Byla C‑171/17

Europos Komisija

prieš

Vengriją

„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Direktyva 2006/123/EB – 15–17 straipsniai – SESV 49 straipsnis – Įsisteigimo laisvė – SESV 56 straipsnis – Laisvė teikti paslaugas – Nacionalinė mokėjimo mobiliuoju telefonu sistema – Monopolis“

Santrauka – 2018 m. lapkričio 7 d. Teisingumo Teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimas

1.        Įsisteigimo laisvė – Laisvė teikti paslaugas – Paslaugos vidaus rinkoje – Direktyva 2006/123 – Taikymo sritis – Bendrų ekonominių interesų paslaugos ir monopolis, sukurtas įsigaliojus Direktyvai 2006/123 – Įtraukimas

(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/123 1 straipsnio 2 ir 3 dalys)

2.        Įsisteigimo laisvė – Laisvė teikti paslaugas – Paslaugos vidaus rinkoje – Direktyva 2006/123 – Bendrų ekonominių interesų paslaugos – Nustatymas – Valstybių narių diskrecija – Apimtis – Paslaugos, jau teikiamos atitinkamoje rinkoje veikiančių operatorių – Aplinkybė, kurios nepakanka tam, kad būtų konstatuotas bendrų ekonominių interesų paslaugos nebuvimas

(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/123 15 straipsnio 4 dalis ir 17 straipsnis)

3.        Įsisteigimo laisvė – Laisvė teikti paslaugas – Paslaugos vidaus rinkoje – Direktyva 2006/123 – Reikalavimai, kuriuos reikia įvertinti – Nacionalinės teisės aktai bendrų ekonominių interesų paslaugų srityje – Netaikymas – Sąlygos

(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/123 15 straipsnis)

4.        Įsisteigimo laisvė – Laisvė teikti paslaugas – Paslaugos vidaus rinkoje – Direktyva 2006/123 – Reikalavimai, kuriuos reikia įvertinti – Nacionalinės teisės aktai, kuriais nustatoma nacionalinė mokėjimo mobiliuoju telefonu sistema, kurią eksploatuoja valstybės įmonė – Leistinumas – Sąlygos – Nediskriminavimo, būtinumo ir proporcingumo sąlygų laikymasis – Nebuvimas

(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/123 15 straipsnio 2 dalies d punktas ir 3 dalis)

5.        Laisvė teikti paslaugas – Apribojimai – Nacionalinės teisės aktai, kuriais nustatoma nacionalinė mokėjimo mobiliuoju telefonu sistema, kurią eksploatuoja valstybės įmonė – Pateisinimas – Privalomi bendrojo intereso pagrindai – Proporcingumas – Nebuvimas

(SESV 56 straipsnis)

1.      Žr. sprendimo tekstą.

(žr. 41–43 punktus)

2.      Direktyvoje 2006/123 dėl paslaugų vidaus rinkoje yra specialių nuostatų dėl šių nuostatų taikymo bendrų ekonominių interesų paslaugoms, t. y., pirma, jos 15 straipsnio 4 dalis ir, antra, jos 17 straipsnis.

Valstybės narės turi teisę, laikydamosi Sąjungos teisės, nustatyti bendrų ekonominių interesų paslaugų apimtį ir teikimo organizavimą, be kita ko, atsižvelgdamos į savo nacionalinės politikos tikslus. Šiuo klausimu valstybės narės turi plačią diskreciją, ją Komisija gali ginčyti tik tuo atveju, jeigu buvo padaryta akivaizdi klaida.

Vien aplinkybės, kad paslaugą, kurią valstybė narė laiko bendrų ekonominių interesų paslauga, jau teikė aptariamoje rinkoje veikiantys subjektai, nepakanka norint įrodyti, kad taip kvalifikuojant buvo padaryta akivaizdi vertinimo klaida. Iš tiesų tai, kad paslauga jau teikiama rinkoje, tačiau nepatenkinamomis ir su atitinkamos valstybės narės apibrėžtu bendruoju interesu nesuderinamomis sąlygomis, gali pateisinti šios paslaugos kvalifikavimą kaip bendrų ekonominių interesų paslaugą.

(žr. 47, 49, 55, 56 punktus)

3.      Direktyvos 2006/123 dėl paslaugų vidaus rinkoje 15 straipsnio 4 dalimi bendrų ekonominių interesų paslaugos automatiškai nepašalinamos iš šio straipsnio taikymo srities. Iš tiesų minėtoje 4 dalyje numatyta, kad 15 straipsnio 1, 2 ir 3 dalys taikomos bendrų ekonominių interesų paslaugų srities teisės aktams tik tais atvejais, jei šių dalių taikymas teisiškai ir faktiškai netrukdo atlikti su tomis paslaugomis susijusių užduočių.

Darytina išvada, kad minėtu 15 straipsniu nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos nustatomas reikalavimas, kaip tai suprantama pagal jo 2 dalies d punktą, jei jis yra būtinas aptariamų specialių viešųjų paslaugų užduotims vykdyti ekonominį gyvybingumą užtikrinančiomis sąlygomis.

(žr. 62, 85 punktus)

4.      Valstybė narė, nustatydama ir palikdama galioti nacionalinę mokėjimo mobiliuoju telefonu sistemą, kurią eksploatuoja vienintelė valstybės kontroliuojama įmonė ir kurios naudojimas yra privalomas atliekant mokėjimus mobiliuoju telefonu įvairiose taikymo srityse, kaip antai viešojo automobilių statymo, kelių tinklo suteikimo eismui, keleivių vežimo, kurį teikia valstybės įmonė, ir kitų valstybės subjekto teikiamų paslaugų srityje, neįvykdo įsipareigojimų pagal Direktyvos 2006/123 dėl paslaugų vidaus rinkoje 15 straipsnio 2 dalies d punktą.

Iš tiesų sistema, pagal kurią prieiga prie mokėjimo mobiliuoju telefonu sistemos suteikiama tik valstybės įmonei nustatant monopolį, yra reikalavimas, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2006/123 15 straipsnio 2 dalies d punktą; valstybės narės turi užtikrinti, kad jis atitiktų nediskriminavimo, būtinybės ir proporcingumo sąlygas, nustatytas minėtos direktyvos 15 straipsnio 3 dalyje. Toks reikalavimas negali įvykdyti sąlygos, susijusios su mažiau ribojančių priemonių užsibrėžtam tikslui pasiekti nebuvimu, nes yra įsisteigimo laisvę mažiau ribojančių ir varžančių priemonių, leidžiančių pasiekti nurodytus tikslus, kaip konkurencijai atvira procedūra grindžiama koncesijų sistema. Kadangi Direktyvos 2006/123 15 straipsnio 3 dalyje numatytos sąlygos yra kumuliacinės, šio konstatavimo pakanka, kad būtų nustatytas šios nuostatos nesilaikymas.

(žr. 76, 79, 81–83, 87 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)

5.      Žr. sprendimo tekstą.

(žr. 88–92, 96 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)