BENDROJO TEISMO (šeštoji kolegija) SPRENDIMAS

2016 m. liepos 14 d.(*)

„Konkurencija – Karteliai – Europos jūrinių žarnų rinka – Susitarimai dėl kainų nustatymo, rinkų pasidalijimo ir keitimosi jautria komercine informacija – Neteisėto elgesio priskyrimas – Ekonominio tęstinumo principas – Asmeninės atsakomybės principas  – Baudos – Sunkinančios aplinkybės – Organizatoriaus vaidmuo – 10 % maksimali riba – Neribota jurisdikcija“

Byloje T‑146/09 RENV

Parker Hannifin Manufacturing Srl, buvusi Parker ITR Srl, įsteigta Korsike (Italija),

Parker-Hannifin Corp., įsteigta Meifild Haitse, Ohajo (JAV),

atstovaujamos advokatų B. Amory, F. Marchini Camia ir É. Barbier de La Serre,

ieškovės,

prieš

Europos Komisiją, atstovaujamą V. Bottka, S. Noë ir R. Sauer,

atsakovę,

dėl pagal SESV 263 straipsnį pateikto prašymo panaikinti 2009 m. sausio 28 d. Komisijos sprendimą C(2009) 428 final dėl [EB] 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio taikymo procedūros (Byla COMP/39406 – Jūrinės žarnos), kiek šis sprendimas susijęs su ieškovėmis, arba subsidiariai – panaikinti arba gerokai sumažinti joms minėtu sprendimu nustatytą baudą

BENDRASIS TEISMAS (šeštoji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas S. Frimodt Nielsen (pranešėjas), teisėjai J. Schwarcz ir A. M. Collins,

posėdžio sekretorė M. Junius, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2016 m. vasario 24 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Ginčo aplinkybės

1        Ši byla susijusi su ginču dėl jūrinių žarnų kartelio, kurį 2009 m. sausio 28 d. Europos Komisija sankcionavo 2009 m. sausio 28 d. Sprendimu C(2009) 428 final dėl [EB] 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio taikymo procedūros (byla COMP/39406 – Jūrinės žarnos) (toliau – ginčijamas sprendimas).

2        Ginčijamas sprendimas buvo skirtas 11 bendrovių: Bridgestone Corporation ir Bridgestone Industrial Limited (toliau kartu – Bridgestone), The Yokohama Rubber Company Limited (toliau – Yokohama), Dunlop Oil & Marine Limited (toliau – DOM), pirmajai ieškovei, Parker ITR Srl (tapusi – Parker Hannifin Manufacturing Srl, toliau – Parker ITR), antrajai ieškovei, Parker-Hannifin Corp (toliau – Parker-Hannifin) ir Manuli Rubber Industries SpA (toliau – Manuli).

3        Ginčijamame sprendime Komisija nusprendė, kad nuo 1986 m. iki 2007 m. grupė įmonių, veikiančių jūrinių žarnų sektoriuje, dalyvavo pasauliniame kartelyje, ir skyrė joms baudas, kurių bendra suma sudarė 131 000 000 eurų.

4        Bendrovė ITR Rubber (vėliau tapusi Parker ITR), jos patronuojančiosios bendrovės ITR SpA, priklausančios Saiag grupei, įsteigta 2001 m. birželio 27 d., jūrinių žarnų sektoriuje pradėjo veikti nuo 2002 m. sausio 1 d., t. y. nuo datos, kai ITR jai perleido visą savo turtą šiame sektoriuje, planuodama ją parduoti Parker-Hannifin, priklausančiai Parker grupei. ITR Rubber buvo paduota Parker-Hannifin 2002 m. sausio 31 d.

5        Ginčijamame sprendime Komisija nusprendė, kad nagrinėjamu atveju reikia taikyti ne asmeninės atsakomybės, o ekonominio tęstinumo principą, nes Parker ITR yra ITR ir Saiag SpA ekonominių teisių ir veiklos jūrinių žarnų sektoriuje perėmėja, todėl ji turi atsakyti už ITR ir Saiag pažeidimą, darytą iki 2002 m. sausio 1 d., t. y. iki datos, kai jai buvo perleistas turtas jūrinių žarnų sektoriuje. Parker-Hannifin buvo pripažinta solidariai atsakinga už Parker ITR elgesį nuo 2002 m. sausio 31 d., t. y. datos, kada pirmoji įsigijo antrąją. Taigi Komisija nusprendė, kad Parker ITR yra atsakinga už pažeidimą nuo 1986 m. balandžio 1 d. iki 2007 m. gegužės 2 d., ir skyrė jai 25 610 000 eurų baudą, iš kurios už 8 320 000 eurų sumokėjimą solidariai atsakinga buvo pripažinta Parker-Hannifin.

6        2009 m. balandžio 9 d. Parker ITR ir Parker-Hannifin pareiškė Bendrajame Teisme ieškinį, juo siekė pirmiausia panaikinti ginčijamą sprendimą, kiek jis su jomis susijęs, o nepatenkinus šio reikalavimo – sumažinti skirtą baudą.

7        2013 m. gegužės 17 d. Sprendime Parker ITR ir Parker-Hannifin / Komisija (T‑146/09, toliau – Bendrojo Teismo sprendimas, EU:T:2013:258) Bendrasis Teismas nusprendė, kad ekonominio tęstinumo principas netaikomos esant tokioms situacijoms, kaip nagrinėjamoji šioje byloje, ir kad reikia taikyti asmeninės atsakomybės principą. Bendrasis Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju kartelyje dalyvavusi įmonė, t. y. Saiag ir jos dukterinė bendrovė ITR, perleido dalį ITR veiklos nepriklausomam trečiajam asmeniui, t. y. Parker-Hannifin, nes ITR Rubber įsteigimas ir ITR įvykdytas turto jai perleidimas iš esmės buvo veiklos, susijusios su kaučiuko žarnomis, atskyrimas, ketinant perleisti ją Parker-Hannifin (Bendrojo Teismo sprendimo 115 punktas). Nebuvo jokių perleidėjo (Saiag ar ITR) ir perėmėjo (Parker-Hannifin) ryšių (Bendrojo Teismo sprendimo 116 punktas). Tačiau taikydama asmeninės atsakomybės principą Komisija turėjo konstatuoti, kad ITR ir Saiag atsakinga už pažeidimą iki 2002 sausio 1 d., todėl negalėjo pripažinti ITR Rubber (dabar – Parker ITR) atsakinga už pažeidimą iki minėtos datos (Bendrojo Teismo sprendimas 118 ir 119 punktai). Tad Bendrasis Teismas panaikino ginčijamą sprendimą tiek, kiek jame konstatuojamas Parker ITR dalyvavimas darant pažeidimą iki 2002 m. sausio 1 d. ir skiriama Parker ITR 6 400 000 eurų bauda, kurios 6 300 000 eurų dalis turi būti sumokėta solidariai su Parker-Hannifin.

8        2013 m. rugpjūčio 1 d. Teisingumo Teismo kanceliarijai Komisija pateikė apeliacinį skundą dėl Bendrojo Teismo sprendimo.

9        Teisingumo Teismas 2014 m. gruodžio 18 d. Sprendime Komisija / Parker Hannifin Manufacturing ir Parker-Hannifin (C‑434/13 P, toliau – apeliacinis sprendimas, EU:C:2014:2456) iš esmės nusprendė, kad Bendrasis Teismas klaidingai sujungė dvi operacijas, nes atsižvelgė tik į ITR Rubber perleidimą Parker-Hannifin, nors prieš tai grupės viduje įvyko ITR turto perdavimas ITR Rubber, kuris yra svarbus norint taikyti ekonominio tęstinumo principą (apeliacinio sprendimo 46, 49 ir 54 punktai). Teisingumo Teismo nuomone, šis principas taikytinas dėl struktūrinių ITR ir jai visiškai priklausančios dukterinės bendrovės ITR Rubber ryšių perleidžiant jai turtą (apeliacinio sprendimo 55 punktas). Vis dėlto Teisingumo Teismas patikslino, kad ekonominio tęstinumo situaciją būtų galima atmesti, nesant realių ryšių, pasireiškusių ITR lemiama įtaka ITR Rubber, o tai nebuvo išnagrinėta pirmojoje instancijoje (apeliacinio sprendimo 56 ir 65 punktai). Todėl Teisingumo Teismas panaikino Bendrojo Teismo sprendimo rezoliucinės dalies 1–3 punktus ir grąžino bylą minėtam teismui nagrinėti iš naujo.

10      Ginčo faktinių aplinkybių detalus aprašymas, susijęs su jūrinių žarnų sektoriumi, ieškovių chronologija, administracine procedūra ir ginčijamu sprendimu, pateiktas Bendrojo Teismo sprendimo 1–34 punktuose ir apeliacinio sprendimo 6–17 punktuose.

 Procesas ir šalių reikalavimai

11      Po to, kai buvo priimtas apeliacinis sprendimas, remiantis 1991 m. gegužės 2 d. Bendrojo Teismo procedūros reglamento 118 straipsnio 1 dalimi, ši byla buvo paskirta Bendrojo Teismo šeštajai kolegijai.

12      Kadangi šeštosios kolegijos teisėjas negalėjo posėdžiauti šioje byloje, Bendrojo Teismo pirmininkas pasiskyrė į kolegiją kitą teisėją.

13      Susipažinęs su teisėjo pranešėjo pasiūlymu, Bendrasis Teismas (šeštoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir, pritaikęs Procedūros reglamento 89 straipsnyje nustatytas proceso organizavimo priemones, paprašė Komisijos pateikti tam tikrus dokumentus. Komisija šiuos reikalavimus įvykdė per nustatytą terminą.

14      2016 m. vasario 24 d. posėdyje buvo išklausytos šalių nuomonės ir jų atsakymai į Bendrojo Teismo žodžiu pateiktus klausimus.

15      Ieškovės Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamą sprendimą, kiek juo Parker ITR pripažįstama atsakinga už pažeidimą nuo 1986 m. balandžio 1 d. iki 2002 m. sausio 31 d.,

–        gerokai sumažinti joms skirtos baudos dydį,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

16      Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti visą ieškinį dėl panaikinimo,

–        priteisti iš ieškovių bylinėjimosi T‑146/09, C‑434/13 P ir T‑146/09 RENV bylose išlaidas.

 Dėl teisės

 Dėl ieškinio apimties po to, kai jis buvo grąžintas nagrinėti iš naujo

 Šalių argumentai

17      Ieškovės tvirtina, kad nagrinėdamas bylą iš naujo Bendrasis Teismas turi nuspręsti dėl visų pagrindų dėl panaikinimo, kurie nurodyti Teisingumo Teismo panaikinto sprendimo rezoliucinėje dalyje, įskaitant tuos, kurie pirmojoje instancijoje buvo atmesti kaip nereikšmingi ar pripažinti pagrįstais tik kaip vieno iš peržiūrėtinų pagrindų pripažinimo pagrįstu pasekmė.

18      Be to, ieškovės savo pastabose nurodo atsisakančios antrojo, trečiojo, ketvirtojo, septintojo ir devintojo ieškinio pagrindų.

19      Komisija tvirtina, kad nagrinėdamas šią bylą iš naujo Bendrasis Teismas negali de novo vertinti argumentų, kurie nebuvo nurodyti pirminiame ieškinyje arba kurie, kadangi juos Bendrasis Teismas atmetė, nebuvo vertinami nagrinėjant apeliacinį skundą, konkrečiai argumentų, susijusių su 10 % apyvartos maksimalia riba, nurodytų grindžiant aštuntąjį ieškinio pagrindą. Be to, ji tvirtina, kad naujas tyrimas negalimas nagrinėjant bylą iš naujo, jei tai susiję su klausimais, dėl kurių Teisingumo Teismas galutinai nusprendė apeliaciniame sprendime.

 Bendrojo Teismo vertinimas

20      Pirmiausia reikia pažymėti, kad, kaip nurodyta šio sprendimo 18 punkte, ieškovės atsisakė antrojo, trečiojo, ketvirtojo, septintojo ir devintojo ieškinio pagrindų.

21      Taip pat reikia priminti, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto, kuris, remiantis šio statuto 53 straipsnio pirma pastraipa, taikomas ir Bendrajam Teismui, 61 straipsnio pirmą pastraipą, kai apeliacinis skundas yra pagrįstas, o byla grąžinama Bendrajam Teismui nagrinėti iš naujo, Teisingumo Teismo sprendimas teisės klausimais tam teismui yra privalomas.

22      Taigi, Teisingumo Teismui panaikinus sprendimą ir grąžinus bylą Bendrajam Teismui, į šį teismą kreipiamasi Teisingumo Teismo sprendimu pagal Procedūros reglamento 215 straipsnį ir jis turi priimti naują sprendimą dėl visų ieškovo nurodytų panaikinimo pagrindų, išskyrus nepanaikintus teismo sprendimo rezoliucinės dalies elementus ir juos pagrindžiančius motyvus, nes jie įgijo įsiteisėjusio teismo sprendimo galią (2011 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Marcuccio / Komisija, T‑236/02, EU:T:2011:465, 83 punktas).

23      Nagrinėjamu atveju apeliaciniu sprendimu Teisingumo Teismas panaikino Bendrojo Teismo sprendimo rezoliucinės dalies 1–3 punktus, grąžino bylą Bendrajam Teismui nagrinėti iš naujo ieškinio pagrįstumą ir atidėjo bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą. Todėl Teisingumo Teismui grąžinus bylą nagrinėti iš naujo, Bendrasis Teismas atsižvelgdamas į apeliaciniame sprendime jau išspręstus klausimus, turi priimti sprendimą dėl visų ieškovių nurodytų ieškinio pagrindų, kiek jie sudaro Bendrojo Teismo sprendimo rezoliucinės dalies 1–3 punktų, kuriuos panaikino Teisingumo Teismas, pagrindą.

24      Šiuo klausimu iš Bendrojo Teismo sprendimo matyti, kad jo rezoliucinės dalies 1–3 punktai grindžiami tuo, kad Bendrasis Teismas pagrįstais pripažino ieškovės nurodytus pirmojo ieškinio pagrindo pirmą dalį ir penktąjį bei šeštąjį ieškinio pagrindus ir tuo, kad nagrinėjant šiuos pagrindus buvo nustatyti pažeidimai.

25      Galiausiai dėl aštuntojo ieškinio pagrindo reikia pažymėti, kad apeliaciniame sprendime Teisingumo Teismas kaip nepriimtinus atmetė ieškovių argumentus, kuriais jos ginčijo Bendrojo Teismo vertinimą dėl aštuntojo ieškinio pagrindo, nes jos dėl tokio vertinimo atskiru nuo jų atsiliepimo į apeliacinį skundą dokumentu nepateikė priešpriešinio apeliacinio skundo.

26      Iš tikrųjų apeliacinio skundo 94–97 punktuose nuspręsta:

„94.      <...> skundžiamo sprendimo 228 punkte Bendrasis Teismas aštuntąjį ieškinio pagrindą pripažino nepagrįstu, kiek jis susijęs su pažeidimo laikotarpiu po 2002 m. sausio 1 d., įskaitant laikotarpį nuo 2002 m. sausio 1 d. iki sausio 31 d., kai ITR Rubber dar nepriklausė Parker‑Hannifin grupei.

95.      Bendrojo Teismo pateiktas vertinimas atsispindi skaičiavimo metode, kurį jis naudojo perskaičiuodamas Parker ITR skirtiną baudą, ir skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 3 punkte, kuriame jis neatskyrė 2002 m. sausio 1 d.–sausio 31 d. laikotarpio nuo po šios datos ėjusio laikotarpio.

96.      Todėl reikia konstatuoti, kad nagrinėdamas aštuntąjį ieškinio pagrindą Bendrasis Teismas išanalizavo ir išsprendė Parker ITR ir Parker‑Hannifin iškeltą teisės klausimą, atmesdamas jų argumentus.

97.      Tokiomis aplinkybėmis, kadangi atsakovės apeliaciniame procese atskiru nuo atsiliepimo į apeliacinį skundą dokumentu, kaip reikalaujama pagal Procedūros reglamento 176 straipsnio 2 dalį, nepateikė priešpriešinio apeliacinio skundo dėl Bendrojo Teismo vertinimo nagrinėjant jų ieškinio aštuntąjį pagrindą, jų argumentai, susiję su Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 1 dalies taikymu, turi būti atmesti kaip nepriimtini.“

27      Atsižvelgiant į Teisingumo Teismo vertinimus, konkrečiai į apeliacinio sprendimo 97 punktą, kadangi aštuntasis ieškinio pagrindas, kalbant apie laikotarpį po 2002 m. sausio 1 d., Bendrojo Teismo sprendime buvo atmestas, ir dėl šio minėto sprendimo elemento Teisingumo Teismui nebuvo pateiktas priešpriešinis apeliacinis skundas, todėl Teisingumo Teismas jo nepanaikino, šis vertinimas turi būti laikomas įsiteisėjusiu.

28      Vis dėlto Bendrojo Teismo sprendimo 228 punkte šis teismas aštuntąjį ieškinio pagrindą atmetė kaip nereikšmingą, nes pagrįstu buvo pripažintas pirmasis ieškinio pagrindas, kiek jis susijęs su laikotarpiu iki 2002 m. sausio 1 d., ir nenagrinėjo kaltinimų, susijusių asmeninės atsakomybės ir proporcingumo principų pažeidimu bei nepakankamu motyvavimu, kiek jie susiję su minėtu laikotarpiu.

29      Be to, reikia konstatuoti, kad Bendrojo Teismo sprendime šio teismo vertinimas dėl aštuntojo pagrindo, kiek tai susiję su pažeidimo laikotarpiu iki 2002 m. sausio 1 d., pagrįstas pirmojo ieškinio pagrindo pripažinimu ir tuo, kad šis pripažinimas, kaip matyti iš minėto sprendimo 253 ir 255 punktų, sudaro privalomąjį jo rezoliucinės dalies 1–3 punktų, kuriuos panaikino Teisingumo Teismas, pagrindą.

30      Taigi negalima teigti, kad Bendrasis Teismas iš esmės išnagrinėjo aštuntąjį ieškinio pagrindą, kiek jis susijęs su laikotarpiu iki 2002 m. sausio 1 d.

31      Todėl reikia išnagrinėti ieškovių nurodytą aštuntąjį ieškinio pagrindą, kiek jis susijęs su laikotarpiu iki 2002 m. sausio 1 d.

32      Remiantis tuo, kas išdėstyta, pažymėtina, kad Bendrasis Teismas turi nuspręsti dėl grąžinto iš naujo nagrinėti ieškinio pagrįstumo, išnagrinėjęs pirmąjį, penktąjį, šeštąjį ir šio sprendimo 31 punkte nurodytomis sąlygomis – aštuntąjį ieškinio pagrindus.

 Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su klaida priskiriant „Parker ITR“ atsakomybę už pažeidimo laikotarpį iki 2002 m. sausio 1 d.

33      Pirmąjį ieškovių nurodytą ieškinio pagrindą sudaro trys dalys, susijusios su, pirma, asmeninės atsakomybės principo nepaisymui, antra, piktnaudžiavimu įgaliojimais ir 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [EB] 81 ir [EB] 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) 25 straipsnio pažeidimu ir, trečia, vienodo požiūrio principo pažeidimu bei pareigos motyvuoti nesilaikymu.

34      Komisija ginčija ieškovių grindžiant jų pirmąjį ieškinio pagrindą nurodytus argumentus.

 Dėl argumentų, susijusių su motyvavimu dėl ITR ir ITR Rubber ryšio, priimtinumo

35      Nurodydamos pirmojo ieškinio pagrindo pirmą dalį, susijusią su asmeninės atsakomybės principo pažeidimu, ieškovės tvirtina, kad ginčijamas sprendimas nepakankamai motyvuotas, kalbant apie ekonominio tęstinumo principo taikymą dėl ITR ir ITR Rubber ryšių, kurie pirmą kartą buvo nurodyti ginčijamame sprendime, juo labiau kad toks taikymas neatitinka ankstesnės Komisijos praktikos, kurioje buvo taikomas asmeninės atsakomybės principas.

36      Komisija nurodo, kad toks ieškovių pastabose dėl ieškinio, kai byla buvo grąžinta nagrinėti iš naujo, nurodytas argumentas yra naujas pagrindas, įterptas į pirma nurodytą pagrindą, ir jis keičia pastarojo turinį, todėl yra nepriimtinas.

37      Tiesa, pirmajame ieškinio pagrinde, kaip jis suformuluotas ieškinyje, nėra jokios nuorodos į nepakankamą motyvavimą, konkrečiai dėl Komisijos taikyto ekonominio tęstinumo principo, atsižvelgiant į ITR ir ITR Rubber ryšius.

38      Vis dėlto pirmiausia reikia priminti, kad pareigos motyvuoti nesilaikymas yra su viešąja tvarka susijęs pagrindas, kuris turi būti nagrinėjamas ex officio ir bet kuriame proceso etape (šiuo klausimu žr. 2008 m. liepos 1 d. Sprendimo Chronopost ir La Poste / UFEX ir kt., C‑341/06 P ir C‑342/06 P, EU:C:2008:375, 48–50 punktus).

39      Antra, reikia pažymėti, kad pirmojo ieškinio pagrindo trečioje dalyje ieškovės nurodė, kad priskirdama ITR Rubber atsakomybę už pažeidimo laikotarpį iki 2002 m. sausio 1 d. pagal ekonominio tęstinumo principą Komisija nesilaikė pareigos motyvuoti, nes nukrypo nuo savo ankstesnės praktikos, kurioje taikė asmeninės atsakomybės principą. Taigi ieškovių pastabose po apeliacinio sprendimo nurodyti argumentai dėl pareigos motyvuoti nesilaikymo, kalbant apie ekonominio tęstinumo principo taikymą remiantis ITR ir ITR Rubber ryšiais, gali būti vertinami kaip glaudžiai susiję su argumentais, nurodytais grindžiant pirmojo ieškinio pagrindo trečią dalį, susijusią su pareigos motyvuoti nesilaikymu, ir kaip papildantys šiuos argumentus (šiuo klausimu žr. 2010 m. balandžio 28 d. Sprendimo Gütermann ir Zwicky / Komisija, T‑456/05 ir T‑457/05, EU:T:2010:168, 199 punktą).

40      Tokiomis aplinkybėmis šiuos argumentus reikia pripažinti priimtinais, kiek jie susiję su pirmojo ieškinio pagrindo trečia dalimi, kurią nagrinėjant ir būtina juos įvertinti.

 Dėl atsakomybės už pažeidimą, kurį iki 2002 m. sausio 1 d. darė ITR, priskyrimo Parker ITR

41      Savo pirmojo ieškinio pagrindo pirmoje dalyje ieškovės iš esmės tvirtina, kad Komisija padarė teisės klaidą, kai remdamasi ekonominio tęstinumo principu ir nepaisydama asmeninės atsakomybės principo priskyrė Parker ITR atsakomybę už ITR pažeidimą, darytą iki 2002 m. sausio 1 d., t. y. dienos, kada Parker ITR pradėjo veikti jūrinių žarnų sektoriuje.

–       Dėl ekonominio tęstinumo principo taikymo

42      Reikia priminti, kad apeliacinio sprendimo 46 punkte Teisingumo Teismas nusprendė:

„46.      <...> Reikia konstatuoti, kad skundžiamo sprendimo 116 punkte atmesdamas ekonominio tęstinumo principo taikymo galimybę tokiu atveju, kai, kaip šioje byloje, tarp perleidėjos, t. y. Saiag <...> ar jos dukterinės bendrovės ITR <...>, ir perėmėjos, t. y. Parker-Hannifin, nėra jokio struktūrinio ryšio, Bendrasis Teismas savo vertinime sujungė dvi skirtingas operacijas. Bendrasis Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad iš pradžių ITR <...> perleido savo veiklą jūrinių žarnų sektoriuje vienai iš savo dukterinių bendrovių, o vėliau šią dukterinę bendrovę perleido Parker‑Hannifin.“

43      Apeliacinio sprendimo 50–53 punktuose Teisingumo Teismas dėl ekonominio tęstinumo principo nusprendė:

„50.      <...> norint nustatyti, ar yra ekonominis tęstinumas, reikšminga data vertinant, ar veikla buvo perduota grupės viduje, ar tarp nepriklausomų įmonių, turi būti pati veiklos perdavimo diena.

51.      Nors reikia, kad šiuo momentu tarp perleidėjo ir perėmėjo būtų struktūriniai ryšiai, leidžiantys remiantis asmeninės atsakomybės principu nuspręsti, kad abu subjektai sudaro vieną įmonę, vis dėlto atsižvelgiant į ekonominio tęstinumo principu siekiamą tikslą nereikalaujama, kad šie ryšiai būtų visą likusį pažeidimo laikotarpį arba iki sprendimo, kuriuo už pažeidimą skiriamos sankcijos, priėmimo <...>.

52.      Taip pat dėl tų pačių priežasčių nebūtina, kad struktūriniai ryšiai, leidžiantys nustatyti ekonominį tęstinumą, tęstųsi minimalų laikotarpį, kuris bet kuriuo atveju galėtų būti nustatomas tik kiekvienu konkrečiu atveju ir retroaktyviai.

53.      <...> dėl siekiant nustatyti ekonominį tęstinumą atsižvelgimo į veiklos perdavimo tikslą pažymėtina, kad remiantis teisinio saugumo principu kaip nereikšmingą reikia atmesti skundžiamo sprendimo 115 punkte nurodytą aplinkybę, kad perėmėja buvo sukurta ir gavo turtą tik turint tikslą ją vėliau parduoti nepriklausomam trečiajam asmeniui. Taikant ekonominio tęstinumo principą atsižvelgimas į dukterinės bendrovės įsteigimo ekonominius motyvus, kaip ir į artimesnį ar tolimesnį tikslą perduoti šią dukterinę bendrovę trečiajai įmonei, lemtų subjektyvumą, nesuderinamą su minėto principo skaidriu ir iš anksto numatomu taikymu.“

44      Todėl apeliacinio sprendimo 54–56 punktuose nusprendęs, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes netaikė ekonominio tęstinumo principo, Teisingumo Teismas nurodė:

„54.      <...> Dėl skundžiamo sprendimo 116 punkte pateikto tvirtinimo, kad Komisija šiuo atveju atsakomybę už pažeidimą, padarytą iki veiklos perdavimo, turėjo priskirti ankstesniems veiklos vykdytojams, reikia pažymėti, kad jis susijęs su klaidingais argumentais, kurias remdamasis Bendrasis Teismas nuo pat pradžių atmetė ekonominio tęstinumo galimybę. Vis dėlto iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad kai nustatoma tokia situacija, aplinkybė, kad pažeidimą padaręs subjektas vis dar egzistuoja, savaime netrukdo nubausti subjekto, kuriam jis perdavė savo ūkinę veiklą <...>

55.      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai skundžiamo sprendimo 115 ir 116 punktuose neatsižvelgęs į veiklos perleidimo metu buvusius ITR <...> ir ITR Rubber ryšius nusprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra ekonominio tęstinumo, nes nėra struktūrinių ryšių tarp perleidėjos ir perėmėjos, šiuo atveju tarp Saiag <...> ar ITR <...> ir Parker‑Hannifin.

56.      Vis dėlto ši klaida galėtų būti nereikšminga, jei paaiškėtų, kad bet kuriuo atveju reikia atmesti ekonominio tęstinumo situaciją dėl realių ITR <...> ir ITR Rubber ryšių nebuvimo. Atsižvelgiant į tai, reikia išnagrinėti atsakovių apeliacinėje byloje argumentą, kad Bendrasis Teismas pagrįstai atmetė ekonominį tęstinumą, nes Komisija ginčijamame sprendime nepatikrino, ar iš tikrųjų ITR Rubber buvo realiai kontroliuojama ITR <...>.“

45      Pirma, iš pateiktų vertinimų matyti, kad nagrinėjant atsakomybės už ITR pažeidimą, darytą iki 2002 m. sausio 1 d., priskyrimą reikia atsižvelgti į ITR veiklos jūrinių žarnų sektoriuje perleidimą grupės viduje ITR Rubber.

46      Antra, iš apeliacinio sprendimo matyti, kad vertinant, ar reikia taikyti ekonominio tęstinumo principą, data, į kurią būtina atsižvelgti, yra nagrinėjamos veiklos perleidimo data.

47      Trečia, iš Teisingumo Teismo vertinimų apeliaciniame sprendime matyti, kad nereikia atsižvelgti į Saiag ir jos dukterinės bendrovės ITR veiklos jūrinių žarnų sektoriuje perleidimo Parker-Hannifin (Parker grupės bendrovė) tikslą atskiriant minėtą veiklą ir sukuriant bendrovę ITR Rubber. Iš tikrųjų, Teisingumo Teismo nuomone, tokios operacijos tikslas ir ekonominis pagrindimas nėra reikšmingi.

48      Ketvirta, iš to matyti, kad ITR perleidus veiklą grupės viduje jai visiškai priklausančiai dukterinei bendrovei ITR Rubber, atsižvelgiant šias dvi bendroves siejančius struktūrinius ryšius tuo metu, kai buvo perleista veikla, t. y. 2002 m. sausio 1 d., šioje byloje negalima atmesti ekonominio tęstinumo principo taikymo.

49      Galiausiai iš Teisingumo Teismo vertinimų matyti, kad, nepaisant struktūrinių ITR ir ITR Rubber ryšių, ekonominio tęstinumo principo taikymas šioje byloje galėtų būti atmestas, jei ITR realiai nekontroliavo ITR Rubber ir nedarė šiai faktinės lemiamos įtakos, kuri turi būti laikoma įrodyta, jei Parker ITR ir Parker-Hannifin nepaneigia prezumpcijos dėl faktinės lemiamos ITR įtakos ITR Rubber, 2002 m. sausio 1 d. perleidžiant veiklą Saiag grupės viduje.

–       Dėl faktinės lemiamos įtakos prezumpcijos

50      Ginčijamo sprendimo 370 konstatuojamojoje dalyje Komisija konstatavo, kad perleidžiant su pažeidimu susijusią ITR veiklą ITR Rubber šias dvi bendroves ekonominiu požiūriu jungė patronuojančiosios bendrovės ir visiškai jai priklausančios dukterinės bendrovės ryšys ir jos sudarė tą pačią įmonę. Ieškovės neginčija šių struktūrinių ryšių.

51      Šiuo klausimu Teisingumo Teismas apeliacinio sprendimo 62 punkte pažymėjo, kad ITR faktinės lemiamos įtakos ITR Rubber nuginčijamą prezumpciją turi paneigti ieškovės, pateikdamos pakankamų įrodymų, jog dukterinė bendrovė rinkoje veikė savarankiškai.

52      Iš tikrųjų Teisingumo Teismas apeliacinio sprendimo 65 ir 66 punktuose nurodė, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes, kad patikrintų, ar Komisija teisingai šioje byloje taikė ekonominio tęstinumo principą, nenagrinėjo ieškovių jam pateiktos informacijos dėl realių ryšių, pasireiškusių ITR lemiama įtaka ITR Rubber, buvimo arba nebuvimo.

53      Todėl Bendrajam Teismui nagrinėjant šią bylą iš naujo, reikia išsiaiškinti, ar ieškovių pateiktos informacijos pakanka įrodyti, kad dukterinė bendrovė ITR Rubber rinkoje veikė savarankiškai.

54      Bendrasis Teismas šį tyrimą turi atlikti, kad būtų galima patronuojančiosios bendrovės, t. y. ITR, padarytą pažeidimą priskirti jos dukterinei bendrovei ITR Rubber, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo apeliacinio sprendimo 58 punkte nurodytą teismų praktiką. Pagal teismų praktiką tuo konkrečiu atveju, kai patronuojančiajai bendrovei priklauso visas arba beveik visas jos dukterinės bendrovės, pažeidusios Europos Sąjungos konkurencijos taisykles, kapitalas, egzistuoja nuginčijama prezumpcija, kad ši patronuojančioji bendrovė iš tikrųjų daro lemiamą įtaką savo dukterinei bendrovei. Tokiu atveju Komisijai pakanka įrodyti, kad visas arba beveik visas dukterinės bendrovės kapitalas priklauso jos patronuojančiajai bendrovei, kad būtų laikoma, jog ši prezumpcija taikoma. Tačiau ji yra nuginčijama ir subjektai, norintys nuginčyti faktinio lemiamos įtakos darymo prezumpciją, gali pateikti visus duomenis apie ekonominius, organizacinius ir teisinius ryšius, siejančius dukterinę ir patronuojančiąją bendroves, kuriuos jie laiko galinčiais įrodyti, kad dukterinė ir patronuojančioji bendrovės nėra vienas ūkio subjektas ir kad dukterinės bendrovės elgesys rinkoje yra savarankiškas (žr. 2009 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Akzo Nobel ir kt. / Komisija, C‑97/08 P, EU:C:2009:536, 60 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką ir 2013 m. gegužės 8 d. Sprendimo Eni / Komisija, C‑508/11 P, EU:C:2013:289, 47 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką; 2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Schindler Holding ir kt. / Komisija, C‑501/11 P, EU:C:2013:522, 105–111 punktus).

–       Dėl faktinės lemiamos įtakos prezumpcijos paneigimo

55      Ieškovės tvirtina, kad atsižvelgiant į toliau pateiktą informaciją ITR nedarė lemiamos įtakos ITR Rubber.

56      Pirma, ieškovės tvirtina, kad nuo pat bendrovės ITR Rubber įsteigimo 2001 m. birželio 27 d. iki 2002 m. sausio 1 d. ji nevykdė jokios ūkinės veiklos, todėl minėtu laikotarpiu ITR negalėjo daryti lemiamos įtakos arba duoti komercinių nurodymų savo dukterinei bendrovei.

57      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, kaip matyti iš apeliacinio sprendimo 56 ir paskesnių punktų ir kaip pačios ieškovės pripažino per posėdį, vertinant ekonominio tęstinumo situaciją reikia atsižvelgti į ITR veiklos perleidimo ITR Rubber datą. Todėl ieškovių nurodyti argumentai, susiję su laikotarpiu iki šio perleidimo, yra nereikšmingi.

58      Ieškovės pripažįsta, kad nuo ITR veiklos perleidimo ITR Rubber 2002 m. sausio 1 d. pastaroji bendrovė tvarkė einamuosius reikalus, taigi vykdė jai perleistą veiklą.

59      Antra, ieškovės tvirtina, kad pagal pardavimo Parker-Hannifin sutarties 7.21 straipsnį nuo 2002 m. sausio 1 d. iki 2002 m. sausio 31 d. nei Saiag, nei ITR, nei ITR Rubber vykdydamos veiklą kaučiuko sektoriuje be išankstinio Parker-Hannifin sutikimo negalėjo priimti jokių sprendimų, kurie galėtų turėti įtakos šios bendrovės, kaip būsimos perėmėjos, interesams. Tai ne tik neleido Saiag ir ITR daryti kokią nors įtaką (juo labiau lemiamą įtaką) ITR Rubber, bet taip pat suteikė Parker-Hannifin teisę kartu su ITR kontroliuoti ITR Rubber.

60      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad pagal pardavimo sutarties 7.21 straipsnį pardavėja ITR įsipareigoja, kad ITR Rubber veiktų ir būtų valdoma tvarkant einamuosius reikalus, o bet kokiam sprendimui, kurio neapima einamųjų reikalų tvarkymas, reikalingas išankstinis pirkėjos sutikimas. Konkrečiai kalbant, išankstinis pirkėjos sutikimas reikalingas pakeitimams, susijusiems su darbuotojų atlyginimais, dividendų išmokėjimu, didesnėmis nei 100 000 eurų išlaidomis ar turto pardavimu, išskyrus einamuosius reikalus.

61      Akivaizdu, kad bendrovės ITR Rubber pardavimo Parker-Hannifin data yra 2002 m. sausio 31 d. Aplinkybė, kad 2001 m. gruodžio 5 d. sutartyje dėl perleidimo nurodoma, kaip ITR Rubber turėjo būti valdoma nuo šios datos iki pardavimo sandorio užbaigimo, negali būti vertinama kaip pardavėjo turimos šios bendrovės kontrolės perdavimas pirkėjui. Iš tikrųjų, kaip pripažįsta pačios ieškovės, šiomis sutarties sąlygomis buvo siekiama apsaugoti pirkėjos interesus, kad aptariama bendrovė ar turtas, konkrečiai jų vertė, iki sandorio užbaigimo išliktų tokia, kokią matė pirkėjas pasirašydamas pardavimo sutartį.

62      Be to, nors šios pardavėjo pareigos pirkėjui pereinamuoju laikotarpiu iki pirkimo sandorio užbaigimo atitinka pirkėjo teises, konkrečiai dėl išankstinio sutikimo dėl bet kokio veiksmo, kurio neapima einamųjų reikalų tvarkymas, vis dėlto jos buvo laikinos ir priklausė nuo realaus sandorio užbaigimo.

63      Galiausiai reikia konstatuoti, jog pagal pardavimo sutarties 7.21 straipsnį ITR įsipareigojo, kad ITR Rubber pereinamuoju laikotarpiu nuo sutarties pasirašymo iki sandorio užbaigimo veiktų ir būtų valdoma tvarkant einamuosius reikalus. Toks įsipareigojimas reiškė, kad ITR iš tikrųjų galėjo priimti sprendimus dėl ITR Rubber valdymo. Tiesa, ITR reikėjo, kad jos sprendimui, kurio neapima einamųjų reikalų tvarkymas, iš anksto pritartų Parler-Hannifin. Tačiau pagal pardavimo sutartį ITR turėjo įgaliojimų ir pareigą užtikrinti einamųjų ITR Rubber reikalų tvarkymą. Priešingai, nei tvirtina ieškovės, šis ITR įsipareigojimas pardavimo sutartyje yra greičiau požymis, kad dukterinė bendrovė ITR Rubber rinkoje neveikė savarankiškai.

64      Iš tikrųjų, nors šiuo pereinamuoju laikotarpiu ITR Rubber negali būti vertinama kaip kontroliuota Parker-Hannifin, ji taip pat negali būti vertinama kaip savarankiškas vienetas, sprendimus dėl savo veiklos galintis priimti visiškai nepriklausomai, nes ITR užtikrino, kad ITR Rubber, įgyvendindama savo komercinę politiką, nenukryptų nuo įprasto einamųjų reikalų tvarkymo. Taigi, dėl patronuojančiosios bendrovės įsipareigojimo ITR Rubber negalėjo vienašališkai nuspręsti, pavyzdžiui, pakeisti savo komercinę politiką ar sustabdyti veiklą, tačiau tai būtų buvę įmanoma, jei ITR Rubber būtų buvusi visiškai savarankiškas vienetas.

65      Taip pat būtent ITR 2002 m. sausio 1 d. perleido ITR Rubber vienintelį šios turimą turtą, o iki to laiko, kaip tvirtina ieškovės, ITR Rubber neturėjo jokio turto ir nevykdė jokios veiklos.

66      Be to, reikia konstatuoti, kad iki sandorio užbaigimo ITR Rubber perleidimas Parker-Hannifin nebuvo galutinis. Todėl, kaip teisingai nurodo Komisija, pereinamuoju laikotarpiu ITR, kaip visiška ITR Rubber savininkė, galėjo atsisakyti parduoti (žinoma, atlyginusi būsimam pirkėjui pagal sutartyje numatytą žalos atlyginimo mechanizmą).

67      Trečia, ieškovės nurodo, kad vieno mėnesio laikotarpis, per kurį ITR Rubber visiškai priklausė ITR po veiklos, susijusios su jūrinėmis žarnomis, perdavimo iki realaus pardavimo Parker-Hannifin, yra per trumpas, kad ITR ar Saiag būtų galėjusi daryti lemiamą įtaką ITR Rubber, net jei ir turėjo tokią galimybę.

68      Reikia pažymėti, kad vien laikotarpio, per kurį ITR Rubber visiškai priklausė ITR po veiklos, susijusios su jūrinėms žarnomis, perleidimo, trukmė nėra įrodymas, kuris gali patvirtinti, jog per šį laikotarpį ITR Rubber rinkoje veikė savarankiškai.

69      Iš tikrųjų reikia konstatuoti, kad tuo metu, kai aptariama veikla realiai buvo perleista ITR Rubber, t. y. 2002 m. sausio 1 d., ITR visiškai priklausė jos dukterinė bendrovė ir kad, kaip nurodyta šio sprendimo 63 punkte, pagal pardavimo Parker-Hannifin sutartį, pasirašytą 2001 m. gruodžio 5 d., ITR, nors ir trumpai, vis dėlto turėjo užtikrinti, kad ITR Rubber veiktų ir būtų valdoma tvarkant einamuosius reikalus.

70      Be to, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 66 punkte, iki faktinio perleidimo Parker-Hannifin ITR bet kuriuo metu iki sandorio užbaigimo galėjo priimti sprendimą dėl ITR Rubber pardavimo. Taip pat sandorio užbaigimo data nebuvo iš anksto nustatyta pardavimo sutartyje, nes priklausė nuo tam tikrų išankstinių sąlygų. Taigi, nors Parker-Hannifin realiai perėmė ITR Rubber 2002 m. sausio 31 d., šis perėmimas galėjo įvykti bet kurią kitą dieną, be kita ko, ir vėliau.

71      Todėl tai, jog laikotarpis nuo veiklos, susijusios su jūrinėmis žarnomis, perleidimo ITR Rubber iki šios bendrovės pardavimo Parker-Hannifin buvo tik vienas mėnuo, negali būti vertinama kaip įrodymas, galintis patvirtinti, jog ITR Rubber, nors ir buvo visiškai ITR priklausanti dukterinė bendrovė, rinkoje veikė savarankiškai.

72      Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad ieškovių nurodyta informacija negali būti vertinama kaip pakankama įrodyti, jog nuo 2002 m. sausio 1 d. iki sausio 31 d. ITR Rubber rinkoje veikė savarankiškai. Todėl ieškovės nepaneigė ITR faktinės lemiamos įtakos jai visiškai priklausančiai ITR Rubber prezumpcijos.

73      Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad Komisija nepadarė klaidos nuspręsdama, kad, taikant ekonominio tęstinumo principą, Parker ITR galėjo būti pripažinta atsakinga už savo pirmtakės ITR elgesį dėl su pažeidimu susijusio turto perleidimo ITR Rubber, atsižvelgiant į perleidžiant buvusius ITR ir ITR Rubber ryšius, konkrečiai tai, kad pirmajai visiškai priklausė antroji, o tai leidžia daryti patronuojančiosios bendrovės faktinės lemiamos įtakos savo dukterinei bendrovei prezumpciją.

74      Todėl pirma pirmojo ieškinio pagrindo dalis turi būti atmesta.

 Dėl Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio taikymo

75      Pagal Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnį Komisijos įgaliojimams skirti vienkartinę ar periodinę baudą taikomas 5 metų senaties terminas, kuris tęstinių ar pakartotinių pažeidimų atvejais skaičiuoti pradedamas tik nuo dienos, kurią pažeidimas baigiasi. Šio termino skaičiavimas nutraukiamas bet kuriuo Komisijos ar valstybės narės konkurencijos institucijos veiksmu, atliktu pažeidimo tyrimo ar bylos tikslais.

76      Ieškovės tvirtina, kad nagrinėjamu atveju yra objektyvių, tinkamų ir suderinamų duomenų, patvirtinančių, kad vienintelis Parker ITR atsakomybės už jos pirmtakų padarytą pažeidimą pripažinimo tikslas yra siekis išvengti Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnyje numatyto senaties termino.

77      Komisija tvirtina, kad, kaip matyti iš nusistovėjusios teismų praktikos, ekonominio perleidimo atveju ji turi diskreciją nustatyti sprendimo adresatus ir šia diskrecija ji pasinaudojo tinkamai.

78      Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad ekonominio tęstinumo principas taikytinas dėl perleidžiant su jūrinėmis žarnomis susijusią veiklą buvusių ITR ir ITR Rubber ryšių, nes faktinės lemiamos ITR įtakos ITR Rubber prezumpcija nebuvo paneigta. Taigi atsakomybės už vieno ir tęstinio pažeidimo nuo 1986 m. balandžio 1 d. iki 2007 m. gegužės 2 d. laikotarpį iki 2002 m. sausio 1 d., per kurį ITR (ITR Rubber pirmtakė) dalyvavo darant pažeidimą, priskyrimą ITR Rubber lėmė šio sprendimo 73 punkte nustatyto ekonominio tęstinumo principo teisingas taikymas. Todėl, priešingai, nei tvirtina ieškovės, šis priskyrimas nėra piktnaudžiavimas įgaliojimais ir Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio vengimas.

79      Iš to matyti, kad senaties terminas, susijęs su šiuo vienu ir tęstiniu pažeidimu, inkriminuotu Parker ITR, buvo pradėtas skaičiuoti tik 2007 m. gegužės 2 d., t. y. nuo tos datos, kada Komisija pradėjo tyrimo procedūrą ir atliko kelis patikrinimus, be kita ko, ir Parker ITR patalpose. Todėl nagrinėjamu atveju nebuvo suėjusi Komisijos įgaliojimų nubausti Parker ITR už šį pažeidimą senatis.

80      Tokiomis aplinkybėmis reikia atmesti ieškovių nurodyto pirmojo pagrindo antrą dalį, susijusią su piktnaudžiavimu įgaliojimais ir Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio vengimu.

 Dėl pareigos motyvuoti ir vienodo požiūrio principo

81      Kalbant apie tvirtinimą, kad nebuvo laikytasi pareigos motyvuoti, reikia išsiaiškinti, ar ginčijamas sprendimas buvo pakankamai motyvuotas dėl ekonominio tęstinumo principo taikymo, kad būtų galima pripažinti Parker ITR atsakomybę už laikotarpį iki 2002 m. sausio 1 d., įskaitant ITR ir ITR Rubber ryšius.

82      Pagal nusistovėjusią teismo praktiką EB 253 straipsnyje nustatytas reikalavimas motyvuoti turi atitikti ginčijamo akto pobūdį ir motyvuojant turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai pateikti institucijos, kuri priėmė šį aktą, argumentai, kad suinteresuotieji asmenys galėtų sužinoti priimtą priemonę pagrindžiančius motyvus, o kompetentingas teismas – vykdyti šios priemonės kontrolę. Reikalavimas motyvuoti turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, ypač į akto turinį, motyvų, kuriais remiamasi, pobūdį ir į interesą gauti paaiškinimus, kurį gali turėti asmenys, kuriems šis aktas skirtas, arba kiti asmenys, su kuriais šis aktas tiesiogiai bei konkrečiai susijęs. Nurodant motyvus, nėra reikalaujama tiksliai atskleisti visų susijusių faktinių ir teisinių aplinkybių, nes klausimas, ar akto motyvacija atitinka EB 253 straipsnio reikalavimus, turi būti vertinamas atsižvelgiant ne tik į jo formuluotę, bet ir į kontekstą bei į visas atitinkamą sritį reglamentuojančias teisės normas (1998 m. balandžio 2 d. Sprendimo Komisija / Sytraval ir Brink’s France, C‑367/95 P, EU:C:1998:154, 63 punktas; 2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Vokietija / Komisija, C‑301/96, EU:C:2003:509, 87 punktas ir 2004 m. birželio 22 d. Sprendimo Portugalija / Komisija, C‑42/01, EU:C:2004:379, 66 punktas).

83      Ginčijamo sprendimo 327–329 konstatuojamosiose dalyse Komisija pateikė argumentus, dėl kurių šiuo atveju negalimas asmeninės atsakomybės principo taikymas ir reikia taikyti ekonominio tęstinumo principą. Nurodžiusi situacijas, kada, Komisijos manymu, turėtų būti taikomas asmeninės atsakomybės principas, ji nurodė, jog vis dėlto, kai už pažeidimą atsakingas asmuo nebeegzistuoja, nes jo veiklą perėmė kitas juridinis vienetas, atsakingu turi būti pripažintas pastarasis. Be to, 328 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė principą, pagal kurį, kai įmonė perleidžia dalį savo veiklos kitai įmonei, o perleidėja ir perėmėja yra ekonomiškai susijusios, atsakomybė už ankstesnį perleidėjos elgesį gali būti perkelta perėmėjai, net jei perleidėja vis dar egzistuoja.

84      Konkrečiai ginčijamo sprendimo 370 konstatuojamojoje dalyje darydama nuorodą į 328 konstatuojamojoje dalyje išdėstytus argumentus Komisija nurodė, kokia informacija lėmė, kad ji, taikydama ekonominio tęstinumo principą, priskirtų ITR Rubber, tapusiai Parker ITR, atsakomybę už pažeidimą iki 2002 m. sausio 31 d. – tai ekonominiai patronuojančiosios bendrovės ir jai visiškai priklausančios dukterinės bendrovės ryšiai.

85      Be to, reikia pažymėti, kad ginčijamo sprendimo 369 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė ieškovių atsakant į pranešimą apie kaltinimus pateiktus argumentus, kodėl negalima taikyti ekonominio tęstinumo principo, pažymėdama, be kita ko, kad nėra ryšių tarp Parker ITR (buvusios ITR Rubber) ir ITR bei Saiag grupės.

86      Ginčijamo sprendimo 370–373 konstatuojamosiose dalyse Komisija atsakė į šiuos argumentus, be kita ko, nurodydama, kad net jei ITR turtas ITR Rubber buvo perleistas siekiant vėliau jį parduoti Parker-Hannifin, šis perleidimas įvyko tuo metu, kai abi šios įmonės priklausė tai pačiai grupei, o tai reiškia, kad, remiantis 2007 m. gruodžio 11 d. Sprendime ETI ir kt. (C‑280/06, EU:C:2007:775) įtvirtinta teismų praktika, ITR atsakomybė ITR Rubber buvo priskirta pagal ekonominio tęstinumo principą. Komisija taip pat patikslino, kad vėliau nutrūkę ITR ir ITR Rubber ryšiai nekeičia minėtos išvados.

87      Todėl reikia konstatuoti, kad ginčijamas sprendimas aiškiai ir nedviprasmiškai rodo informaciją, kuria rėmėsi Komisija, nuspręsdama šiuo atveju taikyti ekonominio tęstinumo principą, taip pat dėl ITR ir ITR Rubber ryšių, nes atsakė į ieškovių per administracinę procedūrą nurodytus argumentus.

88      Dėl nurodomo vienodo požiūrio principo pažeidimo, nes ITR Rubber atžvilgiu buvo taikomas ekonominio tęstinumo principas, o DOM atžvilgiu šis principas netaikytas, nors pastarosios padėtis, ieškovių nuomone, buvo labai panaši, reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką pagal šį principą reikalaujama, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos – vienodai, jei toks vertinimas negali būti objektyviai pagrįstas (žr. 2010 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Akzo Nobel Chemicals ir Akcros Chemicals / Komisija, C‑550/07 P, EU:C:2010:512, 55 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

89      Nagrinėjamu atveju iš ginčijamo sprendimo 19 konstatuojamosios dalies matyti, kad DOM, kurią įsteigė grupė Unipoly, iš grupės BTR įsigijo turto jūrinių žarnų sektoriuje. Taigi DOM atveju nagrinėjamas turtas buvo perleistas tarp bendrovių, kurių nesiejo struktūriniai ryšiai, t. y. tarp BTR ir DOM, priklausančios grupei Unipoly.

90      ITR Rubber atveju, kaip buvo konstatuota šio sprendimo 45 punkte, pagal apeliacinį sprendimą reikėjo atsižvelgti į ITR veiklos jūrinių žarnų sektoriuje perleidimą ITR Rubber, t. y. atitinkamai tarp patronuojančiosios ir dukterinės bendrovių Saiag grupės viduje, o kaip matyti iš šio sprendimo 53 punkto, tokio perleidimo tikslas ir ekonominiai motyvai neturi reikšmės.

91      Iš apeliacinio sprendimo vertinimų, nurodytų šio sprendimo 42 ir 43 punktuose, matyti, kad ekonominio tęstinumo principas taikomas, kai darant pažeidimą dalyvavusią bendrovę ir dukterinę bendrovę, kuriai buvo perleistas su pažeidimu susijęs turtas ketinant vėliau jį parduoti nepriklausomai grupei, sieja faktiniai struktūriniai ryšiai. Tačiau pagal šią teismų praktiką ekonominio tęstinumo principas negali būti taikomas, kai su pažeidimu susijęs turtas perleidžiamas dukterinei bendrovei, įsteigtai grupės įgijėjos viduje ir kurios su pardavėju nesieja struktūriniai ryšiai.

92      Taigi ITR Rubber atžvilgiu pritaikiusi ekonominio tęstinumo principą ir šio principo netaikiusi DOM atžvilgiu Komisija negali būti kaltinama pažeidusi vienodo požiūrio principą, nes dvi situacijos nėra panašios.

93      Tokiomis aplinkybėmis reikia atmesti pirmojo ieškinio pagrindo trečią dalį, taigi ir visą šį ieškinio pagrindą.

 Dėl penktojo ieškinio pagrindo, susijusio su neteisėtu „Parker ITR“ skirtos baudos dydžio padidinimu dėl tariamo jos, kaip pažeidimo organizatorės, vaidmens

94      Ieškovės ginčija, pirma, aplinkybę, kad ITR buvo kartelio organizatorė nuo 1999 m. birželio 11 d. iki 2001 m. rugsėjo 30 d., nes Komisija nepateikė pakankamų to įrodymų, antra, šio tariamo ITR, kaip organizatorės, vaidmens priskyrimą ITR Rubber ir, trečia, Parker ITR skirtos baudos dydžio padidinimą dėl ITR, kaip organizatorės, vaidmens.

95      Komisija tvirtina, kad įrodymų, kuriais rėmėsi, visuma patvirtina, jog ITR prisidėjo, kad kartelis vėl pradėtų veikti, ir labai prisidėjo, kad prie jo prisijungtų Yokohama. Tai pateisina Parker ITR skirtos baudos dydžio padidinimą 30 %. Be to, Komisija nurodo, jog, aplinkybė, kad ji mini Parker ITR, pagrįsta tuo, jog šis subjektas yra ITR ekonominės veiklos perėmėjas.

 Dėl ITR pripažinto pažeidimo organizatorės vaidmens priskyrimo ITR Rubber

96      Pirmiausia dėl to, kad ginčijamame sprendime, kalbant apie laikotarpį, kai Parker ITR, buvusi ITR Rubber, dar neegzistavo, kaip organizatorė minima Parker ITR, o ne ITR, reikia priminti, kad, kaip buvo konstatuota šio sprendimo 73 punkte, pagal ekonominio tęstinumo principą Parker ITR turėjo būti pripažinta atsakinga už ITR elgesį net ir iki ITR Rubber įsteigimo 2001 m. birželio 27 d. Taigi, nekeičiant tvirtinimų dėl ITR pripažinto organizatorės vaidmens esmės, negalima kaltinti Komisijos, kad ji kalbėdama apie ITR pripažintą organizatorės vaidmenį nuo 1999 m. birželio 11 d. iki 2001 m. rugsėjo 30 d. nurodo Parker ITR (buvusi ITR Rubber).

 Dėl ITR priskirto organizatorės vaidmens

97      Ginčijamo sprendimo 243 konstatuojamosiose dalyse Komisija konstatavo, kad nuo 1999 m. birželio 11 d. iki 2001 m. rugsėjo 30 d. ITR kartu su W. koordinavo kertelį.

98      Pagal nusistovėjusią teismų praktiką, kai pažeidimą padaro kelios įmonės, nustatant baudų dydžius reikia nustatyti atitinkamą jų vaidmenį pažeidimo laikotarpiu. Tuo remiantis, be kita ko, darytina išvada, kad apskaičiuojant baudos dydį turi būti atsižvelgiama į vienos ar kelių įmonių „vadovaujamą“ (organizatorės) vaidmenį kartelyje, nes tokį vaidmenį atlikusios įmonės dėl to turi prisiimti išskirtinę atsakomybę, palyginti su kitomis (žr. 2014 m. liepos 11 d. Sprendimo Sasol ir kt. / Komisija, T‑541/08, EU:T:2014:628, 355 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

99      Remiantis šiai principais, Pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą skirtų baudų apskaičiavimo gairių (OL C 210, 2006, p. 2; toliau – gairės) 28 punkte „Sunkinančios aplinkybės“ pateikiamas nebaigtinis aplinkybių, kurioms esant gali būti padidintas bazinis baudos dydis, sąrašas, kur minimas ir pažeidimo organizatoriaus vaidmuo.

100    Kad būtų pripažinta kartelio organizatore, įmonė turi būti svarbi varomoji jėga kartelyje arba individualiai ir konkrečiai atsakyti už jo veikimą. Ši aplinkybė, be kita ko, gali būti nustatyta atsižvelgiant į tai, kad įmonė savo konkrečiomis iniciatyvomis spontaniškai suteikdavo pagrindinį impulsą karteliui, arba iš įrodymų visumos, atskleidžiančios įmonės ryžtą užtikrinti kartelio stabilumą ir sėkmę (2006 m. kovo 15 d. Sprendimo BASF / Komisija, T‑15/02, EU:T:2006:74, 299, 300, 351, 370–375 ir 427 punktai bei 2012 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Shell Petroleum ir kt. / Komisija, T‑343/06, EU:T:2012:478, 198 punktas).

101    Tas pats galioja ir tais atvejais, kai įmonė kartelio susitikimuose dalyvavo kitos šiuose susitikimuose nedalyvavusios įmonės vardu ir pranešė jai apie tai, kas tuose susitikimuose buvo nuspręsta (2006 m. kovo 15 d. Sprendimo BASF / Komisija, T‑15/02, EU:T:2006:74, 439 punktas). Tas pats pasakytina, ir kai minėta įmonė atlieka pagrindinį vaidmenį konkrečiame kartelyje, pavyzdžiui, organizuoja daugelį susirinkimų, renka ir skleidžia informaciją kartelio viduje ar dažniausiai teikia pasiūlymus dėl jo veikimo (2012 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Koninklijke Wegenbouw Stevin / Komisija, T‑357/06, EU:T:2012:488, 284 punktas).

102    Galiausiai dvi ar net daugiau įmonių vienu metu gali būti pripažintos organizatorėmis (šiuo klausimu žr. 2006 m. kovo 15 d. Sprendimo BASF / Komisija, T‑15/02, EU:T:2006:74, 439 ir 440 punktus ir 2007 m. balandžio 26 d. Sprendimo Bolloré ir kt. / Komisija, T‑109/02, T‑118/02, T‑122/02, T‑125/02, T‑126/02, T‑128/02, T‑129/02, T‑132/02 ir T‑136/02, EU:T:2007:115, 561 punktą).

103    Atsižvelgiant į šiuos vertinimus reikia išnagrinėti, ar remdamasi pakankamais įrodymais Komisija galėjo pagrįstai konstatuoti, kad ITR iš tikrųjų buvo kartelio organizatorė nuo 1999 m. birželio 11 d. iki 2001 m. rugsėjo 30 d.

104    Ginčijamame sprendime grįsdama ITR, kaip kartelio organizatorės, vaidmenį, be Yokohama pareiškimų šiuo klausimu, Komisija rėmėsi ir toliau nurodyta informacija, kuri patvirtina šiuos pareiškimus.

105    Pirma, Komisija ginčijamo sprendimo 461 konstatuojamojoje dalyje rėmėsi, be kita ko, kopijomis, kurias ITR išsiuntė kitiems kartelio nariams. Ieškovės iš pradžių neginčijo šių prie bylos pridėtų dokumentų, tačiau ginčijo tai, kaip Komisija juos aiškino. Šie 1999 m. birželio mėn.–2001 m. birželio mėn. dokumentai rodo, kad ITR su kitais kartelio dalyviais kontaktavo reguliariai, kaip ir laikotarpiu po 2000 m. sausio mėn., dėl kurio ieškovės pačios per posėdį pripažino buvusius kontaktus.

106    Pirmiausia iš šių kontaktų matyti, kad ITR darbuotojas P. pats prisistatė kaip kartelio dalyvių pogrupio koordinatorius, ir tai patvirtina Yokohama pareiškimai.

107    Taip pat šie laiškai rodo, kad minėtu laikotarpiu šis ITR darbuotojas ėmėsi iniciatyvos surinkti konfidencialią informaciją iš kitų dalyvių, be kita ko, Yokohama ir Trelleborg, ir koordinuoti jų dalyvavimą viešųjų pirkimų konkursuose. Iš šių dokumentų, kuriais rėmėsi Komisija, taip pat matyti, kad ITR konkrečiai siekė užtikrinti, kad kartelyje būtų atsižvelgta į bendrą su Yokohama rinkos dalį, ir palengvinti šios dalyvavimą susitikimuose.

108    Antra, dėl 1999 m. birželio 11 ir 21 d. ITR išsiųstų kopijų, kurios nurodomos ginčijamo sprendimo 179 konstatuojamojoje dalyje, reikia pažymėti, kad, priešingai, nei tvirtina ieškovės, tai, kad jos susijusios su vėlesniais viešaisiais pirkimais, nepaneigia vertinimo, kad ITR buvo kartelio koordinatorė tuo metu, kai kopijos buvo išsiųstos. ITR būtent ir kaltinama dėl strategijos, kurios kartelio dalyviai turėtų imtis per būsimus viešuosius pirkimus, koordinavimo.

109    Trečia, 1999 m. spalio mėn. dokumentai, nurodomi ginčijamo sprendimo 189 ir 196 konstatuojamosiose dalyse, įrodo, kad šiuo laikotarpiu ITR atstovas pradėjo glaudžiai bendradarbiauti su Yokohama ir atliko kitus dalies kartelio dalyvių, kurie stengėsi, kad šis kartelis veiktų, koordinavimo veiksmus, ir ieškovės to neginčija.

110    Ketvirta, dėl 1999 m. gruodžio mėn. po 1999 m. gruodžio 10 d. Londone (Jungtinė Karalystė) įvykusio susitikimo ITR išsiųstų laiškų reikia konstatuoti, jog neatsižvelgiant į tai, ar ITR atstovo pasiūlymams galiausiai buvo pritarta, ar ne, pati aplinkybė, kurios neginčija ieškovės, kad šis atstovas įsipareigojo išsiųsti tokius laiškus, rodo, jog jis vaidino esminį vaidmenį siekiant išsaugoti ir prižiūrėti kartelio veiklą po minėto susitikimo.

111    Penkta, dėl vadovavimo šiam susitikimui pažymėtina, jog akivaizdu, kad protokole nėra aiškių nuorodų apie vadovavusį asmenį. Vis dėlto, be Yokohama pareiškimų šiuo klausimu, ieškovėms neprieštaraujant, Komisija rėmėsi dokumentais, rodančiais, kad ITR nusiuntė Yokohama kvietimą į šį susitikimą ir po jo tęsė susirašinėjimą, taip pat aplinkybe, kad jos pareiškimas per susitikimą protokole buvo išdėstytas paskiausiai. Reikia konstatuoti, kad ši informacija bent jau yra esminio vaidmens, atlikto rengiantis šiam susitikimui, per jį ir po jo, požymis.

112    Šešta, reikia pažymėti, jog ieškovės neginčija aplinkybės, kad ITR pradėjo glaudų bendradarbiavimą su Yokohama, ir tai matyti iš įvairių dokumentų, nurodytų ginčijamo sprendimo 219 ir 241 konstatuojamosiose dalyse, kurie įrodo, kad ITR nuo 2000 m. sausio mėn. iki 2001 m. birželio mėn. organizavo susitikimus su Yokohama ir dėl šio bendradarbiavimo susirašinėjo ne tik su ja pačia, bet ir su kitais kartelio nariais.

113    Aktyvūs veiksmai siekiant užtikrinti Yokohama, vienos iš dviejų Japonijos subjektų, dalyvavimą ir kartu tai, kad kartelyje dalyvautų dvi įmonės, turinčios beveik ketvirtadalį pasaulinės rinkos, savaime gali būti vertinami kaip esminis veiksnys siekiant atgaivinti ir sustiprinti kartelį.

114    Taip pat informacijos apie šį bendradarbiavimą pateikimas kitiems kartelio nariams galėjo suteikti tikrumo dėl šios kartelio dalies, todėl prisidėti prie bendro kartelio veikimo.

115    Šiuo klausimu 2001 m. birželio 11 ir 12 d. susitikimo protokolas patvirtina, kad tuo metu kartelio viduje Yokohama ir ITR buvo vertinamos kaip šitaip glaudžiai bendradarbiaujančios rinkoje, kad joms buvo suteikta bendra kvota.

116    Taigi šie glaudaus bendradarbiavimo su Yokohama ir šios dalyvavimo kartelyje per ITR įrodymai gali pagrįstai būti vertinami kaip patvirtinantys Komisijos išvadas dėl ITR pripažinto kartelio organizatorės vaidmens.

117    Septinta, reikia konstatuoti, kad, priešingai, nei tvirtina ieškovės, Komisijos pateikti įrodymai, įskaitant susijusius su glaudžiu Yokohama ir ITR bendradarbiavimu, apima laikotarpį nuo 1999 m. birželio 11 d. iki 2001 m. birželio mėn. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad nuo 2001 m. spalio mėn. ITR nebebuvo atsakinga už Yokohama dalyvavimo kartelyje koordinavimą, ir ieškovės to neginčija. Todėl Komisija nusprendė, kad ITR, kaip kartelio organizatorės, vaidmenį prarado 2001 m. rugsėjo 30 d.

118    Atsižvelgiant į išnagrinėtus įrodymus, reikia konstatuoti, kad Komisija galėjo pagrįstai pripažinti ITR kartelio organizatore nuo 1999 m. birželio 11 d. iki 2001 m. rugsėjo 30 d.

119    Šios išvados negali paneigti ieškovių argumentai dėl įrodymų, kuriuos jos laiko paneigiančiais teiginį, kad ITR buvo kartelio organizatorė.

120    Pirmiausia tai, kad Yokohama ir ITR komerciniu požiūriu buvo suinteresuotos kartelio tikslais, nepaneigia išvados, kad Yokohama dalyvavimas kartelyje Komisijos nurodytu laikotarpiu tapo lengvesnis dėl ITR, kaip koordinatorės, pagalbos.

121    Taip pat kitų kartelio narių, pavyzdžiui, Bridgestone, DOM ir W. ar jo įmonių, kurios užtikrino bendrą kartelio valdymą ir koordinavimą ilgais jo egzistavimo laikotarpiais, vaidmuo ir tai, kad jos kitų kartelio narių buvo laikomos pagrindinėmis kartelio koordinatorėmis, nėra nesuderinama su Komisijos ITR priskirtu vadovaujančiu vaidmeniu. Konkrečiai dėl laikotarpio nuo 1999 m. birželio 11 d. iki 2001 m. rugsėjo 30 d. ieškovių pateikti įrodymai nepatvirtina, kad W. per savo įmones buvo vienintelis kartelio koordinatorius. Iš tikrųjų šiuo laikotarpiu ITR vykdytas koordinavimas negali panaikinti galimybės, kad bendrą kartelio valdymą užtikrino pagrindinis koordinatorius. Toks bendras koordinavimas gali paaiškinti aplinkybę, kodėl ITR dalyvavo ne visuose kartelio susitikimuose.

122    Galiausiai tai, kad kiti kartelio nariai abejojo dėl ITR, kaip kartelio koordinatorės, vaidmens ir kad šis vaidmuo nebuvo patvirtintas, nepaneigia Komisijos išvados, kad ITR veikė kaip koordinatorė bent jau dėl ITR / Yokohama bloko ir atliko tam tikrus koordinavimo veiksmus su kitais kartelio nariais, ypač po 1999 m. gruodžio 10 d. susitikimo. Iš tikrųjų abejonės, kurias 1999 m. birželio mėn. išreiškė Manuli dėl kartelio Europos koordinatoriaus, negali paneigti įvairių Komisijos pateiktų dokumentų, kurie įrodo, kad ITR iš tikrųjų koordinavo kitų kartelio dalyvių veiksmus, nepaisant to, ar ir kiek laiko tokie aiškiai apibrėžti kartelio pogrupiai egzistavo.

 Dėl baudos padidinimo už ITR pripažintą organizatorės vaidmenį

123    Ieškovės ginčija 30 % padidinimą, pritaikytą Parker ITR skirtai baudai už ITR pripažintą organizatorės vaidmenį, nes tai nepagrįsta, be kita ko, atsižvelgiant į Bridgestone, kuri koordinavo kartelį 11 metų, skirtos baudos dydžio tokį patį padidinimą.

124    Gairių 28 punkte numatyta, kad bazinis baudos dydis gali būti padidintas, kai Komisija nustato, jog esama sunkinančių aplinkybių, pavyzdžiui, dėl pažeidimo organizatoriaus vaidmens.

125    Šiuo klausimu iš teismų praktikos matyti, jog tai, kad įmonė vadovavo karteliui, lemia jos ypatingą atsakomybę, palyginti su kitomis įmonėmis (2011 m. kovo 3 d. Sprendimo Siemens / Komisija, T‑110/07, EU:T:2011:68, 367 punktas).

126    Be to, pagal nusistovėjusią teismų praktiką nustatydama kiekvienos baudos dydį Komisija naudojasi diskrecija ir tai darydama neprivalo taikyti tikslios matematinės formulės (1995 m. balandžio 6 d. Sprendimo Martinelli / Komisija, T‑150/89, EU:T:1995:70, 59 punktas; 1998 m. gegužės 14 d. Sprendimo Mo och Domsjö / Komisija, T‑352/94, EU:T:1998:103, 268 punktas ir 2011 m. liepos 13 d. Sprendimo Polimeri Europa / Komisija, T‑59/07, EU:T:2011:361, 251 punktas).

127    Nagrinėjamu atveju, kaip buvo konstatuota šio sprendimo 118 ir 119 punktuose, Komisija pagrįstai konstatavo, kad ITR buvo kartelio organizatorė nuo 1999 m. birželio 11 d. iki 2001 m. rugsėjo 30 d.

128    Konkrečiai ginčijamo sprendimo 457–463 konstatuojamosiose dalyse dėl ITR atsakomybę sunkinančių aplinkybių Komisija paminėjo išvadas dėl ITR atstovo nuo 1999 m. birželio mėn. iki 2001 m. rugsėjo mėn. vaidinto vaidmens. Komisija jose pažymėjo, kad ITR koordinavo dalį kartelio tuo pačiu metu, kai kartelio koordinavimo funkcijas užtikrino W., ir nurodė, kad būtent šiuo laikotarpiu kartelis atsinaujino po nestabilumo laikotarpio.

129    Iš tikrųjų neginčijama, kad kartelis nuo 1997 m. gegužės mėn. iki 1999 m. birželio mėn. praktiškai neveikė. Kaip buvo nurodyta šio sprendimo 105 ir 108 punktuose, būtent nuo 1999 m. birželio mėn. ITR pradėjo koordinuoti dalies kartelio dalyvių veiksmus.

130    Be to, Komisija ginčijamo sprendimo 458 konstatuojamojoje dalyje taip pat nurodė, kad ITR indėlis buvo esminis panaikinant tam tikrų kartelio narių pasyvumą ir atkuriant kartelio veikimą.

131    Iš tikrųjų, kaip pripažįsta pačios ieškovės, ITR pradėjo glaudžiau bendradarbiauti su Yokohama, koordinuodama dviejų įmonių dalyvavimą kartelyje, nes ši įmonė atsargiai vertino prisijungimą prie kartelio dėl blogų santykių su savo konkurente iš Japonijos Bridgestone. Šį priešiškumą iki kartelio atnaujinimo 1999 m., prie kurio prisidėjo ITR, patvirtino pačios ieškovės.

132    Taigi Parker ITR skirtos baudos dydžio padidinimas 30 % dėl organizatorės vaidmens yra pagrįstas šios bylos aplinkybių.

133    Kadangi ieškovių argumentai, susiję su aplinkybe, kad toks pats 30 % padidinimas buvo taikytas ir Bridgestone skirtai baudai, nors ši įmonė koordinavo kartelio veiklą 11 metų, turi būti suprantami kaip grindžiantys vienodo požiūrio principo pažeidimą, reikia išnagrinėti, ar, remiantis šio sprendimo 88 punkte nurodyta teismų praktika, šios dvi situacijos yra panašios.

134    Dėl Bridgestone skirtos baudos padidinimo 30 % Komisija ginčijamo sprendimo 458 ir 462 konstatuojamosiose dalyse nurodo išvadas, kad 11 metų (nuo 1986 m. iki 1997 m.) Bridgestone koordinavo kartelį, ypač kiek tai buvo susiję su dalyviais iš Japonijos, o Dunlop / DOM koordinavo Europos kartelio dalyvius.

135    Iš informacijos, į kurią Komisija atsižvelgė darydama išvadas dėl sunkinančių aplinkybių, matyti, kad Bridgestone koordinavo Japonijos kartelio dalyvius 11 metų, o ITR dalį kartelio dalyvių koordinavo dvejus metus.

136    Reikia konstatuoti, kad faktine prasme dvi situacijos nėra panašios. Vis dėlto reikia pažymėti, kad pagal šio sprendimo 88 punkte nurodytą teismų praktiką vienodas dviejų situacijų vertinimas gali būti objektyviai pateisinamas atsižvelgiant į tai, kad nors ITR koordinavo kartelio veiklą tik dvejus metus, šis koordinavimas labai prisidėjo prie sėkmingo kartelio veiklos atnaujinimo. Iš tikrųjų atsižvelgiant į pažeidimo sunkumą ir atsakomybę už jį, atrodo pagrįsta, kad Parker ITR skirtos baudos padidinimas už ITR vykdytą koordinavimą kritiniu karteliui metu būtų tokio paties dydžio kaip ir pritaikytas Bridgestone skirtai baudai už šios ilgesnį koordinavimą.

137    Tokiomis aplinkybėmis negalima kaltinti Komisijos, kad naudodamasi savo diskrecija pritaikė tokį patį baudos padidinimą ir Parker ITR, ir Bridgestone.

138    Bet kuriuo atveju, net jei Komisija būtų nepagrįstai pritaikiusi tik 30 % padidinimą Bridgestone skirtai baudai, nepaisant laikotarpio, kuriuo ji buvo kartelio organizatorė, trukmės, toks neteisėtumas kito asmens naudai neleistų ieškovių nurodyto pagrindo dėl panaikinimo pripažinti pagrįstu. Iš tikrųjų pagal nusistovėjusią teismų praktiką vienodo požiūrio ar nediskriminavimo principo turi būti laikomasi derinant su teisėtumo principu, o tai reiškia, kad niekas negali savo naudai remtis neteisėtumu, įvykdytu kito naudai (žr. 2011 m. kovo 3 d. Sprendimo Siemens / Komisija, T‑110/07, EU:T:2011:68, 358 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

139    Atsižvelgiant į pateiktus vertinimus, reikia atmesti ieškovių nurodyta penktąjį ieškinio pagrindą.

 Dėl šeštojo ieškinio pagrindo, susijusio su asmeninės atsakomybės principo pažeidimu ir pareigos motyvuoti nesilaikymu, kalbant apie „Parker-Hannifin“ skirtos baudos padidinimą dėl „Parker ITR“ tariamo organizatorės vaidmens

140    Ieškovės iš esmės tvirtina, kad Komisija pažeidė asmeninės atsakomybės principą, kai atsižvelgdama į ITR, kaip organizatorės, vaidmenį nuo 1999 m. birželio 11 d. iki 2001 m. rugsėjo 30 d. padidino dalį baudos, už kurios sumokėjimą Parker-Hannifin yra solidariai atsakinga. Be to, jos nurodo pareigos motyvuoti nesilaikymą, nes ginčijamame sprendime nepateikiami motyvai, kodėl Parker-Hannifin baudai buvo pritaikytas 30 % padidinimas.

141    Dėl asmeninės atsakomybės principo pažeidimo reikia priminti, kad iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad jei dukterinės bendrovės padarytą pažeidimą galima inkriminuoti jos patronuojančiajai bendrovei, galima teigti, kad pažeidimo darymo laikotarpiu šios bendrovės priklausė vienam ekonominiam vienetui ir sudarė vieną įmonę, kaip tai suprantama pagal Sąjungos konkurencijos teisę. Tokiomis aplinkybėmis Komisija gali patronuojančiąją bendrovę pripažinti solidariai atsakinga už dukterinės bendrovės tuo laikotarpiu padarytą pažeidimą ir dėl tos priežasties – už tai dukterinei bendrovei skirtos baudos sumokėjimą (žr. 2014 m. balandžio 10 d. Sprendimo Areva ir kt. / Komisija, C‑247/11 P ir C‑253/11 P, EU:C:2014:257, 49 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

142    Be to, buvo nuspręsta, kad nustatant išorinį solidarumo santykį, t. y. Komisijos ir atskirų įmonę sudarančių asmenų, iš kurių gali būti pareikalauta sumokėti visą šiai įmonei skirtą baudą, ryšį, Komisijai taikomi tam tikri apribojimai, be kita ko, bausmių ir sankcijų individualumo principas, pagal kurį reikalaujama, kad, remiantis Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalimi, solidariai mokėtinos baudos dydis būtų nustatytas atsižvelgiant į nagrinėjamai įmonei individualiai inkriminuojamo pažeidimo sunkumą ir trukmę (2014 m. balandžio 10 d. Sprendimo Komisija ir kt. / Siemens Österreich ir kt., C‑231/11 P–C‑233/11 P, EU:C:2014:256, 52 punktas).

143    Tačiau toks solidarumo supratimas, pagal kurį Komisija iš tikrųjų gali reikalauti, kad viena iš patronuojančiųjų bendrovių sumokėtų baudą, skirtą už pažeidimus, kurie, kiek tai susiję su kitu pažeidimo laikotarpiu, inkriminuojami įmonei, kuri jai niekada nepriklausė, prieštarauja bausmių ir sankcijų individualizavimo principui (2014 m. balandžio 10 d. Sprendimo Areva ir kt. / Komisija, C‑247/11 P et C‑253/11 P, EU:C:2014:257,126–133 punktai).

144    Konkrečiau kalbant, bendrovė negali būti pripažinta atsakinga už dukterinių bendrovių savarankiškai iki jų įsigijimo padarytus pažeidimus, nes tos dukterinės bendrovės pačios privalo atsakyti už savo neteisėtus veiksmus, padarytus iki šio įsigijimo, o jas įsigijusi bendrovė negali būti laikoma atsakinga (2000 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Cascades / Komisija, C‑279/98 P, EU:C:2000:626, 77–79 punktai ir 2014 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo YKK ir kt. / Komisija, C‑408/12 P, EU:C:2014:2153, 65 punktas).

145    Atsižvelgiant į pateiktus vertinimus, reikia išnagrinėti, ar pritaikydama 30 % padidinimą baudai, kurią solidariai turi mokėti Parker-Hannifin, Komisija padarė teisės klaidą.

146    Šiuo klausimu reikia priminti šio sprendimo 118 punkte pateiktą išvadą, pagal kurią Komisija pagrįstai pripažino ITR kartelio organizatore laikotarpiu nuo 1999 m. birželio 11 d. iki 2001 m. rugsėjo 30 d. Jokia ITR ar jos teisių perėmėjos ITR Rubber veikla kitu negu nurodytas laikotarpiu nebuvo joms inkriminuota vertinant organizatoriaus vaidmenį, ir tai, beje, Komisija patvirtino per posėdį.

147    Be to, neginčijama, kad ITR Rubber, kuriai 2002 m. sausio 1 d. jos tuo metu buvusi patronuojančioji bendrovė ITR perleido savo turtą jūrinių žarnų sektoriuje, 2002 m. sausio 31 d. buvo parduota Parker-Hannifin, priklausančiai Parker grupei. Komisija ginčijamo sprendimo 389 konstatuojamojoje dalyje nusprendė, kad bendrovė Parker-Hannifin bendrai ir solidariai atsakinga už Parker ITR elgesį nuo šios įsigijimo iki 2002 m. sausio 31 d.

148    Taip pat, reikia priminti Komisijos ginčijamame sprendime apskaičiuojant baudą taikytą metodą.

149    Pirmiausia bazinį baudos dydį Komisija apskaičiavo taip:

–        ginčijamo sprendimo 420–428 konstatuojamosiose dalyse Komisija pažymėjo, kad atitinkami pardavimai turi būti apskaičiuojami remiantis pagrindinių jūrinių žarnų gamintojų pardavimų Europos ekonominėje erdvėje (EEE) vidutine metine verte per paskutinius trejus pilnus pažeidimo metus, t. y. 32 710 069 eurai;

–        atsižvelgdama į pažeidimo pasaulinę apimtį Komisija ginčijamo sprendimo 429–433 konstatuojamosiose dalyse nusprendė, kad šį skaičių reikia padauginti iš kiekvieno kartelio dalyvio turimos pasaulinės rinkos dalies, o Parker ITR atveju jos pasaulinės rinkos dalis sudarė 12,1 %;

–        po šio padauginimo ginčijamo sprendimo 436 konstatuojamojoje dalyje Komisija nustatė, kad Parker ITR susiję pardavimai sudarė 3 955 777 eurų;

–        dėl pažeidimo sunkumo 445 konstatuojamojoje dalyje Komisija nusprendė, kad, atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes, pažeidimo pobūdį, jo geografinę apimtį ir bendrą paveiktos rinkos dalį, reikia remtis 25 % susijusių pardavimų vertės;

–        dėl pažeidimo trukmės Komisija ginčijamo sprendimo 448 konstatuojamojoje dalyje nustatė 19 metų ir 5 dienų trukmę Parker ITR atveju ir 5 metų, 3 mėnesių ir 3 dienų trukmę Parker-Hannifin atveju, todėl buvo nustatyti atitinkamai 19 ir 5,5 dauginimo koeficientai;

–        449 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, kad siekiant atgrasinti reikia pridėti papildomą sumą, lygią 25 % pardavimų vertės;

–        ginčijamo sprendimo 455 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, kad dėl pirma nurodytų operacijų buvo nustatytas 19 700 000 eurų bazinis baudos dydis Parker ITR ir 6 400 000 eurų bazinis baudos dydis Parker-Hannifin.

150    Paskui apskaičiavusi bazinius baudos dydžius Parker ITR ir Parker-Hannifin Komisija ginčijamo sprendimo 463 konstatuojamojoje dalyje nurodė, kad reikia 30 % padidinti Parker ITR bazinį baudos dydį, kad būtų įvertintos sunkinančios aplinkybės.

151    Ginčijamo sprendimo 471 konstatuojamojoje dalyje Komisija 30 % padidino ne tik Parker ITR bazinį baudos dydį, gaudama 25 610 000 eurų sumą, bet ir Parker-Hannifin bazinį baudos dydį, gaudama 8 320 000 eurų sumą.

152    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad nors Komisija nustatė solidarią Parker-Hannifin atsakomybę tik nuo 2002 m. sausio 31 d., bazinis baudos dydis, už kurio sumokėjimą solidariai atsakinga Parker-Hannifin, buvo padidintas 30 % dėl sunkinančios aplinkybės, susijusios su ITR, kaip organizatorės, vaidmeniu, kurį ji vaidino nuo 1999 m. birželio 11 d. iki 2001 m. rugsėjo 30 d., t. y. tada, kai Parker-Hannifin neturėjo jokių ryšių su ITR ar jos teisių perėmėja ITR Rubber.

153    Taigi, iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Parker-Hannifin solidariai mokėtinos baudos dydis nebuvo nustatytas remiantis individualiai jos dukterinės bendrovės ITR Rubber daryto pažeidimo po jos įsigijimo 2002 m. sausio 31 d. sunkumu.

154    Todėl Komisija padarė teisės klaidą, kai Parker-Hannifin solidariai mokėtiną baudą padidino 30 % dėl sunkinančios aplinkybės, susijusios su ITR, kaip kartelio organizatorės nuo 1999 m. birželio 11 d. iki 2001 m. rugsėjo 30 d., vaidmeniu.

155    Tokiomis aplinkybėmis ieškovių nurodytą šeštąjį pagrindą reikia pripažinti pagrįstu, net nenagrinėjant argumentų dėl jų grindžiant šį pagrindą nurodyto pareigos motyvuoti nesilaikymo.

156    Todėl reikia panaikinti ginčijamo sprendimo 2 straipsnio pirmos pastraipos e punktą, kiek jame Parker-Hannifin solidariai mokėtina bauda padidinama 30 % dėl sunkinančios aplinkybės, susijusios su ITR, kaip kartelio organizatorės nuo 1999 m. birželio 11 d. iki 2001 m. rugsėjo 30 d., vaidmeniu.

 Dėl aštuntojo ieškinio pagrindo, susijusio su apyvartos 10 % maksimalios ribos apskaičiavimu

157    Kaip buvo konstatuota šio sprendimo 31 punkte, reikia išnagrinėti ieškovių nurodytą aštuntąjį ieškinio pagrindą, kiek jis susijęs su laikotarpiu iki 2002 m. sausio 1 d.

158    Nurodydamos aštuntąjį ieškinio pagrindą ieškovės pateikia tris kaltinimus, susijusius su, pirma, Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies pažeidimu, antra, asmeninės atsakomybės principo pažeidimu ir, trečia, pareigos motyvuoti nesilaikymu.

159    Dėl kaltinimo, susijusio su Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies pažeidimu, reikia priminti, kad pagal šią nuostatą:

„Komisija savo sprendimu gali skirti baudas įmonėms ar įmonių asociacijoms, jei jos tyčia ar dėl neatsargumo:

a) pažeidžia [EB 81] ar [EB 82] straipsnio nuostatas.

Vienai įmonei ar įmonių asociacijai – pažeidimo dalyvei skiriama bauda negali viršyti 10 % jos bendrosios apyvartos praėjusiais ūkiniais metais.

<...>“

160    Be to, reikia priminti teismų praktiką, įtvirtintą 2014 m. rugsėjo 4 d. Sprendime YKK ir kt. / Komisija (C‑408/12 P, EU:C:2014:2153). To sprendimo 60 punkte Teisingumo Teismas pažymėjo:

„<...> kai <...> įmonę, Komisijos laikomą atsakinga už EB 81 straipsnio pažeidimą, įsigyja kita įmonė, kurioje ji, kaip dukterinė bendrovė, išsaugo atskiro ekonominio subjekto statusą, Komisija turi atsižvelgti į kiekvieno iš šių ekonominių subjektų apyvartą, kad prireikus jiems galėtų taikyti 10 % maksimalią ribą.“

161    Be to, 2014 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo YKK ir kt. / Komisija (C‑408/12 P, EU:C:2014:2153) 63 ir 64 punktuose nuspręsta:

„63.      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad 23 straipsnio 2 dalyje nustačius 10 % kiekvienos įmonės, dalyvavusios darant pažeidimą, apyvartos maksimalią ribą siekiama būtent išvengti, kad baudos, kuri yra didesnė nei ši riba, paskyrimas viršytų įmonės pajėgumą mokėti tuo metu, kai Komisija ją pripažins atsakinga už pažeidimą ir skirs piniginę sankciją.

64.      Ankstesniame punkte padarytą išvadą patvirtina Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies antra pastraipa, pagal kurią reikalaujama, kiek tai susiję su maksimalia 10 % riba, kad ji būtų apskaičiuojama remiantis ūkiniais metais, ėjusiais prieš Komisijos sprendimo skirti sankciją dėl pažeidimo priėmimo metus. Taigi tokio reikalavimo yra visiškai laikomasi, kai, kaip nagrinėjamu atveju, ši riba nustatyta remiantis vien dukterinės bendrovės apyvarta, kiek tai susiję su išimtinai jai skirta bauda, kalbant apie laikotarpį prieš ją įsigyjant patronuojančiajai bendrovei,<...> Darytina išvada, kad tokiomis aplinkybėmis apskaičiuojant baudą iš tikrųjų atsižvelgta į atsakingos įmonės, kaip ekonominio subjekto, struktūros pokytį.“

162    Iš ginčijamo sprendimo 2 straipsnio pirmos pastraipos e punkto matyti, kad iš Parker ITR skirtos 25 610 000 eurų sumos Parker‑Hannifin yra bendrai ir solidariai atsakinga už 8 320 000 eurų sumokėjimą. Iš to matyti, kad baudos dalis, kuri laikytina skirta tik Parker ITR, sudaro 17 20 000 eurų. Vis dėlto, atsižvelgiant į šio sprendimo 154 punkte nustatytą klaidą ir 156 punkte pateiktą išvadą, nereikia atsižvelgti į Parker-Hannifin solidariai mokėtinos baudos 6 400 000 bazinio dydžio padidinimą 30 %. Remiantis tuo, kas išdėstyta, baudos dalis, kuri laikytina realiai skirta tik Parker ITR, sudaro 19 210 000 eurų.

163    Atsižvelgiant į Komisijos ginčijamo sprendimo 389 konstatuojamojoje dalyje aprašytą atsakomybės tarp Parker ITR ir Parker-Hannifin padalijimą, reikia konstatuoti, kad dalis baudos, kurią sumokėti turi tik Parker ITR, susijusi su jos pirmtakės ITR dalyvavimu darant pažeidimą nuo 1986 m. balandžio 1 d. iki 2001 m. gruodžio 31 d. ir jos pačios dalyvavimu nuo 2002 m. sausio 1d. iki sausio 31 d. Tik nuo 2002 m. sausio 31 d. buvo nustatyta Parker-Hannifin, kaip Parker ITR patronuojančiosios bendrovės atsakomybė, todėl Parker-Hannifin buvo pripažinta bendrai ir solidariai su Parker ITR atsakinga už dalies baudos sumokėjimą.

164    Ginčijamo sprendimo 474 konstatuojamojoje dalyje atsižvelgdama į apyvartą, nurodytą sprendimo skirsnyje dėl su procedūra susijusių įmonių, Komisija pažymėjo, kad šioms įmonėms skirtų baudų dydžiai neviršija apyvartos 10 % ribos, numatytos Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje. Dėl ieškovių ginčijamo sprendimo 36 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, kad konsoliduota pasaulinė Parker-Hannifin apyvarta 2006 ūkiniais metais, pasibaigusiais birželio 30 d., sudarė 7 410 mln. eurų.

165    Taigi iš ginčijamo sprendimo matyti, kad apskaičiuodama apyvartos 10 % maksimalią ribą, numatytą Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje, Komisija net ir vertindama baudos dalį, už kurios sumokėjimą atsakinga buvo pripažinta tik Parker ITR, konkrečiai už laikotarpį iki 2002 m. sausio 1 d., atsižvelgė tik į bendrą Parker-Hannifin apyvartą.

166    Tačiau, kaip teisingai nurodo ieškovės, kadangi dėl baudos dalies, kurią turi sumokėti tik Parker ITR, kalbant ir apie laikotarpį iki 2002 m. sausio 1 d., ši riba nebuvo nustatyta remiantis tik Parker ITR apyvarta, Komisija padarė Reglamento 1/2003 23 straipsnio 2 dalies taikymo klaidą (šiuo klausimu žr. 2014 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo YKK ir kt. / Komisija, C‑408/12 P, EU:C:2014:2153, 64 punktą).

167    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, aštuntąjį ieškinio pagrindą, kaip jis apibrėžtas šio sprendimo 31 punkte, reikia pripažinti pagrįstu, net nenagrinėjant ieškovių grindžiant šį pagrindą nurodytų antrojo ir trečiojo kaltinimų.

168    Todėl reikia panaikinti ir ginčijamo sprendimo 2 straipsnio pirmos pastraipos e punktą, kiek jame Komisija, apskaičiuodama Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje numatytą apyvartos 10 % maksimalią ribą baudos daliai, kurią turi sumokėti tik Parker ITR už laikotarpį iki 2002 m. sausio 1 d., atsižvelgė ne tik į Parker ITR apyvartą.

 Dėl pasinaudojimo neribota jurisdikcija

169    Įgyvendinat EB 229 straipsnį Reglamento Nr. 1/2003 31 straipsnyje Bendrajam Teismui suteikta neribota jurisdikcija, be paprastos baudos teisėtumo kontrolės, teismui suteikia teisę pakeisti Komisijos vertinimą savuoju, todėl ir panaikinti, sumažinti ar padidinti skirtą vienkartinę ar periodinę baudą. Iš to matyti, kad Sąjungos teismas gali naudotis neribota jurisdikcija, kai turi vertinti baudos dydį, ir kad ši jurisdikcija gali būti naudojama tiek baudai sumažinti, tiek jai padidinti (2007 m. vasario 8 d. Sprendimo Groupe Danone / Komisija, C‑3/06 P, EU:C:2007:88, 61 ir 62 punktai).

170    Reikia pasakyti, kad Bendrojo Teismo atliekamas baudos dydžio nustatymas iš esmės nėra tikslus aritmetinis veiksmas. Be to, Bendrasis Teismas neprivalo atsižvelgti į Komisijos atliktus skaičiavimus ar į jos gaires, kai priima sprendimą naudodamasis jam suteikta neribota jurisdikcija. Jis turi atlikti savo vertinimą, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes (žr. 2011 m. spalio 5 d. Sprendimo Romana Tabacchi / Komisija, T‑11/06, EU:T:2011:560, 266 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

171    Be to, pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalį nustatant baudos dydį atsižvelgiama į pažeidimo sunkumą ir trukmę.

172    Taip pat, kaip nurodyta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 49 straipsnyje, bausmės griežtumas turi atitikti padarytą nusikalstamą veiką.

173    Pagal Reglamento Nr. 23 straipsnio 2 dalį baudos dydis, be kita ko, negali viršyti 10 % įmonės bendrosios apyvartos praėjusiais ūkiniais metais.

174    Šiuo klausimu iš teismų praktikos, be kita ko, įtvirtintos 2014 m. rugsėjo 4 d. Sprendime YKK ir kt. / Komisija (C‑408/12 P, EU:C:2014:2153), matyti, kad taikant maksimalią 10 % ribą, numatytą Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje, reikia atsižvelgti į atitinkamos dukterinės bendrovės apyvartą (šiuo klausimu žr. 2014 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo YKK ir kt. / Komisija, C‑408/12 P, EU:C:2014:2153, 97 punktą). Tokiomis aplinkybėmis, kadangi derinant baudą su galimybe ją sumokėti reikia atsižvelgti ne į konsoliduotą Parker grupės apyvartą, o tik į dukterinės bendrovės Parker ITR apyvartą, apskaičiuojant maksimalią 10 % ribą reikia remtis bendra Parker ITR apyvarta, įskaitant ir pardavimus grupės viduje.

175    Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad nustatant baudų dydį reikia įvertinti pažeidimų trukmę ir visus kriterijus, į kuriuos atsižvelgiama vertinant pažeidimų sunkumą, pavyzdžiui, į kiekvienos įmonės elgesį ir vaidmenį, kurį kiekviena jų atliko derinant veiksmus (žr. 2011 m. gruodžio 8 d. Sprendimo Chalkor / Komisija, C‑386/10 P, EU:C:2011:815, 56 punktą ir nurodytą teismų praktiką).

176    Apeliaciniame sprendime Teisingumo Teismas, be kita ko, panaikino Bendrojo Teismo sprendimo rezoliucinės dalies 2 ir 3 punktus, kuriais buvo panaikinta Komisijos Parker ITR ir Parker-Hannifin skirta bauda ir, atsižvelgiant į Bendrojo Teismo vertinimus dėl jo neribotos jurisdikcijos, Parker ITR nustatyta 6 400 000 eurų bauda, iš kurios už 6 300 000 eurų sumokėjimą solidariai atsakinga buvo Parker-Hannifin.

177    Grąžinus bylą Bendrajam Teismui, ieškovės tvirtina, kad jų nurodyti ieškinio pagrindai pateisina ginčijamo sprendimo panaikinimą, taigi ir joms skirtos baudos dydžio sumažinimą, Bendrajam Teismui naudojantis savo neribota jurisdikcija.

178    Šioje byloje atsižvelgdamas į savo vertinimus nagrinėjant šaštąjį ir aštuntąjį ieškinio pagrindus ir šio sprendimo 154 ir 166 punktuose nustatytas klaidas Bendrasis Teismas mano, kad, be ginčijamo sprendimo dalinio panaikinimo, kaip buvo nuspręsta šio sprendimo 156 ir 168 punktuose, reikia pasinaudoti neribota jurisdikcija, jam suteikta pagal Reglamento Nr. 1/2003 31 straipsnį, ir Komisijos vertinimą dėl ieškovėms skirtinos baudos dydžio pakeisti savuoju.

179    Taigi Bendrasis Teismas mano, kad reikia atsižvelgti į toliau nurodytas aplinkybes.

180    Pirma, byloje esančių įrodymų pakanka pripažinti, kad nagrinėjamas kartelis yra sunkus pažeidimas, atsižvelgiant į tai, kad jo tikslas buvo konkursų paskirstymas, kainų, kvotų ir pardavimo sąlygų nustatymas, geografinių rinkų pasidalijimas ir keitimasis jautria informacija apie kainas, pardavimo kiekius ir konkursus. Be to, tai yra pasaulinis kartelis.

181    Antra, konkrečiai dėl pažeidimo trukmės reikia priminti, kad ITR Rubber (vėliau tapusi Parker ITR) pagrįstai buvo pripažinta atsakinga už savo pirmtakės ITR dalyvavimą darant pažeidimą nuo 1986 m. balandžio 1 d. iki 2001 m. gruodžio 31 d. ir už savo pačios dalyvavimą nuo 2002 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gegužės 2 d. Taip pat teisingai buvo pripažinta solidari Parker-Hannifin, kaip Parker ITR patronuojančiosios bendrovės, atsakomybė už laikotarpį nuo 2002 m. sausio 31 d. iki 2007 m. gegužės 2 d.

182    Trečia, buvo nustatyta, kad ITR nuo 1999 m. birželio 11 d. iki 2001 m. rugsėjo 30 d., t. y. kritiniu karteliui laikotarpiu, po to, kai kartelis praktiškai nebeveikė, buvo jo organizatorė ir labai prisidėjo prie sėkmingo jo veiklos atnaujinimo. Vis dėlto po šio laikotarpio nebuvo nustatyta jokia ITR ar jos ekonominių teisių perėmėjos ITR Rubber veikla, kuri būtų vertintina kaip organizatorės vaidmuo.

183    Atsižvelgdamas į šias aplinkybes Bendrasis Teismas nusprendė, kad 19 210 000 eurų suma, kurią Komisija skyrė tik Parker ITR, yra tinkamas atlygis už nustatytą neteisėtą elgesį, nėra maža ir pakankamai atgraso. Bet kokia šią sumą viršijanti bauda už šį pažeidimą būtų neproporcinga.

184    Vis dėlto, kadangi Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje numatyta bendros apyvartos 10 % riba, taikant šį straipsnį reikia atsižvelgti į įmonės, t. y. Parker ITR, bendrą apyvartą per ūkinius metus, ėjusius prieš sprendimo skirti baudą priėmimą, t. y. Parker ITR atveju per 2008 ūkinius metus, pasibaigusius birželio 30 d. Iš Parker ITR 2008 m. birželio 30 d. apskaitos ataskaitos, pridėtos prie ieškovių po apeliacinio sprendimo pateiktų pastabų, konkrečiai iš jos 18 puslapio, matyti, kad bendra apyvarta, įskaitant pardavimus grupės viduje, 2008 ūkiniais metais buvo 135 457 283 eurų.

185    Taigi Bendrasis Teismas nusprendė, kad baudos, kurią šiuo atveju turėtų mokėti tik Parker ITR, suma neturi viršyti 10 % šio sprendimo 184 punkte nurodytos apyvartos, t. y. 13 545 728 eurų.

186    Galiausiai Bendrasis Teismas mano, kad baudos suma, už kurios sumokėjimą Parker-Hannifin turi būti pripažinta solidariai atsakinga, atsižvelgiant į pažeidimo sunkumą ir į tai, kad ji, kaip Parker ITR patronuojančioji bendrovė pradėjo dalyvauti darant pažeidimą tik 2002 m. sausio 31 d., kai įsigijo šią bendrovę, kuri jau nebebuvo kartelio organizatorė, turi būti sumažinta iki 6 400 000 eurų.

187    Todėl Bendrasis Teismas mano, kad Parker ITR skirtina bendra 19 945 728 eurų bauda, kurios 6 400 000 eurų dalis turi būti sumokėta solidariai su Parker-Hannifin.

188    Atmesti likusią ieškinio dalį.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

189    Procedūros reglamento 134 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

190    Atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes, nuspręstina, kad kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (šeštoji kolegija),

nusprendžia:

1.      Panaikinti 2009 m. sausio 28 d. Komisijos sprendimo C(2009) 428 final dėl [EB] 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio taikymo procedūros (byla COMP/39406 – Jūrinės žarnos) 2 straipsnio pirmos pastraipos e punktą, kiek jame Parker-Hannifin Corp. solidariai mokėtina bauda padidinama 30 % dėl sunkinančios aplinkybės, susijusios su ITR SpA, kaip kartelio organizatorės nuo 1999 m. birželio 11 d. iki 2001 m. rugsėjo 30 d., vaidmeniu ir kiek jame Europos Komisija, apskaičiuodama 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [EB] 81 ir [EB] 82 straipsniuose, įgyvendinimo 23 straipsnio 2 dalyje numatytą apyvartos 10 % maksimalią ribą baudos daliai, kurią turi mokėti tik Parker ITR už laikotarpį iki 2002 m. sausio 1 d., rėmėsi ne Parker ITR Srl apyvarta.

2.      Parker Hannifin Manufacturing Srl, buvusi Parker ITR, skirtina bendra 19 945 728 eurų bauda, kurios 6 400 000 eurų dalis turi būti sumokėta solidariai su Parker-Hannifin.

3.      Atmesti likusią ieškinio dalį.

4.      Parker Hannifin Manufacturing, Parker-Hannifin ir Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Frimodt Nielsen Schwarcz Collins

Paskelbta 2016 m. liepos 14 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Parašai.

* Proceso kalba: anglų.