BENDROJO TEISMO (ketvirtoji kolegija) SPRENDIMAS
2013 m. kovo 13 d.(*)
„Europos Parlamento narių išlaidų kompensavimą ir išmokų mokėjimą reglamentuojančios taisyklės – Papildomo pensijų kaupimo sistema – Sprendimai atmesti prašymus taikyti teisės nuostatas, galiojusias iki 2009 m. atliktų papildomo pensijų kaupimo sistemos pakeitimų – Neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas – Įgytos teisės – Teisėti lūkesčiai – Proporcingumas – Vienodas požiūris“
Sujungtose bylose T‑229/11 ir T‑276/11
Lord Inglewood gyvenantis Penrite (Jungtinė Karalystė), ir dešimt kitų ieškovų, kurių pavardės nurodytos priede, atstovaujami advokatų S. Orlandi, A. Coolen, J.‑N. Louis, É. Marchal ir D. Abreu Caldas,
ieškovai byloje T‑229/11,
Marie-Arlette Carlotti, gyvenanti Marselyje (Prancūzija), atstovaujama advokatų S. Orlandi, A. Coolen, J.‑N. Louis, É. Marchal ir D. Abreu Caldas,
ieškovė byloje T‑276/11,
prieš
Europos Parlamentą, atstovaujamą N. Lorenz, M. Windisch ir K. Pocheć,
atsakovą,
dėl prašymų panaikinti Europos Parlamento sprendimus atsisakyti mokėti ieškovams papildomą savanoriškai sukauptą pensiją anksčiau laiko, sulaukus 60 metų arba dalį šios pensijos kaip vienkartinę išmoką
BENDRASIS TEISMAS (ketvirtoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkė I. Pelikánová (pranešėja), teisėjai K. Jürimäe ir M. van der Woude,
posėdžio sekretorė C. Kristensen, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2012 m. lapkričio 7 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Teisinis pagrindas
1 Europos Parlamento biuras (toliau – Biuras) yra Parlamento organas. Pagal Parlamento darbo tvarkos taisyklių – šios bylos faktinėms aplinkybėms taikytiną redakciją (OL L 44, 2005, p. 1) – 22 straipsnio „Biuro funkcijos“ 2 dalį Biuras, be kita ko, priima finansinius, organizacinius ir administracinius sprendimus dėl Parlamento narių.
2 Šiuo pagrindu Biuras priėmė Parlamento narių išlaidų kompensavimo ir išmokų mokėjimo taisykles (toliau – IKIM taisyklės).
3 1990 m. birželio 12 d. Biuras priėmė Parlamento narių papildomo (savanoriško) pensijų kaupimo sistemos taisykles (toliau – 1990 m. birželio 12 d. taisyklės), kurios pateiktos IKIM taisyklių VII priede.
4 1990 m. birželio 12 d. taisyklėse – jų redakcijoje, galiojusioje 2009 m. kovo mėn., – be kita ko, numatyta:
„1 straipsnis
1. Laukiant, kol bus priimtas vieningas Parlamento narių statutas, ir neatsižvelgiant į I ir II prieduose numatytas pensijos teises [teises į pensiją], kiekvienas Europos Parlamento narys, ne mažiau kaip dvejus metus mokėjęs įmokas į [pagal] savanoriško pensijų kaupimo sistemą, pasibaigus tarnybai [baigęs eiti pareigas] įgyja teisę į pensiją visam gyvenimui nuo pirmos mėnesio, kurį jam suėjo 60 m. amžius, dienos.
<...>
2 straipsnis
1. Kiekvieniems tarnybos metams [Už kiekvienus kadencijos metus] priskaičiuojama pensija, lygi 3,5 % nuo Europos Bendrijų Teisingumo Teismo teisėjo 40 % bazinio atlyginimo dydžio, o kiekvieną mėnesį priskaičiuojama 1/12 šios sumos dalis.
2. Maksimali pensija yra 70 % (minimali – 10,5 %) nuo Europos Bendrijų Teisingumo Teismo teisėjo 40 % bazinio atlyginimo dydžio.
3. Pensija apskaičiuojama ir mokama eurais.
3 straipsnis
Buvę arba atsistatydinę Parlamento nariai, prieš jiems sueinant 60 m. ir su sąlyga, kad jiems jau yra suėję 50 metų, turi teisę pateikti prašymą išmokėti pensiją iš karto arba bet kuriuo laikotarpio nuo jų atsistatydinimo, iki jiems sueis 60 m. amžius, momentu. Pastaruoju atveju pensijos suma apskaičiuojama vadovaujantis 2 straipsnio 1 dalimi, gautą sumą padauginus iš koeficiento, kuris nustatomas atsižvelgiant į Parlamento nario amžių teisės į pensiją įgijimo dieną, vadovaujantis toliau pateikiama lentele <...>
4 straipsnis (dalies pensijos išmokėjimas kaip vienkartinės išmokos)
1. Parlamento nariams, priklausantiems ir [arba] priklausiusiems savanoriškos [savanoriško kaupimo] pensijos sistemai, ne daugiau kaip 25 % pensijos, apskaičiuotos pagal 2 straipsnio 1 dalį, gali būti išmokama kaip vienkartinė išmoka.
2. Šį sprendimą galima padaryti prieš datą, kurią pradedami vykdyti mokėjimai. Jis yra neatšaukiamas.
3. Neperžengiant maksimalios sumos, nurodytos 1 dalyje, vienkartinės išmokos mokėjimas nedaro poveikio Parlamento nario, priklausančio savanoriškos [savanoriško kaupimo] pensijos sistemai, likusio gyvo sutuoktinio (‑ės) ar išlaikomų vaikų pensijos teisėms nei jas sumažina.
4. Vienkartinės išmokos suma apskaičiuojama atsižvelgiant į Parlamento nario amžių teisės į pensiją įgijimo dieną, vadovaujantis toliau pateikiama lentele <...>
5. Vienkartinės išmokos suma apskaičiuojama ir išmokama eurais. Išmoka išmokama prieš pirmąjį pensijos mokėjimą.
<...>“
5 Papildomo pensijų kaupimo fondą – ne pelno siekiančią asociaciją „Fonds de pension – Députés au Parlement européen“ (toliau – ASBL) įsteigė Parlamento kvestoriai; savo ruožtu ASBL pagal Liuksemburgo teisę įsteigė investicinę kintamojo kapitalo bendrovę „Fonds de pension – Députés au Parlement européen, Société d’Investissement à Capital Variable“ (toliau – SICAV), kuriai pavesta užtikrinti techninį investicijų valdymą.
6 Parlamento narių statutas patvirtintas 2005 m. rugsėjo 28 d. Europos Parlamento sprendimu 2005/684/EB, Euratomas (OL L 262, p. 1); šis statutas įsigaliojo 2009 m. liepos 14 d., pirmąją septintosios kadencijos Parlamento dieną.
7 Parlamento narių statutu nustatyta galutinė Parlamento narių pensijų sistema, pagal kurią jie, nemokėdami jokių įmokų, turi teisę į senatvės pensiją sulaukę 63 metų amžiaus.
8 Parlamento narių statute nustatomos pereinamojo laikotarpio priemonės, kurios taikomos papildomo pensijų kaupimo sistemai. Šiuo klausimu minėto statuto 27 straipsnyje nustatyta:
„1. Įsigaliojus šiam statutui, Parlamento įkurtas savanoriškas [savanoriško] pensijų [kaupimo] fondas išliks ir bus skirtas Parlamento nariams arba buvusiems Parlamento nariams, turintiems ar turėsiantiems su šiuo fondu susijusių teisių [įgijusiems ar įgyjantiems šiame fonde teisių].
2. Turimos ir turėsimos teisės yra visiškai išsaugomos. Parlamentas gali nustatyti naujų turimų ar turėsimų teisių įgijimo reikalavimus ir sąlygas. [Visos įgytos arba įgyjamos teisės yra išsaugomos. Dėl naujų teisių įgijimo Parlamentas gali nustatyti išankstinius reikalavimus ir sąlygas.]
3. Parlamento nariai, gaunantys [statute nustatytą] atlyginimą, nebegali įgyti naujų turimų ar turėsimų teisių, susijusių su savanorišku pensijų fondu. [Parlamento nariai, gaunantys [statute nustatytą] išmoką, nebegali įgyti naujų teisių savanoriško pensijų kaupimo fonde.]
4. Fonde negali dalyvauti Parlamento nariai, kurie į Parlamentą pirmą kartą išrinkti po to, kai šis statutas buvo pradėtas taikyti. [Parlamento nariai, kurie įsigaliojus šiam statutui į Parlamentą išrinkti pirmą kartą, negali prisijungti prie fondo.]
<...>“
9 2008 m. gegužės 19 d. ir liepos 9 d. sprendimais Biuras priėmė Parlamento narių statuto įgyvendinimo taisykles (OL C 159, 2009, p. 1, toliau – įgyvendinimo taisyklės). Remiantis šių įgyvendinimo taisyklių 73 straipsniu, jos įsigaliojo Parlamento narių statuto įsigaliojimo dieną, t. y. 2009 m. liepos 14 d.
10 Įgyvendinimo taisyklių 74 straipsnyje nustatyta, kad, išskyrus IV antraštinėje dalyje numatytas pereinamojo laikotarpio nuostatas, IKIM taisyklės netenka galios įsigaliojus Parlamento narių statutui.
11 Įgyvendinimo taisyklių 76 straipsnyje „Papildoma pensija“ nustatyta:
„1. Papildoma (savanoriška) senatvės pensija, kuri buvo skirta vadovaujantis IKIM taisyklių VII priedu, ir toliau mokama remiantis šiuo priedu asmenims, kurie gaudavo šią pensiją iki statuto įsigaliojimo dienos.
2. Išlieka teisės į pensiją, pagal minėtąjį VII priedą įgytos iki statuto įsigaliojimo dienos. Ši pensija mokama pagal šiame priede numatytą tvarką.
3. Įsigaliojus statutui, toliau gali kaupti naują pensiją remiantis minėtuoju VII priedu 2009 m. išrinkti Parlamento nariai:
a) kurie buvo ankstesnės kadencijos nariai; ir
b) kurie jau įgijo arba buvo beįgyją [greitai įgis] teises į papildomą pensiją; ir
c) kurių atžvilgiu valstybė narė, kurioje jie išrinkti, priėmė, vadovaudamasi statuto 29 straipsniu, kitokias nuostatas nei statute įtvirtintos nuostatos, arba kurie pagal statuto 25 straipsnį patys pasirinko savo šalies sistemą; ir
d) kurie neturi teisės gauti šalies arba ES pensijos, susijusios su jų, kaip Europos Parlamento narių, įgaliojimų vykdymu.
4. Parlamento narių įmokos į papildomos pensijos fondą [papildomo pensijų kaupimo fondą] mokamos iš jų privačių lėšų.“
12 2009 m. kovo 9 d. nustatęs, kad pablogėjo papildomo pensijų kaupimo fondo finansinė padėtis, Biuras nusprendė:
– „sudaryti darbo grupę <...>, kuri su pensijų fondo administracinės tarybos atstovais įvertintų padėtį,
– <...> nedelsiant taikyti apsaugos ir atsargumo priemones, kad būtų sustabdyta galimybė pasinaudoti IKIM taisyklių VII priedo 3 ir 4 straipsniais,
– <...> artimiausiame posėdyje iš naujo išnagrinėti šias atsargumo priemones, atsižvelgiant į konstatuotus faktus, darbo grupės kontaktų rezultatus ir išvadas.“
13 2009 m. balandžio 1 d. Biuras nusprendė iš dalies pakeisti 1990 m. birželio 12 d. taisykles (toliau – 2009 m. balandžio 1 d. sprendimas). Pakeitimais, be kita ko, buvo siekiama:
– padidinti pensinį amžių nuo 60 iki 63 metų; pakeitimas įsigalioja pirmą septintosios kadencijos Parlamento darbo dieną, t. y. 2009 m. liepos 14 d. (1990 m. birželio 12 d. taisyklių 1 straipsnis),
– panaikinti galimybę išmokėti pensijos dalį kaip vienkartinę išmoką; pakeitimas įsigalioja nedelsiant (1990 m. birželio 12 d. taisyklių 3 straipsnis),
– panaikinti galimybę anksčiau laiko – nuo 50 m. – išeiti į pensiją; pakeitimas įsigalioja nedelsiant (1990 m. birželio 12 d. taisyklių 4 straipsnis).
14 Siekdamas pateisinti šias priemones, 2009 m. balandžio 1 d. sprendimo pirmoje ir antroje konstatuojamosiose dalyse Biuras nurodė, kad dėl besitęsiančios finansų ir ekonomikos krizės padarinių akivaizdžiai pablogėjo pensijų fondo padėtis; be to, tikėtina, kad 2009 m. liepos mėn. įsigaliojus naujam Parlamento narių statutui, apdraustiesiems nustojus mokėti įmokas ir esant nepakankamai investicijų grąžai, nuo 2010 m. turimų fondų lėšų gali nebepakakti išmokėti pensijas. Dėl to pensijų fondui gali tekti parduoti turtą, todėl reikėtų imtis priemonių, kad kiek įmanoma būtų išlaikytas fondo likvidumas.
Ginčo aplinkybės
15 Ieškovai – Lord Inglewood ir dešimt kitų asmenų, kurių pavardės nurodytos priede, taip pat Marie-Arlette Carlotti buvo Parlamento nariais. Remdamiesi šiuo statusu jie prisijungė prie papildomo pensijų kaupimo sistemos ir skirtingais laikotarpiais iki 2009 m. liepos mėn. mokėjo įmokas į fondą.
16 2009 m. gegužės 19 d. ir rugpjūčio 10 d. ieškovai pateikė Pirmosios instancijos teismo (dabar – Bendrasis Teismas) kanceliarijai ieškinius, kuriuose prašė panaikinti 2009 m. kovo 9 d. (žr. šio sprendimo 12 punktą) ir 2009 m. balandžio 1 d. sprendimus. 2010 m. gruodžio 15 d. Nutartimi Albertini ir kt. prieš Parlamentą (T‑219/09 ir T‑326/09, Rink. p. II‑5935) Bendrasis Teismas minėtus ieškinius atmetė kaip nepriimtinus, be kita ko, dėl to, kad 2009 m. balandžio 1 d. sprendimas nebuvo konkrečiai susijęs su ieškovais. Šis sprendimas buvo visuotinai taikomas.
17 2011 m. sausio 20 d. ir kovo 15 d. Parlamentui skirtuose raštuose ieškovai prašė mokėti jiems pensiją pagal papildomo pensijų kaupimo sistemą taikant iki 2009 m. balandžio 1 d. sprendimo priėmimo galiojusius teisės aktus.
18 Konkrečiai kalbant, Georges Berthu, Guy Bono, Marie-Arlette Carlotti, Brendan Donnelly, Catherine Guy-Quint, William Richard Inglewood, Nicole Thomas-Mauro, Gary Titley, Vincenzo Viola ir Maartje van Putten prašė mokėti pensiją sulaukus 60 metų. David Robert Bowe ir Christine Margaret Oddy prašė mokėti pensiją anksčiau laiko (D. R. Bowe atveju – sulaukus 56 metų, o C. M. Oddy atveju konkretus momentas nenurodytas). Be to, D. R. Bowe taip pat prašė išmokėti jam dalį papildomos pensijos kaip vienkartinę išmoką. B. Donnelly, R. Inglewood, C. M. Oddy ir G. Titley nurodė, kad jie taip pat ketina prašyti išmokėti dalį pensijos kaip vienkartinę išmoką, tačiau šioje stadijoje tokio prašymo aiškiai nesuformulavo.
19 2011 m. vasario 10 d. ir kovo 28 d. Parlamento raštais ieškovams pranešta, kad jų prašymai atmesti (toliau – ginčijami sprendimai). Šiuose raštuose „Parlamento narių užmokesčio ir socialinių teisių“ skyriaus vadovas, be kita ko, priminė, kad pagal 2009 m. balandžio 1 d. sprendimą buvusių Parlamento narių pensinis amžius nuo 60 metų padidintas iki 63 metų, o galimybė gauti dalį pensijos vienkartinės išmokos forma panaikinta.
Procesas ir šalių reikalavimai
20 Ieškovai pateikė ieškinius, kuriuos Bendrojo Teismo kanceliarija atitinkamai gavo 2011 m. balandžio 20 d. ir gegužės 31 d.
21 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimu, išklausęs bylos šalis, Bendrojo Teismo ketvirtosios kolegijos pirmininkas nusprendė sujungti šias bylas, kad būtų bendrai vykdoma rašytinė ir žodinė proceso dalys bei priimtas sprendimas.
22 Atitinkamai 2012 m. spalio 5 d. ir 17 d., Bendrajam Teismui ėmusis proceso organizavimo priemonės, ieškovai ir Parlamentas pateikė tam tikrus dokumentus ir atsakė į Bendrojo Teismo klausimus.
23 2012 m. spalio 29 d., Bendrajam Teismui ėmusis proceso organizavimo priemonės, šis teismas pateikė Parlamentui klausimus, į kuriuos per teismo posėdį turėjo būti atsakyta žodžiu.
24 Ieškovai Bendrojo Teismo prašo:
– pripažinti, kad 2009 m. balandžio 1 d. sprendimas neteisėtas,
– panaikinti ginčijamus sprendimus,
– priteisti iš Parlamento bylinėjimosi išlaidas.
25 Parlamentas Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinius,
– priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
26 Savo ieškiniuose ieškovai remiasi 2009 m. balandžio 1 d. sprendimo neteisėtumu grindžiamu prieštaravimu ir penkiais pagrindais, kuriais iš esmės siekia pagrįsti minėtą neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą. Šie ieškinio pagrindai susiję su, pirma, jų įgytų teisių ir teisinio saugumo bei teisėtų lūkesčių apsaugos principų pažeidimu, antra, proporcingumo ir vienodo požiūrio principų pažeidimu, trečia, IKIM taisyklių 29 straipsnio pažeidimu, ketvirta, akivaizdžia vertinimo klaida, ir, penkta, sąžiningumo principo vykdant sutartis pažeidimu.
27 Šiuo klausimu pabrėžtina, kad ginčijamų sprendimų turinį, pagal kurį numatyta atsisakyti išmokėti ieškovams papildomą pensiją sulaukus 60 metų, anksčiau laiko arba dalį šios pensijos – vienkartinės išmokos forma, lėmė 2009 m. balandžio 1 d. sprendimas, kuriuo šios galimybės panaikintos. Todėl ginčijami sprendimai yra susaistyti kitu sprendimu ir ieškiniai gali būti patenkinti tik tuo atveju, jeigu neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas yra pagrįstas. Tačiau jeigu 2009 m. balandžio 1 d. sprendimas yra teisėtas, ieškinius reikia atmesti.
Dėl pirmojo ieškinių pagrindo, susijusio su įgytų teisių bei teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų pažeidimu
28 Pirmąjį ieškovų nurodytą pagrindą sudaro dvi dalys, susijusios su, pirma, jų įgytų teisių ir, antra, teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų pažeidimu.
Dėl pirmos dalies, susijusios su ieškovų įgytų teisių pažeidimu
29 Ieškovai remiasi Sąjungos teismų praktika, pagal kurią iš principo negalima paneigti įgytų teisių. Jų teigimu, pensinį amžių padidinus iki 63 metų buvo pažeista Parlamento narių statuto 27 straipsnio 2 dalis (žr. šio sprendimo 8 punktą). Jų nuomone, teisę į papildomą pensiją jie įgijo iki 2009 m. balandžio 1 d. Tokia teisė atsirado praėjus minimaliam įmokų mokėjimo laikotarpiui, taigi galimybės pasinaudoti šia teise tvarka turi būti nustatyta būtent taikant apskaičiavimo taisykles, įtvirtintas per tą laikotarpį galiojusių 1990 m. birželio 12 d. taisyklių nuostatose. Dublike jie nurodo, kad, atsižvelgiant į 2011 m. spalio 18 d. Bendrojo Teismo sprendimą Purvis prieš Parlamentą (T‑439/09, Rink. p. I‑7231), 2009 m. balandžio 1 d. sprendimas netaikomas aštuoniems ieškovams, kurie baigė eiti Parlamento narių pareigas iki 2009 m., nes baigimo eiti pareigas momentu jie jau buvo įgiję teisę į pensiją.
30 Parlamentas iš esmės teigia, kad 1990 m. birželio 12 d. taisyklėse numatytos teisės į papildomą pensiją įgijimo sąlygos yra kumuliacinės ir kad tik įvykdžius paskutinę sąlygą atsiranda teisė į pensiją.
31 Kadangi ieškovai teigė, kad 2009 m. balandžio 1 d. sprendimu pažeistos jų įgytos teisės, pirmiausia reikia nustatyti, ar minėto sprendimo įsigaliojimo dieną jie iš tikrųjų buvo įgiję teisę į papildomą pensiją.
32 Šiuo klausimu primintina, kad 2009 m. balandžio 1 d. sprendimas visuotinai taikomas, todėl yra reglamentacinio pobūdžio, nes taikomas visiems Parlamento nariams, kurie yra apsidraudę pagal papildomo pensijų kaupimo sistemą arba apsidraus ateityje (šio sprendimo 16 punkte minėtos Nutarties Albertini ir kt. prieš Parlamentą 42 punktas). Kadangi šis sprendimas yra visuotinai taikomas ir nėra skirtas konkrečiam adresatui, tam, kad įsigaliotų, jis turi būti ne individualiai įteiktas, bet paskelbtas. Iš tiesų pagal pagrindinį Sąjungos teisės sistemos principą reikalaujama, kad viešosios valdžios institucijos priimtu aktu nebūtų remiamasi asmenų atžvilgiu, kol jie neturi galimybės su juo susipažinti (1979 m. sausio 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo Racke, 98/78, Rink. p. 69, 15 punktas).
33 Kadangi tai nėra teisės aktas, kurį pagal EB 254 straipsnį reikia skelbti Oficialiajame leidinyje, jį pakanka paskelbti bet kokia kita tinkama forma. Kaip teigia Parlamentas, atsižvelgiant į tai, kad 2009 m. balandžio 1 d. sprendimas yra Parlamento vidaus tvarką reglamentuojantis teisės aktas, reikia pripažinti, kad laikoma, jog suinteresuotieji asmenys su juo susipažino pagal institucijoje nustatytas su tokiomis priemonėmis susijusias taisykles. Šiuo klausimu pabrėžtina, kad Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog apie IKIM taisyklių priedo pakeitimus esamiems Parlamento nariams galima pranešti laikantis įprastos pranešimo Parlamente tvarkos ir apie tokius pakeitimus atitinkamiems Parlamento nariams nereikia pranešti individualiai su pranešimu apie gavimą (2004 m. balandžio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo Parlamentas prieš Ripa di Meana ir kt., C‑470/00 P, Rink. p. I‑4167, 67 ir 70 punktai).
34 Šiuo klausimu reikia laikyti, kad, kiek tai susiję su esamais Parlamento nariais, pakako paskelbti intranete laikantis Parlamento praktikos,. Tačiau buvę Parlamento nariai nebeturi prieigos prie Parlamento intraneto, todėl, kiek tai susiję su jais, reikėjo paskelbti internete. Taigi reikia išnagrinėti, kada nagrinėjamu atveju tai buvo padaryta.
35 Atsakydamas į Bendrojo Teismo klausimus, pirma, Parlamentas nurodė, kad 2009 m. balandžio 1 d. Biuro susirinkimo protokolas, kuriame įtvirtintas 2009 m. balandžio 1 d. sprendimas, 2009 m. gegužės 11 d. visomis kalbinėmis versijomis buvo išplatintas Parlamento intraneto puslapyje. Antra, Parlamentas nurodė, kad šis sprendimas, išskyrus jo versijas danų ir slovakų kalbomis, nuo 2009 m. gegužės 12 d. ar 13 d. buvo prieinamas Parlamento interneto puslapyje (versijos danų ir slovakų kalbomis tapo prieinamos nuo 2009 m. gegužės 27 d.). Šių teiginių, kuriems įrodyti pateikti iš ekrano paimti duomenys, iš kurių matyti, kad aptariami dokumentai buvo sukurti ar iš dalies pakeisti nurodytomis dienomis, ieškovai neginčijo.
36 Todėl reikia atmesti ieškovų argumentą, kad 2009 m. balandžio 1 d. sprendimu jų atžvilgiu negalima remtis, nes šis sprendimas neįteiktas jiems laiku ir tinkama forma.
37 Bendrasis Teismas mano, kad taip Parlamentas tinkamai įrodė, jog 2009 m. balandžio 1 d. sprendimas 2009 m. gegužės 11 d. buvo paskelbtas jo intraneto puslapyje, o 2009 m. gegužės 13 d. ir 27 d. (kiek tai susiję su keliomis kalbinėmis versijomis) – jo interneto puslapyje. Kaip visuotinai taikomas teisės aktas šis sprendimas turėjo įsigalioti tuo pačiu momentu visiems teisės subjektams, kurių teisinei situacijai šis aktas darė įtaką tiek dėl su teisiniu saugumu, tiek dėl su vienodo požiūrio principu susijusių pagrindų (šiuo klausimu žr. 2011 m. kovo 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo AJD Tuna, C‑221/09, Rink. p. I‑1655, 113 punktą). Be to, teisės subjekto galimybės susipažinti su teisės aktu turėjimas, kaip nurodyta šio sprendimo 32 punkte, yra rėmimosi prieš jį šiuo aktu sąlyga, todėl data, į kurią šiuo tikslu reikia atsižvelgti, yra ta diena, kai tokią galimybę įgijo paskutinis iš atitinkamų teisės subjektų.
38 Todėl konstatuotina, kad atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes ir ypač į tai, kad kai kurie iš asmenų, su kuriais susijęs 2009 m. balandžio 1 d. sprendimas, nebeturėjo prieigos prie Parlamento vidinių informacijos priemonių, šis sprendimas visiems pagal papildomo pensijų kaupimo sistemą apdraustiems asmenims įsigaliojo 2009 m. gegužės 27 d. Taigi reikia išnagrinėti, ar šią dieną ieškovai turėjo įgytas teises.
39 Šiuo atžvilgiu reikia skirti, viena vertus, teisę į „normalią“ papildomą pensiją sulaukus 60 metų ir, kita vertus, teisę į papildomą anksčiau laiko mokamą pensiją sulaukus 50 metų ir teisę dalį pensijos gauti kaip vienkartinę išmoką.
– Teisė į papildomą pensiją sulaukus 60 metų
40 Pagal 1990 m. birželio 12 d. taisyklių 1 straipsnio 1 dalį (žr. šio sprendimo 4 punktą) „kiekvienas Europos Parlamento narys, ne mažiau kaip dvejus metus mokėjęs įmokas [pagal papildomo] pensijų kaupimo sistemą, baigęs eiti pareigas įgyja teisę į pensiją visam gyvenimui nuo pirmos mėnesio, kurį jam suėjo 60 m. amžius, dienos“. Iš šio teksto aiškiai matyti, kad norėdamas įgyti teisę į papildomą pensiją, Parlamento narys turi tenkinti visas nurodytas kumuliacines sąlygas, t. y. pirma, ne mažiau kaip dvejus metus mokėti įmokas pagal papildomo pensijų kaupimo sistemą, antra, būti baigęs eiti savo pareigas ir, trečia, būti sulaukęs 60 metų. Būtent tada, kai tenkina paskutinę iš šių sąlygų, kad ir kokia ji būtų, Parlamento narys ar buvęs Parlamento narys įgyja teisę į papildomą pensiją.
41 Šios išvados nepaneigia šio sprendimo 29 punkte minėtas Sprendimas Purvis prieš Parlamentą. Pirmiausia ieškovai remiasi šio sprendimo 37 punktu, kuriame nurodyta:
„Teismas mano, kad reikia atsižvelgti į 2009 m. liepos 14 d. datą [tai yra data, svarbi nustatant ieškovo teisei į pensiją taikytinus teisės aktus]. Veiksnys, lemiantis teisės į papildomą pensiją atsiradimą, apibrėžtas 1990 m. birželio 12 d. taisyklių 1 straipsnio 1 dalyje, kur nurodyta, kad tai yra Parlamento nario pareigų ėjimo pabaigos diena <...> ir šalys to neginčija. Be to, ieškovas baigė eiti savo pareigas būtent nurodytą dieną. <...> Todėl ieškovo teisių į pensiją įgijimo dieną, būtent 2009 m. liepos 14 d., reikia laikyti svarbia data nustatant nagrinėjamu atveju taikytiną teisę.“
42 Nors iš tiesų antrasis šio punkto sakinys suformuluotas taip, kad skaitant jį atskirai tikrai galima susidaryti įspūdį, jog vien tai, kad Parlamento narys baigia eiti savo pareigas, lemia teisės į papildomą pensiją atsiradimą, vis dėlto iš minėto sprendimo konteksto ir kitų jo punktų matyti, kad šiame sakinyje neįtvirtintas bendrasis principas; jame aptariamos tik konkrečios išnagrinėtos bylos aplinkybės, kuriomis tai, kad ieškovas baigė eiti Parlamento nario pareigas, buvo įvykdyta paskutinė iš 1990 m. birželio 12 d. taisyklių 1 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų.
43 Iš tiesų, pirma, šio sprendimo 29 punkte minėto Sprendimo Purvis prieš Parlamentą 37 punktas grindžiamas 1990 m. birželio 12 d. taisyklių 1 straipsnio 1 dalimi (nors jos tekstas nėra pateiktas), kur, kaip pažymėta šio sprendimo 40 punkte, nurodytos trys kumuliacinės sąlygos, kurios turi būti įvykdytos tam, kad būtų įgyta teisė į papildomą pensiją.
44 Antra, šio sprendimo 29 punkte minėto Sprendimo Purvis prieš Parlamentą 38 punkto antrame sakinyje konstatuota, kad 1990 m. birželio 12 d. taisyklių 1 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad Parlamento narių teisės į pensiją jiems visiškai priklauso, „kai patenkinamos jose numatytos sąlygos“. Jeigu lemiama būtų tik viena su baigimu eiti pareigas susijusi sąlyga, minėtame sakinyje nuoroda į „sąlygas“ (daugiskaita) neturėtų prasmės.
45 Trečia, šio sprendimo 29 punkte minėto Sprendimo Purvis prieš Parlamentą 50 punkto pirmajame sakinyje nurodyta, kad „Parlamento nariai teisę į papildomą pensiją įgyja sulaukę pensinio amžiaus, kuris pagal 1990 m. birželio 12 d. taisyklių 1 straipsnį yra 60 metų“. Tai, kad šiame sakinyje savo ruožtu nurodyta tik viena iš minėtoje teisės nuostatoje numatytų sąlygų, kuri skiriasi nuo minėtos sąlygos, paaiškinama tuo, kad šis sakinys suformuluotas norint paneigti konkretų ieškovo minėtoje byloje pateiktą argumentą ir toks paneigimas grindžiamas su amžiumi susijusiais motyvais. Todėl, atsižvelgiant į to paties sprendimo 37 punkto antrą sakinį, jis parodo, kad tuo atveju, kai atskirai minima viena iš 1990 m. birželio 12 d. taisyklių 1 straipsnio 1 dalyje nurodytų teisės į pensiją įgijimo sąlygų, tai nereiškia, kad ši sąlyga yra svarbesnė už kitas ar net lemiama.
46 Be to, savo ieškiniuose, kurie pateikti prieš paskelbiant šio sprendimo 29 punkte minėtą Sprendimą Purvis prieš Parlamentą, ieškovai patys rėmėsi argumentu, grindžiamu tuo, kad visi jie atskirai tenkino vieną iš 1990 m. birželio 12 d. taisyklių 1 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų, būtent sąlygą, susijusią su minimaliu įmokų mokėjimo periodu, ir tuo remdamiesi teigė, kad vien dėl šios aplinkybės jie įgijo teisę į pensiją, nepaisant jų amžiaus ir dienos, kurią baigė eiti Parlamento nario pareigas. Šis pagrindimas, kuriuo įmokų mokėjimas per minimalų laikotarpį painiojamas su teisės į pensiją įgijimo data, tik dar kartą parodo, kad teisę į pensiją galima įgyti tik tuo momentu, kai tenkinamos visos kumuliacinės minėto 1 straipsnio 1 dalyje nurodytos sąlygos.
47 Todėl, atsižvelgiant į tai, kad 2009 m. gegužės 27 d. nė vienas iš ieškovų nebuvo sulaukęs 60 metų, tą dieną nė vienas iš jų dar nebuvo įgijęs teisės į papildomą pensiją.
– Dėl teisės į papildomą pensiją anksčiau laiko – sulaukus 50 metų ir dėl teisės gauti dalį papildomos pensijos, mokamos kaip vienkartinė išmoka
48 Priešingai nei teisės į „normalią“ pensiją, kurią atitinkamas Parlamento narys įgyja tuo momentu, kai tenkina visas teisines sąlygas, numatytas 1990 m. birželio 12 d. taisyklių 1 straipsnio 1 dalyje (žr. šio sprendimo 44 punktą), atveju, tam, kad įgytų teisę į pensiją anksčiau laiko, be viso to, kas išvardyta, minėtų taisyklių ankstesnio 3 straipsnio pirmajame sakinyje buvo nurodyta, kad suinteresuotasis asmuo turi būti sulaukęs 50 metų ir pateikęs aiškų prašymą mokėti pensiją.
49 Nors iš tiesų dauguma ieškovų, būtent G. Berthu, D. R. Bowe, B. Donnelly, W. R. Inglewood, C. M. Oddy, N. Thomas-Mauro, V. Viola ir M. Van Putten, 2009 m. gegužės 27 d. jau buvo baigę eiti Parlamento nario pareigas, buvo vyresni nei 50 metų amžiaus ir iki 2009 m. balandžio 1 d. sprendimo įsigaliojimo 2009 m. gegužės 27 d. turėjo teisę prašyti mokėti papildomą pensiją anksčiau laiko, nė vienas iš jų iki nurodytos datos tokio prašymo nepateikė. Todėl jie negalėjo įgyti teisės į pensiją anksčiau laiko.
50 Kalbant apie teisę į dalį papildomos pensijos, mokamos kaip vienkartinė išmoka, pabrėžtina, kad tai nebuvo vienas iš pensijos mokėjimo būdų, kurį galėjo pasirinkti pagal sistemą apdrausti Parlamento nariai. Šį būdą galima buvo pasirinkti tik tuo atveju, kai teisė į pensiją jau egzistavo. Tačiau, kaip nurodyta, 2009 m. gegužės 27 d. ieškovai nebuvo įgiję teisės į papildomą pensiją arba teisės į papildomą pensiją anksčiau laiko. Todėl galimybės išmokėti dalį pensijos kaip vienkartinę išmoką panaikinimas negalėjo padaryti įtakos ieškovų įgytoms teisėms.
51 Kiti ieškovų argumentai negali paneigti šios išvados.
52 Pirma, ieškovai remiasi Parlamento narių statuto 27 straipsnio 2 dalimi, susijusia su pagal papildomo pensijų kaupimo sistemą įgytų teisių apsauga (žr. šio sprendimo 8 punktą), ir 2005 m. lapkričio 24 d. Parlamento generalinio sekretoriaus raštu, kuriame daroma nuoroda į minėtą nuostatą.
53 Šiuo atžvilgiu užtenka pabrėžti, kad Parlamento narių statutas įsigaliojo tik 2009 m. liepos 14 d. ir ieškovai patys tai pabrėžia savo ieškiniuose, todėl 2009 m. balandžio 1 d. sprendimui, kuris įsigaliojo iki 2009 m. liepos 14 d., šis straipsnis netaikomas. Be to, kaip konstatuota šio sprendimo 47, 49 ir 50 punktuose, ieškovai negalėjo pagrįsti nė vienos įgytos teisės apsaugos iki minėto sprendimo įsigaliojimo, t. y. 2009 m. gegužės 27 d. Todėl jie negali remtis Parlamento narių statuto 27 straipsnio 2 dalimi.
54 Antra, dublike ieškovai tvirtina, kad, atsižvelgiant į Parlamento narių funkcijų vykdymo specifiką, kiekvienas Parlamento nario kadencijos laikotarpis, einantis po ankstesnio (-ių) kadencijos laikotarpio (-ių), turi būti vertinamas atskirai, t. y. kiekvieno kadencijos laikotarpio pabaigoje įgyjamos teisės į pensiją už vieną kadencijos laikotarpį.
55 Šis pagrindas, nors ir netiesiogiai, tačiau neabejotinai grindžiamas išvada, kuri, kaip nurodo ieškovai, išplaukia iš šio sprendimo 29 punkte minėto Sprendimo Purvis prieš Parlamentą, t. y. kad teisė į papildomą pensiją įgyjama tuo momentu, kai Parlamento narys nustoja eiti pareigas, neatsižvelgiant į kitas 1990 m. birželio 12 d. taisyklių 1 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas (žr. šio sprendimo 29 punktą). Iš tiesų tik darant tokią prielaidą ir ypač neatsižvelgiant į normalų 60 metų pensinį amžių ieškovai galėjo automatiškai, pasibaigus kiekvienam vienas po kito einančiam jų kadencijos laikotarpiui, įgyti teisę į atskirą pensiją už draudimo įmokas, kurias jie mokėjo per kiekvieną iš tokių kadencijos laikotarpių.
56 Tačiau, kaip konstatuota šio sprendimo 40 punkte, teisė į papildomą pensiją atsiranda tik tuo momentu, kai atitinkamas Parlamento narys tenkina paskutinę iš 1990 m. birželio 12 d. taisyklių 1 straipsnio 1 dalyje nurodytų kumuliacinių sąlygų, kad ir kokia ji būtų. Visų ieškovų šiose bylose atveju sąlyga, kurią jie paskiausiai įvykdo, susijusi su amžiumi, nes visi jie mokėjo įmokas per minimalų laikotarpį, buvo baigę eiti Parlamento nario pareigas ir nė vienas jų dar nebuvo sulaukęs pensinio amžiaus (t. y. 60 metų iki 2009 m. liepos 14 d. ar 63 metų po šios datos). Todėl net darant prielaidą, kad teisę į pensiją, kaip reikalauja ieškovai, reikia apskaičiuoti atskirai už kiekvieną vienas po kito einantį ieškovų kadencijos laikotarpį, tuo remiantis negalima konstatuoti, kad šią teisę jie įgijo prieš įsigaliojant 2009 m. balandžio 1 d. sprendimui.
57 Todėl šį pagrindą reikia atmesti kaip nereikšmingą ir nereikia nagrinėti, ar, kaip teigia Parlamentas, minėtas pagrindas nepriimtinas ir nepagrįstas.
58 Trečia, ieškovai nurodo argumentą, susijusį su tuo, kad pereinamojo laikotarpio priemonės nėra piktnaudžiaujamojo pobūdžio. Šiuo klausimu šioje stadijoje pakanka nurodyti, kad toks argumentas aptariant su įgytų teisių pažeidimu susijusį ieškinių pagrindą nėra svarbus. Todėl jis bus analizuojamas nagrinėjant antrąjį ieškinių pagrindą.
59 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmą pirmojo ieškinių pagrindo dalį, susijusią su įgytų teisių pažeidimu, reikia atmesti.
Dėl antros dalies, susijusios su teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų pažeidimu
– Dėl kaltinimo, susijusio su teisinio saugumo principo pažeidimu
60 Dėl teisinio saugumo principo pažeidimo ieškovai remiasi trimis pagrindiniais argumentais. Pirma, jie teigia, kad priimdamas 2009 m. balandžio 1 d. sprendimą Biuras pažeidė su „sutartimi dėl papildomos pensijos“ susijusį teisinį saugumą, taip pat – sutarčių tęstinumo principą. Antra, ieškovų teigimu, Biuras nebuvo kompetentingas pakeisti 1990 m. birželio 12 d. taisykles. Trečia, ginčijami sprendimai buvo taikomi atgaline data.
61 Pirma, šiuo klausimu užtenka priminti, kad Bendrasis Teismas jau yra nusprendęs, jog papildomo pensijų kaupimo sistema patenka išimtinai į viešosios valdžios įgaliojimų, kurie suteikti Parlamentui, kad jis galėtų vykdyti Sutartimis jam pavestas funkcijas, sritį. Todėl iš šios sistemos Parlamentui ir jo nariams, kurie pagal ją yra apdrausti, kylančios teisės ir pareigos sietinos su juos jungiančiu statutiniu ryšiu, taigi jos kyla ne iš sutarčių, o pagal viešąją teisę, ir šio teiginio nepaneigia aplinkybė, kad suinteresuotasis asmuo laisvai pasirinko apsidrausti pagal šią sistemą (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 29 punkte minėto Sprendimo Purvis prieš Parlamentą 58–62 punktus).
62 Antra, Bendrasis Teismas konstatavo, kad Biuras turėjo kompetenciją priimti 2009 m. balandžio 1 d. sprendimą (šio sprendimo 29 punkte minėto Sprendimo Purvis prieš Parlamentą 63 ir 64 punktai).
63 Trečia, Bendrasis Teismas iš esmės konstatavo, kad 2009 m. balandžio 1 d. sprendimas negalėjo sukelti pasekmių prieš įsigaliodamas, nes jis turėjo įtakos tik Parlamento nariams, kurie nurodytą dieną dar nebuvo įgiję teisės į papildomą pensiją, todėl nebuvo taikomas atgaline data (šio sprendimo 29 punkte minėto Sprendimo Purvis prieš Parlamentą 65 ir 66 punktai).
64 Taigi visą su teisinio saugumo principo pažeidimu susijusį kaltinimą reikia atmesti kaip nepagrįstą.
– Dėl kaltinimo, susijusio su teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu
65 Ieškovai tvirtina, kad jie apsidraudė pagal papildomo pensijų kaupimo sistemą remdamiesi aiškiomis iš anksto nustatytomis sąlygomis ir kad Biuro siekiamas tikslas negali būti viršesnis už jų interesą išlaikyti savo įgytas teises. Be to, šiuos teisėtus lūkesčius sustiprina ASBL kaip pavyzdys 2001 m. balandžio 27 d. pateiktas apskaičiavimas, atliktas remiantis taisyklėmis, taikytomis prieš priimant 2009 m. balandžio 1 d. sprendimą. Galiausiai 2009 m. balandžio 1 d. Biuro sprendime Parlamentas pripažino turįs pareigą užtikrinti įsipareigojimų, prisiimtų papildomo pensijų kaupimo sistemos dalyvių atžvilgiu, laikymąsi, nepaisant fondo padėties.
66 Šiuo atžvilgiu užtenka priminti, jog Bendrasis Teismas jau yra nusprendęs, kad Parlamentas nesuteikė jokios garantijos, dėl kurios pagal papildomo pensijų kaupimo sistemą apdraustiems Parlamento nariams galėtų kilti teisėtų lūkesčių, kad pagal šią sistemą nustatytos sąlygos ateityje nebus pakeistos (šio sprendimo 29 punkte minėto Sprendimo Purvis prieš Parlamentą 70 punktas), kad 2001 m. balandžio 27 d. ASBL vertinimas nebuvo Parlamento vertinimas (šio sprendimo 29 punkte minėto Sprendimo Purvis prieš Parlamentą 71 punktas) ir kad per 2009 m. balandžio 1 d. susirinkimą Parlamento vardu prisiimtu Biuro įsipareigojimu užtikrinti pagal pensijų sistemą apdraustų Parlamento narių teisę gauti papildomą pensiją, kuri bus mokama iš fondo nelikus jame lėšų, siekiama tik užtikrinti Parlamento narių įgytas teises į pensiją tuo atveju, jeigu pensijų fonde visiškai neliktų lėšų dar neišmokėjus visų išmokų pagal fondo dalyvių įgytas teises į pensiją (šio sprendimo 29 punkte minėto Sprendimo Purvis prieš Parlamentą 73 punktas). Tačiau, kaip nurodyta šio sprendimo 47, 49 ir 50 punktuose, 2009 m. gegužės 27 d. ieškovai nebuvo įgiję teisių į pensiją.
67 Todėl reikia atmesti kaltinimą, susijusį su teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu, taigi ir visą pirmąjį ieškinių pagrindą.
Dėl antrojo ieškinių pagrindo, susijusio su proporcingumo ir vienodo požiūrio principų pažeidimu
Dėl kaltinimo, susijusio su proporcingumo principo pažeidimu
68 Ieškovai teigia, kad 2009 m. balandžio 1 d. sprendimas neproporcingai pažeidžia jų interesus. Taikant privalomos pensijos sistemą pastebima tendencija suteikti teisę į pensiją sulaukus 63 metų neturi reikšmės šioje byloje nagrinėjamos savanoriškai kaupiamos pensijos sistemos atveju. Be to, jie mano, kad neproporcinga panaikinti visus „specialius pensijų mokėjimo būdus“, numatytus ankstesniuose 1990 m. birželio 12 d. taisyklių 3 ir 4 straipsniuose. Konkrečiai kalbant, dalis teisių į pensiją kaip vienkartinę išmoką galėjo būti sumažinta, bet ne panaikinta, ir tai nebūtų sukėlę fondo finansavimo problemų.
69 Parlamentas su šiais argumentais nesutinka.
70 Pirmiausia primintina, kad pagal proporcingumo principą Sąjungos teisės aktai yra teisėti su sąlyga, kad jais įgyvendinamos priemonės tinkamos nagrinėjamų teisės aktų teisėtai siekiamam tikslui įgyvendinti ir neviršija to, kas būtina jam pasiekti, turint omenyje, kad, galint pasirinkti iš kelių tinkamų priemonių, paprastai reikia imtis mažiausiai suvaržančios (1996 m. birželio 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo NMB France ir kt. prieš Komisiją, T‑162/94, Rink. p. II‑427, 69 punktas).
71 Be to, primintina, kad teisės aktų leidėjas turi didelę diskreciją administruoti socialinės apsaugos sistemą (2006 m. lapkričio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Campoli prieš Komisiją, T‑135/05, Rink. VT p. I‑A‑2‑297 ir II‑A‑2‑1527, 71 ir 72 punktai ir 2007 m. birželio 19 d. Tarnautojų teismo sprendimo Davis ir kt. prieš Tarybą, F‑54/06, Rink. VT p. I‑A‑1‑165 ir II‑A‑1‑911, 65 punktas), kaip antai šioje byloje nagrinėjamą papildomo pensijų kaupimo sistemą. Tačiau šioje srityje tik akivaizdžiai netinkamas, atsižvelgiant į kompetentingai institucijai pavestą siekti tikslą, priimtos priemonės pobūdis gali paveikti tokios priemonės teisėtumą (žr. šio sprendimo 70 punkte minėtų Sprendimo NMB France ir kt. prieš Komisiją 70 punktą bei jame nurodytą teismo praktiką ir Sprendimo Campoli prieš Komisiją 143 punktą).
72 Galiausiai teisės akto teisėtumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į teisines ir faktines aplinkybes, esančias šio teisės akto priėmimo metu (žr. 2003 m. spalio 30 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutarties Akzo Nobel Chemicals ir Akcros Chemicals prieš Komisiją, T‑125/03 R ir T‑253/03 R, Rink. p. II‑4771, 69 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką; šiuo klausimu žr. 2001 m. gegužės 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo IECC prieš Komisiją, C‑449/98 P, Rink. p. I‑3875, 87 punktą ir 2000 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Alitalia prieš Komisiją, T‑296/97, Rink. p. II‑3871, 86 punktą). Todėl vertinant 2009 m. balandžio 1 d. sprendimu priimtų priemonių proporcingumą negalima atsižvelgti į vėlesnį galbūt teigiamą papildomo pensijų kaupimo fondo turto pasikeitimą.
– Dėl siekiamo tikslo teisėtumo
73 Kalbant apie 2009 m. balandžio 1 d. sprendimu siekiamo tikslo teisėtumą, reikia pabrėžti, kad priimdamas šį sprendimą Biuras nurodė keturis siektinus tikslus, t. y.:
– užtikrinti, kad įmokas pagal savanoriško pensijų kaupimo sistemą mokėję Parlamento nariai gautų pensiją pagal šią sistemą,
– kiek įmanoma išvengti finansinio poveikio Europos mokesčių mokėtojams,
– užtikrinti, kad visos išlaidos bus paskirstytos teisingai, tinkamai atsižvelgiant į būtinybę paaiškinti sprendimus visuomenei,
– kiek įmanoma išlaikyti pensijų fondo likvidumą.
74 Laikytina, kad įgyvendindamas savo kompetenciją reglamentuoti papildomo pensijų kaupimo sistemą (žr. šio sprendimo 29 punkte minėto Sprendimo Purvis prieš Parlamentą 63 ir 64 punktus) Parlamentas galėjo teisėtai siekti šių tikslų. Šiuo klausimu ypač primintina, kad papildomo pensijų kaupimo sistema grindžiama aktuariniu apskaičiavimu, pagal kurį bendra apdraustųjų ir Parlamento metinių įmokų suma iš principo turi padengti visas per tuos metus į pensiją įgytas teises, kur apdraustasis moka vieną trečdalį įmokų sumos, o Parlamentas – du trečdalius įmokų sumos (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 29 punkte minėto Sprendimo Purvis prieš Parlamentą 45 punktą). Šioje sistemoje paaiškėjus, kad pajamų iš fondo turto, kuriomis remiantis nustatytas įmokų dydis, prognozės pernelyg optimistinės, atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad įmokos, kurias anksčiau mokėjo apdraustieji ir Parlamentas, iš tiesų buvo pernelyg mažos, kad galima būtų finansuoti atitinkamas teises į pensiją. Taigi tam, kad sistemoje vėl būtų pusiausvyra, iš principo pagrįsta numatyti, kad prie to prisidėtų ir apdraustieji, ir Parlamentas.
75 Šiomis aplinkybėmis reikia atmesti ieškovų argumentą, kad su privalomos pensijos sistema susiję svarstymai nereikšmingi siekiant pateisinti didesnio pensinio amžiaus nustatymą pagal papildomo savanoriško pensijų kaupimo sistemą. Iš tiesų šiuo atžvilgiu iš 2009 m. balandžio 1 d. sprendimo 3 konstatuojamosios dalies matyti, kad tikėtina, jog 63 metų amžius kaip naujas pensinis amžius pasirinktas remiantis Parlamento narių statuto 14 straipsnyje numatytu pensiniu amžiumi. Taip pat, kaip matyti iš minėto sprendimo 1 ir 2 konstatuojamųjų dalių ir iš jo priėmimo momentu buvusių aplinkybių, sprendimas padidinti pensinį amžių pagal papildomo pensijų kaupimo sistemą iš esmės buvo grindžiamas papildomo pensijų kaupimo fondo sudėtinga finansine padėtimi, be kita ko, dėl staigaus numatomo nemokumo per trumpą laiką, o ne susirūpinimu dėl to, kad tam tikras pensinis amžius atitiktų tą, kuris numatytas kitose sistemose. Todėl šį argumentą reikia atmesti.
– Dėl galimybės priimtomis priemonėmis įgyvendinti nustatytą tikslą
76 Dėl galimybės priimtomis priemonėmis įgyvendinti nustatytą tikslą visų pirma reikia priminti pensijų fondo ekonominę padėtį 2009 m. pradžioje. Ši padėtis, be kita ko, aprašyta Biuro nariams skirto 2009 m. balandžio 1 d. Parlamento generalinio sekretoriaus rašto 4–6 punktuose ir 2009 m. balandžio 1 d. sprendimo 1 ir 2 konstatuojamosiose dalyse. Šią padėtį apibūdino tai, kad, be kita ko, dėl besitęsiančios finansų ir ekonomikos krizės ir numatant, kad 2009 m. liepos mėn. įsigaliojus Parlamento narių statutui apdraustieji, kurie nebus dar kartą išrinkti į Parlamentą, nustos mokėti įmokas, o investicijų grąža bus nepakankama, turimų lėšų gali nebepakakti įvykdyti įsipareigojimus mokėti pensijas.
77 Konkrečiai kalbant, nuo 2006 m. pabaigos iki 2009 m. pradžios fondo turto vertė sumažėjo 28,3 %, kaip tai matyti iš šios lentelės:
| | 2006 12 31 | 2007 06 30 | 2008 06 30 | 2008 09 30 | 2008 12 31 | 2009 02 28 |
Turto vertė (eurais) | 202 153 585 | 218 083 135 | 189 406 299 | 180 628 488 | 159 047 636 | 144 973 916 |
78 Be to, 2007 m. birželio 30 d. mokėtinos pensijos galėjo būti padengtos 92 %, o 2008 m. gruodžio 31 d. galėjo būti padengtos tik 63 %.
79 Taip pat, 2009 m. balandžio 1 d. Parlamento generalinio sekretoriaus rašte nuo 2009 m. rugpjūčio mėn. mėnesio išlaidos mokėtinoms pensijoms vertintos 1 mln. eurų. Kartu numatyta, kad nuo 2010 m. fondo lėšų nepakaks įvykdyti įsipareigojimus mokėti pensijas ir kad dėl to, norint jas mokėti, reikės parduoti turtą. Iš ataskaitų apie 2009 m. vasario 28 d. turimas pensijų fondo lėšas matyti, kad ASBL ir SICAV bendrai apskaičiuotos lėšos, kitaip tariant, lėšos, kuriomis, norint įvykdyti einamuosius įsipareigojimus, būtų galima disponuoti nedelsiant ir nepatiriant papildomų išlaidų, minėtą dieną sudarė maždaug 5 mln. eurų. 2009 m. balandžio 1 d. Parlamento generalinio sekretoriaus rašte daroma prielaida, kad 2023 m. fonde visiškai nebeliks lėšų.
80 Šios prognozės parengtos remiantis Parlamento ex ante imituota situacija 2009 m. balandžio 1 d. atsižvelgiant į šios institucijos užsakytą nepriklausomą aktuarinę studiją, kurioje vertinta 2007 m. birželio 30 d. fonde buvusi padėtis (toliau – pradinė studija) ir jos pasikeitimai 2008 m. gruodžio 31 d. ir 2009 m. vasario 28 d. Remiantis šia imituota situacija nustatyta, kad per antrąjį 2009 m. pusmetį dėl pensijos bus kreipęsi 105 pagal papildomo pensijų kaupimo sistemą apdrausti Parlamento nariai. Šis skaičius nustatytas atsižvelgiant tik į apdraustuosius, kuriems 60 m. turėjo sukakti per 2009 m. antrąjį pusmetį, ir į tai, kad vidutiniškai 50 % Parlamento narių išrenkami kitai kadencijai. Jeigu visi šie 105 Parlamento nariai prašytų 25 % savo papildomai sukauptos pensijos gauti kaip vienkartinę išmoką, fondui tai reikštų maždaug 7,9 mln. eurų papildomų išlaidų, dėl ko jis turėtų parduoti dalį savo turto daug mažesne kaina dėl ekonomikos krizės, atsižvelgiant į tai, kad turima nedaug lėšų. Tačiau taip imituojant situaciją neatsižvelgta į tai, kad buvę Parlamento nariai galėjo prašyti išleisti juos į pensiją anksčiau laiko – sulaukę 50 metų, nes anksčiau šia galimybe retai naudotasi.
81 Iš viso to matyti, kad 2009 m. balandžio 1 d. sprendimu sudaryta galimybė įgyvendinti daugelį šio sprendimo 73 punkte numatytų tikslų arba bent jau prisidėti prie jų įgyvendinimo.
82 Iš tiesų ir dėl pensinio amžiaus padidinimo trejais metais, ir dėl galimybės dalį pensijos gauti kaip vienkartinę išmoką ir išėjimo į pensiją anksčiau laiko panaikinimo reikėjo atidėti mokėjimus, kuriuos, to nepadarius, pensijų fondas būtų privalėjęs atlikti nuo antrojo 2009 m. pusmečio. Taigi šios priemonės leido nedelsiant išvengti pensijų fondo nemokumo, vertybinių popierių pardavimo nepalankiomis sąlygomis ir nemažų praradimų pardavus turtą; taip įgyvendintas ketvirtasis iš šio sprendimo 73 punkte numatytų tikslų.
83 Be to, priešingai nei kitos dvi priemonės, pensinio amžiaus padidinimas nebuvo neutralus, kiek tai susiję su aktuarine pensijų, kurių galėjo tikėtis atitinkami apdraustieji, verte, nes dėl to pensijų gavimo laikotarpis sutrumpėjo trejais metais, nors ir išlaikyta mėnesinė būsimiems pensininkams mokėtina suma. Todėl pasitelkus šią priemonę taip pat galima buvo geriau padengti mokėtinų pensijų procentą, palyginti su šio sprendimo 78 punkte nurodytais skaičiais, ir taip prisidėti prie šio sprendimo 73 punkte nurodytų pirmojo, antrojo ir trečiojo tikslų įgyvendinimo.
84 Apskritai kalbant, ieškovai neginčijo, kad, kaip nurodyta šio sprendimo 76–79 punktuose, pensijų fondo ekonominė padėtis buvo sudėtinga, tačiau jie rėmėsi dviem argumentais, kuriais siekė užginčyti numatyto lėšų stygiaus mastą ir turimų lėšų sumą, kurią nustatė Biuras.
85 Pirma, ieškovai daro nuorodą į ištrauką iš šio sprendimo 80 punkte nurodytos pradinės studijos. Iš šios ištraukos iš esmės matyti, kad apdraustojo pasirinkimas dalį savo pensijos gauti kaip vienkartinę išmoką aktuariniu požiūriu beveik neutralus ir dėl to nesusidaro joks pensijų fondo finansavimo stygius.
86 Šiuo atžvilgiu pirmiausia primintina, kad Bendrasis Teismas jau konstatavo, jog pradinė studija, be kita ko, paremta prielaida, kad fondo turtas per metus atneš 6,99 % pelno, ir ši prielaida padaryta remiantis fondo raida iki 2007 m. birželio 30 d., nors nuo 2007 m. birželio 30 d. iki 2009 m. vasario 28 d. turto vertė faktiškai nuolat mažėjo. Tuo remdamasis Bendrasis Teismas nusprendė, kad šios studijos išvados visiškai nereikšmingos atsižvelgiant į finansinę papildomo pensijų kaupimo fondo padėtį 2009 m. balandžio 1 d. sprendimo priėmimo dieną (šio sprendimo 29 punkte minėto Sprendimo Purvis prieš Parlamentą 103 ir 104 punktai).
87 Antra, bet kuriuo atveju ieškovų cituojama ištrauka iš pradinės studijos susijusi tik su dalies pensijos mokėjimu kaip vienkartinės išmokos, o ne su išėjimu į pensiją anksčiau laiko ar pensinio amžiaus padidinimu.
88 Todėl argumentą, grindžiamą pradinės studijos ištrauka, reikia atmesti.
89 Antra, ieškovai teigia, kad 2009 m. vasario 28 d. pensijų fondo likvidus turtas sudarė maždaug 8 mln., o ne 5 mln. eurų, kaip tvirtina Parlamentas (žr. šio sprendimo 79 punktą). Šiuo klausimu jie nurodo, kad Biuras padarė akivaizdžią vertinimo klaidą. Ieškovai remiasi 2011 m. kovo mėn. susirašinėjimu elektroniniais laiškais. Pirmąjį elektroninį laišką pensijų fondo investicijų komiteto narys 2011 m. kovo 30 d. išsiuntė pensijų fondo administratoriui, kuriame, be kita ko, nurodė:
„2009 m. vasario mėn. bendra likvidaus turto vertė buvo maždaug 8 mln. eurų:
SICAV likvidusis turtas 6 885 045 eurai (įskaitant 3 869 848 eurus (2009 m. 2009 2 27 NAV paketo 11 psl.),
ASBL likvidusis turtas 1 172 163 eurai.“
90 Šiuo klausimu primintina, kad Bendrasis Teismas jau nusprendė, jog neabejotina, kad 2011 m. kovo 30 d. elektroniniame laiške 8 mln. eurų likvidaus turto vertė nurodyta turtą, kuriuo būtų galima disponuoti nedelsiant ir nepatiriant išlaidų, supainiojus su grynųjų pinigų investicijomis investicinėse sąskaitose, tačiau šiais pinigais negalima būtų nepatiriant išlaidų nedelsiant disponuoti (šio sprendimo 29 punkte minėto Sprendimo Purvis prieš Parlamentą 111 punktas).
91 Todėl argumentą, grindžiamą šiuo susirašinėjimu elektroniniais laiškais, kaip ir kaltinimą, grindžiamą tariama akivaizdžia vertinimo klaida, reikia atmesti.
– Dėl mažiausiai suvaržančios priemonės parinkimo
92 Kalbėdami apie mažiausiai suvaržančios priemonės parinkimą ieškovai, pirma, nurodo, kad neproporcinga visiškai panaikinti pagal papildomo pensijų kaupimo sistemą apdraustų asmenų galimybę dalį pensijos gauti kaip vienkartinę išmoką, nes greičiausiai egzistavo galimybė apriboti pensijos, kuri galėtų būtų kapitalizuota iš anksto arba išmokant vienkartinę sumą, procentinę dalį.
93 Viena vertus, pabrėžtina, kad šio sprendimo 79 punkte pateikti apytikriai skaičiavimai paremti prielaida, kad visi 105 buvę Parlamento nariai, kurie buvo apdrausti pagal papildomo pensijų kaupimo sistemą ir galėjo kreiptis dėl pensijos mokėjimo per antrąjį 2009 m. pusmetį, pasirinks gauti maksimalią sumą, būtent 25 % savo pensijos kaip vienkartinę išmoką. Iš tiesų šis skaičius atitiko blogiausią prielaidą ir egzistavo galimybė, kad per antrąjį 2009 m. pusmetį faktinės fondo išlaidos bus mažesnės. Tačiau bet kuriuo atveju minėtos prielaidos nebuvo galima atmesti.
94 Kita vertus, kaip nurodyta šio sprendimo 80 punkte, atliekant šiuos skaičiavimus neatsižvelgta į galimus prašymus mokėti pensiją anksčiau laiko ir taip atmesta nors ir ribota, tačiau reali pensijų fondui kilusi finansinė rizika. Šiuo klausimu pabrėžtina, kad esant tokiai ekonominei pensijų fondo padėčiai, kuri buvo aprašyta, reikėjo imtis apdairių veiksmų, kurie leistų trumpuoju laikotarpiu maksimaliai išlaikyti likvidųjį turtą. Šiomis aplinkybėmis taip pat primintina, kad dalies pensijos mokėjimo kaip vienkartinės išmokos ir išėjimo į pensiją anksčiau laiko panaikinimas aktuariniu požiūriu buvo neutralios priemonės. Todėl šių galimybių panaikinimas turi būti laikomas pagal papildomo pensijų kaupimo sistemą apdraustus asmenis nedaug varžančia priemone.
95 Iš to matyti, kad nei galimybės dalį pensijos išmokėti kaip vienkartinę išmoką panaikinimas, nei išėjimo į pensiją anksčiau laiko panaikinimas negali būti laikomi akivaizdžiai netinkamais, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 71 punkte nurodytą teismų praktiką, pasiekti 2009 m. balandžio 1 d. sprendimu užsibrėžtus šio sprendimo 73 punkte įvardytus tikslus. Todėl šios priemonės atitiko proporcingumo principą.
96 Antra, ieškovai teigia, kad norint užtikrinti, jog pensinio amžiaus padidinimas trejais metais būtų proporcingas, reikėjo taikyti pereinamojo laikotarpio priemones.
97 Pirma, šiuo klausimu pabrėžtina, kad 2009 m. balandžio 1 d. sprendime buvo numatyta pereinamojo laikotarpio priemonė. Nors iš tiesų nuo pirmos septintosios kadencijos Parlamento dienos pensinis amžius iš principo padidintas iki 63 metų, apdraustieji, kurie nurodytą dieną buvo sulaukę 60 metų amžiaus, dar galėjo per trijų mėnesių laikotarpį prašyti suteikti jiems pensiją. Taigi ieškovai reikalauja papildomų pereinamojo laikotarpio nuostatų, kurios būtų taikomos buvusiems Parlamento nariams, 2009 m. liepos 14 d. dar nesulaukusiems 60 metų amžiaus.
98 Antra, svarbu priminti, kad, kaip nurodyta šio sprendimo 74 punkte, tuo atveju, jeigu pagal fondo administruojamą pensijų sistemą paaiškėtų, kad pajamų iš fondo turto, kuriomis remiantis nustatytas įmokų dydis, prognozės pernelyg optimistinės, atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad ankstesnės įmokos iš tiesų buvo pernelyg mažos, kad galima būtų finansuoti atitinkamas teises į pensiją. Taigi tam, kad sistemoje vėl būtų pusiausvyra, iš principo pagrįsta numatyti, kad prie to prisidėtų ir apdraustieji, ir Parlamentas.
99 Nagrinėjamu atveju, kalbant apie Parlamento įmokas pabrėžtina, kad pagal 2009 m. balandžio 1 d. sprendimą viena vertus, 1990 m. birželio 12 d. taisyklių 1 straipsnio 5 ir 6 dalyse numatytais atvejais, t. y. kai apdraustasis nusprendžia nebepriklausyti sistemai ir prašyti grąžinti jo įmokas, Parlamentas atsisakė sąlygų, pagal kurias galėjo reikalauti, kad jam būtų grąžinta jo sumokėtų įmokų dalis; taigi nurodytais atvejais minėta dalis atiteko pensijų fondui, ir, kita vertus, jis užtikrino pagal papildomo pensijų kaupimo sistemą apdraustų Parlamento narių teisę gauti pensiją net visiškai nelikus lėšų pensijų fonde.
100 Šiuo klausimu nesvarbu, ar, kaip vykstant teismo posėdžiui tvirtino ieškovai, tokį įsipareigojimą Parlamentas prisiėmė dar iki 2009 m. balandžio 1 d. sprendimo. Iš tiesų net darant prielaidą, kad taip buvo, reikia atsižvelgti į aplinkybę, kad, nepaisant šiuo sprendimu nustatytų priemonių, galima buvo numatyti, kad pensijų fonde visiškai neliks lėšų pirma laiko.
101 Iš pradinės studijos matyti, kad pensijų fondas turės atlikti mokėjimus pagal papildomo pensijų kaupimo sistemą iki 2088 metų. Tačiau atsižvelgiant į situaciją 2009 m. gruodžio 31 d. 2010 m. balandžio mėn. parengtoje papildomo pensijų kaupimo fondo aktuarijaus ataskaitoje, kurios išvadų bylos šalys neginčijo, nurodyta, kad, atsižvelgiant į priemones pagal 2009 m. balandžio 1 d. sprendimą, fondo visų lėšų išnaudojimo data perkelta tik trejiems metams, iki 2026 metų, visų pirma dėl išskirtinio 17 % pelno 2009 metais.
102 Todėl visiškai tikėtina, kad nuo 2026 m. iki 2088 m. Parlamentas turės padengti visas pensijų fondo išlaidas.
103 Dėl pagal papildomo pensijų kaupimo sistemą apdraustų asmenų įmokų šio sprendimo 94 punkte nurodyta, kad galimybių gauti pensiją anksčiau laiko arba dalį pensijos gauti kaip vienkartinę išmoką panaikinimas aktuariniu požiūriu yra neutralus. Todėl pensinio amžiaus padidinimas buvo vienintelė priemonė, kuri turėjo įtakos pensijų, kurias apdraustieji galėjo tikėtis gauti, vertei ir dėl to šią priemonę galima buvo laikyti turinčia įtakos apdraustųjų įgyjamoms teisėms.
104 Trečia, reikia pabrėžti, kad, kaip nurodo Parlamentas, bet kokios pereinamojo laikotarpio priemonės nustatymas keltų grėsmę 2009 m. balandžio 1 d. sprendime numatytų tikslų įgyvendinimui. Tai ypač taikytina pensinio amžiaus padidinimo atvejui, kuriuo, be kita ko, papildomos pensijos mokėjimo visiems apdraustiesiems, kurie nebebuvo Parlamento nariai ir 2009 m. liepos 14 d. dar nebuvo sulaukę 60 metų amžiaus, pradžia nukelta trejiems metams, taip prisidedant prie fondo likvidumo išlaikymo. Iš tiesų nustačius šiems apdraustiesiems pereinamojo laikotarpio priemones pastarieji galėtų anksčiau prašyti mokėti jiems papildomą pensiją.
105 Šiomis aplinkybėmis reikia atsižvelgti ir į tai, kad 2009 m. numatyta panaikinti Parlamento narių papildomo pensijų kaupimo sistemą. Viena vertus, pagal Parlamento narių statuto 27 straipsnio 4 dalį (žr. šio sprendimo 8 punktą) 2009 m. liepos 13 d. šeštosios kadencijos Parlamentui baigus darbą nebebuvo įmanoma pagal šią sistemą apdrausti naujų asmenų. Kita vertus, nuo nurodytos datos pensijų fondas nebegavo didelės apdraustųjų, kurie nebuvo pakartotinai išrinkti į Parlamentą, dalies įmokų. Galiausiai pagal šio sprendimo 97 punkte nurodytą pereinamojo laikotarpio nuostatą pakartotinai į Parlamentą neišrinkti apdraustieji asmenys, kurie buvo sulaukę 60 metų amžiaus ar vyresni, galėjo prašyti pensijos nuo 2009 m. liepos 14 d.
106 Todėl nebuvo galimybės laipsniškai, per kelerius metus atkurti Parlamento narių papildomo pensijų kaupimo sistemos pusiausvyros numatant palankesnes pereinamojo laikotarpio priemones. Atvirkščiai, neišvengiamai reikėjo imtis priemonių, kurios nedelsiant užtikrintų, kad bus išlaikytas likvidaus turto lygis, leisiantis išvengti išankstinio pensijų fondo turto pardavimo. Tokiomis aplinkybėmis dėl bet kokio papildomų teisių suteikimo apdraustiesiems, kuriems netrukus būtų sukakę 60 metų, galėjo kilti rizika, kad nebus įgyvendinti 2009 m. balandžio 1 d. sprendimu siekiami tikslai. Todėl atsižvelgiant į tai, kad mažiau suvaržančių priemonių nepakaktų siekiant tokia pačia apimtimi įgyvendinti skirtingus šio sprendimo 73 punkte nurodytus tikslus, buvo pagrįsta imtis priemonių, turinčių įtakos įgyjamoms teisėms į pensiją, būtent padidinti pensinį amžių ir tai padaryti nenumatant apdraustiesiems, kuriems po 2009 m. liepos 14 d. greitai būtų sukakę 60 metų, pereinamojo laikotarpio priemonių.
107 Šiuo klausimu taip pat reikia nurodyti, kad padidinus pensinį amžių neviršyta to, kas būtina siekiant minėtų tikslų, kaip to reikalaujama pagal šio sprendimo 70 punkte nurodytą teismo praktiką. Iš tikrųjų, kaip nurodyta šio sprendimo 100 ir 101 punktuose, pasitelkus šią priemonę galima buvo tik nukelti visų fondo lėšų išnaudojimo pirma laiko datą, nors tai buvo tik prielaida. Todėl, be kita ko, tikslas „kiek įmanoma išvengti finansinio poveikio Europos mokesčių mokėtojams“ nevisiškai pasiektas. Taigi a fortiori pagal 2009 m. balandžio 1 d. sprendimą nustatytos priemonės negali būti laikomos akivaizdžiai netinkamomis siekiant šio sprendimo 73 punkte nurodytų tikslų, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 71 punkte nurodytą teismų praktiką.
108 Galiausiai, trečia, ieškovai teigia, kad pereinamojo laikotarpio priemonių nesiėmimo negalima pateisinti atsižvelgiant į proporcingumo principą, kiek tai susiję su 2009 m. balandžio 1 d. sprendimu siekiamu tikslu, nes jame nenurodyti jokie svarbūs motyvai, kuriais remiantis galima būtų patikrinti, ar tokios priemonės keltų grėsmę šiam tikslui. Vykstat teismo posėdžiui jie nurodė, kad minėtas sprendimas priimtas nepasikonsultavus su ASBL administracinės tarybos nariais. Šiuo atžvilgiu užtenka pabrėžti, kad iš tiesų 2009 m. balandžio 1 d. sprendimo 1 ir 2 konstatuojamosiose dalyse tik trumpai aptariama finansinė pensijų fondo padėtis, tačiau iš jų visiškai aišku, kad būtina kiek įmanoma išlaikyti šio fondo likvidumą. Kaip matyti iš šio sprendimo 104–106 punktuose pateiktų teiginių, būtent šis poreikis pateisina tai, kad 2009 m. balandžio 1 d. sprendime Biuras nenumatė papildomų pereinamojo laikotarpio priemonių. Be to, prieš priimant minėtą sprendimą finansinė pensijų fondo padėtis ir jai pataisyti numatytos priemonės buvo nuodugniai apsvarstytos keliuose susirinkimuose, kuriuose dalyvavo minėto fondo vadovai ir ASBL atstovai. Paskutinis susirinkimas įvyko 2009 m. kovo 31 d. Šiomis aplinkybėmis ieškovai negali pagrįstai remtis tuo, kad nenurodyti svarbūs motyvai, kurie pateisintų pereinamojo laikotarpio priemonių nebuvimą.
109 Todėl reikia atmesti kaltinimą, susijusį su proporcingumo principo pažeidimu.
Dėl kaltinimo, susijusio su vienodo požiūrio principo pažeidimu
110 Ieškovai teigia, kad 2009 m. balandžio 1 d. sprendimas yra diskriminuojantis, nes juo padidinamas pensinis amžius ir nenumatytos pereinamojo laikotarpio priemonės. Šiuo atžvilgiu ieškovai pateikia du pavyzdžius, susijusius su Bendrijos pensijų sistemų pakeitimu, kurio atveju Europos Sąjungos Taryba numatė pereinamojo laikotarpio priemones. Be to, palyginti su Parlamento nariais, kuriems 60 metų sukako iki 2009 m. liepos 14 d. ir kurie galėjo gauti papildomą pensiją iš karto, kai sulaukė 60 metų, diskriminuojami tie Parlamento nariai, kuriems 60 metų sukako po nurodytos datos ir kurių įgytoms teisėms į pensiją bus taikomi visi iš 2009 m. balandžio 1 d. sprendimo kylantys apribojimai. Nors Parlamento nariai, kuriems 60 metų sukako iki 2009 m. liepos 14 d., kiek tai susiję su įgytomis teisėmis ir teisėtais lūkesčiais, nesiskiria nuo jaunesnių Parlamento narių ir, be kita ko, nuo tų, kurie iki šios datos tenkino sąlygas gauti pensiją anksčiau laiko arba kuriems 60 metų būtų sukakę netrukus.
111 Parlamentas šiuos argumentus ginčija.
112 Pagal nusistovėjusią teismų praktiką vienodo požiūrio principas pažeidžiamas tuo atveju, kai dvi asmenų kategorijos, kurių faktinė ir teisinė padėtis iš esmės nesiskiria, vertinamos skirtingai arba kai skirtingos situacijos vertinamos vienodai (1994 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo La Pietra prieš Komisiją, T‑100/92, Rink. VT p. I‑A‑83 ir II‑275, 50 punktas ir 1997 m. balandžio 16 d. Sprendimo Kuchlenz-Winter prieš Komisiją, T‑66/95, Rink. p. II‑637, 55 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. 2004 m. gruodžio 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo E prieš Komisiją, T‑251/02, Rink. VT p. I‑A‑359 ir II‑1643, 123 punktą).
113 Be to, srityje, kur teisės aktų leidėjas turi didelę diskreciją, teismas, kontroliuodamas, ar laikomasi vienodo požiūrio ir nediskriminavimo principų, tik patikrina, ar atitinkama institucija neskirstė asmenų neobjektyviai arba akivaizdžiai neadekvačiai (šio sprendimo 71 punkte minėtų sprendimų Campoli prieš Komisiją 97 punktas ir Davis ir kt. prieš Tarybą 65 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).
114 Nagrinėjamu atveju pabrėžtina, kad, pirma, papildomo pensijų kaupimo sistemos pakeitimus ieškovai lygina su Sąjungos pareigūnų pensijų sistemos pakeitimais, padarytais įsigaliojus 2004 m. kovo 22 d. Tarybos reglamentui (EB, Euratomas) Nr. 723/2004, iš dalies keičiančiam Europos Bendrijų pareigūnų tarnybos nuostatus ir kitų Europos Bendrijų tarnautojų įdarbinimo sąlygas (OL L 124, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 2 t., p. 130), ir su Europos Komisijos ir Sąjungos teismų narių pensijų sistemos pakeitimais, padarytais įsigaliojus 2004 m. balandžio 30 d. Tarybos reglamentui (EB, Euratomas) Nr. 1292/2004, iš dalies keičiančiam Reglamentą Nr. 422/67/EEB, Nr. 5/67/Euratomas, nustatančiam Komisijos pirmininko ir narių, Teisingumo Teismo pirmininko, teisėjų, generalinių advokatų ir sekretoriaus [kanclerio] bei Pirmosios instancijos teismo pirmininko, narių ir sekretoriaus [kanclerio] tarnybines pajamas (OL L 243, p. 23; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 5 t., p. 116). Šitaip jie siekia įrodyti, kad jiems, kaip ir asmenims, kuriems skirti minėti reglamentai, turėjo būti taikomos pereinamojo laikotarpio priemonės.
115 Šiuo klausimu, pirma, kiek tai susiję su Komisijos ir Sąjungos teismų nariams, ėjusiems pareigas iki 2004 m. gegužės 1 d., pagal Reglamentą Nr. 1292/2004 numatytomis pereinamojo laikotarpio priemonėmis, konstatuotina, kad jomis negalima remtis šioje byloje, nes jos susijusios ne su pensinio amžiaus padidinimu, o tik su per metus sukauptų teisių į pensiją sumažinimu.
116 Antra, dėl Sąjungos pareigūnų pensijų sistemos pakeitimo pasakytina, kad Reglamentu Nr. 723/2004 atliktas pensinio amžiaus padidinimas nuo 60 iki 63 metų 2004 m. gegužės 1 d. dirbusiems pareigūnams taikytas tik su sąlyga, kad jiems dar nėra sukakę 30 metų. Nurodytą dieną dirbusiems pareigūnams, kuriems buvo sukakę 30–49 metai, pensinis amžius didėjo laipsniškai, pagal amžių, nuo 62 metų ir 8 mėnesių iki 60 metų ir 2 mėnesių. Galiausiai 2004 m. gegužės 1 d. dirbusiems pareigūnams, kuriems buvo sukakę 50 metų arba kurie turėjo 20 metų tarnybos stažą, pensinis amžius išliko 60 metų.
117 Iš esmės pagal Reglamentą Nr. 723/2004 priimtos pereinamojo laikotarpio priemonės, viena vertus, nebuvo taikomos kai kuriems pakeitimų įsigaliojimo dieną dirbusiems pareigūnams ir, kita vertus, pagal šias priemones pakeitimai buvo taikoma laipsniškai, nelygu dirbančių pareigūnų amžius tokių pakeitimų įsigaliojimo dieną.
118 Šiomis aplinkybėmis, pirma, vis dėlto pabrėžtina, kad senatvės pensija, kurios gali tikėtis Sąjungos pareigūnai, dažniausiai yra pagrindinis ar net vienintelis senatvėje gaunamų pajamų šaltinis, kuriuo pasinaudoti jie turi teisę dėl savo profesinės veiklos. Tačiau Parlamento nario pareigų ėjimas paprastai nėra vienintelė vykdyta profesinė veikla. Taigi paprastai šios Parlamento nario pareigos einamos prieš kitą šio asmens profesinės veiklos laikotarpį, po jo arba paraleliai su kita profesine veikla. Todėl pagal nagrinėjamu atveju ginčijamą sistema mokama papildoma pensija paprastai yra tik buvusių Parlamento narių senatvėje gaunamų pajamų dalis, ir šie asmenys paprastai yra įgiję teises į pensiją jiems vykdant kitą profesinę veiklą. Iš to matyti, kad papildomo pensijų kaupimo sistemos pakeitimas apdraustiesiems negali daryti tokios įtakos, kokią Sąjungos pareigūnų pensijų sistemos pakeitimas daro tokiems pareigūnams.
119 Antra, Sąjungos pareigūnų pensijų sistemos pakeitimas pagal Reglamentą Nr. 723/2004 buvo grindžiamas kitais motyvais, nei nurodytieji 2009 m. balandžio 1 d. sprendime, kuriais buvo grindžiami Parlamento narių papildomo pensijų kaupimo sistemos pakeitimai.
120 Kalbant apie pensinio amžiaus padidinimą pagal Sąjungos pareigūnų pensijų sistemą, pabrėžtina, jog Reglamento Nr. 723/2004 29 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad „dėl demografinių pokyčių ir kintančios suinteresuotų gyventojų amžiaus struktūros vis didesnė našta tenka Bendrijos pensijų sistemai ir atsiranda poreikis didinti pensinį amžių bei mažinti kasmet sukaupiamų pensijų dydį, tačiau jau dirbantiems pareigūnams turėtų būti taikomos pereinamojo laikotarpio priemonės“. Iš šios konstatuojamosios dalies aiškiai matyti, kad pareigūnų pensinio amžiaus padidinimas ir per metus įgytų teisių į pensiją sumažinimas reiškia, kad pensijų sistema pritaikoma prie besikeičiančios demografinės situacijos, o ne tai, kad šių priemonių imtasi dėl staiga šią sistemą ištikusios krizės. Esant tokiai situacijai buvo galima ar net būtina numatyti pakeitimų įsigaliojimo momentu dirbantiems pareigūnams taikytinas pereinamojo laikotarpio priemones.
121 Tačiau, kaip nurodyta šio sprendimo 75 punkte, iš 2009 m. balandžio 1 d. sprendimo 1 ir 2 konstatuojamųjų dalių ir iš visų jo priėmimo momentu buvusių aplinkybių matyti, kad šis sprendimas, visų pirma sprendimas padidinti pensinį amžių pagal papildomo pensijų kaupimo sistemą, iš esmės buvo grindžiamas neišvengiama papildomo pensijų kaupimo fondo likvidumo krize. Šią krizę lėmė ne laipsniškas gyventojų skaičiaus didėjimas, bet, viena vertus, su finansų krize susiję veiksniai, dėl kurių labai sumažėjo fondo turto vertė, ir, kita vertus, nebuvimas pusiausvyros tarp pagal šią sistemą gaunamų sumažėjusių pajamų, nes 2009 m. prasidėjus septintajai Parlamento kadencijai nebuvo naujų apdraustųjų, ir pagal šią sistemą patiriamų išlaidų, padidėjusių dėl didelio skaičiaus į pensiją neišvengiamai išėjusių Parlamento narių, kurie nebuvo pakartotinai išrinkti į Parlamentą. Šiuo klausimu pabrėžtina, kad toks pusiausvyros nebuvimas neatskiriamas nuo papildomo pensijų kaupimo sistemos dėl laikino jos pobūdžio; šis pusiausvyros nebuvimas lėmė laipsnišką minėtos sistemos panaikinimą nuo Parlamento narių statuto įsigaliojimo prasidėjus septintajai Parlamento kadencijai, t. y. 2009 m. liepos 14 d.
122 Taigi, priešingai situacijai 2004 m. Sąjungos pareigūnų pensijų sistemoje, situacija papildomo pensijų kaupimo fonde 2009 m. pradžioje reikalavo imtis itin skubių veiksmų, ir tai pateisino aplinkybę, kad pereinamojo laikotarpio priemonės, skirtos pagal papildomo pensijų kaupimo sistemą apdraustiems asmenims, būtų kuo minimalesnės. Šiuo atžvilgiu taip pat reikia nurodyti, kad atsižvelgiant į tai, jog nuo 2009 m. liepos 14 d. nebebuvo naujų pagal papildomo pensijų kaupimo sistemą apdraustų asmenų, pagal 2009 m. balandžio 1 d. sprendimą priimtos priemonės faktiškai buvo skirtos tik minėtą dieną pagal šią sistemą jau apdraustiems Parlamento nariams. Tokiomis aplinkybėmis nustačius ankstesniems apdraustiesiems taikytinas papildomas pereinamojo laikotarpio priemones, kurios būtų panašios į priemones, pagal Reglamentą Nr. 723/2004 numatytas pareigūnams, nustatytos priemonės prarastų bet kokią prasmę.
123 Iš to matyti, jog atsižvelgiant į tai, kad papildomo pensijų kaupimo sistemos pakeitimai buvo grindžiami ypatinga skuba, vyravusia 2009 m. pradžioje, kiek tai susiję su likvidumu ir teisių į pensiją padengimo mastu, ieškovų padėtis nepanaši į Sąjungos pareigūnų, kuriems turėjo įtakos jų pensijų sistemos pakeitimai, padaryti Reglamentu Nr. 723/2004, padėtį.
124 Taigi, viena vertus, Parlamento narių ir, kita vertus, Sąjungos pareigūnų faktinė ir teisinė padėtis iš esmės skyrėsi, todėl nustatant pereinamojo laikotarpio priemones jie galėjo būti vertinami skirtingai.
125 Antra, Parlamento narius, kuriems 60 metų sukako iki 2009 m. liepos 14 d. ir kurie galėjo prašyti mokėti jiems pensiją sulaukę 60 metų, ieškovai lygino su Parlamento nariais, kuriems 60 metų sukako po šios datos ir kurie galėjo prašyti mokėti jiems pensiją tik sulaukę 63 metų. Pirmoji grupė galėjo prašyti mokėti jiems papildomą pensiją nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d., o antroji grupė turėjo laukti ne trumpiau kaip iki 2012 m. rugpjūčio 1 d. Taigi dėl nedidelio amžiaus skirtumo papildomos pensijos mokėjimas galėjo būti nukeltas trejiems metams ir, kaip nurodo bylos šalys, į tokią padėtį pakliuvo apie šimtas iš daugiau kaip 1 000 pagal papildomo pensijų kaupimo sistemą apdraustų asmenų.
126 Tokia situacija susidarė kartu pritaikius 1990 m. birželio 12 d. taisyklių 1 straipsnio 1 ir 1a dalis, pakeistas 2009 m. balandžio 1 d. sprendimu. Šiuo sprendimu buvo numatyta galutinė data, nuo kurios turėjo būti taikomas padidintas 63 metų pensinis amžius, būtent 2009 m. liepos 14 d., ir apdraustieji, kuriems iki šios datos sukako 60 metų ir kurie nebuvo (pakartotinai) išrinkti į septintosios kadencijos Parlamentą, galėjo prašyti mokėti jiems papildomą pensiją nuo 2009 m. liepos 14 d.
127 Vykstant teismo posėdžiui Parlamentas nurodė, kad iš tiesų pagal 2009 m. balandžio 1 d. sprendimą priimtų priemonių neigiamą poveikį teko patirti tik 10 % pagal papildomo pensijų kaupimo sistemą apdraustų asmenų, ir vis dėlto manyta, kad ši priemonė yra mažiausiai suvaržanti, palyginti su priemonėmis, darančiomis įtaką mėnesinei pensijų sumai, kaip antai visuotinis mėnesinės pensijos sumos sumažinimas, kurį pajustų visi apdraustieji, įskaitant tuos, kurie jau gauna papildomą pensiją.
128 Šiuo atžvilgiu pirmiausia pabrėžtina, kad apdraustieji, kurie 2009 m. balandžio 1 d. sprendimo įsigaliojimo dieną jau gavo papildomą pensiją, nurodytą dieną jau buvo įgiję visas teises į ją, tačiau, kaip konstatuota šio sprendimo 47 punkte, taip nebuvo ieškovų atveju.
129 Todėl, viena vertus, ieškovų ir, kita vertus, apdraustųjų, kurie 2009 m. balandžio 1 d. sprendimo įsigaliojimo dieną jau gavo papildomą pensiją, faktinė ir teisinė padėtis skyrėsi, todėl jie galėjo būti vertinami skirtingai.
130 Antra, dėl pereinamojo laikotarpio priemonės, taikytinos apdraustiesiems, kuriems 60 metų turėjo sukakti per laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 27 d., t. y. 2009 m. balandžio 1 d. sprendimo įsigaliojimo dienos, iki šeštosios kadencijos Parlamento pabaigos dienos, būtent 2009 m. liepos 13 d. (žr. šio sprendimo 97 punktą), pažymėtina, kad keičiant teisę normalu ar net būtina numatyti galutinę datą, nuo kurios nauja teisė bus taikoma susidariusioms faktinėms situacijoms. Tokios galutinės datos nustatymas iš principo teisėtas, net jeigu ją nustačius situacijos, kurios laiko požiūriu labai nedaug skiriasi, neišvengiamai bus vertinamos skirtingai.
131 Taip pat pabrėžtina, kad paskutiniai apdraustieji, kurie galėjo gauti papildomą pensiją sulaukę 60 metų, skyrėsi nuo ieškovų grupės, kurie turėjo laukti 63 metų, tuo, kad tokie apdraustieji baigiantis šeštajai Parlamento kadencijai, t. y. iki 2009 m. liepos 13 d., jau buvo sulaukę pensinio amžiaus. Taigi jie tenkino visas sąlygas, nustatytas 1990 m. birželio 12 d. taisyklių 1 straipsnio 1 dalyje tam, kad galėtų gauti papildomą pensiją; buvo tik viena išimtis, taikoma šeštosios kadencijos Parlamento nariams, susijusi su baigimu eiti pareigas. Atvirkščiai, teisės pakeitimo dieną, būtent 2009 m. liepos 14 d., ieškovai dar nebuvo sulaukę pensinio amžiaus pagal tuo momentu galiojusias taisykles.
132 Kaip teisingai nurodė Parlamentas, 2009 m. balandžio 1 d. sprendime nurodytas amžiaus kriterijus ne tik grindžiamas objektyviu, protingu ir nuo teisės aktų leidėjo valios nepriklausančiu veiksniu, bet ir neatskiriamas nuo bet kurios pensijų sistemos kaip veiksnys, apibrėžiantis išėjimo į pensiją ir jos apskaičiavimo momentą. Todėl šis kriterijus negali būti laikomas savaime diskriminuojančiu ar neproporcingu keičiant pensijos sistemą.
133 Šiomis aplinkybėmis, ieškovų vertinimas, kuris skyrėsi nuo Parlamento narių, sulaukusių 60 metų iki 2009 m. liepos 14 d., vertinimo, negali būti laikomas neobjektyviu arba akivaizdžiai neadekvačiu, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 113 punkte nurodytą teismų praktiką.
134 Iš to matyti, kad reikia atmesti kaltinimą, susijusį su vienodo požiūrio principo pažeidimu, taip pat ir visą antrąjį ieškinių pagrindą.
Dėl trečiojo ieškinių pagrindo, susijusio su IKIM taisyklių 29 straipsnio pažeidimu
135 Ieškovai teigia, kad Biuras pažeidė IKIM taisyklių 29 straipsnį, nes prieš priimdamas 2009 m. balandžio 1 d. sprendimą nesikonsultavo su Parlamento generaliniu sekretoriumi ir kvestorių kolegija.
136 Parlamentas šiuos argumentus ginčija.
137 Šiuo atžvilgiu primintina, kad Bendrasis Teismas jau yra nusprendęs, pirma, kad IKIM taisyklių 29 straipsnyje kalbama tik apie jų aiškinimą ir taikymą, o ne pakeitimą, ir, antra, kad pagal Parlamento darbo tvarkos taisyklių nuostatas kvestoriai dalyvauja Biuro susirinkimuose su patariamojo balso teise (šio sprendimo 29 punkte minėto Sprendimo Purvis prieš Parlamentą 120–122 punktai).
138 Nors ieškovai dublike taip pat nurodė, kad privalomo konsultavimosi su kvestoriais sąlyga negali būti laikoma tinkamai įvykdyta remiantis tuo, kad jie dalyvauja Biuro susirinkimuose patariamojo balso teise, o tai prieštarautų nusistovėjusiai Parlamento praktikai ir dėl to IKIM taisyklių 29 straipsnis taptų visiškai neveiksmingas, pirma, reikia konstatuoti, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 29 punkte minėto Sprendimo Purvis prieš Parlamentą 122 punkto pradžioje esančių žodžių „taip pat“, argumentą dėl kvestorių dalyvavimo Biuro susirinkimuose pagal Parlamento darbo tvarkos taisykles Bendrasis Teismas nurodė tik papildomai. Iš tiesų argumento, kad keičiant IKIM taisykles jų 29 straipsnis netaikomas, savaime pakako atmesti ieškinio pagrindą, susijusį su šio straipsnio pažeidimu.
139 Antra, nors ieškovai remiasi nusistovėjusia Parlamento praktika, vis dėlto jie nepatikslino, apie kokią praktiką kalba, ir nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų tokios praktikos egzistavimą.
140 Trečia, ieškovai tvirtina, kad jeigu būtų oficialiai konsultuotasi su kvestoriais, pastarieji būtų paprašę teisės skyriaus ir aktuarijų pateikti nuomonę, kaip tai padaryta 1999 m. keičiant 1990 m. birželio 12 d. taisykles. Neatsižvelgiant į tai, kad šis argumentas grindžiamas tik paprasta ieškovų daroma prielaida, kokių veiksmų būtų ėmusis kvestorių kolegija, ieškovų pateiktą teiginį dėl kvestorių įtraukimo į 1999 m. atliktus veiksmus paneigia byloje esanti medžiaga. Kaip matyti iš Biurui skirto 1998 m. rugpjūčio 29 d. kvestorių kolegijos rašto, kurį pateikė ieškovai, būtent Biuro, o ne kvestorių prašymu teisės skyrius išanalizavimo nurodytu laikotarpiu atliktus pakeitimus.
141 Iš to matyti, kad trečiąjį ieškovų ieškinių pagrindą reikia atmesti.
Dėl ketvirtojo ieškinių pagrindo, susijusio su akivaizdžia vertinimo klaida
142 Ieškovai teigia, kad 2009 m. balandžio 1 d. sprendimo 3 konstatuojamojoje dalyje nurodytas motyvas, kuriuo remiantis iki 63 metų padidinamas amžius, kurio sulaukus atsiranda teisė į papildomą pensiją ir kuris grindžiamas valstybėse narėse vykstančiais pasikeitimais senatvės pensijų srityje, yra neteisėtas ir kad amžiaus, kurio sulaukus atsiranda teisė pensiją, padidinimas pažeidžia Parlamento narių statuto 27 straipsnio 2 dalį.
143 Parlamentas šiuos argumentus ginčija.
144 Dėl, pirma, tariamo Parlamento narių statuto 27 straipsnio 2 dalies pažeidimo šio sprendimo 53 punkte konstatuota, kad 2009 m. balandžio 1 d. sprendimo priėmimo momentu šis statutas dar nebuvo įsigaliojęs ir kad dėl to minėtas sprendimas negalėjo pažeisti jo nuostatų.
145 Antra, dėl argumento, susijusio su 2009 m. balandžio 1 d. sprendimo 3 konstatuojamojoje dalyje nurodytu motyvu šio sprendimo 75 punkte konstatuota, kad sprendimas padidinti pensinį amžių pagal papildomo pensijų kaupimo sistemą iš esmės buvo grindžiamas papildomo pensijų kaupimo fondo sudėtinga finansine padėtimi. Kadangi, kaip konstatuota šio sprendimo 79–109 punktuose, šio motyvo pakanka pateisinti pensinio amžiaus padidinimą, klausimas, ar Biuras tinkamai pasirinko papildomus motyvus, negali daryti įtakos šios bylos baigčiai. Todėl šį argumentą reikia atmesti kaip nereikšmingą.
146 Iš to matyti, kad ketvirtąjį ieškinių pagrindą reikia atmesti.
Dėl penktojo ieškinių pagrindo, susijusio su sąžiningumo principo vykdant sutartis pažeidimu
147 Ieškovai, remdamiesi sutartinių santykių tarp jų ir Parlamento buvimu, tvirtina, kad 2009 m. balandžio 1 d. sprendimas yra vienašalis ir prilygsta sutarties nutraukimui.
148 Šiuo atžvilgiu užtenka priminti, kad, kaip nurodyta šio sprendimo 61 punkte remiantis šio sprendimo 29 punkte minėtame Sprendime Purvis prieš Parlamentą padarytomis išvadomis, iš papildomo pensijų kaupimo sistemos Parlamentui ir jo nariams, kurie pagal ją apdrausti, kylančios teisės ir pareigos sietinos su juos jungiančiu statutiniu ryšiu, taigi kyla ne iš sutarčių.
149 Todėl penktąjį ieškinių pagrindą reikia atmesti.
150 Kadangi reikia atmesti visus ieškinių pagrindus, kuriais ieškovai rėmėsi nurodydami 2009 m. balandžio 1 d. sprendimo neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą, šis prieštaravimas atmestinas. Iš to matyti, kad 2009 m. balandžio 1 d. sprendimas buvo tinkamas pagrindas priimti ginčijamus sprendimus. Todėl, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta šio sprendimo 27 punkte, reikia atmesti visą ieškinį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
151 Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovai pralaimėjo bylą, jie turi padengti bylinėjimosi išlaidas pagal Parlamento pateiktus reikalavimus.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (ketvirtoji kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinius.
2. Priteisti iš L. Inglewood ir kitų dešimties ieškovų, kurių pavardės nurodytos priede, bei Marie-Arlette Carlotti bylinėjimosi išlaidas.
Pelikánová | Jürimäe | Van der Woude |
Paskelbta 2013 m. kovo 13 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.
Priedas
Georges Berthu, gyvenantis Longrė (Prancūzija),
Guy Bono, gyvenantis Sen Marten de Kro (Prancūzija),
David Robert Bowe, gyvenantis Lidse (Jungtinė Karalystė),
Brendan Donnelly, gyvenantis Londone (Jungtinė Karalystė),
Catherine Guy-Quint, gyvenanti Overnės Kurnone (Prancūzija),
Christine Margaret Oddy, gyvenantis Konventryje (Jungtinė Karalystė),
Nicole Thomas-Mauro, gyvenanti Epernėje (Prancūzija),
Gary Titley, gyvenantis Boltone (Jungtinė Karalystė),
Maartje van Putten, gyvenanti Amsterdame (Nyderlandai),
Vincenzo Viola, gyvenantis Palerme (Italija).
Turinys
Teisinis pagrindas
Ginčo aplinkybės
Procesas ir šalių reikalavimai
Dėl teisės
Dėl pirmojo ieškinių pagrindo, susijusio su įgytų teisių bei teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų pažeidimu
Dėl pirmos dalies, susijusios su ieškovų įgytų teisių pažeidimu
– Teisė į papildomą pensiją sulaukus 60 metų
– Dėl teisės į papildomą pensiją anksčiau laiko – sulaukus 50 metų ir dėl teisės gauti dalį papildomos pensijos, mokamos kaip vienkartinė išmoka
Dėl antros dalies, susijusios su teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų pažeidimu
– Dėl kaltinimo, susijusio su teisinio saugumo principo pa˛eidimu
– Dėl kaltinimo, susijusio su teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu
Dėl antrojo ieškinių pagrindo, susijusio su proporcingumo ir vienodo požiūrio principų pažeidimu
Dėl kaltinimo, susijusio su proporcingumo principo pažeidimu
– Dėl siekiamo tikslo teisėtumo
– Dėl galimybės priimtomis priemonėmis įgyvendinti nustatytą tikslą
– Dėl mažiausiai suvaržančios priemonės parinkimo
Dėl kaltinimo, susijusio su vienodo požiūrio principo pažeidimu
Dėl trečiojo ieškinių pagrindo, susijusio su IKIM taisyklių 29 straipsnio pažeidimu
Dėl ketvirtojo ieškinių pagrindo, susijusio su akivaizdžia vertinimo klaida
Dėl penktojo ieškinių pagrindo, susijusio su sąžiningumo principo vykdant sutartis pažeidimu
Dėl bylinėjimosi išlaidų