PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (antroji kolegija)
SPRENDIMAS
2008 m. sausio 31 d.(*)
„Augalų veislės – Apeliacija Bendrijos augalų veislių apsaugos tarnybos apeliacinėje taryboje – Nepriimtinumas – Konkretaus poveikio nebuvimas – Veiksminga teisminė apsauga – Pareiga motyvuoti“
Byloje T‑95/06,
Federación de Cooperativas Agrarias de la Comunidad Valenciana, įsteigta Valencijoje (Ispanija), atstovaujama advokatų S. Roig Girbes, R. Ortega Bueno ir M. Delgado Echevarría,
ieškovė,
prieš
Bendrijos augalų veislių apsaugos tarnybą (BAVT), atstovaujamą M. Ekvad, padedamo solicitor D. O’Keefe, advokatų J. Rivas de Andrés ir M. Canal Fontcuberta,
atsakovę,
dalyvaujant kitai procedūros BAVT apeliacinėje taryboje šaliai, įstojusiai į bylą Pirmosios instancijos teisme,
Nador Cott Protection SARL, įsteigtai Saint-Raphaël (Prancūzija), atstovaujamai advokatų M. Fernández Mateos, S. González Malabia ir M. Marín Bataller,
dėl ieškinio, pareikšto dėl 2005 m. lapkričio 8 d. BAVT apeliacinės tarybos sprendimo (byla A 001/2005), susijusio su Bendrijos apsaugos suteikimu Nadorcott mandarinų veislei,
EUROPOS BENDRIJŲPIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (antroji kolegija),
kurį sudaro pirmininko pareigas einantis N. J. Forwood, teisėjai I. Pelikánová ir S. Papasavvas,
posėdžio sekretorė K. Andová, administratorė,
susipažinęs su 2006 m. kovo 21 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktu ieškiniu,
susipažinęs su 2006 m. liepos 7 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktu BAVT atsiliepimu į ieškinį,
susipažinęs su 2006 m. liepos 3 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktu įstojusios į bylą šalies atsiliepimu į ieškinį,
įvykus 2007 m. liepos 4 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Teisinis pagrindas
1 1994 m. liepos 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2100/94 dėl augalų veislių teisinės apsaugos Bendrijoje (OL L 227, p. 1, toliau − pagrindinis reglamentas) 59 straipsnyje, susijusiame su protestais dėl apsaugos suteikimo, numatyta:
„1. Bet kuris asmuo gali pateikti Tarnybai raštu protestą dėl augalų veislių teisinės apsaugos suteikimo Bendrijoje.
2. Be pareiškėjo protesto pateikėjai taip pat laikomi procesinių veiksmų dėl augalų veislių teisinės apsaugos Bendrijoje suteikimo šalimi. Nepažeidžiant 88 straipsnio, protesto pateikėjai turi galimybę susipažinti su dokumentais, įskaitant techninės ekspertizės rezultatus, ir 57 straipsnio 2 dalyje nurodytu veislės aprašymu.
<…>
5. Sprendimai dėl protestų gali būti priimami kartu su sprendimais pagal 61, 62 ar 63 straipsnius.“
2 Pagrindinio reglamento 67 straipsnio 1 dalyje skelbiama, kad „apeliacija paduodama dėl Tarnybos sprendimų, priimtų pagal 20, 21, 59, 61, 62, 63 ir 66 straipsnius“.
3 Pagal pagrindinio reglamento 68 straipsnį:
„Kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo, laikydamasis 82 straipsnio, gali pateikti apeliaciją dėl jam skirto sprendimo arba sprendimo, kuris, nors ir būtų kitam asmeniui skirto sprendimo formos, yra tiesiogiai ir konkrečiai su juo susijęs. Procesinių veiksmų šalys gali, o Tarnyba privalo, būti apeliacinio proceso šalis.“
4 1995 m. gegužės 31 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1239/95, nustatančio įgyvendinimo taisykles pagrindiniam reglamentui taikyti (OL L 121, p. 37, toliau − įgyvendinimo reglamentas) 49 straipsnio, pavadinto „Apeliacijos nepriimtinumas“, 1 dalyje numatyta, kad „jei apeliacija neatitinka pagrindinio reglamento, ypač 67, 68 ir 69 straipsnių, arba šio reglamento, ypač 45 straipsnio, nuostatų, Apeliacinė taryba praneša apie tai apeliantui ir reikalauja, kad jis, jei įmanoma, per nurodytą laiką ištaisytų rastus trūkumus“ ir kad „jei apeliacija neištaisoma laiku, Apeliacinė taryba atmeta ją kaip nepriimtiną.“
5 Įgyvendinimo reglamento 50 straipsnis, susijęs su žodine procedūra Bendrijos augalų veislių tarnybos (BAVT) apeliacinėje taryboje, numato:
„1. Perdavęs bylą, Apeliacinės tarybos pirmininkas nedelsdamas sukviečia apeliacinio nagrinėjimo šalis į žodinį nagrinėjimą, kaip numatyta pagrindinio reglamento 77 straipsnyje, ir atkreipia jų dėmesį į šio reglamento 59 straipsnio 2 dalies turinį.
2. Žodinis nagrinėjimas ir įrodymų rinkimas iš principo atliekami per vieną posėdį.
3. Prašymai rengti kitus posėdžius yra nepriimtini, išskyrus prašymus, grindžiamus aplinkybėmis, kurios pasikeitė posėdyje ar po jo.“
Bylos aplinkybės
6 Ieškovė yra federacija, vienijanti Alikantės, Kasteljono ir Valencijos (Ispanija) žemės ūkio kooperatyvų sąjungas, kurios savo ruožtu vienija beveik visus šių trijų provincijų vietinius žemės ūkio kooperatyvus.
7 N., Nadorcott mandarinų veislės savininkas, savo teises į šią veislę 1995 m. rugpjūčio 22 d. perleido M. Pastarasis tą pačią dieną pateikė BAVT paraišką dėl šios augalų veislės Bendrijos apsaugos.
8 Ši paraiška buvo paskelbta 1996 m. vasario 26 d. Oficialiajame BAVT biuletenyje.
9 1997 m. kovo 21 d. M. perleido savo teises į Nadorcott veislę į bylą įstojusiai šaliai ir apie tai pranešė BAVT.
10 2004 m. spalio 4 d. Sprendimu Nr. 14111 BAVT suteikė Bendrijos apsaugą į bylą įstojusios šalies turimai veislei (toliau − apsaugą suteikiantis sprendimas).
11 Apsaugą suteikiantis sprendimas buvo paskelbtas 2004 m. gruodžio 15 d. Oficialiajame BAVT biuletenyje.
12 2005 m. vasario 11 d. ieškovė apeliacinei tarybai pateikė apeliaciją dėl apsaugą suteikiančio sprendimo. Apeliacijos pagrindai buvo išdėstyti 2005 m. balandžio 14 d. pateiktame pareiškime. Konkrečiai kalbėdama apie šio skundo priimtinumą, ieškovė šiame pareiškime nurodė, kad apsaugos suteikimas Nadorcott veislei buvo tiesiogiai ir konkrečiai su ja susijęs. Dėl esmės klausimų ji būtent manė, kad ši apsauga yra niekinė dėl aptariamos veislės naujumo ir skiriamųjų požymių nebuvimo.
13 2005 m. vasario 24 d. įstojusi į bylą šalis pateikė prašymą įstoti į bylą, o 2005 m. liepos 29 d. pateikė savo argumentus atskirame paaiškinime. Ji teigė, kad ieškovė neturėjo teisės pareikšti apeliacijos, nes nebuvo tiesiogiai ir konkrečiai susijusi su apsaugą suteikiančiu sprendimu. Ji taip pat ginčijo apeliacijos pagrįstumą.
14 Savo 2005 m. rugsėjo 15 d. paaiškinime BAVT pirmiausia rėmėsi apeliacijos nepriimtinumu dėl teisės pareikšti apeliaciją neturėjimo. Dėl esmės klausimų BAVT taip pat prašė atmesti apeliaciją.
15 Apeliacinės tarybos posėdis įvyko 2005 m. lapkričio 8 d.; jame ieškovė tvirtino, kad taikydama įgyvendinimo reglamento 49 straipsnį Apeliacinė taryba turėjo prieš posėdį paprašyti pateikti dokumentus, įrodančius, kad jos nariai buvo tiesiogiai ir konkrečiai susiję su apsaugą suteikiančiu sprendimu. Ji paprašė suteikti terminą grįžti į Ispaniją, kad surinktų ir pateiktų išsamius dokumentus šiuo kausimu arba kad bent jau būtų leista posėdyje pateikti neišsamius dokumentus, kuriuos turėjo jos atstovai. Ji tvirtino, kad tarp šių dokumentų buvo ir suteikiantys jai teisę pateikti apeliaciją individualių mandarinų augintojų vardu, ir sutartis tarp Geslive (įstaiga, atsakinga už į bylą įstojusios šalies teisių ir interesų, susijusių su Nadorcott veisle, administravimą ir apsaugą Ispanijoje) bei kooperatyvo Anecoop (kooperatyvų sąjungos narys, ieškovės narys) dėl pastarojo mokesčio už Nadorcott veislės eksploatavimą mokėjimo.
16 2005 m. lapkričio 8 d. Sprendimu (toliau − skundžiamas sprendimas) Apeliacinė taryba atmetė ieškovės skundą kaip nepriimtiną, nes pastaroji neturėjo teisės pateikti apeliacijos. Ji taip pat atmetė jos prašymą leisti pateikti dokumentus.
Šalių reikalavimai
17 Ieškovė Pirmosios instancijos teismo prašo:
– panaikinti skundžiamą sprendimą,
– priteisti iš BAVT bylinėjimosi išlaidas.
18 BAVT Pirmosios instancijos teismo prašo:
– pripažinti visą ieškinį nepagrįstą,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas ir subsidiariai tuo atveju, jei ieškinys būtų pagrįstas, priteisti iš BAVT padengti tik jos bylinėjimosi išlaidas.
19 Įstojusi į bylą šalis Pirmosios instancijos teismo prašo:
– pripažinti, kad visas ieškinys yra nepagrįstas,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
20 Pagrįsdama savo ieškinį ieškovė iš esmės nurodo tris pagrindus. Pirmasis susijęs su įgyvendinimo reglamento 49 ir 50 straipsnių ir rūpestingumo bei gero administravimo principų pažeidimu, antrasis − su apeliacinės tarybos jos teisės pareikšti apeliaciją nepripažinimu ir trečias − su pareigos motyvuoti nesilaikymu.
1. Dėl pirmojo pagrindo, susijusio su įgyvendinimo reglamento 49 ir 50 straipsnių ir rūpestingumo bei gero administravimo principų pažeidimu
21 Pirmąjį pagrindą sudaro dvi dalys: pirma susijusi su įgyvendinimo reglamento 49 straipsnio pažeidimu, antra − su įgyvendinimo reglamento 50 straipsnio pažeidimu. Abiejose dalyse ieškovė taip pat nurodo rūpestingumo ir gero administravimo principų pažeidimus.
Dėl pirmosios dalies, susijusios su įgyvendinimo reglamento 49 straipsnio ir rūpestingumo bei gero administravimo principų pažeidimu
Šalių argumentai
22 Ieškovė tvirtina, kad tuo atveju, jeigu jos apeliacija neatitinka pagrindinio reglamento 68 straipsnio, Apeliacinė taryba, remdamasi remiantis įgyvendinimo reglamento 49 straipsniu, turi jai apie tai pranešti ir pareikalauti pašalinti nustatytus trūkumus, jei įmanoma, per Apeliacinės tarybos nustatytus terminus. Tačiau Apeliacinė taryba niekada nepranešė ieškovei apie tai, kad ji neturėjo teisės pareikšti apeliacijos, ir nepareikalavo pašalinti šio trūkumo. Šitaip Apeliacinės tarybos elgesys buvo pagrįstas klaidingu įgyvendinimo reglamento 49 straipsnio aiškinimu.
23 Pirmiausia, ieškovės teigimu, iš įgyvendinimo reglamento 49 straipsnio formuluotės išplaukia, kad neturi būti laikoma, jog šiame straipsnyje daroma nuoroda tik į „akivaizdžius apeliacijos trūkumus“. Kadangi šioje nuostatoje tarp šių trūkumų akivaizdžiai minimas pagrindinio reglamento 68 straipsnyje numatytas nepriimtinumas, mažai tikėtina, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas siekė duoti nuorodą tik į akivaizdžius trūkumus, nes nepriimtinumas niekada nėra akivaizdus. Šitaip, neatsižvelgdama į sudėtingumą, kurį sukeltų trūkumo ištaisymas, Apeliacinė taryba privalėjo įvykdyti įgyvendinimo reglamento 49 straipsnyje numatytą pareigą, jei buvo galima pašalinti trūkumą. Šiuo požiūriu ieškovė remiasi ne tik rūpestingumo ir gero administravimo principais, bet ir garantija, kurią suteikia Bendrijos teisės sistema ieškovei ir kuri negali būti aiškinama taip siaurai, kaip buvo aiškinama šiuo atveju. Be to, ieškovė remiasi apeliacijos atmetimu dėl jos tariamos teisės pareikšti apeliaciją neturėjimo, siekdama pabrėžti, kad Apeliacinė taryba neginčija nei to, kad šis trūkumas egzistavo, nei to, kad jai dar kilo abejonių posėdyje dėl reikšmingų aplinkybių vertinant jos teisę pareikšti apeliaciją.
24 Antra, ieškovė ginčija Apeliacinės tarybos pateiktą įgyvendinimo reglamento 49 straipsnio frazės „jei įmanoma“ aiškinimą. Jos teigimu, Apeliacinė taryba neprivalo nagrinėti, ar trūkumas gali būti pašalintas lengvai; net jeigu ji turėtų atlikti tokį nagrinėjimą, ji privalėtų pareikalauti, kad ieškovė pašalintų trūkumą. Kadangi šalis, o ne Apeliacinė taryba, privalėjo pašalinti nustatytą trūkumą, pastaroji neturėjo teisės iš karto nagrinėti klausimo, ar ieškovė pašalins trūkumą, ar ne. Toks aiškinimas vestų prie savivalės, nes šalies teisės įgyvendinimas priklausytų nuo to, kaip administracija suvokia šalies galimybes įgyvendinti teisę.
25 Trečia, ieškovė pažymi, kad įgyvendinimo reglamento 49 straipsnis yra suformuluotas imperatyviai, kai jis numato, kad „Apeliacinė taryba praneša apie tai apeliantui ir reikalauja, kad šis ištaisytų rastus trūkumus“. Šitaip straipsnis įpareigoja Apeliacinę tarybą pranešti apie trūkumus ir pareikalauti juos pašalinti. Tačiau ši nesilaikė šių dviejų pareigų. Kita vertus, ieškovės teigimu, Apeliacinė taryba neturi pareigos pareikalauti pateikti dokumentų, kad pašalintų trūkumus. Iš tiesų įgyvendinimo reglamento 49 straipsnis to nenumato, nes dokumentų pateikimas yra tik viena iš daugelio šalies turimų priemonių, skirtų pašalinti nustatytą trūkumą.
26 Ketvirta, ieškovė mano, kad pranešimas apie kitų šalių prieštaravimus, susijusius su apeliacijos priimtinumu, nepateisina Apeliacinės tarybos rūpestingumo stokos, įgyvendinant jos įgyvendinimo reglamento 49 straipsnyje numatytą pareigą. Apeliacinė taryba negali pareigos laikymosi sieti su šalių teiginių turinio nagrinėjimu ir veikti, tik jei šalys nenurodo įgyvendinimo reglamento 49 straipsnyje numatytų trūkumų. Iš tikrųjų aptariama procedūra nėra „privataus teisingumo procedūra“.
27 Penkta, ieškovė mano, kad Apeliacinė taryba neatsižvelgė į apeliacinės procedūros administracinį pobūdį, nes, jos nuomone, leidimas ieškovei pašalinti teisės pareikšti apeliaciją neturėjimą reikštų iš anksto nuspręsti dėl šalių ginčijamo klausimo. Ji primena, kad nepriimtinumas yra su viešąją tvarka susijęs klausimas, kurį skundą gavusi institucija išnagrinėja ex officio. Todėl neturi reikšmės, kad teisės pareikšti apeliaciją neturėjimo klausimą iškėlė šalys.
28 Galiausiai ieškovė pirmą kartą per posėdį Pirmosios instancijos teisme nurodė, kad vienintelis dokumentas, kurį Apeliacinė taryba jai pateikė iki posėdžio, buvo 2005 m. birželio 27 d. Sprendimas dėl sustabdymo, pagal kurį, nedarant įtakos galutiniam sprendimui, Apeliacinė taryba nemanė, kad apeliacija buvo akivaizdžiai nepagrįsta. Ji tvirtina, jog remdamasi šiuo sprendimu ir įgyvendinimo reglamento 49 straipsnio 1 dalies netaikymu buvo pagrįstai įsitikinusi, kad jos teisė pareikšti apeliaciją buvo pakankamai įrodyta iki posėdžio.
29 BAVT mano, kad ieškovės pateiktas įgyvendinimo reglamento 49 straipsnio aiškinimas yra nepagrįstas. Manydama, kad teisės pareikšti apeliaciją neturėjimas yra sunkiai pašalinamas, BAVT tvirtina, kad įgyvendinimo reglamento 49 straipsnyje pateikta nuoroda į pagrindinio reglamento 68 straipsnį gali būti susijusi tik su formalaus pobūdžio klaidų ištaisymu. Be to, kadangi ieškovė per rašytinę proceso dalį atsakė į įstojusios į bylą šalies suformuluotus argumentus dėl tiesioginės ir konkrečios įtakos nebuvimo, jos teisė pareikšti apeliaciją tapo „esmės klausimu“ byloje. Todėl Apeliacinei tarybai nebuvo būtina reikalauti ištaisyti šio trūkumo kaip formalios klaidos. Be to, BAVT nuomone, individualių augintojų suteiktų įgaliojimų pripažinimas būtų tolygus leidimui naujam dariniui tapti procedūros šalimi, nors suteiktas terminas pareikšti apeliaciją jau baigėsi. Kadangi ieškovė skundą pateikė savo vardu, ji negalėjo per posėdį pasinaudoti įgaliojimais, kuriuos suteikė individualūs augintojai, kurie nėra tiesioginiai jos organizacijos nariai.
30 Įstojusios į bylą šalies teigimu, Apeliacinė taryba neprivalo iš anksto patikrinti, ar iš ieškovės pateiktų dokumentų išplaukia, kad ji iš tiesų turi teisę pareikšti apeliaciją. Ieškovė privalo remtis savo teise pareikšti apeliaciją ir pateikti su tuo susijusius įrodymus. Įgyvendinimo reglamento 49 straipsnis įpareigoja Apeliacinę tarybą patikrinti, ar ši formali sąlyga yra įgyvendinta, bet jos neįpareigoja patikrinti, ar ieškovė iš tiesų turi teisę pareikšti apeliaciją.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
31 Šioje dalyje ieškovė kaltina Apeliacinę tarybą, pirma, kad jai nepranešė maniusi, jog ieškovė neturėjo teisės pareikšti apeliacijos, ir, antra, kad nepareikalavo įrodyti savo teisės pareikšti apeliacijos.
32 Pirmiausia reikia patikrinti, ar Apeliacinė taryba, kaip ją tuo kaltina ir ieškovė, pažeidė įgyvendinimo reglamento 49 straipsnio 1 dalį. Šiuo požiūriu iš pradžių reikia pažymėti, kad ši nuostata įpareigoja Apeliacinę tarybą patikrinti apeliacijos atitiktį pagrindinio ir įgyvendinimo reglamentų nuostatoms ir pranešti ieškovei apie nustatytus pažeidimus bei pareikalauti, kad ji juos pašalintų, jei įmanoma, per nustatytą terminą.
33 Kalbant apie pareigą patikrinti apeliacijos atitiktį pagrindinio ir įgyvendinimo reglamentų nuostatoms, reikia pažymėti, kad įgyvendinimo reglamento 49 straipsnio 1 dalies redakcijos kitomis kalbomis numato apeliacijos atitiktį abiejų reglamentų nuostatoms, o redakcijos prancūzų ir graikų kalbomis numato Apeliacinės tarybos atliekamą apeliacijos atitikties kontrolę tik pagrindinio reglamento 67, 68 ir 69 straipsnių bei įgyvendinimo reglamento 45 straipsnio nuostatoms. Kadangi vienodo Bendrijos reglamentų aiškinimo būtinybė neleidžia nagrinėti konkrečios nuostatos atskirai, o reikalauja, kad esant abejonių ji būtų aiškinama ir taikoma atsižvelgiant į redakcijas kitomis oficialiosiomis kalbomis (žr. 1996 m. spalio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Lubella, C‑64/95, Rink. p. I‑5105, 17 punktą ir ten minimą teismų praktiką), Pirmosios instancijos teismas mano, kad įgyvendinimo reglamento 49 straipsnio 1 dalies redakcijos prancūzų ir graikų kalbomis nesuteikia šiai pastraipai kitokios prasmės nei redakcijos kitomis kalbomis ir kad jos turi būti aiškinamos bei taikomos atsižvelgiant į redakcijas kitomis oficialiosiomis kalbomis (šiuo klausimu žr. 1997 m. vasario 27 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ebony Maritime ir Loten Navigation, C‑177/95, Rink. p. I‑1111, 29–31 punktus).
34 Kalbant apie dvigubą pareigą − pranešti ir pareikalauti pašalinti trūkumus, − pirmiausia reikia pažymėti, kad būtent iš įgyvendinimo reglamento 49 straipsnio 1 dalies redakcijų vokiečių, anglų, danų, ispanų, italų ir olandų kalbomis išplaukia, jog frazė „jei įmanoma“ pareigą pranešti ir pareikalauti pašalinti trūkumus sieja su objektyvia galimybe pašalinti nustatytus trūkumus. Šitaip, priešingai nei teigia ieškovė, ši nuostata įpareigoja Apeliacinę tarybą įvertinti apelianto galimybę pašalinti trūkumus, kad būtų apsiribota reikalavimu dėl įmanomų ištaisymų. Iš tiesų, kadangi įgyvendinimo reglamento 49 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos pranešti ir pareikalauti pašalinti trūkumus tikslas yra leisti apeliantui pašalinti Apeliacinės tarybos nustatytus trūkumus per nustatytą terminą, juos iš tikrųjų turi būti įmanoma pašalinti. Tačiau, kaip tvirtina BAVT ir įstojusi į bylą šalis, negali būti pašalintas trūkumas, susijęs su teisės pareikšti apeliaciją neturėjimu.
35 Be to, įgyvendinimo reglamento 49 straipsnio 1 dalis tai, ką galima pašalinti, apibrėžia terminais „irrégularités“ prancūzų kalba, „Mängel“ vokiečių kalba, „deficiencies“ anglų kalba, „irregolarità“ italų kalba, „mangler“ danų kalba ir „irregularidades“ portugalų kalba, kurie leidžia manyti, kad tai apima formalaus pobūdžio klaidų ištaisymą (žr., pvz., šių terminų vartojimą 1995 m. gruodžio 13 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 2868/95, skirto įgyvendinti Tarybos reglamentą (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 303, p. 1), 9 taisyklės 1 dalyje ir 2002 m. spalio 21 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 2245/2002, įgyvendinančio Tarybos reglamentą (EB) Nr. 6/2002 dėl Bendrijos dizaino (OL L 341, p. 28), 10 straipsnio 1 ir 2 dalyse). Panašiai terminai „rectifié“ prancūzų kalba, „berichtigt“ vokiečių kalba, „berigtiges“ danų kalba, „rettificato“ italų kalba ir „regularizado“ portugalų kalba, vartojami įgyvendinimo reglamento 49 straipsnio 1 dalies antrajame sakinyje, labiau apima formalių klaidų ištaisymą (žr., pvz., Reglamento Nr. 2868/95 53 taisyklę ir dėl terminų prancūzų, vokiečių ir danų kalbomis − Reglamento Nr. 2245/2002 12 straipsnio 2 dalį), o ne reikalavimą pateikti papildomų argumentų arba įrodymų, kurių šalis dar nepateikė ir kurie susiję su esminėmis skundo priimtinumo aplinkybėmis, kaip antai teisė pareikšti apeliaciją.
36 Todėl reikia konstatuoti, jog įgyvendinimo reglamento 49 straipsnio 1 dalis neįpareigoja Apeliacinės tarybos pareikalauti, kad ieškovė pašalintų trūkumus, susijusius su jos konstatuotu teisės pareikšti apeliaciją nebuvimu, nes toks trūkumas yra esminis trūkumas, kuris negali būti „ištaisytas“ šios nuostatos antrojo sakinio prasme ir kuris negali būti pašalintas.
37 Antra, reikia laikyti, kad pareiga pranešti yra susijusi su pareiga pareikalauti pašalinti galimus trūkumus. Iš tiesų įgyvendinimo reglamento 49 straipsnio 1 dalis įpareigoja Apeliacinę tarybą kontroliuoti skundo atitiktį visoms pagrindinio ir įgyvendinimo reglamento nuostatoms, antraip ji privalėtų pranešti apie bet kokią priimtinumo problemą, įskaitant ir tas, kurios negali būti pašalintos, o tai, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 34 punkte, prieštarautų šios nuostatos tikslui. Nors tam tikrose situacijose pranešimas apie priimtinumo problemą, kurios negalima pašalinti, gali neabejotinai apsaugoti ieškovą nuo sprendimo, pagrįsto argumentais, kurie nebuvo diskutuojami, tokia bendro pobūdžio pareiga pranešti dažniausiai būtų per sunki Apeliacinei tarybai ir kartu neveiksminga, nes ieškovas negalėtų jos pašalinti. Be to, reikia priminti, kad šiuo atveju ieškovės teisės pareikšti apeliaciją neturėjimo klausimas jau buvo šalių iškeltas ir yra viena iš ginčo aplinkybių.
38 Nuo 2005 m. vasario 24 d. prašymo įstoti į bylą ieškovė iš tikrųjų buvo įspėta apie šią problemą, vadinasi, Apeliacinės tarybos pranešimo, kad ji galėtų suformuluoti savo poziciją, daugiau nebereikėjo. 2005 m. balandžio 14 d. pareiškimu ieškovė atsikirto į įstojusios į bylą šalies teiginius ir pateikė argumentus, dėl kurių ji manė turinti teisę pareikšti apeliaciją. Be to, įstojusi į bylą šalis savo 2005 m. liepos 29 d. paaiškinime patikslino savo argumentus dėl ieškovės teisės pareikšti apeliaciją neturėjimo, o BAVT savo pareiškime taip pat tvirtino, kad ieškovė neturėjo teisės pareikšti apeliacijos.
39 Taip pat, priešingai nei teigia ieškovė, įgyvendinimo reglamento 49 straipsnio 1 dalies nuoroda į pagrindinio reglamento 68 straipsnį neprieštarauja šiam aiškinimui, nes įgyvendinant šią nuostatą irgi gali atsirasti formalaus pobūdžio problemų, kurios turi būti pašalintos. Pavyzdžiui, kadangi ši nuostata teisę pareikšti apeliaciją suteikia juridiniams asmenims, jie yra įpareigoti, remiantis pagrindinio reglamento 82 straipsniu, nurodyti savo buveinę ar įsisteigimo vietą arba netgi įgaliotinio gyvenamąją vietą. Jei tai nepadaroma, Apeliacinė taryba privalėtų pranešti apie tokį trūkumą ieškovui ir pareikalauti, kad šis jį pašalintų.
40 Iš to išplaukia, jog Apeliacinė taryba, nepranešdama ieškovei maniusi, kad ieškovė neturėjo teisės pareikšti apeliacijos, ir nepareikalaudama pašalinti šio trūkumo, nepažeidė įgyvendinimo reglamento 49 straipsnio 1 dalies.
41 Antra, kalbant apie tariamą rūpestingumo ir gero administravimo principų pažeidimą, reikia pažymėti, kad ieškovė, išskyrus tai, jog Apeliacinė taryba nepranešė apie konstatuotą teisės pareikšti apeliaciją neturėjimą, ir kad ji nepareikalavo, jog jis būtų pašalintas, nenurodė jokios kitos aplinkybės, kuri leistų konstatuoti šių principų pažeidimą. Kadangi, kaip išplaukia būtent iš šio sprendimo 34–40 punktų, tokia Apeliacinės tarybos pozicija buvo suderinama su įgyvendinimo reglamento 49 straipsnio 1 dalies reikalavimais, ji nepažeidė rūpestingumo ir gero administravimo principų.
42 Galiausiai, kalbant apie ieškovės teiginį dėl teisėtų lūkesčių, kad jos teisė pareikšti apeliaciją buvo pakankamai įrodyta prieš posėdį, reikia pažymėti, jog ieškovė šį argumentą pirmą kartą nurodė per posėdį Pirmosios instancijos teisme. 2005 m. birželio 27 d. Sprendimas sustabdyti, kurį ieškovė nurodo grįsdama savo teisėtus lūkesčius, buvo priimtas atsakant į įstojusios į bylą šalies prašymą panaikinti ieškovės pateiktos apeliacijos dėl apsaugą suteikiančio sprendimo stabdomąjį poveikį. Reikia pažymėti, kad šį sprendimą priėmė ne Apeliacinė taryba, bet atskiras komitetas, kompetentingas priimti sprendimus, panaikinančius apeliacijų stabdomąjį poveikį, kurį, beje, sudarė ne tie patys asmenys, kurie posėdžiauja apeliacinėje taryboje. Be to, šis komitetas savo sprendimo 10 punkte pažymėjo, kad buvo keblu tuometinėje procedūros stadijoje įvertinti ieškovės Apeliacinei tarybai pateiktos apeliacijos pagrįstumą būtent dėl to, kad įstojusi į bylą šalis dar nebuvo pateikusi savo įstojimo į bylą paaiškinimo. Jis taip pat pažymėjo, kad, nedarant įtakos galutinei BAVT pozicijai, ji vis dėlto šioje stadijoje nenusprendė, kad apeliacija buvo akivaizdžiai nepagrįsta. Iš to išplaukia, kad komitetas konkrečiai nevertino ieškovės pateiktos apeliacijos priimtinumo ir nepatvirtino tokio Apeliacinės tarybos sprendimo. Be to, jis savo vertinimą pateikė atsižvelgdamas į galutinį sprendimą. Šiomis aplinkybėmis reikia manyti, kad šis sprendimas negalėjo sukelti ieškovei teisėtų lūkesčių dėl jos teisės pareikšti apeliaciją Apeliacinei tarybai įrodymo. Todėl šis argumentas turi būti atmestas.
43 Iš to išplaukia, kad reikia atmesti pirmąją dalį.
Dėl antrosios dalies, susijusios su įgyvendinimo reglamento 50 straipsnio ir rūpestingumo bei gero administravimo principų pažeidimu
Šalių argumentai
44 Ieškovė mano, kad Apeliacinė taryba privalėjo, remdamasi įgyvendinimo reglamento 50 straipsniu, surengti antrą posėdį tam, kad kitos šalys galėtų išnagrinėti dokumentus, kuriuos ji norėjo pateikti, siekdama įrodyti jos apeliacijos priimtinumą. Šiuo požiūriu ieškovė pastebi, kad posėdis, remiantis įgyvendinimo reglamento 50 straipsnio formuluote, yra procedūros stadija, kurios metu renkami įrodymai. Iš to ji daro išvadą, kad Apeliacinė taryba, taikydama gero administravimo principą, turi leisti pateikti visus įrodymus, kuriuos šalys mano esant būtinus, arba, jei tai neįmanoma, surengti antrą posėdį, kaip tai aiškiai numato įgyvendinimo reglamentas.
45 Ieškovės teigimu, nors Bendrijos institucijos turi tam tikrą diskreciją įgyvendindamos savo kompetenciją, vis dėlto šios diskrecijos atsvara yra rūpestingumo ir gero administravimo principai, kurie jas įpareigoja priimti sprendimą išsamiai susipažinus su bylos aplinkybėmis. Taigi teismų praktikoje buvo pripažinta, kad tuo atveju, kai Bendrijos institucijos turi diskreciją, Bendrijos teisinės sistemos suteiktų garantijų, tarp kurių yra kompetentingos institucijos pareiga rūpestingai ir nešališkai išnagrinėti visas reikšmingas nagrinėjamo atvejo aplinkybes, laikymasis administracinėse procedūrose yra labai svarbus.
46 Jei konstatavimas, kad ieškovė neturi teisės pareikšti apeliacijos dėl apsaugą suteikiančio sprendimo, reiškia, kad jai atimama vienintelė turima teisių į veiksmingą teisinę gynybą priemonė, tiek pagal Bendrijos teisę, tiek pagal nacionalinę teisę Apeliacinė taryba privalėjo, ieškovės nuomone, jai suteikti galimybę išspręsti priimtinumo klausimą, dėl kurio šiai tarybai kilo abejonių.
47 BAVT mano, kad Apeliacinė taryba neturėjo jokios pareigos leisti ieškovei pateikti prašomus dokumentus, nes šie dokumentai nebuvo reikšmingi nagrinėjant ieškovės, kuri apeliaciją padavė savo, o ne tam tikrų individualių augintojų, vardu teisę pareikšti apeliaciją. Šių dokumentų priėmimas reikštų procedūrinių garantijų pažeidimą, iš esmės pakeičiant apeliaciją posėdžio stadijoje. Be to, BAVT mano: kadangi Apeliacinė taryba pripažino, kad Nadorcott veislės tiekėjus galėjo paveikti apsaugą suteikiantis sprendimas, sutarties tarp Geslive ir Anecoop dėl mokesčio mokėjimo pateikimas per posėdį nebūtų turėjęs reikšmės nagrinėjant ieškovės teisę pareikšti apeliaciją. Be to, reglamentai, reglamentuojantys procedūrą Apeliacinėje taryboje, netrukdo ieškovei pateikti rašytinių pastabų dėl nepriimtinumo argumentų, nurodytų 2005 m. liepos 29 d. įstojusios į bylą šalies ir 2005 m. rugsėjo 15 d. BAVT pareiškimuose. Galiausiai, BAVT nuomone, sprendimas dėl antrojo posėdžio galimybės yra nepriklausomumo, kurį privalo turėti apeliacinė taryba proceso ekonomijos klausimų atžvilgiu, dalis.
48 Be to, įstojusi į bylą šalis mano, kad Apeliacinė taryba teisingai atmetė ieškovės prašymą, nes naujų dokumentų priėmimas reikštų būtinybę sušaukti naują posėdį pažeidžiant įgyvendinimo reglamento 50 straipsnyje įtvirtintą vienintelio posėdžio principą.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
49 Pirmiausia reikia priminti, kad ieškovė per posėdį Apeliacinėje taryboje iš esmės prašė, kad jai būtų suteiktas terminas parengti ir vėliau Apeliacinei tarybai pateikti visus dokumentus, įrodančius, kad jos nariai buvo tiesiogiai ir konkrečiai susiję su apsaugą suteikiančiu sprendimu. Papildomai ji prašė, kad jai būtų leista per posėdį pateikti dalį dokumentų, kuriuos turėjo jos atstovai ir tarp kurių buvo individualių augintojų suteikti įgaliojimai pateikti apeliaciją dėl apsaugą suteikiančio sprendimo bei sutartis tarp kooperatyvo Anecoop ir Geslive dėl mokesčio už Nadorcott veislės eksploatavimą.
50 Pirmiausia, kalbant apie tariamą įgyvendinimo reglamento 50 straipsnio pažeidimą, reikia pažymėti, kad jo 1 ir 2 dalys numato greitą ginčų sprendimą nedelsiant ir taikant per vieną posėdį surengtą procedūrą žodžiu. Iš to paties straipsnio 3 dalies išplaukia, kad procedūros šalis gali prašyti surengti antrą posėdį, jei tai būtina dėl aplinkybių, kurios įvyko posėdyje ar po jo.
51 Šiuo požiūriu pirmiausia reikia konstatuoti, kad dokumentai, kuriuos norėjo pateikti ieškovė, nebuvo grindžiami aplinkybėmis, kurios pasikeitė posėdyje ar po jo. Iš tiesų sutartis ir įgaliojimai, kuriuos ji norėjo pateikti per posėdį, akivaizdžiai yra dokumentai, parengti iki minėto posėdžio. Bet kuriuo atveju nei šie dokumentai, nei papildomi įgaliojimai, kuriuos ieškovė norėjo pateikti po posėdžio, negali būti traktuojami kaip atskleidžiantys pasikeitusias ginčo aplinkybines. Viena vertus, BAVT ir įstojusi į bylą šalis teisingai pabrėžia, kad ieškovė pateikė apeliaciją savo vardu ir ji procedūros metu negali būti pakeista kitų asmenų, kurie nepateikė apeliacijos per nustatytą terminą. Kita vertus, sutartis neatskleistų jokių kitų naujų aplinkybių, nes, kaip pabrėžė Apeliacinė taryba, joje tiktai nurodoma aplinkybė, kad individualūs mandarinų augintojai ir prireikus Anecoop turi mokėti mokestį už saugomos rūšies tiekimą ir naudojimą. Ši pareiga tiesiogiai išplaukia iš augalų veislių apsaugos sistemos ir buvo Apeliacinės tarybos pripažinta kaip įrodyta.
52 Antra, net darant prielaidą, kad nurodyti įrodymai buvo reikšmingi, ieškovė turėjo kelių mėnesių terminą tarp BAVT ir įstojusios į bylą šalies pastabų pateikimo bei posėdžio. Per šį laikotarpį ji turėjo galimybę parengti ir pateikti dokumentus arba bent jau paprašyti Apeliacinę tarybą atidėti posėdį, kad visus įrodymus būtų galima išnagrinėti per vieną posėdį. Iš tiesų jokia aplinkybė neleidžia daryti išvados, kad jei ieškovė būtų parodžiusi reikiamą rūpestingumą rengiantis posėdžiui, įrodymai nebūtų baigti rinkti per vieną posėdį.
53 Iš to išplaukia: kadangi bylos aplinkybės neatitinka įgyvendinimo reglamento 50 straipsnyje nurodytų sąlygų, kad būtų galima sušaukti antrą posėdį, Apeliacinė taryba, atmesdama ieškovės prašymus, nepažeidė šios nuostatos.
54 Antra, kalbant apie tariamą rūpestingumo ir gero administravimo principų pažeidimą, reikia pažymėti, kad ieškovė nenurodė jokių aplinkybių, kurios leistų konstatuoti šių principų pažeidimą, išskyrus tai, jog Apeliacinė taryba neleido pateikti įrodymų, kuriuos ieškovės atstovai turėjo posėdyje arba kuriuos norėjo parengti vėliau. Iš prieš tai išdėstytų aplinkybių išplaukia, kad įgyvendinimo reglamento 50 straipsnis nereikalauja, jog Apeliacinė taryba leistų pateikti visus įrodymus, kuriuos šalys laiko būtinais. Atvirkščiai, gero administravimo tikslais Apeliacinė taryba, remdamasi šia nuostata, privalo priimti įrodymus, dėl kurių reikia sušaukti papildomą posėdį, tik jei tai yra reikšmingi įrodymai, grindžiami aplinkybėmis, kurios pasikeitė posėdyje ar po jo.
55 Taip pat buvo pažymėta, jog šiuo atveju nėra nustatyta, kad įrodymai, kuriuos išnagrinėti ieškovė reikalauja, yra pagrįsti aplinkybėmis, kurios pasikeitė „posėdyje ar po jo“ (žr. šio sprendimo 51 punktą). Be to, siūlomi įrodymai nėra reikšmingi šiai bylai (žr. šio sprendimo 51 punktą) ir nebuvo pateikti laiku, kad būtų galima išnagrinėti juos per vieną posėdį (žr. šio sprendimo 52 punktą). Šiomis aplinkybėmis įgyvendinimo reglamento 50 straipsnio formuluotė draudžia priimti tokius įrodymus. Iš to išplaukia, kad Apeliacinė taryba, atsisakydama priimti šiuos įrodymus, negalėjo pažeisti rūpestingumo ir gero administravimo principų.
56 Todėl reikia atmesti antrąją dalį.
57 Iš visų prieš tai išdėstytų aplinkybių išplaukia, kad reikia atmesti pirmąjį ieškinio pagrindą.
2. Dėl antrojo pagrindo, susijusio su neatsižvelgimu į ieškovės teisę pareikšti apeliaciją
58 Antrąjį pagrindą sudaro dvi dalys, iš kurių pirma − dėl apsaugą suteikiančio sprendimo konkretaus poveikio ieškovei ir jos nariams, o antra − dėl tariamo veiksmingos teisminės gynybos nebuvimo.
Dėl pirmosios dalies, susijusios su apsaugą suteikiančio sprendimo konkrečiu poveikiu ieškovei ir jos nariams
Šalių argumentai
59 Pirmiausia ieškovė kaltina Apeliacinę tarybą susikoncentravus ties aplinkybe, kad ieškovė yra asociacija ir kad ji neatsižvelgė į jos narių teisę pareikšti apeliaciją. Reikia išnagrinėti ne tik tai, ar ieškovė pati turi teisę pareikšti apeliaciją dėl apsaugą suteikiančio sprendimo, bet ir tai, ar jos nariai ir jos narių nariai (šiuo atveju − CopaldeAlgemesi, Anecoop narė) turi tokią teisę. Tačiau skundžiamame sprendime Apeliacinė taryba neatsižvelgė į Pirmosios instancijos teismo praktiką, pagal kurią įmonių asociacijos taip pat gali reikalauti panaikinti teisės aktus, jeigu jų nariai gali savarankiškai pareikšti skundą.
60 Antra, ieškovė mano, kad Apeliacinė taryba klaidingai jos teisę pareikšti apeliaciją susiejo su jos visų narių teise pareikšti apeliaciją. Šitaip Apeliacinė taryba sureikšmino aplinkybę, kad tik tam tikri ieškovės nariai, būtent augintojai, susiję su apsaugą suteikiančiu sprendimu, o kiti galėjo ir nebūti susiję. Tačiau, remiantis teismų praktika, asociacijos, kurių bent vienas narys turi teisę pats apskųsti, yra suinteresuotasis asmuo.
61 Trečia, ieškovė ginčija Apeliacinės tarybos teiginius, susijusius su klausimu, ar ieškovė iš tikrųjų atstovauja bendriems aptariamų augintojų interesams. Ieškovės teigimu, Apeliacinė taryba neatsižvelgė į tai, kad ji Nadorcott veislės apsaugą ginčija visų kooperatyvo narių augintojų vardu, nes, remiantis jo įstatų 2 straipsnio a punktu, ji atstovauja kooperatyvų sąjungoms, kurios neišreiškė jokio nepritarimo aptariamai apeliacijai ir kurios pačios atstovauja kooperatyvams. Be to, iš teismo praktikos išplaukia, kad traktuojama, jog visi asociacijos nariai ją įgaliojo jiems atstovauti, jei įstatai tai numato ir jei nariai neišreiškė savo nepritarimo.
62 Ketvirta, ieškovė mano, kad Apeliacinė taryba, tvirtindama, jog apsaugą suteikiantis sprendimas nesusijęs su ja konkrečiai dėl to, kad ji neturi tam tikrų būdingų savybių arba kad ji nėra faktinėje padėtyje, kuri išskirtų iš kitų asmenų, padarė klaidą. Iš teismo praktikos išplaukia, kad ši sąlyga yra įgyvendinta, jei skundžiamas aktas paveikia aptariamos įmonės teisinę padėtį dėl tam tikrų jai būdingų savybių arba dėl tam tikros faktinės situacijos, išskiriančios ją iš kitų asmenų ir todėl individualizuojančios taip pat, kaip ir akto adresatą. Aplinkybė, kad aktas sukelia pasekmių visiems suinteresuotiesiems ūkio subjektams, netrukdo tam, jog teisės aktas būtų konkrečiai susijęs su kai kuriais iš jų.
63 Pirmiausia, kalbant apie ieškovės, kaip augalinės medžiagos tiekėjos, statusą, apsaugą suteikiančio sprendimo pasekmės tokios, kad kiekvienas asmuo, norintis veisti ar tiekti augalinę medžiagą, privalo turėti savininko leidimą. Todėl reikėtų išnagrinėti, ar poveikis ieškovės narių teisinei padėčiai yra kitoks nei kitų augalinės medžiagos reproduktorių ar tiekėjų padėčiai. Kai kurie Nadorcott veislės mandarinus tiekiantys ieškovės nariai dėl apsaugą suteikiančio sprendimo turėjo nutraukti šią veiklą, taip patirdami didelių nuostolių, o tai juos individualizuoja kitų augalinės medžiagos tiekėjų atžvilgiu. Nors Apeliacinė taryba skundžiamame sprendime mini, kad Anecoop tiekia šią augalinę medžiagą, ji vėliau to neminėjo ir susikoncentravo ties aplinkybe, kad ieškovė pati netiekia augalinės medžiagos. Taigi Anecoop situacijos nagrinėjimas parodė, kad ieškovė turėjo teisę siekti apsaugą suteikiančio sprendimo panaikinimo.
64 Antra, kalbėdama apie savo, kaip augintojos, statusą, ieškovė pabrėžia, kad siekdama pagrįsti, jog buvo susijusi konkrečiai, ji netvirtino, kad atstovauja bendriesiems augintojų interesams. Tačiau ieškovė mano, kad ji turi teisę pareikšti apeliaciją, nes ji atstovauja interesams narių, kurie, kaip augintojai, patyrė tiesioginį poveikį. Ieškovė pastebi: kadangi 90 % įmonių, auginančių Nadorcott veislės mandarinus, yra įsisteigę Valencijoje, neįmanoma tvirtinti, kad apsaugą suteikiantis sprendimas galėjo turėti tokį patį poveikį jai ir kitoms Bendrijoje esančioms augintojų federacijoms ar kooperatyvams. Iš tikrųjų aptariami kooperatyvai platina daugiau nei pusę Valencijos kilmės citrusinių vaisių, todėl kadangi ieškovė vienija beveik visus šiuos kooperatyvus, pagrindiniai asmenys, paveikti apsaugą suteikiančio sprendimo, yra vieni iš jos narių.
65 Kadangi Nadorcott veislės mandarinai auginami beveik tik Valencijoje, aplinkybė, jog apsaugą suteikiantis sprendimas visus Bendrijos augintojus įpareigoja mokėti mokestį, kad šie galėtų auginti Nadorcott veislės mandarinus, reiškia, jog nesumokėjus tokio mokesčio beveik visa auginimo Valencijoje veikla būtų neteisėta. Tik iš šių augintojų būtų reikalaujama mokėti selekcininkui mokestį arba sunaikinti savo sodinius, o tai turėtų įtakos jų konkurencinei padėčiai rinkoje prekybos metu. Todėl negalima tvirtinti, kad apsaugą suteikiančio sprendimo poveikis ieškovės nariams ir kitiems augintojams, kurie ateityje augins aptariamos veislės mandarinus, yra vienodas, nes jos nariai, atvirkščiai, turi savybių, kurios juos išskiria iš visų kitų augintojų.
66 Trečia, ieškovė mano, kad jos nariai turi tų pačių savybių kaip ir Apeliacinei tarybai apeliaciją pateikusi (bylos A 005/2003 ir A 006/2003) bendrovė Van Zanten Plants (toliau − Van Zanten). Kadangi Van Zanten buvo pasaulinė saugomos veislės, , jos nuomone, turinčios panašumų su nauja veisle, kuriai BAVT suteikė Bendrijos apsaugą, platintoja, Apeliacinė taryba pripažino jos teisę pareikšti apeliaciją. Apeliacinė taryba manė, kad atsirastų painiavos rinkose, jei būtų įrodytas veislių panašumas ir kad dėl to Van Zanten savo teises privalėtų ginti pareikšdama ieškinį dėl teisių pažeidimo.
67 Ieškovė mano, kad šiuo atveju situacija yra panaši, nes dėl apsaugą suteikiančio sprendimo jos nariai privalėtų išrauti visus savo sodinius tuo atveju, jei jie nepritartų įstojusios į bylą šalies nustatytoms sąlygoms, kurių įvykdymas brangiai kainuoja. Kadangi ieškovė yra Afourer veislės medžiagą tiekiančių įmonių atstovė, Nadorcott veislės konkurentė, konkretus poveikis jai atsiranda abiem atvejais, nes ji yra apsaugos prašančios įmonės konkurentė. Apeliacinė taryba šiuo atveju turėjo atsižvelgti į ieškovės, kaip derybininkės ir konkurentės, situaciją, kaip tai ji padarė su Van Zanten susijusioje byloje.
68 Ketvirta, ieškovė Apeliacinę tarybą kaltina šiam atvejui netaikius Bendrijos teismų praktikos valstybės pagalbos srityje. Ji mano, kad protesto dėl augalų veislių apsaugos procedūra nesiskiria nuo procedūros valstybės pagalbos srityje taip, kad teismo praktika, susijusi su teise apskųsti Komisijos priimtus sprendimus valstybės pagalbos srityje, jai nebūtų taikytina. Iš šios teismo praktikos išplaukia, kad EB 88 straipsnio 2 dalyje numatyti suinteresuotieji asmenys yra ir asmenys, įmonės ar asociacijos, kurių interesams pagalbos suteikimas gali daryti įtaką, ypač konkuruojančios įmonės ir profesinės organizacijos (1984 m. lapkričio 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Intermills prieš Komisiją, 323/82, Rink. p. 3809, 16 punktas ir 2001 m. gegužės 3 d. Teisingumo Teismo sprendimo Portugalija prieš Komisiją, C‑204/97, Rink. p. I‑3175, 31 punktas). Ieškovės teigimu, teisės pareikšti ieškinį pripažinimas valstybės pagalbą gaunančių įmonių konkurentėms neišplaukia iš valstybės pagalbos kontrolės procedūrai, numatytai EB 87 ir 88 straipsnių nuostatose, būdingų savybių. Ši teisė iš tikrųjų išplaukia iš valstybės pagalbos pasekmių pagalbos negavusių subjektų konkurencinei padėčiai toje pačioje rinkoje. Ieškovės manymu, šioje byloje situacija yra panaši, o tai šiuo atveju leidžia taikyti šią teismo praktiką.
69 Be to, ieškovės teigimu, trečiųjų asmenų, kurie nori ginčyti augalų veislės apsaugą, teisės neapsiriboja vien pagrindinio reglamento 59 straipsnyje numatyta protesto procedūra. Jie taip pat gali pareikšti apeliaciją pagal to paties reglamento 67 ir paskesnius straipsnius. Protesto procedūra pagal pagrindinio reglamento 59 straipsnį, leidžiančia šalims tik ginčyti aplinkybes, kuriomis remdamasi BAVT suteikė apsaugą, siekiama skirtingų tikslų nei pateikiant apeliaciją pagal pagrindinio reglamento 67 straipsnį. Ieškovės teigimu, neatsižvelgdama į šią apeliacijos galimybę Apeliacinė taryba taip pat prieštarauja savo pačios sprendimų, susijusių su teise pareikšti skundą, praktikai. Savo sprendime, susijusiame su Van Zanten, ji tvirtino, kad pagrindinio reglamento 67 straipsnis neatima iš trečiųjų asmenų teisės pareikšti skundą pagal šią nuostatą motyvuojant tuo, kad jie nesuformulavo protesto anksčiau. Tačiau Apeliacinė taryba nenurodė, kodėl dalyvavimas apsaugos suteikimo procedūroje yra reikšmingas šiuo atveju.
70 Panašiai kaip valstybės pagalbos gavėjas, saugomos veislės savininkas, ieškovės teigimu, įgyja pranašumą, kuris turi įtakos jo konkurencinei padėčiai konkurentų atžvilgiu. Iš teismo praktikos išplaukia, kad nors valstybės pagalba neišvengiamai turi įtakos valstybės pagalbos gavėjų tiesioginių konkurentų konkurencinei padėčiai, ji neturi tokios esminės įtakos jų padėčiai rinkoje, nes pagalbos gavėjų konkurentais gali būti laikomi visi Bendrijos ūkininkai. Šiuo atveju Nadorcott veislės atžvilgiu suteikta apsauga turi reikšmingą poveikį ieškovės atstovaujamiems augintojams. Jie yra blogesnėje padėtyje nei kiti siekiantys auginti šios veislės mandarinus Bendrijos augintojai, nes pirmieji ją jau augino priimant apsaugą suteikiantį sprendimą. Ieškovės teigimu, augintojai, kurie dar neturi šios veislės mandarinų, galės pasirinkti kitą veislę, jei selekcininko nustatytos leidimo suteikimo sąlygos jiems pasirodys nepriimtinos, ir tai nesukels sunkių pasekmių jų ekonominei veiklai. Tačiau augintojai, kurie jau augina šios veislės medelius savo plantacijose, turės juos išrauti. Kadangi jų „produktyvus augimo laikotarpis“ yra apytiksliai dvidešimt metų, beveik visi augintojai dar nesusigrąžino investicijų į sodinius. Todėl ieškovės narių situacija nėra panaši į kitų augintojų situaciją, o apsaugą suteikiantis sprendimas reikšmingą poveikį turėjo pirmųjų konkurencinei padėčiai.
71 Galiausiai, kalbant apie teismo praktiką, reikalaujančią ieškovei dalyvauti administracinėje procedūroje, kad būtų pripažinta jos teisė pareikšti ieškinį dėl Komisijos sprendimo valstybės pagalbos srityje panaikinimo, ieškovė pabrėžia, kad procedūra Apeliacinėje taryboje taip pat yra administracinė procedūra. Būdama administracinio subjekto, kuris turi kompetenciją priimti sprendimą augalų veislių apsaugos srityje, dalis, Apeliacinė taryba nėra teismas. Todėl apeliacija dėl BAVT sprendimo yra administracinės procedūros, kuriai vykstant priimamas sprendimas dėl augalų veislės apsaugos, etapas. Taigi ieškovė dalyvavo administracinėje procedūroje.
72 BAVT pirmiausia mano, kad pagrindinio reglamento 68 straipsnio formuluotė yra tapati EB 230 straipsnio formuluotei. Todėl ji mano, kad šio ieškinio pagrindo nagrinėjimas turi būti grindžiamas teismo praktikoje pateikiamu ir pastarojoje nuostatoje nurodytos sąvokos „konkrečiai susijęs asmuo“ aiškinimu. Teismo praktika teisę pareikšti ieškinį pripažino savo narių interesams ginti sudarytai profesinei asociacijai, kai ji yra individualizuojama dėl įtakos savo interesams, kai ji atstovauja asmenų, kurie patys turi teisę pareikšti ieškinį, interesams ir kai teisės akto nuostata jai aiškiai pripažįsta įvairias procedūrines galimybes.
73 BAVT pirmiausia mano, kad, remiantis teismų praktika, teisės aktas nėra konkrečiai susijęs su ieškove, jeigu į jos situaciją nebuvo atsižvelgta priimant šį teisės aktą, kuris dėl to su ja susijęs taip pat, kaip ir su kitais tokioje pačioje situacijoje esančiais asmenimis. Šiuo atveju nebuvo įrodyta, kad ieškovė yra augalinės medžiagos tiekėja, ir bet kuriuo atveju ji neturi savybių arba nėra aplinkybių, leidžiančių ją išskirti iš kitų augalinės medžiagos tiekėjų.
74 Antra, BAVT mano, kad, remiantis ieškovės įstatais, jos tiesioginiai nariai yra kooperatyvų sąjungos, o ne patys kooperatyvai ir ne mandarinų augintojai. Taigi ieškovė galėjo teisėtai atstovauti kooperatyvų sąjungų interesams, tačiau ji nepateikė jokių įrodymų apie konkretų poveikį šioms sąjungoms, kurios gina tik bendrus jų narių interesus. Be to, tiek, kiek kai kurie jos nariai gali tiekti augalinę medžiagą, ieškovė nenurodė jokių ypatingų savybių, kurios leistų juos išskirti iš kitų tiekėjų. Kalbėdama apie individualių augintojų situaciją, BAVT pažymi, kad ieškovė apeliaciją pareiškė savo vardu ir kad nėra jokių aplinkybių jos įstatuose, kurios leistų tvirtinti, kad ieškovė turi teisę kreiptis į teismą, siekdama apginti tam tikrų specifinių mandarinų augintojų interesus. Be to, tam tikrų mandarinų augintojų asmeniniai interesai skiriasi nuo kooperatyvų, kuriems ieškovė gali atstovauti, bendrųjų interesų. Galiausiai Nadorcott veislės mandarinų augintojai, netiesioginiai ieškovės nariai, buvo paveikti tik dėl objektyvios faktinės situacijos, kuri jų niekaip neišskiria iš visų kitų veislės augintojų, nes pareiga mokėti mokestį už nuo šiol saugomos veislės auginimą tiesiogiai išplaukia iš Bendrijos augalų veislių apsaugos sistemos. Konkrečiai kalbant, iš teismo praktikos išplaukia, kad nepakanka, jog teisės aktas tam tikriems subjektams turėtų didesnių ekonominių pasekmių nei kitiems šio sektoriaus subjektams, kad jie būtų laikomi konkrečiai susijusiais su šiuo teisės aktu.
75 Trečia, BAVT pažymi, kad pagrindinis reglamentas, tiksliau 59 straipsnis, nustato keletą procedūrinių teisių šalims, dalyvaujančioms BAVT apsaugos suteikimo procedūroje. Ji pažymi, kad ieškovė susipažino su apsaugos paraiška, paskelbta 1996 m. vasario 26 d. Oficialiame BAVT leidinyje ir kad ji dėl jo nepareiškė protesto. Todėl dėl procedūrinių teisių, kurių ji galėjo imtis dalyvaudama šioje procedūroje, negali būti konkrečiai susijusi. Be to, pagrindinio reglamento 59 straipsnio procedūra netektų prasmės, jei vietoj pastabų pateikimo per administracinę procedūrą visi, norintys pareikšti protestą dėl veislės apsaugos suteikimo, galėtų laukti iki procedūros BAVT pabaigos, siekdami pareikšti apeliaciją, teigdami, jog suteikta apsauga neteisėta. Galiausiai yra esminis skirtumas tarp Van Zanten, buvusios išimtinės BAVT įregistruotos veislės, tiesiogiai konkuruojančios su naująja veisle, kuriai apsauga buvo suteikta, platintojos, situacijos ir ieškovės, kuri tik teigia, kad ji pati ar jos nariai yra įregistruotų subjektinių teisių savininkai ir naudojasi apsauga, situacijos.
76 Įstojusi į bylą šalis iš esmės pateikia tuos pačius argumentus kaip ir BAVT.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
77 Pirmiausia reikia konstatuoti: kadangi apsaugą suteikiantis sprendimas nenumato ieškovės tarp jo adresatų, ieškovė turi būti, remiantis pagrindinio reglamento 68 straipsnio nuostatomis, tiesiogiai ir konkrečiai su juo susijusi, kad galėtų pareikšti apeliaciją Apeliacinei tarybai.
78 Šiuo požiūriu pirmiausia reikia pažymėti, kad pagrindinio reglamento 68 straipsnio redakcijos ispanų ir italų kalbomis atitinkamai numato, jog apeliaciją gali pareikšti asmenys, susiję „directa y personalmente“ ir „direttamente e personalmente“. Tačiau redakcijos anglų, vokiečių, portugalų, danų, maltiečių, olandų, lenkų, švedų ir graikų kalbomis atitinka redakciją prancūzų kalba „directement et individuellement“. Šiuo požiūriu reikia priminti, kad vienodo Bendrijos reglamentų išaiškinimo būtinybė reikalauja, jog esant abejonių jie būtų aiškinami ir taikomi atsižvelgiant į redakcijas kitomis oficialiosiomis kalbomis (žr. šio sprendimo 32 punktą). Todėl reikia laikyti, kad redakcijos ispanų ir italų kalbomis nesuteikia šiai pastraipai kitokios prasmės nei redakcijos kitomis kalbomis ir kad ji turi būti aiškinama bei taikoma atsižvelgiant į redakcijas kitomis oficialiosiomis kalbomis (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Ebony Maritime ir Loten Navigation 29–31 punktus).
79 Todėl pagrindinio reglamento 68 straipsnio sąvokos turi būti laikomos tapačiomis EB 230 straipsnio ketvirtajai pastraipai. Tačiau kadangi šias sąvokas konkrečiai aiškino Teisingumo Teismas (1963 m. liepos 15 d. Sprendimas Plaumann prieš Komisiją, 25/62, Rink. p. 197, 223), Pirmosios instancijos teismas mano, kad reikia taikyti nuoseklų sąvokos „konkrečiai susijęs“ aiškinimą, nes pagrindinio reglamento bendra struktūra tam neprieštarauja.
80 Antra, atsižvelgiant į šį kontekstą reikia pažymėti, kad pagrindinio reglamento 59 straipsnio 1 dalis leidžia visiems asmenims pateikti BAVT rašytinį protestą dėl apsaugos suteikimo ir kad jo 2 dalis nurodo, jog be pareiškėjo protesto pateikėjai taip pat laikomi procesinių veiksmų dėl apsaugos suteikimo šalimi. Be to, pagrindinio reglamento 59 straipsnio 5 dalis aiškiai numato, kad BAVT priima atitinkamus su protestu susijusius sprendimus kartu su apsaugos paraišką atmetančiais sprendimais, apsaugą suteikiančiais sprendimais arba sprendimais, susijusiais su veislės pavadinimu. Iš pagrindinio reglamento 67 straipsnio 1 dalies išplaukia, kad su protestais susiję sprendimai gali būti apeliacijos Apeliacinėje taryboje dalykas. Todėl kadangi protestuotojai yra asmenys, kuriems tokie sprendimai skirti pagrindinio reglamento 68 straipsnio prasme, kiekvienas asmuo, norintis prieštarauti apsaugos suteikimui gali dėl to, kad dalyvavo administracinėje procedūroje, pareikšti apeliaciją Apeliacinėje taryboje.
81 Be to, remiantis pagrindinio reglamento 20 ir 21 straipsniais, kiekvienas asmuo po apsaugos suteikimo ir, neatsižvelgiant į Apeliacinėje taryboje pareikštą apeliaciją, gali prašyti BAVT pripažinti teisę niekine arba atšauti ją grindžiant tuo, kad minėta apsauga buvo suteikta veislei, kuri neatitinka materialių minėto reglamento 7–10 straipsnių kriterijų.
82 Šiomis aplinkybėmis reikia laikyti, kad siekiant apsaugoti trečiųjų asmenų interesus nėra būtina terminą „konkrečiai“ aiškinti plačiai.
83 Trečia, reikia pažymėti, kaip teisingai tvirtina BAVT, kad pagrindinio reglamento bendra struktūra reikalauja siauresnio termino „konkrečiai“ aiškinimo, nei nurodo ieškovė. Iš tikrųjų platus aiškinimas leistų kiekvienam asmeniui, norinčiam protestuoti apsaugos suteikimą, apeliacija ginčyti jos teisėtumą po apsaugos suteikimo procedūros, užuot pateikus savo pastabas per šią procedūrą, kuri yra ir ilga, ir sudėtinga dėl reikalingų techninių nagrinėjimų. Todėl ieškovės pateiktas aiškinimas paneigtų tokios procedūros naudą, nors minėtame sprendime Plaumann prieš Komisiją taikytas aiškinimas kiekvieną suinteresuotąjį asmenį skatina savo pastabas pateikti per administracinę apsaugos suteikimo procedūrą.
84 Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į prieš tai išdėstytas aplinkybes, mano, kad norint nustatyti, ar asmuo yra konkrečiai susijęs pagrindinio reglamento 68 straipsnio prasme, reikia remtis minėtu sprendimu Plaumann prieš Komisiją.
85 Iš prieš tai išdėstytų aplinkybių išplaukia, kad ieškovė turi būti susijusi su apsaugą suteikiančiu sprendimu dėl tam tikrų savybių, kurios jai yra būdingos, arba dėl faktinės situacijos, kuri ją išskiria iš visų kitų asmenų ir individualizuoja taip pat, kaip ir sprendimo adresatą (minėtas sprendimas Plaumann prieš Komisiją).
86 Šiuo požiūriu iš teismo praktikos išplaukia, kad narių interesams ginti ir atstovauti įkurta profesinė asociacija ieškinį dėl panaikinimo pirmiausia gali pareikšti, kai pati asociacija yra individualizuojama dėl to, jog pažeidžiami jos pačios, kaip asociacijos, interesai, ypač dėl to, kad aktas, kurį prašoma panaikinti, paveikė jos, kaip derybininkės, padėtį, antra, kai ji atstovauja įmonėms, kurios pačios gali pareikšti ieškinį, ir, trečia, kai teisės nuostata jai aiškiai pripažįstamos atitinkamos procesinės teisės (žr. 2005 m. gruodžio 13 d. Pirmosios instancijos nutarties Confédération générale des producteurs de lait de brebis et des industriels de roquefort prieš Komisiją, T‑381/02, Rink. p. II‑5337, 54 punktą ir nurodytą teismų praktiką).
87 Pirmiausia, kalbant apie poveikį pačios ieškovės interesams, reikia pažymėti, kad ji pati neteigia esanti augalinės medžiagos augintoja ar tiekėja.
88 Antra, ieškovė netvirtina, kad ji yra subjektinių teisių, įregistruotų nacionaliniu ar Bendrijos lygmeniu, savininkė, besinaudojanti apsauga. Iš to išplaukia, kad ji, kaip teisių savininkė, nėra paveikta ir nėra panašioje į Van Zanten situacijoje.
89 Trečia, kadangi ieškovė tvirtina, jog apsaugą suteikiantis sprendimas daro poveikį jos, kaip derybininkės, padėčiai, reikia konstatuoti, kad ji nepagrindžia savo teiginio.
90 Galiausiai, kadangi iš viso to, kad išdėstyta, išplaukia, jog ieškovės nurodytos aplinkybės neįrodo apsaugą suteikiančio sprendimo poveikio jos pačios interesams, klausimas, kuo ieškovės padėtis skiriasi nuo kitų panašių federacijų Bendrijoje, yra nereikšmingas. Bet kuriuo atveju vien ta aplinkybė, kad, ieškovės teigimu, 90 % ginčijamos veislės augintojų bendrovių yra įsteigtos Valencijoje, apsaugos suteikimo požiūriu neleidžia ieškovės išskirti iš kitų federacijų. Iš tiesų nepakanka, jog aktas nustatytiems subjektams turėtų didesnių ekonominių pasekmių nei kitiems šio sektoriaus subjektams, kad jie būtų laikomi konkrečiai susijusiais su šiuo teisės aktu (šiuo klausimu žr. 1999 m. lapkričio 23 d. Pirmosios instancijos nutarties Unión de Pequeños Agricultores prieš Tarybą, T‑173/98, Rink. p. II‑3357, 50 punktą ir šio sprendimo 102 ir 103 punktuose nurodytą teismų praktiką).
91 Todėl ieškovė neįrodė apsaugą suteikiančio sprendimo poveikio jos pačios, kaip asociacijos, interesams.
92 Antra, dėl prielaidos, kad ieškovė atstovauja teisę pareikšti apeliaciją turinčių įmonių interesams, būtina patikrinti, pirma, ar pagal savo įstatus ieškovė, pareikšdama apeliaciją Apeliacinėje taryboje, atstovauja savo narių interesams, ir, antra, ar jie patys turi teisę pareikšti apeliaciją (šiuo klausimu žr. minėtos nutarties Confédération générale des producteurs de lait de brebis et des industriels de roquefortprieš Komisiją 61 punktą).
93 Pirmiausia, kalbant apie ieškovės narius ir jų interesus, reikia priminti, kad, remiantis jos įstatų 4 straipsniu, ieškovės nariai gali būti Alikantės, Kasteljono ir Valencijos provincijų kooperatyvų sąjungos, kurios atitinka tam tikrus kriterijus. Be to, iš jos įstatų 2 straipsnio išplaukia, kad ieškovė atstovauja savo nariams. Todėl ieškovė gali atstovauti kooperatyvų sąjungų, kurios yra jos narės, interesams.
94 Kalbant apie klausimą, ar ieškovės nariai turėjo teisę pareikšti apeliaciją, reikia konstatuoti, kad ieškovė nei Apeliacinei tarybai, nei Pirmosios instancijos teismui nepateikė įrodymų, kad apsaugą suteikiantis sprendimas buvo konkrečiai su jais susijęs. Šiuo požiūriu reikia priminti, kad kalbama apie kooperatyvų sąjungas, kurios pačios neaugina mandarinų, bet siekia ginti jų narių – žemės ūkio kooperatyvų – interesus. Nors ieškovė savo raštuose tvirtina, kad kooperatyvas Anecoop figūruoja tarp jos narių ir tiekia augintojams augalinę medžiagą, ji per posėdį pripažino, kad Anecoop buvo ne viena iš jos narių, o narė kooperatyvų sąjungos, kuri pati buvo ieškovės narė. Be to, ji nepateikė jokių įrodymų, kurie apsaugą suteikiančio sprendimo poveikį šiam tiekėjui leistų išskirti iš poveikio visiems kitiems augalinės medžiagos tiekėjams. Todėl reikia laikyti, kad Anecoop yra susijusi su apsaugą suteikiančiu sprendimu tik dėl objektyvios faktinės situacijos, kuri jos neišskiria iš kitų sektoriaus augalinės medžiagos tiekėjų.
95 Taip pat reikia pažymėti, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad jos nariai buvo panašioje situacijoje kaip ir Van Zanten arba kad jie dalyvavo apsaugos suteikimo procedūroje.
96 Todėl ieškovė neįrodė, kad jos nariai turėjo teisę Apeliacinėje taryboje pareikšti apeliaciją dėl apsaugą suteikiančio sprendimo.
97 Antra, kadangi ieškovė taip pat remiasi poveikiu individualiems mandarinų augintojams, kurie yra nariai kooperatyvų, priklausančių kooperatyvų sąjungoms, kurios savo ruožtu yra ieškovės nariai, reikia pažymėti, kad, remiantis jos įstatų 4 straipsniu, nei patys kooperatyvai, nei individualūs mandarinų augintojai negali būti ieškovės nariai. Be to, iš minėtų įstatų 2 straipsnio išplaukia, kad ieškovės veikla apsiriboja jos narių interesų skatinimu. Taigi ieškovės įstatuose nenurodyta, kad ji turi teisę pareikšti skundus, siekdama apginti konkrečių mandarinų augintojų, kurie yra netiesioginiai jos narių nariai, specifinius interesus. Kadangi ieškovė mano, kad iš Ispanijoje galiojančių įstatymų ir dekretų išplaukia, jog ji turi teisę atstovauti savo narių nariams, reikia pažymėti, kad ji šį argumentą pirmą kartą nurodė Pirmosios instancijos teismo posėdyje ir kad minėtų įstatymų ir dekretų nėra bylos medžiagoje. Be to, BAVT teisingai nurodo, kad kooperatyvų sąjungų, kurioms ieškovė gali atstovauti remdamasi savo įstatų 2 straipsniu, interesai negali būti laikomi tapačiais konkrečių individualių augintojų interesams.
98 Šiame kontekste ieškovė kaltina Apeliacinę tarybą reikalavus, kad visi jos nariai turėtų teisę pareikšti apeliaciją, nors iš teismo praktikos išplaukia, kad asociacijos, kurių bent vienas narys pats gali veiksmingai pareikšti skundą, turi teisę jį pareikšti. Šiuo požiūriu reikia pažymėti, kad Apeliacinė taryba išnagrinėjo poveikį individualiems augintojams, siekdama nustatyti, ar jie visi turėjo bendrąjį interesą, kurį ieškovė galbūt galėjo ginti remdamasi savo įstatais. Manydama, kad tai nebuvo toks atvejis, nes augintojų interesai gali skirtis, Apeliacinė taryba tik pažymėjo, kad buvo abejonių dėl aplinkybės, jog ieškovė atstovauja augintojų, kaip kategorijos, bendrajam interesui. Todėl reikia konstatuoti, kad, priešingai nei teigia ieškovė, Apeliacinė taryba nereikalavo, kad visi ieškovės nariai turėtų teisę pareikšti apeliaciją.
99 Galiausiai taip pat reikia priminti, kad ieškovė apeliaciją pareiškė savo, o ne apibrėžtų mandarinų augintojų vardu.
100 Todėl reikia laikyti, kad ieškovė šiuo atveju negalėjo būti traktuojama kaip Apeliacinėje taryboje atstovaujanti individualių mandarinų augintojų interesams.
101 Papildomai taip pat reikia konstatuoti, kad individualūs mandarinų augintojai nėra konkrečiai susiję su apsaugą suteikiančiu sprendimu.
102 Šiuo požiūriu reikia priminti, kad aplinkybė, jog sprendimas daro įtaką visiems suinteresuotiesiems ūkio subjektams, netrukdo sprendimui būti konkrečiai susijusiam su tam tikrais iš jų (žr. 2003 m. balandžio 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Villiger Söhne prieš Tarybą, T‑154/02, Rink. p. II‑1921, 40 punktą ir nurodytą teismų praktiką). Tačiau nepakanka, jog teisės aktas tam tikriems subjektams turėtų didesnių ekonominių pasekmių nei kitiems šio sektoriaus subjektams, kad jie būtų laikomi konkrečiai susijusiais su šiuo teisės aktu (šiuo klausimu žr. 1999 m. lapkričio 23 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Unión de Pequeños Agricultores prieš Tarybą, T‑173/98, Rink. p. II‑3357, 50 punktą). Iš tiesų, net jei būtų daroma prielaida, kad ieškovė vienintelė galėtų būti laikoma patyrusia poveikį apibrėžtoje geografinėje zonoje ir pagrindine prekių augintoja ar tiekėja šalyje arba apibrėžtoje geografinėje zonoje, ji neturėtų teisės pareikšti apeliacijos (šiuo klausimu žr. 1985 m. sausio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Piraiki-Patraiki ir kt. prieš Komisiją, 11/82, Rink. p. 207, 13 ir 14 punktus ir 2000 m. vasario 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo ACAV ir kt. prieš Tarybą, T‑138/98, Rink. p. II‑341, 64–66 punktus).
103 Taigi to, kad apsaugos suteikimas tam tikriems augintojams turi didesnių ekonominių pasekmių nei kitiems sektoriaus subjektams dėl to, kad jie jau augino saugomos veislės medžius ir kad 90 % poveikį patyrusių augintojų yra Valencijos geografinėje zonoje, nepakanka juos individualizuoti. Iš tikrųjų augintojams, kuriems, ieškovės tvirtinimu, ji atstovauja, pareigos mokėti mokestį poveikis kyla tik dėl objektyvios faktinės situacijos, kuri jų neišskiria iš kitų šios veislės augintojų, nes ši pareiga tiesiogiai išplaukia iš Bendrijos augalų veislių apsaugos sistemos. Be to, aptariamų augintojų veiklą gali vykdyti visi − šiuo metu ar ateityje.
104 Taip pat reikia pažymėti, jog ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad augalinės medžiagos augintojai ar tiekėjai, kuriems, jos teigimu, ji atstovauja, dalyvavo apsaugos suteikimo procedūroje arba kad jie buvo panašioje situacijoje kaip ir Van Zanten. Konkrečiau kalbant, aplinkybė, kad dėl apsaugą suteikiančio sprendimo augintojai privalėtų išrauti savo medžius ir tai turėtų įtakos jų tiekėjų galimybei tiekti Afourer veislės medžiagą, Nadorcott veislės konkurentą, jeigu jie nesutiktų mokėti mokesčių, neįrodo būdingų savybių arba faktinių situacijų, kurios juos išskirtų iš visų kitų augintojų, esančių tokioje pačioje objektyvioje faktinėje situacijoje. Be to, konkurenciniai santykiai, kuriuos šiuo požiūriu nurodo ieškovė, nėra panašūs į santykius byloje, susijusioje su Van Zanten, kur buvo ginčijamos saugomos subjektinės teisės.
105 Iš prieš tai nurodytų aplinkybių išplaukia, jog ieškovė neįrodė, kad ji atstovavo augalinės medžiagos augintojų ar tiekėjų, kurie patys turėjo teisę pareikšti apeliaciją, interesams.
106 Trečia, kalbant apie teisės nuostatas, kurios aiškiai pripažįsta ieškovei nemažai procedūrinių galimybių, pirmiausia reikia pažymėti, kad ji neabejotinai remiasi pagrindinio reglamento 59 straipsniu, bet tik tvirtindama, kad šiuo straipsniu siekiami tikslai skiriasi nuo pagrindinio reglamento 67 ir paskesnių straipsnių tikslų ir kad dalyvavimas suteikimo procedūroje nėra išankstinė apeliavimo sąlyga.
107 Antra, ieškovė klysta dėl procedūrinių teisių kilmės, kuriomis ji galėtų grįsti teisę pareikšti apeliaciją Apeliacinėje taryboje. Iš tikrųjų, kadangi reikėjo nustatyti apeliacijos Apeliacinėje taryboje priimtinumą, procesinės teisės, kurias reiktų ginti šia apeliacija, galėtų būti tik tos, kurios susijusios su ankstesne administracine procedūra, per kurią buvo suteikta apsauga. Tačiau kadangi ieškovė nedalyvavo apsaugos suteikimo procedūroje, ji negali remtis jokia su šia procedūra susijusia procesine teise, kurią ji galėtų siekti apginti.
108 Trečia, ieškovė taip pat nurodo bylos aplinkybėms taikytiną teismo praktiką valstybės pagalbos srityje, pagal kurią EB 88 straipsnio 2 dalyje nurodyti suinteresuotieji asmenys yra ne tik pagalbą gavusios įmonės, bet ir asmenys, įmonės ir asociacijos, kurių interesams pagalbos suteikimas gali turėti įtakos, būtent įmonės konkurentės ir profesinės organizacijos (žr. šio sprendimo 68 punktą). Tačiau ieškovės nuoroda į teismų praktiką valstybės pagalbos srityje šiuo atveju nėra reikšminga.
109 Šiuo požiūriu reikia priminti, kad ši teismo praktika taikytina, tik kai ieškinį pareiškęs asmuo jį pateikdamas siekia apginti procesines teises, kurias jam suteikia EB 88 straipsnio 2 dalis (2005 m. gruodžio 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Aktionsgemeinschaft Recht und Eigentum, C‑78/03 P, Rink. p. I‑10737, 35 punktas) ir kurias Komisija iš jos atėmė nepradėdama formalaus tyrimo etapo. Pagrindinio reglamento 59, 67 ir 68 straipsniai suteikia platesnes teises nei tas, kurias pripažįsta šio sprendimo 68 punkte nurodyta teismo praktika, nes leidžia visiems asmenims, administracinėje procedūroje pareiškusiems rašytinį protestą dėl apsaugos suteikimo, pareikšti apeliaciją Apeliacinėje taryboje (žr. šio sprendimo 80 punktą). Todėl kadangi naudojimasis procesinėmis teisėmis priklauso vien nuo pareiškėjo iniciatyvos tinkamu laiku, šiuo atveju nereikia taikyti teismų praktikos valstybės pagalbos srityje.
110 Be to, kadangi ieškovė remiasi tariama konkurencijos situacija, pateisinančia šio sprendimo 68 punkte nurodytos teismo praktikos taikymą pagal analogiją, reikia pažymėti, kad ji nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių padaryti išvadą dėl konkurencinių santykių su asmeniu, turinčiu teisę į apsaugą.
111 Remiantis prieš tai išdėstytomis aplinkybėmis, reikia atmesti pirmąją dalį.
Dėl antrosios dalies, susijusios su veiksmingos teisminės gynybos nebuvimu
Šalių argumentai
112 Ieškovės teigimu, pagrindinio reglamento 67 straipsnyje numatyta apeliacija yra vienintelė veiksminga priemonė, kurią ji turi veikdama prieš apsaugą suteikiantį sprendimą. Kai pasibaigia terminas apeliacijai pareikšti, augalų veislės Bendrijoje apsaugos nebegali užginčyti jokia institucija ar joks nacionalinis teismas. Byloje, susijusioje su Van Zanten, tai buvo vienas iš motyvų, kuriais Apeliacinė taryba akivaizdžiai rėmėsi pripažindama šios bendrovės teisę pareikšti skundą. Iš tiesų Teisingumo Teismas patvirtino, kad privatūs asmenys privalo galėti pasinaudoti veiksminga teismine teisių, kurias jie turi pagal Bendrijos teisinę sistemą, gynyba, nes teisė į tokią gynybą yra vienas iš bendrųjų teisės principų, kuris išplaukia iš bendrų valstybių narių konstitucinių tradicijų.
113 Teisingumo Teismas taip pat patvirtino, kad šios teisės gerbimas Bendrijos teisinėje sistemoje reikalauja, kad fiziniai ir juridiniai asmenys turėtų galimybę atsižvelgiant į atvejį ginčyti bendro pobūdžio Bendrijos aktų teisėtumą netiesiogiai Bendrijos arba nacionaliniuose teismuose. Apskundimo sistemos buvimas arba nebuvimas yra esminis elementas nagrinėjant konkretų poveikį ieškovei, nes Teisingumo Teismas nusprendė, kad ši sąlyga turi būti aiškinama atsižvelgiant į veiksmingos teisminės gynybos principo kontekstą ir į įvairias ieškovę individualizuojančias aplinkybes.
114 Ieškovė mano, jog yra konkrečiai susijusi dėl to, kad nėra jokios kitos apskundimo nacionaliniams ar Bendrijos teismams galimybės, išskyrus tą, kurią numato pagrindinio reglamento 67 straipsnis. Ieškovės teigimu, skundžiamu sprendimu iš jos buvo atimta vienintelė turėta veiksminga teisminės gynybos galimybė.
115 BAVT mano, kad ieškovė turėjo galimybę prieštarauti prašymui suteikti apsaugą, ir priduria, kad jeigu būtų dalyvavusi protesto procedūroje, greičiausiai būtų buvusi konkrečiai susijusi. Be to, iš teismo praktikos išplaukia, kad Bendrijos teismas neturi teisės pripažinti ieškinio priimtinu dėl apskundimo nacionalinei teisminei institucijai galimybės nebuvimo. Bendrijos teisinės sistemos tikslas yra užtikrinti administracinių aktų teisminės kontrolės sistemą. Tačiau apsaugą suteikiantis sprendimas nėra atleidžiamas nuo teisminės kontrolės, nes visi su juo tiesiogiai ir konkrečiai susiję asmenys gali jį apskųsti Apeliacinei tarybai.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
116 Iš nusistovėjusios su EB 230 straipsnio ketvirtąja pastraipa susijusios teismo praktikos išplaukia, kad nors ji turi būti aiškinama remiantis veiksmingos teisminės gynybos principu, atsižvelgiant į įvairias aplinkybes, kurios individualizuoja ieškovą, toks aiškinimas negalėtų lemti visiško šios sąlygos, aiškiai numatytos Sutartyje, netaikymo, neviršijant ja Bendrijos teismui suteiktos kompetencijos (2002 m. liepos 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo Unión de Pequeños Agricultores prieš Tarybą, C‑50/00 P, Rink. p. I‑6677, 44 punktas; 2004 m. kovo 30 d. Teisingumo Teismo sprendimas Rothley ir kt. prieš Parlamentą, C‑167/02 P, Rink. p. I‑3149, 47 punktas ir 2004 m. balandžio 1 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Jégo-Quéré, C‑263/02 P, Rink. p. I‑3425, 36 punktas). Kadangi šio sprendimo 78–84 punktuose buvo nurodyta, kad sąvoką „konkrečiai susijęs asmuo“ pagrindinio reglamento 68 straipsnio prasme reikia taikyti atsižvelgiant į teismo praktiką, susijusią su ieškinių, pateiktų pagal EB 230 straipsnio ketvirtąją pastraipą, priimtinumu, šie teiginiai taip pat galioja ir šiam atvejui.
117 Beje, reikia priminti, kad pagal pagrindinio reglamento 59, 67 ir 68 straipsnius visi asmenys, per administracinę procedūrą pateikę rašytinį protestą dėl apsaugos suteikimo, gali pateikti apeliaciją Apeliacinėje taryboje (žr. šio sprendimo 80 punktą). Be to, pagrindinio reglamento 68 straipsnis tą pačią apskundimo galimybę suteikia visiems asmenims, kurie, nors ir nedalyvavo procedūroje ir nėra per ją priimto sprendimo adresatai, yra tiesiogiai ir konkrečiai su juo susiję. Todėl kadangi apeliacija Apeliacinėje taryboje suteikia galimybę vėliau pareikšti ieškinį Bendrijos teisme, ieškovė šiuo atveju klaidingai nurodė veiksmingos teisminės gynybos nebuvimą.
118 Iš to išplaukia, kad reikia atmesti šią dalį.
119 Iš visų prieš tai išdėstytų aplinkybių išplaukia, kad reikia atmesti antrąjį ieškinio pagrindą.
3. Dėl trečiojo pagrindo, susijusio su pareigos motyvuoti nesilaikymu
Šalių argumentai
120 Ieškovė primena, jog Teisingumo Teismas nusprendė: tam, kad aktas galėtų būti laikomas motyvuotu, jis turi aiškiai ir nedviprasmiškai atskleisti institucijos, priėmusios ginčijamą teisės aktą, samprotavimus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų sužinoti jo priėmimo pagrindus, o kompetentingas teismas – vykdyti jo kontrolę. Skundžiamas sprendimas neatitinka šio reikalavimo, nes Apeliacinė taryba nenagrinėjo kooperatyvo Anecoop teisės pareikšti apeliacijos, nors jis vykdo veiklą, kaip tai, beje, pripažįsta Apeliacinė taryba, kuriai apsaugą suteikiantis sprendimas daro didelį poveikį. Ieškovė pabrėžia, kad šią aplinkybę reikia vertinti kartu su Apeliacinės tarybos sprendimu neleisti prie bylos medžiagos pridėti papildomų dokumentų, siekiant įrodyti rimtą poveikį jos narių, augalinės medžiagos tiekėjų, padėčiai. Apeliacinė taryba nenagrinėjo, ar apsaugą suteikiantis sprendimas konkrečiai paveikia jos narius kaip tiekėjus. Be to, jos tvirtinimo, kad asmenų, galinčių būti saugomos veislės augalinės medžiagos tiekėjais, yra daug ir ieškovė neišsiskiria iš kitų aptariamo sektoriaus subjektų, nepagrindžia joks dokumentas ar informacija.
121 Be to, Apeliacinė taryba, paneigdama ieškovės, kaip augintojos, teisę pareikšti apeliaciją, apsiribojo tvirtinimu, kad ji atstovauja augintojų interesams, neatlikdama jokios kitos analizės. Todėl Apeliacinės tarybos argumentai šiuo klausimu nėra pagrįsti.
122 Galiausiai Apeliacinė taryba, nepagrįsdama, kuo procedūros valstybės pagalbos srityje ir procedūros pagal pagrindinį reglamentą skiriasi ir kuo tokie skirtumai šiuo aspektu yra svarbūs, kad jie šiuo atveju neleidžia pagal analogiją taikyti valstybės pagalbos srityje nustatytų principų, neįvykdė savo pareigos motyvuoti.
123 BAVT ir įstojusi į bylą šalis ginčija ieškovės argumentus.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
124 Reikia priminti, kad pareiga motyvuoti yra esminis formalumas, kurį reikia skirti nuo klausimo dėl motyvavimo pagrįstumo, susijusio su materialiniu ginčijamo akto teisėtumu (2001 m. kovo 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, C‑17/99, Rink. p. I‑2481, 35 punktas). Be to, pagal nusistovėjusią teismo praktiką motyvavimas, kurio reikalauja EB 253 straipsnis, reiškia, kad aktą priėmusios institucijos argumentai turi būti išdėstyti aiškiai ir nedviprasmiškai. Ši pareiga turi dvejopą tikslą: viena vertus, ji suinteresuotiesiems asmenims leidžia žinoti teisės akto priėmimo pagrindus, kad galėtų apginti savo teises, o kita vertus, Bendrijos teismui – atlikti sprendimo teisėtumo kontrolę (1990 m. vasario 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Delacre ir kt. prieš Komisiją, C‑350/88, Rink. p. I‑395, 15 punktas; 2000 m. balandžio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Kuijer prieš Tarybą, T‑188/98, Rink. p. II‑1959, 36 punktas ir 2003 m. gruodžio 3 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Audi prieš VRDT (TDI), T‑16/02, Rink. p. II‑5167, 88 punktas).
125 Šiuo atveju iš visų prieš tai išdėstytų aplinkybių išplaukia, kad skundžiamas sprendimas leidžia ieškovei ginti savo teises, o Pirmosios instancijos teismui –vykdyti jo kontrolę. Be to, Apeliacinė taryba išnagrinėjo ieškovės teisę pareikšti apeliaciją kooperatyvo Anecoop tariamos veiklos (skundžiamo sprendimo motyvų 3 punkto ketvirtoji ir penktoji pastraipos), galimo ieškovės individualių mandarinų augintojų atstovavimo (skundžiamo sprendimo motyvų 3 punkto nuo aštuntos iki dešimtos pastraipos) ir teismo praktikos valstybės pagalbos srityje galimo taikymo šiuo atveju (skundžiamo sprendimo motyvų 3 punkto vienuoliktoji pastraipa) atžvilgiu. Apeliacinė taryba nurodė motyvus, kodėl ji mano, kad šie trys atvejai negalėjo būti taikomi ar jų nepakako įrodyti ieškovės teisę pareikšti apeliaciją. Iš to išplaukia, kad pastaroji nėra teisi tvirtindama, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas dėl nepakankamo motyvavimo.
126 Bet kuriuo atveju iš teismo praktikos išplaukia, kad ieškovė neturi jokio teisėto intereso dėl formos pažeidimo panaikinti sprendimą tuo atveju, kai jo panaikinimas galėtų lemti tik naujo sprendimo, pagal savo turinį tapataus panaikintam sprendimui, priėmimą (1983 m. liepos 6 d. Teisingumo Teismo sprendimo Geist prieš Komisiją, 117/81, Rink. p. 2191, 7 punktas; 1992 m. gruodžio 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Díaz García prieš Parlamentą, T‑43/90, Rink. p. II‑2619, 54 punktas ir minėto sprendimo TDI 97 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. 2000 m. rugsėjo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Orthmann prieš Komisiją, T‑261/97, RinkFP p. I‑A‑181 ir II‑829, 33 ir 35 punktus).
127 Bet kuriuo atveju iš antrojo ieškinio pagrindo analizės (žr. šio sprendimo 77–110 ir 116–119 punktus) išplaukia, kad ieškovė nepateikė jokių argumentų, galinčių įrodyti, kad ji turėjo teisę pareikšti apeliaciją pagal pagrindinio reglamento 68 straipsnį ir kad todėl skundžiamo sprendimo panaikinimas dėl motyvavimo stokos galėtų lemti tik naujo tapataus sprendimo priėmimą. Todėl reikia laikyti, kad ieškovė neturi jokio teisėto intereso panaikinti skundžiamą sprendimą dėl galimo motyvavimo nebuvimo.
128 Todėl reikia atmesti trečiąjį ieškinio pagrindą.
129 Šiomis aplinkybėmis reikia atmesti ieškinį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
130 Pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to prašė. Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, ji turi padengti bylinėjimosi išlaidas pagal BAVT ir įstojusios į bylą šalies reikalavimus.
Remdamasis šiais motyvais,
PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (antroji kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Priteisti iš Federación de Cooperativas Agrarias de la Comunidad Valenciana bylinėjimosi išlaidas.
Forwood | Pelikánová | Papasavvas |
Paskelbta 2008 m. sausio 31 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Kancleris | | Pirmininko pareigas einantis |
Turinys
Teisinis pagrindas
Bylos aplinkybės
Šalių reikalavimai
Dėl teisės
1. Dėl pirmojo pagrindo, susijusio su įgyvendinimo reglamento 49 ir 50 straipsnių ir rūpestingumo bei gero administravimo principų pažeidimu
Dėl pirmosios dalies, susijusios su įgyvendinimo reglamento 49 straipsnio ir rūpestingumo bei gero administravimo principų pažeidimu
Šalių argumentai
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
Dėl antrosios dalies, susijusios su įgyvendinimo reglamento 50 straipsnio ir rūpestingumo bei gero administravimo principų pažeidimu
Šalių argumentai
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
2. Dėl antrojo pagrindo, susijusio su neatsižvelgimu į ieškovės teisę pareikšti apeliaciją
Dėl pirmosios dalies, susijusios su apsaugą suteikiančio sprendimo konkrečiu poveikiu ieškovei ir jos nariams
Šalių argumentai
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
Dėl antrosios dalies, susijusios su veiksmingos teisminės gynybos nebuvimu
Šalių argumentai
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
3. Dėl trečiojo pagrindo, susijusio su pareigos motyvuoti nesilaikymu
Šalių argumentai
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
Dėl bylinėjimosi išlaidų