Byla T‑189/06

Arkema France SA

prieš

Europos Komisiją

„Konkurencija – Karteliai – Vandenilio peroksidas ir natrio perboratas – Sprendimas, kuriuo konstatuojamas EB 81 straipsnio pažeidimas – Neteisėtų veiksmų inkriminavimas – Pareiga motyvuoti – Vienodas požiūris – Gero administravimo principas – Baudos – Pranešimas dėl bendradarbiavimo“

Sprendimo santrauka

1.      Konkurencija – Sąjungos taisyklės – Pažeidimai – Inkriminavimas – Patronuojančioji bendrovė ir dukterinės bendrovės – Ekonominis vienetas – Vertinimo kriterijai – Lemiamos įtakos, kurią patronuojančioji bendrovė daro jai 100 % priklausančioms dukterinėms bendrovėms, prezumpcija

(EB 81 ir 82 straipsniai; Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis)

2.      Konkurencija – Sąjungos taisyklės – Pažeidimai – Inkriminavimas – Patronuojančioji bendrovė ir dukterinės bendrovės – Ekonominis vienetas – Vertinimo kriterijai – Lemiamos įtakos, kurią patronuojančioji bendrovė daro jai 100 % priklausančioms dukterinėms bendrovėms, prezumpcija

(EB 81 ir 82 straipsniai; Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis)

3.      Institucijų aktai – Motyvavimas – Pareiga – Apimtis – Sprendimas, kuriuo taikomos konkurencijos taisyklės – Sprendimas, susijęs su keliais adresatais

(EB 81, 82 ir 253 straipsniai)

4.      Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Atgrasomasis pobūdis – Atsižvelgimas į įmonės, kuriai skiriama bauda, dydį ir bendrą apyvartą – Tinkamumas – Daugiklio taikymas pradiniam dydžiui

(EB 81 straipsnis; Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnis; Komisijos pranešimo 98/C 9/03, 1 dalies A punktas)

5.      Konkurencija – Administracinė procedūra – Komisijos sprendimas, kuriuo konstatuojamas pažeidimas, priimtas po to, kai buvo priimti kiti sprendimai skirti baudas, kuriuose atsižvelgta į recidyvą – „Non bis in idem“ principo pažeidimas – Nebuvimas

(EB 81 straipsnis; Tarybos reglamentas Nr. 1/2003)

6.      Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Baudos neskyrimas ar sumažinimas dėl kaltinamos įmonės bendradarbiavimo

(Tarybos reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnis ir 23 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimo 2002/C 45/03 21 punktas ir 23 punkto, b papunktis)

7.      Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Baudos neskyrimas ar sumažinimas dėl kaltinamos įmonės bendradarbiavimo

(Tarybos reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnis ir 23 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimo 2002/C 45/03 21 punktas ir 23 punkto b papunktis)

8.      Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Atsižvelgimas į kaltinamos įmonės bendradarbiavimą su Komisija ne pagal Pranešimą dėl bendradarbiavimo – Sąlygos – Ribos

(Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnis; Komisijos pranešimas 96/C 207/04, Komisijos pranešimo 98/C 9/03 3 punktas ir Komisijos pranešimas 2002/C 45/03)

1.      Atsakomybė už dukterinės bendrovės elgesį gali tekti patronuojančiajai bendrovei, be kita ko, kai, nors ir turėdama savarankišką teisinį subjektiškumą, ši dukterinė bendrovė savarankiškai nesprendžia dėl savo elgesio rinkoje, o iš esmės įgyvendina patronuojančiosios bendrovės nurodymus, visų pirma atsižvelgiant į ekonominius, organizacinius ir teisinius šių dviejų teisės subjektų ryšius. Iš tikrųjų taip yra dėl to, kad tokioje situacijoje patronuojančioji bendrovė ir jos dukterinė įmonė yra to paties ekonominio vieneto narės, ir todėl sudaro vieną įmonę, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį, taigi sprendimą, kuriuo skiriamos baudos, Komisija gali adresuoti patronuojančiajai bendrovei, be reikalavimo įrodyti asmeninį šios bendrovės dalyvavimą darant pažeidimą.

Konkrečiu atveju, kai patronuojančiajai bendrovei priklauso 100 % jos Sąjungos konkurencijos taisyklių pažeidimą padariusios dukterinės įmonės akcijų, viena vertus, ši patronuojančioji bendrovė gali daryti lemiamą įtaką dukterinės įmonės elgesiui ir, kita vertus, egzistuoja nuginčijama prezumpcija, kad ši patronuojančioji bendrovė iš tikrųjų daro lemiamą įtaką savo dukterinės įmonės elgesiui. Tokiomis aplinkybėmis Komisijai pakanka įrodyti, jog patronuojančiajai bendrovei priklauso visas jos dukterinės įmonės kapitalas tam, kad būtų preziumuojama, jog patronuojančioji bendrovė daro lemiamą įtaką jos prekybos politikai. Tada Komisija gali pripažinti, kad patronuojančioji bendrovė solidariai atsakinga už dukterinei įmonei skirtos baudos sumokėjimą, nebent patronuojančioji bendrovė, kuri turi nuginčyti šią prezumpciją, pateiktų pakankamai įrodymų, galinčių patvirtinti, kad jos dukterinė įmonė rinkoje veikia savarankiškai.

Dukterinės įmonės kapitalo valdymo struktūra yra pakankamas kriterijus, kad kiltų minėta prezumpcija, ir Komisija neprivalo pateikti papildomų patronuojančiosios bendrovės realios įtakos darymo įrodymų. Šios išvados negalima paneigti remiantis aplinkybe, kad tokių papildomų įrodymų buvo galima pateikti kitose bylose.

Kai buvo nuspręsta, kad viso arba beveik viso dukterinės bendrovės kapitalo kontrolės buvimo pakanka tam, kad ši prezumpcija kiltų visų sprendimo, kuriuo skiriama bauda už konkurencijos taisyklių pažeidimą, adresačių atžvilgiu, ir, nesant šią prezumpciją paneigiančio argumento, aplinkybė, kad Komisija nurodė, kiek tai susiję su kai kuriomis šio sprendimo adresatėmis, papildomus įrodymus siekdama patvirtinti išvadą, jau pagrįstai padarytą remiantis visiška dukterinės įmonės kapitalo kontrole arba siekdama atsakyti į atitinkamų bendrovių argumentus, nereiškia, kad visoms adresatėms Komisija taikė ne tuos pačius principus ir kad buvo pažeistas vienodo požiūrio principas.

(žr. 31–34, 46, 47, 52, 53, 59 punktus)

2.      Kai Komisija taiko lemiamos įtakos darymo prezumpciją, kad patronuojančiai bendrovei inkriminuotų jos dukterinės bendrovės neteisėtus veiksmus, ta patronuojanti bendrovė turi pateikti pakankamų įrodymų, galinčių patvirtinti, kad jos dukterinė įmonė rinkoje veikia savarankiškai.

Šiuo klausimu reikia atsižvelgti į visą svarbią informaciją apie ekonominius, organizacinius ir teisinius ryšius, kurie sieja šią dukterinę įmonę su patronuojančiąja bendrove ir kurie kiekvienu konkrečiu atveju gali skirtis. Visų pirma reikia vertinti ne tik argumentus, susijusius su dukterinės įmonės prekybos politika stricto sensu, pavyzdžiui, su platinimo arba kainų strategija. Nagrinėjamos prezumpcijos negalima paneigti vien parodant, kad šiuos specifinius prekybos politikos aspektus kontroliuoja dukterinė įmonė, šiuo atžvilgiu negaudama nurodymų.

Vien aplinkybės, kad patronuojančioji bendrovė yra gamybinės ūkinės veiklos nevykdantis holdingas, nepakanka atmesti prielaidai, kad ji darė lemiamą įtaką dukterinei bendrovei ir, be kita ko, koordinavo finansines investicijas grupėje. Bendrovių grupės atveju holdingas yra bendrovė, kurios paskirtis – sujungti įvairių bendrovių akcijas ir užtikrinti jų valdymo vientisumą.

Be to, užduočių pasiskirstymo, kuris yra visiškai įprastas bendrovių grupės atveju, nepakanka lemiamos įtakos prezumpcijai paneigti.

Kiek tai susiję su informavimo sistemos tarp patronuojančiosios bendrovės ir jos dukterinės bendrovės nebuvimu, aplinkybės, jog pastaroji niekada patronuojančiosios bendrovės naudai neįgyvendino konkrečios informavimo politikos atitinkamoje rinkoje, taip pat nepakanka įrodyti jos savarankiškumo, nes dukterinės bendrovės savarankiškumas vertinamas atsižvelgiant ne tik į įmonės veiklos valdymo aspektus.

(žr. 67–69, 74, 76, 78 punktus)

3.      EB 253 straipsnyje reikalaujamas motyvavimas turi atitikti ginčijamo akto pobūdį ir aiškiai bei nedviprasmiškai atskleisti institucijos, kuri priėmė šį aktą, argumentus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų sužinoti priimtą priemonę pagrindžiančius motyvus, o kompetentingas teismas – vykdyti kontrolę. Motyvuojant nebūtina nurodyti visų svarbių faktinių ir teisinių aplinkybių, nes nustatant, ar akto motyvai atitinka EB 253 straipsnio reikalavimus, turi būti atsižvelgiama ne tik į jo formuluotę, bet ir kontekstą bei visas nagrinėjamą klausimą reglamentuojančias normas.

Jeigu taikant EB 81 straipsnį priimtas sprendimas susijęs su keliais adresatais ir kelia pažeidimo inkriminavimo problemų, jis turi būti pakankamai pagrįstas kiekvieno adresato atžvilgiu, visų pirma tų, kurie, remiantis šiuo sprendimu, turi atsakyti už šį pažeidimą. Taigi, solidariai atsakinga už pažeidimą pripažintai patronuojančiajai bendrovei tokio sprendimo motyvai turi būti išsamūs, kad pagrįstų pažeidimo jai inkriminavimą.

Kai Komisija remiasi prezumpcija, kad patronuojančioji bendrovė daro lemiamą įtaką dukterinės įmonės elgesiui ir kad suinteresuotosios bendrovės per administracinę procedūrą pateikė informacijos, kuria siekiama nuginčyti šią prezumpciją, sprendime turi būti pakankamai motyvų, kuriais būtų galima pagrįsti Komisijos požiūrį, jog šios informacijos nepakanka, kad minėta prezumpcija būtų paneigta. Tačiau Komisija vis dėlto neprivalo išreikšti nuomonės dėl visų suinteresuotųjų asmenų jai pateiktų argumentų. Todėl negalima jos kaltinti, kad neatsakė konkrečiai į kiekvieną įmonės pateiktą argumentą. Galiausiai, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, gali užtekti bendro pobūdžio atsakymo, kad įmonė galėtų veiksmingai ginti savo teises, o Bendrasis Teismas vykdyti kontrolę.

(žr. 89–91, 96 punktus)

4.      Komisija turi diskreciją nustatyti baudų dydį, kad skatintų įmones laikytis konkurencijos taisyklių. Nustatydama baudos dydį Komisija turi atsižvelgti į jos atgrasomąjį pobūdį, o tam ji gali, be kita ko, atsižvelgti į aptariamos įmonės dydį ir ekonominį pajėgumą.

Būtinybė užtikrinti pakankamą atgrasomąjį baudos poveikį reikalauja, kad baudos dydis būtų koreguojamas, kad bauda nebūtų nereikšminga arba, priešingai, pernelyg didelė, atsižvelgiant į aptariamos įmonės finansines galimybes, laikantis reikalavimų, susijusių, pirma, su būtinybe užtikrinti baudos veiksmingumą ir, antra, proporcingumo principo laikymusi.

Dauginimo koeficiento taikymą galima pagrįsti, siekiant užtikrinti pakankamą baudos atgrasomąjį poveikį, būtent galimybe aptariamai įmonei lengviau rasti reikiamų lėšų tai baudai sumokėti. Šiuo atveju Komisija neprivalo nustatyti ryšio tarp aptariamos įmonės išteklių naudojimo ir nagrinėjamo pažeidimo, tačiau gali teisėtai atsižvelgti į įmonės bendrą dydį. Kadangi aptariamas padidinimas teisėtai grindžiamas nagrinėjamos įmonės dydžiu, nes darant pažeidimą naudojami ištekliai nėra reikšmingas kriterijus, to padidinimo taikymu negali būti pažeistas vienodo požiūrio principas vien todėl, kad jį taikant nedaromas skirtumas tarp pažeidimą dariusių įmonių. Be to, padidinimas negali būti laikomas neproporcingu atsižvelgiant į tikslą atgrasyti, kai jis yra visiškai pagrįstas, turint omenyje aptariamos įmonės dydį, kuris patvirtintas ypač didele jos apyvarta pasaulio mastu.

(žr. 113–115, 117–120 punktus)

5.      Norint taikyti non bis in idem principą turi būti įvykdytos trys sąlygos: faktinių aplinkybių, pažeidėjo ir saugomo teisinio intereso tapatumas. Remiantis šiuo principu draudžiama tą patį asmenį bausti daugiau kaip vieną kartą už tą patį neteisėtą elgesį, kad būtų apsaugota ta pati teisinė vertybė. Dėl to, kad sprendime Komisija atsižvelgė į ankstesnius pažeidimus ne tam, kad dar kartą už juos nubaustų, o tam, kad, atsižvelgdama į aptariamos įmonės recidyvą, ją nubaustų už jos dalyvavimą tame sprendime nagrinėjamame kartelyje, aplinkybė, kad Komisija į tuos pačius pažeidimus jau atsižvelgė ankstesniuose sprendimuose, nereiškia, kad buvo pažeistas non bis in idem principas.

(žr. 127, 128 punktus)

6.      Remiantis pranešimo apie atleidimą nuo baudų ir baudų sumažinimą kartelių atveju 21 ir 23 punktais, darytina išvada, jog tam, kad įmonei būtų sumažinta bauda, ji turi pateikti Komisijai įrodymų, turinčių didelę pridėtinę vertę, palyginti su jos jau turėtais įrodymais.

Be to, taikydama minėto pranešimo dėl bendradarbiavimo 23 punkto b papunktyje nurodytą baudos sumažinimo diapazoną, Komisija turi nustatyti, kuriuo momentu įmonė įvykdė tą sąlygą.

Šis aiškinimas grindžiamas aptariamame pranešime nustatyta sistema, pagal kurią numatyti trys skirtingi diapazonai „pirmajai“, „antrajai“ ir „kitoms“ aptariamus reikalavimus įvykdžiusioms įmonėms, todėl Komisija turi nustatyti tikslų momentą, kuriuo aptariama įmonė įvykdė baudos dydžio sumažinimo sąlygas, ir palyginti jos pateiktus įrodymus su jau turėtais prašymo pateikimo momentu. Komisija teisingai remiasi, pirma, šiuo chronologiniu kriterijumi ir, antra, įmonių įnašo pridėtinės vertės laipsniu, kai nagrinėja, remdamasi to pranešimo 21 punkte numatyta sąlyga, ar pateikti įrodymai turi reikšmingą pridėtinę vertę, palyginti su įrodymais, kuriuos ji turėjo kiekvieno prašymo pateikimo momentu.

Šis metodas, pagal kurį atsižvelgiama tiek į laiko, tiek į kokybinį pateiktos informacijos aspektą ir pagal kurį atsilyginama pirmajai reikalavimus dėl sumažinimo įvykdžiusiai įmonei, atitinka minėtame pranešime nustatytus tikslus, nes juo bendradarbiauti pageidaujančios įmonės skatinamos kuo anksčiau pradėti dalyvauti tyrime ir pirmame pateiktame prašyme išdėstyti visus jų turimus įrodymus. Konkrečiai kalbant, sukurdama paskatą jau pirmame prašyme pasiekti didelės pridėtinės vertės įrodymų ribą, ji neleidžia prašymą atleisti nuo baudos ar ją sumažinti pateikusiai įmonei dėti pastangas per visą procedūrą skaidyti bendradarbiavimą į kelias dalis. Be to, kadangi pranešimas dėl bendradarbiavimo pagrįstas metodu, pagal kurį reikalaujama nustatyti tikslią prašymų pateikimo chronologinę tvarką ir kuris atitinka skaidrumo ir teisinio saugumo tikslus, jo taikymas negali skirtis pagal tai, ar laiko tarpas tarp prašymų buvo ilgas, ar trumpas.

(žr. 146–148, 153–155 punktus)

7.      Nors vertindama kartelio narių bendradarbiavimą Komisija negali neatsižvelgti į vienodo požiūrio principą, ji turi didelę diskreciją vertinti konkrečios įmonės bendradarbiavimo kokybę ir naudingumą. Todėl tik akivaizdi Komisijos atlikto vertinimo klaida gali būti kritikuojama.

(žr. 168 punktą)

8.      Kalbant apie pažeidimus, kurie patenka į pranešimo apie atleidimą nuo baudų ir baudų sumažinimą kartelių atveju taikymo sritį, suinteresuotasis asmuo iš esmės negali pagrįstai kaltinti Komisijos, kad neatsižvelgė į jo bendradarbiavimo, nepatenkančio į pranešimo dėl bendradarbiavimo taikymo sritį, intensyvumą kaip į lengvinančią aplinkybę. Taigi, jei Komisija atsižvelgė į įmonės bendradarbiavimą ir sumažino baudą pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo, negalima pagrįstai kaltinti Komisijos, kad netaikė papildomo tai įmonei skirtos baudos sumažinimo ne pagal minėtą pranešimą.

(žr. 178, 179 punktus)