Byla C‑575/17

Sofina ir kt.

prieš

Ministre de l’Action et des Comptes publics

(Conseil d’État (Prancūzija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Laisvas kapitalo judėjimas – Bendrovėms nerezidentėms išmokėtų nacionalinės kilmės dividendų bendrosios sumos apmokestinimas prie šaltinio – Bendrovei rezidentei išmokėtų dividendų apmokestinimo atidėjimas, jei finansiniai metai buvo nuostolingi – Skirtingas požiūris – Pateisinimas – Panašumas – Subalansuotas apmokestinimo kompetencijos pasidalijimas tarp valstybių narių – Veiksmingas mokesčio išieškojimas – Proporcingumas – Diskriminacija“

Santrauka – 2018 m. lapkričio 22 d. Teisingumo Teismo (penktoji kolegija) sprendimas

Laisvas kapitalo judėjimas ir mokėjimų laisvė – Apribojimai – Mokesčių teisės aktai – Dividendų apmokestinimas – Bendrovių rezidenčių gautų dividendų apmokestinimas pagal bendrosios teisės normas, pagal kurias leidžiama atidėti apmokestinimą arba netgi jį visiškai panaikinti – Nacionalinės teisės normos, pagal kurias bendrovėms nerezidentėms išmokėti dividendai apmokestinami mokesčiu prie šaltinio – Neleistinumas – Pateisinimai – Nebuvimas

(SESV 63 ir 65 straipsniai)

SESV 63 ir 65 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiamos valstybės narės teisės nuostatos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, pagal kurias bendrovės rezidentės išmokėti dividendai apmokestinami mokesčiu prie šaltinio, kai juos gauna bendrovė nerezidentė, o tais atvejais, kai šiuos dividendus gauna bendrovė rezidentė, pagal bendrąsias teisės normas jie apmokestinami pelno mokesčiu pasibaigus finansiniams metams, kuriais buvo gauti, tik su sąlyga, kad tais finansiniais metais ši bendrovė gavo pelno; be to, tam tikrais atvejais toks apmokestinimas gali niekada neįvykti, jei tokia bendrovė nutraukia veiklą taip ir netapusi pelninga nuo tada, kai gavo šiuos dividendus.

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad apmokestinimo kompetencijos pasidalijimo tarp valstybių narių išsaugojimas yra teisėtas tikslas ir kad Europos Sąjungos lygmeniu nesant suvienodinimo ar suderinimo priemonių valstybės narės lieka kompetentingos sutartimis arba vienašališkai nustatyti savo apmokestinimo kompetencijos pasidalijimo kriterijus (2016 m. liepos 13 d. Sprendimo Brisal ir KBC Finance Ireland, C‑18/15, EU:C:2016:549, 35 punktas).

Toks pateisinimas gali būti priimtinas, jei, be kita ko, nagrinėjama tvarka siekiama užkirsti kelią veiksmams, kurie gali pakenkti valstybės narės teisei įgyvendinti kompetenciją mokesčių srityje, susijusią su teritorijoje vykdoma veikla (2012 m. liepos 12 d. Sprendimo Komisija / Ispanija, C‑269/09, EU:C:2012:439, 77 punktas).

Tiesa, jei bendrovė nerezidentė nebetaptų pelninga ir nutrauktų veiklą, tai reikštų faktinį dividendų atleidimą nuo mokesčio ir apmokestinanti valstybė narė patirtų mokestinių nuostolių.

Vis dėlto iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad, pirma, mokestinių pajamų sumažėjimas negali būti laikomas privalomuoju bendrojo intereso pagrindu, kuriuo galima pateisinti priemonę, iš esmės prieštaraujančią pagrindinei laisvei (2011 m. spalio 20 d. Sprendimo Komisija / Vokietija, C‑284/09, EU:C:2011:670, 83 punktas).

Antra, kai valstybės narės naudojasi laisve apmokestinti jų teritorijoje gautas pajamas, jos turi paisyti vienodo požiūrio principo ir Sąjungos pirminėje teisėje užtikrinamų judėjimo laisvių (šiuo klausimu žr. 2016 m. liepos 13 d. Sprendimo Brisal ir KBC Finance Ireland, C‑18/15, EU:C:2016:549, 36 punktą).

Mokestis prie šaltinio, kuriuo apmokestinami bendrovėms nerezidentėms išmokėti dividendai, leidžia supaprastinti administracinius formalumus, dėl kurių šioms bendrovėms atsirastų pareiga pasibaigus finansiniams metams pateikti Prancūzijos mokesčių administratoriui pajamų deklaraciją.

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad būtinybė užtikrinti mokesčio išieškojimo veiksmingumą yra teisėtas tikslas, kuriuo galima pateisinti pagrindinių laisvių apribojimą, su sąlyga, kad šio apribojimo taikymas būtų tinkamas siekiamo tikslo įgyvendinimui užtikrinti ir neviršytų to, kas būtina jam pasiekti (šiuo klausimu žr. 2016 m. liepos 13 d. Sprendimo Brisal ir KBC Finance Ireland, C‑18/15, EU:C:2016:549, 39 punktą).

Be to, nuspręsta, kad mokesčio prie šaltinio išskaičiavimo procedūra yra teisėta ir tinkama priemonė siekiant užtikrinti, kad ne apmokestinimo valstybėje įsisteigusio asmens pajamos būtų apmokestintos (2012 m. spalio 18 d. Sprendimo X, C‑498/10, EU:C:2012:635, 39 punktas).

Šiuo klausimu primintina, kad, kaip nurodyta šio sprendimo 34 punkte, iš pagrindinėje byloje nagrinėjamų nacionalinės teisės nuostatų kylantis laisvo kapitalo judėjimo apribojimas atsiranda dėl to, kad, kitaip nei nuostolingos bendrovės rezidentės, nuostolingos bendrovės nerezidentės negali pasinaudoti gautų dividendų apmokestinimo atidėjimu.

Leidimas pasinaudoti tokiu atidėjimu bendrovėms nerezidentėms visiškai panaikintų ribojimą ir nekliudytų pasiekti tikslo veiksmingai išieškoti mokestį iš šių bendrovių, kai jos gauna dividendų iš bendrovės rezidentės.

Vadinasi, suteikus lengvatą, susijusią su paskirstytų dividendų apmokestinimu, ir nuostolingoms bendrovėms nerezidentėms, būtų panaikintas bet koks laisvo kapitalo judėjimo ribojimas ir nebūtų sukliudyta įgyvendinti pagrindinėje byloje nagrinėjamomis nacionalinės teisės nuostatomis siekiamą tikslą.

(žr. 56, 57, 60–62, 66–70, 77, 79 punktus ir rezoliucinę dalį)