Byla C‑367/15

Stowarzyszenie „Oławska Telewizja Kablowa“

prieš

Stowarzyszenie Filmowców Polskich

(Sąd Najwyższy prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Direktyva 2004/48/EB – 13 straipsnis – Intelektinė ir pramoninė nuosavybė – Pažeidimas – Žalos apskaičiavimas – Valstybės narės teisės aktai – Suma, dvigubai didesnė už paprastai mokamą autorinį atlyginimą“

Santrauka – 2017 m. sausio 25 d. Teisingumo Teismo (penktoji kolegija) sprendimas

Teisės aktų derinimas – Intelektinės nuosavybės teisių gynimas – Direktyva 2004/48 – Priemonės, procedūros ir gynimo būdai – Žalos atlyginimas – Nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatyta, kad neįrodžius faktiškai patirtos žalos mokama už tinkamą kompensaciją, mokėtiną suteikus leidimą naudoti atitinkamą kūrinį, dvigubai didesnė suma – Leistinumas

(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/48 26 konstatuojamoji dalis, 13 straipsnio 1 dalies antros pastraipos b punktas)

2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/48/EB dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo 13 straipsnį reikia aiškinti taip, kad juo nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, pagal kurias pažeistos intelektinės nuosavybės teisės turėtojas gali reikalauti, kad tokią teisę pažeidęs asmuo atlygintų jo patirtą žalą atsižvelgiant į visus svarbius konkretaus atvejo aspektus, arba, neprivalėdamas įrodyti faktinės žalos, reikalauti, kad toks asmuo sumokėtų už tinkamą kompensaciją, kuri būtų mokėtina suteikus leidimą naudoti atitinkamą kūrinį, dvigubai didesnę sumą.

Šio išaiškinimo negali paneigti tai, kad, pirma, žalos atlyginimo suma, apskaičiuota remiantis dvigubo hipotetinio autorinio atlyginimo suma, nėra visiškai proporcinga asmens, kurio teisės pažeistos, faktiškai patirtai žalai. Iš tikrųjų ši savybė būdinga bet kuriai fiksuotai kompensacijai, įskaitant ir aiškiai įvardytą Direktyvos 2004/48 13 straipsnio 1 dalies antros pastraipos b punkte.

Antra, šio išaiškinimo nepaneigia ir tai, kad Direktyva 2004/48, kaip matyti iš jos 26 konstatuojamosios dalies, nesiekiama nustatyti pareigos numatyti baudžiamųjų žalos atlyginimo sumų. Viena vertus, priešingai, nei, kaip atrodo, mano prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, aplinkybės, kad Direktyvoje 2004/48 valstybėms narėms nenustatoma pareiga numatyti vadinamųjų baudžiamųjų žalos atlyginimo sumų, negalima aiškinti kaip draudimo nustatyti tokią priemonę. Kita vertus, ir nesant reikalo nagrinėti klausimo, ar vadinamų „baudžiamųjų“ žalos atlyginimo sumų nustatymas prieštarautų Direktyvos 2004/48 13 straipsniui, neatrodo, kad pagrindinėje byloje taikomos teisės nuostatos nustatytų pareigą mokėti tokias žalos atlyginimo sumas.

Galiausiai, trečia, dėl argumento, kad asmuo, kurio teisės pažeistos, turėdamas galimybę apskaičiuoti žalą remiantis dvigubo hipotetinio autorinio atlyginimo suma, nebeprivalo įrodyti priežastinio ryšio tarp autorių teisę pažeidžiančio įvykio ir patirtos žalos, reikia konstatuoti, kad šis argumentas paremtas labai siauru sąvokos „priežastingumas“ išaiškinimu, t. y. kad pažeistos teisės turėtojas privalo įrodyti priežastinį ryšį tarp šio įvykio ir ne tik patirtos žalos, bet ir tikslios tokios žalos sumos. Tačiau toks išaiškinimas nesuderinamas su pačia fiksuotos žalos sumos nustatymo idėja, taigi, ir su Direktyvos 2004/48 13 straipsnio 1 dalies antros pastraipos b punktu, pagal kurį leidžiamas toks žalos atlyginimas.

(žr. 26–29, 32, 33 punktus ir rezoliucinę dalį)