PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS

2006 m. rugsėjo 27 d.(*)

„Konkurencija – Karteliai – Natrio gliukonatas – EB 81 straipsnis – Bauda – Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis – Baudų nustatymo metodo gairės – Pranešimas dėl bendradarbiavimo – Proporcingumo principas – Vienodas požiūris – Ne bis in idem principas“

Byloje T‑322/01

Roquette Frères SA, įsteigta Lestrem (Prancūzija), atstovaujama advokatų O. Prost, D. Voillemot ir A. Choffel,

ieškovė,

prieš

Europos Bendrijų Komisiją, iš pradžių atstovaujamą A. Bouquet, W. Wils, A. Whelan ir F. Lelièvre, vėliau – A. Bouquet, W. Wils ir A. Whelan, padedamų advokatų A. Condomines ir J. Liygonie,

atsakovę,

dėl prašymo, pirma, panaikinti 2001 m. spalio 2 d. Sprendimo K(2001) 2931 (galutinis), susijusio su EB 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio taikymo procedūra (COMP/E‑1/36.756 – Natrio gliukonatas), 1 ir 3 straipsnius tiek, kiek juose nustatomas ieškovei skirtinos baudos dydis, antra, prašymo sumažinti baudą ir, trečia, prašymo grąžinti ieškovei neteisėtai iš jos išreikalautas sumas,

EUROPOS BENDRIJŲ PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS

(trečioji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas J. Azizi, teisėjai M. Jaeger ir F. Dehousse,

posėdžio sekretorius I. Narsinas, administratorius,

atsižvelgęs i rašytinę proceso dalį ir įvykus 2004 m. vasario 18 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Faktinės ginčo aplinkybės

1        Roquette Frères SA (toliau – Roquette) yra chemijos pramonėje veikianti bendrovė. Ji visų pirma gamina natrio gliukonatą.

2        Natrio gliukonatas yra kompleksonų – produktų, kurie pramoniniuose procesuose padaro metalo jonus neaktyvius – sudedamoji dalis. Minėti procesai apima pramoninį plovimą (butelių ir indų plovimas), paviršių apdirbimą (antikorozinis apdirbimas, riebalų pašalinimas, aliuminio ėsdinimas) ir vandens apdirbimą. Kompleksonai taip pat naudojami maisto, kosmetikos, farmacijos, popieriaus, betono ir kitose pramonės šakose. Natrio gliukonatas parduodamas visame pasaulyje, o konkurentai veikia pasaulinėse rinkose.

3        1995 m. bendras natrio gliukonato pardavimas pasaulyje sudarė apie 58,7 mln. eurų, o Europos ekonominėje erdvėje (EEE) – apie 19,6 mln. eurų. Susiklostant bylos faktinėms aplinkybėms, beveik visa pasaulinė natrio gliukonato gamyba buvo sutelkta penkiose įmonėse, t. y. Fujisawa Pharmaceutical Co. Ltd (toliau – Fujisawa), Jungbunzlauer AG, Roquette, Glucona vof, įmonės, kuri iki 1995 m. gruodžio mėn. buvo bendrai kontroliuojama Akzo Nobel NV (toliau – Akzo) priklausančios antrinės įmonės Akzo Chemie BV ir Coöperatieve Verkoop- en Productievereniging van Aardappelmeel en Derivaten Avebe BA (toliau – Avebe), ir Archer Daniels Midland Co. (toliau – ADM).

4        1997 m. kovo mėn. JAV Teisingumo ministerija pranešė Komisijai, kad atlikus tyrimą lizino ir citrinos rūgšties rinkoje, buvo pradėtas tyrimas ir natrio gliukonato rinkoje. 1997 m. spalio ir gruodžio mėn. bei 1998 m. vasario mėn. Komisija buvo informuota, kad Akzo, Avebe, Glucona, Roquette ir Fujisawa prisipažino dalyvavusios kartelyje dėl natrio gliukonato kainų nustatymo ir šio produkto pardavimo apimties pasidalijimo JAV ir kitose rinkose. Sudarius sutartį su JAV teisingumo ministerija, šioms įmonėms JAV valdžios institucijos paskyrė baudas.

5        1998 m. vasario 18 d. Komisija, remdamasi 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamento Nr. 17, Pirmojo reglamento, įgyvendinančio Sutarties (81) ir (82) straipsnius (OL 13, 1962, p. 204), 11 straipsniu, pagrindiniams natrio gliukonato gamintojams, importuotojams ir pirkėjams Europoje išsiuntė prašymus pateikti informacijos.

6        Atsakydama į prašymą pateikti informacijos, Fujisawa susisiekė su Komisija ir nurodė, kad ji atliekant minėtą tyrimą bendradarbiavo su JAV valdžios institucijomis ir yra pasirengusi bendradarbiauti su Komisija pagal 1996 m. liepos 18 d. Komisijos pranešimą dėl baudų neskyrimo arba sumažinimo kartelių atvejais (OL C 207, 1996, p. 4, toliau – Pranešimas dėl bendradarbiavimo). Po 1998 m. balandžio 1 d. susitikimo su Komisija 1998 m. gegužės 12 d. Fujisawa pateikė rašytinį pareiškimą ir tam tikrus dokumentus, tarp kurių buvo kartelio istorijos santrauka.

7        1998 m. rugsėjo 16 ir 17 d. Komisija, remdamasi Reglamento Nr. 17 14 straipsnio 3 dalimi, atliko tyrimus Avebe, Glucona, Jungbunzlauer ir Roquette patalpose.

8        1998 m. lapkričio 10 d. Komisija išsiuntė ADM prašymą pateikti informacijos. 1998 m. lapkričio 26 d. ADM išreiškė norą bendradarbiauti su Komisija. Per 1998 m. gruodžio 11 d. susitikimą ADM „bendradarbiaudama pirmą kartą (pateikė) informacijos“. Įmonės pareiškimas ir su byla susiję dokumentai Komisijai buvo pateikti 1999 m. sausio 21 dieną.

9        1999 m. kovo 2 d. Komisija nusiuntė Glucona, Roquette ir Jungbunzlauer prašymus pateikti išsamios informacijos. 1999 m. balandžio 14, 19 ir 20 d. laiškais jos išreiškė norą bendradarbiauti su Komisija ir pateikė jai tam tikros informacijos apie kartelį. 1999 m. spalio 25 d. Komisija paprašė ADM, Fujisawa, Glucona, Roquette ir Jungbunzlauer pateikti papildomos informacijos.

10      2000 m. gegužės 17 d. Komisija, remdamasi jai pateikta informacija, Roquette ir kitoms suinteresuotosioms įmonėms išsiuntė pranešimą apie kaltinimus dėl EB 81 straipsnio 1 dalies ir Europos ekonominės erdvės susitarimo (toliau – EEE susitarimas) 53 straipsnio 1 dalies pažeidimo. Roquette ir kitos suinteresuotosios įmonės, atsakydamos į Komisijos kaltinimus, pateikė savo rašytines pastabas. Nė viena iš šių įmonių neprašė surengti posėdžio, taip pat neginčijo pranešime apie kaltinimus nurodytų faktų teisingumo.

11      2001 m. gegužės 11 d. Komisija išsiuntė Roquette ir kitoms suinteresuotosioms įmonėms prašymus pateikti papildomos informacijos.

12      2001 m. spalio 2 d. Komisija priėmė sprendimą K(2001) 2931 (galutinis) dėl EB 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio taikymo procedūros (COMP/E-1/36.756 – Natrio gliukonatas) (toliau – ginčijamas sprendimas). Apie sprendimą Roquette buvo pranešta 2001 m. spalio 10 d. laišku.

13      Ginčijamame sprendime, be kitų, yra šios nuostatos:

„1 straipsnis

(Akzo), (ADM), (Avebe), (Fujisawa), (Jungbunzlauer) ir (Roquette), nuo 1994 m. sausio 1 d. dalyvaudamos susitarime ir (arba) nuolatiniuose suderintuose veiksmuose natrio gliukonato sektoriuje, pažeidė EB <...> 81 straipsnio 1 dalį ir EEE susitarimo 53 straipsnio 1 dalį.

Pažeidimas truko :

–      (Akzo), (Avebe), (Fujisawa) ir (Roquette) atveju nuo 1987 m. vasario mėn. iki 1995 m. birželio mėn.,

–      (Jungbunzlauer) atveju nuo 1988 m. gegužės mėn. iki 1995 m. birželio mėn.,

–      (ADM) atveju nuo 1991 m. birželio mėn. iki 1995 m. birželio mėn.

<…>

3 straipsnis

Už 1 straipsnyje nurodytą pažeidimą skiriamos tokios baudos :

a)      (Akzo)                                          9 mln. eurų

b)      (ADM)                                          10,13 mln. eurų

c)      (Avebe)                                          3,6 mln. eurų

d)      (Fujisawa)                                 3,6 mln. eurų

e)      (Jungbunzlauer)                        20,4 mln. eurų

f)      (Roquette)                                 10,8 mln. eurų.

<...>“

14      Baudų dydžiams apskaičiuoti Komisija ginčijamame sprendime taikė metodiką, pateiktą Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairėse (OL C 9, 1998, p. 3, toliau – gairės) ir Pranešimą dėl bendradarbiavimo.

15      Visų pirma Komisija, atsižvelgdama į pažeidimo sunkumą ir trukmę, nustatė pradinį baudos dydį.

16      Šiomis aplinkybėmis dėl pažeidimo sunkumo Komisija visų pirma nusprendė, kad suinteresuotosios įmonės padarė labai sunkų pažeidimą, atsižvelgiant į jo pobūdį, konkrečią įtaką natrio gliukonato rinkai EEE ir atitinkamos geografinės rinkos dydį (ginčijamo sprendimo 371 konstatuojamoji dalis).

17      Komisija taip pat nusprendė, kad reikia atsižvelgti į realią ekonominę galią daryti žalą konkurencijai ir nustatyti tokią baudą, kuri užtikrintų atgrasantį poveikį. Todėl remdamasi suinteresuotųjų įmonių 1995 m. (paskutinių pažeidimo metų) natrio gliukonato pardavimo pasauline apyvarta, nurodyta minėtų įmonių joms atsakant į Komisijos prašymus pateikti informacijos, pagal kurią Komisija apskaičiavo atitinkamas šių įmonių rinkos dalis, Komisija suskirstė šias įmones į dvi kategorijas. Pirmajai kategorijai priskyrė įmones, kurios pagal jos turimus duomenis turėjo didesnes kaip 20 % pasaulinės natrio gliukonato rinkos dalis, t. y. Fujisawa (35,54 %), Jungbunzlauer (24,75 %) ir Roquette (20,96 %). Šioms įmonėms Komisija nustatė 10 mln. pradinį baudos dydį. Antrajai kategorijai ji priskyrė įmones, kurios pagal jos turimus duomenis turėjo mažesnes kaip 10 % pasaulinės natrio gliukonato rinkos dalis, t. y. Glucona (apie 9,5 %) ir ADM (9,35 %). Šioms įmonėms Komisija nustatė 5 mln. eurų pradinį baudos dydį, t. y. Akzo ir Avebe, kurios bendrai valdė Glucona, – po 2,5 mln. eurų kiekvienai (ginčijamo sprendimo 385 konstatuojamoji dalis).

18      Be to, norėdama užtikrinti atgrasantį baudos poveikį ir atsižvelgdama į tai, kad didelės įmonės turi teisinių ir ekonominių žinių ir infrastruktūrą, leidžiančių joms geriau suprasti jų pažeidimo pobūdį ir su tuo susijusias pasekmes pagal konkurencijos teisę, Komisija pakoregavo šį pradinį dydį. Todėl, atsižvelgdama į suinteresuotųjų įmonių dydį ir bendrus išteklius, Komisija ADM ir Akzo nustatytam pradiniam baudos dydžiui pritaikė 2,5 dauginimo koeficientą ir padidino šį pradinį dydį iki 12,5 mln. eurų ADM atveju ir iki 6,25 mln. eurų Akzo atveju (ginčijamo sprendimo 388 konstatuojamoji dalis).

19      Atsižvelgiant į kiekvienos įmonės padaryto pažeidimo trukmę, pradiniai baudų dydžiai buvo padidinti 10 % už kiekvienus metus, t. y. Fujisawa, Akzo, Averbe ir Roquette pagrindinė suma padidinta 80 %, Jungbunzlauer – 70 %, o ADM – 35 % ((ginčijamo sprendimo) 389–392 konstatuojamosios dalys).

20      Šitaip Komisija nustatė Roquette 18 mln. eurų pagrindinę baudą. ADM, Akzo, Avebe, Fujisawa ir Jungbunzlauer buvo nustatytos atitinkamai 16,88, 11,25, 4,5, 18 ir 17 mln. eurų pagrindinės baudos (ginčijamo sprendimo 396 konstatuojamoji dalis).

21      Antra, dėl sunkinančių aplinkybių Jungbunzlauer paskirta pagrindinė bauda buvo padidinta 50 % dėl to, kad ši įmonė vadovavo karteliui (ginčijamo sprendimo 403 konstatuojamoji dalis).

22      Trečia, Komisija išnagrinėjo ir atmetė kai kurių įmonių argumentus, kad šių įmonių atžvilgiu turėjo būti pripažintos lengvinančios aplinkybės (ginčijamo sprendimo 404–410 konstatuojamosios dalys).

23      Ketvirta, remdamasi Pranešimo dėl bendradarbiavimo B skyriumi, Komisija „labai sumažino“ (t. y. 80 %) Fujisawa baudą, kurią ši įmonė būtų gavusi, jei nebūtų bendradarbiavusi. Be to, Komisija nusprendė, kad ADM neatitiko minėto Pranešimo C skyriuje nustatytų sąlygų, kurios leistų „smarkiai sumažinti“ jos baudos dydį. Galiausiai remdamasi šio Pranešimo D skyriumi Komisija „gerokai sumažino“ (t. y. 40 %) ADM ir Roquette baudas ir 20 % Akzo, Avebe ir Jungbunzlauer baudas (ginčijamo sprendimo 418, 423, 426 ir 427 konstatuojamosios dalys).

24      2002 m. kovo 19 d. Komisija atšaukė tą savo ginčijamo sprendimo dalį, kuri buvo susijusi su Jungbunzlauer. 2004 m. rugsėjo 29 d. Komisija priėmė naują Sprendimą K(2004) 33598, susijusį su EB 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio taikymo procedūra (COMP/E‑1/36.756 – Natrio gliukonatas) (toliau – 2004 m. rugsėjo 29 d. Sprendimas), dėl Jungbunzlauer ir kitų trijų Jungbunzlauer grupės bendrovių (Jungbunzlauer Ladenburg GmbH, Jungbunzlauer Holding AG ir Jungbunzlauer Austria AG) ir paskyrė joms 19,04 mln. eurų baudą už dalyvavimą kartelyje natrio gliukonato sektoriuje. 2004 m. gruodžio 23 d. keturios pastarojo sprendimo adresatės pareiškė ieškinį dėl šio sprendimo Pirmosios instancijos teisme. Šis ieškinys Pirmosios instancijos teismo kanceliarijoje buvo užregistruotas kaip byla T‑492/04.

 Procesas ir šalių reikalavimai

25      Ši byla buvo pradėta Roquette ieškiniu, pateiktu Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai 2001 m. gruodžio 20 dieną.

26      Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu, Pirmosios instancijos teismas (trečioji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir, taikydamas proceso organizavimo priemones, numatytas Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 64 straipsnyje, raštu pateikė šalims klausimus, į kuriuos šios atsakė per nustatytą terminą.

27      Per 2004 m. vasario 18 d. posėdį buvo išklausytos šalių nuomonės žodžiu.

28      Priėmus 2004 m. rugsėjo 29 d. Sprendimą dėl Jungbunzlauer, Roquette 2005 m. vasario 2 d. laišku paprašė, kad būtų imtasi proceso organizavimo priemonių pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 64 straipsnio 4 dalį. o nepatenkinus pirmojo prašymo, kad Pirmosios instancijos teismas imtųsi visų reikalingų priemonių, pavyzdžiui, atnaujintų žodinę proceso dalį arba sujungtų bylas. Atsižvelgdamas į bendrąjį teisingumo gero administravimo principą, Pirmosios instancijos teismas, neatnaujinęs proceso, pasiūlė Komisijai pareikšti nuomonę dėl Roquette prašymo. 2005 m. kovo 11 d. laišku Komisija pranešė, kad, jos nuomone, Roquette prašymo tenkinti nereikia.

29      Roquette Pirmosios instancijos teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnio dalį tiek, kiek jame nurodyta, kad pažeidimas truko nuo 1987 m. vasario mėn. iki 1995 m. birželio mėn.,

–        panaikinti ginčijamo sprendimo 3 straipsnį teik, kiek Roquette skiriama 10,8 mln. eurų bauda,

–        pasinaudoti savo neribota kompetencija ir sumažinti jai paskirtos baudos dydį,

–        nurodyti, kad Komisija jai grąžintų neteisėtai išreikalautą baudos sumą (pagrindinę sumą ir 3,76 % palūkanas),

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

30      Komisija Pirmosios instancijos teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš Roquette bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

31      Roquette pateikti ieškinio pagrindai, kurie visi yra dėl jai paskirtos baudos dydžio nustatymo, visų pirma yra susiję su pažeidimo sunkumu, antra, pažeidimo trukme, trečia, lengvinančių aplinkybių buvimu, ketvirta, jos bendradarbiavimu per administracinę procedūrą ir, penkta, ne bis in idem principo taikymu atsižvelgiant į JAV valstybės institucijų jai paskirtas baudas.

I –  Dėl pažeidimo sunkumo

A –  Įžanga

32      Dėl Komisijos atlikto pažeidimo sunkumo vertinimo Roquette nurodo tris kaltinimus, pagrįstus, pirma, neteisingu apyvartos, į kurią reikia atsižvelgti, nustatymu, antra, neteisingu konkretaus kartelio poveikio nagrinėjamai rinkai vertinimu ir, trečia, neatsižvelgimu į Roquette elgesį.

33      Prieš nusprendžiant dėl šių kaltinimų pagrįstumo būtų naudinga priminti tam tikrus Komisijos ginčijamame sprendime nurodytus pažeidimo sunkumo vertinimo elementus.

34      Iš ginčijamo sprendimo matyti, kad siekdama įvertinti pažeidimo sunkumą Komisija visų pirma nusprendė, jog, atsižvelgiant į jo pobūdį, konkretų poveikį natrio gliukonato rinkai EEE ir atitinkamos geografinės rinkos dydį bei tai, kad šis pažeidimas neigiamai paveikė visą EEE, suinteresuotosios įmonės padarė labai sunkų pažeidimą (ginčijamo sprendimo 334‑371 konstatuojamosios dalys).

35      Toliau Komisija nusprendė, kad suinteresuotosioms įmonėms reikia taikyti „skirtingas baudas, kad būtų atsižvelgta į kiekvienos realų ekonominį pajėgumą padaryti didelę žalą konkurencijai <...> ir nustatyti tokį baudos dydį, kuris turėtų didelį atgrasantį poveikį“. Tokiomis sąlygomis Komisija nurodė, kad ji atsižvelgs į konkrečią kiekvienos įmonės svarbą ir atitinkamai realų jos neteisėto elgesio poveikį konkurencijai (ginčijamo sprendimo 378 ir 379 konstatuojamosios dalys).

36      Vertindama šiuos elementus Komisija nusprendė remtis suinteresuotųjų įmonių natrio gliukonato pasauline pardavimo apyvarta per paskutinius pažeidimo metus, t. y. 1995 metus. Tada Komisija nusprendė: „(kadangi natrio gliukonato) rinka yra pasaulinė, ši apyvarta yra geriausias galimas pažeidime dalyvaujančių įmonių galimybių daryti didelę žalą kitiems bendrojoje ir (arba) EEE rinkoje veikiantiems ūkio subjektams rodiklis“ (ginčijamo sprendimo 381 konstatuojamoji dalis). Komisija pridūrė, kad, jos nuomone, šį metodo taikymą pagrindžia tai, jog kartelis buvo pasaulinis ir jo tikslas – pasidalyti rinką pasauliniu mastu bei išvengti konkurencijos tam tikrose EEE rinkos zonose. Be to, ji nusprendė, kad bet kurios kartelio dalyvės pasaulinė apyvarta leido suvokti jos įtaką viso kartelio veiksmingumui arba, atvirkščiai, įtaką jo nestabilumui, jei ta dalyvė jame nedalyvautų (ginčijamo sprendimo 381 konstatuojamoji dalis).

37      Atsižvelgdama į tai Komisija nusprendė suskirstyti įmones į dvi kategorijas, iš kurių vieną sudarė „trys pagrindiniai natrio gliukonato gamintojai, (kurių) turimos pasaulinės rinkos dalys buvo didesnės kaip 20 %“, o kitą – įmonės, „kurių turimos pasaulinės natrio gliukonato rinkos dalys buvo daug mažesnės (mažiau nei 10 %)“ (ginčijamo sprendimo 382 konstatuojamoji dalis). Taip Komisija įmonėms, priklausančioms pirmai kategorijai, t. y. Fujisawa, Jungbunzlauer ir Roquette, kurių rinkos dalys buvo atitinkamai apie 36, 25 ir 21 %, nustatė 10 mln. eurų pradinį baudos dydį, o antrai kategorijai priklausančioms įmonėms, t. y. Glucona ir ADM, kurios kiekviena turėjo apie 9 % rinkos, nustatė 5 mln. eurų pradinį baudos dydį. Kadangi Glucona bendrai priklausė Akzo ir Avebe, Komisija kiekvienai iš šių bendrovių nustatė 2,5 mln. eurų pradinį baudos dydį (ginčijamo sprendimo 385 konstatuojamoji dalis).

38      Norėdama užtikrinti didelį atgrasantį baudos poveikį ir atsižvelgdama į tai, kad didelės įmonės turi teisinių bei ekonominių žinių ir infrastruktūrą, leidžiančių joms geriau įvertinti jų pažeidimo pobūdį ir su tuo susijusias pasekmes konkurencijos teisės požiūriu, Komisija pakoregavo šį pradinį dydį. Todėl, atsižvelgdama į susijusių įmonių dydį ir bendrus išteklius, Komisija ADM ir Akzo nustatytam pradiniam baudos dydžiui pritaikė 2,5 dauginimo koeficientą ir padidino šį pradinį dydį iki 12,5 mln. eurų ADM atveju ir iki 6,25 mln. eurų Akzo atveju (ginčijamo sprendimo 388 konstatuojamoji dalis).

B –  Dėl apyvartos nustatymo

1.     Šalių argumentai

39      Roquette iš esmės tvirtina, kad Komisija neteisingai nustatė apyvartą, į kurią turi būti atsižvelgta apskaičiuojant pagrindinį baudos dydį. Roquette mano, kad šio klaidingo Komisijos vertinimo priežastis yra tai, jog Komisija atsižvelgė į apyvartą, apimančią jos „pokristalizacinių tirpalų“ apyvartą, nors Komisija buvo pripažinusi, kad natrio gliukonato rinka, į kurią buvo atsižvelgta kartelio atveju, neapėmė „pokristalizacinių tirpalų“.

40      Priminusi, kad „pokristalizaciniai tirpalai“ nepatenka į ginčijamo sprendimo taikymo sritį, Roquette pabrėžia, kad iš jos 1999 m. lapkričio 19 d. laiško ir 1999 m. gegužės 3 d. atsakymo į Komisijos 1999 m. kovo 2 d. prašymą pateikti informacijos bei 2000 m. liepos 25 d. pastabų dėl pranešimo apie kaltinimus matyti, kad jos gaminamas skystos formos natrio gliukonatas atitinka tik „pokristalizacinį tirpalą“, pagamintą specifiniu gamybos būdu, ir kad todėl jis skiriasi nuo konkurentų natrio gliukonato. Šiuo pagrindu ji ginčija, kad Komisija negalėjo suprasti, jog Roquette nurodytas „skystasis gliukonatas“ atitiko „pokristalzacinį tirpalą“, o ne skystos formos natrio gliukonatą, kurį gamina jos konkurentai. Šiuo atžvilgiu ji taip pat nurodo Komisijos poziciją, kurios ši laikėsi savo atsiliepime į ieškinį, kurnumanomai pripažino, kad tai, ką Roquette vadina „pokristalizaciniu tirpalu“, nėra tas pats, kas skystos formos natrio gliukonatas.

41      Roquette ginčija, kad „pokristalizacinio tirpalo nepaminėjimas jos 1999 m. gegužės 3 d. ir 2001 m. gegužės 21 d. atsakymuose į 1999 m. kovo 2 d. ir 2001 m. gegužės 11 d. prašymus pateikti informacijos gali pateisinti tai, jog Komisija nedaro skirtumo tarp „pokristalizacinio tirpalo“ ir skystos formos natrio gliukonato. Ji pabrėžia atsakiusi į prašymus pateikti informacijos laikydamasi Komisijos nustatyto modelio, pagal kurį tarp „skystojo gliukonato“ ir „pokristalizacinio tirpalo“ nedaromas skirtumas. Be to, Roquette manymu, jos atsakymuose pateikta informacija, įskaitant ir apyvartą, turėjo būti vertinama atsižvelgiant į ankstesnius paaiškinimus, kuriuose nurodoma, kad kartelis neapėmė jos skystojo gliukonato. Šiuo atžvilgiu ji taip pat remiasi Fujisawa 1998 m. gegužės 12 d. atsiliepimu į ieškinį, kuriame, jos manymu, pripažįstama, kad „pokristalizacinis tirpalas“ nėra galutinis produktas ir kartelis jo neapėmė. Galiausiai Roquette mano, kad tai, jog šalys nepaminėjo, jog kartelis neapima skystojo Roquette natrio gliukonato, netrukdo visoms trečiosioms šalims ir Komisijai pripažinti, kad kartelis neapima „pokristalizacinio tirpalo“. Todėl, Roquette manymu, Komisija galėjo žinoti, kad Roquette vadinamas „skystasis gliukonatas“ iš tikrųjų buvo „pokristalizacinis tirpalas“.

42      Taigi Roquette tvirtina negalėjusi numanyti, kad Komisija nesugebės suprasti jos skystojo natrio gliukonato pobūdžio ir kad jeigu Komisija manė turinti nepakankamai informacijos, nepaprašiusi reikiamų paaiškinimų dėl skirtumo tarp Roquette gaminamo „skystojo gliukonato“ ir kitų įmonių gliukonato, ji nebuvo rūpestinga apskaičiuodama apyvartą (1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Gruber+Weber prieš Komisiją, T‑310/94, Rink. p. II‑1043, 242 punktas). Roquette manymu, jei Komisija būtų rūpestingesnė, ji būtų galėjusi gauti kitų dokumentų, paliudijančių, kad Roquette gamina „pokristalizacinį tirpalą“. Galiausiai Roquette nurodo jos generalinio direktoriaus pažymą, patvirtinančią, kad Roquette gaminamas skystas natrio gliukonatas atitinka „pokristalizacinį tirpalą“ ir kad ši įmonė negamina jokio kito skystojo natrio gliukonato, išskyrus jo „pokristalizacinį tirpalą“.

43      Be to, Roquette mano, kad, remiantis teismų praktika, klausimo dėl atsakomybės už klaidą, padarytą apskaičiuojant baudą, nagrinėjimas neturi reikšmės ir kad, atsižvelgiant į klaidą, bauda bet kuriuo atveju turi būti atitinkamai sumažinta (1999 m. kovo 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Aristrain prieš Komisiją, T‑156/94, Rink. p. II‑645, 584–586 punktai).

44      Taigi Roquette mano, kad jos apyvarta, į kurią reikia atsižvelgti nustatant baudos dydį, neturėtų apimti jos „pokristalizacinio tirpalo“ pardavimo. Apyvarta, į kurią atsižvelgiama ginčijamo sprendimo 48 straipsnyje apskaičiuojant pagrindinį baudos dydį, apima Roquette gaminamo „pokristalizacinio tirpalo“ apyvartą.

45      Dėl šios Komisijos vertinimo klaidos Roquette produkto, kuris yra pažeidimo objektas, apyvarta mažesnė nei ta, į kurią buvo atsižvelgta. Dėl šios vertinimo klaidos Komisija veikė pažeisdama savo pačios ir teisingumo Teismo šioje srityje nustatytas taisykles ir lygybės bei proporcingumo principus. Todėl Roquette neturėtų būti priskiriama „pirmajai kategorijai“ gamintojų, kurių rinkos dalys yra didesnės kaip 20 % ir kuriems skiriama pagrindinė bauda sudaro 10 mln. eurų, o Komisijos paskirta bauda yra per didelė.

46      Roquette taip pat primena, kad pagal teismų praktiką apyvarta yra esminis veiksnys vertinant kiekvienos kartelyje dalyvaujančios įmonės svarbą ir kad kaip į pažeidimo dydžio rodiklį gali būti atsižvelgiama tik į apyvartą, gaunamą už prekes, dėl kurių buvo sudarytas kartelis (1983 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Musique diffusion française ir kt. prieš Komisiją, 100/80‑103/80, Rink. p. 1825, 120 punktas; šio sprendimo 42 punkte minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo Gruber+Weber prieš Komisiją 237 punktas ir 1999 m. kovo 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Ensidesa prieš Komisiją, T‑157/94, Rink. p. II‑707). Ji mano, kad tos pačios baudos išlaikymas sumažėjus apyvartai, atmetus su „pokristalizaciniu tirpalu“ susijusią apyvartą, pažeidžia vienodo požiūrio ir proporcingumo principus. Be to, ji primena, kad Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas baudas, dėl savo turimos neribotos kompetencijos neprivalo atsižvelgti į Komisijos nuomonę dėl baudos nustatymo.

47      Komisija atmeta visus Roquette argumentus. Ji nurodo niekaip negalėjusi žinoti, kad Roquette gaminamas skystasis natrio gliukonatas yra „pokristalizacinis tirpalas“. Komisijos teigimu, šiuo atžvilgiu Roquette tyčia siekė, kad šis klausimas išliktų neaiškus. Norėdama pagrįsti šį tvirtinimą, ji remiasi 1999 m. gegužės 3 d. ir 2001 m. gegužės 21 d. Roquette atsakymais į prašymus pateikti informacijos ir prie 1999 m. lapkričio 19 d. Roquette laiško pridėtu komerciniu dokumentu. Komisija pažymi, kad kiekviename iš šių dokumentų Roquette kalba apie skystąjį natrio gliukonatą, nepatikslindama, kad tai yra „pokristalizacinis tirpalas“. Be to, tai, kad Roquette 1999 m. lapkričio 19 d. laiške paminėtas skystasis natrio gliukonatas ir „pokristalizacinis tirpalas“, neleidžia užtikrintai daryti išvados, jog Roquette prekiavo tik skystuoju „pokristalizacinio tirpalo“ tipo natrio gliukonatu. Komisija pažymi, kad Roquette žinojo, jog prašymais pateikti informacijos buvo siekiama įvertinti kartelio paveiktą rinką, kad būtų galima apskaičiuoti baudas. Todėl ji mano, kad yra mažai tikėtina, jog Roquette, atsakydama į prašymus pateikti informacijos, nenurodė jos skystojo natrio gliukonato pobūdžio, nes vadovavosi jai pateiktu pavyzdžiu ir baiminosi, kad nukrypusi nuo joneįvykdys savo pareigos bendradarbiauti. Komisija ginčija šio sprendimo 42 punkte minėto sprendimo Gruber+Weber prieš Komisiją, kuriuo rėmėsi Roquette, tinkamumą, nes šioje byloje nagrinėjamu atveju Roquette ją suklaidino. Galiausiai Komisija pažymi, kad nė viena iš kartelio dalyvių proceso metu nenurodė, jog kartelis galėjo neapimti Roquette gaminamo skystos formos natrio gliukonato.

48      Papildomai Komisija pabrėžia, kad net jeigu į skystos formos Roquette gaminamą produktą nebūtų atsižvelgta apskaičiuojant jos apyvartą, tai neturėtų įtakos Komisijos nustatytam 10 mln. eurų pradiniam baudos dydžiui.

49      Šiuo atžvilgiu ji nurodo, kad bauda turi būti proporcinga pažeidimo sunkumui ir trukmei, o ne pačios įmonės apyvartai. Gairėse numatoma, kad šį sunkumą reikia vertinti atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, įtaką rinkai, jeigu ji gali būti įvertinta, ir atitinkamos geografinės rinkos dydį. Be to, gairių 1 punkto A dalyje ir teismų praktikoje pripažįstama, kad vienodo požiūrio principas tam tikrais atvejais gali lemti, jog atitinkamoms įmonėms bus skirtos skirtingos baudos, ir ši diferenciacija nepriklausys nuo konkrečių aritmetinių skaičiavimų (2001 m. gruodžio 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Acerinox prieš Komisiją, T‑48/98, Rink. p. II‑3859, 90 punktas).

50      Šioje byloje nagrinėjamu atveju Komisija mano, kad net jei Roquette turima rinkos dalis būtų sumažinta nuo 20,96 % iki 17,4 %, Roquette vis dar būtų viena iš trijų didžiausių natrio gliukonato gamintojų, kuriai reikėtų nustatyti 10 mln. eurų pradinį baudos dydį. Ji gerokai lenktų ADM ir Glucona patronuojančias bendroves, kurių rinkos dalis mažesnė kaip 10 % ir kurioms buvo paskirta 5 mln. eurų bauda.

2.     Pirmosios instancijos teismo vertinimas

51      Visų pirma reikia pažymėti, kad pagal ginčijamo sprendimo 34 ir 38 konstatuojamąsias dalis yra nustatyta, jog pažeidimo objektu esantis produktas yra natrio gliukonatas, kurį sudaro kietas natrio gliukonatas, skystas natrio gliukonatas ir gliukonato rūgštis, bet ne „pokristalizaciniu tirpalu“ vadinamas produktas.

52      Be to, iš ginčijamo sprendimo 48 ir 381 konstatuojamųjų dalių matyti, kad apyvarta, į kurią Komisija atsižvelgė, yra kartelio dalyvių atsakymuose į Komisijos prašymus pateikti informacijos nurodyta apyvarta, ir ši apyvarta atitinka kiekvieno iš kartelio dalyvių paskutiniais pažeidimo metais, t. y. 1995 m., pasaulyje parduoto natrio gliukonato apyvartą. Taigi Komisija, remdamasi šiuo pagrindu, manė, jog 1995 m. Roquette natrio gliukonato apyvarta sudarė 12 293,62 mlrd. eurų, o tai reiškia, kad jos pasaulinės rinkos dalis sudaro 20,96 % (ginčijamo sprendimo 48 konstatuojamoji dalis).

53      Atsakydama į Pirmosios instancijos teismo raštu pateiktą klausimą, Komisija patvirtino, kad 12 293,62 mlrd. eurų suma atitiko 80 216 582 Prancūzijos frankų (FRF) sumą, kurią Roquette nurodė savo atsakyme į Komisijos 2001 m. gegužės 21 d. prašymą pateikti informacijos. Iš šio 2001 m. gegužės 21 d. pateikto atsakymo matyti, kad 80 216 582 FRF sumą, kuri rodo 1995 m. pasaulinę Roquette natrio gliukonato apyvartą, sudaro 1995 m. Roquette apyvartos už kietąjį natrio gliukonatą (60 517 501 FRF), skystos formos natrio gliukonatą (16 029 382 FRF) ir gliukonato rūgštį (3 669 699 FRF) suma.

54      Galiausiai Roquette prie savo dubliko pridėjo jos generalinio direktoriaus parengtą pažymą, kurioje nurodoma, kad 1995 m. ir anksčiau „skystojo gliukonato“ pavadinimu ji pardavinėjo tik „pokristalizacinį tirpalą“. Komisija neginčijo šio pareiškimo teisingumo nei savo triplike, nei atsakymuose į raštu pateiktus Pirmosios instancijos teismo klausimus, nei per teismo posėdį.

55      Todėl yra akivaizdu, kad Roquette apyvarta, į kuria Komisija atsižvelgė, apėmė „pokristalizacinio tirpalo“ pardavimo apyvartą, nors dėl šio produkto kartelis nebuvo sudarytas. Iš to matyti, kad Roquette apyvarta, į kurią buvo atsižvelgta nustatant baudos dydį, yra neteisinga. Taigi Roquette klaidingai paskirtos baudos dydis tinkamai neatspindi jos padėties produkto, esančio pažeidimo objektu, rinkoje.

56      Pirmosios instancijos teismui naudojantis savo neribota kompetencija, šios klaidos pasekmės bus vertinamos išnagrinėjus kitus Roquette nurodytus ieškinio pagrindus.

C –  Dėl konkrečios kartelio įtakos

1.     Pirminės pastabos

57      Roquette iš esmės tvirtina, kad Komisija neatsižvelgė į ribotą kartelio poveikį, kai vertino konkrečią jo įtaką nagrinėjamai rinkai. Todėl Komisija, pažeisdama Reglamento Nr. 17 15 straipsnį ir proporcingumo principą, prieštarauja savo pačios ir nusistovėjusiai teismų praktikai.

58      Šiuo atžvilgiu reikia priminti nusistovėjusią teismų praktiką, pagal kurią pažeidimų sunkumas yra nustatomas atsižvelgiant į daugelį aplinkybių, pavyzdžiui, konkrečias bylos aplinkybes ir jos kontekstą, tačiau privalomo ar baigtinio kriterijų, į kuriuos reikia atsižvelgti, sąrašo nėra (1996 m. kovo 25 d. Teisingumo Teismo nutarties SPO ir kt. prieš Komisiją, C‑137/95 P, Rink. p. I‑1611, 54 punktas; 1997 m. liepos 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ferriere Nord prieš Komisiją, C‑219/95 P, Rink. p. I‑4411, 33 punktas; 2002 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo HFB ir kt. prieš Komisiją, T‑9/99, Rink. p. II‑1487, 443 punktas).

59      Savo gairėse (1 punkto A dalies pirmoji pastraipa) Komisija nurodė, kad, vertindama pažeidimo sunkumą, ji atsižvelgė ne tik į jo pobūdį ir atitinkamos geografinės rinkos dydį, bet ir į „(pažeidimo) konkrečią įtaką rinkai, jeigu ši gali būti įvertinta“.

60      Šioje byloje nagrinėjamu atveju iš ginčijamo sprendimo 334–388 konstatuojamųjų dalių matyti, kad Komisija iš tikrųjų nustatė baudos dydį, apskaičiuotą remiantis pažeidimo sunkumu, ir atsižvelgė į šiuos tris kriterijus. Tokiomis aplinkybėmis ji visų pirma nusprendė, kad kartelis turėjo „realų poveikį“ natrio gliukonato rinkai (ginčijamo sprendimo 371 konstatuojamoji dalis).

61      Ginčijamo sprendimo 340 konstatuojamojoje dalyje Komisija pateikė tokią analizę:

„Komisija mano, kad įmonių, kurios šiame sprendime nagrinėjamu laikotarpiu turėjo daugiau kaip 90 % pasaulinės ir 95 % Europos natrio gliukonato rinkos, padarytas pažeidimas turėjo realios įtakos rinkai EEE, nes jis buvo kruopščiai vykdomas. Kadangi susitarimais buvo ribojami pardavimo kiekiai, nustatomos aukštesnės kainos nei būtų nusistovėjusios nesant jų ir ribojamas pardavimas tam tikriems klientams, šie susitarimai turėjo paveikti įprastą veiksmų eigą rinkoje, o kartu ir turėti poveikį šiai rinkai.“

62      Ginčijamo sprendimo 341 konstatuojamojoje dalyje ji pabrėžė, kad „kiek tai įmanoma, klausimas dėl susitarimų įgyvendinimo (buvo) atskirtas nuo klausimo dėl jų įtakos rinkai“, tačiau „vis dėlto neišvengiama, kad tam tikri faktiniai elementai, kuriais remiantis padarytos išvados šiais dviem klausimais, sutampa“.

63      Komisija pirmiausia nagrinėjo kartelio veikimą (ginčijamo sprendimo 342–351 konstatuojamosios dalys). Ji nusprendė, kad kartelio veikimas buvo įrodytas įvairiais elementais, susijusiais su pardavimo kvotomis, kurias ji laikė kartelio pagrindu. Be to, Komisija nurodė, kad „kartelio nuolatinis rūpestis buvo nustatyti tikslines ir (arba) minimalias kainas“, ir pridūrė mananti, kad „šios kainos (turėjo) turėti įtakos dalyvių elgesiui, nors jie ne visada jas nustatydavo tokias, kokias reikia“ (ginčijamo sprendimo 348 konstatuojamoji dalis). Komisija nusprendė, kad „negalima abejoti dėl (kartelio) veikimo veiksmingumo“ (ginčijamo sprendimo 350 konstatuojamoji dalis).

64      Paskui Komisija įvertino pažeidimo įtaką natrio gliukonato rinkai. Šiuo klausimu ji pirmiausia nurodė ginčijamo sprendimo 34–41 konstatuojamosiose dalyse pateiktą atitinkamos rinkos vertinimą. Toliau, darydama nuorodą į ginčijamo sprendimo 235 ir 236 konstatuojamosiose dalyse pateiktą vertinimą, Komisija, remdamasi Roquette patalpose paimtomis dviem lentelėmis (toliau – grafikai) (ginčijamo sprendimo 354 konstatuojamoji dalis), pažymėjo:

„Kainų kitimas, matomas (grafikuose), rastuose tikrinant Roquette, rodo, kad kartelio dalyvių tikslas bent jau iš dalies buvo pasiektas. Abu (grafikai), iliustruojantys kainų (Prancūzijos frankais (FRF)) kitimą Europos natrio gliukonato rinkoje nuo 1977 m. iki 1995 m., rodo kritimą 1985 metais. Šis pokytis tikriausiai buvo susijęs su ankstesnio kartelio iširimu ir vėlesniu gamybinių pajėgumų naudojimo išaugimu. 1986 m. pabaigoje kainos sumažėjo beveik dvigubai, palyginti su 1985 m. pradžia. Labai tikėtina, kad susitarimų, kuriais buvo sukurtas naujas kartelis, taikymas nuo 1986 m. turėjo didelę reikšmę dideliam kainų išaugimui (dvigubai) nuo 1987 m. iki 1989 metų. Kainoms nukritus 1989 m. (ne taip smarkiai kaip 1985 m.), jų lygis iki 1995 m. išliko apie 60 % didesnis nei 1987 metais.“

65      Ginčijamo sprendimo 235 ir 236 konstatuojamosiose dalyse, į kurias 354 konstatuojamojoje dalyje daroma nuoroda, Komisija pažymėjo:

„235) Per patikrinimą Roquette patalpose paimti du dokumentai pakankamai aiškūs ir yra kartelio įtakos natrio gliukonato rinkai įrodymai. Juose yra (grafikas), vaizduojantis vidutinę natrio gliukonato kainą Europoje nuo 1977 iki 1995 metų.

236)               (Vienas iš grafikų) akivaizdžiai vaizduoja, kad 1981 m. ir 1987 m., kai pradėjo veikti atitinkamai „pirmasis“ ir „antrasis“ karteliai, kainos smarkiai išaugo. Jos gerokai nukrito 1985 m., kuomet, pasitraukus Roquette, iširo „pirmasis kartelis“. Nuo 1987 m. iki 1989 m. natrio gliukonato kainos sparčiai augo; jos tapo dvigubai aukštesnės. Vėliau, nuo 1989 iki 1995 m., jos nusistovėjo 60 % aukštesnės, nei buvo nukritusios iki žemiausio lygio 1987 metais. Reikia pažymėti, kad, kitaip nei 1981–1986 m. laikotarpiu, natrio gliukonato kainos galėjo būti išlaikytos labai aukštos iki 1995 metų.“

66      Galiausiai Komisija apibendrino, išnagrinėjo ir atmetė suinteresuotųjų šalių per administracinę procedūrą pateiktus argumentus, kuriais buvo siekiama paneigti Komisijos išvadą, padarytą atsižvelgus į Roquette patalpose paimtus grafikus. Dėl ADM argumentų, kuriais buvo tvirtinama, kad kaina būtų tokia pati, net jei ir nebūtų buvę kartelio, Komisija pažymėjo (ginčijamo sprendimo 359, 365 ir 369 konstatuojamosios dalys):

359)               <...> ADM pateikti argumentai įtikinamai neįrodo, kad kartelio veikimas negalėjo turėti jokios reikšmės kainų svyravimams. Nors ADM pasiūlytas scenarijus gali pasitvirtinti nesant kartelio, jis visiškai atitinka egzistuojantį susitarimą. Pajėgumų padidėjimas devintojo dešimtmečio viduryje galėjo būti tiek pirmojo kartelio (1981–1985) iširimo priežastis, tiek rezultatas. Dėl kitimo nuo 1987 m. pažymėtina, kad jis visiškai sutampa su kartelio atnaujinimu šiuo laikotarpiu. Todėl aplinkybė, kad natrio gliukonato kaina pradėjo augti, negali būti visiškai paaiškinta tik konkurencija, tačiau turi būti aiškinama atsižvelgiant į dalyvių sudarytą susitarimą dėl minimalios kainos, rinkos dalių pasidalijimo ir informacijos bei priežiūros sistemos. Visi šie veiksniai turėjo įtakos sėkmingam kainų augimui.

<...>

365)               (Vienas iš) pas Roquette rastų (grafikų) patvirtina, kad nuo 1991 m. iki 1995 m., t. y. tuomet, kai ADM dalyvavo kartelyje, kainos išliko stabilios arba nedaug sumažėjo. Niekas nerodo, kad kainos gerokai sumažėjo ir juo labiau kad jos buvo rentabilios. ADM pasitraukimas iš rinkos tikriausiai gali būti paaiškinamas rimtomis techninėmis problemomis, su kuriomis ji susidūrė iš karto prisijungusi prie kartelio ir kurios tęsėsi nuolat. Ji niekada nesugebėjo išnaudoti savo pardavimo kvotų.

<...>

369)               Galiausiai yra neįtikėtina, kad šalys keletą kartų būtų nusprendusios susitikti įvairiose pasaulio vietose pasiskirstyti pardavimo kvotas, nustatyti kainas ir pasidalyti klientais per tokį ilgą laikotarpį, atsižvelgiant, be kita ko, į riziką, jeigu, jų nuomone, kartelis neturėjo arba turėjo ribotą įtaką natrio gliukonato rinkai.“

67      Atsižvelgiant į šią analizę, įvairius Roquette pateiktus kaltinimus dėl Komisijos įrodinėjamos konkrečios kartelio įtakos galima suskirstyti pagal tai, ar jie yra susiję su Komisijos padarytomis išvadomis dėl kartelio veikimo, su veiksniais, į kuriuos Komisija atsižvelgė įrodinėdama kartelio veikimą ir jo poveikį bei su tuo, kad, vertindama konkrečią kartelio įtaką, Komisija neatsižvelgė į kitus veiksnius.

2.     Dėl to, kad Komisija pasirinko klaidingą būdą įrodyti, jog kartelis turėjo konkrečios įtakos rinkai

a)     Šalių argumentai

68      Remdamasi savo tvirtinimais, susijusiais su veiksnių, į kuriuos Komisija atsižvelgė įrodinėdama kartelio veikimą ir poveikį, svarba, Roquette ginčija, kad Komisija gali įrodyti konkrečią įtaką remdamasi išvadomis dėl kartelio veikimo.

69      Viena vertus, Roquette atmeta Komisijos analizę, pateiktą ginčijamo sprendimo 340–351 konstatuojamosiose dalyse, kuriose ji tvirtina, kad dėl to, jog kartelis buvo kruopščiai vykdomas, jis turėjo paveikti įprastą elgesį, o veiksmingas susitarimų vykdymas nebūtinai reiškia tų pačių kainų ir (pardavimo) apimčių taikymą rinkoje, ir kad pakanka priartėjimo prie sutarto lygio. Kita vertus, Roquette ginčija ginčijamo sprendimo 369 konstatuojamojoje dalyje pateiktą Komisijos išvadą dėl įtakos rinkai buvimo, kurią ji padarė remdamasi nuolatiniais ilgą laiką trukusiais dalyvių susitikimais, nepaisant rizikos.

70      Komisija ginčija šių argumentų pagrįstumą.

b)     Pirmosios instancijos teismo vertinimas

71      Visų pirma reikia priminti, kad pagal gairių 1 punkto A dalies pirmąją pastraipą, apskaičiuodama baudą pagal pažeidimo sunkumą, Komisija, be kita ko, atsižvelgia į „(pažeidimo) konkrečią įtaką rinkai, jeigu ji gali būti įvertinta“.

72      Šiuo atžvilgiu reikia išnagrinėti tikslią formuluotės „jeigu ji (konkreti įtaka) gali būti įvertinta“ reikšmę. Visų pirma reikia nustatyti, ar pagal šią formuluotę Komisija, apskaičiuodama baudų dydžius, gali atsižvelgti į konkrečią pažeidimo įtaką tik tuo atveju ir tik tiek, kiek ji gali kiekybiškai įvertinti šią įtaką.

73      Kaip teisingai nurodė Komisija, kartelio įtakos atitinkamai rinkai nagrinėjimas yra neišvengiamai susijęs su prielaidomis. Tokiomis aplinkybėmis Komisija turi išsiaiškinti, kokia būtų buvusi nagrinėjamo produkto kaina, jei nebūtų kartelio. Tačiau nagrinėjant realaus kainos kitimo priežastis yra pavojinga daryti kokias nors teorines išvadas apie kiekvienos iš jų vaidmenį. Reikia atsižvelgti į objektyvią aplinkybę, kad dėl kainų kartelio šalys atsisakė savo laisvės konkuruoti kainomis. Todėl kitų veiksnių nei šis savanoriškas kartelio šalių susilaikymas nuo veiksmų įtakos vertinimas yra neišvengiamai pagrįstas tikėtinomis, tačiau tiksliai kiekybiškai neįvertinamomis galimybėmis.

74      Tad Komisijos negalima kaltinti rėmusis konkrečia kartelio įtaka atitinkamai rinkai, nepaisant to, kad ji negalėjo kiekybiškai įvertinti šios įtakos ar pateikti skaičių šiuo klausimu, nes antraip šis kriterijus, į kurį atsižvelgiama nustatant baudos dydį, taptų neveiksmingas.

75      Todėl konkreti kartelio įtaka atitinkamai rinkai turi būti laikoma pakankamai įrodyta, jei Komisija gali pateikti konkrečių ir įtikinamų duomenų, su pagrįsta tikimybe patvirtinančių, kad kartelis turėjo įtakos rinkai.

76      Šioje byloje iš Komisijos atliktos analizės (žr. šio sprendimo 61–66 punktus) apibendrinimo matyti, kad, siekiant padaryti išvadą dėl kartelio „realaus poveikio“ rinkai, ši analizė pagrįsta dviem elementais. Viena vertus, ji nurodo, kad kartelio dalyviai kruopščiai vykdė kartelio susitarimus (visų pirma žr. ginčijamo sprendimo 340 konstatuojamąją dalį, pakartotą šio sprendimo 61 punkte) ir kad kartelis tęsėsi ilgai (ginčijamo sprendimo 369 konstatuojamoji dalis, pakartota šio sprendimo 66 punkte). Kita vertus, ji tvirtina, kad Roquette patalpose paimti grafikai rodo tam tikrą ryšį tarp kartelio nustatytų kainų ir kartelio dalyvių rinkoje taikomų realių kainų (ginčijamo sprendimo 354 konstatuojamoji dalis, pakartota šio sprendimo 64 punkte).

77      Visų pirma reikia pažymėti, kad Komisija konkrečią įtaką natrio gliukonato rinkai įvertino ne tik remdamasi veiksmingu kartelio veikimu. Iš tikrųjų, kaip tai matyti iš šiame sprendime nurodytų ginčijamo sprendimo ištraukų, Komisija siekė, kiek tai įmanoma, atskirai išnagrinėti kartelio veikimą ir jo konkrečią įtaką rinkai, iš esmės laikydamasi nuomonės, kad kartelio veikimas yra pirminė ir būtina, tačiau nebūtinai pakankama sąlyga įrodyti konkrečią jo įtaką (šiuo klausimu žr. ginčijamo sprendimo 341 konstatuojamąją dalį). Tiesa, ginčijamo sprendimo 341 konstatuojamojoje dalyje Komisija pripažino, jog buvo „neišvengiama, kad tam tikri faktiniai veiksniai, kuriais remiantis buvo padarytos išvados šiais dviem klausimais, sutampa“. Dėl šios priežasties, kaip tvirtina Roquette, Komisija ne visada vartojo tinkamas sąvokas kiekvienoje savo analizės dalyje, tačiau Komisijos negalima kaltinti supainiojus kartelio veikimo su jo konkrečia įtaka rinkai. Be to, kadangi realus kartelio veikimas yra konkrečios kartelio įtakos pirminė sąlyga, jis yra pirmasis konkrečios kartelio įtakos požymis.

78      Taip pat Komisijos negalima kaltinti nusprendus, kad dėl to, jog kartelio dalyviai turi daugiau kaip 90 % pasaulinės ir 95 % EEE natrio gliukonato rinkos ir skiria daug pastangų šio kartelio susitarimų organizavimui, laikymuisi bei priežiūrai, kartelio veikimas yra svarbus poveikio rinkai požymis, nes (žr. šio sprendimo 167 punktą) šioje byloje Komisija analizavo ir kitus dalykus.

79      Be to, Komisija galėjo pagrįstai manyti, kad šio požymio reikšmė didėja ilgėjant kartelio trukmei. Iš tikrųjų norint, kad sudėtingas kartelis, kaip šioje byloje, susijęs su kainų nustatymu, rinkų pasidalijimu ir keitimusi informacija, sklandžiai veiktų, yra būtinos didelės administravimo bei valdymo išlaidos. Todėl Komisija galėjo pagrįstai manyti, kad tai, jog įmonės ilgą laikotarpį tęsė pažeidimą ir užtikrino jo administracinio valdymo veiksmingumą, nepaisydamos su tokiais neteisėtais veiksmais susijusios rizikos, rodo, kad kartelio dalyviai turėjo tam tikros naudos iš šio kartelio ir todėl šis kartelis turėjo konkrečią įtaką atitinkamoje rinkoje, net jei šios įtakos nebuvo įmanoma įvertinti kiekybiškai.

80      Iš to, kas nurodyta, reikia daryti išvadą, kad Komisija nepasirinko klaidingo metodo įvertinti konkrečią kartelio įtaką natrio gliukonato rinkai.

3.     Dėl kaltinimų, grindžiamų veiksniais, į kuriuos atsižvelgė Komisija ir kurie patvirtina kartelio veikimą bei poveikį rinkai

a)     Dėl įvairių kartelio etapų

 Šalių argumentai

81      Roquette manymu, Komisija ginčijamame sprendime išskiria tris pažeidimo vykdymo etapus, t. y. „parengiamąjį“ etapą (nuo 1986 m. gegužės mėn. iki 1987 m. balandžio mėn.), „vykdymo“ etapą (nuo 1987 m. balandžio mėn. iki 1990 m. gegužės mėn., kai prie kartelio prisijungė ADM) ir „pabaigos“ etapą (nuo 1990 m. gegužės mėn. iki 1995 m. birželio mėn.). Roquette tvirtina, kad šis skirstymas tikriausia yra grindžiamas kartelio įtakos rinkai laipsniu ir kad Komisija netinkamai įvertino kartelio įtaką pirmajame ir paskutiniajame etapuose.

82      Roquette mano, kad parengiamajame etape nebuvo jokios realios antikonkurencinės įtakos atitinkamai rinkai, nes dalyviai šiame etape tik užmezgė ryšius ir susitarė dėl pagrindinių kartelio principų. Kadangi Komisija ginčijamo sprendimo 106 konstatuojamojoje dalyje pripažino, jog 1986 m. gegužės mėn. vykęs susitikimas neturėjo įtakos ir todėl į jį neturėjo būti atsižvelgta vertinant kartelio įtaką, Roquette mano, kad 1987 m. vasario 19–20 d. susitikimas irgi neturėjo įtakos, todėl Komisija taip pat neturėtų į jį atsižvelgti. Roquette tvirtinimu, per pastarąjį susitikimą buvo nustatyti tik kartelio principai, tačiau ne praktinė tvarka, kuri buvo nustatyta tik per 1987 m. balandžio 11–12 d. susitikimą. Todėl Komisija galėjo atsižvelgti į pažeidimo poveikį tik nuo 1987 m. balandžio mėn., o ne nuo 1987 m. vasario mėn., kaip ji tai padarė.

83      Be to, Roquette mano, kad Komisija, vertindama kartelio poveikį rinkai, neatsižvelgė į kartelio veikimo susilpnėjimą pabaigos etape. Komisija neatsižvelgė į kompensavimo sistemos persvarstymą dėl to, kad ADM negalėjo laikytis jai nuo prisijungimo prie kartelio momento priskirtų kvotų, nors Komisija pripažino šias aplinkybes ginčijamo sprendimo 100, 200 ir 209 konstatuojamosiose dalyse. Komisija taip pat neatsižvelgė į tai, kad principai, dėl kurių buvo susitarta susitikimų metu, visų pirma susiję su pardavimo duomenų perdavimu ir tuo, kaip dalyviai laikosi kvotų, nebuvo įgyvendinami. Visų pirma Roquette tvirtina, kad Komisija neatsižvelgė į jos atsisakymą dalyvauti išorinėje priežiūros sistemoje, o tai jai suteikė veiksmų laisvę.

84      Komisija prašo atmesti šiuos argumentus.

 Pirmosios instancijos teismo vertinimas

85      Dėl to, kad nebuvo atsižvelgta į įvairius kartelio etapus, visų pirma reikia pažymėti, kad, priešingai nei tvirtina Roquette, Komisija nenustato kartelio įtakos lygio kiekviename jo etape. Iš tikrųjų iš ginčijamo sprendimo 352 ir kitų konstatuojamųjų dalių matyti, kad Komisija į kartelio įtaką atsižvelgė remdamasi vieninteliu laikotarpiu, apimančiu visą pažeidimo trukmę.

86      Be to, dėl kartelio įtakos nebuvimo kartelio parengiamajame etape reikia pripažinti, kad iš ginčijamo sprendimo matyti, jog 1987 m. vasario 19–20 d. Amsterdame vykusiame susitikime Benckiser GmbH (kuri 1988 m. Jungbunzlauer perdavė savo veiklą, susijusią su natrio gliukonatu), Fujisawa, Glucona ir Roquette sudarė bendrą pagrindinį susitarimą, kurio sąlygos turėjo būti svarstomos kitame susitikime, turėjusiame įvykti po dviejų mėnesių Vankuveryje (ginčijamo sprendimo 109 ir 109 konstatuojamosios dalys), ir kad per 1987 m. balandžio 11–12 d. Vankuveryje vykusį susitikimą tos pačios šalys bei Finnsugar patikslino kartelio veikimo principus (ginčijamo sprendimo 112, 113, 115 ir 116 konstatuojamosios dalys).

87      Tačiau 1987 m. vasario 19–20 d. Amsterdame vykusiame susitikime dėl rinkos dalių nustatymo, įšaldymo ir laikymosi principo remiantis realiomis einamųjų metų ar dviejų ankstesniųjų metų pardavimo apimtimis buvo susitarta, kad bus remiamasi 1986 m. pardavimo duomenimis (ginčijamo sprendimo 108 konstatuojamoji dalis) ir kad rinkos dalys bus paskirstytos pagal tam tikrą skirstymo būdą. Pastarasis veiksnys yra nurodytas 1997 m. kovo 3 d. Roquette atstovo rašte, kurį Roquette pateikė Komisijai per administracinę procedūrą. Todėl 1987 m. vasario 19–20 d. Amsterdame vykusio susitikimo metu šalys susitarė bent jau dėl kai kurių praktinių sąlygų, o tai leido karteliui veikti iš dalies. Todėl jo veikimas nuo šios datos negali būti ginčijamas, nepaisant įvairių vėlesnių patikslinimų.

88      Dėl neatsižvelgimo į kartelio poveikio sumažėjimą kartelio pabaigos etape iš ginčijamo sprendimo neabejotinai matyti, kad tai, jog ADM nesilaikė kvotų, lėmė daug konfliktų tarp kartelio dalyvių ir reikalavimus atsisakyti kompensavimo sistemos (visų pirma žr. ginčijamo sprendimo 100, 200 ir 209 konstatuojamąsias dalis). Tačiau ADM nesugebėjimas įvykdyti pardavimo kvotų, kai kiti kartelio dalyviai ribojo savo prekės pasiūlą, dar labiau sumažino natrio gliukonato pasiūlą rinkoje, o tai tik sustiprino kartelio įtaką.

89      Be to, dėl Roquette argumentų, susijusių su tuo, kad dalyviai nesilaikė įpareigojimo teikti duomenis, susijusius su jų pardavimu ir kvotų laikymusi pabaigos etape, reikia pažymėti, kad Roquette, siekdama pagrįsti šį argumentą, tenurodė savo atsisakymą dalyvauti išorinės priežiūros sistemoje, dėl kurios ji išlaikė veiksmų laisvę. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką realūs įmonės veiksmai, kurių ji tvirtina ėmusis, neturi reikšmės vertinant kartelio įtaką rinkai, nes turi būti atsižvelgiama tik į bendrą viso pažeidimo, kuriame ji dalyvavo, įtaką (1999 m. liepos 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni, C‑49/92 P, Rink. p. I‑4125, 150 ir 152 punktai ir 2003 m. liepos 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Archer Daniels Midland ir Archer Daniels Midland Ingredients prieš Komisiją, T‑224/00, Rink. p. II‑2597, 160 ir 167 punktai). Todėl argumentas dėl to, kad nebuvo atsižvelgta į kartelio įtakos sumažėjimą pabaigos etape, taip pat yra nepagrįstas.

90      Galiausiai bet kuriuo atveju, net jei paaiškėtų, kad kartelis parengiamojo ir pabaigos etapais neveikė, tai negali savaime patvirtinti, kad kartelis neturėjo įtakos rinkai. Kartelio įtaka nebūtinai yra sietina su jo trukme. Todėl negalima paneigti, kad jeigu ilgą laiką kartelio įtakos nėra, o per trumpą laiką jis sukelia labai rimtų pasekmių, šio kartelio įtaka yra tokia pat didelė kaip ir kartelio, turinčio tam tikrą poveikį per visą jo trukmę, įtaka. Todėl tai, kad tam tikrą laiką kartelio įtakos nėra arba ji nedidelė, net jeigu ir būtų įrodyta, nebūtinai reiškia, kad tokia įtaka yra mažesnė nei įtaka per visą kartelio laikotarpį.

91      Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, reikia atmesti Roquette kaltinimus, pagrįstus neatsižvelgimu į įvairius kartelio etapus.

b)     Dėl kartelio tikslų neįvykdymo

 Įžanga

92      Roquette taip pat mano, kad kartelis turėjo nedidelę realią įtaką „vykdymo“ etapu (nuo 1987 m. balandžio mėn. iki 1990 m. gegužės mėn.), ir Komisija tinkamai į tai neatsižvelgė. Visų pirma Roquette tvirtina, kad nebuvo atsižvelgta į nedidelę kartelio įtaką, turint omenyje priežiūros sistemos sutrikimus ir kartelio tikslų – kvotų įvedimo, kainų nustatymo ir pasidalijimo klientais – neįgyvendinimą.

93      Šiuo atžvilgiu visų pirma reikia pažymėti, kad šioje byloje Komisija neįrodinėja kartelio įtakos remdamasi visišku šių tikslų įgyvendinimu. Komisija mano, kad visų pirma dalyvių pasikeitimas duomenimis, tikslus rinkos dalių nustatymas, tikslinių ir (arba) minimalių kainų nustatymas ir klientų priskyrimas kartelio dalyviams vykstant susitikimams patvirtina kartelio veikimą. Atsižvelgdama į šį veikimą ir kainų pokyčius natrio gliukonato rinkoje, kurie, Komisijos manymu, matyti iš Roquette patalpose paimtų grafikų, Komisija daro išvadą, kad pirmasis tikslas, kurio siekė kartelio dalyviai – dirbtinas aukštų natrio gliukonato kainų išlaikymas – bent iš dalies buvo pasiektas (ginčijamo sprendimo 354 punktas).

94      Todėl reikia išnagrinėti visus Roquette kaltinimus, susijusius su nepasiektais kartelio tikslais, siekiant nustatyti, ar šie kaltinimai gali paneigti kartelio veikimą, kurį įrodė Komisija. Iš tikrųjų, kadangi kartelio veikimas yra išankstinė konkrečios minėto kartelio įtakos buvimo sąlyga, paneigus jo veikimą nebūtų įmanoma įrodyti konkrečios įtakos buvimo.

 Priežiūros sistema

–       Šalių argumentai

95      Roquette tvirtina, kad priežiūros sistema, kuri turėjo būti pagrindinis kartelio poveikio elementas, visiškai neveikė. Komisija tai pripažino ginčijamo sprendimo 93, 172, 195 ir 214 konstatuojamosiose dalyse, o Roquette tai pabrėžė savo 1999 m. liepos 22 d. bendradarbiavimo memorandume (toliau – 1999 m. liepos 22 d. memorandumas), o tai rodo, kad susitarimo dalyviai pateikė netikslius duomenis. Roquette tvirtina, kad, vertindama pažeidimo sunkumą, Komisija vis dėlto neatsižvelgė į šią neveikiančią priežiūros sistemą.

96      Komisija prašo atmesti šiuos argumentus.

–       Pirmosios instancijos teismo vertinimas

97      Kalbant apie priežiūros sistemas, t. y. visų pirma apie sistemą, įgyvendintą tarpininkaujant Šveicarijos patikos bendrovei, kuri surinkdavo statistinius kartelio dalyvių duomenis, ir apie sistemą, kuria pasinaudodamas vienas iš kartelio narių surinkdavo kitų kartelio dalyvių duomenis, o vėliau juos paskirstydavo kitiems kartelio dalyviams (ginčijamo sprendimo 92 konstatuojamoji dalis), neginčijama, kad jos neveikė tobulai, todėl šiose sistemose pateikti duomenys ne visai atspindi rinkos realybę.

98      Tačiau nė viena iš Roquette nurodytų aplinkybių neleidžia paneigti to, kad kartelio dalyviai perdavinėjo duomenis pagal priežiūros sistemą. Be to, net pripažįstant, kad perduoti duomenys yra apytikriai, jie turėjo būti bent kažkiek svarbūs, todėl naudingi kartelio dalyviams. Dalyviai niekada nenustojo perdavinėję duomenų į priežiūros sistemą ir toliau susitikinėjo, kad juos aptartų ir šiuo pagrindu nustatytų kvotas.

99      Todėl savo ginčijamo sprendimo 344 konstatuojamojoje dalyje Komisija galėjo teisėtai daryti išvadą, kad dalyviai įgyvendino priežiūros sistemą, net jeigu ji nebuvo tobula.

 Kvotos

–       Šalių argumentai

100    Roquette tvirtina, kad pardavimo kvotų sistemos nustatymas iš esmės tapo neveiksmingas, nes neveikė priežiūros sistema. Be to, iš ginčijamo sprendimo 181, 196, 200, 209 ir 225 konstatuojamųjų dalių matyti, kad kvotų laikymasis nuolat kėlė sunkumų. Be to, Roquette priduria, kad visą bendradarbiavimo su Komisija laikotarpį ji mėgino atkreipti šios dėmesį į kvotų nesilaikymą. Taigi savo 1999 m. liepos 22 d. memorandume ji nurodė visuomet gaminusi ir pardavinėjusi maksimaliu savo pramoniniu pajėgumu, taip paneigdama bet kokią gamybos ar pardavimo apribojimo galimybę, ir vadovavusis paklausos pokyčiais. Roquette pažymi, kad Komisija neginčijo šios aplinkybės, tačiau ji į ją neatsižvelgė savo analizėje. Ji taip pat nurodė, kad kai kurie kartelio dalyviai viršijo pardavimo kvotas, todėl kyla abejonių dėl to, kiek yra tikėtini Komisijos tvirtinimai, susiję su priskirtų metinių kiekių tikslumu. Galiausiai Roquette mano, kad jos analizę patvirtina tai, jog paskirtos kvotos buvo gerokai viršytos, ir dėl to, pritaikius kitų kartelio dalyvių paskirtą bausmę, ji prarado svarbų klientą.

101    Roquette ginčija Komisijos argumentavimą, kuris, remiantis nedideliais skirtumais tarp sutartų kvotų ir realių pardavimo apimčių, verčia manyti, kad dalyviai „iš tikrųjų veiksmingai taikė“ kvotų sistemą (ginčijamo sprendimo 346 konstatuojamoji dalis). Roquette manymu, tokios išvados negalima daryti iš kartelio dalyvių pateiktų skaičiais, nes yra aiškiai įrodyta, kad daugelis šių skaičių netikslūs ir kad jos atveju kvotų sistema neturėjo jokios įtakos jos prekybos politikai. Kartelio dalyvių negalėjimas priversti Roquette arba ADM laikytis savo kvotų rodo kvotų sistemos neefektyvumą. Galiausiai Roquette ginčija, kad Komisija ginčijamo sprendimo 347 konstatuojamojoje dalyje galėjo nuspręsti, jog kvotų vykdymą lemia „kruopštus parengimas“, nes kvotų nustatymas kartu su kompensavimo sistema sumažina jų griežtumą.

102    Komisija prašo atmesti šiuos argumentus.

–       Pirmosios instancijos teismo vertinimas

103    Dėl Komisijos atsižvelgimo į kvotas Roquette mano, kad, pirma, kvotų sistemos veiksmingumą iš esmės panaikino priežiūros sistemos sutrikimai. Kadangi, kaip nurodyta šio sprendimo 98 punkte, galimi priežiūros sistemos sutrikimai neleidžia suabejoti jos taikymu, dėl šios priežiūros sistemos minėti sutrikimai taip pat negali daryti įtakos kvotų sistemos taikymui.

104    Antra, Roquette tvirtina, kad dalyviai nesilaikė kvotų. Žinoma, kaip Komisija nurodo ginčijamame sprendime, jeigu tam tikros aplinkybės liudija, kad kai kurios įmonės nesilaikė kvotų, reikia pažymėti, kad dalyviai toliau reguliariai aptarinėjo šias kvotas ir jų laikymąsi. Tai pakankamai patvirtina, kad dalyviai buvo sukūrę kvotų sistemą ir kad ji buvo bent iš dalies taikoma. Jeigu, kaip tvirtina Roquette, kvotos būtų aptarinėjamos tik teoriškai, dalyviai nebūtų varginęsi toliau jas aptarinėti.

105    Be to, akivaizdu, ir Roquette tam neprieštarauja, kad kai kurie dalyviai ginčijosi dėl kvotų laikymosi. Dalyviai susiginčijo, kai Finnsugar atstovai pranešė norintys gerokai padidinti savo rinkos dalį (ginčijamo sprendimo 125 konstatuojamoji dalis). Finnsugar ketinimų deklaracija ir jos sukelta reakcija yra išankstinių susitarimų dėl kvotų ir rinkos dalių pasidalijimo požymis. Taip pat raginimai, kad ADM laikytųsi savo kvotų, ir Glucona nepasitenkinimas dėl to, kad ADM jų nesilaiko, rodo, jog Glucona manė esanti susaistyta dalyviams, taigi ir jai pačiai, kartelio pagrindu nustatytų kvotų, o tai leidžia daryti prielaidą, kad tam tikru metu ji jų laikėsi (ginčijamo sprendimo 193 konstatuojamoji dalis).

106    Trečia, Roquette tvirtina, kad Komisija negalėjo pasitikėti kartelio dalyvių pateiktais skaičiais, nes yra nustatyta, jog daugeliu atvejų šie skaičiai buvo netikslūs. Todėl Roquette mano, kad Komisija negalėjo įrodyti kartelio veikimo remdamasi nedideliu kvotų ir faktinio pardavimo apimčių skirtumu.

107    Nors negali būti paneigta, kad kai kurie kartelio dalyviai pateikė netikslius duomenis, kuriuos kiti kartelio dalyviai palaikė tiksliais, dalyviai iš tiesų vieni kitiems perdavė duomenis, o rinkos dalys buvo tiksliai apskaičiuotos ir dalyviai jas pripažino. Šios aplinkybės rodo kartelio veikimą.

108    Ketvirta, Roquette teigia, kad tai, jog nei ji pati, nei ADM negalėjo būti priverstos laikytis savo kvotų, patvirtina, kad kompensavimo sistema neveikė. Be to, Roquette mano, kad kvotų nustatymas sukuriant kompensavimo sistemą sušvelnina jų griežtumą ir kad todėl Komisija, atsižvelgdama tik į kvotų taikymą, negali daryti išvados, jog dalyviai jas „kruopščiai parengė“.

109    Šiuo klausimu reikia priminti, kad kompensavimo sistemos tikslas yra kasmet, remiantis konkrečiai įmonei paskirtos metinės kvotos ir jos faktinio pardavimo skirtumu, padidinti ar sumažinti tos įmonės kitų metų kvotas. Taip įmonės, kuri viršijo jai paskirtą metinę kvotą, kitų metų kvota būdavo sumažinama jos praėjusių metų kvotos ir faktinio pardavimo skirtumu, ir atvirkščiai (ginčijamo sprendimo 99 konstatuojamoji dalis).

110    Tačiau tai, kad ADM ir Roquette niekada negalėjo būti priverstos laikytis savo kvotų, nebūtinai patvirtina, kad kompensavimo sistema neveikė. Iš tikrųjų tai, kad nepavykus įvykdyti kvotos ADM, palyginti su kitais kartelio dalyviais, sukaupė kvotų perviršį, kuris sukėlė Glucona nepasitenkinimą (ginčijamo sprendimo 193 konstatuojamoji dalis), įrodo, kad dėl to, jog ADM nesilaikė kvotų, buvo baudžiama ir kad kompensavimo sistema veikė. Komisijos nurodytas kruopštumas bet kuriuo atveju buvo susijęs tik su pačiu kvotų nustatymu. Galiausiai šis argumentas neturi faktinio pagrindo, nes nagrinėjamoje byloje kompensavimo sistema nesušvelnina kvotų griežtumo. Kompensavimo sistema iš tikrųjų leidžia tik atidėti bausmę už kvotų nesilaikymą. Be to, pati Roquette pažymi, kad dalyvis negali piktnaudžiauti šia kompensavimo sistema, nes, kaip matyti iš 1999 m. liepos 22 d. memorandumo, pritaikius kitų kartelio dalyvių paskirtą bausmę dėl kvotų nesilaikymo, ji prarado Glucona, svarbų klientą natrio gliukonato rinkoje.

111    Taigi Komisija įrodė kvotų sistemos taikymą.

 Kainos

–       Šalių argumentai

112    Roquette taip pat mano, kad žemiausių ir (arba) tikslinių kainų nustatymas praktiškai niekada neveikė. Ginčijamo sprendimo 199 ir 209 konstatuojamosios dalys ir 1999 m. liepos 22 d. memorandumas patvirtina, kad dalyviai nesilaikė žemiausių ir (arba) tikslinių kainų. Ginčijamo sprendimo 219 konstatuojamojoje dalyje esantis teiginys, kad buvo laikomasi žemiausių ir (arba) tikslinių kainų, buvo įrodytas tik Glucona atžvilgiu.

113    Be to, Roquette mano, kad Komisija neatsižvelgė į jos pateiktus duomenis, leidžiančius nustatyti, kad kartelio dalyvių nustatytos ir jos taikytos kainos labai skyrėsi, ir į tai, kad jos kainos visada buvo mažesnės už tikslines ir (arba) minimalias kainas. Siekdama paaiškinti šį argumentą, Roquette savo ieškinyje lentelių forma pateikė pagrindinių pirkėjų Europoje ir 1989–1994 m. taikytų kainų sąrašą.

114    Be to, Roquette tvirtina, kad 1999 m. liepos 22 d. memorandume ji atkreipė Komisijos dėmesį į tai, jog dalyvių nustatyta tikslinė kaina buvo tik teorinė.

115    Be to, Roquette mano, kad Komisijos argumentas, jog susitarimų dėl kainų vykdymas yra įrodytas, jeigu taikomos kainos priartėja prie sutartinio lygio (ginčijamo sprendimo 348 konstatuojamoji dalis), nagrinėjamoje byloje galioja tik tikslinėms, o ne minimalioms kainoms.

116    Komisija prašo atmesti šiuos argumentus.

–       Pirmosios instancijos teismo vertinimas

117    Dėl to, kad žemiausių ir (arba) tikslinių kainų sistema neveikė, nėra ginčijama, jog dalyviai pranešė apie tam tikrus sutartų kainų netaikymo atvejus (visų pirma žr. ginčijamo sprendimo 199 ir 209 konstatuojamąsias dalis).

118    Vis dėlto iš to negalima daryti išvados, kad tikslinės ir (arba) minimalios kainos niekada nebuvo pradėtos taikyti. Kaip pripažįsta Roquette, iš ginčijamo sprendimo 219 konstatuojamosios dalies matyti, kad Glucona laikėsi tikslinių kainų.

119    Be to, priešingai nei tvirtina Roquette, ne vien ši konstatuojamoji dalis patvirtina, kad kai kurie kartelio dalyviai taikė sutartas kainas. Iš ginčijamo sprendimo 204 konstatuojamosios dalies aišku, kad Jungbunzlauer vidaus raštas įrodo, jog ši įmonė taikė mažiausią kainą, dėl kurios buvo susitarta kartelio susitikime.

120    Todėl Komisija pagrįstai nustatė, kad dalyvių nustatytos kainos nebuvo tik teorinės ir kad šalys vykdė, nors ir ne nuosekliai, susitarimus dėl kainų.

121    Šios išvados nepaneigia aplinkybė, darant prielaidą, kad ji jau įrodyta, jog Roquette niekada nesilaikė kartelio nustatytų kainų ir jog tikroji jos kaina visada gerokai skyrėsi nuo tikslinės kainos. Kaip nurodyta šio sprendimo 89 punkte, nagrinėdamas Komisijos atliktą pažeidimo sunkumo vertinimą, Pirmosios instancijos teismas neprivalo nagrinėti pačių įmonių elgesio, nes nustatant bendrą baudų dydį turi būti atsižvelgta ne tik į pasekmes, kurios atsiranda dėl faktinio įmonės elgesio, kurio ji tvirtina laikiusis, bet į bendras viso pažeidimo, kuriame ji dalyvavo, pasekmes.

122    Galiausiai Roquette mano, kad nagrinėjamoje byloje Komisijos nuomonė, jog kartelio dėl tikslinių kainų ir pardavimo apimties faktinis įgyvendinimas nebūtinai reiškia, kad rinkoje bus taikomos visiškai tos pačios kainos ir pardavimo apimtys, nes įrodyti susitarimo taikymą pakanka, jog dalyviai nustatytų kainas, kurios priartėtų prie sutarto dydžio (ginčijamo sprendimo 348 konstatuojamoji dalis), yra neteisinga. Ji mano, kad ši Komisijos pozicija turi reikšmės tik tikslinių, o ne minimalių kainų atveju. Šioje byloje nagrinėjamu atveju kalbama tik apie minimalias kainas. Šiuo atžvilgiu pakanka pripažinti, kad Roquette negalėjo įrodyti, kaip tokia pozicija turėtų skirtis minimalių kainų atveju.

123    Todėl Komisija galėjo pagrįstai daryti išvadą, kad dalyviai įgyvendino natrio gliukonato kainų kartelį.

  Pasidalijimas klientais

–       Šalių argumentai

124    Roquette tvirtina niekada nedalyvavusi susitarimuose dėl klientų ir išlaikiusi turimą rinkos dalį, o tai patvirtina pasikeitimo klientais sistemos neveiksmingumą ir verčia suabejoti kartelio įtaka.

125    Komisija nepateikia konkrečių argumentų šiuo atžvilgiu.

–       Pirmosios instancijos teismo vertinimas

126    Dėl Roquette argumentų, susijusių su pasikeitimo klientais sistemos neveiksmingumu, reikia pažymėti, kad Roquette šį argumentą grindžia tik tuo, kad ji pati nedalyvavo minėtame pasikeitime.

127    Tokia aplinkybė neleidžia ginčyti to, kad kiti kartelio dalyviai tarpusavyje keitėsi klientais, kaip tai matyti iš 1989 m. rugpjūčio 9 d. Ciūriche vykusių susitikimų protokolų (ginčijamo sprendimo 137 konstatuojamoji dalis) ir rankraštinių Roquette pastabų, padarytų per 1989 m. lapkričio 28 d. susitikimą Hakone ir 1991 m. birželio 11–12 d. susitikimą Ženevoje (ginčijamo sprendimo 148 ir 177 konstatuojamosios dalys).

128    Bet kuriuo atveju, kaip nurodyta šio sprendimo 89 punkte, šiuo pažeidimo sunkumo nagrinėjimo etapu reikia atsižvelgti tik į bendrą viso pažeidimo įtaką, o ne į konkretų vieno iš pažeidimo dalyvių elgesį. Kadangi Roquette kaltinimai yra susiję tik su jos pačios elgesiu, šiuo analizės etapu negalima sutikti su šiuo argumentu.

129    Taigi Komisija galėjo pagrįstai daryti išvadą, kad dalyviai tarpusavyje keitėsi klientais.

130    Dėl minėtų priežasčių reikia pripažinti, kad Komisija nesuklydo manydama, jog dalyviai įgyvendino kartelį.

c)     Dėl kaltinimų, grindžiamų tuo, kad į kartelio įtaką buvo atsižvelgta remiantis Roquette patalpose paimtais grafikais

 Šalių argumentai

131    Roquette manymu, Komisija, siekdama įrodyti kartelio įtaką, remiasi tik jos patalpose paimtais grafikais. Roquette teigimu, šie grafikai nėra susiję su visomis įmonėmis ir Komisija klaidingai padarė bendras išvadas dėl kartelio remdamasi konkrečia jos situacija. Be to, šiuose paimtuose grafikuose pateikiami duomenys visiškai prieštarauja klientams taikomoms kainoms, kurias Roquette pateikė Komisijai su ja bendradarbiaudama, o tai rodo kartelio nustatytų kainų netaikymą. Be to, šiuose grafikuose nuo 1989 m. (pagrindinis kartelio etapas) nurodyti dideli svyravimai ir mažėjimo tendencija, o tai vis dėlto prieštarauja karteliui, kuris sėkmingai veikia. Roquette mano, kad Komisija savo atsiliepime į ieškinį taip pat pripažino nežinanti, ar šie grafikai atitinka Roquette taikomas natrio gliukonato kainas, ar visų kartelio dalyvių natrio gliukonato kainas. Šios dvejonės patvirtina, jog Komisija nebuvo pakankamai kruopšti, kad daugiau sužinotų iš šių grafikų.

132    Komisija prašo atmesti šiuos argumentus.

 Pirmosios instancijos teismo vertinimas

133    Be to, kad atsižvelgdama į kartelio veikimą Komisija konstatavo realią jo įtaką (žr. šio sprendimo 63 punktą), ji, remdamasi galimu kartelio veikimo ir dviejose Roquette patalpose paimtuose grafikuose pavaizduotos kainų kaitos santykiu, padarė išvadą, jog kartelis turi „realų poveikį“.

134    Šiuo atžvilgiu paaiškėjo, kad grafikuose, kuriuos Komisija rado dviejose Roquette patalpose, iš kurių pirmasis pavadintas „Sodos gliukonatas – Kainų kaita Europoje“, o antrasis – „Sodos gliukonato kainų kaita Europoje“, vaizduojama kainų kaita. Šiuose grafikuose pavaizduotos santykiu FRF/kg išreikštos kainos (ordinatės ašyje) ir metai (abscisės ašyje), pirmajame grafike apimantys 1977 m.–1995 m. laikotarpį, o antrajame – 1979 m.–1992 m laikotarpį.

135    Pirmasis grafikas rodo, kad nuo 1985 m. iki 1987 m. pradžios kaina mažėja nuo daugiau kaip 8,5 FRF/kg iki šiek tiek daugiau kaip 4,5 FRF/kg. Nuo 1987 m. iki 1989 m. pradžios ši kaina auga ir nuo šiek tiek mažiau kaip 4,5 FRF/kg padidėja iki šiek tiek daugiau kaip 8 FRF/kg. 1989–1991 m. ši kaina vėl mažėja nuo kiek daugiau kaip 8 FRF/kg iki šiek tiek mažiau kaip 7.5 FRF/kg, o vėliau, nuo 1991 m., pakyla iki maždaug 7,5 FRF/kg ir iki 1994 m. nusistovi. Antrajame grafike panaši kainų kaita matyti 1986–1992 m. laikotarpiu.

136    Remiantis šiais grafikais galima konstatuoti, kad susitarimų, kuriais buvo sukurtas naujas kartelis, taikymas nuo 1986 m. sutampa su dideliu kainų išaugimu (padvigubėjimu) 1987–1989 m., palyginti su 1985 m. pradžioje buvusia kaina.

137    Roquette vis dėlto tvirtina, kad šiuose grafikuose nurodytos kainos atitinka jos taikytas, o ne rinkos kainas. Nors iš tiesų šiuose grafikuose nenurodoma, ar kalbama apie Roquette ar apie visos natrio gliukonato rinkos kainas, vis dėlto reikia pažymėti, kad per administracinę procedūrą (ginčijamo sprendimo 355–362 konstatuojamosios dalys) kiti kartelio dalyviai rėmėsi šiais grafikais, kai argumentavo kainų padidėjimą 1987–1989 metais. ADM nurodo, kad buvo savaime sugrįžta prie kainų, taikytų iki 1987 metų. Akzo tai grindžia valiutų kursų svyravimais (ginčijamo sprendimo 357 konstatuojamoji dalis).

138    Tai, kad kiti kartelio dalyviai mėgina pateisinti šiuos grafikuose pavaizduotą kainų kaitą, rodo, kad jie mano, jog ten nurodytos natrio gliukonato kainos taip pat atitinka jų taikomas kainas, o ne tik Roquette taikomas kainas. Kadangi nėra ginčijama, kad kartelio dalyviai kartu užima daugiau kaip 90 % rinkos, Komisija galėjo pagrįstai remtis šiais grafikais tam, kad įrodytų kartelio įtaką natrio gliukonato rinkai.

139    Roquette taip pat mano, kad šiuose grafikuose nurodytos kainos neatitinka kainų pagal ieškovės, kai ji bendradarbiavo su Komisija, pateiktus duomenis.

140    Tačiau reikia pažymėti, kad Roquette bendradarbiaujant su Komisija pateikti duomenys ne visada apima 1987–1989 m. laikotarpį. Roquette pagal šiuos duomenis ieškinyje atliktas žemiausių ir faktinių vidutinių kainų palyginimas apima tik laikotarpį nuo 1989 m. iki 1994 m. spalio mėn. ir neapima laikotarpio, per kurį, remiantis paimtais grafikais, kainos išaugo labiausiai, t. y. nuo 1987 m. pradžios iki 1989 m. vidurio. Be to, iš 1999 m. spalio 12 d. Roquette laiško, pateikto kartu su kai kuriais iš minėtų duomenų, matyti, kad dokumente, kuriame nurodomi šie duomenys, yra pavaizduoti Roquette 1988–1997 m. natrio gliukonato pardavimo kainų pokyčiai kai kuriems klientams, kurie sudarė maždaug trečdalį jos pardavimo pasaulyje.

141    Galiausiai bet kuriuo atveju reikia priminti, kad realus įmonės elgesys, kurio ji tvirtina laikiusis, yra nesvarbus vertinant kartelio įtaką rinkai, nes turi būti atsižvelgiama tik į bendrą viso pažeidimo įtaką (žr. šio sprendimo 89 punktą). Taigi siekdama nustatyti kartelio įtaką natrio gliukonato rinkai, Komisija neprivalėjo nagrinėti pačios Roquette elgesio, nes įtaka, į kurią turi būti atsižvelgiama nustatant bendrą baudų dydį, yra bendra viso pažeidimo, kuriame ji dalyvavo, įtaka.

142    Dėl Roquette argumento, kad paimtuose grafikuose nuo 1989 m., t. y. pagrindiniu kartelio laikotarpiu, pastebimi svyravimai ir mažėjimo tendencija, nėra sėkmingai veikiančio kartelio požymiai, reikia pažymėti, kad, nors abiejuose grafikuose 1989–1991 m. laikotarpiu matyti mažėjimas, po šio kainų sumažėjimo iki 1992 m. pastebimas kainų didėjimas. Be to, remiantis vienu iš dviejų grafikų, po šio didėjimo iki 1992 m. kainos sąlygiškai nusistovėjo iki 1995 metų. Todėl negalima patvirtinti bendros mažėjimo tendencijos.

143    Be to, kartelio kainų svyravimas kartelio metu neįrodo, kad kartelis neturėjo įtakos.

144    Todėl Roquette kaltinimus, grindžiamus tuo, kad remiantis jos patalpose paimtais grafikais kartelis neturėjo konkrečios įtakos, reikia atmesti.

4.     Dėl kaltinimų, grindžiamų tuo, kad, vertindama kartelio įtaką, Komisija neatsižvelgė į kitus veiksnius

a)     Dėl neatsižvelgimo į rinkos specifiką

 Šalių argumentai

145    Roquette taip pat mano, kad Komisija turėjo atsižvelgti į nagrinėjamos prekės ypatybes, t. y. į tai, kad ji sudaro labai mažą vartotojams tenkančių gamybos sąnaudų dalį, į labai mažą rinką ir į ypač didelę pirkėjų galią.

146    Komisija prašo atmesti šiuos argumentus.

 Pirmosios instancijos teismo vertinimas

147    Dėl atsižvelgimo į rinkos dydį, prekės vertę ir pirkėjų galią visų pirma reikia priminti, kad pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį baudos dydis yra nustatomas remiantis pažeidimo sunkumu ir jo trukme. Be to, vadovaujantis gairėmis, pradinis baudos dydis yra nustatomas pagal pažeidimo sunkumą atsižvelgiant į patį pažeidimo pobūdį, jo konkrečią įtaką rinkai ir geografinės rinkos dydį.

148    Taigi teisės aktai aiškiai neįpareigoja Komisijos atsižvelgti į tai, kad produkto rinka yra maža, minėto produkto vertę ar pirkėjų galią.

149    Vis dėlto pagal teismų praktiką, vertindama pažeidimo sunkumą, Komisija privalo atsižvelgti į daugybę veiksnių, kurių pobūdis ir svarba skiriasi atsižvelgiant į svarstomo pažeidimo rūšį ir konkrečias to atvejo aplinkybes (šio sprendimo 46 punkte minėto sprendimo Musique diffusion française ir kt. prieš Komisiją 120 punktas). Negalima atmesti to, kad tarp šių veiksnių, liudijančių pažeidimo sunkumą, atsižvelgiant į kiekvieną konkretų atvejį, gali būti pažeidimo objektu esančio produkto vertė, nagrinėjamo produkto rinkos dydis ir pirkėjų galia.

150    Todėl jei rinkos dydis, produkto vertė ir pirkėjų galia gali būti veiksniai, į kuriuos reikia atsižvelgti nustatant pažeidimo sunkumą, jų reikšmė skiriasi atsižvelgiant į konkrečias atitinkamo pažeidimo aplinkybes.

151    Šioje byloje pažeidimas visų pirma yra susijęs su kainų karteliu, kuris dėl savo paties pobūdžio yra labai sunkus pažeidimas. Be to, kartelyje dalyvavusios įmonės aprūpino daugiau kaip 90 % pasaulinės rinkos ir 95 % Europos rinkos (ginčijamo sprendimo 9 konstatuojamoji dalis). Galiausiai natrio gliukonatas yra žaliava, naudojama daugelyje galutinių produktų, ir todėl jis turi įtakos daugeliui rinkų (ginčijamo sprendimo 6 ir 8 konstatuojamosios dalys). Tokiomis aplinkybėmis mažas nagrinėjamos rinkos dydis, ribota produkto vertė ir pirkėjų galia, net darant prielaidą, kad jos iš tiesų yra tokios, turi tik nedidelę reikšmę, palyginti su visais kitais pažeidimo sunkumą rodančiais veiksniais.

152    Bet kuriuo atveju reikia atsižvelgti į tai, kad Komisija nusprendė, jog pažeidimą reikia laikyti labai sunkiu gairių prasme, kurios tokiu atveju numato, kad Komisija „gali“ nustatyti pradinį baudos dydį, didesnį nei 20 mln. eurų. Vis dėlto šioje byloje nagrinėjamu atveju iš ginčijamo sprendimo 385 konstatuojamosios dalies matyti, kad Komisija nustatė 10 mln. eurų pradinį baudos dydį pirmajai kategorijai priklausančioms įmonėms ir 5 mln. eurų pradinį baudos dydį įmonėms, priklausančioms antrajai kategorijai, o tai sudaro atitinkamai pusę ar ketvirtį tos sumos, kurią, remdamasi gairėmis, Komisija „galėjo“ nustatyti už labai sunkų pažeidimą.

153    Šis pradinio baudos dydžio nustatymas patvirtina, kad Komisija atsižvelgė į šiuos veiksnius, kaip ji nurodė ginčijamo sprendimo 377 konstatuojamojoje dalyje dėl rinkos dydžio.

154    Todėl Roquette kaltinimus dėl neatsižvelgimo į rinkos dydį, mažą aptariamo produkto vertę ir pirkėjų galią reikia atmesti.

b)     Dėl neatsižvelgimo į pirkėjų nuomonę

 Šalių argumentai

155    Roquette mano, kad, nustatydama baudą, Komisija neatsižvelgė į pirkėjų, sudarančių pagrindinę paklausos dalį šiame sektoriuje, nuomonę. Roquette manymu, jeigu Komisija apklausė pirkėjus dėl kartelio įtakos, vadinasi, ji manė, kad per tyrimą surinktos informacijos „reikia“ šiai įtakai įrodyti. Iš ginčijamo sprendimo 368 konstatuojamojoje dalyje pateiktų Komisijos išvadų matyti, kad į kartelio įtakos nebuvimą patvirtinančią pirkėjų nuomonę nebuvo atsižvelgta.

156    Roquette manymu, vartotojų atsakymai į Komisijos klausimyno klausimus įrodo, kad klausimyne nurodytu laikotarpiu, t. y. nuo 1989 m. iki 1994 m. spalio mėn., nebuvo pastebėta jokio natrio gliukonato kainų padidėjimo. Atvirkščiai, kai kurie pirkėjai pripažino, kad ši kaina sumažėjo. Be to, nė vienas pirkėjas nenurodė susidūręs su atsisakymu parduoti natrio gliukonato. Galiausiai tik du pirkėjai nurodė, kad minėtoje rinkoje nebuvo stiprios konkurencijos, devyni, kad buvo įprasta konkurencija, o penki pirkėjai neturėjo nuomonės šiuo klausimu.

157    Papildomai Roquette tvirtina, kad pirkėjų palyginti neutralių atsakymų priežastis yra tai, jog nagrinėjamoje rinkoje, kaip ir daugelyje pirminių žaliavų rinkų, nėra didelių kainų skirtumų. Be to, ji teigia, kad yra konkurentų, kurių reikšmės kiekvienoje natrio gliukonato rinkoje negalima nepaisyti.

158    Komisija prašo atmesti šiuos argumentus.

 Pirmosios instancijos teismo vertinimas

159    Kalbant apie Roquette argumentus dėl atsižvelgimo į pirkėjų nuomonę, reikia priminti, kad Komisija ginčijamo sprendimo 368 konstatuojamojoje dalyje pripažino, jog, pirma, pirkėjų atsakymai į prašymus pateikti informacijos neleido daryti jokių išvadų dėl kartelio įtakos, ir, antra, pirkėjų atsakymai į klausimą, ar nuo 1992 m. sausio 1 d. kainos gerokai išaugo, atitiko Roquette patalpose paimtus grafikus, iš kurių matyti, kad 1992 m. kainos šiek tiek sumažėjo ir stabilizavosi.

160    Taip pat reikia pažymėti, kad, atsižvelgiant į klausimyne pateiktus klausimus, minėti pirkėjų atsakymai yra susiję tik su laikotarpiu nuo 1992 m. sausio 1 dienos. Todėl net jeigu Roquette kaltinimai būtų buvę pagrįsti, jie neleistų suabejoti Komisijos atliktu kartelio įtakos iki 1992 m. sausio 1 d. vertinimu.

161    Galiausiai taip pat reikia priminti, kad, kaip nurodyta šio sprendimo 135 punkte, iš vieno iš Roquette patalpose paimtų grafikų matyti, jog nuo 1992 m. natrio gliukonato kaina šiek tiek sumažėjo, o vėliau, iki 1995 m., stabilizavosi.

162    Šioje byloje iš apklaustų pirkėjų atsakymų matyti, kad daugelis jų manė, jog natrio gliukonato rinkoje buvo įprasta arba nedidelė konkurencija. Vis dėlto šie argumentai negali paneigti pagal vieną iš Roquette patalpose paimtų grafikų nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su natrio gliukonato kainų kaita nuo 1992 m. Kaip matyti iš vieno iš Roquette patalpose paimtų grafikų, įprasta arba nedidelė konkurencija gali pasireikšti rinkos kainų sumažėjimu ir vėliau santykiniu jų stabilumu. Tačiau tai vis dėlto neįrodo, kad šios kainos atitinka konkurencingoje rinkoje taikomas kainas. Iš tiesų iki minėto kainų sumažėjimo, po kurio jos sąlygiškai stabilizavosi, kainos buvo labai išaugusios nuo tada, kai kartelis pradėjo veikti.

163    Todėl Komisija padarė teisingą išvadą, kad pirkėjų atsakymai atitiko Roquette patalpose paimtus grafikus ir kad jais remdamasi ji negalėjo daryti konkrečių išvadų dėl kartelio įtakos.

164    Šios išvados nepaneigia kiti Roquette šiuo atžvilgiu pateikti argumentai.

165    Tai, kad pirkėjai teigė nesusidūrę su atsisakymu parduoti, nebūtinai leidžia daryti išvadą, kad buvo veiksminga konkurencija. Nepaisant to, kad tam tikrose nacionalinėse teisinėse sistemose atsisakymas parduoti yra baudžiamosios teisės pažeidimas, nors toks atsisakymas gali aiškiai rodyti labai nedidelę konkurenciją atitinkamoje rinkoje, tai, kad tokio atsisakymo nėra, nebūtinai įrodo, kad rinkoje yra visiška konkurencija.

166    Taip pat negalima sutikti su Roquette argumentais, kuriuos ji grindžia konkurentų reikšme nagrinėjamoje rinkoje ir tuo, kad, kaip ir daugelyje pirminių žaliavų rinkų, joje negalima nustatyti didelių kainų skirtumų. Roquette iš tikrųjų neįrodė, kaip šie veiksniai galėjo faktiškai leisti apriboti kartelio įtaką, pavaizduotą Roquette patalpose paimtuose grafikuose.

167    Galiausiai šioje byloje negalima sutikti su Roquette argumentu, kad pagal Reglamento Nr. 17 11 straipsnį Komisijos atlikta pirkėjų apklausa reiškia, jog jų atsakymų reikėjo kartelio įtakai įrodyti. Šis argumentas leidžia manyti, kad Komisija neatsižvelgė į pirkėjų atsakymus. Kaip buvo nurodyta pirmiau, pirkėjų atsakymai nepaneigia Komisijos išvadų, padarytų remiantis Roquette patalpose paimtais grafikais, todėl reikia pripažinti, kad į juos buvo tinkamai atsižvelgta.

168    Šiuo atžvilgiu taip pat svarbu pažymėti, kad nors Reglamento Nr. 17 11 straipsnyje nustatyta, jog, vykdydama jai iškeltus uždavinius, Komisija gali gauti visą reikiamą informaciją iš įmonių, tai, kad Komisija nusprendžia gauti tam tikros informacijos iš įmonių, neleidžia spręsti apie šios informacijos reikšmę pažeidimo poveikio įrodymui.

169    Dėl nurodytų priežasčių Roquette argumentus, grindžiamus neatsižvelgimu į pirkėjų atsakymus, reikia atmesti.

c)     Dėl neatsižvelgimo į tarpusavio nepasitikėjimo atmosferą

 Šalių argumentai

170    Roquette mano, kad, vertindama baudų dydį, Komisija neatsižvelgė į bendrą nepasitikėjimo atmosferą, neigiamai paveikusią kartelio veikimą ir todėl apribojusią jo įtaką rinkoje. Roquette mano, kad šis bendras tarpusavio nepasitikėjimas aiškiai matyti iš ginčijamo sprendimo 100, 187–197, 208, 214, 216, 225, 227 ir 232 konstatuojamųjų dalių.

171    Komisija prašo atmesti šiuos argumentus.

 Pirmosios instancijos teismo vertinimas

172    Dėl neatsižvelgimo į tarpusavio nepasitikėjimo atmosferą visų pirma reikia pažymėti, kad slaptiems karteliams iš esmės yra būdinga tokia atmosfera.

173    Kadangi šioje byloje kartelio dalyviai yra buvę konkurentai, kurie galėjo vienašaliu sprendimu atkurti savo veiksmų laisvę, ir atsižvelgiant į galimai konkurencingą kartelio dalyvių pobūdį bei atitinkamus ekonominius interesus, galiausiai turint omenyje tai, kad gamintojai, kurie kai kuriais atvejais turėjo didesnius gamybos pajėgumus, siekė pasidalyti nedidelę rinką, galima pagrįstai manyti, kad kartelis veikė tarpusavio nepasitikėjimo sąlygomis.

174    Vis dėlto tarpusavio nepasitikėjimo atmosfera nebūtinai turi poveikį konkrečiai kartelio įtakai. Nagrinėjamoje byloje Roquette neįrodė, kad ši nepasitikėjimo atmosfera leido suabejoti kartelio įtaka, kurią Komisija nustatė ginčijamame sprendime.

175    Todėl Roquette argumentą, pagrįstą neatsižvelgimu į tarpusavio nepasitikėjimo atmosferą, reikia atmesti.

176    Dėl visų nurodytų priežasčių daroma išvada, kad Roquette argumentai neleidžia suabejoti konkrečia kartelio įtaka, kurią Komisija nustatė ginčijamame sprendime.

D –  Dėl to, kad „Roquette“ apribojo kartelio įtaką

a)     Šalių argumentai

177    Dėl pažeidimo sunkumo Roquette mano, kad Komisija neatsižvelgė į jos elgesį, kuris leido apriboti antikonkurencinį kartelio poveikį. Dėl to, kad Komisija į tai neatsižvelgė, buvo pažeistas Reglamento Nr. 17 15 straipsnis, proporcingumo principas ir vienodo požiūrio principas.

178    Komisija prašo atmesti šį argumentą.

b)     Pirmosios instancijos teismo vertinimas

179    Roquette argumentą dėl klaidingo pažeidimo sunkumo vertinimo, pagrįsto jos pačios elgesiu kartelyje, reikia atmesti. Šiuo atžvilgiu pakanka priminti šio sprendimo 89 punkte minėtą teismų praktiką, pagal kurią, priimdamas sprendimą dėl atsižvelgimo į pažeidimo poveikį, Pirmosios instancijos teismas neprivalo nagrinėti pačių įmonių elgesio, nes nustatant bendrą baudų dydį, turi būti atsižvelgta ne į įtaką, atsirandančią dėl realaus įmonės elgesio, kurio ji tvirtina laikiusis, bet į bendrą viso pažeidimo, kuriame ji dalyvavo, įtaką.

II –  Dėl pažeidimo trukmės

A –  Šalių argumentai

180    Roquette iš esmės mano, kad Komisija, įvertinusi, jog Roquette pažeidimas truko aštuonerius metus ir du mėnesius, o ne septynerius metus ir septynis mėnesius, pažeidė Reglamento Nr. 17 15 straipsnį ir vienodo požiūrio principą bei proporcingumo principą.

181    Priešingai nei Komisija, kuri Roquette pažeidimo pabaiga laiko 1995 m. birželio mėn., Roquette mano, kad ji pasitraukė iš kartelio 1994 m. gegužės mėn., kai nustojo siųsti savo statistinius rinkos duomenis, arba 1994 m. spalio mėn., kai per susitikimą Londone ji patvirtino atsisakanti toliau dalyvauti kartelyje.

182    Siekdama pagrįsti šią poziciją, Roquette remiasi, pirma, keliais dokumentais, liudijančiais apie kartelio pabaigą 1995 m. birželio mėnesį. Ji primena, kad 1999 m. balandžio 23 d. memorandume Jungbunzlauer tvirtino, kad „nuo 1994 m. gegužės mėn. rinkos statistika nebebuvo teikiama“ ir kad „1994 m. spalio 4 d. Roquette Londone pranešus, kad ji nebesilaikys nė vieno iš šių susitarimų, šie neteko galios“. Be to, Roquette manymu, 1998 m. kovo 12 d. dokumente dėl pasikeitimo statistiniais duomenimis sistemos Fujisawa pranešė, kad „ši sistema buvo užbaigta konkrečiu momentu – 1993 m. pabaigoje arba 1994 m. pradžioje“, nors ginčijamo sprendimo 91 konstatuojamojoje dalyje Komisija šį pasikeitimą statistika pripažino labai svarbiu. Roquette taip pat remiasi savo 1999 m. liepos 22 d. laišku Komisijai bei per procedūrą Jungtinių Amerikos Valstijų valdžios institucijose, kuriai vykstant ji priminė pareiškusi, kad 1994 m. spalio mėn. susitikime kartelis buvo nutrauktas, naudotais dokumentais. Galiausiai Roquette nurodo ginčijamo sprendimo 226–229 konstatuojamąsias dalis, kuriose Komisija aiškina, kad rinkos plėtra buvo gerokai lėtesnė nei numatytoji ir dėl to dalyvių santykiai laipsniškai prastėjo, o šio proceso kulminacija buvo 1994 m. spalio mėn. susitikimas.

183    Kita vertus, Roquette mano, kad 1995 m. birželio mėn. susitikimas Anaheime buvo tik „nevykęs mėginimas“ sukurti naują kartelį. Ji grindžia šią išvadą dideliu skirtumu tarp keitimosi statistika dažnumo ir išankstinių susitikimų, vykusių atitinkamai iki 1994 m. gegužės mėn. ir 1994 m. birželio mėn. reguliarumo bei to, kad nuo 1994 m. gegužės mėn. iki 1994 m. birželio mėn. statistiniais duomenimis nebuvo keičiamasi ir nuo 1994 m. spalio mėn. iki 1995 m. birželio mėn. nebuvo susitikimų. Šią išvadą patvirtina Komisijos daromas skirtumas tarp „pirmojo“ kartelio 1981–1985 m. ir „antrojo“ kartelio nuo 1987 metų. Pirmą antrojo kartelio susitikimą Komisija laikė ne pirmojo kartelio tęsiniu, bet mėginimu sukurti antrą kartelį. Be to, Roquette manymu, šią išvadą patvirtina tai, kad 1995 m. birželio mėn. susitikime nieko nebuvo nuspręsta, kaip tai matyti iš Roquette Jungtinių Amerikos Valstijų valdžios institucijoms pateikto bei Komisijai perduoto dokumento. Galiausiai Roquette pabrėžia, kad vien tai, jog 1995 m. birželio mėn. susitikime dalyviai aptarinėjo „kompensavimą“ arba „planinę produkciją“, neįrodo ankstesnio kartelio tęstinumo.

184    Todėl tikroji Roquette pažeidimo trukmė yra septyneri metai ir septyni mėnesiai.

185    Atsižvelgiant į Komisijos pasirinktą apskaičiavimo metodiką, pagal kurią, atsižvelgiant į pažeidimo sunkumą, pradinis baudos dydis gali būti padidintas iki 10 % už metus, Roquette mano, kad bauda turėjo būti padidinta ne 80 %, o 70 %.

186    Be to, Roquette manymu, paskutiniai pažeidimo metai yra 1994 m., o ne 1995 metai. Kadangi Komisija apskaičiuodama baudas atsižvelgia į paskutinius pažeidimo metus (ginčijamo sprendimo 381 konstatuojamoji dalis), nustatant pradinį baudos dydį turėjo būti atsižvelgta į 1994 m. apyvartą, t. y. 62 204 098 FRF (neįskaitant „pokristalizacinio tirpalo”), o ne į 1995 m. apyvartą, kuri yra 64 187 200 FRF.

187    Subsidiariai Roquette mano, kad net jei kartelis būtų užbaigtas 1995 m. birželio mėn., Komisija negalėjo atsižvelgti į visų 1995 m. apyvartą. Roquette mano, kad nustatant Roquette reikšmę kartelyje turėjo būti atsižvelgta tik į pirmųjų šešių 1995 m. mėnesių apyvartą.

188    Komisija prašo atmesti šiuos argumentus.

B –  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

189    Kalbant apie tariamą Roquette pasitraukimą iš kartelio 1994 m. gegužės mėn. arba per 1994 m. spalio 4 d. susitikimą, reikia priminti, kad ginčijamo sprendimo 81–90 konstatuojamosiose dalyse Komisija pabrėžia, jog kartelį apibūdinantys veiksniai yra sudėtingas mechanizmas, kuriuo siekiama pasidalyti rinkas, nustatyti kainas ir keistis informacija apie klientus. Vien ta aplinkybė, kad Roquette 1994 m. arba po 1994 m. spalio 4 d. susitikimo nebeteikė kitiems kartelio dalyviams informacijos apie savo pardavimą, net jeigu ji būtų įrodyta, neleidžia patvirtinti, kad kartelio jau nebebuvo ar kad Roquette iš jo pasitraukė.

190    Atvirkščiai, iš ginčijamo sprendimo 220–228 konstatuojamųjų dalių, kurių Roquette neginčija, matyti, kad ji toliau dalyvavo daugelyje kartelio susitikimų – 1994 m. birželio 26–27 d. Atlantoje, 1994 m. rugpjūčio 31 d. ir rugsėjo 1 d. Ciūriche ir 1994 m. spalio 4 d. Londone.

191    Kalbant apie 1994 m. birželio 26–27 d. susitikimą Atlantoje, iš ginčijamo sprendimo matyti, ir Roquette to neginčija, kad „jame vykusios diskusijos yra lyginamos su ankstesniais mėnesiais vykusiomis diskusijomis ir buvo susijusios su nepalankiais rinkos, kainų ir kiekių pokyčiais“.

192    Kalbant apie 1994 m. spalio 4 d. Londone vykusį susitikimą, iš ginčijamo sprendimo matyti, kad jo metu kartelio dalyviai susiginčijo dėl natrio gliukonato pardavimo kvotų pasidalijimo. Atvirkščiai, nei Roquette mėgina įrodyti, šis ginčas rodo, kad kartelio dalyviai bent jau ketino toliau ieškoti kompromiso dėl pardavimo kiekių. Tai, kad iš Roquette atsakymo į 2000 m. liepos 25 d. pranešimą apie kaltinimus, nurodyto ginčijamo sprendimo 229 konstatuojamojoje dalyje, matyti, jog per tą 1994 m. spalio 4 d. susitikimą ji „išreiškė ketinimą nebedalyvauti kartelyje“, negali patvirtinti, kad ji pasitraukė iš kartelio. Iš tikrųjų toks Roquette pozicijos pareiškimas per minėtą susitikimą, vertinant jį tomis aplinkybėmis, galėtų reikšti nebent tai, kad ji ėmėsi pastangų, siekdama atitolti nuo kartelio. Taip pat tai, kad Roquette atstovas per šį susitikimą išėjo iš salės jam dar nepasibaigus, nereiškia, kad ji viešai atsiribojo nuo šio susitikimo turinio. Dalyviams susiginčijus susitikime, Komisija galėjo pagrįstai vertinti tokį elgesį kaip strategiją, pasirinktą siekiant gauti daugiau nuolaidų iš kitų kartelio dalyvių, o ne kaip Roquette pasitraukimo iš kartelio veiksmą.

193    Todėl Komisija turėjo teisę manyti, kad Roquette nepasitraukė iš kartelio nei 1994 m. gegužės mėn., nei per 1994 m. spalio 4 d. susitikimą.

194    Kalbant apie 1995 m. birželio 3–5 d. Anaheime vykusio susitikimo pobūdį, visų pirma reikia pažymėti, kad Roquette neginčija, kaip Komisija tai pažymi ginčijamo sprendimo 232 konstatuojamojoje dalyje, jog per šį susitikimą, kuriame dalyvavo visi kartelio dalyviai, jie aptarinėjo 1994 m. natrio gliukonato pardavimo kiekius. Komisija visų pirma pažymi, ir Roquette to neginčija, kad, ADM teigimu, Jungbunzlauer jos prašė „nurodyti bendrą ADM 1994 m. natrio gliukonato pardavimo apyvartą“ (ginčijamo sprendimo 232 konstatuojamoji dalis).

195    Reikia pažymėti, kad šitoks elgesys atitiko kartelyje nusistovėjusią praktiką, siekiant užtikrinti nustatytų pardavimo kvotų laikymąsi, pagal kurią, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 92 ir 93 konstatuojamųjų dalių, kartelio dalyviai prieš kiekvieną susitikimą pateikdavo Jungbunzlauer informaciją apie jų pardavimo apyvartą, o ji susistemindavo šiuos duomenis ir išdalydavo juos per susitikimus.

196    Antra, Roquette neginčija Komisijos ginčijamo sprendimo 232 konstatuojamojoje dalyje pateikto įvykių aprašymo, pagal kurį per šį susitikimą buvo pasiūlyta nauja pasikeitimo informacija apie pardavimo kiekius sistema. Ši sistema turėjo leisti anonimiškai, t. y. nė vienam kartelio dalyviui neleidžiant sužinoti kitų narių apyvartos, nustatyti bendrą natrio gliukonato rinkos dydį taip: „Įmonė A savo nuožiūra parašo dalį savo pardavimo kiekio; įmonė B parodo įmonei C įmonės A ir įmonės B skaičių sumą; įmonė C prie šios sumos prideda savo bendrą pardavimo kiekį; galiausiai įmonė A prie šio skaičiaus prideda savo likusią pardavimo kiekio dalį ir pateikia grupei galutinę sumą“ (ginčijamo sprendimo 233 konstatuojamoji dalis).

197    Atsižvelgiant į šią aplinkybę, reikia pripažinti, kad Komisija galėjo pagrįstai manyti, jog tai yra naujas kartelio dalyvių mėginimas „atkurti tvarką rinkoje“ ir tęsti savo antikonkurencinę veiklą, kurios buvo imtasi ankstesniais metais, siekiant bendrais veiksmais išlaikyti rinkos kontrolę, prireikus kitokia forma ir metodais. Tai, kad kartelio dalyviai mėgino įgyvendinti pirmiau aprašytą „anoniminę“ pasikeitimo informacija sistemą, Komisijos galėjo būti pagrįstai aiškinama kaip natūralaus įmonių elgesio kartelyje, kuriam, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 93 konstatuojamosios dalies, buvo būdingas „augantis tarpusavio nepasitikėjimas“, tačiau kurio tikslas vis dėlto buvo pasidalyti rinką, tęsinys. Atsižvelgdama į tai, Komisija galėjo nuspręsti, jog, nustatydami naują pasikeitimo informacija sistemą, kartelio dalyviai įrodė „ir toliau siekę surasti sprendimą, leidžiantį tęsti antikonkurencinius veiksmus“ (ginčijamo sprendimo 322 konstatuojamoji dalis) ir „išlaikyti rinkos kontrolę bendrais veiksmais“ (ginčijamo sprendimo 232 konstatuojamoji dalis).

198    Trečia, tai, kad laikotarpis nuo 1994 m. spalio 4 d. susitikimo iki 1995 m. birželio mėn. buvo ilgesnis už laikotarpį tarp ankstesnių susitikimų, pabrėžia tik didelį konfliktą tarp kartelio dalyvių, tačiau negali paneigti Komisijos išvados, kad per 1995 m. birželio mėn. susitikimą jie iš naujo mėgino išlaikyti antikonkurencinius veiksmus.

199    Ketvirta, trumpą pastabą, kurią Roquette užrašė per tą susitikimą, o Komisija nurodė ginčijamo sprendimo 233 ir 322 konstatuojamosiose dalyse („6,95 Anaheimas: Diskusija: kompensavimas; tikslas – 44 000 mt planinė produkcija pasauliniu lygmeniu; kaina“) galima pagrįstai laikyti patvirtinančia Komisijos teiginį, nors ta pastaba, vertinama atskirai nuo konteksto, leidžia tik miglotai įsivaizduoti, apie ką buvo diskutuojama 1995 m. birželio 3, 4 ir 5 d. susitikime.

200    Penkta, Roquette darbuotojo pareiškimas, pridėtas prie jos 1999 m. liepos 22 d. laiško, pagal kurį šiame susitikime „nebuvo dėl nieko nuspręsta ir jis nieko nedavė“, kuris sutampa su Jungbunzlauer pareiškimu šios įmonės 1999 m. balandžio 30 d. laiške, neturi reikšmės, nes jis patvirtina, kad šiame susitikime nebuvo pakeistas vieno ir tęstinio pažeidimo funkcionavimas (ginčijamo sprendimo 254 konstatuojamoji dalis). Taigi šis laiškas neįrodo, kad kartelio nariai nesiekė, prireikus skirtinga forma ir metodais, tęsti pažeidimo.

201    Šiuo klausimu reikia priminti, kad nagrinėjant EB 81 straipsnio 1 dalies taikymą susitarimui ar suderintiems veiksmams nebūtina atsižvelgti į konkrečią susitarimo įtaką, jeigu paaiškėja, kad juo buvo siekiama užkirsti kelią konkurencijai bendrojoje rinkoje, ją apriboti arba iškreipti (1966 m. liepos 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Consten ir Grundig prieš Komisiją, 56/64 ir 58/64, Rink. p. 429, 496; šio sprendimo 89 punkte minėto sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni 99 punktas ir 1999 m. liepos 8 d. Sprendimo Hüls prieš Komisiją, C‑199/92 P, Rink. p. I‑4287, 178 punktas; 1994 m. vasario 23 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo CB ir Europay prieš Komisiją, T‑39/92 ir T‑40/92, Rink. p. II‑49, 87 punktas).

202    Todėl Komisija galėjo pagrįstai nuspręsti, jog kartelis truko iki 1995 m. birželio mėn.

III –  Dėl lengvinančių aplinkybių

A –  Šalių argumentai

203    Roquette iš esmės mano, kad net darant prielaidą, jog Komisija nesuklydo vertindama pažeidimo sunkumą, ji, nustatydama baudos dydį esant lengvinančioms aplinkybėms, turėjo atsižvelgti į išimtinai pasyvų arba prisitaikėlišką prie lyderio Roquette elgesį pažeidime, į tai, kad Roquette neįgyvendino ribojančių kartelio veiksmų ir jos „stabdantį vaidmenį“ pažeidime. Šiuo požiūriu Roquette remiasi argumentais, kuriuos ji pateikė dėl pažeidimo sunkumo.

204    Roquette manymu, toks neatsižvelgimas pažeidžia gaires ir prieštarauja teismų praktikoje įtvirtintiems principams (1991 m. spalio 24 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Petrofina prieš Komisiją, T‑2/89, Rink. p. II‑1087, 173 punktas ir 1998 m. gegužės 14 d. Sprendimo Cascades prieš Komisiją, T‑308/94, Rink. p. II‑925, 230 ir 231 punktai).

205    Savo dublike Roquette pažymi, kad dėl lengvinančių aplinkybių, į kurias Komisija neatsižvelgė, ji remiasi veiksniais, patvirtinančiais jos „stabdantį vaidmenį“ kartelyje. Visų pirma ji tvirtina inicijavusi „pokristalizacinio tirpalo“ atsisakymą. Antra, ji nurodo, kad jos atsisakymas pakankamai dažnai keistis statistika susilpnino priežiūros sistemos, kuri buvo kertinis kartelio akmuo, veikimą. Trečia, ji mano, kad jos atsisakymas finansuoti išorinę priežiūros sistemą trukdė karteliui gerai veikti, nes buvo neįmanoma patikrinti kartelio dalyvių pateiktų duomenų, o tai suteikė galimybę nesilaikyti kartelio sąlygų ir buvo nepasitikėjimo atmosferos, dėl kurios kartelis iširo, atsiradimo priežastis. Ketvirta, ji tvirtina visuomet vykdžiusi nepriklausomą prekybos politiką ir tai patvirtina faktas, kad jos kainos beveik niekada neatitiko žemiausių arba tikslinių kartelio nustatytų kainų. Galiausiai, penkta, ji mano pirmoji pasitraukusi iš kartelio.

206    Komisija prašo atmesti šiuos argumentus.

B –  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

207    Iš ieškinio matyti, kad Roquette tvirtina, jog Komisija atsisakė jos atžvilgiu pripažinti lengvinančias aplinkybes, atsirandančias dėl jos išimtinai pasyvaus arba prisitaikėliško prie lyderio elgesio darant pažeidimą, dėl to, kad ji nevykdė ribojančių veiksmų ir dėl jos „stabdančio vaidmens“ pažeidime. Šiuo klausimu Roquette bendrai remiasi aplinkybėmis, jau nurodytomis dėl ieškinio pagrindo, susijusio su pažeidimo sunkumu, ir pažymi, kad jeigu į šias aplinkybes nebuvo atsižvelgta nustatant pagrindinį baudos dydį, į jas neabejotinai reikėjo atsižvelgti vertinant lengvinančias aplinkybes.

208    Dėl šių argumentų reikia priminti, kad pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c ir d punktus ieškinyje nurodoma teisinių pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka. Be to, vadovaujantis teismų praktika, nepaisant terminologijos klausimų, ši santrauka turi būti pakankamai aiški ir tiksli, kad atsakovė galėtų pasirengti gynybai, o Pirmosios instancijos teismas – priimti sprendimą dėl ieškinio, atsižvelgiant į konkretų atvejį, be papildomos informacijos. Iš tikrųjų siekiant, kad ieškinys būtų priimtinas, būtina, kad svarbiausios faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis jis yra pagrįstas, būtų aiškios, nors ir trumpai, bet nuosekliai ir suprantamai, iš paties ieškinio teksto, kad būtų užtikrintas teisinis tikrumas ir teisingumo vykdymas (šiuo klausimu žr. 1997 m. lapkričio 7 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cipeke prieš Komisiją, T‑84/96, Rink. p. II‑2081, 31 punktą ir 1999 m. gegužės 21 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Asia Motor France ir kt. prieš Komisiją, T‑154/98, Rink. p. II‑1703, 49 punktą).

209    Šioje byloje tai, kad remiamasi bendromis aplinkybėmis, nurodytomis grindžiant ieškinio pagrindus, susijusius su pažeidimo sunkumu, siekiant įrodyti nurodytas lengvinančias aplinkybes, Pirmosios instancijos teismui neleidžia pakankamai tiksliai nustatyti lengvinančiomis aplinkybėmis grindžiamo ieškinio pagrindo taikymo sritį. Jeigu negalima atmesti to, kad pagrindinės faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis remiasi Roquette, yra nurodytos ieškinyje, vis dėlto yra svarbu, kad ieškovė jas pateiktų nuosekliai ir suprantamai. Visų pirma Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas visas aplinkybes, kuriomis remiamasi grindžiant pirmąjį ieškinio pagrindą, neprivalo aiškintis, ar šiomis aplinkybėmis taip pat galima remtis grindžiant antrąjį ieškinio pagrindą, o šioje byloje – kuria aplinkybe galima remtis siekiant pagrįsti lengvinančią aplinkybę. Šios išvados nepaneigia tai, kad, nepaisydama to, jog šis ieškinio pagrindas buvo akivaizdžiai netikslus, Komisija ypač stengėsi nustatyti galimus ieškovės argumentus, kuriais ši rėmėsi grįsdama ieškinio pagrindą dėl pažeidimo sunkumo ir kuriais prireikus būtų galima remtis grindžiant ieškinio pagrindą dėl lengvinančių aplinkybių buvimo, ir šiomis aplinkybėmis mėgino į jį atsakyti. Ši Komisijos pozicija yra tik hipotezė dėl Roquette pateikto ieškinio pagrindo reikšmės. Ji neleidžia nustatyti tikslios Roquette ieškinio pagrindo, grindžiamo lengvinančių aplinkybių buvimu, reikšmės.

210    Todėl pagal Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c ir d punktus ieškinio pagrindus, susijusius su Komisijos klaidomis, padarytomis nagrinėjant lengvinančias aplinkybes, reikia atmesti kaip nepriimtinus.

IV –  Dėl „Roquette“ bendradarbiavimo per administracinę procedūrą

A –  Įžanga

211    Roquette tvirtina, kad taikydama Pranešimą dėl bendradarbiavimo Komisija taip pat padarė vertinimo klaidų.

212    Roquette mano, kad Komisija, taikydama Pranešimo dėl bendradarbiavimo C skyrių, turėjo sumažinti jai paskirtą baudą nuo 50 iki 75 %, o ne 40 % pagal Pranešimo dėl bendradarbiavimo D skyrių.

213    Norėdama pagrįsti šią poziciją, Roquette tvirtina, kad Komisija klaidingai įvertino jos nurodytų aplinkybių pobūdį ir turinį dėl dviejų priežasčių. Pirma, priešingai nei Komisija nurodo ginčijamame sprendime, ji buvo pirmoji ir vienintelė kartelio dalyvė, kuri Komisijai pateikė lemiamų įrodymų ginčijamam sprendimui parengti. Antra, Roquette mano, kad Komisija neteisingai sumenkino jos bendradarbiavimo per administracinę procedūrą reikšmę, nurodydama, jog Roquette pateikė nagrinėjamus dokumentus tik savo atsakyme į 1999 m. kovo 2 d. oficialų Komisijos prašymą pateikti informacijos pagal Reglamento Nr. 17 11 straipsnio 1 dalį.

214    Todėl ji prašo Pirmosios instancijos teismo peržiūrėti šį vertinimą naudojantis savo neribota kompetencija baudų srityje (1983 m. lapkričio 9 d. Teisingumo teismo sprendimas Michelin prieš Komisiją, 322/81, Rink. p. 3461, 111 punktas).

B –  Dėl to, kad „Roquette“ buvo pirmoji ir vienintelė kartelio dalyvė, kuri Komisijai pateikė lemiamų įrodymų ginčijamam sprendimui parengti

1.     Bendros pastabos

215    Roquette tvirtina, kad Komisija ginčijamo sprendimo 415 konstatuojamojoje dalyje neteisingai nusprendė, jog „Fujisawa buvo pirmoji iš kartelio narių, pateikusi pakankamų įrodymų dėl kartelio egzistavimo“. Šiuo atžvilgiu Roquette pateikia du kaltinimus. Pirma, ji tvirtina, kad informacijos, kurią Komisija gavo prieš jai pradėjus bendradarbiauti su Roquette, nepakako kartelio egzistavimui įrodyti. Antra, Roquette mano, kad Komisija gavo pakankamai informacijos ginčijamam sprendimui parengti tik todėl, kad Roquette pati bendradarbiavo su Komisija. Prieš pateikiant šiuos argumentus nurodomos bendros pastabos dėl taisyklių, kurias Komisija turėjo taikyti šioje byloje, kai vertino šalių bendradarbiavimą vykstant administracinei procedūrai.

2.     Bendros pastabos dėl nagrinėjamoje byloje taikomų taisyklių vertinant šalių bendradarbiavimą vykstat administracinei procedūrai

a)     Šalių argumentai

216    Roquette manymu, remiantis konkrečiomis šios bylos aplinkybėmis, Komisija šiuo pagrindu paskirtos baudos sumažinimą turėjo vertinti ne pagal šalių bendradarbiavimo eiliškumą vykstant administracinei procedūrai, bet visų pirma pagal šių šalių pateikiamos informacijos turinį ir papildomą naudą ginčijamame sprendime pateiktiems kaltinimams parengti.

217    Remdamasi konkrečiomis šios bylos aplinkybėmis, Roquette tvirtina, kad Komisija pradėjo savo tyrimą, po kurio buvo priimtas ginčijamas sprendimas, tik gavusi informacijos apie Jungtinėse Amerikos Valstijose atliekamus tyrimus. Roquette primena, kad iš ginčijamo sprendimo 53 konstatuojamosios dalies matyti, jog 1997 m. kovo mėn. Jungtinių Amerikos Valstijų teisingumo ministerija pranešė Komisijai apie natrio gliukonato rinkoje atliekamą tyrimą. Taip pat iš to matyti, kad 1997 m. spalio mėn. Komisijai buvo pranešta, jog Akzo, Avebe ir Gliucona pripažino dalyvavusios tarptautiniame kartelyje dėl šio produkto, kuriuo buvo siekiama nustatyti kainas ir pasidalyti rinką „Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kitur“, ir kad Roquette ir Fujisawa atitinkamai 1997 m. gruodžio mėn. ir 1998 m. spalio mėn. patvirtino šiuos faktus. Net jeigu ginčijamame sprendime Komisija tiksliai nenurodė, kokią informaciją ji turėjo dėl Jungtinėse Amerikos Valstijose pradėtos procedūros, vis dėlto būtų pagrįsta manyti, kad Komisija turėjo informacijos bent jau iš įvairių internete viešai paskelbtų 1997 m. rugsėjo 24 d. ir gruodžio 17 d. spaudos pranešimų, informuojančių apie Jungtinėse Valstijose atliktų tyrimų pabaigą.

218    Roquette iš to daro išvadą, kad jeigu Komisija, kaip tai matyti iš ginčijamo sprendimo 54 konstatuojamosios dalies, „1997–1998 m. žiemą“, remdamasi Reglamento Nr. 17 11 straipsniu, „pagrindiniams natrio gliukonato gamintojams, importuotojams ir (arba) eksportuotojams ir klientams Europoje“ nusiuntė savo pirmuosius prašymus pateikti informacijos, ji turėjo informacijos apie kartelį pasaulinėje natrio gliukonato rinkoje, dalyvių tapatybę, apie tai, kad kiekvienas iš šių dalyvių pripažino pažeidimą Jungtinių Amerikos Valstijų valdžios institucijose ir apie tai, kad nuo 1995 m. birželio mėn. pažeidimas buvo nutrauktas.

219    Tokiomis aplinkybėmis maksimaliai sumažinti baudą reikėtų ne tam dalyviui, kuris pirmas pradėjo bendradarbiauti su Komisija, bet tam, kuris pateikė svarbios informacijos ir dokumentų ir todėl iš tikrųjų leido Komisijai lengviau nustatyti pažeidimą.

220    Be to, ši nuomonė atitinka pačios Komisijos požiūrį jos 2001 m. liepos mėn. paskelbtame naujo pranešimo dėl baudų sumažinimo projekte (toliau – naujo pranešimo projektas) ir jos naujame 2002 m. paskelbtame pranešime dėl baudų neskyrimo arba sumažinimo kartelių atvejais (OL C 45, 2002, p. 3; toliau – naujas pranešimas). Todėl šioje byloje Komisija turėjo laikytis šios naujos politikos. Siekdama pagrįsti šiuos argumentus, Roquette savo dublike remiasi, viena vertus, tokio pranešimo, kuriuo remdamosi suinteresuotosios įmonės turi teisėtų lūkesčių, teisiniu pobūdžiu ir, kita vertus, baudžiamosios teisės principu, pagal kurį reikia taikyti švelniausią baudžiamąjį įstatymą (grįžtamoji galia in mitius) (1998 m. spalio 29 d. Teisingumo teismo sprendimas Awoyemi, C‑230/97, Rink. p. I‑6781 ir 1998 m. spalio 14 d. Komisijos sprendimas 1999/210/EB dėl EB sutarties 85 straipsnio taikymo procedūros(IV/F‑3/33.70 – British sugar plc ir kt.)) (OL L 76, 1999, p. 1).

221    Komisija mano, kad Roquette negali remtis naujo pranešimo projektu. Komisija ginčija Roquette ieškinio pagrindo, kuriuo remiantis naujo pranešimo taikymą pateisina švelniausio baudžiamojo įstatymo taikymas, priimtinumą. Jos manymu, šis ieškinio pagrindas yra nepriimtinas, nes pirmą kartą buvo pateiktas dubliko etape. Komisija subsidiariai mano, kad Roquette sau prieštarauja, viena vertus, kaltindama Komisiją tuo, kad ji neteisingai taikė Pranešimą dėl bendradarbiavimo, ir, kita vertus, prašydama atgaline data taikyti naują pranešimą, kuris pakeitė Pranešimą dėl bendradarbiavimo.

b)     Pirmosios instancijos teismo vertinimas

222    Reikia pažymėti, kad Komisija savo Pranešime dėl bendradarbiavimo nustatė sąlygas, kuriomis įmonėms, bendradarbiaujančioms su Komisija per kartelio tyrimą, baudos, skirtinos nebendradarbiaujant, gali būti neskiriamos arba sumažinamos (žr. Pranešimo dėl bendradarbiavimo A skyriaus 3 papunktį).

223    Šis Pranešimas dėl bendradarbiavimo suteikia Komisijai diskreciją ir pagal vienodo požiūrio principą tik savaime apriboja Komisijos įgaliojimus (šiuo klausimu žr. 1998 m. balandžio 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Vlaams Gewest prieš Komisiją, T‑214/95, Rink. p. II‑717, 89 punktą). Be to, kaip tai aiškiai nurodyta to Pranešimo D skyriaus 3 dalyje, šis Pranešimas įmonėms, norinčioms pranešti Komisijai apie kartelį, sukelia teisėtų lūkesčių, kuriais jos remsis. Atsižvelgiant į tai, kad su Komisija ketinančios bendradarbiauti įmonės iš šio Pranešimo galėjo spręsti apie vienodo požiūrio ir teisėtų lūkesčių principų laikymąsi, Komisija, vertindama Roquette bendradarbiavimą, kai buvo nustatomas Roquette skirtinos baudos dydis, privalėjo jų laikytis.

224    Taigi Roquette neteisingai tvirtina, kad šioje byloje Komisija privalėjo taikyti ne Pranešime dėl bendradarbiavimo, o naujo pranešimo projekte ar pačiame naujame pranešime nustatytas taisykles. Reikia pripažinti, kad net jei naujo pranešimo projektas buvo paskelbtas 2001 m. liepos mėn., t. y. prieš priimant ginčijamą sprendimą, Roquette neginčija, kad Komisija šį dokumentą paskelbė tik tam, jog leistų suinteresuotosioms šalims pateikti savo pastabas šiuo klausimu. Reikia pažymėti, kad naujas pranešimas buvo paskelbtas jau priėmus ginčijamą sprendimą. Todėl nei naujo pranešimo projektas, nei naujas pranešimas negalėjo lemti savarankiško Komisijos diskrecijos apribojimo nagrinėjamoje byloje (šiuo klausimu žr. 2002 m. rugsėjo 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Pfizer Animal Health prieš Tarybą, T‑13/99, Rink. p. II‑3305, 121 punktą ir sprendimo Alpharma prieš Tarybą, T‑70/99, Rink. p. II‑3495, 142 punktą).

225    Taigi tvirtindama, kad Komisija nagrinėjamoje byloje privalėjo taikyti naujo pranešimo projektą arba naują pranešimą ar šiuose dokumentuose įtvirtintus principus, Roquette neteisingai remiasi teisėtų lūkesčių principu ir švelniausio baudžiamojo įstatymo taikymo principu, darant prielaidą, kad Bendrijos teisėje toks principas apskritai yra.

226    Taip pat reikia pripažinti, kad, kaip tai pabrėžia Roquette, priešingai nei tam tikrų kitų praeityje Komisijos atliktų tyrimų atveju, šioje byloje Komisija, prieš pradėdama tyrimą pagal Reglamentą Nr. 17, jau turėjo tam tikros informacijos apie pasaulinio kartelio egzistavimą natrio gliukonato rinkoje ir apie tam tikrų jos dalyvių tapatybę, kaip tai matyti iš ginčijamo sprendimo 53 konstatuojamosios dalies.

227    Vis dėlto ši aplinkybė nereiškia, kad Komisija privalo netaikyti bendradarbiavimą su įmonėmis reglamentuojančių taisyklių, kurias ji nustatė savo Pranešime dėl bendradarbiavimo.

228    Galiausiai reikia pažymėti, kad Roquette neginčija to, jog Fujisawa pirmoji iš kartelio narių pranešė apie jo egzistavimą ir nurodė Komisijai dalyvių tapatybę bei pažeidimo objektą. Roquette taip pat pripažįsta, kad Pranešime dėl bendradarbiavimo nurodomas principas, pagal kurį bauda gali būti maksimaliai sumažinta (mažiausiai 75 %) arba labai sumažinta (50–75 %) tik įmonei, kuri „pirmoji pateikė informacijos, turinčios lemiamos reikšmės įrodant kartelio egzistavimą“ (žr. Pranešimo dėl bendradarbiavimo B skyriaus b punktą ir C skyrių).

229    Nagrinėjamoje byloje Komisija, priėmusi atitinkamą sprendimą, atliko patikrinimą kartelyje dalyvavusiose įmonėse pagal šio Pranešimo B skyriaus a punktą tiktai gavusi informacijos iš Fujisawa. Todėl šios nuostatos prasme su Jungtinėse Amerikos Valstijose atliktu tyrimu susijusi gauta informacija negalėjo sutrukdyti Fujisawa atžvilgiu laikytis minėto Pranešimo B skyriuje nurodyto požiūrio.

230    Todėl, priešingai nei tvirtina Roquette, Komisija šioje byloje teisingai taikė taisykles, kurias ji nurodė savo 1996 m. Pranešime dėl bendradarbiavimo.

3.     Dėl to, kad informacijos, kurią Komisija gavo prieš pradėdama bendradarbiauti su Roquette, nepakako kartelio egzistavimui įrodyti

a)     Šalių argumentai

231    Roquette mano, kad Komisijos gauta informacija iki jai pradedant bendradarbiauti su pastarąja nėra nepaneigiamas paties kartelio ir jo veikimo įrodymas.

232    Pirma, Roquette mano, kad iki jos bendradarbiavimo su Komisija pastarosios turima informacija nebuvo išsamesnė už tą, kurią ji jau buvo gavusi iš Jungtinių Amerikos Valstijų valdžios institucijų arba kuri buvo viešai prieinama. Ši informacija tik rodė, kad siekdamos susitarti dėl natrio gliukonato kainų bei rinkos pasidalijimo įmonės Akzo, Avebe, Glucona, Roquette ir Fujisawa susitikinėjo nuo 1993 m. rugpjūčio mėn. iki 1995 m. birželio mėn.

233    Antra, Roquette mano, kad šios informacijos nepakako kartelio egzistavimui įrodyti, nes iš esmės buvo kalbama apie paprasčiausius pareiškimus. Vieninteliai pateikti rašytiniai įrodymai – transporto bilietai. Manydama, kad nepakako iš Jungtinių Amerikos Valstijų gautos informacijos ir pirmųjų duomenų, kuriuos 1998 m. gegužės 12 d. pateikė Fujisawa, o 1999 m. sausio 21 d. – ADM, Komisija, be to, manė, kad yra būtina išsiųsti prašymus pateikti informacijos ir atlikti patikrinimą kartelyje dalyvavusiose įmonėse.

234    Komisijos manymu, Fujisawa yra pirmoji įmonė, pateikusi įrodymų, turinčių lemiamos reikšmės įrodant kartelio egzistavimą.

b)     Pirmosios instancijos teismo vertinimas

235    Tvirtindama, kad Komisijos gautos informacijos iki jos pačios bendradarbiavimo su pastarąja nepakanka tam, kad būtų įrodytas kartelio egzistavimas, Roquette iš esmės siekia įrodyti, jog Komisija neteisingai manė, kad Fujisawa buvo „pirmoji, pateikusi įrodymų, turinčių lemiamos reikšmės įrodant kartelio egzistavimą“, kaip nurodyta Pranešimo dėl bendradarbiavimo C skyriuje, skaitomame kartu su jo B skyriaus b punktu.

236    Pranešimo dėl bendradarbiavimo C skyriuje „Didelis baudos sumažinimas“, nustatyta:

„B skyriaus b–e punktų sąlygas įvykdžiusiai įmonei, pranešusiai apie slaptą kartelį po to, kai Komisija, priėmusi atitinkamą sprendimą, atliko patikrinimą kartelyje dalyvavusiose įmonėse, kuris nesuteikė pakankamo pagrindo pradėti tyrimo procedūros sprendimui priimti, bauda sumažinama 50–75 %“

237    B skyriaus b–e punktų sąlygos, į kurias C skyriuje daroma nuoroda, skirtos įmonei, kuri:

„b)      pirmoji pateikė informacijos, turinčios lemiamos reikšmės įrodant kartelio egzistavimą;

c)      nutraukė savo dalyvavimą neteisėtoje veikloje ne vėliau kaip pranešimo apie kartelį momentu;

d)      suteikia Komisijai visą naudingą informaciją, visus turimus dokumentus bei įrodymus apie kartelį ir nuolat bei visapusiškai bendradarbiauja per visą tyrimą;

e)      nevertė kitos įmonės dalyvauti kartelyje ir nekurstė jos atlikti neteisėtų veiksmų bei nebuvo pagrindinė jų vykdytoja.“

238    Pirmiausia iš šių nuostatų matyti, kad, priešingai nei tvirtina Roquette, tam, kad taikant Pranešimo dėl bendradarbiavimo B ir C skyrius bauda būtų sumažinta, jais nereikalaujama, jog apie kartelį pranešanti įmonė Komisijai pateiktų „nepaneigiamą kartelio turinio ir jo veikimo įrodymą“.

239    Pagal Pranešimą dėl bendradarbiavimo B skyriaus b punkte nustatyta sąlyga yra įvykdyta, jeigu apie slaptą kartelį pranešanti įmonė „pirmoji pateikė informacijos, turinčios lemiamos reikšmės įrodant kartelio egzistavimą“.

240    Taigi aplinkybė, kad dalyviui pranešus apie kartelį Komisija išsiunčia prašymus pateikti informacijos ir atlieka patikrinimą kitose kartelyje dalyvavusiose įmonėse, niekaip neįrodo, jog apie kartelį pranešusios įmonės pateiktos informacijos nepakanka Pranešimo dėl bendradarbiavimo B ir C skyrių požiūriu.

241    Taip pat dėl to, kad Roquette iš esmės tvirtina, jog Fujisawa nepateikė daugiau informacijos nei ta, kurią Komisija jau turėjo arba bent jau ta, kurią ji turėjo gauti iš Jungtinių Amerikos Valstijų valdžios institucijų, reikia priminti, kad net jei tai būtų tiesa, savarankiškos Bendrijos kompetencijos konkurencijos teisės srityje principas reiškia, jog Komisijai renkant įrodymus, kuriais remdamasi ji gali priimti sprendimą pagal EB 81 straipsnį, trečiųjų valstybių valdžios institucijų pateikti įrodymai iš esmės nėra jai privalomi.

242    Galiausiai bet kuriuo atveju reikia pripažinti, kad, priešingai nei tvirtina Roquette, Fujisawa pateikė daugiau informacijos nei ta, kuri buvo Jungtinių Amerikos Valstijų valdžios institucijų spaudos pranešimuose, kuriuos Roquette pateikė Pirmosios instancijos teismui. Iš tiesų atrodo, kad, pirma, šiuose pranešimuose nebuvo nurodyti visų kartelio dalyvių pavadinimai. Antra, šiuose pranešimuose buvo tik trumpai aprašyti įvairūs sudaryti susitarimai. Kaip Komisija teisingai nurodo ginčijamo sprendimo 415 konstatuojamojoje dalyje, 1998 m. gegužės 12 d. laiške pranešdama apie kartelio egzistavimą Fujisawa atskleidė kartelio narių tapatybes ir pateikė Komisijai pagrindinių jų sudarytų susitarimų aprašymą, nurodydama laikotarpį, kuriam jie buvo sudaromi, apibūdindama šių susitarimų taikymo mechanizmą bei kartelio veikimą ir, nors neišsamų, kartelio susitikimų sąrašą bei kai kurių iš jų turinio apibendrinimą.

243    Be to, reikia pažymėti, kad iš ginčijamo sprendimo 414 konstatuojamosios dalies matyti, jog taikydama pranešimo dėl bendradarbiavimo B skyrių Fujisawa atžvilgiu Komisija kažkiek atsižvelgė į tai, kad tuomet, kai Fujisawa pranešė apie kartelį, „ji žinojo apie (Jungtinių Amerikos Valstijų) teisingumo <...> ministerijos atliekamą tyrimą natrio gliukonato rinkoje ir apie tai, kad Akzo, Avebe ir Glucona prisipažino dalyvavusios tarptautiniame susitarime dėl kainų nustatymo bei rinkos pasidalijimo „Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kitur“.

244    Iš to, kas nurodyta, galima daryti išvadą, kad Roquette neteisingai tvirtina, jog Fujisawa nebuvo pirmoji iš kartelio dalyvių, pateikusių Komisijai įrodymų, turinčių lemiamos reikšmės įrodant kartelio egzistavimą, kaip apibrėžta Pranešimo dėl bendradarbiavimo B punkto b papunktyje. Todėl pirmą Roquette kaltinimą, grindžiamą tuo, kad Komisijai nepakako informacijos, gautos iki bendradarbiavimo su Roquette, reikia atmesti.

4.     Dėl to, kad tik Roquette pateikta informacija turėjo lemiamos reikšmės ginčijamam sprendimui parengti

a)     Šalių argumentai

245    Roquette tvirtina, kad būtent dėl jos pačios bendradarbiavimo per administracinę procedūrą Komisija gavo pranešime apie kaltinimus, o vėliau ginčijamame sprendime pateiktą informaciją.

246    Iš tikrųjų, pirma, dėl pranešimo apie kaltinimus Roquette mano, kad dešimtyje iš trylikos priedų pateikiami šalių savanoriškai duoti dokumentai, iš kurių ji pati pateikė aštuonis. Be to, beveik kiekviename tos dalies, kurioje aprašoma kartelio istorija, puslapyje pateikiama nuoroda į Roquette pateiktus ranka darytus įrašus.

247    Antra, dėl paties ginčijamo sprendimo Roquette mano, kad du elementai rodo lemiamą jos pateiktos informacijos reikšmę. Pirmiausia, remdamasi Roquette informacija, Komisija galėjo nustatyti pagrindinius organizavimo principus, pasikeitimo informacija apie klientus sistemą, susitarimų vykdymą ir susitikimų, vykusių nuo 1987 m. vasario mėn. iki 1995 m. birželio mėn., tikslą. Antra, ginčijamame sprendime galima įžvelgti tam tikrą kontrastą, kalbant apie jame pateiktų aprašymų tikslumą, atsižvelgiant į tai, ar jie yra grindžiami Roquette pateikta informacija, ar ne.

248    Kalbant apie pagrindinius organizavimo principus, lemiamą Roquette pateiktos informacijos pobūdį rodo ginčijamo sprendimo skyriaus, susijusio su minėtais pagrindiniais principais, išnašos. Iš dvylikos nuorodų aštuonios susijusios su įrodymais, kuriuos pateikė Roquette. Ginčijamo sprendimo 83 konstatuojamoje dalyje, kurioje aprašoma kvotų paskyrimo sistema, daroma nuoroda į Roquette ranka darytus įrašus, pateiktus jai bendradarbiaujant su Komisija. Ginčijamo sprendimo 88 konstatuojamojoje dalyje Komisija, siekdama paaiškinti žemiausių ir (arba) tikslinių kainų nustatymo sistemą, remiasi tik Roquette pateiktais dokumentais.

249    Komisijai nustatant pasikeitimo informacija apie klientus sistemos faktą, lemiamas Roquette pateiktos informacijos pobūdis matyti iš ginčijamo sprendimo 90 konstatuojamosios dalies ir išnašų Nr. 46 ir 47. Jose Komisija mini vien Roquette su ja bendradarbiaujant pateiktą informaciją.

250    Atrodo, kad Roquette mano, nors ji to aiškiai nenurodo, kad įrodinėdama susitarimų vykdymą ir visų pirma priežiūros sistemos egzistavimą Komisija naudoja Roquette pateiktus įrodymus (ginčijamo sprendimo 172 konstatuojamoji dalis).

251    Galiausiai Roquette pateikti rankraštiniai užrašai turėjo lemiamos reikšmės Komisijos atliktam 1987 m. vasario mėn.–1995 m. birželio mėn. vykusių dalyvių susitikimų tikslo aprašymui. Tai Komisija pripažįsta ginčijamo sprendimo 121 konstatuojamojoje dalyje, kur nurodoma, kad „kiekvieno 1989–1990 m. laikotarpiu vykusio susitikimo turinys yra geriau žinomas, nes įmonių pranešimai grindžiami to laikotarpio dokumentais“. Minėti dokumentai atitinka Roquette užrašus, padarytus laikotarpiu nuo 1989 m. gegužės 11 d. susirinkimo Gioteborge iki 1991 m. rugsėjo 3 d. susitikimo Ciūriche. Šie Roquette pateikti užrašai ir su jais susiję paaiškinimai (žr. 1999 m. liepos 22 d. memorandumą) leido Komisijai suprasti kartelio veikimą, dalyvių diskusijų temas ir kiekvieno iš jų vaidmenį bei perprasti kodus, kuriuos įmonės naudojo savo pavadinimams. Kai kurių susitikimų atžvilgiu šie rankraštiniai užrašai yra vieninteliai dokumentai, kuriuos Komisija turėjo, aprašydama tokių susitikimų eigą (žr. ginčijamo sprendimo 131, 132–138 ir 139–149 konstatuojamosiose dalyse paminėtus susitikimus ir 1990 m. sausio 22 d. Fujisawa atstovės apsilankymą Roquette gamykloje, 1990 m. vasario 2 d. Jungbunzlauer ir Roquette susitikimą, 1991 m. gegužės 21–22 d. susitikimą Ciūriche, 1991 m. birželio 10–11 d. susitikimą Ženevoje, 1991 m. liepos 24 d. susitikimą Ciūriche ir galiausiai 1991 m. rugsėjo 2–3 d. susitikimą Ciūriche). Roquette rankraštiniai užrašai taip pat leido Komisijai nustatyti ADM ir Gliucona bei kitų Europos gamintojų diskusijų antikonkurencinį pobūdį (ginčijamo sprendimo 155 konstatuojamoji dalis).

252    Roquette mano, kad lemiamą jos pagalbos reikšmę rodo ir tai, jog iš ginčijamo Komisijos sprendimo išnašose pateiktų 175 nuorodų į atitinkamų įmonių dokumentus ir pranešimus beveik pusė iš jų buvo gauta todėl, kad ji bendradarbiavo. Be to, Roquette pateikė visus konkrečius įrodymus, leidžiančius nustatyti kartelio tikslą ir jo veikimą. Ir Komisija tai pripažįsta ginčijamo sprendimo 426 konstatuojamojoje dalyje, primindama, kad „Roquette (buvo) vienintelė kartelio dalyvė, pateikusi dokumentus, atskleidžiančius kartelio susitikimų turinį ir išvadas“.

253    Be to, Roquette remiasi tuo, kad nebuvo tikslaus susitikimų, kurių atžvilgiu Komisija neturėjo Roquette rankraštinių užrašų, turinio aprašymo, palyginti su susitikimais, kurių atžvilgiu Komisija galėjo remtis tokia informacija.

254    Kalbant apie laikotarpį iki pirmojo Roquette užrašuose aprašomo susitikimo, Komisija pateikia tik neaiškius ir netikslius aprašymus (žr. ginčijamo sprendimo 121 konstatuojamąją dalį, kur Komisija nurodo „didelį skaičių daugiašalių susitikimų“, vykusių „nuo 1990 m. balandžio (mėn.) iki gegužės (mėn.)“, ir ginčijamo sprendimo 122–128 konstatuojamosiose dalyse nurodytus susitikimų aprašymus).

255    Kad Komisijos turimos informacijos nepakanka, taip pat matyti iš vėlesnių arba Roquette perduotuose rankraštiniuose užrašuose neaprašytų įvykių aprašymų. Roquette atkreipia dėmesį į daug prieštaravimų ir nurodo ginčijamo sprendimo 129 ir 164 konstatuojamąsias dalis. Be to, kaip tai matyti iš ginčijamo sprendimo 201 ir 214 konstatuojamųjų dalių, Roquette dokumentai ir pranešimai, susiję su tuo kartelio laikotarpiu, Komisijai buvo labai naudingi.

256    Roquette mano esanti vienintelė, pateikusi tiek daug didelės įrodomosios galios turinčios informacijos, kuri apima rašytinius įrodymus, pažeidimo laikotarpio dokumentus ir tiesiogiai su įmonių elgesiu susijusius dokumentus. Todėl ji mano, kad, vadovaujantis teismų praktika (1992 m. kovo 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas ICI prieš Komisiją, T‑13/89, Rink. p. II‑1021) ir naujo pranešimo projektu, Komisija turėjo labiau atsižvelgti į lemiamą informacijos, pateiktos siekiant įvertinti baudos sumažinimą, pobūdį.

257    Savo dublike Roquette nurodo, kad Fujisawa pateikta informacija negali paneigti jos pateiktos informacijos lemiamo pobūdžio. Roquette manymu, Fujisawa, pranešdama apie kartelio egzistavimą, dalyvių tapatybę ir pažeidimo objektą, perdavė tik tą informaciją, kurią Komisija jau žinojo, nes ji buvo skelbiama Jungtinių Amerikos Valstijų konkurencijos institucijų interneto tinklalapyje. Be to, daugumą Fujisawa pateiktų dokumentų sudarė su įvairiomis kartelio susitikimų vietomis susijusios kelionės išlaidų sąskaitos. Roquette pateikta informacija yra gerokai išsamesnė.

258    Komisija ginčija šių aplinkybių reikšmę ir pažymi visiškai atsižvelgusi į Roquette bendradarbiavimą, pagal Pranešimo dėl bendradarbiavimo D skyrių sumažindama jos baudą 40 %.

b)     Pirmosios instancijos teismo vertinimas

259    Visų pirma reikia priminti, kad Roquette nėra pirmoji iš dalyvių, pranešusi Komisijai apie kartelį. Iš tikrųjų Fujisawa pirmoji pateikė Komisijai informacijos, turinčios lemiamos reikšmės pažeidimo, kuriame dalyvauja pati pranešėja, tyrimui (žr. šio sprendimo 244 punktą). Taikydama Pranešimo dėl bendradarbiavimo B ir C skyrius, Komisija galėjo labiau sumažinti Roquette paskirtą baudą tik tuo atveju (jeigu įvykdytos kitos sąlygos), jeigu Roquette būtų buvusi pirmoji iš kartelio dalyvių, pranešusi apie jį Komisijai ir pateikusi lemiamos reikšmės turinčios informacijos.

260    Šioje byloje Komisija sumažino Roquette baudą vadovaudamasi Pranešimo dėl bendradarbiavimo D skyriumi. Kaip Komisija teisingai tvirtina, tai darydama ji visiškai atsižvelgė į Roquette bendradarbiavimą.

261    Todėl kaltinimą, grindžiamą tuo, kad tik Roquette pateikta informacija turi lemiamos reikšmės ginčijamam sprendimui parengti, reikia atmesti.

262    Roquette argumentas, kad Komisija turėjo bent jau maksimaliai sumažinti baudą, kaip numatyta minėto Pranešimo D punkte, yra susijęs su Roquette ginčijamu Komisijos atliktu jos bendradarbiavimo reikšmės vertinimu, ir dėl šio bendradarbiavimo bauda, kuri būtų skirta Roquette, jeigu ji nebūtų bendradarbiavusi, buvo sumažinta 40 %. Todėl šie du argumentai toliau bus nagrinėjami kartu.

C –  Dėl to, kad Komisija neteisingai remėsi aplinkybe, jog „Roquette“ pateikė atitinkamus dokumentus tik savo atsakyme į prašymą pateikti informacijos

1.     Šalių argumentai

263    Roquette teigimu, Komisija tik siekdama kvalifikuoti jos elgesį pagal Pranešimo dėl bendradarbiavimo D skyrių nurodė, kad svarbūs dokumentai jai buvo pateikti tik atsakyme į oficialų 1999 m. kovo 2 d. prašymą pateikti informacijos pagal Reglamento Nr. 17 11 straipsnio 1 dalį. Roquette manymu, oficialiame 1999 m. kovo 2 d. prašyme pateikti informacijos buvo klausimų, skatinančių prisiimti atsakomybę, o tai yra teisės į gynybą pažeidimas, pagrindžiantis teisę neatsakyti į šiuos klausimus ir tai, kad ji atsakė į tuos klausimus tik bendradarbiaudama su Komisija. Atsižvelgdama į tai, kad užduoti klausimai nebuvo susiję vien su faktinėmis aplinkybėmis, ir į Komisijos jau turimą informaciją, Roquette mano, kad šiais klausimais buvo siekiama priversti ją prisipažinti dalyvavus kartelyje. Tai yra teisės į gynybą pažeidimas (2001 m. vasario 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Mannesmannröhren-Werke prieš Komisiją, T‑112/98, Rink. p. II‑729, 66, 67, 71, 73 ir 78 punktai), suteikiantis teisę neatsakyti į tokius klausimus. Roquette manymu, dėl šio galimo teisės į gynybą pažeidimo ji pateikė savo atsakymus Komisijai tik nusprendusi su ja bendradarbiauti.

264    Komisija tvirtina, kad oficialus 1999 m. kovo 2 d. prašymas pateikti informacijos buvo pateiktas pagal Reglamento Nr. 17 11 straipsnio 5 dalį ir kad jokiu klausimu, esančiu šiame prašyme pateikti informacijos, Roquette nebuvo verčiama prisipažinti dalyvavusi neteisėtame susitarime. Be to, Komisija mano, kad jeigu klausimais buvo raginama prisipažinti, Roquette turėjo teisę atsisakyti į juos atsakyti. Komisija mano, kad, atsižvelgiant į tai, jog Roquette neatsisakė atsakyti į klausimus, jos pateikti atsakymai nebuvo prisipažinimas ir jie buvo pateikti pagal prašymą pateikti informacijos, o ne pagal Pranešimą dėl bendradarbiavimo.

2.     Pirmosios instancijos teismo vertinimas

265    Visų pirma reikia pažymėti, kad, priešingai nei tvirtina Roquette, Komisija nurodė, jog tik atsakyme į oficialų 1999 m. kovo 2 d. prašymą pateikti informacijos pagal Reglamento Nr. 17 11 straipsnio 1 dalį Komisijai svarbūs dokumentai buvo pateikti ne todėl, kad Roquette elgesiui būtų pritaikytas Pranešimo dėl bendradarbiavimo D skyrius. Iš tikrųjų iš ginčijamo sprendimo 426 konstatuojamosios dalies matyti, kad, naudodamasi minėto Pranešimo D skyriumi jai suteikta diskrecija, Komisija atsižvelgė į šią informaciją vien tam, jog būtų nustatyta baudos sumažinimo procentinė dalis.

266    Nesant reikalo nagrinėti ar tam tikri Komisijos klausimai, kaip tvirtina Roquette, suformuluoti prašymuose pateikti informacijos, pažeidžia teisę į gynybą, taip pat reikia pažymėti, kad, kaip tai nurodo pati Roquette, bendradarbiaudama su Komisija ji savarankiškai nusprendė atsakyti į užduotus klausimus. Iš tikrųjų prireikus Roquette galėjo atsisakyti pateikti atsakymus į šiuos klausimus, žinoma, rizikuodama, kad jai paskirta bauda nebus sumažinta pagal Pranešimą dėl bendradarbiavimo. Šiomis aplinkybėmis reikia manyti, kad Roquette atsakymai nebūtinai patvirtina savanorišką bendradarbiavimą vykstant nagrinėjamai procedūrai, nes Roquette pateikė informacijos tik paprašyta šios pateikti, o ne savo iniciatyva. Todėl Roquette negali kaltinti Komisijos, kad, nustatydama baudos sumažinimo procentinę dalį, ji atsižvelgė į tai, jog ši įmonė bendradarbiavo tik po to, kai Komisija jai pateikė prašymą pateikti informacijos.

267    Galiausiai dėl to, kad Komisija turėjo bent jau maksimaliai pagal Pranešimo dėl bendradarbiavimo D skyrių sumažinti baudą, Pirmosios instancijos teismas mano, jog, atsižvelgiant į visus nurodytus argumentus ir visų pirma į tai, kad Roquette pateikė informacijos tik paprašyta, 40 % baudos sumažinimas yra tinkamas.

268    Todėl reikia atmesti antrąjį kaltinimą, grindžiamą neteisingu Komisijos tvirtinimu, kad Roquette pateikė atitinkamus dokumentus tik savo atsakyme į prašymą pateikti informacijos.

269    Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, reikia atmesti visus ieškinio pagrindus, grindžiamus Komisijos klaidomis, padarytomis vertinant Roquette bendradarbiavimą per administracinę procedūrą. Atsižvelgiant į tai, kad nebuvo nustatytas Roquette bendradarbiavimo per administracinę procedūrą vertinimo neteisėtumas, šiuo pagrindu ginčijamo sprendimo nereikia keisti.

V –  Dėl „ne bis in idem“ principo pažeidimo

A –  Šalių argumentai

270    Savo paskutiniuoju ieškinio pagrindu Roquette iš esmės tvirtina, jog buvo pažeistas ne bis in idem principas ir proporcingumo principas, nes Komisija neatsižvelgė į tai, kad Jungtinių Amerikos Valstijų konkurencijos institucijos jau nubaudė Roquette už jos dalyvavimą tame pačiame kartelyje.

271    Grįsdama šį paskutinįjį ieškinio pagrindą, Roquette remiasi 1972 m. gruodžio 14 d. Teisingumo Teismo sprendimu Boehringer prieš Komisiją (7/72, Rink. p. 1281), kuriame nurodoma, kad „reikia išspręsti tik klausimą, ar Komisija taip pat turi pareigą įskaityti sankciją, kurią paskyrė trečiosios valstybės valdžios institucijos, jei nagrinėjamoje byloje ieškovo veiksmai, kuriais jį kaltina Komisija ir Jungtinių Amerikos Valstijų valdžios institucijos, yra identiški“.

272    Roquette manymu, Jungtinių Amerikos Valstijų konkurencijos institucijose vykusi procedūra ir Komisijoje vykusi procedūra yra susijusios ne tik su ta pačia kartelio rūšimi ir tais pačiais pažeidėjais, bet ir su identišku kartelio veikimu bei identišku dalyvių elgesiu.

273    Siekdama įrodyti, kad Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų konkurencijos institucijose vykusių procedūrų objektas, t. y. pasaulinis kartelis, yra identiškas, Roquette remiasi jos sudarytu teisminiu susitarimu (plea agreement). Šis susitarimas patvirtina, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose paskirta bauda yra susijusi ne tik su Roquette elgesiu Jungtinėse Amerikos Valstijose, bet taip pat su jos elgesiu Europos rinkoje, nes šis elgesys atskleidžia kartelio veikimą pasauliniu lygiu. Minėtame susitarime nustatoma, kad „pagrindinės šio kartelio sąlygos buvo paskirstyti rinkos dalis didelėms natrio gliukonatą gaminančioms įmonėms Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kitur bei nustatyti ir išlaikyti Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kitur parduodamo natrio gliukonato kainas“. Roquette manymu, Jungtinėse Amerikos Valstijose paskirta bauda baudžiama ne tik už jos elgesio pasekmes Jungtinių Amerikos Valstijų rinkoje, bet ir už jos dalyvavimą vykdant kartelį pasauliniu lygiu, taigi ir Europoje.

274    Roquette mano, kad apie geografines pasaulinio kartelio ribas galima spręsti iš kartelio tikslų, pavyzdžiui, keitimosi informacija apie klientus ir pardavimo kvotų paskyrimo pasauliniu mastu bei susitikimų visame pasaulyje.

275    Galiausiai tiek Jungtinių Amerikos Valstijų konkurencijos institucijos, tiek Komisija, vertindamos baudos dydį, atsižvelgė į pasaulinę Roquette apyvartą. Tai, kad baudžiant už tas pačias faktines aplinkybes į šią apyvartą buvo atsižvelgta du kartus, Roquette manymu, prieštarauja ne bis in idem principui ir proporcingumo principui.

276    Komisijos manymu, Roquette ieškinio pagrindą reikia atmesti

B –  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

277    Teismų praktika rodo, kad ne bis in idem principas, kuris taip pat yra įtvirtintas 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnyje, yra bendrasis Bendrijos teisės principas, kurio laikymąsi užtikrina teismai (1966 m. gegužės 5 d. Teisingumo Teismo sprendimas Gutmann prieš EAPB Komisiją, 18/65 ir 35/65, Rink. p. 149, 172 ir 2002 m. spalio 15 d. Teisingumo teismo sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją, C‑238/99 P, C‑244/99 P, C‑245/99 P, C‑247/99 P, C‑250/99 P–C‑252/99 P ir C‑254/99 P, Rink. p. I‑8375, 59 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. šio sprendimo 271 punkte minėto sprendimo Boehringer prieš Komisiją 3 punktą).

278    Ne bis in idem principas draudžia, kai yra siekiama apsaugoti tą patį teisinį interesą, tą patį asmenį antrą kartą bausti už tą pačią neteisėtą veiką. Šio principo taikymui reikalingos trys kumuliacinės sąlygos, t. y. vienodos faktinės aplinkybės, tas pats pažeidėjas ir tas pats ginamas teisinis interesas (šiuo klausimu žr. 2004 m. sausio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją, C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, Rink. p. I‑123, 338 punktą).

279    Teismų praktikoje pripažinta, kad paraleliai vykstant dviem procedūroms – Bendrijos ir nacionalinei procedūrai, kurių priimtinumas grindžiamas konkrečia kompetencijos tarp Bendrijos ir valstybių narių pasidalijimo sistema kartelių srityje ir kuriomis siekiama skirtingų tikslų, yra galimybė už tas pačias veikas kartu taikyti tiek Bendrijos, tiek nacionalines sankcijas. Tačiau bendrasis teisingumo principas reikalauja, kad Komisija, nustatydama baudos dydį, atsižvelgtų į sankcijas, kurios jau buvo pritaikytos tai pačiai įmonei už tas pačias faktines aplinkybes, jeigu sankcijos yra skirtos už valstybės narės kartelių teisės pažeidimus, padarytus Bendrijos teritorijoje (1969 m. vasario 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Wilhelm ir kt., 14/68, Rink. p. 1, 11 punktas ir šio sprendimo 271 punkte minėto sprendimo Boehringer prieš Komisiją 3 punktas; 1995 m. balandžio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tréfileurope prieš Komisiją, T‑141/89, Rink. p. II‑791, 191 punktas ir Pirmosios instancijos teismo sprendimo Sotralentz prieš Komisiją, T‑149/89, Rink. p. II‑117, 29 punktas).

280    Dėl Roquette tvirtinimo, kad Komisija, paskirdama jai baudą už dalyvavimą kartelyje, už kurį ją jau nubaudė Jungtinių Amerikos Valstijų institucijos, Komisija pažeidė ne bis in idem principą, pagal kurį to paties asmens negalima bausti antrą kartą už tą patį draudžiamą elgesį, reikia priminti, kad Bendrijos teismai pripažino, jog įmonės atžvilgiu dėl tos pačios neteisėtos veikos gali būti teisėtai vykdomos dvi paralelinės procedūros, taigi gali būti skiriama dviguba sankcija, iš kurių vieną skiria atsakinga atitinkamos valstybės narės institucija, o kitą – atsakinga Bendrijos institucija, jeigu minėtomis procedūromis siekiama skirtingų tikslų, o pažeidžiamos normos nėra identiškos (šio sprendimo 279 punkte minėto sprendimo Wilhelm ir kt. 11 punktas; šio sprendimo 279 punkte minėto sprendimo Tréfileurope prieš Komisiją 191 punktas ir šio sprendimo 279 punkte minėto sprendimo Sotralentz prieš Komisiją 29 punktas).

281    Todėl ne bis in idem principas juo labiau negali būti taikomas tokiu atveju, kaip šioje byloje, kai Komisijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų institucijų procedūromis ir paskirtomis sankcijomis akivaizdžiai siekiama skirtingų tikslų. Iš tiesų pirmuoju atveju siekiama apsaugoti neiškreiptą konkurenciją Europos Sąjungos teritorijoje ar EEE, o antruoju – Jungtinių Amerikos Valstijų rinką (šiuo klausimu žr. 1970 m. liepos 15 d. Teisingumo teismo sprendimo Buchler prieš Komisiją, 44/69, Rink. p. 733, 52 ir 53 punktus ir 1999 m. kovo 25 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Gencor prieš Komisiją, T‑102/96, Rink. p. II‑753, 103–106 punktus). Todėl sąlyga dėl ginamo teisinio intereso tapatumo, kuri yra būtina taikyti ne bis in idem principą, nėra įvykdyta.

282    Be to, reikia pažymėti, kad Roquette nesiremia ir neįrodo, jog yra teisinis principas arba taisyklė arba viešosios tarptautinės teisės susitarimas, kuris draustų įvairių valstybių valdžios institucijoms ar teismams persekioti ir bausti asmenį už tas pačias faktines aplinkybes, sukeliančias pasekmių jų teritorijoje ar jurisdikcijoje. Jeigu nėra tokios Bendrijai ir trečiosioms valstybėms, pavyzdžiui, Jungtinėms Amerikos Valstijoms, privalomos taisyklės arba susitarimo, kuri numato tokį draudimą, įrodymo, Komisijai jie nėra privalomi.

283    Todėl reikia atmesti Roquette argumentą, grindžiamą ne bis in idem principo pažeidimu, dėl to, kad už nagrinėjamą kartelį bausmė taip pat buvo paskirta ne Bendrijos teritorijoje, arba dėl to, kad ginčijamame sprendime Komisija atsižvelgė į visą Roquette apyvartą, į kurią nustatydamos baudas jau buvo atsižvelgusios Jungtinių Amerikos Valstijų institucijos.

284    Dėl Roquette tvirtinimo, kad Komisija neteisingai aiškino šio sprendimo 271 punkte minėtą sprendimą Boehringer prieš Komisiją, pagal kurį Komisija privalo atsižvelgti į trečiosios valstybės valdžios institucijų paskirtą sankciją, jei Komisijos nustatytos su įmone ieškove susijusios faktinės aplinkybės yra identiškos nustatytosioms minėtų valdžios institucijų, reikia priminti, kad šio sprendimo 3 punkte Teisingumo teismas nurodė:

„Reikia išspręsti tik klausimą, ar Komisija taip pat turi pareigą įskaityti sankciją, kurią paskyrė trečiosios valstybės valdžios institucijos, jei nagrinėjamoje byloje ieškovo veiksmai, kuriais jį kaltina Komisija ir Jungtinių Amerikos Valstijų valdžios institucijos, yra identiški“.

285    Iš šio teiginio Roquette daro a contrario išvadą, kad Komisija privalėjo atsižvelgti į jai Jungtinių Amerikos Valstijų valdžios institucijų paskirtas sankcijas už jos dalyvavimą pasauliniame natrio gliukonato kartelyje, kuris buvo tokio paties pobūdžio, taip pat vykdomas ir susijęs su tokiu pačiu įmonių elgesiu tiek tikslo, tiek ir vietovės atžvilgiu, kaip ir kartelis, apibūdintas Komisijos ginčijamame sprendime, kuriuo ieškovei paskiriama 10,8 mln. eurų bauda.

286    Vis dėlto visų pirma reikia pažymėti, kad iš šio sprendimo 271 punkte minėtos sprendimo Boehringer prieš Komisiją ištraukos akivaizdžiai matyti, jog Teisingumo Teismas, neišnagrinėjęs klausimo, ar Komisija privalo atsižvelgti ir į trečiųjų valstybių valdžios institucijų paskirtą sankciją, jei Komisijos ir minėtų valdžios institucijų įmonės atžvilgiu nustatytos faktinės aplinkybės yra identiškos, pripažino, kad Komisijos ir trečiosios valstybės valdžios institucijų inkriminuojamų faktinių aplinkybių vienodumas yra išankstinė minėto nagrinėjimo sąlyga.

287    Be to, antra, svarbu pažymėti, kad, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, kuri atsiranda, pirma, dėl glaudžios valstybių narių nacionalinių rinkų ir bendrosios rinkos tarpusavio priklausomybės ir, antra, dėl ypatingos Bendrijos ir valstybių narių kompetencijos pasidalijimo kartelių srityje toje pačioje (t. y. bendrosios rinkos) teritorijoje sistemos, Teisingumo Teismas, pripažinęs dvigubo persekiojimo galimybę ir atsižvelgdamas į tai, kad dėl to gali būti paskirta dviguba sankcija, nusprendė, jog, remiantis teisingumo reikalavimu, būtina atsižvelgti į pirmąjį sprendimą, kuriuo paskirta bausmė (279 punkte minėto sprendimo Wilhelm 11 punktas ir generalinio advokato H. Mayras išvada 271 punkte minėtoje byloje Boehringer prieš Komisiją, Rink. p. 1293, 1301–1303).

288    Tačiau šiuo atveju tokios situacijos akivaizdžiai nėra. Todėl, jeigu nėra tiesioginės nuorodos į tarptautinės sutarties nuostatą, numatančią Komisijos pareigą nustatant baudos dydį atsižvelgti į tai pačiai įmonei už tą pačią veiką trečiosios valstybės, pavyzdžiui, Jungtinių Amerikos Valstijų, valdžios institucijų ar teismų taikytas sankcijas, Roquette negali pagrįstai kaltinti Komisijos, kad šioje byloje ji pažeidė šią tariamą pareigą.

289    Bet kuriuo atveju, net jeigu remiantis 271 punkte minėtu sprendimu Boehringer prieš Komisiją reikėtų manyti, kad teisingumo principas įpareigoja Komisiją atsižvelgti į trečiųjų valstybių valdžios institucijų paskirtas sankcijas, jeigu įmonės atžvilgiu Komisijos nustatytos faktinės aplinkybės yra identiškos nustatytosioms trečiosios valstybės valdžios institucijos tos pačios įmonės atžvilgiu, reikia pripažinti, kad šioje byloje Roquette neįrodė, jog Jungtinių Amerikos Valstijų valdžios institucijų procedūra buvo susijusi su kartelio veikimu ar jo pasekmėmis ne tik Jungtinių Valstijų, bet ir kitose teritorijose.

290    Kalbant apie Roquette nubaudimą Jungtinėse Amerikos Valstijose, iš Jungtinių Amerikos Valstijų teisingumo ministerijos ir Roquette sudaryto susitarimo, kurį pateikė United States District Court for the Northern District Court of California, matyti, kad Roquette buvo nubausta 2,5 mln. Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių (USD) bauda. Nors šiame susitarime nurodoma, kad natrio gliukonato kartelio tikslas buvo pašalinti konkurenciją, nustatant ir išlaikant kainas bei pasidalijant „Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kitur“ parduodamo natrio gliukonato rinkos dalis, nebuvo niekaip įrodyta, kad šis Jungtinių Amerikos Valstijų teismo patvirtintas susitarimas buvo susijęs su kartelio taikymu ar pasekmėmis ne tik šioje, bet ir kitose valstybėse (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 271 punkte minėto sprendimo Boehringer prieš Komisiją 6 punktą) ir visų pirma EEE, o tokiu atveju tai akivaizdžiai rodytų Komisijos teritorinę jurisdikciją. Be to, neginčijama, kad Komisija atliko savo tyrimą (ginčijamo sprendimo 54–64 konstatuojamosios dalys) ir pati įvertino jai pateiktus įrodymus.

291    Šiomis aplinkybėmis reikia atmesti kaltinimą, kad Komija pažeidė tariamą pareigą įskaityti anksčiau trečiųjų valstybių valdžios institucijų paskirtas sankcijas, ir netiesioginį iš pirmojo Roquette kaltinimo išplaukiantį kaltinimą proporcingumo principo pažeidimu.

292    Remiantis tuo, kas nurodyta, galima atsižvelgti tik į kaltinimą, grindžiamą neteisingu apyvartos, į kurią buvo atsižvelgta apskaičiuojant Roquette paskirtą baudą, nustatymu. Todėl Pirmosios instancijos teismas, remdamasis savo neribota kompetencija, turi nustatyti šios klaidos pasekmes.

 Dėl naudojimosi neribota kompetencija

293    Naudodamasis savo neribota kompetencija, Pirmosios instancijos teismas visų pirma mano, kad net jei klaidą, susijusią su atsižvelgimu į Roquette „pokristalizacinio tirpalo“ apyvartą nustatant pradinį jos baudos dydį (žr. šio sprendimo 55 punktą), būtų galima priskirti Roquette, ši aplinkybė negali pateisinti atsižvelgimo į šią klaidingą apyvartą nustatant pradinį baudos dydį (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 43 punkte minėto sprendimo Aristrain prieš Komisiją 586 punktą).

294    Todėl pasaulinė apyvarta, į kurią turi būti atsižvelgiama nustatant pradinį Roquette baudos dydį, yra 9 820 600 EUR, o ne 12 293 620 EUR, o jos turima rinkos dalis yra 17,4 %, o ne 20,96 %.

295    Kalbėdamas apie šio sumažinimo pasekmes, Pirmosios instancijos teismas primena, kad jeigu Komisija, siekdama nustatyti baudos dydį, suskirsto EB 81 straipsnio 1 dalį pažeidusias įmones į kategorijas, šių kategorijų ribos turi būti logiškai apibrėžtos ir objektyviai pagrįstos (šiuo klausimu žr. 2002 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo LR AF 1998 prieš Komisiją, T‑23/99, Rink. p. II‑1705, 298 punktą; 2003 m. kovo 19 d. Sprendimo CMA CGM ir kt. prieš Komisiją, T‑213/00, Rink. p. II‑913, 416 punktą ir 2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Atlantic Container Line ir kt. prieš Komisiją, T‑191/98, T‑212/98 iki T‑214/98, Rink. p. II‑3275, 1541 punktą).

296    Šioje byloje kartelio dalyvių suskirstymas į dvi kategorijas ginčijamame sprendime yra grindžiamas santykine įmonių svarba nagrinėjamoje rinkoje, išreikšta apyvarta ir rinkos dalimis. Šiuo pagrindu Jungbunzlauer, Fujisawa ir Roquette buvo priskirtos pirmajai kategorijai, motyvuojant tuo, kad jos yra trys pagrindinės natrio gliukonato gamintojos, o jų turimos pasaulinės rinkos dalys viršija 20 %. Glucona ir ADM, kurių dalys nagrinėjamoje rinkoje neviršijo 10 %, buvo priskirtos antrajai kategorijai (ginčijamo sprendimo 380 ir 382 konstatuojamosios dalys).

297    Pirmosios instancijos teismas mano, kad santykinė aptariamų įmonių svarba, išreikšta apyvarta ir rinkos dalimis, yra tinkamas jų suskirstymo į atskiras kategorijas kriterijus. Vis dėlto šis kriterijus turi būti taikomas laikantis proporcingumo ir vienodo požiūrio principų.

298    Atsižvelgdamas į šiuos esminius svarstymus, Pirmosios instancijos teismas mano, kad dėl klaidos, padarytos atsižvelgiant į atitinkamą Roquette apyvartą, ši negali būti priskirta pirmajai kategorijai. Iš tikrųjų Pirmosios instancijos teismas mano, kad tai, jog šioje byloje suskirsčius įvairias nagrinėjamas įmones į kategorijas, remiantis jų santykinės svarbos kriterijumi, Roquette, kurios rinkos dalis po pakoregavimo sudaro 17,4 %, o apyvarta – 9 820 600 EUR, taikomas toks pats pradinis 10 mln. eurų baudos dydis kaip ir Fujisawa, kurios rinkos dalis po Roquette turimos rinkos dalies pakoregavimo sudaro 37,1 %, o apyvarta – 20 843 500 EUR, o ADM, kurios rinkos dalis po Roquette turimos rinkos dalies pakoregavimo sudaro 9,7 %, o apyvarta – 5 485 810 EUR, skiriamas 5 mln. eurų pradinis baudos dydis, prieštarauja vienodo požiūrio ir proporcingumo principams.

299    Šios išvados nepaneigia Komisijos argumentai, kad bauda buvo apskaičiuota ne pagal apyvartą. Iš tiesų, jeigu baudos dydis nebuvo nustatytas tiesiogiai atsižvelgiant į nagrinėjamų įmonių apyvartą, vis dėlto ši apyvarta nulemia pradinį baudos dydį, kuris yra lemiamas nustatant galutinį baudos dydį. Šios išvados taip pat nepaneigia Komisijos argumentas, kad įmonės buvo suskirstytos į kategorijas atsižvelgiant į tai, ar jos buvo pagrindinės gamintojos, o ne į tai, ar jų rinkos dalis buvo mažesnė, ar didesnė nei 20 %. Iš tikrųjų pirmiausia Komisija neteisingai mano, kad ginčijamame sprendime įmonės suskirstomos į dvi kategorijas vien pritaikius trijų pagrindinių gamintojų kriterijų (žr. šio sprendimo 296 punktą), ir, antra, kad priskyrimas kategorijai pagal šį vienintelį kriterijų šioje byloje negali būti pateisinamas proporcingumo ir vienodo požiūrio principų požiūriu. Kalbėdamas apie šio sprendimo 49 punkte minėtą sprendimą Acerinox prieš Komisiją, kuriuo rėmėsi Komisija, Pirmosios instancijos teismas mano, kad šiuo atveju juo negalima pagrįstai remtis, nes minėtoje byloje įmonių rinkos dalys nedaug skyrėsi, nes visos jos sudarė 11–18 %, o šioje byloje rinkos dalys, pakoregavus Roquette apyvartą, sudaro 9,1–37,1 %.

300    Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, remdamasis savo neribota kompetencija, Pirmosios instancijos teismas mano, kad Roquette reikia priskirti prie tarpinės kategorijos tarp Komisijos nustatytų pirmosios bei antrosios kategorijų ir nustatyti 7,5 mln. EUR. pradinį baudos dydį. Todėl pritaikius metodiką ir kitus šioje byloje nagrinėjamu atveju Komisijos taikytus veiksnius, Roquette bauda turi būti 8,1 mln. EUR.

301    Vis dėlto Pirmosios instancijos teismas mano, kad jeigu priskyrus Roquette atsakomybę už klaidą yra įmanoma ištaisyti tą klaidą ir jos pasekmes (žr. šio sprendimo 293 punktą), negalima daryti išvados, kad Pirmosios instancijos teismas, naudodamasis savo neribota kompetencija, jokiais atvejais negali atsižvelgti į tokią atsakomybę vertindamas minėtos klaidos pasekmes.

302    Šiuo atžvilgiu Pirmosios instancijos teismas pažymi, kad savo 1999 m. lapkričio 19 d. laiške Komisijai Roquette pabrėžė natrio gliukonato arba „skystojo“ NG sąvokos dviprasmiškumą. Iš tikrųjų šiame laiške Roquette nurodė, kad „skystasis“ NG atitinka arba „pokristalizacinį tirpalą“, gaunamą kaip šalutinį produktą kristalizuojant „kietąjį“ NG, arba „kietojo“ NG tirpalą“.

303    Iš to paties laiško matyti, kad Roquette patikslino savitą jos gaminamo skystojo natrio gliukonato pobūdį, nurodydama:

„<...> Roquette taip pat norėtų atkreipti dėmesį į jos produkto, vadinamo „skystuoju“ NG, savitumą, palyginti su konkurentų produktu. Iš tikrųjų Roquette naudoja „kietojo“ NG kristalizacijos technologiją, kuri ypatinga tuo, kad tik po vieno kristalizacijos etapo „pokristalizacinis tirpalas“ („skystasis“ NG) gaunamas:

–        labai dideliais kiekiais,

–        tinkamos parduoti kokybės,

–        mažomis sąnaudomis.

Atvirkščiai, kiek Roquette yra žinoma, jos konkurentų naudojamais gamybos būdais dėl kelių kristalizacijos etapų pagaminamas tik nedidelis kiekis „pokristalizacinio tirpalo“, kuris yra prastesnės kokybės ir mažai tinka arba visiškai netinka prekybai pramonės sektoriuje. Taigi Roquette konkurentų gaminamas „skystasis“ NG labiau atitinka „kietojo “ NG tirpalą, t. y. produktą, gaminamą daug didesnėmis sąnaudomis.

Roquette gamybos procesas, kaip ir naudojant šį procesą „skystojo“ NG, kaip šalutinio produkto, išgavimas, apie kurį konkurentai bent jau bylos aplinkybių metu nežinojo, yra komercinė paslaptis. Šis patikslinimas yra labai svarbus, nes būtent dėl šių konkrečių savo gamybos proceso ypatumų Roquette nuolat prieštaravo tam, kad su konkurentais organizuojami susitikimai, nepaisant pastarųjų spaudimo, apimtų „skystąjį“ NG.

304    Savo 1999 m. gegužės 3 d. laiške Roquette pažymėjo, kad šio laiško priede paminėti susitikimai „Roquette atžvilgiu buvo susiję tik su kristalizuotu (kietuoju) NG, o ne skystuoju NG“. Savo 2000 m. liepos 25 d. atsakyme į pranešimą apie kaltinimus Roquette taip pat nurodo, kad „dėl naudojamo NG gamybos būdo (ji) pagamina didelį kiekį skystojo natrio gliukonato (arba „pokristalizacinio tirpalo“)“ ir kad ji „visuomet prieštaravo tam, kad skystajam natrio gliukonatui būtų taikomos kvotos ir apskritai susitikimų metu nustatomos taisyklės“.

305    Be to, savo 1998 m. gegužės 12 d. bendradarbiavimo memorandume Fujisawa mano, kad „pokristalizacinis tirpalas“ nėra galutinis produktas, todėl kartelis jo neapėmė.

306    Galiausiai atsakydama į 1999 m. kovo 2 d. ir 2001 m. gegužės 11 d. prašymus pateikti informacijos Roquette savo 1999 m. gegužės 3 d. ir 2001 m. gegužės 21 d. laiškuose nurodė Komisijai apyvartą, pavadintą „skystojo natrio gliukonato“ apyvarta.

307    Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, Pirmosios instancijos teismas pažymi, kad Roquette 1999 m. lapkričio 19 d. laiške Komisijai pateikti paaiškinimai neleidžia nustatyti, jog Roquette gaminamas natrio gliukonatas ir „pokristalizacinis tirpalas“ yra vienas ir tas pats. Šiame laiške Roquette, žinoma, pažymi, kad skystojo natrio gliukonato, arba „skystojo“ NG, sąvoka gali atitikti arba „pokristalizacinį tirpalą“, gaunamą kaip šalutinį produktą kristalizuojant „kietąjį“ NG, arba „kietojo“ NG tirpalą, ir kad ji naudoja „kietojo“ NG kristalizavimo technologiją, kuri dėl vienintelio kristalizacijos etapo yra ypatinga tuo, jog mažomis sąnaudomis pagaminamas labai didelis kiekis prekybai tinkamos kokybės „pokristalizacinio tirpalo“, tačiau visai neatrodo, kad skystos formos Roquette produktas, pavadintas „skystuoju natrio gliukonatu“, atitinka tik „pokristalizacinį tirpalą“.

308    Tai, kad savo 1999 m. gegužės 3 d. ir 2000 m. liepos 25 d. laiškuose Roquette nurodė Komisijai, jog tiek, kiek tai susiję su Roquette, kartelio susitikimai apėmė tik kristalizuotą (kietąjį) NG, o ne skystąjį NG, arba kad ji visuomet prieštaravo tam, jog skystajam gliukonatui būtų taikomos per šiuos susitikimus nustatomos taisyklės, niekaip neatskleidžia, kad Roquette gaminamas skystasis natrio gliukonatas yra tik „pokristalizacinis tirpalas“.

309    Nesant visiško aiškumo dėl Roquette gaminamo skystojo natrio gliukonato ir „pokristalizacinio tirpalo“, Komisija galėjo pagrįstai manyti, kad, be „pokristalizacinio tirpalo“, Roquette gamino skystąjį natrio gliukonatą, panašų į gaminamą jos konkurentų. Todėl Komisija galėjo pagrįstai reikalauti, kad Roquette pateiktų savo skystojo natrio gliukonato apyvartos duomenis.

310    Be to, savo 1999 m. gegužės 3 d. ir 2001 m. gegužės 21 d. atsakymuose į Komisijos prašymus pateikti informacijos, susijusiuose visų pirma su jos apyvarta už skystąjį natrio gliukonatą, Roquette nepatikslino, kad jos gaminamas skystasis natrio gliukonatas atitiko tik „pokristalizacinį tirpalą“. Roquette nurodyta aplinkybė, jog Komisija jos prašė griežtai laikytis prašymų pateikti informaciją formos, jai niekaip netrukdė stengtis nesuklaidinti Komisijos ir patikslinti, kad jos skystojo natrio gliukonato apyvarta atitinka tik jos apyvartą už „pokristalizacinį tirpalą“. Tokia išvada juo labiau pasitvirtina, nes, atsižvelgiant į Roquette skystojo natrio gliukonato gamybos ir prekybos pobūdį, ji turėjo žinoti, kad Komisija gali suklysti.

311    Be to, kadangi Roquette buvo galima laikyti didele įmone, galima daryti pagrįstą prielaidą, jog ji turėjo teisinių ir ekonominių žinių bei išteklių, leidžiančių sužinoti, kad šios apyvartos duomenys galėjo būti panaudoti apskaičiuojant jai skirtinos baudos dydį.

312    Todėl Komisija, siekdama apskaičiuoti baudą, galėjo remtis Roquette pateikta apyvarta, pavadinta „skystasis natrio gliukonatas“. Fujisawa pareiškimas jos 1998 m. gegužės 12 d. bendradarbiavimo memorandume, kad „pokristalizacinis tirpalas“ yra negalutinis produktas ir kartelis jo neapėmė, tik patvirtina jo taikymo sritį. Priešingai nei tvirtina Roquette, šis aspektas yra nesvarbus sprendžiant klausimą, ar Komisija turėjo žinoti, kad Roquette skystasis natrio gliukonatas atitiko „pokristalizacinį tirpalą“.

313    Taigi per administracinę procedūrą, ypač atsakydama į tikslius Komisijos klausimus, Roquette, pakankamai aiškiai ir nedviprasmiškai neinformavusi apie skystojo natrio gliukonato ir „pokristalizacinio tirpalo“ lygiavertiškumą, pasielgė labai aplaidžiai.

314    Pirmosios instancijos teismas visų pirma pažymi, kad atsakydama į Komisijos pagal Reglamento Nr. 17 11 straipsnį pateiktą 2001 m. gegužės 11 d. prašymą pateikti informacijos, kuriame Komisija atkreipė šio prašymo adresatų dėmesį į Reglamento Nr. 17 15 straipsnį, Roquette pateikė neteisingą savo apyvartą. Remdamasi pastarąja nuostata, Komisija gali priimti sprendimą įmonei skirti baudą, kurios dydis svyruoja nuo 100 iki 5 000 EUR, jeigu dėl aplaidumo ši įmonė, atsakydama į prašymą pateikti informacijos, kaip apibrėžta Reglamento Nr. 17 11 straipsnyje, ją pateikia netikslią.

315    Todėl Pirmosios instancijos teismas, remdamasis savo neribota kompetencija, mano, kad, atsižvelgiant į didelį Roquette aplaidumą, baudą reikia padidinti 5 000 EUR.

316    Todėl Pirmosios instancijos teismas mano, kad Roquette turi būti paskirta 8 105 000 EUR bauda.

 Dėl prašymų taikyti proceso organizavimo priemones

317    Roquette mano, kad Jungbunzlauer atžvilgiu atšaukus ginčijamą sprendimą, kuriuo jai už dalyvavimą natrio gliukonato kartelyje skiriama 20,4 mln. EUR bauda, ir priėmus 2004 m. rugsėjo 29 d. Sprendimą dėl Jungbunzlauer ir kitų trijų Jungbunzlauer grupės įmonių, kuriuo joms už dalyvavimą natrio gliukonato kartelyje paskiriama 19,04 mln. EUR bauda, atsirado nauja faktinė aplinkybė, kuri yra naujo ieškinio pagrindo ir proceso organizavimo priemonių taikymo pagrindas.

318    Roquette iš esmės mano, kad atsižvelgiant į tai, jog 2004 m. rugsėjo 29 d. Sprendimu Jungbunzlauer ir kitoms trims Jungbunzlauer grupės įmonėms skiriama mažesnė bauda už tą, kuri ginčijamu sprendimu buvo paskirta Jungbunzlauer, pastaroji gavo „antrą galimybę“ gintis ir pateikti naujus argumentus. Roquette mano neturėjusi tokios „antros galimybės“. Todėl ji pateikia naują ieškinio pagrindą, pagrįstą gero administravimo, vienodo požiūrio ir teisės į gynybą principų pažeidimu.

319    Tam, kad būtų atsižvelgta į šią naują faktinę aplinkybę, Roquette iš esmės prašo, kad, taikant vieną iš proceso organizavimo priemonių pagal Procedūros reglamento 64 straipsnio 4 dalį, Komisijos būtų paprašyta pareikšti savo nuomonę dėl naujojo ieškinio pagrindo ir pripažinti ginčijamą sprendimą negaliojančiu remiantis šiuo nauju ieškinio pagrindu. Roquette subsidiariai prašo Pirmosios instancijos teismo imtis visų kitų reikiamų priemonių, kurių jis gali imtis pagal Procedūros reglamentą, pavyzdžiui, atnaujinti žodinę proceso dalį arba sujungti bylas.

320    Komisija ginčija abu šiuos Roquette prašymus.

321    Pirmosios instancijos teismas primena, jog iš proceso organizavimo priemonių, nurodytų Procedūros reglamento 64 straipsnio 1 ir 2 dalyse, paskirties ir objekto matyti, kad jos yra taikomos įvairiais Pirmosios instancijos teisme vykstančio proceso etapais ir jomis siekiama palengvinti šio proceso eigą. Todėl užbaigus žodinę proceso dalį šalis gali prašyti taikyti proceso organizavimo priemones tik tuomet, jeigu Pirmosios instancijos teismas nusprendžia atnaujinti žodinę proceso dalį (1999 m. liepos 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Hoechst prieš Komisiją, C‑227/92 P, Rink. p. I‑4443, 102 ir 103 punktai).

322    Todėl, nepaisant Roquette prašymų formuluotės, visų pirma reikia išspręsti klausimą dėl poreikio šioje byloje atnaujinti žodinę proceso dalį.

323    Teismų praktikoje pripažinta, kad prašymą dėl žodinės proceso dalies atnaujinimo, jog būtų įvertintos naujos faktinės aplinkybės, Pirmosios instancijos teismas turi tenkinti tik tada, kai suinteresuotoji šalis remiasi faktinėmis aplinkybėmis, kurios gali turėti lemiamos reikšmės bylos baigčiai ir kuriomis šalis negalėjo remtis vykstant žodinei proceso daliai (1999 m. liepos 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo ICI prieš Komisiją, C‑200/92 P, Rink. p. I‑4399, 60 ir 61 punktai; 2002 m. birželio 25 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo British American Tobacco (Investments) prieš Komisiją, T‑311/00, Rink. p. II‑2781, 53 punktas).

324    Šiuo atžvilgiu Pirmosios instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje ginčas yra susijęs su Komisijos priimto sprendimo teisėtumu Roquette atžvilgiu. Iš tikrųjų Roquette prašo panaikinti ginčijamą sprendimą, kuriuo jai skiriama 10,8 mln. EUR bauda. Be to, Pirmosios instancijos teismas pažymi, kad 2004 m. rugsėjo 29 d. Sprendimas akivaizdžiai buvo priimtas vėliau nei ginčijamas sprendimas.

325    Kaip pripažinta teismų praktikos, Bendrijos teisės akto teisėtumas yra vertinamas atsižvelgiant į jo priėmimo metu buvusias faktines ir teisines aplinkybes (1979 m. vasario 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, 15/76 ir 16/76, Rink. p. 321, 7 ir 8 punktai; 1996 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Altmann ir kt. prieš Komisiją, T‑177/94 ir T‑377/94, Rink. p. II‑2041, 119 punktas). Todėl vertinant tokio akto teisėtumą negalima atsižvelgti į aplinkybes, kurios atsirado priėmus Bendrijos teisės aktą (šiuo klausimu žr. 1997 m. spalio 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Deutsche Bahn prieš Komisiją, T‑229/94, Rink. p. II‑1689, 102 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Be to, sprendimo teisėtumą iš esmės reikia nagrinėti atsižvelgiant į per administracinę procedūrą šalių nurodytas ir (arba) tokiame sprendime išdėstytas faktines ir teisines aplinkybes. Priešingu atveju kiltų klausimas dėl ankstesnės administracinės ir paskesnės teisminės kontrolės procedūrų, kurios yra pagrįstos faktinių ir teisinių aplinkybių vienodumu, paralelizmo.

326    Kadangi nauja faktinė aplinkybė, kuria remiasi Roquette, akivaizdžiai atsirado priėmus ginčijamą sprendimą, ši aplinkybė negali turėti įtakos jo teisėtumui (šiuo klausimu žr. 1998 m. rugsėjo 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo IECC prieš Komisiją, T‑133/95 ir T‑204/95, Rink. p. II‑3645, 37 punktą). Taigi 2004 m. rugsėjo 29 d. Sprendimas dėl Jungbunzlauer ir trijų jos dukterinių įmonių nėra nauja aplinkybė, galinti turėti lemiamos įtakos bylos baigčiai. Todėl šiuo pagrindu nereikia atnaujinti žodinės proceso dalies.

327    Šios išvados nepaneigia tai, kad Roquette taip pat prašo pakeisti ginčijamą sprendimą. Remdamasis savo neribota kompetencija, Pirmosios instancijos teismas, vertindamas baudos dydį ieškovės nurodytų kaltinimų atžvilgiu, žinoma, gali atsižvelgti į papildomą informaciją, kuri nebuvo paminėta ginčijamame sprendime (šiuo klausimu žr. 2003 m. liepos 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Daesang ir Sewon Europe prieš Komisiją, T‑230/00, Rink. p. II‑2733, 61 punktą). Vis dėlto teisinio tikrumo principo požiūriu, naudojantis šia galimybe iš esmės galima atsižvelgti tik į informaciją, atsiradusią anksčiau, nei buvo priimtas ginčijamas sprendimas, ir kurią Komisija galėjo žinoti priimdama sprendimą. Laikydamasis kitokio požiūrio, Pirmosios instancijos teismas, o ne administracinė institucija, vertintų klausimą, kurio jos dar nebuvo prašoma nagrinėti, o tai pažeistų jos kompetenciją ir apskritai teisminės ir administracinės valdžios funkcijų pasidalijimą bei institucinę pusiausvyrą. 2004 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo priėmimas nepagrindžia šių principų išimties taikymo. Be to, Roquette niekaip neįrodė, kad minėtas sprendimas turi kokį nors išskirtinį pobūdį. Kadangi 2004 m. rugsėjo 29 d. Sprendimas buvo priimtas vėliau nei ginčijamas sprendimas ir negali pateisinti nukrypimo nuo principo, pagal kurį galima atsižvelgti tik į naują informaciją, atsiradusią anksčiau, nei buvo priimtas ginčijamas sprendimas, reikia atmesti prašymą atnaujinti žodinę proceso dalį, taigi ir prašymą taikyti proceso organizavimo priemones.

328    Be to, tai, kad nagrinėdamas ginčijamą sprendimą Pirmosios instancijos teismas negali atsižvelgti į minėtas vėliau atsiradusias aplinkybes, neatima iš ieškovės galimybės remtis savo teisėmis Komisijoje. Iš tikrųjų ieškovei niekas netrukdo oficialiai paprašyti Komisijos iš naujo pradėti administracinę procedūrą tam, kad būtų persvarstytas jos pirminis sprendimas, ir prireikus Pirmosios instancijos teismui pateikti ieškinį dėl Komisijos atsisakymo tenkinti jos prašymą.

329    Pirmosios instancijos teismas papildomai pažymi, kad net jeigu 2004 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo priėmimas pateisintų draudimo atsižvelgti į papildomą informaciją, atsiradusią vėliau už ginčijamą sprendimą, išimties taikymą, nėra įvykdyta sąlyga, kad ta nauja faktinė aplinkybė turi būti tokia, kuri galėtų turėti lemiamos reikšmės bylos baigčiai, kad pateisintų proceso atnaujinimą (žr. šio sprendimo 323 punkte nurodytą teismų praktiką).

330    Iš tikrųjų bet kuriuo atveju 2004 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo priėmimas negali pažeisti, kaip nurodo Roquette, gero administravimo, teisės į gynybą ir vienodo požiūrio principų.

331    Kalbant apie tariamą gero administravimo principo pažeidimą, pakanka pažymėti, kad naujo sprendimo dėl Jungbunzlauer ir kitų trijų Jungbunzlauer grupės bendrovių priėmimas negalėjo turėti įtakos gero administravimo reikalavimui, kurio Komisija, priimdama ginčijamą sprendimą dėl Roquette, turėjo laikytis. Jeigu priimant 2004 m. rugsėjo 29 d. Sprendimą reikėtų atsižvelgti į gero administravimo principo pažeidimą, tuo remtis galėtų tik Jungbunzlauer. Todėl Roquette nurodo ieškinio pagrindą, kurį prireikus, pateikusi atitinkamus kaltinimus, galėtų pateikti tik Jungbunzlauer.

332    Taip pat kalbant apie tariamą jos teisės į gynybą pažeidimą priėmus naują sprendimą dėl Jungbunzlauer, Roquette savo vardu paprasčiausia remiasi žala, tariamai priskiriama trečiajam asmeniui. Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad teisės į gynybą laikymasis reikalauja, jog suinteresuotoji įmonė galėtų tinkamai išreikšti savo nuomonę apie Komisijos jos atžvilgiu pateiktų faktų, kaltinimų ir aplinkybių realumą bei svarbą (2003 m. gruodžio 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Nederlandse Federatieve Vereniging voor de Groothandel op Elektrotechnisch Gebiedprieš Komisiją, T‑5/00 ir T‑6/00, Rink. p. II‑5761, 32 ir 33 punktai). Šioje byloje nėra pateikta jokios informacijos, iš kurios būtų matyti, kad 2004 m. rugsėjo 29 d. Sprendimas turėjo įtakos ginčijamam sprendimui, priimtam dėl Roquette. Roquette nepateikia jokių įrodymų, kad priėmus 2004 m. rugsėjo 29 d. Sprendimą jai būtų pateikiami kaltinimai dėl naujų faktinių aplinkybių, pakeičiančių su ja susijusį ginčijamą sprendimą. Todėl šioje byloje 2004 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo priėmimas niekaip nepažeidžia Roquette teisės į gynybą.

333    Galiausiai dėl to, kad yra pažeidžiamas vienodo požiūrio principas, nes Jungbunzlauer galėjo antrą kartą pareikšti nuomonę dėl faktinių aplinkybių, kuriomis ji yra kaltinama, o Roquette neturėjo tokios galimybės, reikia priminti, kad institucijų priimtiems teisės aktams iš esmės taikoma teisėtumo prezumpcija ir jie sukelia teisinių pasekmių tol, kol yra panaikinami (323 punkte minėto sprendimo ICI prieš Komisiją 69 punktas). Todėl sprendimas, kuriuo šaliai skiriama bauda, nuo jo priėmimo momento laikomas teisėtu ir sukelia teisinių pasekmių. A contrario, panaikinus sprendimą, kuriuo skiriama bauda, išnyksta šio sprendimo teisinės pasekmės.

334    Todėl ginčijamas sprendimas tiek, kiek iš pradžių jis buvo susijęs su Jungbunzlauer, ir naujas 2004 m. rugsėjo 29 d. Sprendimas, priimtas dėl Jungbunzlauer ir kitų trijų Jungbunzlauer grupės įmonių, nesuteikė Jungbunzlauer galimybės „antrą kartą“ pareikšti nuomonės dėl faktinių aplinkybių, kuriomis ji yra kaltinama. Jungbunzlauer pateikė savo pastabas dėl naujo sprendimo, kuris buvo priimtas atšaukus pirmąjį sprendimą ir dėl kurio pastarasis teisiškai nustojo egzistuoti. Taigi Pirmosios instancijos teismas mano, kad 2004 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo priėmimas Roquette atžvilgiu nepažeidė vienodo požiūrio principo.

335    Todėl remiantis šiais motyvais reikia atmesti Roquette prašymą atnaujinti procesą, taigi ir prašymą taikyti proceso organizavimo priemones.

336    Pirmosios instancijos teismas mano, kad Roquette prašymą sujungti šią bylą ir bylą T‑492/04 Jungbunzlauer ir kt. prieš Komisiją taip pat reikia atmesti, nes šioje byloje galima priimti galutinį sprendimą.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

337    Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Pagal minėtos nuostatos 3 dalies pirmąją pastraipą Pirmosios instancijos teismas gali paskirstyti išlaidas šalims, jeigu dalis kiekvienos šalies reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama.

338    Šioje byloje Komisija pralaimėjo bylą tik dėl atsižvelgimo į natrio gliukonato apyvartą apskaičiuojant Roquette skirtiną baudą. Vis dėlto Komisija atsižvelgė į neteisingą apyvartą tik todėl, kad Roquette elgėsi labai aplaidžiai. Likę Roquette reikalavimai nebuvo patenkinti.

339    Šiomis aplinkybėmis būtų teisingiausia nurodyti Roquette padengti visas jos bylinėjimosi ir Komisijos patirtas išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (trečioji kolegija)

nusprendžia:

1.      Roquette Frères SA nustatyti 8 105 000 EUR baudą.

2.      Pakeisti 2001 m. spalio 2 d. Komisijos sprendimą K(2001) 2931 (galutinis), susijusį su EB 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio taikymo procedūra (COMP/E‑1/36.756 — Natrio gliukonatas), tiek, kiek jis prieštarauja pirmiau išdėstytam 1 punktui.

3.      Atmesti likusią ieškinio dalį.

4.      Priteisti iš Roquette Frères SA visas bylinėjimosi išlaidas.

Azizi Jaeger Dehousse

Paskelbta 2006 m. rugsėjo 27 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Kancleris       Pirmininkas

E. Coulon       J. Azizi

Turinys

Faktinės ginčo aplinkybės

Procesas ir šalių reikalavimai

Dėl teisės

I –  Dėl pažeidimo sunkumo

A –  Įžanga

B –  Dėl apyvartos nustatymo

1.  Šalių argumentai

2.  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

C –  Dėl konkrečios kartelio įtakos

1.  Pirminės pastabos

2.  Dėl to, kad Komisija pasirinko klaidingą būdą įrodyti, jog kartelis turėjo konkrečios įtakos rinkai

a)  Šalių argumentai

b)  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

3.  Dėl kaltinimų, grindžiamų veiksniais, į kuriuos atsižvelgė Komisija ir kurie patvirtina kartelio veikimą bei poveikį rinkai

a)  Dėl įvairių kartelio etapų

Šalių argumentai

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

b)  Dėl kartelio tikslų neįvykdymo

Įžanga

Priežiūros sistema

–  Šalių argumentai

–  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Kvotos

–  Šalių argumentai

–  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Kainos

–  Šalių argumentai

–  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Pasidalijimas klientais

–  Šalių argumentai

–  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

c)  Dėl kaltinimų, grindžiamų tuo, kad į kartelio įtaką buvo atsižvelgta remiantis Roquette patalpose paimtais grafikais

Šalių argumentai

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

4.  Dėl kaltinimų, grindžiamų tuo, kad, vertindama kartelio įtaką, Komisija neatsižvelgė į kitus veiksnius

a)  Dėl neatsižvelgimo į rinkos specifiką

Šalių argumentai

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

b)  Dėl neatsižvelgimo į pirkėjų nuomonę

Šalių argumentai

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

c)  Dėl neatsižvelgimo į tarpusavio nepasitikėjimo atmosferą

Šalių argumentai

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

D –  Dėl to, kad Roquette apribojo kartelio įtaką

a)  Šalių argumentai

b)  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

II –  Dėl pažeidimo trukmės

A –  Šalių argumentai

B –  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

III –  Dėl lengvinančių aplinkybių

A –  Šalių argumentai

B –  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

IV –  Dėl Roquette bendradarbiavimo per administracinę procedūrą

A –  Įžanga

B –  Dėl to, kad Roquette buvo pirmoji ir vienintelė kartelio dalyvė, kuri Komisijai pateikė lemiamų įrodymų ginčijamam sprendimui parengti

1.  Bendros pastabos

2.  Bendros pastabos dėl nagrinėjamoje byloje taikomų taisyklių vertinant šalių bendradarbiavimą vykstat administracinei procedūrai

a)  Šalių argumentai

b)  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

3.  Dėl to, kad informacijos, kurią Komisija gavo prieš pradėdama bendradarbiauti su Roquette, nepakako kartelio egzistavimui įrodyti

a)  Šalių argumentai

b)  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

4.  Dėl to, kad tik Roquette pateikta informacija turėjo lemiamos reikšmės ginčijamam sprendimui parengti

a)  Šalių argumentai

b)  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

C –  Dėl to, kad Komisija neteisingai remėsi aplinkybe, jog Roquette pateikė atitinkamus dokumentus tik savo atsakyme į prašymą pateikti informacijos

1.  Šalių argumentai

2.  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

V –  Dėl ne bis in idem principo pa˛eidimo

A –  Šalių argumentai

B –  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl naudojimosi neribota kompetencija

Dėl prašymų taikyti proceso organizavimo priemones

Dėl bylinėjimosi išlaidų

*Proceso kalba: prancūzų.