BENDROJO TEISMO PIRMININKO NUTARTIS
2012 m. lapkričio 29 d.(*)
„Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – Konkurencija – Komisijos sprendimas perduoti dokumentus nacionaliniam teismui – Konfidencialumas – Teisė į veiksmingą teisminę gynybą – Prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – Fumus boni juris – Skuba – Interesų palyginimas“
Byloje T‑164/12 R
Alstom, įsteigta Levalua Perėje (Prancūzija), atstovaujama advokato J. Derenne, solisitorių N. Heaton, P. Chaplin ir M. Farley,
ieškovė,
prieš
Europos Komisiją, atstovaujamą A. Antoniadis, N. Khan ir P. Van Nuffel,
atsakovę,
palaikomą
National Grid Electricity Transmission plc, įsteigtos Londone (Jungtinė Karalystė), atstovaujamos solisitorių A. Magnus, C. Byrant, E. Coulson, QC J. Turner ir QC D. Beard,
įstojusios į bylą šalies,
dėl prašymo sustabdyti Komisijos Konkurencijos generalinio direktorato generalinio direktoriaus raštuose D/2012/006840 ir D/2012/006863 pateikto 2012 m. sausio 26 d. Komisijos sprendimo dėl tam tikrų dokumentų perdavimo High Court of Justice (England & Wales) (Aukštasis Teismas (Anglija ir Velsas)), kad jie būtų naudojami kaip įrodymai nagrinėjant ieškovei pareikštą ieškinį, vykdymą ir dėl prašymo per laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūrą nurodyti, kad būtų užtikrintas 2006 m. birželio 30 d. ieškovės atsakyme į pranešimą apie kaltinimus byloje COMP/F/38.899 – Skirstomieji įrenginiai su dujų izoliacija esančių profesinių paslapčių konfidencialumas,
BENDROJO TEISMO PIRMININKAS,
priima šią
Nutartį
Ginčo aplinkybės
Pirminės pastabos
1 Areva T&D Holding SA, Areva T&D SA ir Areva T&D AG iki 2004 m. sausio 8 d., kai jas įsigijo Areva, priklausė ieškovės, t. y. Alstom grupei. 2010 m. birželio 7 d. Areva jas perpardavė ieškovei, kuri pakeitė jų pavadinimus atitinkamai į T&D Holding (vėliau po 2012 m. kovo 30 d. ir 31 d. vidaus restruktūrizavimo – į Alstom Holdings), Alstom Grid SAS ir Alstom Grid AG. Šioje nutartyje šios trys įmonės vadinamos „Grid bendrovėmis“ neatsižvelgiant į jų patronuojančias bendroves.
Procedūra Komisijoje ir procesai Europos Sąjungos teismuose
2 2006 m. balandžio 20 d. Komisija priėmė pranešimą apie kaltinimus byloje COMP/F/38.899 – Skirstomieji įrenginiai su dujų izoliacija (toliau – SĮDI sprendimas), į kurį, pirma, ieškovė atsakė 2006 m. birželio 30 d. (toliau – ieškovės atsakymas) ir, antra, Areva ir Grid bendrovės kartu atsakė tą pačią dieną kaip ieškovė (toliau – Areva ir Grid bendrovių atsakymas).
3 2007 m. sausio 24 d. Komisija šioje byloje priėmė Sprendimą C(2006) 6762 galutinis, kuriame, be kita ko, ieškovė, Areva ir Grid bendrovės buvo nubaustos už dalyvavimą kartelyje skirstomųjų įrenginių su dujų izoliacija rinkoje. 2007 m. balandžio 18 d. ieškovė bei Areva ir Grid bendrovės pateikė ieškinį dėl šio sprendimo panaikinimo.
4 2011 m. kovo 3 d. Sprendime Areva ir kt. prieš Komisiją (T‑117/07 ir T‑121/07, Rink. p. II‑633) Bendrasis Teismas sumažino ieškovei bei Areva ir Grid bendrovėms skirtas baudas. 2011 m. gegužės 24 d. Areva ir 2011 m. gegužės 25 d. ieškovė ir Grid bendrovės dėl šio sprendimo pateikė apeliacinius skundus (sujungtos bylos C‑247/11 P ir C‑253/11 P, Areva prieš Komisiją).
Procesas High Court of Justice (England & Wales)
5 2008 m. lapkričio 17 d. National Grid Electricity Transmission plc (toliau – NGET) High Court of Justice (England & Wales) (Aukštasis Teismas (Anglija ir Velsas), toliau – High Court) ieškovei, Areva ir Grid bendrovėms pateikė ieškinį dėl žalos atlyginimo motyvuodama tuo, kad už skirstomuosius įrenginius su dujų izoliacija, pirktus nuo 1988 m. iki 2004 m. iš šiame kartelyje dalyvavusių bendrovių, jos sumokėtos kainos buvo pernelyg didelės dėl šio pažeidimo.
6 Vykstant šiam procesui NGET paprašė atsiųsti ieškovės bei Areva ir Grid bendrovių atsakymą. High Court šiuo klausimu priėmė 2011 m. liepos 4 d. sprendimą, paskui, priėmęs 2011 m. liepos 11 d. nutartį (toliau – nutartis dėl konfidencialumo), kurioje nustatytas „konfidencialus ratas“, kuriuo siekta apsaugoti šiame teisme vykstančiame procese šalims pateiktuose dokumentuose esančią konfidencialią informaciją, 2011 m. liepos 13 d. dokumente High Court pagal 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [EB] 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) 15 straipsnio 1 dalį paprašė Komisijos atsiųsti ieškovės bei Areva ir Grid bendrovių atsakymą. 2011 m. liepos 25 d. raštu ieškovė ir Grid bendrovės Komisijai pateikė savo pastabas dėl High Court prašymo atsiųsti atsakymą.
7 2011 m. spalio 28 d. Komisija High Court atsiuntė raštą, kuriame pranešė apie ketinimą patenkinti jo prašymą ir patikslino, kad vis dėlto pirmiausia apie tai ji turi informuoti būtent ieškovę ir Grid bendroves. 2012 m. sausio 26 d. raštu Komisija šioms įmonėms atsiuntė savo sprendimą tenkinti High Court prašymą (toliau – ginčijamas sprendimas) ir numatytus išsiųsti dokumentus, jei jos šio sprendimo neskųs Bendrajame Teisme ir laikinąsias apsaugos priemones taikančiam teisėjui.
8 2012 m. vasario 21 d. ieškovė ir Grid bendrovės Komisijai pranešė apie savo ketinimą dėl šio sprendimo pateikti ieškinį ir Bendrojo Teismo Pirmininkui pateikti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Procesas
Prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir prašymas dėl dalinio (ieškinio) atsisakymo
9 2012 m. balandžio 10 d. ieškovė ir Grid bendrovės pateikė ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo. Tos pačios dienos atskiru dokumentu jos pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kad būtų sustabdytas ginčijamo sprendimo vykdymas pagal SESV 278 ir SESV 279 straipsnius.
10 Gavusi prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones Komisija atsižvelgė į ieškovės ir Grid bendrovių kaltinimą, pagal kurį, nepaisant to, kad High Court prašymas neapima pagal Pranešimą apie atleidimą nuo baudų ir baudų sumažinimą kartelių atveju (OL C 45, 2002, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 155) pateiktos informacijos, atsakymų versijoje, kurią ji ketino išsiųsti, tokia informacija buvo. 2012 m. balandžio 26 d. raštu Komisija šioms įmonėms pranešė, kad nusprendė pakeisti minėtas versijas ir pašalinti šią informaciją.
11 2012 m. gegužės 10 d. Komisija pateikė pastabas dėl prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
12 2012 m. gegužės 21 d. ieškovė ir Grid bendrovės Bendrojo Teismo kanceliarijai pateikė raštą, kuriame pranešė, kad po 2012 m. balandžio 26 d. Komisijos sprendimo pakeista Areva ir Grid bendrovių atsakymo versija nebekelia jokių pakankamai didelių problemų, todėl Grid bendrovės nusprendė atsisakyti ieškinio pagrindinėje byloje ir atsiimti savo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Be to, atsižvelgusi į Komisijos sprendimą, ieškovė pakeitė savo reikalavimus, nes tam tikri jos nurodyti pagrindai ir grindžiant prašymą pridėti dokumentai neteko svarbos.
13 2012 m. gegužės 29 d. Komisija pateikė pastabas dėl dalinio ieškinio atsisakymo ir ieškovės prašyme taikyti laikinąsias priemones pateiktų reikalavimų pakeitimo.
14 2012 m. birželio 13 d. Bendrojo Teismo pirmininkas priėmė nutartį iš dalies išbraukti bylą T‑164/12 R iš registro, kad Grid bendrovių pavadinimas būtų išbrauktas iš ieškovių sąrašo. 2012 m. liepos 10 d. Bendrojo Teismo ketvirtosios kolegijos pirmininkas nutartimi taip pat pašalino Grid bendrovių pavadinimą iš ieškovių pagrindinėje byloje sąrašo bei nurodė Komisijai padengti savo bylinėjimosi išlaidas ir trečdalį Grid bendrovių bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylose T‑164/12 ir T‑164/12 R.
NGET prašymas įstoti į bylą ir ieškovės prašymas užtikrinti konfidencialumą
15 2012 m. gegužės 1 d. NGET pateikė prašymą įstoti į bylą T‑164/12 R palaikyti preziumuojamus Komisijos reikalavimus. 2012 m. gegužės 22 d. rašte Komisija Bendrojo Teismo pirmininkui pranešė, kad šiuo atžvilgiu neprieštarauja. 2012 m. gegužės 23 d. ieškovė atsiuntė pastabas dėl šio prašymo, kuriose nurodė, kad iš esmės neprieštarauja šiam įstojimui į bylą. Tos pačios dienos atskiru dokumentu ieškovė pateikė prašymą užtikrinti byloje T‑164/12 R pateiktos informacijos ir dokumentų konfidencialumą. 2012 m. birželio 6 d. NGET pateikė raštą, kuriame nurodė, kad ieškovė savo pastabose dėl prašymo įstoti į bylą nacionalinio proceso aspektą pateikė neteisingai, ir pasinaudodama šia aplinkybe dar kartą paminėjo leidimo jai įstoti į bylą svarbą, kad galėtų Bendrajame Teisme paaiškinti apie High Court vykstančio proceso pobūdį ir būklę.
16 2012 m. liepos 10 d. NGET pateikė prašymą leisti įstoti į bylą T‑164/12 palaikyti Komisijos reikalavimus, dėl kurio Komisija ir ieškovė visiškai neprieštaravo. Tačiau 2012 m. rugpjūčio 7 d. ieškovė pateikė prašymą užtikrinti byloje T‑164/12 pateiktos informacijos ir dokumentų konfidencialumą.
17 2012 m. rugsėjo 4 d. nutartimi Bendrojo Teismo ketvirtosios kolegijos pirmininkas patenkino NGET prašymą leisti įstoti į bylą T‑164/12. 2012 m. rugsėjo 13 d. Bendrojo Teismo pirmininkas priėmė nutartį, kurioje NGET leido įstoti į bylą T‑164/12 R. Nepažeidžiant laikinąsias apsaugos priemones taikančio teisėjo vertinimo dėl prašymo užtikrinti konfidencialumą pagrįstumo, ieškovės parengta su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones susijusių dokumentų nekonfidenciali versija buvo įteikta, be kita ko, įstojusiai į bylą šaliai, kuriai pasiūlyta šiuo klausimu pateikti galimas pastabas.
18 2012 m. rugsėjo 27 d. įstojusi į bylą šalis pateikė, pirma, įstojimo į bylą paaiškinimą ir, antra, savo pastabas dėl ieškovės prašymo užtikrinti konfidencialumą, kuriose pažymėjo, kad Bendrajam Teismui palieka spręsti dėl galimybės imtis procesinių priemonių, leidžiančių nagrinėti šį klausimą. 2012 m. spalio 8 d. Bendrojo Teismo kanceliarija įteikė šiuos du dokumentus ieškovei ir Komisijai.
Šalių reikalavimai
19 Ieškovė Bendrojo Teismo pirmininko iš esmės prašo:
– nurodyti sustabdyti ginčijamo sprendimo vykdymą, kol Bendrasis Teismas priims sprendimą dėl pagrindinio ieškinio,
– nurodyti nagrinėjant šią bylą užtikrinti ieškovės atsakyme esančių profesinių paslapčių konfidencialumą,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
20 Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė pakeitė savo reikalavimus (žr. šios nutarties 12 punktą), turi būti laikoma, kad ji atsisakė prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones tiek, kiek jis susijęs su informacija, pateikta pagal pranešimą apie atleidimą nuo baudų ir baudų sumažinimą kartelių atveju.
21 Įstojusios į bylą šalies palaikoma Komisija Bendrojo Teismo pirmininko iš esmės prašo:
– atmesti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
Dėl prašymo per laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūrą nurodyti užtikrinti ieškovės atsakyme esančių profesinių paslapčių konfidencialumą
22 2012 m. gegužės 10 d. pastabose Komisija laikosi nuomonės, kad prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones turi būti atmestas kaip nepriimtinas tiek, kiek juo siekiama, kad per šią procedūrą būtų nurodyta užtikrinti ieškovės atsakyme esančių profesinių paslapčių konfidencialumą.
23 Šiuo klausimu pažymėtina, kad atsižvelgiant į formuluotę prašymas, kuriuo siekiama, kad per šią procedūrą būtų nurodyta užtikrinti ieškovės atsakyme esančių profesinių paslapčių konfidencialumą, negali būti suprantamas kaip nukreiptas prieš atsakovę. Tačiau šiuo atveju toks prašymas neturi prasmės, nes Komisija turi ginčijamų dokumentų konfidencialią versiją. Jei vis dėlto pateikdama šį prašymą ieškovė būtų prašiusi užtikrinti tokį konfidencialumą galimos įstojusios į bylą šalies atžvilgiu, toks prašymas būtų pateiktas pernelyg anksti. Bet kuriuo atveju primintina, kad, kaip pažymėta šios nutarties 17 ir 18 punktuose, įstojusi į bylą šalis galėjo susipažinti tik su dokumentų, susijusių su šiuo prašymu, nekonfidencialia versija.
Dėl prašymo sustabdyti ginčijamo sprendimo vykdymą
24 Bendrai analizuojant SESV 278 ir 279 straipsnius bei SESV 256 straipsnio 1 dalį matyti, kad laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas gali, jei mano, kad to reikalauja aplinkybės, nurodyti sustabdyti Bendrajame Teisme ginčijamo sprendimo vykdymą arba priimti kitą reikalingą laikinąją priemonę.
25 Bendrojo Teismo procedūros reglamento 104 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prašymuose dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodomas ginčo dalykas, aplinkybės, dėl kurių reikia skubaus sprendimo, ir faktiniai bei teisiniai pagrindai, prima facie patvirtinantys prašomos laikinosios apsaugos priemonės reikalingumą. Taigi laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas gali sustabdyti vykdymą ir taikyti kitas laikinąsias apsaugos priemones, jei nustatyta, kad jų taikymą prima facie pateisina faktinės ir teisinės aplinkybės (fumus boni juris) ir kad jos skubios dėl to, jog siekiant, kad būtų išvengta rimtos ir nepataisomos žalos tų priemonių prašančios šalies interesams, yra būtina, jog jos būtų priimtos ir pradėtų veikti prieš priimant sprendimą pagrindinėje byloje. Laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas prireikus taip pat turi palyginti šalių interesus nagrinėjamoje byloje (2001 m. vasario 23 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties Austrija prieš Tarybą, C‑445/00 R, Rink. p. I‑1461, 73 punktas).
26 Atlikdamas tokį bendrą vertinimą laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas turi didelę diskreciją ir atsižvelgęs į bylos ypatybes gali laisvai nuspręsti, kaip šias įvairias sąlygas patikrinti ir tokio vertinimo tvarką, nes vertinant būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones jokioje teisės normoje neįtvirtinta jam privaloma iš anksto nustatyta analizės schema (1995 m. liepos 19 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties Komisija prieš Atlantic Container Line ir kt., C‑149/95 P(R), Rink. p. I‑2165, 23 punktas ir 2007 m. balandžio 3 d. Nutarties Vischim prieš Komisiją, C‑459/06 P(R), neskelbiamos Rinkinyje, 25 punktas).
27 Atsižvelgęs į bylos medžiagą laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas mano, jog turi visą informaciją, kad galėtų priimti sprendimą dėl šio prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nesant būtinybės pirma išklausyti šalių žodinių paaiškinimų ar imtis proceso organizavimo priemonių, kaip to prašo įstojusi į bylą šalis.
28 Tokiomis bylos aplinkybėmis pirmiausia reikia palyginti interesus.
Dėl interesų palyginimo
29 Pagal nusistovėjusią teismo praktiką visų turimų skirtingų interesų palyginimas reiškia, kad laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas turi nuspręsti, ar laikinąsias apsaugos priemones taikyti prašančios šalies interesas, kad tokios priemonės būtų taikomos, yra svarbesnis už interesą nedelsiant taikyti ginčijamą aktą, ir konkrečiai išnagrinėti, ar bylą iš esmės nagrinėjančiam teismui panaikinus tokį aktą pasikeistų padėtis, kuri susidarė dėl neatidėliotino jo taikymo, ir, priešingai, ar to akto vykdymo sustabdymas galėtų sudaryti kliūčių jo veikimui, jei pagrindinis ieškinys būtų atmestas (šiuo klausimu žr. 1989 m. gegužės 11 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties RTE ir kt. prieš Komisiją, 76/89 R, 77/89 R ir 91/89 R, Rink. p. 1141, 15 punktą ir 2003 m. birželio 26 d. Nutarties Belgija ir Forum 187 prieš Komisiją, C‑182/03 R ir C‑217/03 R, Rink. p. I‑6887, 142 punktą). Šiomis aplinkybėmis laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas gali nuspręsti, kad reikia atsižvelgti ir į trečiųjų asmenų interesus.
30 Kalbant konkrečiai apie sąlygą, kad nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sukurtą teisinę situaciją turi būti galima atkurti, reikia pažymėti, kad procedūros dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas yra užtikrinti visišką būsimo sprendimo dėl esmės veiksmingumą (šiuo klausimu žr. 2004 m. rugsėjo 27 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties Komisija prieš Akzo ir Akcros, C‑7/04 P(R), Rink. p. I‑8739, 36 punktą). Vadinasi, ši procedūra yra tik papildoma pagrindinės procedūros, kurios dalis ji yra, atžvilgiu (1996 m. vasario 12 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutarties Lehrfreund prieš Tarybą ir Komisiją, T‑228/95 R, Rink. p. II‑111, 61 punktas), todėl laikinąsias apsaugos priemones taikančio teisėjo priimtas sprendimas turi būti laikinas ta prasme, kad jis negali lemti būsimo sprendimo dėl esmės turinio nei, panaikindamas jo veiksmingumą, padaryti jo iliuzinio (šiuo klausimu žr. 1991 m. gegužės 17 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties CIRFS ir kt. prieš Komisiją, C‑313/90 R, Rink. p. I‑2557, 24 punktą ir 1995 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutarties Connolly prieš Komisiją, T‑203/95 R, Rink. p. II‑2919, 16 punktą).
31 Darytina neišvengiama išvada, kad neverta saugoti procedūros dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šalies ginamo intereso, jei šalis laikinąsias apsaugos priemones taikančio teisėjo prašo priimti sprendimą, kuris, užuot buvęs laikinojo pobūdžio, lemia būsimo sprendimo dėl esmės turinį ir, panaikindamas jo veiksmingumą, padaro jį beprasmį.
32 Šiuo atveju Bendrasis Teismas nagrinėdamas pagrindinį ginčą turės nuspręsti, ar ginčijamas sprendimas, kuriuo Komisija nusprendė tenkinti High Court prašymą būtent atsiųsti ieškovės atsakymą, turi būti panaikintas, be kita ko, dėl to, kad pažeista pagal SESV 339 straipsnį saugoma profesinė paslaptis.
33 Pirma, kiek tai susiję su įstojusios į bylą šalies ginamu interesu, pažymėtina, kad įstojimo į bylą paaiškinime ji atkreipė laikinąsias apsaugos priemones taikančio teisėjo dėmesį į tai, kad lyginant susiduriančius interesus reikia apsvarstyti skirtingas galimybes atsižvelgiant į Bendrojo Teismo ir High Court darbo kalendorius.
34 Visų pirma, jei prašymas sustabdyti vykdymą būtų tenkinamas, Komisija High Court nesiųstų ginčijamų dokumentų tol, kol Bendrasis Teismas nepriimtų sprendimo pagrindinėje byloje. Tačiau įstojusi į bylą šalis mano, kad jei Bendrasis Teismas nuspręstų kaip palanku Komisijai, bet priimtų sprendimą po to, kai High Court bus priėmęs savąjį sprendimą, ji netektų galimybės susipažinti su jos prašymui naudingais dokumentais ir dėl vykdymo sustabdymo ieškovė pasinaudotų galutinio sprendimo pasekmėmis savo naudai, nors Bendrasis Teismas atmestų pagrindinį ieškinį kaip nepagrįstą.
35 Paskui, jei prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtų atmestas, Komisija ginčijamus dokumentus perduotų High Court, o šis juos išsiųstų 2011 m. liepos 11 d. nutartyje nustatytam „konfidencialiam ratui“, kad į šiuos dokumentus būtų atsižvelgta nagrinėjant bylą dėl žalos atlyginimo. Tačiau įstojusi į bylą šalis mano, kad jei Bendrasis Teismas nuspręstų ieškovės naudai anksčiau nei High Court priims sprendimą, neteisėtai perduota informacija nebūtų įtraukta nagrinėjant bylą nacionaliniame teisme.
36 Vis dėlto pažymėtina, kad įstojusi į bylą šalis neatsižvelgė į kitą ieškovės ginamų interesų atžvilgiu esminę prielaidą, pagal kurią prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtų atmestas, o High Court priimtų sprendimą anksčiau nei Bendrasis Teismas būtų spėjęs priimti sprendimą dėl pagrindinio prašymo. Taigi tokiu atveju sprendimas dėl panaikinimo būtų beprasmis ir neveiksmingas. Todėl šio prašymo atmetimas lemtų būsimą sprendimą dėl esmės, t. y. ieškinys dėl panaikinimo būtų atmestas.
37 Atsižvelgiant į šios nutarties 30 ir 31 punktuose primintą teismų praktiką pažymėtina, kad laikinąsias apsaugos priemones taikančio teisėjo nagrinėjama procedūra, susijusi su ginčijamų institucijos dokumentų perdavimu nacionaliniam teismui, kurių prašoma nagrinėjant tokį kaip šioje byloje ginčą, gali sukelti abejonių dėl procedūros dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagalbinio pobūdžio.
38 Vis dėlto tuo atveju jei, pirma, šis prašymas būtų tenkinamas ir, antra, High Court galėtų priimti sprendimą anksčiau nei Bendrasis Teismas priims sprendimą pagrindinėje byloje, įstojusi į bylą šalis neįrodė, kad ji, kaip ieškovė High Court nagrinėjamoje byloje, savo intereso negali apsaugoti pateikdama prašymą sustabdyti bylos dėl žalos atlyginimo nagrinėjimą.
39 Be to, tokio prašymo patenkinimo galimybė atrodo labiau tikėtina nei tuo atveju, jei sustabdyti bylos nagrinėjimą prašytų ieškovė, kuri High Court nagrinėjamoje byloje yra atsakovė, jeigu, pirma, šis prašymas būtų atmestas ir todėl dokumentai būtų perduoti High Court ir, antra, pastarasis teismas galėtų priimti sprendimą anksčiau nei tai padarytų Bendrasis Teismas pagrindinėje byloje.
40 Antra, kalbant apie Komisijos ginamą interesą, pažymėtina, kad 2012 m. gegužės 10 d. pastabose Komisija laikosi nuomonės, jog ji turi vienintelį interesą, t. y. apsaugoti nacionalinių teismų kompetenciją taikyti Sąjungos teisės nuostatas užtikrinant jų visišką veikimą ir apsaugant privatiems asmenims pagal jas suteiktas teises. Šiuo klausimu Komisija patikslina, kad ginami ne tik subjektų, prašančių atlyginti žalą, kuri jiems padaryta konkurenciją apriboti ar iškraipyti galinčiais veiksmais, interesai, bet ir bendrasis interesas, kad Sąjungos konkurencijos taisyklės būtų veiksmingai taikomos, nes nacionaliniuose teismuose reiškiami ieškiniai dėl žalos atlyginimo gali reikšmingai prisidėti prie veiksmingos konkurencijos išlaikymo. Be to, į bylą įstojusi šalis šiuo klausimu teigia, jog Komisija ir Sąjungos teismai pripažino, kad nuo konkurencijos teisės pažeidimų nukentėjusiems asmenims svarbu užtikrinti galimybę pareikšti ieškinius dėl žalos atlyginimo ir ginti pagal Sąjungos teisę turimas teises. Šiomis aplinkybėmis Komisija pažymi, kad 2009 m. birželio 12 d. sprendime, kuriame, be kita ko, nuspręsta ir dėl ieškovės bei visų kitų atsakovių High Court pateikto prašymo sustabdyti bylos nagrinėjimą atsižvelgiant į ieškinį dėl SĮDI sprendimo panaikinimo, High Court ypač pabrėžė būtinybę nevilkinti ikiteisminės procedūros, nors ieškiniai dar vis buvo nagrinėjami Bendrajame Teisme.
41 Kiek tai susiję su veiksmingu Sąjungos konkurencijos taisyklių taikymu ir, konkrečiau kalbant, nacionaliniu lygiu vykstančiomis procedūromis, susijusiomis su ieškiniais dėl žalos atlyginimo, nors laikinąsias apsaugos priemones taikančiam teisėjui vertinant interesus spartaus teisingumo poreikis užima ypatingą vietą, reikia konstatuoti, kad Komisija, nors ir pritarė High Court pozicijai, vis dėlto Bendrajam Teismui nepateikė prašymo taikyti pagreitintą procedūrą, kaip tai siūlė padaryti ieškovė šiame prašyme pažymėjusi, kad prireikus ji tam neprieštarautų. Kadangi pagal Procedūros reglamento 76a straipsnį įstojusi į bylą šalis tokio prašymo pateikti negali, tai turėjo padaryti Komisija, jei ši institucija manė, kad greitas šios procedūros užbaigimas yra esminis dalykas.
42 Maža to, atsižvelgiant į šios nutarties 37–39 punktuose pateiktus samprotavimus, susijusius su Bendrojo Teismo sprendimo pagrindinėje byloje veiksmingumo išsaugojimu ir ypatingomis šios bylos aplinkybėmis, reikia palyginti Sąjungos konkurencijos taisyklių veiksmingą taikymą ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūros pagalbinį pobūdį. Beje, netiesiogiai panašus įvertinimas buvo atliktas ir tada, kai prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuriame Bendrojo Teismo pirmininko buvo prašoma nurodyti „laikinai“ atskleisti Komisijos turimą tariamai konfidencialią informaciją, buvo pripažintas nepriimtinu dėl to, kad tokį prašymą tenkinanti nutartis galėtų pirma laiko neutralizuoti vėliau dėl esmės priimsimo sprendimo pasekmes (šiuo klausimu žr. 2012 m. sausio 23 d. Bendrojo Teismo pirmininko nutarties Henkel ir Henkel France prieš Komisiją, T‑607/11 R, 23–25 punktus).
43 Trečia, 2012 m. rugsėjo 27 d. įstojimo į bylą paaiškinime NGET pabrėžė, kad lygindamas interesus laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas būtinai turi atsižvelgti į pasipriešinimo strategiją, kurią ieškovė taiko naudodama vilkinančias procedūras, kad sutrukdytų bylos nagrinėjimo High Court eigai. Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad, pirma, jokie procesiniai veiksmai, kuriuos ieškovė išvardijo kaip kliūtis jos ieškiniui dėl žalos atlyginimo, nebuvo pripažinti piktnaudžiavimu teise, o įstojusi į bylą šalis tai pripažįsta. Todėl šios procedūros yra tik teisinės priemonės, kurios šaliai suteikiamos savo teisėms apsaugoti. Pripažinus tokias procedūras nepagrįstomis, įstojusios į bylą šalies prašymai buvo patenkinti ir byla High Court toliau buvo tinkamai nagrinėjama. Antra, nors įstojusi į bylą šalis mano, jog ši procedūra truko neįprastai ilgai, vis dėlto ji neįrodė, kad dėl šios trukmės ji patyrė tokios žalos, kad jos interesą sužinoti ginčijamą informaciją anksčiau nei Bendrasis Teismas priims sprendimą pagrindinėje byloje reikia vertinti labiau nei interesą apsaugoti šio sprendimo veiksmingumą (žr. šios nutarties 37–39 punktus).
44 Todėl Komisijos ir įstojusios į bylą šalies interesas, kad būtų atmestas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nėra toks svarbus kaip ieškovės ginamas interesas, juo labiau, kad prašomas vykdymo sustabdymo taikymas tik tam tikrą laikotarpį išlaikytų prieš tai kelerius metus egzistavusią status quo (šiuo klausimu žr. minėtos Nutarties RTE ir kt. prieš Komisiją 15 punktą; taip pat žr. 2012 m. lapkričio 16 d. Bendrojo Teismo pirmininko nutarties Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją, T‑345/12 R, 29 punktą) ir tai nesukeltų tokių nepatogumų, kad reikėtų nedelsiant nutraukti šį laukimą. Šiuo klausimu reikia pridurti, kad ieškovė prieštarauja tik dėl ginčijamų dokumentų konfidencialios versijos perdavimo. Todėl prašymo sustabdyti ginčijamo sprendimo vykdymą tenkinimas Komisijai netrukdo priimti naują sprendimą, pagal kurį leidžiama perduoti ginčijamų dokumentų nekonfidencialią versiją, kol Bendrasis Teismas priims sprendimą dėl ieškinio dėl panaikinimo pagrindinėje byloje. Todėl High Court gali toliau nagrinėti bylą tam tikra apimtimi.
Dėl skubos
45 Prašymą pateikusios šalies ginamą interesą reikia apsaugoti skubiai, jei atmetus jos prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ji patirtų rimtą ir nepataisomą žalą. Tokiomis aplinkybėmis ieškovė iš esmės teigia, kad perdavus ginčijamus dokumentus situacija nebegalėtų būti atkurta. Perdavus konfidencialią informaciją, vėlesnis skundžiamo sprendimo panaikinimas dėl SESV 339 straipsniu saugomos profesinės paslapties pažeidimo nepanaikintų perdavimo pasekmių. Todėl teisė į veiksmingą teisminę gynybą būtų tarsi „tuščias kiautas“, jei ginčijama informacija būtų išsiųsta prieš išsprendžiant pagrindinį ginčą.
46 Pirmiausia pažymėtina, kad atsižvelgiant į ginčo dėl konfidencialių dokumentų perdavimo per laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūrą specifiką (žr. šios nutarties 37 punktą) ir ypatingas šios bylos aplinkybes (žr. šios nutarties 38 ir 39 punktus) pakanka įvertinti žalos, kurią šiuo atveju ieškovė patirtų dėl pačios ginčijamos informacijos perdavimo, rimtumą ir nepataisomą pobūdį, palyginti su teise į veiksmingą teisminę gynybą.
47 Iš tikrųjų reikia konstatuoti, kad jei, pirma, šis prašymas būtų atmestas ir Komisija ginčijamus dokumentus perduotų High Court ir, antra, pastarasis teismas priimtų sprendimą anksčiau nei Bendrasis Teismas priims sprendimą dėl ieškinio pagrindinėje byloje dėl galimo neteisėto informacijos perdavimo, ieškovės turima teisė į veiksmingą teisminę gynybą netektų prasmės.
48 Tačiau įdomu tai, kad įstojusi į bylą šalis, kuri prašyme leisti įstoti į bylą teisingai nurodė, jog ji Bendrajame Teisme galėtų paaiškinti apie Jungtinėje Karalystėje jos pareikšto ieškinio pobūdį ir būklę, viena vertus, 2012 m. birželio 6 d. rašte pažymi, kad High Court neturi laukti Teisingumo Teismo sprendimo dėl apeliacinių skundų, pateiktų dėl Bendrojo Teismo sprendimų, kurie priimti pateikus ieškinius dėl SĮDI sprendimo, o, kita vertus, 2012 m. rugsėjo 27 d. įstojimo paaiškinime pažymi, jog Bendrajam Teismui sprendimui dėl ieškinio pagrindinėje byloje priimti gali prireikti daugiau laiko nei High Court jo prireiks nacionaliniam procesui užbaigti. Atsižvelgiant į šią informaciją grėsmė, kad nacionalinis teismas priims sprendimą remdamasis perduota informacija anksčiau nei Bendrasis Teismas galės nuspręsti dėl tokio perdavimo teisėtumo, atrodo esanti didelė ir anaiptol ne hipotetinė.
49 Kadangi atmetus šį prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones Komisija iš karto perduotų ginčijamą informaciją, kiltų grėsmė, kad gali būti pažeista ieškovės pagrindinė teisė į veiksmingą teisminę gynybą, įtvirtinta 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (OL C 83, 2010, p. 389) 47 straipsnyje, jei Komisija turėtų teisę perduoti aptariamą informaciją prieš Bendrajam Teismui priimant sprendimą dėl pagrindinio ieškinio. Kadangi gali būti rimtai ir nepataisomai pakenkta ieškovės pagrindinei teisei, išnagrinėjus, ar yra tenkinama fumus boni juris sąlyga (dėl glaudaus ryšio tarp šios sąlygos ir skubos sąlygos žr. 2008 m. balandžio 8 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutarties Kipras prieš Komisiją, T‑54/08 R, T‑87/08 R, T‑88/08 R ir T‑91/08 R–T‑93/08 R, neskelbiamos Rinkinyje, 56 ir 57 punktus), matyti, kad būtina skubiai taikyti prašomą vykdymo sustabdymą (taip pat žr. minėtos Nutarties Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 31–33 punktus).
Dėl fumus boni juris
50 Pagal nusistovėjusią teismo praktiką sąlyga dėl fumus boni juris yra tenkinama, kai bent vienas iš šalies, prašančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nurodytų pagrindų pagrindiniam ieškiniui pagrįsti iš pirmo žvilgsnio atrodo tinkamas ir bet kuriuo atveju neatrodo nepagrįstas dėl to, kad susijęs su kilusiais sudėtingais teisės klausimais, kurių išspręsti iš karto neįmanoma ir kuriuos reikia išsamiai ištirti, tačiau to negali padaryti laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas ir jie turi būti išnagrinėti per procesą pagrindinėje byloje, arba kai iš šalių diskusijų matyti, kad egzistuoja didelis teisinis prieštaravimas, kurio negalima iš karto išspręsti (žr. 2012 m. rugsėjo 19 d. Bendrojo Teismo pirmininko nutarties Graikija prieš Komisiją, T‑52/12 R, 13 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką; šiuo klausimu taip pat žr. 2003 m. gegužės 8 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties Komisija prieš Artegodan ir kt., C‑39/03 P‑R, Rink. p. I‑4485, 40 punktą).
51 Pirmiausia ieškovė teigia, kad ginčijamu sprendimu pažeidžiamas, pirma, SESV 339 straipsnis, antra, Komisijos pranešimo dėl Komisijos ir nacionalinių teismų bendradarbiavimo taikant [EB] 81 ir 82 straipsnius (OL C 101, 2004, p. 54) 25 punktas ir, trečia, ESS 4 straipsnio 3 dalis.
52 Tokiomis aplinkybėmis iš esmės ginčijama, kad Komisijos numatytas ieškovės atsakymo perdavimas pažeidžia SESV 339 straipsnį, nes High Court suteiktos garantijos perduodamos informacijos konfidencialumui apsaugoti neužtikrina tokio paties apsaugos lygio kaip nustatytas SESV nuostatoje.
53 Komisija primena apie savo pareigą, kuri paaiškinta 1996 m. rugsėjo 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendime Postbank prieš Komisiją (T‑353/94, Rink. p. II‑921, 90 punktas), imtis visų atsargumo priemonių, kurios būtinos tam, kad ši teisė nebūtų pažeista dėl dokumentų perdavimo ar perduodant šiuos dokumentus nacionaliniam teismui, ir mano, kad iš šio sprendimo matyti, jog nacionalinis teismas turi užtikrinti perduotos informacijos konfidencialumą, todėl ji įvykdo šią pareigą jei, pirma, nacionaliniam teismui nurodo dokumentus ar pastraipas, kuriuose yra konfidencialios informacijos arba verslo paslaptys ir, antra, įsitikina, kad ši informacija perduodama tik tada, kai nacionalinis teismas suteikia konkrečių garantijų, kad gali ir nori apsaugoti šios informacijos konfidencialumą.
54 Pirma, dėl pirmosios atsargumo priemonės, susijusios su tuo, kad Komisija nurodo dokumentus ar pastraipas, kurie konfidencialūs arba kuriuose yra verslo paslaptis, pabrėžtina, jog šiuo atveju Komisija nenusprendė, kad prieš perduodant tą informaciją reikia išnagrinėti tokio kvalifikavimo realumą, o tik nurodė ieškovės tokiomis laikomas pastraipas. Šiuo atžvilgiu keista, kad savo 2012 m. gegužės 10 d. pastabose Komisija vėl sugrįžta prie šio statuso pripažinimo klausimo, nes iš paprastos aplinkybės, kad ji nacionaliniam teismui siunčia šią informaciją laikydamasi atsargumo priemonių, taikomų pagal SESV 339 straipsnį saugomos informacijos perdavimui, galima daryti išvadą, kad iš tikrųjų ši informacija patenka į šio straipsnio taikymo sritį. Bet kuriuo atveju tokiam kvalifikavimui patikrinti, jei tai būtina, reikia atlikti išsamų tyrimą, o to negali padaryti laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas.
55 Antra, dėl nacionalinio teismo suteiktų konkrečių garantijų, kurių buvimu Komisija turi įsitikinti prieš perduodama minėtą informaciją, iš ginčijamo sprendimo matyti, kad Komisija tik tvirtino, kad nutartis dėl konfidencialumo leidžia apsaugoti visą prašomuose dokumentuose esančią konfidencialią informaciją remiantis SESV 339 straipsnyje nustatytomis garantijomis. Šiuo klausimu matyti, kad ginčijamame sprendime nėra jokio vertinimo, susijusio su nutartyje dėl konfidencialumo numatytos apsaugos konkrečiu poveikiu, atsižvelgiant į SESV 339 straipsnyje nustatytą pareigą, kaip ji išaiškinta pagal teismo praktiką.
56 Iš pradžių pažymėtina, kad 2012 m. gegužės 10 d. pastabose Komisija nurodo, jog nacionalinis teismas jai pranešė, kad prašomi dokumentai bus atsiųsti tik „konfidencialiam ratui“, kuris High Court nagrinėjamoje byloje nustatytas sutarus su ginčo šalimis, ir kad 2011 m. liepos 25 d. tam teismui pateiktose pastabose ieškovė neišreiškė jokio susirūpinimo dėl „konfidencialaus rato“ apimties ar su tuo susijusios tvarkos. Vis dėlto aplinkybė, kad High Court nagrinėjamo ginčo šalys, įskaitant ieškovę, dalyvavo apibrėžiant „konfidencialaus rato“ ribas, neturi nustelbti to, kad 2011 m. liepos 4 d. sprendime (13 punktas) nacionalinis teismas konkrečiai paminėjo, jog šios šalys Komisijai gali pateikti pastabas dėl sprendimo tenkinti prašymą perduoti atitinkamą informaciją arba sprendimo netenkinti prašymo perduoti atitinkamą informaciją tinkamumo. Be to, iš 2011 m. liepos 25 d. ieškovės atsiųstų pastabų (34 punktas) matyti, kad ši Komisijai pranešė apie būtinumą pakeisti tam tikrų dokumentų turinį tuo atveju, jei High Court prašymas būtų patenkintas. Kitaip tariant, „konfidencialaus rato“ sudėtis ieškovei akivaizdžiai kėlė sunkumų, nes ji prieštaravo, kad šiam ratui būtų atskleistos prašomų dokumentų konfidencialios versijos. Todėl atsižvelgiant į šias aplinkybes neatmestina tikimybė, kad pagrindinėje byloje Bendrasis Teismas nagrinės klausimą, ar tam, kad būtų užtikrinama profesinės paslapties apsauga pagal SESV 339 straipsnį, Komisija neturėjo imtis kitų nei ginčijamame sprendime numatytų atsargumo priemonių.
57 Antra, iš nutarties dėl konfidencialumo, kurią High Court Komisijai atsiuntė prašymo perduoti ginčijamus dokumentus priede, analizės matyti, kad „konfidencialų ratą“, kurio sudėtis ateityje gali būti keičiama, sudarė daug asmenų (šiame sąraše pateiktos 92 pavardės), einančių tokias skirtingas pareigas, kaip antai advokatas, vidaus patarėjas teisės klausimais (pavyzdžiui, įstojusios į bylą šalies du darbuotojai), sekretorė ar informacinių technologijų specialistas. Tiesa, visiems šiems asmenims nustatyta konfidencialumo pareiga ir, anot įstojusios į bylą šalies, nė vienas iš jų nesiverčia komercine veikla. Vis dėlto atsižvelgiant į pradėtus svarstymus dėl Sąjungos teisės, susijusius su advokatų ir klientų bendravimo konfidencialumo apsauga ir nepriklausomumo reikalavimu, kuris reiškia, kad neturi būti jokių darbo santykių, net kai egzistuoja profesinės etikos ir profesinės drausmės pareigos, klausimas, ar Komisija turėjo išsamiai išnagrinėti konkrečias profesinės paslapties apsaugos garantijos pasekmes, atsižvelgusi į jai žinomos ir šiuo atveju prašomos informacijos skleidimo tvarką nacionaliniu lygiu, ir galbūt nuspręsti atmesti pateiktą prašymą perduoti informaciją, nes priešingu atveju būtų pažeistas SESV 339 straipsnis, gali būti pagrįstai keliamas pagrindinėje byloje. Šiuo klausimu reikia pridurti, kad, siekdama įrodyti, jog numatytas atskleidimas negali būti prilyginamas atskleidimui Jungtinėje Karalystėje nagrinėjamos bylos šalims, Komisija negali apsiriboti tik tvirtinimu, kad „konfidencialumo ratu“ šalių advokatams siekiama leisti išnagrinėti atskleistus dokumentus, nes iš tikrųjų šio rato asmenų sudėtis gali būti keičiama ir neribojama vien advokato statusą turinčiais asmenimis.
58 Atsižvelgiant į šias išvadas neatmestina galimybė, kad pagrindinę bylą iš esmės nagrinėsiančiam teismui gali tekti priimti sprendimą dėl kontrolės, kurią Komisija turi vykdyti, kad įsitikintų, jog konfidenciali informacija perduodama tik tada, kai nacionalinis teismas suteikia konkrečių garantijų, kad gali ir nori apsaugoti šios informacijos konfidencialumą, apimties. Kitaip tariant, bylą iš esmės nagrinėsiančiam teismui gali tekti kelti klausimą, ar atsargumo priemonės, kurių šiuo atveju Komisija ėmėsi, kad įvykdytų savo pareigą pagal SESV 339 straipsnį, buvo pakankamos, ar ji turėjo atlikti nacionalinio teismo pasiūlyto mechanizmo išsamesnį tyrimą tam, kad apsaugotų prašomos informacijos konfidencialumą.
59 Be to, net jei šios atsargumo priemonės būtų pripažintos iš esmės tinkamos pareigai įvykdyti, pažymėtina, jog minėtame Sprendime Postbank prieš Komisiją nurodyta, kad net jei Komisija imasi visų būtinų atsargumo priemonių, tam tikrais atvejais trečiųjų asmenų apsauga gali būti ne visiškai užtikrinta. Darydamas tokias kraštutines prielaidas Bendrasis Teismas pažymi, kad Komisija gali atsisakyti išsiųsti dokumentus nacionalinėms teisminėms institucijoms. Atsižvelgiant į aplinkybes šioje byloje negalima atmesti, jog bylą iš esmės nagrinėsiantis teismas turės nustatyti, ar Komisija buvo tokioje padėtyje.
60 Taigi šia analize keliami nauji teisės klausimai. Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad 2011 m. spalio 28 d. High Court skirtame rašte (6 punktas) ir ginčijamame sprendime (14 punktas) pati Komisija nurodo prašymo ir keliamų problemų naujumą.
61 Atsižvelgiant į šiuos svarstymus reikia konstatuoti, kad šioje byloje kyla nauji teisės klausimai, kurių iš pirmo žvilgsnio negalima laikyti nereikšmingais ir kuriuos reikia išsamiai išnagrinėti per pagrindinį procesą. Taigi, reikia pripažinti, jog egzistuoja fumus boni juris (taip pat žr. minėtos Nutarties Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 44–56 punktus).
62 Kadangi yra tenkinamos visos reikalaujamos sąlygos, reikia patenkinti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis siekiama uždrausti Komisijai perduoti ginčijamą informaciją, kaip numatyta ginčijamame sprendime.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDROJO TEISMO PIRMININKAS
nutaria:
1. Sustabdyti 2012 m. sausio 26 d. Komisijos sprendimo, kiek jis susijęs su 2006 m. birželio 30 d. Alstom atsakymo į pranešimą apie kaltinimus byloje COMP/F/38.899 – Skirstomieji įrenginiai su dujų izoliacija konfidencialios versijos perdavimu High Court of Justice (England & Wales) (Aukštasis Teismas (Anglija ir Velsas), vykdymą.
2. Atmesti likusią prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones dalį.
3. Atidėti klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų nagrinėjimą.
Priimta 2012 m. lapkričio 29 d. Liuksemburge.