BENDROJO TEISMO (apeliacinių skundų kolegija)
SPRENDIMAS
2010 m. gegužės 12 d.(*)
„Apeliacinis skundas – Viešoji tarnyba – Įdarbinimas – Atviras konkursas – Sprendimas, kuriuo pripažinta, kad kandidatas neišlaikė egzamino žodžiu – Komisijos atsisakymas vykdyti proceso organizavimo priemonę“
Byloje T‑560/08 P
dėl apeliacinio skundo, pateikto dėl 2008 m. spalio 14 d. Europos Sąjungos tarnautojų teismo (pirmoji kolegija) sprendimo Meierhofer prieš Komisją (F‑74/07, Rink. VT p. I‑A‑1‑0000 ir II‑A‑1‑0000) panaikinimo,
Europos Komisija, atstovaujama J. Currall ir B. Eggers, padedamų advokato B. Wägenbaur,
apeliantė,
dalyvaujant kitai proceso šaliai
Stefan Meierhofer, gyvenančiam Miunchene (Vokietija), atstovaujamam advokato H.‑G. Schiessl,
ieškovui pirmoje instancijoje,
BENDRASIS TEISMAS (apeliacinių skundų kolegija),
kurį sudaro pirmininkas M. Jaeger (pranešėjas), teisėjai A. W. H. Meij ir M. Vilaras,
posėdžio sekretorė B. Pastor, kanclerio padėjėja,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2010 m. sausio 13 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
1 Apeliaciniu skundu, pateiktu pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto I priedo 9 straipsnį, Europos Bendrijų Komisija prašo panaikinti 2008 m. spalio 14 d. Europos Sąjungos tarnautojų teismo (pirmoji kolegija) sprendimą Meierhofer prieš Komisją (F‑74/07, Rink. VT p. I‑A‑1‑0000 ir II‑A‑1‑0000, toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo šis teismas panaikino 2007 m. birželio 19 d. EPSO/AD/26/05 konkurso atrankos komisijos sprendimą, kuriuo patvirtinta, kad ieškovas pirmojoje instancijoje neišlaikė minėto konkurso egzamino žodžiu.
Ginčo aplinkybės ir teisinis pagrindas
2 Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo (8–11 punktai), ieškovas pirmojoje instancijoje S. Meierhofer, turintis Vokietijos pilietybę, dalyvavo atvirame konkurse EPSO/AD/26/05 (toliau – konkursas), apie kurį 2005 m. liepos 20 d. buvo paskelbtas pranešimas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (OL C 178 A, p. 3). Išlaikęs pirminės atrankos testus bei egzaminą raštu, 2007 m. kovo 29 d. S. Meierhofer laikė egzaminą žodžiu.
3 2007 m. gegužės 10 d. laišku konkurso atrankos komisijos pirmininkas informavo S. Meierhofer, kad per egzaminą žodžiu jis gavo 24,5 balo, taigi negavo reikiamo 25 balų iš 50 įvertinimo, ir todėl jis negalėjo būti įtrauktas į rezervo sąrašą (toliau – 2007 m. gegužės 10 d. sprendimas).
4 2007 m. gegužės 11 d. laišku S. Meierhofer paprašė peržiūrėti minėtą 2007 m. gegužės 10 d. sprendimą tvirtindamas, kad, remiantis jo paties po egzamino žodžiu parengta ataskaita, jis teisingai atsakė mažiausiai į 80 % per šį egzaminą pateiktų klausimų. Taigi jis pareikalavo patikrinti jo egzamino žodžiu įvertinimą ir, nepatenkinus pirmojo reikalavimo, pateikti paaiškinimus dėl balų, kuriuos gavo už kiekvieną per šį egzaminą pateiktą klausimą.
5 2007 m. birželio 19 d. laišku konkurso atrankos komisijos pirmininkas informavo S. Meierhofer, kad išnagrinėjusi jo atvejį atrankos komisija nerado priežasčių pakeisti jam skirtą įvertinimą (toliau – 2007 m. birželio 19 d. sprendimas). Šiame laiške jis taip pat paaiškino S. Meierhofer, kad, pirma, kalbant apie jo profesines žinias, pažymėtina, jog nepakankamų atsakymų buvo daugiau nei pakankamų, antra, egzaminas žodžiu buvo vykdomas laikantis pranešime apie konkursą nurodytų kriterijų ir kad atsižvelgiant į Europos Bendrijų pareigūnų tarnybos nuostatų (toliau – Tarnybos nuostatai) III priedo 6 straipsnyje įtvirtintą atrankos komisijos darbo slaptumo reikalavimą kandidatams nebuvo galima pateikti nei įvertinimų lentelės, nei už egzaminą žodžiu skirtų balų pasiskirstymo.
6 Pranešimo apie konkursą skyriuje „B. Konkurso dalys“ pateiktos šios taisyklės dėl egzamino žodžiu ir įrašymo į rezervo sąrašą:
„3. Egzaminas žodžiu – Vertinimas
e) Pagrindine kandidato kalba vykdomas pokalbis su atrankos komisija, per kurį vertinamas jo gebėjimas vykdyti A skyriaus I skirsnyje nurodytas funkcijas. Per šį pokalbį visų pirma tikrinamos pasirinktos konkurso srities profesinės žinios bei žinios apie Europos Sąjungą, jos institucijas ir politiką. Taip pat tikrinamas antrosios kalbos mokėjimas. Šis pokalbis taip pat skirtas įvertinti kandidatų gebėjimą prisitaikyti prie Europos viešosios tarnybos darbo daugiakultūrinėje aplinkoje.“
7 Be to, Tarnybos nuostatų III priedo 6 straipsnyje numatyta:
„Atrankos komisijos posėdžiai yra slapti.“
Procesas pirmojoje instancijoje ir skundžiamas sprendimas
8 Ieškiniu, kurį Tarnautojų teismo kanceliarija gavo 2007 m. liepos 3 d., S. Meierhofer prašė panaikinti 2007 m. gegužės 10 d. bei 2007 m. birželio 19 d. sprendimus ir duoti Komisijai tam tikrus nurodymus.
9 Imdamasis proceso organizavimo priemonių pagal savo Procedūros reglamento 55 straipsnį Tarnautojų teismas parengiamajame teismo posėdžio pranešime, kuris 2008 m. vasario 7 d. buvo nusiųstas šalims, paprašė Komisijos iki teismo posėdžio pateikti:
„a) ieškovo įvertinimų lentelę ir už egzaminą žodžiu skirtų balų pasiskirstymą, į kuriuos daroma nuoroda 2007 m. birželio 19 d. sprendime, kuriuo nebuvo patenkintas prašymas dėl peržiūrėjimo;
b) visą kitą informaciją, susijusią su ieškovo pasirodymo per egzaminą žodžiu kokybės įvertinimu;
c) kitų kandidatų, per egzaminą žodžiu gavusių balą, užkirtusį kelią dalyvauti tolesniame konkurso etape, įvertinimų sąrašą nenurodant pavardžių;
d) apskaičiavimą, pagal kurį ieškovas už egzaminą žodžiu gavo būtent 24,5 balo iš 50.“
10 Tame pačiame parengiamajame teismo posėdžio pranešime buvo patikslinta, kad pirma nurodyta informacija S. Meierhofer turi būti perduota tiek, kiek toks perdavimas suderinamas su atrankos komisijos darbo slaptumo principu, ir (arba), jei tinkama, nepateikiant tam tikros informacijos, kurios atskleidimas pažeistų šį principą.
11 Atsakydama į šias proceso organizavimo priemones laišku, kurį Tarnautojų teismo kanceliarija gavo 2008 m. vasario 18 d., Komisija perdavė egzamino žodžiu neišlaikiusių kandidatų, gavusių balą, užkirtusį kelią dalyvauti tolesniame konkurso etape, įvertinimų lentelę be pavardžių, kaip reikalaujama teismo posėdžio parengiamojo pranešimo c punkte. Tačiau Komisija neperdavė minėto pranešimo a, b ir d punktuose nurodytos informacijos iš esmės teigdama, kad, nesant įrodymų, jog buvo pažeistos atrankos komisijos darbą reglamentuojančios taisyklės ir atsižvelgiant į atrankos komisijos darbo slaptumo principą, su pareiga motyvuoti susijęs pagrindas savaime nepateisina kitos prašomos informacijos ir dokumentų pateikimo.
12 Skundžiamo sprendimo 16 punkto pabaigoje Tarnautojų teismas nurodė:
„Be to, Komisija pažymėjo neprivalėjusi pateikti tokios informacijos ir dokumentų, neatsižvelgiant į tai, ar Tarnautojų teismas jų prašo, kaip šiuo atveju, taikydamas proceso organizavimo priemones ar netgi taikydamas tyrimo priemones.“
13 S. Meierhofer 2008 m. kovo 20 d. Tarnautojų teismo kanceliarijai pateikė pastabas dėl Komisijai taikytų proceso organizavimo priemonių ir, be kita ko, dėl jos reakcijos į šias priemones.
14 2008 m. gegužės 19 d. laišku Komisija atsakė į šias pastabas, nes jų kopija jai buvo perduota tik per 2008 m. balandžio 23 d. posėdį.
15 Skundžiamu sprendimu Tarnautojų teismas iš pradžių konstatavo, kad reikia laikyti, jog ieškinys pateiktas tik dėl 2007 m. birželio 19 d. sprendimo, remiantis tuo, kad, konkurso kandidatui prašant peržiūrėti atrankos komisijos sprendimą, kandidato nenaudai priimtas aktas yra būtent atrankos komisijos sprendimas, priimtas išnagrinėjus kandidato atvejį (skundžiamo sprendimo 19 ir 20 punktai). Tada išnagrinėjęs ir pripažinęs pagrįstu pirmąjį S. Meierhofer nurodytą pagrindą, susijusį su pareigos motyvuoti pažeidimu (skundžiamo sprendimo 33–55 punktai), Tarnautojų teismas panaikino 2007 m. birželio 19 d. sprendimą ir priteisė iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas, kartu atmesdamas kitus S. Meierhofer reikalavimus, remdamasis tuo, kad teismas akivaizdžiai neturi kompetencijos duoti nurodymų institucijoms.
16 Nagrinėjant šį apeliacinį skundą visų pirma reikia pažymėti, kad Tarnautojų teismas priminė, jog bet kokiame individualiame asmens nenaudai pagal Tarnybos nuostatus priimtame sprendime turi būti nurodyti jį pagrindžiantys motyvai ir kad pareiga motyvuoti siekiama, pirma, sudaryti sąlygas teismui vykdyti sprendimo teisėtumo kontrolę ir, antra, pateikti suinteresuotajam asmeniui reikiamą informaciją dėl sprendimo pagrįstumo, kuri leistų įvertinti galimybę pareikšti ieškinį. Tačiau pateikdamas nuorodą į 1996 m. liepos 4 d. Teisingumo Teismo sprendimą Parlamentas prieš Innamorati (C‑254/95 P, Rink. p. I‑3423, 24–28 punktai) jis pridūrė, kad, kiek tai susiję su konkurso atrankos komisijos priimtais sprendimais, pareiga motyvuoti, remiantis Tarnybos nuostatų III priedo 6 straipsniu, turi būti suderinta su atrankos komisijos darbui būdingu slaptumu, kuris įtvirtintas siekiant užtikrinti konkursų atrankos komisijų nepriklausomumą ir jų darbo objektyvumą. Taigi šiam slaptumo reikalavimui prieštarauja tiek atrankos komisijų atskirų narių nuomonių atskleidimas, tiek informacijos, susijusios su individualiu ar lyginamuoju kandidatų vertinimu, atskleidimas, o vykdant reikalavimą nurodyti konkurso atrankos komisijos sprendimų priėmimo motyvus turi būti atsižvelgta į atrankos komisijų darbą, kuris vertinant kandidatų gebėjimus visų pirma yra lyginamasis ir dėl to jam taikomas slaptumo reikalavimas (skundžiamo sprendimo 30 ir 31 punktai).
17 Tarnautojų teismas pabrėžė, kad pagal teismų praktiką „informavimas apie už įvairius egzaminus skirtus balus“ yra pakankamas atrankos komisijos sprendimų motyvavimas (16 punkte minėto Sprendimo Parlamentas prieš Innamorati 31 punktas; Pirmosios instancijos teismo priimtų 1996 m. gegužės 21 d. Sprendimo Kaps prieš Teisingumo Teismą, T‑153/95, Rink. VT p. I‑A‑233 ir II‑663, 81 punktas; 2001 m. gegužės 2 d. Sprendimo Giulietti ir kt. prieš Komisiją, T‑167/99 ir T‑174/99, Rink. VT p. I‑A‑93 ir II‑441, 81 punktas; 2003 m. sausio 23 d. Sprendimo Angioli prieš Komisiją, T‑53/00, Rink. VT p. I‑A‑13 ir II‑73, 69 punktas ir 2005 m. gegužės 31 d. Sprendimo Gibault prieš Komisiją, T‑294/03, Rink. VT p. I‑A‑141 ir II‑635, 39 punktas) (skundžiamo sprendimo 32 punktas).
18 Antra, Tarnautojų teismas patikslino teismų praktikos šiuo klausimu taikymo sritį (skundžiamo sprendimo 34 punktas).
19 Be to, Tarnautojų teismas pateikė nuorodą į teismų praktiką dėl rašytinės konkurso dalies neperėjimo, pagal kurią kandidatui praktiškai pateikiami pakankamai išsamūs paaiškinimai, kodėl nebuvo laimėtas konkursas, informuojant ne tik apie įvairius individualius balus, bet taip pat apie priežastis, dėl kurių buvo paskirtas individualus balas, užkertantis kelią dalyvauti tolesniame konkurso etape, ir apie kitas aplinkybes (Pirmosios instancijos teismo priimtų 2003 m. birželio 25 d. Sprendimo Pyres prieš Komisiją, T‑72/01, Rink. VT p. I‑A‑169 ir II‑861, 70 punktas; 2003 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Alexandratos ir Panagiotou prieš Tarybą, T‑233/02, Rink. VT p. I‑A‑201 ir II‑989, 31 punktas ir 2005 m. liepos 14 d. Sprendimo Le Voci prieš Tarybą, T‑371/03, Rink. VT p. I‑A‑209 ir II‑957, 115–117 punktai; Tarnautojų teismo 2007 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Van Neyghem prieš Komisiją, F‑73/06, Rink. VT p. I‑A‑1‑0000 ir II‑A‑1‑0000, 72, 79 ir 80 punktai ir 2008 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Dragoman prieš Komisiją, F‑147/06, Rink. VT p. I‑A‑1‑0000 ir II‑A‑1‑0000, 21, 82 ir 83 punktai) (skundžiamo sprendimo 39 punktas).
20 Šiuo atžvilgiu Tarnautojų teismas laikėsi nuomonės, kad nors suinteresuotieji asmenys gali nepažinoti egzaminų raštu darbus taisančių asmenų (ir todėl šie yra apsaugoti nuo kišimosi ir spaudimo, minimų šio sprendimo 16 punkte nurodytame Sprendime Parlamentas prieš Innamorati), priešingai nei atrankos komisijos narių, dalyvaujančių žodiniame konkurso etape, ši aplinkybė objektyviai nepateisina didelio skirtumo tarp iš skundžiamo sprendimo 39 punkte nurodytos teismų praktikos kylančio reikalavimo nurodyti motyvus neišlaikius egzamino raštu dalies ir Komisijos palaikomo reikalavimo neišlaikius egzamino žodžiu, kuris, visų pirma šiuo atveju, būtų įvykdytas pateikiant ieškovui tik jo individualų balą, užkertantį kelią dalyvauti tolesniame konkurso etape.
21 Trečia, Tarnautojų teismas pažymėjo, kad nors siekiant suderinti pareigą motyvuoti ir atrankos komisijos darbo slaptumo principą, ypač dėl klausimo, ar minėta pareiga įvykdoma pranešant žodinės konkurso dalies neišlaikiusiam kandidatui tik apie individualų balą, užkertantį kelią dalyvauti tolesniame konkurso etape, pirmenybė dažniausiai teikiama atrankos komisijos darbo slaptumo principui, ypatingomis aplinkybėmis gali būti ir kitaip, juo labiau kad iš naujausios teismų praktikos, susijusios su 2001 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1049/2001 dėl galimybės visuomenei susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais (OL L 145, p. 43; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 3 t., p. 331), matyti, kad ji vystosi skaidrumo naudai (šiuo klausimu žr. Teisingumo Teismo priimtus 2007 m. gruodžio 18 d. Sprendimą Švedija prieš Komisiją, C‑64/05 P, Rink. p. I‑11389 ir 2008 m. liepos 1 d. Sprendimą Švedija ir Turco prieš Tarybą, C‑39/05 P ir C‑52/05 P, Rink. p. I‑4723) (skundžiamo sprendimo 40 punktas).
22 Ketvirta, Tarnautojų teismas paaiškino įvairias priežastis, dėl kurių turi būti laikoma, kad šiuo atveju egzistuoja ypatingos aplinkybės šio sprendimo 21 punkto prasme (skundžiamo sprendimo 42–48 punktai).
23 Penkta, Tarnautojų teismas, remdamasis ypatingomis aplinkybėmis, manė, kad nors ieškovo informavimas apie per egzaminą žodžiu jam skirtą individualų balą, užkertantį kelią dalyvauti tolesniame konkurso etape, t. y. 24,5 balo iš 50, pagal teismo praktiką (1997 m. lapkričio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Berlingieri Vinzek prieš Komisiją, T‑71/96, Rink. VT p. I‑A‑339 ir II‑921, 79 punktas) yra daugiau nei minimalūs motyvai, kurie vykdant procesą gali būti papildyti kita informacija, vis dėlto šios bylos aplinkybėmis vien šio balo nepakanka, kad būtų visiškai įvykdyta pareiga motyvuoti. Taigi, Tarnautojų teismo manymu, atsisakiusi pateikti bet kokią papildomą informaciją Komisija pažeidė šią pareigą (skundžiamo sprendimo 49 punktas).
24 Šiuo atžvilgiu Tarnautojų teismas, pripažindamas, kad ne jis turi spręsti, kokią informaciją Komisija privalėjo pateikti suinteresuotajam asmeniui tam, kad būtų įvykdyta pareiga motyvuoti, be kita ko, pažymėjo, kad tam tikrą papildomą informaciją, kaip antai tarpinius balus pagal kiekvieną iš pranešime apie konkursą nustatytų vertinimo kriterijų ir įvertinimo lapus, kuriuose užtušuota informacija, saugoma pagal atrankos komisijos darbo slaptumo principą, buvo galima perduoti S. Meierhofer, neatskleidžiant nei atskirų atrankos komisijos narių nuomonių, nei informacijos, susijusios su individualiu ar lyginamuoju kandidatų vertinimu (skundžiamo sprendimo 50 ir 51 punktai).
25 Taip pat jis teigė, kad Komisijos atsisakymas šią informaciją perduoti, netgi tik Tarnautojų teismui, reiškė, kad jis negali vykdyti visiškos kontrolės (skundžiamo sprendimo 51 punktas).
26 Be to, Tarnautojų teismas pabrėžė, kad pritarimas Komisijos argumentui, jog šio sprendimo 25 punkte minima informacija neturi reikšmės, reikštų, kad iš Europos Sąjungos teismo atimama bet kokia galimybė peržiūrėti per žodinę konkurso dalį skirtus balus. Tarnautojų teismo nuomone, nors atrankos komisijos narių atlikto vertinimo jis iš tiesų negali pakeisti savuoju, jam turi būti suteikta galimybė pareigos motyvuoti atžvilgiu patikrinti, ar šie nariai ieškovui balą skyrė pagal pranešime apie konkursą nurodytus vertinimo kriterijus ir ar nebuvo padaryta klaidų apskaičiuojant suinteresuotojo asmens balą; taip pat jam turi būti suteikta galimybė vykdyti ribotą atrankos komisijos narių pateiktų įvertinimų žodžiu ir įvertinimų balais atitikties kontrolę (1987 m. birželio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Kolivas prieš Komisiją, 40/86, Rink. p. 2643, 11 punktas; Tarnautojų teismo 19 punkte minėto Sprendimo Van Neyghem prieš Komisiją 86 punktas ir 2008 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Coto Moreno prieš Komisiją, F‑127/07, Rink. VT p. I‑A‑1‑0000 ir II‑A‑1‑0000, 34 ir 36 punktai). Šiuo tikslu jis turi imtis, jo manymu, tinkamų proceso organizavimo priemonių, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, prireikus paaiškindamas institucijai atsakovei, kad atsakymai bus perduoti suinteresuotajam asmeniui tik tiek, kiek tai bus suderinama su atrankos komisijos darbo slaptumo principu (skundžiamo sprendimo 52 punktas).
27 Galiausiai, šešta, Tarnautojų teismas atsižvelgė į tai, kad Komisija atsisakė pateikti informaciją, kurios jis prašė taikydamas proceso organizavimo priemones, ir laikydamasis nuomonės, jog priežastys, kuriomis Komisija grindė šį atsisakymą, nebuvo įtikinamos priėjo prie išvados, kad 2007 m. birželio 19 d. sprendimą reikia panaikinti, remiantis tuo, jog buvo pažeista pareiga motyvuoti (skundžiamo sprendimo 53–55 punktai).
Dėl apeliacinio skundo
Procesas ir šalių reikalavimai
28 Komisija pateikė šį apeliacinį skundą, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2008 m. gruodžio 19 dieną.
29 2009 m. kovo 17 d. S. Meierhofer pateikus atsiliepimą į skundą, Komisija 2009 m. balandžio 6 d. laišku pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 143 straipsnio 1 dalį paprašė leidimo pateikti dubliką.
30 2009 m. balandžio 15 d. Bendrojo Teismo apeliacinių skundų kolegijos pirmininko sprendimu patenkinus šį prašymą, antrą kartą buvo pasikeista paaiškinimais, o rašytinė proceso dalis baigta 2009 m. liepos 20 dieną.
31 2009 m. rugpjūčio 18 d. laišku pagal Procedūros reglamento 146 straipsnį Komisija pateikė motyvuotą prašymą ją išklausyti per žodinę proceso dalį.
32 Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu Bendrasis Teismas (apeliacinių skundų kolegija) patenkino šį prašymą ir pradėjo žodinę proceso dalį.
33 Per 2010 m. sausio 13 d. posėdį šalys buvo išklausytos ir atsakė į Bendrojo Teismo žodžiu pateiktus klausimus.
34 Komisija Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti skundžiamą sprendimą,
– nurodyti kiekvienai šaliai padengti savo bylinėjimosi išlaidas.
35 S. Meierhofer Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti apeliacinį skundą kaip nepriimtiną,
– nepatenkinus pirmo reikalavimo, atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą,
– priteisti iš Komisijos visų šalių bylinėjimosi išlaidas, patirtas šiame procese ir pirmoje instancijoje.
36 Per teismo posėdį S. Meierhofer atsisakė prieštaravimo dėl priimtinumo, pagrįsto pavėluotu apeliacinio skundo pateikimu, ir apie tai buvo pažymėta posėdžio protokole.
Dėl teisės
Dėl priimtinumo
37 Visų pirma, nors S. Meierhofer nebesiremia tuo, jog šis apeliacinis skundas buvo pateiktas pavėluotai, primintina, kad terminai apeliaciniam skundui pateikti yra viešosios tvarkos klausimas, ir šalys ar teismas jų atžvilgiu neturi diskrecijos, nes jie nustatyti tam, kad būtų užtikrintas teisinių situacijų aiškumas ir saugumas. Todėl Bendrasis Teismas savo iniciatyva turi išnagrinėti, ar apeliacinis skundas buvo pateiktas per nustatytą terminą (žr. 2004 m. sausio 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo OPTUC prieš Komisiją, T‑142/01 ir T‑283/01, Rink. p. II‑329, 30 punktą ir nurodytą teismų praktiką).
38 Dviejų mėnesių terminas Komisijos apeliaciniam skundui dėl skundžiamo sprendimo pateikti skaičiuojamas nuo sprendimo gavimo 2008 m. spalio 16 dieną. Pagal Procedūros reglamento 102 straipsnio 2 dalį dėl nuotolio jis pratęsiamas dešimčia dienų, todėl baigėsi 2008 m. gruodžio 26 d. vidurnaktį. Taigi konstatuotina, jog atsižvelgiant į tai, kad Bendrojo Teismo kanceliarija apeliacinį skundą gavo 2008 m. gruodžio 19 d., jis buvo pateiktas laiku.
39 Be to, atsiliepime į skundą S. Meierhofer teigia, kad apeliacinis skundas nepriimtinas, motyvuodamas tuo, kad Komisija nebėra suinteresuota pateikti skundo, nes ji jau įvykdė iš skundžiamo sprendimo kylančius įpareigojimus, S. Meierhofer perduodama tarpinius balus, skirtus už jo egzaminą žodžiu.
40 Dublike Komisija ginčija šį pagrindą remdamasi iš EB 233 straipsnio kylančia pareiga vykdyti skundžiamą sprendimą bei tuo, kad pagal Teisingumo Teismo statuto I priedo 9 straipsnio antrą pastraipą Bendrijos institucijos teisė pateikti apeliacinį skundą nepriklauso nuo suinteresuotumo jį pateikti.
41 Šiuo atžvilgiu iš pradžių reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką, susijusią su apeliaciniais skundais, kuriuos institucija, kaip atsakovė pirmojoje instancijoje, pateikia dėl pareigūno naudai priimto sprendimo, apeliacinio skundo priimtinumas priklauso nuo suinteresuotumo jį pateikti, o tai reiškia, kad patenkinus tokį skundą jį pateikusi šalis turi gauti naudos (Teisingumo Teismo priimtų 2000 m. liepos 13 d. Sprendimo Parlamentas prieš Richard, C‑174/99 P, Rink. p. I‑6189, 33 punktas ir 2003 m. balandžio 3 d. Sprendimo Parlamentas prieš Samper, C‑277/01 P, Rink. p. I‑3019, 28 punktas).
42 Taigi Komisija klaidingai vadovaujasi teismų praktika, pagal kurią, remiantis Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnio trečia pastraipa, pirma, paduodamos apeliacinį skundą Europos Sąjungos institucijos neturi įrodyti savo suinteresuotumo ir, antra, Europos Sąjungos teismas neturi kontroliuoti sprendimų, kuriuos šiuo atžvilgiu priima šios institucijos. Toje pačioje teismų praktikoje aiškiai primenama, kad minėta Teisingumo Teismo statuto nuostata nėra taikoma ginčuose tarp Bendrijos ir jos tarnautojų (1999 m. liepos 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni, C‑49/92 P, Rink. p. I‑4125, 171 ir 172 punktai).
43 Šiuo atveju reikia pažymėti, kad Komisija iš tiesų yra suinteresuota pateikti apeliacinį skundą.
44 Šiuo atžvilgiu primintina, kad skundžiamu sprendimu Tarnautojų teismas panaikino 2007 m. birželio 19 d. sprendimą teigdamas, kad buvo pažeista pareiga motyvuoti (žr. 27 punktą). Darytina išvada, kad siekdama laikytis šio sprendimo ir visiškai jį įvykdyti Komisija privalėjo priimti naują sprendimą įrašyti S. Meierhofer į konkurso rezervo sąrašą arba jo neįrašyti. Šis naujas sprendimas pakeistų 2007 m. birželio 19 d. sprendimą, panaikintą skundžiamu sprendimu.
45 Reikia pažymėti, kad Komisija tokio sprendimo nepriėmė. Tiesa, kad priėmus skundžiamą sprendimą ji perdavė S. Meierhofer tarpinius balus, kurie jam buvo skirti už egzaminą žodžiu. Tačiau laiške, kuriuo perduoti minėti balai, nebuvo jokio formalaus sprendimo įrašyti suinteresuotąjį asmenį į rezervo sąrašą ar jo neįrašyti. Todėl jei skundžiamas sprendimas nebus panaikintas, Komisija turės priimti naują sprendimą, kurį prireikus S. Meierhofer galės ginčyti nauju ieškiniu. Tačiau jei apeliacinis skundas bus pripažintas pagrįstu ir skundžiamas sprendimas panaikintas, 2007 m. birželio 19 d. sprendimas įsigalios ir jį reikės iš naujo nagrinėti atsižvelgiant į S. Meierhofer ieškinio pagrindus.
46 Žinoma, kadangi tarpiniai balai perduoti negrįžtamai, antruoju 45 punkte minėtu atveju nėra reikalo nagrinėti, ar būtina priimti tyrimo priemonę, kuria įpareigojama pateikti minėtus balus. Tačiau to pasekmė yra tik tai, kad pagrindas, susijęs su pareigos motyvuoti pažeidimu, kurį S. Meierhofer nurodė ieškinyje, dėl kurio buvo priimtas skundžiamas sprendimas, gali netekti dalyko. Vis dėlto tokiu atveju reikės išnagrinėti kitus pagrindus, kuriuos S. Meierhofer nurodė tame pačiame ieškinyje ir kurių neišnagrinėjo Tarnautojų teismas.
47 Be to, skundžiamo sprendimo panaikinimas Komisijai bet kuriuo atveju būtų naudingas, nes jei pirmojoje instancijoje pareikštas ieškinys galiausiai būtų atmestas, S. Meierhofer negalėtų jos prašyti atlyginti žalą, tariamai patirtą dėl 2007 m. birželio 19 d. sprendimo (šiuo klausimu žr. 41 punkte minėto Sprendimo Parlamentas prieš Richard 34 punktą ir 41 punkte minėto Sprendimo Parlamentas prieš Samper 31 punktą).
48 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti S. Meierhofer pateiktą prieštaravimą dėl priimtinumo.
Dėl esmės
49 Grįsdama savo apeliacinį skundą Komisija iš esmės nurodo tris pagrindus, susijusius su, pirma, pareigos motyvuoti apimties klaidingu aiškinimu, antra, atrankos komisijos narių atliktų vertinimų kontrolės nesuderinamumu su Bendrijos teise ir, trečia, tam tikrų procesinių normų pažeidimu, pirmojoje instancijoje taikant proceso organizavimo priemones ir vertinant įrodymus.
50 Iš pradžių reikia išnagrinėti trečiąjį pagrindą.
Šalių argumentai
51 Komisija teigia, kad Tarnautojų teismas klaidingai manė, jog ji apskritai atsisakė pateikti prašomus dokumentus. Atvirkščiai, ji tik, pirma, tvirtino, kad šie dokumentai yra nereikšmingi Tarnautojų teismo nagrinėjamoje byloje ir, antra, pabrėžė, kad jie ypač slapti. Taigi tiek per teismo posėdį, tiek 2008 m. gegužės 19 d. pastabose ji prašė, kad Tarnautojų teismas pareikalautų pateikti minėtus dokumentus taikydamas tyrimo priemonę, nustatytą nutartimi, o ne paprastą proceso organizavimo priemonę, priimtą pagal Tarnautojų teismo procedūros reglamento 55 straipsnį.
52 Komisija patikslina, kad nors Tarnautojų teismo procedūros reglamente, priešingai nei Bendrojo Teismo procedūros reglamente, nėra numatyta galimybė taikyti tyrimo priemonę nurodant ginčo šalims pateikti dokumentus, pagal Teisingumo Teismo statuto 24 straipsnį, kuris taikomas Tarnautojų teismui, būtų galima priimti tokią nutartį, nes šioje nuostatoje numatyta, be kita ko, jog Europos Sąjungos teismas gali reikalauti, kad bylos šalys pateiktų visus jo pageidaujamus dokumentus ir informaciją.
53 Be to, Komisija priduria, kad Tarnautojų teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, pagal kurią šiuo atveju būtų galima priimti nutartį, kuria būtų išspręsti susirūpinimą keliantys klausimai, susiję su prašomų dokumentų slaptumu. Vis dėlto per Bendrojo Teismo posėdį ji pripažino nesirėmusi minėta nuostata Tarnautojų teisme.
54 Visų pirma S. Meierhofer atsako, kad Bendrajam Teismui pateiktas apeliacinis skundas gali būti grindžiamas tik pagrindais, susijusiais su proceso pirmojoje instancijoje pažeidimais, kuriais pažeisti suinteresuotosios šalies interesai.
55 Tačiau neatsižvelgiant į tai, ar Tarnautojų teismas turi teisę priimti tokią tyrimo priemonę, kokios prašo Komisija, nepriėmus šios priemonės nėra pažeidžiami Komisijos interesai, nes tokios priemonės priėmimas ir įgyvendinimas daugių daugiausia galėtų įtikinti Tarnautojų teismą, kad S. Meierhofer pasirodymas buvo įvertintas teisingai. Tačiau prašomų dokumentų pateikimas nebūtų pakeitęs tos aplinkybės, kad 2007 m. birželio 19 d. sprendime nėra nurodyti pakankami motyvai, galintys pateisinti S. Meierhofer neįrašymą į konkurso rezervo sąrašą.
56 Antra, anot S. Meierhofer, galimas Tarnautojų teismo įvykdytas proceso pažeidimas neturi jokių pasekmių, nes Komisija, dangstydamasi iš Tarnybos nuostatų III priedo 6 straipsnio kylančia konfidencialumo pareiga, nebūtų pateikusi prašomų dokumentų.
57 Trečia, S. Meierhofer teigia, kad Tarnautojų teismas neprivalo imtis proceso organizavimo ar tyrimo priemonių, nes Tarnautojų teismo procedūros reglamento 55 straipsnio 2 dalyje numatyta tik tai, kad jis „gali“ imtis proceso organizavimo priemonių, o šio reglamento 58 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tyrimo priemones skiria Tarnautojų teismas. Be to, per teismo posėdį atsakydamas į kelis Bendrojo Teismo klausimus S. Meierhofer patikslino, kad, jo nuomone, proceso organizavimo ir tyrimo priemonėmis siekiama to paties tikslo – sudaryti galimybę teismui gauti visą bylai nagrinėti reikalingą informaciją. Todėl šių priemonių forma neturi ypatingos reikšmės.
58 Galiausiai Tarnautojų teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 2 dalimi šalims nėra suteikiama jokia subjektyvi teisė, nes ja šiam teismui tik draudžiama perduoti šaliai dokumentus, kuriuos kita šalis laiko konfidencialiais, kol bus nuspręsta dėl šių dokumentų konfidencialumo.
Bendrojo Teismo vertinimas
59 Pirma, reikia pabrėžti, kad, kaip teigiama skundžiamo sprendimo 49 punkte, 2007 m. birželio 19 d. sprendimas yra ne apskritai nemotyvuotas, nes S. Meierhofer buvo pranešta apie jam skirtą bendrą balą, užkertantį kelią dalyvauti tolesniame konkurso etape, o tik nepakankamai motyvuotas. Todėl nagrinėjant bylą buvo galima pateikti papildomos informacijos ir taip pagrindas, susijęs su motyvų nenurodymu, galėjo netekti dalyko, tačiau reikia atsižvelgti į tai, kad Komisija neturėjo teisės pradinių klaidingų motyvų pakeisti visiškai naujais (šiuo klausimu žr. Pirmosios instancijos teismo 23 punkte minėto Sprendimo Berlingieri Vinzek prieš Komisiją 79 punktą ir 2004 m. balandžio 28 d. Sprendimo Pascall prieš Tarybą, T‑277/02, Rink. VT p. I‑A‑137 ir II‑621, 31 punktą).
60 Antra, tiesa, kad Tarnautojų teismo posėdžio protokole nėra informacijos apie veiksmus, kurių Komisija būtų ėmusis, jei Tarnautojų teismas būtų priėmęs tyrimo priemonę, nurodydamas pateikti nagrinėjamus dokumentus. Taigi Tarnautojų teismas neturėjo galimybės patikrinti Komisijos teiginių, pateiktų šiuo klausimu per teismo posėdį. Vis dėlto iš 2008 m. gegužės 19 d. Komisijos pastabų 20–23 punktų aiškiai matyti, kad jos atsisakymas pateikti nagrinėjamus dokumentus, atsižvelgiant į jų slaptumą, buvo susijęs tik su priemonėmis, kurių iš tikrųjų ėmėsi Tarnautojų teismas, t. y. su proceso organizavimo priemonėmis, ir iš jų negalima suprasti, kokia būtų Komisijos reakcija, jei Tarnautojų teismas būtų ėmęsis tyrimo priemonės.
61 Trečia, pažymėtina, kad dėl to, ar reikia priimti proceso organizavimo priemonę ar tyrimo priemonę, sprendžia teismas, o ne šalys, bet prireikus pastarosios pirmojoje instancijoje padarytą pasirinkimą gali ginčyti apeliaciniu skundu.
62 Šių argumentų nepaneigia 1994 m. spalio 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Fiatagri ir New Holland Ford prieš Komisiją (T‑34/92, Rink. p. II‑905), kuriuo remiasi Komisija. Tiesa, jog minėto sprendimo 27 punkte teismas laikėsi nuomonės, kad ieškovėms nepateikus jokių įrodymų, kurie galėtų paneigti institucijų priimtų priemonių teisėtumo prezumpciją, jis neturi imtis prašomų tyrimo priemonių. Tai nurodęs teismas vis dėlto nusprendė, kad reikia imtis ieškovių prašomų tyrimo priemonių. Taigi šis sprendimas bent jau netiesiogiai, bet neišvengiamai patvirtina, kad teismas, o ne šalys turi įvertinti, ar reikia imtis tyrimo priemonės, siekiant priimti teismo sprendimą, o Komisija, atrodo, šioje byloje tai neigia. Nors tiesa, jog šalis neturi teisės reikalauti, kad Europos Sąjungos teismas imtųsi tyrimo priemonės, vis dėlto šis teismas negali atsižvelgti į tai, kad bylos medžiagoje nėra tam tikrų įrodymų, kol siekdamas juos gauti iš atitinkamos šalies neišnaudoja savo Procedūros reglamente numatytų priemonių.
63 Ketvirta, reikia pažymėti, kad ieškinys pirmojoje instancijoje, kaip per Bendrojo Teismo posėdį priminė Komisija, buvo pateiktas prieš 2007 m. lapkričio 1 d., kai įsigaliojo Tarnautojų teismo procedūros reglamentas, remiantis šio reglamento 121 straipsniu. Todėl reikia trumpai priminti Tarnautojų teismo procedūros reglamento ir Bendrojo Teismo procedūros reglamento skirtumus, kiek tai susiję su proceso organizavimo ir tyrimo priemonėmis.
64 Vienas iš Tarnautojų teismo procedūros reglamente įtvirtintų kriterijų šioms dviem priemonių kategorijoms atskirti yra tai, kad proceso organizavimo priemonės (numatytos minėto reglamento 55 ir 56 straipsniuose) visuomet skirtos šalims, o tyrimo priemonės (numatytos minėto reglamento 57 ir 58 straipsniuose) gali būti skirtos ir tretiesiems asmenims. Tai yra kitas kriterijus nei tas, kurį Bendrasis Teismas nustatė savo praktikoje ir pagal kurį proceso organizavimo priemonėmis (numatytomis Bendrojo Teismo procedūros reglamento 64 straipsnyje) siekiama užtikrinti veiksmingą rašytinės ir žodinės proceso dalių eigą bei palengvinti įrodymų pateikimą, taip pat nustatyti, kuriais klausimais šalys turi papildyti savo argumentus arba kuriais reikia imtis tyrimo priemonių, o tyrimo priemonėmis (numatytomis šio Procedūros reglamento 65–67 straipsniuose) siekiama sudaryti galimybę įrodyti faktinių teiginių, kuriais šalis grindžia savo pagrindus, teisingumą (2005 m. sausio 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Entorn prieš Komisiją, T‑141/01, Rink. p. II‑95, 129 ir 130 punktai).
65 Be to, dėl priemonių formos Tarnautojų teismo procedūros reglamento 56 straipsnyje nurodoma, jog Tarnautojų teismo kancleris pasirūpina, kad šalims būtų pranešta apie proceso organizavimo priemones. Remiantis Tarnautojų teismo procedūros reglamento 58 straipsnio 2 dalimi, tas pats pasakytina apie tyrimo priemones, išskyrus susijusias su liudytojų apklausa, ekspertize ir nuvykimu į vietą, dėl kurių sprendžiama nutartimi.
66 Vadinasi, Tarnautojų teismo procedūros reglamento antros dalies trečiame skyriuje, skirtingai nei Bendrojo Teismo procedūros reglamento antros dalies trečiame skyriuje, nėra numatytas aiškus teisinis pagrindas, kuris leistų priimti nutartį, kuria, kaip tyrimo priemone, vienai iš šalių būtų nurodyta pateikti dokumentus.
67 Nesant reikalo spęsti dėl to, ar Tarnautojų teismas vis dėto gali priimti tokią nutartį pagal Teisingumo Teismo statuto 24 straipsnį, reikia konstatuoti, kad tokia galimybė numatyta, bent jau tam tikromis aplinkybėmis, Tarnautojų teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 2 dalyje, kuri, beje, „nepažeidžiama“ Tarnautojų teismo procedūros reglamento 56 straipsniu.
68 Tarnautojų teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 2 dalyje numatyta:
„Jeigu Tarnautojų teismui būtina patikrinti dokumento, kuris gali būti svarbus sprendžiant bylą, konfidencialumą vienos ar daugiau šalių atžvilgiu, kol nesibaigė šis tikrinimas, šis dokumentas šalims nepateikiamas. Tarnautojų teismas nutartimi gali prašyti pateikti minėtą dokumentą“.
69 Analogiška nuostata yra įtvirtinta Bendrojo Teismo procedūros reglamento 67 straipsnio 3 dalies antroje pastraipoje, išskyrus tai, kad joje nėra nuorodos į nutarties priėmimą, kuri būtų nereikalinga, nes minėto reglamento 66 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje jau numatyta, kad tokios priemonės priimamos nutartimi.
70 Vadinasi, Tarnautojų teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 2 dalimi šiam teismui yra numatyta priemonė, kurios jis galėtų imtis tokiose situacijose, kokia nagrinėjama šioje byloje, kai viena iš šalių nenori, kad dokumentuose, kuriuos ji buvo paprašyta pateikti, esanti konfidenciali informacija taikant rungimosi principą būtų perduota kitai šaliai.
71 Ši nuostata leidžia nutartimi įpareigoti pateikti tariamai konfidencialius dokumentus, kartu įpareigodama Tarnautojų teismą patikrinti, ar šalis, kuri teigia, jog dokumentai konfidencialūs, pagrįstai prieštarauja tam, kad jie būtų perduoti kitai šaliai, o galutinį sprendimą turi priimti šis teismas.
72 Iš to darytina išvada, kad, nepaisant Bendrojo Teismo procedūros reglamento ir Tarnautojo teismo procedūros reglamento skirtumų, Tarnautojų teismas turi galimybę laikytis tokio paties proceso, kokio laikosi Bendrasis Teismas, – būtent tuo atveju, kai šalis informuoja teismą, kad, jos manymu, ji negali įvykdyti proceso organizavimo priemonių, nes tam tikri prašomi dokumentai yra konfidencialūs, šis teismas gali priimti nutartį įpareigodamas šią šalį pateikti atitinkamus dokumentus, kartu numatydamas, kad šiuo etapu jie nebus perduoti kitai bylos šaliai (šiuo klausimu žr. Pirmosios instancijos teismo 2008 m. liepos 8 d. Sprendimo Franchet ir Byk prieš Komisiją, T‑48/05, Rink. p. II‑1585, 54 ir 55 punktus ir 2009 m. kovo 18 d. Sprendimo Shanghai Excell M & E Enterprise ir Shanghai Adeptech Precision prieš Tarybą, T‑299/05, Rink. p. II‑0000, 24–26 punktus).
73 Šiuo atžvilgiu būtina pažymėti, kad nei Teisingumo Teismo statute, nei Tarnautojų teismo procedūros reglamente, taip pat Teisingumo Teismo ir Bendrojo Teismo procedūros reglamentuose nėra numatyta galimybė taikyti sankcijas tuo atveju, jei atsisakoma vykdyti tokią nutartį; teismas turi tik galimybę atsižvelgti į tokį atsisakymą priimdamas sprendimą, kuriuo baigiama byla (šiuo klausimu žr. 1980 m. birželio 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo M. prieš Komisiją, 155/78, Rink. p. 1797, 20 ir 21 punktus), o Tarnautojų teismas būtent tai ir padarė skundžiamame sprendime.
74 Vis dėlto prieš taip pasielgdamas Tarnautojų teismas privalėjo išnaudoti visas turimas priemones nagrinėjamiems dokumentams gauti. Juo labiau taip yra atsižvelgiant į aplinkybę, jog Komisija atsisakė perduoti dokumentus ne tik nurodydama, kad jie nereikšmingi, bet ir aiškiai tvirtindama, kad jie konfidencialūs.
75 Nors Tarnautojų teismas, o ne Komisija turi patikrinti, ar dėl šio konfidencialaus pobūdžio nagrinėjamų dokumentų negalima pridėti prie bylos medžiagos ir perduoti kitai šaliai, vis dėlto Tarnautojų teismas turėtų pasinaudoti Procedūros reglamente šiuo tikslu numatyta nuostata.
76 Taigi Komisija Tarnautojų teisme galėjo pabrėžti dokumentų, kurių iš jos buvo prašoma, tariamai konfidencialų pobūdį. Tokiomis aplinkybėmis Tarnautojų teismas privalėtų remtis savo Procedūros reglamento nuostata, kuri jam leidžia prireikus atsižvelgti į minėtą konfidencialų pobūdį ir, jei reikia, imtis atitinkamų jo apsaugos priemonių.
77 Be to, tai, kad Komisija, kaip ji pripažino per teismo posėdį atsakydama į Bendrojo Teismo klausimą, pirmojoje instancijoje niekada aiškiai nepateikė nuorodos į Tarnautojų teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 2 dalį, neturi reikšmės, nes Tarnautojų teismas savo iniciatyva turėjo pasirinkti atitinkamą procesinę priemonę, kad tinkamai užbaigtų preliminarų bylos medžiagos tyrimą. Tačiau šioje byloje, kaip Komisija taip pat pripažino per tą patį posėdį, o S. Meierhofer neprieštaravo, minėtas Tarnautojų teismo procedūros reglamento straipsnis leidžia priimti nutartį, kuria įpareigojama pateikti tariamai konfidencialų dokumentą.
78 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, trečiąjį apeliacinio skundo pagrindą reikia pripažinti pagrįstu ir tuo remiantis panaikinti skundžiamą sprendimą, nesant reikalo nagrinėti kitų dviejų apeliacinio skundo pagrindų.
Dėl bylos grąžinimo Tarnautojų teismui
79 Pagal Teisingumo Teismo statuto I priedo 13 straipsnio 1 dalį, jei apeliacinis skundas yra pagrįstas, Bendrasis Teismas Tarnautojų teismo sprendimą panaikina ir pats sprendžia bylą. Tuo atveju, jei sprendimas negali būti priimtas toje stadijoje, jis grąžina bylą Tarnautojų teismui, kad šis priimtų sprendimą.
80 Šioje byloje, kadangi Tarnautojų teismas priėmė sprendimą tik dėl vieno iš S. Meierhofer nurodytų pagrindų, Bendrasis Teismas mano, kad sprendimas šioje stadijoje negali būti priimtas. Todėl bylą reikia grąžinti Tarnautojų teismui.
81 Kadangi byla grąžinama Tarnautojų teismui, reikia atidėti su šiuo apeliaciniu procesu susijusių išlaidų klausimo nagrinėjimą.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (apeliacinių skundų kolegija)
nusprendžia:
1. Panaikinti 2008 m. spalio 14 d. Europos Sąjungos tarnautojų teismo (pirmoji kolegija) sprendimą Meierhofer prieš Komisiją (F‑74/07, Rink. VT p. I‑A‑1‑0000 ir II‑A‑1‑0000).
2. Bylą grąžinti Tarnautojų teismui.
3. Atidėti bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą.
Paskelbta 2010 m. gegužės 12 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.