BENDROJO TEISMO (apeliacinių skundų kolegija) SPRENDIMAS

2011 m. rugsėjo 13 d.

Byla T‑62/10 P

Brigitte Zangerl‑Posselt

prieš

Europos Komisiją

„Apeliacinis skundas – Viešoji tarnyba – Įdarbinimas – Pranešimas apie konkursą – Atviras konkursas – Neleidimas dalyvauti sprendžiant praktines užduotis ir laikyti egzaminą žodžiu – Dalyvavimo konkurse sąlygos – Reikalaujami diplomai – Pareigūnų tarnybos nuostatų 5 straipsnio 3 dalies a punkto ii papunktis – Aiškinimas – Atsižvelgimas į įvairias kalbines versijas – Parengiamieji dokumentai“

Dalykas:      Apeliacinis skundas dėl 2009 m. lapkričio 30 d. Europos Sąjungos tarnautojų teismo (pirmoji kolegija) sprendimo Zangerl‑Posselt prieš Komisiją (F‑83/07, Rink. VT p. I‑A‑1‑463 ir II‑A‑1‑2499) panaikinimo.

Sprendimas:      Atmesti apeliacinį skundą. Brigitte Zangerl‑Posselt padengia savo ir Komisijos šioje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Santrauka

1.      Pareigūnai – Kandidato ir institucijos, organizuojančios konkursą, teisinis santykis

(Pareigūnų tarnybos nuostatų III priedas)

2.      Sąjungos teisė – Aiškinimas – Principai – Savarankiškas aiškinimas – Ribos – Pareigūnų tarnybos nuostatų 5 straipsnio 3 dalies a punkto ii papunkčio aiškinimas

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 5 straipsnio 3 dalies a punkto ii papunktis)

3.      Sąjungos teisė – Aiškinimas – Tekstai keliomis kalbomis – Vienodas aiškinimas – Atsižvelgimas į skirtingas kalbines versijas

1.      Siekdamos užtikrinti Sąjungos viešosios tarnybos veikimą institucijos organizuoja atvirus konkursus, kurių tikslas įdarbinti Sąjungos pareigūnus. Šių konkursų organizavimas reguliuojamas Pareigūnų tarnybos nuostatų nuostatose, būtent jų III priede. Todėl teisiniai santykiai, kurie atsiranda tarp atviro konkurso kandidatų ir jį organizuojančios institucijos, kyla iš viešosios teisės ir jiems taikoma bendroji administracinė teisė.

(žr. 36 punktą)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1998 m. sausio 29 d. Sprendimo Affatato prieš Komisiją, T‑157/96, Rink. VT p. I‑A‑41 ir II‑97, 19 punktas.

2.      Sąjungos teisės nuostatos, kurioje, kalbant apie jos reikšmės ir taikymo srities nustatymą, nedaroma jokia aiški nuoroda į valstybių narių teisę, sąvokos paprastai turi būti aiškinamos savarankiškai, atsižvelgiant į nuostatos kontekstą ir nagrinėjamu teisės aktu siekiamą tikslą. Tik jei remdamasis Sąjungos teise arba bendraisiais Sąjungos teisės principais Sąjungos teismas negali nustatyti aplinkybių, leidžiančių jam savarankiškai aiškinant nuostatą nustatyti jos turinį ir taikymo sritį, jis gali, net nesant aiškios nuorodos, remtis valstybių narių teise, kai taiko Sąjungos teisę.

Taikydamas Pareigūnų tarnybos nuostatų 5 straipsnio 3 dalies a punkto ii papunktį, pagal kurį į AST pareigų grupės pareigas skiriamas asmuo turi turėti „diplomu patvirtintą vidurinį išsilavinimą, suteikiantį galimybę siekti aukštesniojo arba aukštojo išsilavinimo“, Tarnautojų teismas nepadarė teisės klaidos savarankiškai ir vienodai aiškindamas šią nuostatą, pagal kurią Vokietijos diplomas „Realschulabschluss“ nesuteikė galimybės siekti išsilavinimo, kuris Vokietijoje atitiko „postsekundäre Bildung“, kaip tai suprantama pagal minėtą straipsnį, nes minėtame straipsnyje yra kriterijus (t. y. išsilavinimo lygis, kurio siekti turi suteikti galimybę diplomas arba dokumentas), kuriuo remiantis galima nustatyti jos turinį ir taikymo sritį. Šis palyginimo kriterijus yra esminis siekiant užtikrinti vienodo požiūrio į asmenis, kurie dalyvauja konkurso procedūrose dėl galimo paskyrimo į AST pareigų grupės pareigas, principo laikymąsi.

(žr. 41 ir 43 punktus)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1992 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Díaz García prieš Parlamentą, T‑43/90, Rink. p. II‑2619, 36 punktas ir jame nurodyta teismo praktika; 1992 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Khouri prieš Komisiją, T‑85/91, Rink. p. II‑2637, 32 punktas ir jame nurodyta teismo praktika.

3.      Vienodo Sąjungos teisės nuostatų taikymo, taigi ir aiškinimo, būtinumas neleidžia atskirai nagrinėti tik vienos dokumento versijos, bet reikalauja jį aiškinti atsižvelgiant į tikrą rengėjo valią ir jo siekiamą tikslą, be kita ko, remiantis visomis Sąjungos kalbomis parengtomis versijomis. Bet kuriuo atveju besiskirianti kalbinė versija negali turėti viršenybės kitų kalbinių versijų atžvilgiu.

(žr. 42 punktą)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 1969 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Stauder, 29/69, Rink. p. 419, 3 punktas; 1997 m. liepos 17 d. Sprendimo Ferriere Nord prieš Komisiją, C‑219/95 P, Rink. p. I‑4411, 15 punktas.

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1999 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo Neumann ir Neumann‑Schölles prieš Komisiją, T‑68/97, Rink. VT p. I‑A‑193 ir II‑1005, 79 punktas.