BENDROJO TEISMO (aštuntoji kolegija) SPRENDIMAS

2013 m. kovo 14 d.(*)

„Konkurencija – Karteliai – Bananų rinka – Sprendimas, kuriuo konstatuojamas EB 81 straipsnio pažeidimas – Keitimosi informacija sistema – Suderintų veiksmų, kuriais siekiama antikonkurencinių tikslų, sąvoka – Priežastinis ryšys tarp derinimo ir įmonių elgesio rinkoje – Vienas pažeidimas – Pažeidimo inkriminavimas – Teisė į gynybą – Baudos – Pažeidimo sunkumas – Bendradarbiavimas – Lengvinančios aplinkybės“

Byloje T‑587/08

Fresh Del Monte Produce, Inc., įsteigta Džordžtaune, Kaimanų salos (Jungtinė Karalystė), iš pradžių atstovaujama advokato B. Meyring ir solisitorės E. Verghese, vėliau B. Meyring,

ieškovė,

palaikoma

Internationale Fruchtimport Gesellschaft Weichert GmbH & Co. KG, įsteigtos Hamburge (Vokietija), atstovaujamos advokato A. Rinne, solisitorių C. Humpe ir S. Kon ir QC C. Vajda,

įstojusios į bylą šalies,

prieš

Europos Komisiją, iš pradžių atstovaujamą M. Kellerbauer, A. Biolan ir X. Lewis, vėliau M. Kellerbauer, A. Biolan ir P. Van Nuffel,

atsakovę,

dėl prašymo panaikinti 2008 m. spalio 15 d. Komisijos sprendimą C (2008) 5955 dėl procedūros pagal [EB] 81 straipsnį (byla COMP/39188 ‐ Bananai), o nepatenkinus pirmojo reikalavimo – dėl prašymo panaikinti baudos dydį

BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas L. Truchot, teisėjai M. E. Martins Ribeiro (pranešėja) ir H. Kanninen,

posėdžio sekretorė J. Weychert, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2012 m. vasario 1 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Faktinės bylos aplinkybės

1        Grupė Fresh Del Monte Produce (toliau – Del Monte grupė) yra viena iš didžiausių pasaulyje vertikaliai integruotų šviežių vaisių ir šviežiai pjaustytų daržovių gamintojų, didmenininkų ir platintojų, taip pat viena iš didžiausių Europos, Jungtinių Valstijų, Vidurio Azijos ir Afrikos paruoštų vartoti vaisių ir daržovių, sulčių, gėrimų, užkandžių ir desertų gamintojų ir platintojų. Ji prekiauja šiomis prekėmis, visų pirma bananais, visame pasaulyje, naudodama prekių ženklą Del Monte.

2        Fresh Del Monte Produce, Inc. (toliau – Del Monte arba ieškovė) yra Del Monte grupės kontroliuojančioji ir patronuojančioji bendrovė. Ji prekiauja Europoje bananais per daugybę jai visiškai priklausančių dukterinių bendrovių, be kita ko, Del Monte Fresh Produce International Inc. (toliau – DMFPI), Del Monte (Germany) GmbH ir Del Monte (Holland) BV.

3        Faktinių aplinkybių metu Internationale Fruchtimport Gesellschaft Weichert GmbH & Co. KG (toliau – arba Weichert, arba Interfrucht, arba įstojusi į bylą šalis) buvo pagal Vokietijos teisę įsteigta komanditinė bendrovė, kuri iš esmės vertėsi bananų, ananasų ir kitų egzotinių vaisių prekyba Šiaurės Europoje. Nuo 1994 m. birželio 24 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d. Del Monte netiesiogiai priklausė 80 % Weichert kapitalo, konkrečiai šiuo atveju per jai visiškai priklausančią dukterinę bendrovę Westeuropa-Amerika-Linie GmbH (toliu – WAL), kurią ji 1994 m. įsigijo per dukterinę bendrovę Global Reefer Carriers Ltd. Iki 2002 m. gruodžio 31 d. Weichert Šiaurės Europoje buvo prekės ženklo Del Monte bananų išimtinė platintoja.

4        2005 m. balandžio 8 d. Chiquita Brands International Inc. (toliau – Chiquita) pateikė prašymą atleisti ją nuo baudos pagal Komisijos pranešimą apie atleidimą nuo baudų ir baudų sumažinimą kartelių atveju (OL C 45, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 155, toliau – pranešimas dėl bendradarbiavimo).

5        2005 m. gegužės 3 d. Chiquita pateikus naujų parodymų ir papildomų įrodymų, Europos Bendrijų Komisija santykinai atleido ją nuo baudos pagal pranešimo dėl bendradarbiavimo 8 dalies a punktą.

6        2005 m. birželio 2 ir 3 d. atlikusi įvairių įmonių patalpose patikrinimus pagal 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [EB] 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) 20 straipsnio 4 dalį ir nusiuntusi prašymus pateikti informacijos pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 2 dalį, 2007 m. liepos 20 d. Komisija Chiquita, Chiquita International Ltd, Chiquita International Services Group NV, Chiquita Banana Company BV, Dole Food Company, Inc (toliau – Dole) ir Dole Fresh Fruit Europe OHG, Del Monte, DMFPI, Del Monte (Germany), Del Monte (Holland), Fyffes plc (toliau – Fyffes), Fyffes International, Fyffes Group Limited, Fyffes BV, FSL Holdings NV, Firma Leon Van Parys NV (toliau – Van Parys) ir Weichert išsiuntė pranešimą apie kaltinimus.

7        Šio sprendimo 6 punkte minėtoms įmonėms buvo pateikta Komisijos atlikto tyrimo medžiaga (DVD kopija) ir suteikta galimybė susipažinti su ja, išskyrus įmonės, prašiusios atleisti nuo baudos, žodinių pareiškimų įrašus, šių įrašų protokolus ir su jais susijusius dokumentus, su kuriais buvo galima susipažinti Komisijos patalpose.

8        2008 m. vasario 4–6 d. aptariamos įmonės buvo išklausytos, o 2008 m. vasario 28 d. Weichert pateikė Komisijai laišką su komentarais ir pridėtais dokumentais.

9        2008 m. spalio 15 d. Komisija priėmė Sprendimą C (2008) 5955 galutinis dėl procedūros pagal [EB] 81 straipsnį (byla COMP/39188 ‐ Bananai) (toliau – ginčijamas sprendimas), apie jį Del Monte buvo pranešta 2008 m. spalio 22 d.

 Ginčijamas sprendimas

10      Komisija nurodo, kad įmonės, kurioms skirtas ginčijamas sprendimas, nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d. (iki 2002 m. gruodžio 1 d., kiek tai susiję su Chiquita) derino savo veiksmus, t. y. derino Šiaurės Europoje, konkrečiai kalbant, Austrijoje, Belgijoje, Danijoje, Suomijoje, Vokietijoje, Liuksemburge, Nyderlanduose ir Švedijoje, parduodamų bananų referencines kainas (ginčijamo sprendimo 1–3 konstatuojamosios dalys).

11      Faktinių aplinkybių metu bananų eksportas į Bendriją buvo reglamentuojamas 1993 m. vasario 13 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 404/93 dėl bendro bananų rinkos organizavimo (OL L 47, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 13 t., p. 388), kuriame numatyta importo kvotomis ir tarifais paremta schema. Komisija pažymi, kad nors bananų importo kvotos buvo tvirtinamos kasmet ir suteikiamos ketvirčiui paliekant ribotą galimybę koreguoti tų pačių kalendorinių metų ketvirčių kvotas, bananų išsiuntimą į Šiaurės Europos uostus ir šiame regione parduodamų bananų kiekį lėmė kiekvieną savaitę priimami gamintojų, importuotojų ir prekybininkų sprendimai dėl gamybos, išsiuntimo ir prekybos (ginčijamo sprendimo 36, 131, 135 ir 137 konstatuojamosios dalys).

12      Bananų versle galima skirti tris bananų prekių ženklų klases, vadinamąsias „tiers“: pirmos klasės prekės ženklo Chiquita bananai, antros klasės bananai (prekių ženklai Dole ir Del Monte) ir trečios klasės bananai (vadinamieji trečios klasės prekės ženklai, kurie apima daug kitų bananų prekių ženklų). Toks susiskirstymas pagal prekių ženklus turėjo įtakos nustatant bananų kainas (ginčijamo sprendimo 32 konstatuojamoji dalis).

13      Nagrinėjamu laikotarpiu Šiaurės Europos bananų sektorius buvo organizuotas savaitės ciklų principu. Bananų transportavimas iš Amerikos uostų į Europą truko apie dvi savaites. Bananai buvo atplukdomi į Šiaurės Europos uostus paprastai kartą per savaitę pagal reguliarų siuntimo tvarkaraštį (ginčijamo sprendimo 33 konstatuojamoji dalis).

14      Bananai buvo siunčiami žali ir uostus pasiekdavo taip pat žali. Paskui jie buvo arba tiesiogiai siunčiami pirkėjams (žali bananai), arba paliekami nokinti ir tiekiami maždaug vieną savaitę vėliau (geltoni bananai). Bananai galėjo būti nokinami paties importuotojo arba jo vardu, taip pat nokinimo procesą galėjo organizuoti pirkėjas. Importuotojų klientai paprastai buvo bananų nokintojai arba mažmeninės prekybos tinklai (ginčijamo sprendimo 34 konstatuojamoji dalis).

15      Chiquita, Dole ir Weichert nustatydavo savo prekių ženklų referencines kainas kiekvieną savaitę, paprastai ketvirtadienio ryte, ir skelbdavo jas klientams. Sąvoka „referencinė kaina“ paprastai atitiko žalių bananų referencinę kainą, o geltonų bananų referencinę kainą paprastai sudarė žalių bananų pasiūlymas ir nokinimo sąnaudos (ginčijamo sprendimo 104 konstatuojamoji dalis).

16      Kaina, kurią mažmenininkai ir platintojai mokėjo už bananus (vadinamoji „tikroji kaina“ arba „sandorio kaina“), galėjo būti nustatyta arba per derybas, kurios vyko kiekvieną savaitę, konkrečiai šiuo atveju ketvirtadienio popietę arba penktadienį (arba ne vėliau kaip einamąją savaitę ar kitos savaitės pradžioje), arba galėjo paaiškėti vykdant tiekimo sutartis su iš anksto numatytomis kainų nustatymo formulėmis, kuriose paminėta konkreti kaina arba kaina, siejama su pardavėjo ar konkurento referencine kaina arba kita referencine kaina, pavyzdžiui, „Aldi kaina“. Komisija patikslina, kad mažmeninės prekybos tinklas Aldi kiekvieną ketvirtadienį nuo 11 iki 11.30 val. gaudavo tiekėjų pasiūlymus, o paskui pateikdavo savo pasiūlymą, „Aldi kaina“, kuri mokama tiekėjams, paprastai būdavo fiksuojama apie 14 val. Nuo 2002 m. antro pusmečio „Aldi kaina“ buvo pradėta vis dažniau naudoti kaip bananų kainos apskaičiavimo rodiklis sudarant tam tikrus kitus sandorius, visų pirma sandorius dėl aukščiausios kokybės bananų (ginčijamo sprendimo 34 ir 104 konstatuojamosios dalys).

17      Komisija aiškina, kad aptariamos įmonės dalyvavo dvišaliuose pasitarimuose dėl kainų nustatymo, per kuriuos diskutavo dėl bananų kainų nustatymo veiksnių, t. y. veiksnių, susijusių su kitos savaitės referencinėmis kainomis, arba aptarė ar atskleidė kainų tendencijas, arba teikė informaciją apie kitos savaitės referencines kainas. Šie pasitarimai vyko tada, kai šalys dar nebuvo nustačiusios savo referencinių kainų, paprastai trečiadieniais, ir buvo susiję su būsimomis referencinėmis kainomis (ginčijamo sprendimo 51 ir paskesnės konstatuojamosios dalys).

18      Dole taip pat palaikė dvišalius kontaktus su Chiquita ir Weichert. Chiquita žinojo apie Dole ir Weichert pasitarimus dėl išankstinio kainų nustatymo arba bent numanė, kad tokie pasitarimai vyksta (ginčijamo sprendimo 57 konstatuojamoji dalis).

19      Šių dvišalių pasitarimų dėl išankstinio kainų nustatymo tikslas buvo sumažinti neaiškumą dėl šalių elgesio, kiek tai susiję su referencinėmis kainomis, kurias jos turėjo nustatyti ketvirtadienio ryte (ginčijamo sprendimo 54 konstatuojamoji dalis).

20      Komisija pažymi, kad nustačiusios savo referencines kainas ketvirtadienio ryte aptariamos įmonės keitėsi tarpusavyje referencinėmis kainomis. Toks po nustatymo vykęs keitimasis leido joms kontroliuoti atskirus sprendimus dėl kainų nustatymo atsižvelgiant į prieš tai įvykusius pasitarimus dėl išankstinio kainų nustatymo ir sustiprino jų bendradarbiavimą (ginčijamo sprendimo 198–208, 227, 247, 273 ir paskesnės konstatuojamosios dalys).

21      Komisijos nuomone, referencinės kainos buvo naudojamos bent kaip signalai, tendencijos ir (arba) kaip informacija rinkoms apie numatomą bananų kainų pasikeitimą ir buvo svarbios prekybai bananais ir gautoms kainoms. Be to, sudarant tam tikrus sandorius, dėl referencinėmis kainomis grindžiamų formulių taikymo kaina buvo tiesiogiai susijusi su referencine kaina (ginčijamo sprendimo 115 konstatuojamoji dalis).

22      Komisija mano, kad aptariamos įmonės, kurios dalyvavo derinant veiksmus ir kurios toliau prekiavo bananais, prieš nustatydamos savo veiksmus rinkoje būtinai turėjo atsižvelgti į gautą iš konkurentų informaciją, o Chiquita ir Dole net aiškiai pripažino šį faktą (ginčijamo sprendimo 228 ir 229 konstatuojamosios dalys).

23      Komisija daro išvadą, kad Dole ir Chiquita bei Dole ir Weichert pasitarimai dėl išankstinio kainų nustatymo galėjo daryti poveikį subjektų taikomoms kainoms, jie buvo susiję su kainų nustatymu ir per juos buvo derinami veiksmai, kuriais buvo siekiama riboti konkurenciją, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį (ginčijamo sprendimo 54 ir 271 konstatuojamosios dalys).

24      Komisija mano, kad visi ginčijamame sprendime aprašyti slapti susitarimai yra vienas tęstinis pažeidimas, kuriuo buvo siekiama riboti konkurenciją Bendrijoje, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį. Chiquita ir Dole buvo pripažintos atsakingomis už visą vieną tęstinį pažeidimą, o Weichert buvo pripažinta atsakinga tik už pažeidimo dalį, kurioje dalyvavo, būtent už pažeidimo dalį, susijusią su slaptais susitarimais su Dole (ginčijamo sprendimo 258 konstatuojamoji dalis).

25      Atsižvelgdama į tai, kad Šiaurės Europos bananų rinkai būdinga didelė prekybos tarp valstybių narių apimtis ir kad slapti susitarimai apėmė didelę Bendrijos dalį, Komisija daro išvadą, jog šie susitarimai darė nemenką poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai (ginčijamo sprendimo 333 ir paskesnės konstatuojamosios dalys).

26      Komisija pažymi, kad įmonės negali būti atleistos nuo atsakomybės pagal EB 81 straipsnio 3 dalį, jei nepateikia jokio pranešimo apie susitarimus arba veiksmus, kuris pagal 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamento Nr. 17, Pirmojo reglamento, įgyvendinančio [EB 81] ir [82] straipsnius (OL 13, p. 204; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 3), 4 straipsnio 1 dalį yra išankstinė minėto straipsnio taikymo sąlyga, ar bent informacijos, iš kurios būtų matyti, kad šiuo atveju įvykdytos atleidimo nuo atsakomybės sąlygos (ginčijamo sprendimo 339 ir paskesnės konstatuojamosios dalys).

27      Komisija patikslina, kad 1962 m. balandžio 4 d. Reglamento Nr. 26 dėl tam tikrų konkurencijos taisyklių taikymo žemės ūkio produktų gamybai ir prekybai jais (OL 30, p. 993; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 1 t., p. 6), kuris galiojo faktinių aplinkybių metu ir kuriame buvo numatyta, kad EB 81 straipsnis taikomas visiems susitarimams, sprendimams ir veiksmams, susijusiems su įvairių produktų, įskaitant vaisius, gamyba ar prekyba jais, 2 straipsnyje buvo numatytos EB 81 straipsnio taikymo išimtys. Kadangi nagrinėjamu atveju šių išimčių taikymo sąlygos nėra įvykdytos, Komisija daro išvadą, kad ginčijamame sprendime aprašytiems suderintiems veiksmams negali būti taikoma išimtis pagal Reglamento Nr. 26 2 straipsnį (ginčijamo sprendimo 344 ir paskesnės konstatuojamosios dalys).

28      Konstatavusi, kad Del Monte kartu su Weichert tikraisiais nariais turėjo galimybę daryti lemiamą įtaką Weichert reikalų tvarkymo būdui ir faktiškai darė tokią įtaką pažeidimo laikotarpiu, Komisija mano, jog Del Monte ir Weichert yra vienas ekonominis vienetas, nes Weichert savarankiškai nesprendė dėl savo elgesio rinkoje. Dėl šios priežasties Del Monte ir Weichert buvo pripažintos „kartu ir solidariai“ atsakingos už ginčijamame sprendime nurodytą EB 81 straipsnio pažeidimą (ginčijamo sprendimo 384, 432–434 konstatuojamosios dalys).

29      Apskaičiuodama baudas, Komisija ginčijamame sprendime taikė pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą skirtų baudų apskaičiavimo gairių (OL C 210, 2006, p. 2; toliau – 2006 m. baudų apskaičiavimo gairės) ir pranešimo dėl bendradarbiavimo nuostatas.

30      Komisija nustatė bazinį skirtinos baudos dydį, jis atitinka sumą, lygią 0–30 % atitinkamų įmonės pardavimų vertės, atsižvelgiant į pažeidimo sunkumo laipsnį, padaugintą iš dalyvavimo darant pažeidimą metų skaičiaus, ir papildomos sumos, lygios 15–25 % pardavimų vertės, kuria būtų siekiama atgrasyti įmones nuo neteisėtų veiksmų (ginčijamo sprendimo 448 konstatuojamoji dalis).

31      Atlikus skaičiavimus buvo gauti tokie baziniai skiriamos baudos dydžiai:

–        Chiquita – 208 000 000 EUR,

–        Dole – 114 000 000 EUR,

–        Del Monte ir Weichert – 49 000 000 EUR.

32      Visų ginčijamo sprendimo adresačių bazinis skirtos baudos dydis buvo sumažintas 60 % dėl ypatingos bananų sektoriaus schemos ir dėl to, kad derinamos buvo referencinės kainos (ginčijamo sprendimo 467 konstatuojamoji dalis). Weichert, kuri nežinojo apie Dole ir Chiquita pasitarimus dėl išankstinio kainų nustatymo, buvo pritaikytas 10 % sumažinimas (ginčijamo sprendimo 476 konstatuojamoji dalis).

33      Pakoregavus buvo nustatytos tokios bazinės baudos:

–        Chiquita – 83 200 000 EUR,

–        Dole – 45 600 000 EUR,

–        Del Monte ir Weichert – 14 700 000 EUR.

34      Chiquita buvo atleista nuo baudos pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo (ginčijamo sprendimo 483–488 konstatuojamosios dalys). Kaip nors kitaip nei Dole, nei Del Monte ir Weichert baudos nebuvo koreguotos, o galutiniai baudų dydžiai atitinka joms skirtų baudų bazinius dydžius, nurodytus šio sprendimo 33 punkte.

35      Ginčijamame sprendime, be kita ko, įtvirtintos tokios nuostatos:

„1 straipsnis

Šios įmonės pažeidė [EB 81] straipsnį, nes derino veiksmus, t. y. derino bananų referencines kainas:

–        [Chiquita] nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2002 m. gruodžio 1 d.;

–        Chiquita International Ltd nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2002 m. gruodžio 1 d.;

–        Chiquita International Services Group N.V. nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2002 m. gruodžio 1 d ;

–        Chiquita Banana Company B.V. nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2002 m. gruodžio 1 d;

–        [Dole] nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d.;

–        Dole Fresh Fruit Europe OHG nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d.;

–        [Weichert] nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d;

–        [Del Monte] nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d.

Pažeidimas apėmė šias valstybes nares: Austriją, Belgiją, Daniją, Suomiją, Vokietiją, Liuksemburgą, Nyderlandus ir Švediją.

2 straipsnis

Už 1 straipsnyje nurodytą pažeidimą skiriamos tokios baudos:

–        [Chiquita], Chiquita International Ltd, Chiquita International Services Group N.V. ir Chiquita Banana Company B.V. kartu ir solidariai 0 EUR;

–        [Dole] ir Dole Fresh Fruit Europe OHG kartu ir solidariai 45 600 000 EUR;

–        [Weichert] ir [Del Monte] kartu ir solidariai 14 700 000 EUR;

<...>“

 Procesas ir šalių reikalavimai

36      Pirmosios instancijos teismo kanceliarija (dabar – Bendrasis Teismas) 2008 m. gruodžio 31 d. gavo ieškovės pareiškimą, kuriuo ji pareiškė šį ieškinį.

37      2009 m. balandžio 9 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarija gavo Weichert prašymą leisti įstoti į šią bylą palaikyti ieškovės reikalavimų.

38      2009 m. gegužės 18 ir 28 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarija gavo atitinkamai ieškovės ir Komisijos pastabas raštu, susijusias su šiuo prašymu leisti įstoti į bylą.

39      2009 m. gegužės 28 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarija gavo dokumentą, kuriuo Komisija paprašė neatskleisti Weichert tam tikros atsiliepime į ieškinį ir jo prieduose pateiktos informacijos.

40      2009 m. gegužės 29 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarija gavo dokumentą, kuriuo ieškovė paprašė neatskleisti Weichert tam tikros ieškinyje ir jo prieduose pateiktos informacijos.

41      2010 m. vasario 17 d. nutartimi Bendrasis Teismas patenkino Weichert prašymą leisti įstoti į bylą ir nurodė pateikti jai nekonfidencialią visų procesinių dokumentų kopiją.

42      Per nustatytą terminą į bylą įstojusi šalis pateikė įstojimo į bylą paaiškinimą, o kitos šalys – pastabas dėl jo.

43      Susipažinęs su teisėjo pranešėjo pranešimu, Bendrasis Teismas (aštuntoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir, taikydamas proceso organizavimo priemones pagal Procedūros reglamento 64 straipsnį, pateikė ieškovei ir Komisijai klausimą ir paprašė į jį atsakyti raštu.

44      Atsakydamos į Bendrojo Teismo klausimą, Del Monte pateikė savo rašytines pastabas 2012 m. sausio 4 d., o Weichert ir Komisija – 2012 m. sausio 6 d.

45      Per 2012 m. vasario 1 d. teismo posėdį buvo išklausytos šalių žodinės pastabos ir atsakymai į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus.

46      Ieškovė, palaikoma į bylą įstojusios šalies, Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamo sprendimo 1, 2, 3 ir 4 straipsnius tiek, kiek jie su ja susiję,

–        nepatenkinus pirmojo reikalavimo, iš esmės sumažinti pagal ginčijamo sprendimo 2 straipsnio c punktą skirtą baudą,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

47      Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl reikalavimo panaikinti ginčijamą sprendimą

48      Ieškovė savo rašytiniuose dokumentuose nurodė šešis ginčijamo sprendimo panaikinimo pagrindus, susijusius su, pirma, EB 81 straipsnio ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punkto pažeidimu, nes Komisija ją pripažino solidariai atsakinga kartu su Weichert, antra, EB 253 straipsnio pažeidimu, nes Komisija nepaaiškino, kaip ji galėjo daryti ir faktiškai darė lemiamą įtaką Weichert, trečia, teisės į gynybą pažeidimu, nes Komisija atsisakė atskleisti svarbius įrodymus, ketvirta, EB 81 straipsnio pažeidimu, nes buvo padaryta klaidinga išvada, jog siekiant antikonkurencinio tikslo buvo derinami veiksmai, penkta, teisės būti išklausytai pažeidimu, ir, šešta, EB 81 straipsnio, Reglamento Nr. 1/2003 7 straipsnio ir EB 253 straipsnio pažeidimu, nes ginčijamo sprendimo rezoliucinė dalis yra klaidinga.

49      Bendrasis Teismas mano, kad visus šiuos pagrindus reikia vertinti kaip susijusius su, pirma, EB 81 ir 253 straipsnių pažeidimu ir, antra, teisės į gynybą pažeidimu.

1.     Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su EB 81 ir 253 straipsnių pažeidimu

 Dėl pažeidimo inkriminavimo „Del Monte“

 Pirminės pastabos

50      Kalbant apie patronuojančiosios bendrovės solidariąją atsakomybę už dukterinės bendrovės elgesį, primintina, jog aplinkybė, kad dukterinė bendrovė turi savarankišką teisinį subjektiškumą, dar nereiškia, kad jos elgesys negali būti inkriminuotas patronuojančiajai bendrovei (1972 m. liepos 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Imperial Chemical Industries prieš Komisiją, 48/69, Rink. p. 619, 132 punktas).

51      Iš tikrųjų Europos Sąjungos konkurencijos teisė taikoma įmonių veiklai, o sąvoka „įmonė“ apima bet kurį ekonominę veiklą vykdantį subjektą, neatsižvelgiant į jo teisinį statusą ar finansavimo būdus (2009 m. rugsėjo 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją, C‑97/08 P, Rink. p. I‑8237, 54 ir 55 punktai ir 2011 m. rugsėjo 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo Elf Aquitaine prieš Komisiją, C‑521/09 P, Rink. p. I‑8947, 53 punktas).

52      Europos Sąjungos teismas taip pat pažymėjo, kad sąvoka „įmonė“ šiomis aplinkybėmis turi būti suprantama kaip reiškianti ekonominį vienetą, net jei teisiniu požiūriu šį ekonominį vienetą sudaro keletas fizinių ar juridinių asmenų (2006 m. gruodžio 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Confederación Española de Empresarios de Estaciones de Servicio, C‑217/05, Rink. p. I‑11987, 40 punktas ir šio sprendimo 51 punkte minėto sprendimo Elf Aquitaine prieš Komisiją 53 punktas). Jis taip pat pabrėžė, kad, taikant konkurencijos taisykles, formalus dviejų bendrovių atskyrimas dėl to, kad jos turi atskirą teisinį subjektiškumą, nėra lemiamas veiksnys, svarbiausia tai, ar rinkoje jos veikia kaip vienas asmuo. Todėl gali prireikti nustatyti, ar dvi atskirą teisinį subjektiškumą turinčios bendrovės sudaro vieną įmonę ar vieną ūkio subjektą, formuojančius bendrą elgesį rinkoje, ar jiems priklauso (50 punkte minėto Sprendimo Imperial Chemical Industries prieš Komisiją 140 punktas ir 2005 m. rugsėjo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo DaimlerChrysler prieš Komisiją, T‑325/01, Rink. p. II‑3319, 85 punktas).

53      Kai toks ūkio subjektas pažeidžia konkurencijos taisykles, remiantis asmeninės atsakomybės principu jis turi atsakyti už šį pažeidimą (žr. šio sprendimo 51 punkte minėto Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 56 punktą ir šio sprendimo 51 punkte minėto Sprendimo Elf Aquitaine prieš Komisiją 53 punktą ir juose nurodytą teismų praktiką).

54      Taigi, atsakomybė už dukterinės bendrovės elgesį gali tekti patronuojančiajai bendrovei, ypač kai, nors ir turėdama savarankišką teisinį subjektiškumą, ši dukterinė bendrovė savarankiškai nesprendžia dėl savo elgesio rinkoje, o iš esmės įgyvendina patronuojančiosios bendrovės nurodymus, visų pirma atsižvelgiant į ekonominius, organizacinius ir teisinius šių dviejų teisės subjektų ryšius (žr. 2000 m. lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Metsä-Serla ir kt. prieš Komisiją, C‑294/98 P, Rink. p. I‑10065, 27 punktą; 2005 m. birželio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją, C‑189/02 P, C‑202/02 P, C‑205/02 P–C‑208/02 P ir C‑213/02 P, Rink. p. I‑5425, 117 punktą ir šio sprendimo 51 punkte minėto Teisingumo Teismo sprendimo ELF Aquitaine prieš Komisiją 54 punktą).

55      Esant tokiai situacijai patronuojančioji bendrovė ir jos dukterinė bendrovė yra to paties ekonominio vieneto narės ir todėl pagal šiame sprendime minėtą teismų praktiką sudaro vieną įmonę. Taigi ne dėl to, kad patronuojančioji bendrovė kurstė dukterinę bendrovę daryti pažeidimą, ir tuo labiau ne dėl to, kad patronuojančioji bendrovė dalyvavo darant pažeidimą, o todėl, kad jos sudaro vieną įmonę pagal EB 81 straipsnį, Komisija gali patronuojančiajai bendrovei adresuoti sprendimą, kuriuo skiriamos baudos (šio sprendimo 51 punkte minėto Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 59 punktas ir 51 punkte minėto sprendimo Elf Aquitaine prieš Komisiją 55 punktas).

56      Dėl šio aspekto reikia pažymėti, jog Komisija negali apsiriboti konstatavimu, kad įmonė gali daryti lemiamą įtaką kitai įmonei, netikrindama, ar tokios įtakos iš tikrųjų būta. Atvirkščiai, Komisija iš esmės privalo įrodyti tokią lemiamą įtaką, remdamasi visais faktiniais duomenimis, visų pirma galimais vienos įmonės įgaliojimais duoti nurodymus kitai įmonei (šiuo klausimu žr. 2003 m. spalio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Aristrain prieš Komisiją, C‑196/99 P, Rink. p. I‑11005, 96–99 punktus; šio sprendimo 54 punkte minėto Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 118–122 punktus ir 2006 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Avebe prieš Komisiją, T‑314/01, Rink. p. II‑3085, 136 punktą).

57      Tuo ypatingu atveju, kai patronuojančiajai bendrovei priklauso 100 % Bendrijos konkurencijos taisyklių pažeidimą padariusios dukterinės bendrovės kapitalo, viena vertus, ši patronuojančioji bendrovė gali daryti lemiamą įtaką dukterinės bendrovės elgesiui, kita vertus, egzistuoja nuginčijama prezumpcija, kad ši patronuojančioji bendrovė iš tikrųjų daro lemiamą įtaką dukterinės bendrovės elgesiui (žr. 51 punkte minėto Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 60 punktą ir 51 punkte minėto Sprendimo Elf Aquitaine prieš Komisiją 56 punktą).

58      Tokiomis aplinkybėmis Komisijai pakanka įrodyti, jog patronuojančiajai bendrovei priklauso visas jos dukterinės bendrovės kapitalas, kad būtų preziumuojama, jog patronuojančioji bendrovė daro lemiamą įtaką jos komercinei politikai. Tada Komisija gali pripažinti, kad patronuojančioji bendrovė solidariai atsakinga už dukterinei įmonei skirtos baudos sumokėjimą, nebent patronuojančioji bendrovė, kuri turi paneigti šią prezumpciją, pateiktų pakankamų įrodymų, kuriais remdamasi galėtų įrodyti, kad jos dukterinė bendrovė rinkoje elgiasi savarankiškai (2011 m. sausio 20 d. Teisingumo Teismo sprendimo General Química ir kt. prieš Komisiją, C‑90/09 P, Rink. p. I‑1, 40 punktas ir 51 punkte minėto Sprendimo Elf Aquitaine prieš Komisiją 57 punktas).

59      Ieškovės kaltinimus, pirma, kad nepakankamai motyvavusi ginčijamą sprendimą, kiek jis susijęs su Weichert padaryto pažeidimo inkriminavimu, Komisija pažeidė EB 253 straipsnį ir, antra, kad inkriminavusi jai tokį pažeidimą Komisija pažeidė EB 81 straipsnį, reikia nagrinėti atsižvelgiant būtent į šiame sprendime nurodytą teismų praktiką.

 Dėl pareigos motyvuoti pažeidimo

60      Ieškovė, Del Monte grupės patronuojančioji bendrovė, teigia, kad Komisija nepaisė savo pareigos motyvuoti, nes nepaaiškino jai, kaip ji galėjo daryti ir faktiškai darė poveikį Weichert. Komisijos teiginys dėl patronuojančiosios įmonės atsakomybės grindžiamas dviem Weichert ir minėtos grupės ryšiais, būtent, WAL, kaip narės komanditorės, dalyvavimu valdant Weichert kapitalą ir Weichert ir DMFPI sudaryta platinimo sutartimi. Tačiau ginčijamame sprendime nėra nė vieno sakinio, kuris paaiškintų, kaip pati Del Monte darė lemiamą įtaką Weichert, arba WAL, DMFPI ir Del Monte ryšius.

61      Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, pagal EB 253 straipsnį reikalaujamas motyvavimas turi atitikti nagrinėjamo akto pobūdį ir taip aiškiai ir vienareikšmiškai išreikšti teisės aktą priėmusios Bendrijos institucijos ketinimus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų suvokti priežastis, dėl kurių priemonė buvo priimta, o kompetentingas teismas – atlikti kontrolės funkciją. Reikalavimas motyvuoti turi būti vertinamas atsižvelgiant į bylos aplinkybes, visų pirma į akto turinį, motyvų, kuriais remiamasi, pobūdį ir į suinteresuotumą gauti paaiškinimus, kurį asmenys, kuriems šis aktas skirtas, arba kiti asmenys, su kuriais šis aktas tiesiogiai ir konkrečiai susijęs, gali turėti. Nereikalaujama motyvuojant išvardyti visų susijusių faktinių ir teisinių aplinkybių, nes klausimas, ar teisės akto motyvai atitinka EB 253 straipsnio reikalavimus, turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant ne tik į jų formuluotę, bet ir į aplinkybes bei visas atitinkamą klausimą reglamentuojančias teisės taisykles (žr. 1998 m. balandžio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Sytraval ir Brink’s France, C‑367/95 P, Rink. p. I‑1719, 63 punktą ir nurodytą teismų praktiką ir 2006 m. liepos 4 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Hoek Loos prieš Komisiją, T‑304/02, Rink. p. II‑1887, 58 punktą).

62      Komisija neprivalo išreikšti nuomonės dėl visų suinteresuotųjų asmenų jai pateiktų argumentų, tačiau sprendimo ekonomijos sumetimais pakanka išdėstyti tik esminius faktus ir teisinius samprotavimus. Visų pirma, ji neprivalo išreikšti savo nuomonės dėl akivaizdžiai nesusijusių, nesvarbių arba aiškiai antraeilių aplinkybių (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 61 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Sytraval ir Brink’s France 64 punktą; 2005 m. birželio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Corsica Ferries France prieš Komisiją, T‑349/03, Rink. p. II‑2197, 64 punktą ir 2011 m. birželio 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Air liquide prieš Komisiją, T‑185/06, Rink. p. II‑2809, 64 punktą).

63      Nusistovėjusioje teismų praktikoje taip pat nustatyta, kad jeigu taikant EB 81 straipsnį priimtas sprendimas susijęs su keliais adresatais ir kyla pažeidimo inkriminavimo problemų, jis turi būti pakankamai motyvuotas dėl kiekvieno adresato, visų pirma tų, kurie, remiantis šiuo sprendimu, turi atsakyti už šį pažeidimą (1994 m. balandžio 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo AWS Benelux prieš Komisiją, T‑38/92, Rink. p. II‑211, 26 punktas ir 2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Akzo Nobel prieš Komisiją, T‑330/01, Rink. p. II‑3389, 93 punktas). Taigi dėl solidariai atsakinga už pažeidimą pripažintos patronuojančiosios bendrovės tokio sprendimo motyvai turi būti išsamūs, kad pagrįstų pažeidimo inkriminavimą šiai bendrovei (šiuo klausimu žr. 1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo SCA Holding prieš Komisiją, T‑327/94, Rink. p. II‑1373, 78–80 punktus ir 2011 m. birželio 16 d. Bendrojo Teismo sprendimo FMC prieš Komisiją, T‑197/06, Rink. p. II‑3179, 45 punktą).

64      Šiuo atveju pirmiausia reikia konstatuoti, kad Komisija ginčijamame sprendime aiškiai apibrėžė Del Monte grupės struktūrą.

65      Iš tiesų Komisija patikslino, kad Del Monte yra Del Monte grupės, kuri Europoje prekiauja bananais per daugybę „jai visiškai priklausančių“ dukterinių bendrovių, be kita ko, per DMFPI, kontroliuojančioji ir patronuojančioji bendrovė (ginčijamo sprendimo 19 konstatuojamoji dalis).

66      Komisija taip pat nurodė, kad nuo 1994 m. birželio 24 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d. Del Monte per visiškai jai priklausančią dukterinę bendrovę WAL, kurią ji įsigijo tarpininkaujama dukterinės bendrovės Global Reefer Carriers, netiesiogiai priklausė 80 % Weichert įstatinio kapitalo, o likusi Weichert įstatinio kapitalo dalis nuo 1999 m. kovo mėn. priklausė kaip tikriesiems nariams fiziniams asmenims, būtent D. W. ir dviem jo sūnums A. W. ir H. W. (toliau kartu – šeima W.) ir ribotos atsakomybės bendrovei Interfrucht Beteiligungsgesellschaft mbH (ginčijamo sprendimo 15 ir 381 konstatuojamosios dalys).

67      Komisija nurodė principus, kuriuos ji ketino taikyti nustatydama ginčijamo sprendimo gavėjus, ir pateikė nuorodą į atitinkamą Teisingumo Teismo ir Bendrojo Teismo praktiką dėl „įmonės“ sąvokos pagal EB 81 straipsnį (ginčijamo sprendimo 360–366 konstatuojamosios dalys). Ji visų pirma priminė, kad galėjo preziumuoti, jog patronuojančioji bendrovė iš tikrųjų darė lemiamą įtaką jai 100 % priklausančiai dukterinei bendrovei, nors vis dėlto patronuojančioji bendrovė turėjo galimybę paneigti šią prezumpciją pateikdama pakankamai faktinių įrodymų, kad dukterinė bendrovė savarankiškai sprendė dėl savo elgesio rinkoje (ginčijamo sprendimo 364 konstatuojamoji dalis).

68      Visi šio sprendimo 65–67 punktuose pateikti duomenys jau buvo nurodyti ieškovei skirto pranešimo apie kaltinimus 17, 27, 441 ir 475 dalyse ir iš šios informacijos pastaroji galėjo sužinoti priežastis, dėl kurių Komisija manė, kad Del Monte grupėje ji iš tikrųjų darė lemiamą įtaką WAL ir DMFPI.

69      Šiuo klausimu Komisija pažymi, o ieškovė neginčija, kad per administracinę procedūrą ieškovė nemėgino paneigti prezumpcijos dėl viso dukterinių bendrovių WAL ir DMFPI kapitalo turėjimo, ir teisingai tvirtina, jog dėl šios priežasties ji neprivalėjo paaiškinti, kaip ši darė įtaką minėtoms įmonėms.

70      Todėl ginčijamame sprendime Komisija išnagrinėjo, ar Del Monte galėjo daryti lemiamą įtaką Weichert ir ar iš tikrųjų ją darė, o konstatavusi, jog Del Monte netiesiogiai priklausė tik 80 % Weichert įstatinio kapitalo, nusprendė, kad lemiamos įtakos, kurią patronuojanti bendrovė daro 100 % priklausančiai dukterinei bendrovei, prezumpcija Del Monte neturėjo būti taikoma (ginčijamo sprendimo 384 konstatuojamoji dalis).

71      Priešingai, nei ieškovė tvirtina savo rašytiniuose dokumentuose, teiginys „lemiamos įtakos prezumpcija <...> [jai] netaikoma“ negali būti grindžiamas ieškovės ir jos dukterinių bendrovių WAL ir DMFPI santykiais.

72      Komisija pažymi, kad Weichert buvo veikiau ne Del Monte dukterinė bendrovė, o narės komanditorės Del Monte ir iš pradžių D. W., paskui, nuo 1999 m. kovo mėn., šeimos W., kaip tikrųjų narių, partnerystė. Šios bendros įmonės dalininkų komerciniai santykiai nustatyti jungtinės veiklos sutartimi, kuria turėjo būti patvirtinti komanditinės bendrovės įstatai ir, konkrečiai, kontrolės ir valdymo tvarka, ir išimtine Del Monte tiekiamų parduoti Bendrijoje bananų platinimo sutartimi (ginčijamo sprendimo 382 ir 383 konstatuojamosios dalys).

73      Remdamasi bylos medžiagoje esančiais dokumentais ir Weichert parodymais Komisija nusprendė, kad „Del Monte (kartu su šeima W. kaip tikrąja nare) turėjo galimybę daryti lemiamą įtaką Weichert reikalų tvarkymo būdui ir faktiškai darė tokią įtaką nagrinėjamu laikotarpiu“ (ginčijamo sprendimo 384 konstatuojamoji dalis). Ji taip pat pažymėjo, kad „pažeidimo laikotarpiu [nuo 2000 m. iki 2002 m.] dalininkai, kurie bendru susitarimu kartu įsteigė šią įmonę kaip KG, darė Weichert lemiamą įtaką“ (ginčijamo sprendimo 385 konstatuojamoji dalis).

74      Ginčijamo sprendimo 386 konstatuojamojoje dalyje Komisija tvirtino, kad „iki 2002 m. gruodžio mėn. pabaigos Del Monte kartu su [šeima W. kaip tikrąja nare] vykdė Weichert kontrolę ir valdė ją“, ir grįsdama tokią išvadą paminėjo įvairias aplinkybes, kurias sujungė į tris skyrelius, t. y. skyrelį „Weichert svarbūs strateginiai sprendimai, kuriems priimti reikia visų narių pritarimo“ (ginčijamo sprendimo 387 konstatuojamoji dalis), skyrelį „Del Monte galėjo daryti lemiamą įtaką Weichert valdymo ir kainų nustatymo bei prekybos klausimais, o įrodymai patvirtina, jog ji iš tikrųjų darė tokią įtaką“ (ginčijamo sprendimo 388–391 konstatuojamosios dalys) ir skyrelį „Del Monte galėjo iš Weichert nuolat gauti kainas ir informaciją apie rinką, ir iš tikrųjų jas gaudavo“ (ginčijamo sprendimo 392–393 konstatuojamosios dalys).

75      Išnagrinėjusi ir atmetusi Del Monte argumentus, kuriais ši ginčijo bet kokią savo galimybę iš tikrųjų daryti lemiamą įtaką Weichert (ginčijamo sprendimo 394‐433 konstatuojamosios dalys), Komisija padarė išvadą, kad Weichert ir Del Monte yra vienas ekonominis vienetas, nes Weichert nesprendė savarankiškai dėl savo elgesio rinkoje (ginčijamo sprendimo 432 konstatuojamoji dalis).

76      Šiomis aplinkybėmis Komisijos negalima kaltinti kaip nors pažeidus EB 253 straipsnį.

 Dėl ginčijamame sprendime pritaikyto inkriminavimo kriterijaus

77      Ieškovė teigia, kad Komisija pripažino ją „kartu ir solidariai“ atsakinga už Weichert elgesį, remdamasi „tik“ tariamai bendra kontrole, kurios jokiu būdu negali pakakti siekiant įrodyti tokią atsakomybę. Ji primena, kad EB 81 straipsnis taikomas „įmonėms“, o ne teisės subjektams, todėl keli teisės subjektai gali būti atsakingi už pažeidimą, jeigu jie sudaro vieną ir tą pačią įmonę. Anot jos, Komisija, priešingai, nei nurodyta teismų praktikoje ir jos iki 2007 m. priimtuose sprendimuose, teigia, kad aplinkybės, jog teisės subjektas bendrai kontroliuoja kitą teisės subjektą, pakanka siekiant įrodyti, kad jos sudaro vieną įmonę.

78      Šie ieškovės argumentai grindžiami klaidinga prielaida ir turi būti atmesti.

79      Iš tiesų reikia priminti, kad Komisija nurodė principus, kuriuos ketino taikyti nustatydama ginčijamo sprendimo gavėjus, ir padarė nuorodą į atitinkamą Teisingumo Teismo ir Bendrojo Teismo praktiką dėl „įmonės“ sąvokos pagal EB 81 straipsnį (ginčijamo sprendimo 360–366 konstatuojamosios dalys). Konstatavusi, jog Del Monte negalima taikyti lemiamos įtakos, kiek tai susiję su santykiais su Weichert, prezumpcijos. Komisija pažymėjo, kad „todėl ji nagrinėja klausimą, ar Del Monte galėjo daryti ir ar iš tikrųjų darė lemiamą įtaką Weichert ir lėmė jos elgesį rinkoje“ (ginčijamo sprendimo 384 konstatuojamoji dalis).

80      Iš viso ginčijamo sprendimo matyti, kad nors atsižvelgdama iš esmės į turtinius ryšius, taip pat Weichert ir WAL jungtinės veiklos sutarties turinį, Komisija iš tiesų manė, jog Del Monte kartu su tikraisiais nariais bendrai kontroliavo Weichert, ji neapsiribojo galimybės daryti lemiamą įtaką konstatavimu, bet taip pat išnagrinėjo ir patikrino, ar Del Monte iš tikrųjų darė tokią įtaką Weichert.

81      Grįsdama šiuos teiginius ieškovė remiasi ginčijamo sprendimo 384 konstatuojamąja dalimi, kurią ji iš dalies pakartoja dublike, neteisingai teigdama, jog šioje dalyje Komisija tvirtino, kad dėl aplinkybės, jog „Del Monte (kartu su tikraisiais nariais <...>) turėjo galimybę daryti lemiamą įtaką Weichert reikalų tvarkymo būdui“, Del Monte ir Weichert yra viena įmonė, nors pastarosios pastabos minėtoje konstatuojamojoje dalyje nėra.

82      Be to, ginčijamame sprendime nėra jokių duomenų, jog Del Monte ir Weichert yra vienas ekonominis vienetas tik dėl to, kad pirmoji kartu su tikraisiais nariais kontroliavo antrąją.

83      Ieškovė taip pat tvirtina, kad neįmanoma suderinti kriterijų, susijusių su būtinybe įrodyti, kad dukterinė bendrovė iš esmės vykdė patronuojančiosios bendrovės nurodymus, su bendros kontrolės sąvoka, nes „bendrą kontrolę įgyvendinanti patronuojančioji bendrovė gali turėti tik veto teisę ir daugiau nieko“. Ji taip pat nurodo, kad net asmeninės atsakomybės principas yra abejotinas, jei subjektas, kuris neturi daugiau nieko, tik ribotą tam tikrų bendrovės veiksmų veto teisę, gali būti laikomas atsakingu už šios bendrovės veiksmus, kuriems jo kontrolė netaikoma.

84      Šie bendrojo pobūdžio samprotavimai taip pat neleidžia teigti, kad šiuo atveju EB 81 straipsnis pažeistas dėl to, jog Weichert padarytas pažeidimas buvo inkriminuotas Del Monte.

85      Kaip savo rašytiniuose dokumentuose teisingai pažymi Komisija, Weichert pažeidimo inkriminavimas grindžiamas ne tik galiomis, suteiktomis Del Monte pagal jungtinės veiklos sutarties 7 straipsnio 2 ir 3 dalis, konkrečiai kalbant, tam tikrų su įmonės veikla susijusių sprendimų veto teise, o platesniais duomenimis, susijusiais su Del Monte ir Weichert siejančiais teisiniais, organizaciniais ir veiklos ryšiais ir parodančiais, anot Komisijos, visišką Del Monte Weichert kontrolę.

86      Kadangi ieškovės argumentai gali būti suprasti taip, kad tik esant išskirtinei patronuojančiosios bendrovės vykdomai savo dukterinės bendrovės kontrolei galima daryti išvadą, jog šie du teisės subjektai yra viena įmonė, ir inkriminuoti pirmajai antrosios neteisėtą elgesį, šiuos argumentus reikia atmesti.

87      Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad dviejų tarpusavyje nepriklausomų patronuojančiųjų bendrovių bendra dukterinės bendrovės kontrolė iš esmės netrukdo Komisijai konstatuoti vieno ekonominio vieneto, sudaryto iš vienos šių patronuojančiųjų bendrovių ir dukterinės bendrovės, buvimo ir kad tai galioja net tuo atveju, kai ši patronuojančioji bendrovė turi mažesnę dukterinės bendrovės kapitalo dalį nei kita patronuojančioji bendrovė (šiuo klausimu žr. 2010 m. gruodžio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo AceaElectrabel Produzione prieš Komisiją, C‑480/09 P, Rink. p. I‑13355, 64 punktas).

88      Šio sprendimo 56 punkte minėtame Sprendime Avebe prieš Komisiją Bendrasis Teismas patvirtino Komisijos sprendimo priskirti dviem bendrovėms, kurioms priklausė po 50 % dukterinės bendrovės kapitalo ir kurios turėjo teisę kartu priimti sprendimus dėl pastarosios komercinės veiklos, atsakomybę dėl minėtos dukterinės bendrovės neteisėto elgesio, pagrįstumą. Šioje byloje Bendrasis Teismas pažymėjo, kad abu dalininkai, kuriems priklausė po 50 % nagrinėjamos bendros įmonės kapitalo, turėjo tik bendrus įgaliojimus imtis veiksmų ir pasirašyti bendros įmonės vardu, įpareigoti ją trečiųjų šalių atžvilgiu arba trečiąsias šalis įpareigoti jos atžvilgiu ir gauti lėšų bei jas leisti jos vardu. Be to, kasdieninis valdymas buvo patikėtas dviem direktoriams, kuriuos atitinkamai skyrė patronuojančiosios bendrovės. Galiausiai patronuojančiosios bendrovės neribotai ir solidariai prisiėmė bendros įmonės įsipareigojimus.

89      Ieškovės nurodyti bylos, kurioje buvo priimtas 56 punkte minėtas Sprendimas Avebe prieš Komisiją, ir šio proceso skirtumai nepaneigia šiame sprendime priimto principinio sprendimo.

90      Galiausiai ieškovė teigia, kad iki 2007 m. Komisija, nagrinėdama pažeidimo inkriminavimo klausimą, teisingai aiškino EB 81 straipsnį ir kad šiuo metu jos ginamas požiūris, pagal kurį bendra kontrolė pateisina patronuojančiosios bendrovės atsakomybę, yra klaidingas.

91      Šiuo klausimu reikia priminti, kad Teisingumo Teismas yra keletą kartų nusprendęs, jog ankstesnė Komisijos sprendimų praktika nėra teisinis pagrindas nustatant baudas konkurencijos srityje, ir kad sprendimai kitose bylose, kiek tai susiję su diskriminacijos buvimu, tėra papildomas rodiklis (2006 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo JCB Service prieš Komisiją, C‑167/04 P, Rink. p. I‑8935, 205 punktas). Iš to darytina išvada, kad ieškovė Teisingumo Teisme negali remtis ankstesniuose Komisijos sprendimuose suformuota praktika (2009 m. rugsėjo 24 d. Teisingumo Teismo sprendimo Erste Group Bank ir kt. prieš Komisiją, C‑125/07 P, C‑133/07 P, C‑135/07 P ir C‑137/07 P, Rink. p. I‑8681, 123 punktas).

 Dėl ekonominio vieneto, kurį sudaro Del Monte ir Weichert, buvimo

–       Dėl jungtinės veiklos sutarties

92      Reikia pažymėti, kad visą pažeidimo laikotarpį Weichert buvo komanditinė bendrovė, įsteigta pagal Vokietijos teisę, pagal kurią tokį juridinį asmenį sudaro dviejų rūšių nariai: tikrieji nariai ir nariai komanditoriai.

93      Ginčijamame sprendime (399 ir 400 konstatuojamosios dalys) aiškiai nurodyta, kad pagal atitinkamas Handelsgesetzbuch (Vokietijos prekybos kodeksas, toliau – HGB) nuostatas nariai komanditoriai paprastai nedalyvauja tvarkant komanditinės bendrovės reikalus ir negali prieštarauti veiksmams, kurių imasi tikrieji nariai, išskyrus priemones, kurios nepatenka į įprastą reikalų tvarkymo sritį.

94      Taigi kasdienis reikalų tvarkymas paprastai yra patikėtas tikrajam nariui, kuris yra asmeniškai ir neribotai atsakingas už įsiskolinimus, kitaip nei narys komanditorius, kurio atsakomybė ribojama jo įnašo dydžiu. Be to, ginčijamo sprendimo 382 konstatuojamojoje dalyje Komisija patikslina, kad šeimos W. atstovai buvo generaliniai valdytojai, asmeniškai ir neribotai atsakingi už Weichert, o Del Monte buvo partnerė, suteikianti pagrindinius finansinius išteklius arba turinti pagrindinių finansinių interesų, susijusių su ribota atsakomybe.

95      Komisija pabrėžia, o ieškovė neginčija, kad dalininkams pasirašius sutartį nuo komanditinės bendrovės veiklą reglamentuojančių HGB nuostatų buvo galima teisėtai nukrypti, – tai ir buvo padaryta nagrinėjamu atveju pasirašius 1992 m. kovo 12 d. jungtinės veiklos sutartį, ji pakeista 1996 m. kovo 28 d. ir 1999 m. birželio 1 d. (ginčijamo sprendimo 381, 399 ir 401 konstatuojamosios dalys).

96      Tačiau Komisija ir ieškovė nesutaria dėl jungtinės veiklos sutarties reikšmės.

97      Ieškovė tvirtina, kad jungtinės veiklos sutartis ne pakeitė, o veikiau dar labiau išryškino dalininkų teisių pasiskirstymą, kaip jis apibrėžtas HGB, nes joje buvo numatytos konkrečios nuostatos, stiprinančios tikrųjų narių kontrolės vaidmenį. Ji turėjo tik ribotą veto teisę, leidžiančią jai blokuoti tik kai kuriuos konkrečius veiksmus, nesusijusius su Weichert valdymu ir kasdienine veikla, o tai atitinka HGB 164 straipsnyje, pagal kurį „nariai komanditoriai nedalyvauja valdant įmonę. Jie negali nesutikti su tikrųjų narių veiksmais, nebent šiais veiksmais būtų viršijamos įprastos bendrovės veiklos ribos“, išdėstytus bendruosius principus. Ji tvirtina, kad Komisija net neįrodė, jog ji tik turėjo galimybę pasinaudoti šia veto teise, kuria ji faktiškai nė karto nepasinaudojo.

98      Nors Komisija ginčijamame sprendime pažymi, kad pagal jungtinės veiklos sutarties 7 straipsnio 1 dalį „asmeniškai atsakingas dalininkas D. W. turės teisę ir privalės atstovauti bendrovei ir ją valdyti“, ji remiasi kitomis minėtos sutarties nuostatomis ir teigia, jog pagal šią sutartį narei komanditorei, t. y. Del Monte per jos dukterinę bendrovę WAL, buvo suteiktos teisės aktuose numatytos teisės ir priemonės, būtinos, kad Weichert tvarkant reikalus būtų daroma įtaka.

99      Iš tikrųjų ginčijamo sprendimo 387 konstatuojamojoje dalyje Komisija mini jungtinės sutarties 7 straipsnio 2 dalį, pagal kurią dalininkai turi vienbalsiai tvirtinti tikrųjų narių rašytinius metinius pasiūlymus dėl biudžeto ir investicijų ir personalo planus. Taigi tikrųjų narių pasiūlytos priemonės negalėjo būti įgyvendinamos nesant vienbalsio pritarimo, o patvirtinus tikrieji nariai buvo saistomi jų. Be to, svarbu pabrėžti, kad pati ieškovė pažymi, jog jungtinės veiklos sutarties 7 straipsnio 2 dalyje buvo numatytos trys aukščiausio lygio veto teisės.

100    Be to, Komisija pabrėžia, kad jungtinės veiklos sutarties 7 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog imdamiesi tam tikrų veiksmų tikrieji nariai turi iš anksto prašyti visų dalininkų rašytinio pritarimo (ginčijamo sprendimo 387 konstatuojamoji dalis). Iš jungtinės veiklos sutarties matyti, kad tokie veiksmai – tai bet kokio nekilnojamojo turto pirkimas ir pardavimas, bet kokios kapitalo dalies arba kitų įmonių akcijų įgijimas ir perleidimas, didesnės nei 100 000 Vokietijos markių (DEM) investicijos, samdomiems darbuotojams paskolos, kurių dydis viršija 10 000 DEM, paskolos Weichert, nesusijusios su įprastu reikalų tvarkymu, Weichert garantijų suteikimas, bet koks atlygis valdančiajam dalininkui ir bet kokie vieno ar kelių valdančiųjų dalininkų sudaryti susitarimai, dėl kurių Weichert atsiranda prievolė sistemingai mokėti daugiau kaip 10 000 DEM per mėnesį, išskyrus darbo sutartis, bent jau tas, kuriose numatytas mažesnis nei 60 000 DEM per metus atlygis.

101    Taigi, atrodo, kad visi svarbūs veiksmai, kurie valdant Weichert neišvengiamai, nors ir netiesiogiai, darė poveikį, negalėjo būti atlikti be narių komanditorių pritarimo.

102    Dėl ieškovės teiginio, kad narės komanditorės turima veto teise nebuvo pasinaudota, reikia pažymėti, jog tokia situacija tik parodo, kad pažeidimo laikotarpiu Weichert įprastai vykdė veiklą ir kad jungtinės veiklos sutartis buvo veiksminga, nebent ieškovė norėtų pasakyti, jog tikrieji nariai elgėsi nesilaikydami minėtos sutarties nuostatų, ypač 7 straipsnio 2 ir 3 dalių, ir jog faktiškai ši sutartis buvo visiškai neveiksminga.

103    Šiuo klausimu svarbu pabrėžti, kad, anot ieškovės, Komisija nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog jai pritarti nė karto nebuvo pateikti biudžetai arba investicijų ar personalo planai, tačiau tikrasis narys darė investicijas, kurioms pagal 7 straipsnio 3 dalį reikėjo jos pritarimo, net neinformuodamas apie jas, o ką jau kalbėti apie prašymą pritarti.

104    Šiame etape reikia priminti Teisingumo Teismo praktiką, pagal kurią konkurencijos taisyklių pažeidimą turi įrodyti šiuo pažeidimu kaltinanti šalis ar institucija, ir tai, kad, naudodamasi tam tikra gynybos priemone, nuo kaltinimo šių taisyklių pažeidimu besiginanti įmonė ar įmonių asociacija turi įrodyti, kad įvykdytos taisyklės, kuria ši gynybos priemonė grindžiama, taikymo sąlygos, todėl minėta institucija turi pateikti kitų įrodymų. Taigi, net jeigu pagal šiuos principus įrodinėjimo pareiga tenka Komisijai arba suinteresuotajai įmonei ar asociacijai, dėl faktinių aplinkybių, kuriomis remiasi viena šalis, kitai šaliai gali tekti pateikti paaiškinimų ar pateisinimų, antraip būtų galima daryti išvadą, kad įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklių buvo laikytasi (2010 m. liepos 1 d. Teisingumo Teismo sprendimo Knauf Gips prieš Komisiją, C‑407/08 P, Rink. p. I‑6371, 80 punktas).

105    Grįsdama savo išvadą, kad Del Monte galėjo daryti ir iš tikrųjų darė lemiamą įtaką Weichert, nagrinėjamoje byloje Komisija, be kita ko, rėmėsi jungtinės veiklos sutartimi, dėl kurios turinio ir teisinių pasekmių dalininkams šalys nesiginčija.

106    Taigi ieškovė, kuri tvirtina, kad kai kurios jungtinės veiklos sutarties sąlygos yra neveiksmingos, turi tai įrodyti, be to, reikia konstatuoti, jog šiuo klausimu ji nurodo tik vieną sprendimą dėl investicijų, apie kurį ji nebuvo informuota, t. y. sprendimą dėl naujo objekto Hamburge (Vokietija), kuris apima 1997 m. atidarytą ir kelis milijonus Vokietijos markių kainavusį paskirstymo centrą. Be aplinkybės, kad aptariamas projektas buvo sėkmingai įvykdytas 1997 m., t. y. iki pažeidimo laikotarpio, reikia pažymėti, jog ieškovė nepateikė jokių duomenų, galinčių įrodyti, kad šiuo atveju tikrasis narys nepaisė sutarties sąlygų, nors toks investicijos dydis ir trukmė pašalina bet kokią galimybę ją nuslėpti. Atsižvelgiant į įvairius ieškovės signalus Weichert, kuriais ji siekė parodyti savo nepasitenkinimą kai kuriais sprendimais dėl kainų, mažai tikėtina, kad ji būtų galėjusi nereaguoti į akivaizdų jungtinės veiklos sutarties 7 straipsnio 3 dalies pažeidimą.

107    Komisija ginčijamame sprendime taip pat remiasi jungtinės veiklos sutarties 7 straipsnio 4 dalimi, kurioje nurodyta, kad „asmeniškai atsakingas dalininkas ribotai atsakingų dalininkų prašymu privalo pateikti jų įgaliotam atstovui informaciją apie bendrą padėtį įmonėje, konkrečias valdymo priemones, valdymo planą ir leisti patikrinti bendrovės apskaitos registrus“ (ginčijamo sprendimo 387 konstatuojamoji dalis).

108    Jungtinės veiklos sutarties 7 straipsnio 4 dalis, kuri aiškiai papildo šios sutarties 7 straipsnio 2 ir 3 dalyse apibrėžtus įgaliojimus, nustato tiesioginį ryšį tarp nariui komanditoriui suteiktų teisių ir Weichert valdymo. Be to, iš jos matyti, kad teisė gauti informaciją ir teisė susipažinti su įmonės dokumentais, kuri leidžia nariui komanditoriui tikrinti gautą informaciją, galėjo būti bet kada įgyvendintos ir nebuvo apribotos tik pasenusiais duomenimis, priešingai, nei tvirtina ieškovė.

109    Komisija taip pat pažymėjo, kad remiantis jungtinės veiklos sutartimi negalima daryti išvados, jog tik vienas ar keli tikrieji nariai turėjo iniciatyvos teisę siūlyti sprendimus, kuriuos turi tvirtinti dalininkai, nesvarbu, ar dėl įprastų, ar dėl neeilinių klausimų, kurie nesusiję su įprastu reikalų tvarkymu. Šios sutarties 8 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad tikrieji nariai turi sušaukti neeilinį dalininkų susirinkimą, jei to prašo narė komanditorė, kuriai priklauso tam tikra dalis įstatinio kapitalo, ir nurodyti darbotvarkės klausimus, kuriuos reikia aptarti. Del Monte, kuriai per dukterinę bendrovę WAL priklausė 80 % Weichert įstatinio kapitalo, kitaip nei tikrieji nariai, galėjo bet kada reikalauti surengti neeilinį dalininkų susirinkimą dėl bet kokių klausimų, susijusių su tinkamu įmonės veiklos vykdymu, nesvarbu, ar to reikalavo „įmonės interesas“ (ginčijamo sprendimo 408 konstatuojamoji dalis). Ieškovė nepateikė jokių pastabų dėl šios jungtinės veiklos sutarties nuostatos.

110    Ieškovė atkreipia dėmesį į kitas jungtinės veiklos sutarties nuostatas, galinčias patvirtinti pagal minėtos sutarties 7 straipsnio 1 dalį tikriesiems nariams suteiktą valdymo teisę.

111    Visų pirma ieškovė daro nuorodą į jungtinės veiklos sutarties 9 straipsnio 2 dalį, iš kurios matyti, jog tam, kad būtų veiksmingi, dalininkų susirinkimo sprendimai turi būti priimti balsų dauguma, be to, jiems turi pritarti tikrieji nariai.

112    Komisija pripažįsta, kad ši nuostata prilygsta „tikrųjų narių veto teisei“, ir pabrėžia, jog ja iš narės komanditorės neatimama bet kokia galimybė daryti įtaką nagrinėjamiems sprendimams. Pagal jungtinės veiklos sutarties 9 straipsnio 1 dalį kiekvieno dalininko turimas balsų skaičius atitinka jo kapitalo įnašą, kitaip tariant, vienas balsas už 1 000 DEM įnašą. Remiantis jungtinės veiklos sutartimi atitinkami dalininkų įnašai į Weichert kapitalą buvo tokie: WAL – 6,5 mln. DEM, Interfrucht Beteiligungsgesellschaft – 1 000 DEM ir D. W. – 1,5 mln. DEM, turint omenyje, kad 1999 m. kovo mėn. pastarasis perleido kiekvienam savo sūnui A. W. ir H. W. po 25 % savo turimos Weichert kapitalo dalies. Faktiškai tai reiškia, kad dalininkų susirinkimo priimamus sprendimus visada turėjo tvirtinti ir narė komanditorė (ginčijamo sprendimo 407, 411 ir 439 išnašos).

113    Be to, Komisija teisingai pažymi, kad pagal jungtinės veiklos sutarties 9 straipsnio 3 ir 4 dalis dalininkų susirinkimas turėjo griežtai nustatytus įgaliojimus, konkrečiai kalbant, pirma, susijusius su jungtinės veiklos sutarties pakeitimais, būtinai priimamais vienbalsiai, antra, susijusius su finansinių ataskaitų tvirtinimu, tikrojo nario valdymo funkcijų perėmimu ir auditoriaus paskyrimu; šioje situacijoje iš Del Monte nebuvo atimta jokia galimybė daryti lemiamą įtaką Weichert elgesiui nagrinėjamoje rinkoje.

114    Šiomis aplinkybėmis, aplinkybė, kad tikrasis narys, anot ieškovės, turėjo „visų“ bendrovės sprendimų veto teisę, neišplaukia iš jungtinės veiklos sutarties nuostatų.

115    Paskui ieškovė remiasi jungtinės veiklos sutarties 9 straipsnio 5 dalimi, kurioje numatyta konkreti arbitražo tvarka. Jei per du iš eilės vykstančius susirinkimus dalininko prašymui nepritariama, toks dalininkas turi teisę prašyti sušaukti arbitražo tarybą, kuri vietoj dalininkų turi pateikti nuomonę dėl susijusio su šiuo prašymu sprendimo, kurį reikės priimti. Kiekvienas dalininkas skiria arbitražo tarybos narį, šis savo ruožtu skiria arbitrą. Jeigu dalininkas neskiria tarybos nario arba nariai negali susitarti dėl arbitro, šį narį arba arbitrą skiria nepriklausoma šalis, t. y. Hamburgo prekybos rūmų pirmininkas (ginčijamo sprendimo 409 konstatuojamoji dalis ir 442 išnaša).

116    Nors ieškovė teisingai pažymi, kad turėdama omenyje, pirma, Weichert dalininkų skaičių ir tapatybę ir, antra, arbitražo tarybos sudarymo taisykles, šeima W. buvo tikra, jog nesudaro mažumos, teiginys apie sprendimų šioje taryboje priėmimą paprastąja balsų dauguma, atitinkamai ir šiai šeimai labai palankių sprendimų, nėra įrodytas. Kad ir kaip būtų, aptariamos naudos apimtis turi būti apribota atsižvelgiant į konkrečius dalininkų susirinkimo įgaliojimus.

117    Galiausiai, grįsdama savo teiginį, kad WAL neturėjo reikiamų teisių skirti ir pakeisti bendrovės valdytojus arba net vetuoti jų skyrimą, ieškovė nurodo jungtinės veiklos sutarties 9 straipsnio 3 dalį. Tačiau pakanka konstatuoti, kad pagal nagrinėjamą nuostatą bet kokį jungtinės veiklos sutarties pakeitimą, įskaitant 7 straipsnio 1 dalies, kurioje tikrasis narys D. W. buvo įgaliotas valdyti bendrovę ir atstovauti jai, dalininkai turėjo priimti vienbalsiai.

118    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad jungtinės veiklos sutartis, kaip savo rašytiniuose dokumentuose pareiškė pati ieškovė, yra tikrųjų narių ir komanditorės „teisių pusiausvyros“ išraiška ir kad Komisija pagrįstai galėjo daryti išvadą, jog Weichert yra šeimos W. ir Del Monte, t. y. tikrosios narės ir narės komanditorės, kartu kontroliuojančių bendrą bendrovę, partnerystė. Tokia situacija įrodo, kad Del Monte galėjo daryti Weichert lemiamą įtaką.

119    Taip pat svarbu pabrėžti, jog, ieškovės teigimu, Komisija pažeidė EB 253 straipsnį, tačiau nenurodė motyvų, kuriais grindžiama jos prielaida, kad pasyvi veto teisė lėmė situaciją, kai WAL darė lemiamą įtaką Weichert elgesiui nagrinėjamoje rinkoje.

120    Šiems ieškovės argumentams negalima pritarti.

121    Aptariamu klausimu pakanka konstatuoti, kad šis kaltinimas grindžiamas klaidinga prielaida, jog išanalizavusi jungtinės veiklos sutartį Komisija galėjo padaryti tik išvadą, kad Weichert turėjo „teisės aktais nustatytas teises ir priemones, reikalingas siekiant daryti įtaką Weichert verslui“ (ginčijamo sprendimo 387 konstatuojamoji dalis). Ši išvada pagrįsta aiškia ir pakankama jungtinės veiklos sutarties nuostatų analize, pateikta ginčijamo sprendimo 387, 399–403, 407–410 konstatuojamosiose dalyse, turint omenyje, kad minėtos sutarties tekstas yra tik vienas iš veiksnių, į kuriuos Komisija atsižvelgė inkriminuodama Del Monte Weichert padarytą pažeidimą.

–       Dėl Del Monte ir Weichert siejančių turtinių ryšių

122    Reikia pažymėti, kad Del Monte priklausė 80 % Weichert įstatinio kapitalo ir kad remiantis jungtinės veiklos sutarties 11 straipsnio 4 dalimi nuostoliai ir pelnas buvo paskirstomi dalininkams pagal jų atitinkamo įnašo dydį (ginčijamo sprendimo 387 konstatuojamoji dalis), vadinasi, 80 % nuostolių arba pelno atiteko Del Monte.

123    Pirmiausia ieškovė teigia, kad Komisija nepaaiškino, kaip jos ryšys su Weichert, taip pat su pastarosios nuostoliais ir pelnu tariamai galėjo būti laikomas jos daroma lemiama įtaka šiai įmonei.

124    Tačiau reikia pažymėti, kad ginčijamo sprendimo 404 konstatuojamojoje dalyje Komisija aiškiai nurodo, jog nemano, kad „turėti 80 % kapitalo savaime pakanka tam, kad atsakomybė už Weichert elgesį būtų priskirta Del Monte“, tačiau „iš turimo kapitalo dydžio matyti įmonės suinteresuotumas daryti lemiamą įtaką ir jos galimybė užtikrinti tokiai įtakai daryti būtinas priemones“. Komisija priduria, kad „mažai tikėtina, jog didelė tarptautinė kompanija atsisakys daryti įtaką [įmonei], kuri laikoma finansine investicija, galinčia atnešti 80 % pelno“.

125    Atrodo, kaip teisingai pabrėžė Komisija, Del Monte finansinis suinteresuotumas Weichert veikla yra jai akivaizdus motyvas daryti Weichert įtaką, o jos turima kapitalo dalis parodo tam tikrą ekonominę galią ir kartu gebėjimą daryti įtaką. Atsižvelgiant būtent į šį interesą ir šią galią reikia vertinti anksčiau aprašytus kontrolės ir informavimo mechanizmus ir ieškovės elgesį Weichert atžvilgiu per pažeidimo laikotarpį.

126    Antra, ieškovė teigia, kad ginčijamo sprendimo 404 konstatuojamojoje dalyje pateikta Komisijos pastaba klaidinga, nes net jei tikrasis narys turi tik simbolinę kapitalo dalį arba visai jos neturi ir visas kapitalas priklauso nariui komanditoriui, pati komanditinės bendrovės struktūra parodo išskirtinę vieno ar kelių tikrųjų narių kontrolę ir nario komanditoriaus kontrolės nebuvimą, šį faktą pripažįsta pati Komisija savo Suvestiniame pranešime dėl jurisdikcijos pagal Tarybos reglamentą (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (OL C 95, 2008, p. 1).

127    Be vienos įmonės padaryto pažeidimo inkriminavimo kitai įmonei problemos specifinio dalyko, kuris skiriasi nuo aptariamojo pranešimo dalyko, reikia pažymėti, kad argumentuodama ieškovė remiasi tik komanditinės bendrovės teisine forma ir atitinkamai visiškai neatsižvelgia į jungtinės veiklos sutarties, kuria paskirstomos jos ir šeimos W. teisės, nuostatas.

128    Šis argumentas negali paneigti ginčijamo sprendimo 404 konstatuojamosios dalies, kiek tai susiję su Del Monte siekiu daryti įtaką Weichert, turint omenyje jos finansinį suinteresuotumą šios įmonės veikla ir jos gebėjimą daryti įtaką.

129    Trečia, ieškovė nurodo, kad tik tikrieji nariai buvo neribotai ir asmeniškai atsakingi, ir šios situacijos negalima teisėtai pakeisti jungtinės veiklos sutartimi, o WAL tenkanti galimų nuostolių dalis buvo apribota jos dalyvavimu valdant kapitalą.

130    Reikia priminti, kad remiantis jungtinės veiklos sutartimi turima Weichert 80 % kapitalo dalis sudaro 6,5 mln. DEM sumą, šeimos W. ir Interfrucht Beteiligungsgesellschaft turimos dalys atitinkamai sudaro 1,5 mln. DEM ir 1 000 DEM ir kad šiomis aplinkybėmis, kaip teisingai rašytiniuose dokumentuose pabrėžia Komisija, baimė prarasti savo, kaip narės komanditorės, įnašą ir net baimė, nepaisant šios investicijos, negauti pelno yra pakankamas motyvas, skatinantis svarbų rinkos dalyvį, kaip antai Del Monte, ginti savo interesus, neatsižvelgiant į tai, jog tikrieji nariai yra asmeniškai ir neribotai atsakingi.

131    Dėl ieškovo nuorodos į 56 punkte minėtą Sprendimą Avebe prieš Komisiją ir pastabos, kad „visi dalininkai suinteresuoti vengti situacijos, kai jų dukterinės bendrovės veikia neatsižvelgdamos į jų nurodymus, turint omenyje persekiojimo arba trečiųjų asmenų ieškinių dėl žalos atlyginimo pareiškimo pavojų tuo atveju, kai dukterinė bendrovė elgiasi neteisėtai“, reikia pažymėti, jog šis argumentas taikytinas ne tik dalininkams, kurie asmeniškai ir neribotai atsako už savo bendrovės skolas.

–       Dėl platinimo sutarties

132    Reikia pažymėti, kad 1971 m. Del Monte grupė per DMFPI bendrovę pirmtakę sudarė pirmą platinimo sutartį su Weichert, antrą – 1986 m., ji buvo pakeista ir išplėsta, o 1988 m. gegužės 1 d. buvo sudaryta platinimo sutartis (toliau – platinimo sutartis), ši kelis kartus buvo pakeista: 1990 m. rugpjūčio 28 d., 1991 m. gegužės 27 d. ir 1994 m. vasario 10 d.

133    Paskutinis platinimo sutarties pakeitimas padarytas 1994 m. vasario 10 d., įsigaliojus Reglamentui Nr. 404/93, pagal kurį bananų importui į Bendriją taikoma licencijų schema su fiksuotomis metinėmis kvotomis, suteikiamomis ketvirčiui.

134    Pakeistoje platinimo sutartyje buvo numatyta nuostata dėl išimtinių teisių (11 straipsnis), pagal kurią Del Monte įsipareigojo, kol galioja sutartis, parduoti ir tiekti bananus, ananasus ir papajas tik Weichert, kuri turėjo juos perparduoti Europos rinkose, būtent Norvegijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, buvusioje Čekoslovakijoje, Švedijoje, Suomijoje, Danijoje, Belgijoje, Nyderlanduose, Liuksemburge, Vokietijoje ir Austrijoje; paskutinės aštuonios nurodytos šalys sudaro ginčijamame sprendime minėtą geografinę rinką. Savo ruožtu Weichert buvo įpareigota pirkti šias perparduoti skirtas prekes minėtose rinkose tik iš Del Monte, numatant vieną nereikšmingą šios išimtinio prekių tiekimo sąlygos išimtį, susijusią su lėktuvu gabenamomis prekėmis.

135    Vadinasi, Komisija galėjo tvirtinti, neprieštaraudama šiuo klausimu ieškovei, kad „faktiškai Del Monte turėjo išimtines teises tiekti Weichert bananus, kurie turėjo būti platinami Šiaurės Europoje, o Weichert, remiantis platinimo sutartimi, iki 2002 m. gruodžio 31 d. turėjo išimtines teises platinti Del Monte prekių ženklo bananus šiame geografiniame regione“ (ginčijamo sprendimo 383 konstatuojamoji dalis).

136    Platinimo sutarties 2 straipsnio a punkte nustatytas bananų kiekis, kuris bus įsigytas arba parduotas per savaitę: „ne mažiau kaip vienas laivas per savaitę, į kurį pakrauta nuo 100 000 iki 200 000 dėžių bananų iš Kosta Rikos arba Gvatemalos po 42 svarus“. Pagal minėtos sutarties 5 straipsnį likus 25 dienoms iki numatytos kiekvienos savaitės pakrovimo datos Del Monte turėjo raštu pateikti Weichert vaisių, kurie galėjo būti išsiųsti a priori, vertinimą. Ginčijamame sprendime taip pat daroma nuoroda į platinimo sutarties 9 straipsnio 3 dalį, kurioje numatyta, kad esant nepakankamai pasiūlai dėl force majeure aplinkybių Del Monte turi teisę proporcingai sumažinti šį kiekį, o jeigu dėl tos pačios priežasties savaitinis kiekis kartais sumažėtų žemiau tam tikros ribos, būtent, 60 000 dėžių, sutartis būtų automatiškai sustabdyta, nebent šalys raštu susitartų kitaip (ginčijamo sprendimo 426 konstatuojamoji dalis).

137    Platinimo sutarties 3 straipsnyje buvo nurodytos kiekvienos bananų dėžės po 42 svarus fiksuotos kainos, atsižvelgiant į bananų veislę, o šios sutarties 4 straipsnyje numatyta finansinio koregavimo, atsižvelgiant į Weichert rezultatus, tvarka, pagal kurią Del Monte turėjo gauti tam tikrą grynąjį pelną, bet prireikus taip pat turėjo prisiimti Weichert nuostolius, patirtus dėl konkretaus mėnesio vaisių pardavimų.

138    Ieškovė pripažįsta, jog buvo suinteresuota, kad Weichert prekiautų didesnėmis kainomis, nes dėl tokių pardavimų padidėtų platinimo sutarties 4 straipsnyje numatytos kainos kintamas elementas ir Weichert pelnas, kurio 80 % sudaro WAL finansinis interesas. Ieškovė taip pat neneigia rizikos, susijusios su nuostoliais, kurių Weichert gali patirti vykdydama šią sutartį, nes pastaroji savo ieškinyje nurodo, jog „remiantis [platinimo sutarties] 4 straipsnio c punktu DMFPI iš tikrųjų turėjo atitekti 75 % finansinio rezultato, o iš likusių 25 % WAL galiausiai atiteko 80 %“ (taip pat žr. ginčijamo sprendimo 411 konstatuojamąją dalį).

139    Taigi, kaip pažymi Komisija, iš šių išvadų matyti, kad Del Monte buvo suinteresuota kontroliuoti Weichert nustatomas kainas dėl dviejų priežasčių, nes jos ne tik darė poveikį Weichert finansiniam rezultatui ir atitinkamai akcininkams tenkančiam pelnui, bet ir tiesiogiai turėjo įtakos Del Monte gaunamoms kainoms už bananus, patiektus Weichert pagal platinimo sutartį (ginčijamo sprendimo 414 konstatuojamoji dalis).

140    Kad Del Monte galėtų apskaičiuoti kainas, kuriomis remiantis turėjo būti išrašytos sąskaitos už bananų tiekimą, platinimo sutarties 4 straipsnyje numatyta, kad per 10 dienų nuo kiekvienos pagal sutartį pristatytos siuntos iškrovimo Weichert privalo pateikti Del Monte išsamią kiekvieno krovinio pardavimo ataskaitą ir parodyti joje visas sąnaudas, pardavimus, kainas ir pan. (ginčijamo sprendimo 413 konstatuojamoji dalis).

141    Nors atsižvelgdama į platinimo sutartyje numatytas abipuses šalių teises ir pareigas Komisija kalba apie partnerystę, kuriai būdinga aptariamų įmonių tarpusavio priklausomybė (ginčijamo sprendimo 418 ir 425 konstatuojamosios dalys), ji taip pat atkreipia dėmesį į aplinkybę, kad ši sutartis sustiprino Del Monte gebėjimą daryti įtaką kasdieniam Weichert reikalų tvarkymui (ginčijamo sprendimo 402 konstatuojamoji dalis).

142    Ieškovė nesutinka su tokiu aiškinimu ir teigia, kad Komisija nenurodo jokios galios, kuri būtų didesnė nei bet kurio svarbaus ar turinčio išimtines teises tiekėjo turima komercinė įtaka, ir nekreipia dėmesio į kelis esminius veiksnius. Jos nuomone, platinimo sutartis ilgai galiojo dar prieš tai, kai ji netiesiogiai įgijo savo dalį komanditinėje bendrovėje, ir nei sutartis, nei tai, kaip ji veikė praktikoje, nepasikeitė jai įgijus dalį. Be to, platinimo sutartis buvo sudaryta tik dėl kai kurių Weichert prekių – ši bendrovė galėjo nutraukti minėtą sutartį ir susirasti kitą tiekėją, taip ji ir padarė po 2002 m.

143    Pirma, dėl aplinkybės, kad platinimo sutartis jau egzistavo ir nesikeitė nuo 1994 m., t. y. momento, kai ji įsigijo WAL, ieškovė savo rašytiniuose dokumentuose nepaaiškino savo argumento reikšmės, o tik pažymėjo, jog tokia išvada „iš esmės prieštarauja ginčijamo sprendimo 382 konstatuojamajai daliai“, kurioje teigiama, kad jungtinės veiklos sutartimi ir platinimo sutartimi siekiama „bendro tikslo“.

144    Ginčijamo sprendimo 382 konstatuojamojoje dalyje Komisija pažymi, kad jungtinės veiklos sutartimi ir platinimo sutartimi buvo siekiama bendro tikslo – importuoti bananus į Šiaurės Europą ir prekiauti jais nepažeidžiant Bendrijoje taikomų teisės aktų. Šiai objektyviai išvadai jokiu būdu neprieštarauja teiginys, jog platinimo sutartis jau egzistavo ir nesikeitė nuo 1994 m.

145    Argumentai dėl laiko, kad ir kaip būtų, nepaneigia Komisijos išvados, pagrįstos minėtos sutarties turinio vertinimu.

146    Reikia pažymėti, kad ieškovė taip pat rėmėsi platinimo sutarties 14 straipsniu, kuriame tvirtinama, jog „šios sutarties šalys [yra] nepriklausomos sutarties šalys ir nė viena šios sutarties nuostata jokiu būdu [negali] būti aiškinama taip, kad jos būtų laikomos partnerėmis, bendros įmonės narėmis arba bet kokio kito tipo, pobūdžio ar rūšies dalininkėmis“. Nors Komisija neginčija, kad nuo 1994 m. minėta sutartis nesikeitė, nustatyta, jog pirkdama WAL ir jos 1994 m. turėtą Weichert kapitalo dalį Del Monte tapo pastarosios bendrovės nare komanditore.

147    Antra, dėl platinimo sutarties dalyko reikia pasakyti, kad ši sutartis buvo sudaryta ne tik dėl bananų, bet ir dėl ananasų ir papajų, kad remiantis Weichert atsakymo į 2006 m. vasario 10 d. prašymą pateikti informacijos 1 punktu bananai sudarė didelę dalį jos apyvartos ir kad viena iš šalių, kuriai buvo skirta ši platinimo sutartis, buvo Vokietija, t. y. pagal suvartojamą bananų kiekį labai svarbi Europos rinka.

148    Dėl galimybės nutraukti platinimo sutartį pažymėtina, kad tai yra įprasta nuostata abiem šalims naudingose tokio tipo sutartyse, tačiau reikia pažymėti, jog šios nuostatos taikymo atveju abiem šalims kyla tas pats klausimas dėl alternatyvaus sprendimo būtinumo. Sąlygos, kuriomis platinimo sutartis šiuo atveju buvo nutraukta, ir šios situacijos įtaka Del Monte ir Weichert santykiams bus išnagrinėtos kartu su argumentais, susijusiais su tuo, kad nustačiusi bananų kainas Weichert nepateisino Del Monte lūkesčių (žr. šio sprendimo 195–198 punktus).

149    Trečia, dėl bendro platinimo sutarties vertinimo ir ieškovės pastabos, kad Komisija nenurodo, jog jos turima galia buvo didesnė nei tam tikra bet kurio tiekėjo daroma komercinė įtaka, reikia pažymėti, kad Komisija pabrėžia, jog „Del Monte, laikydamasi minimalios sutartyje numatytos ribos (100 000–200 000 dėžių) arba viršydama ją, turėjo sutartimi įtvirtintą galimybę daryti esminį poveikį apyvartai“, nes pagal sutartį būtent Del Monte buvo įpareigota teikti vaisių, kurie gali būti patiekti ateityje, vertinimą. Iš šių duomenų matyti, kad didžiausia ir mažiausia šio „minimalaus kiekio“ ribos labai skiriasi. Komisija teisingai pažymi, kad nuo to momento, kai vykdydama veiklą daugelyje Europos rinkų Weichert buvo įpareigota pirkti beveik visą reikalingą bananų kiekį iš Del Monte, galimybė mažinti pagal sutartį tiekiamą kiekį buvo svarbi Weichert spaudimo priemonė (ginčijamo sprendimo 426 konstatuojamoji dalis). Be to, kaip pažymi Komisija, tiekdama Weichert prekes Del Monte iš tikrųjų naudojosi šia diskrecija, siekdama kontroliuoti šią bendrovę (žr. ginčijamo sprendimo 456 išnašoje ir 390 konstatuojamojoje dalyje cituotą dokumentą).

150    Tokia išvada dėl didelės Del Monte diskrecijos, susijusios su Weichert tiekiamų prekių kiekiu, pateisina Komisijos teiginį, kad platinimo sutartis padidino Del Monte ekonominę ir teisinę galimybę daryti įtaką kasdieniam Weichert reikalų tvarkymui.

151    Galiausiai reikia pažymėti, kad ieškovės nuorodos į 1975 m. gruodžio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimą Suiker Unie ir kt. prieš Komisiją (40/73–48/73, 50/73, 54/73–56/73, 111/73, 113/73 ir 114/73, Rink. p. 1663, 541 ir 542 punktai) ir 1979 m. liepos 12 d. Teisingumo Teismo sprendimą BMW Belgium ir kt. prieš Komisiją (32/78, 36/78–82/78, Rink. p. 2435), kuriuose buvo įrodyta, jog išimtinio platinimo santykis jokiu būdu neparodo, kad du subjektai sudaro vieną įmonę, neturi reikšmės, nes minėti sprendimai susiję tik su teisinėmis problemomis ir buvo priimti kitomis faktinėmis aplinkybėmis nei šioje byloje. Minėtas sprendimas Suiker Unie ir kt. prieš Komisiją yra susijęs su EB 81 straipsnio taikymu prekybos atstovų ir komitentų sudarytoms sutartims. Minėtas Sprendimas BMW Belgium ir kt. prieš Komisiją yra susijęs su tiesiogine atsakomybe už baudą, kurią Komisija skyrė automobilių platintojams, sudariusiems eksportą draudžiantį susitarimą. Nė viename šių sprendimų teismo nebuvo prašoma išnagrinėti ir išspręsti klausimą, ar įvykdytos vienos įmonės padaryto pažeidimo inkriminavimo kitai sąlygos.

–       Dėl Del Monte gautos informacijos

152    Komisija nurodo, kad, be informacijos, kuri turėjo būti pateikta Del Monte pagal jungtinės veiklos sutarties 7 straipsnio 4 dalį ir platinimo sutarties 4 straipsnį, 2000 m. gegužės 5 d. D. W. skirtoje faksimilėje Del Monte paprašė Weichert siųsti jai kiekvieną savaitę, pirmadieniais arba ne vėliau kaip antradieniais, pridėtos formos ataskaitą, kurioje būtų nurodoma informacija apie Vokietiją, Austriją, Beniliukso šalis, Skandinaviją ir Sąjungai nepriklausančias šalis. Weichert pateikė Komisijai šią faksimilę ir Del Monte nusiųstų ataskaitų dėl padėties bananų rinkoje nuo 2000 m. „18 savaitės“ iki 2002 m. „3 savaitės“ kopijas (ginčijamo sprendimo 392 konstatuojamoji dalis). Šiose ataskaitose buvo dvi skiltys, atitinkančios dvi savaites iš eilės, kuriose atskirai pagal kiekvieną aptariamą geografinę rinką nurodomas Del Monte, Dole, Chiquita ir „kitų“ tam tikras praėjusios savaitės kiekis, oficialios ir realios kainos. Tie patys duomenys nurodyti einamosios savaitės lentelėje, tik joje vietoj realios grynosios kainos buvo kalbama apie „preliminarią realią grynąją kainą“. Be teikiamų skaičių, šios ataskaitos skirsnyje Weichert galėjo teikti komentarus apie padėtį kiekvienoje rinkoje.

153    Weichert taip pat tvirtino, kad iki 2003 m. sausio 1 d. siuntė Del Monte savaitines kainų ataskaitas. Šių ataskaitų kopijos yra Komisijos turimoje bylos medžiagoje; iš jų matyti Del Monte prekės ženklo ir konkuruojančių prekių „oficiali“ kaina ir „realios kainos ribos“ (ginčijamo sprendimo 392 konstatuojamoji dalis).

154    Ieškovės teigimu, vargu ar ji įgijo bent kokią įtaką Weichert veiksmams ateityje dėl to, kad gavo konkrečią informaciją pagal platinimo sutartį, be to, Komisija nepaaiškino, kaip ji šią informaciją už praeitą laikotarpį galėjo paversti lemiama įtaka.

155    Reikia pažymėti, kad aptariamų ataskaitų turinys neatitinka informacijos, reikalaujamos pagal platinimo sutarties 4 straipsnį, ir kad šie dokumentai yra papildomas informacijos, tiesiogiai susijusios su prekyba bananais, dėl kurios kiekvieną savaitę vyksta derybos, ir atitinkamai su kasdieniu Weichert valdymu, šaltinis.

156    Kaip jau nurodyta, nagrinėjamose ataskaitose buvo pateikta ne tik konkreti svarbi informacija, t. y. oficialios kainos, bet ir numatomų realių atitinkamos savaitės kainų ribos. Taip pat dėl to, kad Del Monte kiekvieną savaitę buvo teikiama informacija, šiai buvo suteikta galimybė daugiau ir geriau perprasti rinką, taip pat sužinoti Weichert padėtį, palyginti su kitų subjektų padėtimi, ir jos pokyčius.

157    Iš ginčijamo sprendimo matyti, kad aptariamų ataskaitų gavimas yra dalis Komisijos vadinamųjų „informavimo mechanizmų“, kurie kartu su jungtinės veiklos sutartyje numatytais kontrolės mechanizmais mažų mažiausia suteikė Del Monte galimybę daryti įtaką Weichert komerciniam elgesiui ir kasdieniam reikalų tvarkymui. Komisija priduria, kad aprašyti įrodymai taip pat patvirtina, jog Del Monte iš tikrųjų darė tokią įtaką (ginčijamo sprendimo 393 konstatuojamoji dalis).

158    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad aptariamose ataskaitose, kurias Weichert kiekvieną savaitę siuntė Del Monte, buvo teikiama prašoma informacija, gauta ne pagal šalių santykius reglamentuojančią sutartį, nes reikia priminti, jog per posėdį Weichert aiškiai nurodė, kad kiekvieną savaitę teikti išsamias ataskaitas ją įpareigojo Del Monte. O tai yra aiškus Del Monte darytos įtakos Weichert įrodymas.

159    Per posėdį ieškovė tvirtino, kad šio sprendimo 153 punkte nurodytose ataskaitose nebuvo jai naudingos konkrečios informacijos, jos buvo atskleistos visai rinkai. Tačiau reikia konstatuoti, kad šis teiginys nėra pagrįstas jokiais konkrečiais ir objektyviais įrodymais, todėl yra nepriimtinas.

–       Dėl diskusijų kainų politikos ir prekių tiekimo Weichert klausimais

160    Reikia pažymėti, kad ginčijamame sprendime Komisija visų pirma priminė kai kuriuos Weichert per administracinę procedūrą padarytus pareiškimus dėl jos santykių su Del Monte.

161    Ginčijamo sprendimo 388 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„Anot Weichert, kiekvieną savaitę tarp Weichert ir Del Monte vyko diskusijos kasdienio valdymo klausimais, taip pat klausimais, susijusiais su platinamų bananų kainų nustatymu ir prekyba. Weichert taip pat tvirtina, kad pasikonsultavusi su Del Monte nustatydavo „oficialią kainą“, ši būdavo apibrėžiama kiekvieno ketvirtadienio ryte. Ji taip pat paaiškina, kad nors Del Monte oficialiai neliepė jai nustatyti tokios pačios oficialios kainos kaip Dole, ji tikėjosi, kad Weichert oficiali kaina bus bent tokia pat didelė kaip Dole. Weichert teigimu, dėl šios priežasties ji nustatydavo tokią pačią oficialią kainą kaip Dole.“

162    Ginčijamo sprendimo 390 konstatuojamojoje dalyje Komisija užsimena apie Weichert pareiškimą, pagal kurį „be Del Monte įtakos, susijusios su tuo, kad šiai priklausė didžiausia kapitalo dalis, ji stengėsi patenkinti Del Monte lūkesčius, nes tikėjo, jog pastaroji nutrauks prekių tiekimą arba bent iš esmės jį sumažins, jei Weichert oficiali kaina neatitiks Del Monte lūkesčių“.

163    Paskui Komisija remiasi įvairiais dokumentiniais įrodymais, „[patvirtinančiais] tokį Weichert ir Del Monte bendravimą ir [parodo], kad Del Monte darė spaudimą, siekdama tiesiogiai daryti įtaką Weichert kainų nustatymo politikai“ (ginčijamo sprendimo 389 konstatuojamoji dalis).

164    Komisija taip pat remiasi:

–        2000 m. sausio 28 d. faksimile, kurioje Del Monte darbuotojas A. paprašė A. W. pateikti jam paaiškinimą dėl „galutinės kainos“ ir „tikėtinos kainos“ skirtumo:

„Po mūsų vakarykščio pokalbio telefonu norėčiau dar kartą išreikšti savo nuostabą dėl Interfrucht 3 savaitės pardavimų ataskaitos. Turiu gauti išsamų paaiškinimą dėl jūsų „galutinės kainos“ <...> ir „tikėtinos kainos“ <...> skirtumo. Aplinkybė, kad Interfrucht kartu su keliomis didelėmis parduotuvėmis dalyvavo reklaminėje kampanijoje, kai bananų rinka pagaliau pasiekė savo įprastą – konkretaus laikotarpio – lygį, yra tiesiog stulbinanti! Apie kokią prekybos strategiją kalbama? Be to, laikas suprasti, kad parduodate mūsų vaisius. Jūs labai gerai žinote, kad Del Monte tenka <...> % galutinio rezultato; kaip galėjote priimti tokį sprendimą, t. y. dalyvauti reklaminėje akcijoje, negavę savo partnerių pritarimo? Ar net neinformavę jų! <...> Dar blogiau tai, kad aš du kartus kalbėjau su atsakinguoju asmeniu, kuris jūsų įmonėje atsako už bananų pardavimą, siekdamas aptarti su juo sąlygas ir kainas rinkoje <...> Man buvo pasakyta, kad [Weichert] išlaikys kainas, „labai artimas“ oficialiajai!!! <...> Kad ir kaip būtų, [tai] visiškai neįmanoma. Per mūsų susitikimą su [E.] kitą savaitę šis klausimas bus išnagrinėtas pirmumo tvarka <...> Norėtume jus informuoti, kad jeigu jūsų komercinės veiklos rezultatai nepagerės, t. y. neatitiks rinkos ir kitų Del Monte subjektų lygio, Del Monte imsis bet kokių veiksmų, būtinų savo interesams apginti“ (ginčijamo sprendimo 389 konstatuojamoji dalis);

–        tos pačios dienos A. W. faksimilėje, kuria atsakoma A. ir prašoma atleisti už įvykusį nesusipratimą šiam kalbant telefonu su Weichert darbuotoju, taip pat paaiškinami Weichert finansiniai rezultatai, ji baigiama žodžiais: „Džiaugiamės turėdami galimybę asmeniškai paaiškinti situaciją per mūsų susitikimą kitą savaitę“ (ginčijamo sprendimo 389 konstatuojamoji dalis ir 424 išnaša);

–        2000 m. balandžio 6 d. faksimilėmis, kuriomis pasikeitė A. ir A. W. ir kuriose A., remdamasis antradienio ataskaita, prašo išsamios informacijos apie realios ir referencinės kainos skirtumą, o A. W. nurodo, kad „priežastis, dėl kurios oficiali ir reali kainos santykinai daug skiriasi, yra ta, kad kainos niekada nebuvo galima didinti nuo 33 DEM iki 35 DEM“, todėl „galima jų kaina yra 33–30 DEM, neįskaitant nuolaidų“, ir baigia žodžiais: „Iškilus klausimų, prašom skambinti“ (ginčijamo sprendimo 389 konstatuojamoji dalis ir 424 išnaša);

–        2000 m. birželio 12 d. Del Monte faksimile, skirta Weichert, kurioje ši patvirtino savo poziciją, išreikštą per susitikimą Majamyje (Jungtinės Valstijos) ir per tos pačios dienos pokalbį telefonu, ir aiškiai pažymėjo, kad kainos turi būti nustatytos pagal bananų kilmės šalį laikantis pateiktų ribų, kad šios kainos jokiu būdu neturi būti mažesnės, nei taip pat pagal minėtą kilmės šalį nustatyta kaina; faksimile, kurioje buvo nurodyta: „jeigu jūs negalite užtikrinti tokių kainų, mes, kaip jums buvo pranešta per pastarosios savaitės susitikimą Majamyje, atitinkamai sumažinsime jums tiekiamą bananų kiekį iki Interfrucht licencijų lygio, t. y. +/‐ 60 000 bananų dėžių per savaitę. Prašom informuoti mus kiekvieną dieną apie savo derybų su klientais dėl kainų rezultatus“ (ginčijamo sprendimo 390 konstatuojamoji dalis);

–        2000 m. gruodžio 12 d. A. faksimile A. W., kurioje teigiama:

„Mes nesiekiame privesti Interfrucht iki bankroto <...> Mes tik bandome sumažinti savo nuostolius – Del Monte ir Interfrucht – rinkos sąlygomis, kurios nėra pernelyg palankios. Mūsų pageidavimas buvo aiškus ir nedviprasmis: jei per pirmąjį ketvirtį nesugebate parduoti laikydamiesi US kainų <...>, jūs negalėsite sudaryti nedidelio pelno rezervo, kad padengtumėte du paskutinius metų ketvirčius taikomas mažas kainas, o tai reiškia, jog 2001 m. rezultatai bananų sektoriuje bus katastrofiški. Galiausiai prekių kiekio sumažinimas yra vienintelis būdas nutraukti šį kainų smukimą <...>“ (ginčijamo sprendimo 389 konstatuojamoji dalis ir 424 išnaša);

–        2002 m. liepos 23 d. Del Monte regioninio vidaus auditoriaus elektroniniu laišku Weichert, kuriame jis prašo, pirma, nurodyti priežastis, dėl kurių tam tikrų Weichert 2001 m. importuojamų per savaitę prekių partijų kainos buvo mažesnės nei Del Monte prekių ženklo UTC bananų, kuriuos Del Monte Belgium pardavė Olandijoje, kainos arba mažesnės nei kainos, kurios komercinėje spaudoje buvo pateiktos kaip mažiausios prognozuojamos tam tikrų savaičių „realios kainos“ ir, antra, prireikus suteikti galimybę susipažinti su 2001 m. galiojusiomis sutartimis, kuriose kai kuriems Weichert klientams buvo numatytos lengvatos ir nuolaidos (ginčijamo sprendimo 389 konstatuojamoji dalis ir 424 išnaša).“

165    Anot Komisijos, šios aplinkybės įrodo, kad pažeidimo laikotarpiu Del Monte manė galinti arba turinti teisę daryti įtaką Weichert kainų nustatymo politikai ir kasdieniam Weichert reikalų tvarkymui ir iš tikrųjų tai darė (ginčijamo sprendimo 391 konstatuojamoji dalis); būtent tai ieškovė ginčija šioje instancijoje.

166    Pirmiausia ieškovė nurodo, kad Komisija daug remiasi šališkais Weichert parodymais, kurie buvo suformuluoti per administracinę procedūrą siekiant pasidalyti atsakomybės naštą, neatsižvelgia į tai, jog nėra šiuos pareiškimus patvirtinančių įrodymų ar net yra juos paneigiančių įrodymų, ir nepaiso teismų praktikoje nustatytų kitokių reikalavimų. Ji priduria, jog tai parodo, kad Komisija visus savo teiginius dėl patronuojančiosios bendrovės atsakomybės grindžia nepatvirtintais Weichert tvirtinimais, tačiau atmeta visus Weichert pateiktus argumentus ir įrodymus dėl pačių tariamų pažeidimų.

167    Šis teiginys, kaip ir susijęs teiginys dėl prieštaringo Komisijos požiūrio, grindžiamas klaidinga prielaida. Ginčijamo sprendimo 388 ir 390 konstatuojamosiose dalyse Komisija tik paminėjo Weichert parodymus dėl jos santykių su Del Monte, paskui pažymėjo, jog yra pažeidimo laikotarpiu surašytų dokumentinių įrodymų, patvirtinančių, kad su Del Monte buvo nuolat diskutuojama apie kainas ir šios įmonės daromą spaudimą (ginčijamo sprendimo 389 ir 390 konstatuojamosios dalys).

168    Remdamasi „priešingais įrodymais“ ieškovė pažymi, kad Weichert apibrėžiama kaip „netiesiogiai priklausanti dukterinė bendrovė, kuri yra [Del Monte grupės] narė“, nors iš daugybės Weichert parodymų, padarytų iki Komisijos tyrimo, matyti, jog šios bendrovės ir Del Monte interesai nesutapo.

169    Be išvados, kad Del Montre per dukterinę bendrovę WAL priklauso 80 % Weichert įstatinio kapitalo, objektyvumo, taip pat reikia pažymėti, kad šie ankstesni Weichert parodymai, padaryti įvairiuose Del Monte skirtuose elektroniniuose laiškuose ir parodantys tarp jos ir šios bendrovės buvusią įtampą, neprieštarauja vėlesniems teiginiams apie nuolatines diskusijas su ta pačia įmone dėl kainų ir apie šios daromą spaudimą.

170    Ieškovė taip pat remiasi atsiliepimo į ieškinį, kurį Weichert 2002 m. pateikė Vokietijos teisme nagrinėjant jos ginčą su WAL, ištrauka. Joje teigiama, kad visa Weichert ekonomine pridėtine verte, būtent, pirkimais, rinkodara ir logistika, rūpinosi tik tikrieji nariai, o WAL vaidmuo šioje bendrovėje apsiribojo finansiniu dalyvavimu. Bylos, apie kurios baigtį ieškovė neinformavo, dalykas buvo susijęs su klausimu, kas daugiausia prisidėjo prie Weichert ekonominės pridėtinės vertės kūrimo, t. y. kitu probleminiu klausimu, o ne specifiniu Sąjungos konkurencijos teisės klausimu dėl vienos įmonės padaryto pažeidimo inkriminavimo kitai įmonei.

171    Kad ir kaip būtų, reikia pabrėžti, kad ieškovė neginčija ginčijamo sprendimo 389 ir 390 konstatuojamosiose dalyse aptarto susirašinėjimo, kurį patvirtina tam tikri Weichert parodymai apie nuolatines diskusijas su Del Monte dėl kainų ir šios įmonės daromą spaudimą, tikrumo ir autentiškumo.

172    Taip pat ieškovė nurodo neatsimenanti nė vieno atvejo, kad būtų diskutavusi su Weichert apie referencines arba sandorio kainas dar iki jų nustatymo. Be bendravimo, reikalaujamo pagal DMFPI ir Weichert sudarytą platinimo sutartį, šios bendrovės tarpusavyje labai mažai diskutavo. Ginčijamo sprendimo 424 išnašoje cituotuose laiškuose pateikti tik atvejų, kai Weichert a posteriori teikė Del Monte kaip šios prekių platintoja informaciją ir pasiektus rezultatus, pavyzdžiai. Ieškovė šiuo klausimu pažymi, jog Komisijos tvirtinimas, kad „savo ruožtu Weichert direktoriai atsiskaitydavo Del Monte“ (ginčijamo sprendimo 380 konstatuojamoji dalis), yra netikslus, nes tikrieji nariai pagal hierarchiją neturėjo jokių vadovų, niekas negalėjo jų atšaukti, o jų įgaliojimai buvo apibrėžti tiesiogiai jungtinės veiklos sutartimi ir HGB.

173    Pirma, iš Komisijos rašytinių dokumentų matyti, kad ieškovės argumentas dėl ginčijamo sprendimo 380 konstatuojamosios dalies paremtas neteisingu suvokimu, nes aptariamoje pastaboje nebuvo teigiama, kad Weichert direktoriai pagal hierarchiją pavaldūs Del Monte.

174    Antra, ieškovė negali pagrįstai teigti, kad susirašant su Weichert buvo teikiama tik ex post informacija apie platinimo sutarties vykdymą.

175    Iš šio susirašinėjimo išplaukia, kaip aprašyta ginčijamo sprendimo 389 ir 390 konstatuojamosiose dalyse, tiesioginis ieškovės kišimasis į rinkodarą ir Weichert kainų nustatymą, konkretūs, nes išreikšti skaičiais, nurodymai dėl taikytinos kainų politikos, susitikimai ir telefoniniai pokalbiai šiuo klausimu, aiškus nurodymas kasdien teikti informaciją apie derybas dėl prekybos, akivaizdus spaudimas dėl prekių tiekimo, taip pat Weichert paaiškinimai ir pasiteisinimai dėl kasdienio reikalų tvarkymo. Primintina, kad šis susirašinėjimas vyko Weichert nuolat teikiant Del Monte ataskaitas, kuriose nurodoma tiksli informacija apie esamą ir prognozuojamą padėtį bananų rinkoje.

176    Reikia pabrėžti, kad kitose rašytinių dokumentų dalyse pati ieškovė pateikia kitokią aptariamo susirašinėjimo analizę. Pavyzdžiui, ji teigia, kad Komisija „nurodo kelis pavienius atvejus, kai [ji] a posteriori susisiekė su Weichert tam, kad išreikštų savo norą apskritai užtikrinti aukščiausios klasės kainas“ ir galų gale dublike pripažįsta, kad „nėra jokių abejonių, jog keturios faksimilės yra [jos] ketinimas daryti įtaką Weichert veiksmams“, taip pat kad „iš tikrųjų [ji] buvo nepatenkinta tuo, jog Weichert nepaisė jai duotų nurodymų“.

177    Trečia, ieškovė tvirtina, kad tariami Weichert lūkesčiai dėl bananų tiekimo nėra Komisijos teiginį patvirtinantis argumentas.

178    Ieškovė visų pirma nurodo, kad tiekėjo teisė nutraukti santykius su platintoju nėra lemiama įtaka, nes kitaip visi stambūs tiekėjai būtų atsakingi už nepriklausomų platintojų padarytus teisės pažeidimus, ir teigia, jog nėra nė vieno tokią atsakomybę preziumuojančio sprendimo.

179    Pakanka konstatuoti, kad šiuo bendrojo pobūdžio ir abstrakčiu pareiškimu negalima paneigti ginčijamo sprendimo 391 konstatuojamojoje dalyje Komisijos padarytos išvados, pagrįstos Weichert ir Del Monte santykių vertinimu in concreto.

180    Vėliau ieškinyje ji paminėjo, kad „Del Monte pranešimuose buvo remiamasi atvejais, kai Weichert, nepasikonsultavusi su Del Monte, pirko papildomas importo licencijas dažnai už tokias dideles kainas, jog galiausiai turėjo parduoti bananus nuostolingai“, ir kad normalu, jog Del Monte prieštaravo tokiai strategijai, nes ji darė neigiamą poveikį jos prekės ženklui ir Weichert veiklos rezultatams.

181    Taip išdėstyta situacija visai neatitinka Weichert ir Del Monte susirašinėjimo turinio. Be to, Del Monte nepateikia jokių įrodymų, patvirtinančių jos teiginius dėl Weichert pernelyg brangaus papildomų importo licencijų įsigijimo ir atitinkamai nuostolingų pardavimų, pateisinančių jos įsikišimą. Maža to, aplinkybė, kad Del Monte, kaip ji pati teigia, siekė teisėto tikslo, kai kišosi į kasdienį Weichert valdymą, neprieštarauja Komisijos išvadai dėl atsakomybės priskyrimo.

182    Galiausiai tvirtinama, kad nebuvo jokio pavojaus, jog Del Monte nustos tiekti prekes Weichert, kaip ši pareiškė per administracinę procedūrą. Sustabdžius prekių tiekimą Weichert būtų ne tik pažeista sutartis, bet ir padaryta žala WAL, nes ši turėtų prisiimti 80 % finansinių pasekmių. Be to, nustojus tiekti padidėtų pavojus, kad konkuruojantis bananų platintojas užims šią rinkos dalį, ir neigiamas poveikis Del Monte prekių ženklui.

183    Ieškovė priduria, kad iš susirašinėjimo su Weichert, „atrodo“, matyti, kad ši neturėjo jokio imperatyvaus pagrindo atsižvelgti į jos norus dėl kainų nustatymo, juo labiau, kad nuo 2000 m. iki 2002 m. tiekėjo ir platintojo santykius reglamentavo platinimo sutartis, nutraukta nuo 1997 m.

184    Šie ieškovės argumentai pagrįsti ginčijamo sprendimo 390 konstatuojamojoje dalyje minėtų Weichert pareiškimų, kad „[Weichert] ypač stengėsi patenkinti Del Monte lūkesčius, nes tikėjo, kad ši nustos tiekti prekes arba bent iš esmės sumažins tiekimą“, vertinimu iš dalies. Nepaminėjusi prekių tiekimo sumažinimo ieškovė iškraipė Komisijos surinktais dokumentiniais įrodymais patvirtintus Weichert pareiškimus dėl jos susirūpinimo, susijusio su prekių tiekimu, ir pateikė paaiškinimus, kurie neatspindi ją ir Weichert siejančių tikrųjų ryšių ir jėgų santykio, kaip matyti iš dokumentų.

185    Iš tikrųjų iš platinimo sutarties ir Weichert adresuotų faksimilių matyti, kad Del Monte turėjo realią galimybę daryti įtaką prekių tiekimui Weichert ir kad ji faktiškai darė didelį spaudimą šiai įmonei, pasinaudodama minėta galimybe, kad darytų įtaką Weichert kainų nustatymo politikai.

186    Iš Del Monte ir Weichert susirašinėjimo matyti, kaip kiekviena suvokė situaciją tuo metu, ir šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad pirmoji grasino sumažinti per savaitę tiekiamų bananų kiekį iki „Interfrucht licencijų lygio, t. y. +/‐ 60 000 dėžių per savaitę“, nedarydama nuorodos į kokį nors force majeure atvejį, o tai yra mažiau nei minimalus kiekis, numatytas platinimo sutartyje, kurioje nurodyta, kad Del Monte negali mažinti pasiūlymų daugiau kaip iki numatyto minimalaus kiekio (100 000 dėžių), išskyrus force majeure atvejus, ir kad sutartis automatiškai nutraukiama, jei per savaitę tiekiama mažiau kaip 60 000 dėžių. Todėl, atrodo, kad Del Monte nedvejodama nukrypo nuo griežtų sutarties su Weichert nuostatų, nes manė, kad minimali tiekiamų prekių riba yra ne bananų, kuriuos ji privalo patiekti pagal platinimo sutartį, kiekis, o bananų kiekis, atitinkantis Weichert turimas licencijas. Del Monte nedviprasmiškai patvirtino savo požiūrį per administracinę procedūrą (žr. jos atsakymo į pranešimą apie kaltinimus 54 punktą, pakartotą ginčijamo sprendimo 420 konstatuojamojoje dalyje).

187    Be to, platinimo sutartis apėmė ne tik Bendrijos šiaurės valstybes nares, bet ir kitas valstybes, kurių teritorijoje nebuvo taikoma Bendrijos licencijų schema, t. y. Norvegiją, Vengriją, Lenkiją ir buvusią Čekoslovakiją. Vadinasi, dėl prekių kiekio sumažinimo iki importo licencijų lygio, kaip priemonės daryti poveikį bananų kainoms, kuris, pačios Del Monte teigimu, buvo jos pagrindinis rūpestis, Weichert galėjo kilti sunkumų dirbant su minėtose šalyse esančiais klientais. Reikia priminti, kad pagal tuo metu galiojusią licencijų schemą įmonei buvo brangu metus nesinaudoti savo licencijomis, nes kitų metų licencijos priklausė nuo ankstesniais metais panaudotų licencijų, be to, nepasinaudoję licencijomis licencijų turėtojai prarasdavo dalį savo garantijos (žr. ginčijamo sprendimo 37 konstatuojamąją dalį).

188    Taip pat svarbu pažymėti, kad savo rašytiniuose dokumentuose Del Monte pateikė paaiškinimus dėl importuotų bananų platinimo, kurie parodo šios įmonės ekonominę galią ir tam tikrą nepriklausomybę; todėl jos situacija aiškiai skiriasi nuo Weichert situacijos.

189    Ieškovė ieškinyje (ieškinio 76 punktas) nurodo:

„Atitinkamu laikotarpiu siekiant parduoti bananus Sąjungoje reikėjo gauti importo licencijas <...> Kaip sena platintoja Šiaurės Europoje, Weichert turėjo importo licencijų dėl nemažo kiekio prekių (2002 m. apie 137 000 tonų) ir jos kasmet iš esmės buvo išduodamos jai iš naujo [konfidencialu](1).

190    Tokį ieškovės aprašytą bananų rinkos lankstumą patvirtina Komisijos išvados dėl didelio prekių kiekio judėjimo iš Šiaurės Europos regiono į kitas Sąjungos dalis ir, vice versa, įrodo Eurostato (Europos Sąjungos statistikos tarnyba) duomenys, taip pat duomenys apie įvairiomis savaitėmis į Šiaurės Europos uostus atvežamą vis kitokį bananų, kurie paskui paskirstomi įvairioms Šiaurės Europos šalims ir kitoms teritorijoms, kiekį, paaiškėję iš informacijos apie atvežamas į šiuos uostus bananų siuntas, kuria keičiasi importuotojai, t. y. iš pasikeitimo informacija, kuris šioje instancijoje neginčijamas (ginčijamo sprendimo 131 ir 135 konstatuojamosios dalys). Aplinkybė, kad ji negalėjo įtraukti [konfidencialu], niekaip nekeičia ieškovės bananų, įskaitant Del Monte prekių ženklo bananus, platinimo organizavimo schemos ir jai būdingo lankstumo.

191    Ginčijamo sprendimo 19 konstatuojamojoje dalyje Komisija taip pat pažymi, kad Del Monte grupė verčiasi bananų pardavimu ir prekyba Europoje per daugybę jai visiškai priklausančių dukterinių bendrovių, būtent: DMFPI, Del Monte Germany, kuri veiklą rinkoje vykdo nuo 2002 m. sausio 1 d., ir Del Monte Holland. 1998 m. lapkričio 18 d. Weichert pareiškė protestą būtent dėl Del Monte Holland vykdomo bananų perpardavimo pasinaudojus UTC prekių ženklu ir pareikalavo „raštu patvirtinti <...>, kad Del Monte nedelsdama nutrauks minėtą veiklą ir laikysis platinimo sutarties“. Po trejų metų, 2001 m. spalio 30 d., laišku Weichert tikrasis narys kreipėsi į Del Monte, pabrėždamas: „Kiek tai susiję su šia [platinimo] sutartimi, reikia pažymėti, kad pasinaudojusi UTC prekių ženklu ir pradėjusi tiekti savo bendrovėms Nyderlanduose ir Belgijoje tuos pačius bananus ir ananasus Jūs mažiausiai du kartus pažeidėte sutartį.“ Šios ištraukos parodo Del Monte ir Weichert santykių disbalansą, nes jose kalbama apie „tų pačių bananų ir ananasų“ platinimą platinimo sutartyje apibrėžtoje teritorijoje pasinaudojus prekių ženklu UTC per Del Monte dukterines bendroves, o tai galėjo sutrikdyti Weichert veiklą, tačiau ši tik išreiškė nepasitenkinimą.

192    Dėl ieškovės tvirtinimo, jog iš susirašinėjimo su Weichert „matyti, kad ši bendrovė neturėjo jokios privalomos priežasties atsižvelgti į Del Monte norus“, reikia pažymėti, kad ieškovė remiasi dviem jai skirtais tikrojo nario D. W. laiškais: pirmas laiškas parašytas anksčiau nei Del Monte faksimilės, kuriose ji grasino Weichert sumažinti prekių tiekimą, nes datuotas 1997 m. sausio 10 d., kitame 2001 m. balandžio 23 d. laiške buvo išreikštas šio dalininko prieštaravimas bet kokiam Weichert teisinės formos pakeitimui, kuriuo būtų siekiama suteikti „visišką“ Del Monte „kontrolę“.

193    Tačiau aplinkybė, kad tikrasis narys pasipriešino Del Monte norui pakeisti Weichert teisinį statusą, niekaip nekeičia ekonominės problemos, kurią lėmė jėgų santykis, buvęs tarp šių įmonių pagal platinimo sutartį iki 2002 m. gruodžio 31 d., t. y. Dėl Monte dėl sutarties nuostatų, taip pat dėl jos dydžio ir atitinkamai ekonominio pajėgumo, naudingas santykis, kuris leidžia manyti, kad Weichert nuogąstavimai nėra nepagrįsti.

194    Kalbant apie argumentą, kad 2000–2002 m. tiekėjo ir platintojo santykiai klostėsi pagal nutrauktą 1997 m. platinimo sutartį, reikia priminti šios sutarties nuostatas dėl galimybės nutraukti ją, kuri buvo suteikta visoms šalims.

195    Iš pradžių 1988 m. platinimo sutartis buvo sudaryta penkeriems metams, nes 1 straipsnyje numatyta, kad „sutartis galios iki 1993 m. gruodžio 31 d., t. y. penkerius metus nuo galiojančios šalių sutarties pabaigos.“ Taip pat buvo numatyta, kad 1988 m. gruodžio 31 d. ir paskesnių metų gruodžio 31 d. sutarties trukmė pratęsiama vieniems metams, nebent viena iš šalių raštu praneštų kitai, jog nenori jos pratęsti, o toks pranešimas turėtų būti išsiųstas ne vėliau kaip 1988 m. spalio 1 d. arba bet kurių paskesnių metų spalio 1 d. Taigi platinimo sutartyje buvo numatyta, jog ji kasmet atnaujinama automatiškai, o šalys turi galimybę vienašališkai ją nutraukti, įspėjusios apie tai prieš tris mėnesius iki termino pabaigos.

196    Nustatyta, kad 1997 m. liepos 10 d. laišku Del Monte pranešė Weichert, jog atsisako pratęsti arba atnaujinti platinimo sutartį ir kad sutartis nustos galioti 2002 m. gruodžio 31 d. (ginčijamo sprendimo 431 konstatuojamoji dalis).

197    Taip pasielgusi Del Monte nesilaikė platinimo sutarties nuostatų dėl pranešimo apie jos nutraukimą, todėl sutartis faktiškai buvo pratęsta penkeriems metams, o šalys nelaikė 2002 m. gruodžio 31 d. neišvengiama sutarties pabaigos data. Iš tikrųjų iš pačios ieškovės pareiškimų ir teismui pateiktų dokumentų matyti, kad, nepaisydama nesutarimų dėl Weichert teisinio statuso pakeitimo, ji derėjosi su tikraisiais nariais dėl platinimo sutarties atnaujinimo. Pavyzdžiui, 2001 m. spalio 30 d. laiške D. W. pareiškė nepritariantis Del Monte pasiūlytam pakeistos sutarties atnaujinimui ir paragino ją atsižvelgti į laiške pateiktas pastabas ir pakeisti savo poziciją.

198    Kad ir kaip būtų, reikia pažymėti, kad Del Monte ir Weichert komerciniai santykiai tęsėsi iki 2002 m. gruodžio 31 d., t. y. datos, kai Del Monte turimas Weichert narės komanditorės teises pagal platinimo sutartį perėmė JA Kahl Holding GmbH & Co. KG, nes dėl atsitiktinių ekonominių aplinkybių, su kuriomis susidūrė įmonės, jos neturėjo kito pasirinkimo.

199    Ketvirta, ieškovė tvirtina, kad Komisijos išvada dėl vieno ekonominio vieneto su Weichert buvimo grindžiama keturiomis faksimilėmis, išsiųstomis šios bendrovės tikriesiems nariams 2000 m., ir kad visas jas ši institucija aiškina klaidingai.

200    Ieškovė nurodo, kad pagal Weichert strategiją tam, kad ji išnaudotų visas savo licencijas, buvo numatyta prekiauti dideliu kiekiu, todėl ji visada nustatydavo oficialią kainą po to, kai Dole nustatydavo savąją, ir tokio pat dydžio kaip Dole, o pagal jos strategiją buvo numatyta užtikrinti aukščiausios klasės kainą ir referencinę kainą, kuri būtų labai panaši į Chiquita kainą, ir kitos rinkos dalyvės tai žinojo. Šiuo klausimu ji pažymi, kad diskusijos su Weichert dėl referencinių kainų arba sandorio kainų nustatymo būtų beprasmės, nes Weichert visada sekė Dole kainas.

201    Ieškovė teigia, kad tokiomis aplinkybėmis keturiomis aptariamomis faksimilėmis dokumentiškai įrodomi du faktai, konkrečiai kalbant, pirma, aplinkybė, kad tam tikrais atvejais Del Monte bandė daryti įtaką Weichert sprendimams dėl prekybos bananais, o ne kokiai nors kitai jos veiklai, antra, aplinkybė, kad Weichert nevykdė Del Monte duodamų nurodymų, ir ši dėl to reiškė protestus. Nė viena Komisijos nurodyta aplinkybė neįrodo, jog Weichert faktiškai vykdė Del Monte nurodymus. Aplinkybė, kad dukterinė bendrovė, net visiškai priklausanti, neatsižvelgia į patronuojančiosios bendrovės interesus arba nuolat nevykdo jos nurodymų, pateisina išvadą, jog dukterinė bendrovė iš principo pati apibrėžia savo prekybos politiką. Šiuo atveju Weichert elgėsi nesuderinamai su „bendrąja“ Del Monte „prekybos politika“ ir, kaip pripažįsta pati Komisija, „nebūtinai laikėsi“ Del Monte „numatytos politikos“.

202    Reikia pažymėti, kad dokumentiniai įrodymai, kuriais Komisija remiasi ginčijamo sprendimo 389 ir 390 konstatuojamosiose dalyse, yra septyni laiškai, iš jų penki – Del Monte ir du – Weichert tikrųjų narių.

203    Iš Del Monte išsiųstų laiškų matyti, kad Weichert buvo tiesiogiai klausiama apie rinkodaros ir kainų nustatymo politiką, kuri net buvo apibrėžta kaip „nepriimtina“, labai konkrečius, nes išreikšti skaičiais, nurodymus dėl taikytinos kainų politikos, susitikimus ir pokalbius telefonu šiuo klausimu, aiškų nurodymą kasdien teikti informaciją apie derybas dėl prekybos, atvirą spaudimą dėl prekių tiekimo; paskutiniame 2000 m. gruodžio 12 d. faksimilės sakinyje net grasinta, nes buvo informuojama apie sumažėjusį prekių tiekimą, kuris priklausė tik nuo Del Monte sprendimo, siekiant užkirsti kelią kainų mažėjimui ir išvengti, kad 2001 m. „rezultatai būtų katastrofiški“.

204    Taigi akivaizdu, kad Del Monte, kurią Weichert kas savaitę siunčiamomis ataskaitomis nuolat informuodavo apie padėtį rinkoje ir kainas, griežtai kontroliavo Weichert komercinius veiksmus ir net tiesiogiai kišosi į jos kainų nustatymo politiką.

205    Komisija taip pat pateikė du Weichert tikrojo nario laiškus, kuriuose atsakydamas tą pačią dieną, kai Del Monte buvo užklausta, suinteresuotasis asmuo pateikia reikalingus paaiškinimus ir išreiškia savo pasitenkinimą dėl galimybės taip pat pateikti paaiškinimus per būsimą susitikimą su Del Monte. Šiuose laiškuose neišreiškiama Weichert nuostaba, dvejonės ar prieštaravimai; atvirkščiai, iš jos matyti, kad Weichert manė privalanti atsiskaityti Del Monte dėl savo sprendimų nustatyti kainas ir stengėsi patenkinti šios lūkesčius.

206    Nors ieškovė pateikė laiškus, kuriuos, išreikšdami savo prieštaravimą dėl komanditinės bendrovės teisinio statuso pakeitimo ir nepasitenkinimą dėl Del Monte dukterinių bendrovių Belgijoje ir Nyderlanduose veiklos, jai atsiuntė Weichert tikrieji nariai, ji neatskleidžia jokių Weichert laiškų, kuriuose būtų nepritarusi arba priešintųsi tokiam tiesioginiam Del Monte kišimuisi į prekybą.

207    Ši išvada visiškai suderinama su Weichert pareiškimais; pagal juos, turint omenyje su tiekimu susijusius pavojus ir retkarčiais mažinamą tiekimą, ji privalėjo vykdyti Del Monte nurodymus, kad išvengtų bankroto, o jos tiekėja akivaizdžiai žinojo apie šią baimę, kaip tai matyti iš Del Monte Weichert išsiųstos 2000 m. gruodžio 12 d. faksimilės pradžios.

208    Nors, kaip ginčijamo sprendimo 424 konstatuojamojoje dalyje pripažįsta pati Komisija, Weichert sprendimai dėl kainų nustatymo galėjo neatitikti Del Monte lūkesčių, iš Komisijos surinktų dokumentinių įrodymų negalima daryti išvados, kad Weichert, kaip pasakė ieškovė, apskritai nevykdė „Del Monte nurodymų“ ir rinkoje veikė savarankiškai. Be to, taip Del Monte pripažino, kad buvo ne tik finansinė investuotoja; jos pateiktas ginčijamo sprendimo 389 ir 390 konstatuojamosiose dalyse nurodyto susirašinėjimo aiškinimas atitinka teorinę ekstrapoliaciją, kai nepaisoma ją ir Weichert siejančių tikrųjų ekonominių ryšių ir jai naudingo jėgų santykio.

209    Remdamasi Weichert ir Dole referencinių kainų vienodinimu ieškovė daro išvadą apie visišką Weichert savarankiškumą, nes ji, atvirkščiai, norėjo, kad referencinės kainos būtų panašios į Chiquita kainas. Ši situacija parodo Weichert ir Del Monte nesutarimą svarbiausiais klausimais, nes Weichert teikė pirmenybę didelio kiekio pardavimui, o tai buvo nesuderinama su Del Monte noru užtikrinti aukščiausios klasės kainas.

210    Nors kalbėdama apie prekybos strategiją ieškovė užsimena apie „aiškius norus“, ji nepateikia konkrečių savo lūkesčių dėl Weichert įrodymų. Weichert pažymėjo, kad Del Monte oficialiai jai nebuvo nurodžiusi nustatyti tokią pačią oficialią kainą kaip Dole, tačiau tikėjosi, kad Weichert nustatys bent jau tokią pat didelę kainą kaip Dole, o ne kaip Chiquita, nes Del Monte manė, jog prekių ženklas Dole yra panašiausias į jos prekių ženklą pagal bananų kokybę ir reputaciją.

211    Šiuose rašytiniuose dokumentuose Del Monte iš dalies cituoja kitų importuotojų pareiškimus, kurie turėjo patvirtinti jos teiginius, bet faktiškai, visų pirma kalbant apie Dole pareiškimus, juos paneigia.

212    Dole pažymėjo, kad „Del Monte stengėsi atrodyti rinkoje kaip geros reputacijos ir kokybiškų prekių tiekėja ir visame sektoriuje buvo žinoma, kad Del Monte laikė Dole oficialias kainas referencinėmis savo oficialių kainų atžvilgiu“ (atsakymas į 2006 m. lapkričio 24 d. prašymą pateikti informacijos, p. 9). Tą pačią pastabą Dole pateikė atsakydama į 2006 m. gruodžio 15 d. prašymą pateikti informacijos (p. 3) ir aiškiai remdamasi savo pirmuoju atsakymu pridūrė, kad „visame sektoriuje buvo žinoma, jog Weichert, kuri tuo metu buvo atsakinga už Del Monte prekių ženklo bananų rinkodarą <...>, siekė užtikrinti, kad Del Monte <...> prekių ženklas užimtų tokią pačią poziciją kaip prekių ženklo Dole bananai“ (atsakymas į 2006 m. gruodžio 15 d. prašymą pateikti informacijos). Šis teiginys, kurį ieškovė pakartojo savo rašytiniuose dokumentuose, glaudžiai susijęs su prieš tai pateiktu patikslinimu.

213    Nors Chiquita iš tikrųjų pareiškė, kad „Dole ir Del Monte pradėjo taikyti skirtingas referencines kainas, kai 2003 m. Del Monte Vokietijoje įsteigė savo įmonę“, tai nereiškia, kad iki to laiko Del Monte siekė užtikrinti panašias į Chiquita referencines kainas. Dole pareiškimai įrodo, kad buvo kitaip. Be šio sprendimo 212 punkte nurodytų pareiškimų, taip pat reikia paminėti Dole paaiškinimus, kad 2003 m. pradžioje Del Monte pradėjo prekiauti bananais per savo įmonę Hamburge ir kad 2003 m. balandžio mėn., atėjus dirbti naujam Del Monte generaliniam direktoriui, Hamburgo pardavimo komandai buvo daromas didelis spaudimas, kuriuo siekta įrodyti, jog Del Monte yra stipri Vokietijos rinkos dalyvė. Remdamasi šia strategija Del Monte stengėsi pašalinti atotrūkį tarp Chiquita referencinės kainos, t. y. didžiausios kainos, ir Del Monte referencinės kainos. Dole taip pat patikslino, kad Del Monte „poelgis“, kuriuo buvo siekiama pasinaudoti Chiquita oficialia kaina kaip orientyru, yra naujos Del Monte vadovybės strategijos, kurios tikslas – reklamuoti savo bananus kaip vertingiausio prekių ženklo, dalis.

214    Atsižvelgiant būtent į šio sprendimo 212 ir 213 punktuose minėtas Dole pastabas reikia vertinti ieškovės nurodytą citatą dėl šios įmonės, kuria remdamasi „Dole mano, kad Del Monte buvo nepatenkinta Weichert rinkodaros rezultatais“ ir, „matyt, nutraukė savo santykius su Weichert, kad pati taikytų agresyvią rinkodaros strategiją, kuria buvo siekiama, kad Del Monte prekių ženklo bananai rinkoje būtų laikomi „aukščiausios kokybės“ arba „aukščiausios klasės“ bananais“. Aplinkybė, kad prekybos jos bananais finansiniai rezultatai galėjo nepateisinti Del Monte lūkesčių ir kad ji buvo nusivylusi ir nepatenkinta savo santykiais su Weichert, nereiškia, jog pastaroji, kaip tvirtina ieškovė, rinkoje veikė savarankiškai.

215    Kadangi ieškovė nepateikė įrodymų, jog Weichert siekė sužinoti Dole referencinę kainą, kad galėtų vienašališkai ir periodiškai fiksuoti tokio paties lygio savo kainą, argumentas, kad diskusijos su Weichert dėl referencinių kainų arba sandorio kainų nustatymo būtų beprasmės, nes Weichert nuolat sekė Dole kainas, atrodo, yra visiškai nepagrįstas ir turi būti atmestas.

216    Galiausiai reikia pažymėti, kad ieškovė pabrėžia aplinkybę, jog visos keturios faksimilės, kuriomis Komisija grindžia savo išvadas, išsiųstos 2000 m., nors pažeidimo laikotarpis apima trejus metus, t. y. nuo 2000 iki 2002 m.

217    Tačiau reikia konstatuoti, kad ieškovė neužsimena apie Del Monte regioninio vidaus auditoriaus Weichert išsiųstą elektroninį laišką; jame šis klausia apie priežastis, dėl kurių tam tikrų 2001 m. Weichert per savaitę importuojamų prekių partijų kainos buvo mažesnės nei Del Monte prekių ženklo UTC bananų, kuriuos Del Monte Belgium pardavė Olandijoje, arba mažesnės nei kainos, komerciniame leidinyje „Sopisco“ pateiktos kaip mažiausios prognozuojamos tam tikrų savaičių „realios kainos“. Iš šio dokumento matyti, kad Del Monte vykdė nuolatinę Weichert priežiūrą ir dalyvavo ją valdant.

218    Be to, nustatyta, kad iki 2002 m. gruodžio 31 d. Weichert ir toliau kiekvieną savaitę siųsdavo Del Monte ataskaitas apie kainas ir kad dviejų bendrovių komerciniai santykiai iki šios datos klostėsi taip, kaip numatyta platinimo sutartyje, pagal kurią Del Monte, turėjusi dvejopą finansinį interesą stebėti Weichert kainų nustatymo politiką ir dalyvauti ją vykdant, užėmė labai stiprią poziciją, kurią dar labiau stiprino jos dydis ir ekonominis pajėgumas.

219    Kadangi 2000–2002 m. Del Monte ir Weichert santykių struktūra visiškai nepasikeitė, nėra pagrindo manyti, kad šių santykių turinys, atskleistas laiškuose, kuriais buvo pasikeista 2000 m., kitais metais būtų buvęs kitoks.

220    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Del Monte ir Weichert susirašinėjimas, išdėstytas ginčijamo sprendimo 389 ir 390 konstatuojamosiose dalyse, įrodo, jog pažeidimo laikotarpiu Del Monte darė lemiamą įtaką Weichert.

–       Dėl ieškovės pateiktų alternatyvių įrodymų

221    Neatsižvelgdama į tai, kad įrodinėjimo našta tenka Komisijai, ieškovė nurodo, jog yra įvairių įrodymų, patvirtinančių, kad ji negali būti pripažinta atsakinga dėl Weichert elgesio.

222    Pirma, ieškovė teigia, kad jei būtų dariusi Weichert lemiamą įtaką, ji įsitikintų, jog [konfidencialu]. Neturėdama prieigos prie Weichert importo licencijų, ši [konfidencialu], nes Weichert nepaisė Del Monte interesų ir naudojosi šiomis licencijomis, kad įgyvendintų savo strategiją, grindžiamą bananų kiekiu.

223    Visų pirma svarbu pabrėžti, kad šiuo argumentu, kuriuo, remiantis tik nepatvirtintu tvirtinimu, teigiama, jog lemiamos įtakos nėra, nepaneigiami konkretūs ir objektyvūs konstatavimai, kuriais grindžiamos Komisijos išvados.

224    Paskui reikia priminti, kad ieškovę ir Weichert siejo platinimo sutartis, kurios nuostatos, aiškiai numatančios Weichert importo licencijų naudojimo sąlygas, buvo privalomos susitariančiosioms šalims.

225    Paskutinis pakeitimas padarytas 1994 m. vasario 10 d., įsigaliojus Reglamentui Nr. 404/93; pagal jį bananų importui į Bendriją taikoma licencijų schema su fiksuotomis metinėmis kvotomis, suteikiamomis ketvirčiui.

226    Kaip per apklausą patvirtino Weichert, pagal taip pakeistą platinimo sutartį ji, nors ir turėjo licencijas, privalėjo pagal jas importuoti Del Monte prekių ženklo bananus ir prekiauti jais sutartyje apibrėžtoje teritorijoje ir negalėjo perleisti savo licencijų kitai šaliai be Del Monte išankstinio pritarimo raštu.

227    Weichert ir Del Monte siejančių ryšių tikrumas įrodo, kad Del Monte turėjo teisę kontroliuoti Weichert importo licencijas, o tai dar kartą įrodo, kad ji galėjo daryti lemiamą įtaką Weichert.

228    Taip pat ieškovė nurodo, kad jei būtų galėjusi daryti lemiamą įtaką Weichert elgesiui rinkoje, [konfidencialu].

229    Reikia priminti, kad Komisija atsižvelgė į ypatingą Weichert, kaip komanditinės bendrovės, statusą ir išanalizavo, kaip pagal jungtinės veiklos sutartį pasiskirstė tikrųjų narių ir narių komanditorių teisės. Ji teisingai padarė išvadą, kad šie dalininkai vykdė bendrą kontrolę, ir, be kita ko, pažymėjo jog tam, kad jungtinės veiklos sutartis būtų pakeista, reikėjo vienbalsio dalininkų pritarimo (jungtinės veiklos sutarties 9 straipsnio 3 dalis).

230    Būtent ši situacija paaiškina aplinkybę, kad tikrieji nariai ir nariai komanditoriai pradėjo diskusijas dėl bendrovės teisinio statuso pakeitimo, o jų nesėkmė galiausiai lėmė tai, kad sutartiniai santykiai buvo nutraukti.

231    Iš tikrųjų šiuo argumentu situaciją, kai vykdoma bendra kontrolė, ieškovė sutapatina su galimybės daryti lemiamą įtaką Weichert elgesiui rinkoje neturėjimo įrodymu, o tai yra visiškai nepagrįsta. Pats tokios kontrolės buvimas nėra nesuderinamas su Komisijos sprendimu priskirti Del Monte atsakomybę už Weichert padarytą pažeidimą.

232    Trečia, ieškovė tvirtina, kad Weichert savarankiškai tvarkė teisinius reikalus, konkrečiai kalbant, davė savo atstovams nurodymus ginti bendrovės interesus nuo Del Monte grupės ir grasino šiai bendrovei per tokius atstovus pareikšti ieškinį. Ieškovės teigimu, ginčijamo sprendimo 428 konstatuojamojoje dalyje Komisija supainiojo atskiro akcininko teisę pareikšti ieškinį ir galimybę spręsti, ar Weichert galėjo pareikšti tokį ieškinį. Anot ieškovės, jei būtų galėjusi daryti lemiamą įtaką Weichert, ji neleistų šiai samdyti advokatus tam, kad šie pareikštų jai ieškinį.

233    Pirma, ieškovė daro nuorodą į laišką, kurį Weichert atstovaujantis advokatas išsiuntė jai 1997 m. kovo 27 d., t. y. iki pažeidimo laikotarpio.

234    Reikia konstatuoti, kad šis elektroninis laiškas yra susirašinėjimo dėl Weichert teisinio statuso pakeitimo, kurio norėjo Del Monte, dalis ir kad jame nėra jokio grasinimo pareikšti šiai bendrovei ieškinį.

235    Jame padaryta nuoroda į jungtinės veiklos sutarties 9 straipsnio 2 dalį, iš kurios matyti, jog tam, kad būtų veiksmingi, dalininkų susirinkimo sprendimai turi būti priimami balsų dauguma, be to, jiems turi pritarti tikroji narė, ir į aplinkybę, jog tikroji narė nepritarė, tiesiogiai ar netiesiogiai, tokiam pakeitimui ir „iš principo“ neplanavo pritarti ateityje.

236    Vykdant bendrą Weichert kontrolę aplinkybė, kad dalininkas, siekdamas sužinoti savo teises ir apsiginti nuo asmens, įtariančio, kad jis jų nevykdo, kreipiasi į teisininkus, neparodo, kad kitas dalininkas negali daryti lemiamos įtakos bendros įmonės elgesiui, kaip teisingai pažymi Komisija ginčijamo sprendimo 428 konstatuojamojoje dalyje.

237    Antra, ieškovė remiasi 2002 m. gegužės 15 d. atsiliepimo į ieškinį, kurį Weichert pateikė Vokietijos teisme nagrinėjant jos ginčą su WAL, ištrauka. Joje teigiama, kad visa Weichert ekonomine pridėtine verte, būtent pirkimais, rinkodara ir logistika, rūpinosi tik tikrieji nariai, o WAL vaidmuo šioje bendrovėje apsiribodavo finansiniu dalyvavimu. Bylos dalykas buvo susijęs su Weichert licencijų verte ir klausimu, o tai daugiausia prisidėjo prie Weichert ekonominės pridėtinės vertės kūrimo.

238    Tačiau reikia pažymėti, kad ieškinį pareiškė Del Monte, o ne Weichert, ir kad jis buvo pareikštas tuo metu, kai buvo kalbama dėl platinimo sutarties nutraukimo, numatyto 2002 m. gruodžio 31 d., o šalys lygiagrečiai derėjosi dėl tokios pakeistos sutarties pratęsimo. Aplinkybė, kad siekdama apsidrausti Del Monte pradėjo teisminę procedūrą dėl jai ir jos partnerei šeimai W. priklausančios įmonės ekonominės vertės, nepaneigia išvados apie lemiamos įtakos darymą.

239    Trečia, ieškovė remiasi dviem jai skirtais narių komanditorių laiškais.

240    Pirmuoju 1999 m. sausio 15 d. laišku Del Monte buvo informuota apie advokatų, turėjusių ginti Weichert interesus nuo „Del Monte veiksmų, kuriais pažeidžiama platinimo sutartis“, paskyrimą ir paraginta laikytis minėtos sutarties.

241    Šį nekonkretaus turinio dokumentą iki pažeidimo laikotarpio parengė ne įmonės samdomi teisininkai. Be to, ieškovė neįrodo, kad jis padarė poveikį.

242    Tačiau iš antrojo 2001 m. spalio 30 d. laiško matyti, kad Del Monte ir Weichert tikrieji nariai toliau tiesiogiai susirašinėjo dėl galimybės tęsti sutartinius santykius pagal pakeistą platinimo sutartį.

243    Taigi panašu, kad visi ieškovės pateikti dokumentai įrodo įtampą, kuri vyravo tarp jos ir tikrųjų narių iš esmės dėl planuojamo Weichert teisinio statuso ir platinimo sutarties pakeitimo. Ši situacija parodo tik tai, kad Del Monte neturėjo išskirtinės kontrolės, tačiau Komisija taip ir netvirtino, o padarė išvadą apie bendrą Weichert kontrolę. Ji nepaneigia konkrečių ir objektyvių konstatavimų, kuriais grindžiamos Komisijos išvados dėl Del Monte bendros atsakomybės.

244    Ketvirta, ieškovė remiasi įvairiais iki Komisijos tyrimo parengtais dokumentiniais įrodymais, patvirtinančiais, kad ji neturėjo lemiamos įtakos valdant Weichert. Komisija neišnagrinėjo nė vieno tokio per administracinę procedūrą pateikto įrodymo, o tai savaime yra EB 81 ir 253 straipsnių pažeidimas.

245    Dėl kaltinimo, susijusio su ginčijamo sprendimo motyvavimu, reikia priminti, kad, kaip nurodyta šio sprendimo 61–76 punktuose, Komisija teisės požiūriu pakankamai motyvavo Weichert neteisėtų veiksmų inkriminavimą Del Monte.

246    Reikia pabrėžti, kad Komisija išnagrinėjo ir atmetė įvairius Del Monte argumentus dėl, be kita ko, komanditinės bendrovės dalininkų prerogatyvų, jungtinės veiklos sutarties turinio, Weichert Del Monte pateiktos informacijos svarbos, platinimo sutarties turinio, Del Monte galių tiekiant prekes įtakos jos santykiams su Weichert ir tariamos Weichert kainų nustatymo politikos neatitikties Del Monte lūkesčiams (ginčijamo sprendimo 394–433 konstatuojamosios dalys).

247    Ginčijamo sprendimo 419 konstatuojamojoje dalyje Komisija taip pat pažymėjo, kad „aplinkybė, jog Del Monte neįtraukė Weichert į savo konsoliduotas finansines ataskaitas, neįrodo, kad Del Monte nedaro lemiamos įtakos Weichert arba kad Del Monte ir Weichert, taikydamos EB 81 straipsnį ir atsižvelgdamos į šiame sprendime išdėstytą pažeidimą, nesuformavo įmonės, arba kad atsakomybės už Weichert elgesį rinkoje negalima priskirti Del Monte“.

248    Reikia pažymėti, kad [konfidencialu] ir 1997 m. sausio 10 d. tikrojo nario laiškas Del Monte, t. y. dokumentai, kuriuos savo argumentuose paminėjo ieškovė, susiję su Weichert veiklos ir atitinkamo dalininkų vaidmens klausimu, kurį Komisija aiškiai išskiria analizuodama HGB ir jungtinės veiklos sutarties nuostatas.

249    Weichert auditorių ataskaita ir Del Monte metinės ataskaitos, t. y. ieškovės nurodyti dokumentai, yra susijusios su ataskaitų konsolidavimo klausimu, į kurį Komisija aiškiai atsakė ginčijamo sprendimo 419 konstatuojamojoje dalyje.

250    Kiek tai susiję su kitais ieškovės nurodytais dokumentais, net darant prielaidą, kad jie buvo pateikti Komisijai per administracinę procedūrą, reikia priminti, jog Komisija neprivalo pareikšti nuomonės dėl visų argumentų, kuriuos jai pateikė suinteresuotieji asmenys; pakanka, kad ji išdėstytų sprendimo turiniui esminę reikšmę turinčius faktus ir teisinius argumentus. Konkrečiai kalbant, ji neprivalo pareikšti nuomonės dėl akivaizdžiai nesusijusių, nesvarbių arba aiškiai antraeilių aplinkybių (šiuo klausimu žr. 61 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Sytraval ir Brink’s France 64 punktą; 62 punkte minėto Sprendimo Corsica Ferries France prieš Komisiją 64 punktą ir 62 punkte minėto Sprendimo Air liquide prieš Komisiją 64 punktą).

251    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad šio sprendimo 244 punkte paminėti konkretūs ieškovės argumentai negali paneigti išvados, jog Komisija šiuo atveju teisiškai pakankamai išdėstė sprendimo turiniui esminę reikšmę turinčius faktus ir teisinius argumentus, todėl ji negali būti kaltinama tuo, kad nepaisė pareigos motyvuoti.

252    Kiek tai susiję su ieškovės pateiktų dokumentinių įrodymų svarba, reikia pažymėti, kad ieškovė remiasi, pirma, advokatų kontoros 1994 m. parengtoje nuomonėje padarytomis neigiamomis išvadomis dėl WAL galimybės daryti įtaką Weichert; tokią nuomonę šiai skirtame 1997 m. sausio 10 d. laiške taip pat išreiškė D. W.

253    Aplinkybė [konfidencialu] ir kad pastaroji pabrėžė, jog Weichert nebuvo valdybos, kurioje daugiau balsų teisių būtų turėjusi Del Monte, negali paneigti pagal jungtinės veiklos sutartį Komisijos atliktos analizės; ši sutartis yra tik vienas iš elementų, į kuriuos Komisija atsižvelgė grįsdama savo išvadą apie Del Monte daromą lemiamą įtaką Weichert elgesiui, numatytų Del Monte galimybių daryti įtaką.

254    Reikia pažymėti, kad Komisija aiškiai paminėjo ir atsižvelgė į jungtinės veiklos sutarties 7 straipsnio 1 dalies nuostatas, pagal kurias „asmeniškai atsakingas dalininkas [D. W.] turės teisę ir privalės atstovauti bei valdyti bendrovę“, o šeimos W. atstovai apibūdinti kaip „dalininkai, generaliniai valdytojai“ (ginčijamo sprendimo 382 konstatuojamoji dalis). Komisija netvirtino, kad Weichert buvo suformuota valdyba, tačiau teisingai padarė išvadą, jog visi svarbus veiksmai, turėję įtakos, net netiesiogiai, valdant Weichert, negalėjo būti priimami be narės komanditorės pritarimo, kaip numatyta jungtinės veiklos sutarties 7 straipsnio 2 dalyje.

255    Taip pat ieškovė remiasi atsiliepimo į ieškinį, kurį Weichert 2002 m. pateikė Vokietijos teisme nagrinėjant jos ginčą su WAL, ištrauka. Ieškovė jau rėmėsi šiuo dokumentu teigdama, jog yra įrodymų, prieštaraujančių Weichert pareiškimams, ir taip siekdama juos paneigti (žr. šio sprendimo 170 punktą).

256    Svarbu paminėti, kad vien Weichert atsiliepime į ieškinį pateikti tvirtinimai, kuriais siekiama sumenkinti Del Monte indėlį, negali įrodyti, jog Weichert pridėtinė ekonominė vertė buvo kuriama tik tikrųjų narių indėliais; net darant prielaidą, jog taip galėjo būti, šios aplinkybės nepakanka siekiant paneigti Komisijos bendrąjį konkretaus klausimo apie vienos įmonės kitai daromą įtaką vertinimą.

257    Trečia, ieškovė remiasi Weichert auditorių 2000 m. padarytais pareiškimais, pagal kuriuos „[Weichert] [nebuvo] įtraukta į integruotą narės komanditorės [WAL] valdymą ir atitinkamai [nebuvo] susijusi bendrovė“; šį konstatavimą patvirtina aplinkybė, kad ji pati nebuvo įtraukusi Weichert į savo ataskaitas. Ieškovė tvirtina, kad ginčijamo sprendimo 419 konstatuojamojoje dalyje pateikta Komisijos nuomonė – šiuo atveju tai, kad Weichert neįtraukimo į jos konsoliduotas finansines ataskaitas faktas neturi reikšmės, yra akivaizdi vertinimo klaida, nes kontroliuojamų dukterinių bendrovių veiklos rezultatai turi būti konsoliduoti.

258    Šį argumentą reikia atmesti.

259    Kaip teisingai ginčijamo sprendimo 382 konstatuojamojoje dalyje pažymėjo Komisija, Weichert veikiau buvo ne Del Monte dukterinė bendrovė, o narės komanditorės patronuojančiosios bendrovės Del Monte ir šeimos W., kurios nariai turėjo tikrųjų narių statusą, partnerė. Todėl samprotavimai dėl būtinybės konsoliduoti dukterinės ir patronuojančios bendrovės veiklos rezultatus ir ieškovės padarytos išvados apie tokio konsolidavimo nebuvimą šiuo atveju visai neturi reikšmės.

260    Kad ir kaip būtų, nors Sąjungos teismas nusprendė, kad dukterinės bendrovės ir patronuojančiosios bendrovės ataskaitų konsolidavimas „liudija apie vieno ūkio subjekto buvimą“ (2008 m. gruodžio 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo General Química ir kt. prieš Komisiją, T‑85/06, nepaskelbto Rinkinyje, 66 punktas, apeliacine tvarka patvirtintas 58 punkte minėtu 2011 sausio 20 d. Sprendimu General Química ir kt. prieš Komisiją), tokio konsolidavimo nebuvimas nebūtinai reiškia, kaip tvirtina ieškovė, jog visais atvejais negalima daryti išvados apie lemiamos įtakos buvimą.

261    Ketvirta, ieškovė atkreipia dėmesį į 2002 m. spalio 10 d. spaudoje pasirodžiusį straipsnį, kuriame patvirtinta, kad prieš parduodama turimą Weichert kapitalo dalį Del Monte neturėjo savo produktų kontrolės Šiaurės Europos rinkose.

262    Reikia konstatuoti, kad šis ieškovės tvirtinimas grindžiamas neteisingu straipsnio spaudoje turinio apibendrinimu; jame iš esmės tik pakartoti jos pareiškimai, jog po aptariamo kapitalo perleidimo ji galės kontroliuoti savo prekių pardavimą ir tiesioginę prekybą jomis Šiaurės Europos rinkose. Kad ir kaip būtų, netikslus žurnalistų komentaras negali paneigti konkrečių ir objektyvių konstatavimų, kuriais Komisija grindė savo išvadą apie Weichert padaryto pažeidimo inkriminavimą Del Monte.

263    Penkta, ieškovė nurodo Komisijos pareigūno pareiškimus per procedūrą Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) kolegijoje; jis remiasi 2002 m. Del Monte metine ataskaita ir tvirtina, kad dalyvavimas Weichert buvo nekontroliuojamas, taip pat šios ataskaitos, į kurią Komisija atsižvelgė, turiniu.

264    Nors Komisijos pareigūno teiginių tikrumas nepatvirtintas, Komisija neginčija, kad 2002 m. Del Monte metinė ataskaita buvo vienas iš dokumentų, pridėtų teikiant paaiškinimus per procedūrą PPO kolegijoje.

265    Komisija teisingai pabrėžia, kad teikiant šiuos paaiškinimus nebuvo siekiama nustatyti Del Monte lemiamos įtakos Weichert darymą ir kad minėtos ataskaitos ištraukos turinys, kuriuo remiantis turimų Weichert kapitalo dalių perleidimas leis Del Monte „tiesiogiai“ kontroliuoti prekybą šiomis prekėmis Šiaurės Europoje, nėra nesuderinamas su jos pozicija ginčijamame sprendime, nes Komisija niekada netvirtino, kad Del Monte turėjo išskirtinę Weichert kontrolę.

266    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad ieškovės dokumentiniai įrodymai, kuriais siekiama įrodyti, jog Weichert nedaroma lemiama įtaka, vertinami atskirai arba kartu, negali paneigti Komisijos išvados apie Weichert padaryto pažeidimo inkriminavimą ieškovei.

–       Dėl dubliko 1 C priedo priimtinumo

267    Komisija daro išvadą, kad remiantis teismų praktika dėl Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punkto išaiškinimo dubliko 1 C priedas nepriimtinas.

268    Reikia priminti, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnį ir Bendrojo Teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punktą ieškinyje turi būti nurodytas bylos dalykas ir teisinių pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka. Ši santrauka turi būti pakankamai aiški ir tiksli, kad atsakovas galėtų parengti atsiliepimą, o Bendrasis Teismas priimtų sprendimą, jei įmanoma, be jokios papildomos informacijos (2007 m. sausio 30 d. Bendrojo Teismo sprendimo France Télécom prieš Komisiją, T‑340/03, Rink. p. II‑107, 166 punktas, apeliacine tvarka patvirtintas 2009 m. balandžio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimu France Télécom prieš Komisiją, C‑202/07 P, Rink. p. I‑2369).

269    Pagal nusistovėjusią teismų praktiką tam, kad ieškinys būtų priimtinas, reikia, kad svarbiausios faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis jis pagrįstas, būtų bent jau trumpai, bet nuosekliai ir suprantamai nurodytos pačiame ieškinio tekste. Nors ieškinio turinys specifiniais klausimais gali būti pagrįstas ir papildytas pateikiant nuorodas į prie jo pridėtų dokumentų ištraukas, bendroji nuoroda į kitus dokumentus, netgi ieškinio priedus, negali kompensuoti pagrindinių teisinių argumentų nebuvimo, kurie pagal pirma nurodytas nuostatas turi būti nurodyti pačiame ieškinyje (1992 m. kovo 31 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Daniją, C‑52/90, Rink. p. I‑2187, 17 punktas; 1993 m. lapkričio 29 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Kelman prieš Komisiją, T‑56/92, Rink. p. II‑1267, 21 punktas ir 1999 m. gegužės 21 d. Nutarties Asia Motor France ir kt. prieš Komisiją, T‑154/98, Rink. p. II‑1703, 49 punktas). Į priedus gali būti atsižvelgta tik tiek, kiek juose pagrindžiami arba papildomi ieškovių procesiniuose dokumentuose aiškiai nurodyti pagrindai arba argumentai, ir tiek, kiek galima tiksliai nustatyti, kurios iš juose nurodytų aplinkybių pagrindžia arba papildo šiuos pagrindus arba argumentus (šiuo klausimu žr. 2007 m. rugsėjo 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Microsoft prieš Komisiją, T‑201/04, Rink. p. II‑3601, 99 punktą).

270    Be to, Bendrasis Teismas prieduose neturi ieškoti ir nustatyti pagrindų ir argumentų, kuriuos jis galėtų laikyti pagrindžiančiais ieškinį, nes priedai atlieka tik įrodomąją ir pagalbinę funkciją (1997 m. lapkričio 7 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cipeke prieš Komisiją, T‑84/96, Rink. p. II‑2081, 34 punktas ir 2002 m. kovo 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Joynson prieš Komisiją, T‑231/99, Rink. p. II‑2085, 154 punktas).

271    Toks Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnio ir Bendrojo Teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punkto aiškinimas taip pat taikytinas dublikui (šio sprendimo 269 punkte minėto Sprendimo Microsoft prieš Komisiją 95 punktas) ir procesiniuose dokumentuose išdėstytiems pagrindams bei kaltinimams (1995 m. sausio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Viho prieš Komisiją, T‑102/92, Rink. p. II‑17, 68 punktas ir 268 punkte minėto 2007 m. sausio 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo France Télécom prieš Komisiją 166 punktas, apeliacine tvarka patvirtintas 268 punkte minėtu 2009 m. balandžio 2 d. Sprendimu France Télécom prieš Komisiją).

272    Šiuo atveju ieškovė tik bendrai tvirtina, jog „visi“ Komisijos bandymai atmesti pavyzdžius, pateiktus siekiant įrodyti, kad ji negalėjo daryti norimos įtakos Weichert, yra „nepakankamai įtikinami“. Dublike, atsakydama į du Komisijos argumentus, ji pateikia pastabas, o dėl likusių klausimų daro nuorodą į dubliko 1 C priede išdėstytus išsamesnius paaiškinimus, kurių dėl „puslapių skaičiaus apribojimų“ negalėjo pateikti procesiniuose dokumentuose.

273    Reikia pažymėti, kad tokia glausta kaltinimo formuluotė neleistų Bendrajam Teismui prireikus išspręsti bylą nesiremiant jokia kita informacija, o priedų išimtinai įrodomajai ir pagalbinei funkcijai prieštarautų tikslas juos naudoti siekiant detaliai nurodyti argumentus, kurie ieškinyje neatskleisti pakankamai aiškiai ir tiksliai (268 punkte minėto 2007 m. sausio 30 d. Sprendimo France Télécom prieš Komisiją 204 punktas).

274    Nors vertinant Weichert elgesį turėjo būti ir buvo atsižvelgta į ieškovės pastabas, suformuluotas atsakant į Komisijos argumentus dėl Weichert elgesio nustatant referencines kainas pagal Del Monte lūkesčius ir skiriant advokatus, turėjusius pareikšti ieškinius šiai įmonei, to paties negalima pasakyti apie dubliko 1 C priedą, kuris turi būti atmestas kaip nepriimtinas.

275    Be to, reikia pabrėžti, kad priedo pripažinimas ieškovės papildomomis rašytinėmis pastabomis, kuriomis papildomi procesiniai dokumentai, yra nesuderinamas su priedui būdingais požymiais, konkrečiai kalbant, su išimtinai įrodomąja ir pagalbine funkcija.

276    Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad Komisija teisingai nusprendė, jog Del Monte ir Weichert sudaro tą patį ekonominį vienetą, ir Del Monte inkriminavo Weichert padarytą pažeidimą.

 Dėl ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies klaidingo pobūdžio

277    Ieškovė teigia, kad ginčijamo sprendimo 1 straipsnio h punktu ir 3 straipsniu EB 81 straipsnis pažeidžiamas tiek, kiek Komisija padarė išvadą, kad ji pažeidė šią nuostatą „derindama veiksmus“, ne tik tai, kad ji privalo „kartu ir solidariai“ atsakyti už Weichert skirtą baudą. Ginčijamu sprendimu Komisija akivaizdžiai viršijo savo įgaliojimus pagal Reglamento Nr. 1/2003 7 straipsnį, nes nurodė nutraukti pažeidimą, kurio ji niekada nedarė. Nagrinėjamomis ginčijamo sprendimo nuostatomis taip pat pažeidžiamas EB 253 straipsnis, nes ginčijamo sprendimo rezoliucinė dalis aiškiai prieštarauja „preambulei“, kurioje Komisija pareiškė, jog nekonstatavo, kad ieškovė būtų pažeidusi EB 81 straipsnį. Dėl klaidingo ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies pobūdžio kyla pavojus, kad nacionaliniame teisme dėl šio sprendimo bus pareikštas ieškinys dėl žalos atlyginimo.

278    Dėl kaltinimo, susijusio su EB 253 straipsnio pažeidimu, reikia priminti, kad teisės akto motyvai turi būti logiški, be tarpusavio prieštaravimų, kurie trukdytų gerai suprasti šio akto priėmimo priežastis (šiuo klausimu žr. 51 punkte minėto Sprendimo Elf Aquitaine prieš Komisiją 151 punktą).

279    Sprendimo motyvuose esantis prieštaringumas yra EB 253 straipsnyje nustatytos pareigos pažeidimas, galintis turėti įtakos aptariamo teisės akto galiojimui, jei būtų įrodyta, kad dėl tokio prieštaringumo teisės akto adresatas negali suvokti visų ar dalies tikrųjų sprendimo motyvų ir kad dėl tos priežasties visa akto rezoliucinė dalis ar šios dalis neturi teisinio pagrindo (1995 m. sausio 24 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tremblay ir kt. prieš Komisiją, T‑5/93, Rink. p. II‑185, 42 punktas ir 2000 m. kovo 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Kish Glass prieš Komisiją, T‑65/96, Rink. p. II‑1885, 85 punktas).

280    Ginčijamame sprendime Komisija, atsižvelgusi į EB 81 straipsnyje įtvirtintą draudimą, išanalizavo, pirma, Chiquita ir Dole ir, antra, Dole ir Weichert keitimąsi informacija. Ginčijamo sprendimo 359 konstatuojamoje dalyje Komisija padarė tokią išvadą:

„Įmonės Chiquita, Dole ir Weichert padarė vieną ir tęstinį [EB] 81 straipsnio pažeidimą, susijusį su kainų nustatymu ir pasikeitimu šviežių bananų referencinėmis kainomis Šiaurės Europoje. Už šį pažeidimą atsakingi subjektai išvardyti šio sprendimo 6 skyriuje.“

281    Nagrinėjamame skyriuje Komisija taikė nusistovėjusią teismų praktiką, pagal kurią už antikonkurencinį įmonės elgesį gali būti laikoma atsakinga kita įmonė, jei pirmoji įmonė savarankiškai nepriėmė sprendimų dėl savo elgesio rinkoje, o iš esmės vykdė patronuojančiosios bendrovės nurodymus, visų pirma atsižvelgiant į šių įmonių tarpusavio ekonominius ir teisinius ryšius. Komisija primena, kad jeigu dukterinė bendrovė savarankiškai nepriima sprendimų dėl savo elgesio rinkoje, dėl jos strategijos rinkoje sprendžianti įmonė kartu su ja sudaro vieną ūkio subjektą ir gali būti pripažinta atsakinga už pažeidimą, motyvuojant tuo, kad ji yra tos pačios įmonės dalis (ginčijamo sprendimo 362 ir 363 konstatuojamosios dalys).

282    Išanalizavusi įvairius įrodymus, susijusius su Del Monte ir Weichert santykiais, ir atsižvelgusi į juos Komisija teigė, kad Weichert ir Del Monte yra vienas ekonominis vienetas, nes Weichert savarankiškai nepriimdavo sprendimų dėl savo elgesio rinkoje (ginčijamo sprendimo 432 konstatuojamoji dalis). Ji padarė išvadą, kad „[Del Monte] ir [Weichert] yra solidariai ir kartu atsakingos dėl Weichert dalyvavimo darant pažeidimą nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d.“ (ginčijamo sprendimo 433 konstatuojamoji dalis).

283    Ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies 1 straipsnio h punkte Komisija nusprendė, kad Del Monte yra viena iš įmonių, kurios „pažeidė [EB] 81 straipsnį imdamosi suderintų veiksmų, kuriais jos derino referencines bananų kainas“. 3 straipsnyje, kuris turi būti vertinamas kartu su 1 straipsnio h punktu, Komisija pareikalavo iš Del Monte nedelsiant nutraukti [1 straipsnyje] nurodytus pažeidimus, jei [ji] dar to nepadarė.

284    Iš šio priminto ginčijamo sprendimo turinio nematyti jokių prieštaravimų, dėl kurių kiltų kliūčių tinkamai suprasti šį aktą grindžiančias priežastis ir pirmiausia aplinkybę, kad Komisija pripažino Del Monte atsakomybę.

285    Todėl kaltinimas dėl EB 253 straipsnio pažeidimo turi būti atmestas.

286    Ieškovės tvirtinimas dėl EB 81 straipsnio pažeidimo grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir argumentai, pateikti grindžiant kaltinimą, susijusį su esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimu, t. y. aplinkybe, kad Komisija akto rezoliucinėje dalyje padarė išvadą, jog Del Monte pažeidė šią nuostatą, nors prieš tai teigė, kad nenustatė jokio šios įmonės EB 81 straipsnio pažeidimo. Ieškovė taip pat nurodo, kad Komisija aiškiai viršija savo įgaliojimus pagal Reglamento Nr. 1/2003 7 straipsnį, nes nurodo jai nutraukti pažeidimą, kurio ji niekada nedarė.

287    Pakanka konstatuoti, kad šie argumentai grindžiami klaidinga prielaida ir turi būti atmesti.

288    Iš tikrųjų ieškovė buvo asmeniškai patraukta atsakomybėn už pažeidimą, kurį, kaip buvo pripažinta, ji pati padarė dėl ją ir Weichert siejusių ekonominių ir teisinių ryšių, leidusių jai spręsti dėl Weichert elgesio rinkoje (šiuo klausimu žr. 50 punkte minėto Sprendimo Imperial Chemical Industries prieš Komisiją 141 punktą ir 54 punkte minėto Sprendimo Metsä-Serla ir kt. prieš Komisiją 28 ir 34 punktus).

289    Be to, apie šį sprendimą buvo puikiai žinoma ieškovei, kuri savo rašytiniuose dokumentuose pati cituoja atitinkamą 288 punkte minėtą teismų praktiką.

290    Galiausiai reikia pažymėti, kad ieškovė tvirtina, jog negali vykdyti ginčijamo sprendimo 3 straipsnio, nes negali nutraukti pažeidimų, kuriuos tariamai padarė Weicher.

291    Šiuo klausimu pakanka pažymėti, kad, priešingai, nei teigia ieškovė, ginčijamo sprendimo 3 straipsnyje jai nenurodyta nutraukti pažeidimų, kuriuos tariamai padarė Weichert, jeigu ji šios bendrovės nebekontroliuoja. Iš tiesų įpareigojusi kartelyje dalyvavusias įmones nebekartoti jokių ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje nurodytų veiksmų ar elgesio ir juos nutraukti Komisija tenurodė pasekmes, kurių kyla, kiek tai susiję su jų elgesiu ateityje, iš neteisėtumo, konstatuoto ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje (šiuo klausimu žr. 2009 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Hoechst prieš Komisiją, T‑161/05, Rink. p. II‑3555, 193 punktą).

292    Be to, ginčijamo sprendimo 3 straipsnio pirmoje pastraipoje paaiškinama, kad įmonės privalo nutraukti pažeidimą tik tuomet, jeigu jos to dar nepadarė. Todėl jei ginčijamo sprendimo priėmimo dieną ieškovė nebesiima veiksmų, kuriais ji derino referencines bananų kainas, jai netaikomas šis ginčijamame sprendime numatytas reikalavimas.

 Dėl veiksmų derinimo, siekiant antikonkurencinio tikslo

293    Ieškovė, palaikoma įstojusios į bylą šalies, tvirtina, kad Komisija klaidingai pritaikė EB 81 straipsnį, kai šioje byloje nusprendė, jog siekiant antikonkurencinio tikslo buvo derinami veiksmai.

 Dėl antikonkurencinių suderintų veiksmų sąvokos

294    Įstojusi į bylą šalis nurodo, kad, remiantis teismų ir Komisijos sprendimų praktika, konkurentų pasikeitimas informacija savaime nėra draudžiamas. Remdamasi Prancūzijos Kasacinio teismo sprendimu, Weichert teigia, kad Komisija turi įrodyti konkretų keitimosi informacija antikonkurencinį poveikį, tačiau šioje byloje tai nepadaryta. Ji taip pat tvirtina, jog Komisija teisiškai neįrodė, kad ji kartu su Dole dalyvavo derinant veiksmus, nes ginčijamame sprendime nėra jokių duomenų apie jos ir Dole valių sutaptį arba abiejų įmonių bendrą elgesio modelį.

295    Iš ginčijamo sprendimo teksto matyti, kad Komisija kaltina įmones, kurioms skirtas sprendimas, dėl bananų referencinių kainų derinimo pasikeičiant informacija; nagrinėjamu atveju tokie pasikeitimai buvo kvalifikuoti kaip dvišaliai pasitarimai dėl išankstinio kainų nustatymo, o tai yra situacija, parodanti suderintus veiksmus dėl kainų nustatymo, kuriais siekiama riboti konkurenciją, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį (žr., be kita ko, ginčijamo sprendimo 1, 54, 261 ir 271 konstatuojamąsias dalis).

296    Pirmiausia reikia priminti, kad sąvokos „susitarimas“, „įmonių asociacijų sprendimai“ ir „suderinti veiksmai“ subjektyviu požiūriu suvokiamos kaip tokio paties pobūdžio susitarimai, kurie skiriasi tik savo intensyvumu ir formomis (šiuo klausimu žr. 1999 m. liepos 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni, C‑49/92 P, Rink. p. I‑4125, 131 punktą).

297    Dėl suderintų veiksmų sąvokos Teisingumo Teismas paaiškino, kad ši sąvoka reiškia tokią derinimo tarp įmonių formą, kai dar nėra sudaromas susitarimas tikrąja šio žodžio prasme, tačiau konkurencijos keliama rizika sąmoningai pakeičiama praktiniu įmonių tarpusavio bendradarbiavimu (151 punkte minėto Teisingumo Teismo sprendimo Suiker Unie ir kt. prieš Komisiją 26 punktas; 1993 m. kovo 31 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ahlström Osakeyhtiö ir kt. prieš Komisiją, C‑89/85, C‑104/85, C‑114/85, C‑116/85, C‑117/85 ir C‑125/85–C‑129/85, Rink. p. I‑1307, 63 punktas ir 2009 m. birželio 4 d. Teisingumo Teismo sprendimo T‑Mobile Netherlands ir kt., C‑8/08, Rink. p. I‑4529, 26 punktas).

298    Suderintų veiksmų sąvoka, be atitinkamų įmonių veiksmų suderinimo, apima elgesį rinkoje po šio suderinimo ir priežastinį šių dviejų elementų ryšį. Šiuo klausimu, nesant priešingų įrodymų, kuriuos turi pateikti suinteresuotieji subjektai, darytina prielaida, kad derindamos veiksmus ir nustatydamos savo elgesį rinkoje dalyvaujančios ir tebeveikiančios įmonės atsižvelgia į informaciją, kuria keičiasi su konkurentais. Tai visų pirma pasakytina tuo atveju, kai įmonės derina veiksmus reguliariai, ilgą laiką (1999 m. liepos 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Hüls prieš Komisiją, C‑199/92 P, Rink. p. I‑4287, 161–163 punktai ir šio sprendimo 297 punkte minėto Sprendimo T‑Mobile Netherlands ir kt. 51 punktas).

299    Iš teismų praktikos matyti, kad susitarimo pagal EB 81 straipsnio 1 dalį sąvoka kyla iš aplinkybės, kad susitariančiosios įmonės išreiškia savo bendrą valią atitinkamai elgtis rinkoje (296 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni 130 punktas).

300    Turint omenyje šiuos apibrėžimus, įstojusios į bylą šalies kaltinimas dėl to, kad ginčijamame sprendime neužsimenama apie jos ir Dole valių sutaptį arba šių dviejų įmonių bendro elgesio modelio buvimą, neturi reikšmės, nes jai inkriminuojamas elgesys buvo teisiškai kvalifikuotas būtent kaip suderinti veiksmai, o ne antikonkurencinis susitarimas.

301    Dėl sąlygų, kuriomis konkurentų keitimasis informacija gali būti laikomas prieštaraujančiu konkurencijos taisyklėms, reikia pripažinti, kad suderintus veiksmus sudarantys koordinavimo ir bendradarbiavimo kriterijai turi būti suvokiami atsižvelgiant į Sutarties konkurencijos nuostatų koncepciją; pagal ją kiekvienas ūkio subjektas turi savarankiškai nustatyti politiką, kurios ketina laikytis bendrojoje rinkoje (151 punkte minėto Teisingumo Teismo sprendimo Suiker Unie ir kt. prieš Komisiją 173 punktas; 1981 m. liepos 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Züchner, 172/80, Rink. p. 2021, 13 punktas; 297 punkte minėto Sprendimo Ahlström Osakeyhtiö ir kt. prieš Komisiją 63 punktas; 1998 m. gegužės 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Deere prieš Komisiją, C‑7/95 P, Rink. p. I‑3111, 86 punktas ir 297 punkte minėto Sprendimo T‑Mobile Netherlands ir kt. 32 punktas).

302    Nors šis savarankiškumo reikalavimas neatima iš ūkio subjektų teisės protingai prisiderinti prie konstatuoto ar numanomo konkurentų elgesio, jis griežtai prieštarauja bet kokiam tiesioginiam ar netiesioginiam tokių ūkio subjektų kontaktui, kuris gali turėti įtakos esamam ar potencialiam konkurento elgesiui rinkoje arba atskleisti tokiam konkurentui elgesį, kurio nuspręsta ar numatoma imtis šioje rinkoje, jei šių kontaktų tikslas ir poveikis – sukurti konkurencines sąlygas, kurios, atsižvelgiant į tiekiamų prekių ir teikiamų paslaugų pobūdį, įmonių dydį bei skaičių ir šios rinkos apimtį, neatitinka normalių sąlygų nagrinėjamoje rinkoje (šiuo klausimu žr. 151 punkte minėto Sprendimo Suiker Unie ir kt. prieš Komisiją 174 punktą; 301 punkte minėto Sprendimo Züchner 14 punktą; 301 punkte minėto Sprendimo Deere prieš Komisiją 87 punktą ir 297 punkte minėto Sprendimo T‑Mobile Netherlands ir kt. 33 punktą).

303    Iš to matyti, kad konkurentų keitimasis informacija gali prieštarauti konkurencijos taisyklėms, jeigu jis sumažina ar panaikina netikrumą dėl atitinkamos rinkos veikimo, todėl riboja įmonių konkurenciją (301 punkte minėto Teisingumo Teismo sprendimo Deere prieš Komisiją 90 punktas; 2003 m. spalio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Thyssen Stahl prieš Komisiją, C‑194/99 P, Rink. p. I‑10821, 81 punktas ir 297 punkte minėto Sprendimo T‑Mobile Netherlands ir kt. 35 punktas).

304    Dėl suderintų veiksmų, turinčių antikonkurencinį tikslą, atribojimo nuo turinčių antikonkurencinį poveikį reikia priminti, kad vertinant, ar tam tikriems veiksmams taikomas EB 81 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas, antikonkurencinis tikslas ir poveikis yra ne kumuliacinės, o alternatyvios sąlygos. Pagal nuo 1966 m. birželio 30 d. Sprendimo LTM (56/65, Rink. p. 337 ir 359) nusistovėjusią teismo praktiką alternatyvus šios sąlygos pobūdis, kurį parodo jungtukas „ar“, reiškia, kad pirmiausia reikia įvertinti patį suderintų veiksmų tikslą, atsižvelgiant į ekonominį kontekstą, kuriam esant jų turi būti imtasi. Tačiau jei išanalizavus suderintų veiksmų turinį paaiškėja, kad jie nėra pakankamai žalingi konkurencijai, reikia nagrinėti jų poveikį ir, norint juos uždrausti, įrodyti, kad konkurencijai iš tikrųjų buvo smarkiai trukdoma, ji buvo ribojama arba iškraipoma (šiuo klausimu žr. 2008 m. lapkričio 20 d. Teisingumo Teismo sprendimo Beef Industry Development Society ir Barry Brothers, C‑209/07, Rink. p. I‑8637, 15 punktą ir 297 punkte minėto Sprendimo T‑Mobile Netherlands ir kt. 28 punktą).

305    Norint įvertinti, ar suderinti veiksmai draudžiami pagal EB 81 straipsnio 1 dalį, nereikia nagrinėti konkretaus tokių veiksmų poveikio, jeigu jų tikslas – konkurencijos bendrojoje rinkoje trukdymas, ribojimas arba iškraipymas (šiuo klausimu žr. 1966 m. liepos 13 d. Teisingumo Teismo sprendimą Consten ir Grundig prieš Komisiją, 56/64 ir 58/64, Rink. p. 429, 496; 2006 m. rugsėjo 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Nederlandse Federatieve Vereniging voor de Groothandel op Elektrotechnisch Gebied prieš Komisiją, C‑105/04 P, Rink. p. I‑8725, 125 punktą ir 304 punkte minėto Sprendimo Beef Industry Development Society ir Barry Brothers 16 punktą). „Pažeidimas dėl tikslo“ ir „pažeidimas dėl poveikio“ skiriasi tuo, kad tam tikros įmonių susitarimo formos dėl savo pobūdžio gali būti laikomos žalingomis normaliai konkurencijai (šio sprendimo 304 punkte minėto Sprendimo Beef Industry Development Society ir Barry Brothers 17 punktas ir 297 punkte minėto Sprendimo T‑Mobile Netherlands ir kt. 29 punktas).

306    Kad suderintais veiksmais būtų siekiama antikonkurencinio tikslo, pakanka, kad jie galėtų padaryti neigiamą poveikį konkurencijai. Kitaip tariant, atsižvelgiant į šių veiksmų ekonomines ir teisines aplinkybes, jie turi paprasčiausia trukdyti, riboti arba iškraipyti konkurenciją bendrojoje rinkoje. Klausimas, ar ir kiek tokio poveikio realiai būta, gali būti svarbus tik apskaičiuojant baudų dydį ir nustatant teisę į žalos atlyginimą (297 punkte minėto Sprendimo T‑Mobile Netherlands ir kt. 31 punktas).

307    Kadangi šioje byloje Komisija nusprendė, kad atitinkamų įmonių pasitarimai dėl išankstinio kainų nustatymo lėmė suderintus veiksmus, kuriais buvo siekiama antikonkurencinio tikslo, ji neprivalėjo remdamasi minėta teismų praktika nagrinėti inkriminuojamo elgesio poveikio, kad padarytų išvadą apie EB 81 straipsnio pažeidimą.

308    Įstojusios į bylą šalies teiginį, kad Komisija būtinai turėjo įrodyti konkretų inkriminuojamo keitimosi informacija antikonkurencinį poveikį, reikia atmesti, nes pažymėtina, jog rėmimasis nacionalinio teismo sprendimu, juo labiau nepateiktu vykstant ginčams, visiškai neturi reikšmės.

309    Bendrasis Teismas turi patikrinti, ar aptariamų įmonių dvišaliai pasitarimai dėl išankstinio bananų referencinių kainų nustatymo galėjo būti laikomi susijusiais su kainų nustatymu ir reikšti suderintus veiksmus, kuriais siekiama antikonkurencinio tikslo, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį.

 Dėl inkriminuojamų pasitarimų turinio

310    Ieškovė pažymi, kad Komisija teigia, jog „įvertino kartelio dalyką, atsižvelgusi į jo tikslą ir turinį“, tačiau negali šiuo klausimu pateikti jokių konkrečių argumentų. Ji priduria, kad Komisijos teiginys, jog aptariamais pasitarimais buvo siekiama iškraipyti kainas, neįtikinamas, nes Weichert ir Dole diskusijos nebuvo tokio pobūdžio, kad kiekvieną savaitę leistų derinti kainas; tik „tam tikrais“ arba „retais atvejais“ jos vyko dėl referencinės kainos tendencijų, o visais kitais atvejais – dėl „bendrųjų rinkos sąlygų“ arba „rinkos sąlygų“, ir tai apima bet kokius klausimus, pradedant oro sąlygomis Europoje ir baigiant pašnekesiais apie sektorių.

311    Be aplinkybės, kad Komisija ginčijamame sprendime neatskiria Chiquita ir Dole pasitarimų dėl išankstinio kainų nustatymo nuo jos ir Dole pasitarimų, įstojusi į bylą šalis tvirtina, kad nėra nė vieno ano laikotarpio įrodymo, remiantis kuriuo būtų aiškus minėtų su visuotinai ir viešai prieinama informacija susijusių pasitarimų, kurie buvo paprasčiausias pasikeitimas nuomonėmis apie bendrąsias rinkos sąlygas, nes jokiais konfidencialiais, slaptais arba asmeniniais duomenimis nebuvo keičiamasi, turinys. Komisija stengėsi pateikti pasitarimus kaip suderintus veiksmus tik dėl to, kad jie buvo susiję su „kainų nustatymo veiksniais“, o tai lemtų situaciją, kai bet koks teisėtas pasikeitimas informacija būtų prilyginamas suderintiems veiksmams.

312    Pirmiausia, nepateikiant nuomonės dėl kaltinimo, kurį Komisija ginčija kaip tariamai keičiantį pagrindinių šalių rašytiniuose dokumentuose apibrėžtą bylos dalyką ir susijusio su Weichert ir Dole pasitarimų dėl išankstinio kainų nustatymo konkrečios analizės nebuvimu, priimtinumo, pakanka konstatuoti, kad šis kaltinimas nepagrįstas faktais (šuo klausimu žr. 2005 m. birželio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Regione autonoma della Sardegna prieš Komisiją, T‑171/02, Rink. p. II‑2123, 155 punktą).

313    Ginčijamo sprendimo 4.4.4 punkte Komisija specialiai aprašo ir atskiria, pirma, Dole ir Chiquita (ginčijamo sprendimo 149–182 konstatuojamosios dalys) ir, antra, Weichert ir Dole (ginčijamo sprendimo 183–197 konstatuojamosios dalys) pasitarimų dėl išankstinio kainų nustatymo turinį.

314    Pabrėžusi, kad nagrinėjami dvišaliai pasitarimai vyko telefonu, o atitinkamos įmonės informavo ją, jog neturi nei užrašų, nei šių pasitarimų protokolų, Komisija paaiškino, kad siekdama pakankamai tiksliai aprašyti aptariamų dvišalių pasitarimų turinį rėmėsi minėtų įmonių pareiškimais ir ano laikotarpio dokumentais.

315    Dėl Dole ir Weichert dvišalių pasitarimų pirmoji įmonė pareiškė, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 183 konstatuojamosios dalies ir Dole atsakymo į 2006 m. kovo 30 d. prašymą pateikti informacijos, kad šie pasitarimai buvo susiję su „bendru rinkos sąlygų (dabartinės ir laukiamos plėtros) ir bendru rinkos apimčių aptarimu“, o trečiadienio popietę jos diskutuodavo apie tai, kaip su Weichert „mato šios savaitės rinką, ir tai, kaip, jų nuomone, rinka galėtų keistis kitą savaitę“. Dole pridūrė:

„Tikėtina rinkos paklausa buvo vertinama diskutuojant apie padėtį rinkoje (pavyzdžiui, ar uostose yra sukaupta per daug anksčiau importuotų prekių atsargų arba ar didelės parduotuvės užsisakė žalių bananų nokintojų turimų atsargų dėl sumažėjusios vartotojų paklausos, ar ne).“

316    Ginčijamo sprendimo 184 ir paskesnėse konstatuojamosiose dalyse Komisija taip pat remiasi kitais svarbiais Dole ir Weichert pareiškimais:

„184) Dole patikslina, kad „remdamosi diskusijomis dėl rinkos sąlygų jos taip pat kalbėjo apie bendro rinkos didėjimo tikimybę arba bananų kainų sumažėjimą, arba apie tai, ar nepasikeitė kainos. Maža to, jos taip pat galėjo keistis nuomonėmis apie tai, kaip galėjo pasikeisti „Aldi kaina“ <...>“

<...>

186)      Dole teigia, jog konkurentai kartais kreipdavosi į ją, kad patikrintų klientų pageidavimus, susijusius su rinkos plėtra. „Pavyzdžiui, <...> ar iš tikrųjų Dole netrukus organizuos reklamos kampaniją konkrečioje šalyje “.

187)      Atsakydama į prašymą pateikti informacijos Dole pripažįsta, kad tam tikrais atvejais ji būtent Weichert atskleisdavo „galimą savo pasiūlos tendenciją“. Dole nurodo, kad [S.] (Dole) bendraujant su Weichert atsakingais asmenimis, „Weichert taip pat nuolat, nors ir ne kiekvieną savaitę, prašė atskleisti galimą kitos savaitės pasiūlos tendenciją. Dole, jei jau galėjo numatyti kitos savaitės referencinių kainų tendenciją, atsakydavo “.

188)      Atsakydama į prašymą pateikti informacijos Weichert tvirtina, kad dvišaliai pasitarimai su Dole „dėl bendrųjų rinkos sąlygų“ – tai „labai bendro pobūdžio bendravimas, nesant parengtos arba iš anksto apibrėžtos darbotvarkės, kurios metu gali būti diskutuojama viena ar keliomis temomis“, ir pateikia tokį sąrašą: rinkos nuomonė, rinkos tendencijos, oro sąlygos Europoje, oro sąlygos bananus auginančiose šalyse, bananų importas į EEE, rinkos paklausos lygis, rinkos paklausos pokyčiai, mažmeninės prekybos situacija, nokintojų pardavimai, reglamentavimo klausimai, kaip antai galimi bananų schemos Bendrijoje pasikeitimai arba pašnekesiai apie pramonę apskritai (samdomų darbuotojų atleidimas arba naujų priėmimas, paskelbti įmonių susijungimai / įsigijimai ir kt. ) <...>

189)      Be to, Weichert nurodo, kad „tam tikromis progomis Dole skambino Weichert siekdama pasikeisti nuomonėmis dėl bendrųjų rinkos sąlygų <...>, o retais atvejais ir dėl galimų oficialių kainų pokyčių iki ketvirtadienį įvyksiančio bananų importuotojų oficialių kainų atskleidimo“.

190)       <...> Atsakydama į pranešimą apie kaltinimus Dole tvirtina, kad kartais Weichert „prašydavo kaip pavyzdį, kuriuo reikia vadovautis, atskleisti galimas kitos savaitės pasiūlos tendencijas, į kurias atsižvelgdama [Weichert] galėjo nustatyti [savo] pačios apytikslių skaičiavimų tikslumą“ <...>

<...>

195) <...> atsakydama į prašymą pateikti informacijos Dole praneša, kad „bendraujant buvo siekiama pasikeisti informacija, kuri leistų kiekvienam importuotojui geriau įvertinti rinkos sąlygas. Pasinaudodama rinkoje esančia bendra informacija arba bendromis nuomonėmis, apie kurias sužinojo bendraudama, Dole vertino galimą rinkos paklausą, galimą pasiūlą, kuri gali būti užtikrinta siekiant patenkinti paklausą, ir pradinio Dole sumanymo dėl kainos atitiktį realioms rinkos sąlygoms“ <...>“

317    Remdamasi aiškiais atitinkamų įmonių pareiškimais Komisija galėjo teigti, kad Dole ir Weichert, taip pat Dole ir Chiquita, per įvairius pasitarimus diskutavo apie pasiūlos ir paklausos sąlygas arba, kitaip tariant, kainų nustatymo veiksnius, t. y. veiksnius, kurie yra svarbūs nustatant kitos savaitės referencines kainas, taip pat aptardavo arba atskleisdavo kainos tendencijas ir duomenis apie kitos savaitės referencines kainas iki šių referencinių kainų nustatymo (ginčijamo sprendimo 148, 182 ir 196 konstatuojamosios dalys).

318    Komisija sujungė šiuos pasikeitimus informacija į vieną grupę, pavadino „Pasitarimai dėl išankstinio kainų nustatymo“ ir patikslino, kad šis keitimasis „tam tikrais atvejais“ buvo susijęs su kainos tendencijomis ir informacija apie kitos savaitės referencines kainas (ginčijamo sprendimo 266 konstatuojamoji dalis). Taigi pasitarimas dėl išankstinio kainų nustatymo atitinka keitimąsi vienos ar kitos rūšies aptariama informacija ir, a fortiori, abiejų rūšių informacija.

319    Šiuo klausimu reikia priminti tokią Dole pareiškimo formuluotę: „<...> remdamiesi diskusijomis dėl rinkos sąlygų [atitinkami darbuotojai] taip pat diskutavo apie bendrą augimo rinkoje tikimybę arba bananų kainų sumažėjimą, arba apie tai, ar apskritai nepasikeitė kainos. Maža to, jie taip pat galėjo keistis nuomonėmis apie tai, kaip galėjo pasikeisti „Aldi kaina“ <...> (ginčijamo sprendimo 184 konstatuojamoji dalis). Šis pareiškimas parodo diskusijų dėl kainų nustatymo ir diskusijų dėl kainų pasikeitimo ryšį, o tai leidžia Komisijai pažymėti, jog visų pasitarimų dalyvės žinojo, kad per juos gali kilti tokio pobūdžio diskusijų arba būti dalijamasi informacija, tačiau, nepaisydamos to, sutiko juose dalyvauti (ginčijamo sprendimo 269 konstatuojamoji dalis).

320    Antra, iš ginčijamo sprendimo 136, 149 ir 185 konstatuojamųjų dalių matyti, kad informacija apie tikėtinas importo apimtis Šiaurės Europoje buvo pasikeista dar iki pasitarimų dėl išankstinio kainų nustatymo. Taigi per minėtus pasitarimus nebuvo aptariama atitinkamų įmonių importo apimtis, nebent būtų tikimasi didelių tikėtino importo svyravimų ar sutrikimų, pavyzdžiui, dėl laivo sulaikymo. Kitos proceso šalys neginčija šios Komisijos išvados.

321    Trečia, reikia pažymėti, kad, kaip teigia Weichert, ji ir Dole per dvišalius pasitarimus aptardavo tokias temas, kaip antai rinkos paklausos lygį, rinkos paklausos pokyčius, mažmeninius pardavimus, nokintojų pardavimus. Dole taip pat nurodė, kad keitėsi su Weichert informacija apie rinkos sąlygas, būtent dabartinę ir laukiamą plėtrą, ir patikslino, jog „tikėtina rinkos paklausa buvo vertinama diskutuojant apie padėtį rinkoje (pavyzdžiui, ar uostose yra sukaupta per daug anksčiau importuotų prekių atsargų arba ar didelės parduotuvės užsisakė žalių bananų nokintojų turimų atsargų dėl sumažėjusios vartotojų paklausos, ar ne (ginčijamo sprendimo 183 konstatuojamoji dalis). Ieškovė ir įstojusi į bylą šalis neįrodė, kad šitaip buvo keičiamasi rinkoje prieinama informacija. Tas pats pasakytina apie diskusijas dėl reklamos kampanijų arba įvykių, kurie turėjo įtakos prekių gabenimui į Šiaurės Europos uostus.

322    Tiesa, atsakydama į Dole ir Weichert pastabas pati Komisija pripažino, kad „šalių svarstyta informacija galėjo būti gauta iš kitų šaltinių“ (ginčijamo sprendimo 160 ir 189 konstatuojamosios dalys), pavyzdžiui, tai pasakytina apie oro sąlygas, kurias Dole ir Weichert paminėjo aprašydamos dvišalius pasitarimus.

323    Vis dėlto akivaizdu, kad Dole arba Weichert nuomonė dėl vienos ar kitos pasiūlos ar paklausos sąlygoms svarbios informacijos, kuri gali susiformuoti kitaip negu diskutuojant su atitinkamomis įmonėmis, ir jos poveikis rinkos pokyčiams iš principo nėra viešai prieinama informacija.

324    Kad ir kaip būtų, Komisijos išvada ginčijamo sprendimo 160 ir 189 konstatuojamosiose dalyse savaime nėra nesuderinama su jos išvada dėl aptariamų veiksmų antikonkurencinio tikslo, pagrįsta bendru šių veiksmų vertinimu.

325    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad ieškovės ir įstojusios į bylą šalies argumentai dėl pasitarimų, kuriais kaltinama, turinio neįrodo ginčijamo sprendimo neteisėtumo ir yra atmestini.

 Dėl keitimosi informacija dalyvių ir žinojimo apie tai

326    Įstojusi į bylą šalis tvirtina, kad rinkoje, tiek nokintojams, tiek didžiosioms parduotuvėms buvo žinoma apie pasitarimus su Dole ir kad ginčijamame sprendime Komisija nekreipia dėmesio į tai, jog su jos klientais buvo dalijamasi informacija apie rinką. Atitinkamai Komisija neatsižvelgė į aplinkybę, kad informacija buvo keičiamasi „ne tik tarp šalių“, nors pagal teismų praktiką keitimasis klientams taip pat žinoma informacija gali veikiau padidinti konkurenciją, nei sumažinti.

327    Pirma, įstojusį į bylą šalis daro nuorodą į savo atsakymo į 2010 m. vasario 10 d. Komisijos prašymo pateikti informacijos 64 punktą, kuriame praneša apie jos jau nustatytų referencinių kainų pateikimą kitiems importuotojams vėlyvą trečiadienio rytą, t. y. apie elgesį, į kurį Komisija atsižvelgė ginčijamame sprendime ir kurio negalima painioti su pasitarimais dėl išankstinio kainų nustatymo, vykusiais trečiadienį, t. y. iki minėtų kainų nustatymo.

328    Antra, įstojusi į bylą šalis remiasi klientų raštais, parengtais ir pateiktais per administracinę procedūrą arba pataisytais priėmus ginčijamą sprendimą, kurių priimtinumą Komisija ginčijo remdamasi teismų praktika; pagal ją nagrinėjant pagal EB 230 straipsnį pareikštą ieškinį dėl panaikinimo akto teisėtumas vertinamas atsižvelgiant į jo priėmimo metu buvusias faktines ir teisines aplinkybes.

329    Dėl per administracinę procedūrą parengtų raštų reikia konstatuoti, kad visi jie, išskyrus D. I. bendrovės vardu parengtą raštą, suformuluoti identiškai ir yra nepakankamai tikslūs.

330    Viena vertus, atitinkami klientai pažymi, kad buvo žinoma, jog Weichert ir kiti bananų importuotojai daug metų keitėsi informacija apie atgabenamų bananų kiekį ir oficialias kainas.

331    Be aplinkybės, kad žinojimas apie keitimąsi informacija grindžiamas ne kokiais nors tiesioginiais konstatavimais, o tik gandais, iš klientų raštų, kuriais remiasi įstojusi į bylą šalis, matyti, jog, be kita ko, buvo keičiamasi informacija apie oficialias kainas, o tokia formuluotė gali būti susijusi su minėtais pasikeitimais kainomis, vykusiais ketvirtadienio rytą, kai importuotojai jas nustatydavo išvakarėse.

332    Kita vertus, suinteresuotieji klientai teigia, kad turėjo „galimybę susipažinti su informacija, kuria buvo keičiamasi“, tačiau nesiremia diskusijomis su importuotojais ir kaip vienintelį pavyzdį nurodo galimybę susipažinti su kiekvieną savaitę sudaromu bananų siuntų sąrašu Weichert intraneto svetainėje.

333    Šiame etape reikia priminti, kad ginčijamo sprendimo 106 punkte Komisija pažymėjo, jog įmonės, kurioms jis skirtas, pareiškė, kad ketvirtadienio rytą jos teikė savo klientams informaciją apie referencines kainas; ši greitai pasklisdavo visame sektoriuje, paskui buvo perduodama profesinei spaudai; šios aplinkybės neginčija nei ieškovė, nei į bylą įstojusi šalis.

334    Kiek tai susiję su D. raštu, parengtu I. įmonės vardu, reikia pabrėžti, kad šiame rašte neužsimenama apie diskusijas su Weichert dėl referencinių kainų. Suinteresuotasis asmuo tik teigė, kad jam netrūko informacijos apie Europoje kiekvieną savaitę laukiamą bananų kiekį, kuri anksčiau buvo gauta iš Weichert svetainės, nes ši informacija buvo naudojama tik į įvairius Europos uostus atplaukiančių „laivų pavadinimams“ sužinoti, o dabar buvo gauta paskambinus tiekėjams.

335    Be aplinkybės, kad toks pareiškimas yra nepatikimas, turint omenyje tariamai ieškotos informacijos pobūdį, svarbu pažymėti, jog suinteresuotasis asmuo tvirtina, kad bendras kiekis arba individualus kiekvienos kompanijos kiekis neturėjo jokios reikšmės rinkos plėtrai, nors visi kiti klientai teigia, jog naudojosi informacija apie kiekvienos savaitės bananų siuntas, „kad geriau įvertintų ir palygintų tiekėjų, įskaitant Weichert, kainas“.

336    Be to, nustatyta, kad vienas iš liudytojų, šiuo atveju M., kuris yra Weichert darbuotojas nuo 2002 m. spalio 1 d., dalyvavo pasitarimuose dėl išankstinio kainų nustatymo (ginčijamo sprendimo 65 konstatuojamoji dalis) ir yra kelių klientų Teismui pateiktų raštų gavėjas.

337    Dėl priėmus ginčijamą sprendimą parengtų raštų reikia konstatuoti, kad juos rengė asmenys, kurie rengė raštus per administracinę procedūrą, įskaitant M., ir yra dar kartą identiškai suformuluoti, nes parodymai akivaizdžiai performuluoti taip, kad Komisijos išvadomis būtų tiesiog suabejota.

338    Suinteresuotieji klientai nurodo, kad „tam tikromis progomis“ importuotojai keitėsi nuomonėmis dėl „rinkos tendencijų ir bendrųjų sąlygų“ „įvairiu savaitės metu, įskaitant trečiadienio popietę“. Jie pažymi, kad šios diskusijos neturėjo įtakos tikrosioms kainoms ir nepadarė žalos klientams.

339    Liudytojai taip pat nurodo, kad Weichert su jais aptarė arba keitėsi nuomonėmis apie „rinkos tendencijas ir bendrąsias sąlygas“, ir tikina, jog šiomis aplinkybėmis Weichert su jais visada dalijosi savo rinkos supratimu, įskaitant tai, ką ji buvo sužinojusi iš pokalbių su kitais importuotojais.

340    Be teiginių apie importuotojų keitimosi informacija neigiamų padarinių nebuvimą, kurie geriausiu atveju grindžiami tik paprasčiausiu įsitikinimu, svarbu pabrėžti, kad, liudytojų teigimu, jie yra tariamai gavę iš Weichert informacijos, kurią ši gavo diskutuodama su kitais importuotojais, nors jų žinojimas buvo pagrįstas visuotinai žinoma informacija.

341    Iš to, kas išdėstyta matyti, kad prie įstojimo į bylą paaiškinimo pridėtuose Weichert klientų raštuose nėra visų reikalingų objektyvumo garantijų, todėl juos reikia atmesti nepateikus nuomonės dėl Komisijos nurodyto nepriimtinumo motyvo.

342    Kad ir kaip būtų, remiantis vien teiginiu, jog buvo gerai žinoma, kad importuotojai kartais aptardavo tarpusavyje bendrąsias rinkos sąlygas, įrodytu klientų bendrojo pobūdžio pareiškimais, patvirtintais ne kokiais nors tiesioginiais parodymais, o tik gandais, negalima daryti išvados, kad visi rinkos dalyviai žinojo konkretų Komisijos nurodytų pasitarimų dėl išankstinio kainų nustatymo turinį ir kad bananų tiekėjos, kitos nei Chiquita, Dole ir Weichert, dalyvavo šiuose pasitarimuose. Svarbu pabrėžti, kad pati įstojusi į bylą šalis įstojimo į bylą paaiškinime pripažino, jog ne visos bananų tiekėjos dalyvavo pasitarimuose dėl išankstinio kainų nustatymo.

343    Be to, raštuose nėra nieko, kas leistų manyti, jog Weichert dalijosi su savo klientais informacija apie konkurentų ketinimus dėl kainų nustatymo, mažmeninės prekybos situaciją, uostuose sukauptas per dideles anksčiau importuotų prekių arba nokintojų atsargas, reklamos kampanijas arba įvykius, turėjusius įtakos prekių gabenimui į Šiaurės Europos uostus (žr. šio sprendimo 321 punktą).

344    Šiuo klausimu, Komisija teisingai nurodo, kad būtina atskirti, pirma, savarankiškai informaciją renkančius arba su klientais ar trečiosiomis šalimis būsimas kainas aptariančius konkurentus nuo, antra, konkurentų, kurie prieš nustatydami savo referencines kainas su kitais konkurentais aptaria išankstinio kainų nustatymo veiksnius ir kainų pokyčius (ginčijamo sprendimo 305 konstatuojamoji dalis).

345    Nors dėl pirmojo elgesio nekyla jokių problemų įgyvendinant laisvą ir neiškreiptą konkurenciją, to paties negalima pasakyti apie antrąjį elgesį; jis neatitinka reikalavimo, pagal kurį visi ūkio subjektai turi savarankiškai pasirinkti politiką, kurią įgyvendins bendrojoje rinkoje, nes šis savarankiškumo reikalavimas griežtai draudžia bet kokį tiesioginį ar netiesioginį tokių ūkio subjektų bendravimą, kuriuo siekiama daryti įtaką esamo ar potencialaus konkurento elgesiui rinkoje arba atskleisti konkurentui informaciją apie tai, kaip įmonė yra nusprendusi ar ketina veikti šioje rinkoje (151 punkte minėto Teisingumo Teismo sprendimo Suiker Unie ir kt. prieš Komisiją 173 ir 174 punktai ir 2003 m. gruodžio 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Adriatica di Navigazione prieš Komisiją, T‑61/99, Rink. p. II‑5349, 89 punktas).

346    Bananų importuotojo asmeninio klimato reiškinio, turėjusio įtakos auginimo regionui, vertinimo, t. y. viešos ir prieinamos informacijos, nereikia painioti su dviejų konkurentų bendru minėto reiškinio vertinimu, kuris prireikus papildomas kita informacija apie padėtį rinkoje, ir jo poveikiu sektoriaus plėtrai prieš pat nustatant referencines bananų kainas.

347    Šiomis aplinkybėmis ieškovė negalėjo pagrįstai remtis konkurenciją skatinančios apibendrintos informacijos sistema, apie kurią žinojo ir kuria dalijosi visi bananų rinkos dalyviai.

348    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad įstojusios į bylą šalies argumentai dėl keitimosi informacija dalyvių ir jos žinojimo nepatvirtina ginčijamo sprendimo neteisėtumo ir turi būti atmesti.

 Dėl pasitarimų grafiko ir dažnumo

349    Pirma, ieškovė teigia, kad Weichert ir Dole diskusijos nebuvo tokio pobūdžio, kad jos apskritai būtų galėjusios derinti veiksmus arba tai daryti kiekvieną savaitę, ir šiuo klausimu nurodo, jog vienintelis Komisijos turimas šių diskusijų dažnumo per pažeidimo laikotarpį įrodymas yra pateiktas Weichert; iš jo matyti, kad pasitarimai vyko ne dažniau kaip vieną ar du kartus per mėnesį. Įrodymai, kuriais Komisija rėmėsi siekdama įrodyti, kad veiksmų buvo imamasi dažniau, susiję su visu tyrimo laikotarpiu, t. y. periodu nuo 2000 iki 2005 m., o tai neteisinga.

350    Įstojusi į bylą šalis tvirtina, kad pasitarimai su Dole – tai bendrojo pobūdžio pasitarimai, kurie vyko atsitiktinai, ne pagal iš anksto nustatytą grafiką, ir kad pasitarimai dėl galimų oficialių kainų pokyčių apskritai, o ne dėl atitinkamų įmonių, vyko retai.

351    Reikia priminti, kad, kiek tai susiję su sąlygomis, kuriomis neteisėtas veiksmų derinimas gali būti nustatytas atsižvelgiant į konkurentų kontaktų skaičių ir pastovumą, iš teismų praktikos matyti, jog būtent veiksmų derinimo tikslu ir rinkos sąlygomis paaiškinamas kontaktų dažnumas, intervalai tarp jų ir būdas, kuriuo konkurentai užmezga tarpusavio kontaktus, siekdami suderinti savo veiksmus rinkoje. Iš tikrųjų, jeigu atitinkamos įmonės sukuria kartelį su kompleksine suderintų veiksmų sistema dėl daugybės jų elgesio rinkoje aspektų, joms gali reikėti reguliarių kontaktų ilgą laiką. Tačiau jeigu veiksmų suderinimas yra vienkartinis ir juo siekiama vieną kartą suderinti elgesį rinkoje pagal atskirą konkurencijos parametrą, įgyvendinti atitinkamų įmonių siekiamą antikonkurencinį tikslą gali pakakti ir vieno konkurentų kontakto (297 punkte minėto Sprendimo T‑Mobile Netherlands ir kt. 60 punktas).

352    Teisingumo Teismas paaiškino, kad svarbus yra ne atitinkamų įmonių susitikimų skaičius, o faktas, ar įvykęs kontaktas arba kontaktai suteikė joms galimybę atsižvelgti į su konkurentais pasikeistą informaciją nustatant savo elgesį atitinkamoje rinkoje ir sąmoningai pakeisti su konkurencija susijusią riziką praktiniu bendradarbiavimu. Jeigu galima nustatyti, jog šios įmonės suderino veiksmus ir toliau veikė šioje rinkoje, pateisinama reikalauti, kad jos pateiktų įrodymų, jog šis veiksmų suderinimas neturėjo įtakos jų elgesiui minėtoje rinkoje (297 punkte minėto Sprendimo T‑Mobile Netherlands ir kt. 61 punktas).

353    Reikia pažymėti, kad remdamasi Dole ir Weichert pateiktais parodymais Komisija ginčijamo sprendimo 75 konstatuojamojoje dalyje konstatavo, kad jų pasitarimai dėl išankstinio kainų nustatymo vyko trečiadienio popietę, t. y. prieš pat joms nustatant savo referencines kainas, šiuo atveju ketvirtadienį rytą. Ieškovė ir įstojusi į bylą šalis neginčijo šios Komisijos išvados.

354    Dėl pasitarimų dažnumo Dole, atsakydama į prašymus pateikti informacijos, iš pradžių nurodė, kad bendravo su Weichert „beveik kiekvieną savaitę“. Ji paaiškino, kad du jos darbuotojai G. ir H. bendravo su Weichert darbuotojais beveik keturiasdešimt savaičių per metus, o trečiasis darbuotojas S. keitėsi su jais informacija tik 3–5 kartus per metus, kai du jo kolegos negalėjo bendrauti (ginčijamo sprendimo 87 konstatuojamoji dalis).

355    Atsakydama į pranešimą apie kaltinimus, kuriame aiškiai atskiriami pasitarimai dėl kiekio ir pasitarimai dėl „rinkos sąlygų, kainų tendencijų ir informacijos apie referencines kainas“, Dole pažymėjo, kad „informacija apie rinkos sąlygas buvo keičiamasi maždaug kartą per dvi savaites dėl išvykų arba kitų įsipareigojimų“, t. y. dėl priežasties, kuri atsakymuose į prašymus pateikti informacijos jau buvo nurodyta siekiant pateisinti nurodytų pasitarimų skaičių (ginčijamo sprendimo 88 ir 89 konstatuojamosios dalys).

356    Atsakydama į 2006 m. gruodžio 15 d. prašymą pateikti informacijos Weichert, pirma, pati aiškiai atskyrė pasitarimus dėl kiekio nuo pasitarimų dėl bendrųjų rinkos sąlygų ir oficialių kainų pokyčių, antra, pareiškė, kad Dole dalyvavo šiuose pasitarimuose ne kiekvieną trečiadienį, o maždaug vieną ar du kartus per mėnesį. 2007 m. vasario 5 d. Komisijai paraginus patikslinti savaičių skaičių per metus, kiek tai susiję su šiuo antro tipo keitimusi informacija, Weichert tvirtino, kad jos darbuotojai bendravo su Dole maždaug 20–25 savaites per metus (ginčijamo sprendimo 87 konstatuojamoji dalis).

357    Paskui atsakydama į pranešimą apie kaltinimus Weichert tvirtino, kad kontaktai su Dole „vidutiniškai“ vyko „ne dažniau kaip vieną ar du kartus per mėnesį“, o tai akivaizdžiai neatitinka pirminių apytikslių skaičiavimų, todėl Komisija rėmėsi 20–25 savaičių per metus skaičiumi, kuris yra suderinamas su Dole pareiškimais (ginčijamo sprendimo 90 ir 91 konstatuojamosios dalys).

358    Remdamasi taip surinktais įrodymais Komisija padarė išvadą, kad Weichert ir Dole pasitarimai buvo pakankamai nuoseklūs, kad susiformuotų vienoda pasitarimų schema arba mechanizmas, kuriais įmonės galėjo pasinaudoti pagal poreikius (ginčijamo sprendimo 91, 269 ir 270 konstatuojamosios dalys).

359    Pirma, reikia pažymėti, kad įstojimo į bylą paaiškinime Weichert nepateikia jokio prieštaravimo dėl ginčijamame sprendime išdėstytų apytikslių pasitarimų su Dole dažnumo skaičiavimų. Ji tik pabrėžia, kad pasitarimai dėl galimų oficialių kainų pokyčių apskritai, o ne dėl atitinkamų įmonių, vyko retai, todėl reikėjo dirbtinai atsiriboti nuo šio tipo informacijos ir nekreipti dėmesio į kontaktus dėl kainų nustatymo veiksnių, nors pasitarimai dėl išankstinio kainų nustatymo, kuriuos Komisija suskaičiavo remdamasi atitinkamų įmonių aiškiais parodymais, apima šių dviejų tipų informaciją.

360    Meteorologinės sąlygos tiek vaisių auginimo šalyse, tiek šalyse, į kurias jie vežami vartoti, uostuose ir nokintojų turimų atsargų dydis, mažmeninės prekybos ir nokintojų pardavimai, reklamos kampanijų buvimas, be abejonės, yra labai svarbūs veiksniai nustatant pasiūlos ir paklausos santykį, ir minint juos per nuovokių subjektų dvišalius pasitarimus yra neišvengiamai dalijamasi nuomonėmis apie rinką ir jos pokyčius, kiek tai susiję su kainomis.

361    Šiame etape reikia priminti per administracinę procedūrą Dole padarytus pareiškimus dėl dvišalių pasitarimų turinio ir tikslo. Juose Dole, pirma, nurodė, kad „remdamiesi diskusijomis dėl rinkos sąlygų [atitinkami darbuotojai] taip pat diskutavo apie bendrą rinkos didėjimo tikimybę arba bananų kainų sumažėjimą arba apie tai, ar apskritai nepasikeitė kainos“ ir kad „maža to, jie taip pat galėjo keistis nuomonėmis apie tai, kaip galėjo pasikeisti Aldi kaina <...>“ (ginčijamo sprendimo 184 konstatuojamoji dalis), antra, kad „bendraujant buvo siekiama pasikeisti informacija, kuri leistų kiekvienam importuotojui geriau įvertinti rinkos sąlygas“, ir kad „pasinaudodama rinkoje esančia bendra informacija arba bendromis nuomonėmis, apie kurias sužinojo bendraudama, Dole vertino galimą rinkos paklausą, galimą pasiūlą, kuri gali būti užtikrinta siekiant patenkinti paklausą, ir pradinio Dole sumanymo dėl kainos atitiktį realioms rinkos sąlygoms“ (ginčijamo sprendimo 195 konstatuojamoji dalis), trečia, kad „ji [neneigė], jog nustatydama savo referencines kainas atsižvelgė į iš konkurentų gautą informaciją, taip pat į daugybę kitų veiksnių“; šis Dole pareiškimas susijęs su jos pasitarimais tiek su Chiquita, tiek su Weichert (ginčijamo sprendimo 229 konstatuojamoji dalis).

362    Taigi atrodo, kad visi pasitarimai vyko pagal tą pačią schemą ir kad pasitarimais dėl kainų nustatymo buvo siekiama to paties antikonkurencinio tikslo kaip ir pasitarimais dėl kainų tendencijų arba informacijos apie referencines kainas. Komisija galėjo pagrįstai nuspręsti, kad diskutuodamos arba atskleisdamos savo požiūrį į kainų nustatymo veiksnius atitinkamos įmonės rodė, kokį elgesio modelį planuoja taikyti, arba bent jau leido dalyviams įvertinti konkurentų elgesį ateityje, kiek tai susiję su referencinių kainų nustatymu, arba iš dalies išsklaidyti abejones šiuo klausimu (ginčijamo sprendimo 269 konstatuojamoji dalis).

363    Atsižvelgus į visus aiškius Dole pareiškimus dėl pasitarimų dėl išankstinio kainų nustatymo turinio ir tikslo taip pat reikia atmesti prielaidą, jog dvišalė diskusija galėjo apsiriboti tik vieninteliu nekaltu pašnekesiu apie sektorių apskritai, nors atitinkamų įmonių darbuotojai tam tikrais atvejais, be veiksnių, kurie svarbūs nustatant referencines kainas, kainų tendencijų arba informacijos apie kainas, galėjo bendrauti niekuo neišsiskiriančiais klausimais, be kita ko, susijusiais su rinkoje veiklą vykdančių įmonių personalu.

364    Šiuo klausimu svarbu pabrėžti, kad ypač didelę įrodomąją vertę gali turėti pareiškimai, kurie, pirma, yra patikimi, antra, padaryti įmonės vardu, trečia, padaryti asmens, turinčio profesinę pareigą veikti šios įmonės interesais, ketvirta, prieštarauja juos darančio asmens interesams, penkta, gauti iš tiesioginių aplinkybių, kurias jie įrodo, liudininkų ir, šešta, pateikti raštu apgalvojus ir gerai apsvarsčius (šiuo klausimu žr. 2011 m. spalio 25 d. Bendrojo Teismo sprendimo Aragonesas Industrias y Energía prieš Komisiją, T‑348/08, Rink. p. II‑7583, 104 punktą). Tas pats pasakytina apie Dole pareiškimus, padarytus raštu atsakant į prašymus pateikti informacijos arba pranešimus apie kaltinimus; jie prieštarauja šios įmonės, ginčijančios bet kokį EB 81 straipsnio pažeidimą ir pareiškusios ieškinį dėl Komisijos sprendimo, kuriuo jai, taip pat Del Monte ir Weichert už tai buvo skirta bauda, panaikinimo, interesams (byla T‑588/08).

365    Taip pat reikia pažymėti, kad ieškovė nesutinka su maždaug 20–25 savaičių per metus pasitarimų dažnumu, kuriuo remiasi Komisija, teigdama, kad jis susijęs su tiriamuoju laikotarpiu nuo 2000 iki 2005 m.

366    Tačiau neginčijama, kad 2007 m. vasario 7 d. prašyme pateikti informacijos bendrovei Weichert pateiktas klausimas buvo nedviprasmiškas, nes buvo klausiama apie savaičių, kuriomis vyko dvišaliai pasitarimai su Dole, skaičių per metus, ir kad laikotarpis nuo 2000 iki 2005 m. akivaizdžiai apima laikotarpį nuo 2000 iki 2002 m., kuriuo remdamasi Komisija galiausiai nustatė pažeidimo trukmę.

367    Darytina išvada, kad didelis Dole ir Weichert pripažintų pasitarimų skaičius, jų panašus turinys, aplinkybė, kad juose nuolat dalyvavo tie patys asmenys, kurių modus operandi buvo beveik tapatus, turint omenyje pasitarimų grafiką ir komunikacijos priemones, aplinkybė, jog jie vyko mažiausiai trejus metus ir nė viena įmonė netvirtina, kad informacija buvo nustota keistis, taip pat Dole pareiškimai dėl informacijos, kuria keičiamasi, svarbos nustatant referencines kainas irgi yra įrodymai, kuriais remiantis galima daryti išvadą, jog Komisija teisingai nusprendė, kad egzistuoja pasitarimų schema arba sistema, kuria atitinkamos įmonės galėjo pasinaudoti pagal poreikius.

368    Šis mechanizmas leido sukurti abipusio tikrumo atmosferą, susijusią su būsima kainodara (2001 m. liepos 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Tate & Lyle ir kt. prieš Komisiją, T‑202/98, T‑204/98 ir T‑207/98, Rink. p. II‑2035, 60 punktas), kurią dar labiau sustiprino vėlesnis keitimasis referencinėmis kainomis, nustatytomis ketvirtadienio rytą.

369    Nors tam tikra informacija, kuria buvo pasikeista, galėjo būti gauta iš kitų šaltinių, sukurta keitimosi informacija sistema leido atitinkamoms įmonėms susipažinti su šia informacija tiesiogiai, paprasčiau ir greičiau (368 punkte minėto Sprendimo Tate & Lyle ir kt. prieš Komisiją 60 punktas) ir bendrai ją įvertinti iš naujo.

370    Darytina išvada, kad patys duomenys, kuriais buvo keičiamasi, kėlė pakankamą strateginį interesą dėl didelio jų aktualumo ir dėl to, kad ilgą laiką pasitarimai vyko dažnai.

371    Dėl tokio reguliaraus ir dažno dalijimosi informacija apie būsimas referencines kainas dirbtinai padidėjo skaidrumas rinkoje, kurioje, kaip bus išdėstyta šio sprendimo 380–391 punktuose, konkurencija jau buvo maža dėl specialių teisės aktų ir ankstesnio keitimosi informacija apie į Šiaurės Europą gabenamų bananų kiekį (šiuo klausimu žr. 2004 m. sausio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją, C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, Rink. p. I‑123, 281 punktą).

372    Ieškovė tvirtina, kad, nepaisant to, jog šalių pasitarimų buvo daugiau, Komisija savo sprendime išskyrė kelis pasitarimus ir teigė, jog dėl aplinkybės, kad jie buvo susiję su tuo, ką ji laiko kainų nustatymo veiksniais, o atskirais atvejais – su kainų tendencijomis, buvo galima daryti prielaidą, kad šiuo elgesiu siekta padaryti poveikį kainoms.

373    Taigi, kaip teisingai pažymi Komisija, aplinkybė, kad pasitarimai dėl išankstinio kainų nustatymo galėtų būti pagrindinis konkurentų kontaktų dalykas arba bendro bananų tiekėjų keitimosi informacija dalis, neturi reikšmės (šiuo klausimu žr. 2006 m. balandžio 6 d. Teisingumo Teismo sprendimo General Motors prieš Komisiją, C‑551/03 P, Rink. p. I‑3173, 64 punktą) ir negali pateisinti neteisėto veiksmų derinimo.

374    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad ieškovės ir įstojusios į bylą šalies argumentais dėl pasitarimų, kuriais kaltinama, dažnumo negalima pagrįsti ginčijamo sprendimo neteisėtumo, todėl juos reikia atmesti.

 Dėl teisinių ir ekonominių aplinkybių

375    Del Monte nurodo, kad aptariamų veiksmų tikslą reikia vertinti atsižvelgiant į ekonomines aplinkybes, kuriomis šie veiksmai buvo atliekami, ir kad faktinių aplinkybių metu bananų rinka turėjo specifinių požymių, į kuriuos atsižvelgiant Komisijos argumentai dėl tariamai suderintų veiksmų tikslo yra mažai įtikinami.

376    Įstojusi į bylą šalis pažymi, kad Komisija turėjo atsižvelgti į informacijos, kuria buvo keičiamasi, pobūdį ir į aplinkybes, kaip ja buvo keičiamasi, tačiau to nepadarė, nors dėl bananų rinkos požymių teiginiai, kad buvo pažeistas susitarimo tikslas, yra visiškai neįtikinami.

–       Dėl teisinio reglamentavimo ir rinkos pasiūlos

377    Ieškovė pabrėžia, kad bananų rinka buvo labai skaidri, nes visi gamintojai ir vartotojai turėjo galimybę sužinoti kiekvienos savaitės atgabenamų bananų kiekį; taip pat griežtai reglamentuota, nes pagal licencijų schemą buvo iš anksto nustatomas per ketvirtį į Europą importuojamų bananų kiekis. Anot jos, „šiais susitarimais iš tikrųjų buvo nustatomos dalyvių rinkos dalys“.

378    Įstojusi į bylą šalis aiškina, kad poveikio bananų kainoms negali būti, jei nėra ribojamas Šiaurės Europoje parduodamų bananų auginimas, o tokio apribojimo nebuvo, jis net nebuvo įmanomas dėl Bendrijos bananų sistemos specifinių požymių, konkrečiai kalbant, dėl aptariamu laikotarpiu egzistavusių kvotų ir didelių kainų, skatinusių parduoti Sąjungoje tiek bananų, kiek įmanoma. Grįsdama savo teiginius įstojusi į bylą šalis remiasi ekonomine ataskaita.

379    Iš ginčijamo sprendimo 36–40, 129–137, 278 ir 279 konstatuojamųjų dalių matyti, kad vertindama Dole elgesio atitiktį EB 81 straipsnio 1 daliai Komisija išnagrinėjo ir atsižvelgė į faktinių aplinkybių metu bananų sektorių reglamentavusius teisės aktus, t. y. Reglamentą Nr. 404/93.

380    Nustatyta, kad atitinkamu laikotarpiu bananų importas į Bendriją vyko pagal licencijų schemą. Komisija pažymėjo, kad teikdami prašymus išduoti licenciją ūkio subjektai turėjo pateikti garantiją ir kad didžioji dalis licencijuotų bananų atitekdavo tradiciniams operatoriams, o ne „naujai atsiradusiems“ arba „netradiciniams operatoriams“ (nuo 2001 m. liepos 1 d.), ir tai patvirtina tam tikrų įėjimo į rinką kliūčių buvimą.

381    Bananų importo kvotos buvo tvirtinamos kasmet ir suteikiamos ketvirčiui, paliekant ribotą galimybę koreguoti tų pačių kalendorinių metų ketvirčių kvotas. Komisija patikslina, kad, turint omenyje kvotų sistemą, bendras visoje Bendrijoje per konkretų ketvirtį importuotų bananų kiekis atitinkamu laikotarpiu buvo nustatytas palikus tam tikrą ribotą galimybę koreguoti ketvirčių kvotas, nes buvo rimtų priežasčių, skatinusių licencijų turėtojus panaudoti licencijas per atitinkamą ketvirtį (ginčijamo sprendimo 134 konstatuojamoji dalis).

382    Šio reglamentavimo, kuris buvo taikomas per visą pažeidimo laikotarpį, svarba pasiūlos lygio atžvilgiu ir aplinkybė, kad jis užtikrino tam tikrą rinkos skaidrumą, leidžia daryti išvadą, jog kainų nustatymas bananų rinkoje ne visai atitikdavo laisvą pasiūlos ir paklausos sąveiką.

383    Tačiau toks konstatavimas nėra nesuderinamas su Komisijos išvada dėl aptariamų veiksmų antikonkurencinio pobūdžio.

384    Pirma, Komisija tinkamai atsižvelgė į pagrindinį bananų sektoriaus požymį, t. y. į jo organizavimą pagal savaitinius ciklus.

385    Komisija teisingai pabrėžia, kad pagal bendrą rinkų organizavimą iš anksto nebuvo nustatomas į Sąjungą, juo labiau į aptariamą geografinę zoną, konkrečią savaitę importuojamų ir joje parduodamų bananų kiekis.

386    Pavyzdžiui, pagal savaitinius ciklus organizuotoje rinkoje Komisija galėjo konstatuoti, kad konkrečios savaitės bananų siuntos į Šiaurės Europos uostus buvo nustatomos atsižvelgiant į gamintojų ir importuotojų priimtus sprendimus dėl gamybos ir importo (ginčijamo sprendimo 131–135 konstatuojamosios dalys); jie atitinkamai turėjo tam tikrą diskreciją nustatyti kiekį, kuriuo disponuojama rinkoje.

387    Antra, kiek tai susiję su bananų, kuriais disponuojama konkrečią savaitę Šiaurės Europoje, kiekiu, Komisija taip pat atsižvelgė į ypatingą situaciją, kuri ginčijamo sprendimo 136 konstatuojamojoje dalyje apibūdinta taip:

„Iš įvairių Komisijos turimų dokumentų matyti, kad prieš nustatydamos savaitės referencines kainas, t. y. pirmadienį–trečiadienį, šalys keitėsi informacija apie į Šiaurės Europos uostus atgabenamų bananų kiekį. Buvo keičiamasi duomenimis apie tų pačių šalių bananų, kurių atvežimas paprastai buvo numatytas kitą savaitę, kiekį. Šalys pripažįsta, kad buvo tokių pasikeitimų informacija. Papildomai arba alternatyviai šalys rėmėsi informacija apie atgabenamų bananų kiekį, kurią buvo galima gauti iš įvairių viešų ir privačių šaltinių pasinaudojant informavimo apie kainas tarnybų paslaugomis. Todėl, vykstant šalių pasitarimams dėl išankstinio kainų nustatymo, šios paprastai jau žino, koks konkurentų bananų kiekis bus atgabentas vėliau, kitą savaitę, į Šiaurės Europos uostus.“

388    Be to, Komisija patikslino, kad nors atitinkamos įmonės neginčijo pranešime apie kaltinimus padarytos išvados, jog informacija apie kiekį buvo nuolat keičiamasi kiekvienos savaitės pradžioje (nuo pirmadienio iki trečiadienio ryto) (ginčijamo sprendimo 179 išnaša), atsižvelgusi į minėtų įmonių atsakant į pranešimą apie kaltinimus pateiktus argumentus ji manė, kad, remiantis turimais įrodymais, negalima daryti išvados, jog pasikeičiant informacija apie aptartą kiekį buvo siekiama antikonkurencinio tikslo arba kad toks pasikeitimas informacija yra pažeidimo dalis (ginčijamo sprendimo 272 konstatuojamoji dalis).

389    Tačiau Komisija pažymėjo, kad pasitarimų dėl išankstinio kainų nustatymo dalyvės bendravo mažesnio netikrumo dėl jų konkurentų vykdomų tiekimų sąlygomis ir kad kartu su rinkos skaidrumu, kurį lėmė jos reglamentavimas, šis faktas rodė mažesnį netikrumą Šiaurės Europos bananų pramonėje, todėl juo labiau tapo svarbu jį apsaugoti dėl būsimų konkurentų sprendimų dėl kainų (ginčijamo sprendimo 272 konstatuojamoji dalis).

390    Reikia konstatuoti, kad ieškovė nepateikia jokių konkrečių argumentų, paneigiančių Komisijos išvadas apie bananų įmonių diskreciją nuspręsti dėl konkrečią savaitę rinkoje esančio kiekio ir dėl tų įmonių žinių apie ateityje pristatysimus bananus iki pasitarimų dėl išankstinio kainų nustatymo, t. y. išvadas, dėl kurių ieškovės tvirtinimas, jog rinkos dalys buvo iš anksto nustatytos, tampa nepagrįstas. Atvirkščiai, ieškovės pareiškimai atitinka tam tikras Komisijos išvadas, padarytas analizuojant reglamentuojančius teisės aktus.

391    Be to, Komisija atsiliepime į ieškinį pažymėjo, o ieškovė tam neprieštaravo, kad pastaroji, atsakydama į pranešimą apie kaltinimus, paaiškino, kaip 2003 m., nustojus galioti sutartims su Weichert, Del Monte [konfidencialu], taip pripažindama tam tikrą rinkos lankstumą.

392    Reikia pažymėti, kad įstojusi į bylą šalis pateikia konkretų kaltinimą, nes teigia, jog dėl elgesio, kuriuo kaltinama, konkurencija negalėjo būti apribota, kadangi „poveikio bananų kainoms negali būti, jei neribojamas auginimas“, o tokio apribojimo nebuvo, jis net nebuvo įmanomas dėl specifinių Bendrijos bananų sistemos požymių.

393    Be aplinkybės, kad savo procesiniuose dokumentuose ieškovė netvirtino, jog tam, kad kartelis būtų veiksmingas, šiuo atveju reikėjo sėkmingai sumažinti esamą pasiūlą rinkoje, reikia pažymėti, jog pažymėjusi, kad „poveikio bananų kainoms negali būti, jei neribojamas auginimas“, įstojusi į bylą šalis tik pridūrė, jog „[tai] išsamiau paaiškinta [prie įstojimo į bylą paaiškinimo pridėtoje ekonominėje analizėje]“.

394    Reikia priminti, kad teismo praktika dėl Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punkto aiškinimo, kaip antai nurodyta šio sprendimo 268–271 punktuose, pagal analogiją taikoma įstojimo į bylą paaiškinimui (2009 m. rugsėjo 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Diputación Foral de Álava ir kt. prieš Komisiją, T‑227/01–T‑229/01, T‑265/01, T‑266/01 ir T‑270/01, Rink. p. II‑3029, 94 punktas). Be to, minėto 44 straipsnio 1 dalies c punkto pažeidimas yra vienas iš nepriimtinumo pagrindų, kurį Bendrasis Teismas pagal Procedūros reglamento 113 straipsnį savo iniciatyva gali nagrinėti bet kurioje proceso stadijoje (1995 m. gruodžio 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Exporteurs in Levende Varkens ir kt. prieš Komisiją, T‑481/93 ir T‑484/93, Rink. p. II‑2941, 75 punktas ir 2005 m. gruodžio 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Honeywell prieš Komisiją, T‑209/01, Rink. p. II‑5527, 54 punktas).

395    Šiuo atveju įstojusi į bylą šalis tik išdėsto savo kaltinimą ir daro bendrą nuorodą į įstojimo į bylą paaiškinimo priedą. Šiame įstojimo į bylą paaiškinime nurodyti argumentai yra susiję su paaiškinimais dėl negalėjimo riboti bananų, kuriais disponuojama Šiaurės Europoje, kiekį arba dėl tokių apribojimų netaikymo, o ne su prielaida, kuria grindžiamas kaltinimas, t. y. būtinybe nustatyti kiekio apribojimus, kad būtų galima konstatuoti kartelį dėl kainų. Tokios lakoniškos kaltinimo formuluotės nepakanka, kad Komisija galėtų pasirengti gynybai, o Bendrasis Teismas – išspręsti bylą, galbūt be jokios kitos informacijos; be to, priedų išimtinai įrodomajai ir pagalbinei funkcijai prieštarautų tikslas juos naudoti siekiant detaliai nurodyti argumentus, kurie ieškinyje neatskleisti pakankamai aiškiai ir tiksliai (268 punkte minėto 2007 m. sausio 30 d. Sprendimo France Télécom prieš Komisiją 204 punktas).

396    Taigi aptariamą kaltinimą reikia atmesti kaip nepriimtiną.

397    Bet kuriuo atveju, net jeigu būtų pripažinta, kad nagrinėjamas kaltinimas yra priimtinas, jį reikia atmesti.

398    Pirma, reikia pažymėti, kad Komisija ginčijamame sprendime nepadarė išvados, kad buvo vykdyti slapti veiksmai, kuriais siekta pasidalyti rinkas arba apriboti bananų kiekį rinkoje.

399    Kaip teisingai pabrėžia Komisija, siekiant konstatuoti kartelį dėl kainų nebūtina taip pat konstatuoti kartelį, kuriuo siekiama apriboti bananų kiekį rinkoje (ginčijamo sprendimo 133 ir 292 konstatuojamoji dalis).

400    Antra, įstojusios į bylą šalies kaltinime keliamas klausimas dėl susitarimo poveikio tikrosioms kainoms, be to, jis grindžiamas elgesio, kuriuo kaltinama, ekonominio poveikio Europos bananų rinkai vertinimu. Tačiau, kaip nurodyta šio sprendimo 304 punkte, antikonkurencinis tikslas ir antikonkurencinis poveikis yra ne kumuliacinės, o alternatyvios sąlygos vertinant EB 81 straipsnyje nustatytą draudimą. Norint įvertinti, ar pagal EB 81 straipsnio 1 dalį draudžiami suderinti veiksmai, nereikia nagrinėti konkretaus tokių veiksmų poveikio, jeigu jų tikslas, kaip šioje byloje – konkurencijos bendrojoje rinkoje trukdymas, ribojimas arba iškraipymas.

401    Trečia, reikia konstatuoti prieštaringą Weichert poziciją.

402    Weichert Teisme pateiktoje ekonominėje analizėje aiškiai nurodyta, kad Europos bananų rinkai būdingi esminiai ir labai nenuspėjami kainų svyravimai „kiekvieną savaitę“, kuriuos lemia susiję paklausos ir „pasiūlos“ svyravimai.

403    Be to, pati Weichert pareiškė, kad, „be Del Monte įtakos, susijusios su tuo, kad šiai priklausė kontrolinis akcijų paketas, ji stengėsi patenkinti Del Monte lūkesčius, nes baiminosi, jog ši nutrauks prekių tiekimą arba bent iš esmės jį sumažins, jei Weichert oficiali kaina neatitiks Del Monte lūkesčių“ (ginčijamo sprendimo 390 konstatuojamoji dalis).

404    Šis pareiškimas patvirtintas aiškiais dokumentiniais įrodymais.

405    2000 m. birželio 12 d. dokumente, kurį Del Monte atstovas A. nusiuntė A. W. ir H. W., nurodyta (ginčijamo sprendimo 390 konstatuojamoji dalis): „<...> jeigu Jūs negalite užtikrinti šių kainų, mes, remdamiesi savo pozicija, kurią Jums aiškiai išdėstėme praeitą savaitę per susitikimą Majamyje, atitinkamai sumažinsime Jums tiekiamų bananų kiekį iki Interfrucht licencijų lygio <...> Prašytume mus kasdien informuoti apie savo derybų su klientais dėl kainų rezultatus“ (ginčijamo sprendimo 390 konstatuojamoji dalis). Išnagrinėjus dokumentą matyti, kad Del Monte grasino sumažinti tiekimus iki 60 000 dėžių per savaitę, nors pagal Del Monte ir Weichert platinimo sutarties 2 straipsnio a punktą numatyta, kad kiekvieną savaitę tiekiamų prekių kiekis gali svyruoti nuo 100 000 iki 200 000 dėžių.

406    2000 m. gruodžio 12 d. Del Monte nusiuntė Weichert kitą laišką (ginčijamo sprendimo 424 išnaša):

„Mūsų pageidavimas buvo aiškus ir nedviprasmis: jei per pirmąjį ketvirtį nesugebate parduoti laikydamiesi <...> kainų, Jūs negalėsite sudaryti nedidelio pelno rezervo, kad padengtumėte du paskutinius metų ketvirčius taikomas mažas kainas, o tai reiškia, jog 2001 m. rezultatai bananų sektoriuje bus katastrofiški. Galiausiai prekių kiekio sumažinimas yra vienintelis būdas nutraukti šį kainų smukimą.“

407    Tiekėjų galimybė daryti poveikį kainodarai koreguojant kiekį patvirtina ir 2000 m. birželio 21 d. Chiquita vidinis elektroninis laiškas, cituotas ginčijamo sprendimo 113 ir 135 konstatuojamosiose dalyse; jis parodo šios įmonės sprendimą kiekio didinimu kompensuoti netikėtai sumažintą referencinę kainą. Iš tiesų laiško autorius pažymi:

„<...> padidinus kiekį, 100 % nebus kompensuotos sumažintos kainos, bet mums reikalinga kiekviena papildoma dėžė, kol tai neturės mums ilgalaikio neigiamo poveikio.“

408    Weichert neginčijo aplinkybės, kad keitėsi su kitomis įmonėmis informacija apie į Šiaurės Europos uostus atgabenamų bananų kiekį, ir nepateikė pastabų dėl papildomos Komisijos išvados, pagal kurią ši informacija parodo, jog importuotojų į minėtus uostus atgabentų bananų kiekis kiekvieną savaitę buvo vis kitoks (ginčijamo sprendimo 136 konstatuojamoji dalis).

409    Kadangi įstojusios į bylą šalies tvirtinimus, kuriais siekiama įrodyti bananų importuotojų nesugebėjimą sumažinti bananų, kuriais disponuojama Šiaurės Europoje, kiekį, galima suprasti kaip argumentus, skirtus paneigti Komisijos išvadas dėl bananų įmonių diskrecijos nustatyti konkrečią savaitę aptariamos geografinės zonos rinkoje esantį kiekį, juos reikia atmesti.

410    Šiais argumentais nepaneigiamas didelio kiekio judėjimo iš Šiaurės Europos regiono į kitas Sąjungos dalis ir vice versa faktas, patvirtintas Eurostato duomenimis, ir aplinkybė, kad į Šiaurės Europos uostus atgabenamų bananų kiekis, kuris paskui buvo paskirstomas tarp įvairių Šiaurės Europos šalių ir kitų teritorijų, kiekvieną savaitę tikrai svyravo; tai paaiškėjo iš pasikeitimų informacija apie į minėtus uostus atgabenamų bananų kiekį, t. y. iš pasikeitimų, kuriuos Weichert pripažino per administracinę procedūrą ir neginčijo nagrinėjant bylą šioje instancijoje.

411    Iš šio sprendimo 405–408 punktuose minėtuose dokumentiniuose įrodymuose pateiktos informacijos matyti, kad rinkos pasiūla nėra nelanksti; šią informaciją patvirtina ir Weichert, ir ieškovės pareiškimai. Pateikdama argumentus, kuriais siekiama įrodyti, jog Weichert nebuvo daroma lemiama įtaka, ieškovė teigia, kad jeigu ji būtų dariusi tokią įtaką, būtų įsitikinusi, kad Weichert importo licencijos panaudotos, kai kas ketvirtį ar savaitę priimdavo sprendimus dėl kiekio paskirstymo atitinkamoms rinkoms, kur siūlomos geriausios kainos, kad išaugtų Del Monte grupės pajamos, o tai šiuo atveju nebuvo padaryta.

412    Weichert nurodo konkrečias kliūtis ir pabrėžia, kad pagal sutartį privalėjo tenkinti savo klientų, kurie beveik visi yra įsikūrę Šiaurės Europoje, poreikius ir tiekti prekes teritorijoje, numatytoje jos ir Del Monte išimtinio platinimo sutartyje, t. y. „iš esmės“ Šiaurės Europoje.

413    Reikia pažymėti, kad įstojusi į bylą šalis savo rašytiniuose dokumentuose pripažįsta, jog turėjo už Šiaurės Europos ribų įsikūrusių klientų, ir teigia, kad jiems „parduotų prekių suma buvo labai nedidelė“, tačiau nepateikė jokių šį teiginį patvirtinančių konkrečių ir objektyvių įrodymų.

414    Dėl Weichert ir Del Monte siejančios išimtinio platinimo sutarties geografinės aprėpties pakanka konstatuoti, kad pati Weichert paaiškina, jog sutartis apima Norvegiją, Lenkiją, Vengriją ir buvusią Čekoslovakiją – visas šalis, kurios nėra aptariamos geografinės rinkos dalis.

415    Be to, Weichert nepateikė nė vienos pastabos dėl Komisijos išvados apie antrinės licencijų rinkos, kuri leidžia importuotojams nusipirkus licencijas pasididinti jiems numatytą bananų kiekį, buvimą (ginčijamo sprendimo 132 konstatuojamoji dalis).

416    Šiomis aplinkybėmis reikia pažymėti, kad vertindama Dole elgesį Komisija teisingai atsižvelgė į mažą netikrumo laipsnį Šiaurės Europos bananų pramonėje ir į atitinkamą būtinybę apsaugoti esantį netikrumą dėl konkurentų būsimų sprendimų dėl kainų (šiuo klausimu žr. 2000 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją, T‑25/95, T‑26/95, T‑30/95–T‑32/95, T‑34/95–T‑39/95, T‑42/95–T‑46/95, T‑48/95, T‑50/95–T‑65/95, T‑68/95–T‑71/95, T‑87/95 ir T‑88/95, T‑103/95 ir T‑104/95, Rink p. II‑491, 1088 ir 1856 punktus).

417    Be to, atsižvelgiant į rinką, kuriai taip pat būdinga importuotojų keitimosi informacija apie kiekvieną savaitę į uostus atgabenamų bananų kiekį sistema, Weichert Teisme pateiktoje ekonominėje analizėje nurodytomis pastabomis dėl paklausos ir pasiūlos savaitinio svyravimo galima pateisinti Komisijos išvadas dėl, pirma, aplinkybės, kad kaina buvo pagrindinė konkurencijos nagrinėjamame sektoriuje priemonė (ginčijamo sprendimo 261 konstatuojamoji dalis), ir, antra, dėl absoliučios būtinybės bananų rinkoje išlaikyti netikrumą dėl konkurentų būsimų sprendimų dėl kainų (ginčijamo sprendimo 272 konstatuojamoji dalis).

418    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad ieškovės ir įstojusios į bylą šalies argumentai dėl teisinio reglamentavimo ir pasiūlos aptariamoje rinkoje nepatvirtina ginčijamo sprendimo neteisėtumo ir turi būti atmesti.

–       Dėl nagrinėjamos prekės specifikos

419    Ieškovė pastebi: kadangi bananai yra greitai gendanti prekė, „visi importuotojai labai raginami per savaitę likviduoti turimų atsargų likutį, todėl jie <...> renka visą įmanomą informaciją apie rinkos sąlygas, pasinaudodami savo informacijos šaltiniais, klientais, o atskirais atvejais kitais tiekėjais, kad įsitikintų, jog jų kainos yra tinkamo lygio tam, kad rinka greitai atsilaisvintų“.

420    Iš ginčijamo sprendimo 278, 279, 290, 300, 303, 341–343 konstatuojamųjų dalių matyti, kad Komisija išnagrinėjo šio sprendimo adresačių argumentus dėl nagrinėjamos prekės specifikos, konkrečiai tariant, aplinkybės, kad ji labai greitai genda.

421    Ieškovės argumentais siekiama įrodyti, kad importuotojų pasitarimų tikslas, turint omenyje nagrinėjamos prekės specifiką, buvo teisėtas, t. y. didinti rinkos veiksmingumą.

422    Be to, kaip aiškindama, jog bendraujant buvo siekiama veiksmingai parduoti rinkoje turimas greitai gendančių prekių, kaip antai bananų, atsargas arba nustatyti kainas, kurios leistų parduoti rinkoje turimas atsargas, ginčijamo sprendimo 303 konstatuojamojoje dalyje teisingai nurodo Komisija, įmonės, kurioms buvo skirtas ginčijamas sprendimas, šiuo faktu pripažįsta, jog pasitarimai turėjo įtakos jų sprendimams dėl kainų nustatymo. Ši išvada patvirtina, kad aptariamais veiksmais buvo siekiama antikonkurencinio tikslo.

423    Ginčijamo sprendimo 303 konstatuojamojoje dalyje Komisija taip pat nurodė:

„Nustačius pasitarimų antikonkurencinį tikslą šalys negali jo pateisinti teigdamos, jog siekė „didesnio veiksmingumo“. Tam, kad antikonkurenciniams veiksmams nebūtų taikomas [EB] 81 straipsnis, turi būti įvykdytos [EB] 81 straipsnio 3 dalyje nurodytos sąlygos. Be to, per pasitarimus su konkurentais, kurių metu atskleidžiami arba aptariami ketinimai dėl kainų nustatymo ir kainų nustatymo veiksniai, nepakanka neturėti jokio „antikonkurencinio ketinimo“.

424    Be to, Komisija konstatavo, kad EB 81 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygos neįvykdytos (ginčijamo sprendimo 339–343 konstatuojamosios dalys).

425    Galiausiai reikia priminti, kad pagal teismų praktiką beveik nesvarbu, jog įmonės derina veiksmus vadovaudamosi motyvais, kurių dalis yra teisėti. Pavyzdžiui, Teisingumo Teismas nusprendė, kad susitarimas gali būti laikomas turinčiu tikslą riboti, net jeigu jo tikslas nėra vien riboti konkurenciją ir juo taip pat siekiama kitų teisėtų tikslų (304 punkte minėto Sprendimo Beef Industry Development Society ir Barry Brothers 21 punktas).

426    Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad ieškovė, kuri ginčija bet kokį EB 81 straipsnio pažeidimą, nepateikė nė vieno argumento, paneigiančio Komisijos vertinimą dėl nagrinėjamos prekės specifikos.

–       Dėl rinkos struktūros

427    Ieškovė tvirtina, kad Komisija neatsižvelgė į rinkos struktūrą ir dinamiką, taip pat ignoravo aplinkybes, kuriomis buvo keičiamasi informacija, ir faktą, jog daug importuotojų nedalyvavo tariamuose „pasitarimuose dėl išankstinio kainų nustatymo“. Ji taip pat nurodo argumentavimo ir vertinimo klaidą, nes rinkoje esančios konkurencijos lygis yra svarbus veiksnys nagrinėjant keitimosi informacija teisėtumą pagal EB 81 straipsnį.

428    Rinkos struktūros ir jos konkurencingumo klausimas buvo išnagrinėtas ginčijamo sprendimo 25–31, 280, 281 ir 324 konstatuojamosiose dalyse, jose Komisija nurodo:

–        kad rinkos struktūra nėra svarbus veiksnys įrodant pažeidimą šioje byloje, kaip tai pabrėžė Bendrasis Teismas 368 punkte minėtame Sprendime Tate & Lyle ir kt. prieš Komisiją (113 punktas),

–        kad kartelio dėl kainų atveju rinkos, kurioje padarytas pažeidimas, struktūros svarba yra kitokia nei rinkų pasidalijimo atveju; kad bet kuriuo atveju šalys turėjo didelę rinkos dalį ir tiekė trijų didžiausių prekių ženklų bananus,

–        kad šalys negali pateisinti savo dalyvavimo karteliniuose susitarimuose teigdamos, jog rinkoje yra konkurencija, ir kad norint konstatuoti pažeidimą dėl tikslo nebūtina, kad dėl susitarimų būtų užkirstas kelias bet kokiai šalių konkurencijai.

429    Reikia pažymėti, kad Komisijos požiūris, pagal kurį rinkos struktūra nėra svarbus veiksnys nustatant pažeidimą nagrinėjamu atveju, paremtas klaidingu 368 punkte minėto Sprendimo Tate & Lyle ir kt. prieš Komisiją aiškinimu, nes ginčijamo sprendimo 280 konstatuojamojoje dalyje cituotos šio sprendimo ištraukos yra susijusios ne su pažeidimo nustatymu, o su skirtos baudos dydžiu.

430    Reikia priminti, kad pagal teismų praktiką bet kuris ūkio subjektas turi savarankiškai nustatyti politiką, kurios ketina laikytis bendrojoje rinkoje, ir kad nors šis savarankiškumo reikalavimas neatima iš ūkio subjektų teisės protingai prisiderinti prie konstatuoto ar numanomo savo konkurentų elgesio, jis griežtai prieštarauja bet kokiam tiesioginiam ar netiesioginiam ūkio subjektų kontaktui, galinčiam turėti įtakos esamam ar potencialiam konkurento elgesiui rinkoje arba atskleisti tokiam konkurentui elgesį, kurio nuspręsta ar numatoma imtis šioje rinkoje, jei šių kontaktų tikslas ir poveikis – sukurti konkurencines sąlygas, kurios, atsižvelgiant į tiekiamų prekių ir teikiamų paslaugų pobūdį, įmonių dydį bei skaičių ir šios rinkos apimtį, neatitinka įprastų nagrinėjamos rinkos sąlygų (297 punkte minėto Sprendimo T‑Mobile Netherlands ir kt. 32 ir 33 punktai).

431    Jei pasiūla rinkoje yra labai koncentruota, keitimasis tam tikra informacija, atsižvelgiant visų pirma į jos pobūdį, gali sudaryti sąlygas įmonėms sužinoti apie konkurentų situaciją bei jų komercinę strategiją rinkoje ir taip iškraipyti konkurenciją rinkoje bei padidinti slaptų susitarimų sudarymo galimybę ar net tai paskatinti. Ir atvirkščiai, jei pasiūla yra labai suskaidyta, informacijos skleidimo ir keitimosi ja tarp konkurentų įtaka konkurencijai rinkoje gali būti vertinama neutraliai arba netgi teigiamai (2006 m. lapkričio 23 d. Teisingumo Teismo sprendimo Asnef-Equifax et Administración del Estado, C‑238/05, Rink. p. I‑11125, 58 punktas).

432    Teisingumo Teismas taip pat patikslino, kad keitimosi informacija sistema gali pažeisti konkurencijos taisykles ir tada, kai atitinkama rinka nėra labai koncentruota oligopolinė rinka (303 punkte minėto Sprendimo Thyssen Stahl prieš Komisiją 86 punktas).

433    Šiuo atveju įstojusi į bylą šalis tik teigia, kad Komisija neatsižvelgė į aplinkybę, jog daug importuotojų nedalyvavo pasitarimuose dėl išankstinio kainų nustatymo, tačiau nepateikia kitų paaiškinimų arba konkrečių įrodymų, patvirtinančių jos teiginius.

434    Svarbu pabrėžti, kad Komisija ginčijamame sprendime nurodė, jog, be Chiquita, Weichert ir Dole, Del Monte (kiek tai susiję su jos pačios, kaip bananų tiekėjos, veikla), Fyffes ir Van Parys parduodavo daug bananų Šiaurės Europoje ir jog, be šių įmonių, nemažai kitų bananais prekiavusių įmonių vykdė veiklą Šiaurės Europoje. Daugelis jų buvo mažos įmonės, vykdžiusios veiklą ribotoje geografinėje zonoje (visų pirma Vokietijoje) (ginčijamo sprendimo 21 ir 24 konstatuojamosios dalys).

435    Tačiau Komisija patikslina, kad šalims priklausė didelė rinkos dalis ir jos tiekė trijų didžiausių prekių ženklų bananus.

436    Ginčijamo sprendimo 25–31 konstatuojamosiose dalyse Komisija paaiškina, kaip nustatė, kad ginčijamo sprendimo adresatės kartu tiekė bananus.

437    Remdamasi informacija, kurią pateikė minėtos adresatės ir bananų importuotojos Fyffes ir LVP, Komisija apytiksliai apskaičiavo jų bendrų bananų pardavimo dalių vertę ir padarė išvadą, jog Chiquita, Dole ir Weichert pardavimo sandorių bendra vertė 2002 m. sudarė apie 45–50 % bananų pardavimo sandorių Šiaurės Europoje (ginčijamo sprendimo 26 ir 27 konstatuojamosios dalys).

438    Remdamasi suinteresuotųjų įmonių pateiktais duomenimis, Komisija ginčijamame sprendime taip pat įvertino kiekybinę šių įmonių pardavimo sandorių Šiaurės Europoje išraišką, palyginti su Eurostato oficialiai paskelbtoje statistikoje nurodytu tikruoju suvartotų bananų kiekiu, ir padarė išvadą, kad Chiquita, Dole ir Weichert šviežių bananų pardavimas 2002 m., vertinant kiekybiškai, sudarė apie 40–45 % tikrojo šviežių bananų suvartojimo Šiaurės Europoje, o toks apytikslis vertinimas buvo šiek tiek mažesnis nei dalies skaičiavimas pagal pardavimo sandorių vertę (ginčijamo sprendimo 31 konstatuojamoji dalis).

439    Savo paaiškinime įstojusi į bylą šalis nepateikė jokių pastabų dėl šių Komisijos apytikslių skaičiavimų.

440    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad analizuodama inkriminuojamus veiksmus Komisija iš tikrųjų atsižvelgė į rinkos struktūrą ir teisingai įvertino aplinkybę, jog Dole, Chiquita ir Weichert priklausė didelė, o ne nereikšminga, kaip teigia Weichert, atitinkamos rinkos, kuri, nors ir negali būti pripažinta oligopoline, tačiau nepasižymi maža pasiūla, dalis.

–       Dėl ypatingo Weichert vaidmens

441    Kaip aplinkybes, dėl kurių Komisijos atlikta aptariamų veiksmų antikonkurencinio tikslo analizė tampa mažai įtikinama, ieškovė nurodo, kad Weichert šioje rinkoje vaidino ypatingą vaidmenį, nes privalėjo rinkti informaciją apie kiekius bei referencines kainas ir kiekvieną savaitę siųsti šią informaciją kartu su trumpu situacijos rinkoje komentaru Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijai (FAO, The Food and Agriculture Organization of the United Nations) ir Komisijai.

442    Įstojusi į bylą šalis tvirtina, kad Komisijos siekis pripažinti inkriminuojamą elgesį suderintais veiksmais, kuriais siekiama antikonkurencinio tikslo, tėra iliuzija. Ji šiuo klausimu pastebi, kad Komisija nepaaiškina priežasčių, dėl kurių per nagrinėjamą laikotarpį jai buvo pateiktos referencinės kainos.

443    Svarbu pabrėžti, kad ieškovė ir įstojusi į bylą šalis nepaaiškina, kiek ypatingas įstojusios į bylą šalies vaidmuo renkant informaciją apie nagrinėjamą rinką ir jos perdavimas viešosioms institucijoms gali prieštarauti Komisijos išvadai dėl suderintų veiksmų, kuriais siekiama antikonkurencinio tikslo, buvimo.

444    MŽŪO ir Komisijos gautos informacijos klausimas išnagrinėtas ginčijamo sprendimo 307, 308 ir 319 konstatuojamosiose dalyse.

445    Komisija pastebi, kad įmonių, kurioms skirtas ginčijamas sprendimas, argumentai neįrodo, jog viešosios valdžios institucijos žinojo apie pasitarimus dėl išankstinio kainų nustatymo ir jų turinį. Vien aplinkybė, kad Weichert atvirai keisdavosi informacija apie ketvirtadienio rytą nustatytas oficialias kainas ir ją pateikdavo Komisijai, neleidžia suabejoti pasitarimų dėl išankstinio kainų nustatymo, kurie vykdavo trečiadienio popietę, t. y. prieš pat referencinių kainų nustatymą, tikslo antikonkurenciniu pobūdžiu.

446    Darytina išvada, kad ir ieškovė, ir įstojusi į bylą šalis nepateikė nė vieno įrodymo, galinčio paneigti minėtą Komisijos išvadą.

447    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad ieškovės ir įstojusios į bylą šalies argumentai dėl ypatingo įstojusios į bylą šalies vaidmens neįrodo ginčijamo sprendimo neteisėtumo ir turi būti atmesti.

 Dėl referencinių kainų reikšmės

448    Ieškovė teigia, kad išvada dėl suderintų veiksmų, kuriais siekiama antikonkurencinio tikslo, grindžiama sandorio kainų ir referencinių kainų ryšiu, kurį Weichert atkakliai ginčijo vykstant procesui ir kurio Komisija neįrodė ginčijamame sprendime.

449    Įstojusi į bylą šalis tvirtina, kad jos referencinė kaina nebuvo kaina, kurią ji tikėjosi gauti, derybų atskaitos taškas, kaina, kuria buvo suinteresuoti klientai, arba kaina, nuo kurios priklausė tikrosios kainos. Todėl oficiali Weichert nustatyta kaina negalėjo būti signalas rinkai apie jos tikrąsias kainas.

450    Pirma, reikia pažymėti, kad referencinių kainų nustatymo ir jų reikšmės bananų sektoriuje klausimas buvo iš esmės išnagrinėtas ginčijamo sprendimo 102–128 konstatuojamosiose dalyse.

451    Nustatyta, kad Chiquita, Dole ir Weichert nustatydavo referencines kainas atitinkamiems prekių ženklams kiekvieną savaitę, šiuo atveju ketvirtadienio rytą, ir skelbdavo jas savo klientams. Importuotojai nurodė, kad žinia apie referencines kainas greitai pasklisdavo visame sektoriuje, paskui būdavo pateikta profesinei spaudai (ginčijamo sprendimo 34, 104 ir 106 konstatuojamosios dalys).

452    Komisija paaiškina, kad dėl sandorio kainos arba buvo deramasi kiekvieną savaitę, konkrečiai šiuo atveju – ketvirtadienio popietę ir penktadienį (arba vėliau einamąją savaitę ar kitos savaitės pradžioje), arba ji buvo nustatoma pagal iš anksto numatytą kainų nustatymo formulę, kurioje paminėta fiksuota kaina arba kaina, siejama su pardavėjo ar konkurento referencine kaina arba kita referencine kaina, kaip antai „Aldi kaina“. Visų pirma Chiquita turėjo sutartis, grindžiamas „formule Dole plius“, pagal kurią sandorio kaina iš tikrųjų priklausė nuo kiekvieną savaitę nustatomos Dole referencinės kainos arba pačios Chiquita referencinių kainų. Kiek tai susiję su atitinkamais klientais, egzistavo tiesioginis ryšys tarp mokamų ir referencinių kainų (ginčijamo sprendimo 104 ir 105 konstatuojamosios dalys).

453    Be to, ginčijamo sprendimo 104 konstatuojamojoje dalyje ji nurodo:

„<…> bananų tiekėjai, parduodantys Aldi, paprastai teikė savo pasiūlymus ketvirtadienio rytą. „Aldi kaina“ paprastai buvo fiksuojama apie 14 val. „Aldi kaina“ – tai kaina, kurią Aldi mokėjo savo tiekėjams. Aldi paaiškina, kad kiekvieną ketvirtadienį nuo 11 iki 11.30 val. gaudavo savo tiekėjų pasiūlymus. Taip pat tai, kad jos sprendimas dėl savaitės pasiūlymo tiekėjams buvo grindžiamas gautais pasiūlymais, ankstesnės savaitės kainomis ir praeitų metų tos pačios savaitės kaina. Maždaug po 30 min. nuo visų tiekėjų pasiūlymų gavimo Aldi teikė savo pasiūlymą, kuris paprastai buvo vienodas visiems tiekėjams. Aldi teigia, kad nežinojo apie „Aldi kainos“ egzistavimą, todėl negalėjo įvertinti savo kainos svarbos trečiųjų šalių sandoriams. Nuo 2002 m. antro pusmečio „Aldi kaina“ buvo pradėta vis dažniau naudoti kaip bananų kainos apskaičiavimo rodiklis sudarant tam tikrus kitus sandorius, visų pirma sandorius dėl aukščiausios kokybės bananų.“

454    Komisija daro išvadą, kad referencinės kainos mažų mažiausia buvo signalas, tendencija arba informacija rinkai apie numatomus bananų kainų pokyčius ir kad jos buvo svarbios prekybai bananais ir gautoms kainoms. Be to, sudarant tam tikrus sandorius tikrosios kainos buvo tiesiogiai siejamos su referencinėmis kainomis. Komisija mano, kad buvo pakankamai daug priemonių antikonkurenciniam tikslui pasiekti (ginčijamo sprendimo 115 ir 128 konstatuojamosios dalys).

455    Priešingai, nei teigia įstojusi į bylą šalis, Komisija netvirtino, jog „referencinės kainos – tai <...> kainos, kurias buvo galima tikėtis gauti“. Toks teiginys išplaukia iš klaidingo ginčijamo sprendimo 109 konstatuojamosios dalies, pagal kurią „iš bylos dokumentų matyti, kad referencinės kainos buvo svarbios prekybai bananais ir kainoms, kurias buvo galima gauti“, aiškinimo.

456    Be to, reikia pažymėti, kad įstojusi į bylą šalis tvirtina, jog neturėjo sutartinių susitarimų, kurie būtų pagrįsti oficialia kaina, nes jos susitarimai buvo pagrįsti metine fiksuota kaina arba susieti su „Aldi kaina“. Ginčijamo sprendimo 104 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodo, kad Weichert turėjo arba tiekimo sutartis su fiksuota kainų nustatymo formule, arba sutartis su savaitei suderėtomis kainomis.

457    Atsižvelgus į visus įstojusios šalies argumentus, šios šalies teiginys dėl prekybos jos bananais turi būti suprastas taip, kad jos sandorio kainas lėmė sutarčių, kuriose numatyta iš anksto metams nustatyta kaina, taikymas ir kiekvieną savaitę vykusios derybos, kuriose remiamasi ne jos referencinėmis kainomis, o „Aldi kaina“.

458    Komisija nei ginčijamame sprendime, nei savo procesiniuose dokumentuose netvirtina, kad Weichert prekiavo savo bananais sudarydama sutartis, kuriose buvo numatytos kainų nustatymo formulės, tiesiogiai paremtos jos arba konkurento referencine kaina.

459    Šiame etape reikia priminti, kad, kiek tai susiję su galimybe suderintus veiksmus laikyti turinčiais antikonkurencinį tikslą, net jeigu jie neturi tiesioginio ryšio su vartojimo kainomis, EB 81 straipsnio 1 dalies tekstas neleidžia manyti, jog draudžiami tik tokie suderinti veiksmai, kurie daro tiesioginį poveikį galutinių vartotojų mokėtinai kainai. Atvirkščiai, iš EB 81 straipsnio 1 dalies a punkto matyti, kad suderinti veiksmai laikomi turinčiais antikonkurencinį tikslą, jeigu jais „tiesiogiai ar netiesiogiai nustatomos pirkimo ar pardavimo kainos arba kokios nors kitos prekybos sąlygos“ (297 punkte minėto Sprendimo T‑Mobile Netherlands ir kt. 36 ir 37 punktai).

460    EB 81 straipsniu, kaip ir kitomis Sutartyje įtvirtintomis konkurencijos taisyklėmis, siekiama apsaugoti ne tik konkurentų arba vartotojų interesus, bet ir rinkos struktūrą ir kartu pačią konkurenciją. Todėl antikonkurencinio suderintų veiksmų tikslo konstatavimas negali būti tiesiogiai siejamas su jos ir vartojimo kainų tiesioginiu ryšiu (297 punkte minėto Sprendimo T‑Mobile Netherlands ir kt. 38 ir 39 punktai).

461    Taip pat reikia pabrėžti, kad daug dokumentinių įrodymų patvirtina Komisijos išvadas dėl referencinių kainų reikšmės bananų sektoriuje.

462    Pirmiausia ginčijamo sprendimo 107 konstatuojamojoje dalyje Komisija remiasi 2001 m. balandžio 30 d. P. elektroniniu laišku, skirtu B. (du Chiquita direktoriai) jame nurodyta:

„Įrodyta, kad [Dole / Del Monte / Tuca] pasiekus 36,00 DEM kainą, jų klientai (mažmeniniai prekybininkai) prieštaraus, nes esant tokiai pasiūlai kaina vartotojui turi peržengti 3,00 DEM/kg ribą. Nėra jokių abejonių, jog šis „fenomenas“ tam tikrą laiką turės mums įtakos. [Tai] reikštų, kad mūsų didžiausia kaina bus 40,00 DEM (žaliasis pasiūlymas).“

463    Įstojusi į bylą šalis teigia, kad šis elektroninis laiškas atspindi tik kai kurių Chiquita darbuotojų nuomonę ir neįrodo kainų, kuriomis siūlomi Del Monte bananai, reikšmės.

464    Tačiau reikia pažymėti, kad aptariamame dokumente daroma konkreti nuoroda į Del Monte prekių ženklo bananų, kuriais prekiauja Weichert, ir Dole prekių ženklo bananų pirkėjus, ir įstojusi į bylą šalis šio fakto neginčija. Aplinkybė, kad tai yra vieno pagrindinių bananų rinkos dalyvių, puikiai suvokiančio, kaip ji veikia, elektroninis laiškas, tik padidina jo įrodomąją vertę.

465    Kaip teisingai pažymi Komisija, iš šio dokumento matyti, kad tikrosios kainos priklausė nuo referencinių kainų ir kad klientai stebėjo jų pokyčius. Jis įrodo, kad klientai reaguodavo, kai referencinės kainos pasiekdavo tam tikrą lygį, ir kad jie žinojo, jog šios referencinės kainos ir tikrosios kainos yra susijusios. Taigi iš dokumento aiškiai matyti, kad kai Dole, Del Monte ir Tuca pasiūlymai pasiekdavo „36,00 DEM“, „kaina vartotojui [turėjo] peržengti 3,00 DEM/kg ribą“. Dokumentas taip pat parodo, kad egzistuoja tam tikra Chiquita, Dole ir Del Monte prekių ženklų bananų referencinių kainų ir pakeliamų skirtumų ribų tarpusavio priklausomybė. Įstojusios į bylą šalies teiginys, kad „galbūt B. bandė pasiteisinti prieš P., kodėl negali nustatyti didesnės oficialios kainos“, tik patvirtina pastarąją išvadą.

466    Įstojusį į bylą šalis taip pat pateikia tokį alternatyvų Chiquita elektroninio laiško paaiškinimą:

„Kadangi teigiama, kad Chiquita su tam tikrais klientais turėjo oficialiomis kainomis grindžiamas sutartis, gali būti, jog kai kurie klientai skundėsi Chiquita oficialiomis kainomis. B. galėjo daryti prielaidą, kad Weichert ir Dole susiduria su tomis pačiomis problemomis, arba ieškoti priežasčių, kurios leistų jam pasiteisinti prieš viršininką, kodėl jis negali nustatyti didesnės oficialios kainos. Jei taip yra šiuo atveju, B. aiškiai suklydo dėl Weichert verslo reikalų tvarkymo būdo, t. y. būdo, kuris iš esmės skiriasi nuo to, kurį Chiquita galėtų pasirinkti tvarkydama savo verslo reikalus.“

467    Reikia konstatuoti, kad Weichert pareiškimas grindžiamas hipoteze apie Chiquita klientų skundų buvimą ir grynu spėliojimu apie Chiquita darbuotojo pamąstymus ir elgesį, kurie kartu lemia kategorišką ir netikslią išvadą apie Weichert ir Chiquita skirtingą reikalų tvarkymą. Šio pareiškimo negalima laikyti iškreipiančiu aiškų aptariamo laiško turinį ir objektyvias Komisijos išvadas apie tai, kad Weichert kiekvieną savaitę nustatydavo ir skelbdavo referencinę kainą, suderėtą per sektoriuje vykusias komercines derybas.

468    Galiausiai svarbu pabrėžti, kad atsakydama į pranešimą apie kaltinimus pati Weichert pastebėjo, jog aptariamas elektroninis laiškas netiesiogiai įrodė, kad referencinės kainos turėjo didelės įtakos mažmeniniams prekybininkams (ginčijamo sprendimo 108 konstatuojamoji dalis).

469    Toliau ginčijamo sprendimo 112, 126 ir 389 konstatuojamosiose dalyse Komisija užsimena apie 2000 m. sausio 28 d. faksimilę, kuria Del Monte darbuotojas A. taip paprašė A. W. pateikti jam paaiškinimą dėl „galutinės kainos“ ir „tikėtinos kainos“ skirtumo:

„Dar blogiau tai, kad aš du kartus kalbėjau su atsakingu asmeniu, kuris Jūsų įmonėje atsako už bananų pardavimą, siekdamas aptarti su juo sąlygas ir kainas rinkoje <...> Man buvo pasakyta, [kad Weichert] išlaikys kainas, „labai artimas“ oficialiajai!!! <...> Kad ir kaip būtų, [tai] visiškai nepriimtina.“

470    Ieškovė tvirtina, kad vienintelis dalykas, kurį įrodo šis susirašinėjimas, yra tai, jog ji norėjo, kad Weichert prekiautų didžiausia įmanoma kaina. Įstojusi į bylą šalis teigia, kad šis dokumentas neįrodo, jog oficiali kaina buvo ta kaina, kurią importuotojai tikėjosi gauti; jis veikiau parodo Del Monte nusivylimą aplinkybe, kad jos tikrosios kainos buvo visiškai nesusijusios su oficialiomis kainomis.

471    Be aplinkybės, kad ginčijamame sprendime Komisija nevirtina, jog „oficiali kaina – tai kaina, kurią importuotojai tikėjosi gauti“, reikia pažymėti, kad aptariamas dokumentas parodo oficialios ir tikros kainos ryšį, nes Del Monte akivaizdžiai tikėjosi, kad Weichert gaus galutinę kainą, kuri būtų labai panaši į referencinę kainą, o tai šiuo atveju ne visai ją tenkino.

472    Paskui Komisija remiasi 2002 m. rugpjūčio 8 d. Chiquita vidiniu elektroniniu laišku, kurį P. (Chiquita pirmininkui ir generaliniam direktoriui) adresavo K., pasidalijęs samprotavimais apie Dole referencinės kainos didinimą 2 EUR (ginčijamo sprendimo 111, 172 ir paskesnės konstatuojamosios dalys).

473    Chiquita samdomas darbuotojas nurodo:

„Kodėl mes pakeitėme tik 1,5, nors Dole – 2,0?

Vakar susidarė įspūdis, kad rinka ima kaisti, tačiau apie 1 EUR.

Šįryt Dole neatsakė į mano skambutį ir nepasitarusi su mumis paskelbė 2,00 (tarpininkaujant J., o tai leido išvengti klausimų). Kokie galėtų būti jų motyvai?

1.      <…> Edeka akcija: Edeka surengė vienos savaitės akciją 3-ios kategorijos prekių ženklams „žemiau Aldi kainos“ (paprastai jų asortimentą sudaro 60 Dole, 30 CB, 20 DM bei kažkiek 3-ios kategorijos). Jie privertė savo tiekėjus padėti jiems, Edeka sutarė su Dole įsigyti 80 K dėžių už Aldi kainą. Didindami rinkos ir Aldi kainą, jie [Dole] pirmiausia gauna geriausią kainą už 80 K <...> Kadangi mes dalyvaujame su 50 K CS, gali būti, kad iš to gausime šiokį tokį pelną.

2.      Dole žino, kad mes [Chiquita] esame sudarę daug Dole plius sandorių ir vis labiau [tuo] naudojasi mus versdama didinti realias kainas, nors jų kainos lieka daug mažesnės.

Vėliau Dole man paskambino, patvirtino savo veiksmus ir nurodė: „ir Aldi kaina, be abejo, taip pat pasikeis iki 2“.

Iš Weichert <...> mes žinome, kad, jų nuomone, Dole didinimas yra šie tiek perdėtas.

Visa tai leidžia manyti, kad Dole išpučia situaciją ir kad ji turi savo motyvus. Kadangi nereikėtų sudaryti įspūdžio, jog esame pernelyg laimingi sekdami jų pavyzdžiu, pasirinkome 1,50, taip palikdami 2 skirtumą su Dole ir 4,50/5,00 skirtumą su trečiosiomis šalimis.“

474    Iš šio dokumento matyti, pirma, kad Chiquita buvo neįprasta, jog Dole priėmė tokį sprendimą dėl kainų nustatymo „nepasitarusi su [ja]“, ir kad Chiquita tikėjosi, jog prieš Dole priimant tokį sprendimą dėl kainų nustatymo jos turėtų tarpusavyje pasitarti; antra, kad iš pradžių Dole bendravo su žemiausios hierarchinės grandies Chiquita darbuotoju, be jokių abejonių, siekdama išvengti klausimų, paskui dar kartą susisiekė telefonu su Chiquita aukštas pareigas einančiu atsakingu asmeniu, siekdama paaiškinti kainos pokyčius ir paraginti Chiquita sekti jos pavyzdžiu (ginčijamo sprendimo 173 ir 174 konstatuojamosios dalys).

475    Šis 2002 m. rugpjūčio 8 d. laiškas taip pat įrodo Dole referencinės kainos svarbą rinkai, įskaitant Dole ir Chiquita gautas tikrąsias kainas. Be to, Dole referencinė kaina šiuo atveju turėjo įtakos Chiquita referencinei kainai. Šiame elektroniniame laiške pažymėta, kad išvakarėse Chiquita planavo padidėjimą „apie 1 EUR“, tačiau tą rytą nusprendė padidinti savo referencinę kainą 1,5 EUR. Iš tikrųjų savo pareiškime Chiquita nurodo, kad atsižvelgusi į Dole referencinės kainos didinimą 2 EUR ji pakeitė savo referencinę kainą ir padidino ją 1,5 EUR, „užuot pritaikiusi išvakarėse planuotą tik 1 EUR padidinimą“ (ginčijamo sprendimo 111 konstatuojamoji dalis).

476    Komisija taip pat nurodo, kad 2003 m. sausio 2 d., ketvirtadienį, nokintojos ir platintojos Atlanta samdomas darbuotojas nusiuntė dviem Chiquita atsakingiems asmenims P. ir K. elektroninį laišką, kuriame kalbama apie Chiquita sprendimą 0,5 EUR padidinti savo referencinę kainą, apie kurią jau buvo pranešta klientams, ir tai įvyko po Dole referencinės kainos padidinimo tą patį rytą, kai buvo išsiųstas minėtas laiškas. Šiame elektroniniame laiške Atlanta samdomas darbuotojas pateikė Chiquita vadovams „labai kritišką pastabą“ dėl tokio sprendimo dėl kainų nustatymo. K. atsakė į jį taip: „Manome, kad kelias kainų didėjimui būtų užkirstas, jei mūsų lygis liktų tas pats, o kainų pasikeitimo klausimas vėl iškiltų per ateinančias savaites.“ Tą pačią 2003 m. sausio 2 d. Chiquita samdomas darbuotojas tuo pačiu klausimu parašė K., kuriam kilo sunkumų dėl šio naujo sprendimo padidinti kainas, nes kainos jau buvo paskelbtos klientams. Sausio 6 d. K. taip atsakė į šią pastabą (ginčijamo sprendimo 110 ir 176 konstatuojamosios dalys):

„[P.] [Chiquita pirmininkas ir generalinis direktorius Europoje] nenorėjo, kad Dole ir Del Monte susidarytų įspūdį, jog išsaugodami status quo mes jų atsisakome. Suprantu.“

477    Be to, kaip teisingai nurodo Komisija (ginčijamo sprendimo 110 konstatuojamoji dalis), iš 2003 m. sausio 2 d. dokumentų matyti, kad klientai aiškiai manė, jog referencinės kainos pasikeitimas buvo svarbus kainoms, kurias jie galėjo tikėtis mokėti arba gauti. Chiquita vykdomojo direktoriaus sprendimas dėl didinimo, nors referencinės kainos jau buvo paskelbtos klientams siekiant „neatsisakyti“ Dole ir Del Monte, parodo tikrąjį Chiquita norą pritarti savo pagrindinių konkurentų referencinių kainų didinimui ir prireikus imtis labai neįprastų veiksmų, t. y. priimti naują sprendimą padidinti jau paskelbtą kainą, nepaisant sunkumų, kurių kiltų klientams, nes ją tokiam žingsniui motyvavo perspektyva nesukelti grėsmės kainų didinimui per ateinančias savaites (ginčijamo sprendimo 177 konstatuojamoji dalis).

478    Tiesa, nustatyta, kad sprendimas dėl kainų nustatymo, apie kurį kalbama šiame laiške, buvo priimtas 2003 m. sausio 2 d., t. y. iš karto pasibaigus laikotarpiui, kuris neginčijamas ir kuriuo vyko pasitarimai dėl išankstinio kainų nustatymo. Vis dėlto, nors vien šis dokumentas negali įrodyti inkriminuojamo antikonkurencinio elgesio tikrumo, jis patvirtina Komisijos surinktus įrodymus dėl referencinių kainų reikšmės.

479    Įstojusi į bylą šalis tvirtina, kad ginčijamo sprendimo 110 ir 111 konstatuojamosiose dalyse minėti dokumentai – tai Chiquita vidiniai dokumentai, kurie nieko nesako apie ketinimus arba lūkesčius nustatant kainas. 2003 m. sausio 2 d. elektroninio laiško negalima suprasti taip, kad jame teigiama, jog oficialios kainos – tai kainos, kurias Weichert tikėjosi gauti.

480    Reikia priminti, kad Komisija ginčijamame sprendime netvirtina, jog „oficialios kainos – tai kainos, kurias Weichert tikėjosi gauti“, ir pažymėti, kad iš aptariamų dokumentų matyti referencinių kainų svarba bananų sektoriuje, kur pažeidimo laikotarpiu Weichert buvo viena iš pagrindinių dalyvių.

481    Reikia pabrėžti, kad pažeidimas susijęs su vienu vieninteliu produktu, šviežiais bananais, kurie skirstomi į tris kokybės kategorijas, kurių kaina atitinkamai skiriasi, tačiau priklauso vienai rinkai, kuriai būdinga kainų nustatymo procedūra, apimanti Dole, Chiquita ir Weichert referencinių kainų paskelbimą klientams kiekvieno ketvirtadienio rytą, t. y. pirmą rinkai skirtą pranešimą apie importuotojų lūkesčius dėl kainų. Nors minėtos referencinės kainos buvo susijusios tik su šių įmonių parduodamais pirmos ir antros kategorijos bananais, egzistavo šių kainų ir trečiųjų prekių ženklų bananų arba nepažymėtų prekių ženklu bananų kainų ryšys, nes kiekvieną savaitę tarpusavyje būtinai buvo lyginamos įvairios kokybės bananų kainos. Chiquita, Dole ir Del Monte prekių ženklų bananų referencinių kainų tam tikrą tarpusavio priklausomybę parodo 2001 m. balandžio 30 d. (ginčijamo sprendimo 107 konstatuojamoji dalis) ir 2002 m. rugpjūčio 8 d. (ginčijamo sprendimo 111, 172 ir paskesnės konstatuojamosios dalys) Chiquita vidiniai elektroniniai laiškai.

482    Šiuo klausimu taip pat reikia paminėti Chiquita generalinio direktoriaus Europoje keliems kolegoms skirtą 2000 m. birželio 21 d. elektroninį laišką (ginčijamo sprendimo 113 konstatuojamoji dalis), kuriame Chiquita sumažinta referencinė kaina po atitinkamo Dole kainos sumažinimo 2 DEM komentuojama taip: „Esant tokiam kainų skirtumui, kuris, palyginti su Dole, siekė 9 DEM, mes neturėjome kito pasirinkimo. Akivaizdu, kad tai šokas, nes galimybės padidinti kainas vasarą esant įprastoms gamybos ir rinkos sąlygoms yra menkos, jų beveik nėra“. Tame pačiame elektroniniame laiške P. taip pat rašo:

„<...> tai priežastis, dėl kurios aš Jūsų dar kartą prašau išnagrinėti bet kokią galimybę padidinti kiekį. Kiekio didinimas nekompensuos 100 % kainų sumažinimo, bet mums reikalinga kiekviena papildoma dėžė, kol tai neturės mums ilgalaikio neigiamo poveikio.“

483    Be to, kaip teisingai pabrėžia Komisija, iš šio elektroninio laiško matyti, kaip Chiquita rūpėjo priimti „šoką“ sukeliantį sprendimą sumažinti referencines kainas, nes „buvo mažai / nebuvo šansų, kad kainos per vasarą padidės“, ir rasti sprendimą, kaip sušvelninti šios situacijos neigiamus padarinius kainų lygiui, konkrečiai šiuo atveju keičiant kiekį. Juo dar kartą įrodoma importuotojų referencinių kainų skirtumų ir priimtinų arba kilnojamųjų šių skirtumų ribų klausimo svarba.

484    Tai yra papildomas referencinių kainų reikšmės bananų sektoriuje dokumentinis įrodymas, dėl kurio įstojusi į bylą šalis nepateikė jokių pastabų.

485    Galiausiai Komisija remiasi Komisijos nariui skirtu 2005 m. sausio 21 d. Deutscher Fruchthandelsverband eV (DFHV, Vokietijos prekybos federacija) laišku, kuriame, be kita ko, teigia, kad „šios „oficialios“ kainos atspindi tik pirminę įvairių subjektų poziciją jų derybose dėl savaitės kainų“ ir kad „jos yra iki 50 % didesnės, nei iš tikrųjų suderėtos kainos“ (ginčijamo sprendimo 112 ir 119 konstatuojamosios dalys).

486    Ieškovė pastebi, kad šis DFHV laiškas parašytas 2005 m., nors tariamas pažeidimas buvo nutrauktas 2002 m. Įstojusi į bylą šalis teigia, kad jos atžvilgiu šis laiškas neturi jokios įrodomosios vertės. Laiške netvirtinama, kad jos, taip pat Dole ir Chiquita oficialios kainos buvo atskaitos taškas derybose dėl kainos. Faktiškai DFHV patvirtino, kad nežino, ar derybose dėl kainų Weichert rėmėsi oficialiomis kainomis kaip atskaitos tašku.

487    Nors šis dokumentas neginčijamai yra parengtas jau pasibaigus pažeidimo laikotarpiui ir vien jo gali nepakakti siekiant įrodyti inkriminuojamą pažeidimą, iš jo matyti, kad praėjus trejiems metams po pažeidimo ir, turint omenyje, jog neteigiama ir neįrodyta, kad pasikeitė bananų rinkos organizavimas, referencinės kainos paprastai buvo laikomos atskaitos tašku derybose dėl savaitės kainos.

488    Šio dokumento įrodomosios galios negalima visiškai paneigti aplinkybe, kad 2008 m. gruodžio 18 d. laiške DFHV nurodė negalinti patvirtinti, jog derybose dėl savaitės kainų Weichert rėmėsi savo oficialiomis kainomis kaip atskaitos tašku, o tai tik parodo netikrumą dėl konkretaus šio bananų tiekėjo elgesio.

489    Taip pat reikia konstatuoti, jog įstojusi į bylą šalis pati rėmėsi šiuo 2005 m. sausio 21 d. DFHV laišku, siekdama pabrėžti, kad oficialios kainos buvo iki 50 % didesnės nei tikrosios kainos ir kad šis skirtumas parodo, jog nė vienas importuotojas negalėjo tikėtis pasiekti tokį tikslą; to, kad ir kaip būtų, Komisija netvirtina.

490    Trečia, įstojusi į bylą šalis tvirtina, kad „įrodymai“ patvirtina, jog derėdamasi dėl kainų ji nesirėmė oficialiomis kainomis, ir daro nuorodą į savo pareiškimus, padarytus per administracinę procedūrą.

491    Nustatyta, kad atsakydama į 2006 m. vasario 10 d. Komisijos prašymą pateikti informacijos įstojusi į bylą šalis nurodė, jog oficialios ir tikros kainos nėra susijusios, o oficialios ir tikros kainos skirtumai yra dideli. Tačiau nuoroda į atsakymo į pranešimą apie kaltinimus 287 punktą neturi reikšmės, nes minėtame punkte buvo aptariamas kiekio klausimas.

492    Vis dėlto svarbu pabrėžti, jog Komisija ginčijamame sprendime pažymėjo, kad 2000–2002 m. Weichert prekiavo Del Monte prekės ženklo bananais ir kad ketvirtadieniais, pasitarusi, jos teigimu, su Del Monte, nustatydavo referencines minėtų bananų kainas savaitei. Komisija taip pat pažymėjo, kad atitinkamu laikotarpiu Dole ir Del Monte (Weichert prekiavo pastarosios įmonės bananais) bananų referencinės kainos buvo beveik identiškos. Siekdama patvirtinti šią išvadą Komisija primena Weichert pareiškimus; pagal juos, „nors Del Monte oficialiai neliepdavo jai nustatyti tokios pačios oficialios kainos kaip Dole, ji [iš jos] tikėjosi, kad Weichert oficiali kaina bus bent tokia pat didelė kaip Dole“ (ginčijamo sprendimo 104 konstatuojamoji dalis ir 138 išnaša).

493    2007 m. vasario 5 d. Komisijos prašymu Weichert patikslino:

„Del Monte nuolat dalyvaudavo pasitarimuose su Weichert dėl kainų nustatymo. Del Monte reikalavo iš Weichert, kad ši kiekvieną savaitę teiktų jai oficialias kainas. Dažnai Del Monte nebuvo patenkinta Weichert patvirtinta oficialia kaina, nes manė, jog Dole prekių ženklas yra arčiausiai jos prekių ženklui pagal kokybę ir bananų reputaciją. Todėl ji tikėjosi, kad Weichert atitinkamai prekiaus Del Monte prekių ženklo bananais ir nustatys tokią pačią oficialią kainą kaip Dole. Gavusi savaitės duomenis Del Monte dažnai kreipdavosi į Weichert ir prašė paaiškinti, kodėl ji nepatvirtino didesnės oficialios kainos arba negavo didesnės tikrosios kainos. Kartais Del Monte darydavo nuorodą į Dole oficialią kainą, kuri buvo didesnė nei Weichert, ir prašydavo Weichert paaiškinti šį skirtumą.“

494    Weichert taip pat patikslino, kad pažeidimo laikotarpiu kiekvieną savaitę teikė Del Monte ataskaitas apie padėtį bananų rinkoje; šiose ataskaitose ji nurodydavo oficialias kainas, taip pat apytikslius atitinkamos savaitės tikrųjų kainų skaičiavimus, kuriuos teikė neperžengdama Del Monte prekių ženklo bananų (kuriais prekiavo Weichert) ir konkurentų produktų mažiausių ir didžiausių kainų ribų (ginčijamo sprendimo 392 konstatuojamoji dalis). Reikia pažymėti, kad didžiausia tikroji kaina nuolat atitikdavo nurodytą referencinę kainą.

495    Visi šie Weichert pareiškimai, patvirtinti dokumentiniais įrodymais, prieštarauja teiginiui apie visišką šių referencinių kainų nereikšmingumą.

496    Atsakydama į pranešimą apie kaltinimus Del Monte nurodė, kad referencinės kainos neturėjo jokios įtakos tikrosioms kainoms, tačiau taip pat pažymėjo, kad keitimasis informacija apie referencines kainas buvo importuotojų būdas „surinkti svarbią informaciją apie pasiūlą, atgabenamų bananų kiekius ir visas atsargas rinkai aiškiame „pranešime“ (ginčijamo sprendimo 122 konstatuojamoji dalis). Del Monte prie šio atsakymo pridėjo dokumentą, skirtą keitimosi informacija apie Šiaurės Europos aprūpinimą bananais ekonominei analizei (CRA International, 13/11/07); jame patikslinama, kad „keisdamiesi informacija ir teikdami rinkos dalyviams oficialias kainas importuotojai blogiausiu atveju galėjo suderinti bendrą rinkai siunčiamą „signalą“ (suderintų oficialių kainų forma)“. Šis patikslinimas, pateiktas ginčijamo sprendimo 120 konstatuojamojoje dalyje, papildytas tokia pastaba:

„Tačiau bent jau tikėtina, kad panaudojus oficialias kainas kaip pasiūlos ir paklausos situaciją rinkoje apibendrinantį signalą galėjo būti padidintas veiksmingumas. <...> Todėl gali būti, kad visos rinkos dalyviams svarbios informacijos apibendrinimas suderintų oficialių kainų forma, yra paprastas ir veiksmingas būdas padidinti rinkos veiksmingumą.“

497    Be to, atsakydama į 2007 m. vasario 5 d. prašymą pateikti informacijos ieškovė pažymėjo, kad „rinkoje buvo greitai sužinoma apie referencines kainas“ ir kad [konfidencialu]. Ji taip pat nurodo, kad „dažnai klientai atskleisdavo konkurentų referencines kainas net neprašyti, ypač norėdami jomis pasinaudoti kaip argumentu mažesnei kainai gauti, nes bananų importuotojai naudojosi referencinėmis kainomis kaip Aldi kainos pokyčių, kurių buvo laukiama po pietų, rodikliu“.

498    Taip pat reikia priminti, kad atsakydama į pranešimą apie kaltinimus Dole tvirtino, jog referencinės kainos yra tik rinkos rodikliai, vienas iš daugybės veiksnių, į kuriuos atsižvelgia vartotojai, ir paprasčiausios gairės derybose su klientais. Dole paaiškino, kad „jos labai nežymiai padeda importuotojams ir klientams įvertinti dabartinę rinkos būklę ir tai, kaip ji gali pasikeisti“ (ginčijamo sprendimo 116 konstatuojamoji dalis), ir kad „klientai <...>, viešai lygindami konkurentų pasiūlymus, bando derėtis, kad gautų geriausią pasiūlymą“ (ginčijamo sprendimo 114 konstatuojamoji dalis).

499    Taigi panašu, kad klientai tikėjosi, jog didesnės referencinės kainos lems didesnes sandorio kainas, ir kad jie jomis pasinaudos kaip priemone derybose dėl tikrųjų kainų nustatymo, o tai patvirtina importuotojų suinteresuotumą derinti veiksmus dėl šių referencinių kainų. Šie apgalvoti ir gerai apsvarstyti raštu pateikti konkretūs ir nuoseklūs Dole ir Del Monte parodymai turi didelę įrodomąją vertę (šiuo klausimu žr. 364 punkte minėto Sprendimo Aragonesas Industrias y Energía prieš Komisiją 104 punktą), kiek tai susiję su referencinių kainų, bendrai nurodytų kaip pradinė importuotojų kainos užklausa, vaidmeniu ir svarba komercinėse derybose.

500    Atsakydama į 2006 m. gruodžio 15 d. prašymą pateikti informacijos dėl 2000–2002 m. laikotarpio Dole taip pat pareiškė, kad „Del Monte laikė savo aukščiausios kokybės bananus panašiais į Dole prekių ženklo bananus, ir sektoriuje buvo visuotinai pripažįstama, jog Del Monte manė, kad Dole referencinės kainos yra priemonė reklamuoti šį panašumą klientams (ginčijamo sprendimo 104 konstatuojamoji dalis ir 138 išnaša). Iš šio pareiškimo matyti, kad Dole referencinė kaina buvo laikoma komerciniu įrankiu, leidžiančiu Del Monte priskirti savo bananus prie to paties kainų lygio kaip ir Dole.

501    Ieškovė savo procesiniuose dokumentuose nepateikė nė vienos pastabos dėl per administracinę procedūrą padarytų pareiškimų, kurie prieštarauja jos teiginiui apie referencinių ir tikrųjų kainų ryšio nebuvimą.

502    Atvirkščiai, reikia pabrėžti, kad, pateikusi argumentų, kuriais buvo ginčijamas lemiamos įtakos Weichert darymas, ieškovė nurodė, jog [konfidencialu], nors Weichert teikė pirmenybę priešingai strategijai, būtent prekiauti dideliais kiekiais, kad būtų panaudotos licencijos ir išsaugoti jos, kaip tiekėjos, santykiai su kuo daugiau klientų. Weichert strategija visada fiksuoti kainas pagal Dole kainų lygį neatitiko Del Monte, kuri prekiavo „didesnėmis“ kainomis, interesų, dėl to didėjo kintamas platinimo sutartyje numatytos kainos elementas. Todėl Del Monte „teikė pirmenybę aukščiausios kokybės bananų referencinėms kainoms, panašesnėms į Chiquita kainas“, o tai buvo žinoma trečiosioms šalims; šį faktą taip pat patvirtina Chiquita pareiškimai, kuriuose pažymima, kad „Dole ir Del Monte pradėjo taikyti skirtingas referencines kainas nuo to momento, kai 2003 m. Del Monte Vokietijoje įsteigė savo įmonę“, ir panašūs Dole pareiškimai, kad „Del Monte siekė sumažinti Chiquita (t. y. didesnės referencinės kainos) ir Del Monte referencinių kainų atotrūkį“.

503    Šie 502 punkte išdėstyti ieškovės paaiškinimai bei Chiquita ir Dole pareiškimai tik patvirtina Komisijos surinktus įrodymus ir jos išvados apie referencinių kainų, įskaitant Weichert referencines kainas, svarbą bananų rinkoje pagrįstumą.

504    Ketvirta, įstojusi į bylą šalis tvirtina, kad referencinių kainų nereikšmingumas įrodytas teisme pateiktuose jos pagrindinių klientų raštuose. Anot jos, šie klientai patvirtino, kad nesidomėjo jos oficialiomis kainomis, kurios nevaidino jokio vaidmens derybose dėl tikrųjų kainų, nes tuos klientus domino „Aldi kaina“.

505    Kaip nurodyta šio sprendimo 341 punkte, šiuose liudijimuose nėra visų reikalingų objektyvumo garantijų, todėl jie atmestini. Be jau padarytų išvadų apie šių raštų autorius ir Weichert siejančius komercinius ir pavaldumo ryšius, jų formą ir esmę, dėl oficialių kainų reikia pridurti, kad, nors atitinkami klientai nurodo, jog minėtos kainos nėra lemiamas veiksnys vykstant jų deryboms su Weichert, jie iki šiol tvirtina (tačiau nepateikia jokių patikslinimų), kad žinojo, jog „Weichert laikė savo oficialią kainą neturinčia reikšmės“.

506    Kad ir kaip būtų, net darant prielaidą, kad į šiuos raštus gali būti atsižvelgta šiame procese, vien tik jais negalima grįsti išvados apie Weichert referencinių kainų nereikšmingumą.

507    Visų pirma reikia pažymėti, kad visuose per administracinę procedūrą pateiktuose raštuose, išskyrus bendrovės I. vardu parašytą D. raštą, klientai teigia, jog Weichert intraneto svetainėje turėjo galimybę susipažinti su kiekvieną savaitę sudaromu bananų siuntų sąrašu ir naudojosi ja, „kad geriau įvertintų ir palygintų tiekėjų, įskaitant Weichert, kainas“; ši formuluotė būtinai taikoma referencinėms kainoms, turint omenyje savaitės bananų prekybos proceso chronologiją. Be to, šie pareiškimai patvirtina ieškovės ir Dole pareiškimus, minėtus šio sprendimo 497 ir 498 punktuose.

508    Toliau neginčijama, kad nė vienas klientas nedarė jokių nuorodų į „Aldi kainą“, kaip į vienintelį aptariamu laikotarpiu svarbų rodiklį nustatant bananų kainas, nors įstojusi į bylą šalis tvirtina, kad jos klientai domėjosi tik minėta kaina.

509    Galiausiai klientų raštų, kuriuos teisme pateikė Weichert ir kurie buvo parengti jau atlikus tyrimą, o kai kurie iš jų – net jau priėmus ginčijamą sprendimą, nepakanka siekiant paneigti dokumentų įrodomąją galią, kiek tai susiję su referencinių kainų, surinktų iki tyrimo ir patvirtintų Dole ir ieškovės pareiškimais, reikšme, nes šios įmonės, be kita ko, aiškiai apibūdino klientų, kurie naudoja bendrai nurodytas referencines kainas kaip įrankį derybose dėl sandorio kainos nustatymo, elgesį (žr. šio sprendimo 462–502 punktus).

510    Penkta, įstojusi į bylą šalis teigia, kad Komisija iškraipė oficialių kainų reikšmę, nes sumenkino „Aldi kainos“, kuri pažeidimo laikotarpiu buvo vienintelis orientyras nustatant kainas, svarbą ir padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, kai konstatavo, jog 2000–2003 m. „Aldi kaina“ buvo nelabai svarbi.

511    Grįsdama savo teiginius, pirma, įstojusi į bylą šalis remiasi tik savo pareiškimais, padarytais atsakyme į pranešimą apie kaltinimus; jame ji išreiškia savo ir kitų ginčijamo sprendimo adresatų įsitikinimą dėl Aldi, didžiausios bananų pirkėjos Sąjungoje, nustatytos kainos svarbos. Weichert paaiškina, kad nuo dešimtojo dešimtmečio pradžios Aldi „tapo“ svarbi Šiaurės Europos bananų rinkos dalyvė, nes jos turima Vokietijos rinkos dalis nuolat didėjo – 2005 m. nuo 21,5 % pasiekė 28,1 %.

512    Remiantis šia informacija, darant prielaidą, kad ji teisinga, negalima daryti išvados, jog 2000–2002 m. „Aldi kaina“ buvo „vienintelis orientyras nustatant kainas“, nes nereikia pamiršti, kad Komisija pritarė prielaidai, jog minėtos kainos svarba nagrinėjamoje rinkoje didėjo.

513    Įstojusi į bylą šalis priduria, kad aplinkybė, jog „Aldi kaina“ buvo nustatyta jau paskelbus oficialias kainas, priešingai, nei nusprendė Komisija, nesumenkina jos svarbos, nes prieš pradėdami derybas dėl savaitės kainos importuotojai, ypač ji pati, laukė „Aldi kainos“ paskelbimo ir kad minėta kaina buvo pagrindinis orientyras, naudojamas apskaičiuojant tikrąsias kainas ilgalaikio tiekimo sutartyse.

514    Be aplinkybės, kad Weichert neįrodė, jog naudojosi ilgalaikio tiekimo sutartimis, numatančiomis „Aldi kaina“ pagrįstą kainų nustatymą, reikia konstatuoti, kad Komisija atkreipė dėmesį į objektyvią dėl prekybos bananais padarytą išvadą, kiek tai susiję su kassavaitinėmis derybomis, būtent į įvykių eigą, kuri neišvengiamai prasidėdavo tuo, kad ankstyvą ketvirtadienio rytą iki „Aldi pasiūlymo“ paskelbimo Chiquita, Dole ir Weichert skelbdavo savo referencines kainas visiems klientams, nokintojams ir mažmeniniams prekybininkams.

515    Iš to matyti, kad chronologiniu požiūriu referencinių kainų paskelbimas yra komercinių derybų pradžios atskaitos taškas. Per administracinę procedūrą padaryti ieškovės ir Dole pareiškimai dėl klientų veiksmų, susijusių su importuotojų pateiktais pasiūlymais, patvirtina šios pastabos objektyvumą.

516    Panašu, kad iš pradžių importuotojai apibrėždavo ir skelbdavo savo referencines kainas, nurodančias numatomus bananų kainos pokyčius, paskui nokintojai susidarydavo nuomonę apie rinkos pokyčius ir teikdavo savo pasiūlymus Aldi, ir tik tada buvo nustatoma „Aldi kaina“ (ginčijamo sprendimo 122 konstatuojamoji dalis).

517    Šiuo klausimu ginčijamo sprendimo 122 konstatuojamojoje dalyje Komisija atkreipia dėmesį į šiuos Dole pareiškimus:

„<...> pradinės referencinės kainos, kurias kai kurios bendrovės skelbia rinkai ketvirtadienį ryte po pasitarimų dėl kainų nustatymo, rodo vieną tendenciją – aplinkybę, kad jos tikisi, jog rinkos kaina padidės 1 EUR ir 50 cnt (už dėžę, už 18 kg dėžę) ir <...> kad nokintojai, kurie atlieka pagrindinį vaidmenį tiekiant geltonus bananus, pateikia savo kainas Aldi (didžiausiai bananų pirkėjai) ketvirtadienio rytą, kad nokintojai susidaro nuomonę, kaip ryte, t. y. nuo [9 iki 11 val.], gali pasikeisti rinkos kaina, paskui faksu siunčia pasiūlymą Aldi, o Aldi atsako šiek tiek po [13 val.]; dažnai atsitinka taip, kad nokintojai tikisi, jog bananų dėžės kaina padidės 1 EUR, o Aldi persigalvoja ir sako: „Puiku, situacija rinkoje pagerėjo, mūsų mažmenininkų realizacija keičiasi teigiama linkme, tačiau mes negalime pritarti didinimui 1 EUR, mes pritariame didinimui 36 cnt“ <...> Taigi <...> importuotojai mato tik rinką, jie mato besiformuojančią rinkos tendenciją ir mano, kad kaina gali padidėti iki 1 EUR, tačiau iš tikrųjų svarbiausia yra Aldi nuomonė.“

518    Šis Dole, kuri nuolat ginčijo padariusi EB 81 straipsnio pažeidimą, vertinimas neleidžia suabejoti procedūros, parodančios ketvirtadienio chronologiją, išdėstymo svarba ir referencinių kainų ir „Aldi pasiūlymo“ ryšio akivaizdumu.

519    Ginčijamo sprendimo 122 konstatuojamojoje dalyje Komisija paminėjo atsakant į pranešimą apie kaltinimus padarytus ieškovės pareiškimus, pagal kuriuos keitimasis informacija apie referencines kainas buvo importuotojams būdas „surinkti svarbią informaciją apie pasiūlą, atgabenamų bananų kiekius ir visas atsargas rinkai aiškiame „pranešime“. Neginčijama, kad atsakydama į 2007 m. vasario 5 d. prašymą pateikti informacijos ji taip pat pažymėjo:

„Dažnai klientai atskleisdavo konkurentų referencines kainas net neprašyti, ypač norėdami jomis pasinaudoti kaip argumentu mažesnei kainai gauti, nes bananų importuotojai naudojosi referencinėmis kainomis, kad nurodytų Aldi kainos pokytį, kurio buvo laukiama po pietų <...>.“

520    Šie pareiškimai atitinka 2002 m. rugpjūčio 8 d. Chiquita vidinio elektroninio laiško, kuriame šios įmonės darbuotojas taip pasidalijo savo samprotavimais dėl Dole referencinės kainos didinimo 2 EUR (ginčijamo sprendimo 111, 172 ir paskesnės konstatuojamosios dalys), turinį:

„<...> didėjant rinkos ir Aldi kainoms, jie [Dole] <...> gauna <...> geriausią kainą <...>“

521    Atsakydama į Komisijos prašymą pateikti informacijos Aldi nurodė, kad jos sprendimas dėl savaitės pasiūlymo tiekėjams buvo grindžiamas gautais pasiūlymais, ankstesnės savaitės kainomis ir praeitų metų tos pačios savaitės kaina. Aldi pridūrė, kad „tiekėjų pradiniuose pasiūlymuose nurodytos kainos rodė tik kainų pasikeitimo tendenciją, kurią, beje, ne visada turėjo atitikti jos suformuluotas pasiūlymas“ (ginčijamo sprendimo 116 konstatuojamoji dalis).

522    Paaiškėja, kad, priešingai, nei teigia įstojusi į bylą šalis, Komisija, pasirėmusi minėta chronologija, nepadarė išvados apie „Aldi kainos“ nereikšmingumą, o tik teisingai ja pasinaudojo, kad pagrįstų išvadą dėl referencinių kainų reikšmės bananų sektoriuje.

523    Trečia, įstojusi į bylą šalis tvirtina, kad remiantis retai atliekamais jos siūlomos kainos koregavimais po „Aldi kainos“ paskelbimo negalima daryti jokių svarbių išvadų ir kad šių koregavimų dažnumas 2000–2002 m. ir per laikotarpį nuo 2002 m. nesiskyrė.

524    Reikia priminti, kad Komisija nurodė, jog nuo 2002 m. antrojo pusmečio „Aldi kaina“ buvo pradėta vis dažniau naudoti kaip bananų kainos apskaičiavimo rodiklis sudarant kai kuriuos sandorius, kitus nei sandoriai, susiję su „kitų“ bananų, kurie buvo tiekiami Aldi, pirkimu, visų pirma sandorius dėl aukščiausios kokybės bananų (ginčijamo sprendimo 104 konstatuojamoji dalis).

525    Be tiekėjų pareiškimų dėl „didėjančios“ „Aldi kainos“ svarbos, išvados apie didėjantį „Aldi plius“ sutarčių skaičių, ilgalaikio tiekimo sutarčių, kuriose taikoma Aldi nustatyta pirkimo kaina paremta fiksuotos kainos formulė, skaičių Dole pardavimuose, Komisija pastebi, kad reikšmės turi tai, jog Dole ir Weichert tik 2002 m. pabaigoje pradėjo koreguoti savo referencines kainas po „Aldi kainos“ paskelbimo.

526    Komisija paaiškina savo požiūrį ginčijamo sprendimo 123 konstatuojamojoje dalyje, joje nurodyta:

„Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad nuo 2002 m. pabaigos Dole ir Weichert, šiuo laikotarpiu prekiavusios Del Monte [prekių ženklo] bananais, ketvirtadienio popietę paskelbus Aldi kainą koregavo savo referencines kainas. Tačiau toks koregavimas nebuvo dažnas nuo 2000 m. iki 2002 m. antrojo pusmečio. Vėliau Dole ir Weichert referencinės kainos buvo sumažintos, palyginti su pirminiu pasiūlymu, visų pirma 2002 m. 41, 44, 45, 47, 48, 49, 51 ir 52 savaitėmis. Tačiau šalys toliau nustatydavo savo referencines kainas ketvirtadienį ryte prieš nustatant Aldi kainą ir iki šių (pradinių) referencinių kainų nustatymo rengdavo dvišalius pasitarimus. Chiquita, nustačiusi referencinę kainą, paprastai nesvarstydavo jos (su kai kuriomis išimtimis). Šios šalys nepaaiškino, kodėl toliau nustatydavo referencines kainas, kurios, anot jų, „visiškai nebuvo įdomios“, nors persvarstydavo jas po Aldi kainos nustatymo.“

527    Vien šio sprendimo 523 punkte minėtais įstojusios į bylą šalies tvirtinimais, kurie nėra kaip nors patvirtinti, negalima paneigti Komisijos išvadų.

528    Be to, Weichert savo rašytiniuose dokumentuose nepateikė nė vieno paaiškinimo dėl referencinių kainų – tiek nustatytų ketvirtadienį ryte, tiek pakeistų po pietų paskelbus „Aldi kainą“ – išsaugojimo priežasčių, nors ji ir tvirtina, kad ši kaina buvo „vienintelis“ orientyras nustatant kainas bananų sektoriuje.

529    Apskritai nei ieškovė, nei Weichert nepateikė jokio įtikinamo Komisijos paaiškinimui alternatyvaus paaiškinimo dėl referencinių kainų buvimo prasmės, jų nustatymo kiekvieno ketvirtadienio rytą, paskelbimo visiems klientams, jų staigaus paskleidimo visame sektoriuje, pateikimo profesinei spaudai ir viešosioms institucijoms, taip pat Komisijos padarytų išvadų, kurių šios dvi įmonės neginčija.

530    Atsakydama į 2006 m. vasario 10 d. prašymą pateikti informacijos pati ieškovė pažymėjo, kad iki 1993 m. bananų importuotojų referencinės kainos buvo panašios į standartinį kainų sąrašą ir buvo atskaitos taškas individualiose derybose su klientais. Įtvirtinus bendrą rinkų organizavimą referencinės kainos neteko šios funkcijos ir vis labiau praranda savo reikšmę sektoriuje.

531    Be aplinkybės, kad bendro rinkų organizavimo bananų sektoriuje ir referencinių kainų kaip atskaitos taško komercinėse derybose funkcijos netekimo priežastinis ryšys nėra išaiškintas, reikia konstatuoti, jog ne mažiau kaip dešimt metų tos kainos vis dėlto buvo importuotojų kiekvieną savaitę nustatomos ir skelbiamos klientams.

532    Įstojusi į bylą šalis per posėdį tik pavadino šias referencines kainas reikšmės neturinčiu „miglotu praeities prisiminimu“.

533    Tačiau abejotina, kad ūkio subjekto kainų nustatymo politika galėtų būti grindžiama vien išnykusiomis istorinėmis tradicijomis, o ne objektyviu naudingu kriterijumi, ypač esant rinkai, kuriai, anot pačios ieškovės, būdinga labai trumpa prekyba, nes nagrinėjamas produktas yra greitai gendantis, ir didžiausio komercinio veiksmingumo paieška.

534    Ketvirta, įstojusi į bylą šalis pažymi, kad Komisijos kaltinimai dėl 2007 m. lapkričio 20 d. ekonominio vertinimo, kuris įrodė, kad tarp jos oficialių ir tikrų kainų nėra reikšmę turinčio ryšio, yra klaidingi; tai išsamiau paaiškinta naujame 2010 m. balandžio 2 d. vertinime.

535    Komisija nurodo, kad nė viename iš ieškinyje nurodytų pagrindų neužsimenama apie nepakankamus ginčijamo sprendimo motyvus atmetus 2007 m. lapkričio 20 d. ekonominį vertinimą; dėl šios priežasties šiuo klausimu įstojusios į bylą šalies pateikti argumentai neatitinka bylos dalyko, todėl yra nepriimtini.

536    Teisingumo Teismo statuto 40 straipsnio ketvirtoje pastraipoje nustatyta, kad prašyme įstoti į bylą nurodomi paaiškinimai gali būti pateikiami tik vienos iš šalių reikalavimams paremti. Procedūros reglamento 116 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad įstojimo į bylą paaiškinime nurodomi, be kita ko, įstojančios į bylą šalies reikalavimai, kuriais visiškai arba iš dalies palaikomi vienos iš šalių reikalavimai arba jiems prieštaraujama, taip pat pagrindai ir argumentai, kuriais remiasi įstojusi į bylą šalis.

537    Šios nuostatos įstojančiai į bylą šaliai suteikia teisę savarankiškai nurodyti ne tik argumentus, bet ir ieškinio pagrindus, jeigu jais palaikomi vienos iš pagrindinių šalių reikalavimai ir iš esmės jie nesiskiria nuo reikalavimų, kuriais pagrįstas ieškovo ir atsakovo ginčas, dėl ko galėtų būti pakeistas bylos dalykas (žr. 312 punkte minėto Sprendimo Regione autonoma della Sardegna prieš Komisiją, T‑171/02, Rink. p. II‑2123, 152 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

538    Taigi Bendrasis Teismas, norėdamas nuspręsti dėl įstojančios į bylą šalies nurodytų ieškinio pagrindų priimtinumo, turi patikrinti, ar jie susiję su bylos dalyku, kaip jis buvo apibrėžtas pagrindinių šalių.

539    Šiuo atveju nustatyta, kad ieškovė aiškiai teigia, jog Komisija neįrodė sandorio kainų ir referencinių kainų ryšio ir kritikuoja Komisijos atliktą dviejų dokumentinių įrodymų, būtent 2005 m. sausio 21 d. Komisijos nariui skirto DFHV laiško ir 2000 m. sausio 28 d. faksimilės, kuria Del Monte darbuotojas A. kreipėsi į A. W. su prašymu pateikti jam paaiškinimą dėl „galutinės kainos“ ir „tikėtinos kainos“ skirtumo, vertinimą.

540    Šiomis aplinkybėmis, ir, priešingai, nei tvirtina Komisija, negalima daryti išvados, kad įstojusios į bylą šalies kaltinimas visai neatitinka ieškovės šioje byloje pateiktų samprotavimų, todėl yra nepriimtinas.

541    Tačiau išvada dėl minėto kaltinimo nepriimtinumo peršasi atsižvelgiant į teismo praktiką dėl minėto Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punkto pažeidimo, kuris yra vienas iš nepriimtinumo pagrindų, Bendrojo Teismo iniciatyva galimas nurodyti bet kuriame procedūros etape pagal Procedūros reglamento 113 straipsnį (394 punkte minėto Sprendimo Exporteurs in Levende Varkens ir kt. prieš Komisiją 75 punktas ir 394 punkte minėto Sprendimo Honeywell 54 punktas), nes ši teismo praktika pagal analogiją taikoma įstojimo į bylą paaiškinimui (394 punkte minėto Sprendimo Diputación Foral de Álava ir kt. prieš Komisiją 94 punktas).

542    Reikia konstatuoti, kad, be kelių bendrojo pobūdžio tvirtinimų apie laikotarpį, kurį apėmė pradinis ekonominis vertinimas, ir Komisijos požiūrį, įstojusi į bylą šalis tik nurodė, kad „Komisijos kritika neteisinga“ ir kad „visa [tai] išsamiau paaiškinta 2010 m. balandžio 2 d. RBB ataskaitos 4 skyriuje“. Tokia glausta kaltinimo formuluotė neleidžia Komisijai pasirengti gynybai, o Bendrajam Teismui prireikus išspręsti bylą nesiremiant jokia kita informacija, be to, priedų išimtinai įrodomajai ir pagalbinei funkcijai prieštarautų tikslas juos naudoti siekiant detaliai nurodyti argumentus, kurie neatskleisti pakankamai aiškiai ir tiksliai (268 punkte minėto 2007 m. sausio 30 d. Sprendimo France Télécom prieš Komisiją 204 punktas).

543    Kad ir kaip būtų, net padarius prielaidą, kad į įstojusios į bylą šalies argumentus gali būti atsižvelgta, jie vis dėlto turėtų būti atmesti.

544    Weichert remiasi ekonominiu inkriminuojamo elgesio poveikio Europos bananų rinkai vertinimu. Jame teigiama, kad jeigu Komisijos išvados teisingos, galima tikėtis, kad referencinės ir tikrosios kainos yra glaudžiai susijusios. Tačiau, anot įstojusios į bylą šalies, iš padarytų empirinių išvadų matyti, kad tikrosios kainos tiek skiriasi nuo jos oficialių kainų, jog negalima daryti pagrįstos išvados, kad oficialios kainos galėtų būti svarbus neteisėto veiksmų derinimo elementas.

545    Tokiais vertinimais siekiama įrodyti, kad ginčijamame sprendime nurodyti pasitarimai neturėjo įtakos rinkai, t. y. tikrosioms sandorio kainoms, ir kad dėl šios priežasties ir retrospektyviai dėl šių pasitarimų negalėjo būti daromas antikonkurencinis poveikis.

546    Reikia priminti, kad antikonkurencinis tikslas ir antikonkurencinis poveikis yra ne kumuliacinės, bet alternatyvios sąlygos vertinant EB81 straipsnyje nustatytą draudimą. Norint įvertinti, ar suderinti veiksmai draudžiami pagal EB 81 straipsnio 1 dalį, nereikia nagrinėti konkretaus tokių veiksmų poveikio, jeigu jų tikslas – konkurencijos bendrojoje rinkoje trukdymas, ribojimas arba iškraipymas.

547    Suderinti veiksmai, kuriais siekiama antikonkurencinio tikslo, gali nepadaryti antikonkurencinio poveikio. Nors pati suderintų veiksmų sąvoka preziumuoja tam tikrą elgesį rinkoje, ji nebūtinai reiškia, kad dėl šio elgesio bus konkrečiai apribota, sutrukdyta arba iškraipyta konkurencija (296 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni 122–124 punktai; 298 punkte minėto Sprendimo Hüls prieš Komisiją 163–165 punktai ir 1999 m. liepos 8 d. Sprendimo Montecatini prieš Komisiją, C‑235/92 P, Rink. p. I‑4539, 123–125 punktai).

548    Reikia priminti, jog antikonkurenciniam tikslui pakanka, kad suderinti veiksmai galėtų sukelti neigiamas pasekmes konkurencijai, o konkurentų pasikeitimas informacija gali prieštarauti konkurencijos taisyklėms, jeigu sumažina ar panaikina netikrumą dėl atitinkamos rinkos veikimo, todėl riboja įmonių konkurenciją. Be to, EB 81 straipsniu, kaip ir kitomis Sutartyje išdėstytomis konkurencijos taisyklėmis, siekiama apsaugoti ne tik tiesioginius konkurentų arba vartotojų interesus, bet ir rinkos struktūrą ir kartu pačią konkurenciją (297 punkte minėto Sprendimo T‑Mobile Netherlands ir kt. 31, 35 ir 38 punktai).

549    Konkrečiai kalbant, tai, kad suderinti veiksmai neturėjo tiesioginės įtakos kainų dydžiui, netrukdo konstatuoti, kad jais buvo ribojama atitinkamų įmonių konkurencija (šiuo klausimu žr. 2002 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Dansk Rørindustri prieš Komisiją, T‑21/99, Rink. p. II‑1681, 140 punktą).

550    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad rinkoje faktiškai taikomoms kainoms poveikį gali daryti išoriniai veiksniai, kurių kartelio nariai nekontroliuoja, pavyzdžiui, ekonomikos pokyčiai apskritai, paklausos šiame konkrečiame sektoriuje pokyčiai arba klientų derybiniai pajėgumai.

551    Šiuo atveju iš šio sprendimo 313–533 punktų matyti, kad Komisija teisiškai pakankamai įrodė referencinių kainų reikšmę bananų sektoriuje, t. y. elementą, kuris kartu su kitomis bylos aplinkybėmis, į kurias atsižvelgė Komisija, leidžia konstatuoti suderintų veiksmų, kuriais siekiama antikonkurencinio tikslo, buvimą.

552    Iš bylos medžiagos matyti, kad Chiquita, Dole ir Weichert, kurioms priklauso didžioji rinkos dalis, bent trejus metus kiekvieno ketvirtadienio rytą nuolat nustatydavo savo bananų referencinę kainą, iki derybų pradžios skelbdavo šią kainą savo klientams nokintojams ir mažmeniniams prekybininkams ir per dvišalius kontaktus keitėsi informacija apie kiekvienos jų patvirtintas referencines kainas, siekdamos sekti ir tiesiogiai tikrinti konkurentų priimtus sprendimus, o tai parodo, kad buvo sudarytas kartelis, ir dėl to Weichert argumentai, pagrįsti jos sandorio kainų dydžiu, atrodo neįtikinami.

553    Weichert sandorio kainų dydžiu pagrįstos analizės ir aplinkybės, kad tikrosios ir referencinės kainos nėra „glaudžiai“ susijusios, kaip pažymėta ginčijamo sprendimo 352 konstatuojamojoje dalyje, nepakanka siekiant paneigti Komisijos pateiktų įrodymų, leidusių jai padaryti išvadą, jog referencinės kainos buvo naudojamos bent kaip signalai, tendencija arba kaip informacija rinkoms apie numatomus bananų kainų pokyčius ir buvo svarbios prekybai bananais ir gautoms kainoms, įrodomąją galią.

554    Referencinių kainų, dėl kurių buvo derinami veiksmai, ir sandorio kainų skirtumo konstatavimas jokiu būdu nereiškia, kad referencinės kainos negalėjo daryti įtakos sandorio kainų dydžiui. Referencinėmis kainomis siekiama pakelti rinkos kainas, net jei, in fine, šios liks mažesnės, nei paskelbtos kainos. Šiuo klausimu reikia priminti, kad Teismas atsižvelgė į aplinkybę, jog įmonės rekomenduojamos kainos buvo didesnės nei rinkos kainos, siekdamas priimti sprendimą, kad šios kainodaros tikslas buvo pakelti rinkoje kainas (1997 m. spalio 22 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo SCK ir FNK prieš Komisiją, T‑213/95 ir T‑18/96, Rink. p. II‑1739, 163 punktas).

555    Todėl beveik nesvarbu žinoti, ar referencinė kaina buvo labiausiai Weichert tikrąsias kainas lemiantis veiksnys arba kiek buvo susijusios šios įmonės referencinės ir tikrosios kainos, nes referencinės kainos – tai skelbiamos kainos, kurių atžvilgiu netvirtinama, kad jos galėjo būti gautos per kiekvieną savaitę vykstančias derybas arba net galėjo būti naudojamos kaip galutinių sąskaitose išrašomų kainų skaičiavimo pagrindas.

556    Taip pat reikia pabrėžti, kad Weichert ekonominiai argumentai yra susiję tik su jos sąskaitose išrašomomis kainomis, nors tikrasis elgesys, kurį, jos teigimu, pasirinko įmonė, neturi reikšmės vertinant kartelio poveikį rinkai, nes atsižvelgti reikia tik į visą kartelio poveikį (296 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni 150 ir 152 punktai). Šiais argumentais negalima įrodyti, kad inkriminuojami veiksmai neleido atitinkamoms įmonėms pasiekti didesnę sandorio kainą nei kaina, kuri būtų pasiekta laisvos rinkos sąlygomis, nes nereikia pamiršti, jog, norint įvertinti konkretų pažeidimo poveikį rinkai, reikia atsižvelgti į konkurenciją, kuri būtų įprastai buvusi, jei pažeidimas nebūtų padarytas (šiuo klausimu žr. 2003 m. liepos 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Archer Daniels Midland ir Archer Daniels Midland Ingredients prieš Komisiją, T‑224/00, Rink. p. II‑2597, 150 ir 151 punktus).

557    Konkrečiai dėl Weichert pateiktų ekonominių vertinimų reikšmės reikia pažymėti, kad ši įmonė neginčija, jog referencinės ir tikrosios kainos yra susijusios, nes abu šie elementai visada keičiasi lygiagrečiai; to priežastis, anot jos, – tik bananų rinkai įtakos turintys sezoniniai svyravimai, tačiau ji šio fakto neįrodo, nes 2010 m. balandžio 2 d. 7 ekonominio vertinimo lentelės duomenys dėl referencinių ir „vidutinių tikrųjų Weichert kainų“ skirtumų yra šiuo atveju nepakankami. Kadangi šie pasikeitimai, įskaitant meteorologines sąlygas, vienodai daro poveikį abiem nagrinėjamoms kainoms, taip pat galima pripažinti, kad šis veiksnys yra neutralus ir pats negali paaiškinti Weichert referencinių ir tikrųjų kainų santykio.

558    Be to, išnagrinėjus 2010 m. balandžio 2 d. 1, 2 ir 7 ekonominio vertinimo lenteles matyti prieštaravimas dėl Weichert teiginio, kad „pernelyg dideli kainų skirtumai yra veikiau norma nei išimtis“ ir kad didesni referencinių ir tikrųjų kainų skirtumai atsirado tik nuo 2002 m. antrojo pusmečio, t. y. laikotarpio, nuo kurio Dole ir Weichert pradėjo koreguoti savo pradines referencines kainas paskelbus „Aldi kainą“.

559    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad įstojusi į bylą šalis neteisingai tvirtina, jog Komisija neįrodė apskritai jokio realių ir oficialių kainų ryšio ir konkrečiai jos realių ir oficialių kainų, ir kad, atvirkščiai, ji padarė teisingą išvadą dėl referencinių kainų, įskaitant jos kainas, reikšmės bananų sektoriuje, kai pažymėjo, kad jos buvo naudojamos bent kaip signalai, tendencijos arba kaip informacija rinkoms apie numatomus bananų kainų pokyčius ir buvo svarbios prekybai bananais ir gautoms kainoms.

560    Nors Komisijos išvada, kad sudarant tam tikrus sandorius realios kainos buvo tiesiogiai susijusios su referencinėmis kainomis, netaikytina Weichert atveju, nei Weichert, nei ieškovė neginčijo jos svarbos, kiek tai susiję su Dole.

561    Kaip teisingai pabrėžia Komisija, net jei įmonei referencinės kainos yra mažiau svarbios nei jos konkurentų kainos, ypač jos pagrindinių konkurentų, tai nepateisina šios įmonės dalyvavimo diskusijose, po kurių tokios referencinės kainos derinamos (ginčijamo sprendimo 127 konstatuojamoji dalis).

562    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad ieškovės ir įstojusios į bylą šalies argumentai dėl referencinių kainų reikšmės neįrodo ginčijamo sprendimo neteisėtumo ir turi būti atmesti.

 Dėl veiksmų derinimo ir Weichert elgesio rinkoje priežastinio ryšio

563    Ieškovė teigia, kad Komisijos nurodyta veiksmų derinimo ir Weichert elgesio rinkoje būtino priežastinio ryšio prezumpcija paneigiama aplinkybe, jog pagal jos pačios norams prieštaraujančią šios įmonės strategiją referencinė kaina turėjo būti nustatoma tokio paties dydžio kaip ir Dole referencinės kainos, todėl ši įmonė kiekvieną savaitę tik sekdavo Dole kainą. Kad taip buvo elgiamasi, matyti iš ginčijamo sprendimo 104 ir 203 konstatuojamųjų dalių teksto.

564    Faktas, kad, ieškovės nuomone, Weichert reguliariai kiekvieną savaitę taikė tą pačią strategiją, nors jos diskusijos su Dole vyko ne pagal tą pačią schemą, nes buvo rengiamos vieną arba du kartus per mėnesį ir tik retais atvejais buvo kalbama apie kainų nustatymo veiksnius, yra papildomas aplinkybės, jog šios diskusijos nedarė jokio poveikio Weichert elgesiui rinkoje, įrodymas.

565    Reikia priminti, kad, kaip matyti iš pačios EB 81 straipsnio 1 dalies, „suderintų veiksmų“ sąvoka, be suinteresuotųjų įmonių veiksmų suderinimo, apima elgesį rinkoje po šio suderinimo ir priežastinį šių dviejų elementų ryšį. Šiuo klausimu, nesant priešingų įrodymų, kuriuos turi pateikti suinteresuotieji ūkio subjektai, darytina prielaida, kad ir toliau rinkoje veikiančios įmonės, nustatydamos savo elgesį joje ir derindamos veiksmus, atsižvelgia į informaciją, kuria pasikeitė su konkurentais. Ypač tai taikytina tuo atveju, kai įmonės reguliariai ilgą laiką derina savo veiksmus (298 punkte minėto Sprendimo Hüls prieš Komisiją 161–163 punktai).

566    Taigi atitinkamos įmonės turi įrodyti, kad veiksmų derinimas neturėjo jokios įtakos jų elgesiui rinkoje (298 punkte minėto Sprendimo Hüls prieš Komisiją 167 punktas).

567    Ieškovė pastebi, kad Komisija aiškiai nusprendė, jog „per atitinkamą laikotarpį Dole ir Del Monte bananų ([Del Monte bananais] prekiavo Weichert) referencinės kainos buvo beveik vienodos“ (ginčijamo sprendimo 104 konstatuojamoji dalis) ir kad „[nuo] 2000 [iki] 2002 m. Weichert paprastai nustatydavo savo referencinę kainą sužinojusi Dole referencinę kainą, kurią ši nustatydavo tą patį ketvirtadienio rytą“ (ginčijamo sprendimo 203 konstatuojamoji dalis).

568    Be aplinkybės, kad iš pirmos citatos matyti, jog Dole ir Weichert veikė lygiagrečiai, o tai veikiau patvirtina, kad buvo atsižvelgiama į informaciją, kuria keitėsi konkurentai, reikia pažymėti, jog antra ginčijamo sprendimo citata negalima grįsti ieškovės teiginių, nes ji ištraukta iš sprendimo konteksto.

569    Ginčijamo sprendimo 203 konstatuojamoji dalis pateikta šio sprendimo dalyje, skirtoje pasikeitimams referencinėmis kainomis po jų nustatymo ketvirtadienio rytą, kurie yra įmonių slaptų susitarimų dalis, nes naudojamos kontroliuojant individualius sprendimus dėl kainų nustatymo, priimtus remiantis per pasitarimus dėl išankstinio kainų nustatymo pasikeista informacija, todėl jie yra ne atskiras pažeidimas, o tą patį tikslą pasiekti padedantis rezultato priežiūros mechanizmas.

570    Išdėsčiusi savo požiūrį ginčijamo sprendimo 198 konstatuojamojoje dalyje, Komisija paskesnėse konstatuojamosiose dalyse primena atitinkamų įmonių pareiškimus šiuo klausimu.

571    Ji pabrėžia, kad atsakydama į 2006 m. birželio 6 d. prašymą pateikti informacijos Weichert nurodė savo samdomų darbuotojų, kurie keitėsi referencinėmis kainomis du Dole ir Chiquita, pavardes (ginčijamo sprendimo 202 konstatuojamoji dalis).

572    Ginčijamo sprendimo 203 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„Wichert nurodo, kad šalys tarėsi ne kokiu nors iš anksto nustatytu laiku, ketvirtadienio rytą, bet paprastai bet kuriuo momentu nuo [9 val.] iki pietų. [Nuo] 2000 [iki] 2002 m. Weichert paprastai nustatydavo savo referencinę kainą po to, kai sužinodavo Dole referencinę kainą, kurią ši nustatydavo tą patį ketvirtadienio rytą. Dėl informacijos apie Dole referencines kainas per laikotarpį [nuo] 2000 [iki] 2002 m. Weichert teigia, kad gavo šią informaciją iš klientų, kitų importuotojų arba Dole samdomų darbuotojų. Atsakydama į pranešimą apie kaltinimus Weichert pažymi, kad galėjo gauti šią informaciją iš įvairių šaltinių. [Tai] neprieštarauja Komisijos išvadoms.“

573    Taigi panašu, kad ieškovės nurodyta citata yra tarp dviejų Weichert pareiškimus dėstančių sakinių ir joje daroma aiški nuoroda į išnašą, kurioje paaiškinama, kad ji atitinka Weichert atsakymą į 2007 m. vasario 5 d. prašymą pateikti informacijos.

574    Be to, pažymėjusi, kad „pagal nusistovėjusią teismų praktiką tuo atveju, kai pasitarimai yra susiję su būsima kainų nustatymo politika, laikoma, kad dalyvis būtinai turi atsižvelgti, tiesiogiai ar netiesiogiai, į gautą informaciją, kad apibrėžtų politiką, kurią jis ketina įgyvendinti rinkoje“, Komisija ginčijamo sprendimo 233 konstatuojamojoje dalyje aiškiai nurodė, jog „nė vienas gavėjas neįrodė, kad nustatydamas savo referencines kainas nebuvo atsižvelgęs į šią informaciją“. Be to, ginčijamo sprendimo 268 konstatuojamojoje dalyje ji aiškiai pažymėjo, kad nors Weichert [nepripažino], „jog nustatydama savo referencines kainas [buvo] atsižvelgusi į iš konkurentų gautą informaciją“, pagal minėtą teismų praktiką „toks pripažinimas [nėra] būtinas“.

575    Šiomis aplinkybėmis, remiantis ginčijamo sprendimo tekstu, konkrečiai kalbant, 104 ir 203 konstatuojamosiomis dalimis, negalima pagrįstai daryti išvados apie kurio nors fakto, kad Weichert kiekvieną savaitę stengėsi sužinoti Dole kainas prieš fiksuodama to paties lygio savo referencinę kainą ir kad neatsižvelgė į per inkriminuojamą keitimąsi gautą informaciją, kad apibrėžtų savaitei savo elgesį rinkoje, įrodymą.

576    Tas pats pasakytina apie ieškovės teiginį dėl Dole ir Weichert pasitarimų dažnumo ir diskusijų dėl kainų nustatymo veiksnių retumo. Iš tikrųjų, kaip nurodyta šio sprendimo 367 konstatuojamojoje dalyje, Komisija galėjo pagrįstai padaryti išvadą, visų pirma dėl dvišalių pasitarimų dėl išankstinio kainų nustatymo periodiškumo, kad egzistavo pasitarimų schema arba sistema, kurią atitinkamos įmonės galėjo naudotis pagal savo poreikius. Toks konstatavimas visiškai atitinka teismų praktiką dėl tiesioginio priežastinio atitinkamų įmonių veiksmų derinimo ir elgesio rinkoje ryšio po tokio suderinimo prezumpcijos, kuria Komisija remiasi šioje byloje.

577    Be to, ieškovė nepateikė nė vieno konkretaus ir objektyvaus įrodymo, galinčio patvirtinti Weichert tariamai „prisitaikėlišką“ elgesį.

578    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad savo argumentais, kuriais siekiama užginčyti lemiamos įtakos darymą Weichert, ieškovė teigia, jog Weichert laikėsi strategijos parduoti didelį kiekį, kad išnaudotų visas savo licencijas, todėl visada nustatydavo oficialią kainą po to, kai Dole nustatydavo savąją, ir tokio pat dydžio kaip Dole, nors pagal ieškovės strategiją buvo numatyta užtikrinti aukščiausios klasės kainą ir referencinę kainą, kuri būtų labai panaši į Chiquita kainą, ir kitos rinkos dalyvės tai žinojo.

579    Grįsdama savo teiginius ieškovė remiasi ginčijamo sprendimo 203 konstatuojamojoje dalyje nurodytais Weichert pareiškimais, išdėstytais šio sprendimo 572 punkte, taip pat Chiquita ir Dole pareiškimais, padarytais atsakant į Komisijos prašymus pateikti informacijos.

580    Chiquita tik pažymėjo, kad „per pasitarimus dėl ateinančios savaitės kainų Dole kartais rėmėsi Del Monte kainomis“, vis dėlto patikslindama, jog „Chiquita nesvarbu, kokios yra Del Monte kainos, nes šiuo metu Dole ir Del Monte kainos visada yra vienodos kiekvieną savaitę“, ir pabrėždama, kad „Dole paaiškino, jog visame sektoriuje buvo žinoma, kad Del Monte laikė Dole oficialias kainas referencinėmis savo oficialių kainų atžvilgiu“. Tačiau šių pareiškimų nepakanka norint pagrįsti ieškovės teiginius, kad Weichert kiekvieną savaitę stengėsi sužinoti Dole kainą prieš fiksuodama to paties lygio savo referencinę kainą.

581    Taigi panašu, kad ieškovė neįrodė, jog inkriminuojamas veiksmų derinimas neturėjo jokios įtakos Weichert elgesiui rinkoje, ir kad jos teiginiai dėl „susilpnėjusios“ Komisijos pozicijos, kiek tai susiję su jos atlikta keitimosi referencinėmis kainomis analize, taip pat turi būti atmesti.

582    Galiausiai svarbu pabrėžti, kad, priešingai, nei teigia ieškovė, Komisija „iš esmės“ nesirėmė šia priežastinio neteisėto veiksmų derinimo ir elgesio rinkoje ryšio prezumpcija, kad įrodytų šiuo atveju suderintų veiksmų, kuriais siekiama antikonkurencinio tikslo, buvimą, nes tokia išvada grindžiama inkriminuojamo keitimosi informacija požymių bei teisinių ir ekonominių aplinkybių, kuriomis buvo keičiamasi, vertinimu, kaip numatyta teismų praktikoje.

583    Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad Komisija teisės požiūriu pakankamai įrodė, kad Dole ir Weichert dalyvavo pasitarimuose dėl išankstinio kainų nustatymo, per kuriuos aptardavo bananų kainų nustatymo veiksnius, t. y. veiksnius, susijusius su kitos savaitės referencinėmis kainomis, arba diskutavo dėl kainų tendencijų ar atskleisdavo jas, arba teikė informaciją apie kitos savaitės referencines kainas.

584    Per pasitarimus dėl išankstinio kainų nustatymo Dole ir Weichert, kurios buvo vienos iš pagrindinių bananų tiekėjų, suderino savo referencines kainas, užuot būtų jas nustačiusios visiškai nepriklausomai. Per šias dvišales diskusijas aptariamos įmonės atskleidė savo elgesio modelį, kurio planavo laikytis, arba bent jau leido dalyvėms įvertinti būsimą konkurentų elgesį nustatant referencines kainas ir numatyti, koks bus jų siūlomas elgesio modelis. Taigi jos sumažino netikrumą dėl būsimų konkurentų sprendimų dėl referencinių kainų ir atitinkamai apribojo įmonių konkurenciją.

585    Todėl Komisija teisingai padarė išvadą, kad Dole ir Weichert pasitarimai dėl išankstinio kainų nustatymo buvo susiję su kainų fiksavimu ir nulėmė veiksmų derinimą, kuriuo buvo siekiama apriboti konkurenciją, kaip numatyta EB 81 straipsnyje.

 Dėl vieno pažeidimo

586    Ieškovė, palaikoma įstojusios į bylą šalies, nurodo, kad nusprendusi, jog yra vienas ir tęstinis pažeidimas, Komisija padarė teisės klaidą, nes ji, pirma, pripažįsta, jog Weichert nežinojo apie Dole ir Chiquita keitimąsi informacija ir negalėjo jų numatyti, antra, pabrėžia, kad Weichert atsakinga tik už pažeidimo, kurį darant ji dalyvavo, dalį, o tokia situacija yra nesuderinama su pažeidimo pripažinimu vienu ir tęstiniu pažeidimu.

587    Reikia priminti, kad Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog įmonė, dalyvavusi darant vieną ir tęstinį pažeidimą savo veiksmais, patenkančiais į susitarimo ar suderintų veiksmų, kuriais siekiama antikonkurencinio tikslo, sąvokas pagal EB 81 straipsnio 1 dalį ir kuriais buvo siekiama įgyvendinti visą pažeidimą, taip pat gali būti atsakinga už kitų įmonių darant minėtą pažeidimą atliktus veiksmus per visą dalyvavimo darant tą pažeidimą laikotarpį (296 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni 203 punktas).

588    Taigi atrodo, kad vieno pažeidimo sąvoka gali būti susijusi su teisiniu antikonkurencinių veiksmų, t. y. susitarimų, suderintų veiksmų ir įmonių asociacijų sprendimų, kvalifikavimu, taip pat su asmeniniu atsakomybės už konkurencijos normų pažeidimą pobūdžiu (šiuo klausimu žr. 2007 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo BASF ir UCB prieš Komisiją, T‑101/05 ir T‑111/05, Rink. p. II‑4949, 159 ir 160 punktus).

589    Todėl reikia patikrinti Komisijos vertinimo dėl dviejų veiksnių, t. y. faktinio atitinkamų įmonių elgesio ir jų atsakomybės dėl minėto elgesio, pagrįstumą.

 Dėl inkriminuojamo elgesio

590    Dėl objektyvaus veiksnio, susijusio su atsižvelgimu į faktinį atitinkamų įmonių elgesį, reikia pažymėti, kad EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimas gali būti padarytas ne tik atskiru veiksmu, bet ir keliais veiksmais arba tęstine veika. Tokio aiškinimo negalima paneigti aplinkybe, kad vienas ar keli tokios veiksmų grandinės elementai arba tęstinis elgesys, vertinami atskirai ir izoliuotai, galėtų būti laikomi minėtos nuostatos pažeidimu (šiuo klausimu žr. šio 296 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni 81 punktą ir 371 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 258 punktą).

591    Reikia pabrėžti, kad vieno susitarimo arba vieno pažeidimo sąvoka apima visus veiksmus, kurių ėmėsi įvairios to paties antikonkurencinio ekonominio tikslo siekiančios šalys (1991 m. spalio 24 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Rhône-Poulenc prieš Komisiją, T‑1/89, Rink. p. II‑867, 125 ir 126 punktai ir 416 punkte minėto Sprendimo Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją 3699 punktas). Aplinkybė, kad įvairiais veiksmais vykdomas „bendras planas“, nes siekiama vieno tikslo – iškreipti konkurenciją bendrojoje rinkoje, yra lemiama nustatant vieno pažeidimo buvimą (šiuo klausimu žr. 371 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 258 ir 260 punktus).

592    Šiuo atveju Komisija paaiškino, kad visi dvišaliai pasitarimai dėl išankstinio kainų nustatymo – tiek Dole ir Chiquita, tiek Dole ir Weichert – sumažino netikrumą dėl referencinių kainų nustatymo ateityje, buvo susiję su kainų fiksavimu ir jais buvo siekiama vieno ir to paties ekonominio tikslo – iškreipti normalią bananų kainų raidą Šiaurės Europoje. Ji pažymėjo, kad keitimasis referencinėmis kainomis, leidęs atitinkamoms įmonėms kontroliuoti kiekvienos iš jų priimamus sprendimus dėl kainų nustatymo, padėjo siekti vieno ir to paties ekonominio tikslo (ginčijamo sprendimo 247 konstatuojamoji dalis).

593    Komisija ne tik konstatavo vienodo antikonkurencinio tikslo siekimą; ji taip pat įrodė, kad Dole ir Chiquita bei Dole ir Weichert dvišaliai pasitarimai buvo susiję ir vienas kitą papildydavo (šiuo klausimu žr. 588 punkte minėto Sprendimo BASF ir UCB prieš Komisiją 181 punktą).

594    Pirma, Komisija pažymėjo, kad visi dvišaliai pasitarimai dėl išankstinio kainų nustatymo buvo organizuojami pagal tą pačią schemą. Jos nuomone, jų panašus turinys, aplinkybė, kad juose nuolat dalyvavo tie patys asmenys, kurių modus operandi buvo beveik tapatus, turint omenyje pasitarimų grafiką ir komunikacijos priemones, ir aplinkybė, kad jie buvo organizuojami tą patį ir ilgą laikotarpį, parodo pasitarimų mechanizmą, patvirtinantį pažeidimo vienovę (ginčijamo sprendimo 249 konstatuojamoji dalis).

595    Šiuo atveju svarbu pabrėžti konkrečias bylos aplinkybes, nes neteisėtą elgesį sudaro du dvišaliai pasikeitimai informacija, kuriuose visais atvejais dalyvavo tas pats ūkio subjektas, t. y. Dole. Teiginys, kad Dole ir Weichert pasitarimai turėtų būti laikomi atskiru pažeidimu, nesuderinamas su objektyviu Dole dalyvavimo visame kartelyje konstatavimu dėl, be kita ko, bet tikrai, jos dvišalio keitimosi informacija su Weichert.

596    Komisija taip pat nurodo, kad keitimasis informacija apie referencines kainas vyksta pagal nuoseklią schemą, panašią į dvišalių pasitarimų schemą (ginčijamo sprendimo 249 konstatuojamoji dalis); be to, neginčijama, jog ketvirtadienio rytą Weichert keitėsi referencinėmis kainomis ir su Dole, ir su Chiquita (ginčijamo sprendimo 200 ir 202 konstatuojamosios dalys).

597    Aplinkybė, kad informacija apie referencines kainas, kuria buvo keičiamasi ketvirtadienio rytą, nebuvo Komisijos laikoma atskiru EB 81 straipsnio pažeidimu, netrukdė šiai, priešingai, nei tvirtina į bylą įstojusi šalis, atsižvelgti į jas kaip į mechanizmą, palengvinusį kartelio veikimą, ir nustatyti šiuo atveju tik vieną pažeidimą.

598    Komisija taip pat pabrėžia, kad Chiquita, Dole ir Weichert buvo pagrindinės bananų tiekėjos Šiaurės Europoje. Ji nurodo, kad slapti susitarimai dėl kainų nustatymo buvo susiję su atitinkamų įmonių referencinėmis kainomis, todėl bendras antikonkurencinis elgesys buvo to paties pažeidimo dalis, ir kad būtų nenatūralu skirstyti tokį bendrą tęstinį elgesį arba veiksmų, kuriems būdingas tas pats tikslas, seriją, neatsižvelgiant ir į tai, jog kiekvieno pasitarimo dėl išankstinio kainų nustatymo tikslas buvo antikonkurencinis, į kelis atskirus pažeidimus, nors tai, ką jos darė, buvo vienas pažeidimas, kuriuo siekiama vieno ekonominio tikslo (ginčijamo sprendimo 247 ir 248 konstatuojamosios dalys).

599    Taip pat darytina išvada, kad Dole ir Chiquita dvišaliai pasitarimai dėl išankstinio kainų nustatymo objektyviai sutampa su Dole ir Weichert pasitarimais (šiuo klausimu žr. 416 punkte minėto Sprendimo Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją 3705 punktą).

600    Šiomis aplinkybėmis ginčijamo sprendimo 251 konstatuojamojoje dalyje Komisija galėjo pagrįstai nuspręsti, kad visi slapti susitarimai yra vienas ir tas pats tęstinis pažeidimas, kuriam būdingas vienas ekonominis tikslas – riboti Bendrijoje konkurenciją, kaip numatyta EB 81 straipsnyje.

601    Šios išvados nepaneigia ieškovės teiginys, kad Weichert nekonkuravo su Chiquita dėl produkto, apie kurį Weichert teikė informaciją Dole.

602    Ieškovė teigia, kad Chiquita tvirtino geltonų bananų referencines kainas, t. y. atsižvelgdama į nokinimo išlaidas, o Weichert ir Dole referencinės kainos buvo susijusios su žalių neprinokusių bananų, kurie kaip geltoni bananai tiekiami rinkai praėjus tik pusantros savaitės, vadinamosiomis „žaliomis“ kainomis. Grįsdama savo teiginius ieškovė remiasi elektroniniu laišku, kurį 2003 m. sausio 2 d. nokintojos ir platintojos Atlanta darbuotojas nusiuntė Chiquita darbuotojui. Šiame laiške teigiama:

„Nors aš žinau, kad pastarąsias dvi savaites Chiquita visada sekdavo Dole nustatytą kainą (t. y. mažino), šiuo atveju Dole rekomendacijų negalima ir nereikėtų paisyti. Iš tikrųjų Chiquita nustatyta kaina – tai geltonoji referencinė kaina, taikytina tiekimams nuo kitos savaitės pirmadienio. Dole referencinė kaina, kuri tąryt iš pradžių padidėjo 0,50 EUR, atvirkščiai, yra žalioji referencinė kaina, kuri taps geltonąja tik po dviejų savaičių, ir ne anksčiau.“

603    Šiam ieškovės argumentui negalima pritarti, nes jis grindžiamas nepatvirtinta ir klaidinga prielaida, kad žali ir geltoni bananai yra du visiškai skirtingi produktai, priklausantys dviem atskiroms rinkoms, kuriose veiklą vykdo tik, pirma, Weichert ir Dole ir, antra, Chiquita.

604    Atsižvelgusi į atitinkamų įmonių atsakymus į prašymus pateikti informacijos ir pranešimą apie kaltinimus ginčijamame sprendime Komisija aiškiai apibrėžė aptariamą sektorių ir, be kita ko, nustatė, kad nagrinėjamas produktas – tai švieži bananai (šią aplinkybę ji jau buvo nurodžiusi minėtame pranešime); taip pat patikslino, kad ginčijamas sprendimas taikomas tiek neprinokusiems (žaliems), tiek prinokusiems (geltoniems) bananams (ginčijamo sprendimo 4 konstatuojamoji dalis).

605    Komisija pažymėjo, kad bananai, kurie buvo vežami žali, į uostus patekdavo taip pat žali ir turėjo būti nokinami, kad juos būtų galima vartoti. Bananai buvo arba tiesiogiai tiekiami pirkėjams (žali bananai), arba paliekami nokinti ir tiekiami maždaug po savaitės (geltoni bananai), o tai reiškia, jog nokinimą galėjo organizuoti pirkėjas arba vykdyti importuotojas, arba tai buvo daroma jo vardu. Importuotojų klientai paprastai buvo bananų nokintojai arba mažmeninės prekybos tinklai (ginčijamo sprendimo 34 konstatuojamoji dalis). Komisijos teigimu, Chiquita, Dole ir Weichert nustatydavo savo prekių ženklų referencines kainas kiekvieną savaitę, paprastai ketvirtadienį ryte, ir skelbdavo jas klientams (ginčijamo sprendimo 34 ir 104 konstatuojamosios dalys). Sąvoka „referencinė kaina“ paprastai reiškė žalių bananų referencinę kainą (žaliasis pasiūlymas). Geltonų bananų referencinę kainą (geltonasis pasiūlymas) paprastai sudarydavo žalių bananų pasiūlymas ir nokinimo sąnaudos (ginčijamo sprendimo 104 konstatuojamoji dalis), o žalių bananų referencinė kaina lėmė geltonų bananų referencines kainas (ginčijamo sprendimo 287 konstatuojamoji dalis).

606    Reikia konstatuoti, kad šioje instancijoje ieškovė ir įstojusi į bylą šalis nepateikė nė vieno įrodymo, galinčio paneigti Komisijos išvadas dėl tokio bananų rinkos veikimo.

607    Pirma, nepateikdama jokių įrodymų ieškovė tik tvirtina, kad Weichert prekiavo vien žaliais bananais. Jos argumentai yra iš esmės prieštaringi, nes ji teigia, kad Chiquita tarėsi su Dole ir dalijosi informacija dėl geltonų bananų, tačiau tvirtina, kad Dole, kaip ir Weichert, buvo nustačiusi tik žalių bananų referencines kainas.

608    Nustatyta, kad Dole per savo dukterinę bendrovę Vokietijoje prekiavo žaliais bananais su Vokietijos mažmenininkais, kurie patys turėjo galimybę nokinti, ir Europos nokintojais (ginčijamo sprendimo 12 konstatuojamoji dalis).

609    Per administracinę procedūrą aprašydama savo veiklą Chiquita pareiškė, kad „Europoje vaisiai platinami arba didmenininkams / nokintojams, kaip antai Atlanta (Vokietija), arba tiesiogiai mažmeniniams prekybininkams (kurie nokina patys)“, o tai atitinka žalių bananų pardavimus (įmonės pareiškimas Nr. 13, I 3 priedas).

610    Tačiau iš Dole ir Chiquita pareiškimų dėl jų referencinių kainų reikšmės, patvirtintų dokumentiniais įrodymais, taip pat jų parodymų dėl pasikeitimų informacija turinio (žr. ginčijamo sprendimo 104, 140–143 konstatuojamąsias dalis) matyti, jog dvi įmonės, puikiai suprasdamos viena kitą, aptardavo Šiaurės Europos regionui skirtų žalių bananų kainas.

611    Ginčijamo sprendimo 107 konstatuojamojoje dalyje nurodytas 2001 m. balandžio 30 d. Chiquita vidinis elektroninis laiškas patvirtina, kad ši įmonė prekiavo žaliais bananais. Šiame elektroniniame laiške nurodyta:

„Įrodyta, kad [Dole, Del Monte ir Tuca] pasiekus 36,00 DEM kainą, jų klientai (mažmeniniai prekybininkai) prieštaraus, nes esant tokiai pasiūlai kaina vartotojui turi viršyti 3,00 DEM/kg ribą. Nėra jokių abejonių, jog šis „reiškinys“ tam tikrą laiką turės mums įtakos. [Tai] reikštų, kad mūsų didžiausia kaina bus 40,00 DEM (žalioji kaina).“

612    Be to, ieškovė nei dublike, nei per posėdį nepateikė nė vieno prieštaravimo dėl Komisijos pastabos, jog iš Chiquita vidinių ataskaitų dėl kainų, esančių tyrimo medžiagoje, su kuria Del Monte turėjo galimybę susipažinti, matyti, jog pažeidimo laikotarpiu Chiquita referencinė kaina buvo žalioji.

613    Iš bylos medžiagos matyti, kad žalių bananų referencinė kaina lemia geltonų bananų referencinę kainą.

614    Atsiliepime į ieškinį Komisija primena Weichert pareiškimus atsakant į 2006 m. vasario 10 d. prašymą pateikti informacijos; juose ši įmonė paaiškina, jog „geltonų bananų kaina [buvo] nustatoma pagal vidutinę žaliąją kainą pridėjus antkainį už nokinimą, o kartais ir už transportavimą“.

615    Del Monte per administracinę procedūrą taip pat pripažino geltonųjų ir žaliųjų kainų ryšį. Pavyzdžiui, ji paaiškino, kad praktiškai geltonų bananų kaina buvo nustatoma pagal „Aldi kainą“, t. y. žaliąją kainą, prie kurios buvo pridedamas antkainis už nokinimą, sandėliavimą ir transportavimą; jo dydis pastaraisiais metais nesikeitė ir sudarė 3,07 EUR. Del Monte nurodė:

„Parduodami geltonus bananus kitiems klientams, nokintojai individualiai derasi dėl šio dydžio, remdamiesi žaliąja kaina, padidėjusia dėl nokinimo, sandėliavimo ir transportavimo išlaidų. Standartinė Aldi kaina šiuo atveju yra orientyras.“

616    Del Monte per posėdį ne tik aiškiai suformulavo savo kaltinimą dėl geltonosios referencinės kainos sandaros, bet taip pat patvirtino, kad apskaičiuodamas iš mažmeninio prekybininko prašomą kainą nokintojas atsižvelgia, be kita ko, į kainą, kurią jis sumokėjo įsigydamas žalius bananus, todėl egzistuoja tam tikras konkrečią savaitę parduotų žalių bananų ir tų pačių bananų, kuriuos kitas ūkio subjektas po savaitės perparduoda kaip geltonus, ryšys.

617    Trečia, ieškovė, konkrečiau nepaaiškindama, tvirtina, kad Weichert ir Dole parduodami žali bananai buvo tiekiami rinkai „kaip geltoni bananai“, kuriuos parduoda Chiquita, „praėjus tik pusantros savaitės“.

618    Nepakanka pateikti vien 2003 m. sausio 2 d. elektroninį laišką tam, kad būtų padaryta išvada apie nuolatinį, pirma, Dole ir Weichert ir, antra, Chiquita bananų prekybos proceso neatitikimą laiko atžvilgiu, apie kurį ieškovė teigia savo rašytiniuose dokumentuose ir kuris lemia šių įmonių veiklos desinchronizaciją.

619    Kaip ginčijamo sprendimo 33 konstatuojamojoje dalyje pabrėžė Komisija, o kitos šalys neprieštaravo, minėtame elektroniniame laiške išdėstyta situacija neišvengiamai patenka į vieną produktų, šviežių bananų, rinkos laiko schemą, kuri organizuota savaitiniais ciklais.

620    Chiquita (įmonės pareiškimas Nr. 13, I 3 priedas) pateikia prekybos bananais chronologiją, kuri atitinka trijų savaičių ciklą, apimantį referencinių kainų nustatymą ir jų paskelbimą klientams pirmos savaitės ketvirtadienį, laivų atvykimą į Europos uostus, bananų iškrovimą ir jų transportavimą į nokinimo centrus antros savaitės pradžioje arba kartais pirmos savaitės pabaigoje, ir geltonų bananų paskirstymą mažmeniniams prekybininkams trečios savaitės pradžioje arba kartais antros savaitės pabaigoje.

621    Šis grafikas atitinka ginčijamo sprendimo 34 konstatuojamojoje dalyje Komisijos padarytą išvadą, kad bananai buvo arba tiekiami tiesiogiai pirkėjams, kiek tai susiję su žaliais bananais, arba pristatomi nokinti, paskui, praėjus maždaug savaitei, buvo tiekiami kaip geltoni bananai; tokia formuluotė apibendrina paskirstymo procesą ir pabrėžia aplinkybę, kad nebuvo galima lengvai sumažinti visų bananų nokinimo trukmės.

622    Ši išvada apie nokinimo proceso vientisumą pašalina bet kokią visiškos Dole ir Weichert veiklos desinchronizacijos Chiquita veiklos atžvilgiu galimybę.

623    Atsakydama į pranešimą apie kaltinimus Del Monte pareiškė, kad ideali šio proceso trukmė yra 5–6 dienos ir gali būti pailginta ne daugiau kaip iki 8 dienų. Ji pridūrė, kad nokinimo procesas nėra „pakankamai lankstus, kad būtų galima vaisius, kuriuos numatyta parduoti kaip geltonus bananus B savaitę, parduoti A arba C savaitę“ (priedas A 5). Atsakydama į prašymą pateikti informacijos Weichert nurodė, kad, turint omenyje aplinkybę, jog bananai ypač greitai genda, ir tai, kad naujos bananų siuntos atvykdavo kiekvieną savaitę, importuotojai privalėjo greitai parduoti bananus iki jiems pasiekiant Europą (I 6 priedas).

624    Šiuos samprotavimus dėl prekybos bananais laiko schemos ir nokinimo proceso reikia nagrinėti kartu su įvairiais bananų platinimo būdais, kuriuos Komisija nurodė ginčijamo sprendimo 34 konstatuojamojoje dalyje; ten ji paminėjo, kad bananai galėjo būti nokinami paties importuotojo arba jo vardu, taip pat tai, kad nokinimą galėjo organizuoti pirkėjas.

625    Šiomis aplinkybėmis importuotojo rėmimasis geltonąja arba žaliąja kaina priklauso nuo to, kaip organizuota prekyba bananais: jeigu jis parduos žalius bananus nokintojams arba mažmeniniams prekybininkams, kurie patys rūpinasi vaisių nokinimu, jis praneš apie žaliąją referencinę kainą; jeigu jis pats organizuos nokinimą pasitelkęs nepriklausomą nokintoją arba tai darys naudodamasis savo dukterinių ar joms prilyginamų bendrovių patalpose, paskui parduos prinokusius bananus mažmeniniams prekybininkams, jis pasinaudos geltonąja referencine kaina.

626    2003 m. sausio 2 d. elektroninis laiškas yra susijęs su situacija, kai Chiquita prekiauja vaisiais organizuodama nokinimą per nokintoją ir platintoją Atlanta, apie kurio priklausomybės ryšius galima spręsti remiantis šio elektroninio laiško turiniu.

627    Elektroninio laiško autorius praneša apie padidėjusią Atlanta platinamų Chiquita prekės ženklo geltonų bananų referencinę kainą, nustatytą ir paskelbtą antros savaitės ketvirtadienį, kiek tai susiję su nokinamais vaisiais, kurie antros savaitės pirmadienį buvo atgabenti žali, o trečios savaitės pradžioje turėjo būti patiekti jau geltoni; to priežastis – didesnės Dole žalių bananų referencinės kainos; ši dar transportuojamų vaisių, kurie turėjo būti atgabenti žali trečios savaitės pirmadienį ir patiekti jau geltoni po dviejų savaičių, t. y. ketvirtos savaitės pradžioje, kaina buvo nustatyta ir paskelbta tą patį antros savaitės ketvirtadienį.

628    Išdėstytą situaciją reikia vertinti ne atskirai, o atsižvelgiant į nuolat veikiančią rinką, kuriai būdingas žalių bananų atgabenimas į Šiaurės Europos uostus kiekvienos savaitės pradžioje, bananų tiekimas į nokinimo centrus maždaug tam pačiam savaitės trukmės laikotarpiui ir Dole, Del Monte ir Chiquita prekių ženklų geltonų bananų tiekimas į rinką. Tiek prekių ženklų Dole ir Del Monte, tiek prekių ženklo Chiquita bananai iš pradžių buvo žali, paskui nokinami, kad pasidarytų geltoni ir atsidurtų tuose pačiuose prekybos centrų ar kitų mažmenininkų skyriuose ir ištisus metus būtų siūlomi galutiniams vartotojams, ir visa tai pagal tą pačią schemą laiko atžvilgiu.

629    Taigi, Atlanta samdomo darbuotojo elektroniniame laiške paminėti Chiquita geltoni bananai – tai žalių bananų, atgabentų į Šiaurės Europos uostus antros savaitės pabaigoje, kurių žalioji kaina buvo nustatyta pirmos savaitės ketvirtadienį, siuntos dalis. Tuo pačiu laiku buvo atgabenti Dole bananai ir nustatyta jų referencinė kaina.

630    Visi šie bananai turėjo būti patiekti į rinką ir suvartoti per tam tikrą laikotarpį, t. y. daugmaž per savaitę nuo jų iškrovimo ir pristatymo į nokinimo centrus, pagal pasirinktą būdą, t. y. trečios savaitės pradžioje.

631    Šią išvadą reikia susieti su kita Atlanta samdomo darbuotojo pastaba.

632    2003 m. sausio 2 d. elektroniniame laiške minėtas samdomas darbuotojas kritikuoja jau paskelbtos klientams geltonosios referencinės kainos didinimą. Jis pabrėžia, kad šis sprendimas yra komercinė klaida, nes „kainų skirtumas rinkoje padidėjo“ ir „kitą savaitę bus sunkiau rasti ir išlaikyti Chiquita klientus“.

633    Šis pareiškimas patvirtina ne tik klausimo dėl įvairių prekių ženklų bananų kainų svarbą, bet taip pat konkuruojančio geltonų bananų pasiūlymo buvimą trečią savaitę. Tačiau Dole ir Del Monte prekių ženklų bananai, kurie buvo atgabenti į uostus antros savaitės pradžioje ir prinokę išplatinti nokintojų, nepriklausomų bendrovių arba šių įmonių dukterinių bendrovių, buvo patiekti į mažmeninę rinką tuo pačiu metu.

634    Prie šių su įvykių eiga susijusių samprotavimų, kurie paaiškėja išanalizavus ieškovės nurodytą dokumentą, reikia pridurti ir priminti, kad pirmą konkrečios savaitės prekybos atgabentais bananais etapą sudarydavo visų importuotojų žaliosios kainos nustatymas tą pačią dieną, ketvirtadienį, kuri kartu buvo žalių bananų pasiūlymas nokintojams ir platintojams arba mažmeniniams prekybininkams, besiverčiantiems vaisių nokinimu, taip pat mažmeninių prekybininkų klientams paskelbtos geltonosios kainos pagrindas.

635    Galiausiai galima pažymėti, kad aptariamas elektroninis laiškas taip pat patvirtina, jog Chiquita vykdo įvairią veiklą ir yra pateikusi žaliąjį pasiūlymą. Be to, Atlanta samdomas darbuotojas paaiškina, kad kaltinimai, kurie pateikiami Dole referencinės kainos didinimo atveju, nebūtų nurodyti kainos mažinimo atveju. Jis pažymi, kad kainos mažinimas visada galioja ne tik „kitai žaliajai savaitei“, bet ir nokinimo kamerose esantiems vaisiams.

636    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad ieškovės argumentus, jog Weichert nekonkuravo su Chiquita (tokiu atveju inkriminuojamo elgesio negalima pripažinti vienu pažeidimu), reikia atmesti.

 Dėl subjektyvumo

637    Dėl įmonių atsakomybės reikia priminti, kad tuo atveju, kai EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimą sudaro keli veiksmai arba tęstinis elgesys, kuriais vykdomas „bendras planas“, nes siekiama vieno tikslo – iškreipti konkurenciją bendrojoje rinkoje, Komisija, atsižvelgdama į atitinkamos įmonės vaidmenį darant visą pažeidimą, turi teisę nustatyti atsakomybę už tokius veiksmus (371 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 258 punktas), net jei nustatyta, kad atitinkama įmonė tiesiogiai dalyvavo tik vienoje ar keliose pažeidimo sudedamosiose dalyse (588 punkte minėto Sprendimo BASF ir UCB prieš Komisiją 161 punktas).

638    Vieno ir tęstinio pažeidimo buvimas nebūtinai reiškia, kad vienoje ar keliose pažeidimo sudedamosiose dalyse dalyvavusi įmonė gali būti pripažinta atsakinga už visą pažeidimą.

639    Dėl kiekvienos dalyvavusios įmonės veiksmų subjektyvumo įrodymo reikia pažymėti, kad Komisija turi įrodyti, jog ši įmonė ketino savo elgesiu prisidėti prie bendrų visų dalyvių siektų tikslų ir žinojo apie tikrąjį kitų įmonių siekiant tų pačių tikslų planuotą ar praktiškai įgyvendintą elgesį arba galėjo protingai jį numatyti ir buvo pasirengusi prisiimti riziką (296 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni 87 punktas ir 371 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 291 punktas).

640    Šiuo atveju reikia konstatuoti, kad ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje įmonės, kurioms jis skirtas, įskaitant Weichert, kaltinamos tuo, jog įvairiais laikotarpiais dalyvavo derinant veiksmus, t. y. derino bananų referencines kainas Austrijoje, Belgijoje, Danijoje, Suomijoje, Vokietijoje, Liuksemburge, Nyderlanduose ir Švedijoje.

641    Kadangi šią formuluotę galima suprasti taip, kad Komisija norėjo pripažinti kiekvieną darant pažeidimą dalyvavusią įmonę atsakinga už visą pažeidimą, už visas jo sudedamąsias dalis, tokio aiškinimo nepatvirtina ginčijamo sprendimo motyvai.

642    Ginčijamo sprendimo 252–257 konstatuojamosiose dalyse Komisija išnagrinėjo atsakomybės už vieną ir tęstinį pažeidimą priskyrimo Chiquita ir Weichert klausimą, atsižvelgdama į tai, kad Dole keitėsi su jomis informacija.

643    Komisija pažymi, kad nors Chiquita žinojo apie Dole ir Weichert slaptus susitarimus arba bent galėjo juos numatyti, buvo pasirengusi prisiimti riziką ir žinojo arba galėjo protingai numatyti elgesį, kiek tai susiję su visu karteliu ir jo bendru tikslu, ji neturėjo pakankamai duomenų, kad galėtų daryti išvadą, jog Weichert žinojo apie Chiquita ir Dole pasitarimus dėl išankstinio kainų nustatymo, arba įrodyti, kad Weichert galėjo protingai numatyti jų buvimą (ginčijamo sprendimo 253–255 konstatuojamosios dalys).

644    Baigdama savo analizę Komisija padarė tokią išvadą (ginčijamo sprendimo 258 konstatuojamoji dalis):

„Komisija mano, kad visi šio sprendimo 4 skyriuje išdėstyti slapti susitarimai yra vienas ir tęstinis pažeidimas, kuriuo siekta apriboti konkurenciją Bendrijoje, kaip numatyta EB 81 straipsnyje. Chiquita ir Dole bus pripažintos atsakingos už visą vieną ir tęstinį pažeidimą, o Weichert, atsižvelgus į Komisijos turimus duomenis, bus pripažinta atsakinga tik dėl pažeidimo dalies, kurioje ji dalyvavo, t. y. dėl pažeidimo dalies, susijusios su slaptais susitarimais su Dole.“

645    Reikia priminti, kad rezoliucinė akto dalis yra neatsiejama nuo jo motyvų, todėl ją aiškinant prireikus turi būti atsižvelgta į jo priėmimo motyvus (1997 m. gegužės 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo TWD prieš Komisiją, C‑355/95 P, Rink. I‑2549, 21 punktas).

646    Kaip per posėdį pažymėjo Komisija, atsižvelgiant į aiškų ginčijamo sprendimo 258 konstatuojamosios dalies turinį, ginčijamas sprendimas turi būti aiškinamas taip, kad Weichert, kitaip nei Dole ir Chiquita, jame pripažįstama atsakinga ne už visą pažeidimą.

647    Šiomis aplinkybėmis ir, priešingai, nei tvirtina ieškovė ir įstojusi į bylą šalis, Komisija nesuklydo, kai taikė teismų praktikoje išaiškintą vieno pažeidimo sąvoką.

648    Šiuo klausimu reikia taip pat priminti, kad aplinkybė, jog įmonė nedalyvavo, kaip įmonė, kurią nagrinėjamu atveju sudaro Weichert ir Del Monte, visose kartelio sudedamosiose dalyse arba kad jos vaidmuo atliekant tuos veiksmus buvo nereikšmingas, neturi reikšmės nustatant jos įvykdytą pažeidimo. Į tokią aplinkybę reikia atsižvelgti tik vertinant pažeidimo sunkumą ir prireikus nustatant baudos dydį (371 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 86 ir 292 punktai).

649    Reikia pažymėti, kad įvertinusi lengvinančias aplinkybes Komisija 10 % sumažino Weichert skirtos baudos bazinį dydį dėl to, kad ši įmonė nežinojo apie Chiquita ir Dole pasitarimus dėl išankstinio kainų nustatymo arba negalėjo protingai jų numatyti (ginčijamo sprendimo 476 konstatuojamoji dalis).

650    Remiantis tuo, darytina išvada, kad šio sprendimo 586 punkte nurodytą kaltinimą reikia atmesti.

651    Šiomis aplinkybėmis darytina išvada, kad Komisija negali būti kaltinama dėl jokio EB 81 straipsnio ir EB 253 straipsnio pažeidimo.

2.     Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su teisės į gynybą pažeidimu

 Dėl įrodymų nepateikimo

652    Ieškovė nurodo, kad Komisija atsisakė pateikti jai kitų įmonių atsakymus į pranešimą apie kaltinimus ir kad dėl šio atsisakymo suteikti galimybę susipažinti su svarbiais įrodymais ji negalėjo tinkamai apsiginti nuo Komisijos išvadų, kad, pirma, ji darė lemiamą įtaką Weichert ir, antra, kad Weichert pažeidė EB 81 straipsnį.

653    Įrodyta, kad 2007 m. liepos 30 d. suteikus atitinkamoms įmonėms galimybę susipažinti su bylos medžiaga, 2008 m. birželio 27 d. ieškovė pateikė prašymą leisti susipažinti su įvairiais dokumentais, visų pirma su „kitų šalių atsakymais į pranešimą apie kaltinimus“; jis buvo atmestas 2008 m. liepos 17 d. raštu. Bylą nagrinėjančiam pareigūnui 2008 m. rugpjūčio 21 d. išsiųstame laiške ieškovė pakartojo savo prašymą; šis buvo atmestas 2008 m. rugsėjo 5 d. Paskui 2008 m. rugsėjo 26 d. ieškovė paragino tą pareigūną persvarstyti savo sprendimą, bet 2008 m. spalio 6 d. jos prašymas buvo dar kartą atmestas.

 Dėl teisės susipažinti netekimo praleidus terminą

654    Komisija teigia, kad ieškovės pateiktas prašymas leisti susipažinti buvo nepakankamai tikslus, nes jame nebuvo konkrečiai kalbama nei apie Dole atsakymą dėl tariamai „kaltę paneigiančių“ įrodymų, nei apie Weichert atsakymą, ir kad pagal Bendrojo Teismo praktiką, nepateikus tokio prašymo per administracinę procedūrą, netenkama atitinkamos teisės vėliau pateiktame ieškinyje dėl panaikinimo.

655    Visų pirma reikia priminti, kad tik administracinio ginčo stadijos pradžioje pranešimu apie kaltinimus suinteresuotoji įmonė informuojama apie visus esminius įrodymus, kuriais per šią procedūros stadiją remiasi Komisija, ir kad ši įmonė turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, kad galėtų veiksmingai pasinaudoti teise į gynybą. Todėl kitų kartelyje tariamai dalyvavusių įmonių atsakymai į pranešimą apie kaltinimus iš principo nėra bylos medžiagos dokumentas, su kuriuo šalys galėtų susipažinti (291 punkte minėto Sprendimo Hoechst prieš Komisiją 163 punktas).

656    Tačiau Komisijos pranešimo dėl teisės susipažinti su Komisijos dokumentais bylose pagal [EB] 81 ir 82 straipsnius, EEE sutarties 53, 54 ir 57 straipsnius bei Tarybos reglamentą (EB) Nr. 139/2004 taisyklių (OL C 325, 2005, p. 7) 8 dalyje nustatyta, kad „Komisijos bylą“ konkurencijos byloje sudaro visi dokumentai, kuriuos Komisijos Konkurencijos generalinis direktoratas yra gavęs, parengęs ar sukaupęs tyrimo metu.

657    Iš teismų praktikos matyti, kad per EB 81 arba 82 straipsnio pažeidimo nustatymo procedūrą Komisija neprivalo savo iniciatyva pateikti dokumentų, kurie neįeina į tyrimo bylą ir kurių ji neketina panaudoti prieš šalis, su kuriomis susijęs galutinis sprendimas. Darytina išvada, kad ieškovė, per administracinę procedūrą sužinojusi, kad Komisija turi dokumentų, galbūt naudingų jos gynybai, privalo institucijai pateikti aiškų prašymą leisti su jais susipažinti. Jei šalis to nepadaro per administracinę procedūrą, ji netenka teisės to daryti bet kokiame ieškinyje, kuris tikriausiai bus pareikštas dėl galutinio sprendimo panaikinimo (416 punkte minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją 383 punktas ir 2003 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Atlantic Container Line ir kt. prieš Komisiją, T‑191/98, T‑212/98–T‑214/98, Rink. p. II‑3275, 340 punktas).

658    Šioje byloje neginčijama, kad per administracinę procedūrą, konkrečiau – 2008 m. birželio 27 d., ieškovė aiškiai paprašė leisti susipažinti su „kitų šalių atsakymais į pranešimą apie kaltinimus“, t. y. su dokumentais, kurių nebuvo tyrimo byloje ir kurie stricto sensu apima Dole ir Weichert atsakymus, taip pat su 2008 m. vasario 28 d. Weichert papildant savo atsakymą pateiktais dokumentais.

659    Kadangi prašymo leisti susipažinti su dokumentais nebuvo tyrimo medžiagoje, todėl jų nebuvo atitinkamoms įmonėms skirtame detaliajame apibendrintame sąraše, darytina išvada, kad ieškovės prašymas buvo pakankamai aiškus (šiuo klausimu žr. 1999 m. gegužės 19 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo BASF prieš Komisiją, T‑175/95, Rink. p. II‑1581, 49–51 punktus), nes reikia pažymėti, jog pageidaujami dokumentai buvo aiškiai identifikuoti arba identifikuotini.

660    Reikia pridurti, kad 2008 m. birželio 27 d. rašte ieškovė priminė šio sprendimo 656 punkte nurodyto pranešimo 27 dalies nuostatas, pagal kurias šaliai bus suteikta teisė susipažinti su dokumentais, gautais vėlesniuose administracinės procedūros etapuose, jau įteikus pranešimą apie kaltinimus, jeigu tokie dokumentai gali būti laikytini naujais „kaltę patvirtinančiais arba paneigiančiais“ įrodymais, susijusiais su kaltinimais tai šaliai, įvardytais Komisijos pranešime apie kaltinimus.

661    Šiomis aplinkybėmis negalima remtis prieš ieškovę teisės susipažinti netekimu dėl to, kad per administracinę procedūrą nebuvo imtasi veiksmų.

 Dėl kaltę patvirtinančių įrodymų nepateikimo

662    Dėl tariamai kaltę patvirtinančių įrodymų, kurių nebuvo tyrimo byloje, nepateikimo visų pirma reikia priminti, kad teisės į gynybą paisymas yra vienas iš pagrindinių Sąjungos teisės principų ir jo būtina visada laikytis, visų pirma per visas procedūras, per kurias gali būti skiriamos sankcijos, net jei tai būtų administracinė procedūra. Pagal šią teisę reikalaujama, kad atitinkamoms įmonėms ir įmonių asociacijoms būtų suteikta galimybė jau per administracinę procedūrą pareikšti savo nuomonę dėl Komisijos nurodomų faktų, kaltinimų ir aplinkybių teisingumo bei reikšmingumo (1979 m. vasario 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Hoffmann-La Roche, 85/76, Rink. p. 461, 11 punktas ir 1992 m. kovo 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Shell prieš Komisiją, T‑11/89, Rink. p. II‑757, 39 punktas).

663    Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatyta:

„Komisija, prieš priimdama sprendimus, kaip numatyta 7, 8, 23 straipsniuose ir 24 straipsnio 2 dalyje, suteikia įmonėms ar įmonių asociacijoms, esančioms Komisijos nagrinėjamos bylos subjektu, galimybę būti išklausytoms klausimais, dėl kurių Komisija buvo pareiškusi prieštaravimus [kaltinimus]. Komisija grindžia savo sprendimus tik tais prieštaravimais, dėl kurių suinteresuotos šalys galėjo pareikšti pastabų. Pareiškėjai turi būti įtraukti į bylos nagrinėjimą.“

664    Reikia turėti omenyje, kad jei norėdama įrodyti pažeidimą per EB 81 straipsnio 1 dalies taikymo procedūrą Komisija ketina pasiremti atsakymo į pranešimą apie kaltinimus ištrauka arba prie tokio atsakymo pridėtu dokumentu, kitoms įmonėms, šios procedūros dalyvėms, turi būti sudaryta galimybė pareikšti nuomonę dėl tokio įrodymo. Tokiomis aplinkybėmis aptariama ištrauka yra kaltę patvirtinantis įrodymas įvairių darant pažeidimą tariamai dalyvavusių įmonių atžvilgiu (416 punkte minėto Sprendimo Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją 386 punktas ir 56 punkte minėto Sprendimo Avebe prieš Komisiją 50 punktas ir juose nurodyta teismų praktika). Šie principai taikomi ir tuomet, kai Komisija remiasi atsakymo į pranešimą apie kaltinimus ištrauka, siekdama apkaltinti įmonę pažeidimu (56 punkte minėto Sprendimo Avebe prieš Komisiją 51 punktas).

665    Iš tiesų dokumentą galima laikyti kaltę patvirtinančiu įrodymu tik tada, kai Komisija jį panaudoja, kad pagrįstų išvadą, jog įmonė padarė pažeidimą. Norint įrodyti teisės į gynybą pažeidimą, atitinkamai įmonei nepakanka įrodyti, kad ji per administracinę procedūrą negalėjo pareikšti savo nuomonės dėl konkrečioje ginčijamo sprendimo dalyje panaudoto dokumento. Ji privalo įrodyti, kad Komisija panaudojo šį dokumentą ginčijamame sprendime kaip pažeidimo, kurį darant ta įmonė dalyvavo, įrodymą (2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Dresdner Bank ir kt. prieš Komisiją, T‑44/02 OP, T‑54/02 OP, T‑56/02 OP, T‑60/02 OP ir T‑61/02 OP, Rink. p. II‑3567, 158 punktas).

666    Kadangi nagrinėjamoms įmonėms per administracinę procedūrą nepateikti dokumentai nėra leistini įrodymai, jų nebūtų galima laikyti įrodymais, jei paaiškėtų, kad Komisija ginčijamame sprendime rėmėsi dokumentais, kurių nėra tyrimo byloje ir kurie nebuvo pateikti ieškovėms (416 punkte minėto Sprendimo Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją 382 punktas).

667    Jei yra kitų dokumentinių įrodymų, apie kuriuos atitinkamos įmonės žinojo per administracinę procedūrą ir kurie konkrečiai patvirtina Komisijos išvadas, aplinkybė, kad atitinkamam asmeniui nepateiktas apkaltinamasis dokumentas yra neleistinas įrodymas, nepaneigia ginčijamame sprendime pateiktų kaltinimų pagrįstumo (371 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 72 punktas).

668    Todėl atitinkama įmonė turi įrodyti, kad Komisijos sprendime nustatytas rezultatas būtų buvęs kitoks, jei dokumentas, kuris jai nebuvo pateiktas ir kuriuo Komisija rėmėsi konstatuodama pažeidimą šios įmonės atžvilgiu, nebūtų laikomas kaltę patvirtinančiu įrodymu (371 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 73 punktas).

669    Šiuo atveju, pirma, ieškovė tvirtina, kad ginčijamo sprendimo 90, 98, 396, 412 ir 422 konstatuojamosiose dalyse Komisija atsižvelgė į Weichert pareiškimus, padarytus atsakant į pranešimą apie kaltinimą, kuriuo jai priskiriama atsakomybė už pažeidimą.

670    Reikia konstatuoti, kad ieškovė tik išvardijo ginčijamo sprendimo konstatuojamąsias dalis, kuriose paminėtas Weichert atsakymas į pranešimą apie kaltinimus, ir iš dalies pakartojo jų turinį. Tačiau tokių argumentų nepakanka, kad būtų įvykdyta ieškovei tenkanti pareiga įrodyti, jog Komisijos galutiniame sprendime gautas rezultatas būtų buvęs kitoks, jei ginčijami dokumentai nebūtų laikomi kaltę patvirtinančiais įrodymais (šiuo atveju žr. 2008 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Knauf Gips prieš Komisiją, T‑52/03, neskelbiamo Rinkinyje, 49 punktą, patvirtintą šiuo klausimu 104 punkte minėto 2010 m. liepos 1 d. Sprendimo Knauf Gips prieš Komisiją 14 punktu).

671    Kad ir kaip būtų, išnagrinėjus ginčijamo sprendimo 90, 98, 396, 412 ir 422 konstatuojamąsias dalis negalima daryti išvados, kad Weichert atsakymas į pranešimą apie kaltinimus gali būti pripažintas kaltę patvirtinančiu įrodymu.

672    Ginčijamo sprendimo 90 konstatuojamoji dalis yra sprendimo dalyje, kurioje aprašomas kartelio organizavimas, kalbant konkrečiau, Dole ir Weichert pasitarimų dažnumo klausimas. Joje nurodyta, kad „atsakydama į pranešimą apie kaltinimus Weichert pažymėjo, jog skambino Dole vidutiniškai ne dažniau kaip vieną ar du kartus per mėnesį, kol pati buvo Del Monte grupės dalis“. Be aplinkybės, kad šis Weichert pareiškimas yra susijęs su pačiu pažeidimu, o ne su jo priskyrimu ieškovei, nustatyta, kad Komisija nesirėmė šiuo pareiškimu, o manė, jog pasitarimų dažnumas buvo 20 arba 25 savaitės per metus (žr. ginčijamo sprendimo 91 konstatuojamąją dalį), kaip Weichert iš pradžių buvo nurodžiusi savo atsakyme į prašymą pateikti informacijos, esančiame toje Komisijos bylos dalyje, su kuria ieškovė galėjo susipažinti (žr. ginčijamo sprendimo 106 išnašą).

673    Ginčijamo sprendimo 98 konstatuojamojoje dalyje, susijusioje su kartelio trukme, paminėta, kad „atsakydama į pranešimą apie kaltinimus Weichert tvirtina, jog turėjo galimybę pasikeisti su Dole nuomonėmis dėl „galimų oficialių kainų pokyčių“ tik kai priklausė Del Monte grupei (2000–2002 m.)“; šiuo pareiškimu siekiama ne priskirti pažeidimą ieškovei, o patikslinti vieną iš kartelio epizodų. Iš ginčijamo sprendimo 98 konstatuojamosios dalies matyti, kad šis paaiškinimas patvirtina pareiškimus, Weichert pateiktus atsakant į prašymą pateikti informacijos, su kuriais ieškovė turėjo galimybę susipažinti ir kuriuose pasakyta, kad su Dole buvo pradėta bendrauti 2000 m. ir visiškai nustota 2002 m. gruodžio mėn., kai į pensiją išėjo Dole samdomas darbuotojas.

674    Reikia pažymėti, kad nors Komisija ginčijamame sprendime pakeitė savo vertinimą dėl pažeidimo laikotarpio trukmės, palyginti su pranešimu apie kaltinimus, kuriame buvo kalbama apie laikotarpį nuo 2000 iki 2005 m., t. y. sutrumpino šį laikotarpį, vis dėlto visas galiausiai nustatytas laikotarpis, būtent nuo 2000 iki 2002 m., patenka į nurodytąjį pranešime apie kaltinimus.

675    Ginčijamo sprendimo 396, 412 ir 422 konstatuojamosios dalys yra sprendimo dalyje, skirtoje atitinkamiems įmonių argumentams, dėstomiems atsakant į pranešimą apie kaltinimus, pateikti ir paneigti.

676    Ieškovė nurodo, kad ginčijamo sprendimo 396 konstatuojamojoje dalyje pažymėta, jog, „Weichert nuomone, pranešime apie kaltinimus Komisija galėjo pagrįstai atsižvelgti į faktą, kad per laikotarpį [nuo] 2000 [iki] 2002 m. Del Monte darė lemiamą įtaką Weichert“.

677    Be to, kaip teisingai atsiliepime į ieškinį pažymi Komisija, o ieškovė tam labai neprieštarauja, nuoroda į Weichert atsakymą į pranešimą apie kaltinimus tik patvirtina šios įmonės per administracinę procedūrą padarytus pareiškimus apie ieškovės jai daromą įtaką, kaip antai išdėstytus Komisijos tyrimo byloje, su kuria ieškovė turėjo galimybę susipažinti, ir suformuluotus per Weichert apklausą dalyvaujant ieškovei. Taigi Weichert pareiškė, kad buvo „priklausoma“ nuo ieškovės tiekimų ir „turėjo vykdyti“ šios įmonės „reikalavimus“ (žr. ginčijamo sprendimo 422 konstatuojamąją dalį).

678    Tas pats pasakytina apie nuorodas į Weichert atsakymą į pranešimą apie kaltinimus, kuris pateiktas ginčijamo sprendimo 412 ir 422 konstatuojamosiose dalyse, atitinkamai susijusiose su Weichert veiksmais rengiant ieškovės prašymu jai skirtas ataskaitas, kuriuos Weichert jau išdėstė per administracinę procedūrą taip, kaip nurodyta ginčijamo sprendimo 392 konstatuojamojoje dalyje, ir su aplinkybe, kad ieškovė buvo vienintelė Weichert tiekėja, kaip pažymėta ginčijamo sprendimo 383 konstatuojamojoje dalyje, remiantis Weichert ir pačios ieškovės pareiškimais, padarytais atsakant į prašymą pateikti informacijos.

679    Komisija taip pat pastebi, kad Weichert atstovas per klausymą, kuriame dalyvavo ieškovė, tvirtino, jog „Del Monte buvo sudariusi su Weichert išimtinio pardavimo ir pirkimo sutartį: Del Monte buvo išimtinė Weichert tiekėja ir Weichert turėjo vykdyti jos reikalavimus“ (žr. ginčijamo sprendimo 447 išnašą).

680    Galiausiai iš ginčijamo sprendimo 422 konstatuojamosios dalies aiškiai matyti, kad, turint omenyje ieškovės ir Weichert pareiškimų prieštaringumą, darydama savo išvadas Komisija iš esmės rėmėsi laikotarpio, kuriuo klostėsi faktinės aplinkybės, dokumentiniais įrodymais.

681    Ieškovė ne tik daro nuorodą į minėtas ginčijamo sprendimo konstatuojamąsias dalis, bet ir tvirtina, kad „panašu“, jog visai ginčijamame sprendime pateiktai Komisijos analizei, įskaitant atitinkamų Vokietijos komercinės teisės nuostatų analizę, įtaką darė Weichert argumentai, dėl kurių ji neturėjo galimybės būti išklausyta ar apsiginti.

682    Vien šiuo bendrojo pobūdžio ir hipotetiniu teiginiu iš tikrųjų negali būti įrodytas teisės į gynybą pažeidimas – jis turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į konkrečias kiekvienos bylos aplinkybes (657 punkte minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo Atlantic Container Line ir kt. prieš Komisiją 354 punktas ir 2008 m. liepos 8 d. Bendrojo Teismo sprendimo BPB prieš Komisiją, T‑53/03, Rink. p. II‑1333, 33 punktas). Be to, ginčijamo sprendimo 387, 399–410 konstatuojamosiose dalyse diskutuojant dėl ieškovės lemiamos įtakos Weichert elgesiui buvimo, turint omenyje pastarosios teisinę formą ir HGB nuostatas, nedaroma jokios nuorodos į Weichert atsakymą į pranešimą apie kaltinimus, o remiamasi Komisijos tarnybų atlikta teisine analize.

683    Trečia, dėl konkrečių šios bylos aplinkybių ieškovė teigia, kad Komisija visai neatsižvelgė į ypatingą jos padėtį vykstant administracinei procedūrai, t. y. kad tuo mentu ji buvo bendrovė, kuriai priskirta atsakomybė už įmonės, su kuria ji dar prieš tyrimo pradžią buvo nutraukusi visus santykius, veiksmus.

684    Ši aplinkybė neturi įtakos ieškovės teisių į gynybą paisymui. Iš tikrųjų reikia priminti, kad pagal bendrą bet kokiai įmonei tenkančią atsargumo pareigą ieškovė, net pardavusi savo turėtą Weichert dalį, turėjo pasirūpinti, kad jos registruose ir archyvuose būtų išsaugota informacija apie visas su jos veikla susijusias aplinkybes, siekiant, be kita ko, turėti būtinų įrodymų, jei būtų pradėtos teisminės ar administracinės procedūros (2003 m. gruodžio 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Nederlandse Federatieve Vereniging voor de Groothandel op Elektrotechnisch Gebied ir Technische Unie prieš Komisiją, T‑5/00 ir T‑6/00, Rink. p. II‑5761, 87 punktas ir 291 punkte minėto Sprendimo Hoechst prieš Komisiją 170 ir 171 punktai).

685    Taip pat neturi reikšmės ieškovės teiginys, kad Komisija visiškai neatsižvelgia į ypatingą padėtį, kurioje ji atsidūrė dėl Weichert ieškinio dėl panaikinimo nepriimtinumo ir aplinkybės, jog Weichert negali pateikti Bendrajam Teismui jos elgesio įrodymų. Šia pasibaigus administracinei procedūrai susidariusia padėtimi negalima tinkamai pagrįsti kaltinimo dėl teisės į gynybą pažeidimo, kurį per minėtą procedūrą tariamai padarė Komisija.

686    Galiausiai reikia pabrėžti, kad, ieškovės teigimu, ji neturėjo galimybės pateikti pastabų dėl Weichert argumentų, kuriais buvo siekiama perkelti jai atsakomybę už pažeidimą, nors ieškinyje ji teigia, jog nuo pat Komisijos tyrimo pradžios „Weichert siekė pasidalyti atsakomybės našta“ ir jos atsakymo į pranešimą apie kaltinimus 34–58 puslapiuose neigiama bet kokia atsakomybė dėl Weichert elgesio.

 Dėl kaltę paneigiančių dokumentų nepateikimo

687    Pirmiausia reikia pažymėti, kad ieškovė negali remtis 371 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją (126 punktas) argumentu, kad atitinkamos įmonės gynybai naudingus dokumentus negali nustatyti vien Komisija. Šio argumento, kuris susijęs su Komisijos bylos dokumentais, negalima taikyti kitų suinteresuotų įmonių atsakymams į Komisijos pateiktus kaltinimus. Reikia priminti, kad Komisija neprivalo savo iniciatyva suteikti galimybės susipažinti su dokumentais, kurių nėra jos tyrimo byloje ir kurių ji neketina panaudoti prieš suinteresuotąsias šalis galutiniame sprendime.

688    Kiek tai susiję su kaltę paneigiančio dokumento neperdavimu, remiantis nusistovėjusia teismo praktika galima teigti, kad suinteresuota įmonė turi įrodyti, kad jo neatskleidimas galėjo turėti įtakos procedūros eigai ir Komisijos sprendimo turiniui šios įmonės nenaudai. Taigi įmonei pakanka įrodyti, kad galėjo šiuos nekaltumą įrodančius dokumentus panaudoti gynybai taip, kad jeigu būtų jais rėmusis per administracinę procedūrą, būtų nurodžiusi aplinkybes, kurios nesutampa su Komisijos tame etape padarytomis išvadomis, todėl bent jau dėl jai inkriminuojamo elgesio trukmės ir sunkumo būtų padariusi kokią nors įtaką Komisijos sprendime pateiktiems vertinimams ir galiausiai baudos dydžiui. Šiomis sąlygomis galimybė, kad neatskleistas dokumentas galėjo turėti įtakos procedūros eigai ir Komisijos sprendimo turiniui, gali būti įrodyta tik atlikus išankstinį tam tikrų įrodinėjimo priemonių vertinimą, kuris parodytų, kad neatskleisti dokumentai šiems įrodymams galėjo turėti reikšmės ir į ją buvo būtina atsižvelgti (žr. 371 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 74–76 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką).

689    Tokiu atveju iš ieškovų, kurie pateikė ieškinio pagrindą dėl jų teisės į gynybą pažeidimo, negali būti reikalaujama, kad jie savo ieškinyje išdėstytų išsamius argumentus ir detalizuotų įrodymų visetą siekdami įrodyti, jog administracinė procedūra būtų galėjusi baigtis kitaip, jeigu jie būtų susipažinę su tam tikrais duomenimis, kurie iš tikrųjų niekada jiems nebuvo pateikti. Toks požiūris iš tikrųjų reikštų reikalauti probatio diabolica (416 punkte minėto Sprendimo Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją 161 punktas).

690    Vis dėlto ieškovas turi pirmas nurodyti, kuo nepateikti dokumentai naudingi jo gynybai (416 punkte minėto Sprendimo Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją 409, 415 ir 421 punktai).

691    Šioje byloje ieškovė teigia: kadangi jai nebuvo pateikti atitinkami dokumentai, ji negalėjo tinkamai gintis dėl Komisijos išvadų, kad Weichert pažeidė EB 81 straipsnį. Ji tvirtina: kadangi Komisija daro išvadą, jog Weichert dalyvavo darant pažeidimą tik dėl jos kontaktų su Dole, dokumentas, kuriame pirmiausia gali būti kaltę paneigiančių įrodymų, yra Dole atsakymas į pranešimą apie kaltinimus, o ginčijamame sprendime yra nemažai nuorodų į tokius įrodymus, su kuriais ji neturėjo galimybės susipažinti. Pavyzdžiui, ji pabrėžia, kad Komisija daro nuorodą į Dole atsakyme į pranešimą apie kaltinimus esančius įrodymus dėl pasitarimų su Weichert dažnumo (ginčijamo sprendimo 88 konstatuojamoji dalis), referencinių kainų pobūdžio ir aplinkybės, kad jos neturėjo jokio ryšio su tikrosiomis kainomis (ginčijamo sprendimo 116 konstatuojamoji dalis).

692    Ieškovė Bendrojo Teismo prašo imtis reikiamų proceso organizavimo priemonių, kad Komisija pateiktų Dole ir Weichert atsakymus į pranešimą apie kaltinimus bei 2008 m. vasario 28 d. Weichert pateiktus dokumentus, kad ji galėtų juos išnagrinėti ir pateikti Bendrajam Teismui papildomų pastabų, reikalingų siekiant pagrįsti sprendimo panaikinimo pagrindą, susijusį su teisės į gynybą pažeidimu.

693    Atsakydama Komisija bendrai teigia, kad kai Weichert pateikė atsakymą į pranešimą apie kaltinimus, kuriame neigia patį pažeidimo buvimą ir savo dalyvavimą, ji turėjo visą ieškovės prašomą informaciją ir kad, atsižvelgiant į tai, jog Weichert argumentai buvo įtikinamai paneigti, būtent ieškovė turi paaiškinti priežastis, dėl kurių institucija būtų turėjusi padaryti kitokią išvadą, jeigu tam, kad suformuluotų panašius argumentus, ieškovė būtų turėjusi galimybę susipažinti su nagrinėjamais dokumentais.

694    Šis Komisijos pareiškimas grindžiamas nebaigta analize, nes Weichert atsakymas nėra vienintelis dokumentas, kurį nurodo ieškovė savo teiginiui dėl teisės į gynybą pažeidimo pagrįsti, o Dole atsakymas net laikomas dokumentu, kuriame pirmiausia gali būti kaltę paneigiančių įrodymų. Tačiau kai Weichert pateikė savo atsakymą į pranešimą apie kaltinimus, ji neturėjo Dole atsakymo į šį pranešimą, todėl nedisponavo visa ieškovės prašoma informacija, priešingai, nei teigia Komisija. Taigi Komisijos argumentai pagrįsti klaidinga prielaida ir juos galima tik atmesti.

695    Konkrečiai dėl pasitarimų su Weichert dažnumo ir dėl referencinių kainų pobūdžio bei vaidmens Komisija tvirtina, kad Dole atsakyme į pranešimą apie kaltinimus negali būti kaltę paneigiančių įrodymų, atsižvelgiant į jos jau turėtus įrodymus ir į tikslias išvadas, kuriomis ji grindė pažeidimo konstatavimą. Šiuo klausimu ji pateikia nuorodą į ginčijamo sprendimo 88 konstatuojamąją dalį.

696    Ginčijamo sprendimo 88 konstatuojamojoje dalyje minimas Dole atsakymas į pranešimą apie kaltinimus; jame ji pakoregavo savo vertinimus dėl dvišalių pasitarimų su Weichert dažnumo ir nurodė, kad ginčijamas keitimasis informacija vyko ne „beveik kiekvieną savaitę“, kaip minėta anksčiau, o „kartą per dvi savaites“.

697    Komisija iš tiesų atsižvelgė į šią Dole pateiktą korekciją ir galiausiai aptariamų dvišalių pasitarimų klausimu pasirėmė 20–25 savaičių per metus dažnumu, kuris dera su Dole ir Weichert pareiškimais (ginčijamo sprendimo 91 konstatuojamoji dalis). Be to, ginčijamame sprendime ji pasirėmė konstatavimu, kad Dole ir Weichert pasitarimai buvo pakankamai nuoseklūs, kad būtų galima nuspręsti, jog jie sudarė pasitarimų schemą (ginčijamo sprendimo 91 konstatuojamoji dalis).

698    Dėl referencinių kainų pobūdžio ir reikšmės ginčijamo sprendimo 116 konstatuojamojoje dalyje pabrėžiama Dole pozicija, kad referencinės kainos neturėjo jokios reikšmės realioms rinkoje gaunamoms kainoms, todėl jos negalėjo būti nereguliariai derinamos.

699    Tačiau konstatuotina, pirma, kad šiuos argumentus pateikia ir ieškovė savo atsakyme į pranešimą apie kaltinimus (ginčijamo sprendimo 120 konstatuojamoji dalis); antra, kad Komisija ginčijamo sprendimo 102–128 konstatuojamosiose dalyse kaip tik atmetė Dole bei ieškovės argumentus, be kita ko, pasirėmusi tiesioginiais dokumentiniais įrodymais, esančiais tyrimo byloje. Paprasčiausia aplinkybė, kad Dole iš esmės pateikė tuos pačius argumentus kaip ir ieškovė, kiek tai susiję su tariamu referencinių kainų bananų rinkoje nereikšmingumu, į kurį Komisija jau yra atsižvelgusi savo sprendime, negali būti laikoma kaltę paneigiančiu įrodymu (šiuo klausimu žr. 2006 m. gruodžio 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Jungbunzlauer prieš Komisiją, T‑43/02, Rink. p. II‑3435, 353–355 punktus).

700    Tai reiškia, kad ieškovė nepateikė jokio įrodymo dėl Dole atsakymo į pranešimą apie kaltinimus naudos savo gynybai.

701    Reikia konstatuoti, kad ieškovė nepateikė jokių pastabų dėl Weichert atsakymo į pranešimą apie kaltinimus, kiek tai susiję su teisės į gynybą pažeidimu dėl kaltę paneigiančių įrodymų nepateikimo.

702    Tokiomis aplinkybėmis pažymėtina, kad net jeigu ieškovė būtų galėjusi pasiremti šiais dokumentais per administracinę procedūrą, tai nebūtų pakeitę Komisijos vertinimų (šiuo klausimu žr. 104 punkte minėto 2010 m. liepos 1 d. Sprendimo Knauf Gips prieš Komisiją 25 punktą), ir ieškinio pagrindas dėl gynybos teisės pažeidimo turi būti atmestas.

703    Kadangi ieškovė nepateikė nė vieno įrodymo, patvirtinančio nagrinėjamų dokumentų naudą jos gynybai, taip pat reikia atmesti jos prašymą, susijusį su tuo, kad per teisminę procedūrą būtų nurodyta juos atskleisti (šiuo klausimu žr. 416 punkte minėto Sprendimo Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją 415 punktą).

 Dėl tariamų pranešimo apie kaltinimus ir ginčijamo sprendimo neatitikimų

704    Ieškovė teigia, kad pranešime apie kaltinimus Komisija skyrė tris skirtingus keitimosi informacija tipus ir kad pagrindinis Komisijos pranešime apie kaltinimus dėstomas teiginys buvo ne tai, jog tam tikri iš aprašytų pasitarimų, atskirai paėmus, prieštaravo EB 81 straipsniui, o tai, jog tie kontaktai, bendrai paėmus, buvo pasiekę tokį intensyvumą, kad prilygo kainų nustatymui. Anot ieškovės, Komisija atsisakė šio teiginio ginčijamame sprendime ir jame išdėstyta pozicija turi mažai bendro su pranešimu apie kaltinimus.

705    Ieškovė tvirtina neturėjusi galimybės išdėstyti savo požiūrio į šią naują Komisijos poziciją, o tai yra teisės į gynybą pažeidimas. Be to, jos manymu, Komisijos tvirtinimas, kad ji tik sumažino pažeidimo apimtį, nesuderinamas su jos tyrimo, susijusio su trimis iš šešių įmonių, kurioms buvo išsiųstas pranešimas apie kaltinimus, nutraukimu, o ši aplinkybė patvirtina, kad tarp minėtame pranešime išdėstytos ir ginčijamame sprendime panaudotos teorijos egzistuoja ir kokybinis, ne tik kiekybinis skirtumas.

706    Reikia priminti, kad pagal teismo praktiką galutinis Komisijos sprendimas nebūtinai turi būti tiksli pranešimo apie kaltinimus kopija (1980 m. spalio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo van Landewyck ir kt. prieš Komisiją, 209/78–215/78 ir 218/78, Rink. p. 3125, 68 punktas). Komisijai turi būti suteikta galimybė savo sprendime atsižvelgti į suinteresuotųjų įmonių atsakymus į pranešimą apie kaltinimus. Šiuo atžvilgiu ji turi galėti ne tik priimti arba atmesti atitinkamų įmonių argumentus, bet ir pati išnagrinėti jų nurodytas faktines aplinkybes arba tam, kad atsisakytų kaltinimų, kurie pasirodė nepagrįsti, arba tam, kad pataisytų ar papildytų – tiek faktinių aplinkybių, tiek teisės atžvilgiu – savo argumentus, pagrindžiančius pareikštus kaltinimus (1970 m. liepos 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo ACF Chemiefarma prieš Komisiją, 41/69, Rink. p. 661, 92 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. 151 punkte minėto Sprendimo Suiker Unie ir kt. prieš Komisiją, 437 ir 438 punktus). Be to, teisė į gynybą gali būti laikoma pažeista tik jei galutiniu sprendimu suinteresuotosios įmonės apkaltinamos pranešime apie kaltinimus neminimais pažeidimais arba jeigu jame remiamasi kitokiomis faktinėmis aplinkybėmis (minėto Sprendimo ACF Chemiefarma prieš Komisiją 94 punktas ir 1994 m. vasario 23 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo CB ir Europay prieš Komisiją, T‑39/92 ir T‑40/92, Rink. p. II‑49, 49–52 punktai).

707    Taip nėra tuo atveju, jei, kaip šioje byloje, nurodyti pranešimo apie kaltinimus ir galutinio sprendimo skirtumai nėra susiję su veiksmais, kitais nei tie, dėl kurių atitinkamos įmonės jau pateikė paaiškinimus, todėl nėra susiję su naujais kaltinimais (šiuo klausimu žr. 2002 m. spalio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją, C‑238/99 P, C‑244/99 P, C‑245/99 P, C‑247/99 P, C‑250/99 P – C‑252/99 P ir C‑254/99 P, Rink. p. I‑8375, 103 punktą).

708    Neginčijama, kad pranešime apie kaltinimus buvo kalbama apie tris neteisėtus veiksmus, t. y. apie:

–        keitimąsi informacija apie Šiaurės Europą pasiekiančių bananų siuntų apimtis,

–        dvišalius pasitarimus, susijusius su bananų rinkos sąlygomis, kainų tendencijomis ir (arba) referencinių kainų nurodymu, prieš jas nustatant,

–        keitimąsi referencinėmis bananų kainomis.

709    Pranešimo apie kaltinimus 429 dalyje Komisija padarė vienareikšmę išvadą, kad „kiekviena dvišalių susitarimų grupė“ ir visi šie susitarimai kartu sudarė pažeidimą turint tikslą apriboti konkurenciją Bendrijoje ir EEE, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį.

710    Ši išvada padaryta kiekvieną inkriminuojamą veiksmą atskirai išnagrinėjus būtent pranešimo apie kaltinimus 404 ir 412–416 dalyse, kur Komisija paminėjo „visus dvišalius pasitarimus dėl situacijos bananų rinkoje, kainų tendencijas ir (arba) informaciją apie referencines kainas prieš jų įtvirtinimą, o tai galiausiai prilygsta kainų nustatymui“, ir pripažino, kad „šie slapti susitarimai turėjo antikonkurencinį tikslą“.

711    Ginčijamame sprendime išnagrinėjusi atsakymus į pranešimą apie kaltinimus ir nagrinėjamų įmonių pareiškimus, pateiktus per jų išklausymą, Komisija galiausiai atsisakė, viena vertus, savo kaltinimų dėl keitimosi informacija apie apimtis ir apie referencines kainas, kaip atskirų pažeidimų, inkriminuodama vien suderintus veiksmus, susijusius su vadinamaisiais pasitarimais dėl išankstinio kainų nustatymo, ir, kita vertus, kaltinimų, pareikštų Fyffes, Van Parys ir Del Monte kaip bananų tiekėjams.

712    Šis konstatavimas paprasčiausiai parodo skirtumą tarp pranešimo apie kaltinimus ir ginčijamo sprendimo adresatų, iš kurio ieškovė negali daryti išvados apie naują kaltinimą, dėl kurio ji neturėjo galimybės išdėstyti savo požiūrio.

713    Šiomis aplinkybėmis ieškovė negali veiksmingai remtis teisės į gynybą pažeidimu.

714    Galiausiai, kiek argumentai dėl neatitikimų tarp pranešimo apie kaltinimus ir ginčijamo sprendimo gali būti suprasti ir kaip pagrindžiantys paties pažeidimo buvimo ginčijimą, nes jais pabrėžiamas Komisijos metodo „absurdiškumas“, iš pirma išdėstytų samprotavimų matyti, tie argumentai taip pat turi būti atmesti.

 Dėl įstojusios į bylą šalies argumentų

715    Įstojusi į bylą šalis nurodo, kad palaiko ieškovę šiai pateikiant ieškinio pagrindą dėl teisės į gynybą pažeidimo, nes juo įrodoma, kad atlikdama tyrimą ir tariamai nustačiusi EB 81 straipsnio pažeidimą Komisija pažeidė esminius procedūrinius reikalavimus.

716    Įstojusi į bylą šalis kaltina Komisiją, kad nesurašė tyrimui svarbių liudytojų apklausų protokolų, kuriuos būtų galima atskleisti, ir pavedė Chiquita pasirūpinti dėl pokalbių su šiais esminiais liudytojais organizavimo ir jų pareiškimų protokolų parengimo.

717    Teisingumo Teismo statuto 40 straipsnio ketvirtoje pastraipoje nustatyta, kad prašyme įstoti į bylą nurodomi paaiškinimai gali būti pateikiami tik vienos iš šalių reikalavimams paremti. Procedūros reglamento 116 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad įstojimo į bylą paaiškinime, inter alia, nurodomi įstojusios į bylą šalies reikalavimai, kuriais visiškai arba iš dalies palaikomi vienos iš šalių reikalavimai arba jiems prieštaraujama, bei pagrindai ir argumentai, kuriais remiasi įstojusi į bylą šalis.

718    Šios nuostatos įstojusiai į bylą šaliai suteikia teisę savarankiškai nurodyti ne tik argumentus, bet ir pagrindus, jeigu jais palaikomi vienos iš pagrindinių šalių reikalavimai ir iš esmės jie nesiskiria nuo reikalavimų, kuriais pagrįstas ieškovo ir atsakovo ginčas, dėl ko galėtų būti pakeistas bylos dalykas (žr. 312 punkte minėto Sprendimo Regione autonoma della Sardegna prieš Komisiją 152 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

719    Taigi Bendrasis Teismas, norėdamas nuspręsti dėl įstojusios į bylą šalies nurodytų pagrindų ir argumentų priimtinumo, turi patikrinti, ar jie susiję su bylos dalyku, kaip jis buvo apibrėžtas pagrindinių šalių.

720    Nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad įstojusios į bylą šalies pateiktas kaltinimas susijęs su administracinės procedūros tyrimo stadija, dėl kurios ieškovė savo rašytiniuose dokumentuose nepateikia nė vienos pastabos, nes su teisės į gynybą pažeidimu susijęs ieškinio pagrindas grindžiamas, pirma, dokumentų nepateikimu po to, kai atitinkamos įmonės turėjo galimybę susipažinti su byla, ir, antra, tariamu prieštaravimu tarp pranešimo apie kaltinimus ir ginčijamo sprendimo.

721    Taigi panašu, kad įstojusios į bylą šalies pareikštas kaltinimas visiškai nesusijęs su argumentais, išdėstytais grindžiant ieškinio pagrindą, ieškovės suformuluotą nagrinėjant šį ieškinį, todėl juo keičiamas bylos tarp ieškovės ir atsakovės dalykas. Taigi, kaip teigia Komisija, jis turi būti atmestas kaip nepriimtinas.

722    Papildomai reikia pasakyti, kad net jeigu būtų daroma prielaida, jog šis kaltinimas galėtų būti pripažintas priimtinu, jis vis tiek būtų atmestinas.

723    Pirmiausia neginčijama, kad Komisijos tyrimo byloje, su kuria galėjo susipažinti Del Monte ir Weichert, yra visi Chiquita pareiškimai, padaryti pagrindžiant jos prašymą sumažinti baudą arba atleisti nuo jos, remiantis pranešimo dėl bendradarbiavimo 11 punkto a papunkčiu, kuriuo, be kita ko, pasirėmė Komisija EB 81 straipsnio pažeidimui nustatyti.

724    Taip pat reikia priminti, kad nėra jokios bendros Komisijos pareigos parengti pokalbių, kuriuos konkurencijos taisyklių taikymo procedūroje ji turėjo su kitomis šalimis per su jomis surengtus susitikimus, protokolų. Vis dėlto, jei Komisija ketina savo sprendime panaudoti kitos šalies pateiktą kaltę patvirtinantį žodinį įrodymą, ji turi suteikti atitinkamai įmonei galimybę su juo susipažinti, kad ši galėtų veiksmingai pareikšti nuomonę dėl išvadų, kurias Komisija padarė remdamasi šiuo įrodymu. Prireikus tam ji privalo paruošti rašytinį dokumentą, skirtą prijungti prie jos bylos (2005 m. spalio 25 d. Sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją, T‑38/02, Rink. p. II‑4407, 66 ir 67 punktai).

725    Tačiau reikia konstatuoti, kad įstojusios į bylą šalies argumentai, atsižvelgiant į šią teismo praktiką, neveiksmingi. Iš tiesų Weichert tik teigia, kad dėl to, jog nėra protokolų, ji, kaip ir Del Monte, neturėjo galimybės susipažinti su potencialiais kaltę paneigiančiais įrodymais, ir tai ji patvirtino per teismo posėdį.

726    Šiomis aplinkybėmis, darytina išvada, kad Komisijos negalima kaltinti jokiu teisės į gynybą pažeidimu.

727    Iš to kas, kas išdėstyta, matyti, kad ieškovės prašymai panaikinti ginčijamą sprendimą turi būti atmesti.

 Dėl prašymų sumažinti baudos dydį

728    Ieškovė, palaikoma įstojusios į bylą šalies, pateikė du ieškinio pagrindus, susijusius su akivaizdžia Komisijos vertinimo klaida nustatant baudos dydį ir su Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio bei Weichert teisėtų lūkesčių pažeidimu.

729    Iš ieškovės ir įstojusios į bylą šalies rašytinių dokumentų matyti, kad jos pateikia įvairius prieštaravimus dėl Komisijos analizės, susijusios su pažeidimo sunkumu, pridėtine suma, lengvinančiomis aplinkybėmis, atsižvelgimu į Weichert bendradarbiavimą, ir konkretų kaltinimą dėl to, kad Komisija pažeidė vienodo požiūrio principą.

1.     Pirminės pastabos

730    Neginčijama, kad nustatydama Del Monte ir Weichert skirtos baudos dydį, Komisija taikė gaires (ginčijamo sprendimo 446 konstatuojamoji dalis), kuriose apibrėžtas dviem etapais taikomas apskaičiavimo metodas (gairių 9 punktas).

731    Gairėse numatyta, kad pirmajame apskaičiavimo etape Komisija nustato bazinį baudos dydį kiekvienai iš nagrinėjamų įmonių ar įmonių asociacijų, ir šiuo klausimu jose įtvirtintos tokios nuostatos:

„12. Bazinis baudos dydis bus nustatomas atsižvelgiant į pardavimo vertę ir taikant šį metodą.

<...>

13. Siekdama nustatyti bazinį skirtinos baudos dydį, Komisija remsis tiesiogiai ar netiesiogiai su pažeidimu susijusių įmonės prekių ar paslaugų pardavimo verte atitinkamame geografiniame EEE teritorijos sektoriuje. Paprastai Komisija remsis pilnų paskutinių įmonės dalyvavimo pažeidime metų pardavimo rezultatais.

<...>

19. Bazinis baudos dydis priklausys nuo pardavimų vertės dalies, apskaičiuotos remiantis pažeidimo sunkumu, padaugintu iš pažeidimo metų skaičiaus.

20. Pažeidimo sunkumas bus nustatomas atskirai kiekvienu konkrečiu pažeidimo atveju, atsižvelgiant į visas su juo susijusias aplinkybes.

21. Paprastai nustatyta pardavimo vertės dalis, į kurią bus atsižvelgiama, sieks daugiausiai 30 %.

22. Siekdama nustatyti, ar pardavimo vertės dalis, į kurią turi būti atsižvelgiama tam tikru atveju, turėtų būti mažesnė, ar didesnė, Komisija atsižvelgs į keletą veiksnių, pavyzdžiui, pažeidimo pobūdį, visų susijusių šalių bendrą rinkos dalį, pažeidimo geografinį plotą, pažeidimo įgyvendinimą (arba neįgyvendinimą).

23. Horizontalūs kainų nustatymo, rinkos pasidalijimo ir gamybos ribojimo susitarimai, kurie paprastai būna slapti, dėl savo pobūdžio laikomi vienu iš didžiausių konkurencijos apribojimų. Laikantis konkurencijos politikos, už juos turėtų būti griežtai baudžiama. Taigi pardavimo vertės dalis, į kurią bus atsižvelgiama tokių pažeidimų atveju, paprastai bus didelė.

24. Siekiant visiškai atsižvelgti į kiekvienos įmonės dalyvavimo pažeidime [darant pažeidimą] trukmę, pagal pardavimo vertę nustatyta suma (žr. 20–23 punktus) bus padauginta iš dalyvavimo pažeidime [darant pažeidimą] metų skaičiaus. Trumpesnis nei šešių mėnesių laikotarpis bus laikomas puse metų; ilgesnis už šešis mėnesius, bet trumpesnis už metus laikotarpis bus laikomas metais.

25. Be to, nepriklausomai nuo įmonės dalyvavimo pažeidime trukmės, Komisija prie bazinio baudos dydžio pridės sumą, lygią 15–25 % pardavimo vertės, nustatytos, kaip aprašyta pirmiau, A skirsnyje, siekdama atgrasyti įmones net nuo horizontalių kainų nustatymo, rinkos pasidalijimo ir gamybos ribojimo susitarimų. Komisija taip pat gali taikyti tokią pridėtinę sumą kitų pažeidimų atveju. Nustatydama pardavimo vertės dalį, į kurią reikia atsižvelgti konkrečiu atveju, Komisija įvertins keletą veiksnių, ypač tuos, kurie buvo minėti 22 punkte.

<...>“

732    Gairėse numatyta, kad antrajame apskaičiavimo etape Komisija, remdamasi bendru vertinimu pagal visas svarbias aplinkybes, galės pakoreguoti bazinį dydį jį didindama arba mažindama (gairių 11 ir 27 punktai).

733    Kalbant apie šias aplinkybes, gairių 29 punkte nustatyta:

„Bazinis baudos dydis gali būti sumažintas, kai Komisija nustato, jog esama švelninančių aplinkybių, pavyzdžiui:

–        kai susijusi įmonė pateikia įrodymų, kad nutraukė pažeidimą iškart po pirmojo Komisijos įsikišimo. Ši nuostata nebus taikoma slaptiems susitarimams ar veiksmams (ypač karteliniams);

–        kai susijusi įmonė pateikia įrodymų, kad pažeidimas buvo padarytas dėl neatsargumo;

–        kai susijusi įmonė pateikia įrodymų, kad jos dalyvavimas pažeidime [darant pažeidimą] buvo tikrai menkas, ir įrodo, kad per laikotarpį, per kurį ji buvo prisijungusi prie neteisėtų susitarimų, ji iš esmės tų susitarimų nevykdė, rinkoje veikdama pagal konkurencijos principus. Nebus laikoma švelninančia aplinkybe tai, kad įmonė dalyvavo pažeidime [darant pažeidimą] trumpiau negu kitos, kadangi į šią aplinkybę atsižvelgiama nustatant bazinį baudos dydį;

–        kai susijusi įmonė veiksmingai bendradarbiauja su Komisija kitose nei pranešimo apie atleidimą nuo baudų taikymo srityse ir plačiau, nei reikalauja jos teisiniai įsipareigojimai bendradarbiauti;

–        kai antikonkurencinis elgesys buvo leidžiamas ar skatinamas valdžios institucijų arba teisės aktų.“

2.     Ginčijamas sprendimas

734    Reikia priminti, kad Komisija patikslino, jog bazinį baudos dydį sudarys nuo 0 iki 30 % suma nuo atitinkamo įmonės pardavimo, atsižvelgiant į pažeidimo sunkumo laipsnį, padaugintą iš įmonės dalyvavimo darant pažeidimą metų skaičiaus, ir pridėtinė suma nuo 15 iki 25 % pardavimo vertės, neatsižvelgiant į trukmę (ginčijamo sprendimo 448 konstatuojamoji dalis).

735    Ginčijamame sprendime Weichert pasiekto šviežių bananų pardavimo vertė 2002 m. įvertinta 82 571 574 EUR (451 ir 453 konstatuojamosios dalys).

736    Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 454–460 konstatuojamųjų dalių, remdamasi gairių 20 ir 22 punktais Komisija, siekdama nustatyti pardavimo vertės dalį pagal pažeidimo sunkumą, patikrino ir atsižvelgė į įvairius veiksnius, susijusius su pažeidimo pobūdžiu, subendrinta visų atitinkamų įmonių rinkos dalimi, geografiniu pažeidimo plotu ir pažeidimo įgyvendinimu.

737    Komisija pabrėžė, kad atitinkamos įmonės dalyvavo darant vieną ir tęstinį pažeidimą derindamos veiksmus, kuriais jos koordinavo savo referencines bananų kainas Šiaurės Europoje ir kurie dėl to siejasi su kainų nustatymu, o su kainomis susiję veiksmai pagal savo pobūdį yra vieni sunkiausių konkurencijos apribojimų, nes jie iškraipo konkurenciją dėl pagrindinio konkurencijos parametro (ginčijamo sprendimo 455 konstatuojamoji dalis).

738    Komisija taip pat atsižvelgė į bendrą įmonių, kurių atžvilgiu buvo įrodytas pažeidimas, rinkos dalį, įvertintą apie 40–45 % (ginčijamo sprendimo 457 konstatuojamoji dalis), ir į geografinį pažeidimo plotą, kuris apėmė Austriją, Belgiją, Daniją, Suomiją, Vokietiją, Liuksemburgą, Nyderlandus ir Švediją (ginčijamo sprendimo 458 konstatuojamoji dalis).

739    Remdamasi šiais duomenimis bei faktinio pažeidimo įgyvendinimo konstatavimu, Komisija pritaikė vienodą pagal pažeidimo sunkumą nustatytą pardavimo vertės dalį, t. y. 15 %, kiekvienai ginčijamo sprendimo adresatei (ginčijamo sprendimo 460 konstatuojamoji dalis).

740    Atsižvelgusi į pažeidimo laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d. ir pritaikiusi gairių 24 punktą Komisija dėl pažeidimo trukmės pritaikė dauginimo koeficientą 3 (ginčijamo sprendimo 461 ir 462 konstatuojamosios dalys).

741    Siekdama nustatyti gairių 25 punkte numatytos pridėtinės sumos dydį, Komisija, padariusi nuorodą į ginčijamo sprendimo 8.3.1.1 punktą, pasirėmė savo atliktu minėtų veiksnių įvertinimu. Ji nusprendė, kad papildomai sumai taikytinas procentas turi siekti 15 % (ginčijamo sprendimo 463 ir 464 konstatuojamosios dalys).

742    Šiuo klausimu reikia priminti, kad gairių 25 punkte numatyta, jog siekdama nustatyti pardavimo vertės dalį, į kurią reikia atsižvelgti konkrečiu atveju, Komisija įvertins kelis veiksnius, iš jų pirmiausia paminėtus gairių 22 punkte.

743    Užbaigdama šį pirmąjį etapą, Komisija nustatė tokius bazinių baudų dydžius (ginčijamo sprendimo 465 konstatuojamoji dalis):

–        208 000 000 EUR Chiquita,

–        114 000 000 EUR Dole,

–        49 000 000 EUR Del Monte ir Weichert.

744    Bazinis skirtinos baudos dydis dėl lengvinančių aplinkybių buvo sumažintas 60 % visoms ginčijamo sprendimo adresatėms, atsižvelgus į specialų bananų sektoriaus reglamentavimo režimą ir dėl to, kad buvo derinamos referencinės kainos (ginčijamo sprendimo 467 konstatuojamoji dalis). Weichert skirtinos baudos bazinis dydis dėl lengvinančių aplinkybių taip pat buvo sumažintas 10 %, nes ji nebuvo informuota apie Dole ir Chiquita pasitarimus dėl išankstinio kainų nustatymo (ginčijamo sprendimo 476 konstatuojamoji dalis).

745    Be to, Komisija nusprendė, kad Weichert nebendradarbiavo plačiau, nei reikalauja jos teisiniai įsipareigojimai, ir šiuo klausimu pabrėžė, kad jos atsakymai į prašymus pateikti informacijos, pateikti per nustatytus terminus, pateko į įmonės pareigos aktyviai bendradarbiauti apimtį, o tai reiškė, kad ji turėjo suteikti Komisijai visą informaciją dėl tyrimo dalyko. Komisija nusprendė netaikyti gairių 29 punkto ketvirtos įtraukos, pažymėjusi, kad pažeidimas šioje byloje patenka į pranešimo dėl bendradarbiavimo taikymo sritį (ginčijamo sprendimo 474 konstatuojamoji dalis).

3.     Dėl pažeidimo sunkumo

746    Ieškovė tvirtina, kad nors Komisija teisingai pripažino, jog pagal gaires labai ribotas Weichert vaidmuo yra lengvinanti aplinkybė, apskaičiuodama bazinį baudos dydį ji vis dėlto neatsižvelgė į faktą, kad tariamas Weichert padarytas pažeidimas buvo ne toks sunkus kaip Dole ir Chiquita pažeidimai, ir, nesilaikydama ginčijamo sprendimo 245 konstatuojamojoje dalyje primintos teismų praktikos bei gairių 20–23 punktų, nustatė vienodą dydį šioms trims įmonėms. Anot ieškovės, Komisijos padaryta klaida apskaičiuojant baudą išplaukia iš klaidingo suvokimo, pagal kurį nagrinėjamu atveju konstatuotinas vienas pažeidimas.

747    Anot įstojusios į bylą šalies, Komisija pažeidė proporcingumo principą tuo, kad iškraipė pažeidimo pobūdį, kai, pirma, pasirėmė aplinkybe, jog suderinti veiksmai buvo susiję su kainų nustatymu (ginčijamo sprendimo 455 konstatuojamoji dalis), siekdama pripažinti, kad „kartelis buvo susijęs su pasiūlos kainomis“ (ginčijamo sprendimo 456 konstatuojamoji dalis), kaip priešprieša tikroms kainoms; antra, neturėdama šį faktą patvirtinančių įrodymų, tvirtino, kad jos elgesys prilygo žalingiausiam konkurencijos apribojimui (ginčijamo sprendimo 455 konstatuojamoji dalis), nepaisant daugybės priešingybę patvirtinančių veiksnių; ir, trečia, neatsižvelgė į aplinkybę, kad tariamas pažeidimas turėjo įtakos nedidelei daliai importuotojų ir nedidelei rinkos daliai, t. y. nuo 40 iki 45 % ar net nuo 20 iki 30 %, turint omenyje, kad Komisija nei jos, nei Del Monte nelaiko atsakingomis už Chiquita ir Dole pasitarimus dėl išankstinio kainų nustatymo.

748    Pirmiausia, reikia kartu išnagrinėti ieškovės pareikštą kaltinimą ir trečiąjį iš minėtų įstojusios į bylą šalies argumentų, kiek jis susijęs su Komisijos konstatuotu vienu pažeidimu.

749    Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, pažeidimo sunkumo laipsnis nustatomas remiantis daugeliu veiksnių, kuriuos vertinti Komisija turi diskreciją (2007 m. gegužės 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo SGL Darbon prieš Komisiją, C‑328/05 P, Rink. p. I‑3921, 43 punktas), pavyzdžiui, specifinėmis bylos aplinkybėmis, jos kontekstu ir baudų atgrasomuoju poveikiu, tačiau privalomo ir baigtinio kriterijų, į kuriuos reikia atsižvelgti bet kuriuo atveju, sąrašo nėra (54 punkte minėto Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 241 punktas ir 2008 m. spalio 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Carbone-Lorraine prieš Komisiją, T‑73/04, Rink. p. II‑2661, 68 punktas).

750    Kaip nurodyta, Komisija šiuo atveju baudų dydį nustatė taikydama gairėse apibrėžtą metodą.

751    Reikia priminti, kad nors pagal nusistovėjusią teismų praktiką gairės negali būti kvalifikuotos kaip teisės norma, kurios administracija turi paisyti bet kuriuo atveju, vis dėlto jose nustatyta elgesio taisyklė, nurodanti administracijos praktiką, nuo kurios konkrečiu atveju ji negali nukrypti, nenurodžiusi priežasčių, atitinkančių vienodo požiūrio principą (žr. 54 punkte minėto Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 209 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

752    Iš gairių 19–26 punktų matyti, kad pirmiausia jose numatytas paties pažeidimo sunkumo vertinimas, tai padeda nustatyti pardavimo vertės dalį, paskui – bazinį baudos dydį.

753    Gairių 27–29 punktuose numatytas baudos bazinio dydžio derinimas atsižvelgiant į sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes, kurios yra būdingos kiekvienai konkrečiai įmonei.

754    Pastarosiomis nuostatomis perkeliama teismų praktika, pagal kurią, kai tam tikrą pažeidimą padarė kelios įmonės, reikia išnagrinėti santykinį kiekvienos iš jų dalyvavimo darant pažeidimą sunkumą (151 punkte minėto Sprendimo Suiker Unie ir kt. prieš Komisiją 623 punktas ir 296 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni 150 punktas; 2003 m. liepos 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cheil Jedang prieš Komisiją, T‑220/00, Rink. p. II‑2473, 184 punktas), siekiant nustatyti, ar jų atžvilgiu egzistuoja sunkinančių arba lengvinančių aplinkybių.

755    Ši išvada yra logiška bausmių individualizavimo principo, pagal kurį įmonė turi būti baudžiama tik už aplinkybes, dėl kurių būtent ji yra kaltinama, pasekmė, ir šis principas taikomas visoms administracinėms procedūroms, kurioms vykstant pagal Sąjungos konkurencijos taisykles gali būti skirta sankcija (šiuo klausimu dėl baudos žr. 2001 m. gruodžio 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Krupp Thyssen StainlESS ir Acciai speciali Terni prieš Komisiją, T‑45/98 ir T‑47/98, Rink. p. II‑3757, 63 punktą ir 754 punkte minėto Sprendimo Cheil Jedang prieš Komisiją 185 punktą).

756    Nagrinėjamu atveju nustatydama Weichert skirtos baudos dydį Komisija visiškai laikėsi savo gairių ir minėtos teismų praktikos.

757    Komisija iš pradžių išnagrinėjo pažeidimo sunkumą, vertinamą objektyviai, ir tai darydama ji galėjo atsižvelgti į vieningą su kainų nustatymu susijusio pažeidimo, į kurį įsitraukė įmonės, sudarančios beveik pusę sektoriaus ir dengiančios aštuonias reikšmingą Sąjungos dalį sudarančias valstybes nares, įskaitant Vokietiją, kuri yra labai svarbi bananų rinka Šiaurės Europoje, pobūdį.

758    Kaip nurodyta šio sprendimo 590–650 punktuose, Komisija pagrįstai nusprendė, kad visi nagrinėjami slapti veiksmai yra vienas pažeidimas. Jį sudaro visų įmonių sprendimo adresačių kolektyviniai veiksmai ir visos šios įmonės, įskaitant sudarytą iš Weichert ir ieškovės, prie jo prisidėjo.

759    Vis dėlto neginčijama, kad Weichert ir ieškovės sudaryta įmonė neprisidėjo prie bendro kartelio tiek, kiek Dole arba Chiquita.

760    Būtent dėl to toliau Komisija įvertino santykinį Weichert dalyvavimo darant pažeidimą sunkumą, konkrečiu atveju atsižvelgdama į aplinkybę, kad ji dalyvavo tik vienoje iš dviejų kartelio dalių, o tai pateisino skirtinos baudos bazinio dydžio sumažinimą 10 % dėl lengvinančių aplinkybių.

761    Taigi matyti, kad Komisija atsižvelgė į aplinkybę, kad Weichert ir ieškovės sudarytos įmonės neteisėti veiksmai buvo ne tokie sunkūs kaip Dole ir Chiquita veiksmai, todėl Komisijos negalima kaltinti jokiu diskriminaciniu požiūriu šios įmonės nenaudai.

762    Šiomis aplinkybėmis ieškovės ir įstojusios į bylą šalies argumentus, kad Komisija nepagrįstai nustatė tokį patį bazinį baudos dydį visoms įmonėms dėl to, kad taip pat neteisingai konstatavo vieną pažeidimą, reikia atmesti.

763    Taip pat pažymėtina, kad šio sprendimo 747 punkte minėti įstojusios į bylą šalies argumentai, pateikti pagrindžiant jos teiginį, kad Komisija pažeidė proporcingumo principą, kai iškraipė pažeidimo sunkumą, visiškai nepagrįsti ir yra atmestini.

764    Kalbant apie aplinkybę, kad suderinti veiksmai, už kuriuos skirta sankcija, buvo susiję su skelbiamomis, o ne su tikrosiomis kainomis, o tai, anot įstojusios į bylą šalies, nereiškia kainų nustatymo, reikia konstatuoti, kad šiuo argumentu iš tikrųjų siekiama užginčyti patį EB 81 straipsnio pažeidimą.

765    Kaip išdėstyta šio sprendimo 585 punkte, Komisija pagrįstai nusprendė, kad Dole ir Weichert pasitarimai dėl išankstinio kainų nustatymo, per kuriuos derintos referencinės bananų kainos, buvo susiję su kainų nustatymu ir dėl jų buvo derinami veiksmai, turint tikslą apriboti konkurenciją, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį.

766    Kadangi įstojusios į bylą šalies argumentus galima suprasti kaip teiginius apie mažesnį pažeidimo sunkumą dėl to, kad jis buvo susijęs su skelbiamomis, o ne su sandorių kainomis, svarbu pabrėžti, kad Komisija dėl lengvinančių aplinkybių du kartus sumažino Weichert baudą, iš kurių vienas sumažinimas 60 % pagrįstas specifinio reglamentavimo buvimu ir aplinkybe, kad kartelis buvo susijęs su referencinėmis kainomis (ginčijamo sprendimo 467 konstatuojamoji dalis). Šio sumažinimo dydis paneigia bet kokią galimybę, kad Komisija pažeidė proporcingumo principą.

767    Nei ieškovė, nei įstojusi į bylą šalis nepateikė konkrečių pastabų nei dėl to, kaip Komisija atsižvelgė į du minėtus elementus apskaičiuodama baudą, nei dėl konkretaus procentinio sumažinimo dydžio, kurį ji pritaikė.

768    Dėl teiginio, kad Komisija nusprendė, jog Weichert elgesys prilygo žalingiausiam konkurencijos apribojimui, nors šios įmonės klientai patvirtino, kad žalos nebuvo, svarbu priminti, kad pirmasis kartelio pavyzdys EB 81 straipsnio 1 dalies a punkte, kuris aiškiai pripažintas nesuderinamu su bendrąja rinka, kaip tik ir yra tas, kuriuo „tiesiogiai ar netiesiogiai nustatomos pirkimo ar pardavimo kainos arba kokios nors kitos prekybos sąlygos“. Kartelio dalyką sudarę veiksmai tiesiogiai draudžiami EB 81 straipsnio 1 dalyje, nes jais daromi esminiai konkurencijos bendrojoje rinkoje apribojimai.

769    EB 81 straipsniu, kaip ir kitomis Sutartyje įtvirtintomis konkurencijos nuostatomis, siekiama apsaugoti ne tik tiesioginius konkurentų arba vartotojų interesus, bet ir rinkos struktūrą ir kartu pačią konkurenciją. Todėl antikonkurencinio tam tikrų suderintų veiksmų tikslo buvimo konstatavimas negali priklausyti nuo jų tiesioginio ryšio su vartojimo kainomis konstatavimo (297 punkte minėto Sprendimo T‑Mobile Netherlands ir kt. 38 ir 39 punktai).

770    Iš sankcijų už konkurencijos taisyklių pažeidimą sistemos, kokia ji nustatyta pagal Reglamentą Nr. 17 ir Reglamentą Nr. 1/2003 ir kaip išaiškinta teismų praktikoje, matyti, jog už kartelius dėl paties jų pobūdžio skirtinos griežčiausios baudos. Antikonkurencinių veiksmų poveikis savaime nėra lemiamas kriterijus nustatant baudų lygį (2009 m. lapkričio 12 d. Teisingumo Teismo sprendimo Carbone-Lorraine prieš Komisiją, C‑554/08 P, Rink. p. I‑189, 44 punktas).

771    Atsižvelgiant būtent į šiuos samprotavimus reikia aiškinti gairių 23 punktą, kuris suformuluotas taip:

„Horizontalūs kainų nustatymo, rinkos pasidalijimo ir gamybos ribojimo susitarimai, kurie paprastai būna slapti, dėl savo pobūdžio laikomi vienu iš didžiausių konkurencijos apribojimų. Laikantis konkurencijos politikos, už juos turėtų būti griežtai baudžiama. Taigi pardavimo vertės dalis, į kurią bus atsižvelgiama tokių pažeidimų atveju, paprastai bus didelė.“

772    Reikia pažymėti, pirma, kad frazė „horizontalūs kainų nustatymo <...> susitarimai“ apima suderintus veiksmus, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį, ir, antra, kad gairėse nekalbama apie atsižvelgimą į konkretų pažeidimo poveikį rinkai, nustatant pardavimo vertės dalį pagal pažeidimo sunkumą.

773    Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 454–459 konstatuojamųjų dalių, remdamasi gairių 20 ir 22 punktais Komisija, siekdama nustatyti šią dalį pagal pažeidimo sunkumą, patikrino ir atsižvelgė į įvairius veiksnius, susijusius su pažeidimo pobūdžiu, subendrinta visų atitinkamų įmonių rinkos dalimi, geografiniu pažeidimo plotu ir pažeidimo įgyvendinimu, ir visiškai nevertino ribojamojo nagrinėjamų veiksmų poveikio konkurencijai.

774    Atsakydama į Weichert argumentą dėl realaus pažeidimo poveikio rinkai nebuvimo, Komisija ginčijamo sprendimo 472 konstatuojamojoje dalyje iš tiesų tik nurodė, kad pažeidimas buvo įgyvendintas ir kad antikonkurencinio elgesio „poveikio buvo galima tikėtis“, nes „derinimas nustatant referencines kainas dėl savo pobūdžio galėjo turėti poveikį rinkai šios bylos aplinkybėmis“. Kaip toje pačioje konstatuojamojoje dalyje teisingai pabrėžia Komisija, „realus elgesio poveikis galėtų būti įdomus tik pagal gairių 31 punktą <...>, kuriuo Komisijai leidžiama padidinti paprastai skirtiną baudą, kad ji viršytų dėl pažeidimo gautą neteisėtą pelną“. Tačiau neginčijama, kad Komisija netaikė šios nuostatos ginčijamame sprendime.

775    Šiomis aplinkybėmis, nuoroda į Weichert klientų raštus, skirtus įrodyti bet kokios žalos nebuvimą dėl įmonės, kurią sudaro ši bendrovė ir ieškovė, antikonkurencinio elgesio, visiškai nereikšminga.

776    Svarbu pabrėžti, kad nustačiusi 15 % nuo Weichert pardavimo vertės Komisija taikė dvigubai mažesnį dydį, palyginti su tuo, kurį paprastai galima taikyti esant horizontaliems kainų nustatymo susitarimams ar suderintiems veiksmams, ir jis yra 30 %. Gairių 23 punkte aiškiai nurodyta, kad bauda, kuri taikoma horizontalių kainų nustatymo susitarimų ar suderintų veiksmų atveju, paprastai bus „didelė“, o 15 % dydis, kurį pritaikė Komisija, nėra „daug“ ir yra mažiau už „skalės viršutinę ribą“.

777    Ši 15 % Weichert pardavimo vertės dalis negali būti laikoma neproporcinga, atsižvelgiant į su kainų nustatymu susijusį pažeidimą, į kurį įsitraukė įmonės, sudarančios beveik pusę sektoriaus ir apimančios aštuonias reikšmingą Sąjungos dalį sudarančias valstybes nares, įskaitant Vokietiją, kuri yra labai svarbi bananų rinka Šiaurės Europoje.

778    Darytina išvada, kad ieškovės ir įstojusios į bylą šalies argumentai, pagal kuriuos Komisija neteisingai įvertino sunkumo kriterijų siekdama nustatyti bazinį baudos dydį, turi būti atmesti.

4.     Dėl pridėtinės sumos

779    Įstojusi į bylą šalis tvirtina, kad Komisija neteisingai taikė savo baudų nustatymo metodo gaires, kai pritaikė savotišką „stojimo mokestį“ pagal gairių 25 punktą, kuriame kalbama vien apie „susitarimus“, o tokio kvalifikavimo ginčijamame sprendime nėra.

780    Šį argumentą reikia atmesti, nes jis grindžiamas neišbaigtu ir šališku gairių aiškinimu.

781    Gairių 25 punkte numatyta, kad prie bazinio baudos dydžio bus pridėta suma, lygi 15–25 % pardavimo vertės, siekiant atgrasyti įmones nuo „horizontalių kainų nustatymo, rinkos pasidalijimo ir gamybos ribojimo susitarimų“, o ši sąvoka taip pat vartojama gairių 23 punkte; jo 2 išnašoje patikslinama, kad susitarimų sąvoka apima „įmonių asociacijų susitarimus, suderintus veiksmus bei sprendimus, kaip apibrėžta Sutarties 81 straipsnyje.

782    Sisteminis ir nuoseklus gairių aiškinimas leidžia manyti, kad patikslinimas 2 išnašoje tikrai susijęs su ta pačia susitarimų sąvoka, kuri vartojama ir gairių 25 punkte.

783    Įstojusios į bylą šalies argumentui, grindžiamam izoliuotu gairių 25 punkto aiškinimu, prieštarauja šios nuostatos formuluotė. Joje numatytą pridėtinę sumą sudaro įmonės pardavimo vertės dalis, kaip ji apibrėžta gairių A skirsnyje „Pardavimo vertės nustatymas“, lygiai taip pat, kaip ir pagal pažeidimo sunkumą nustatyta suma, o dalis, į kurią būtina atsižvelgti, priklauso nuo to, kaip Komisija įvertina veiksnius, „ypač tuos, kurie buvo minėti 22 punkte“, susijusius su pardavimo vertės dalies nustatymu pagal pažeidimo sunkumą.

784    Svarbu pabrėžti, kad gairių 25 punkte esanti frazė „Komisija taip pat gali taikyti tokią pridėtinę sumą kitų pažeidimų atveju“, bet kuriuo atveju suderintus veiksmus leidžia įtraukti į šios nuostatos taikymo sritį.

785    Galiausiai reikia pažymėti, kad atsakydama į Bendrojo Teismo klausimą dėl vieno pažeidimo kvalifikavimo įtakos baudos dydžiui įstojusi į bylą šalis pateikė du kaltinimus, susijusius su ginčijamame sprendime nustatyta pridėtine suma.

786    Pirma, įstojusi į bylą šalis teigė, kad taikyti šios sumos nebebuvo pagrindo, nes „dvišalis“ pažeidimas neturėtų būti kvalifikuojamas kaip horizontalus kainų nustatymo susitarimas ar net pažeidimas dėl kainų nustatymo.

787    Tai darydama įstojusi į bylą šalis, be kita ko, pakartoja ieškovės argumentus, suformuluotus siekiant pagrįsti EB 81 straipsnio pažeidimo ginčijimą.

788    Tačiau reikia priminti, kad Komisija teisingai nusprendė, jog Dole ir Weichert pasitarimai dėl išankstinio kainų nustatymo buvo susiję su kainų nustatymu ir sudarė vieną iš dviejų bendro kartelio dalių, prie kurio prisidėjo atitinkamos įmonės.

789    Taigi šio sprendimo 786 punkte minėtą kaltinimą reikia atmesti.

790    Antra, ieškovė tvirtino, kad nėra jokio 15 % pardavimo vertės siekiančios pridėtinės sumos taikymo pateisinimo. Anot jos, minimalios procentinės dalies taikymas neatsižvelgiant į konkrečias pažeidimo aplinkybes prieštarauja proporcingumo principui.

791    Šis naujas kaltinimas atmestinas kaip nepriimtinas, nes nesusijęs su tiksliu Bendrojo Teismo klausimu konkrečiai dėl vieno pažeidimo sąvokos ir jo įtakos baudos dydžiui. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad išdėsčiusi savo argumentus atsakyme į Bendrojo Teismo klausimą įstojusi į bylą šalis nurodė, kad „net jeigu Bendrasis Teismas nepritartų šiam argumentui“, nėra jokio 15 % dydžio pridėtinės sumos taikymo pateisinimo, nes vien aplinkybė, kad gairėse tokia minimali procentinė dalis numatyta, nėra lemiama.

792    Be to, pateikusi naują kaltinimą vykstant teismo procesui įstojusi į bylą šalis nepaisė Procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalies. Šis kaltinimas nėra grindžiamas naujomis aplinkybėmis, kurios paaiškėjo vykstant procedūrai; taip pat nėra anksčiau tiesiogiai ar implicitiškai ieškinyje suformuluoto kaltinimo papildymas, kuris būtų glaudžiai susijęs su tuo kaltinimu. Todėl jį reikia pripažinti nepriimtinu (2002 m. kovo 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Joynson prieš Komisiją, T‑231/99, Rink. p. II‑2085, 156 ir 157 punktai, kuris buvo patvirtintas 2002 m. rugsėjo 27 d. Teisingumo Teismo nutartimi Joynson prieš Komisiją, C‑204/02 P, neskelbiama Rinkinyje).

793    Papildomai reikia pasakyti, kad šį kaltinimą bet kuriuo atveju reikia atmesti kaip grindžiamą klaidinga prielaida.

794    Reikia konstatuoti, kad, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 454–459 konstatuojamųjų dalių, remdamasi gairių 20 ir 22 punktais Komisija, siekdama nustatyti pardavimo vertės dalį pagal pažeidimo sunkumą, patikrino ir atsižvelgė į įvairius veiksnius, susijusius su pažeidimo pobūdžiu, bendra visų atitinkamų įmonių rinkos dalimi, geografiniu pažeidimo plotu ir pažeidimo įgyvendinimu, ir visiškai nevertino ribojančio nagrinėjamų veiksmų poveikio konkurencijai. Siekdama nustatyti gairių 25 punkte numatytos pridėtinės sumos dydį, Komisija, padariusi nuorodą į ginčijamo sprendimo 8.3.1.1 punktą, pasirėmė savo atliktu minėtų veiksnių vertinimu, kaip tai matyti iš ginčijamo sprendimo 463 konstatuojamosios dalies.

795    Šiuo klausimu primintina, kad gairių 25 punkte numatyta, jog nustatydama pardavimo vertės dalį, į kurią reikia atsižvelgti konkrečiu atveju, Komisija įvertins kelis veiksnius, ypač tuos, kurie nurodyti 22 punkte.

796    Taigi matyti, kad Komisija atsižvelgė į įvairius su inkriminuojamais neteisėtais veiksmais susijusius veiksnius, o apsiribojusi teiginiu, kad nebuvo pagrindo taikyti 15 % dydžio pridėtinės sumos, įstojusi į bylą šalis nepateikė nė vieno įrodymo, galinčio paneigti Komisijos vertinimą.

5.     Dėl lengvinančių aplinkybių

797    Pirmiausia įstojusi į bylą šalis teigia, kad Komisijos pritaikytas 10 % sumažinimas nepakankamai atspindi jos nedidelį svorį ir vaidmenį darant tariamą pažeidimą, ir tai parodo įvairūs veiksniai: pirma, palyginti su Chiquita ir Dole pasitarimais dėl išankstinio kainų nustatymo, Dole ir jos pačios pasitarimai yra ne tokie svarbūs, kaip tai išplaukia iš ginčijamo sprendimo 76 ir paskesnių bei 93–99 konstatuojamųjų dalių; antra, ji atliko pasyvų vaidmenį, nes beveik visada būtent Dole darbuotojas jai skambino pirmas; ir, trečia, Komisija nei jos, nei Del Monte nelaiko atsakingų už Chiquita ir Dole pasitarimus dėl išankstinio kainų nustatymo.

798    Ieškovė taip pat remiasi tuo, kad Weichert ir Dole pasitarimai dėl išankstinio kainų nustatymo tikrai buvo ne tokie intensyvūs ir dažni, palyginti su Dole ir Chiquita kontaktais.

799    Pažymėtina, kad pagal gairių 29 punkto trečią įtrauką tam, kad bauda būtų sumažinta dėl lengvinančių aplinkybių, atitinkama įmonė turi „pateikti įrodymų, kad jos dalyvavimas darant pažeidimą buvo tikrai menkas“, ir „įrodyti, kad per laikotarpį, per kurį buvo prisijungusi prie neteisėtų susitarimų, ji iš esmės tų susitarimų nevykdė ir rinkoje veikė pagal konkurencijos principus“.

800    Vien aplinkybė, kad Weichert galėjo atlikti nedidelį ar pasyvų vaidmenį, negali būti įrodymas, jog ši įmonė rinkoje veikė pagal konkurencijos principus. Taigi nagrinėjamu atveju nėra įvykdytos gairių 29 punkto trečios įtraukos taikymo sąlygos.

801    Ši išvada nereiškia, kad dėl nedidelio ar pasyvaus Weichert vaidmens, jeigu jis būtų įrodytas, baudos dydis negalėtų būti sumažintas. Gairių 29 punkte išvardytų aplinkybių sąrašas yra tik orientacinis, ir tai patvirtina žodžio „pavyzdžiui“ vartojimas. Be to, Komisijos diskrecija ir jos apimtis neužkerta kelio Bendrijos teismams pasinaudoti savo neribota jurisdikcija (2006 m. gruodžio 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Raiffeisen Zentralbank Österreich ir kt. prieš Komisiją, T‑259/02 iki T‑264/02 ir T‑271/02, Rink. p. II‑5169, 226 ir 227 punktai; šis sprendimas apeliacine tvarka buvo patvirtintas 91 punkte minėtu Sprendimu Erste Group Bank ir kt. prieš Komisiją).

802    Pagal nusistovėjusią teismų praktiką pasyvus vaidmuo reiškia, jog įmonė pasirenka „pasyvią poziciją“, t. y. aktyviai nedalyvauja rengiant vieną ar daugiau antikonkurencinių susitarimų (754 punkte minėto Sprendimo Cheil Jedang prieš Komisiją 167 punktas ir 749 punkte minėto 2008 m. spalio 8 d. Sprendimo Carbone‑Lorraine prieš Komisiją 163 punktas; šis sprendimas apeliacine tvarka buvo patvirtintas 770 punkte minėtu 2009 m. lapkričio 12 d. Sprendimu Carbone-Lorraine prieš Komisiją).

803    Tarp duomenų, kuriais remiantis galima įrodyti įmonės pasyvų vaidmenį kartelyje, gali būti daug retesnis jos dalyvavimas susitikimuose, palyginti su nuolatiniais kartelio nariais, taip pat vėlesnis jos atėjimas į rinką, kurioje daromas pažeidimas, neatsižvelgiant į jos dalyvavimo trukmę vykdant minėtą pažeidimą, ir darant pažeidimą dalyvavusių trečiųjų įmonių atstovų parodymai šiuo klausimu (žr. 749 punkte minėto 2008 m. spalio 8 d. Sprendimo Carbone‑Lorraine prieš Komisiją 163 punktą ir ten nurodytą teismo praktiką).

804    Į bylą įstojusi šalis visų pirma teigia, kad remiantis ginčijamo sprendimo 93–99 konstatuojamosiomis dalimis galima teigti, jog Chiquita darbuotojo B. ir Dole darbuotojo H. pasitarimai buvo pagrindinė pažeidimo ašis. Šis argumentas nereikšmingas, nes minėtos konstatuojamosios dalys susijusios tik su pažeidimo trukme, kuri Dole ir Weichert atveju apėmė tą patį laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d., o Chiquita atveju pažeidimo laikotarpis baigėsi mėnesiu anksčiau.

805    Toliau Weichert ir Del Monte teigia, kad Chiquita ir Dole pasitarimai dėl išankstinio kainų nustatymo buvo daug dažnesni nei jos pasitarimai su Dole.

806    Ginčijamame sprendime esančios nuorodos neparodo, kad Dole ir Chiquita pasitarimai buvo daug dažnesni nei Dole ir Weichert pasitarimai.

807    Remiantis telefono skambučių išklotinėmis, parodančiomis Chiquita skambučius Dole, trečiadienį tarp Chiquita ir Dole užfiksuoti 55 skambučiai (ginčijamo sprendimo 76 konstatuojamoji dalis), ketvirtadienį – 53 skambučiai (ginčijamo sprendimo 77 konstatuojamoji dalis); Dole vertinimu, šalys susisiekdavo ir trečiadienį, ir ketvirtadienio rytą 20 savaičių (ginčijamo sprendimo 86 konstatuojamoji dalis). Be to, skambučių dažnumas siekė maždaug dvidešimt kartų per metus ir jie tapo retesni nagrinėjamo laikotarpio pabaigoje (ginčijamo sprendimo 79 konstatuojamoji dalis).

808    Dėl Dole ir Weichert pasitarimų, dėl kurių nėra telefono skambučių išklotinių, savo atsakyme į prašymą pateikti informacijos Dole iš pradžių nurodė bendravusi su Weichert „beveik kiekvieną savaitę“, t. y. apie 40 savaičių per metus, o vėliau atsakydama į pranešimą apie kaltinimus tvirtino, jog „informacija apie rinkos sąlygas buvo keičiamasi maždaug kartą per dvi savaites dėl išvykų ir kitų įsipareigojimų“, ir ši priežastis jau buvo paminėta atsakyme į prašymą pateikti informacijos siekiant pagrįsti nurodytą pasitarimų skaičių (ginčijamo sprendimo 87 ir 88 konstatuojamosios dalys).

809    Atsakydama į 2006 m. gruodžio 15 d. prašymą pateikti informacijos Weichert pareiškė, kad kontaktai su Dole vyko ne kiekvieną trečiadienį, o vidutiniškai vieną ar du kartus per mėnesį. 2007 m. vasario 5 d. Komisijos paprašyta patikslinti savaitės skaičių per metus Weichert tvirtino, kad jos darbuotojai bendravo su Dole maždaug nuo 20 iki 25 savaičių per metus (ginčijamo sprendimo 87 konstatuojamoji dalis).

810    Vėliau atsakyme į pranešimą apie kaltinimus Weichert teigė, kad pasitarimai su Dole vyko „vidutiniškai ne dažniau kaip vieną ar du kartus per mėnesį“, nekartodama iš pradžių išsakyto vertinimo savaitėmis, ir tai lėmė, kad Komisija rėmėsi maždaug nuo 20 iki 25 savaičių per metus dažnumu, kuris atitiko Dole pareiškimus (ginčijamo sprendimo 90 ir 91 konstatuojamosios dalys).

811    Nors į šiuos skaičiais išreikštus duomenis apie Dole ir Chiquita kontaktus iš tikrųjų neįtraukti pirmosios įmonės skambučiai antrajai, bet kuriuo atveju svarbu priminti, kad Komisija galėjo pagrįstai nuspręsti, kad dvišaliai Dole ir Weichert pasitarimai, atsižvelgiant į jų skaičių ir nuoseklumą, sudarė įtvirtintą informacijos srauto schemą, kuria įmonės galėjo pasinaudoti pagal savo poreikius, kaip tai buvo Dole ir Chiquita pasitarimų atveju.

812    Galiausiai į bylą įstojusi šalis tvirtina, kad beveik visada būtent Dole darbuotojas skambino jai, ir šiuo klausimu daro nuorodą tik į pareiškimus, padarytus atsakant į 2006 m. gruodžio 15 d. prašymą pateikti informacijos.

813    Vis dėlto reikia konstatuoti, kad per administracinę procedūrą Dole pareiškė, jog pasitarimai vyko arba jos pačios, arba Weichert iniciatyva (ginčijamo sprendimo 68 konstatuojamoji dalis). Be to, Weichert netvirtina ir juo labiau neįrodė, kad nors kartą buvo atsisakiusi bendrauti su Dole trečiadienio popietę arba kad buvo nutraukusi savo bendravimą su šia įmone per trejų metų pažeidimo laikotarpį. Taigi matyti, kad trejus metus Weichert nuolat slaptai kontaktavo su Dole, o tai neatitinka jos teiginio dėl pasyvaus vaidmens.

814    Vis dėlto neginčytina, kad Weichert dalyvavo tik vienoje viso kartelio dalyje, ir tai pateisino bazinio baudos dydžio sumažinimą 10 %.

815    Kaip teigia ieškovė ir įstojusi į bylą šalis, šis sumažinimas ir su juo susijęs baudos dydis adekvačiai neatspindi santykinio Weichert dalyvavimo visame kartelyje sunkumo, todėl pažeidžiamas proporcingumo principas.

816    Anot jų, Weichert prisidėjimas prie viso kartelio dėl jos dvišalių pasitarimų dėl išankstinio kainų nustatymo su Dole mažiau kenkia konkurencijai nei Dole ir Chiquita prisidėjimas, turint omenyje pastarosios įmonės ekonominę galią. Kaip ginčijamame sprendime pabrėžė Komisija, Chiquita yra didžiausia bananų tiekėja Europoje, o šviežių bananų pardavimo vertė 2001 m. buvo įvertinta 365 800 000 EUR, nors šis skaičius buvo pakoreguotas iki 347 631 700 EUR, atėmus iš kitų ginčijamo sprendimo adresatų įsigytus bananus atitinkančią sumą (ginčijamo sprendimo 451–453 konstatuojamosios dalys).

817    Šiomis aplinkybėmis vykdydamas savo neribotą jurisdikciją Bendrasis Teismas mano, kad reikia iki 20 % padidinti sumažinimo dydį, taikytiną baziniam šiai įmonei skirtinos baudos dydžiui, siekiant tinkamai atsižvelgti į santykinį Weichert dalyvavimo visame kartelyje sunkumą.

818    Atvirkščiai, reikia atmesti reikalavimą du kartus atsižvelgti į aplinkybę, kad Weichert nežinojo apie neteisėtus Dole ir Chiquita pasitarimus, t. y. be bazinio baudos dydžio sumažinimo dėl lengvinančių aplinkybių, taip pat sumažinti 15 % normą, pritaikytą nustatant pardavimo vertės dalį, nes tai būtų neproporcingai naudinga Weichert.

819    Taip pat įstojusi į bylą šalis nurodo, kad Komisija neatsižvelgė į jos teisėtus lūkesčius, nors ji manė, jog nagrinėjamas elgesys yra teisėtas. Anot jos, ji dalijosi su klientais, Komisija ir kitomis viešosiomis institucijomis, kaip antai MŽŪO, informacija apie oficialias kainas ir kita su rinka susijusia informacija. Ji pažymi, kad nebuvo priežasčių, dėl kurių turėjo skirti įvairius susirinkimus, vykusius antradieniais, trečiadieniais ar ketvirtadieniais; beje, ir pati Komisija pranešime apie kaltinimus vertina šiuos susirinkimus kaip nuo „kompleksiškų dvišalių susitarimų“ neatskiriamą „tinklą“.

820    Remiantis gairių 29 punkto paskutine įtrauka, „bazinis baudos dydis gali būti sumažintas, <...> kai antikonkurencinis elgesys buvo leidžiamas ar skatinamas valdžios institucijų arba teisės aktų“.

821    Kiek įstojusios į bylą šalies argumentais siekiama baudos sumažinimo remiantis šia nuostata, jos taikymo sąlygos nėra įvykdytos.

822    Grįsdama savo teiginius įstojusi į bylą šalis apsiriboja nuoroda į savo atsakymo į pranešimą apie kaltinimus 244 punktą; jame ji nurodo, kad rinko duomenis apie bananų siuntas Vokietijos vyriausybės delegacijai ir MŽŪO. Nėra kalbama apie Komisiją kaip gavėją arba apie su referencinėmis kainomis susijusios informacijos perdavimą.

823    Weichert nepateikia nė vieno konkretaus ir objektyvaus įrodymo, patvirtinančio, kad Komisija ar kita viešosios valdžios institucija, pirma, žinojo apie šias referencines kainas ir sąlygas, kuriomis jos buvo nustatomos nuo 2000 iki 2002 m., ir, antra, leido ar skatino antikonkurencinį elgesį, padėjusį jas nustatyti.

824    Kadangi įstojusios į bylą šalies argumentai gali būti suprasti kaip teiginys apie nežinojimą, kad buvo pažeistas EB 81 straipsnis, nes kartelis nebuvo slaptas, reikia priminti, kad ankstesnėje gairių redakcijoje buvo numatyta galimybė sumažinti baudą dėl lengvinančių aplinkybių, susiklosčiusių dėl „pagrįstų įmonės abejonių dėl neteisėto ribojančio elgesio pobūdžio“.

825    Aplinkybė, kad šios frazės nebėra gairėse, nereiškia, kad dėl minėtos aplinkybės bauda nebegali būti sumažinta dėl lengvinančių aplinkybių.

826    Savo teiginiams pagrįsti įstojusi į bylą šalis daro nuorodą į klientų raštus, dėl kurių buvo konstatuota (žr. šio sprendimo 341 punktą), kad jie, pirma, nesuteikia visų reikiamų objektyvių garantijų ir, antra, neturi pakankamos įrodomosios galios išvadai, kad viešai buvo žinoma apie kartelį visu jo mastu (801 punkte minėto Sprendimo Raiffeisen Zentralbank Österreich ir kt. prieš Komisiją 506 punktas, apeliacine tvarka patvirtintas 91 punkte minėto Sprendimo Erste Group Bank ir kt. prieš Komisiją 241 punktu).

827    Darant prielaidą, kad įstojusios į bylą šalies argumentuose yra tvirtinimas dėl teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimo, reikia priminti, kad teisę remtis šiuo principu turi kiekvienas teisės subjektas, atsidūręs situacijoje, iš kurios išplaukia, kad administracija sukėlė jam pagrįstą pasitikėjimą (1987 m. kovo 11 d. Sprendimo Van den Bergh en Jurgens ir Van Dijk Food Products (Lopik) prieš Komisiją, 265/85, Rink. p. 1155, 44 punktas ir 1990 m. birželio 26 d. Sprendimo Sofrimport prieš Komisiją, C‑152/88, Rink. p. I‑153, 26 punktas). Be to, niekas negali remtis šio principo pažeidimu, jeigu administracija nesuteikė jam konkrečių garantijų (žr. 2010 m. spalio 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Nuova Agricast ir Cofra prieš Komisiją, C‑67/09 P, Rink. p. I‑9811, 71 punktą ir 2000 m. sausio 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Mehibas Dordtselaan prieš Komisiją, T‑290/97, Rink. p. II‑15, 59 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

828    Nagrinėjamu atveju pakanka konstatuoti, kad Weichert nepateikė nė vieno konkretaus ir objektyvaus įrodymo, galinčio įrodyti, jog Komisija jai suteikė konkrečių garantijų dėl pasitarimų dėl išankstinio kainų nustatymo su Dole teisėtumo. Vien netikslūs ir nepatvirtinti teiginiai apie tai, kad Weichert dalijosi su Komisija informacija apie oficialias kainas ir bananų siuntas, šiuo klausimu neturi įrodomosios galios.

829    Galiausiai įstojusios į bylą šalies samprotavimai apie tariamai neatskiriamą įvairių neteisėtų kontaktų tipų pobūdį, kurie paneigiami pranešimo apie kaltinimus 429 punkte (žr. šio sprendimo 709 punktą), neturi jokios reikšmės, nes negali pateisinti pasinaudojimo lengvinančia aplinkybe dėl kurio nors iš trijų pirma minėtų pagrindų.

830    Tai reiškia, kad Weichert naudai negalima pripažinti jokių lengvinančių aplinkybių, išskyrus tas, kurias pripažino Komisija ir vienai iš kurių Bendrasis Teismas suteikė didesnę reikšmę.

6.     Dėl bendradarbiavimo

831    Ieškovė teigia, kad Komisija neteisingai aiškino pranešimą dėl bendradarbiavimo bei gaires ir taip atėmė iš Weichert pranašumą dėl jos bendradarbiavimo. Anot jos, Komisija pažeidė Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnį ir Weichert teisėtus lūkesčius.

832    Ieškovė, palaikoma įstojusios į bylą šalies, tvirtina, kad neteisinga teigti, jog pastaroji iš tikrųjų nebendradarbiavo daugiau, nei reikalauja jos teisiniai įpareigojimai bendradarbiauti, nes ji atsakė į prašymus pateikti informacijos, kuriais buvo siekiama gauti ją pačią apkaltinančių pareiškimų. Ieškovė pabrėžia, kad Weichert taip pat nėra realiai ginčijusi faktų, todėl jos indėlis yra didesnis, nei „reikalaujama pagal įmonės įpareigojimą aktyviai bendradarbiauti“.

833    Ieškovė teigia, jog Komisija padarė klaidą, kai tvirtino, kad tariamas pažeidimas patenka į pranešimo dėl bendradarbiavimo taikymo sritį, ir dėl to ji negalėjo atsižvelgti į jos ir Weichert bendradarbiavimo apimtį kaip į lengvinančią aplinkybę, nes ieškinyje įrodyta, kad nagrinėjamas keitimasis informacija neatitinka kainų nustatymo. Jos nuomone, Komisija taip pat padarė klaidą, nes nepatikrino, ar vykęs bendradarbiavimas suteikė nemažą papildomąją vertę, kaip tai suprantama pagal pranešimo dėl bendradarbiavimo 21 punktą, o tai ji buvo padariusi viename ankstesnių sprendimų dėl įmonės, kuri nebuvo pateikusi prašymo pagal šį pranešimą.

834    Pirmiausia reikia priminti Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio tekstą, kuris suformuluotas taip:

„1. Kad atliktų savo pareigas, skirtas jai šiuo reglamentu, Komisija gali paprastu prašymu ar sprendimu paprašyti įmones ir įmonių asociacijas pateikti visą reikiamą informaciją.

2. Paprastame prašyme pateikti informaciją, siunčiamame įmonei ar įmonių asociacijai, Komisija nurodo prašymo teisinį pagrindą ir tikslą, nurodo, kokia informacija reikalinga, nustato laikotarpį, per kurį informacija turi būti pateikta, ir nurodo 23 straipsnyje numatytas nuobaudas už neteisingos ar klaidinančios informacijos pateikimą.

3. Jei Komisija nurodo įmonėms ir įmonių asociacijoms pateikti informaciją sprendimu, sprendime ji nurodo prašymo teisinį pagrindą ir tikslą, nurodo, kokios informacijos reikia, ir nustato laikotarpį, per kurį informacija turi būti pateikta. Ji taip pat nurodo 23 straipsnyje numatytas baudas ir nurodo arba skiria 24 straipsnyje numatytas baudas. Be to, nurodoma teisė į sprendimo peržiūrėjimą Teisingumo Teisme.

4. Pagal to paties straipsnio 4 dalį reikalaujamą informaciją privalo pateikti įmonių savininkai arba jų atstovai ir bendrovės arba įmonės, kaip juridiniai asmenys, arba juridinio asmens teisių neturinčių asociacijų savininkai, asmenys, pagal teisės aktus arba įstatus įgalioti jiems atstovauti. Tinkamai įgalioti teisininkai gali teikti šią informaciją savo klientų vardu. Visa atsakomybė už informacijos išsamumą, teisingumą ir tikrumą tenka pastariesiems.

<...>“

835    Anksčiau prašymai pateikti informacijos buvo reglamentuojami Reglamento Nr. 17 11 straipsnyje, kuriame jau buvo numatytas prašymo pateikti informaciją ir sprendimo dėl prašymo pateikti informaciją skirtumas. Su šia nuostata susijusi teismų praktika, kurioje buvo patikslinti Komisijos įgaliojimai formuluojant tokius prašymus, pagal analogiją taikoma aiškinant Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnį.

836    Todėl darytina išvada, kad nors Komisija, norėdama išsaugoti Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 2 ir 3 dalių veiksmingumą, turi teisę įpareigoti įmonę pateikti visą būtiną informaciją apie faktus, kurie jai gali būti žinomi, ir prireikus jai perduoti turimus su tuo susijusius dokumentus, net jeigu jais pasinaudojus galima nustatyti jos ar kitos įmonės konkurenciją pažeidžiančius veiksmus, vis dėlto sprendimu dėl prašymo pateikti informacijos ji negali pažeisti įmonei pripažintos teisės į gynybą (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 1989 m. spalio 18 d. Teisingumo Teismo sprendimo Orkem prieš Komisiją, 374/87, Rink. p. 3283, 34 punktą ir 91 punkte minėto Sprendimo Erste Group Bank ir kt. prieš Komisiją 271 punktą). Taigi Komisija negali nurodyti įmonei pateikti atsakymus, kuriais ji privalo pripažinti pažeidimą, turimą įrodyti Komisijos (minėto Sprendimo Orkem prieš Komisiją 35 punktas).

837    Atsižvelgiant į šią teismų praktiką Reglamento Nr. 1/2003 23 konstatuojamojoje dalyje patikslinama, kad „vykdant Komisijos sprendimą“ įmonės negali būti verčiamos pripažinti, kad padarė pažeidimą, tačiau bet kuriuo atveju jos privalo atsakyti į faktinius klausimus ir pateikti dokumentus, netgi jei šia informacija gali būti pasinaudota įrodant, kad jos ar kita įmonė padarė pažeidimą.

838    Nagrinėjamu atveju neginčijama, kad tyrimo metu, be kita ko, Weichert adresuoti prašymai pateikti informacijos buvo pagrįsti Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 2 dalimi (ginčijamo sprendimo 46 konstatuojamoji dalis), todėl tai nebuvo sprendimai dėl prašymo pateikti informacijos, numatyti šio straipsnio 3 dalyje.

839    Šiomis aplinkybėmis ieškovė ir įstojusi į bylą šalis negali veiksmingai remtis tuo, kad, atsižvelgiant į Komisijos klausimų ir Weichert pateiktų atsakymų apimtį, ji viršijo teisės aktuose nustatytą įpareigojimą bendradarbiauti ir apkaltino pati save.

840    Tačiau reikia įvertinti, ar savanoriškas Weichert bendradarbiavimas gali pateisinti baudos sumažinimą atsižvelgiant į pranešimo dėl bendradarbiavimo tikslą, kaip teigia ieškovė.

841    Šiuo klausimu reikia priminti, kad Komisija turi didelę diskreciją taikydama baudų apskaičiavimo metodą ir šiuo klausimu gali ji atsižvelgti į daugelį veiksnių, tarp kurių yra atitinkamų įmonių bendradarbiavimas per šios institucijos atliekamą tyrimą. Esant tokiai situacijai Komisija turi atlikti sudėtinį faktinių aplinkybių vertinimą, pavyzdžiui, susijusį su atitinkamu šių įmonių bendradarbiavimu (749 punkte minėto Sprendimo SGL Carbon prieš Komisiją 81 punktas ir 2010 m. balandžio 28 d. Bendrojo Teismo sprendimo Gütermann ir Zwicky prieš Komisiją, T‑456/05 ir T‑457/05, Rink. p. II‑01443, 219 punktas).

842    Darant Sąjungos konkurencijos teisės pažeidimus dalyvavusioms įmonėms už bendradarbiavimą bauda sumažinama remiantis vertinimu, kad toks bendradarbiavimas leidžia Komisijai lengviau nustatyti pažeidimą ir galbūt jį nutraukti (54 punkte minėto Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 399 punktas ir 1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Finnboard prieš Komisiją, T‑338/94, Rink. p. II‑1617, 363 punktas). Atsižvelgdama į priežastį, dėl kurios numatyta galimybė sumažinti baudą, Komisija negali nepaisyti pateiktos informacijos naudos, nes ji būtinai sudaro dalį jos jau turimų įrodymų (841 punkte minėto Sprendimo Gütermann ir Zwicky prieš Komisiją 221 punktas).

843    Pranešime dėl bendradarbiavimo Komisija apibrėžė sąlygas, kuriomis įmonėms, bendradarbiaujančioms su ja atliekant tyrimą dėl kartelio, gali būti neskiriama arba sumažinama bauda.

844    Antruoju atveju nagrinėjamos įmonės tuo tikslu turi pateikti Komisijai įrodymų, kurie turėtų nemažą papildomąją vertę, palyginti su Komisijos turimais įrodymais apie įtariamą pažeidimą, ir nutraukti savo neteisėtą veiklą ne vėliau kaip įrodymų pateikimo metu (pranešimo dėl bendradarbiavimo 21 punktas).

845    Atsiliepime į ieškinį Komisija nurodė, kad Weichert pateikta informacija nesuteikė nemažos papildomos vertės, nes ji jau nuo pat pradžių turėjo informacijos apie pasitarimus dėl išankstinio kainų nustatymo tarp Weichert ir Dole, kai Chiquita nurodė, jog Dole atskleidė informaciją apie tikėtinus Del Monte prekių ženklo bananų, kuriais prekiavo Weichert, kainų pokyčius.

846    Nors aptariamame pareiškime Chiquita iš tiesų nurodė, kad per jų pokalbius Dole „kelis kartus“ minėjo Del Monte kainas, ji patikslino, jog ši kaina nebuvo jai svarbi, nes tuo metu Dole ir Del Monte kainos visuomet kiekvieną savaitę buvo vienodos.

847    Be to, kad Chiquita informacija apie Dole ir Weichert slaptus veiksmus turi santykinai mažą patikimumo vertę, Chiquita pateiktas patikslinimas taip pat galėjo priversti galvoti, kad Weichert tik laikėsi prisitaikėliško elgesio, atsižvelgdama į Dole kainų politiką.

848    Reikia konstatuoti, kad Komisija nepateikė jokio kito įrodymo, galinčio patvirtinti, jog siųsdama Weichert prašymą pateikti informacijos ji žinojo apie antikonkurencinį jos dvišalių kontaktų su Dole pobūdį, ir aiškiai pažymėti, kad Komisija pakeitė savo poziciją ir triplike tvirtino, kad išsiųsdama prašymus pateikti informacijos jau žinojo apie „galimą“ antikonkurencinį Dole ir Weichert pasitarimų pobūdį.

849    Ieškovė savo ruožtu pagrįstai pabrėžia, kad 2006 m. birželio 6 d. Komisija pirmą kartą pasiteiravo apie Weichert kontaktus su Dole ir paklausė pirmos įmonės „kokiomis temomis paprastai buvo diskutuojama“, o Weichert atsakė, kad „trečiadieniais po pietų su Dole kartais taip pat buvo kalbamasi apie oficialias kainas“. 2006 m. gruodžio 15 d. Komisija adresavo Weichert antrąjį prašymą pateikti informacijos, jame buvo toks klausimas: „Paaiškinkite, ką turite omenyje sakydami „trečiadieniais po pietų su Dole kartais taip pat buvo diskutuojama apie oficialias kainas“. Weichert atsakė: „kartais Dole skambindavo Weichert, kad pasikeistų nuomonėmis dėl bendrų rinkos sąlygų <...>, o retais atvejais ir dėl galimų oficialių kainų pokyčių iki oficialių kainų atskleidimo“.

850    Neginčijama, kad Komisija pasirėmė Weichert atsakymu, kad padarytų išvadą dėl Weichert ir Dole dvišalių pasitarimų dėl išankstinio kainų nustatymo ir dėl suderintų veiksmų, kuriais siekiama antikonkurencinio tikslo (žr. ginčijamo sprendimo 189, 191, 193, 196, 266 ir 298 konstatuojamąsias dalis).

851    Pagal pranešimo dėl bendradarbiavimo 22 punktą sąvoka papildomoji vertė reiškia laipsnį, kuriuo pateikti įrodymai savo pobūdžiu ir (arba) nuodugnumu sustiprina Komisijos gebėjimą įrodyti nagrinėjamus faktus.

852    Weichert suteiktiems paaiškinimams, kurie tiesiogiai susiję su nagrinėjamais faktais, tenka ypatinga svarba, kalbant apie neteisėtą elgesį, kurį sudaro keitimasis informacija esant dvišaliams santykiams ir žodžiu, nes, be to, nagrinėjamos įmonės nepateikė nei užrašų, nei tokių pasitarimų protokolų. Pasitarimų tarp Dole ir Weichert dalykas, datos ir dažnumas matyti vien iš įmonių pareiškimų.

853    Tokia situacija pateisina baudos sumažinimą dėl Weichert bendradarbiavimo per administracinę procedūrą, kurios tinkamą dydį turi nustatyti Bendrasis Teismas, naudodamasis savo neribota jurisdikcija.

854    Šiuo klausimu reikia priminti, kad Bendrasis Teismas, vykdydamas ginčijamo sprendimo teisėtumo kontrolę, turi patikrinti, ar Komisija savo diskreciją įgyvendino laikydamasi gairėse ir pranešime dėl bendradarbiavimo aprašyto metodo, o jei būtų nustatyta, kad ji nuo jo nukrypo, ar šis nukrypimas yra leistinas ir teisiškai pakankamai pagrįstas. Vis dėlto Komisijos diskrecija ir jos apimtis neužkerta kelio Sąjungos teismams pasinaudoti savo neribota jurisdikcija (801 punkte minėto Sprendimo Raiffeisen Zentralbank Österreich ir kt. prieš Komisiją 226 ir 227 punktai; šis sprendimas apeliacine tvarka patvirtintas 91 punkte minėtu Sprendimu Erste Group Bank ir kt. prieš Komisiją).

855    Nors Weichert pateikta informacija neginčijamai leido Komisijai lengviau konstatuoti pažeidimą, vis dėlto Weichert bendradarbiavimo svarba santykinė, turint omenyje jos poziciją neigti bet kokį pažeidimą per administracinę procedūrą.

856    Šiomis aplinkybėmis Weichert skirtos baudos dydį reikia sumažinti 10 % dėl jos bendradarbiavimo per administracinę procedūrą.

857    Kalbant apie reikalavimą, pateiktą dėl faktinių aplinkybių neginčijimo, reikia pažymėti, kad pranešime dėl bendradarbiavimo, priešingai nei ankstesnėje, 1996 m., redakcijoje, tiesiogiai nenumatytas baudos sumažinimas dėl paprasčiausio faktinių aplinkybių neginčijimo. Vis dėlto šis konstatavimas visiškai neužkerta kelio tam, kad dėl šios aplinkybės bauda būtų sumažinta, atsižvelgiant į Weichert bendradarbiavimą.

858    Kaip pažymėta šio sprendimo 854 punkte, Komisijos diskrecija ir jos apimtis neužkerta Sąjungos teismams kelio pasinaudoti savo neribota jurisdikcija.

859    Svarbu pabrėžti, kad norėdama pasinaudoti baudos sumažinimu dėl to, kad nėra ginčijami faktai, įmonė, susipažinusi su pranešimu apie kaltinimus, turi aiškiai informuoti Komisiją, kad neketina iš esmės ginčyti faktų (2004 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Mannesmannröhren-Werke prieš Komisiją, T‑44/00, Rink. p. II‑2223, 303 punktas, apeliacine tvarka patvirtintas 2007 m. sausio 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo Salzgitter Mannesmann prieš Komisiją, C‑411/04 P, Rink. p. I‑959, 71 punktu), o kalbant apie Weichert, tai net nėra tvirtinama.

860    Nagrinėjamu atveju ieškovė apsiriboja tvirtinimu, kad Weichert „realiai“ nebeginčijo faktų, ir ši formuluotė savaime perteikia pretenzijos įspūdį. Ji nepateikia jokių argumentų, skirtų konkrečiai įrodyti, kad tariamas faktų neginčijimas leido Komisijai paprasčiau nustatyti pažeidimą ir nubausti už jį ir kad ši pagalba dėl to suteikė nemažos papildomos vertės, palyginti su Komisijos jau turėtais įrodymais.

861    Be to, ieškovė daro nuorodą į 2005 m. spalio 20 d. Komisijos sprendimą byloje COMP/C.38.281/B.2 – Žaliavinis tabakas – Italija, kuriame Komisija, atsižvelgusi į lengvinančias aplinkybes, sumažino įmonei baudos dydį 50 % dėl šios veiksmingo bendradarbiavimo, nepatenkančio į pranešimo dėl bendradarbiavimo taikymo sritį; toks sprendimas, anot ieškovės, turėtų būti taikomas Weichert, kuri suteikė Komisijai „įtikinamų duomenų kaltinimams nustatyti“.

862    Reikia priminti, kad Teisingumo Teismas yra ne kartą nusprendęs, kad ankstesnė Komisijos sprendimų praktika nėra teisinis pagrindas nustatant baudas konkurencijos srityje ir kad sprendimai kitose bylose, kiek tai susiję su diskriminacijos buvimu, tėra orientacinio pobūdžio (žr. 91 punkte minėto Sprendimo JCB Service prieš Komisiją 205 punktą). Taigi Komisija turi didelę diskreciją nustatyti baudų dydį, ir ji nesaistoma vertinimų, kuriuos pateikė anksčiau. Tai reiškia, kad ieškovė Sąjungos teisme negali remtis ankstesne Komisijos sprendimų praktika (2009 m. kovo 19 d. Teisingumo Teismo sprendimo Archer Daniels Midland prieš Komisiją, C‑510/06 P, Rink. p. I‑1843, 82 punktas ir 91 punkte minėto Sprendimo Erste Group Bank ir kt. prieš Komisiją 123 punktas).

863    Šis vertinimas taip pat taikytinas, kalbant apie reikalavimą sumažinti baudą, grindžiamą tuo, kad kituose sprendimuose Komisija sumažino baudą dėl „išskirtinių aplinkybių“. Vien aplinkybė, kad Komisija ankstesnėje sprendimų praktikoje už tam tikrą elgesį tam tikra dalimi sumažindavo baudą, negalima daryti išvados, kad ji yra įpareigota per vėlesnę administracinę procedūrą vertindama panašų elgesį proporcingai sumažinti baudą. Baudų dydžio nustatymo srityje Komisija naudojasi diskrecija, leidžiančia jai bet kuriuo metu padidinti bendrą baudų lygį, neviršijant Reglamento Nr. 1/2003 nustatytų ribų, jei tai būtina Sąjungos konkurencijos politikos įgyvendinimui užtikrinti (54 punkte minėto Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 190 ir 191 punktai).

864    Taip pat reikia pažymėti, kad šiame ginčijamame sprendime konstatuotas pažeidimas tikrai patenka į pranešimo dėl bendradarbiavimo taikymo sritį, kuris skirtas slaptiems karteliams, sudarytiems siekiant nustatyti kainas, gamybos ar pardavimo kvotas ir pasidalyti rinkas, įskaitant viešųjų pirkimų klastojimą, arba apriboti importą ar eksportą. Todėl ieškovė negali pagrįstai kaltinti Komisijos, kad neatsižvelgė į Weichert bendradarbiavimo laipsnį kaip į lengvinančią aplinkybę už pranešimo dėl bendradarbiavimo teisinio konteksto ribų (šiuo klausimu žr. 2002 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo HFB ir kt. prieš Komisiją, T‑9/99, Rink. p. II‑1487, 609 ir 610 punktus, apeliacine tvarka patvirtintus 54 punkte minėto Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją, 380–382 punktais, ir 2006 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo BASF prieš Komisiją, T‑15/02, Rink. p. II‑497, 586 punktą).

865    Galiausiai ieškovė tvirtina, kad iš šios bylos matyti, jog įmonės, kurios teisėtai ginasi tvirtindamos, kad Komisijos konstatuotais veiksmais nepažeidžiamas EB 81 straipsnis, atsiduria mažiau palankioje situacijoje nei įmonės, įsitraukusios į veikas, kurios akivaizdžiai yra sunkūs pažeidimai, nes pirmosios negali gauti naudos dėl baudos sumažinimo nei taikant šį pranešimą dėl bendradarbiavimo, kadangi jos preziumuos, kad jų elgesys teisėtas, nei taikant gaires, nes Komisija veikiausiai manys, kad jų elgesys patenka į minėto pranešimo taikymo sritį.

866    Šie bendri ir nelabai aiškūs samprotavimai negali atskleisti nei kokios nors teisės nuostatos, ypač Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio, pažeidimo, nei kurio nors bendrojo teisės principo pažeidimo, kuris pagrįstų ginčijamo sprendimo neteisėtumą ir pateisintų baudos dydžio sumažinimą. Kaip pabrėžia Komisija, vienintelis prasmės turintis palyginimas, kalbant apie EB 81 straipsnio taikymo procedūrą, tai subjektų, kurie bendradarbiauja savanoriškai, ir įmonių, kurios susilaiko nuo bet kokio bendradarbiavimo, palyginimas, ir antrosios negali teigti, kad traktuojamos nepalankiau, palyginti su pirmaisiais.

7.     Dėl vienodo požiūrio principo pažeidimo

867    Įstojusi į bylą šalis teigia, kad Komisija atleido Chiquita nuo baudos už veiksmus, kurie neatitinka pranešimo apie atleidimą nuo baudų arba jų sumažinimą sąlygų, nes minėti veiksmai nebuvo slapti. Ji nurodo, kad remiantis teismų praktika pagal vienodo požiūrio principą reikalaujama: jeigu nelygybės negalima ištaisyti padidinant nepagrįstai mažą tam tikrai šaliai skirtą baudą, vienintelis ištaisymo kelias yra sumažinti kitai šaliai skirtos baudos dydį, kad būtų pasiektas tas pats lygis. Jos nuomone, Komisija pažeidė vienodo požiūrio principą, kai užbaigusi tyrimą dėl Fyffes neskyrė baudos, priešingai nei požiūrį į Del Monte ir Weichert dėl tokio paties elgesio.

868    Šiuos argumentus reikia atmesti kaip neturinčius jokio pagrindo.

869    Viena vertus, tokie argumentai grindžiami neįrodyta prielaida dėl slapto kartelio pobūdžio nebuvimo. Be to, net darant prielaidą, kad Komisija nepagrįstai atleido nuo baudos Chiquita neteisingai pritaikiusi pranešimą dėl bendradarbiavimo, reikia priminti, jog vienodo požiūrio principo paisymas turi derėti su teisėtumo principu, kad niekas savo naudai negali remtis kitų naudai padarytu teisės pažeidimu (1985 m. liepos 4 d. Teisingumo Teismo sprendimo Williams prieš Audito rūmus, 134/84, Rink. p. 2225, 14 punktas; 63 punkte minėto Sprendimo SCA Holding prieš Komisiją 160 punktas; šis sprendimas apeliacine tvarka patvirtintas 2000 m. lapkričio 16 d. Sprendimu SCA Holding prieš Komisiją, C‑297/98 P, Rink. p. I‑10101; ir 2002 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo LR AF 1998 prieš Komisiją, T‑23/99, Rink. p. II‑1705, 367 punktas).

870    Kita vertus, reikia priminti, kad jeigu tam tikra įmonė savo elgesiu pažeidė EB 81 straipsnį, ji negali išvengti bet kokios sankcijos dėl to, kad vienam ar dviem kitiems ūkio subjektams bauda nebuvo skirta, nors Bendrasis Teismas net nenagrinėja šių ūkio subjektų situacijos (297 punkte minėto Sprendimo Ahlström Osakeyhtiö ir kt. prieš Komisiją 197 punktas ir 1996 m. gruodžio 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Van Megen Sports prieš Komisiją, T‑49/95, Rink. p. II‑1799, 56 punktas), kaip tai yra Fyffes atveju, kuri net nėra ginčijamo sprendimo adresatė ir dėl to nebuvo nubausta.

 Dėl Komisijos prašymo padidinti baudą

871    Atsiliepime į ieškovės argumentus dėstydama savo argumentus, susijusius su atsižvelgimu į Weichert bendradarbiavimą, Komisija paprašė Bendrojo Teismo padidinti baudą, iš naujo įvertinus sumažinimą dėl lengvinančių aplinkybių, susijusių su specifiniu bananų sektoriaus reglamentavimo režimu susiklostant faktinėms šios bylos aplinkybėms ir su aplinkybe, kad neteisėti kontaktai buvo skirti referencinėms kainoms (ginčijamo sprendimo 467 konstatuojamoji dalis). Jos teigimu, šis prašymas pateisinamas ieškovės pareiškimais per administracinę procedūrą, susijusiais su galimu pasiūlos susiskaidymu nagrinėjamoje rinkoje ir didesne referencinių kainų reikšme, nei buvo nustatyta ginčijamame sprendime.

872    Reikia priminti, kad naudodamasis neribota jurisdikcija Sąjungos teismas be paprastos baudos teisėtumo kontrolės gali pakeisti Komisijos vertinimą savuoju ir atitinkamai panaikinti, sumažinti ar padidinti paskirtą baudą (2007 m. vasario 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją, C‑3/06 P, Rink. p. I‑1331, 61 punktas).

873    Nagrinėjamu atveju Komisijos prašymas padidinti baudą negali būti patenkintas, nes netikslūs argumentai, pateikti jam pagrįsti, negali pakeisti pažeidimo sunkumo įvertinimo.

874    Svarbu pabrėžti, kad Komisija konstatavo, jog dėl kvotų režimo bendras nagrinėjamu laikotarpiu per vieną konkretų ketvirtį į visą Bendriją importuotų bananų kiekis buvo nustatytas iš anksto, paliekant tam tikrą ribotą lankstumą tarp atskirų ketvirčių, nes svarbūs veiksniai skatino licencijų turėtojus užtikrinti, kad šios licencijos bus panaudotos per atitinkamą ketvirtį (ginčijamo sprendimo 134 konstatuojamoji dalis). Vis dėlto ji papildė ir patikslino savo poziciją, pagrįstai išskirdama importuotojų diskreciją dėl rinkoje esančio kiekio konkrečią savaitę ir pabrėždama lankstumą, atsiradusį dėl antrinės licencijų rinkos (ginčijamo sprendimo 131 ir 132 konstatuojamosios dalys).

875    Darydama išvadas dėl teisinio ir ekonominio inkriminuojamo keitimosi informacija konteksto, Komisija atsižvelgė į Del Monte pareiškimus per administracinę procedūrą dėl licencijų įsigijimo iš kitų įmonių šioje rinkoje, ir vien dėl šios priežasties nereikia sumažinti baudos sumažinimo normos, suteiktos ginčijamo sprendimo 467 konstatuojamojoje dalyje.

876    Tas pats pasakytina apie ieškovės pareiškimus per administracinę procedūrą dėl referencinių kainų vaidmens, į kuriuos Komisija atsižvelgė darydama išvadas dėl šių kainų reikšmės bananų sektoriuje ir didėjančios „Aldi kainos“ reikšmės nuo antrojo 2002 m. pusmečio.

877    Net darant prielaidą, kad ieškovės pareiškimai galėjo atskleisti glaudų referencinių kainų ir „Aldi kainos“ ryšį, šis konstatavimas tik patvirtintų konstatavimą dėl referencinių kainų reikšmės atitinkamoje rinkoje ir tai nepakeistų pažeidimo sunkumo laipsnio.

878    Iš visų išdėstytų argumentų išplaukia, kad reikia patenkinti ieškovės pateiktą prašymą sumažinti baudą ir atmesti likusią ieškinio dalį.

879    Įgyvendindamas savo neribotą jurisdikciją, kuri jam suteikta pagal Reglamento Nr. 1/2003 31 straipsnį, Bendrasis Teismas turi nustatyti pagal ginčijamo sprendimo 2 straipsnio c punktą mokėtinos baudos dydį.

880    Šiomis aplinkybėmis bazinį baudos dydį, kuris Weichert atveju yra 49 000 000 EUR, reikia sumažinti du kartus – 60 %, atsižvelgiant į ypatingą reglamentavimo režimą bananų sektoriuje ir į su referencinėmis kainomis susijusį koordinavimą, ir 20 % dėl to, kad Weichert dalyvavo tik vienoje viso kartelio dalyje, todėl bazinis baudos dydis sumažėja iki 9 800 000 EUR ir jis turi būti sumažintas dar 10 % atsižvelgiant į Weichert bendradarbiavimą per administracinę procedūrą; todėl galutinis baudos dydis yra 8 820 000 EUR.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

881    Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 3 dalį, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, Bendrasis Teismas gali paskirstyti išlaidas šalims arba nurodyti kiekvienai padengti savo išlaidas.

882    Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 4 dalies trečią pastraipą Bendrasis Teismas gali nurodyti, kad į bylą įstojusi šalis, išskyrus nurodytas šios nuostatos antroje pastraipoje, padengtų savo bylinėjimosi išlaidas.

883    Kadangi nagrinėjamoje byloje ieškinys buvo iš dalies patenkintas, aplinkybės bus tinkamai įvertintos nusprendus, kad ieškovė padengia savo pačios ir tris ketvirtadalius Komisijos bylinėjimosi išlaidų. Komisija padengia ketvirtadalį savo bylinėjimosi išlaidų. Įstojusi į bylą šalis, iš kurios Komisija neprašė priteisti su įstojimo į bylą susijusių bylinėjimosi išlaidų, padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji kolegija)

nusprendžia:

1.      2008 m. spalio 15 d. Komisijos sprendimo C (2008) 5955 dėl procedūros pagal [EB] 81 straipsnį (byla COMP/39188 ‐ Bananai) 2 straipsnio c punkte paskirtos baudos dydis yra 8,82 mln. EUR.

2.      Atmesti likusią ieškinio dalį.

3.      Fresh Del Monte Produce, Inc. padengia savo ir tris ketvirtadalius Europos Komisijos bylinėjimosi išlaidų. Komisija padengia ketvirtadalį savo bylinėjimosi išlaidų.

4.      Internationale Fruchtimport Gesellschaft Weichert GmbH & Co. KG padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Truchot Martins Ribeiro Kanninen

Paskelbta 2013 m. kovo 14 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Parašai.

* Proceso kalba: anglų.

1–      Įslaptinti duomenys.