Laikina versija
GENERALINIO ADVOKATO
JEAN RICHARD DE LA TOUR IŠVADA,
pateikta 2024 m. liepos 11 d.(1)
Byla C‑400/23
Baudžiamoji byla,
iškelta
VB,
dalyvaujant:
Sofiyska gradska prokuratura
(Sofiyski gradski sad (Sofijos miesto teismas, Bulgarija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Direktyva (ES) 2016/343 – Teisė dalyvauti nagrinėjant bylą teisme – 8 straipsnio 2 dalis – Procesas, per kurį apkaltinamasis arba išteisinamasis nuosprendis priimtas in absentia – Sąlygų, kuriomis reglamentuojamas teisės į bylos nagrinėjimą iš naujo pripažinimas, nagrinėjimo tvarka – Kaltintojo ir gynėjo teisė būti išklausytiems – 8 straipsnio 4 dalis – Teisių gynimo priemonių, kuriomis galima pasinaudoti po to, kai sprendimas priimamas in absentia, forma ir apimtis – Asmens, nuteisto jam nedalyvaujant, informavimas apie jo procesines teises – Tvarka – 9 straipsnis – Teisė į bylos nagrinėjimą iš naujo – Nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos teisės į bylos nagrinėjimą iš naujo pripažinimas priklauso nuo prašymo atnaujinti baudžiamąją bylą pateikimo teismui, į kurį in absentia nuteistas asmuo turi atvykti asmeniškai – Atitiktis – Direktyva 2012/13/ES – Teisė į informaciją baudžiamajame procese –6 straipsnis – Asmens teisė būti informuotam apie jam pareikštus kaltinimus“
I. Įvadas
1. Šiuo prašymu priimti prejudicinį sprendimą, kuris yra antrasis pagrindinėje byloje pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, Sofiyski gradski sad (Sofijos miesto teismas, Bulgarija) siekia gauti paaiškinimų dėl, pirma, sąlygų, reglamentuojančių in absentia nuteisto asmens teisės į bylos nagrinėjimą iš naujo pripažinimą, vertinimo ir, antra, dėl šiam asmeniui suteiktos informacijos apie jo procesines teises, kaip tai suprantama pagal 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2016/343 dėl tam tikrų nekaltumo prezumpcijos ir teisės dalyvauti nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme aspektų užtikrinimo(2) 8 straipsnio 4 dalį ir 9 straipsnį.
2. 2023 m. birželio 8 d. Sprendime VB (Už akių nuteisto asmens informavimas)(3) Teisingumo Teismas konstatavo, kad pagal Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 4 dalį, pagal kurią valstybė narė užtikrina, kad kaltinamasis, kai jam pranešama apie jam nedalyvaujant priimtą sprendimą, visų pirma jo sulaikymo metu, taip pat būtų informuotas apie galimybę apskųsti šį sprendimą ir apie jo teisę į bylos nagrinėjimą iš naujo, nereikalaujama, kad nacionalinis teismas į minėtą nuosprendį įtrauktų tokią informaciją. Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas pažymėjo, kad pasirinkti tvarką, kaip tokia informacija turi būti pateikta atitinkamam asmeniui, paliekama valstybės narės diskrecijai, su sąlyga, kad ji suinteresuotajam asmeniui pateikiama tuo metu, kai jam pranešama apie atitinkamą sprendimą(4).
3. Šioje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia įvertinti nacionalinę proceso sistemą pagal šiuos principus. Jis pažymi, kad pagal Bulgarijos teisės aktus institucija, nagrinėjanti kaltinimus iš esmės ir priimanti sprendimą in absentia, neturi kompetencijos vertinti, ar kaltinamasis gali pasinaudoti teise į bylos nagrinėjimą iš naujo, atsižvelgiant į Direktyvoje 2016/343 nustatytas sąlygas. Šiuo klausimu jis nurodo, kad toks vertinimas priklauso išimtinai Varhoven kasatsionen sad (Aukščiausiasis Kasacinis Teismas, Bulgarija), kuriam suinteresuotasis asmuo prieš tai turi pateikti prašymą atnaujinti baudžiamąją bylą ir kuris priima sprendimą tik jeigu šis asmuo atvyksta asmeniškai.
4. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateikia Teisingumo Teismui kelis prejudicinius klausimus, kuriais siekiama įvertinti, kiek tokia tvarka atitinka Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 4 dalyje ir 9 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Šiuo tikslu Teisingumo Teismas turės atsižvelgti į nuostatas, įtvirtintas, be kita ko, 2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2012/13/ES dėl teisės į informaciją baudžiamajame procese(5), taip pat nustatančioje įtariamųjų ir kaltinamųjų teisių apsaugos mechanizmus baudžiamajame procese, kuriame dalyvauja suinteresuotasis asmuo.
II. Teisinis pagrindas
A. Sąjungos teisė
1. Direktyva 2012/13
5. Direktyvoje 2012/13 įtvirtinta įtariamojo arba kaltinamojo teisė į informaciją baudžiamajame procese.
6. Šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies c punkte teisė būti informuotam apie savo teises apibrėžiama taip:
„Valstybės narės užtikrina, kad įtariamiesiems arba kaltinamiesiems nedelsiant būtų pateikta informacija bent apie šias pagal nacionalinę teisę taikomas procesines teises, kad tomis teisėmis būtų galima veiksmingai pasinaudoti:
<...>
c) teisę būti informuotam apie kaltinimus pagal 6 straipsnį.“
7. Minėtos direktyvos 6 straipsnyje „Teisė į informaciją apie kaltinimus“ nustatyta:
„1. Valstybės narės užtikrina, kad įtariamiesiems arba kaltinamiesiems būtų pateikta informacija apie nusikalstamą veiką, kurios įvykdymu jie yra įtariami arba kaltinami. Ta informacija suteikiama nedelsiant ir yra tiek išsami, kiek tai yra būtina užtikrinti teisingą procesą ir veiksmingą naudojimąsi teise į gynybą.
<...>
3. Valstybės narės užtikrina, kad ne vėliau kaip iki kaltinimų esmės perdavimo teismui būtų suteikta išsami informacija apie kaltinimą, įskaitant nusikalstamos veikos pobūdį ir teisinį kvalifikavimą bei kaltinamųjų dalyvavimo vykdant tą nusikalstamą veiką pobūdį.
<...>“
2. Direktyva 2016/343
8. Pagal Direktyvos 2016/343 1 straipsnį šioje direktyvoje nustatomos bendros būtiniausios taisyklės, pirma, dėl tam tikrų nekaltumo prezumpcijos aspektų ir, antra, dėl teisės dalyvauti nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme.
9. Šios direktyvos 8 straipsnio „Teisė dalyvauti nagrinėjant bylą teisme“ 1–4 dalyse numatyta:
„1. Valstybės narės užtikrina, kad įtariamieji ir kaltinamieji turėtų teisę dalyvauti nagrinėjant jų bylą teisme.
2. Valstybės narės gali numatyti, kad bylos nagrinėjimas teisme, kurio metu gali būti priimtas sprendimas, kuriuo įtariamasis ar kaltinamasis pripažįstamas kaltu ar nekaltu, gali būti surengtas jam nedalyvaujant, jei:
a) įtariamasis arba kaltinamasis buvo laiku informuotas apie bylos nagrinėjimą teisme ir neatvykimo pasekmes arba
b) įtariamajam arba kaltinamajam, kuris buvo informuotas apie bylos nagrinėjimą teisme, atstovauja įgaliotas advokatas, kurį pasirinko įtariamasis ar kaltinamasis arba kurį paskyrė valstybė.
3. Pagal 2 dalį priimtas sprendimas gali būti vykdomas prieš atitinkamą įtariamąjį ar kaltinamąjį.
4. Tais atvejais, kai valstybės narės numato galimybę nagrinėti bylą teisme įtariamiesiems ar kaltinamiesiems nedalyvaujant, tačiau negalima patenkinti šio straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų, nes negalima nustatyti įtariamojo ar kaltinamojo buvimo vietos nepaisant deramų pastangų, valstybės narės gali numatyti, kad sprendimas vis tiek gali būti priimtas ir vykdomas. Tokiu atveju valstybės narės užtikrina, kad kai įtariamieji ar kaltinamieji informuojami apie sprendimą, visų pirma tada, kai jie yra sulaikomi, jie taip pat būtų informuojami apie galimybę apskųsti sprendimą ir apie teisę į bylos nagrinėjimą iš naujo ar kitą teisių gynimo priemonę pagal 9 straipsnį.“
10. Minėtos direktyvos 9 straipsnyje „Teisė į bylos nagrinėjimą iš naujo“ nustatyta:
„Valstybės narės užtikrina, kad tuo atveju, kai įtariamieji arba kaltinamieji nedalyvavo nagrinėjant jų bylą teisme ir nebuvo patenkintos 8 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos, jie turėtų teisę į bylos nagrinėjimą iš naujo arba į kitą teisių gynimo priemonę, kuri leistų iš naujo nagrinėti bylą iš esmės, įskaitant naujų įrodymų vertinimą, ir kurią taikant būtų galima panaikinti pirminį sprendimą. Tuo atveju valstybės narės užtikrina, kad tie įtariamieji ir kaltinamieji turėtų teisę dalyvauti, veiksmingai dalyvauti, laikantis pagal nacionalinę teisę nustatytų procedūrų, ir pasinaudoti teisėmis į gynybą.“
B. Bulgarijos teisė
11. Nakazatelno-protsesualen kodeks (Baudžiamojo proceso kodeksas, toliau – NPK) 15 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatyta:
„(2) Kaltinamieji ir kiti baudžiamajame procese dalyvaujantys asmenys turi visas procesines priemones, būtinas jų teisėms ir teisėtiems interesams apginti.
(3) Teisėjas, prokuroras ir tyrimo įstaigos 2 dalyje nurodytus asmenis informuoja apie jų procesines teises ir užtikrina jiems galimybę jomis pasinaudoti.“
12. NPK 423 straipsnio 1–4 dalyse nustatyta:
„Teisiamajame posėdyje nedalyvavęs nuteistasis gali prašyti atnaujinti baudžiamąją bylą, remdamasis tuo, kad jis nedalyvavo [baudžiamojoje byloje], per šešis mėnesius nuo tada, kai sužino apie galutinį apkaltinamąjį nuosprendį. <...> Prašymas tenkinamas, išskyrus atvejus, kai nuteistasis, sužinojęs apie kaltinimus ikiteisminio tyrimo metu, slapstosi, todėl 247c straipsnio 1 dalyje numatyta procedūra negalėjo būti įvykdyta, arba po to, kai ji buvo įvykdyta, šis asmuo be pagrįstos priežasties neatvyksta į teismo posėdį.
(2) Toks prašymas nesustabdo apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo, išskyrus atvejus, kai teismas nusprendžia kitaip.
(3) Baudžiamosios bylos atnaujinimo procedūra nutraukiama, jei in absentia nuteistas asmuo be pagrįstos priežasties neatvyksta į teismo posėdį.
(4) Jei asmuo, kuris buvo nuteistas in absentia, yra suimamas vykdant galutinį nuosprendį, o teismas atnaujina baudžiamąją bylą, šis teismas sprendžia dėl kardomosios priemonės.“
13. NPK 424 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta:
(1) 422 straipsnio 1 dalies 5 punktu grindžiamą prašymą atnaujinti baudžiamąją bylą nagrinėja kompetentingas Apelativen sad (Apeliacinis teismas, Bulgarija), jei 419 straipsnyje nurodytą aktą priėmė Rayonen sad (apylinkės teismas, Bulgarija) arba Okrazhen sad (Apygardos teismas, Bulgarija) kaip apeliacinė instancija, išskyrus naujus nuosprendžius.
(2) Išskyrus 1 dalyje nurodytus atvejus, prašymą atnaujinti baudžiamąją bylą nagrinėja Varhoven kasatsionen sad (Aukščiausiasis Kasacinis Teismas).“
14. NPK 425 straipsnio 2 dalyje nurodyta:
„423 straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais procesas atnaujinamas ir byla grąžinama į tą proceso stadiją, kurioje ji pradėta nagrinėti asmeniui nedalyvaujant.“
III. Ginčo pagrindinėje byloje faktinės aplinkybės ir prejudiciniai klausimai(6)
15. Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas nagrinėjant VB iškeltas baudžiamąsias bylas dėl veikų, už kurias gali būti baudžiama laisvės atėmimo bausmėmis. Šios baudžiamosios bylos nuo pat pradžių buvo nagrinėjamos VB nedalyvaujant. Jis negalėjo gauti jokio oficialaus pranešimo apie jam pareikštus kaltinimus. Be to, nepavyko jam pranešti nei apie tai, kad jo byla perduota nagrinėti teismui, nei juo labiau apie teismo posėdžio datą ir vietą, nei apie jo neatvykimo į teismą pasekmes. Kompetentingoms nacionalinėms institucijoms nepavyko nustatyti VB buvimo vietos, nes atliekant ikiteisminį tyrimą šiose baudžiamosiose bylose jis pasislėpė prieš pat policijos operaciją, surengtą įtariamiesiems sulaikyti. VB buvo paskelbtas „ieškomu“, dėl jo buvo išduotas Europos arešto orderis, tačiau jo surasti nepavyko.
16. Pagrindinės baudžiamosios bylos dar nagrinėjamos ir jose surinkta dauguma įrodymų. Šias baudžiamąsias bylas nagrinėjančiam nacionaliniam teismui, kuris anksčiau buvo Spetsializiran nakazatelen sad (Specializuotasis baudžiamųjų bylų teismas, Bulgarija), pateikęs prašymą priimti prejudicinį sprendimą byloje, kurioje buvo priimtas Sprendimas VB I, ir kuris dabar yra Sofiyski gradski sad (Sofijos miesto teismas), kyla klausimas, pirma, dėl priemonių, kurių jis turės imtis siekdamas užtikrinti, kad VB, jei būtų nuteistas in absentia laisvės atėmimo bausme, sulaikymo metu būtų informuotas apie dėl jo priimtą sprendimą ir apie jo procesines teises pagal Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 4 dalies ir 9 straipsnio nuostatas, kaip Teisingumo Teismas jas išaiškino Sprendime VB I.
17. Antra, tam teismui kyla klausimas, ar Bulgarijos teisės aktai, numatantys mechanizmą, pagal kurį in absentia nuteistas asmuo informuojamas apie jo teisę į bylos nagrinėjimą iš naujo tik pasibaigus teismo posėdžiui dėl prašymo atnaujinti baudžiamąją bylą, į kurį jis turi atvykti asmeniškai, atitinka Direktyvoje 2016/343 nustatytus reikalavimus, visų pirma šios direktyvos 8 straipsnio 4 dalyje numatytą teisę būti informuotam apie teisę į bylos nagrinėjimą iš naujo.
18. Tokiomis aplinkybėmis Sofiyski gradski sad (Sofijos miesto teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. a) Ar Direktyvos [2016/343] 8 straipsnio 4 dalies antras sakinys turi būti aiškinamas taip, kad asmuo, kuris, nesant 2 dalyje nurodytų aplinkybių, buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme jam nedalyvaujant, turi būti informuojamas apie apkaltinamąjį nuosprendį, kai yra suimamas siekiant vykdyti bausmę?
b) Koks yra Direktyvos [2016/343] 8 straipsnio 4 dalies antrame sakinyje nustatyto reikalavimo „informuojami apie sprendimą“ turinys? Ar pagal jį reikalaujama įteikti šio nuosprendžio kopiją?
c) Jei į pirmojo klausimo a ir b dalis būtų atsakyta neigiamai: ar Direktyvos [2016/343] 8 straipsnio 4 dalies antras sakinys užkerta kelią nacionaliniam teismui užtikrinti šio nuosprendžio kopijos įteikimą?
2. a) Ar su Direktyvos [2016/343] 8 straipsnio 4 dalies antru sakiniu suderinama nacionalinės teisės norma, kurioje nenumatyta jokios asmens, nuteisto jam nedalyvaujant, informavimo apie jo teisę į bylos nagrinėjimą iš naujo jam dalyvaujant tvarkos, kai kaltinimai nagrinėjami ir apkaltinamasis nuosprendis priimamas kaltinamajam nedalyvaujant ir neįvykdžius direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų, ir visų pirma asmuo, nuteistas jam nedalyvaujant, nėra informuojamas apie šią teisę, kai yra sulaikomas?
b) Ar svarbu tai, kad nacionalinės teisės normoje – NPK 423 straipsnyje – nustatyta, kad in absentia nuteistas asmuo informuojamas apie jo teisę į bylos nagrinėjimą iš naujo, bet tik tada, kai jis pateikia prašymą panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį ir nagrinėti bylą iš naujo jam dalyvaujant, taigi asmuo informuojamas teismo sprendimo, priimto atsakant į šį prašymą, forma?
c) Jei atsakymas būtų neigiamas, ar laikomasi Direktyvos [2016/343] 8 straipsnio 4 dalies antrame sakinyje ir 10 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jei teismas, kuris nagrinėja baudžiamąjį kaltinimą ir priima apkaltinamąjį nuosprendį dėl nedalyvaujančio baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens, kai nėra įvykdytos šios direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos, nuosprendyje nurodo šio asmens teisę į pakartotinį bylos nagrinėjimą arba į kitą teisių gynimo priemonę ir įpareigoja nuteistąjį sulaikančius asmenis perduoti teismui šio sprendimo kopiją?
d) Jeigu į šį klausimą būtų atsakyta teigiamai: ar Direktyvos [2016/343] 8 straipsnio 4 dalies antru sakiniu draudžiama teismui, kuris priima apkaltinamąjį nuosprendį kaltinamajam nedalyvaujant, nesant Direktyvos [2016/343] 8 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių, nuspręsti savo nuosprendyje nurodyti šio asmens teisę į bylos nagrinėjimą iš naujo ar kitą teisių gynimo priemonę pagal [tos] direktyvos 9 straipsnį ir įpareigoti nuteistąjį suimančius asmenis įteikti jam šio nuosprendžio kopiją?
3. Koks yra pirmas ir koks paskutinis galimas momentas, kai teismas turėtų nuspręsti, ar baudžiamoji byla nagrinėjama kaltinamajam nedalyvaujant neįvykdžius Direktyvos [2016/343] 8 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų, ir imtis priemonių, kad užtikrintų šio asmens informavimą pagal šios direktyvos 8 straipsnio 4 dalies antrą sakinį?
4. Ar priimant trečiajame klausime nurodytą sprendimą turi būti atsižvelgiama į kaltinamajame akte ir nedalyvaujančiojo kaltinamojo gynėjo išreikštą poziciją?
5. a) Ar žodžių junginys Direktyvos [2016/343] 8 straipsnio 4 dalies antrame sakinyje „galimybę apskųsti sprendimą“ reiškia teisę pateikti apeliacinį skundą aukštesnėje instancijoje, ar teisę apskųsti galutiniu tapusį teismo sprendimą?
b) Koks turėtų būti informacijos apie „teisę į bylos nagrinėjimą iš naujo ar kitą teisių gynimo priemonę pagal 9 straipsnį“, kuri pagal Direktyvos [2016/343] 8 straipsnio 4 dalies antrą sakinį turi būti pateikta asmeniui, nuteistam in absentia, kai neįvykdytos 2 dalyje nustatytos sąlygos, turinys: apie teisę pasinaudoti tokia teisių gynimo priemone, jei asmuo skundžia jam nedalyvaujant priimtą apkaltinamąjį nuosprendį, ar apie teisę pateikti tokį prašymą, kai šio prašymo pagrįstumas turi būti vertinamas vėliau?
6. Kaip reikėtų suprasti Direktyvos [2016/343] 9 straipsnio pirmame sakinyje esančius žodžius „turėtų teisę <...> į kitą teisių gynimo priemonę, kuri leistų iš naujo nagrinėti bylą iš esmės, įskaitant naujų įrodymų vertinimą, ir kurią taikant būtų galima panaikinti pirminį sprendimą“?
7. Ar su Direktyvos [2016/343] 8 straipsnio 4 dalimi ir 9 straipsniu suderinama tokia nacionalinės teisės nuostata, kaip NPK 423 straipsnio 3 dalis, pagal kurią paties nedalyvaujant nuteisto asmens atvykimas į teismą yra privaloma sąlyga tam, kad jo prašymas nagrinėti bylą būtų nagrinėjamas iš naujo ir galėtų būti tenkinamas?
8. Ar Direktyvos [2016/343] 8 straipsnio 4 dalies antras sakinys ir 9 straipsnis taikytini išteisintiems asmenims?“
19. Rašytines pastabas pateikė tik Europos Komisija.
IV. Analizė
20. Prieš nagrinėjant šiuos klausimus reikia priminti, kad Direktyva 2016/343, kaip ir Direktyva 2012/13, buvo priimta remiantis SESV 82 straipsnio 2 dalimi. Iš šio straipsnio matyti, kad siekdamas palengvinti tarpusavio pripažinimą ir policijos bei teisminį bendradarbiavimą baudžiamosiose bylose Sąjungos teisės aktų leidėjas gali nustatyti minimalias taisykles, susijusias, be kita ko, su asmenų teisėmis baudžiamajame procese. Taigi Direktyva 2016/343 pagal jos 9 konstatuojamąją dalį ir 1 straipsnį siekiama sustiprinti pagrindinę teisę į teisingą bylos nagrinėjimą ir teisę į gynybą, kad būtų padidintas valstybių narių pasitikėjimas viena kitos baudžiamojo teisingumo sistemomis(7). Iš tikrųjų šios vadinamosios „minimalios“ taisyklės susijusios su proceso principais, nuo kurių valstybės narės negali nukrypti ir kurie yra būtini siekiant užtikrinti teisę į gynybą ir teisės į teisingą bylos nagrinėjimą paisymą, visų pirma asmenims, dėl kurių sprendimas buvo priimtas jiems nedalyvaujant.
21. Nors pagal SESV 82 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos paskutinį sakinį Sąjungos teisės aktų leidėjas turi atsižvelgti į valstybių narių teisines tradicijas ir sistemas, kad nebūtų primesta viena proceso sistema, šios nacionalinės proceso sistemos turi atitikti ne tik aptariamus principus, kurių nesilaikant būtų trukdoma pasinaudoti kaltinamajam pripažįstama teise dalyvauti teismo procese, bet ir abipusį teismo sprendimų, kuriais šis asmuo nuteisiamas in absentia, pripažinimą(8).
22. Būtent tokiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kreipiasi į Teisingumo Teismą. Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad tiek, kiek tarpvalstybinis bendradarbiavimas galėtų pasirodyti būtinas, juo siekiama užtikrinti, kad priimant apkaltinamąjį nuosprendį pasibaigus procesui, kuris vyks nedalyvaujant VB, bus paisoma jo procesinių garantijų, kad šį nuosprendį galėtų pripažinti kitų valstybių narių teisminės institucijos, vykdydamos galimą Europos arešto orderį(9).
23. Šiuo tikslu tas teismas pateikia kelis prejudicinius klausimus, susijusius su Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 4 dalies ir 9 straipsnio taikymo tvarka, ir siūlau Teisingumo Teismui nagrinėjimo tikslais juos pergrupuoti.
A. Teisės į bylos nagrinėjimą iš naujo pripažinimo sąlygų nagrinėjimas (trečiasis, ketvirtasis, septintasis ir aštuntasis prejudiciniai klausimai)
24. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo patikslinti sąlygas, kuriomis jis gali konstatuoti, kad Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 2 dalies nuostatų reikalavimai neįvykdyti ir kad įvykdytos sąlygos, susijusios su teisės į bylos nagrinėjimą iš naujo pripažinimu, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 4 dalį ir 9 straipsnį. Nors aštuntuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar šis nagrinėjimas turi būti atliekamas, kai dėl kaltinamojo yra priimtas išteisinamasis nuosprendis, trečiuoju klausimu jis siekia išsiaiškinti tokio nagrinėjimo „pirmą ir paskutinį galimus momentus“, o ketvirtuoju klausimu – ar priimant tokį nuosprendį būtina atsižvelgti į kaltinamajame akte ir gynėjo pateiktas pastabas.
25. Nagrinėjant kiekvieną iš šių klausimų pirmiausia reikia priminti pagal Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 2 dalį reikalaujamo vertinimo prasmę ir apimtį.
26. Direktyvos 2016/343 8 ir 9 straipsniuose nustatyta teisinė tvarka, kuria užtikrinama įtariamojo ir kaltinamojo teisė dalyvauti nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme(10). Nors šios direktyvos 8 straipsnio 1 dalyje valstybė narė įpareigojama užtikrinti, kad būtų paisoma teisės dalyvauti nagrinėjant bylą teisme, jos 8 straipsnio 2 ir 4 dalyse nustatytas dvejopas teisinis reglamentavimas, leidžiantis valstybei narei priimti sprendimą dėl kaltinimų esmės pasibaigus procesui, vykusiam kaltinamajam nedalyvaujant, kartu užtikrinant, kad būtų veiksmingai paisoma jo teisės į bylos nagrinėjimą teisme.
27. Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 2 ir 3 dalyse, siejamose su jos 35–37 konstatuojamosiomis dalimis, numatyta tvarka susijusi su situacija, kai valstybė narė gali numatyti, kad byla gali būti nagrinėjama teisme ir priimtas „sprendimas, kuriuo <...> kaltinamasis pripažįstamas kaltu ar nekaltu“, ir šis sprendimas gali būti vykdomas nenumatant teisės į bylos nagrinėjimą iš naujo, nes asmuo savo noru aiškiai atsisakė dalyvauti nagrinėjant jo bylą teisme arba gintis pagal šio straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas. Taigi bet koks teisės dalyvauti bylos nagrinėjime ar teisės gintis atsisakymas reiškia, kad turi būti įvykdytas nuosprendis, priimtas išnagrinėjus bylą kaltinamajam nedalyvaujant, ir kaltinamasis negali ginčyti šio nuosprendžio ir prašyti priimti naują nuosprendį.
28. Vis dėlto Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 4 dalyje numatyta tvarka suponuoja, kad šios direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos negalėjo būti įvykdytos, nes, nepaisant kompetentingų institucijų pastangų, negalėjo būti nustatyta kaltinamojo buvimo vieta. Joje valstybei narei leidžiama numatyti, kad šis asmuo gali būti teisiamas jam nedalyvaujant ir kad „sprendimas“ gali būti priimtas su sąlyga, kad toks asmuo yra tinkamai informuotas apie galimybę apskųsti tą sprendimą ir jo teisę į bylos nagrinėjimą iš naujo ar kitą teisių gynimo priemonę pagal minėtos direktyvos 9 straipsnį(11).
29. Būtent atsižvelgiant į šiuos argumentus reikia atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus.
1. Asmenys, turintys teisę į bylos nagrinėjimą iš naujo
30. Aštuntuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo patikslinti, ar atitinkamai Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 4 dalyje ir 9 straipsnyje įtvirtintos nuostatos, susijusios su teise į informaciją ir teise į bylos nagrinėjimą iš naujo, taikomos, kai kaltinamasis išteisinamas in absentia.
31. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad, priešingai nei Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatytos sąlygos, kai „sprendimas, kuriuo įtariamasis ar kaltinamasis pripažįstamas kaltu ar nekaltu“(12), gali būti vykdomas pasibaigus procesui, per kurį byla buvo išnagrinėta jam nedalyvaujant, tokio patikslinimo nėra nei šios direktyvos 8 straipsnio 4 dalyje, kurioje reglamentuojamos aplinkybės, kai „sprendimas vis tiek gali būti priimtas ir vykdomas“(13), nei jos 9 straipsnyje, kuriame nustatytos sąlygos, kai „pirminis sprendimas“(14) gali būti panaikintas dėl bylos nagrinėjimo iš naujo.
32. Visų pirma man atrodo, kad šis klausimas susijęs su gana teorine prielaida, pagal kurią asmuo, išteisintas jam nedalyvaujant, galėtų ginčyti išteisinamąjį nuosprendį ir prašyti nagrinėti bylą iš naujo, šį kartą rizikuodamas būti nuteistas.
33. Be to, atsižvelgiant į Sąjungos teisės aktų leidėjo nustatytą Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 2 dalies, 8 straipsnio 4 dalies ir 9 straipsnio tarpusavio ryšį, nekyla jokių abejonių, kad šios nuostatos sudaro vieną visumą, todėl jas reikia aiškinti ir suprasti kartu. Taigi iš šios direktyvos parengiamųjų darbų matyti, kad šis teisės aktų leidėjas, žinoma, ketino apibrėžti nuostatų, reglamentuojančių bylos nagrinėjimą kaltinamajam nedalyvaujant, ir, be kita ko, su jomis susijusių procesinių garantijų taikymo sritį, kaip apimančią visus baudžiamuosius procesus, kurių tikslas – įvertinti „kaltinamojo kaltumą (tiek apkaltinamojo, tiek išteisinamojo nuosprendžio atveju)“(15).
34. Galiausiai, jeigu asmeniui, dėl kurio sprendimas buvo priimtas jam nedalyvaujant, būtų iš esmės nesuteikta teisė į bylos nagrinėjimą iš naujo, motyvuojant tuo, kad jis buvo išteisintas, būtų akivaizdžiai pažeista jo teisės dalyvauti nagrinėjant bylą teisme prasmė ir tikslas ir pakenkta teisingam bylos nagrinėjimui, o jis yra esminis šios teisės aspektas(16). Nors šis asmuo ir būtų išteisintas, jis galėtų jaustis netekęs galimybės būti „išklausytas“ teismo ir atsidurti akistatoje su liudytojais ir (arba) nukentėjusiaisiais, o tai yra esminis baudžiamojo proceso elementas(17).
35. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes darau išvadą, kad Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 4 dalis ir 9 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad jie taikomi asmeniui, dėl kurio išteisinamasis nuosprendis buvo priimtas jam nedalyvaujant.
2. Teisės į bylos nagrinėjimą iš naujo pripažinimo procesinė tvarka
36. Pagal suformuotą jurisprudenciją Direktyva 2016/343 nėra išsamiai suderintas baudžiamasis procesas(18). Nors Sąjungos teisės aktų leidėjas nustato materialines sąlygas, į kurias atsižvelgdama valstybė narė turi užtikrinti, kad asmuo, dėl kurio sprendimas buvo priimtas jam nedalyvaujant, turėtų teisę į bylos nagrinėjimą iš naujo pagal šios direktyvos 9 straipsnio nuostatas arba jos neturėtų, jis nenustatė procedūrinių taisyklių, pagal kurias turi būti vertinamos šios sąlygos, ir, be kita ko, šio vertinimo pagrindo ir termino.
37. Pagal procesinės autonomijos principą valstybė narė, remdamasi savo teisės sistemos ypatumais, turi apibrėžti su šiuo nagrinėjimu susijusias sąlygas ir procesines taisykles, su sąlyga, kad Sąjungos teisės reglamentuojamose situacijose šios taisyklės nebūtų mažiau palankios nei panašiose situacijose, kurioms taikoma vidaus teisė (lygiavertiškumo principas), ir kad dėl jų netaptų praktiškai neįmanoma ar pernelyg sudėtinga pasinaudoti Sąjungos teisės suteiktomis teisėmis (veiksmingumo principas)(19).
38. Be to, kaip matyti iš Direktyvos 2016/343 47 konstatuojamosios dalies, valstybės narės privalo užtikrinti pagarbą pagrindinėms teisėms ir bendriesiems principams, kurie pripažįstami ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje(20), ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje(21).
39. Atsižvelgiant būtent į šias aplinkybes ir, be kita ko, į veiksmingumo principą ir teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, reikia vertinti, ar valstybė narė numatė procedūras, leidžiančias pripažinti teisę į bylos nagrinėjimą iš naujo po to, kai bylą nagrinėjanti institucija priėmė sprendimą dėl kaltinimo esmės ir sprendimą in absentia(22).
40. Manau, kad „pirmąjį momentą“, kai valstybė narė gali numatyti su šiuo nagrinėjimu susijusias procedūras, galima lengvai nustatyti, nes jis atitinka bylos iškėlimą. Tik nuo to momento, kai bylą nagrinėjanti institucija nustato, kad kaltinamasis nedalyvauja nagrinėjant jo bylą teisme arba nėra atstovaujamas, ji gali įvertinti, kokiu mastu šis asmuo nedviprasmiškai atsisakė dalyvauti teismo posėdyje ar gintis, ir nagrinėti baudžiamąją bylą kaltinamajam nedalyvaujant.
41. Vis dėlto, mano nuomone, apskritai „paskutinis momentas“ atitinka momentą, kai kompetentingos institucijos ketina vykdyti in absentia priimtą sprendimą, nors neįvykdytos Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 2 dalies sąlygos. Pagal šios direktyvos 8 straipsnio 4 dalyje nustatytą teisinę tvarką siekiama ne numatyti galimybę teisti asmenį jam nedalyvaujant, o patikslinti pasekmes, susijusias su in absentia priimto sprendimo vykdymu, išskyrus minėtos direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje numatytas sąlygas. Baudžiamajame procese apkaltinamojo nuosprendžio vykdymas reiškia, kad jis yra vykdytinas ir galutinis. Tuo atveju, jei bylą nagrinėjanti institucija priėmė sprendimą dėl kaltinimo esmės ir priėmė sprendimą in absentia, nors nebuvo nustatyta, kad kaltinamasis atsisakė dalyvauti teismo posėdyje ar gintis, vykdyti šį sprendimą galima tik tuo atveju, jei šis asmuo nesinaudoja nacionalinėje teisėje numatytomis teisių gynimo priemonėmis arba neprašo bylos nagrinėti iš naujo. Šiomis aplinkybėmis manau, kad niekas nedraudžia valstybei narei nustatyti procedūrą, pagal kurią kompetentingos institucijos nagrinėtų teisės į bylos nagrinėjimą iš naujo pripažinimo sąlygas vėlesnėje baudžiamojo proceso stadijoje, bylą nagrinėjančiai institucijai jau priėmus sprendimą in absentia, su sąlyga, kad šio sprendimo vykdymas atidedamas iki šio nagrinėjimo pabaigos.
42. Vis dėlto, kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia Teisingumo Teismo dėl galimo „paskutinio momento“, kai jis, kaip bylą iš esmės nagrinėjantis teismas, gali patikrinti, ar įvykdytos Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos, ir prireikus informuoti kaltinamąjį apie galimybę ginčyti jo priimtą sprendimą ir teisę į bylos nagrinėjimą iš naujo, „paskutinis momentas“ yra tas, kai šis teismas priims sprendimą dėl šio asmens kaltės ar nekaltumo, nes vėliau į šį teismą jau nebebus galima kreiptis.
43. Dabar reikia išnagrinėti, kiek teismas, nagrinėdamas Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas, turi atsižvelgti į kaltintojo ir gynėjo pastabas.
44. Primenu, kad šis nagrinėjimas yra esminis baudžiamojo proceso etapas, nes nuo jo baigties priklauso in absentia priimto sprendimo vykdymas arba bylos nagrinėjimas iš naujo. Todėl šis nagrinėjimas turi vykti paisant procesinių garantijų, kuriomis atitinkamiems asmenims užtikrinama Chartijos 47 straipsnyje numatyta teisė į gynybą.
45. Iš suformuotos jurisprudencijos matyti, jog pagal rungimosi principą, kuris yra teisės į gynybą dalis, bylos šalims turi būti suteikta teisė susipažinti su visais teismui pateiktais dokumentais ar pastabomis, siekiant daryti įtaką jo sprendimui, ir dėl jų pareikšti savo nuomonę(23). Šalių procesinio lygiateisiškumo principas, kuris neatsiejamas nuo pačios teisingo bylos nagrinėjimo sąvokos, apima pareigą kiekvienai šaliai suteikti protingą galimybę pateikti savo poziciją, įskaitant įrodymus, tokiomis aplinkybėmis, dėl kurių jos padėtis netaptų aiškiai mažiau palanki nei jos priešininko(24).
46. Vykstant procesui, per kurį siekiama nustatyti, ar įvykdytos Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos, kaltinamasis turi turėti galimybę būti išklausytas ir prireikus per savo advokatą veiksmingai nurodyti visus motyvus, pateisinančius jo teisės į bylos nagrinėjimą iš naujo pripažinimą, juo labiau jog tai, kad jam atstovauja advokatas, iš esmės gali įrodyti, kad jis siekia užtikrinti savo teisę į gynybą(25).
47. Atsižvelgiant į kompetentingos institucijos atliekamo nagrinėjimo pobūdį, kaltinamasis turi galėti pagal rungimosi principą ginčyti faktines aplinkybes, nuo kurių priklauso proceso baigtis. Jis, be kita ko, turi būti išklausytas dėl to, ar žinojo jam pareikšto kaltinimo pobūdį ir pagrindą, taip pat dėl to, kiek jam asmeniškai buvo pranešta apie šį kaltinimą, arba ar jis buvo tinkamai pašauktas į teismą. Taigi atlikdama tokį nagrinėjimą kompetentinga institucija, remdamasi tiksliomis, objektyviomis ir reikšmingomis faktinėmis aplinkybėmis, turi nustatyti, ar esama atsisakymo. Šiomis aplinkybėmis tiek kaltintojo, tiek gynėjo suformuluotos pastabos atrodo esminės ir gali turėti lemiamos įtakos vertinant Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 2 dalyje nurodytas sąlygas.
48. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, manau, kad Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinama taip: valstybė narė gali numatyti procedūras, susijusias su Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 2 dalyje nustatytų teisės į bylos nagrinėjimą iš naujo pripažinimo sąlygų nagrinėjimu po to, kai bylą nagrinėjanti institucija dėl kaltinamojo priėmė sprendimą in absentia, su sąlyga, kad šio sprendimo vykdymas sustabdomas iki šio nagrinėjimo pabaigos ir kompetentinga institucija šiuo tikslu išklauso ir kaltintoją, ir gynėją.
49. Vis dėlto atrodo, kad ir šiuo atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas yra tokiame etape, kai turi priimti sprendimą in absentia, ir siekia išsiaiškinti, ar norėdamas konstatuoti, kad Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos yra įvykdytos, jis turi gauti kaltintojo ir gynėjo, paskirto ginti kaltinamojo interesus, nuomonę. Manau, taikytini pirmesniame šios išvados punkte nurodyti principai.
3. Teisės į bylos nagrinėjimą iš naujo pripažinimo procesinė tvarka, numatyta NPK 423 straipsnyje
50. Septintuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 4 dalies antras sakinys ir 9 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiama tokia nacionalinė proceso tvarka, pagal kurią asmuo, kuriam nedalyvaujant buvo priimtas nuosprendis nuteisti jį laisvės atėmimo bausme, nors nebuvo nustatyta, kad jis atsisakė dalyvauti teismo posėdyje arba gintis, siekdamas pasinaudoti teise į bylos nagrinėjimą iš naujo, privalo pateikti Varhoven kasatsionen sad (Aukščiausiasis Kasacinis Teismas) prašymą atnaujinti baudžiamąją bylą, ir asmeniškai atvykti į šį teismą.
51. Tokia proceso tvarka, kaip nagrinėjama šioje byloje, man neatrodo savaime kritikuotina ne tik dėl šios išvados 41 punkte nurodytų priežasčių, bet ir dėl SESV 82 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos taisyklės laikymosi, t. y. kad pagal šią nuostatą priimtomis taisyklėmis turi būti atsižvelgiama į valstybių narių teisinių tradicijų ir sistemų skirtumus.
52. Vis dėlto dar reikia, kad šios proceso tvarkos įgyvendinimo etapu būtų laikomasi teisės į bylos nagrinėjimą iš naujo pripažinimą reglamentuojančių sąlygų, nustatytų Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 2 ir 4 dalyse ir 9 straipsnyje, kaip juos yra išaiškinęs Teisingumo Teismas, ir, atsižvelgiant į jos ypatumus, asmeniui, kuris buvo nuteistas in absentia, nors nebuvo įrodyta, kad jis atsisakė dalyvauti teismo posėdyje ar gintis, būtų suteikta galimybė visapusiškai pasinaudoti teise į gynybą, ir dabar tai reikia patikrinti(26).
53. Man atrodo, kad šios sistemos ypatumai, kurie matyti iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, neleidžia užtikrinti, kad bus paisoma šio asmens procesinių teisių, tačiau tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
54. Primenu, kad prašymas atnaujinti baudžiamąją bylą yra konkretus baudžiamojo proceso etapas, kuris gali būti nepaprastai svarbus asmeniui, kuriam nedalyvaujant teismas skyrė laisvės atėmimo bausmę. Todėl galimybė pateikti tokį prašymą yra esminė, juo labiau kad nebegalima pateikti apeliacinio skundo – tai yra vienintelė galima teisinė priemonė, kad byla būtų iš naujo išnagrinėta iš esmės(27).
55. Pagal NPK 423 straipsnio 2 dalį prašymo atnaujinti baudžiamąją bylą pateikimas neturi stabdomojo poveikio, „išskyrus atvejus, kai teismas nusprendžia kitaip“. Man atrodo, kad tokia taisyklė savaime prieštarauja principui, pagal kurį in absentia priimtas apkaltinamasis nuosprendis negali būti vykdomas nedelsiant, kol nenustatyta, ar suinteresuotasis asmuo turi teisę į bylos nagrinėjimą iš naujo.
56. Be to, iš NPK 423 straipsnio 3 dalies matyti, kad, siekiant išnagrinėti prašymą atnaujinti baudžiamąją bylą, iš esmės reikalaujama in absentia nuteisto asmens asmeniško dalyvavimo(28). Ši byla yra iš esmės užbaigiama, jeigu asmuo asmeniškai neatvyksta į kompetentingą teismą, nebent pagrįstai motyvuoja, kodėl neatvyksta.
57. Neatsižvelgiant į šio motyvo pobūdį ir į tai, kiek šiam asmeniui gali atstovauti advokatas, toks reikalavimas reiškia, kad Direktyvos 2016/343 9 straipsnyje garantuojamai teisei į bylos nagrinėjimą iš naujo taikoma sąlyga, kurios Sąjungos teisės aktų leidėjas nenumatė.
58. Žinoma, šis reikalavimas atitinka teisėtą siekį neteisėtai nepakenkti baudžiamojo persekiojimo veiksmingumui ir geram teisingumo vykdymui(29). Kalbant apie prašymą atnaujinti baudžiamąją bylą, pažymėtina, jog valstybės narės negalima kaltinti tuo, kad ji siekė išvengti situacijų, kai šis prašymas pateiktas piktnaudžiaujant, nerimtai ar nemotyvuotai, kad būtų sutrukdyta įvykdyti in absentia priimtą sprendimą. Valstybei narei taip pat negalima priekaištauti dėl to, kad ji teikia pirmenybę asmeniškam kaltinamojo dalyvavimui, kad būtų įvertintos priežastys, dėl kurių jis nedalyvavo per teisminį nagrinėjimą. Kaip pripažįsta Europos Žmogaus Teisių Teismas, atvykimas į teismą svarbus tiek dėl kaltinamojo teisės būti išklausytam ir pateikti teisėjui „savo įvykių versiją“(30), tiek dėl būtinybės patikrinti jo teiginių teisingumą(31).
59. Vis dėlto toks reikalavimas gali lemti ypač griežtą teisės į bylos nagrinėjimą iš naujo apribojimą, kai kaltinamajam skiriama laisvės atėmimo bausmė. Tokiu atveju atrodo, kad šis asmuo, norėdamas pasinaudoti galimybe išnagrinėti bylą iš naujo, neturėtų kito pasirinkimo, tik asmeniškai atvykti į teismą, taigi ir būti įkalintas vykdant jam nedalyvaujant priimtą nuosprendį, nes jo nedalyvavimas „be pagrįstos priežasties“ pagal NPK 423 straipsnio 3 dalį lems proceso užbaigimą, taigi ir jo atsisakymą, kad byla būtų nagrinėjama iš naujo. Kadangi prašymas atnaujinti baudžiamąją bylą neturi stabdomojo poveikio, šis asmuo iš esmės bus kalinamas siekiant įvykdyti in absentia paskirtą bausmę, „išskyrus atvejus, kai teismas nusprendžia kitaip“, net jei kompetentinga teisminė institucija dar nenustatė, ar jis atsisakė atvykti į teismo posėdį arba gintis. Be to, reikėtų pridurti, kad apkaltinamasis nuosprendis taps neatšaukiamas, jei šis prašymas bus atmestas, nes baigėsi apeliacinio skundo pateikimo terminas ir pats sprendimas, kuriuo Varhoven kasatsionen sad (Aukščiausiasis Kasacinis Teismas) atmetė prašymą atnaujinti baudžiamąją bylą, negali būti skundžiamas.
60. Atsižvelgdamas į prašymo atnaujinti baudžiamąją bylą svarbą – tai gali būti ypač svarbu in absentia laisvės atėmimo bausme nuteistam asmeniui, manau, kad reikalavimas asmeniškai atvykti į teismą, nes tai yra išankstinė ir privaloma prašymo nagrinėjimo, taigi ir baudžiamojo proceso atnaujinimo sąlyga, nepateisina to, kad iš šio asmens būtų atimta teisė į bylos nagrinėjimą iš naujo, jeigu jis neatvyktų asmeniškai. Tokia taisyklė kartu su kitais šio proceso ypatumais gali pernelyg apriboti in absentia nuteisto asmens teisę į gynybą, juo labiau kad, kaip pabrėžia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, NPK 423 straipsnyje numatyta vienintelė teisių gynimo priemonė dėl apkaltinamojo nuosprendžio in absentia, kai šešioliktą dieną po paskelbimo jis įgyja res judicata galią.
61. Šis aiškinimas atitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą jurisprudenciją(32). Jis yra nusprendęs, kad teisė į bylos nagrinėjimą iš naujo yra svarbesnė už in absentia nuteisto asmens asmenišką dalyvavimą teisme. Tai, kad kaltinamasis, nors ir būdamas tinkamai informuotas, neatvyksta į teismo posėdį, nes negali arba nepageidauja dėl asmeninių priežasčių, jo nuomone, net ir nesant pateisinimo, negali pateisinti teisės į bylos nagrinėjimą iš naujo atėmimo iš kaltinamojo. EŽTT taip pat nusprendė, kad taisyklė, pagal kurią asmeniui, nuteistam in absentia, negali atstovauti advokatas, taip pat yra akivaizdžiai neproporcinga, nes ji lemia absoliutų draudimą pareiškėjui gintis(33).
62. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat laikosi pozicijos, kad yra neproporcinga nustatyti tokį reikalavimą, kad byla galėtų būti nagrinėjama iš naujo, jeigu nacionalinės valdžios institucijos, be to, imasi vykdyti in absentia priimtą apkaltinamąjį nuosprendį(34). To teismo teigimu, dėl tokios taisyklės teisės į teisingą bylos nagrinėjimą suteikimas padaromas priklausomas nuo „tam tikros garantijos, suinteresuotojo asmens fizinės laisvės“, ir juo procedūras, priklausančias policijos įgaliojimų sričiai, siekiama pakeisti pačiam kaltinamajam nustatytu įpareigojimu(35). Nors pats siekis užtikrinti teismo sprendimų vykdymą yra teisėtas, EŽTT konstatuoja, kad nacionalinės valdžios institucijos turi kitų priemonių, leidžiančių joms užtikrinti nuteistojo dalyvavimą(36). Taigi, Europos Žmogaus Teisių Teismo teigimu, negalima įpareigoti įkalinti laisvėje esančio asmens vykdant in absentia priimtą apkaltinamąjį nuosprendį, net jeigu jo laisvės atėmimas truktų trumpai, tam, kad jis pasinaudotų teise į bylos nagrinėjimą iš naujo laikantis EŽTK 6 straipsnio sąlygų, nes tokia taisykle pažeidžiamas nekaltumo prezumpcijos principas(37).
63. Sprendime Khalfaoui prieš Prancūziją, kuriame buvo nagrinėjama Prancūzijos baudžiamojo proceso kodekso nuostata, pagal kurią už nedalyvavimą nagrinėjant bylą teisme buvo nubausta teisės paduoti kasacinį skundą atėmimu, EŽTT konstatavo, kad, „atsižvelgiant į Cour de cassation [Kasacinis Teismas, Prancūzija] baudžiamojoje byloje atliekamos galutinės kontrolės svarbą ir šios kontrolės poveikį tiems, kurie gali būti nuteisti griežtomis laisvės atėmimo bausmėmis, Teismas mano, kad tai yra ypač griežta sankcija, atsižvelgiant į [EŽTK] 6 straipsnyje garantuojamą teisę kreiptis į teismą“(38). Be to, EŽTT pridūrė, kad „kasacinio skundo nepriimtinumas, grindžiamas vien <...> tuo, kad kasatorius nebuvo įkalintas vykdant laisvės atėmimo bausmę pagal teismo sprendimą, dėl kurio paduotas kasacinis skundas, priverčia atitinkamą asmenį iškart netekti laisvės dėl skundžiamo sprendimo, nors tas sprendimas negali būti laikomas galutiniu, kol dar neišnagrinėtas kasacinis skundas arba kol nepasibaigė jo apskundimo terminas“(39). EŽTT nusprendė, kad taip „paneigiama pati teisės į apskundimą esmė, užkraunant pareiškėjui neproporcingą pareigą, dėl kurios suardoma teisinga pusiausvyra, kuri turi būti tarp, viena vertus teisėto siekio užtikrinti teismo sprendimų vykdymą ir, kita vertus, teisės kreiptis į kasacinį teismą ir pasinaudoti teise į gynybą“(40).
64. Taigi, nors man neatrodo, kad nagrinėjama proceso tvarka kritikuotina tuo aspektu, kiek pagal ją reikalaujama, kad kaltinamasis kompetentingai teisminei institucijai pateiktų prašymą atnaujinti baudžiamąją bylą, kad galėtų pasinaudoti teise į bylos nagrinėjimą iš naujo, vis dėlto manau, kad tam tikri šio proceso ypatumai, visų pirma tai, kad jis neturi stabdomojo poveikio ir reikalaujama šio asmens asmeniško dalyvavimo, neleidžia užtikrinti jam galimybės veiksmingai pasinaudoti teise į gynybą, visų pirma teise dalyvauti nagrinėjant bylą teisme.
65. Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, manau, kad Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 4 dalies antras sakinys ir 9 straipsnis turi būti aiškinami taip: pagal juos valstybei narei nedraudžiama nustatyti procedūros, pagal kurią reikalaujama, kad asmuo, dėl kurio sprendimas buvo priimtas in absentia, nors nebuvo nustatyta, kad jis atsisakė dalyvauti teismo posėdyje ar gintis, kompetentingai institucijai pateiktų prašymą atnaujinti baudžiamąją bylą, kad ši institucija, atsižvelgdama į šios direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas, įvertintų, ar asmuo turi teisę į bylos nagrinėjimą iš naujo, jeigu šios procedūros ypatumai leidžia užtikrinti jam teisę dalyvauti nagrinėjant jo bylą teisme ir teisę į gynybą.
66. Vis dėlto Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 4 dalies antras sakinys ir 9 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiama taisyklė, pagal kurią tokia procedūra neturi stabdomojo poveikio, be to, reikalaujama, kad asmuo, in absentia nuteistas laisvės atėmimo bausme, dalyvautų asmeniškai.
B. In absentia nuteisto asmens teisės į informaciją apimtis ir turinys (pirmasis, antrasis ir penktasis prejudiciniai klausimai)
67. Pirmuoju, antruoju ir penktuoju klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo iš esmės prašo atsakyti, ar Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 4 dalies antras sakinys turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiama, kad asmuo, kuriam nedalyvaujant buvo priimtas nuosprendis skirti jam laisvės atėmimo bausmę, jeigu, atsižvelgiant į 8 straipsnio 2 dalyje nurodytas sąlygas, nebuvo įrodyta, kad jis atsisakė atvykti į teismą ar gintis, sulaikymo metu nebūtų informuojamas nei apie šį sprendimą, nei apie galimybę jį ginčyti, nei apie jo teisę į bylos nagrinėjimą iš naujo ar kitą teisių gynimo priemonę. Tam teismui taip pat kyla klausimas dėl šios informacijos formos ir turinio.
68. Minėtas teismas pateikia šiuos klausimus, nes pagal Bulgarijos teisę kaltinamajam nedalyvaujant priimtas sprendimas nebus jam įteiktas, be to, jis nebus informuotas apie jo procesines teises, visų pirma apie galimybę pateikti prašymą atnaujinti baudžiamąją bylą pagal NPK 423 straipsnį.
69. Taigi pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, kiek valstybė narė turi numatyti procedūras, kad in absentia dėl asmens priimto sprendimo vykdymo momentu arba šio asmens sulaikymo momentu jis būtų informuotas apie šį sprendimą, prireikus užtikrinant, kad jam bus pateikta viso šio sprendimo kopija.
70. Be to, antruoju klausimu jis prašo Teisingumo Teismo patikslinti, kaip valstybė narė turi įvykdyti savo pareigą informuoti pagal tokią proceso tvarką, kokia nagrinėjama šioje byloje, kurioje kompetentingos institucijos, vykdydamos in absentia priimtą sprendimą arba sulaikydamos in absentia nuteistą asmenį, dar nepriėmė sprendimo dėl teisės į bylos nagrinėjimą iš naujo buvimo, nes ši teisė pripažįstama vėliau, išnagrinėjus prašymą atnaujinti baudžiamąją bylą, kurį turi pateikti šis asmuo.
1. Klausimų nagrinėjimo pagrindas
71. Pagal Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 4 dalies antrą sakinį valstybė narė turi užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio sprendimas buvo priimtas jam nedalyvaujant, kai jam pranešama apie šį sprendimą, visų pirma jo sulaikymo metu, taip pat būtų pranešta apie galimybę jį apskųsti ir jo teisę į bylos nagrinėjimą iš naujo arba į kitą teisių gynimo priemonę.
72. Iš šios nuostatos formuluotės aiškiai matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas valstybei narei nustato pareigą pasiekti konkretų rezultatą, t. y. užtikrinti, kad asmuo, dėl kurio sprendimas buvo priimtas jam nedalyvaujant, būtų informuotas apie jo procesines teises tuo metu, kai jam pranešama apie šį sprendimą, vėliausiai šio sprendimo įvykdymo metu, visų pirma kai nuteistasis sulaikomas laisvės atėmimo bausmės skyrimo atveju. Tai yra minimali taisyklė, susijusi su pagrindiniu procesiniu principu paisyti šio asmens teisės į gynybą ir teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, nuo kurios valstybė narė negali nukrypti.
73. Taigi, mano nuomone, nekyla jokių abejonių, jog pagal Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 4 dalį draudžiama, kad asmuo, dėl kurio sprendimas buvo priimtas jam nedalyvaujant, nors nebuvo įrodyta, kad jis atsisakė dalyvauti teismo posėdyje ar gintis, šio sprendimo vykdymo arba sulaikymo metu nebūtų informuotas nei apie minėtą sprendimą, nei apie galimybę jį ginčyti, nei apie jo teisę į bylos nagrinėjimą iš naujo ar kitą teisių gynimo priemonę. Dėl tokios situacijos šio asmens teisė į gynybą tampa visiškai neveiksminga, o šios direktyvos 9 straipsnyje įtvirtinta teisė į bylos nagrinėjimą iš naujo netenka prasmės.
74. Vis dėlto Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 4 dalies antro sakinio tikslas ir siekis nėra nustatyti šios pareigos informuoti tvarką, visų pirma tvarką, pagal kurią kaltinamasis, vykdant in absentia priimtą sprendimą arba jį suimant, turi būti informuotas, pirma, apie šį sprendimą ir, antra, apie jo teisę į bylos nagrinėjimą iš naujo ar kitą teisių gynimo priemonę.
75. Manau, ši konkreti tvarka turi būti vertinama atsižvelgiant į bendrąsias nuostatas, numatytas Direktyvoje 2012/13 dėl kaltinamųjų ir įtariamųjų teisės į informaciją baudžiamosiose bylose, į kurią daroma nuoroda Direktyvos 2016/343 8 konstatuojamojoje dalyje(41). Kaip matyti iš Direktyvos 2012/13 25 konstatuojamosios dalies, ji glaudžiai susijusi su Direktyva 2010/64/ES(42), kuria asmenims, nekalbantiems atitinkamo baudžiamojo proceso kalba arba jos nesuprantantiems, būtų suteikiama teisė į tai, kad jiems žodžiu ir raštu būtų išversta taip pateikta informacija.
76. Pagal Direktyvos 2012/13 1 straipsnį ja nustatomos taisyklės, susijusios su įtariamųjų ar kaltinamųjų teise į informaciją apie jų teises baudžiamajame procese ir apie jiems pareikštus kaltinimus(43). Pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją tame 1 straipsnyje paminėta teisė susijusi bent su dviem atskiromis teisėmis(44).
77. Pirmoji yra įtariamųjų arba kaltinamųjų teisė būti informuotiems „bent“ apie tam tikras procesines teises, taikomas pagal nacionalinę teisę. Ši teisė įtvirtinta Direktyvos 2012/13 3 straipsnyje ir atsižvelgdamas būtent į šią nuostatą išnagrinėsiu tvarką, susijusią su teisės būti informuotam apie teisę į bylos nagrinėjimą iš naujo ar į kitą teisių gynimo priemonę, įtvirtintos Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 4 dalyje, paisymu.
78. Antroji teisė yra Direktyvos 2012/13 6 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė būti informuotam apie jam pareikštus kaltinimus. Atsižvelgdamas būtent į pastarąjį straipsnį išnagrinėsiu sąlygas, kuriomis in absentia nuteistam asmeniui apie šį sprendimą turi būti pranešta tuo metu, kai jam nedalyvaujant priimtas sprendimas vykdomas arba kai šis asmuo sulaikomas.
79. Siekiant užtikrinti taip numatytos teisės būti informuotam veiksmingumą, Direktyvos 2012/13 8 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad įtariamasis, kaltinamasis arba jo advokatas turi turėti teisę nacionalinėje teisėje nustatyta tvarka ginčyti tai, kad kompetentingos valdžios institucijos nepateikė informacijos ar atsisakė ją pateikti pagal šią direktyvą.
2. Informacija apie „in absentia“ priimtą apkaltinamąjį nuosprendį
80. Iš Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 4 dalies formuluotės aiškiai matyti, kad šiuo straipsniu nesiekiama nustatyti tvarkos, pagal kurią valstybė narė, vykdydama in absentia priimtą sprendimą arba sulaikydama asmenį, dėl kurio buvo priimtas šis sprendimas, turi užtikrinti, kad jis būtų informuotas apie minėtą sprendimą. Reikalaudamas, kad valstybė narė numatytų, kad kaltinamasis būtų informuotas apie jo procesines teises, kai jis „informuojam[as]“ apie jam nedalyvaujant priimtą sprendimą, „visų pirma tada, kai ji[s] yra sulaikom[as]“, Sąjungos teisės aktų leidėjas neketino reikalauti, kad valstybė narė pateiktų viso nuosprendžio kopiją, prie kurios būtų pridėtas pranešimas apie teises tuo metu, kai ji vykdo minėtą sprendimą arba tą asmenį sulaiko.
81. Manau, tokia tvarka turi būti nustatyta atsižvelgiant į taisykles, susijusias su teise į informaciją apie pareikštus kaltinimus, numatytas Direktyvos 2012/13 6 straipsnyje, ir taisykles, susijusias su teise susipažinti su bylos medžiaga, įtvirtintas šios direktyvos 7 straipsnyje.
82. 2015 m. spalio 15 d. Sprendime Covaci(45) Teisingumo Teismas konstatavo, kad, atsižvelgiant, be kita ko, į Direktyvos 2012/13 2, 3 ir 6 straipsnius, tokio teismo baudžiamojo įsakymo, koks numatytas Vokietijos teisėje, įteikimas turi būti laikomas pranešimu apie atitinkamam asmeniui pareikštus kaltinimus, todėl jis privalo atitikti šiame 6 straipsnyje nustatytus reikalavimus(46). Primenu, kad pagal Vokietijos teisę teismo baudžiamasis įsakymas yra laikinas sprendimas, kurį prokuratūros prašymu priima teisėjas dėl nesunkių baudžiamųjų nusižengimų, dėl kurių kaltinamasis neprivalo fiziškai atvykti į teismą. Šis įsakymas, kuris yra supaprastinto baudžiamojo proceso be teismo posėdžio dalis, įgyja res judicata galią turinčio teismo sprendimo pobūdį pasibaigus dviejų savaičių terminui prieštaravimui pateikti, skaičiuojamam nuo šio įsakymo įteikimo, prireikus – kaltinamojo įgaliotiems asmenims(47).
83. Dėl priežasčių, panašių į tas, kurias Teisingumo Teismas nurodė tame sprendime, manau, kad informacija, susijusi su in absentia priimtu sprendimu, nors nebuvo nustatyta, kad kaltinamasis atsisako dalyvauti teismo posėdyje ar gintis, turi būti laikoma pranešimu apie šiam asmeniui pareikštus kaltinimus, todėl ši informacija turi atitikti Direktyvos 2012/13 6 straipsnyje nustatytus reikalavimus.
84. Viena vertus, iš Direktyvos 2012/13 2 straipsnio 1 dalies matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas aiškiai numatė šios direktyvos taikymą per visą baudžiamąjį procesą nuo pirmųjų įtarimų iki nuosprendžio priėmimo, prireikus po visų teisių gynimo priemonių išnaudojimo(48).
85. Kita vertus, nagrinėjant bylą kaltinamajam nedalyvaujant pagal Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 4 dalį sprendimas priimamas, nors nežinoma, ar kaltinamasis ketino atsisakyti atvykti į teismo posėdį arba gintis, todėl iš tikrųjų ši informacija gali būti pirmoji galimybė tam asmeniui būti informuotam apie jam pareikštus kaltinimus. Tai patvirtina aplinkybė, kad jei asmuo neatitinka šios direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų, jis gali prašyti atnaujinti bylos nagrinėjimą arba pasinaudoti lygiaverte teisių gynimo priemone, pagal kurią galėtų visapusiškai pasinaudoti teise į gynybą, kol bylą nagrinėjantis teismas dar kartą priims sprendimą dėl kaltinimų pagrįstumo fakto ir teisės klausimo.
86. Taigi manau, kad Direktyvos 2012/13 6 straipsnyje numatyta teisė būti informuotam apie pareikštus kaltinimus apima ir asmens, dėl kurio sprendimas buvo priimtas jam nedalyvaujant, teisę būti informuotam apie šį sprendimą, nors nebuvo nustatyta, kad jis atsisakė atvykti arba gintis.
87. Žinoma, remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija, Direktyvoje 2012/13 nereglamentuojama tvarka, pagal kurią kaltinamajam turi būti pateikiama jos 6 straipsnyje numatyta informacija apie kaltinimus(49). Šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybė narė užtikrina, kad įtariamajam arba kaltinamajam nedelsiant ir pakankamai išsamiai būtų suteikta informacija apie nusikalstamą veiką, kurios padarymu jis yra įtariamas arba kaltinamas, kad būtų užtikrintas teisingas bylos nagrinėjimas ir sudarytos sąlygos veiksmingai pasinaudoti teise į gynybą. Šio straipsnio 2 dalyje konkrečiai nurodyti suimti arba sulaikyti įtariamieji arba kaltinamieji. Tokiu atveju valstybė narė užtikrina, kad jie būtų informuoti apie jų suėmimo ar sulaikymo priežastis, įskaitant nusikalstamą veiką, kurios įvykdymu asmuo yra įtariamas arba kaltinamas. Galiausiai pagal minėto straipsnio 3 dalį valstybė narė užtikrina, kad ne vėliau kaip iki kaltinimų perdavimo teismui jam būtų suteikta išsami informacija apie kaltinimus, įskaitant nusikalstamos veikos pobūdį ir teisinį kvalifikavimą, taip pat apie kaltinamojo dalyvavimo pobūdį.
88. Atsižvelgiant į diskreciją, kurią Sąjungos teisės aktų leidėjas pripažįsta valstybėms narėms, jos, atsižvelgdamos į savo proceso sistemos ypatumus, turi nustatyti tvarką, pagal kurią asmuo, dėl kurio sprendimas buvo priimtas jam nedalyvaujant, turi būti informuojamas apie šį sprendimą. Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos aišku, kad ši tvarka vis dėlto neturi pakenkti Direktyvos 2012/13 6 straipsnyje numatytam tikslui, kuris, kaip matyti ir iš šios direktyvos 27 konstatuojamosios dalies, yra sudaryti galimybę šiam asmeniui pasiruošti gynybai ir užtikrinti teisingą bylos nagrinėjimą(50).
89. Konkrečiomis aplinkybėmis, kai kaltinamasis suimamas vykdant apkaltinamąjį nuosprendį, kuris buvo priimtas in absentia, nors nebuvo nustatyta, kad jis atsisakė atvykti į teismo posėdį ar gintis, informacija, kurią šis asmuo gauna sulaikymo momentu, be kita ko, siekiama jį informuoti apie jo sulaikymo priežastis ir jam pareikštus kaltinimus, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2012/13 6 straipsnį, taip pat apie jo procesines teises.
90. Mano nuomone, pagal šį tikslą nereikalaujama, kad valstybė narė, kai kompetentingos valdžios institucijos vykdo in absentia priimtą sprendimą arba sulaiko kaltinamąjį, įvykdytų savo pareigą informuoti, šio vykdymo arba sulaikymo metu pateikdamos jam viso šio sprendimo kopiją. Toks reikalavimas nėra būtinas. Pakanka vien informacijos, susijusios su minėto sprendimo turiniu ir tuo, kad jis buvo priimtas nedalyvaujant šiam asmeniui.
91. Vis dėlto, kaip pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgiant į teisę į veiksmingą teisinę gynybą, in absentia nuteistas asmuo turi išsamiai susipažinti su motyvais, dėl kurių buvo nuteistas. Tokiu atveju valstybė narė turės numatyti, kad kompetentingos institucijos pasirūpintų skubiai ir oficialiai pranešti tam asmeniui apie jam nedalyvaujant dėl jo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį, taikydamos, pavyzdžiui, įteikimo arba pranešimo procedūrą(51). Šis sprendimas taps vykdytinas tik nuo tada, kai minėtas asmuo apie jį bus oficialiai informuotas, pasibaigus teisių gynimo priemonių terminui, kuris iš esmės pradedamas skaičiuoti nuo šios procedūros pabaigos, ir jam atsisakius teisės į bylos nagrinėjimą iš naujo arba šios teisės jam nepripažinus. Be to, kaip pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, iš 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos(52), iš dalies pakeisto 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR(53), 4a straipsnio 1 dalies d punkto matyti, kad vykdančioji teisminė institucija negali atsisakyti vykdyti Europos arešto orderio, jei šiame orderyje, be kita ko, nurodyta, kad suinteresuotajam asmeniui nedelsiant po perdavimo bus įteiktas jam nedalyvaujant priimtas sprendimas.
92. Galiausiai reikėtų pridurti, kad pagal Direktyvos 2012/13 7 straipsnio 1 dalį, kai asmuo suimamas ir sulaikomas bet kuriuo baudžiamojo proceso etapu, valstybė narė turi užtikrinti, kad jam būtų pateikti su konkrečia byla susiję dokumentai, kurie yra būtini siekiant veiksmingai apskųsti suėmimo ar sulaikymo teisėtumą pagal nacionalinę teisę. Kaip nurodyta Direktyvoje 2010/64, apkaltinamasis nuosprendis arba „teismo sprendimas“ yra esminis dokumentas, kurį reikia pateikti ir išversti, kad nuteistasis galėtų pasinaudoti teise į gynybą ir kad būtų užtikrintas teisingas procesas(54).
93. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes manau, kad Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinama taip: tuo atveju, kai valstybės narės kompetentingos institucijos vykdo in absentia priimtą sprendimą arba sulaiko asmenį, dėl kurio šis sprendimas buvo priimtas, šios institucijos privalo informuoti asmenį apie jam pareikštus kaltinimus, įskaitant jo nuteisimo priežastis, pagal Direktyvos 2012/13 3 straipsnio 1 dalies c punkto ir 6 straipsnio 1–3 dalių nuostatas. Šio reikalavimo laikymasis nereiškia valstybės narės pareigos numatyti, kad vykdymo arba sulaikymo momentu minėtam asmeniui turi būti pateikta viso minėto sprendimo kopija.
3. Informacija, susijusi su teise į bylos nagrinėjimą iš naujo ar kitą teisių gynimo priemonę
94. Primenu, kad antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės prašo Teisingumo Teismo patikslinti tvarką, susijusią su teisės būti informuotam apie teisę į bylos nagrinėjimą iš naujo ar kitą teisių gynimo priemonę, nurodytas Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 4 dalies antrame sakinyje, paisymu.
95. Visų pirma prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia palyginti Teisingumo Teismo byloje VB I nustatytus principus su Bulgarijos proceso sistema. Tame sprendime Teisingumo Teismas konstatavo, kad „pasirinkti tvarką, kaip [informacija apie teisę į bylos nagrinėjimą iš naujo ir galimybę ginčyti in absentia priimtą sprendimą] turi būti pateikta atitinkamiems asmenims, paliekama valstybių narių diskrecijai, su sąlyga, kad ji suinteresuotajam asmeniui pateikiama tuo momentu, kai jam pranešama apie atitinkamą sprendimą“(55). Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad Bulgarijos proceso sistemoje kompetentingos institucijos sprendimą dėl teisės į bylos nagrinėjimą iš naujo buvimo priima išnagrinėjusios prašymą atnaujinti baudžiamosios bylos nagrinėjimą, kurį turi pateikti in absentia nuteistas asmuo.
96. Sprendime VB I Teisingumo Teismas konstatavo, kad Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 4 dalyje nenustatyta konkrečios tvarkos, kaip in absentia nuteistas asmuo turi būti informuotas apie jo teisę į bylos nagrinėjimą iš naujo arba kitą teisių gynimo priemonę(56). Tik šios direktyvos 39 konstatuojamojoje dalyje patikslinama, kad ši informacija turi būti pateikta raštu arba žodžiu, jeigu pastaruoju atveju informacijos pateikimo faktas pažymimas laikantis dokumentavimo tvarkos pagal nacionalinę teisę(57).
97. Siekiant atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą, pirmiausia reikia remtis Direktyvos 2012/13 nuostatomis. Kadangi teisė būti informuotam apie teisę į bylos nagrinėjimą iš naujo ar kitą teisių gynimo priemonę yra procesinė teisė, Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 4 dalies antras sakinys turi būti aiškinamas atsižvelgiant į Direktyvos 2012/13 3 ir 4 straipsniuose numatytas bendrąsias nuostatas.
98. Direktyvos 2012/13 3 straipsnio 1 dalyje reikalaujama, kad valstybės narės užtikrintų, kad įtariamiesiems arba kaltinamiesiems nedelsiant būtų pateikta „informacija bent apie [a–e punktuose išvardytas] pagal nacionalinę teisę taikomas procesines teises, kad tomis teisėmis būtų galima veiksmingai pasinaudoti“(58). Šioje nuostatoje pateikiamas sąrašas, į kurį įtraukta teisė turėti advokatą, teisė gauti nemokamas teisines konsultacijas ir tokių konsultacijų gavimo sąlygas, teisė būti informuotam apie kaltinimus, teisė į vertimą žodžiu ir raštu ir teisė tylėti. Kaip matyti iš vartojamo žodžio „bent“, Sąjungos teisės aktų leidėjas neketino apriboti procesinių teisių, apie kurias turi būti informuojami įtariamieji ar kaltinamieji, nes ši direktyva, beje, taikoma iki galutinio nuosprendžio priėmimo. Be to, iš minėtos direktyvos 20 konstatuojamosios dalies matyti, kad šios taisyklės „nedaro poveikio informacijai, pateiktinai apie kitas procesines teises, kylančias iš Chartijos, EŽTK, nacionalinės teisės ir taikomos Sąjungos teisės“.
99. Pagal Direktyvos 2012/13 3 straipsnio 2 dalį apie šią informaciją turi būti „nedelsiant“ pranešama įtariamajam ar kaltinamajam žodžiu arba raštu, paprasta ir lengvai suprantama kalba(59). Jeigu šis asmuo sulaikomas ar suimamas, minėtos direktyvos 4 straipsnyje reikalaujama, kad valstybė narė užtikrintų, kad šiam asmeniui būtų nedelsiant pateiktas pranešimas apie jo procesines teises, taikomas pagal nacionalinę teisę. Šis pranešimas turi būti rašytinis, surašytas paprasta ir lengvai suprantama kalba, kurią suinteresuotasis asmuo supranta. Jame turi būti pateikta informacija apie Direktyvos 2012/13 3 straipsnyje nurodytas procesines teises, kurių sąrašas nėra baigtinis, ir šios direktyvos 4 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytas teises, pavyzdžiui, teisę susipažinti su bylos medžiaga, taip pat pagrindinė informacija apie nacionalinėje teisėje numatytas galimybes apskųsti, be kita ko, sulaikymo teisėtumą. Jeigu valstybės narės kompetentingos institucijos sulaiko kaltinamąjį vykdydamos jam nedalyvaujant priimtą apkaltinamąjį nuosprendį, man atrodo, kad šiame rašytiniame pranešime apie teises galėtų būti nurodyta teisė į bylos nagrinėjimą iš naujo ar kita teisių gynimo priemonė(60).
100. Antra, dėl pateiktinos informacijos turinio man atrodo, kad jį reikia vertinti atsižvelgiant, pirma, į nagrinėjamo nacionalinio proceso ypatumus ir, antra, į Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 4 dalies antro sakinio tikslą, t. y. užtikrinti kaltinamojo teisės į gynybą veiksmingumą ir Direktyvos 2016/343 9 straipsnyje įtvirtintą jo teisę į bylos nagrinėjimą iš naujo.
101. Jau nurodžiau, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas neketina nustatyti vienintelės proceso sistemos, pagal kurią valstybė narė turėtų numatyti poreikį surengti bylos nagrinėjimą iš naujo, kai sprendimas priimtas in absentia. Be to, Direktyvos 2012/13 3 straipsnio 1 dalyje aiškiai nurodyta, kad valstybės narės pateikia kaltinamajam informaciją apie „pagal nacionalinę teisę taikomas“ jo procesines teises. Tai reiškia, kad, esant tokiai proceso sistemai, kaip nagrinėjama šioje byloje, pranešime apie teises asmeniui, nuteistam in absentia, turi būti nurodyta jam prieinama procedūra, kad jis galėtų pagal Direktyvos 2016/343 9 straipsnį prašyti bylos nagrinėjimo iš naujo.
102. Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad NPK 15 straipsnio 3 dalis jam suteikia pakankamą teisinį pagrindą imtis būtinų priemonių užtikrinti, kad kaltinamasis būtų informuotas apie jo procesines teises pagal Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 4 dalies antrą sakinį. Tokiomis aplinkybėmis, mano nuomone, niekas šiam teismui nedraudžia savo sprendime, priimamame in absentia, nurodyti tvarkos, pagal kurią kaltinamasis galėtų prašyti išnagrinėti bylą iš naujo arba kitos teisių gynimo priemonės šios direktyvos 9 straipsnyje nustatytomis sąlygomis.
103. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes manau, kad Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 4 dalies antras sakinys turi būti aiškinamas taip: tuo atveju, kai valstybės narės kompetentingos institucijos vykdo sprendimą arba sulaiko asmenį, dėl kurio apkaltinamasis nuosprendis buvo priimtas jam nedalyvaujant, šios institucijos, pateikdamos Direktyvos 2012/13 4 straipsnyje nurodytą pranešimą apie teises, turi informuoti šį asmenį apie galimą teisę į bylos nagrinėjimą iš naujo ar kitą teisių gynimo priemonę, kuri taikoma pagal nacionalinę teisę.
104. Esant tokiai proceso sistemai, kaip nagrinėjama šioje byloje, kai nustatoma tvarka, pagal kurią šis asmuo, siekdamas, kad būtų pripažinta Direktyvos 2016/343 9 straipsnyje nurodyta teisė į bylos nagrinėjimą iš naujo, turi kompetentingai teisminei institucijai pateikti išankstinį prašymą atnaujinti baudžiamąją bylą, pagal šios direktyvos 8 straipsnio 4 dalį reikalaujama, kad ši tvarka būtų paminėta šiame pranešime apie teises.
C. Teisių gynimo priemonių, kuriomis galima pasinaudoti priėmus sprendimą in absentia, forma ir apimtis (penktasis ir šeštasis prejudiciniai klausimai)
105. Penktuoju ir šeštuoju klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinama taip, kad asmeniui, dėl kurio sprendimas buvo priimtas jam nedalyvaujant, turi būti suteiktos dvi skirtingos teisių gynimo priemonės, iš kurių pagal vieną būtų leidžiama pateikti apeliacinį skundą dėl tokio sprendimo, o pagal kitą – pasinaudoti teise į bylos nagrinėjimą iš naujo arba kita teisių gynimo priemone pagal šios direktyvos 9 straipsnį.
106. Primenu, jog pagal Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 4 dalį reikalaujama, kad asmuo, dėl kurio sprendimas priimtas jam nedalyvaujant, kai jam pranešama apie šį sprendimą, būtų informuotas ir apie „galimybę apskųsti [šį] sprendimą ir apie teisę į bylos nagrinėjimą iš naujo ar kitą teisių gynimo priemonę“, kuri pagal šios direktyvos 9 straipsnį leistų „iš naujo nagrinėti bylą iš esmės <...> ir kurią taikant būtų galima panaikinti pirminį sprendimą“.
107. Iš Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 4 dalies, visų pirma iš vartojamo jungtuko „ar“, matyti, kad valstybės narės turi užtikrinti, kad asmuo, dėl kurio sprendimas buvo priimtas jam nedalyvaujant, neįvykdžius šios direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų, turėtų galimybę ginčyti šį sprendimą, prašydamas arba išnagrinėti bylą iš naujo, arba pasinaudoti teisių gynimo priemone.
108. Kaip Teisingumo Teismas konstatavo 2022 m. gegužės 19 d. Sprendime Spetsializirana prokuratura (Kaltinamojo, kuris slapstosi, bylos nagrinėjimas teisme)(61), ši galimybė turi leisti suinteresuotajam asmeniui siekti bylos nagrinėjimo atnaujinimo arba pasinaudoti lygiaverte teisių gynimo priemone, leidžiančia išnagrinėti bylą iš naujo, jam dalyvaujant. Šio bylos nagrinėjimo iš naujo apimtis aiškiai apibrėžta Direktyvos 2016/343 9 straipsnyje. Sąjungos teisės aktų leidėjas valstybėms narėms nustato tikslias ir aiškias pareigas. Jame reikalaujama, kad valstybės narės numatytų proceso atnaujinimą arba nustatytų procedūrą, kuri leistų iš naujo nagrinėti bylą iš esmės, įskaitant naujų įrodymų nagrinėjimą, ir per kurią būtų galima panaikinti pirminį sprendimą. Be to, jame reikalaujama, kad valstybės narės užtikrintų, kad kaltinamasis per šį bylos nagrinėjimą iš naujo ar pasinaudodamas šia nauja teisių gynimo priemone turėtų teisę atvykti ir veiksmingai dalyvauti nagrinėjant bylą pagal nacionalinėje teisėje numatytas procedūras ir kad jis galėtų pasinaudoti teise į gynybą.
109. Kaip jau nurodžiau savo išvadoje byloje, kurioje buvo priimtas tas sprendimas(62), Sąjungos teisės aktų leidėjas įtraukia Europos Žmogaus Teisių Teismo nustatytus esminius bylos nagrinėjimo teisme iš naujo reikalavimus(63). Europos Žmogaus Teisių Teismas reikalauja, kad kaltinamasis turėtų teisę į tai, kad jam pareikštų kaltinimų pagrįstumą teisės ir fakto klausimais iš naujo įvertintų „neribotą jurisdikciją turintis“ teismas, kuris nagrinėtų bylą šiam asmeniui dalyvaujant(64), suteikiant jam visas teisės į teisingą bylos nagrinėjimą garantijas pagal EŽTK 6 straipsnį. Primenu, kad jis susitariančiosioms valstybėms vis dėlto palieka „didelę laisvę pasirinkti tinkamas priemones, kad jų teismų sistemos atitiktų [šio straipsnio] reikalavimus“, su sąlyga, kad „nacionalinėje teisėje numatyti ištekliai būtų veiksmingi, jei kaltinamasis nei atsisakė atvykti į teismo posėdį ir gintis, nei ketino slapstytis nuo teisingumo“(65).
110. Taip pat primenu, kad Direktyva 2016/343 nėra išsamiai suderintas baudžiamasis procesas. Pagal procesinės autonomijos principą valstybės narės turi plačią diskreciją apibrėžti teisių gynimo priemonių ir procedūrų, leidžiančių užtikrinti asmens, dėl kurio sprendimas buvo priimtas jam nedalyvaujant, teisės į gynybą paisymą, sistemą, jeigu, pirma, jos nėra mažiau palankios nei taikomos panašioms situacijoms, kurioms taikoma vidaus teisė (lygiavertiškumo principas), ir jeigu dėl jų naudojimasis Sąjungos teisėje nustatytomis teisėmis netaps praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas (veiksmingumo principas).
111. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinama taip, kad valstybės narės turi numatyti, jog asmuo, dėl kurio sprendimas buvo priimtas jam nedalyvaujant, nors nebuvo įrodyta, kad jis atsisakė dalyvauti teismo posėdyje ar gintis, galėtų pasinaudoti dviem skirtingomis teisių gynimo priemonėmis, kurios jam leistų apskųsti šį sprendimą, pasiekiant, kad byla būtų išnagrinėta iš naujo, arba pasinaudojant lygiaverte teisių gynimo priemone, dėl kurios bylos esmė būtų išnagrinėta jam dalyvaujant, laikantis šios direktyvos 9 straipsnio.
V. Išvada
112. Atsižvelgdamas į visa, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Sofiyski gradski sad (Sofijos miesto teismas, Bulgarija) pateiktus prejudicinius klausimus:
1. 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2016/343 dėl tam tikrų nekaltumo prezumpcijos ir teisės dalyvauti nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme aspektų užtikrinimo 8 straipsnio 4 dalis ir 9 straipsnis,
turi būti aiškinami taip:
šios nuostatos taikomos asmeniui, dėl kurio išteisinamasis nuosprendis priimtas jam nedalyvaujant.
2. Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 4 dalis
turi būti aiškinama taip:
– kiek tai susiję su šios direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų laikymosi nagrinėjimu ir teisės į bylos nagrinėjimą iš naujo, kaip tai suprantama pagal minėtos direktyvos 9 straipsnį, pripažinimu,
a) bylą nagrinėjanti institucija, priimanti sprendimą dėl kaltinamajam pareikštų kaltinimų esmės, pagal nacionalinę proceso sistemą gali patikrinti, ar šios sąlygos įvykdytos, ir, jeigu ne, informuoti šį asmenį jam nedalyvaujant priimtame sprendime apie galimybę apskųsti šį sprendimą ir apie jo teisę į bylos nagrinėjimą iš naujo;
b) siekdama tai išnagrinėti, ta institucija privalo išklausyti ir kaltintoją, ir gynėją;
c) valstybė narė gali nustatyti procedūrą, pagal kurią reikalaujama, kad asmuo, dėl kurio sprendimas priimtas jam nedalyvaujant, nors nebuvo nustatyta, kad jis atsisakė dalyvauti teismo posėdyje ar gintis, kompetentingai teisminei institucijai pateiktų prašymą atnaujinti baudžiamąją bylą, jei šios procedūros ypatumai leidžia užtikrinti jam teisę dalyvauti nagrinėjant bylą teisme ir veiksmingai pasinaudoti teise į gynybą.
Taisyklė, pagal kurią tokia procedūra neturi stabdomojo poveikio, be to, reikalaujama, kad asmuo, kuris jam nedalyvaujant buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme, dalyvautų asmeniškai, yra nesuderinama su šiais principais.
– Dėl kaltinamojo informavimo tvarkos pažymėtina, kad tuo atveju, kai valstybė narė sulaiko asmenį, dėl kurio, jam nedalyvaujant, buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, nors, atsižvelgiant į Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 2 dalyje nurodytas sąlygas, nebuvo įrodyta, kad jis atsisakė atvykti į teismo posėdį ar gintis:
a) pagal minėtą nuostatą draudžiama, kad sulaikymo metu šis asmuo nebūtų informuotas nei apie tokį sprendimą, nei apie galimybę jį apskųsti, nei apie jo teisę į bylos nagrinėjimą iš naujo ar kitą teisių gynimo priemonę;
b) pagal ją reikalaujama, kad valstybė narė, laikydamasi teisės būti informuotam apie pareikštus kaltinimus, numatytos 2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2012/13/ES dėl teisės į informaciją baudžiamajame procese 3 straipsnio 1 dalies c punkte ir 6 straipsnio 1–3 dalyse, informuotų minėtą asmenį apie jo sulaikymo priežastis. Šio reikalavimo laikymasis nereiškia, kad valstybė narė sulaikymo metu privalo jam pateikti viso minėto sprendimo kopiją;
c) pagal ją reikalaujama, kad valstybė narė, pateikdama pranešimą apie teises pagal Direktyvos 2012/13 4 straipsnį, informuotų tą patį asmenį apie jo teisę į bylos nagrinėjimą iš naujo ar kitą teisių gynimo priemonę pagal nacionalinę teisę;
d) esant tokiai proceso sistemai, kurioje nustatyta procedūra, pagal kurią asmuo, dėl kurio sprendimas buvo priimtas jam nedalyvaujant, siekdamas, kad būtų pripažinta Direktyvos 2016/343 9 straipsnyje numatyta teisė į bylos nagrinėjimą iš naujo, turi kompetentingai teisminei institucijai pateikti išankstinį prašymą atnaujinti baudžiamąją bylą, reikalaujama, kad ši procedūra būtų paminėta pranešime apie teises.
– Kalbant apie teisių gynimo priemonių, kuriomis galima pasinaudoti priėmus sprendimą in absentia, formą ir apimtį, pažymėtina, kad asmuo, dėl kurio buvo priimtas toks sprendimas, nors, atsižvelgiant į Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 2 dalyje nurodytas sąlygas, nebuvo nustatyta, kad jis atsisakė dalyvauti teismo posėdyje ar gintis, turi galėti pasinaudoti dviem skirtingomis teisių gynimo priemonėmis, leidžiančiomis ginčyti šį sprendimą arba pasiekiant, kad bylos nagrinėjimas būtų atnaujintas, arba pasinaudojant lygiaverte teisių gynimo priemone, dėl kurios bylos esmė būtų išnagrinėta iš naujo jam dalyvaujant, laikantis šios direktyvos 9 straipsnio.