vykdant rizikos ribojimu pagrįstą kredito įstaigų priežiūrą

33      Šiuo klausimu reikia priminti, kad, kaip nurodyta suformuotoje jurisprudencijoje, iš Bendrojo Teismo procedūros reglamento 76 straipsnio ir 84 straipsnio 1 dalies matyti, kad ginčo ribas nustato ir apibrėžia bylos šalys ir kad Sąjungos teismas negali priimti sprendimo ultra petita (žr. 2020 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Alfamicro / Komisija, C‑623/19 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2020:734, 40 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

34      Tam, kad kiltų Sąjungos deliktinė atsakomybė, privatūs asmenys turi įrodyti, jog įvykdytos trys kumuliacinės sąlygos: veiksmų, priskiriamų institucijai ar jos tarnautojams, vykdant savo pareigas, neteisėtumas, žalos realumas ir priežastinis ryšys tarp galimų veiksmų ir nurodytos žalos (2016 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Ledra Advertising ir kt. / Komisija ir ECB, C‑8/15 P–C‑10/15 P, EU:C:2016:701, 64 punktas; taip pat žr. 2015 m. spalio 7 d. Sprendimo Accorinti ir kt. / ECB, T‑79/13, EU:T:2015:756, 65 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

35      Nagrinėjamu atveju Bendrasis Teismas mano esant reikalinga išnagrinėti, ar įvykdyta pirmoji iš šių sąlygų. Pagal jurisprudenciją taip yra tuo atveju, kai ginčijamas elgesys yra susijęs su teisės norma, kuria siekiama suteikti teisių privatiems asmenims, ir kai pažeidimas, dėl kurio priekaištaujama institucijai, yra pakankamai aiškus (2000 m. liepos 4 d. Sprendimo Bergaderm ir Goupil / Komisija, C‑352/98 P, EU:C:2000:361, 42 punktas; 2015 m. spalio 7 d. Sprendimo Accorinti ir kt. / ECB, T‑79/13, EU:T:2015:756, 67 punktas ir 2017 m. sausio 24 d. Sprendimo Nausicaa Anadyomène ir Banque d’escompte / ECB, T‑749/15, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:21, 69 punktas).

–       Dėl pirmojo reikalavimo, susijusio su teisės normų, dėl kurių gali kilti Sąjungos deliktinė atsakomybė, pobūdžiu

36      Dėl pirmojo reikalavimo jurisprudencijoje teigiama, kad teisės norma siekiama suteikti teisių privatiems asmenims, jeigu ja tiems asmenims suteikiama nauda, kuri gali būti vertinama kaip įgyta teisė, kai šia teisės norma siekiama apsaugoti jų interesus arba privatiems asmenims suteikiama teisių, kurių turinys yra pakankamai apibrėžtas (žr. 2019 m. gegužės 23 d. Sprendimo Steinhoff ir kt. / ECB, T‑107/17, EU:T:2019:353, 140 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2022 m. vasario 9 d. Sprendimo QI ir kt. / Komisija ir ECB, T‑868/16, EU:T:2022:58, 90 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

37      Tam, kad kiltų Sąjungos atsakomybė, teisės norma, kuria remiamasi, turi suteikti veiksmingą apsaugą tam privačiam asmeniui, kuris ja remiasi. Negalima atsižvelgti į tokią taisyklę, kuria privačiam asmeniui, kuris ja remiasi, nesuteikiama jokios teisės, net jeigu ja suteikiama teisė kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims (2019 m. gegužės 23 d. Sprendimo Steinhoff ir kt. / ECB, T‑107/17, EU:T:2019:353, 77 punktas; taip pat žr. 2022 m. vasario 9 d. Sprendimo QI ir kt. / Komisija ir ECB, T‑868/16, EU:T:2022:58, 90 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

–       Dėl antrojo reikalavimo, susijusio su pažeidimo, būtino Sąjungos deliktinei atsakomybei atsirasti, rūšimi

38      Kalbant apie antrąjį reikalavimą, pažymėtina, kad lemiamas kriterijus vertinant, ar padarytas pažeidimas yra pakankamai aiškus, yra tai, ar institucija akivaizdžiai ir šiurkščiai nepaisė savo diskrecijos ribų (2000 m. liepos 4 d. Sprendimo Bergaderm ir Goupil / Komisija, C‑352/98 P, EU:C:2000:361, 43 punktas; 2015 m. spalio 7 d. Sprendimo Accorinti ir kt. / ECB, T‑79/13, EU:T:2015:756, 67 punktas ir 2017 m. sausio 24 d. Sprendimo Nausicaa Anadyomène ir Banque d’escompte / ECB, T‑749/15, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:21, 69 punktas).

39      Taigi lemiamas veiksnys nustatant, ar padarytas pakankamai aiškus pažeidimas, yra institucijos diskrecijos apimtis (2005 m. liepos 12 d. Sprendimo Komisija / CEVA ir Pfizer, C‑198/03 P, EU:C:2005:445, 65 ir 66 punktai).

40      Šiuo tikslu Sąjungos teismas turi atsižvelgti į reguliuotinos situacijos sudėtingumą, teisės aktų taikymo ar aiškinimo sunkumus, pažeistos normos aiškumo ir tikslumo laipsnį bei padarytos teisės klaidos tyčinį ar nepateisinamą pobūdį (2010 m. kovo 3 d. Sprendimo Artegodan / Komisija, T‑429/05, EU:T:2010:60, 62 punktas).

41      Tokiomis aplinkybėmis vien paprastos vertinimo klaidos savaime nėra pakankamas pagrindas nustatyti aiškų ir sunkų pažeidimą (šiuo klausimu žr. 2008 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo MyTravel / Komisija, T‑212/03, EU:T:2008:315, 85 punktą).

42      Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad ECB ėmėsi veiksmų, dėl kurių jam priekaištaujama, vykdydamas jam pavestus rizikos ribojimu pagrįstos priežiūros uždavinius, siekdamas užtikrinti kredito įstaigų saugumą ir patikimumą.

43      Tam, kad ECB galėtų juos vykdyti, Reglamento Nr. 1024/2013 4 straipsniu jam suteikiami įgaliojimai atlikti tokias operacijas: išduoti ir panaikinti leidimus vykdyti bankų veiklą, prižiūrėti, kaip taikomi galiojantys rizikos ribojimo reikalavimai ir vidaus rizikos vertinimo sistemos, galimybė nustatyti papildomus nuosavo kapitalo reikalavimus ir atitinkamas valdymo taisykles.

44      Atlikdamas šias operacijas, ECB, kaip nurodyta Reglamento Nr. 1024/13 17 konstatuojamojoje dalyje, turi įvertinti atitinkamų bankų rizikos profilį ir kiekvienam bankui nustatyti aplinkybes, galinčias turėti jam įtakos, atsižvelgdamas į įstaigų įvairovę, jų dydį ir verslo modelius.

45      Tokiai analizei reikia atlikti vertinimą, o šis dėl sudėtingo pobūdžio, kaip nurodyta jurisprudencijoje, pateisina plačią ECB suteiktą diskreciją (šiuo klausimu žr. 2019 m. gegužės 8 d. Sprendimo Landeskreditbank Baden-Württemberg / ECB, C‑450/17 P, EU:C:2019:372, 86 punktą; 2023 m. gegužės 4 d. Sprendimo ECB / Crédit lyonnais, C‑389/21 P, EU:C:2023:368, 55 punktą ir 2017 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Crédit mutuel Arkéa / ECB, T‑712/15, EU:T:2017:900, 181 punktą).

46      Iš nurodytos jurisprudencijos matyti, jog šioje byloje ieškovai, norintys įrodyti ECB deliktinę atsakomybę, turi pakankamai įrodyti, kad ECB šiurkščiai ir aiškiai, viršydamas jam suteiktą diskreciją, pažeidė Sąjungos teisės normą, suteikiančią teisių privatiems asmenims.

47      Siekdamas nustatyti, ar toks pažeidimas buvo padarytas, Sąjungos teismas, vertindamas ieškovų pateiktus įrodymus, turi atsižvelgti į ECB suteiktą plačią diskreciją vykdant rizikos ribojimu pagrįstos priežiūros uždavinius.

–       Dėl ECB, palaikomo Komisijos, pateikto prašymo vadovautis bendrais valstybių narių įstatymams būdingais principais apibrėžiant Sąjungai taikomą deliktinės atsakomybės tvarką rizikos ribojimu pagrįstos priežiūros srityje

48      ECB, palaikomas Komisijos, prašė Bendrojo Teismo, atsižvelgiant į valstybių narių nacionalinę teisę, apibrėžti Sąjungai taikomą deliktinės atsakomybės tvarką rizikos ribojimu pagrįstos priežiūros srityje.

49      Pirma, ECB pasiūlė Sąjungos lygmeniu taikyti jurisprudenciją, suformuotą 2004 m. spalio 12 d. Sprendime Paul ir kt. (C‑222/02, EU:C:2004:606), kuriame Teisingumo Teismas konstatavo, kad nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias nacionalinės rizikos ribojimo priežiūros institucijos, veikiančios pagal taisykles, priimtas viešojo intereso naudai, atleidžiamos nuo deliktinės atsakomybės.

50      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad 2004 m. spalio 12 d. Sprendimas Paul ir kt. (C‑222/02, EU:C:2004:606) negali būti tiesiogiai taikomas šioje byloje, nes jis susijęs su nacionalinėmis valdžios institucijomis, o šioje byloje Bendrasis Teismas sprendžia dėl Sąjungos institucijos deliktinės atsakomybės, nors pagal Reglamento Nr. 1024/2013 4 straipsnį jai gali tekti vykdyti nacionalinėms valdžios institucijoms pavestus uždavinius rizikos ribojimu pagrįstos kredito įstaigų priežiūros srityje jame nustatytomis aplinkybėmis.

51      Vis dėlto reikia atkreipti dėmesį, kad 2004 m. spalio 12 d. Sprendime Paul ir kt. (C‑222/02, EU:C:2004:606) Teisingumo Teismas nustatė ryšį tarp galimai pažeista norma siekiamo tikslo ir galimybės (arba, priešingai, jos nebuvimo) privatiems asmenims kelti klausimą dėl priežiūros institucijų deliktinės atsakomybės. Iš tiesų tame sprendime Teisingumo Teismas konstatavo, kad, kadangi nacionalinė priežiūros institucija vykdo savo uždavinius viešojo intereso naudai, pagal Sąjungos teisę nedraudžiama, kad vadovaujantis nacionaline teise (nagrinėjamu atveju – Vokietijos teise) priežiūros institucija būtų atleista nuo atsakomybės (2004 m. spalio 12 d. Sprendimo Paul ir kt., C‑222/02, EU:C:2004:606, 32 punktas).

52      Panašiai Sąjungos lygmeniu buvo patvirtinta institucijų deliktinė atsakomybė tais atvejais, kai taisyklė sukuria teisių ieškovams (žr. šio sprendimo 36 ir 37 punktus), ir netaikoma tais atvejais, kai tokių teisių nesukuriama, visų pirma tuomet, kai taisyklėmis, kuriomis remiamasi, siekiama viešojo intereso tikslo arba jos yra institucinio pobūdžio, visų pirma suteikiant institucijoms įgaliojimus arba paskirstant juos institucijoms (šiuo klausimu žr. 2012 m. balandžio 19 d. Sprendimo Artegodan / Komisija, C‑221/10 P, EU:C:2012:216, 81 punktą; 2007 m. liepos 11 d. Sprendimo Fédération des industries condimentaires de France ir kt. / Komisija, T‑90/03, nepaskelbtas Rink., EU:T:2007:208, 61 punktą; 2019 m. gegužės 23 d. Sprendimo Steinhoff ir kt. / ECB, T‑107/17, EU:T:2019:353, 136–141 punktus; 2022 m. vasario 9 d. Sprendimo QI ir kt. / Komisija ir ECB, T‑868/16, EU:T:2022:58, 93–99 punktus).

53      Antra, ECB, palaikomas Komisijos, teigia, kad, remiantis jo atlikta analize, dauguma valstybių narių priežiūros institucijų atsakomybė galima tik tyčinės klaidos ar rimto nusižengimo atvejais. Jo nuomone, tokio požiūrio reikėtų laikytis Sąjungos lygmeniu taikant SESV 340 straipsnio trečioje pastraipoje nurodytus bendrus valstybių narių įstatymams būdingus principus. Tai reikalinga, kad ECB galėtų saugiai veikti dėl viešojo intereso ir nesibaimintų, kad bus apkaltintas net dėl nedidelio neatsargumo ar paprasto pažeidimo.

54      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad 1996 m. kovo 5 d. Sprendime Brasserie du pêcheur ir Factortame (C‑46/93 ir C‑48/93, EU:C:1996:79) Teisingumo Teismas dėl valstybių narių atsakomybės už Sąjungos teisės pažeidimą konstatavo, kad pareiga atlyginti privatiems asmenims padarytą žalą negali priklausyti nuo sąlygos, pagrįstos „kaltės samprata, kuri yra platesnė už [Sąjungos] teisėje vartojamą pakankamai [aiškaus] pažeidimo sąvoką“. Iš tiesų tokios papildomos sąlygos nustatymas kelia abejonių dėl teisės į žalos atlyginimą pagal Sąjungos teisės sistemą (1996 m. kovo 5 d. Sprendimo Brasserie du pêcheur ir Factortame, C‑46/93 ir C‑48/93, EU:C:1996:79, 79 punktas).

55      2021 m. kovo 25 d. Sprendime Balgarska Narodna Banka (C‑501/18, EU:C:2021:249) Teisingumo Teismas taip pat nurodė, kad Sąjungos teisėje draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias privačių asmenų teisė į žalos atlyginimą priklauso nuo papildomos sąlygos, kuri yra platesnė nei pakankamai aiškus Sąjungos teisės pažeidimas, susijęs su tyčiniu šio elgesio pobūdžiu, kaip numatyta Kredito įstaigų įstatymo 79 straipsnio 8 dalyje (žr. 2021 m. kovo 25 d. Sprendimo Balgarska Narodna Banka, C‑501/18, EU:C:2021:249, 121 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

56      Pagal lygiavertiškumo principą reikalaujama, kad visos ieškiniams ir skundams taikytinos teisės normos būtų vienodai taikomos tiek Sąjungos teisės pažeidimu, tiek panašiems nacionalinės teisės pažeidimu grindžiamiems ieškiniams ir skundams (žr. 2018 m. spalio 4 d. Sprendimo Kantarev, C‑571/16, EU:C:2018:807, 124 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

57      Vadinasi, pagal Sąjungos teisę draudžiama, jog valstybės narės ir, remiantis lygiavertiškumo principu, Sąjungos institucijos deliktinė atsakomybė priklausytų nuo sąlygų, kurios (pavyzdžiui, dėl tyčinės klaidos ar rimto nusižengimo buvimo) viršytų tai, kas taikoma pakankamai aiškiam Sąjungos teisės pažeidimui.

58      Ieškovų nurodytus aštuonis pažeidimus reikia išnagrinėti atsižvelgiant būtent į šiuos principus.

 Dėl pirmojo pažeidimo, grindžiamo tuo, kad ECB padarė pakankamai aiškų Italijos teisės pažeidimą, nes nesikišo ir neištaisė banko valdybos narių klaidinančių pareiškimų apie banko patikimumą

59      Dėl ECB padaryto pirmojo pažeidimo ieškovai teigia, kad, neištaisydamas galimai klaidinančių banko valdybos narių pareiškimų apie jo patikimumą, ECB padarė pakankamai aiškų trijų Italijos bankų teisės aktų nuostatų, t. y. Bankininkystės sąvado 53 straipsnio 1 dalies d-bis punkto, 53bis straipsnio 1 dalies d punkto ir 67 straipsnio 1 dalies e punkto pažeidimą.

60      ECB, palaikomas Komisijos, ginčija ieškovų argumentus.

61      Šiuo klausimu reikia priminti, kad Sąjungos institucijų neveikimas gali užtraukti Sąjungos atsakomybę, jeigu šios institucijos pažeidė Sąjungos teisės nuostatoje numatytą teisinę pareigą imtis veiksmų (1994 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo KYDEP / Taryba ir Komisija, C‑146/91, EU:C:1994:329, 58 punktas ir 2016 m. vasario 26 d. Sprendimo Šumelj ir kt. / Komisija, T‑546/13, T‑108/14 ir T‑109/14, EU:T:2016:107, 42 punktas).

62      Taip pat reikia priminti, jog pagal jurisprudenciją tam, kad kiltų Sąjungos deliktinė atsakomybė, atitinkama nuostata turi būti siekiama suteikti ieškovams teisę, kuri, kaip jie mano, buvo pažeista, o galimas pažeidimas turi būti pakankamai aiškus (žr. šio sprendimo 35 punktą).

63      Nagrinėjamu atveju nuostatos, kurios buvo pakankamai aiškiai pažeistos, šiame ginče taikomos ECB pagal Reglamento Nr. 1024/2013 9 straipsnį, kuriame numatyta, kad ši institucija veikia kaip kompetentinga institucija vietoj nacionalinės institucijos, jeigu (kaip nagrinėjamu atveju) prižiūrimos įstaigos priklauso jos kompetencijai pagal Reglamento Nr. 1024/2013 4 straipsnį.

64      Norint priimti sprendimą, šias nuostatas reikia išnagrinėti atsižvelgiant į jomis siekiamą tikslą.

65      Pirma, Bankininkystės sąvado 53 straipsnio 1 dalies d-bis punkte ir 67 straipsnio 1 dalies e punkte nurodoma informacija, kurią ECB turi skelbti apie kredito įstaigas ir prireikus apie tų įstaigų patronuojančiąją bendrovę, siekiant užtikrinti rinkų skaidrumą, taigi ir tinkamą jų veikimą bei visos finansų sistemos stabilumą.

66      Iš tiesų Bankininkystės sąvado 53 straipsnio 1 dalies d-bis punkte priežiūros institucijai pavedama skelbti informaciją apie kredito įstaigas, visų pirma informaciją apie nuosavo kapitalo pakankamumą, rizikos ribojimą, turimas akcijas, valdymą ir administracinę ar apskaitos struktūrą.

67      Be to, Bankininkystės sąvado 67 straipsnio 1 dalies e punkte nustatyta, kad, siekdama vykdyti konsoliduotą priežiūrą, priežiūros institucija, pasinaudodama bendrosiomis priemonėmis, patronuojančiajai bendrovei teikia informaciją apie visą bankų grupę arba jos dalyvius, susijusią su nuosavo kapitalo pakankamumu, įvairios sudėties rizikos ribojimu, akcijomis, įmonės valdymu, administracine ar apskaitos struktūra, taip pat vidaus kontrole ir darbo užmokesčio bei paskatų sistemomis.

68      Iš šių nuostatų formuluočių matyti, kad jomis nustatoma bendra ECB pareiga skelbti tam tikrų kategorijų informaciją viešojo intereso naudai, t. y. užtikrinti tinkamą rinkų veikimą ir stabilumą. Vis dėlto tose pačiose nuostatose nėra tiesiogiai ar netiesiogiai įtvirtinta ECB pareiga tam tikru būdu reaguoti į rinkos dalyvių pareiškimus apie tam tikrų įstaigų patikimumą, kuriuos kiti rinkos dalyviai laiko klaidinančiais. Todėl šios nuostatos neleidžia daryti išvados, kad investuotojai turi kokią nors teisę reikalauti, kad ECB imtųsi veiksmų kiekvienoje valstybėje narėje, kai apie jo prižiūrimas įstaigas pateikiama pastabų, kurios, investuotojų manymu, gali būti visiškai ar iš dalies nepagrįstos.

69      Žinoma, nagrinėjamu atveju tuos pareiškimus galėjo parengti banko valdybos nariai. Dėl jų einamų pareigų rinkos dalyviams šie pareiškimai galėjo pasirodyti patikimi. Todėl šie pareiškimai galėjo turėti įtakos banko kapitalą sudarančių akcijų vertei, o tai galėjo padaryti žalos ieškovams.

70      Vis dėlto reikia priminti, kad galimos turtinės žalos savaime nepakanka, kad kiltų Sąjungos deliktinė atsakomybė. Tam, kad tokia atsakomybė atsirastų, ieškovai turi įrodyti neteisėtus veiksmus. Šiuo tikslu pagal jurisprudenciją jie turi įrodyti, kad buvo padarytas pakankamai aiškus teisės normos, suteikiančios teisių privatiems asmenims, pažeidimas. Vis dėlto ieškovai neįrodė, kad tokia teisės norma egzistavo, ar juo labiau – kad buvo padarytas toks pažeidimas.

71      Nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad, jeigu ieškovai manė patyrę žalą dėl tokių pareiškimų, jie patys turėjo reaguoti ir ištaisyti pareiškimus, taip pat prireikus kreiptis į kompetentingus teismus dėl atsakingų asmenų patraukimo atsakomybėn.

72      Antra, Bankininkystės sąvado 53bis straipsnio 1 dalies d punkte numatyta, kad, kai tai reikalinga dėl susidariusios padėties, priežiūros institucija gali imtis konkrečių priemonių dėl vieno ar kelių bankų arba dėl bankų sistemos apskritai.

73      Šioje nuostatoje įtvirtinta, kad tokios priemonės gali nustatyti banko veiklai ar teritoriniams padaliniams taikomus apribojimus; bankui skirtą draudimą vykdyti tam tikras operacijas, įskaitant operacijas su įmonėmis, ir paskirstyti pelną ar kitus kapitalo elementus, taip pat draudimą mokėti palūkanas už finansines priemones, kurias priežiūros tikslais galima įtraukti į kapitalą; nustatyti bendros kintamos banko mokamo darbo užmokesčio dalies ribas, kai tai būtina patikimai kapitalo bazei išlaikyti, taip pat išskirtinę valstybės paramą gavusiems bankams nustatyti bendro įmonių vadovams mokamo darbo užmokesčio ribas.

74      Atsižvelgiant į Bankininkystės sąvado 53bis straipsnio 1 dalies d punkto formuluotę, reikia pripažinti, kad pats savaime šis punktas nėra svarbus nustatant, ar ECB privalėjo įpareigoti tam tikrus rinkos dalyvius ištaisyti savo pareiškimus dėl banko finansinio stabilumo, kuriuos kiti rinkos dalyviai laiko klaidingais. Šiuo klausimu ECB nėra tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyta tokio pobūdžio įpareigojimų. Šios nuostatos negalima aiškinti kaip nustatančios ECB pareigą, kurios Sąjungos teisės aktų leidėjas nenustatė (nes ji nebuvo įtraukta į teisės akto tekstą), nebent tos nuostatos taikymo sritis būtų nepagrįstai išplėsta.

75      Taigi ieškovų argumentus dėl pirmojo ECB galimai padaryto pažeidimo reikia atmesti.

 Dėl antrojo pažeidimo, grindžiamo tuo, kad ECB santykiuose su banko valdyba padarė pakankamai aiškų Sąjungos teisės aktų pažeidimą

76      Dėl antrojo ECB galimai padaryto pažeidimo ieškovai teigia, kad ECB padarė pakankamai aiškų Reglamento Nr. 1024/2013 4 ir 16 straipsnių pažeidimą, nes:

–        tarėsi su P. Modiano ir F. Innocenzi, kad jie 2019 m. sausio 2 d. atsistatydintų, taip sutrikdydamas banko valdybos veiklą ir sudarydamas prielaidas laikinajam banko administravimui;

–        2018 m. vasario 16 d. susitikime ir per tolesnį V. Malacalza, D. Nouy (ECB priežiūros valdybos pirmininkė) ir R. Quintana (ECB mikrolygio rizikos ribojimo priežiūros generalinio direktorato narys) dialogą siekė, kad banko valdybos įgaliojimai apsiribotų paprastu generalinio direktoriaus sprendimų tvirtinimu;

–        kelis mėnesius nuo valdybos slėpė banką ištikusių sunkumų nuosavo kapitalo srityje mastą ir tik 2018 m. birželio 21 d. informavo ją apie rašto, kurį ECB vis tik išsiuntė generaliniam direktoriui 2018 m. birželio 4 d., turinį.

77      ECB, palaikomas Komisijos, ginčija šiuos argumentus.

78      Siekiant priimti sprendimą, reikia iš eilės išnagrinėti abi ieškovų nurodytas nuostatas.

79      Pirma, Reglamento Nr. 1024/2013 4 straipsnyje nustatyta, kad ECB rizikos ribojimo principais pagrįstos priežiūros tikslais turi išimtinę kompetenciją visų valstybėse narėse įsteigtų kredito įstaigų atžvilgiu vykdyti, be kita ko, šiuos uždavinius: išduoti kredito įstaigoms leidimus veikti, vertinti pranešimus apie kredito įstaigų kvalifikuotųjų akcijų paketo dalių įsigijimą ir perleidimą ir užtikrinti, kad būtų laikomasi aktų, kuriais kredito įstaigoms nustatyti rizikos ribojimo reikalavimai nuosavo kapitalo reikalavimų, didelių pozicijų ribų, likvidumo ir valdymo srityse, įskaitant už kredito įstaigų valdymą atsakingų asmenų reputacijos, kompetencijos ir patirties reikalavimus.

80      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad veiksmai, dėl kurių priekaištaujama ECB, nesusiję su Reglamento Nr. 1024/2013 4 straipsniu. Šia nuostata ECB suteikiami įgaliojimai rizikos ribojimo srityje; konkrečiau tariant, joje numatoma, kad ECB turi „išimtinę kompetenciją“ naudotis kai kuriais iš jų, taip tarp šios institucijos ir nacionalinių valdžios institucijų padalijami uždaviniai, kuriuos galima numatyti tokioje srityje.

81      Taigi šia nuostata tiek, kiek ja institucijoms suteikiami ar joms paskirstomi įgaliojimai, siekiama bendrojo tikslo įgyvendinimo – organizuoti su veiklos sritimi susijusią reguliavimo sistemą viešojo intereso naudai, tačiau pati savaime ji nesuteikia asmenims teisių, dėl kurių būtų galima pareikšti ieškinį Bendrajame Teisme.

82      Antra, Reglamento Nr. 1024/2013 16 straipsnio 1 ir 2 dalyse ECB įgaliojamas, kad galėtų vykdyti jam pavestus uždavinius, reikalauti, kad kredito įstaigos jau ankstyvame etape imtųsi įvairių priemonių, jeigu tos įstaigos nesilaiko arba gali nesilaikyti rizikos ribojimo reikalavimų ar kai dėl kitų trūkumų negalima užtikrinti patikimo valdymo ar pakankamo rizikos draudimo tose įstaigose.

83      Šioje nuostatoje nurodytos priemonės gali apimti, be kita ko, reikalavimus padidinti nuosavą kapitalą, uždrausti arba apriboti kredito įstaigos veiklą, reikalauti nutraukti veiklą, keliančią pernelyg didelę riziką įstaigos patikimumui, arba atleisti iš pareigų įstaigos valdymo organo narius, nevykdančius jiems nustatytų įpareigojimų.

84      Be to, tokioje nuostatoje, kiek ja tik suteikiami įgaliojimai, savaime nenumatoma taisyklių, kuriomis siekiama suteikti teisių privatiems asmenims, bet organizuojamas bankų priežiūros sistemos veikimas viešojo intereso naudai, todėl dėl tokios nuostatos nekyla deliktinė Sąjungos atsakomybė.

85      Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad Reglamento Nr. 1024/2013 4 straipsnis ir 16 straipsnio 1 ir 2 dalys, kadangi jais nesiekiama suteikti teisių privatiems asmenims, negali būti pagrindas pripažinti, kad veiksmai, dėl kurių ECB priekaištaujama vykdant rizikos ribojimo pagrįstą banko priežiūrą, yra neteisėti ir dėl jų kyla Sąjungos atsakomybė.

86      Taigi ieškovų argumentus dėl antrojo ECB galimai padaryto pažeidimo reikia atmesti.

 Dėl trečiojo pažeidimo, grindžiamo tuo, kad ECB padarė pakankamai aiškų Italijos teisės aktų pažeidimą, nes 2019 m. rugsėjo 18 d. patvirtino kapitalo padidinimą, o tai prieštarauja banko įstatuose numatytai pirmumo teisei

87      Dėl trečiojo ECB galimai padaryto pažeidimo ieškovai teigia, kad ECB padarė pakankamai aiškų Bankininkystės sąvado 56 straipsnio pažeidimą, nes 2019 m. rugsėjo 18 d. patvirtino kapitalo padidinimą, o tai prieštarauja banko įstatuose numatytai akcininkų pirmumo teisei.

88      ECB, palaikomas Komisijos, ginčija šiuos argumentus.

89      Bankininkystės sąvado 56 straipsnis suformuluotas taip:

„1. Italijos bankas užtikrina, kad bankų įstatų pakeitimai neprieštarautų patikimam ir apdairiam valdymui.

2. Įrašymo į Įmonių registrą procedūrą galima pradėti tik atlikus 1 dalyje nurodytą patikrinimą.“

90      Nagrinėjamu atveju Bankininkystės sąvado 56 straipsnis taikomas ECB pagal Reglamento Nr. 1024/2013 9 straipsnį, kuriame numatyta, kad ši institucija veikia kaip kompetentinga institucija vietoj nacionalinės institucijos, jeigu (kaip nagrinėjamu atveju) prižiūrimos įstaigos priklauso jos kompetencijai pagal minėto reglamento 4 straipsnį.

91      Iš Bankininkystės sąvado 56 straipsnio matyti, kad priežiūros institucija, vykdydama jai pavestus uždavinius, turi patikrinti, ar kredito įstaigų įstatų pakeitimai atitinka iš patikimo ir apdairaus valdymo kylančius apribojimus; tik tuomet šiuos pakeitimus galima įregistruoti Įmonių registre.

92      Vis dėlto šis patikrinimas turėtų būti susijęs ne su tuo, ar numatomas įstatų pakeitimas atitinka akcininkų pirmumo teises, o su tuo, ar jis atitinka Bankininkystės sąvado 56 straipsnyje nustatytą patikimo ir apdairaus valdymo reikalavimą.

93      Taigi iš patikimo ir apdairaus valdymo reikalavimo matyti, kad, priešingai, nei teigia ieškovai, priežiūros institucijoms pagal Bankininkystės sąvado 56 straipsnį atliekant vertinimą reikia atsižvelgti į tikslą – užtikrinti kredito įstaigos ir apskritai visos finansų sistemos stabilumą.

94      Tokiomis aplinkybėmis reikia pripažinti, kad Bankininkystės sąvado 56 straipsnyje savaime nesuteikiama teisių privatiems asmenims, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 36 ir 37 punktus. Taigi ieškovų argumentus dėl trečiojo ECB galimai padaryto pažeidimo reikia atmesti.

 Dėl ketvirtojo pažeidimo, grindžiamo tuo, kad ECB padarė pakankamai aiškų Italijos teisės aktų pažeidimą, nes paskyrė laikinuosius administratorius, kuriems kilo interesų konfliktas

95      Dėl ketvirtojo ECB galimai padaryto pažeidimo ieškovai teigia, kad ECB padarė pakankamai aiškų Bankininkystės sąvado 71 straipsnio 6 dalies pažeidimą, nes laikinaisiais administratoriais paskyrė buvusius valdybos pirmininką P. Modiano ir banko generalinį direktorių F. Innocenzi. Kai šie asmenys galiausiai tapo laikinaisiais administratoriais, jiems jau buvo sudėtinga imtis veiksmų bendrovės vardu administravimo ir priežiūros organų (arba kai kurių jų narių) atžvilgiu, nes tuo tarpu tų organų nebeliko. Taigi paskyrus šiuos asmenis laikinaisiais administratoriais, jiems nebebuvo galima pareikšti ieškinio dėl atsakomybės už sprendimus, priimtus einant atitinkamai banko valdybos pirmininko ir generalinio direktoriaus pareigas.

96      ECB, palaikomas Komisijos, ginčija šiuos argumentus.

97      Visų pirma reikia pažymėti, kad sprendimas taikyti laikinąjį administravimą buvo panaikintas Bendrojo Teismo 2022 m. spalio 12 d. Sprendimu Corneli / ECB (T‑502/19, pateiktas apeliacinis skundas, EU:T:2022:627); ši aplinkybė neturi užkirsti kelio šios bylos nagrinėjimui.

98      Sprendimas buvo panaikintas ne dėl interesų konflikto, priešingai, nei teigia ieškovai šioje byloje, o dėl to, kad teisinis pagrindas, kuriuo ECB rėmėsi priimdamas šį sprendimą, buvo nustatytas klaidingai (2022 m. spalio 12 d. Sprendimo Corneli / ECB, T‑502/19, pateiktas apeliacinis skundas, EU:T:2022:627, 113 ir 114 punktai).

99      Be to, ieškinys dėl žalos atlyginimo dėl savo pobūdžio yra savarankiška teisių gynimo priemonė, kuri teisių gynimo priemonių sistemoje turi ypatingą funkciją ir kuriai taikomos naudojimosi sąlygos, nustatytos atsižvelgiant į jos specifinį tikslą (1971 m. balandžio 28 d. Sprendimo Lütticke / Komisija, 4/69, EU:C:1971:40, 6 punktas ir 1993 m. birželio 21 d. Nutarties Van Parijs ir kt. / Taryba ir Komisija, C‑257/93, EU:C:1993:249, 14 punktas).

100    Taigi pripažįstama, kad Bendrasis Teismas gali savarankiškai nagrinėti akto, kurį prašoma panaikinti ieškiniu dėl žalos atlyginimo, teisėtumą. Vis dėlto ieškiniu dėl panaikinimo siekiama, kad būtų skirta sankcija už teisiškai privalomo akto neteisėtumą, o ieškinio dėl žalos atlyginimo dalykas – prašymas atlyginti žalą, atsiradusią dėl Sąjungos institucijos ar organo neteisėto akto ar veiksmų (šiuo klausimu žr. 2015 m. spalio 7 d. Sprendimo Accorinti ir kt. / ECB, T‑79/13, EU:T:2015:756, 61 ir 62 punktus).

101    Tai patikslinus reikia pažymėti, kad iš Bankininkystės sąvado 71 straipsnio 6 dalies matyti, kad laikinieji administratoriai gali eiti pareigas tik tuomet, jei turi tam tikrų savybių, be kita ko, jie turi vengti interesų konfliktų. Tai reiškia, kad ECB, prieš skirdamas laikinuosius administratorius į pareigas, privalo patikrinti, ar atitinkamiems asmenims nekils interesų konflikto. Neatlikus tokio patikrinimo, tie asmenys net ir po paskyrimo faktiškai negalėtų eiti pareigų, jeigu neatitinka šio reikalavimo.

102    Reikalavimas vengti interesų konflikto apskritai yra nešališkumo principo, kuriuo, kaip nurodyta jurisprudencijoje, siekiama apsaugoti, pirma, viešąjį interesą ir, antra, privačių asmenų, galinčių nukentėti dėl interesų konflikto, interesus, dalis (pagal analogiją žr. 2006 m. balandžio 6 d. Sprendimo Camós Grau / Komisija, T‑309/03, EU:T:2006:110, 102 punktą ir 2019 m. birželio 6 d. Sprendimo Dalli / Komisija, T‑399/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:384, 100 punktą).

103    Pagal jurisprudenciją nešališkumo principu suteikiama subjektinė teisė privatiems asmenims; padarius pakankamai aiškų jos pažeidimą, gali kilti Sąjungos deliktinė atsakomybė už žalą, padarytą institucijai vykdant jai pavestus uždavinius.

104    Šiomis aplinkybėmis reikia manyti, kad Bankininkystės sąvado 71 straipsnio 6 dalimi siekiama suteikti teisių privatiems asmenims, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 36 ir 37 punktus.

105    Dėl patikrinimo, ar ECB padarė pakankamai aiškų Bankininkystės sąvado 71 straipsnio 6 dalies pažeidimą, reikia pažymėti, kad institucija, motyvuodama sprendimą taikyti laikinąjį administravimą, nenurodė, kad šis sprendimas buvo pagrįstas „sunkiais pažeidimais“, padarytais „administruojant“ banką, kaip tai suprantama pagal Bankininkystės sąvado 69octiesdecies straipsnio 1 dalies b punktą, siejamą su jo 70 straipsniu.

106    Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal Bankininkystės sąvado 69octiesdecies straipsnio 1 dalies b punktą ir 70 straipsnį priežiūros institucija gali taikyti įstaigai laikinąjį administravimą, jei nustatoma sunkių įstatymų ar kitų teisės aktų nuostatų pažeidimų, sunkių kredito įstaigos valdymo pažeidimų, itin pablogėjus banko ar bankų grupės padėčiai, jei numatomi dideli turtiniai nuostoliai, taip pat kai laikinojo administravimo motyvuotu prašymu prašo valdymo organai arba neeilinis visuotinis kredito įstaigos akcininkų susirinkimas.

107    Nagrinėjamu atveju, jei valdant banką buvo padaryta pažeidimų, siekiant apsaugoti akcininkų interesus reikėjo užtikrinti galimybę iškelti bylą už tai atsakingiems asmenims. Iš tiesų už akcininkams padarytą žalą atsakingi asmenys būtų ją atlyginę tik pareiškus ieškinį dėl atsakomybės buvusiems valdymo organų nariams. Tokiu atveju galbūt nederėjo laikinaisiais administratoriais skirti asmenų, anksčiau banke vykdžiusių administravimo funkcijas. Iš tiesų, paskyrus tuos asmenis, ieškovų teigimu, tokio ieškinio pareiškimas būtų tapęs mažai tikėtinas, nes laikinieji administratoriai nebuvo suinteresuoti būti patrauktais atsakomybėn.

108    Vis dėlto šiuo atveju padėtis buvo kitokia, nes, remiantis Bankininkystės sąvade vartojamomis sąvokomis, sprendimas bankui taikyti laikinąjį administravimą buvo grindžiamas ne „sunkiais pažeidimais“, kuriuos galimai padarė buvę banko valdymo organai, bet „itin pablogėjusia banko padėtimi“, kaip tai suprantama pagal to teisės akto 69octiesdecies ir 70 straipsnius.

109    Be to, bankas susidūrė su finansiniais sunkumais dar prieš P. Modiano paskiriant banko valdybos pirmininku, o V. Innocenzi atitinkamai – jo generaliniu direktoriumi (šio sprendimo 5–10 punktai).

110    Be to, reikia prisiminti, kad ECB, vykdydamas jam pavestus rizikos ribojimu pagrįstus uždavinius, turi plačią diskreciją, o teismai negali savo vertinimu pakeisti institucijos atlikto vertinimo (žr. šio sprendimo 45 punktą).

111    ECB, įgyvendindamas šią diskreciją ir neperžengdamas jos ribų, turėjo pagrindo manyti, kad tikslinga patikėti laikinąjį administravimą asmenims, gerai susipažinusiems su kredito įstaiga, kuriai skirta nagrinėjamoji priemonė, nes tuomet jie krizės sąlygomis galėjo greičiau reaguoti į daugelį kylančių sunkumų.

112    Tai leidžia manyti, kad ECB pagrįstai pasinaudojo diskrecijos teise, paskirdamas P. Modiano ir F. Innocenzi laikinaisiais administratoriais, nes jie buvo pakankamai gerai susipažinę su banko veikla, kad galėtų operatyviai reaguoti į jį ištikusią krizę.

113    Ieškovai teisingai pažymi, kad bendrovės vardu ieškinį dėl valdymo ir priežiūros organų, kurių nebeliko, narių veiksmų laikinojo administravimo laikotarpiu gali pareikšti laikinieji įgaliotiniai pagal Italijos bankininkystės sąvado 72 straipsnio 5 dalį.

114    Vis dėlto visuotinis akcininkų susirinkimas ir akcininkai, kuriems individualiai arba kartu priklauso penktadalis bendrovės kapitalo arba kitokia kredito įstaigos įstatuose numatyta akcinio kapitalo dalis, gali, atnaujinus įprastą kredito įstaigos valdymą, pareikšti ieškinį dėl valdymo ir priežiūros organų narių atsakomybės pagal Italijos civilinio kodekso 2393 ir 2393bis straipsnius per penkerius metus po to, kai tie asmenys nustojo eiti pareigas.

115    Taigi, atnaujinus įprastą banko valdymą, visuotinis akcininkų susirinkimas ir akcininkai, kuriems individualiai arba kartu priklausė penktadalis bendrovės kapitalo arba kitokia kredito įstaigos įstatuose numatyta akcinio kapitalo dalis, galėjo pareikšti ieškinį dėl atsakomybės buvusiems valdybos nariams P. Modiano ir F. Innocenzi per penkerius metus nuo tos dienos, kai jie nustojo eiti pareigas.

116    Šiomis aplinkybėmis juo labiau reikia pripažinti, kad, naudodamasis diskrecija ir paskirdamas P. Modiano ir V. Innocenzi laikinaisiais administratoriais, ECB neperžengė protingumo ribų.

117    Taigi, nenustačius jokio pakankamai aiškaus pažeidimo, argumentus dėl skundžiamo ketvirtojo ECB pažeidimo reikia atmesti.

 Dėl penktojo pažeidimo, grindžiamo tuo, kad ECB padarė pakankamai aiškų taisyklių ir principų pažeidimą, priimdamas ankstyvosios intervencijos priemonę

118    Dėl penktojo galimo ECB pažeidimo ieškovai pateikia šešis prieštaravimus dėl ankstyvosios intervencijos priemonės priėmimo; ECB, palaikomas Komisijos, juos ginčija.

–       Dėl pirmo prieštaravimo, grindžiamo tuo, kad ankstyvosios intervencijos priemonė buvo priimta remiantis vien tik reguliavimo sistemos pažeidimo rizika

119    Pirmame prieštaravime ieškovai teigia, kad ECB padarė pakankamai aiškų Bankininkystės sąvado 69octiesdecies straipsnio 1 dalies a punkto pažeidimą, nes priėmė ankstyvosios intervencijos priemonę esant vien tik taikytinos reguliavimo sistemos pažeidimo rizikai, nors, kaip jie mano, pagal šią nuostatą reikėjo pateikti numatomo pažeidimo įrodymų.

120    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad pagal Bankininkystės sąvado 69octiesdecies straipsnio 1 dalies a punktą Banca d’Italia (Italijos bankas) gali priimti jame nurodytas ankstyvosios intervencijos priemones, jeigu, atitinkamo banko ar jo grupės padėčiai sparčiai pablogėjus, jis nustato arba numato, be kita ko, kad buvo ar bus pažeistas 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 575/2013 dėl prudencinių reikalavimų kredito įstaigoms ir investicinėms įmonėms ir kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 648/2012 (OL L 176, 2013, p. 337), taip pat 2014 m. gegužės 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/65/ES dėl finansinių priemonių rinkų, kuria iš dalies keičiamos Direktyva 2002/92/EB ir Direktyva 2011/61/ES (OL L 173, 2014, p. 349), II antraštinė dalis.

121    Nagrinėjamu atveju Bankininkystės sąvado 69octiesdecies straipsnio 1 dalies a punktas taikomas ECB pagal Reglamento Nr. 1024/2013 9 straipsnį, kuriame numatyta, kad ši institucija veikia kaip kompetentinga institucija vietoj nacionalinės institucijos, jeigu (kaip nagrinėjamu atveju) prižiūrimos įstaigos priklauso jos kompetencijai pagal Reglamento Nr. 1024/2013 4 straipsnį.

122    Vadinasi, Bankininkystės sąvado 69octiesdecies straipsnio 1 dalies a punktu priežiūros institucijai suteikiami tik įgaliojimai priimti ankstyvosios intervencijos priemonę, jei pasibaigus vertinimui, kurį ji privalo atlikti, jame nustatytos sąlygos yra įvykdytos, tačiau jame savaime privatiems asmenims nesuteikiama teisių, dėl kurių įgyvendinimo jie galėtų kreiptis į Sąjungos teismą.

123    Šios išvados negali paneigti ieškovų argumentas, kad tai turėjo įtakos jų, kaip akcininkų, teisėms ir interesams, nes, ECB priėmus ankstyvosios intervencijos priemonę, jie nebegalėjo dalyvauti banko valdyme.

124    Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad į galimą ECB intervencijos poveikį kredito įstaigos akcininkų interesams galima atsižvelgti, sprendžiant dėl šios įstaigos deliktinės atsakomybės, tik tuomet, jei taisykle, kuria grindžiama ši intervencija, siekiama konkrečiai sukurti ar apsaugoti akcininkams suteiktą pakankamai apibrėžtą teisę.

125    Kaip nurodyta šio sprendimo 122 punkte, Bankininkystės sąvado 69octiesdecies straipsnio 1 dalies a punktu nesiekiama suteikti teisių privatiems asmenims (net ir akcininkams).

126    Iš tiesų ankstyvosios intervencijos priemonė pagal Bankininkystės sąvado 69octiesdecies straipsnio 1 dalies a punktą buvo priimta siekiant apsaugoti finansų sistemos stabilumą, taigi viešojo intereso naudai.

127    Taigi, ECB ankstyvosios intervencijos priemonės taikymą grindė taikytinoje reguliavimo sistemoje nustatytų reikalavimų pažeidimo rizika. Šiuo atžvilgiu rizika, į kurią buvo atsižvelgta, buvo specialiai ir konkrečiai pagrįsta atsižvelgiant į Bankininkystės sąvado 69octiesdecies straipsnio 1 dalies a punkte nustatytus kriterijus; pagal juos spartus prižiūrimo subjekto padėties pablogėjimas laikomas vienu iš galimo nuosavo kapitalo reikalavimų pažeidimo rodiklių.

128    Šiuo klausimu ECB ankstyvosios intervencijos priemonėje nurodė, kad:

–        2016 m. birželio mėn. banko bendro 1 lygio nuosavo kapitalo pakankamumo koeficientas (CET 1) ir 2 lygio nuosavo kapitalo pakankamumo koeficientas (TCR) buvo atitinkamai 12,29 % ir 14,37 %. Vis dėlto dėl numatomos šių dviejų koeficientų raidos 2017 m. jų vertės turėjo būti mažesnės nei praėjusiais metais, t. y. 10,35 % (CET 1) ir 12,19 % (TCR), o tai būtų neatitikę bendro 12,50 % nuosavo kapitalo reikalavimo (žr. ankstyvosios intervencijos priemonės 1.1.1 punktą);

–        nuosavo kapitalo pakankamumo koeficientai galėjo sumažėti dar labiau ir nesiekti nurodytų verčių, o finansiniai nuostoliai galėjo būti dar didesni, atsižvelgiant į pastarųjų metų nuolatinį nepakankamą banko pelningumą, didelę kredito riziką dėl neveiksnių paskolų kiekio, keliančio pavojų, kad prižiūrimas subjektas negaus pelno, taip pat neapibrėžtumą, kuri lėmė banko patvirtintame strateginiame plane numatytos sąnaudų mažinimo priemonės (žr. ankstyvosios intervencijos priemonės 1.1.2 ir 1.1.3 punktus).

129    Tokiomis aplinkybėmis reikia pripažinti, kad Bankininkystės sąvado 69octiesdecies straipsnio 1 dalies a punktu nesiekiama suteikti teisių privatiems asmenims ir kad būtent siekiant šio tikslo nagrinėjamu atveju jis buvo įgyvendintas priimant ankstyvosios intervencijos priemonę, todėl pirmąjį prieštaravimą reikia atmesti.

–       Dėl antro prieštaravimo, grindžiamo ankstyvosios intervencijos priemonėje numatytu įpareigojimu nepalankiomis sąlygomis perleisti galimai neveiksnias paskolas

130    Pateikdami antrąjį prieštaravimą ieškovai teigia, kad ECB padarė pakankamai aiškų Bankininkystės sąvado 69noviesdecies straipsnio pažeidimą, nes ankstyvosios intervencijos priemonėje įpareigojo banką nepalankiomis sąlygomis perleisti galimai neveiksnias paskolas. Ieškovų teigimu, pagal šią nuostatą negalima nustatyti tokio pobūdžio įpareigojimo; pagal ją galima tik įgyvendinti gaivinimo planą arba parengti derybų su kreditoriais dėl skolos restruktūrizavimo planą.

131    Pagal Bankininkystės sąvado 69noviesdecies straipsnį Italijos bankas gali prašyti kredito įstaigos arba bankų grupės patronuojančiosios bendrovės, jei Bankininkystės sąvado 69octiesdecies straipsnio 1 dalies a punkte nustatytos sąlygos yra įvykdytos, bent iš dalies įgyvendinti priimtą gaivinimo planą, parengti derybų su kreditoriais (ar dalimi jų) dėl skolos restruktūrizavimo planą arba prireikus pakeisti savo įmonės formą.

132    Naudodamasis šia teise, Italijos bankas gali pareikalauti atnaujinti gaivinimo planą, jei sąlygos, dėl kurių buvo priimta ankstyvosios intervencijos priemonė, skiriasi nuo plane numatytų prielaidų. Be to, jis gali nustatyti terminą planui įgyvendinti ir priežastims, dėl kurių buvo imtasi ankstyvosios intervencijos priemonės, pašalinti.

133    Nagrinėjamu atveju Bankininkystės sąvado 69noviesdecies straipsnis taikomas ECB pagal Reglamento Nr. 1024/2013 9 straipsnį, kuriame numatyta, kad ši institucija veikia kaip kompetentinga institucija vietoj nacionalinės institucijos, jeigu (kaip nagrinėjamu atveju) prižiūrimos įstaigos priklauso jos kompetencijai pagal Reglamento Nr. 1024/2013 4 straipsnį.

134    Reikia konstatuoti, kad Bankininkystės sąvado 69noviesdecies straipsnyje priežiūros institucijoms suteikiami tik įgaliojimai prašyti, kad kredito įstaigos parengtų ar įgyvendintų derybų dėl skolos restruktūrizavimo planą įvykdžius jame numatytas sąlygas, todėl juo savaime nesuteikiama teisių privatiems asmenims.

135    Taigi nagrinėjamu atveju kaip tik siekdamas viešojo intereso ECB ankstyvosios intervencijos priemonėje paprašė banko iki 2017 m. vasario 28 d. pateikti strateginį ir veiklos planus, kuriuose reikėjo bent jau:

–        nurodyti priemones, kurių bankas ketino imtis neveiksnių paskolų kiekiui sumažinti;

–        nustatyti kiekybinius neveiksnių paskolų kiekio mažinimo tikslus;

–        nurodyti tų priemonių įgyvendinimo grafiką;

–        parenkant priemones neveiksnių paskolų kiekiui sumažinti, atsižvelgti į minimalius ECB nustatytus tikslus, t. y. ne daugiau kaip 5,5 mlrd. EUR neveiksnių paskolų 2017 m. gruodžio 31 d., 4,6 mlrd. EUR – 2018 m. gruodžio 31 d. ir 3,7 mlrd. EUR – 2019 m. gruodžio 31 d.; ir

–        juos turi patvirtinti banko valdymo organas.

136    Taigi, priešingai, nei teigia ieškovai, ankstyvosios intervencijos priemone bankas nebuvo įpareigotas perleisti neveiksnias paskolas, juo labiau nebuvo reikalaujama to padaryti fiksuotomis kainomis per nustatytą laikotarpį. Vadovaujantis Bankininkystės sąvado 69noviesdecies straipsniu, priimdamas ankstyvosios intervencijos priemonę ECB tik paprašė banko pateikti strateginį ir veiklos planus neveiksnių paskolų daliai jo balanse sumažinti. Vis dėlto šiuos planus turėjo parengti ir patvirtinti bankas. Visų pirma jis turėjo nustatyti ir įgyvendinti atitinkamas priemones, pavyzdžiui, nurodyti, kurias neveiksnias paskolas perleisti, taip pat kokiomis sąlygomis, kam ir už kokią kainą tai reikia padaryti.

137    Be to, pagal Bankininkystės sąvado 69noviesdecies straipsnį nedraudžiama ankstyvosios intervencijos priemonėje nustatyti minimalius neveiksnių paskolų kiekio mažinimo tikslus ir terminus. Iš tiesų šia nuostata ECB tiesiogiai suteikiami įgaliojimai nustatyti terminą planui įgyvendinti ir priežastims, dėl kurių reikalinga ankstyvoji intervencija, pašalinti.

138    Šiomis aplinkybėmis reikia pripažinti, kad Bankininkystės sąvado 69noviesdecies straipsniu siekiama viešojo intereso tikslo ir nesiekiama suteikti teisių privatiems asmenims ir kad ECB nagrinėjamu atveju įgyvendino šį tikslą priimdamas antrame prieštaravime nagrinėjamą ankstyvosios intervencijos priemonę.

139    Taigi antrą prieštaravimą reikia atmesti.

–       Dėl trečio prieštaravimo, grindžiamo nuosavo kapitalo reikalavimų laikymusi konkrečiu laikotarpiu

140    Pateikdami trečiąjį prieštaravimą ieškovai teigia, kad ECB padarė pakankamai aiškų Reglamento Nr. 1024/2013 16 straipsnio 1 dalies b punkto pažeidimą, nes, priimdamas ankstyvosios intervencijos priemonę, laikė, kad bankas galėjo pažeisti nuosavo kapitalo reikalavimus praėjus daugiau kaip dvylikai mėnesių nuo šios priemonės priėmimo.

141    Ieškovų teigimu, Reglamento Nr. 1024/2013 16 straipsnio 1 dalies b punkte ECB įgaliojamas priimti priemonę kredito įstaigos atžvilgiu tik tais atvejais, kai ši įstaiga ne vėliau kaip per dvylika mėnesių nuo ECB intervencijos gali pažeisti taikytiną reguliavimo sistemą.

142    Šiuo klausimu reikia priminti, kad, kaip nurodyta šio sprendimo 82 ir tolesniuose punktuose, Reglamento Nr. 1024/2013 16 straipsniu ECB suteikiami rizikos ribojimu pagrįstos priežiūros įgaliojimai viešojo intereso naudai, nesuteikiant teisių privatiems asmenims.

143    Taigi trečią prieštaravimą reikia atmesti.

–       Dėl ketvirto prieštaravimo, grindžiamo vienodo požiūrio principo pažeidimu

144    Pateikdami ketvirtąjį prieštaravimą ieškovai teigia, kad ECB padarė pakankamai aiškų vienodo požiūrio principo pažeidimą, nes, priimdamas ankstyvosios intervencijos priemonę, bankui taikė griežtesnes priemones, palyginti su tomis, kurių buvo imtasi kitų įstaigų atžvilgiu, nors pastarųjų padėtis ir buvo panaši.

145    Šiuo klausimu reikia priminti, kad vienodo požiūrio principas yra įtvirtintas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 20 ir 21 straipsniuose ir pagal jį reikalaujama, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos – vienodai, jeigu toks požiūris nėra pateisinamas objektyviomis priežastimis (žr. 2017 m. kovo 7 d. Sprendimo RPO, C‑390/15, EU:C:2017:174, 41 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

146    Taigi vienodo požiūrio principu, kaip nurodyta jurisprudencijoje, suteikiama teisių privatiems asmenims (šiuo klausimu žr. 2015 m. spalio 7 d. Sprendimo Accorinti ir kt. / ECB, T‑79/13, EU:T:2015:756, 87 punktą ir 2017 m. sausio 24 d. Sprendimo Nausicaa Anadyomène ir Banque d’escompte / ECB, T‑749/15, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:21, 110 punktą).

147    Tokiomis aplinkybėmis reikia patikrinti, ar ECB, priimdamas ankstyvosios intervencijos priemonę, padarė sunkų ir aiškų vienodo požiūrio principo pažeidimą, viršydamas jam suteiktą plačią diskreciją.

148    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad vykdydamas savo rizikos ribojimu pagrįstus uždavinius ECB turi atlikti techninius vertinimus, atsižvelgdamas į daugybę kintamųjų, įskaitant nuosavo kapitalo ir likvidumo lygį, verslo modelius, valdymą, riziką, sisteminį poveikį ir makroekonominius scenarijus. Taigi rizikos ribojimu pagrįsta kredito įstaigų priežiūra negali apsiriboti kiekybiniu ir mechaniniu pavienių ir ekstrapoliuotų duomenų palyginimu; tam reikia atlikti bendrą rizikos ribojimu pagrįstą kredito įstaigos padėties vertinimą, o šis neatsiejamas nuo plačios diskrecijos.

149    Intervencinėje priemonėje, siekdamas įrodyti, kad banko padėtis sparčiai blogėja, ECB neapsiribojo vien kapitalo reikalavimų, susijusių su neveiksnių paskolų lygiu, pažeidimo konstatavimu; jis taip pat nurodė keletą veiksnių, kaip jis teigia, rodančių šios įstaigos pažeidžiamumą: kredito riziką (2 psl., 1.1.1 punktas), mažą pelningumą (2 psl., 1.1.1 punktas), ankstesniais metais patirtus nuostolius (3 psl., 1.12 punkto i papunktis), nedideles gautas veiklos pajamas (3 psl., 1.1.2 punkto i papunktis), labai didelį sąnaudų ir pajamų santykį (4 psl., 1.1.2 punkto i papunktis), neaiškumus dėl išlaidų taupymo priemonių (4 psl., 1.1.2 punkto iii papunktis) ir prastą likvidumo padėtį (7 psl., 2.4 punktas).

150    Pagal jurisprudenciją, jeigu ieškovas nurodo vienodo požiūrio principo pažeidimą, būtent jis turi tiksliai nustatyti panašias situacijas, kurios, kaip jis mano, buvo vertinamos skirtingai, arba skirtingas situacijas, kurios buvo vertinamos vienodai (šiuo klausimu žr. 2018 m. liepos 13 d. Sprendimo K. Chrysostomides & Co. ir kt. / Taryba ir kt., T‑680/13, EU:T:2018:486, 442 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

151    Nagrinėjamu atveju ieškovai turėjo įrodyti (jeigu to siekė), atsižvelgiant į šio sprendimo 149 punkte nurodytus parametrus, kad kitos Italijos kredito įstaigos, kurių padėtis buvo panaši, vertintos skirtingai.

152    Neginčijama, kad ieškovai savo dokumentuose pateikė ataskaitą, kurioje banko suteiktų neveiksnių paskolų kiekis palyginamas su kitų Italijos kredito įstaigų suteiktų paskolų kiekiu. Vis dėlto ieškovai nesusiejo šios konkrečios situacijos su ECB priimtais sprendimais, kad būtų galima konstatuoti, jog bankas ir kitos Italijos kredito įstaigos iš tiesų vertinamos skirtingai.

153    Taigi ketvirtą prieštaravimą reikia atmesti.

–       Dėl penkto prieštaravimo, grindžiamo proporcingumo principo pažeidimu

154    Penktame prieštaravime ieškovai teigia, kad ECB padarė pakankamai aiškų proporcingumo principo pažeidimą, nes nustatė bankui įpareigojimą, dėl kurio banko suteiktos paskolos iš karto nuvertėjo, todėl jis patyrė didelių nuostolių, nors buvo galima imtis ir ne tokių drastiškų priemonių.

155    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad proporcingumo principas, kaip bendrasis teisės principas, yra įtvirtintas ESS 5 straipsnio 4 dalyje, ir juo, remiantis jurisprudencija, suteikiama teisių privatiems asmenims (2001 m. gruodžio 6 d. Sprendimo Emesa Sugar / Taryba, T‑43/98, EU:T:2001:279, 64 punktas ir 2016 m. lapkričio 29 d. Sprendimo T & L Sugars ir Sidul Açúcares / Komisija, T‑279/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:683, 58 punktas).

156    Taigi privatūs asmenys gali prašyti taikyti Sąjungos deliktinę atsakomybę, jeigu įrodo, kad ECB veiksmais, prieštaraujančiais proporcingumo principui, jiems buvo padaryta žalos, su sąlyga, kad pateikia įrodymų, jog institucija padarė sunkų ir aiškų šio principo pažeidimą.

157    Remiantis jurisprudencija, pagal proporcingumo principą reikalaujama, kad Sąjungos institucijų veiksmai būtų tinkami atitinkamais teisės aktais siekiamiems teisėtiems tikslams įgyvendinti ir neviršytų to, kas būtina jiems pasiekti, todėl kai galima rinktis iš kelių tinkamų priemonių, reikia pasirinkti mažiausiai suvaržančią, o sukelti nepatogumai neturi būti neproporcingi siekiamiems tikslams (2020 m. liepos 8 d. Sprendimo VQ / ECB, T‑203/18, EU:T:2020:313, 61 punktas; taip pat žr. 2021 m. sausio 20 d. Sprendimo ABLV Bank / BPV, T‑758/18, EU:T:2021:28, 142 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

158    Gavęs prašymą patikrinti, ar laikomasi proporcingumo principo, teismas turi paisyti Sąjungos institucijoms suteiktos diskrecijos (2017 m. gegužės 16 d. Sprendimo Landeskreditbank Baden-Württemberg / ECB, T‑122/15, EU:T:2017:337, 68 punktas).

159    Šiuo klausimu reikėtų priminti, kad, kaip nurodyta šio sprendimo 45 punkte, ECB, vykdydamas rizikos ribojimu pagrįstos priežiūros uždavinius, turi plačią diskreciją.

160    Kaip matyti iš formuluotės, vartotos ankstyvosios intervencijos priemonės priėmimui pateisinti, ECB toliau nurodytu būdu nagrinėjo, ar įpareigojimas, kurį jis ketino taikyti banko turtą sudarančioms, tačiau neveiksnioms paskoloms (tai, ECB nuomone, būtina paisant Sąjungos teisės aktuose nustatytų kapitalo reikalavimų), yra proporcingas.

161    Visų pirma savo analizėje ECB pripažino, kad bankas gali pažeisti kapitalo reikalavimus, susijusius su neveiksniomis paskolomis (ankstyvosios intervencijos priemonės 1.1.1 punktas).

162    Tuomet ECB atkreipė dėmesį į tai, kad 2016 m. birželio 14 d. banko pateiktas strateginis planas neatitinka institucijos suformuluotų tikslų, susijusių su sąnaudų ir pajamų santykio ir neveiksnių paskolų kiekio mažinimu (ankstyvosios intervencijos priemonės 1.1.5 punktas).

163    Be to, jis pažymėjo, kad banko finansinė būklė smarkiai pablogėjo: 2013–2016 m. kredito rizika labai padidėjo, o turimas likvidus turtas smarkiai sumažėjo (ankstyvosios intervencijos priemonės 2.3 ir 2.4 punktai).

164    Remdamasis tuo, ECB padarė išvadą, kad priemonė, kuria bankas buvo įpareigotas pateikti strateginį ir veiklos planus neveiksnių paskolų kiekiui sumažinti, buvo:

–        proporcinga atsižvelgiant į banko padėtį;

–        tinkama prižiūrimo subjekto riziką ribojančiai padėčiai pagerinti, nes aukštas neveiksnių paskolų lygis buvo vienas iš pagrindinių rizikos veiksnių, su kuriais susidūrė bankas;

–        būtina siekiamam tikslui – banko turtinės padėties pagerinimui – pasiekti, nes nemanė, kad tai būtų galima padaryti įgyvendinant kokią nors kitą priemonę (ankstyvosios intervencijos priemonės 1.1.5 punktas).

165    Remdamasis šia analize, ECB, atsižvelgdamas į bankui kylančią riziką, turėjo pagrindo manyti, kad buvo tikslinga ir būtina priimti ankstyvosios intervencijos priemonę, nesant alternatyvių sprendimų, leidžiančių tinkamai įveikti tuo metu bankui iškilusius sunkumus.

166    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia pripažinti, kad ieškovai nepateikė įrodymų, leidžiančių manyti, kad priimdamas ankstyvosios intervencijos priemonę ECB padarė pakankamai sunkų ir aiškų proporcingumo principo pažeidimą.

167    Taigi penktą prieštaravimą, o kartu su juo ir argumentus dėl penktojo ECB galimai padaryto pažeidimo apskritai reikia atmesti.

–       Dėl šešto prieštaravimo, susijusio su ieškovų pateiktu prieštaravimu dėl ankstyvosios intervencijos priemonės neteisėtumo

168    Ieškovai prašo Bendrojo Teismo, remiantis SESV 277 straipsniu, papildomai pripažinti, kad ankstyvosios intervencijos priemonė netaikytina, nes yra neteisėta dėl šio sprendimo 119–167 punktuose nurodytų priežasčių.

169    Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal SESV 277 straipsnį bet kuri teismo proceso, kuriame ginčijamas Sąjungos institucijos, įstaigos, organo ar agentūros priimtas visuotinai taikomas aktas, šalis gali remtis SESV 263 straipsnio antrojoje pastraipoje nurodytais pagrindais, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas tą aktą pripažintų netaikytinu, nepaisant to, kad SESV 263 straipsnio šeštoje pastraipoje nustatytas terminas yra pasibaigęs.

170    Pagal jurisprudenciją neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas taikomas tik visuotinai taikomiems aktams, priešingu atveju jis nepriimtinas (1993 m. spalio 26 d. Sprendimo Reinarz / Komisija, T‑6/92 ir T‑52/92, EU:T:1993:89, 56 punktas).

171    Aktas yra visuotinai taikomas, kaip tai suprantama pagal SESV 277 straipsnį, jeigu jis taikomas objektyviai apibrėžtoms situacijoms ir sukelia teisinių pasekmių abstrakčiai numatytai asmenų kategorijai (2018 m. vasario 28 d. Sprendimo Paulini / ECB, T‑764/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:101, 32 punktas ir 2021 m. gegužės 5 d. Sprendimo Pharmaceutical Works Polpharma / EMA, T‑611/18, EU:T:2021:241, 90 punktas).

172    Nagrinėjamu atveju taip nėra, nes ankstyvosios intervencijos priemonę ECB priėmė būtent banko atžvilgiu; joje bankas įpareigojamas, atsižvelgiant į jam iškilusius kapitalo sunkumus, pateikti strateginį ir veiklos planus, kad būtų teikiama mažiau neveiksnių paskolų.

173    Vadinasi, ankstyvosios intervencijos priemonė nėra visuotinai taikomas aktas, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 171 punkte nurodytą jurisprudenciją.

174    Taigi neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą reikia atmesti kaip nepriimtiną.

 Dėl šešto pažeidimo, grindžiamo tuo, kad ECB sprendime dėl nuosavo kapitalo bankui nustatė pernelyg trumpą laikotarpį jam keliamiems nuosavo kapitalo reikalavimams įvykdyti

175    Dėl šešto ECB galimai padaryto pažeidimo ieškovai teigia, kad jis sprendime dėl nuosavo kapitalo bankui nustatė pernelyg trumpą laikotarpį jam keliamiems nuosavo kapitalo reikalavimams įvykdyti. Konkrečiau kalbant, ieškovų teigimu, nebuvo protinga reikalauti, kad bankas įvykdytų šiuos reikalavimus iki 2018 m. gruodžio 31 d., t. y. vos per 19 darbo dienų po ECB nustatytos datos, kai banko valdyba turi pateikti ir patvirtinti nuosavo kapitalo apsaugos planą.

176    ECB, palaikomas Komisijos, ginčija šiuos argumentus.

177    Šiuo klausimu reikia priminti, kad ECB vertinimas dėl priemonių, kurių reikia imtis problemoms išspręsti, sudaro proporcingumo principo vertinimo dalį. Šis principas buvo išnagrinėtas vertinant penktąjį galimą ECB pažeidimą, susijusį su ankstyvosios intervencijos priemone (penktas prieštaravimas). Kalbant apie šeštąjį galimą ECB pažeidimą, proporcingumo principas nurodomas dėl sprendimo dėl nuosavo kapitalo, o šis taip pat ginčijamas dėl proporcingumo principo pažeidimo.

178    Kaip nurodyta šio sprendimo 155 ir 156 punktuose, pagal jurisprudenciją proporcingumo principu suteikiama teisių privatiems asmenims. Iš tiesų pagal šį principą privatūs asmenys gali prašyti taikyti Sąjungos deliktinę atsakomybę, jeigu įrodo, kad ECB veiksmais, prieštaraujančiais proporcingumo principui, jiems buvo padaryta žalos, su sąlyga, kad pateikia įrodymų, kad institucija padarė sunkų ir aiškų šio principo pažeidimą.

179    Nagrinėjamu atveju reikia patikrinti, ar priimdamas sprendimą dėl nuosavo kapitalo ECB laikėsi proporcingumo principo.

180    Šiuo klausimu reikia manyti, kad ECB sprendimo dėl nuosavo kapitalo tekste tiksliai įvertino jo proporcingumą.

181    Pirma, jis pažymėjo, kad 2018 m. bankas tris kartus (kovo, gegužės ir birželio mėn.) nesėkmingai bandė pateikti rinkai savo nuosavo kapitalo priemonių ir kad dėl to atsistatydino keli valdybos nariai, įskaitant V. Malacalza, todėl reikėjo paskirti naują valdybą. Taigi, ECB nuomone, banko kapitalo patikimumas ir valdymas buvo rizikingas ir neapibrėžtas (sprendimo dėl nuosavo kapitalo 1.1 punktas).

182    Antra, ECB teigė, kad pagal 2018 m. birželio 22 d. banko pateiktą nuosavo kapitalo išsaugojimo planą nebuvo galima įvykdyti bendro nuosavo kapitalo reikalavimo per tinkamą laikotarpį, atsižvelgiant į tai, kad pasiūlytų priemonių realumas, įgyvendinimo grafikas ir veiksmingumas smarkiai priklausė nuo rinkos sąlygų ir investuotojų susidomėjimo, o šie tuo metu bankui nebuvo palankūs (sprendimo dėl nuosavo kapitalo 2.1.1 punktas).

183    Galiausiai ECB laikėsi nuomonės, kad net darant prielaidą, jog 2018 m. birželio 22 d. nuosavo kapitalo apsaugos plane numatytos banko priemonės buvo įgyvendintos, jos nebūtų galėjusios patikimai užtikrinti ilgalaikį nuosavo kapitalo reikalavimų laikymąsi (sprendimo dėl nuosavo kapitalo 2.1.2 punktas).

184    Remdamasis šia analize, ECB, atsižvelgdamas į tai, kad bankui artimiausiu metu iš tiesų gali nepavyti atkurti nuosavo kapitalo, turėjo pagrindo nuspręsti, kad tikslinga (ir būtina) paprašyti banko ne vėliau kaip iki 2018 m. lapkričio 30 d. pateikti naują planą, norint iki 2018 m. gruodžio 31 d. atkurti ir užtikrinti ilgalaikę atitiktį kapitalo reikalavimams; šį planą dar turėjo patvirtinti banko valdyba. ECB nuomone, tik šiuo sprendimu buvo galima pasiekti norimą tikslą, t. y. atkurti banko turtinę padėtį (sprendimo dėl nuosavo kapitalo 2.1.2 punktas).

185    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia pripažinti, kad ieškovai nepateikė įrodymų, leidžiančių manyti, kad priimdamas sprendimą dėl nuosavo kapitalo ECB padarė pakankamai aiškų proporcingumo principo pažeidimą.

186    Taigi ieškovų argumentus dėl šeštojo ECB galimai padaryto pažeidimo reikia atmesti.

 Dėl septintojo pažeidimo, grindžiamo tuo, kad ECB padarė pakankamai aiškų teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimą, nes akcininkams suteikė garantijų dėl banko padėties

187    Dėl septintojo pažeidimo ieškovai nurodo tris prieštaravimus, grindžiamus galimu ECB padarytu pakankamai aiškiu teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu.

188    ECB, palaikomas Komisijos, visus juos ginčija.

189    Pirmiausia reikia priminti, kad pagal jurisprudenciją teisėtų lūkesčių apsaugos principas yra bendrasis Sąjungos teisės principas, pagal kurį privatiems asmenims siekiama suteikti teisių (1992 m. gegužės 19 d. Sprendimo Mulder ir kt. / Taryba ir Komisija, C‑104/89 ir C‑37/90, EU:C:1992:217, 15 punktas ir 2001 m. gruodžio 6 d. Sprendimo Emesa Sugar / Taryba, T‑43/98, EU:T:2001:279, 64 punktas).

190    Kaip nurodyta jurisprudencijoje, tam, kad būtų galima remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu, turi būti įvykdytos trys kumuliacinės sąlygos. Suinteresuotasis asmuo iš Sąjungos valdžios institucijų patvirtintų ir patikimų šaltinių turi būti gavęs tikslias, besąlygines ir tarpusavyje derančias garantijas. Šios garantijos turi būti tokios, kad asmeniui, kuriam jos skirtos, atsirastų teisėtų lūkesčių. Šios garantijos turi atitikti taikytinas teisės normas (2015 m. spalio 7 d. Sprendimo Accorinti ir kt. / ECB, T‑79/13, EU:T:2015:756, 75 punktas ir 2017 m. sausio 24 d. Sprendimo Nausicaa Anadyomène ir Banque d’escompte / ECB, T‑749/15, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:21, 81 punktas).

191    Jurisprudencijoje taip pat nurodyta, kad galimybę remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu turi bet kuris ekonominės veiklos vykdytojas, kuriam valdžios institucija suteikė pagrįstų lūkesčių. Vis dėlto, jei atidus ir pakankamai informuotas ekonominės veiklos vykdytojas galėjo numatyti, kad priemonės priėmimas paveiks jo interesus, jis negali remtis šiuo principu priėmus tą priemonę. Be to, ekonominės veiklos vykdytojai negali pagrįstai tikėtis išlaikyti esamą padėtį, kuri gali būti pakeista valdžios institucijoms įgyvendinant savo diskreciją (žr. 2022 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Admiral Gaming Network ir kt., C‑475/20–C‑482/20, EU:C:2022:714, 62 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

192    Visus tris ieškovų prieštaravimus reikia išnagrinėti atsižvelgiant būtent į šias aplinkybes.

–       Dėl pirmo prieštaravimo, grindžiamo tuo, kad ECB nesikišo dėl banko valdybos narių klaidinančių pareiškimų

193    Pirmajame prieštaravime ieškovai teigia, kad ECB padarė pakankamai aiškų teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimą, nes nesikišo ir neištaisė valdybos narių klaidinančių pareiškimų dėl banko finansinio patikimumo.

194    Šiuo klausimu reikia priminti, kad dėl šių ECB priskirtinų veiksmų buvo priekaištaujama ir argumentuose dėl pirmojo pažeidimo; ten ieškovai siekė įrodyti (nors ir nesėkmingai), kad ši institucija pagal Italijos teisę turėjo įsikišti ir ištaisyti banko valdybos narių klaidinančius pareiškimus (šio sprendimo 59 ir paskesni punktai).

195    Dėl septintojo galimo ECB pažeidimo reikia pažymėti, kad tie patys veiksmai ginčijami nurodant teisėtų lūkesčių apsaugos principą, nes ieškovai teigia, kad ECB neįsikišus ir neištaisius tų pareiškimų jiems kilo teisėtų lūkesčių dėl banko finansinio patikimumo.

196    Nepaneigiant to, kad ieškovai galėjo tikėtis banko padėties pagerėjimo, reikia pažymėti, pirma, kad tai, jog ECB nesikišo ir neištaisė galimai klaidinančių pareiškimų, nereiškia, jog ECB suteikė patikinimą dėl jo numatomų veiksmų banko atžvilgiu, ir, antra, bet kuriuo atveju toks neveikimas (vertinant pagal formą) akivaizdžiai neatitinka reikalavimo, jog tam, kad garantijos galėtų sukelti teisėtų lūkesčių, jos turi būti tikslios, besąlyginės ir tarpusavyje derančios, kaip priminta šio sprendimo 190 punkte.

197    Taigi pirmą prieštaravimą reikia atmesti.

–       Dėl antro prieštaravimo, grindžiamo tuo, kad ECB teigiamai įvertino banko iki 2019 m. atliktus kapitalo padidinimus

198    Antrame prieštaravime ieškovai teigia, kad ECB padarė pakankamai aiškų teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimą, nes teigiamai įvertino banko iki 2019 m. atliktus kapitalo padidinimus.

199    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad ieškovai savo pateiktuose dokumentuose bendrai nurodė, kad bankas padidino savo kapitalą 2015, 2016, 2017 ir 2018 m., tačiau tiksliai nenurodė, kurie iš tų padidinimų buvo konkrečiai susiję su prieštaravimu.

200    Be to, ieškovai nepateikė jokių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad ECB teigiamai įvertino banko iki 2019 m. atliktus kapitalo padidinimus ir kad šie vertinimai atitiko šio sprendimo 190 punkte nurodytus reikalavimus, kad galėtų ieškovams sukelti teisėtų lūkesčių dėl institucijos veiksmų.

201    Tam, kad prieštaravimas būtų priimtinas, būtina, jog pagrindiniai faktiniai ir teisiniai duomenys, kuriais remiamasi tokiame prieštaravime, būtų bent glaustai, nuosekliai ir suprantamai nurodyti ieškovo pateiktuose dokumentuose. Šie duomenys yra būtini, kad atsakovas galėtų pasirengti gynybai, o Bendrasis Teismas – priimti sprendimą dėl pateiktų argumentų (šiuo klausimu žr. 2015 m. spalio 6 d. Sprendimo Corporación Empresarial de Materiales de Construcción / Komisija, T‑250/12, EU:T:2015:749, 101 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

202    Taigi antrą prieštaravimą reikia atmesti kaip nepriimtiną.

–       Dėl trečio prieštaravimo, grindžiamo ECB suteiktomis banko patikimumo garantijomis

203    Trečiame prieštaravime ieškovai teigia, kad ECB padarė pakankamai aiškų teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimą, nes suteikė banko akcininkams banko patikimumo garantijų, todėl šie atliko didelių investicijų.

204    Šiuo klausimu reikėtų pažymėti, kad ieškovai nepateikė jokių jų teiginius pagrindžiančių įrodymų, leidžiančių nustatyti, kokias banko finansinio patikimumo garantijas ECB suteikė ir kokiomis aplinkybėmis tai padaryta.

205    Pagal šio sprendimo 201 punkte nurodytą jurisprudenciją tam, kad prieštaravimas būtų priimtinas, būtina, jog pagrindiniai faktiniai ir teisiniai duomenys, kuriais remiamasi tokiame prieštaravime, būtų bent glaustai, nuosekliai ir suprantamai nurodyti ieškovo pateiktuose dokumentuose.

206    Atsižvelgiant į šias aplinkybes, trečią prieštaravimą reikia atmesti kaip nepriimtiną.

207    Kadangi visi prieštaravimai buvo atmesti, visus argumentus dėl septintojo pažeidimo taip pat reikia atmesti.

 Dėl aštuntojo pažeidimo, grindžiamo tuo, kad ECB padarė pakankamai aiškų akcininkų teisės į nuosavybę pažeidimą, kadangi dėl jo veiksmų ir neveikimo akcininkų turimų banko akcijų vertė gerokai sumažėjo

208    Dėl aštuntojo ECB galimai padaryto pažeidimo ieškovai teigia, kad ECB pažeidė jų teisę į nuosavybę, kadangi dėl institucijos veiksmų ir neveikimo akcininkų turimų banko akcijų vertė gerokai sumažėjo.

209    ECB, palaikomas Komisijos, ginčija šiuos argumentus.

210    Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal Chartijos 17 straipsnio 1 dalį kiekvienas asmuo turi teisę valdyti teisėtai įgytą nuosavybę, ja naudotis, disponuoti ir palikti paveldėtojams. Nuosavybė negali būti atimta, išskyrus atvejus, kai tai yra būtina visuomenės poreikiams, ir tik įstatymo nustatytais atvejais bei sąlygomis laiku ir teisingai už ją atlyginant. Nuosavybės naudojimą gali reglamentuoti įstatymai, kiek tai būtina atsižvelgiant į bendruosius interesus.

211    Jurisprudencijoje nurodyta, kad Chartijos 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į nuosavybę yra teisės norma, suteikianti teisių privatiems asmenims (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Ledra Advertising ir kt. / Komisija ir ECB, C‑8/15 P–C‑10/15 P, EU:C:2016:701, 66 punktą ir 2019 m. gegužės 23 d. Sprendimo Steinhoff ir kt. / ECB, T‑107/17, EU:T:2019:353, 96 punktą).

212    Taigi reikia išnagrinėti, ar ECB padarė sunkų ir aiškų ieškovų teisės į nuosavybę pažeidimą.

213    Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal šio sprendimo 201 punkte nurodytą jurisprudenciją tam, kad ieškinys būtų priimtinas, būtina, jog pagrindiniai faktiniai ir teisiniai duomenys, kuriais remiamasi tokiame ieškinyje, būtų bent glaustai, nuosekliai ir suprantamai nurodyti ieškovų pateiktuose dokumentuose.

214    Nagrinėjamu atveju ieškovai nurodė, kad jų turimų akcijų vertė sumažėjo, kaip jie teigia, dėl banko sprendimų, priimtų po to, kai ECB ėmėsi priemonių, tačiau neįrodė, kad jos ir lėmė tokį rezultatą, ir nepateikė analizės, patvirtinančios, kad jo tiesiogiai ar netiesiogiai, visiškai ar iš dalies nelėmė kiti faktai ar aplinkybės.

215    Tokiomis aplinkybėmis ieškovų argumentus dėl aštuntojo ECB galimai padaryto pažeidimo reikia atmesti kaip nepriimtinus.

216    Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad nė vienas iš ieškovų nurodytų galimų ECB pažeidimų negali būti pagrindas taikyti Sąjungos deliktinę atsakomybę, kaip ji suprantama pagal SESV 340 straipsnio trečią pastraipą.

217    Dėl šios priežasties ieškinys turi būti atmestas, nesant būtinybės nei vertinti, ar buvo įvykdytos kitos jurisprudencijoje nustatytos sąlygos, būtinos Sąjungos institucijos atsakomybei kilti, t. y. ar žala iš tikrųjų buvo padaryta ir ar yra priežastinis ryšys tarp nurodytų veiksmų ir žalos, nei spręsti dėl ieškovų prašomų pasirengimo nagrinėti bylą priemonių.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

218    Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

219    Kadangi ieškovai pralaimėjo bylą, iš jų turi būti priteisiamos bylinėjimosi išlaidos pagal ECB ir Komisijos pateiktus reikalavimus.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (dešimtoji kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Priteisti iš Malacalza Investimenti Srl ir Vittorio Malacalza bylinėjimosi išlaidas.

Porchia Jaeger Madise

Nihoul       Verschuur

Paskelbta 2024 m. birželio 5 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.

Parašai.

*      Proceso kalba: italų.