TEISINGUMO TEISMO (ketvirtoji kolegija) SPRENDIMAS
2021 m. gruodžio 16 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Europos tyrimo orderis – Direktyva 2014/41/ES – 2 straipsnio c punkto i papunktis – „Išduodančiosios institucijos“ sąvoka – 6 straipsnis – Europos tyrimo orderio išdavimo sąlygos – 9 straipsnio 1 ir 3 dalys – Europos tyrimo orderio pripažinimas – Europos tyrimo orderis, kuriuo prašoma pateikti srauto ir elektroninių ryšių vietos nustatymo duomenis, išduotas prokuroro, kuris pagal nacionalinį aktą, kuriuo perkeliama Direktyva 2014/41, nurodytas kaip išduodančioji institucija – Išimtinė teismo kompetencija panašioje nacionalinėje procedūroje nurodyti taikyti šiame orderyje numatytą tyrimo priemonę“
Byloje C‑724/19,
dėl Spetsializiran nakazatelen sad (Specializuotas baudžiamųjų bylų teismas, Bulgarija) 2019 m. rugsėjo 24 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2019 m. spalio 1 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą baudžiamojoje byloje prieš
HP,
dalyvaujant
Spetsializirana prokuratura,
TEISINGUMO TEISMAS (ketvirtoji kolegija),
kurį sudaro ketvirtosios kolegijos pirmininko pareigas einanti trečiosios kolegijos pirmininkė K. Jürimäe (pranešėja), teisėjai S. Rodin ir N. Piçarra,
generalinis advokatas M. Campos Sánchez-Bordona,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– HP, atstovaujamo advokat E. Yordanov,
– Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos J. Möller ir M. Hellmann,
– Vengrijos vyriausybės, atstovaujamos M. Z. Fehér, R. Kissné Berta ir M. Tátrai,
– Europos Komisijos, iš pradžių atstovaujamos Y. Marinova ir R. Troosters, vėliau Y. Marinova ir M. Wasmeier,
susipažinęs su 2021 m. gegužės 20 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2014 m. balandžio 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/41/ES dėl Europos tyrimo orderio baudžiamosiose bylose (OL L 130, 2014, p. 1) 2 straipsnio c punkto i papunkčio išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant HP iškeltą baudžiamąją bylą, per kurią Bulgarijos prokuratūra priėmė keturis Europos tyrimo orderius, siekdama surinkti įrodymus Belgijoje, Vokietijoje, Austrijoje ir Švedijoje.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
Direktyva 2002/58,
3 2002 m. liepos 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/58/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje (Direktyva dėl privatumo ir elektroninių ryšių) (OL L 201, 2002, p. 37) 2 straipsnio b ir c punktuose nustatyta:
„Jeigu toliau nepateikta kitaip, šioje direktyvoje vartojamos sąvokos yra apibrėžiamos taip, kaip apibrėžta [1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (OL L 281, 1995, p. 31; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 15 t., p. 355)] ir 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2002/21/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos (Pagrindų direktyva) [(OL L 108, 2002, p. 33; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 29 t., p. 349)].
Šioje direktyvoje:
<…>
b) „srauto duomenys“ – tai duomenys, tvarkomi pranešimui perduoti elektroninių ryšių tinklu, taip pat sąskaitoms už tokį perdavimą pateikti;
c) „vietos nustatymo duomenys“ – tai elektroninių ryšių tinkluose tvarkomi duomenys, nurodantys viešai prieinamų elektroninių ryšių paslaugų naudotojo galinių įrenginių geografinę padėtį[.]“
4 Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Valstybės narės gali patvirtinti teisines priemones, ribojančias šios direktyvos 5 ir 6 straipsniuose, 8 straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalyse ir 9 straipsnyje nustatytų teisių ir pareigų taikymą, jeigu toks ribojimas yra būtina, tinkama ir adekvati demokratinės visuomenės priemonė, skirta apsaugoti nacionalinį saugumą (t. y. valstybės saugumą), gynybą, visuomenės saugumą, taip užkardant, tiriant ir nustatant baudžiamąsias veikas ar neteisėtą elektroninių ryšių sistemos naudojimą, kaip nurodyta Direktyvos [95/46] 13 straipsnio 1 dalyje. Valstybės narės gali, inter alia, patvirtinti teisines priemones, leidžiančias ribotą laikotarpį saugoti duomenis, remiantis šioje dalyje nustatytais motyvais. Visos šioje dalyje nurodytos priemonės turi atitikti bendruosius Bendrijos teisės principus, tarp jų ir nurodytus Europos Sąjungos Sutarties 6 straipsnio 1 ir 2 dalyse.“
Direktyva 2014/41
5 Direktyvos 2014/41 5–8, 10, 11, 19, 30 ir 32 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:
„(5) nuo to laiko, kai buvo priimti [2003 m. liepos 22 d. Tarybos pamatinis sprendimas 2003/577/TVR dėl turto arba įrodymų arešto aktų vykdymo Europos Sąjungoje (OL L 196, 2003, p. 45; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 185)] ir [2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos pamatinis sprendimas 2008/978/TVR dėl Europos įrodymų orderio, skirto gauti daiktus, dokumentus ir duomenis siekiant juos naudoti baudžiamuosiuose procesuose (OL L 350, 2008, p. 72)], tapo aišku, kad dabartinė įrodymų rinkimo sistema yra pernelyg suskaidyta ir sudėtinga. Todėl reikia naujo požiūrio;
(6) 2009 m. gruodžio 10–11 d. priimtoje Stokholmo programoje Europos Vadovų Taryba išreiškė nuomonę, kad reikėtų tęsti išsamios sistemos, skirtos įrodymams rinkti tarpvalstybinio pobūdžio bylose, kuri būtų grindžiama tarpusavio pripažinimo principu, kūrimą. Europos Vadovų Taryba nurodė, kad šioje srityje galiojantys aktai sudaro nevientisą sistemą ir kad reikia naujo požiūrio, pagrįsto tarpusavio pripažinimo principu, be to, kad taip pat būtina atsižvelgti į tradicinės savitarpio teisinės pagalbos sistemos lankstumą. Todėl Europos Vadovų Taryba paragino sukurti išsamią sistemą, kuri pakeistų visus šiuo metu šioje srityje galiojančius aktus, įskaitant Pamatinį sprendimą [2008/978], kuri, kiek įmanoma, būtų taikoma visų rūšių įrodymams, kurioje būtų nustatyti įvykdymo terminai ir pagal kurią, kiek įmanoma, būtų apriboti atsisakymo vykdyti orderį pagrindai;
(7) šis naujas požiūris turėtų būti grindžiamas vienintele priemone, kuri vadinama Europos tyrimo orderiu (toliau – ETO). ETO turėtų būti išduodamas vienai ar kelioms konkrečioms tyrimo priemonėms vykdyti ETO vykdančioje valstybėje (toliau – vykdančioji valstybė), siekiant surinkti įrodymus. Tai apima ir įrodymų, kuriuos vykdančioji institucija jau turi, gavimą;
(8) ETO taikymo sritis turėtų būti horizontali, todėl jis turėtų būti taikomas visoms tyrimo priemonėms, kuriomis siekiama surinkti įrodymus. Tačiau tam, kad būtų sudaryta jungtinė tyrimo grupė ir tokioje grupėje surinkti įrodymai, reikalingos specialios taisyklės, kurias būtų geriau nustatyti atskirai. Todėl, nedarant poveikio šios direktyvos taikymui, tos rūšies tyrimo priemonei toliau turėtų būti taikomi galiojantys aktai;
<…>
(10) ETO daugiausia dėmesio turėtų būti skiriama vykdytinai tyrimo priemonei. Išduodančioji institucija, remdamasi turima išsamia informacija apie atitinkamą tyrimą, gali geriausiai nuspręsti, kokią tyrimo priemonę taikyti. <…>
(11) ETO turėtų būti naudojamas tais atvejais, kai konkrečiu atveju tyrimo priemonės vykdymas atrodo proporcingas, tinkamas ir taikytinas. Todėl išduodančioji institucija turėtų įsitikinti, ar reikalaujami įrodymai yra būtini ir proporcingi proceso tikslais, ar pasirinkta tyrimo priemonė yra būtina ir proporcinga atitinkamų įrodymų rinkimo tikslais ir ar kita valstybė narė turėtų dalyvauti tų įrodymų rinkime išduodant ETO. Tokį pat įvertinimą reikėtų atlikti per patvirtinimo procedūrą, kai pagal šią direktyvą reikalaujama patvirtinti ETO. ETO vykdyti neturėtų būti atsisakoma kitais nei šioje direktyvoje nustatytais pagrindais. Tačiau vykdančioji institucija turėtų turėti teisę pasirinkti tyrimo priemonę, kuria mažiau pažeidžiamas privatumas nei atitinkamame ETO numatyta priemone, jei ja galima pasiekti panašių rezultatų;
<…>
(19) laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės kūrimas Sąjungoje grindžiamas tarpusavio pasitikėjimu ir prezumpcija, kad kitos valstybės narės laikosi Sąjungos teisės ir visų pirma paiso pagrindinių teisių. Tačiau ta prezumpcija yra nuginčijama. Todėl jei esama pagrįstų priežasčių manyti, kad vykdant ETO nurodytą tyrimo priemonę būtų pažeista [atitinkamo asmens] pagrindinė teisė ir kad vykdančioji valstybė nepaisytų jai tenkančių pareigų, susijusių su Chartijoje pripažintų pagrindinių teisių apsauga, turėtų būti atsisakyta vykdyti ETO;
<…>
(30) galimybės bendradarbiauti pagal šią direktyvą dėl telekomunikacijų tinklais perduodamų duomenų perėmimo neturėtų apsiriboti tik telekomunikacijų turiniu, bet galėtų apimti ir su tokiomis telekomunikacijomis susijusių srauto ir vietos nustatymo duomenų rinkimą, kad kompetentingos institucijos galėtų išduoti ETO siekdamos gauti mažiau privatumą ribojančių duomenų apie telekomunikacijas. ETO, išduotam siekiant gauti su telekomunikacijomis susijusių ankstesnių srauto ir vietos nustatymo duomenų, turėtų būti taikoma bendra ETO vykdymui taikytina sistema ir, atsižvelgiant į vykdančiosios valstybės nacionalinę teisę, toks ETO gali būti laikomas prievartine tyrimo priemone;
<…>
(32) ETO, kuriame prašoma perimti telekomunikacijų tinklais perduodamus duomenis, išduodančioji institucija turėtų pateikti vykdančiajai institucijai pakankamai informacijos, pavyzdžiui, informaciją apie tiriamą nusikalstamą veiklą, kad vykdančioji institucija galėtų įvertinti, ar tyrimo priemonę būtų leidžiama taikyti panašioje nacionalinėje byloje[.]“
6 Šios direktyvos 1 straipsnyje „Europos tyrimo orderis ir pareiga jį vykdyti“ numatyta:
„1. Europos tyrimo orderis (ETO) – valstybės narės (toliau – „išduodančioji valstybė“) teisminės institucijos priimtas arba patvirtintas teisminis sprendimas, kad kitoje valstybėje narėje (toliau – „vykdančioji valstybė“) būtų įvykdyta viena ar kelios konkrečios tyrimo priemonės siekiant gauti įrodymų pagal šią direktyvą.
ETO taip pat gali būti išduotas tam, kad būtų galima gauti įrodymus, kuriuos jau turi vykdančiosios valstybės kompetentingos institucijos.
2. Valstybės narės vykdo ETO remdamosi tarpusavio pripažinimo principu ir vadovaudamosi šia direktyva.
3. Išduoti ETO gali paprašyti įtariamasis arba kaltinamasis (arba jų vardu teisininkas), naudodamiesi taikytinomis teisėmis į gynybą pagal nacionalinį baudžiamąjį procesą.
4. Ši direktyva nekeičia pareigos paisyti pagrindinių teisių ir teisės principų, įtvirtintų ES sutarties 6 straipsnyje, įskaitant asmenų, kurių atžvilgiu vyksta baudžiamasis procesas, teises į gynybą. Ši direktyva nedaro poveikio jokioms teisminių institucijų pareigoms šioje srityje.“
7 Minėtos direktyvos 2 straipsnio c punkte nustatyta:
„Šioje direktyvoje taikomos šios terminų apibrėžtys:
<…>
c) „išduodančioji institucija“:
i) teisėjas, teismas, tiriantysis [ikiteisminio tyrimo] teisėjas ar prokuroras, kompetentingas atitinkamoje byloje, arba
ii) bet kuri kita kompetentinga institucija, kaip apibrėžė išduodančioji valstybė, konkrečioje byloje veikianti kaip baudžiamajame procese tyrimą atliekanti institucija, pagal nacionalinę teisę kompetentinga nurodyti rinkti įrodymus. Be to, prieš perduodant ETO vykdančiajai institucijai, patikrinus, ar jis atitinka šioje direktyvoje nustatytas ETO išdavimo sąlygas, visų pirma 6 straipsnio 1 dalyje išdėstytas sąlygas, išduodančiosios valstybės teisėjas, teismas, ikiteisminio tyrimo teisėjas ar prokuroras patvirtina ETO. Jei ETO patvirtino teisminė institucija, ta institucija ETO perdavimo tikslais taip pat gali būti laikoma išduodančiąja institucija[.]“
8 Tos pačios direktyvos 6 straipsnyje „ETO išdavimo ir perdavimo sąlygos“ nustatyta:
„1. Išduodančioji institucija gali išduoti ETO tik tuo atveju, kai tenkinamos šios sąlygos:
a) išduoti ETO yra būtina ir proporcinga 4 straipsnyje nurodyto proceso tikslu, atsižvelgiant į įtariamojo arba kaltinamojo teises; ir
b) ETO nurodytą (‑as) tyrimo priemonę (‑es) būtų galima nurodyti vykdyti tokiomis pačiomis sąlygomis panašioje nacionalinėje byloje.
2. 1 dalyje nurodytas sąlygas kiekvienu atveju įvertina išduodančioji institucija.
3. Tais atvejais, kai vykdančioji institucija turi pagrindo manyti, kad neįvykdytos 1 dalyje nurodytos sąlygos, ji gali konsultuotis su išduodančiąja institucija dėl ETO vykdymo svarbos. Po tos konsultacijos išduodančioji institucija gali nuspręsti panaikinti ETO.“
9 Šios direktyvos 9 straipsnio „Pripažinimas ir vykdymas“ 1–3 dalyse numatyta:
„1. Vykdančioji institucija pripažįsta pagal šią direktyvą perduotą ETO nereikalaudama jokių papildomų formalumų ir užtikrina jo vykdymą tokiu pačiu būdu ir ta pačia tvarka, kaip ir tuo atveju, jei atitinkamą tyrimo priemonę būtų nurodžiusi vykdyti vykdančiosios valstybės institucija, išskyrus atvejus, kai ta institucija nusprendžia remtis vienu iš šioje direktyvoje numatytų nepripažinimo ar nevykdymo pagrindų arba vienu iš atidėjimo pagrindų.
2. Vykdančioji institucija laikosi išduodančiosios institucijos aiškiai nurodytų formalumų ir procedūrų, jei šioje direktyvoje nenumatyta kitaip ir jei tokie formalumai ir procedūros neprieštarauja vykdančiosios valstybės pagrindiniams teisės principams.
3. Tais atvejais, kai vykdančioji institucija gauna ETO, kuris nebuvo išduotas 2 straipsnio c punkte nurodytos išduodančiosios institucijos, vykdančioji institucija grąžina ETO išduodančiajai valstybei.“
10 Direktyvos 11 straipsnyje išvardyti pagrindai, dėl kurių vykdančiojoje valstybėje gali būti atsisakyta pripažinti arba vykdyti Europos tyrimo orderį.
11 Minėtos direktyvos IV skyrius „Konkrečios nuostatos, susijusios su tam tikromis tyrimo priemonėmis“ apima 22–29 straipsnius.
12 Tos pačios direktyvos 26 straipsnio „Informacija apie banko ir kitas finansines sąskaitas“ 5 dalyje nurodyta:
„Išduodančioji institucija ETO nurodo priežastis, kodėl ji mano, kad prašoma informacija gali būti vertinga atitinkamame baudžiamajame procese, kokiu pagrindu ji daro prielaidą, kad sąskaita yra vykdančiosios valstybės bankuose, ir nurodo tokius bankus, jei turi tokios informacijos. Ji taip pat ETO pateikia visą turimą informaciją, kuri galėtų padėti jį vykdyti.“
13 Direktyvos 2014/41 27 straipsnio „Informacija apie banko ir kitas finansines operacijas“ 4 dalyje numatyta:
„Išduodančioji institucija ETO nurodo priežastis, kodėl ji mano, kad prašoma informacija yra svarbi atitinkamam baudžiamajam procesui.“
14 Šios direktyvos 28 straipsnio „Tyrimo priemonės, pagal kurias įrodymus reikia rinkti tikruoju laiku, nuolat ir tam tikrą laikotarpį“ 3 dalyje nustatyta:
„Išduodančioji institucija ETO nurodo priežastis, kodėl ji mano, kad prašoma informacija yra svarbi atitinkamam baudžiamajam procesui.“
15 Europos tyrimo orderis pateikiamas minėtos direktyvos A priede pateiktoje formoje. Šios formos antraštė suformuluota taip:
„Šį ETO išdavė kompetentinga institucija. Išduodančioji institucija patvirtina, kad išduoti šį ETO yra būtina ir proporcinga jame nurodyto proceso tikslu, atsižvelgiant į įtariamojo arba kaltinamojo teises, ir kad prašomas tyrimo priemones panašioje nacionalinėje byloje būtų galima prašyti įvykdyti tomis pačiomis sąlygomis. Prašau įvykdyti toliau nurodytą tyrimo priemonę ar priemones, deramai atsižvelgiant į tyrimo konfidencialumą, ir perduoti įrodymus, gautus vykdant ETO.“
Bulgarijos teisė
16 Direktyva 2014/41 į Bulgarijos teisę buvo perkelta Zakon za evropeyskata zapoved za razsledvane (Įstatymas dėl Europos tyrimo orderio) (DV, Nr. 16, 2018 m. vasario 20 d.). Pagal šio įstatymo (toliau – ZEZR) 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą Bulgarijoje ikiteisminio tyrimo stadijoje Europos tyrimo orderį išduoti kompetentinga institucija yra prokuroras.
17 Pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos Nakazatelno-protsesualen kodeks (Baudžiamojo proceso kodeksas) 159a straipsnyje „Viešuosius elektroninių ryšių tinklus ir (arba) paslaugas teikiančių įmonių atliekamas duomenų perdavimas“ numatyta:
„(1) Bylą nagrinėjančio teismo arba ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio prokuroro prašymu viešuosius elektroninių ryšių tinklus ir (arba) paslaugas teikiančios įmonės pagal pirmosios instancijos teismo teisėjo priimtą motyvuotą nutartį perduoda vykdant veiklą surinktus duomenis, reikalingus šiems veiksmams atlikti:
1) ryšio šaltiniui išaiškinti ir nustatyti;
2) ryšio paskirties taškui nustatyti;
3) ryšio datai, laikui ir trukmei nustatyti;
4) ryšio tipui nustatyti;
5) naudotojų ryšio įrangai ar tam, kas turėtų būti ryšio įranga, nustatyti;
6) naudojamų ryšio įrangos elementams nustatyti.
(2) 1 dalyje nurodyti duomenys renkami, kai to reikia sunkiems tyčiniams nusikaltimams ištirti.
(3) Pagal 1 dalį pateikiamas ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio prokuroro prašymas išduoti tyrimo orderį turi būti motyvuotas; jame turi būti nurodyta tokia informacija:
1) duomenys apie nusikalstamą veiką, kuriai ištirti būtina pasinaudoti srauto duomenimis;
2) prašymą pagrindžiančių aplinkybių apibūdinimas;
3) duomenys apie asmenį, su kuriuo susijusių srauto duomenų prašoma;
4) laikotarpis, kurį turi apimti informacija;
5) tyrimo institucija, kuriai turi būti perduoti duomenys.
(4) 1 dalyje minėtoje nutartyje teismas turi nurodyti:
1) duomenis, apie kuriuos turi būti pateikta informacija;
2) laikotarpį, kurį turi apimti informacija;
3) tyrimo instituciją, kuriai turi būti perduoti duomenys.
(5) Laikotarpis, už kurį prašoma informacijos ir nurodoma perduoti duomenis pagal 1 dalį, negali viršyti šešių mėnesių.
(6) Kai ataskaitoje yra informacijos, kuri nėra susijusi su bylos aplinkybėmis ir kuri nepadeda jų paaiškinti, tyrimą atliekantis teisėjas turi nurodyti ją sunaikinti, pateikdamas motyvuotą ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio prokuroro rašytinį pasiūlymą. Sunaikinama vadovaujančio prokuroro nustatyta tvarka. Per septynias dienas nuo įsakymo gavimo 1 dalyje nurodytos įmonės ir ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis prokuroras turi pateikti jį išdavusiam teismui ataskaitas apie sunaikintus duomenis.“
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
18 2018 m. vasario 23 d. buvo pradėtas baudžiamasis procesas dėl įtarimų, kad Bulgarijos teritorijoje ir už jos ribų surinkti ir perduoti finansiniai ištekliai panaudoti teroristinei veiklai. Atliekant tyrimą buvo surinkta įrodymų apie HP veiklą.
19 2018 m. rugpjūčio 15 d. Bulgarijos prokuratūra, remdamasi Baudžiamojo proceso kodekso 159a straipsnio 1 dalimi, priėmė keturis Europos tyrimo orderius dėl su telekomunikacijomis susijusių srauto ir vietos nustatymo duomenų rinkimo (toliau – keturi ETO). Šie orderiai, kuriuose nurodyta, kad prašymą pateikė specializuotos prokuratūros prokuroras, buvo pateikti Belgijos, Vokietijos, Austrijos ir Švedijos valdžios institucijoms. Visuose juose nurodyta, kad HP įtariamas finansavęs teroristinę veiklą ir kad vykdydamas šią veiklą telefonu susisiekė su Belgijos Karalystės, Vokietijos Federacinės Respublikos, Austrijos Respublikos ir Švedijos Karalystės teritorijoje gyvenančiais asmenimis.
20 Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad šių valstybių narių valdžios institucijų atsakymuose į keturis Europos tyrimo orderius pateikta informacija apie telefoninius pokalbius, įvykusius iš HP telefono, ir kad ši informacija svarbi vertinant, ar HP padarė pažeidimą.
21 Kompetentingos Vokietijos, Austrijos ir Švedijos institucijos neperdavė sprendimo dėl Europos tyrimo orderių pripažinimo. Belgijos ikiteisminio tyrimo teisėjas perdavė Belgijos valdžios institucijoms skirtą sprendimą dėl Europos tyrimo orderio pripažinimo.
22 2019 m. sausio 18 d. HP ir dar penkiems asmenims, remiantis surinktais įrodymais, tarp kurių buvo ir gauti iš atitinkamų valstybių narių valdžios institucijų atsakymų į keturis ETO, pateikti kaltinimai neteisėtu teroro aktų finansavimu ir dalyvavimu nusikalstamos organizacijos veikloje, siekiant finansuoti tokius aktus. 2019 m. rugsėjo 12 d. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas gavo kaltinamąjį aktą HP byloje.
23 Siekdamas įvertinti, ar šis kaltinimas yra pagrįstas, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar teisėta keturiais ETO prašyti rinkti su telekomunikacijomis susijusius srauto ir vietos nustatymo duomenis ir ar jis, siekdamas nustatyti nusikalstamą veiką, kuria kaltinamas HP, gali remtis šiais pagal ETO surinktais įrodymais.
24 Pirma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatuoja, kad Direktyvos 2014/41 2 straipsnio c punkte daroma nuoroda į nacionalinę teisę nustatant kompetentingą išduodančiąją instituciją. Pagal Bulgarijos teisę vadovaujantis ZEZR 5 straipsnio 1 dalies 1 punktu tai yra prokuroras. Vis dėlto jis pažymi, kad panašioje nacionalinėje byloje institucija, kompetentinga nurodyti rinkti srauto ir vietos nustatymo duomenis, susijusius su telekomunikacijomis, yra pirmosios instancijos teismas, kompetentingas nagrinėti atitinkamą bylą, o prokuroras tokiomis aplinkybėmis turi tik teisę pateikti šiam teismui motyvuotą prašymą. Taigi šiam teismui kyla klausimas, ar, atsižvelgiant, be kita ko, į lygiavertiškumo principą, kompetencija išduoti Europos tyrimo orderį gali būti reglamentuota nacionaliniu aktu, kuriuo perkeliama Direktyva 2014/41, ar pagal šios direktyvos 2 straipsnio c punktą ši kompetencija suteikiama institucijai, kuri yra kompetentinga nurodyti surinkti tokius duomenis per panašią nacionalinę procedūrą.
25 Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar pagal Direktyvą 2014/41 vykdančiosios valstybės kompetentingos institucijos priimtas sprendimas dėl pripažinimo, būtinas priversti šios valstybės narės telekomunikacijų operatorių atskleisti su telekomunikacijomis susijusius srauto ir vietos nustatymo duomenis, gali teisėtai pakeisti sprendimą, kurį turėjo priimti sprendimą priėmusios valstybės teismas, kad užtikrintų privataus gyvenimo teisėtumo ir neliečiamumo principus. Visų pirma jam kyla klausimas, ar toks sprendimas būtų suderinamas, be kita ko, su šios direktyvos 6 straipsniu ir 9 straipsnio 1 ir 3 dalimis.
26 Šiomis aplinkybėmis Spetsializiran nakazatelen sad (Specializuotas baudžiamųjų bylų teismas, Bulgarija) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar su Direktyvos 2014/41 2 straipsnio c punkto i papunkčiu ir lygiavertiškumo principu suderinama nacionalinės teisės norma ([ZEZR] 5 straipsnio 1 dalies 1 punktas), pagal kurią ikiteisminiame baudžiamojo proceso etape prokuratūra yra kompetentinga išduoti [ETO] dėl srauto ir vietos nustatymo duomenų, susijusių su telekomunikacijų tinklais, suteikimo, o susiklosčius tokioms pat vidaus situacijoms kompetentinga institucija yra teismas?
2. Ar tai, kad tokį Europos tyrimo orderį pripažįsta vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija (prokuroras ar ikiteisminio tyrimo teisėjas), prilygsta teismo nurodymui, reikalaujamam pagal orderį išdavusios valstybės teisę?“
Dėl prejudicinių klausimų
Dėl pirmojo klausimo
27 Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2014/41 2 straipsnio c punkto i papunktis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiama, kad prokuroras būtų kompetentingas ikiteisminio tyrimo stadijoje išduoti Europos tyrimo orderį, kaip tai suprantama pagal šią direktyvą, kuriuo siekiama gauti su telekomunikacijomis susijusių srauto ir vietos nustatymo duomenų, jeigu panašioje nacionalinėje byloje kompetencija nustatyti tyrimo priemonę dėl prieigos prie tokių duomenų priklauso išimtinei teismo jurisdikcijai.
28 Direktyvos 2014/41 2 straipsnio c punkte apibrėžta sąvoka „išduodančioji institucija“. Taigi šio straipsnio i papunktyje nurodyta, kad tokia institucija gali būti „teisėjas, teismas, tiriantysis teisėjas ar prokuroras, kompetentingas atitinkamoje byloje“, arba, kaip nurodyta jo ii punkte, „bet kuri kita kompetentinga institucija, kaip apibrėžė išduodančioji valstybė, konkrečioje byloje veikianti kaip baudžiamajame procese tyrimą atliekanti institucija, pagal nacionalinę teisę kompetentinga nurodyti rinkti įrodymus“.
29 Taigi iš šios nuostatos formuluotės matyti, kad išduodančioji institucija visais atvejais, kuriems taikoma ši nuostata, turi turėti kompetenciją atitinkamoje byloje kaip teisėjas, teismas, ikiteisminio tyrimo teisėjas ar prokuroras arba, jeigu ji nėra teisminė institucija, – kaip institucija, turinti kompetenciją atlikti tyrimą.
30 Vis dėlto negalima vien iš šios nuostatos formuluotės analizės nustatyti, ar žodžių junginys „kompetentingas atitinkamoje byloje“ turi tokią pačią reikšmę kaip ir frazė „pagal nacionalinę teisę kompetentinga nurodyti rinkti įrodymus pagal nacionalinę teisę“ ir ar prokuroras gali turėti kompetenciją išduoti ETO, kuriuo siekiama gauti su telekomunikacijomis susijusių srauto ir vietos nustatymo duomenų, kai, vykstant panašiai nacionalinei procedūrai, išimtinė teisė susipažinti su tokiais duomenimis priklauso teismo kompetencijai.
31 Taigi Direktyvos 2014/41 2 straipsnio c punkto i papunktį reikia aiškinti atsižvelgiant į jo kontekstą ir šios direktyvos tikslus.
32 Šiuo klausimu, kiek tai susiję su šios nuostatos kontekstu, reikia konstatuoti, pirma, kad pagal šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalies a punktą, siejamą su jos 11 konstatuojamąja dalimi ir A priedu, išduodančioji institucija įpareigojama patikrinti tyrimo priemonės, dėl kurios priimtas ETO, būtinumą ir proporcingumą, atsižvelgiant į proceso, per kurį šis ETO buvo priimtas, tikslą ir įtariamojo arba kaltinamojo teises.
33 Be to, reikia pažymėti, kad vykdydama tam tikras konkrečias tyrimo priemones išduodančioji institucija turi pateikti tam tikrų papildomų paaiškinimų. Pavyzdžiui, pagal minėtos direktyvos 26 straipsnio 5 dalį, kiek tai susiję su informacija apie banko ir kitas finansines sąskaitas, išduodančioji institucija turi nurodyti priežastis, dėl kurių mano, kad prašoma informacija gali būti svarbi atitinkamam baudžiamajam procesui. Tos pačios direktyvos 27 straipsnio 4 dalyje ir 28 straipsnio 3 dalyje atitinkamai dėl informacijos, susijusios su banko ir kitomis finansinėmis operacijomis, taip pat dėl tyrimo priemonių, pagal kurias įrodymus reikia rinkti tikruoju laiku, nuolat ir tam tikrą laikotarpį, taip pat numatyta, kad ši institucija nurodo priežastis, dėl kurių mano, kad prašoma informacija yra svarbi atitinkamam baudžiamajam procesui.
34 Vis dėlto atrodo, kad siekdama patikrinti tyrimo priemonės būtinumą ir proporcingumą ir pateikti pirmesniame punkte nurodytus papildomus paaiškinimus išduodančioji institucija turi būti institucija, atsakinga už atitinkamame baudžiamajame procese atliekamą tyrimą, taigi ji kompetentinga nurodyti rinkti įrodymus pagal nacionalinę teisę.
35 Antra, iš Direktyvos 2014/41 6 straipsnio 1 dalies b punkto matyti, kad išduodančioji institucija gali priimti Europos tyrimo sprendimą tik tuo atveju, jei tame sprendime nurodyta (‑os) tyrimo priemonė (‑ės) galėjo būti paskirta (‑os) tomis pačiomis sąlygomis panašioje nacionalinėje byloje. Todėl tik institucija, kuri pagal išduodančiosios valstybės nacionalinę teisę yra kompetentinga skirti tokią tyrimo priemonę, gali turėti kompetenciją išduoti ETO.
36 Dėl Direktyvos 2014/41 tikslo pažymėtina, kad, kaip matyti iš jos 5–8 konstatuojamų dalių, ja siekiama pakeisti nevientisą ir sudėtingą įrodymų rinkimo baudžiamosiose bylose su tarptautiniu elementu sistemą ir, įdiegus viena priemone (vadinamuoju „Europos tyrimo orderiu“) grindžiamą paprastesnę ir veiksmingesnę sistemą, palengvinti ir paspartinti teismų bendradarbiavimą ir taip prisidėti prie Sąjungai nustatyto tikslo tapti laisvės, saugumo ir teisingumo erdve įgyvendinimo, remiantis didesniu valstybių narių tarpusavio pasitikėjimu (šiuo klausimu žr. 2020 m. gruodžio 8 d. Sprendimo Staatsanwaltschaft Wien (Suklastoti mokėjimo nurodymai), C‑584/19, EU:C:2020:1002, 39 punktą).
37 Šiuo klausimu direktyvos 10 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad išduodančioji institucija, remdamasi turima išsamia informacija apie atitinkamą tyrimą, gali geriausiai nuspręsti, kokią tyrimo priemonę taikyti.
38 Taigi, analizuojant Direktyvos 2014/41 2 straipsnio c punkto i papunktį, siejamą su šios direktyvos 5–8 ir 10 konstatuojamosiomis dalimis, taip pat reikia nustatyti, kad išduodančioji institucija yra atsakinga už tyrimą atitinkamoje baudžiamojoje byloje ir dėl to turi kompetenciją nurodyti rinkti įrodymus pagal nacionalinę teisę. Iš tiesų vykdant ikiteisminį tyrimą galimas ETO išdavusios institucijos ir institucijos, kompetentingos skirti tyrimo priemones vykstant šiam baudžiamajam procesui, atskyrimas galėtų apsunkinti bendradarbiavimo sistemą ir taip pakenkti supaprastintos ir veiksmingos sistemos sukūrimui.
39 Vadinasi, kai pagal nacionalinę teisę prokuroras neturi kompetencijos skirti tyrimo priemonės, kad gautų su telekomunikacijomis susijusius srauto ir vietos nustatymo duomenis, jis negali būti laikomas išduodančiąja institucija, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2014/41 2 straipsnio c punkto i papunktį, kompetentinga išduoti ETO, kad gautų šiuos duomenis.
40 Nagrinėjamu atveju iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad nors Bulgarijos teisėje prokuroras nurodytas kaip institucija, kompetentinga išduoti ETO baudžiamajame procese, jis neturi kompetencijos nurodyti surinkti su telekomunikacijomis susijusių srauto ir vietos nustatymo duomenų vykstant panašiam nacionaliniam procesui. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad pagal Bulgarijos teisę institucija, kompetentinga nurodyti rinkti tokius duomenis, yra pirmosios instancijos teismas, kompetentingas nagrinėti atitinkamą bylą, o prokuroras turi tik teisę pateikti teismui motyvuotą prašymą.
41 Taigi tokiu atveju prokuroras neturi kompetencijos išduoti Europos tyrimo orderio, siekdamas gauti tokius duomenis.
42 Be to, siekiant išsamiai atsakyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, reikia pridurti, kad 2021 m. kovo 2 d. Sprendime Prokuratuur (Prieigos prie elektroninių ryšių duomenų sąlygos) (C‑746/18, EU:C:2021:152, 59 punktas) Teisingumo Teismas nusprendė, kad Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalis, siejama su Europos Sąjungos pagrindinių teisių ir laisvių chartijos 7, 8, 11 straipsniais ir 52 straipsnio 1 dalimi, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiamos nacionalinės teisės normos, suteikiančios prokuratūrai, kurios uždavinys – vadovauti ikiteisminio tyrimo procedūrai ir prireikus palaikyti valstybinį kaltinimą per vėlesnį procesą, įgaliojimus leisti valdžios institucijos prieigą prie srauto ir vietos nustatymo duomenų ikiteisminio tyrimo tikslais.
43 Kaip savo išvados 40 punkte pažymėjo generalinis advokatas, remiantis tuo darytina išvada, kad ETO, kuriuo siekiama gauti su telekomunikacijomis susijusių srauto ir vietos nustatymo duomenis, negali priimti prokuroras, jeigu jis ne tik vadovauja baudžiamajam tyrimui, bet ir palaiko valstybinį kaltinimą vėlesniame baudžiamajame procese.
44 Iš tiesų, jei taip būtų, Direktyvos 2014/41 6 straipsnio 1 dalies b punkte nustatyta sąlyga, kad išduodančioji institucija gali išduoti ETO, tik jei šiame orderyje nurodytų tyrimo priemonių ar veiksmų būtų galima imtis tokiomis pačiomis sąlygomis panašioje nacionalinėje byloje, nebūtų įvykdyta.
45 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2014/41 2 straipsnio c punkto i papunktis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiama, kad prokuroras būtų kompetentingas ikiteisminio tyrimo stadijoje išduoti Europos tyrimo orderį, kaip tai suprantama pagal šią direktyvą, kuriuo siekiama gauti su telekomunikacijomis susijusių srauto ir vietos nustatymo duomenų, jeigu panašioje nacionalinėje byloje kompetencija nustatyti tyrimo priemonę dėl prieigos prie tokių duomenų priklauso išimtinei teismo jurisdikcijai.
Dėl antrojo klausimo
46 Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2014/41 6 straipsnį ir 9 straipsnio 1 ir 3 dalis reikia aiškinti taip, kad vykdančiosios institucijos pripažintą Europos tyrimo orderį, priimtą siekiant gauti su telekomunikacijomis susijusių srauto ir vietos nustatymo duomenų, galima laikyti ištaisančiu išduodančiojoje valstybėje taikomus reikalavimus, kai šį orderį netinkamai išdavė prokuroras, o panašioje nacionalinėje byloje tyrimo priemonės, skirtos tokiems duomenims gauti, priėmimas priklauso išimtinei teismo jurisdikcijai.
47 Šiuo klausimu reikia priminti, pirma, kad šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje nustatytos Europos tyrimo orderio išdavimo ir perdavimo sąlygos. Šio straipsnio 3 dalyje patikslinta, kad tais atvejais, kai vykdančioji institucija turi pagrindo manyti, kad neįvykdytos 1 dalyje nurodytos sąlygos, ji gali konsultuotis su išduodančiąja institucija dėl ETO vykdymo svarbos. Po tos konsultacijos išduodančioji institucija gali nuspręsti panaikinti ETO.
48 Antra, Direktyvos 2014/41 9 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad vykdančioji institucija pripažįsta pagal šią direktyvą perduotą ETO, nereikalaudama jokių papildomų formalumų, ir užtikrina jo vykdymą tokiu pačiu būdu ir ta pačia tvarka kaip ir tuo atveju, jei atitinkamą tyrimo priemonę būtų nurodžiusi vykdyti vykdančiosios valstybės institucija, išskyrus atvejus, kai ta institucija nusprendžia remtis vienu iš minėtoje direktyvoje numatytų nepripažinimo ar nevykdymo pagrindų arba vienu iš atidėjimo pagrindų.
49 Nepripažinimo ar nevykdymo pagrindai išsamiai išvardyti tos pačios direktyvos 11 straipsnyje.
50 Taigi, kartu aiškinant šias nuostatas matyti, kad vykdančioji institucija negali ištaisyti galimo Direktyvos 2014/41 6 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų pažeidimo.
51 Tokį aiškinimą paremia Direktyvos 2014/41 tikslai. Iš minėtos direktyvos 2, 6 ir 19 konstatuojamųjų dalių darytina išvada, kad Europos tyrimo orderis – tai SESV 82 straipsnio 1 dalyje nurodyta teismų bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose priemonė, grindžiama nuosprendžių ir teismo sprendimų tarpusavio pripažinimo principu. Šis principas, teismų bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose „kertinis akmuo“, savo ruožtu grindžiamas tarpusavio pasitikėjimu ir nuginčijama prezumpcija, kad ir kitos valstybės narės laikysis Sąjungos teisės, visų pirma – gerbs pagrindines teises (2020 m. gruodžio 8 d. Sprendimo Staatsanwaltschaft Wien (Suklastoti mokėjimo nurodymai), C‑584/19, EU:C:2020:1002, 40 punktas).
52 Šiuo atžvilgiu minėtos direktyvos 11 konstatuojamojoje dalyje patikslinama, kad ETO neturėtų būti atsisakoma vykdyti dėl kitų nei šioje direktyvoje nurodytų priežasčių ir kad vykdančiajai institucijai turėtų būti sudaryta galimybė tik pasirinkti mažiau ribojančią tyrimo priemonę, nei nurodyta atitinkamame Europos tyrimo orderyje, jeigu ji leidžia pasiekti panašius rezultatus.
53 Taigi šis kompetencijos pasidalijimas tarp išduodančiosios ir vykdančiosios institucijų yra esminis abipusio pasitikėjimo, kuriuo turi būti grindžiamas Direktyvoje 2014/41 numatytas valstybių narių, dalyvaujančių Europos tyrimo procedūroje, keitimasis informacija, elementas. Jei priimdama sprendimą dėl pripažinimo vykdančioji institucija galėtų ištaisyti šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje nustatytų Europos tyrimo orderio išdavimo sąlygų nesilaikymą, būtų suabejota abipusiu pasitikėjimu grindžiamos Europos tyrimo orderių sistemos pusiausvyra, nes tai reikštų, kad pripažįstama, jog vykdančioji institucija turi įgaliojimus peržiūrėti esmines tokio orderio išdavimo sąlygas.
54 Vis dėlto pagal minėtos direktyvos 9 straipsnio 3 dalį vykdančioji institucija grąžina ETO išduodančiajai valstybei, kai gauna ETO, kurį išdavė ne išduodančioji institucija, kaip apibrėžta šios direktyvos 2 straipsnio c punkte.
55 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2014/41 6 straipsnis ir 9 straipsnio 1 ir 3 dalys turi būti aiškinami taip, kad vykdančiosios institucijos pripažinto Europos tyrimo orderio, priimto siekiant gauti su telekomunikacijomis susijusių srauto ir vietos nustatymo duomenų, negalima laikyti ištaisančiu išduodančiojoje valstybėje taikomus reikalavimus, kai šį orderį netinkamai išdavė prokuroras, o panašioje nacionalinėje byloje tyrimo priemonės, skirtos tokiems duomenims gauti, priėmimas priklauso išimtinei teismo jurisdikcijai.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
56 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia:
1. 2014 m. balandžio 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/41 2 straipsnio c punkto i papunktis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiama, kad prokuroras būtų kompetentingas ikiteisminio tyrimo stadijoje išduoti Europos tyrimo orderį, kaip tai suprantama pagal šią direktyvą, kuriuo siekiama gauti su telekomunikacijomis susijusių srauto ir vietos nustatymo duomenų, jeigu panašioje nacionalinėje byloje kompetencija nustatyti tyrimo priemonę dėl prieigos prie tokių duomenų priklauso išimtinei teismo jurisdikcijai.
2. Direktyvos 2014/41 6 straipsnis ir 9 straipsnio 1 ir 3 dalys turi būti aiškinami taip, kad vykdančiosios institucijos pripažinto Europos tyrimo orderio, priimto siekiant gauti su telekomunikacijomis susijusių srauto ir vietos nustatymo duomenų, negalima laikyti ištaisančiu išduodančiojoje valstybėje taikomus reikalavimus, kai šį orderį netinkamai išdavė prokuroras, o panašioje nacionalinėje byloje tyrimo priemonės, skirtos tokiems duomenims gauti, priėmimas priklauso išimtinei teismo jurisdikcijai.
Parašai.