Byla T‑680/13
Dr. K. Chrysostomides & Co. ir kt.
prieš
Europos Sąjungos Tarybą ir kt.
„Deliktinė atsakomybė – Ekonominė ir pinigų politika – Paramos Kipro stabilumui programa – ECB valdančiosios tarybos sprendimas dėl skubios paramos likvidumui padidinti suteikimo Kipro centrinio banko prašymu – 2013 m. kovo 25 d., balandžio 12 d., gegužės 13 d. ir rugsėjo 13 d. Euro grupės deklaracijos dėl Kipro – Sprendimas 2013/236/ES – 2013 m. balandžio 26 d. Kipro ir Europos stabilumo mechanizmo sudarytas Susitarimo memorandumas dėl specialių ekonominės politikos sąlygų – Bendrojo Teismo kompetencija – Priimtinumas – Formos reikalavimai – Nacionalinių teisių gynimo priemonių išnaudojimas – Pakankamai akivaizdus teisės normos, pagal kurią suteikiama teisių privatiems asmenims, pažeidimas – Teisė į nuosavybę – Teisėti lūkesčiai – Vienodas požiūris“
Santrauka – 2018 m. liepos 13 d. Bendrojo Teismo (ketvirtoji išplėstinė kolegija) sprendimas
1. Ieškinys dėl žalos atlyginimo – Dalykas – Pašymas atlyginti žalą, atsakomybė už kurią priskirtina Sąjungai – Sąjungos teismo jurisdikcija – Prašymas atlyginti nacionalinių valdžios institucijų padarytą žalą – Nacionalinių teismų jurisdikcija
(ESS 13 straipsnio 1 dalis, SESV 268 straipsnis ir 340 straipsnio antra ir trečia pastraipos)
2. Ieškinys dėl žalos atlyginimo – Dalykas – Pašymas atlyginti žalą, atsiradusią Komisijai arba Europos Centriniam Bankui vykdant Europos stabilumo mechanizmo steigimo sutartyje įtvirtintas užduotis – Priimtinumas
(SESV 268 straipsnis ir 340 straipsnio antra pastraipa)
3. Ieškinys dėl žalos atlyginimo – Savarankiškas pobūdis – Skirtumas nuo ieškinio dėl panaikinimo – Atsakovo statusas – Nustatymo kriterijai
(SESV 263, 268 straipsniai ir 340 straipsnio antra pastraipa)
4. Ieškinys dėl žalos atlyginimo – Dalykas – Pašymas atlyginti žalą, atsiradusią dėl Euro grupei vykdant Sąjungos teisės patikėtą kompetenciją – Priimtinumas
(ESS 3 straipsnis; SESV 119 straipsnio 2 dalis, 137 straipsnis ir 268 straipsnis; prie ESS ir SESV pridėto Protokolo Nr. 14 1 straipsnis)
5. Ekonominė ir pinigų politika – Pinigų politika – Pinigų politikos koordinavimas – Neformalus valstybių narių, kurių valiuta yra euro, susitikimas Euro grupėje – Dalykas – Sudėtis
(SESV 137 straipsnis; prie ESS ir SESV pridėto Protokolo Nr. 14 1 straipsnis; Europos stabilumo mechanizmo steigimo sutarties 5 straipsnio 1 dalis)
6. Ekonominė ir pinigų politika – Ekonominė politika – Ekonominės politikos koordinavimas – Europos stabilumo mechanizmas – Kompetencijos priskyrimas finansinės paramos skyrimo srityje – Viešosios tarptautinės teisės taikymas – Veiksmų, atliktų Komisijos ir Europos Centrinio Banko remiantis funkcijomis, patikėtomis Europos stabilumo mechanizmo steigimo sutartyje, priskyrimas jiems – Neįtraukimas
(Europos stabilumo mechanizmo steigimo sutarties 13 straipsnio 4 dalis)
7. Ekonominė ir pinigų politika – Pinigų politika – Įgyvendinimas – Specialiosios priemonės finansiniam stabilumui atstatyti ir tvariam augimui Kipre – Nacionalinio banko veiklos įtraukimas į nacionalinio centrinio banko veiklą ir indėlių pakeitimas akcijomis pastarajame – Atitinkamos valstybės narės diskrecijos nebuvimas
(SESV 136 straipsnio 1 dalis; Tarybos sprendimo 2013/236 2 straipsnio 6 dalies b ir d punktai)
8. Ekonominė ir pinigų politika – Ekonominė politika – Ekonominės politikos koordinavimas – Europos stabilumo mechanizmas – Naujų uždavinių priskyrimas Komisijai ir Europos Centriniam Bankui – Reikšmės šioms institucijoms pagal ES ir ESV sutartis priskirtiems įgaliojimams nebuvimas – Galimybė nurodyti minėtų uždavinių įgyvendinimo neteisėtumą ieškinyje dėl žalos atlyginimo
(SESV 17 straipsnio 1 dalis; SESV 282 straipsnio 2 dalis; Europos stabilumo mechanizmo steigimo sutarties 13 straipsnio 3, 4 ir 7 dalys)
9. Europos Sąjungos teisė – Principai – Teisėtų lūkesčių apsauga – Sąlygos – Administracijos pateiktos aiškios garantijos – Sąvoka – Euro grupės pateiktos garantijos – Įtraukimas
10. Teismo procesas – Ieškinys – Formos reikalavimai – Ginčo dalyko nustatymas – Pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka – Ieškinys, kuriuo siekiama, kad būtų atlyginta Sąjungos institucijos tariamai padaryta žala – Elementai, leidžiantys identifikuoti elgesį, kuriuo kaltinama institucija, priežastinį ryšį ir padarytos žalos realumą bei tikrumą
(Teisingumo teismo statuto 21 straipsnio pirma pastraipa; Bendrojo Teismo procedūros reglamento (1991 m.) 44 straipsnio 1 dalies c punktas)
11. Ieškinys dėl žalos atlyginimo – Savarankiškas pobūdis – Nacionalinių teisių gynimo priemonių išnaudojimas – Išimtis – Sąjungos teismo galimybė nustatyti tariamos žalos pobūdį ir dydį
(SESV 268 straipsnis ir 340 straipsnio 2 ir 3 dalys) (Bendrojo Teismo procedūros reglamento (1991 m.) 44 straipsnio 1 dalies c punktas)
12. Deliktinė atsakomybė – Sąlygos – Neteisėtumas – Žala – Priežastinis ryšys – Vienos iš sąlygų netenkinimas – Viso ieškinio dėl žalos atlyginimo atmetimas
(SESV 340 straipsnio antra pastraipa)
13. Ekonominė ir pinigų politika – Ekonominė politika – Ekonominės politikos koordinavimas – Europos stabilumo mechanizmas – Susitarimo memorandumo, kuriame numatytas nacionaliniame banke sudarytų neapdraustų indėlių konvertavimas į akcijas ir laikinas kitų šiame banke sudarytų indėlių įšaldymas, sudarymas – Suderinamumas su indėlininkų teise į nuosavybę – Mažiau ribojančių priemonių egzistavimo vertinimas – Atsižvelgimas į skubos aplinkybes
(Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio 1 dalis ir 52 straipsnio 1 dalis; Europos stabilumo mechanizmo steigimo sutarties 12 straipsnis)
14. Pagrindinės teisės – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija – Naudojimosi Chartijoje įtvirtintomis teisėmis ir laisvėmis apribojimas – Sąlygos – Reikalavimas nustatyti apribojimą įstatyme – Apimtis
(Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 52 straipsnio 1 ir 3 dalys)
15. Deliktinė atsakomybė – Sąlygos – Norminis teisės aktas, apimantis sudėtingus techninius ir vertinimo pasirinkimus – Pakankamai akivaizdus aukštesnės galios teisės normos, suteikiančios teisių privatiems asmenims, pažeidimas – Reikalavimas, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas padarytų akivaizdų ir sunkų plačios diskrecijos ribų pažeidimą
(SESV 340 straipsnis)
16. Ekonominė ir pinigų politika – Ekonominė politika – Ekonominės politikos koordinavimas – Europos stabilumo mechanizmas – Susitarimo memorandumo, kuriame numatytas nacionaliniame banke sudarytų neapdraustų indėlių konvertavimas į akcijas ir laikinas kitų šiame banke sudarytų indėlių įšaldymas, sudarymas – Suderinamumas su indėlininkų teise į nuosavybę – Panašių situacijų buvimas – Euro zonos valstybių narių, kurioms skiriama finansinė parama, skirtingas vertinimas – Pažeidimas – Sąlygos
(Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio 1 dalis; Europos stabilumo mechanizmo steigimo sutarties 12 straipsnis)
17. Ieškinys dėl panaikinimo – Pagrindai – Esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimas – Motyvų nebuvimas arba stoka – Teismo „ex officio“ atliekamas patikrinimas
(SESV 263 ir 296 straipsniai)
18. Institucijų aktai – Motyvavimas – Pareiga – Apimtis – Pareigos motyvuoti sprendimą vertinimas atsižvelgiant į bylos aplinkybes – Būtinybė išvardyti visas svarbias faktines ir teisines aplinkybes – Nebuvimas
(SESV 296 straipsnis)
19. Europos Centrinis Bankas – Europos centrinių bankų sistemos kompetencija – Finansinių įstaigų rekapitalizavimo ir likvidavimo sąlygų nustatymas – Neįtraukimas
(SESV 282 straipsnio 1 dalis; prie ESS ir SESV pridėto Protokolo Nr. 4 14.4 straipsnis)
20. Institucijų aktai – Teisinis pobūdis – Nustatymas atsižvelgiant į akto turinį – Ketinimo, kuris nebuvo paskelbtas Europos Sąjungos oficialiojo leidinio L arba C serijoje, deklaravimas – Teisinės vertės nebuvimas
21. Europos Sąjungos teisė – Principai – Teisėtų lūkesčių apsauga – Sąlygos – Finansinės paramos sunkumų patiriančiai valstybei narei skyrimas, su sąlyga, kad ji imsis tam tikrų priemonių finansiniam stabilumui atstatyti – Tokių priemonių nebuvimas skiriant finansinę paramą kitoms valstybėms narėms – Pažeidimas – Nebuvimas
(Tarybos sprendimas 2013/236)
22. Europos Sąjungos teisė – Principai – Vienodas požiūris – Sąvoka – Įrodinėjimo pareiga
(Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 20 ir 21 straipsniai)
23. Ekonominė ir pinigų politika – Pinigų politika – Įgyvendinimas – Specialiosios priemonės finansiniam stabilumui atstatyti ir tvariam augimui Kipre – Sunkumų patiriančio banko veiklos nutraukimas ir kito sunkumų patiriančio banko rekapitalizavimas konvertuojant pirmajame banke sudarytus neapdraustus indėlius į nuosavas lėšas – Pirmojo banko skolos, atsiradusios dėl finansinės paramos, perėmimas, atliktas antrojo banko – Neapdraustų indėlių abiejuose bankuose turėtojų skirtingas vertinimas, palyginti su kreditoriais, turinčiais reikalavimų, kylančių iš finansinės paramos – Vienodo požiūrio principo pažeidimas – Nebuvimas
(Tarybos sprendimas 2013/236; 2013 m. balandžio 26 d. susitarimo memorandumas)
24. Europos Sąjungos teisė – Principai – Vienodas požiūris – Diskriminacija dėl pilietybės – Draudimas – Netaikymas išimtinai valstybės narės vidaus situacijai – Ribos – Sąjungos institucijos prisidėjimas prie tokio vertinimo tęsimo arba įgyvendinimo – Neleistinumas
(SESV 18 straipsnis)
25. Europos Sąjungos teisė – Principai – Vienodas požiūris – Pažeidimas – Sąvoka
26. Ekonominė ir pinigų politika – Pinigų politika – Įgyvendinimas – Specialiosios priemonės finansiniam stabilumui atstatyti ir tvariam augimui Kipre – Sunkumų patiriančio banko veiklos nutraukimas ir kito sunkumų patiriančio banko rekapitalizavimas konvertuojant pirmajame banke sudarytus neapdraustus indėlius į nuosavas lėšas – Neapdraustų indėlių abiejuose bankuose turėtojų skirtingas vertinimas, palyginti su indėlių, sudarytų šių bankų filialais Graikijoje, turėtojais – Vienodo požiūrio principo pažeidimas – Nebuvimas
(Tarybos sprendimas 2013/236; 2013 m. balandžio 26 d. susitarimo memorandumas)
27. Ekonominė ir pinigų politika – Pinigų politika – Įgyvendinimas – Specialiosios priemonės finansiniam stabilumui atstatyti ir tvariam augimui Kipre – Sunkumų patiriančio banko veiklos nutraukimas ir kito sunkumų patiriančio banko rekapitalizavimas konvertuojant pirmajame banke sudarytus neapdraustus indėlius į nuosavas lėšas – Indėlių pervedimas į kitą banką taikant 100 000 eurų viršutinę ribą kiekvienam indėliui – Vienodo požiūrio principo pažeidimas – Nebuvimas
(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB, iš dalies pakeistos direktyvomis 2005/1 ir 2009/14, 7 straipsnio 1a dalis; Tarybos sprendimas 2013/236; 2013 m. balandžio 26 d. susitarimo memorandumas)
28. Teismo procesas – Įrodymai – Įrodinėjimo pareiga
(Bendrojo Teismo procedūros reglamento (2015 m.) 85 straipsnis)
29. Ekonominė ir pinigų politika – Pinigų politika – Įgyvendinimas – Specialiosios priemonės finansiniam stabilumui atstatyti ir tvariam augimui Kipre – Sunkumų patiriančio banko veiklos nutraukimas ir kito sunkumų patiriančio banko rekapitalizavimas konvertuojant pirmajame banke sudarytus neapdraustus indėlius į nuosavas lėšas – Neapdraustų indėlių abiejuose bankuose turėtojų skirtingas vertinimas, palyginti su kooperacinių bankų sektoriaus bendrovėmis, dėl kurių neatliktas gelbėjimas viešosiomis lėšomis – Vienodo požiūrio principo pažeidimas – Nebuvimas
(Tarybos sprendimas 2013/236)
1. Pagal SESV 268 straipsnį ir 340 straipsnio antrą bei trečią pastraipas deliktinės atsakomybės srityje Sąjungos teismas turi kompetenciją nagrinėti tik ginčus, susijusius su žalos, kurią padarė Sąjungos institucijos, įstaigos arba organai, arba jų tarnautojai, atlikdami savo pareigas, atlyginimu. SESV 340 straipsnio antroje pastraipoje vartojamas terminas „institucija“ neturi būti suprantamas kaip apimantis tik Sąjungos institucijas, išvardytas ESS 13 straipsnio 1 dalyje. Atsižvelgiant į SESV nustatytą deliktinės atsakomybės sistemą, šis terminas taip pat apima visus kitus Sutartimis įsteigtus Sąjungos organus ir įstaigas, kurių paskirtis – padėti įgyvendinti Sąjungos tikslus. Taigi šių įstaigų ir organų teisės aktai, priimti vykdant Sąjungos teisėje jiems pavestus įgaliojimus, yra priskirtini Sąjungai pagal SESV 340 straipsnio antroje pastraipoje nurodytus bendruosius principus, kurie bendri valstybėms narėms.
Darytina išvada, kad Bendrasis Teismas negali nagrinėti Sąjungai pareikšto ieškinio dėl žalos atlyginimo, pagrįsto teisės akto ar veiksmo, kurio neparengė ar neatliko nei Sąjungos institucija, įstaiga ar organas, nei savo pareigas vykdantis vienas iš jų tarnautojų, neteisėtumu. Taigi už žalą, kurią vykdydamos savo įgaliojimus padarė nacionalinės valdžios institucijos, gali būti atsakingos tik šios institucijos, ir nacionaliniai teismai vieninteliai turi kompetenciją užtikrinti, kad ši žala būtų atlyginta. Vis dėlto neatmetama galimybė, kad Sąjungos teismas gali nagrinėti ieškinį dėl žalos, atsiradusios dėl teisės akto ar veiksmo, kuriais nacionalinė institucija užtikrina Sąjungos teisės aktų įgyvendinimą, atlyginimo. Tokiu atveju siekiant pagrįsti Sąjungos teismo kompetenciją reikia patikrinti, ar grindžiant ieškinį nurodytas neteisėtumas atsirado dėl Sąjungos institucijos, įstaigos ar organo arba vieno iš jų tarnautojų, atliekančių savo pareigas, ir iš tikrųjų negali būti laikomas priskirtinu nagrinėjamai nacionalinei institucijai. Taip yra tuo atveju, kai nacionalinės institucijos neturi jokios diskrecijos įgyvendinti tokius neteisėtus Sąjungos teisės aktus.
(žr. 81–84 punktus)
2. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 85 punktą)
3. Sąjungos teismo kompetencija bylose dėl teisėtumo pagal SESV 263 straipsnį tiek savo dalyku, tiek kaltinimais, kurie gali būti pateikti, skiriasi nuo šio teismo kompetencijos bylose dėl deliktinės atsakomybės pagal SESV 268 ir 340 straipsnius. Iš tiesų ieškinys dėl žalos atlyginimo, susijęs su Sąjungos deliktine atsakomybe dėl jos institucijų veiksmų ar neveikimo, buvo įtvirtintas kaip savarankiška ieškinio rūšis, palyginti su kitais ieškiniais, kuri teisių gynimo priemonių sistemoje atlieka ypatingą funkciją ir kuriai taikomos įgyvendinimo sąlygos, sukurtos atsižvelgiant į specifinį jos tikslą. SESV 263 straipsnyje numatytu ieškiniu dėl panaikinimo siekiama panaikinti konkrečią priemonę, o SESV 340 straipsniu pagrįstu ieškiniu dėl žalos atlyginimo – atlyginti institucijos padarytą žalą.
Taigi kiekvienas Sąjungos institucijos, įstaigos ar organo arba vieno iš savo pareigas atliekančių jų tarnautojų aktas, neatsižvelgiant į tai, ar jis gali būti ginčijamas ieškinyje dėl panaikinimo pagal SESV 263 straipsnį, iš esmės yra aktas, dėl kurio gali būti pareikštas ieškinys dėl žalos atlyginimo pagal SESV 268 straipsnį. Ieškinys dėl žalos atlyginimo taip pat gali būti pagrįstas ne sprendimu, o kitu veiksmu, dėl kurio gali atsirasti Sąjungos deliktinė atsakomybė, nors dėl tokio veiksmo negalima pareikšti ieškinio dėl panaikinimo. Tuo remiantis darytina išvada, kad pagal SESV įdiegtą teisių gynimo priemonių sistemą ieškiniu dėl deliktinės atsakomybės siekiama kompensacinio tikslo, skirto, be kita ko, tam, kad būtų užtikrinta veiksminga teisės subjekto teisminė apsauga taip pat nuo Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų arba vieno iš savo pareigas atliekančių jų tarnautojų teisės aktų ir veiksmų, dėl kurių negalima pareikšti ieškinio dėl panaikinimo pagal SESV 263 straipsnį. Taigi, atsižvelgiant į skirtingus ir vienas kitą papildančius abiejų tipų ieškinių tikslus, sąvokos „institucija“, kaip ji suprantama pagal SESV 340 straipsnio antrą pastraipą, turinio negalima laikyti apimančiu vien SESV 263 straipsnio pirmoje pastraipoje nurodytas Sąjungos institucijas, įstaigas ir organus. Priešingai, Sąjungos subjektai, kurie gali būti laikomi „institucijomis“, kaip tai suprantama pagal SESV 340 straipsnio antrą pastraipą, turi būti nustatomi pagal šioje nuostatoje nurodytus kriterijus, kitokius nei tie, pagal kuriuos nustatomi SESV 263 straipsnio pirmoje pastraipoje nurodyti organai ir įstaigos. Taikant SESV 263 straipsnį, tinkamas kriterijus yra susijęs su atsakovo galimybe priimti teisės aktus, kuriais siekiama sukelti teisinių padarinių tretiesiems asmenims. Priešingai, taikant SESV 340 straipsnio antrą pastraipą svarbu nustatyti, ar Sąjungos subjektas, kuriam priskirtinas ginčijamas teisės aktas ar inkriminuojamas veiksmas, buvo įsteigtas pagal Sutartis ir jo paskirtis yra padėti įgyvendinti Sąjungos tikslus.
(žr. 109–112 punktus)
4. Euro grupės teisės aktai ir veiksmai, priimti ir atlikti vykdant Sąjungos teisėje jai pavestus įgaliojimus, yra priskirtini Sąjungai. Iš tiesų, prie SESV pridėto Protokolo Nr. 14 dėl Euro grupės 1 straipsnyje nustatyta, kad Euro grupė susitinka aptarti klausimų, susijusių su konkrečiais įsipareigojimais, kuriuos ją sudarantys ministrai prisiima bendros valiutos atžvilgiu. Pagal SESV 119 straipsnio 2 dalį šie klausimai patenka į Sąjungos veiksmų sritį, siekiant ESS 3 straipsnyje nustatytų tikslų, apimančių ir tikslą įsteigti ekonominę ir pinigų sąjungą, kurios valiuta – euro. Iš to matyti, kad Euro grupė yra oficialiai pagal Sutartis įsteigtas Sąjungos subjektas, kurio paskirtis – padėti įgyvendinti Sąjungos tikslus.
(žr. 113 punktą)
5. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 123–125 punktus)
6. Kurdamos Europos stabilumo mechanizmą valstybės narės, kurių valiuta – euro, šiai juridinio asmens statusą turinčiai tarptautinei organizacijai nusprendė suteikti konkrečius išimtinius įgaliojimus, susijusius su finansinės paramos teikimu sunkumų patiriančioms minėtoms valstybėms narėms. Šie įgaliojimai įgyvendinami laikantis tarptautinės viešosios teisės taisyklių, taikomų tarpvyriausybinei bendradarbiavimo organizacijai, o Sąjungos teisė taikytina tik tiek, kiek tai konkrečiai numatyta Europos stabilumo mechanizmo steigimo sutartyje. Taigi valstybės narės, kurių valiuta – euro, aiškiai nustatė, kad finansinės paramos priemonės taikymas nepatenka nei į Sąjungos veiklos sritį, nei į jos teisės aktų taikymo sritį.
Be abejo, valstybės narės, kurių valiuta – euro, kreipiasi į Sąjungos institucijas, t. y. Komisiją ir Europos Centrinį Banką, kad įvykdytų tam tikrus Europos stabilumo mechanizmo naudingus uždavinius. Pagal Europos stabilumo mechanizmo steigimo sutartį šioms institucijoms skirtomis funkcijomis nesuteikiama kompetencija priimti sprendimus ir minėtų institucijų atliekami veiksmai pagal tą pačią sutartį įpareigoja tik Europos stabilumo mechanizmą. Vadinasi, kalbant apie Europos stabilumo mechanizmo ir valstybių narių, kurių valiuta – euro, sudarytą susitarimo memorandumą, reikalavimai, nustatyti tokiame memorandume, priskirtini tik Europos stabilumo mechanizmui, o ne Komisijai.
(žr. 128, 129, 167 punktus)
7. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 178–181, 186, 191 punktus)
8. Europos stabilumo mechanizmo steigimo sutartyje Komisijai ir Europos Centriniam Bankui pavestomis užduotimis neiškraipomi ES sutartyje ir SESV šioms institucijoms suteikti įgaliojimai. Konkrečiai dėl Komisijos pažymėtina, kad Europos stabilumo mechanizmo steigimo sutarties 13 straipsnio 3 ir 4 dalyse ji įpareigojama užtikrinti, kad Europos stabilumo mechanizmo sudaryti susitarimo memorandumai būtų suderinami su Sąjungos teise, todėl įgyvendinant Europos stabilumo mechanizmo steigimo sutartį Komisija išsaugo Sutarčių sergėtojos vaidmenį, nurodytą ESS 17 straipsnio 1 dalyje. Taigi ji neturėtų pasirašyti susitarimo memorandumo, jeigu abejotų jo suderinamumu su Sąjungos teise.
Taigi ieškovas turi teisę ieškinyje dėl žalos atlyginimo kaltinti Komisiją neteisėtais veiksmais, susijusiais su 2013 m. balandžio 26 d. susitarimo memorandumo priėmimu Europos stabilumo mechanizmo vardu. Šiuo klausimu neteisėti Komisijos veiksmai, susiję su susitarimo memorandumo sudarymu, nėra vieninteliai neteisėti Sąjungos institucijos veiksmai įgyvendinant Europos stabilumo mechanizmo steigimo sutartį, galintys sukelti deliktinę jos atsakomybę. Iš tiesų, ieškinyje dėl žalos atlyginimo galima kaltinti neteisėtais veiksmais, susijusiais su Europos Centrinio Banko ir Komisijos vykdoma žalingų priemonių taikymo priežiūra, numatyta susitarimo memorandume. Taigi Sąjungos atsakomybė gali kilti dėl Komisijos vykdytų derybų dėl susitarimo memorandumo ir dėl to, kad Komisija šį memorandumą pasirašė, taip pat dėl Europos Centrinio Banko ir Komisijos vykdomos jame numatytų žalingų priemonių taikymo priežiūros pagal Europos stabilumo mechanizmo steigimo sutarties 13 straipsnio 7 dalį.
(žr. 201–204 punktus)
9. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas yra prioritetinis bendrasis Sąjungos teisės principas, kurio tikslas – apsaugoti privačius asmenis, ir Sąjungos institucijai pažeidus šį principą gali atsirasti Sąjungos atsakomybė. Teisė remtis šiuo principu suponuoja, kad kompetentingos Sąjungos tarnybos iš leistinų ir patikimų šaltinių suinteresuotajam asmeniui suteikė tikslias, besąlygiškas ir neprieštaringas garantijas. Iš tiesų, šią teisę turi kiekvienas asmuo, kuriam Sąjungos institucija, įstaiga ar agentūra, suteikdama jam konkrečių garantijų, sukėlė pagrįstų lūkesčių.
Taigi Sąjungos atsakomybė gali kilti dėl Euro grupės konkrečios garantijos, susijusios su priemonėmis, numatytomis Europos stabilumo mechanizmo ir valstybių narių, kurių valiuta – euro, sudarytame susitarimo memorandume. Vis dėlto, kalbant apie garantijas, kad bus taikoma finansinės pagalbos priemonė tokiai valstybei narei, kai tokios priemonės suteikimas priklauso Europos stabilumo mechanizmo kompetencijai, o ne Euro grupei, šių garantijų nesuteikė kompetentinga institucija.
(žr. 205, 206, 404, 427 punktus)
10. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 215, 216 punktus)
11. Ieškinys dėl žalos atlyginimo pagal SESV 268 straipsnį ir 340 straipsnio antrą bei trečią pastraipas turi būti vertinamas atsižvelgiant į visą privačių asmenų teisminės gynybos sistemą, taigi jo priimtinumas tam tikrais atvejais gali priklausyti nuo to, ar išnaudotos visos nacionalinės teisių gynimo priemonės, kurios yra prieinamos siekiant, kad būtų panaikintas nacionalinės institucijos sprendimas, jeigu taikant šias nacionalines teisių gynimo priemones veiksmingai užtikrinama suinteresuotųjų privačių asmenų gynyba ir galima atlyginti nurodytą žalą.
Dėl nacionalinių teisių gynimo priemonių neišnaudojimo ieškinys yra nepriimtinas tik tuo atveju, jeigu neišnaudojus tokių priemonių Sąjungos teismas negali nustatyti jame nurodytos žalos pobūdžio ir dydžio ir dėl to nesilaikoma Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punkto reikalavimų. Jeigu Sąjungos teismas gali nustatyti nurodytos žalos pobūdį ir dydį, negalima pripažinti ieškinio nepriimtinu vien dėl to, kad ieškovas neišnaudojo nacionalinių teisių gynimo priemonių, ir net nereikia nustatyti, ar nagrinėjami teisės aktai ir veiksmai galėjo būti apskųsti nacionaliniuose teismuose.
Šiomis aplinkybėmis būtų galima pripažinti nebent tai, kad, vienam ar keliems ieškovams nacionaliniame teisme pareiškus ieškinį dėl tos pačios žalos, kaip nurodyta šiame ieškinyje, atlyginimo, tai gali turėti poveikį ieškinio Sąjungos teisme pagrįstumo nagrinėjimui. Jei, pirma, asmuo pareiškia du ieškinius dėl tos pačios žalos atlyginimo, vieną – nacionaliniame teisme nacionalinei valdžios institucijai, kitą – Sąjungos teisme Sąjungos institucijai, ir, antra, yra pavojus, kad dėl skirtingo abiejų teismų tokios žalos įvertinimo minėtam asmeniui būtų nepakankamai arba neteisingai atlyginta, prieš priimdamas sprendimą dėl žalos atlyginimo Sąjungos teismas turi palaukti, kol nacionalinis teismas dėl jame pareikšto ieškinio priims sprendimą, kuriuo užbaigiamas procesas. Tokiais atvejais prieš nuspręsdamas dėl žalos buvimo ir dydžio Sąjungos teismas turi palaukti nacionalinio teismo sprendimo. Tačiau jis gali, net iki nacionalinio teismo sprendimo priėmimo, nustatyti, ar dėl institucijai atsakovei inkriminuojamo elgesio kyla Sąjungos deliktinė atsakomybė.
(žr. 238–241 punktus)
12. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 245 punktą)
13. Teisės į nuosavybę apribojimas neturi būti pernelyg didelis. Pirma, apribojimas turi atitikti siekiamą bendrojo intereso tikslą, būti būtinas ir proporcingas šiam tikslui. Antra, neturi būti pažeistas pagrindinis turinys, t. y. teisės į nuosavybę esmė.
Kalbant apie Europos stabilumo mechanizmo ir valstybių narių, kurių valiuta – euro, sudarytą susitarimo memorandumą, Europos stabilumo mechanizmo steigimo sutarties 12 straipsnio matyti, kad susitarimo memorandumo, kaip antai susitarimo memorandumo, priėmimas atitinka Sąjungos siekiamą bendrojo intereso tikslą, t. y. tikslą užtikrinti visos euro zonos bankų sistemos stabilumą. Iš tiesų finansinės paslaugos yra esminės Sąjungos ekonomikoje. Kadangi bankai, pagrindinis įmonių finansavimo šaltinis, dažnai būna glaudžiai susiję tarpusavyje, vieno ar kelių bankų finansiniai sunkumai gali greitai išplisti į kitus atitinkamos valstybės narės ar kitų valstybių narių bankus, taigi ir padaryti neigiamą šalutinį poveikį kitiems ekonomikos sektoriams.
Šiuo klausimu, kalbant apie susitarimo memorandumą, kuriame, be kita ko, numatyta, kad bankas rekapitalizuojamas konvertuojant neapdraustus indėlius į nuosavas lėšas, siekiant nustatyti, ar egzistuoja priemonės, mažiau ribojančios teisę į nuosavybę, reikia atsižvelgti į tai, kad priimdamos susitarimo memorandume numatytas priemones nacionalinės institucijos turėjo veikti skubiai. Tai, kad žalingos priemonės priimtos skubiai, rodo anaiptol ne teisės į gerą administravimą pažeidimą, o aplinkybę, kad klostantis faktinėms aplinkybėms atitinkama valstybė narė buvo atsidūrusi kritinėje situacijoje. Iš tikrųjų, reikia užkirsti kelią neišvengiamai nurodytų bankų žlugimo rizikai, kad būtų užtikrintas nacionalinės finansų sistemos stabilumas, taigi, ir išvengta neigiamo poveikio plitimo į kitas euro zonos valstybes nares. Jeigu tokiomis aplinkybėmis būtų parengta diferencijuota vertės mažinimo sistema, nacionalinės institucijos būtų turėjusios imtis itin sudėtingų ir abejotinų veiksmų, siekdamos užtikrinti, kad dėl pasirinktų procentų ir ribų rekapitalizuotas bankas galėtų pasiekti pakankamą nuosavo kapitalo lygį, nurodytą susitarimo memorandume, taigi būtų kilusi didelė rizika šio banko rekapitalizavimui.
Be to, kalbant apie reikalavimą, kad suinteresuotajam asmeniui turi būti suteikta tinkama galimybė pateikti savo argumentus kompetentingoms institucijoms, šio reikalavimo negalima aiškinti taip, kad prieš priimant suinteresuotojo asmens teisę į nuosavybę pažeidžiančias priemones jam bet kuriomis aplinkybėmis turi būti suteikta galimybė pateikti savo nuomonę kompetentingoms institucijoms. Taip visų pirma yra tuomet, kai nagrinėjamos priemonės nėra sankcija ir įgyvendinamos esant aplinkybėms, kai reikia reaguoti labai skubiai. Vykdant išankstinių konsultacijų procedūrą, per kurią daug nurodytų bankų indėlininkų ir akcininkų galėtų tinkamai pateikti savo nuomonę atitinkamos valstybės narės centriniam bankui prieš priimant nacionalines nuostatas susitarimo memorandume numatytoms priemonėms įgyvendinti, priemonės, skirtos užkirsti tokiam žlugimui kelią, neišvengiamai būtų įgyvendintos pavėluotai. Dėl to būtų kilusi didelė rizika, kad nebus įvykdytas tikslas užtikrinti nacionalinės finansų sistemos stabilumą ir taip išvengti neigiamo poveikio plitimo į kitas euro zonos valstybes nares.
(žr. 255, 282, 290, 310 punktus)
14. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 272 punktą)
15. Kai Sąjungos institucijos sudėtingomis ir kintančiomis aplinkybėmis turi pasirinkti techninius sprendimus, rengti prognozes ir atlikti sudėtingus vertinimus, reikia pripažinti, kad jos turi plačią diskreciją nustatyti priemonių, kurias remia ir reikalauja išlaikyti ar toliau įgyvendinti, pobūdį ir apimtį. Šiomis aplinkybėmis tam, kad būtų įvykdyta su inkriminuojamų veiksmų neteisėtumu susijusi sąlyga, reikia įrodyti, kad atitinkama institucija aiškiai ir gerokai peržengė nustatytas savo diskrecijos ribas.
(žr. 291 punktą)
16. Priemonės, kurios turi būti taikomos norint gauti Europos stabilumo mechanizmo (arba kitų tarptautinių organizacijų, Sąjungos institucijų ir įstaigų ar valstybių) teikiamą finansinę paramą, kad būtų įveikti valstybės, privalančios rekapitalizuoti savo bankų sistemą, patiriami finansiniai sunkumai, konkrečiais atvejais gali labai skirtis, atsižvelgiant į įgytą patirtį ir konkrečias aplinkybes. Šios aplinkybės, be kita ko, gali apimti paramą gaunančios valstybės ekonominę padėtį, pagalbos dydį, palyginti su visa jos ekonomika, perspektyvas atkurti atitinkamų bankų ekonominį pajėgumą ir priežastis, dėl kurių šie bankai patyrė sunkumų, įskaitant, jei reikia, pernelyg didelį, palyginti su nacionaline ekonomika, paramą gaunančios valstybės bankų sektorių, tarptautinės ekonominės situacijos pokyčius arba didelę tikimybę, kad ateityje Europos stabilumo mechanizmo (arba kitos tarptautinės organizacijos, Sąjungos institucijos ir įstaigos ar valstybės) turės įsikišti ir padėti kitoms sunkumų patiriančioms valstybėms, o dėl to gali prireikti prevenciniais tikslais riboti kiekvienam įsikišimui skirtas sumas.
Vadinasi, kalbant apie susitarimo memorandumo, sudaryto tarp Europos stabilumo mechanizmo ir finansinę paramą gaunančios valstybės, suderinamumą su teise į nuosavybę, negalima pagrįstai lyginti finansinės paramos, kurią gavo, pirma, minėta valstybė gavėja ir, antra, kitos valstybės, kurių valiuta – euro, dydžio (absoliutaus ir santykinio), neįrodant, kad atitinkami kitų finansinę paramą gavusių valstybių narių, kurių valiuta – euro, finansų sektoriai buvo pernelyg dideli, palyginti su atitinkamų šių valstybių narių, kurių valiuta – euro, nacionalinių ekonomikų dydžiu. Be to, reikia pažymėti, kad atitinkamų valstybių narių, kurių valiuta – euro, įgytos patirties ir ekonominės situacijos arba perspektyvų atkurti atitinkamų bankų finansinį pajėgumą skirtumais, tarptautinės ekonominės situacijos pokyčiais, taip pat didele tikimybe, kad ateityje Europos stabilumo mechanizmo turės įsikišti ir padėti kitoms sunkumų patiriančioms valstybėms ir dėl to gali prireikti prevenciniais tikslais riboti kiekvienam įsikišimui skirtas sumas, negalima pagrįsti valstybės gavėjos ir kitų valstybių finansinės paramos gavėjų skirtingo vertinimo.
(žr. 311–313 punktus)
17. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 390 punktą)
18. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 392–395 punktus)
19. Nacionaliniai centriniai bankai vykdo dviejų rūšių funkcijas: pirma, Europos centrinių bankų sistemos ir Europos Centrinio Banko statute numatytas ir, antra, jame nenumatytas funkcijas. Pastarosios negali būti priskiriamos Europos centrinių bankų sistemai ir Eurosistemai. Iš tiesų Europos centrinių bankų sistemos ir Europos Centrinio Banko statute 14.4 straipsnyje numatyta, kad nacionaliniai centriniai bankai gali atlikti ir kitas, minėtame statute nenumatytas, funkcijas, nebent Europos Centrinio Banko valdančioji taryba dviejų trečdalių atiduotų balsų dauguma nustato, kad jos trukdo Europos centrinių bankų sistemos tikslams ir uždaviniams. Tokios funkcijos atliekamos nacionaliniams centriniams bankams prisiimant atsakomybę bei įsipareigojimus, ir jos nelaikomos Europos centrinių bankų sistemos funkcijų dalimi.
Šiuo klausimu Europos centrinių bankų sistemos ir Europos Centrinio Banko statute finansų institucijų rekapitalizavimo arba pertvarkymo sąlygų nustatymas nebuvo nurodytas kaip vienas iš Europos Centrinio Banko arba Europos centrinių bankų sistemos uždavinių. Taigi tai yra funkcijos, kurias nacionaliniai centriniai bankai atlieka prisiimdami atsakomybę ir įsipareigojimus. Šiomis aplinkybėmis apdairus ir nuovokus skaitytojas pagrįstai negali daryti išvados, kad nacionalinio centrinio banko teiginys dėl finansų institucijų rekapitalizavimo arba pertvarkymo sąlygų nustatymo priskirtinas Eurosistemai ir ji privalo jo laikytis. Šios išvados negalima paneigti nei remiantis SESV 282 straipsnio 1 dalimi, nei remiantis Eurosistemos deklaracija dėl uždavinio. Taigi remiantis SESV 282 straipsnio 1 dalimi negalima pagrįstai daryti išvados, kad Eurosistema užtikrins nurodytiems bankams patikėtų indėlių vertės išlaikymą tuo atveju, jei nacionaliniai bankai būtų rekapitalizuoti arba pertvarkyti.
(žr. 415–417, 419 punktus)
20. Europos Centrinio Banko ir Eurosistemos deklaracija panaši į paprastą jokios teisinės reikšmės neturinčią ketinimų deklaraciją, todėl ji nepaskelbta nei Europos Sąjungos oficialiojo leidinio L serijoje, kurios paskirtis – skelbti teisiškai privalomus aktus, nei jo C serijoje, kurioje skelbiama su Sąjunga susijusi informacija, rekomendacijos ir nuomonės. Iš tikrųjų, ši deklaracija dėl paties savo pobūdžio yra vien ketinimų deklaracija ir ja nesiekiama nustatyti jos rengėjų pareigų ar išsamiai nurodyti visų Eurosistemos narių uždavinių ir įgaliojimų.
(žr. 420 punktą)
21. Vien pati aplinkybė, jog ankstesniais tarptautinės finansų krizės etapais Europos stabilumo mechanizmo finansinė parama buvo teikiama nekeliant sąlygos, kad turi būti priimtos į priemones panašios priemonės, kurios taikytos valstybei gavėjai, negali būti laikoma tikslia, besąlygiška ir teisę atitinkančia garantija, dėl kurios gali atsirasti nurodytų bankų akcininkų ir indėlininkų teisėtų lūkesčių, kad finansinė parama minėtai valstybei bus teikiama netaikant tokios sąlygos.
Šiuo klausimu priemonės, kurių gali būti reikalaujama siekiant teikti Europos stabilumo mechanizmo (arba kitų tarptautinių organizacijų, Sąjungos institucijų ir įstaigų ar valstybių) skiriamą finansinę paramą, kad būtų įveikti finansiniai sunkumai, kurių patiria savo bankų sistemą privalanti rekapitalizuoti valstybė, kiekvienu konkrečiu atveju gali labai skirtis, atsižvelgiant į įgytą patirtį ir konkrečias aplinkybes. Šiomis aplinkybėmis, nesant aiškaus ir nedviprasmiško kompetentingų institucijų įsipareigojimo, negalima pripažinti, kad akcininkai ir nagrinėjama priemone numatyti banko indėlininkai galėjo teisėtai tikėtis, jog finansinės paramos priemonė bus taikoma tomis pačiomis sąlygomis kaip tos, kurios taikytos siekiant teikti finansinę paramą kitoms valstybėms narėms, kurių valiuta – euro, arba net į jas panašiomis sąlygomis.
(žr. 432, 433 punktus)
22. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 440–442 punktus)
23. Privataus veiklos vykdytojo, turinčio tik turtinį privatų suinteresuotumą, kaip antai nacionalinių bankų, nurodytų Europos stabilumo mechanizmo sudaryto susitarimo memorandumo įtvirtintose priemonėse, neapdraustų indėlių turėtojų, ir nacionalinio banko, kuris buvo rekapitalizuotas panaudojus šiuos neapdraustus indėlius, akcininkų situacija skiriasi nuo Eurosistemos centrinio banko, kurio sprendimai buvo pagrįsti išimtinai viešojo intereso tikslais, situacijos vienodo požiūrio principo taikymo tikslais. Šios išvados negalima paneigti remiantis vien aplinkybe, kad indėlininkai ir Eurosistemos centrinis bankas, kurio sprendimai pagrįsti viešojo intereso tikslais, turi tą patį skolos vertybinį popierių tam pačiam bankui, todėl pagal vienodo požiūrio principą negalima reikalauti, kad šioms dviem asmenų grupėms būtų taikomas vienodas požiūris.
(žr. 449 punktą)
24. Esant situacijoms, kurios neturi jokių sąsajų su kuria nors iš Sąjungos teisės reglamentuojamų situacijų ir kurių visi svarbūs elementai apsiriboja viena valstybe nare, Sąjungos teisėje nedraudžiama, kad ši valstybė narė savo piliečiams sudarytų ne tokias palankias sąlygas kaip kitos valstybės narės piliečiams. Vis dėlto ši išeitis netaikoma veiksmams arba neveikimui, kuriais viena ar kelios Sąjungos institucijos prisideda prie tokių sąlygų sudarymo arba reikalauja jas išlaikyti arba toliau įgyvendinti.
Vadinasi, kalbant apie Europos stabilumo mechanizmo sudarytą susitarimo memorandumą, kuriame, be kita ko, numatyta, kad bankas rekapitalizuojamas konvertuojant kito nacionalinio banko neapdraustus indėlius į nuosavas lėšas, net jeigu argumentus dėl atitinkamos valstybės narės bankų indėlininkų ir tų pačių bankų filialuose kitoje valstybėje narėje sudarytų indėlių turėtojų diskriminacijos būtų galima laikyti susijusiais su situacija, kurios visi svarbūs elementai apsiriboja viena valstybe nare, negalima pagrįstai teigti, kad bet kokia nurodytų bankų akcininkų ir indėlininkų patirta diskriminacija turėtų būti laikoma atvirkštine diskriminacija, kuri pagal Sąjungos teisę nedraudžiama.
(žr. 461–463 punktus)
25. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 465 punktą)
26. Skirtingas vertinimas yra pateisinamas, jeigu jis, pirma, pagrįstas objektyviu ir protingu kriterijumi, t. y. jei jis susijęs su nagrinėjamu teisės aktu siekiamu teisėtu tikslu ir jei, antra, toks skirtingas vertinimas yra proporcingas tokiu vertinimu siekiamam tikslui.
Kalbant apie tai, ar Europos stabilumo mechanizmo sudarytame susitarimo memorandume nurodytuose nacionaliniuose bankuose indėlių turėtojų ir šių bankų filialuose kitoje valstybėje narėje indėlių turėtojų skirtingas vertinimas, įtvirtintas šiame memorandume, pagrįstas objektyviu ir protingu kriterijumi, pažymėtina, kad tikslas užkirsti kelią visuotiniam antros valstybės narės finansų sistemos destabilizavimui, kurį lemia neigiamo pirmos valstybės narės bankų sistemos poveikio plitimas, turi būti laikomas objektyviu ir protingu. Kalbant apie šio skirtingo vertinimo proporcingumą, reikia konstatuoti, kad dėl šio jo galima įvykdyti siekiamus tikslus ir toks vertinimas neviršija to, kas būtina jiems pasiekti.
Vadinasi, aplinkybė, kad, pirma, finansinės paramos priemonei pagal susitarimo memorandumą taikyti buvo keliama sąlyga, kad antros valstybės narės institucijos turi priimti priemonę, pagal kurią įpareigojama sumažinti nurodytuose bankuose šioje valstybėje narėje sudarytų indėlių vertę, ir, antra, panaši sąlyga nebuvo numatyta dėl pirmoje valstybėje sudarytų indėlių, objektyviai pateisinama, taigi nepažeidžia vienodo požiūrio principo.
(žr. 469–473 punktus)
27. Kalbant apie priemonę, kuri numatyta Europos stabilumo mechanizmo sudarytame susitarimo memorandume, ir pagal kurią numatyta, kad 100 000 EUR neviršijančios tam tikro nacionalinio banko skolos kiekvienam jo indėlininkui perduodamos sunkumų patiriančiam bankui, o didesni kaip 100 000 EUR indėliai paliekami pirmam bankui, kol jis bus likviduotas, reikia konstatuoti, kad ši priemonė vienodai taikoma visiems pirmo banko indėlininkams, taigi šie indėlininkai nėra vertinami skirtingai atsižvelgiant į jų šiam bankui patikėtų indėlių sumą.
Šios išvados negalima paneigti remiantis vien aplinkybe, kad pirmam patikėti indėliai antram bankui perduodami taikant vienodą 100 000 EUR viršutinę ribą vienam indėlininkui, taigi toks perdavimas gali turėti skirtingą poveikį šiems indėlininkams, atsižvelgiant į jų indėlių sumą. Bet koks tokio pobūdžio skirtumas iš tikrųjų atsiranda taikant 100 000 EUR garantijos viršutinę ribą, numatytą Direktyvos 94/19 dėl indėlių garantijų sistemų, iš dalies pakeistos direktyvomis 2005/1 ir 2009/14, 7 straipsnio 1a dalyje. Taigi šiuo atveju taikomas kriterijus yra ir objektyvus, ir pritaikytas prie Sąjungos bankų sistemos veikimo poreikių.
Kalbant apie antro banko akcijų konvertavimo priemones, kurios numatytos susitarimo memorandume, ir pagal kurias numatyta, kad neapdraustų indėlių šiame banke vertė sumažinama tik tiems šio banko indėlininkams, kurių indėlių suma viršija 100 000 EUR, matyti, kad minėto banko indėlininkai vertinami skirtingai pagal tai, ar šiam bankui jų patikėta indėlių suma viršija 100 000 EUR, ar neviršija. Vis dėlto šis skirtingas vertinimas nėra neteisėtas vertinimas, draudžiamas Sąjungos teisės, nes indėlininkų, nurodytuose bankuose turinčių 100 000 EUR sumą viršijančių indėlių, situacija teisiniu požiūriu skiriasi nuo indėlininkų, kurių indėliai nurodytuose bankuose šios sumos neviršija, situacijos. Iš tikrųjų pagal Direktyvos 94/19 7 straipsnio 1a dalį tais atvejais, kai indėliai negrąžinami, nacionalinė indėlių garantijų sistema taikoma visiems pastarųjų indėlininkų indėliams, o pirmųjų indėlininkų atveju ji taikoma tik indėlių daliai, lygiai 100 000 EUR sumai.
(žr. 482–485 punktus)
28. Iš esmės būtent asmuo, kuris nurodo faktines aplinkybes savo reikalavimui pagrįsti, turi įrodyti jų tikrumą.
(žr. 501 punktą)
29. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 504–508 punktus)