BENDROJO TEISMO (penktoji išplėstinė kolegija) SPRENDIMAS

2018 m. rugsėjo 27 d.(*)

„Bendra užsienio ir saugumo politika – Ribojamosios priemonės, taikytinos atsižvelgiant į padėtį Egipte – Lėšų įšaldymas – Priimtinumas – Tikslai – Tam tikrų asmenų įtraukimo į sąrašą kriterijai – Ieškovų įtraukimo į tam tikrų asmenų sąrašą pratęsimas – Faktinis pagrindas – Neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas – Teisinis pagrindas – Proporcingumas – Teisė į teisingą bylos nagrinėjimą – Nekaltumo prezumpcija – Teisė į gerą administravimą – Teisės klaida – Akivaizdi vertinimo klaida – Nuosavybės teisė – Teisė į gynybą – Teisė į veiksmingą teisminę gynybą“

Byloje T‑288/15

Ahmed Abdelaziz Ezz, gyvenantis Gizoje (Egiptas),

Abla Mohammed Fawzi Ali Ahmed Salama, gyvenanti Kaire (Egiptas),

Khadiga Ahmed Ahmed Kamel Yassin, gyvenanti Gizoje,

Shahinaz Abdel Azizabdel Wahab Al Naggar, gyvenanti Gizoje,

iš pradžių atstovaujami J. Lewis, QC B. Kennelly, baristerio J. Pobjoy, solisitorių J. Binns, S. Rowe ir advokato J.-F. Bellis, o vėliau – B. Kennelly, J. Pobjoy, S. Rowe ir advokato H. de Charette,

ieškovai,

prieš

Europos Sąjungos Tarybą, atstovaujamą M. Bishop ir I. Gurov,

atsakovę,

dėl SESV 263 straipsniu grindžiamo prašymo panaikinti, pirma 2015 m. kovo 20 d. Tarybos sprendimą (BUSP) 2015/486, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas 2011/172/BUSP dėl ribojamųjų priemonių, taikytinų tam tikriems asmenims, subjektams ir organizacijoms, atsižvelgiant į padėtį Egipte (OL L 77, 2015, p. 16), antra, 2016 m. kovo 18 d. Tarybos sprendimą (BUSP) 2016/411, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas 2011/172/BUSP dėl ribojamųjų priemonių, taikytinų tam tikriems asmenims, subjektams ir organizacijoms atsižvelgiant į padėtį Egipte (OL L 74, 2016, p. 40), ir, trečia, 2017 m. kovo 21 d. Tarybos sprendimą (BUSP) 2017/496, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas 2011/172/BUSP dėl ribojamųjų priemonių, taikytinų tam tikriems asmenims, subjektams ir organizacijoms atsižvelgiant į padėtį Egipte (OL L 76, 2017, p. 22), kiek šie sprendimai susiję su ieškovais,

BENDRASIS TEISMAS (penktoji išplėstinė kolegija),

kurį sudaro pirmininkas D. Gratsias (pranešėjas), teisėjai I. Labucka, A. Dittrich, I. Ulloa Rubio ir P. G. Xuereb,

posėdžio sekretorius L. Grzegorczyk, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2017 m. liepos 4 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

I.      Ginčo aplinkybės ir faktinis pagrindas

A.      Aktai, kuriuos Taryba priėmė dėl ieškovų

1        Dėl politinių įvykių, vykusių Egipte nuo 2011 m. sausio mėn., Europos Sąjungos Taryba, remdamasi ESS 29 straipsniu, 2011 m. kovo 21 d. priėmė Sprendimą 2011/172/BUSP dėl ribojamųjų priemonių, taikytinų tam tikriems asmenims, subjektams ir organizacijoms atsižvelgiant į padėtį Egipte (OL L 76, 2011, p. 63).

2        Sprendimo 2011/172 1 ir 2 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

„(1) 2011 m. vasario 21 d. Europos Sąjunga pareiškė esanti pasirengusi remti taikų ir tvarkingą perėjimą prie civilinės ir demokratinės vyriausybės Egipte, grindžiamos teisinės valstybės principais, užtikrinant visapusišką pagarbą žmogaus teisėms bei pagrindinėms laisvėms, ir remti pastangas sukurti tokią ekonomiką, kuria būtų stiprinama socialinė sanglauda ir skatinamas augimas.

(2) Atsižvelgiant į tai, turėtų būti nustatytos ribojamosios priemonės, taikytinos asmenims, kurie, kaip nustatyta, yra atsakingi už Egipto valstybės lėšų pasisavinimą ir kurie taip elgdamiesi neleidžia Egipto žmonėms pasinaudoti jų ekonomikos bei visuomenės tvaraus vystymosi teikiama nauda ir kenkia demokratijos vystymuisi jų šalyje.“

3        Sprendimo 2011/172 su pakeitimais, padarytais po šio sprendimo klaidų ištaisymo (OL L 203, 2014, p. 113), 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Įšaldomos visos priede išvardytiems asmenims, kurie, kaip nustatyta, yra atsakingi už Egipto valstybės lėšų pasisavinimą[,] ir su jais susijusiems fiziniams ar juridiniams asmenims, subjektams arba organizacijoms priklausančios, jų nuosavybe esančios, jų valdomos ar kontroliuojamos lėšos ir ekonominiai ištekliai.“

4        Pradinės redakcijos Sprendimo 2011/172 5 straipsnio antroje pastraipoje buvo numatyta, kad šis sprendimas taikomas iki 2012 m. kovo 22 d. Šio straipsnio trečioje pastraipoje numatyta, kad šis sprendimas yra nuolat peržiūrimas, prireikus pratęsiamas jo galiojimas arba jis yra keičiamas, jeigu Taryba mano, kad jame numatyti tikslai nepasiekti. Taikydama pastarąją nuostatą, Taryba keletą kartų pratęsė šį sprendimą vieniems metams, paeiliui priimdama: 2012 m. kovo 19 d. Sprendimą 2012/159/BUSP (OL L 80, 2012, p. 18), 2013 m. kovo 21 d. Sprendimą 2013/144/BUSP (OL L 82, 2013, p. 54), 2014 m. kovo 20 d. Sprendimą 2014/153/BUSP (OL L 85, 2014, p. 9), 2015 m. kovo 20 d. Sprendimą (BUSP) 2015/486 (OL L 77, 2015, p. 16), 2016 m. kovo 18 d. Sprendimą (BUSP) 2016/411 (OL L 74, 2016, p. 40) ir 2017 m. kovo 21 d. Sprendimą (BUSP) 2017/496 (OL L 76, 2017, p. 22).

5        Ieškovas Ahmed Abdelaziz Ezz ir ieškovės Abla Mohamed Fawzi Ali Ahmed Salama, Khadiga Ahmed Ahmed Kamel Yassin bei Shahinaz Abdel Azizabdel Wahab Al Naggar nuo Sprendimo 2011/172 priėmimo buvo įtraukti į šio sprendimo priede esantį sąrašą atitinkamai septintuoju, aštuntuoju, devintuoju ir dešimtuoju numeriais. Šiame sąraše pateikta identifikuojamoji informacija, susijusi su kiekvienu ieškovu, buvo tokia: pirmasis ieškovas „buvęs Parlamento narys; Gimimo data: 1959 1 12; Lytis: vyras“; antroji ieškovė „Ahmed Abdelaziz Ezz sutuoktinė; Gimimo data: 1963 1 31; Lytis: moteris“; trečioji ieškovė „Ahmed Abdelaziz Ezz sutuoktinė; Gimimo data: 1959 5 25; Lytis: moteris“; ir ketvirtoji ieškovė „Ahmed Abdelaziz Ezz sutuoktinė; Gimimo data: 1969 10 9; Lytis: moteris“. Sprendimu 2017/496 buvo ištaisyta antrosios ieškovės pavardės klaida.

6        Ieškovų įtraukimo į sąrašą motyvas, iš dalies pakeistas po Sprendimo 2011/172 klaidų ištaisymo, buvo toks: „Šiam asmeniui Egipto valdžios institucijos, remdamosi Jungtinių Tautų konvencija prieš korupciją, taiko teismines procedūras už valstybės lėšų pasisavinimą.“ Vėliau paeiliui pratęsiant sprendimo galiojimą šis motyvas išliko nepakitęs. Kalbant konkrečiau, Sprendimu 2017/496 padaryti pakeitimai, susiję su įtraukimo į sąrašą motyvu, buvo taikomi ne ieškovams, o kitiems į tą patį sąrašą įtrauktiems asmenims.

7        Remdamasi SESV 215 straipsnio 2 dalimi ir Sprendimu 2011/172, 2011 m. kovo 21 d. Taryba priėmė Reglamentą (ES) Nr. 270/2011 dėl ribojamųjų priemonių, taikytinų tam tikriems asmenims, subjektams ir organizacijoms, atsižvelgiant į padėtį Egipte (OL L 76, 2011, p. 4). Šiame reglamente iš esmės pakartojamos Sprendimo 2011/172 nuostatos, o jo I priede pateiktas sąrašas sutampa su šiame sprendime esančiu sąrašu. 2017 m. kovo 21 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentu (ES) 2017/491, kuriuo įgyvendinamas Reglamentas Nr. 270/2011 (OL L 76, 2017, p. 10), buvo padaryti šio reglamento I priede esančio sąrašo pakeitimai, atitinkantys Sprendimu 2017/496 padarytus pakeitimus.

B.      Bylos, kurias ieškovai iškėlė Sąjungos teismuose anksčiau už šią bylą arba kartu su šia byla

8        2011 m. gegužės 20 d. pareikštu ieškiniu, kuris Bendrojo Teismo kanceliarijoje užregistruotas numeriu T‑256/11, ieškovai prašė panaikinti Sprendimą 2011/172 ir Reglamentą Nr. 270/2011, kiek šie aktai susiję su ieškovais.

9        2013 m. gegužės 24 d. ieškovai pareiškė naują ieškinį – Bendrojo Teismo kanceliarijoje jis užregistruotas numeriu T‑279/13 – prašydami panaikinti Sprendimą 2011/172, iš dalies pakeistą Sprendimu 2013/144, ir Reglamentą Nr. 270/2011, „kurio galiojimas pratęstas Tarybos sprendimu, apie kurį [jiems] buvo pranešta 2013 m. kovo 22 d. rašte“, kiek šie aktai susiję su ieškovais.

10      Ieškovų ieškinys byloje T‑256/11 buvo atmestas 2014 m. vasario 27 d. Sprendimu Ezz ir kt. / Taryba (T‑256/11, EU:T:2014:93). 2014 m. gegužės 5 d. ieškovai padavė apeliacinį skundą dėl minėto sprendimo.

11      2014 m. gegužės 30 d. visi keturi ieškovai pareiškė po atskirą ieškinį dėl Sprendimo 2014/153, tiek, kiek jis yra susijęs su jais (bylos Al Naggar / Taryba, T‑375/14; Yassin / Taryba, T‑376/14; Ezz / Taryba, T‑377/14 ir Salama / Taryba, T‑378/14).

12      2015 m. kovo 5 d. Sprendimu Ezz ir kt. / Taryba (C‑220/14 P, EU:C:2015:147) šio sprendimo 10 punkte nurodytas ieškovų apeliacinis skundas buvo atmestas.

13      2015 m. gegužės 29 d. ieškovai pateikė pareiškimą dėl patikslinimo, siekdami išplėsti pradinius ieškinio reikalavimus byloje T‑279/13, kad jie apimtų „2015 m. kovo 20 d. Sprendimą (BUSP) 2015/485, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas 2011/172/BUSP dėl ribojamųjų priemonių, taikytinų tam tikriems asmenims, subjektams ir organizacijoms, atsižvelgiant į padėtį Egipte“.

14      2016 m. vasario 15 d. Nutartimi Ezz ir kt. / Taryba (T‑279/13, nepaskelbta Rink., EU:T:2016:78), priimta remiantis Bendrojo Teismo procedūros reglamento 126 straipsniu, ieškovų ieškinys šioje byloje buvo atmestas. Pirma, Bendrasis Teismas atmetė šio sprendimo 13 punkte nurodytus pareiškime dėl patikslinimo pateiktus reikalavimus kaip akivaizdžiai nepriimtinus dėl lis pendens. Bendrasis Teismas nusprendė, kad sutampa šio ieškinio ir pareiškime dėl patikslinimo nurodytos šalys, pagrindai ir dalykas ir kad šis pareiškimas buvo pateiktas vėliau nei minėtas ieškinys (2016 m. vasario 15 d. Nutarties Ezz ir kt. / Taryba, T‑279/13, nepaskelbta Rink., EU:T:2016:78, 22–30 punktai). Antra, jis atmetė ieškinio reikalavimus kaip akivaizdžiai neturinčius jokio teisinio pagrindo (2016 m. vasario 15 d. Nutarties Ezz ir kt. / Taryba, T‑279/13, nepaskelbta Rink., EU:T:2016:78, 43–79 punktai).

15      2016 m. kovo 21 d. priimtomis Bendrojo Teismo aštuntosios kolegijos pirmininko nutartimis bylos T‑375/14, T‑376/14, T‑377/14 ir T‑378/14 buvo išbrauktos iš registro, ieškovams atsisakius ieškinio (2016 m. kovo 21 d. Nutartis Al Naggar / Taryba, T‑375/14, nepaskelbta Rink., EU:T:2016:185; 2016 m. kovo 21 d. Nutartis Yassin / Taryba, T‑376/14, nepaskelbta Rink., EU:T:2016:186; 2016 m. kovo 21 d. Nutartis Ezz / Taryba, T‑377/14, nepaskelbta Rink., EU:T:2016:187, ir 2016 m. kovo 21 d. Nutartis Salama / Taryba, T‑378/14, nepaskelbta Rink., EU:T:2016:188).

16      2016 m. gegužės 26 d. pirmasis ieškovas pareiškė ieškinį dėl Sprendimo 2016/411 – jis Bendrojo Teismo kanceliarijoje užregistruotas numeriu T‑268/16, – kiek šis sprendimas yra susijęs su juo. Bendrojo Teismo kanceliarijoje numeriu T‑269/16 tą pačią dieną buvo užregistruotas antrosios, trečiosios ir ketvirtosios ieškovės ieškinys dėl Sprendimo 2016/411, kiek šis sprendimas yra susijęs su jomis.

17      2016 m. rugsėjo 12 d. Bendrasis Teismas nutartimi atmetė šio sprendimo 16 punkte nurodytus ieškovų ieškinius kaip akivaizdžiai nepriimtinus dėl lis pendens, atsižvelgiant į tai, kad ieškovai pateikė šio sprendimo 22 punkte nurodytą pareiškimą dėl ieškinio, pareikšto dėl Sprendimo 2016/411, patikslinimo (2016 m. rugsėjo 12 d. Nutarties Ezz / Taryba, T‑268/16, nepaskelbta Rink., EU:T:2016:606, 15 punktas ir 2016 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Salama ir kt. / Taryba, T‑269/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:607, 15 punktas).

II.    Procesas ir šalių reikalavimai

18      2015 m. gegužės 29 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo ieškovų ieškinį. Kaip nurodyta pirmajame ieškinio puslapyje ir 1 punkte, ieškovai prašo panaikinti „2015 m. kovo 20 d. Tarybos sprendimą (BUSP) 2015/485, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas 2011/172/BUSP dėl ribojamųjų priemonių, taikytinų tam tikriems asmenims, subjektams ir organizacijoms, atsižvelgiant į padėtį Egipte“, kiek šis sprendimas yra su jais susijęs. Jie taip pat prašo priteisti iš Tarybos bylinėjimosi išlaidas.

19      2015 m. rugpjūčio 24 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai skirtame laiške ieškovai nurodė, kad ieškinyje turėjo būti nurodytas Sprendimas 2015/486, o „2015/485“ buvo tiesiog rašybos klaida.

20      2016 m. vasario 15 d. Taryba pateikė atsiliepimą į ieškinį. Jame Taryba Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas.

21      Dublikas ir triplikas buvo atitinkamai pateikti 2016 m. kovo 31 d. ir 2016 m. gegužės 27 d.

22      2016 m. gegužės 25 d., remdamiesi Procedūros reglamento 86 straipsniu, ieškovai pateikė pareiškimą dėl patikslinimo, kuriame Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti Sprendimą 2016/411 tiek, kiek jis susijęs su ieškovais,

–        priteisti iš Tarybos bylinėjimosi išlaidas.

23      2016 m. birželio 30 d. Taryba pateikė pastabas dėl pareiškimo dėl patikslinimo, kuriose nurodė, kad nekeičia atsiliepime į ieškinį pateiktų argumentų.

24      2016 m. liepos 25 d. ieškovai paprašė surengti teismo posėdį.

25      2016 m. spalio 4 d. byla buvo iš naujo paskirta penktajai kolegijai.

26      2017 m. kovo 31 d., taikydamas proceso organizavimo priemonę, Bendrasis Teismas paprašė šalių pateikti jam tam tikrus dokumentus.

27      Ieškovai ir Taryba šį prašymą įvykdė atitinkamai 2017 m. balandžio 11 ir 21 d.

28      Penktosios kolegijos siūlymu Bendrasis Teismas 2017 m. balandžio 5 d. sprendimu perdavė bylą nagrinėti penktajai išplėstinei kolegijai.

29      2017 m. gegužės 18 d. Bendrasis Teismas, taikydamas proceso organizavimo priemonę, pirma, paprašė šalių pateikti jam papildomą informaciją ir, antra, pateikė klausimą, kokį poveikį šiai bylai turi kai kurie iš ankstesnių jo sprendimų.

30      2017 m. gegužės 26 d. ieškovai pateikė antrą pareiškimą dėl patikslinimo, kuriame prašo Bendrojo Teismo panaikinti, pirma, Sprendimą 2017/496 ir, antra, Įgyvendinimo reglamentą 2017/491, kiek šie aktai susiję su ieškovais.

31      Šalys į šio sprendimo 29 punkte nurodytus Bendrojo Teismo prašymus atsakė 2017 m. birželio 1 ir 8 d. laiškais.

32      2017 m. birželio 8 d. procesiniu dokumentu ieškovai paprašė Bendrojo Teismo remiantis Procedūros reglamento 92 straipsnio 1 dalimi, 93 straipsnio 1 dalimi ir 94 straipsniu taikyti tyrimo priemonę, kad kaip liudytojas būtų apklaustas jų teisinis atstovas Egipte. 2017 m. birželio 19 d. Taryba pateikė savo pastabas dėl šio prašymo taikyti tyrimo priemonę.

33      2017 m. birželio 26 d. Taryba pateikė pastabas dėl antrojo pareiškimo dėl patikslinimo, jose pareiškė, kad nekeičia atsiliepime į ieškinį pateiktų argumentų.

34      Teismo posėdis įvyko 2017 m. liepos 4 d. Ieškovų prašymu, išklausius Tarybą, posėdis buvo uždaras. Vis dėlto ieškovai patikslino, jog šis prašymas nereiškia, kad tam tikra informacija Bendrojo Teismo sprendime, kuriuo užbaigiamas procesas, bus laikoma konfidencialia. [konfidencialu] (1).

35      2017 m. rugsėjo 19 d. Bendrasis Teismas atnaujino žodinę proceso dalį ir paprašė šalių pateikti savo poziciją dėl 2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Taryba / LTTE (C‑599/14 P, EU:C:2017:583) galimo poveikio šiam ieškiniui. Šalys savo atsakymą Bendrajam Teismui pateikė 2017 m. spalio 4 d.

III. Dėl teisės

A.      Dėl ieškinio reikalavimų priimtinumo

36      Atsiliepime į ieškinį Taryba nurodo keletą ieškinyje dėl „2015 m. kovo 20 d. Tarybos sprendimo (BUSP) 2015/485, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas 2011/172/BUSP dėl ribojamųjų priemonių, taikytinų tam tikriems asmenims, subjektams ir organizacijoms, atsižvelgiant į padėtį Egipte“ panaikinimo, kiek šis sprendimas susijęs su ieškovais, pateiktų reikalavimų nepriimtinumo pagrindų. Visų pirma Taryba mano, kad šie reikalavimai susiję su nesamu aktu arba su aktu, dėl kurio ieškovai akivaizdžiai neturi teisės pareikšti ieškinio. Be to, jos nuomone, kadangi 2015 m. rugpjūčio 24 d. ieškovų laiškas dėl klaidų ištaisymo atsiųstas pasibaigus dviejų mėnesių terminui, numatytam SESV 263 straipsniu grindžiamiems ieškiniams, ieškinys dėl Sprendimo 2015/486 yra pavėluotas. Galiausiai ji teigia, jog paaiškėjus, kad šis ieškinys buvo pateiktas vėliau nei pareiškimas dėl patikslinimo byloje T‑279/13, kurį ieškovai pareiškė tą pačią dieną, šis ieškinys turi būti pripažintas nepriimtinu dėl lis pendens.

37      Dublike ieškovai nurodo, kad „2015/485“ yra tik spausdinimo klaida, ir Bendrasis Teismas tai patvirtino 2016 m. vasario 15 d. Nutartyje Ezz ir kt. / Taryba (T‑279/13, nepaskelbta Rink., EU:T:2016:78). Be to, jie nesutinka, kad šios nutarties atžvilgiu yra susiklosčiusi lis pendens situacija.

38      Šiuo klausimu, visų pirma kalbant apie pirmąjį nepriimtinumo pagrindą, reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją reikalavimas, pagal kurį, kaip nurodyta Procedūros reglamento 76 straipsnyje, ieškinyje turi būti nurodytas ginčo dalykas, reiškia, jog ši nuoroda turi būti pakankamai aiški ir tiksli, kad atsakovas galėtų pasirengti gynybai, o Bendrasis Teismas – nagrinėti ieškinį, prireikus – be jokios kitos papildomos informacijos, kuria būtų galima pasiremti (žr. 2013 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Anbouba / Taryba, T‑592/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2013:427, 33 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

39      Vis dėlto ginčijamą aktą galima netiesiogiai nustatyti iš ieškinio turinio (šiuo klausimu žr. 2011 m. balandžio 13 d. Nutarties Planet / Komisija, T‑320/09, EU:T:2011:172, 23 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Be to, Teisingumo Teismas ir Bendrasis Teismas jau yra pripažinę galimybę perkvalifikuoti ieškinio reikalavimus, kuriuose ginčijami aktai yra nurodyti netiksliai arba klaidingai, jeigu šiuos aktus galima vienareikšmiškai nustatyti iš ieškinio turinio ir faktinių bei teisinių aplinkybių (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 1993 m. liepos 7 d. Sprendimo Ispanija / Komisija, C‑217/91, EU:C:1993:293, 14–16 punktus ir 2013 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Anbouba / Taryba, T‑592/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2013:427, 24 punktą).

40      Nors šioje byloje, kaip nurodyta šio sprendimo 18 punkte, ieškovai pirmame ieškinio puslapyje ir 1 punkte nurodo „2015/485“, siekdami įvardyti ginčijamą sprendimą, reikia konstatuoti, kad vis dėlto jie pateikia visą Sprendimo 2015/486 pavadinimą. Be to, ieškinyje ieškovai cituoja Sprendimo 2015/486, o ne 2015 m. kovo 20 d. Tarybos sprendimo (BUSP) 2015/485, kuriuo pratęsiamas Europos Sąjungos specialiojo įgaliotinio Kosove įgaliojimų terminas (OL L 77, 2015, p. 12), nuostatas. Ieškovai prie ieškinio taip pat pridėjo Sprendimo 2015/486, o ne Sprendimo 2015/485 kopiją.

41      Taigi, kaip ieškovai patvirtino 2015 m. rugpjūčio 24 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai skirtame laiške (žr. šio sprendimo 19 punktą), šis ieškinys turi būti laikomas pareikštu dėl Sprendimo 2015/486 panaikinimo, kiek šis aktas yra susijęs su ieškovais, o ieškinio nuoroda „2015/485“ yra tiesiog rašybos klaida, neturinti jokio poveikio šio ieškinio priimtinumui. Taigi šis ieškinys negali būti laikomas susijusiu su nesamu aktu ar su aktu, dėl kurio ieškovai neturi teisės pareikšti ieškinio.

42      Kalbant apie antrąjį nepriimtinumo pagrindą, priešingai, nei teigia Taryba, siekiant įvertinti, ar šioje byloje buvo laikytasi ieškinio dėl Sprendimo 2015/486 pareiškimo termino, reikia atsižvelgti į ieškinio padavimo datą, t. y. 2015 m. gegužės 29 d., o ne į ieškovų 2015 m. rugpjūčio 24 d. laiško atsiuntimo datą. Kaip matyti iš šio sprendimo 40 ir 41 punktų, pats ieškinio ir jo priedų turinys leidžia nesunkiai nustatyti, kad ieškinys pareikštas būtent dėl to sprendimo. Tačiau, atsižvelgiant į 2015 m. kovo 24 d. datą, nurodytą laiške, kuriuo Taryba pranešė apie šį sprendimą ieškovams, ieškinio pareiškimas 2015 m. gegužės 29 d. atitinka ieškinio dėl to paties sprendimo pareiškimo terminą pagal SESV 263 straipsnio šeštos pastraipos ir Procedūros reglamento 60 straipsnio nuostatas.

43      Galiausiai, kalbant apie trečiąjį nepriimtinumo pagrindą (be to, Taryba tai pripažino dublike), 2016 m. vasario 15 d. Nutarties Ezz ir kt. / Taryba (T‑279/13, nepaskelbta Rink., EU:T:2016:78) 22–30 punktuose Bendrasis Teismas konstatavo, kad pareiškimas dėl patikslinimo byloje T‑279/13, pateiktas siekiant patikslinti ieškinio dėl Sprendimo 2015/486 reikalavimus ir pagrindus, buvo pateiktas po šio ieškinio padavimo ir kad šis pareiškimas dėl patikslinimo turi būti atmestas kaip akivaizdžiai nepriimtinas dėl lis pendens. Taigi dėl šios priežasties ieškinio reikalavimai nėra nepriimtini.

44      Todėl šio sprendimo 36 punkte nurodyti nepriimtinumo pagrindai turi būti atmesti.

B.      Dėl esmės

45      Šiame ieškinyje ieškovai prašo panaikinti Tarybos sprendimus, kuriais, priimant Sprendimą 2015/486, Sprendimą 2016/411 ir Sprendimą 2017/496, ieškovų įtraukimas į Sprendimo 2011/172 priede pateiktą sąrašą buvo pratęstas atitinkamai 2015, 2016 ir 2017 m. (toliau – ginčijami sprendimai). Grįsdami šiuos reikalavimus, jie pateikia penkis pagrindus. Pirmajame pagrinde ieškovai pateikia Sprendimo 2011/172, kurio galiojimas buvo pratęstas sprendimais 2015/486, 2016/411 ir 2017/496, 1 straipsnio 1 dalies neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą ir Reglamento Nr. 270/2011 2 straipsnio 1 dalies neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą, iš esmės susijusį su teisinio pagrindo nebuvimu ir proporcingumo principo pažeidimu. Antrasis, trečiasis, ketvirtasis ir penktasis pagrindai atitinkamai susiję su kaltinimu, kad Taryba pažeidė ESS 6 straipsnį, siejamą su ESS 2 straipsniu ir 3 straipsnio 5 dalimi, taip pat Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 ir 48 straipsnius, nes Taryba neužtikrino, kad Egipte dėl ieškovų vykstantys teismo procesai atitiktų pagrindines teises, pažeidė bendruosius kriterijus, nurodytus minėtose Sprendimo 2011/172 ir Reglamento Nr. 270/2011 nuostatose, ieškovų teisę į gynybą ir teisę į veiksmingą teisinę gynybą, taip pat nepagrįstai ir neproporcingai apribojo ieškovų nuosavybę ir padarė žalą jų reputacijai.

46      Iš pradžių reikia išnagrinėti Tarybos argumentą, kad ieškinio pagrindai, bent iš esmės sutampantys su šio sprendimo 45 punkte nurodytais pagrindais, jau buvo išnagrinėti ir atmesti 2014 m. vasario 27 d. Sprendime Ezz ir kt. / Taryba (T‑256/11, EU:T:2014:93), o padavus apeliacinį skundą dėl šio sprendimo – ir 2015 m. kovo 5 d. Sprendime Ezz ir kt. / Taryba (C‑220/14 P, EU:C:2015:147). Taryba iš to daro išvadą, kad šis ieškinys turi būti atmestas nutartimi kaip akivaizdžiai neturintis jokio teisinio pagrindo, remiantis Procedūros reglamento 126 straipsniu.

47      Šiuo klausimu pirmiausia reikia pažymėti, kad pirmuoju ir antruoju pagrindais ieškovai kaltina Tarybą neatsižvelgus į tam tikrą informaciją, susijusią su politiniais ir teisminiais įvykiais po Sprendimo 2011/172 priėmimo, iš kurios bendrai matyti Egipto valdžios institucijų padaryti teisinės valstybės principo ir pagrindinių teisių, visų pirma pirmojo ieškovo teisės į teisingą bylos nagrinėjimą ir nekaltumo prezumpciją jam iškeltose ir nagrinėjamose baudžiamosiose bylose, pažeidimai. Ieškovai teigia, kad pateikė Tarybai šią informaciją visų pirma savo 2014 m. gruodžio 23 d. laiške. Pareiškimuose dėl patikslinimo jie nurodo, kad pateikė Tarybai to paties pobūdžio papildomą informaciją dar prieš pratęsiant jų įtraukimą į sąrašą 2016 ir 2017 m.

48      2014 m. vasario 27 d. Sprendime Ezz ir kt. / Taryba (T‑256/11, EU:T:2014:93) ir 2016 m. vasario 15 d. Nutartyje Ezz ir kt. / Taryba (T‑279/13, nepaskelbta Rink., EU:T:2016:78) dėl ieškovų pareikštų ieškinių, nurodytų šio sprendimo 8 ir 9 punktuose, Bendrasis Teismas nenagrinėjo šio kaltinimo. Be to, nagrinėjant bylą ieškovai atsisakė ieškinio bylose T‑375/14–T‑378/14.

49      Antra, reikėtų priminti, jog Sprendimo 2011/172 2 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad jeigu pateikiama pastabų arba naujų esminių įrodymų, Taryba peržiūri savo sprendimą ir informuoja atitinkamą asmenį arba subjektą. Be to, pagal šio sprendimo 5 straipsnio trečią pastraipą, šis sprendimas turi būti nuolat peržiūrimas ir jo galiojimas pratęsiamas, jei Taryba mano, kad jame numatyti tikslai nebuvo pasiekti.

50      Iš visų šių nuostatų kartu darytina išvada, kad Taryba bet kada atlikdama peržiūrą prieš tai, kai pratęsia Sprendimo 2011/172 galiojimą, arba bet kada kitu laiku gali patikrinti, atsižvelgdama į jai pateiktus esminius įrodymus arba pastabas, ar nuo pradinio ieškovų įtraukimo į sąrašą arba nuo ankstesnės peržiūros faktinė padėtis pasikeitė taip, kad jų įtraukimas į sąrašą nebėra pateisinamas (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Taryba / LTTE, C‑599/14 P, EU:C:2017:583, 46 punktą).

51      Šioje byloje neišnagrinėjus įrodymų, kuriuos ieškovai pateikė susirašinėdami su Taryba prieš ginčijamų sprendimų priėmimą, negalima atmesti, kad šie įrodymai buvo tokie svarbūs, kad leistų suabejoti ieškovų įtraukimo į sąrašą pratęsimu priimant sprendimus.

52      Be to, tiesa yra tai, kad šio sprendimo 46 punkte nurodytuose Bendrojo Teismo ir Teisingumo Teismo sprendimuose jau buvo išnagrinėti trečiajam, ketvirtajam ir penktajam ieškinio pagrindams analogiški pagrindai. Taigi, pateikdami tokius pagrindus, ieškovai neturi teisės ginčyti jų pradinio įtraukimo į sąrašą ar įtraukimo į sąrašą pratęsimo Sprendimu 2013/144 teisėtumo, pateikdami Bendrajam Teismui klausimus, kurie jau buvo išnagrinėti minėtais Europos Sąjungos teismo sprendimais, nes tai būtų nesuderinama su res judicata galia, kurią yra įgijusi ne tik šių sprendimų rezoliucinė dalis, bet ir jai pagrįsti pateikti motyvai (šiuo klausimu žr. 2006 m. birželio 1 d. Sprendimo P & O European Ferries (Vizcaya) ir Diputación Foral de Vizcaya / Komisija, C‑442/03 P ir C‑471/03 P, EU:C:2006:356, 39–41 punktus; 2008 m. gegužės 15 d. Sprendimo Ispanija / Taryba, C‑442/04, EU:C:2008:276, 25 punktą ir 2014 m. rugsėjo 5 d. Sprendimo Éditions Odile Jacob / Komisija, T‑471/11, EU:T:2014:739, 117 punktą). Be to, dėl ginčijamų sprendimų nurodyti kaltinimai ar argumentai grindžiami tomis pačiomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis kaip tos, kurias Sąjungos teismas jau išnagrinėjo, nagrinėdamas ankstesnius ieškovų ieškinius, gali būti atmesti kaip akivaizdžiai nepagrįsti (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2016 m. vasario 15 d. Nutarties Ezz ir kt. / Taryba, T‑279/13, nepaskelbta Rink., EU:T:2016:78, 41 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

53      Vis dėlto, neišnagrinėjus šiame ieškinyje nurodytų faktinių ir teisinių aplinkybių, kuriomis siekiama pagrįsti šiuos pagrindus, esmės, negalima daryti prielaidos, kad Sąjungos teismas jau išnagrinėjo šias aplinkybes (šiuo klausimu žr. 2016 m. vasario 15 d. Nutarties Ezz ir kt. / Taryba, T‑279/13, nepaskelbta Rink., EU:T:2016:78, 41 punktą).

54      Todėl Bendrasis Teismas negali atmesti šio ieškinio kaip akivaizdžiai neturinčio jokio teisinio pagrindo, neišnagrinėjęs argumentų, kuriuos ieškovai pateikė ieškinio pagrindams pagrįsti.

55      Pirmiausia reikia išnagrinėti pirmąjį ir antrąjį pagrindus, grindžiamus šio sprendimo 47 punkte nurodytu kaltinimu.

1.      Dėl pirmojo ir antrojo pagrindų, susijusių, pirma, su Sprendimo 2011/172, kurio galiojimas pratęstas sprendimais 2015/486, 2016/411 ir 2017/496, 1 straipsnio 1 dalies ir Reglamento Nr. 270/2011 2 straipsnio 1 dalies neteisėtumu grindžiamu prieštaravimu ir, antra, su tuo, kad Taryba pažeidė ESS 6 straipsnį, siejamą su ESS 2 straipsniu ir 3 straipsnio 5 dalimi, ir Chartijos 47 ir 48 straipsnius

a)      Pirminės pastabos

56      Iš pradžių reikia nustatyti, pirma, tai, ar dėl Sprendimo 2011/172 ribojamųjų priemonių sistemos iš Tarybos gali būti reikalaujama atsižvelgti į tokias aplinkybes, kuriomis ieškovai remiasi, siekdami pagrįsti šio sprendimo 47 punkte nurodytą kaltinimą, ir, antra, faktines aplinkybes, kuriomis ieškovai pranešė Tarybai apie tas aplinkybes, ir tai, kaip Taryba vertino šią informaciją.

1)      Teisinis pagrindas

57      Pirmiausia reikia priminti, kad ESS 2 straipsnyje ir 3 straipsnio 5 dalyje Sąjungos institucijoms nustatyta pareiga skatinti, visų pirma tarptautiniuose santykiuose, vertybes ir principus, kuriais grindžiama Sąjunga, t. y. visų pirma pagarbą žmogaus orumui, teisinei valstybei ir pagrindinėms teisėms.

58      Be to, kaip yra priminęs Teisingumo Teismas, šių vertybių ir principų, kuriais grindžiama Sąjunga, ji turi paisyti imdamasi bet kokių veiksmų, įskaitant ir bendros užsienio ir saugumo politikos (BUSP) srityje, kaip matyti iš kartu aiškinamų ESS 21 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos, 2 dalies b punkto ir 3 dalies, taip pat ESS 23 straipsnio nuostatų (šiuo klausimu žr. 2016 m. birželio 14 d. Sprendimo Parlamentas / Taryba, C‑263/14, EU:C:2016:435, 47 punktą).

59      Visų pirma ESS 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad savo veiksmais tarptautinėje arenoje Sąjunga siekia visame pasaulyje skatinti, be kita ko, teisinę valstybę, žmogaus teisių visuotinumą, nedalomumą ir tarptautinės teisės laikymąsi.

60      Galiausiai, konkrečiai kalbant apie teisę į teisingą bylos nagrinėjimą ir nekaltumo prezumpcijos paisymą, kuri, kaip įtariama, pažeista šioje byloje, reikia priminti, kad, kaip yra nusprendęs Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT), teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, įtvirtinta 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 6 straipsnyje, kurį Sąjungos teisės sistemoje atitinka Chartijos 47 ir 48 straipsniai, užima ypatingą vietą demokratinėje visuomenėje, visų pirma baudžiamosiose bylose (1989 m. liepos 7 d. EŽTT sprendimo Soering prieš Jungtinę Karalystę, CE:ECHR:1989:0707JUD001403888, 113 punktas).

61      Be to, reikėtų pabrėžti, kad teismų nepriklausomumo ir nešališkumo principai ir teisė į veiksmingą teisminę kontrolę yra esminės teisinės valstybės normos, o teisinė valstybė yra viena iš pagrindinių vertybių, kuriomis yra grindžiama Sąjunga, kaip tai matyti iš ESS 2 straipsnio, ES sutarties ir Chartijos preambulių (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Klyuyev / Taryba, T‑340/14, EU:T:2016:496, 87 ir 88 punktus).

62      Kaip yra iš esmės nusprendęs EŽTT, reikalavimais, kylančiais iš teisės į teisingą bylos nagrinėjimą ir nekaltumo prezumpciją, be kita ko, baudžiamosiose bylose, siekiama užtikrinti, kad galutinis sprendimas dėl nagrinėjamam asmeniui pareikštų kaltinimų pagrįstumo būtų patikimas, ir neleisti, kad jį priimant būtų atsisakyta vykdyti teisingumą ar kad jis būtų priimamas savavališkai, nes taip būtų paneigta pati teisinė valstybė (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2012 m. sausio 17 d. EŽTT sprendimo Othman (Abu Qatada) prieš Jungtinę Karalystę, CE:ECHR:2012:0117JUD000813909, 260 punktą ir 2016 m. birželio 21 d. Sprendimo Al-Dulimi ir Montana Management Inc. prieš Šveicariją, CE:ECHR:2016:0621JUD000580908, 145 ir 146 punktus).

63      Šioje byloje Sprendime 2011/172 nustatytos sistemos savybės nesuteikia pagrindo taikyti Tarybai nustatytos bendros pareigos priimant ribojamąsias priemones paisyti pagrindinių teisių, kurios yra sudedamoji Sąjungos teisės sistemos dalis, išimtį (šiuo klausimu žr. 2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Taryba / LTTE, C‑599/14 P, EU:C:2017:583, 25 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją), kurią taikant Taryba būtų atleista nuo pareigos tikrinti, ar Egipte yra užtikrinama pagrindinių teisių apsauga.

64      Šiuo klausimu reikėtų priminti, kad, kaip matyti iš Sprendimo 2011/172 1 straipsnio 1 dalies, juo siekiama įšaldyti už Egipto valstybės lėšų pasisavinimą atsakingų asmenų ir su jais susijusių asmenų, kurių pavardės nurodytos šio sprendimo priede, turtą. Kaip matyti iš šio sprendimo 1 konstatuojamosios dalies, šiuo sprendimu yra įgyvendinama paramos Egipto valdžios institucijoms politika, grindžiama, be kita ko, demokratijos, teisinės valstybės, žmogaus teisių ir tarptautinės teisės principų, įtvirtintų ESS 21 straipsnio 2 dalies b punkte, stiprinimu ir palaikymu (šiuo klausimu žr. 2014 m. vasario 27 d. Sprendimo Ezz ir kt. / Taryba, T‑256/11, EU:T:2014:93, 44 punktą). Vienintelis šiame sprendime numatyto turto įšaldymo tikslas – padėti Egipto valdžios institucijoms konstatuoti valstybės lėšų pasisavinimą ir užtikrinti galimybę šioms institucijoms lengviau susigrąžinti dėl tokio pasisavinimo gautas pajamas. Taigi pagal savo pobūdį jis laikytinas tik laikinąja apsaugos priemone, neturinčia baudžiamojo aspekto (šiuo klausimu žr. 2014 m. vasario 27 d. Sprendimo Ezz ir kt. / Taryba, T‑256/11, EU:T:2014:93, 77, 78 ir 206 punktus ir 2016 m. birželio 30 d. Sprendimo Al Matri / Taryba, T‑545/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:376, 62 ir 64 punktus).

65      Taigi, siekdama įtraukti asmens pavardę į sąrašą, pridėtą prie Sprendimo 2011/172, arba pratęsti šį įtraukimą į sąrašą, Taryba turi patikrinti, pirma, ar jos turimi įrodymai leidžia nustatyti, kad dėl šio asmens yra pradėtas vienas ar daugiau teismo procesų, susijusių su faktinėmis aplinkybėmis, galinčiomis rodyti viešųjų lėšų pasisavinimą, ir, antra, ar šis procesas ar procesai leidžia kvalifikuoti šį asmenį pagal Sprendimo 2011/172 1 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2016 m. balandžio 14 d. Sprendimo Ben Ali / Taryba, T‑200/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:216, 156 punktą ir 2016 m. birželio 30 d. Sprendimo Al Matri / Taryba, T‑545/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:376, 65 punktą).

66      Iš to, kas nurodyta pirmiau, darytina išvada, kad, bendradarbiaudama su Egipto valdžios institucijomis, Taryba iš principo neprivalo vertinti informacijos, kuria yra grindžiami Egipte vykstantys teismo procesai, tikslumo ir reikšmingumo (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2016 m. birželio 30 d. Sprendimo Al Matri / Taryba, T‑545/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:376, 66 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją), nes šį vertinimą turi atlikti minėtos valdžios institucijos. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad Taryba ar Bendrasis Teismas turi patikrinti ne ieškovų atžvilgiu vykdomo tyrimo pagrįstumą, o tik sprendimo įšaldyti lėšas pagrįstumą atsižvelgiant į Egipto valdžios institucijų pateiktą pagalbos prašymą (2015 m. kovo 5 d. Sprendimo Ezz ir kt. / Taryba, C‑220/14 P, EU:C:2015:147, 77 punktas). Vis dėlto Tarybai, visų pirma atsižvelgiant į ieškovo pastabas, gali būti privaloma prašyti minėtų valdžios institucijų pateikti su šia informacija susijusius paaiškinimus, jei, atsižvelgiant į šias pastabas, jai kyla abejonių dėl šių institucijų jau pateiktų įrodymų pakankamumo (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2016 m. birželio 30 d. Sprendimo Al Matri / Taryba, T‑545/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:376, 68 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

67      Taigi, kilus ginčui, būtent kompetentinga Sąjungos institucija turi patvirtinti motyvų, nurodytų dėl atitinkamo asmens, pagrįstumą, o ne šis asmuo turi pateikti šių motyvų pagrįstumą paneigiančių įrodymų. Vis dėlto, jeigu Taryba pateikė su ieškovu susijusių teismo procesų buvimo įrodymų, ieškovas turi pateikti konkrečius įrodymus, kurie būtų bent jau reikšmingi ir įtikinami siekiant patvirtinti jo teiginius (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2016 m. birželio 30 d. Sprendimo Al Matri / Taryba, T‑545/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:376, 72–75 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

68      Taigi, pirma, kadangi Sprendimu 2011/172 įgyvendinama paramos Egipto valdžios institucijoms politika, grindžiama, be kita ko, demokratijos, teisinės valstybės, žmogaus teisių stiprinimo ir palaikymo tikslais bei tarptautinės teisės principais, hipotezė, kad, atsižvelgiant į šiuos tikslus, šis sprendimas yra akivaizdžiai netinkamas dėl sunkių ir sistemingų pagrindinių teisių pažeidimų, negali būti visiškai atmesta. Be to, šio sprendimo 64 punkte primintas minėto sprendimo tikslas neturi reikšmės, atsižvelgiant į, be kita ko, šiuos tikslus, jeigu Egipto valdžios institucijos konstatavo viešųjų lėšų pasisavinimą neužtikrindamos teisingumo ar elgdamosi savavališkai.

69      Antra, jeigu, kaip matyti iš šio sprendimo 65 ir 66 punktų, teismo procesų buvimas Egipte iš principo yra pakankamai patikimas faktinis pagrindas įtraukti asmenis į sąrašą, pridėtą prie Sprendimo 2011/172, ir pratęsti šį įtraukimą, taip nėra tuo atveju, kai Taryba privalo daryti pagrįstą prielaidą, kad tokio teismo proceso pabaigoje priimtas sprendimas nebus patikimas, juo labiau kad Taryba iš principo neturi vertinti įrodymų, kuriais yra grindžiamas toks procesas, tikslumo ir reikšmingumo.

70      Taigi, kalbant apie tokią ribojamųjų priemonių sistemą, kaip numatytoji Sprendime 2011/172, negalima atmesti, kad Taryba privalo patikrinti, ar teismo procesai, kuriais yra grindžiamos šios priemonės, gali būti laikomi patikimais, atsižvelgiant į nagrinėjamų asmenų pateiktus įrodymus, susijusius su teisinės valstybės principo ir pagrindinių teisių, visų pirma teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, pažeidimais, jeigu tai yra objektyvūs, patikimi, tikslūs ir nuoseklūs įrodymai, kurie paskatintų kelti pagrįstus klausimus dėl šios teisės paisymo.

71      Be to, nors pagal Sprendimą 2011/172 pritaikytas turto įšaldymas yra laikinas, jis turi reikšmingą neigiamą poveikį jame nurodytų asmenų laisvėms ir teisėms, todėl, siekiant užtikrinti teisingą pusiausvyrą tarp šio turto įšaldymo tikslo ir šių teisių ir laisvių apsaugos, labai svarbu, kad Taryba atitinkamais atvejais turėtų galimybę kontroliuojant Sąjungos teismui tinkamai įvertinti tokių pažeidimų atsiradimo riziką (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Komisija ir kt. / Kadi, C‑584/10 P, C‑593/10 P ir C‑595/10 P, EU:C:2013:518, 131 ir 132 punktus).

72      Šios analizės nepaneigia Tarybos pateikti argumentai dėl šio ieškinio.

73      Pirma, pažymėtina, kad šioje byloje Taryba neginčija, kad atsižvelgimas į ieškovų teiginius, susijusius su pagrindinių teisių pažeidimais Egipto politinėje ir teismų sistemoje, galėjo būti reikšmingas atliekant peržiūrą prieš priimant ginčijamus sprendimus [konfidencialu]. Be to, 2017 m. spalio 4 d. raštu pateiktame atsakyme Bendrajam Teismui Taryba nurodė, kad 2016 ir 2017 m. peržiūrėdama ieškovų įtraukimą į sąrašą, pateiktą Sprendimo 2011/172 priede, ji tinkamai atsižvelgė į ieškovų teiginius dėl sunkių pagrindinių teisių pažeidimų per Egipte vykstančius teismo procesus.

74      Antra, Tarybos argumentai, kuriais siekiama įrodyti, kad jai nepriklauso tikrinti, ar per Egipte vykstančius teismo procesus yra užtikrinamos lygiavertės garantijos kaip ir suteikiamos Sąjungos teisėje pagrindinių teisių srityje, yra susiję su pareigos įvertinti pagrindinių teisių paisymą Egipto politinėje ir teismų sistemoje apimtimi, tačiau jais nekvestionuojamas šios pareigos buvimas [konfidencialu].

75      Šį aiškinimą patvirtina Tarybos nuoroda į 2017 m. liepos 7 d. Sprendimo Azarov / Taryba (T‑215/15, apskųstas apeliacine tvarka, EU:T:2017:479) 175 punktą, kuriuo, kaip matyti iš to paties sprendimo 166 punkto, buvo siekiama atmesti tos bylos ieškovo argumentą, susijusį su tuo, kad Taryba, prieš priimdama toje byloje ginčijamą sprendimą, turėjo patikrinti, ar Ukrainos teisinėje sistemoje suteikiama pagrindinių teisių apsauga yra bent jau lygiavertė Sąjungoje užtikrinamai pagrindinių teisių apsaugai.

76      Trečia, remdamasi 2015 m. kovo 5 d. Sprendimu Ezz ir kt. / Taryba (C‑220/14 P, EU:C:2015:147) ir 2014 m. vasario 27 d. Sprendimu Ezz ir kt. / Taryba (T‑256/11, EU:T:2014:93) ir iš esmės teigdama, kad ieškovų teiginiais tiesiog siekiama kvestionuoti teismo procesų pagrįstumą, o ne jų buvimą, tad šie teiginiai neturi įtakos jų turto įšaldymo teisėtumui, Taryba neatsižvelgia į paskesnius šios jurisprudencijos pokyčius, paminėtus, be kita ko, šio sprendimo 66 punkte.

77      Šiuo klausimu reikėtų pažymėti, kad analogiškame kontekste dėl 2011 m. sausio 31 d. Tarybos sprendimo 2011/72/BUSP dėl ribojamųjų priemonių, taikytinų tam tikriems asmenims ir subjektams atsižvelgiant į padėtį Tunise (OL L 28, 2011, p. 62), Bendrasis Teismas konstatavo, kad iš ieškovo pateiktų dokumentų nėra aišku, kad Tuniso teismų sistemos nepriklausomumo nuo politinės valdžios nebuvimas, kurį nurodė ieškovas, galėjo konkrečiai paveikti su juo susijusius teismo procesus ar kad šis trūkumas buvo sisteminis (2016 m. birželio 30 d. Sprendimo Al Matri / Taryba, T‑545/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:376, 73 punktas). Taigi Bendrasis Teismas jau išnagrinėjo, ar Taryba turėjo atsižvelgti į pastabas, kuriomis buvo siekiama kvestionuoti su ieškovu susijusių teismo procesų pagrindą, be kita ko, remiantis didelėmis nagrinėjamos teismų sistemos spragomis, turinčiomis poveikį šios sistemos garantijoms pagrindinių teisių srityje.

78      Be to, šio sprendimo 76 punkte minėti Tarybos argumentai sunkiai dera su tuo, kad [konfidencialu].

79      Galiausiai, ketvirta, tai, kad, kaip teigia Taryba, ji priėmė Sprendimą 2011/172 ir paskesnius sprendimus remdamasi ne kompetentingos Egipto valdžios institucijos sprendimu, o ketindama pasiekti BUSP tikslus ir įgyvendindama šioje srityje turimus autonominius įgaliojimus, patvirtina Bendrojo Teismo analizę. Iš tiesų būtent Taryba, įgyvendindama šiuos autonominius įgaliojimus, turi atidžiai ir nešališkai patikrinti visą reikšmingą bylos informaciją, įskaitant ieškovų teiginius, susijusius su pagrindinių teisių pažeidimais vykstant teismo procesams, kurie yra ieškovų įtraukimo į Sprendimo 2011/172 priede esantį sąrašą faktinis pagrindas.

80      Taigi, nagrinėdamas pirmąjį ir antrąjį pagrindus, Bendrasis Teismas, atsižvelgdamas į kiekvienam iš šių pagrindų reikalingą teisminės kontrolės intensyvumą, turi priimti sprendimą dėl to, ar ieškovų teiginiai, susiję su teisinės valstybės principo ir pagrindinių teisių pažeidimais Egipte, yra objektyvūs, patikimi, tikslūs ir nuoseklūs įrodymai, galintys sukelti pagrįstų klausimų, ir ar Taryba pakankamai atsižvelgė į juos.

2)      Faktinės aplinkybės

i)      Dėl teismo procesų Egipte, susijusių su ieškovais, įrodymų

81      Pirma, reikia priminti, kad, kaip Bendrasis Teismas jau yra konstatavęs, iš pradžių ieškovų pavardės buvo įtrauktos į Sprendimo 2011/172 priedą remiantis Egipto valdžios institucijų pateiktais dokumentais, rodžiusiais, kad, pirma, pirmajam ieškovui Egipte buvo iškelta baudžiamoji byla dėl faktinių aplinkybių, kvalifikuotinų kaip viešųjų lėšų pasisavinimas, ir, antra, dėl viso ieškovų turto įšaldymo buvo priimtas nutarimas, susijęs su minėtomis baudžiamosiomis bylomis (šiuo klausimu žr. 2014 m. vasario 27 d. Sprendimo Ezz ir kt. / Taryba, T‑256/11, EU:T:2014:93, 132–134 ir 137–140 punktus). Iš bylos medžiagos matyti, kad šis įtraukimas į sąrašą pirmąjį kartą visų pirma buvo grindžiamas informacija, pateikiama dokumentuose, pridėtuose prie 2011 m. vasario 13 ir 24 d. Egipto valdžios institucijų laiškų.

82      Antra, iš bylos medžiagos matyti, kad vėliau ši informacija buvo papildyta ir atnaujinta 2014 m. vasario 13 d. Egipto valdžios institucijų laiške, prie kurio buvo pridėta atnaujinta baudžiamųjų bylų, susijusių su pirmuoju ieškovu, lentelė.

83      2014 m. vasario 13 d. dokumente minimos septynios baudžiamosios bylos. Pirmos dvi iš jų (2011 m. bylos Nr. 38 ir 107) susijusios su neteisėtu praturtėjimu, o trečioji baudžiamoji byla (2011 m. byla Nr. 291) susijusi su pinigų plovimu, kurios faktinės aplinkybės susijusios su dviem pirmosiomis bylomis. Ketvirtoji, penktoji, šeštoji ir septintoji baudžiamosios bylos (2011 m. bylos Nr. 457 ir 541 ir 2013 m. bylos Nr. 156 ir 376) atitinkamai susijusios su mokesčių vengimu, piktnaudžiavimu dominuojančiąja padėtimi, dar kartą su mokesčių vengimu ir galiausiai – su pinigų plovimu.

84      Trečia, kaip matyti iš Tarybos atsakymo į Bendrojo Teismo prašymą, kuriuo, taikant 2017 m. kovo 31 d. proceso organizavimo priemonę, jos buvo paprašyta perduoti Bendrajam Teismui visą jos turimą informaciją apie ieškovus, tarp dokumentų, kuriuos Egipto valdžios institucijos perdavė jai siekiant priimti Sprendimą 2015/486, be kita ko, buvo 2015 m. vasario 9 d. Egipto generalinės prokuratūros (toliau – GP) raštas. Ieškovai teigia, kad šis dokumentas niekada nebuvo jiems pateiktas.

85      Kaip patikslinta 2015 m. vasario 9 d. GP rašto pradžioje, juo siekiama atsakyti į prašymą pateikti paaiškinimus, pateiktą Tarybos darbo grupės „Maghreb/Mashreq“, po to, kai tam tikros valstybės narės pateikė klausimus. Šis prašymas pateikti paaiškinimus buvo susijęs su teisinėmis procedūromis, kurių buvo privaloma laikytis bylose, susijusiose su asmenimis, įtrauktais į Sprendimo 2011/172 priede esantį sąrašą, ir su teisės aktuose nustatytu jų nagrinėjimo terminu.

86      2015 m. vasario 9 d. GP rašte visų pirma nurodoma, kad Egipto baudžiamajame procese yra numatytos teisių gynimo priemonės, leidžiančios nagrinėjamiems asmenims kreiptis į Egipto Arabų Respublikos kasacinį teismą (toliau – Egipto kasacinis teismas) su prašymu peržiūrėti, pirma, pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo jie buvo nuteisti, ir, antra, teismo sprendimą, kuriuo jie buvo nuteisti iš naujo, po to, kai pirmasis nuosprendis buvo panaikintas ir byla grąžinta. Tame rašte taip pat nurodyta, kad pastaruoju atveju Egipto kasacinis teismas priima galutinį sprendimą byloje, atmesdamas kasacinį skundą arba pats priimdamas sprendimą dėl esmės.

87      Kalbant apie likusius aspektus, iš 2017 m. balandžio 21 d. raštu pateikto Tarybos atsakymo matyti, kad kitais 2015 m. vasario mėn. GP atsiųstais dokumentais siekta tik atnaujinti jau pateiktą informaciją, susijusią su pirmajam ieškovui iškeltų baudžiamųjų bylų eiga, ir ši atnaujinta informacija nerodė jokių šių bylų pokyčių, palyginti su 2014 m. vasario 13 d. dokumente pateikta informacija.

88      Galiausiai, ketvirta, iš bylos medžiagos matyti, kad, prieš pratęsiant ieškovų įtraukimą į sąrašą 2016 ir 2017 m., Egipto valdžios institucijos pateikė atnaujintą informaciją dėl su pirmuoju ieškovu susijusių teismo procesų eigos. Pirmiausia ši informacija rodė, kad, pirma, tyrimas 2013 m. byloje Nr. 156 buvo užbaigtas po to, kai byla buvo nutraukta administracine tvarka, ir, antra, vyksta dar trys procesai 2011 m. bylose Nr. 4 ir 5482 ir 2015 m. byloje Nr. 244, atitinkamai susiję su kaltinimais pažeidimais, padarytais bendrovės El-Dekheila Finansų skyriuje, neteisėtu praturtėjimu ir pinigų plovimu. Be to, 2017 m. sausio 6 d. Taryba gavo 2016 m. gruodžio 5 d. Nacionalinio Egipto komiteto dėl užsienyje esančio turto susigrąžinimo (toliau – NCRAA) raštą. Visgi šio rašto turinys sutampa su 2015 m. vasario 9 d. GP rašto turiniu. 2017 m. birželio 1 d. atsakydami į Bendrojo Teismo klausimus ieškovai pripažino, kad susipažino su šiuo dokumentu 2017 m. sausio 27 d., t. y. prieš pratęsiant ieškovų įtraukimą į sąrašą Sprendimu 2017/496.

ii)    Dėl informacijos, kurią ieškovai pateikė prieš pratęsiant jų įtraukimą į sąrašą 2015, 2016 ir 2017 m.

89      Pirmiausia reikėtų pažymėti, kad 2014 m. gruodžio 23 d. Tarybai skirtame laiške, kurį ieškovai nurodo pateikdami šio sprendimo 47 punkte nurodytą kaltinimą, jie išreiškė, be kita ko, savo nuogąstavimus, kad baudžiamosios bylos pirmajam ieškovui buvo iškeltos nesąžiningai ir nesiremiant įrodymais ir kad jos neturi pagrindo ir yra politiškai motyvuotos. Ieškovai savo nuogąstavimus grindė šių bylų iškėlimo aplinkybėmis ir Egipto kasacinio teismo atlikta šių bylų analize ir laikėsi nuomonės, kad šiuos jų nuogąstavimus patvirtina kai kurie dokumentai, susiję, pirma, su pirmojo ieškovo teisės į teisingą bylos nagrinėjimą paisymu ir, antra, su teisinės valstybės principo paisymu Egipte nuo to laiko, kai 2011 m. vasario mėn. Egipto Arabų Respublikos Prezidentas Mohammed Hosni Moubarak nustojo eiti savo pareigas.

90      Ieškovai prie savo 2014 m. gruodžio 23 d. laiško pridėjo šiuos nuogąstavimus patvirtinančius dokumentus, kurie buvo pridėti prie ieškinio. [konfidencialu].

91      Pirma, tai yra dvi 2011 m. lapkričio mėn. ir 2014 m. vasario mėn. International Bar Association’s Human Rights Institute (IBAHRI) ataskaitos dėl teisininko profesijos padėties Egipte. 2011 m. IBAHRI ataskaita „Justice at a Crossroads: the Legal profession and the Rule of Law in the New Egypt“ buvo parengta po to, kai 2011 m. birželio mėn. ši nevyriausybinė organizacija atliko tyrimą Egipte. Šio tyrimo tikslas buvo, pirma, ištirti šioje šalyje advokatams kylančius sunkumus, susijusius su teisinės valstybės principo ir pagrindinių teisių paisymu prieš 2011 m. įvykius ir per laikotarpį iš karto po to, ir, antra, pateikti rekomendacijas siekiant užtikrinti šių principų laikymąsi. 2014 m. IBAHRI ataskaitoje „Separating Law and Politics: Challenges to the Independence of Judges and Prosecutors in Egypt“, grindžiamoje 2013 m. birželio–lapkričio mėn. Egipte atliktu tyrimu, siekiama užtikrinti, kad būtų laikomasi 2011 m. IBAHRI ataskaitos rekomendacijų ir daugiausia dėmesio skiriama Egipto teismų valdžios nepriklausomumo kliūtims.

92      Antra, ieškovai pateikė Jungtinėje Karalystėje įsteigtos advokatų kontoros nario D. 2011 m. liepos 27 d. ataskaitą ir Ženevoje praktikuojančio advokato M. 2013 m. vasario 4 d. ataskaitą dėl kelių baudžiamųjų bylų, iškeltų pirmajam ieškovui. Iš šių ataskaitų matyti, kad D. ir M. kaip stebėtojai buvo įgalioti pirmojo ieškovo atstovų Egipte įvertinti ieškovo teisės į teisingą bylos nagrinėjimą paisymą nagrinėjant jam Egipte iškeltas baudžiamąsias bylas.

93      D. ataskaita susijusi su Egipto Arabų Respublikos generalinio prokuroro (toliau – Egipto generalinis prokuroras) tyrimais ir 2011 m. gegužės 7–12 d. bei birželio 11–15 d. surengtais posėdžiais ieškovui iškeltoje pirmojoje baudžiamojoje byloje, kuri, kaip matyti iš bylos medžiagos, atitinka 2011 m. bylą N. 107, nurodytą Egipto valdžios institucijos pateiktuose dokumentuose. Kaip nurodyta šioje ataskaitoje, buvęs pramonės ministras, aukštas Pramonės ministerijos pareigūnas ir pirmasis ieškovas kaltinami susitarę, kad pastarasis gautų energijos licencijų dviem jo grupės įmonėms, pažeidžiant taisykles, kuriomis reglamentuojama viešojo šių licencijų išdavimo plieno sektoriuje konkurso procedūra.

94      D. ataskaita grindžiama prokuratūros bylos medžiaga, su kuria autoriui buvo leista susipažinti, ir jo tiesioginėmis pastabomis per įvairius posėdžius, kuriuose jis dalyvavo. Šioje ataskaitoje aprašoma prokuratūros byloje esanti informacija, kuri matyti iš 2011 m. vasario 28 d. kreipimosi į baudžiamųjų bylų teismą, posėdžių protokolai, visų pirma liudytojų apklausos, ir kritiška prokuratūros surinktų įrodymų analizė.

95      Savo ataskaitoje D. kritikuoja, pirma, tai, kad, kaip jis mano, Egipto valdžios institucijos nagrinėjamą bylą išnagrinėjo skubotai, ir, antra, posėdžių, kuriuose jis dalyvavo, rengimo sąlygas, nes, jo nuomone, per šiuos posėdžius buvo padaryti pirmojo ieškovo nekaltumo prezumpcijos ir teisės į gynybą pažeidimai. Atsižvelgdamas į šias pastabas, savo ataskaitoje jis daro išvadą, kad, „atsižvelgiant į tai, kaip baudžiamųjų bylų teismas organizavo posėdžius, kyla abejonių, ar jis priims teisingą sprendimą šioje byloje, [ir] kad dėl [viešosios nuomonės] spaudimo jis gali jaustis privaląs [nuteisti kaltinamuosius, taip palikdamas Egipto kasaciniam teismui galimybę panaikinti jo nuosprendį]“.

96      M. ataskaita susijusi su 2012 m. surengtais posėdžiais dviejose baudžiamosiose bylose, iškeltose pirmajam ieškovui, viena iš jų, kaip nurodyta ataskaitoje, buvo susijusi su kaltinimais nesąžiningu bendrovės El-Dekheila akcijų įsigijimu, o kita – su įtariamu pinigų plovimu, susijusiu su šiais kaltinimais, o tai, kaip nurodyta bylos medžiagoje, atitinka 2011 m. bylas Nr. 38 ir 291 Egipto valdžios institucijų pateiktuose dokumentuose.

97      M. ataskaitoje pateiktas vertinimas grindžiamas, pirma, Egipte praktikuojančio advokato A., kuriam buvo pavesta M. vardu dalyvauti posėdžiuose, parengtomis ataskaitomis, M. nurodžius, kad iš pradžių jis nusprendė asmeniškai nedalyvauti posėdžiuose dėl „padidėjusios grėsmės jo paties saugumui [dėl] demonstracijų priešais teismo rūmus“ „per visą [pirmojo ieškovo] bylos nagrinėjimo trukmę“, ir, antra, jo tiesioginiu dalyvavimu stebint vieną iš posėdžių 2011 m. byloje Nr. 38.

98      Pirmojoje M. ataskaitos dalyje pateikiamas teismo posėdžių salės aprašymas pagal jo paties pastebėjimus, o antrojoje jos dalyje analizuojami įvairūs aspektai, kuriuos jis advokato A. ataskaitose siejo su galimais pagrindinių teisių pažeidimais, pavyzdžiui, metalinio narvo kaltinamiesiems laikyti buvimas, apsaugos darbuotojų buvimas teismo posėdžių salėje, sunkumai rengiant apklausas, nepakankamai nešališkas baudžiamųjų bylų teismo požiūris, taip pat žiniasklaidos suformuota išankstinė nuomonė. Atsižvelgdamas į šias pastabas, jis daro išvadą, kad, „atsižvelgiant į tarptautines normas pagrindinių teisių srityje, [pirmojo ieškovo] teisės galėjo būti pažeistos, visų pirma jo teisė į teisingą bylos nagrinėjimą“. Be to, „bylose dėl neteisėto praturtėjimo ar pinigų plovimo kyla didelė rizika, kad bus priimtas [teisiškai] abejotinas nuosprendis“.

99      Trečia, ieškovai Tarybai nurodė tris Egipto kasacinio teismo sprendimus, atitinkamai datuojamus 2012 m. gruodžio 2 d., 2013 m. gegužės 12 d. ir 2013 m. gruodžio 14 d. Tuose sprendimuose Egipto kasacinis teismas, pirma, panaikino pirmosios instancijos teismų sprendimus, kuriais kaltinamieji kiekvienoje konkrečioje byloje, pirmiausia, pirmasis ieškovas, buvo pripažinti kaltais ir nuteisti įvairiomis bausmėmis, įskaitant baudas ir laisvės atėmimo bausmes, ir, antra, grąžino bylas bylą iš esmės nagrinėjusiam teismui, kad jis priimtų naują sprendimą. Taigi, kaip matyti iš šio sprendimo 82 punkte nurodyto Egipto valdžios institucijų dokumento, šie trys sprendimai buvo priimti 2011 m. baudžiamojoje byloje Nr. 107 (neteisėtai suteiktos energijos licencijos), 2011 m. baudžiamojoje byloje Nr. 291 (pinigų plovimas) ir 2011 m. baudžiamojoje byloje Nr. 38 (nesąžiningas bendrovės El-Dekheila akcijų įsigijimas).

100    Ketvirta, ieškovai rėmėsi 2012 m. gruodžio 12 d. Šveicarijos Konfederacijos baudžiamųjų bylų teismo (toliau – Šveicarijos federalinis baudžiamųjų bylų teismas) sprendimu ir dviem – 2012 m. rugpjūčio 28 d. ir 2013 m. rugsėjo 30 d. – Lichtenšteino Kunigaikštystės Konstitucinio Teismo (toliau – Lichtenšteino Konstitucinis Teismas) sprendimais. Šie sprendimai susiję su tarptautinės savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose procedūromis gavus Egipto valdžios institucijų prašymus. Pirmuoju iš šių sprendimų buvo panaikintas Šveicarijos valdžios institucijų sprendimas suteikti jiems galimybę susipažinti su Egipto piliečiams iškeltos baudžiamosios bylos dėl pinigų plovimo medžiaga.

101    2012 m. gruodžio 12 d. sprendime Šveicarijos federalinis baudžiamųjų bylų teismas, remdamasis tam tikra tarptautinių organizacijų ataskaitose arba spaudoje pateikiama vieša informacija, nusprendė, kad, „neatsižvelgiant į pagarbos žmogaus teisėms problemą [Egipte], [ši šalis] šiuo metu išgyvena neaiškų pereinamąjį laikotarpį, kuriam būdingas institucijų nestabilumas ir [akivaizdus] nepriklausomumo bei [vykdomosios ir teismų] valdžios tarpusavio pagarbos [kvestionavimas]“. Remdamasis šia informacija, šis teismas nusprendė, kad „yra rizika, kad [ieškovai] gali patirti iš karto atsirandančią ir nepataisomą žalą“.

102    Dviem Lichtenšteino Konstitucinio Teismo sprendimais – 2012 m. rugpjūčio 28 d. ir 2013 m. rugsėjo 30 d. – buvo panaikinti du teismo sprendimai, kuriais buvo atmestas pirmojo ieškovo turimos bendrovės paduotas apeliacinis skundas dėl nutarimo, kuriuo jo turtas buvo įšaldytas dėl baudžiamosios bylos pirmajam ieškovui Egipte. Minėtas teismas nusprendė, kad informacijos šaltinių, kuriais rėmėsi minėtoji bendrovė ir tarp kurių visų pirma buvo 2011 m. IBAHRI ataskaita ir M. ataskaita, pakako, kad būtų nuspręsta, jog ji „[įrodė] [pirmojo ieškovo] pagrindinių teisių pažeidimo [Egipte] grėsmę“, turint omenyje tai, kad buvo reikalaujama įrodyti tik šios grėsmės tikėtinumą.

103    Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamus dokumentus, išskyrus minėtą 2014 m. IBAHRI ataskaitą, ieškovai jau pateikė siekdami patvirtinti, be kita ko, pirmąjį ir antrąjį ieškinio pagrindus bylose T‑375/14–T‑378/14 ir kad Taryba, pateikdama atsiliepimą į ieškinį, atsakė į šiuos pagrindus, todėl jau buvo su jais susipažinusi šiame kontekste.

104    Susirašinėdami su Taryba prieš pratęsiant ieškovų įtraukimą į sąrašą 2016 ir 2017 m., ieškovai pateikė tam tikrus papildomus įrodymus, susijusius su pagrindinių teisių paisymu Egipte.

105    Pirma, ieškovai prie savo 2016 m. vasario 29 d. laiško Tarybai pridėjo savo teisinių atstovų Egipte laišką, susijusį su įvairiais teismo procesais dėl pirmojo ieškovo, kuriuos Egipto valdžios institucijos paminėjo 2016 m. sausio 2 d. dokumentuose. Visų pirma, kalbant apie tris iš šių teismo procesų (2011 m. byla Nr. 4, 2012 m. byla Nr. 274 ir 2013 m. byla Nr. 376), minėti teisiniai atstovai teigė, kad niekada nebuvo informuoti apie „oficialius“ tyrimus ir kad Egipto valdžios institucijos atmetė jų prašymą leisti susipažinti su bylos medžiaga. Be to, 2016 m. kovo 14 d. laiškuose ieškovai, remdamiesi Egipto teisininko nuomone, pridėta prie šių laiškų, teigė, kad prieš paskelbiant nutarimą dėl lėšų įšaldymo, kurį jų atžvilgiu priėmė Egipto valdžios institucijos, nebuvo paisoma jų teisės būti išklausytiems.

106    Antra, 2017 m. kovo 7 d. laiške ieškovai atkreipė Tarybos dėmesį į tai, kad nuo šios dienos pirmasis ieškovas yra laikomas suimtas ir kad jie laiko tai garantijų, užtikrinamų, be kita ko, EŽTK 5 straipsnyje, pažeidimu.

iii) Dėl to, kaip Taryba vertino ieškovų pateiktus įrodymus

107    Visų pirma iš byloje esančių dokumentų matyti, kad Taryba atsakė į 2014 m. gruodžio 23 d. ieškovų laišką 2015 m. kovo 24 d. laiške. Pastarajame laiške nėra aiškiai nurodyti nei ieškovų kaltinimai, kuriais būtų kvestionuojamas pagrindinių teisių paisymas Egipte, be kita ko, pirmojo ieškovo teisės į teisingą bylos nagrinėjimą paisymas, nei šio sprendimo 91–102 punktuose paminėti dokumentai, patvirtinantys šiuos kaltinimus. Vis dėlto Taryba į ieškovų nuogąstavimus, susijusius su pirmajam ieškovui iškeltų baudžiamųjų bylų pagrindu, kuriuos, be kita ko, patvirtino šie kaltinimai, atsakė taip: „Taryba nepritaria jūsų nuomonei, kad prieš jūsų klientą pradėto baudžiamojo persekiojimo aplinkybės rodo, kad šis persekiojimas nėra grindžiamas jokiais įrodymais ir kad jis yra politiškai motyvuotas.“

108    [konfidencialu].

109    Be to, iš bylos medžiagos negalima daryti išvados, kad, Tarybai įvertinus ieškovų pastabas ir dokumentus, Egipto valdžios institucijose buvo atlikti ad hoc patikrinimai.

110    Taigi iš viso to, kas nurodyta pirmiau, matyti, kad, peržiūrėdama ieškovų įtraukimą į sąrašą prieš priimant Sprendimą 2015/486, Taryba netiesiogiai, bet neabejotinai manė, kad nagrinėjamos pastabos ir dokumentai, nepaisant jų svarbos ir patikimumo, neleido suabejoti Sprendimo 2011/172 galiojimo pratęsimu. Visų pirma, atsižvelgiant į 2015 m. vasario 9 d. GP raštą ir Tarybos paaiškinimus, reikia manyti, jog Taryba laikėsi nuomonės, kad šios pastabos ir dokumentai neleidžia suabejoti vertinimu dėl pagrindinių teisių paisymo Egipte, atliktu remiantis, be kita ko, minėtu raštu, ir kad todėl nebūtina atlikti papildomų patikrinimų.

111    Kaip rodo 2016 m. kovo 21 d. ir 2017 m. kovo 22 d. Tarybos laiškai pirmajam ieškovui, ši pozicija dėl ieškovų kaltinimų, susijusių su teisinės valstybės principo ir pagrindinių teisių pažeidimu Egipte, pratęsiant jų įtraukimą į sąrašą 2016 ir 2017 m., nepasikeitė.

112    Iš tiesų, pirma, 2016 m. kovo 21 d. laiške Taryba nurodė, kad ieškovų kaltinimai, susiję su tuo, kaip Egipto valdžios institucijos nagrinėjo bylas dėl pirmojo ieškovo, turi būti nagrinėjami pagal Egipto teisinę sistemą ir procedūras. Antra, 2017 m. kovo 22 d. laiške ji teigė, kad įvertino pirmojo ieškovo pastabas dėl jo pagrindinių teisių apsaugos lygio Egipte vykstančiuose teismo procesuose ir padarė išvadą, kad yra pagrįsta toliau palaikyti Egipto valdžios institucijų pastangas susigrąžinant Egipto valstybės prarastas lėšas.

113    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad pateikdami šio sprendimo 47 punkte nurodytą kaltinimą ieškovai iš esmės teigia, kad tokia Tarybos pozicija rodo neatsižvelgimą į ieškovų jai pateiktų įrodymų apimtį ir iš to Tarybai kylančių pareigų nepaisymą. Pateikdami pirmąjį ieškinio pagrindą, ieškovai teigia, kad dėl tokių klaidų sprendimai 2015/486, 2016/411 ir 2017/496 yra neteisėti, kiek jais yra pratęsiamas visos Sprendime 2011/172 numatytų ribojamųjų priemonių sistemos galiojimas. Pateikdami antrąjį ieškinio pagrindą, ieškovai teigia, kad ginčijami sprendimai, kiek jais yra pratęsiamas jų įtraukimas į sąrašą, neatitinka Tarybos pareigos laikytis pagrindinių teisių pagal ESS 6 straipsnį, siejamą su ESS 2 straipsniu ir 3 straipsnio 5 dalimi, ir Chartijos 47 ir 48 straipsnių. Taigi Bendrasis Teismas, nagrinėdamas šiuos pagrindus, turi priimti sprendimą dėl Tarybos pozicijos, susijusios su įrodymais, kuriuos jai pateikė ieškovai, pagrįstumo, atsižvelgiant į jos jau turėtus įrodymus dėl padėties Egipte.

b)      Dėl pirmojo pagrindo, susijusio su prieštaravimu, grindžiamu sprendimų 2015/486, 2016/411 ir 2017/496 ir Reglamento Nr. 270/2011 neteisėtumu

114    Šį pagrindą sudaro dvi dalys, atitinkamai susijusios su sprendimų 2015/486, 2016/411 ir 2017/496, kiek jais pratęsiamas Sprendimo 2011/172 1 straipsnio 1 dalies galiojimas, ir Reglamento Nr. 270/2011 2 straipsnio 1 dalies neteisėtumu grindžiamu prieštaravimu.

1)      Dėl pirmos dalies, susijusios su sprendimų 2015/486, 2016/411 ir 2017/496, kiek jais pratęsiamas Sprendimo 2011/172 1 straipsnio 1 dalies galiojimas, neteisėtumu grindžiamu prieštaravimu

115    Kaip teigia ieškovai, net darant prielaidą, kad Sprendimo 2011/172 1 straipsnio 1 dalis galėjo būti grindžiama šio sprendimo 1 konstatuojamojoje dalyje nurodytais tikslais, kai jis buvo priimtas, Sprendimo 2015/486 priėmimo dieną taip jau nebebuvo dėl pasikeitusių politinių ir teisminių aplinkybių Egipte, kurias rodė ieškovų Tarybai iki tos dienos perduota informacija. Taigi ieškovai teigia, kad Sprendimas 2015/486 negali būti grindžiamas naujų Egipto valdžios institucijų palaikymo tikslu dėl, pirma, to, kad po Sprendimo 2011/172 priėmimo šios valdžios institucijos buvo paleistos, antra, Egipto politinių aplinkybių nestabilumo, pasireiškusio pagrindinių teisių ir teisinės valstybės principo pažeidimu, ir, trečia, dėl to, kad įsikišus ieškovams Taryba sužinojo informaciją, įrodančią, kad Egipto valdžios institucijos neužtikrina pirmojo ieškovo teisingo, nešališko ir nepriklausomo bylos nagrinėjimo ar to, kad jo atžvilgiu būtų laikomasi teisinės valstybės principo. Antrajame pareiškime dėl patikslinimo ieškovai taip pat teigia, kad įrodymai, kuriuos jie pateikė siekdami įrodyti, kad Sprendimo 2011/172 1 straipsnio 1 dalis neturi teisinio pagrindo, taip pat įrodo neproporcingą šių nuostatų pobūdį, atsižvelgiant į Tarybos siekiamus tikslus.

116    Taryba ginčija ieškovų galimybę remtis prieštaravimu, grindžiamu Sprendimo 2011/172 1 straipsnio 1 dalies ir Reglamento Nr. 270/2011 2 straipsnio 1 dalies neteisėtumu, ir teigia, kad ieškovai galėjo dėl šių nuostatų pareikšti SESV 263 straipsniu grindžiamą ieškinį. Be to, Taryba bendrai nurodo, kad kartu su šiuo pagrindu pateikti ieškovų argumentai jau buvo atmesti Bendrojo Teismo ir Teisingumo Teismo. Ji taip pat teigia, kad įtraukimo į sąrašą kriterijų pažeidimas neturi reikšmės nagrinėjant teisinio pagrindo tinkamumą. Taryba taip pat teigia, kad pateikiant šį pagrindą ieškovų nurodytos įvairios aplinkybės, t. y. politiniai pokyčiai Egipte, pagrindinių teisių situacija šioje šalyje ir tariamas pirmojo ieškovo pagrindinių teisių pažeidimas, neturi reikšmės vertinant priemonių, kurių imtasi priimant Sprendimą 2011/172, teisėtumą.

117    Pirmiausia reikia pažymėti, kad šioje dalyje ieškovai pateikia du atskirus kaltinimus. Pirma, jie nurodo, kad Sprendimo 2011/172, kurio galiojimas pratęstas sprendimais 2015/486, 2016/411 ir 2017/496, 1 straipsnio 1 dalis neturi teisinio pagrindo, nes jos nuostatos nebeatitinka BUSP tikslų. Antra, ieškovai ieškinyje ir pirmajame pareiškime dėl patikslinimo netiesiogiai, o antrajame pareiškime dėl patikslinimo – tiesiogiai nurodo, kad Taryba pažeidė proporcingumo principą, nes šių nuostatų galiojimo pratęsimas buvo akivaizdžiai netinkamas, atsižvelgiant į padėties Egipte raidą.

i)      Dėl kaltinimo, susijusio su teisinio pagrindo nebuvimu

118    Pirmiausia reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją akto teisinio pagrindo kontrolė leidžia patikrinti jį priėmusio subjekto kompetenciją ir tai, ar šio akto priėmimo procedūra buvo teisėta. Be to, Sąjungos teisės akto teisinio pagrindo parinkimas turi būti grindžiamas objektyviais kriterijais, kuriems gali būti taikoma teisminė kontrolė ir prie kurių priskirtinas teisės akto tikslas ir turinys (žr. 2015 m. kovo 5 d. Sprendimo Ezz ir kt. / Taryba, C‑220/14 P, EU:C:2015:147, 42 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; 2016 m. vasario 15 d. Nutarties Ezz ir kt. / Taryba, T‑279/13, nepaskelbta Rink., EU:T:2016:78, 47 punktą).

119    Pateikdami šį kaltinimą, ieškovai nesutinka su tuo, kad šiai bylai būtų taikomi Bendrojo Teismo motyvai, kuriuos jis nurodė 2016 m. vasario 15 d. Nutarties Ezz ir kt. / Taryba (T‑279/13, nepaskelbta Rink., EU:T:2016:78) 47 punkte, būtent kad „socialiniai ir teisiniai pokyčiai“, kurie įvyko nuo tada, kai ieškovų pavardės buvo pirmą kartą įtrauktos į sąrašą ir kuriais jie rėmėsi pateikdami pagrindą, taip pat susijusį su teisinio pagrindo nebuvimu, galėjo turėti poveikį tik ginčijamų sprendimų motyvų pagrįstumui ir negalėjo būti nagrinėjami tikrinant minėtų aktų teisinio pagrindo pasirinkimą.

120    Ieškovų teigimu, iš jurisprudencijos darytina išvada, kad jeigu akto tikslas ir turinys grindžiamas konkrečiomis socialinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, tikrinant jo teisinį pagrindą būtinai turi būti nagrinėjami šių aplinkybių pokyčiai.

121    Vis dėlto reikia konstatuoti, kad Bendrojo Teismo motyvus, kuriuos kritikuoja ieškovai, galima pritaikyti šiai bylai.

122    Šiuo klausimu reikia priminti, kad, kaip 2014 m. vasario 27 d. Sprendime Ezz ir kt. / Taryba (T‑256/11, EU:T:2014:93, 44 punktas) dėl Sprendimo 2011/172 konstatavo Bendrasis Teismas, pakanka, kad šiuo aktu būtų siekiama tikslų, susijusių su ESS 21 straipsnyje nurodytais tikslais, kad jis būtų laikomas priskiriamu BUSP. Be to, kaip yra konstatavęs Teisingumo Teismas, atsižvelgiant į BUSP tikslų ir užduočių, išvardytų ESS 3 straipsnio 5 dalyje ir 21 straipsnyje bei tokiose BUSP skirtose specialiose nuostatose, kaip ESS 23 ir 24 straipsniai, plačią aprėptį, minėto akto pagrįstumo ginčijimas atsižvelgiant į ESS 21 straipsnyje apibrėžtus tikslus neįrodo, kad šis aktas neturi teisinio pagrindo (šiuo klausimu žr. 2015 m. kovo 5 d. Sprendimo Ezz ir kt. / Taryba, C‑220/14 P, EU:C:2015:147, 46 punktą).

123    Tie patys motyvai taikytini atsižvelgiant į sprendimus 2015/486, 2016/411 ir 2017/496, kuriais tiesiog pratęsiamas Sprendimo 2011/172 galiojimas ir įgyvendinama ta pati politika, kuria, kaip nurodyta pastarojo sprendimo 1 konstatuojamojoje dalyje, siekiama palaikyti Egipto politikos ir ekonomikos stabilizavimo procesą, laikantis teisinės valstybės principo ir pagrindinių teisių.

124    Net darant prielaidą, kad situacija Egipte, į kurią atsižvelgdama Taryba priėmė Sprendimą 2011/172, pasikeitė, įskaitant tai, kad ji pasikeitė priešingai demokratizacijos procesui, kurį buvo siekiama remti šiuo sprendimu įgyvendinama politika, ši aplinkybė bet kuriuo atveju negali paveikti šios institucijos kompetencijos pratęsti šio sprendimo galiojimą remiantis SESV 29 straipsniu. Iš tiesų, nepaisant šios aplinkybės, tikslai, kurių siekiama sprendimais 2015/486, 2016/411 ir 2017/496 ir taisyklėmis, kuriomis pratęsiamas jų galiojimas, vis dėlto patenka į BUSP sritį, ir to pakanka, kad šioje byloje būtų galima atmesti ieškovų kaltinimą (šiuo klausimu žr. 2016 m. birželio 14 d. Sprendimo Parlamentas / Taryba, C‑263/14, EU:C:2016:435, 45–54 punktus).

125    Ieškovų nurodyta jurisprudencija negali priversti suabejoti šiais argumentais.

126    Pirma, kalbant apie 2010 m. birželio 8 d. Sprendimą Vodafone ir kt. (C‑58/08, EU:C:2010:321), pakanka pažymėti, kad Teisingumo Teismas jame nagrinėjo ne tai, ar ES sutarties nuostata, priskiriama BUSP, yra tinkamas teisinis pagrindas, bet tai, ar taip yra kalbant apie EB 95 straipsnio 1 dalį (dabar – SESV 114 straipsnio 1 dalis), o tai reiškia, kad turi būti nagrinėjamas bendras kontekstas ir konkrečios aplinkybės šiuo pagrindu priimtu aktu suderintoje srityje, susiklosčiusios šio akto priėmimo metu (šiuo klausimu žr. 2010 m. birželio 8 d. Sprendimo Vodafone ir kt., C‑58/08, EU:C:2010:321, 32–35 ir 39–47 punktus). Taigi Teisingumo Teismo motyvų, kuriuos jis nurodė tame sprendime, neįmanoma pritaikyti šiai bylai.

127    Antra, 2007 m. liepos 11 d. Sprendimo Sison / Taryba (T‑47/03, nepaskelbtas Rink., EU:T:2007:207) 191–193 punktai susiję su Bendrojo Teismo nagrinėtu pagrindu, susijusiu su motyvų nenurodymu, bet ne su pagrindu, susijusiu su teisinio pagrindo nebuvimu. Taigi jie neturi reikšmės.

128    Trečia, 2015 m. balandžio 22 d. Sprendimo Tomana ir kt. / Taryba ir Komisija (T‑190/12, EU:T:2015:222) 110 punktas turi būti aiškinamas atsižvelgiant į Bendrojo Teismo nurodytų motyvų kontekstą. Šiais motyvais Bendrasis Teismas nesiekė patikrinti Tarybos pateiktų vertinimų, susijusių su padėties raida Zimbabvėje ir būtinumu išlaikyti atsižvelgiant į šią raidą pritaikytas ribojamąsias priemones, pagrįstumo; jis siekė patikrinti tik tai, ar šiomis priemonėmis Taryba ketino siekti BUSP tikslų (šiuo klausimu žr. 2015 m. balandžio 22 d. Sprendimo Tomana ir kt. / Taryba ir Komisija, T‑190/12, EU:T:2015:222, 93–111 punktus).

129    Taigi kaltinimas, susijęs su teisinio pagrindo nebuvimu, turi būti atmestas.

ii)    Dėl kaltinimo, susijusio su proporcingumo principo pažeidimu

130    Pirmiausia reikia priminti, kad apskritai Taryba turi plačią diskreciją priimdama į BUSP sritį patenkančius aktus, nes tai yra sritis, kurioje Taryba priima politinio, ekonominio ir socialinio pobūdžio sprendimus, o tai darant jai reikia atlikti sudėtingus vertinimus (šiuo klausimu žr. 2013 m. lapkričio 28 d. Sprendimo Taryba / Manufacturing Support & Procurement Kala Naft, C‑348/12 P, EU:C:2013:776, 120 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Be to, jurisprudencijoje Tarybai pripažįstama plati diskrecija nustatant bendruosius kriterijus, kuriais remiantis apibrėžiamas ratas asmenų, kuriems gali būti taikomos ribojamosios priemonės, atsižvelgiant į tikslus, kuriais yra grindžiamos šios priemonės (šiuo klausimu žr. 2015 m. balandžio 21 d. Sprendimo Anbouba / Taryba, C‑605/13 P, EU:C:2015:248, 41 punktą ir 2016 m. birželio 30 d. Sprendimo Al Matri / Taryba, T‑545/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:376, 48 punktą). Taigi, kalbant apie šių kriterijų taikymo pratęsimą, jai turi būti suteikiama tokios pat apimties diskrecija.

131    Taigi nagrinėdamas šį ieškinį Bendrasis Teismas neprivalo priimti sprendimo dėl Tarybos politikos, kuria ji palaiko Sprendimo 2011/172 1 konstatuojamojoje dalyje nurodytą politinio stabilizavimo Egipte procesą ir kurią įgyvendinant buvo priimtas šis ir paskesni sprendimai, pagrįstumo.

132    Be to, Bendrasis Teismas neprivalo savo vertinimu pakeisti Tarybos vertinimo, susijusio su geografinėmis ar politinėmis aplinkybėmis, su kuriomis yra siejamas Sprendimas 2011/172, ir su būtinybe pratęsti jo galiojimą atsižvelgiant į šias aplinkybes. Jis turi patikrinti tik tai, ar, vertindama šią būtinybę, Taryba akivaizdžiai neįvertino ieškovų nurodytų veiksnių, susijusių su Egipto politinėmis ir teisminėmis aplinkybėmis, svarbos ir rimtumo, atsižvelgdama į kitą turimą informaciją ir šio sprendimo tikslus.

133    Atsižvelgiant būtent į šiuos teiginius reikia išnagrinėti ieškovų pateiktus įvairius argumentus, kuriais grindžiamas šis jų ieškinio pagrindas.

–       Dėl pirmojo argumento, susijusio su Tarybos palaikomų „naujų Egipto valdžios institucijų“ paleidimu

134    Pirmiausia ieškovų argumentas, kad Sprendimas 2011/172 nebegali būti laikomas priskiriamu „paramos naujoms Egipto valdžios institucijoms politikai“, kaip tai nurodyta 2014 m. vasario 27 d. Sprendimo Ezz ir kt. / Taryba (T‑256/11, EU:T:2014:93) 44 punkte, nes šios institucijos buvo paleistos, grindžiamas klaidingomis prielaidomis.

135    Iš tiesų, pirma, atsižvelgiant į šio sprendimo 64 punkte nurodytą Sprendimo 2011/172 tikslą, šiomis aplinkybėmis nustatytos ribojamosios priemonės iš esmės turi būti išlaikytos tol, kol baigsis Egipte vykstantys teismo procesai, kad būtų išlaikytas šių priemonių veiksmingumas. Taigi šių priemonių galiojimo pratęsimas negali priklausyti nuo paskesnių valdžios pasikeitimų, įvykusių per pereinamojo laikotarpio politinį procesą, įsibėgėjusį po to, kai 2011 m. vasario mėn. M. H. Moubarak nustojo eiti pareigas.

136    Antra, iš 2014 m. vasario 27 d. Sprendimo Ezz ir kt. / Taryba (T‑256/11, EU:T:2014:93) 44 punkto matyti, kad, vartodamas frazę „paramos naujoms Egipto valdžios institucijoms politika“, Bendrasis Teismas turėjo omenyje „remti taikų ir tvarkingą perėjimą prie civilinės ir demokratinės vyriausybės Egipte, grindžiamos teisinės valstybės principais, užtikrinant visapusišką pagarbą žmogaus teisėms bei pagrindinėms laisvėms“, kaip numatyta Sprendimo 2011/172 1 konstatuojamojoje dalyje. Žinoma, kaip matyti, be kita ko, iš 2014 m. IBAHRI ataskaitos, 2012 m. birželio mėn. per perėjimo prie demokratijos procesą išrinktas Egipto Respublikos prezidentas Mohammed Morsi 2013 m. birželio mėn. buvo pašalintas iš pareigų. Vis dėlto, priešingai, nei teigia ieškovai, šios konstatuojamosios dalies tekstas neleidžia teigti, kad paramos šiam procesui politika apsiribojo vien šio vadovo suformuotos vyriausybės palaikymu (tai buvo pirmoji civilinė vyriausybė, suformuota po rinkimų, surengtų 2011 m. pasitraukus M. H. Moubarak). Bet kuriuo atveju, atsižvelgiant į tai, kas nurodyta šio sprendimo 131 punkte, Bendrasis Teismas neturi priimti sprendimo dėl to, ar ši paramos politika išliko reikšminga po to, kai M. Morsi nustojo eiti pareigas.

137    Akivaizdu, kad šie argumentai nekvestionuojami [konfidencialu]. Iš tiesų pakanka priminti, kad, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 135 punkte, iš esmės šios priemonės turi būti taikomos tol, kol bus baigti šioje šalyje vykstantys teismo procesai, kad būtų išlaikytas jų veiksmingumas.

138    Taigi argumentas, susijęs su „naujų Egipto valdžios institucijų“ paleidimu, turi būti atmestas.

–       Dėl antrojo argumento, susijusio su rizika, kurią kėlė politinės situacijos nestabilumas Egipte ir tariami teisinės valstybės principo bei pagrindinių teisių pažeidimai

139    Pirmiausia reikėtų pažymėti, kad, kaip teigia ieškovai, jų pateikti įrodymai, visų pirma kylantys iš IBAHRI ataskaitų, rodo po M. H. Moubarak pasitraukimo 2011 m. vasario 11 d. atsiradusį didelį politinį ir institucinį nestabilumą Egipte, kuris, kaip matyti iš 2017 m. birželio 1 d. ieškovų atsakymo į Bendrojo Teismo klausimus, tęsėsi iki 2014 m. sausio mėn., kai buvo priimta naujoji konstitucija ir po kelių mėnesių Respublikos Prezidentu išrinktas A. Al-Sissi. Šie dokumentai taip pat rodo, kad šio laikotarpio politinėmis aplinkybėmis tarp valdžios institucijų ir politinių oponentų tvyrojo didelė įtampa, dėl kurios žuvo žmonių.

140    Kalbant apie teisines aplinkybes, nagrinėjami dokumentai rodo, kad šio sprendimo 139 punkte minėta politinė įtampa lėmė, be kita ko, represinę baudžiamąją politiką prieš politinius oponentus ir nepakankamą pagrindinių teisių apsaugos užtikrinimą. Taip pat minimas pasikartojantis vykdomosios valdžios kišimasis į teismų valdžios prerogatyvas, bent jau M. Morsi kadencijos metu. Be to, šie dokumentai rodo tai, kad buvusiems vadovams ir jų artimiesiems, visų pirma M. H. Moubarak ir pirmajam ieškovui, iškeltos baudžiamosios bylos buvo aktyviai nušviečiamos spaudoje, taip pat viešosios nuomonės spaudimą, kad būtų pripažinta šių asmenų atsakomybė, baiminantis, kad šiam procesui pakenks teismų sistemos trūkumai.

141    Tuose pačiuose dokumentuose taip pat aprašomas Egipto teismų sistemos veikimas nagrinėjamu laikotarpiu. Taigi šiuose dokumentuose aprašomos šios sistemos savybės, kurios, kaip teigia autoriai, silpnina Egipto teisminių institucijų užtikrinamą pagrindinių teisių apsaugą, kuri iš esmės užtikrinama pagal joms privalomus teisės aktus. Tarp šių savybių visų pirma minimi vykdomajai valdžiai suteikti įgaliojimai prokurorų skyrimo ir teisėjų karjeros srityje, taip pat trūkumai, susiję su teisėjų skyrimo į pareigas tvarka ir mokymais, be kita ko, tarptautinių normų, susijusių su pagrindinėmis teisėmis, srityje. Šios savybės taip pat apima materialines posėdžių baudžiamosiose bylose rengimo sąlygas, kurias savo ataskaitose aprašė D. ir M., nes, kaip nurodyta šiose ataskaitose, kai kurios iš jų nebuvo būdingos jose apibūdintiems posėdžiams ir, kaip teigia autoriai, rodė, kad nėra užtikrinamos visos garantijos, kylančios iš teisės į teisingą bylos nagrinėjimą.

142    Be to, iš šių dokumentų taip pat matyti, kad, pirma, 2012 m. gruodžio 12 d. sprendime Šveicarijos federalinis baudžiamųjų bylų teismas rėmėsi įrodymais, susijusiais su politiniu nestabilumu 2012 m. Egipte, ir įrodymais, patvirtinančiais vykdomosios valdžios kišimąsi į teismų darbą, nustatytą remiantis įvairiais viešaisiais šaltiniais, ir kad, antra, 2012 m. rugpjūčio 28 d. ir 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimuose Lichtenšteino Konstitucinis Teismas nusprendė, kad 2011 m. IBAHRI ataskaitoje pateikti įrodymai dėl Egipto teismų sistemos ir M. ataskaitoje esantys įrodymai rodė, kad pirmojo ieškovo pagrindinės teisės Egipte gali būti pažeistos.

143    Vis dėlto, net darant prielaidą, kad visos nagrinėjamuose dokumentuose nurodytos aplinkybės gali būti laikomos įrodytomis, jos bet kuriuo atveju negali įrodyti, kad Sprendimo 2011/172 galiojimo pratęsimas Sprendimu 2015/486 akivaizdžiai prieštaravo Sprendimo 2011/172 1 konstatuojamojoje dalyje nurodytiems tikslams.

144    Pirma, šios aplinkybės neleidžia daryti išvados, kad politinis ir institucinis nestabilumas, būdingas 2011–2014 m. Egipto politinei situacijai, pašalino bet kokį Egipto teismų sistemos gebėjimą užtikrinti teisinės valstybės principo ir pagrindinių teisių laikymąsi ir kad Sprendimu 2011/172 nustatytas turto įšaldymas įgyvendinant politiką, kuria siekta, be kita ko, užtikrinti šių principų laikymąsi, būtų buvęs akivaizdžiai netinkamas.

145    Žinoma, iš nagrinėjamų dokumentų matyti, kad politinis ir institucinis nestabilumas Egipte galėjo nulemti netikrumą, visų pirma 2012 m., dėl vykdomosios valdžios kišimosi į nagrinėjamas bylas rizikos tiek, kad, Europos teismo požiūriu, atsirastų pagrindas panaikinti teisminės pagalbos priemones.

146    Vis dėlto šis nestabilumas negalėjo būti pakankamas pagrindas Tarybai nebepratęsti Sprendimo 2011/172 galiojimo, atsižvelgiant į jos turimus įrodymus, be kita ko, Sprendimo 2015/486 priėmimo dieną. Iš tiesų pirmiausia [konfidencialu]. Be to, nė vienas iš ieškovų pateiktų įrodymų neleidžia teigti, kad šis nestabilumas turėjo poveikį Sprendime 2011/172 nurodytiems asmenims Egipte iškeltoms baudžiamosioms byloms. Galiausiai, priimdama sprendimus 2015/486, 2016/411 ir 2017/496, Taryba turėjo atnaujintą informaciją apie nagrinėjamas baudžiamąsias bylas (žr. šio sprendimo 87 ir 88 punktus), iškeltas Sprendimo 2011/172 priede nurodytiems asmenims, kuri nerodė tokio poveikio, nes atrodo, kad minėtos bylos buvo nagrinėjamos įprastai ir kai kuriais atvejais jos netgi buvo nutrauktos nesant įrodymų arba Egipto kasaciniam teismui panaikinus šiems asmenims skirtus nuosprendžius.

147    Kitokios išvados negalima daryti ir iš tariamų pagrindinių teisių pažeidimų, padarytų Egipte nagrinėjamu laikotarpiu, kai tarp valdžios institucijų ir demonstrantų, visų pirma politinių oponentų, vyko susidūrimų, ir represinės baudžiamosios politikos jų atžvilgiu. Iš tiesų iš ieškovų pateiktų įrodymų negalima spręsti, kad šie pažeidimai, net ir paaiškėjus, kad jie iš tikrųjų buvo padaryti, galėjo turėti įtaką baudžiamosioms byloms, susijusioms su valstybės lėšas tariamai pasisavinusiais asmenimis, dėl kurių buvo priimtas Sprendimas 2011/172. Kalbant apie su šiomis baudžiamosiomis bylomis susijusius įrodymus, reikia konstatuoti, kad, nors jie leidžia manyti, kad kai kurioms iš šių bylų galėjo būti daromas viešosios nuomonės spaudimas, iš to negalima spręsti, kad nagrinėjant visas šias bylas buvo sistemingai pažeidinėjama teisė į teisingą bylos nagrinėjimą ir nekaltumo prezumpciją.

148    Šių argumentų nepaneigia įrodymai, susiję su teismų sistemos veikimu, visų pirma kylantys iš IBAHRI, D. ir M. ataskaitų. Žinoma, šiose ataskaitose kalbama apie spragas ginant teismų valdžios nepriklausomumą Egipto teisinėje sistemoje ir praktines problemas, dėl kurių gali susilpnėti praktinis pagarbos pagrindinėms teisėms įgyvendinimas šioje sistemoje. Vis dėlto iš jų negalima spręsti, kad šios aplinkybės sistemingai silpnintų Egipto teisminių institucijų gebėjimą užtikrinti, kad baudžiamosiose bylose, kuriomis Taryba rėmėsi priimdama Sprendimą 2011/172, būtų laikomasi teisinės valstybės principo ir pagrindinių teisių.

149    Šiais argumentais taip pat neleidžia suabejoti 2012 m. gruodžio 12 d. Šveicarijos federalinio baudžiamųjų bylų teismo sprendimas ir 2012 m. rugpjūčio 28 d. bei 2013 m. rugsėjo 30 d. Lichtenšteino Konstitucinio Teismo sprendimai, kuriais rėmėsi ieškovai. Net jei teismų sprendimai, kuriuos panaikino minėti teismai, buvo panašūs į priemones, kurių imtasi priimant Sprendimą 2011/172, iš šių sprendimų bet kuriuo atveju matyti, kad jie buvo priimti remiantis kitokiomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis nei tos, kurios yra reikšmingos nagrinėjant šį ieškinio pagrindą. Pirma, reikėtų pažymėti, kad tuose sprendimuose minėti teismai grindė savo sprendimą faktinėmis aplinkybėmis, į kurias buvo galima atsižvelgti atitinkamai 2012 ir 2013 m., o ne vėliau susiklosčiusiomis faktinėmis aplinkybėmis. Antra, panaikintos priemonės nesudarė priemonių sistemos, tai buvo individualios priemonės, ir siekiant jas panaikinti nebuvo būtina, kaip šioje byloje, įrodyti sistemingų pagrindinių teisių pažeidimų riziką Egipto teismų sistemoje.

150    Galiausiai papildomi dokumentai, susiję su bendra situacija dėl teisinės valstybės ir pagrindinių teisių, kuriuos ieškovai pateikė 2016 ir 2017 m., nepateisina kitokios analizės, susijusios su Sprendimu 2016/411 ir Sprendimu 2017/496.

151    Pirma, 2011–2016 m. Sąjungos vardu padaryti pareiškimai, kuriais ieškovai remiasi pateikdami pirmąjį pareiškimą dėl patikslinimo, nesusiję su teismo procesais, kuriais rėmėsi Taryba, priimdama Sprendimą 2011/172. Be to, tai, kad Sąjungos institucijos išreiškia susirūpinimą dėl pagrindinių teisių ir teisinės valstybės principo pažeidimų Egipte arba reikalauja, kad Egipto valdžios institucijos nedarytų šių pažeidimų, taip pat ir teismų sistemoje, savaime nedraudžia Tarybai padėti toms pačioms institucijoms per konkrečius teismo procesus. Visų pirma reikėtų pažymėti, kad įgyvendinant politiką, kuria, be kita ko, siekiama, kad Egipte būtų laikomasi teisinės valstybės principo ir pagrindinių teisių, pagalba Egipto valdžios institucijoms siekiant kovoti su viešųjų lėšų pasisavinimu neprieštarauja susirūpinimo reiškimui ar prašymams užtikrinti, kad pačios šios institucijos laikytųsi šių principų, tačiau, priešingai, papildo šią politiką.

152    Antra, kalbant apie 2016 m. rugsėjo mėn. tarptautinės teisininkų komisijos ataskaitą „Egypt’s judiciary: A Tool of Repression, Lack of Effective Guarantee of Independence and Accountability“, byloje esantys įrodymai nerodo, kad ieškovai pateikė šią ataskaitą Tarybai prieš priimant Sprendimą 2017/496. Todėl Tarybos negalima kaltinti neatsižvelgus į šioje ataskaitoje pateiktus įrodymus siekiant nustatyti, ar Sprendimo 2011/172 galiojimo pratęsimas atitiko politikos, kurią įgyvendinant jis buvo priimtas, tikslus. Be to, šie įrodymai tikrai sutampa su IBAHRI ataskaitose pateiktais įrodymais, kiek tai susiję su Egipto teismų sistemos veikimu, taip pat ir už laikotarpį, kuris yra vėlesnis už nurodytąjį pastarosiose ataskaitose. Vis dėlto šie įrodymai nėra susiję su baudžiamosiomis bylomis, kuriomis rėmėsi Taryba, ir neleidžia manyti, kad šios teismų sistemos gebėjimas užtikrinti pagrindinių teisių paisymą sistemingai prastėjo, kiek tai susiję su šiomis bylomis.

153    Antra, ieškovų pateikti įrodymai neįrodo, kad Taryba padarė akivaizdžią vertinimo klaidą laikydamasi nuomonės, kad turi pakankamai įrodymų, kad nuspręstų, jog yra pagrįsta tęsti bendradarbiavimą su Egipto valdžios institucijomis, pradėtą pagal Sprendimą 2011/172, nesant reikalo atlikti papildomų patikrinimų.

154    Ieškovai neįrodo, kad, netiesiogiai, bet neabejotinai atlikdama tokį vertinimą, Taryba akivaizdžiai suklydo vertindama įvairius veiksnius, kurie yra reikšmingi šiam bendradarbiavimui tęsti ir kurie buvo susiję visų pirma su atsižvelgimu, pirma, į šio bendradarbiavimo tikslą ir, antra, į politikos, kurią įgyvendinant vykdomas šis bendradarbiavimas, tikslus, t. y. remti Egipto politinio ir ekonominio stabilizavimo procesą laikantis teisinės valstybės principo ir pagrindinių teisių.

155    Šiuo klausimu, kadangi vienintelis Sprendimu 2011/172 nustatytų ribojamųjų priemonių sistemos tikslas buvo padėti Egipto valdžios institucijoms nustatyti viešųjų lėšų pasisavinimą ir užtikrinti šių institucijų galimybę susigrąžinti šias lėšas, negalima atmesti, kad šios sistemos galiojimo pratęsimas išlieka reikšmingas ir tuo atveju, jeigu politinės ir teisminės aplinkybės klostosi demokratijos, teisinės valstybės ar pagarbos pagrindinėms teisėms pažangos nenaudai. Taigi Taryba turėjo įvertinti, ar, atsižvelgiant į jos turimus įrodymus, ji galėjo pagrįstai manyti, kad tolesnė pagalba Egipto valdžios institucijoms kovojant su viešųjų lėšų pasisavinimu ir toliau, net ir tokiomis aplinkybėmis, buvo tinkama priemonė skatinti siekti politinio šalies stabilumo ir teisinės valstybės principo paisymo šalyje tikslų.

156    Vis dėlto, pirma, kaip buvo konstatuota šio sprendimo 144–152 punktuose, vien ieškovų pateikti įrodymai neleidžia daryti išvados, kad Egipto valdžios institucijų gebėjimas užtikrinti teisinės valstybės principo ir pagrindinių teisių laikymąsi per teismo procesus, kuriais yra grindžiamas Sprendimas 2011/172, buvo galutinai susilpnintas dėl šių politinių ir teisminių pokyčių.

157    Antra, Taryba galėjo atsižvelgti į Egipto teisinėje sistemoje egzistuojančias garantijas. Visų pirma iš IBAHRI ataskaitų matyti, kad, pirma, Egiptas yra Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto, taip pat regioninių tarptautinės teisės sutarčių, susijusių su žmogaus teisių apsauga, šalis ir kad, antra, teismų valdžios nepriklausomumas garantuojamas Egipto Konstitucijoje, o pažanga šioje srityje padaryta 2014 m. vasario mėn. priėmus naują konstituciją. Be to, iš 2015 m. vasario 9 d. GP rašte pateiktos informacijos, minėtos šio sprendimo 86 punkte ir susijusios su Egipto baudžiamajame procese asmenims, Sprendimu 2011/172 įtrauktiems į sąrašą, suteikiamais teisių gynimo būdais, matyti, kad šiam procesui taikomi teisės aktai, kuriais suteikiamos garantijos, susijusios su veiksminga nurodytų asmenų teismine gynyba. Be to, kaip buvo pažymėta šio sprendimo 146 punkte, iš atnaujintos informacijos, susijusios su nagrinėjamomis baudžiamosiomis bylomis, kurią priimant sprendimus 2015/486, 2016/411 ir 2017/496 taip pat pateikė Egipto valdžios institucijos, buvo aišku, kad kai kurie iš asmenų, įtrauktų į Sprendimo 2011/172 priedą, pasiekė, kad jų nuosprendžiai būtų panaikinti.

158    Šiuo klausimu, visų pirma kalbant apie 2015 m. vasario 9 d. GP raštą, ieškovai negali remtis jo nepriimtinumu pateikdami šį pagrindą, kiek juo prašoma panaikinti Sprendimą 2015/486, nes neginčijama, kad Taryba galėjo remtis jo turiniu priimdama šį sprendimą. Be to, kaip konstatuota šio sprendimo 88 punkte, šio rašto turinys buvo pakartotas 2016 m. gruodžio 5 d. NCRAA rašte, kuris buvo pateiktas ieškovams prieš priimant Sprendimą 2017/496. Be to, raštu pateiktame 2017 m. balandžio 21 d. atsakyme į proceso organizavimo priemonę Taryba pridėjo šiuos raštus prie bylos medžiagos. Taigi ieškovai galėjo pateikti pastabas dėl šio dokumento turinio, be kita ko, savo 2017 m. birželio 1 d. rašytiniame atsakyme į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus ir per posėdį.

159    Galiausiai, kaip buvo pažymėta šio sprendimo 151 punkte, tai, kad Taryba padeda Egipto valdžios institucijoms kovoti su viešųjų lėšų pasisavinimu, nesikerta su Sąjungos institucijų reiškiamu susirūpinimu ir reikalavimais dėl galimų pagrindinių teisių ir teisinės valstybės principo pažeidimų Egipte.

160    Taigi Taryba nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos nuspręsdama, kad turi pakankamai įrodymų, susijusių su Egipto politinėmis ir teisminėmis aplinkybėmis, kad tęstų bendradarbiavimą su Egipto valdžios institucijomis, pradėtą pagal Sprendimą 2011/172, ir kad ieškovų pateikti įrodymai nesuteikė pagrindo prieš pratęsiant šio sprendimo galiojimą atlikti papildomų patikrinimų.

–       Dėl trečiojo argumento, susijusio su rizika, kad nagrinėjant pirmajam ieškovui Egipte iškeltas baudžiamąsias bylas gali būti nesilaikoma pirmojo ieškovo teisės į teisingą bylos nagrinėjimą

161    Kalbant apie šį argumentą, pažymėtina, kad net jeigu ieškovų pateikti įrodymai rodytų riziką, kad Egipto valdžios institucijos neužtikrina pirmajam ieškovui jo teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, vien ši aplinkybė atitinkamais atvejais gali turėti įtakos nebent ieškovų įtraukimo į Sprendimo 2011/172 priede pateiktą sąrašą pratęsimo teisėtumui. Vis dėlto ji negali paveikti šio sprendimo 1 straipsnio 1 dalyje numatytos lėšų įšaldymo sistemos galiojimo pratęsimo teisėtumo.

162    Iš tiesų pagal Sprendimo 2011/172 1 straipsnio 1 dalyje nurodytus kriterijus bendrai ir abstrakčiai numatytas asmenų, atsakingų už Egipto viešųjų lėšų pasisavinimą, ir su jais susijusių asmenų įtraukimas į sąrašą. Šie kriterijai nereiškia, kad tarp šių asmenų įtraukimo į sąrašą ir pirmajam ieškovui iškeltų konkrečių baudžiamųjų bylų yra ryšys.

163    Be to, vien pirmojo ieškovo teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimų rizika negali būti požymis, kad yra daromi sistemingi šios teisės pažeidimai, galintys paveikti visų į Sprendimo 2011/172 priedą įtrauktų asmenų teises.

164    Taigi, kiek šis argumentas skirtas Sprendimo 2011/172 1 straipsnio 1 dalies, kurios galiojimas pratęstas Sprendimu 2015/486, neteisėtumu grindžiamam prieštaravimui pagrįsti, jis yra nereikšmingas. Šis argumentas gali būti reikšmingas tik nagrinėjant antrąjį pagrindą, susijusį su tuo, kad ginčijamais sprendimais buvo pažeista pareiga paisyti pagrindinių teisių. Taigi šiomis aplinkybėmis reikia išnagrinėti šį pagrindą.

165    Tad iš viso to, kas nurodyta pirmiau, darytina išvada, kad ieškovai neįrodė, kad sprendimais 2015/486, 2016/411 ir 2017/496 Sprendimo 2011/172 1 straipsnio 1 dalies galiojimas buvo pratęstas akivaizdžiai netinkamai, atsižvelgiant į situaciją Egipte, taigi ir kad buvo pažeistas proporcingumo principas. Todėl šio pagrindo pirma dalis turi būti atmesta visa, nesant reikalo nagrinėti nepriimtinumo pagrindo, kurį Taryba pateikė atsiliepime į ieškinį gindamasi nuo neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo, kuriuo yra grindžiama ši dalis (šiuo klausimu žr. 2014 m. vasario 27 d. Sprendimo Ezz ir kt. / Taryba, T‑256/11, EU:T:2014:93, 54 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

2)      Dėl antros dalies, susijusios su tuo, kad Reglamento Nr. 270/2011 2 straipsnio 1 dalis neturi teisinio pagrindo

166    Ieškovai nurodo, kad Reglamentas Nr. 270/2011 neturi teisinio pagrindo, nes, kaip jie teigia, jis negali būti grindžiamas nei ESS 215 straipsnio 3 dalimi, nesant galiojančio sprendimo, nei to paties straipsnio 2 dalimi, nesant ryšio tarp jų ir trečiosios šalies valdžios.

167    Šiuo klausimu pakanka pažymėti, pirma, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 118–165 punktų, šis neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas, kiek jis susijęs su Sprendimo 2011/172 1 straipsnio 1 dalimi, kurios galiojimas pratęstas sprendimais 2015/486, 2016/411 ir 2017/496, turi būti atmestas ir, antra, kad Bendrasis Teismas, nagrinėdamas ieškovų ieškinius bylose T‑256/11 ir T‑279/13, nusprendė, kad Reglamentas Nr. 270/2011 yra teisėtai grindžiamas SESV 215 straipsnio 2 dalimi, nes pagal šią nuostatą leidžiama nustatyti ribojamąsias priemones kiekvienam asmeniui, jeigu jos yra numatytos sprendime, priimtame pagal BUSP (2014 m. vasario 27 d. Sprendimo Ezz ir kt. / Taryba, T‑256/11, EU:T:2014:93, 30–33 punktai ir 2016 m. vasario 15 d. Nutarties Ezz ir kt. / Taryba, T‑279/13, nepaskelbta Rink., EU:T:2016:78, 49 punktas). Taigi šis neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas neturi pagrindo ir, nesant reikalo nagrinėti jo priimtinumo, jis turi būti atmestas.

168    Vadinasi, reikia atmesti šią dalį ir visą pirmąjį pagrindą.

c)      Dėl antrojo pagrindo, susijusio su tuo, kad Taryba pažeidė ESS 6 straipsnį, siejamą su ESS 2 ir 3 straipsniais, ir Chartijos 47 ir 48 straipsnius

169    Antrąjį ieškinio pagrindą sudaro dvi dalys.

170    Pateikdami pirmąjį pagrindą ieškovai nurodo, kad pagal ESS 6 straipsnį, siejamą su ESS 2 straipsniu ir 3 straipsnio 5 dalimi, Taryba privalo skatinti pagrindines teises. Ieškovų teigimu, Taryba, pirma, neįsitikino, kad buvo laikomasi jų pagrindinių teisių, ir, antra, rėmėsi nepaneigiama prielaida, kad Egipto valdžios institucijos laikėsi šių teisių, priešingai jurisprudencijoje nustatytiems reikalavimams (2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimo N. S. ir kt., C‑411/10 ir C‑493/10, EU:C:2011:865, 105 ir 106 punktai ir 2014 m. spalio 16 d. Sprendimo LTTE / Taryba, T‑208/11 ir T‑508/11, EU:T:2014:885, 139 punktas). Vis dėlto, ieškovų nuomone, dėl jų vykstančiuose teismo procesuose Egipte buvo pažeista jų teisė į teisingą bylos nagrinėjimą ir nekaltumo prezumpciją, įtvirtinta Chartijos 47 ir 48 straipsniuose. 2017 m. spalio 4 d. atsakyme į Bendrojo Teismo klausimą dėl 2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Taryba / LTTE (C‑599/14 P, EU:C:2017:583) poveikio šiai bylai ieškovai nurodo, kad šis sprendimas patvirtina jų poziciją.

171    Be to, kaip nurodyta šio sprendimo 164 punkte, šiam pagrindui taip pat yra reikšmingas argumentas, kurį ieškovai pateikė pirmojo pagrindo pirmoje dalyje, susijęs su tuo, kad Sprendimo 2011/172 1 konstatuojamojoje dalyje nurodyti jo tikslai neleidžia pratęsti jų įtraukimo į sąrašą, atsižvelgiant į ieškovų Tarybai pateiktais įrodymais patvirtintą riziką, kad Egipto valdžios institucijos neužtikrins pirmojo ieškovo teisės į teisingą bylos nagrinėjimą. Šis argumentas, kuris grindžiamas kitokiu pagrindu nei ieškovų argumentai, pateikti šio pagrindo pirmai daliai pagrįsti, turi būti priskirtas šio pagrindo antrai daliai.

172    Taryba nesutinka su apimtimi, kurią ieškovai, pateikdami šį pagrindą, mėgina priskirti jos pareigai atsižvelgti į jų kaltinimus, susijusius su pirmojo ieškovo pagrindinių teisių pažeidimu jam iškeltose baudžiamosiose bylose.

173    Pirmiausia reikėtų pažymėti, kad šalių ginčas dėl šio pagrindo nėra susijęs su tuo, ar tai, kad Taryba neatliko patikrinimų, susijusių su teisinės valstybės principo ir pagrindinių teisių paisymu Egipte, kaip buvo nagrinėjant pirmojo pagrindo pirmą dalį, bendrai turėjo poveikį Sprendimu 2011/172 nustatytos ribojamųjų priemonių sistemos galiojimo pratęsimo teisėtumui. Šis ginčas susijęs su tuo, ar Tarybos nurodomas pirmojo ieškovo teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimas jam iškeltose baudžiamosiose bylose turėjo poveikį individualių priemonių pratęsti, pirma, šio ieškovo ir, antra, antrosios, trečiosios ir ketvirtosios ieškovių turto įšaldymą teisėtumui.

174    Be to, vėlgi preliminariai reikia pažymėti, kad ieškovai, bent jau savo ieškinyje, nenurodo antrosios, trečiosios ir ketvirtosios ieškovių teisės į teisingą bylos nagrinėjimą ir nekaltumo prezumpciją pažeidimo dėl jų vykstančiuose teismo procesuose. Jos buvo įtrauktos į Sprendimo 2011/172 priedą dėl to, kad dėl jų vyksta teismo procesai, susiję su pirmajam ieškovui iškeltomis baudžiamosiomis bylomis. Taigi reikia daryti išvadą, kad ieškovai mano, kad pirmojo ieškovo įtraukimo į sąrašą negaliojimas dėl jo pagrindinių teisių pažeidimo reiškia, kad negalioja ir antrosios, trečiosios bei ketvirtosios ieškovių įtraukimas į sąrašą.

175    Visų pirma reikėtų išnagrinėti antrą dalį.

1)      Dėl antros dalies, susijusios su tuo, kad ieškovų įtraukimo į sąrašą pratęsimas prieštarauja Sprendimo 2011/172 1 konstatuojamojoje dalyje nurodytiems tikslams

176    Reikia pažymėti, kad, kaip buvo konstatuota šio sprendimo 68 punkte, Sprendimo 2011/172 tikslas padėti Egipto valdžios institucijoms konstatuoti viešųjų lėšų pasisavinimą ir išlaikyti šių institucijų galimybę susigrąžinti šiuo būdu gautas pajamas neturi reikšmės atsižvelgiant į, be kita ko, šio sprendimo 1 konstatuojamojoje dalyje nurodytus tikslus skatinti demokratiją, teisinę valstybę ir žmogaus teises, kurių padeda siekti šis turto įšaldymas, jei šio pasisavinimo nustatymas ir lėšų susigrąžinimas yra neteisingas arba savavališkas.

177    Akivaizdu, kad priešingu atveju turto įšaldymas nepadėtų Egipto valdžios institucijoms nei kovoti su viešųjų lėšų pasisavinimu, nei juo labiau siekti demokratijos, teisinės valstybės ir žmogaus teisių skatinimo politikos tikslų, kurių siekiama Sprendimu 2011/172, todėl šis turto įšaldymas būtų akivaizdžiai neproporcingas šiems tikslams.

178    Vis dėlto šioje ieškinio pagrindo dalyje ieškovai teigia, kad įrodymai, kuriuos jie pateikė Tarybai, įrodo, jog Taryba turėjo tikėtis, kad Egipto valdžios institucijos neužtikrins pirmajam ieškovui teisingo, nepriklausomo ir nešališko požiūrio jam iškeltose baudžiamosiose bylose. Taigi, kad šie argumentai būtų pripažinti pagrįstais, būtina, kad ieškovų pateikti įrodymai akivaizdžiai rodytų pakankamai sunkius pirmojo ieškovo teisės į teisingą bylos nagrinėjimą ir nekaltumo prezumpciją pažeidimus, kad Taryba galėtų daryti išvadą, jog pirmasis ieškovas nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje dėl to tikriausiai patirtų nepataisomą žalą ir kad baigus ją nagrinėti tikriausiai nebūtų užtikrintas teisingumas. Taigi šie įrodymai turi būti pakankamai įtikinami, kad, vien juos išnagrinėjusi, Taryba įsitikintų, kad nebegali toliau pratęsti ieškovų turto įšaldymo, nebent priimtų sprendimą, kuris yra akivaizdžiai netinkamas, atsižvelgiant į jo tikslus.

179    Šiuo klausimu tiek, kiek šioje ieškinio pagrindo dalyje kalbama apie Sprendimo 2011/172 galiojimo pratęsimą 2015 m., reikia priminti, kad prieš priimant Sprendimą 2015/486 ieškovai pateikė Tarybai, be kita ko, šio sprendimo 92–98 punktuose aprašytas D. ir M. ataskaitas, kuriose buvo tiesiogiai nagrinėjamas pirmojo ieškovo teisės į teisingą bylos nagrinėjimą ir nekaltumo prezumpciją pažeidimo konkrečiose baudžiamosiose bylose klausimas. Taip pat reikia priminti, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 99 ir 103 punktų, Taryba tą dieną taip pat galėjo atsižvelgti į Egipto kasacinio teismo sprendimo šiose baudžiamosiose bylose motyvus, kurie galėjo būti reikšmingi vertinant ieškovų kaltinimus, susijusius su minėtais pažeidimais. Galiausiai šio sprendimo 140–142 punktuose nurodyti įrodymai, susiję su Egipto teismų sistema, galėjo būti konteksto įrodymai vertinant rizikos, kad šie pažeidimai pakeis pirmajam ieškovui iškeltų baudžiamųjų bylų baigtį, tikimybę.

180    Pirmiausia reikėtų pažymėti, kad D. ir M. ataskaitose yra tam tikros informacijos, rodančios, kad šiose ataskaitose nurodytais baudžiamųjų bylų etapais nebuvo paisoma įvairių teisės į teisingą bylos nagrinėjimą sudedamųjų dalių, ir jose abiejose daroma išvada, kad sprendimai dėl pirmajam ieškovui pareikštų kaltinimų pagrįstumo gali būti teisiškai abejotini.

181    Pirma, nagrinėjamose ataskaitose pateikiamos tam tikros pastabos, leidžiančios manyti, kad jose aprašytų posėdžių rengimo sąlygos nebuvo visiškai tinkamos kaltinamųjų, taip pat ir pirmojo ieškovo teisei į gynybą įgyvendinti dėl to, kad, pirma, advokatams, juo labiau pirmajam ieškovui buvo sunku sekti posėdžio eigą ir jame dalyvauti normaliomis sąlygomis, antra, pirmojo ieškovo advokatams buvo sunku bendrauti su šiuo ieškovu ir, trečia, baudžiamųjų bylų teismas nustatė kaltinamųjų ir jų atstovų galimybės pateikti įrodymus, kviestis gynybos liudytojus ir veiksmingai ginčyti kaltintojų pateiktus įrodymus bei kaltintojų liudytojų parodymus, taip pat pačių kaltinamųjų galimybės kalbėti patiems apribojimus.

182    Antra, nagrinėjamose ataskaitose, visų pirma D. ataskaitoje, iš esmės teigiama, kad pirmojo ieškovo nuogąstavimai dėl to, kad jo atžvilgiu nebus elgiamasi nešališkai, yra objektyviai pagrįsti. Pirma, kaip nurodyta D. ataskaitoje, labai trumpa prokuroro tyrimų trukmė ir atsisakymas įtraukti į bylą kitus Egipto pramonės atstovus, gavusius nemokamų energijos licencijų, įrodo, kad atliekant šiuos tyrimus šio asmens atžvilgiu buvo nepalankus ir šališkas nusiteikimas. Be to, šios ataskaitos autorius mano, kad panašų teismo šališkumą per posėdžius rodė tai, kad baudžiamųjų bylų teismas nevienodai vertino, viena vertus, įvairius prokuratūros veiksmus ir netgi priešišką elgesį, kurį sukėlė gynybos liudytojų parodymai, ir, kita vertus, gynybos advokatų bei kaltinamųjų veiksmus. Antra, M. ataskaitoje konstatuojama, kad nagrinėjamas baudžiamųjų bylų teismas nebuvo nešališkas dėl to, kad teisėjų kolegijos nariai buvo arti prokuroro, ir dėl šios kolegijos pirmininko veiksmų, kurie, atrodo, rodė norą pritarti kaltintojams.

183    Trečia, iš M. ir D. ataskaitų matyti, jog šie autoriai laikėsi nuomonės, kad nebuvo laikytasi pirmojo ieškovo teisės į nekaltumo prezumpciją užtikrinimo sąlygų. D. nurodo, kad, pirma, prokuratūra surinko nepakankamai įrodymų ir tyrimus atliko skubotai ir, antra, baudžiamųjų bylų teismas suteikė pranašumą prokuratūrai, nes per posėdį susidarė įspūdis, kad baudžiamųjų bylų teismas baiminasi „kritikos dėl priešiškumo piliečiams“. M. laikėsi nuomonės, kad, pirma, kaltinamiesiems per posėdį pritaikytos fizinio izoliavimo priemonės ir, antra, žiniasklaidos dėmesys posėdžiui, kuris, kaip jis manė, buvo per didelis, galėjo pakenkti šio principo laikymuisi.

184    Galiausiai, ketvirta, savo ataskaitoje D. abejoja teisminių institucijų nepriklausomumu šioje byloje, remdamasis tais pačiais įrodymais, kurie jam leido suabejoti šių institucijų nešališkumu. Visų pirma jis pabrėžia manąs, kad viešosios nuomonės baimė gali turėti poveikį teismo atliekamam pirmojo ieškovo kaltės vertinimui.

185    Be to, iš dviejų Egipto kasacinio teismo sprendimų matyti, jog 2011 m. baudžiamosiose bylose Nr. 38 ir Nr. 291 šis teismas pažymėjo, kad nebuvo atsižvelgta į, pirma, ieškovų prieštaravimus ir, antra, jų prašymus sustabdyti bylos nagrinėjimą. Be to, reikėtų pažymėti, kad trijose nagrinėjamose bylose (2011 m. bylos Nr. 38, 107 ir 291) teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neįrodė, kad kaltinamųjų kaltė buvo grindžiama tiksliais įrodymais, o 2011 m. byloje Nr. 291 jis preziumavo pirmojo ieškovo kaltę dėl viešųjų lėšų pasisavinimo dviejose kitose bylose – ši kaltė buvo būtina sąlyga norint nustatyti jo kaltę dėl byloje nagrinėjamo pinigų plovimo.

186    Galiausiai reikia pažymėti, kad IBAHRI ataskaitose buvo nurodytos tam tikros Egipto teismų sistemai būdingos ypatybės ir trūkumai, galėję turėti poveikį teisminių institucijų nepriklausomumui (žr. šio sprendimo 140 ir 141 punktus).

187    Tokiomis aplinkybėmis reikia pažymėti, kad, nepaisant nagrinėjamuose dokumentuose esančių įrodymų reikšmės vertinant pirmojo ieškovo teisės į teisingą bylos nagrinėjimą ir nekaltumo prezumpciją pažeidimą, vien šie įrodymai negalėjo suteikti Tarybai pagrindo padaryti išvados, kad su šiuo asmeniu susijusių baudžiamųjų bylų patikimumą negrįžtamai paveiks šiurkštūs šių teisių pažeidimai ir todėl ji bus priversta galutinai atsisakyti ieškovų įtraukimo į sąrašą. Iš tiesų, atsižvelgiant į visą informaciją, kurią Taryba turėjo priimdama Sprendimą 2015/486, prielaida, kad šios bylos galėjo nulemti priešingą galutinį sprendimą nesant tokių pažeidimų, nebuvo neįtikima.

188    Šiuo klausimu Sprendimo 2015/486 priėmimo dieną iš Egipto valdžios institucijų pateiktos informacijos, susijusios su pirmajam ieškovui iškeltų baudžiamųjų bylų eiga (žr. šio sprendimo 82, 83 ir 87 punktus), buvo aišku, kad po to, kai Egipto kasacinis teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimus, bylos buvo grąžintos nagrinėti bylą iš esmės nagrinėjančiam teismui ir buvo nagrinėjamos toliau. Be to, buvo patikslinta, kad 2011 m. byloje Nr. 107 buvo prašoma eksperto išvados, o 2011 m. byla Nr. 291 buvo sustabdyta, kol bus priimtas galutinis sprendimas 2011 m. bylose Nr. 38 ir 107.

189    Taigi, remdamasi tokia informacija, Taryba galėjo pagrįstai nuspręsti, kad kompetentingas Egipto teismas galėjo priimti naują sprendimą dėl esmės po to, kai Egipto kasacinis teismas grąžino jam bylą, nesant D. ir M. ataskaitose nurodytų aplinkybių, kuriomis būtų pažeista pirmojo ieškovo teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, todėl tokia situacija leido atmesti riziką, kad šie sprendimai bus nepatikimi.

190    Visų pirma ši informacija rodo, kad nagrinėjamose bylose per bylos grąžinimo procedūrą buvo atsižvelgta į kai kuriuos motyvus, kuriais remdamasis Egipto kasacinis teismas panaikino sprendimą. Taigi negalima atmesti, kad 2011 m. byloje Nr. 107 prašant pateikti eksperto išvadą buvo siekiama nustatyti, kokių pasekmių sukelia šio teismo padaryta išvada, kad nebuvo įrodyti kaltinamųjų nusikalstami ketinimai. Be to, atrodo, kad 2011 m. bylos Nr. 291 sustabdymas atitinka to paties teismo išvadą, jog tam, kad galėtų priimti sprendimą šioje byloje, pirmosios instancijos teismas preziumavo pirmojo ieškovo kaltę dėl viešųjų lėšų pasisavinimo, nagrinėto 2011 m. bylose Nr. 38 ir 107.

191    Be to, Sprendimo 2015/486 priėmimo dieną ieškovai nepateikė jokių įrodymų, kurie būtų leidę manyti, kad grąžinant 2011 m. bylas Nr. 38, 107 ir 291 bylą iš esmės nagrinėjančiam teismui po to, kai buvo priimti Egipto kasacinio teismo sprendimai, buvo pažeista pirmojo ieškovo teisė į teisingą bylos nagrinėjimą ir nekaltumo prezumpciją.

192    Bet kuriuo atveju Taryba iš 2015 m. vasario 9 d. GP rašto galėjo padaryti išvadą, kad pirmasis ieškovas turėtų galimybę Egipto kasaciniame teisme paduoti naują skundą dėl sprendimo, kurį turėjo priimti pirmosios instancijos teismas, ir tas teismas atitinkamu atveju priimtų galutinį sprendimą dėl bylos esmės, jeigu skundas būtų patenkintas. Ieškovai Bendrajame Teisme neginčijo šios informacijos tikslumo.

193    Taigi reikia konstatuoti, kad Sprendimo 2015/486 priėmimo dieną Tarybos turima informacija neleido preziumuoti, kad pirmasis ieškovas tikriausiai bus nuteistas pažeidžiant jo teisę į teisingą bylos nagrinėjimą ir nekaltumo prezumpciją ir kad dėl šių pažeidimų ieškovams tikriausiai kils nepataisoma žala. Taigi sprendimas pratęsti ieškovų įtraukimą į Sprendimo 2011/172 priede esantį sąrašą nebuvo akivaizdžiai netinkamas, atsižvelgiant į, pirma, jų turto įšaldymo tikslus ir, antra, paramos Egipto valdžios institucijoms politikos tikslus, kurių siekiant buvo įšaldytos šis turtas.

194    Įrodymai, kuriuos ieškovai pateikė prieš priimant Sprendimą 2016/411 ir Sprendimą 2017/496, negalėjo suteikti pagrindo Tarybai 2016 ir 2017 m. pakeisti savo poziciją dėl to, ar reikia pratęsti ieškovų įtraukimą į sąrašą.

195    Pirma, pirmajame pareiškime dėl patikslinimo ieškovai nurodo tris aspektus, t. y. pirma, 2016 m. kovo 10 d. jų teisinių atstovų Egipte teisinę išvadą, kurioje buvo nurodyta, kad 2011 m. vasario 23 d. Egipto teismo sprendimas, kuriuo buvo patvirtintas 2011 m. vasario 21 d. Egipto generalinio prokuroro nutarimas įšaldyti jų lėšas, buvo priimtas pažeidžiant ieškovų teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, antra, pirmajam ieškovui paskirtų įvairių laisvės atėmimo bausmių bendrą trukmę, rodančią nežmonišką ir žeminamą elgesį, kaip jis suprantamas pagal Chartijos 4 straipsnį ir EŽTK 3 straipsnį, ir, trečia, tai, kad 2016 m. vasario 2 d. laiške Egipto valdžios institucijos nurodė įvairius teisminius tyrimus, apie kuriuos nebuvo pranešta pirmajam ieškovui ir jo teisiniams atstovams Egipte, kaip matyti iš šių atstovų 2016 m. vasario 28 d. dokumento.

196    Kalbant apie pirmąjį aspektą, t. y. 2016 m. kovo 10 d. ieškovų teisinių atstovų Egipte teisinę išvadą, neginčijama, kad ieškovai ją pridėjo prie 2016 m. kovo 14 d. laiško, kurį kiekvienas ieškovas išsiuntė Tarybai.

197    Šiuo klausimu pažymėtina, kad pirmiausia, kaip matyti iš 2016 m. kovo 14 d. Egipto valdžios institucijų laiško, teismų sprendimai, patvirtinantys Egipto generalinio prokuroro nutarimus įšaldyti lėšas, gali būti skundžiami per tris mėnesius. Ieškovai šios informacijos neginčija. Vis dėlto jų teisinių atstovų Egipte teisinėje išvadoje, kuria ieškovai rėmėsi, joks skundas dėl 2011 m. vasario 23 d. Egipto teismo sprendimo ar galimo sprendimo dėl tokio skundo turinys neminimas. Taigi, net darant prielaidą, kad šioje teisinėje išvadoje pateikti teiginiai yra pakankamai įtikinami, iš to visai negalima daryti išvados, kad Egipto teisėje numatyta teisminė gynyba dėl tokių sprendimų kaip 2011 m. vasario 23 d. sprendimas nebuvo veiksminga.

198    Ieškovai taip pat neginčija, kad 2011 m. vasario 21 d. nutarimą įšaldyti lėšas, patvirtintą 2011 m. vasario 23 d. teismo sprendimu, pagrindžia 2011 m. baudžiamosios bylos Nr. 38, iškeltos dėl faktinių aplinkybių, kurias Egipto generalinė prokuratūra kvalifikavo kaip viešųjų lėšų pasisavinimą, buvimas ir būtinybė laikinai užkirsti kelią galimai pasisavintų lėšų nuslėpimui. Taigi, neatsižvelgiant į tai, ar šios faktinės aplinkybės buvo pagrįstai kvalifikuotos pagal baudžiamąją teisę (o to nebuvo teigiama pateikiant šį pagrindą), 2016 m. kovo 10 d. išvadoje nurodyti pažeidimai bet kuriuo atveju negali priversti suabejoti šio nutarimo pagrindu ir jo taikymu visų ieškovų turtui. Be to, neginčijama, kad, kaip matyti iš to paties Egipto valdžios institucijų laiško, ketvirtajai ieškovei pateikus prašymą pavyko pasiekti, kad 2011 m. vasario 21 d. Egipto generalinio prokuroro nutarimas dėl lėšų įšaldymo nebūtų taikomas tam tikram turtui, kurį ji buvo įgijusi iki santuokos. Taigi atrodo, kad 2011 m. vasario 23 d. sprendimas, kuriuo patvirtintas nutarimas įšaldyti lėšas, neužkerta kelio antrajai, trečiajai ir ketvirtajai ieškovei, be kita ko, pateikti prašymus, kad nutarimas dėl įšaldymo nebūtų taikomas tam tikram jų turtui, ir užtikrinti, kad neigiamos šio nutarimo pasekmės paveiktų jų teisę į nuosavybę tik tiek, kiek tai yra būtina šio nutarimo tikslams pasiekti. Todėl Taryba turėjo teisę nuspręsti, kad šis nutarimas, kuriuo ji rėmėsi, įtraukdama šiuos asmenis į sąrašą, buvo patikimas, neatsižvelgiant į 2016 m. kovo 10 d. teisinėje išvadoje esančius teiginius.

199    Galiausiai neginčijama, kad, kaip matyti iš 2016 m. kovo 14 d. Egipto valdžios institucijų laiško, kiti du nutarimai įšaldyti visų ieškovų turtą buvo priimti 2011 m. bylose Nr. 107 ir 291 ir kad šie nutarimai šio laiško dieną vis dar galiojo. Taigi, net darant prielaidą, kad 2016 m. kovo 10 d. teisinėje išvadoje esantys teiginiai galėjo leisti suabejoti Tarybos galimybe remtis 2011 m. vasario 21 d. nutarimu įtraukiant antrąją, trečiąją ir ketvirtąją ieškovę į sąrašą, bet kuriuo atveju jie negalėjo priversti Tarybos nebepratęsti šio įtraukimo į sąrašą, nes jis galėjo būti grindžiamas bent jau kitais pirmiau nurodytais nutarimais.

200    Kalbant apie antrąjį aspektą, t. y. bendrą pirmajam ieškovui paskirtų laisvės atėmimo bausmių trukmę, darant prielaidą, kad ši aplinkybė yra reikšminga vertinant pirmojo ieškovo teisės į teisingą bylos nagrinėjimą ir nekaltumo prezumpciją pažeidimą, iš bylos medžiagos negalima spręsti, kad Taryba gavo šią informaciją prieš priimdama Sprendimą 2016/411. Bet kuriuo atveju pakanka pažymėti, kad 2013 m. liepos 9 d. EŽTT sprendimas Vinter ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (CE:ECHR:2013:0709JUD006606909), kurį ieškovai nurodė siekdami pagrįsti savo teiginius, neleidžia daryti išvados, kad nuteisimas tokios trukmės laisvės atėmimo bausme, kurią lėmė pirmajam ieškovui paskirtų bausmių subendrinimas, savaime, neatsižvelgiant į šių bausmių vykdymo sąlygas, reiškia nežmoniško ir žeminamo elgesio draudimo pažeidimą. Be to, bendra laisvės atėmimo bausmės trukmė – 54 metai, kurią nurodė ieškovai, buvo apskaičiuota remiantis nuosprendžiais, kuriuos pirmosios instancijos teismas priėmė 2011 m. baudžiamosiose bylose Nr. 38, 107 ir 291. Vis dėlto Egipto kasacinis teismas panaikino šiuos sprendimus, ir niekas neleidžia daryti prielaidos, kad, grąžinus bylą, pirmajam ieškovui ir vėl būtų paskirtos subendrintos analogiškos trukmės laisvės atėmimo bausmės. Taigi nurodomas pažeidimas bet kuriuo atveju yra visiškai hipotetinis.

201    Kalbant apie trečiąjį aspektą, t. y. teisminius tyrimus, apie kuriuos nebuvo pranešta pirmajam ieškovui ir jo teisiniams atstovams, reikia pažymėti, kad šis aspektas susijęs su tyrimais trijose bylose: 2013 m. byloje Nr. 376 buvo tiriamas pinigų plovimas, 2011 m. byloje Nr. 4 – neteisėtas praturtėjimas, o 2012 m. byloje Nr. 274 (kuri tapo 2015 m. byla Nr. 244) – ir vėl pinigų plovimas. Vis dėlto, skirtingai nuo 2011 m. baudžiamųjų bylų Nr. 38, 107 ir 291, 2016 m. sausio 2 d. Egipto valdžios institucijų laiške pateikta informacija, kalbant apie šias bylas, neleidžia nustatyti ryšio tarp šių tyrimų ir viešųjų lėšų pasisavinimo, kaip jis suprantamas pagal Sprendimo 2011/172 1 straipsnio 1 dalį. Taigi Taryba bet kuriuo atveju negalėjo remtis šiais tyrimais, kad įtrauktų ieškovus į sąrašą (šiuo klausimu žr. 2013 m. gegužės 28 d. Sprendimo Al Matri / Taryba, T‑200/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2013:275, 48 ir 73 punktus), todėl per šiuos tyrimus tariamai padaryti pažeidimai bet kuriuo atveju negali turėti poveikio ieškovų įtraukimo į sąrašą pratęsimui.

202    Kita vertus, antrajame pareiškime dėl patikslinimo ieškovai taip pat remiasi 2017 m. kovo 7 d. pirmojo ieškovo suėmimu, kuris, kaip jie teigia, pažeidžia atitinkamas Egipto Konstitucijos nuostatas ir Egipto baudžiamojo proceso įstatymo 143 straipsnį, taip pat EŽTK 5 straipsnyje įtvirtintas garantijas nuo savavališko suėmimo.

203    Remiantis ieškovų pateiktais įrodymais, pirmasis ieškovas 2011 m. byloje Nr. 107 pirmą kartą buvo suimtas 30 mėnesių, kol 2013 m. rugpjūčio 5 d. baudžiamųjų bylų teismas priėmė sprendimą jį paleisti, nes buvo viršytas Egipto baudžiamojo proceso įstatymo 143 straipsnyje šiuo tikslu numatytas maksimalus 18 mėnesių terminas. Ieškovų nuomone, šio asmens suėmimas po 2017 m. kovo 7 d. posėdžio toje pat byloje prieštarauja minėtoms nuostatoms ir nėra niekaip pateisinamas. Siekdami pagrįsti šiuos teiginius, ieškovai visų pirma pateikia 2014 m. sausio 18 d. Egipto Konstitucijos 54 straipsnio ir Baudžiamojo proceso įstatymo 143 straipsnio kopiją, Egipto teisininkų išvadas dėl šios nuostatos taikymo, prašymą nedelsiant paleisti pirmąjį ieškovą, kurį 2017 m. balandžio 8 d. pateikė jo teisiniai atstovai Egipte, ir EŽTT jurisprudenciją dėl EŽTK 5 straipsnio.

204    Vis dėlto reikėtų pažymėti, kad 2017 m. kovo 7 d. laiške Tarybai pirmasis ieškovas nurodo tik tai, kad jo suėmimas, kaip teigia jo teisiniai atstovai Egipte, pažeidė jo teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, kad jis jau buvo laikomas suimtas ilgiau nei trejus metus ir kad jo nuosprendžius panaikino Egipto kasacinis teismas. Vis dėlto pirmasis ieškovas šiame laiške nepateikė įrodymų, kuriuos ieškovai pateikė Bendrajame Teisme, siekdami pagrįsti savo teiginius dėl Egipto nacionalinės teisės nuostatų ir nuo savavališko sulaikymo apsaugančių garantijų pažeidimo, įskaitant reikšmingų Egipto nacionalinės teisės nuostatų kopijas. Be to, bylos medžiaga nerodo, kad pirmasis ieškovas prieš priimant Sprendimą 2017/496 pateikė Tarybai konkrečius įrodymus, kurie patvirtintų jo teiginį, kad jis iš tikrųjų buvo laikomas suimtas po 2017 m. kovo 7 d. posėdžio.

205    Vis dėlto reikėtų priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją Sąjungos akto teisėtumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į jo priėmimo momentu susiklosčiusias faktines ir teisines aplinkybes (žr. 2015 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Inuit Tapiriit Kanatami ir kt. / Komisija, C‑398/13 P, EU:C:2015:535, 22 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2015 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo NIOC ir kt. / Taryba, T‑577/12, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:596, 112 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

206    Todėl ieškovų įtraukimo į sąrašą pratęsimo 2017 m. teisėtumas negali būti vertinamas atsižvelgiant į įrodymus, kuriuos jie pirmą kartą pateikė antrajame pareiškime dėl patikslinimo, nurodytus šio sprendimo 202 ir 203 punktuose. Bet kuriuo atveju šiais įrodymais negalima naudingai remtis siekiant įrodyti Tarybos klaidą vertinant įrodymus, kuriuos ieškovai jai pateikė prieš priimant, be kita ko, Sprendimą 2017/496.

207    Šiomis aplinkybėmis, net darant prielaidą, kad pirmojo ieškovo suėmimas yra reikšmingas vertinant jo teisės į teisingą bylos nagrinėjimą ir nekaltumo prezumpciją pažeidimus, informacija, kurią Taryba gavo Sprendimo 2017/496 priėmimo dieną, bet kuriuo atveju neleido padaryti aiškios išvados dėl pirmojo ieškovo šiurkštaus pagrindinių teisių pažeidimo ar bent jo tikimybės, kad jo įtraukimo į sąrašą pratęsimą būtų galima pripažinti akivaizdžiai neatitinkančiu Sprendimo 2011/172 tikslų.

208    Pirma, ši informacija neleido pakankamai tvirtai įsitikinti pirmojo ieškovo suėmimo realumu ir trukme. Antra, aplinkybės, kuriomis pirmasis ieškovas anksčiau buvo laikomas suimtas ilgiau nei trejus metus ir kuriomis buvo panaikintos jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės, savaime neatskleidė šio suėmimo neteisėtumo ar savavališkumo. Todėl ši informacija negalėjo įpareigoti Tarybos nebeįtraukti pirmojo ieškovo į sąrašus.

209    Todėl antrojo pagrindo antrą dalį reikia atmesti.

2)      Dėl pirmos dalies, susijusios su tuo, kad Taryba neįsitikino, kad yra laikomasi ieškovų pagrindinių teisių, ir taikė nepaneigiamą prielaidą, kad Egipto valdžios institucijos laikosi šių pagrindinių teisių

210    Ieškovai iš esmės teigia, kad, atsižvelgiant į ES sutarties nuostatas ir Sąjungos teisės principus, kuriais reglamentuojamos Tarybos pareigos, susijusios su pagrindinių teisių paisymu, Taryba, atsižvelgdama į jai pateiktą informaciją, negalėjo ieškovų nenaudai taikyti nepaneigiamos prielaidos, kad buvo laikomasi pirmojo ieškovo teisės į teisingą bylos nagrinėjimą ir nekaltumo prezumpciją, ir todėl neatlikti patikrinimų. Ieškovų teigimu, pratęsdama jų įtraukimą į sąrašą visų pirma dėl šiam asmeniui iškeltų baudžiamųjų bylų ir neatlikdama tyrimų Taryba pritarė jo teisių pažeidimams, padarytiems nagrinėjant šias baudžiamąsias bylas.

211    Šiuo klausimu primintina, kad imantis ribojamųjų priemonių, kurios taikomos individualiai jose nurodytiems asmenims, Taryba privalo laikytis gero administravimo principo, pagal kurį reikalaujama, be kita ko, kad ji atidžiai ir nešališkai išnagrinėtų jai pateiktus įrodymus, visų pirma atsižvelgdama į šių asmenų pateiktas pastabas ir galimus kaltę paneigiančius įrodymus (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Komisija ir kt. / Kadi, C‑584/10 P, C‑593/10 P ir C‑595/10 P, EU:C:2013:518, 114, 115 ir 119 punktus).

212    Todėl Chartijos 47 straipsnyje užtikrinamas teisminės kontrolės veiksmingumas reikalauja, kad iš principo būtų išsamiai tikrinami motyvai, kuriais yra grindžiamas sprendimas įtraukti asmens pavardę į asmenų, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, sąrašą. Visų pirma Sąjungos teismas turi įsitikinti, kad šis sprendimas, kuris šiam asmeniui taikomas individualiai, yra grindžiamas pakankamai įtikinamu faktiniu pagrindu (šiuo klausimu žr. 2016 m. birželio 30 d. Sprendimo Al Matri / Taryba, T‑545/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:376, 49 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

213    Visų pirma, kaip Bendrasis Teismas konstatavo šio sprendimo 69 punkte, taikant Sprendime 2011/172 numatytų ribojamųjų priemonių sistemą, tai, kad dėl atitinkamo asmens vyksta teismo procesai Egipte, negali būti pakankamai įtikinamas faktinis pagrindas, jeigu pagrįsta daryti prielaidą, kad tokio proceso pabaigoje priimtas sprendimas nebus patikimas, t. y. visų pirma prieštaraujantis reikalavimams, kylantiems iš teisės į teisingą bylos nagrinėjimą ir nekaltumo prezumpciją.

214    Taigi, vadovaujantis pirmiau nurodytais bendraisiais principais, Bendrasis Teismas iš esmės turi išsamiai patikrinti, ar Taryba įvykdė jai tenkančią atidaus ir nešališko išnagrinėjimo pareigą, įsitikindama, kad pirmajam ieškovui iškeltas baudžiamąsias bylas galima laikyti patikimomis. Visų pirma ši kontrolė reiškia, jog reikia patikrinti, ar Taryba pagrįstai nusprendė, kad turi pakankamai įrodymų, jog galėtų nuspręsti, kad taip yra šioje byloje, neatsižvelgiant į priešingus ieškovų teiginius.

215    Žinoma, iš Tarybos negali būti reikalaujama prašyti papildomos informacijos iš Egipto valdžios institucijų, jei nėra konkrečių įrodymų, kurie pagrįstų šiuos teiginius. Vis dėlto ji neturi jokios diskrecijos nustatyti, ar, atsižvelgiant į ieškovų pateiktus įrodymus, būtina imtis tokių veiksmų (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2016 m. birželio 30 d. Sprendimo Al Matri / Taryba, T‑545/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:376, 68–73 punktus).

216    Šioje byloje Bendrasis Teismas, atsižvelgdamas į Tarybos turimus dokumentus ir jos pateiktus paaiškinimus, šio sprendimo 110–112 punktuose konstatavo, kad Taryba nusprendė, jog ieškovų pateikti įrodymai, neatsižvelgiant į jų reikšmingumą ir įtikinamumą, neleido suabejoti pagarbos pagrindinėms teisėms, užtikrinamos vykstant teismo procesams Egipte, vertinimu, kurį Taryba galėjo atlikti, be kita ko, remdamasi 2015 m. vasario 9 d. GP raštu, kuris buvo patvirtintas 2016 m. gruodžio 5 d. NCRAA raštu. Be to, [konfidencialu].

217    Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad, atsižvelgiant į ieškovų pateiktus įrodymus ir Tarybos turimą informaciją ginčijamų sprendimų priėmimo dieną, iš Tarybos negalėjo būti reikalaujama atlikti papildomų patikrinimų.

218    Žinoma, kaip rodo šio sprendimo 85 ir 86 punktuose pateiktas 2015 m. vasario 9 d. GP rašto turinio aprašymas, šiame ir 2016 m. gruodžio 5 d. NCRAA rašte, kurių turinys vienodas, tik nurodomas teisinis pagrindas, kuriuo grindžiamos baudžiamosios bylos, iškeltos asmenims, įtrauktiems į Sprendimo 2011/172 priede esantį sąrašą, ir bendrai patikinama, kad Egipto teisminės institucijos laikosi teisės į teisingą bylos nagrinėjimą ir nekaltumo prezumpciją. Vis dėlto jame nėra konkrečių atsakymų į ieškovų teiginius, susijusius su šių teisių pažeidimu nagrinėjant pirmajam ieškovui iškeltas baudžiamąsias bylas, ir dėl įrodymų, kuriais grindžiami šie teiginiai, visų pirma pateikiami D. ir M. ataskaitose.

219    Vis dėlto, kaip nurodyta šio sprendimo 188 punkte, Taryba Sprendimo 2015/486 priėmimo dieną turėjo tam tikrą informaciją apie paskesnius baudžiamųjų bylų, su kuriomis buvo susiję kaltinimai pagrindinių teisių pažeidimu, etapus.

220    Pirma, Taryba bent nuo 2014 m. jau buvo informuota apie tai, kad Egipto kasacinis teismas panaikino pirmajam ieškovui pirmojoje instancijoje paskelbtus nuosprendžius. Taigi Taryba galėjo pagrįstai nuspręsti, kad pirmojo ieškovo teisės į teisingą bylos nagrinėjimą ir nekaltumo prezumpciją pažeidimai, kurie, kaip, be kita ko, buvo nurodyta D. ir M. ataskaitose, buvo padaryti nagrinėjant šias bylas, kuriose buvo priimti minėti nuosprendžiai, net jei jie būtų įrodyti, nebegalėjo pakeisti nagrinėjamų baudžiamųjų bylų patikimumo.

221    Aptariamų Egipto kasacinio teismo sprendimų turinys, su kuriuo, kaip buvo pažymėta šio sprendimo 103 punkte, Taryba jau galėjo susipažinti, kai ieškovai pareiškė ieškinius bylose T-375/14–T-378/14, leido patvirtinti šią analizę. Iš tiesų iš šių sprendimų motyvų matyti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimai buvo panaikinti ne tik dėl procedūrinių pažeidimų, bet ir dėl teisės klaidų, turėjusių poveikį visų šių sprendimų motyvams ir susijusių, be kita ko, kaip konstatuota šio sprendimo 185 punkte, su trūkumais dėl atsižvelgimo į kaltinamųjų prieštaravimus ir jų kaltės įrodymu. Taigi iš to buvo galima spręsti, kad, grąžinus bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, tas teismas turėjo iš naujo, išsamiai ir iš esmės peržiūrėti kaltinamųjų atsakomybę ir prireikus dėl to jiems paskirtas sankcijas.

222    Be to, Taryba galėjo padaryti pagrįstą išvadą iš šių sprendimų, kad teisminė gynyba, užtikrinama suteikiant teisę pagal Egipto baudžiamąją teisę paduoti skundą Egipto kasaciniam teismui, buvo veiksminga, kalbant apie pirmąjį ieškovą, ir buvo konkreti jo teisės į teisingą bylos nagrinėjimą ir nekaltumo prezumpciją garantija. Šią analizę galėjo patvirtinti tai, kad 2011 m. baudžiamosiose bylose Nr. 38 ir 291 atitinkamais sprendimais minėtas teismas nurodė perduoti bylas kitai kolegijai, o 2011 m. baudžiamojoje byloje Nr. 107 – kitam teismui.

223    Antra, kaip buvo pažymėta šio sprendimo 190 punkte, iš eksperto išvados, kurią buvo prašoma pateikti 2011 m. byloje Nr. 107, ir iš 2011 m. bylos Nr. 291 nagrinėjimo sustabdymo, kol bus priimtas galutinis sprendimas 2011 m. bylose Nr. 38 ir 107, buvo galima spręsti (ir ieškovai šių faktų neginčijo), kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Egipto kasacinio teismo motyvus, dėl kurių buvo panaikinti pirmajam ieškovui skirti nuosprendžiai.

224    Trečia, 2015 m. vasario 9 d. GP rašte paminėta galimybė baudžiamosiose bylose paduoti dar vieną kasacinį skundą Egipto kasaciniam teismui, kuris, jei šis skundas būtų patenkintas, priimtų galutinį sprendimą dėl bylos esmės, buvo aplinkybė, kurios, žinoma, savaime nepakako bet kokiai pirmojo ieškovo pagrindinių teisių pažeidimo rizikai atmesti, tačiau ši aplinkybė išliko reikšminga šiai bylai.

225    Iš tiesų, kadangi, kaip konstatuota šio sprendimo 222 punkte, iš Egipto kasacinio teismo sprendimų motyvų buvo matyti, kad egzistuoja veiksminga teisminė gynyba, Taryba galėjo daryti pagrįstą prielaidą, kad, jeigu pirmasis ieškovas paduotų antrą kasacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimų – jie būtų priimti po nagrinėjamų baudžiamųjų bylų grąžinimo, – jam ir vėl būtų užtikrinta tokia teisminė gynyba.

226    Galiausiai, ketvirta, iš šio sprendimo 191 punkto matyti, kad ieškovai Sprendimo 2015/486 priėmimo dieną nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų pagrįstai kelti klausimus dėl rizikos, kad Egipto kasaciniam teismui grąžinus nagrinėjamas bylas pirmosios instancijos teismas nepaisys pirmojo ieškovo teisės į teisingą bylos nagrinėjimą ir nekaltumo prezumpciją.

227    Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad, atsižvelgiant į visą Tarybos tuo metu turėtą informaciją, ji galėjo pagrįstai nuspręsti, kad turi pakankamai įrodymų, leidžiančių konstatuoti, kad, pirma, tariami pirmojo ieškovo pagrindinių teisių pažeidimai, darant prielaidą, kad jie įrodyti, nebegalėjo paveikti nagrinėjamų baudžiamųjų bylų eigos ir, antra, nebuvo pagrįstų priežasčių baimintis, kad paskesnis šių pažeidimų padarymas galėtų pakeisti šių baudžiamųjų bylų baigtį. Taigi Taryba, remdamasi šiais įrodymais, galėjo daryti pagrįstą prielaidą, kad šios baudžiamosios bylos buvo patikimos, neprivalėdama šiuo klausimu papildomai tikrinti informaciją Egipto valdžios institucijose.

228    Kalbant apie ieškovų pateiktus įrodymus dėl sprendimų 2016/411 ir 2017/496 priėmimo, iš šio sprendimo 195–208 punktuose pateiktos šių įrodymų analizės reikia daryti išvadą, kad jie nesuteikė pagrindo suabejoti šiuo vertinimu.

229    Iš tiesų, pirma, iš šio sprendimo 197–201 punktų matyti, kad ieškovai neįrodė, kad pagrindinių teisių pažeidimai, kuriuos jie nurodė siekdami ginčyti jų įtraukimo į sąrašą pratęsimą 2016 m., galėjo paveikti baudžiamųjų bylų, kuriomis Taryba galėjo remtis, kad pratęstų šį įtraukimą į sąrašą, patikimumą.

230    Antra, iš šio sprendimo 204–208 punktų matyti, kad įrodymai, kuriuos ieškovai pateikė Tarybai prieš priimant Sprendimą 2017/496 ir kurie nebuvo pakankamai pagrįsti, savaime negalėjo paskatinti kelti pagrįstų klausimų dėl rizikos, kad pirmojo ieškovo pagrindinės teisės galėjo būti pažeistos dėl tariamo jo suėmimo, ir kad Tarybai negalima priekaištauti dėl to, kad ji neatsižvelgė į įrodymus, kuriuos ieškovai pirmą kartą pateikė Bendrajame Teisme, siekdami įrodyti tokio pažeidimo buvimą. Būtent Taryba turi įvertinti, ar atitinkamais atvejais dėl šių įrodymų būtina prašyti Egipto valdžios institucijų pateikti papildomos informacijos, kad vėliau būtų galima pratęsti ieškovų įtraukimą į sąrašą.

231    Ieškovų teiginiams pagrįsti nurodytas 2012 m. gruodžio 12 d. Šveicarijos federalinio baudžiamųjų bylų teismo sprendimas ir du 2012 m. rugpjūčio 28 d. bei 2013 m. rugsėjo 30 d. Lichtenšteino Konstitucinio Teismo sprendimai negali leisti suabejoti šiais argumentais. Aišku, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 101 ir 102 punktuose, šiais sprendimais buvo panaikintos Egipto valdžios institucijų atžvilgiu priimtos teisinės pagalbos priemonės, tačiau tai buvo padaryta ne dėl atitinkamų asmenų teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimo, o dėl rizikos, kad šiems asmenims dėl tokių pažeidimų gali kilti žala. Be to, kalbant konkrečiau apie du pastaruosius minėtus sprendimus, jie buvo susiję su Egipto valdžios institucijų prašymu, grindžiamu baudžiamosiomis bylomis dėl pirmojo ieškovo, ir nagrinėjamas teismas priėmė sprendimą atsižvelgdamas į, be kita ko, IBAHRI ir M. ataskaitas, kurios taip pat buvo pateiktos Tarybai. Vis dėlto, kaip buvo pažymėta šio sprendimo 149 punkte, net darant prielaidą, kad šių teismų panaikintos teisinės pagalbos priemonės buvo panašios į priemones, kurios šioje byloje buvo taikomos ieškovams, tų teismų sprendimai buvo grindžiami kitokiomis faktinėmis aplinkybėmis nei tos, kurios buvo nurodytos Tarybai. Kaip buvo konstatuota šio sprendimo 218–230 punktuose, atsižvelgdama į visą ginčijamų sprendimų priėmimo dieną prieinamą informaciją, Taryba galėjo pagrįstai nuspręsti, kad nėra pagrįstų priežasčių baimintis, kad dėl ieškovų vykstančių teismo procesų baigtį galėtų paveikti jų teisės į teisingą bylos nagrinėjimą ir nekaltumo prezumpciją pažeidimai.

232    Iš viso to, kas nurodyta pirmiau, darytina išvada, kad, atsižvelgiant į visą Tarybai prieinamą informaciją, ji nepadarė klaidos, vertindama ieškovų jai pateiktus įrodymus, susijusius su pagrindinių teisių pažeidimais, padarytais dėl ieškovų vykstančiuose teismo procesuose Egipte, ir nuspręsdama, kad jų nebūtina papildomai tikrinti. Taigi ieškovai klaidingai teigia, kad Taryba jų nenaudai taikė nepaneigiamą prielaidą, kad Egipto valdžios institucijos laikėsi šių teisių, ir pažeidė pareigą užtikrinti jų laikymąsi, be kita ko, kalbant apie Chartijos 47 ir 48 straipsniuose nurodytas teises. Tad antrojo pagrindo pirma dalis, taigi ir visas šis pagrindas turi būti atmesti.

2.      Dėl trečiojo pagrindo, susijusio su tuo, kad nebuvo paisoma Sprendimo 2011/172 1 straipsnio 1 dalyje ir Reglamento Nr. 270/2011 2 straipsnio 1 dalyje nustatytų bendrųjų kriterijų

233    Trečiuoju pagrindu ieškovai teigia, kad jų įtraukimo į sąrašą pratęsimas neatitinka Sprendimo 2011/172 1 straipsnio 1 dalies ir Reglamento Nr. 270/2011 2 straipsnio 1 dalies bendrųjų kriterijų, nes, pirma, Taryba nepateikė įrodymų, kad ieškovai buvo pripažinti atsakingais už Egipto viešųjų lėšų pasisavinimą, ir, antra, ji neįrodė, kad motyvas, kuriuo grindžiamas šis pratęsimas, t. y. tai, kad Egipto valdžios institucijos dėl ieškovų pradėjo teismo procesus, susijusius su viešųjų lėšų pasisavinimu, remdamosi Jungtinių Tautų konvencija prieš korupciją (angl. CNUCC), turėjo pakankamą faktinį pagrindą. Šį pagrindą iš esmės sudaro keturios dalys. Pirmoje dalyje ieškovai teigia, kad su pirmuoju ieškovu susiję teismo procesai buvo pradėti ne dėl viešųjų lėšų pasisavinimo, kaip tai suprantama pagal CNUCC, nes jam pareikštų kaltinimų nebuvo galima šitaip kvalifikuoti. Antroje dalyje jie teigia, kad, kaip įrodo Egipto kasacinio teismo sprendimai, kuriais buvo panaikinti pirmajam ieškovui paskirti nuosprendžiai, prieš jį pradėtas baudžiamasis persekiojimas nėra grindžiamas jokiais įrodymais. Trečioje dalyje jie teigia, kad prieš pirmąjį ieškovą pradėtas baudžiamasis persekiojimas yra politiškai motyvuotas. Ketvirtoje dalyje jie iš esmės nurodo, kad Egipto valdžios institucijų pateikti įrodymai, susiję su individualia antrosios, trečiosios ir ketvirtosios ieškovės situacija, nesuteikia pakankamo pagrindo įtraukti jų į sąrašą.

234    Taryba savo ruožtu atsako, kad ieškovai tik pakartoja argumentus, kuriuos Teisingumo Teismas ir Bendrasis Teismas aiškiai atmetė 2015 m. kovo 5 d. Sprendime Ezz ir kt. / Taryba (C‑220/14 P, EU:C:2015:147) ir 2014 m. vasario 27 d. Sprendime Ezz ir kt. / Taryba (T‑256/11, EU:T:2014:93), ir nepaiso res judicata galios principo. Be to, pastabose dėl pirmojo pareiškimo dėl patikslinimo ji nurodo, kad viešųjų lėšų pasisavinimo sąvokos aiškinimui, pateikiamam pagal Sprendimu 2011/172 nustatytą ribojamųjų priemonių sistemą, turi būti teikiama pirmenybė, palyginti su kitokiu aiškinimu, pateikiamu pagal kitą ribojamųjų priemonių sistemą.

a)      Pirminės pastabos

235    Pirma, reikėtų pažymėti, jog tiek, kiek ginčijami sprendimai susiję su Reglamento Nr. 270/2011 2 straipsnio 1 dalyje nustatytų kriterijų nesilaikymu, šis pagrindas neturi reikšmės. Iš tiesų šie sprendimai susiję tik su ieškovų įtraukimo į Sprendimo 2011/172 priede esantį sąrašą pratęsimu. Taigi šie kriterijai šioje byloje netaikytini. Tad šį pagrindą reikia išnagrinėti iš esmės tik tiek, kiek jis susijęs su Sprendimo 2011/172 1 straipsnio 1 dalyje nustatytų kriterijų, kurių galiojimas pratęstas sprendimais 2015/486, 2016/411 ir 2017/496, nesilaikymu.

236    Antra, kaip matyti iš šio sprendimo 64 ir 65 punktuose nurodytos jurisprudencijos, dėl ieškovų turto įšaldymo pobūdžio ir tikslo Taryba, siekdama įtraukti ieškovus į sąrašą, turėjo patikrinti, ar, pirma, jos turimi įrodymai leidžia nustatyti, jog dėl šių asmenų vyksta vienas ar daugiau teismo procesų, susijusių su faktinėmis aplinkybėmis, galinčiomis rodyti viešųjų lėšų pasisavinimą, ir, antra, šis procesas ar procesai leidžia juos kvalifikuoti pagal Sprendimo 2011/172 1 straipsnio 1 dalyje nurodytus kriterijus.

237    Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad, kaip pažymi Taryba, Bendrasis Teismas ir Teisingumo Teismas jau yra priėmę sprendimą dėl to, ar ji turėjo teisę remtis dėl ieškovų vykstančiais teismo procesais, siekdama juos pirmą kartą įtraukti į sąrašą pagal kriterijus, nurodytus, be kita ko, Sprendimo 2011/172 1 straipsnio 1 dalyje.

238    Iš tiesų 2014 m. vasario 27 d. Sprendime Ezz ir kt. / Taryba (T‑256/11, EU:T:2014:93) Bendrasis Teismas konstatavo, kad Taryba galėjo pagrįstai įtraukti ieškovų pavardes į Sprendimo 2011/172 priedą remdamasi vieninteliu motyvu, kad Egipte dėl jų vyko teismo procesas, kuris turėjo ryšį, kad ir koks jis būtų, su tyrimais dėl viešųjų lėšų pasisavinimo. Šio sprendimo 1 straipsnio 1 dalyje apibrėžti kriterijai apima ir asmenis, persekiojamus baudžiamąja tvarka dėl įvairaus masto dalyvavimo pasisavinant Egipto viešąsias lėšas, ir su jais susijusius asmenis, dėl kurių yra pradėtos su šiuo baudžiamuoju persekiojimu susijusios procedūros, be kita ko, kuriems taikomos laikinosios apsaugos priemonės, skirtos galimai pasisavintam turtui apsaugoti (šiuo klausimu žr. 2014 m. vasario 27 d. Sprendimo Ezz ir kt. / Taryba, T‑256/11, EU:T:2014:93, 67, 95 ir 97 punktus). Be to, Teisingumo Teismas apeliacinėje byloje C‑220/14 P dėl šio sprendimo patvirtino Bendrojo Teismo motyvus (2015 m. kovo 5 d. Sprendimo Ezz ir kt. / Taryba, C‑220/14 P, EU:C:2015:147, 71–73 punktai).

239    Antra, Bendrasis Teismas 2014 m. vasario 27 d. Sprendime Ezz ir kt. / Taryba (T‑256/11, EU:T:2014:93, 132–134 ir 137–140 punktai) konstatavo, kad Egipto valdžios institucijų Tarybai pateikti įrodymai leido, pirma, konstatuoti, kad aplinkybės, kuriomis ieškovą kaltino šios institucijos, jų buvo kvalifikuojamos kaip viešųjų lėšų pasisavinimas, ir, antra, nuspręsti, kad dėl antrosios, trečiosios ir ketvirtosios ieškovių, dėl kurių turto įšaldymo buvo priimtas Egipto generalinio prokuroro nutarimas, kurį patvirtino baudžiamųjų bylų teismas ir kuris buvo susijęs su tyrimais dėl viešųjų lėšų pasisavinimo, vyko teismo procesas, susijęs su viešųjų lėšų pasisavinimo tyrimais. Teisingumo Teismas nusprendė, kad toks motyvavimas nebuvo teisiškai klaidingas (2015 m. kovo 5 d. Sprendimo Ezz ir kt. / Taryba, C‑220/14 P, EU:C:2015:147, 75–84 punktai).

240    Taip pat reikia konstatuoti, kad byloje T‑279/13 Bendrasis Teismas, nagrinėdamas ieškinį dėl, be kita ko, ieškovų įtraukimo į sąrašą pratęsimo Sprendimu 2013/144, atmetė kaip akivaizdžiai nepagrįstą pagrindą, susijusį su kriterijų, įtvirtintų, be kita ko, Sprendimo 2011/172, kurio galiojimas buvo pratęstas Sprendimu 2013/144, 1 straipsnio 1 dalyje, nesilaikymu, motyvuodamas tuo, kad kartu su šiuo pagrindu pateiktus kaltinimus Bendrasis Teismas jau atmetė byloje T‑256/11 (2016 m. vasario 15 d. Nutarties Ezz ir kt. / Taryba, T‑279/13, nepaskelbta Rink., EU:T:2016:78, 54–64 punktai).

241    Iš to darytina išvada, kad pagal šio sprendimo 52 punkte primintą jurisprudenciją, susijusią su res judicata galia, ieškovai, pateikdami šį pagrindą, neturi teisės ginčyti jų pradinio įtraukimo į sąrašą ar šio įtraukimo pratęsimo Sprendimu 2013/144, pateikdami Bendrajam Teismui klausimus, kurie jau buvo išnagrinėti šio sprendimo 238–240 punktuose nurodytuose Bendrojo Teismo ir Teisingumo Teismo sprendimų motyvuose.

242    Be to, kaltinimai ar argumentai, pateikti įvairiose šį pagrindą sudarančiose dalyse, paremti tomis pačiomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, kurias Bendrasis Teismas ir Teisingumo Teismas nagrinėjo minėtuose savo sprendimų motyvuose, turi būti atmesti kaip akivaizdžiai nepagrįsti.

243    Vis dėlto, kaip nurodyta šio sprendimo 53 punkte, Bendrasis Teismas turi patikrinti, ar ieškovai šiame kontekste pateikia naujas faktines ir teisines aplinkybes, kurių jis dar nenagrinėjo, ir ar jos gali leisti suabejoti jų įtraukimo į sąrašą pratęsimo atitiktimi Sprendimo 2011/172 1 straipsnio 1 dalyje nustatytiems kriterijams.

244    Trečia, reikia pažymėti, kad iš principo, pratęsiant ieškovų įtraukimą į sąrašą, tik Taryba turi patikrinti, ar dėl ieškovų vis dar vyksta tie patys teismo procesai. Kadangi pirmą kartą įtraukdama ieškovus į sąrašą Taryba galėjo pakankamai teisiškai įsitikinti, kad šių asmenų atsakomybė už veiksmus, kurie galėjo būti kvalifikuojami kaip viešųjų lėšų pasisavinimas, galėjo būti bent jau įtariama vykstant šiems procesams arba – alternatyviai – kad dėl jų, kaip susijusių asmenų, vyko susiję teismo procesai, ji neprivalo savo iniciatyva atlikti tokio patikrinimo kiekvieną kartą pratęsdama įtraukimą į šį sąrašą. Tokia pareiga gali atsirasti tik esant naujiems įrodymams, kuriais siekiama paneigti šių asmenų dalyvavimą ar minėtų faktinių aplinkybių kvalifikavimą.

245    Šiuo klausimu, kaip buvo priminta šio sprendimo 66 punkte, Taryba iš esmės neturi vertinti įrodymų, kuriais grindžiami Egipte vykstantys teismo procesai, tikslumo ir reikšmingumo, nes tokį vertinimą turi atlikti Egipto valdžios institucijos. Taryba, be kita ko, atsižvelgdama į ieškovo pastabas, turi tik paprašyti Egipto valdžios institucijų paaiškinimų dėl šių įrodymų, jeigu jai kyla pagrįstų klausimų dėl šių institucijų jau pateiktų įrodymų pakankamumo.

246    Taigi įvairios šio pagrindo dalys turi būti nagrinėjamos atsižvelgiant būtent į šiuos argumentus.

b)      Dėl trečiojo pagrindo pirmos dalies, susijusios su dėl pirmojo ieškovo vykstančių teismo procesų klaidingu teisiniu kvalifikavimu

247    Siekdami pagrįsti trečiojo pagrindo pirmą dalį, ieškovai teigia, kad tik viena iš pirmajam ieškovui iškeltų bylų, t. y. 2011 m. byla Nr. 38, yra susijusi su faktinėmis aplinkybėmis, kurias Egipto valdžios institucijos kvalifikavo kaip viešųjų lėšų pasisavinimą. Šiuo klausimu ieškovai teigia, kad faktinės aplinkybės, kuriomis jie yra kaltinami, negali būti kvalifikuojamos kaip viešųjų lėšų pasisavinimas, kaip tai suprantama pagal CNUCC, visų pirma todėl, kad jos yra susijusios su privačios bendrovės veikla, ir todėl, kad veikos, kuriomis kaltinamas šis ieškovas, nebuvo padarytos jam būnant valstybės pareigūnu. Pirmajame pareiškime dėl patikslinimo jie priduria, kad iš visų ieškovui iškeltų bylų, paminėtų 2016 m. sausio 2 d. Egipto valdžios institucijų laiške, tik keturios buvo susijusios su teismo procesais. Be to, jie nesutinka su viešųjų lėšų pasisavinimo kvalifikavimu pagal Sąjungos teisę, visų pirma Bendrojo Teismo jurisprudenciją ir „bendrąją tarptautinę teisę“. Ieškovai taip pat teigia, kad Taryba turi remtis savarankiška šios sąvokos apibrėžtimi, o ne taikymo sritimi, kurią šiai sąvokai priskiria Egipto valdžios institucijos. Antrajame pareiškime dėl patikslinimo ieškovai teigia, kad viešųjų lėšų pasisavinimo sąvokos atitiktis Sąjungos teisėje pateikiamai šios sąvokos apibrėžčiai turi būti vertinama atsižvelgiant į tris sąlygas: neteisėtą viešojo subjekto turimų ar kontroliuojamų lėšų ar turto naudojimą jų paskirčiai priešingiems tikslams, galėjimą finansiškai įvertinti šio subjekto patirtą žalą, ir būtinybę, kad tariamas pasisavinimas būtų susilpninęs teisinės valstybės principo laikymąsi Egipte. Šioje byloje šios sąlygos nebuvo įvykdytos, kalbant apie 2011 m. bylą Nr. 38. Galiausiai ieškovai mano, kad 2011 m. bylos Nr. 107, 291 ir 639 nėra susijusios su viešųjų lėšų pasisavinimu. Jų teigimu, pirmoji iš šių bylų yra susijusi tik su neteisėto susitarimo sudarymu siekiant gauti energijos licencijų, antroji – su kaltinimais pinigų plovimu, o trečioji – su kaltinimais klaidomis apskaičiuojant bendrovės El-Dekheila mokėtiną mokestį.

248    Pirmiausia reikia pažymėti, kad prie ieškinio pridėtuose dokumentuose, kuriuos Egipto valdžios institucijos iš pradžių persiuntė Tarybai, kiek tai susiję su pirmuoju ieškovu, nurodoma tik viena su juo susijusi 2011 m. baudžiamoji byla Nr. 38. Tačiau, kaip buvo pažymėta šio sprendimo 83 punkte, 2014 ir 2015 m. Egipto valdžios institucijų pateikta atnaujinta informacija rodė esant septynias baudžiamąsias bylas (2011 m. bylos Nr. 38, 107, 291, 457, 541 ir 2013 m. bylos Nr. 156 ir 376). Galiausiai, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 88 punkte, informacija, kurią Egipto valdžios institucijos pateikė prieš priimant Sprendimą 2016/411 ir Sprendimą 2017/496, rodė, kad yra nagrinėjamos trys kitos bylos, susijusios su pirmuoju ieškovu (2011 m. bylos Nr. 4 ir 5482 ir 2015 m. byla Nr. 244).

249    Taip pat preliminariai reikėtų pažymėti, kad, susirašinėdami su Taryba prieš pratęsiant jų įtraukimą į sąrašą 2015, 2016 ir 2017 m., ieškovai iš esmės rėmėsi kaltinimais ir argumentais, kuriuos jie pateikė šiame ieškinyje siekdami pagrįsti šią trečiojo pagrindo dalį. 2015 m. kovo 24 d., 2016 m. kovo 21 d. ir 2017 m. kovo 22 d. laiškuose Taryba atsakė ieškovams, kad dėl pirmojo ieškovo vis dar vyksta teismo procesai, susiję su viešųjų lėšų pasisavinimu, ir kad Egipto teismai turėjo priimti sprendimą šiuose procesuose. Konkrečiai nurodydama 2011 m. bylą Nr. 38, Taryba pirmajame iš šių laiškų pažymėjo, be kita ko, kad Egipto viešųjų lėšų pasisavinimo sąvoka galėjo apimti valstybės pareigūno veiksmus, iš kurių jis pasipelnė ar tyčia padarė žalą valstybės turtui. Ji pažymėjo, kad pirmojo ieškovo baudžiamasis persekiojimas toje byloje buvo grindžiamas prielaida, kad bendrovė El- Dekheila faktinių aplinkybių susiklostymo dieną turėjo būti laikoma valstybės įmone, nes didžiausia jos mažumos akcijų paketo dalis priklausė Egipto valstybei, todėl šios bendrovės turtas turėjo būti laikomas viešu turtu, ir kad pirmasis ieškovas, kuris tuo metu buvo šios bendrovės valdybos pirmininkas, turėtų būti laikomas valstybės pareigūnu.

1)      Dėl argumentų ir kaltinimų, pateiktų ieškinio reikalavimams pagrįsti

250    Visų pirma reikėtų pažymėti, kad kaltinimai ir argumentai, kuriuos ieškovai pateikė ieškinio reikalavimams pagrįsti, susiję tik su 2011 m. byla Nr. 38, kai ieškovai, nepagrįsdami savo teiginio, pareiškė, kad Sprendimo 2011/172 1 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus gali atitikti tik toje byloje nurodytos faktinės aplinkybės. Remiantis šio sprendimo 244 punkte nurodytais argumentais, šie kaltinimai ir argumentai turi būti nagrinėjami atsižvelgiant tik į tuos įrodymus, kuriuos Egipto valdžios institucijos pateikė po pirmojo ieškovų įtraukimo į sąrašą. Vis dėlto tiek, kiek šiais kaltinimais ir argumentais siekiama kvestionuoti patį šį pirmąjį įtraukimą į sąrašą, jie turi būti atmesti kaip nepriimtini, kaip nurodyta šio sprendimo 241 punkte.

251    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad 2014 m. vasario 13 d. Egipto valdžios institucijų persiųstame dokumente paminėta, kad 2011 m. byla Nr. 38 susijusi su neteisėtu praturtėjimu, kuriuo kaip bendrovės El-Dekheila valdybos pirmininkas kaltinamas pirmasis ieškovas,– jis įsigijo 67 % šios bendrovės akcijų ir pakeitė šios bendrovės taikomas kainas siekdamas prekiauti jo paties bendrovės gaminamais metalurgijos pramonės gaminiais kaip vieno ir to paties subjekto gaminiais. 2013 m. gruodžio 14 d. Egipto kasacinio teismo sprendimas dėl kasacine tvarka apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo toje byloje iš esmės patvirtina faktinių aplinkybių, kuriomis buvo kaltinamas pirmasis ieškovas, apibūdinimą. Šis sprendimas taip pat patvirtina, kad pirmojo ieškovo nenaudai buvo konstatuota, kad nagrinėjamos bendrovės akcijų turėjo Egipto valstybė, kad jai buvo taikoma viešoji kontrolė ir kad, kaip šios bendrovės valdybos pirmininkas, pirmasis ieškovas buvo laikomas valstybės pareigūnu. Be to, tame sprendime nurodyta, kad, be šių kaltinimų, pirmasis ieškovas taip pat kaltinamas sukėlęs didelių finansinių nuostolių bendrovei El-Dekheila dėl šios bendrovės vardu sudarytos kredito sutarties.

252    Reikia konstatuoti, kad šios aplinkybės negali paneigti Bendrojo Teismo išvados 2014 m. vasario 27 d. Sprendimo Ezz ir kt. / Taryba (T‑256/11, EU:T:2014:93), kurį vėliau patvirtino Teisingumo Teismas, 137–140 punktuose, kad Tarybai pateikta informacija leido manyti, kad dėl pirmojo ieškovo yra vykdomas baudžiamasis persekiojimas dėl veikų, kurios buvo kvalifikuojamos kaip viešųjų lėšų pasisavinimas.

253    Šiuo klausimu analogiškomis Sprendimui 2011/72 aplinkybėmis, susijusiomis su situacija Tunise, Bendrasis Teismas nusprendė, kad viešųjų lėšų pasisavinimo sąvoka, kaip ji suprantama pagal Sprendimo 2011/72 1 straipsnio 1 dalį, apima bet kokį neteisėtą viešiesiems subjektams priklausančių ar jų kontroliuojamų lėšų panaudojimą priešingai numatytiems tikslams, visų pirma privatiems tikslams, jeigu šie subjektai dėl to patyrė žalą, kurią galima įvertinti finansiškai (2016 m. birželio 30 d. Sprendimo CW / Taryba, T‑224/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:375, 89 punktas; 2016 m. birželio 30 d. Sprendimo Al Matri / Taryba, T‑545/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:376, 98 punktas ir 2016 m. birželio 30 d. Sprendimo CW / Taryba T‑516/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:377, 69 punktas). Šį aiškinimą galima pritaikyti šiai bylai, nes Sprendimo 2011/72 1 straipsnio 1 dalis suformuluota iš esmės taip pat kaip ir atitinkamos Sprendimo 2011/172 nuostatos ir šių nuostatų tikslai panašūs.

254    Šioje byloje iš Tarybos turėtos informacijos matyti, kad Egipto valdžios institucijos manė, kad pirmasis ieškovas, kuris, kaip jos teigia, buvo valstybės pareigūnas, kaip valstybės kontroliuojamos bendrovės, kurios kapitalo dalis faktinių aplinkybių laikotarpiu priklausė Egipto valstybei, valdybos pirmininkas pasinaudojo šiomis pareigomis tam, kad, pakenkdamas šios bendrovės finansiniams interesams, neteisėtai praturtėtų, be kita ko, jo paties privačių bendrovių naudai. Taigi, nors Egipto valdžios institucijos aiškiai nekvalifikavo pagal baudžiamąją teisę šių faktinių aplinkybių kaip Egipto viešųjų lėšų pasisavinimo, jų pasirinktas kvalifikavimas atitinka šią sąvoką, kaip ji yra apibrėžta jurisprudencijoje.

255    Be to, reikėtų pažymėti, jog ieškovai neginčija, kad Egipto valdžios institucijos faktines aplinkybes, kuriomis ieškovas buvo kaltinamas 2011 m. byloje Nr. 38, kvalifikavo pagal baudžiamąją teisę kaip viešųjų lėšų pasisavinimą. Iš tiesų jų kaltinimai, pateikti šioje dalyje, grindžiami būtent prielaida, kad šios institucijos klaidingai manė, kad šios faktinės aplinkybės priskiriamos šiai sąvokai, ir kad Taryba neturėjo pritarti tokiai pozicijai, siekdama nustatyti, ar teismo procesas toje byloje leido manyti, kad pirmasis ieškovas atitinka Sprendimo 2011/172 1 straipsnio 1 dalies kriterijus.

256    Vis dėlto, kaip nusprendė Bendrasis Teismas ir Teisingumo Teismas, Taryba turėjo teisę įtraukti ieškovą į sąrašą dėl vienintelės priežasties – dėl jo Egipte vyko teismo procesas, turintis ryšį, kad ir koks jis būtų, su tyrimais dėl viešųjų lėšų pasisavinimo, t. y. kaip nustatė Bendrasis Teismas, remdamasis vertinimu, kurį Teisingumo Teismas pripažino teisiškai teisingu, veikomis, kurias Egipto valdžios institucijos kvalifikavo taip, kaip jos suprantamos pagal šią sąvoką. Taigi tiek, kiek informacija, susijusi su 2011 m. byla Nr. 38 ir atnaujinta 2014 ir 2015 m., neleido suabejoti Tarybos ir Bendrojo Teismo toje byloje atlikta Egipto valdžios institucijų pozicijos analize, Taryba dėl tos pačios priežasties galėjo pratęsti šį įtraukimą į sąrašą, turint omenyje tai, kad toji byla vis dar buvo nagrinėjama teisme.

257    Vis dėlto, priešingai prielaidai, kuria grindžiami ieškovų argumentai, iš šio sprendimo 66 ir 245 punktuose nurodytų principų matyti, kad Taryba neprivalo priimti sprendimo dėl Egipto valdžios institucijų pateikto kvalifikavimo pagal baudžiamąją teisę tikslumo ir reikšmingumo, kiek tai susiję su faktinėmis aplinkybėmis, dėl kurių jos persekiojo pirmąjį ieškovą, nes ši užduotis priklausė Egipto teismams, turėjusiems nustatyti, ar šis asmuo yra kaltas. Šioje byloje neginčijama, kad pirmojo ieškovo įtraukimo į sąrašą pratęsimo dieną 2015 m. aptariamą bylą iš esmės nagrinėjantis teismas dar nebuvo priėmęs sprendimo šiuo klausimu po to, kai Egipto kasacinis teismas grąžino bylą, panaikinęs pirmąjį sprendimą.

258    Be to, įrodymai, kuriais ieškovai rėmėsi, siekdami ginčyti Egipto valdžios institucijų pateiktą kvalifikavimą pagal baudžiamąją teisę, nepaskatino Tarybos iškelti pagrįstų abejonių ir prašyti papildomos informacijos.

259    Šiuo klausimu argumentas, pagal kurį Egipto valdžios institucijų pateiktas kvalifikavimas pagal baudžiamąją teisę neatitiko CNUCC nuostatų, negali paneigti Tarybos teisės remtis teismo procesu 2011 m. byloje Nr. 38. Iš tiesų šios konvencijos paminėjimas pirmojo ieškovo įtraukimo į sąrašą motyvuose reiškia tik tai, kad būtent Egipto valdžios institucijos siekė ja remtis per nagrinėjamus teismo procesus. Vis dėlto Taryba įšaldė ieškovų turtą remdamasi ne šios konvencijos nuostatomis, o bendradarbiavimo su Egipto valdžios institucijomis politika dėl jai pagal BUSP suteiktų savarankiškų įgaliojimų ir atsižvelgdama į šiai politikai būdingus tikslus, nurodytus Sprendimo 2011/172 1 ir 2 konstatuojamosiose dalyse. Taigi, žinoma, nors negalima atmesti, kad klausimą, ar Egipto valdžios institucijų pateiktas kvalifikavimas pagal baudžiamąją teisę atitinka CNUCC nuostatas, turi patikrinti kompetentingas Egipto teismas, vis dėlto šis klausimas nepriskiriamas Tarybos kompetencijai – ji galėjo patikrinti, ar šis kvalifikavimas pagal baudžiamąją teisę atitinka viešųjų lėšų pasisavinimo sąvoką, kaip ji suprantama pagal Sprendimo 2011/172 1 straipsnio 1 dalį.

260    Bet kuriuo atveju CNUCC 2 straipsnio a punkto iii papunkčio nuostatose, kuriomis rėmėsi ieškovai, numatyta, kad valstybės pareigūnu gali būti laikomas „bet kuris <…> asmuo, valstybės, šios Konvencijos Šalies, nacionalinėje teisėje apibrėžiamas kaip „valstybės pareigūnas“. Vis dėlto ieškovai patys pripažįsta, kad Egipto baudžiamojo kodekso 119 straipsnio g punkte, kurio nuostatos pateikiamos ieškinio priede, numatyta, kad, kvalifikuojant veikas kaip viešųjų lėšų pasisavinimą, sąvoka „valstybės pareigūnas“ turi būti aiškinama pagal šį kodeksą kaip taikoma kiekvienos bendrovės, kurios akcijų turi Egipto valstybė, darbuotojams. Be to, iš šios Egipto baudžiamojo kodekso nuostatos negalima spręsti, kad klausimas, ar bendrovė turi būti laikoma „valstybės įmone“ arba „viešąja bendrove“, yra lemiamas, nes dalis šios bendrovės lėšų priklauso valstybei. Taigi iš pačių ieškovų pateiktų įrodymų matyti, kad, nusprendusios, kad pirmasis ieškovas, kaip bendrovės El-Dekheila valdybos pirmininkas, buvo valstybės pareigūnas, Egipto valdžios institucijos taikė Egipto baudžiamąjį kodeksą ir kad toks taikymas atitinka CNUCC 2 straipsnio a punkto iii papunktį. Nurodomą aplinkybę, kad šis kvalifikavimas nederėjo su kitomis Egipto vidaus teisės nuostatomis, be kita ko, reglamentuojančiomis įmonių teisę, priklauso įvertinti tik kompetentingam Egipto teismui. Be to, nesvarbu, kaip teigia ieškovai, kad pirmasis ieškovas negalėjo būti kvalifikuojamas kaip valstybės pareigūnas, atsižvelgiant į kriterijus, atitinkamai nurodytus CNUCC 2 straipsnio a punkto i ir ii papunkčiuose. Iš visos 2 straipsnio formuluotės aiškiai matyti, kad šio straipsnio i, ii ir iii punktuose paeiliui išvardyti kriterijai yra alternatyvūs, o ne kumuliaciniai.

261    Iš viso to, kas nurodyta pirmiau, darytina išvada, kad Taryba galėjo pagrįstai remtis vykstančiu teismo procesu 2011 m. byloje Nr. 38, spręsdama, kad turi pakankamą faktinį pagrindą pratęsti pirmojo ieškovo įtraukimą į sąrašą Sprendimu 2015/486, neatsižvelgiant į tai, ar kiti teismo procesai, susiję su pirmuoju ieškovu, apie kuriuos jai buvo pranešta, atitiko Sprendimo 2011/172 1 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2016 m. birželio 30 d. Sprendimo Al Matri / Taryba, T‑545/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:376, 49 ir 100 punktus).

262    Be to, kaip pažymėta šio sprendimo 201 punkte, teismo procesai 2011 m. bylose Nr. 107 ir 291, kurios buvo vienos iš tų, apie kurias Taryba buvo informuota prieš priimdama Sprendimą 2015/486, taip pat turėjo ryšį su viešųjų lėšų pasisavinimu. Iš tiesų pirmojoje iš šių bylų pirmasis ieškovas kaltinamas susitaręs su prekybos ir pramonės ministru ir Pramonės vystymo institucijos pirmininku, kad pažeidžiant taikytinas taisykles gautų energijos licencijų savo grupės bendrovėms per šių licencijų viešųjų pirkimų konkursą plieno sektoriuje. Taigi ieškovas toje byloje buvo kaltinamas dalyvavimu neteisėtai jam skiriant valstybės kontroliuojamus išteklius, kuriuos skyrė valstybės pareigūnai, atsakingi už šių išteklių skyrimą, todėl valstybė patyrė finansinių nuostolių, kurių dydis prilygo sumai, kurią ieškovo bendrovės turėjo sumokėti, kad gautų šiuos išteklius. Taigi šių veikų kvalifikavimas pagal baudžiamąją teisę atitinka Egipto viešųjų lėšų pasisavinimo sąvoką, kaip ji suprantama pagal Sprendimo 2011/172 1 straipsnio 1 dalį, kaip ji apibrėžta šio sprendimo 253 punkte. Be to, kalbant apie 2011 m. bylą Nr. 291, ji susijusi su pinigų plovimo operacijomis panaudojant lėšas, kurias, kaip teigė Egipto valdžios institucijos, pirmasis ieškovas gavo neteisėtai 2011 m. bylose Nr. 38 ir 107 nurodytomis aplinkybėmis. Taigi, nors 2011 m. byla Nr. 291 buvo susijusi su faktinėmis aplinkybėmis, kurios pačios neatitiko viešųjų lėšų pasisavinimo sąvokos, atsižvelgiant į Egipto valdžios institucijų pateiktą informaciją, ji turėjo tiesioginį ryšį su viešųjų lėšų pasisavinimu. Reikėtų pažymėti, kad, nors ieškovai teigė, kad jokia kita iš Egipto valdžios institucijų paminėtų bylų, išskyrus 2011 m. bylą Nr. 38, nebuvo susijusi su faktinėmis aplinkybėmis, kurias būtų galima kvalifikuoti kaip viešųjų lėšų pasisavinimą, jie nepateikė jokių argumentų, kurie galėtų leisti suabejoti pirmiau pateiktais argumentais.

263    Iš to, kas nurodyta pirmiau, darytina išvada, kad trečiojo pagrindo pirma dalis turi būti atmesta, kiek ja siekiama pagrįsti ieškinio reikalavimus dėl panaikinimo.

2)      Dėl argumentų ir kaltinimų, pateiktų siekiant pagrįsti pirmojo pareiškimo dėl patikslinimo reikalavimus

264    Pirmajame pareiškime dėl patikslinimo ieškovai toliau ginčija viešųjų lėšų pasisavinimo kvalifikavimą, kiek tai susiję su faktinėmis aplinkybėmis, nagrinėjamomis 2011 m. byloje Nr. 38, remdamiesi pirmojo ieškovo teisinių atstovų Egipte parengtais įrodymais ir pirmojo ieškovo parodymais. Vis dėlto dėl šio sprendimo 257 punkte nurodytų priežasčių šie argumentai ir įrodymai turi būti atmesti. Iš tiesų jais siekiama ginčyti ne tai, kad Egipto generalinė prokuratūra kvalifikavo su šia byla susijusias faktines aplinkybes pagal baudžiamąją teisę remdamasi viešųjų lėšų pasisavinimo sąvoka, o tik patį šį kvalifikavimą ir pirmajam ieškovui šioje srityje pareikštų kaltinimų pagrįstumą. Ieškovai iš esmės teigia, kad sandoriai, kuriais buvo kaltinamas pirmasis ieškovas, buvo sudaryti tinkamai ir jiems pritarė kompetentingos valdžios institucijos. Nors Egipto teismas, kompetentingas priimti sprendimą dėl pirmojo ieškovo atsakomybės šioje byloje, gali atsižvelgti į šiuos įrodymus, jie negalėjo priversti suabejoti Tarybos turimų įrodymų, leidusių jai manyti, kad šių veikų kvalifikavimas pagal baudžiamąją teisę remiantis Egipto baudžiamosios teisės nuostatomis atitiko Sprendimo 2011/172 1 straipsnio 1 dalies kriterijus, pakankamumu. Šiuo klausimu derėtų pažymėti, kad 2016 m. sausio 2 d. laiške Egipto valdžios institucijų pateikti įrodymai, kiek tai susiję su šia byla, iš esmės nesiskyrė nuo įrodymų, kurie jau buvo anksčiau pateikti Tarybai, tad jie negalėjo suteikti pagrindo abejoti jos atliktu vertinimu.

265    Ieškovų argumentai, kuriais jie siekia įrodyti, kad šis vertinimas neatitinka Bendrojo Teismo ir EŽTT jurisprudencijos, neįtikina.

266    Pirma, priešingai, nei teigia ieškovai, tai, kad viešųjų lėšų pasisavinimo sąvoka, kaip ji suprantama pagal Sprendimo 2011/172 1 straipsnio 1 dalį, turi būti aiškinama savarankiškai, nepriklausomai nuo bet kokios nacionalinės sistemos (2016 m. birželio 30 d. Sprendimo Al Matri / Taryba, T‑545/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:376, 84 ir 96 punktai), nereiškia, kad ši sąvoka negalėtų apimti veikų, kurias šitaip pagal baudžiamąją teisę kvalifikavo Egipto valdžios institucijos. Atvirkščiai, pagal tą pačią jurisprudenciją ši sąvoka apima bent jau tuos veiksmus, kurie gali būti šitaip kvalifikuojami pagal Egipto baudžiamąją teisę (pagal analogiją žr. 2016 m. birželio 30 d. Sprendimo Al Matri / Taryba, T‑545/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:376, 95 punktą). Vis dėlto nagrinėjamu atveju, kaip buvo pažymėta šio sprendimo 260 punkte, ieškovai pripažįsta, kad šioje byloje Egipto valdžios institucijų pateiktas kvalifikavimas atitinka Egipto baudžiamąjį kodeksą.

267    Be to, bet koks kitas aiškinimas reikštų abejojimą Bendrojo Teismo motyvais, kuriuos yra patvirtinęs Teisingumo Teismas ir kurie minimi šio sprendimo 238 punkte, kad ieškovų įtraukimas į Sprendimo 2011/172 priede pateiktą sąrašą vien todėl, kad Egipte dėl jų vyksta teismo procesas, turintis tam tikrą ryšį, kad ir koks jis būtų, su tyrimais dėl viešųjų lėšų pasisavinimo, atitiko Sprendimo 2011/172 1 straipsnio 1 dalies kriterijus (šiuo klausimu žr. 2015 m. kovo 5 d. Sprendimo Ezz ir kt. / Taryba, C‑220/14 P, EU:C:2015:147, 71–73 punktus ir 2014 m. vasario 27 d. Sprendimo Ezz ir kt. / Taryba, T‑256/11, EU:T:2014:93, 67, 95 ir 97 punktus).

268    Antra, ieškovų cituojama Bendrojo Teismo ir EŽTT jurisprudencija, susijusi su viešojo subjekto sąvoka, neturi reikšmės. Iš tiesų, pirma, kaip konstatuota šio sprendimo 260 punkte, klausimas, ar bendrovė El-Dekheila gali būti laikoma valstybės įmone arba viešąja bendrove, nėra lemiamas kvalifikuojant viešųjų lėšų pasisavinimą pagal Egipto baudžiamąją teisę, nes tam tikra, nors ir nedidelė šios bendrovės akcijų dalis priklausė valstybei. Antra, minėtoji jurisprudencija susijusi su visai kitokiu klausimu nei galimybė veiksmus, kuriais pirmasis ieškovas yra kaltinamas 2011 m. byloje Nr. 38, kvalifikuoti kaip viešųjų lėšų pasisavinimą, be to, visiškai skiriasi ir jos kontekstas, susijęs su Iranui taikytomis ribojamosiomis priemonėmis siekiant sukliudyti branduolinio ginklo platinimui. Iš tiesų bylose, kuriose buvo suformuota minėtoji jurisprudencija, kilo klausimas, ar įmonė ieškovė buvo Irano valstybės vardu veikiantis subjektas, kadangi ji dalyvavo įgyvendinant viešąją valdžią arba teikė viešąją paslaugą kontroliuojama valdžios institucijų (šiuo klausimu žr. 2013 m. sausio 29 d. Sprendimo Bank Mellat / Taryba, T‑496/10, EU:T:2013:39, 42 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Be to, reikia pažymėti, kad tose bylose institucijos, nustačiusios ribojamąsias priemones Iranui, pateiktas nagrinėjamų bendrovių kvalifikavimas kaip šios valstybės vardu veikiančių subjektų nebuvo grindžiamas nacionaliniais teismo procesais, paremtais tokiu kvalifikavimu, kaip šioje byloje.

269    Trečia, ieškovų nuorodos į 2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimą Klyuyev / Taryba (T‑340/14, EU:T:2016:496) neturi reikšmės. Kaip matyti iš šių nuorodų, tame sprendime Bendrasis Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamos ribojamosios priemonės buvo grindžiamas tik Ukrainos generalinio prokuroro raštu, kuriame buvo tik bendro pobūdžio teiginys, kuriuo ieškovų pavardės, tarp jų – ir buvusių aukštų pareigūnų pavardės, buvo siejamos su tyrimu, kurį atliekant iš esmės buvo siekiama patikrinti, ar buvo pasisavintos viešosios lėšos, nieko daugiau nepatikslinant. Taigi Taryba neturėjo informacijos apie faktines aplinkybes ar elgesį, kuriuo ieškovą konkrečiai kaltino Ukrainos valdžios institucijos (2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Klyuyev / Taryba, T‑340/14, EU:T:2016:496, 40 ir 41 punktai).

270    Vis dėlto šioje byloje taip nėra, nes, pirma, dėl pirmojo ieškovo vis dar vyksta teismo procesas, o ne atliekamas tik pirminis tyrimas. Antra, 2014, 2015 ir 2016 m. Egipto valdžios institucijų pateikta informacija neapsiribojo paprastu bendru teiginiu, susijusiu su viešųjų lėšų pasisavinimu, nes joje buvo tiksliai ir konkrečiai aprašytos faktinės aplinkybės, kuriomis pirmasis ieškovas buvo kaltinamas, bent jau 2011 m. bylose Nr. 38, 107 ir 291, leidžiančios suprasti tikslų nusikalstamų veikų, su kuriomis susijusios šios bylos, pobūdį, šiam ieškovui priskiriamą dalyvavimo mastą ir teismo proceso eigą tose bylose. Taigi bet kuriuo atveju šios bylos faktinės aplinkybės nėra panašios į bylos T‑340/14 faktines aplinkybes, neatsižvelgiant į tai, ar ribojamosios priemonės, kurių imtasi pagal Sprendimą 2011/172, yra panašios į toje byloje nagrinėtas priemones.

271    Darant prielaidą, kad ieškovai siekia remtis 2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimu Klyuyev / Taryba (T‑340/14, EU:T:2016:496), teigdami, kad Taryba turi patikrinti Egipto valdžios institucijų kaltinimus veikomis, dėl kurių vyksta su pirmuoju ieškovu susiję teismo procesai, iš šio sprendimo 256, 257 ir 264 punktų matyti, kad tokiems argumentams negalima pritarti.

272    Ieškovų argumentai, kad Tarybos pateiktas vertinimas neatitinka „bendrosios tarptautinės teisės“, taip pat neįtikina. Šiuo klausimu pakanka pažymėti, kad ieškovai nurodo sąvoką „valstybės organas“, kaip ji yra apibrėžta Jungtinių Tautų tarptautinės teisės komisijos komentare dėl 2001 m. Rezoliucijos dėl valstybių atsakomybės už tarptautinės teisės pažeidimus ir tarptautinių arbitražų sprendimuose dėl valstybių atsakomybės bylose su privačiomis bendrovėmis. Taigi šios nuorodos dėl priežasčių, analogiškų nurodytosioms šio sprendimo 268 punkte, neturi reikšmės.

273    Ieškovų nurodyta aplinkybė, kad tik keturios iš bylų, paminėtų 2016 m. sausio 2 d. Egipto valdžios institucijų laiške, buvo susijusios su vykstančiais teismo procesais, neturi reikšmės, nes dėl tų pačių priežasčių, kaip ir nurodytosios šio sprendimo 261 ir 262 punktuose, Taryba galėjo toliau remtis 2011 m. bylomis Nr. 38, 107 ir 291 nuspręsdama, kad Sprendimo 2016/411 priėmimo dieną vis dar vyko teismo procesai dėl pirmojo ieškovo, susiję su viešųjų lėšų pasisavinimu.

274    Todėl argumentai ir kaltinimai, pateikti pirmojo pareiškimo dėl patikslinimo reikalavimams pagrįsti, turi būti atmesti.

3)      Dėl argumentų ir kaltinimų, pateiktų antrojo pareiškimo dėl patikslinimo reikalavimams pagrįsti

275    Antrajame pareiškime dėl patikslinimo ieškovai iš esmės pakartoja ieškinyje ir pirmajame pareiškime dėl patikslinimo pateiktus argumentus. Visų pirma jie toliau kvestionuoja faktinių aplinkybių, kuriomis yra grindžiami kaltinimai pirmajam ieškovui 2011 m. byloje Nr. 38, tikslumą ir reikšmingumą, be kita ko, kiek tai susiję su valstybės patirtos žalos vertinimu. Visgi dėl tų pačių priežasčių, kaip nurodytos šio sprendimo 251–262 ir 264–273 punktuose, šie argumentai turi būti atmesti. Kalbant apie naujus argumentus ir kaltinimus, reikėtų pažymėti tai, kas nurodyta toliau.

276    Pirma, ieškovų teiginys, kad Sprendimo 2011/172 1 straipsnio 1 dalies kriterijai turi būti aiškinami taip, kad Taryba privalo patikrinti, ar nagrinėjamas viešųjų lėšų pasisavinimas, atsižvelgiant į šių lėšų sumą ar rūšį arba šio pasisavinimo aplinkybes, gali susilpninti teisinę valstybę Egipte, prieštarauja šioje byloje taikytinai Bendrojo Teismo ir Teisingumo Teismo jurisprudencijai.

277    Pirmiausia reikėtų konstatuoti, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 238–240 punktų, Teisingumo Teismas ir Bendrasis Teismas jau nagrinėjo klausimą, kokius reikalavimus turi atitikti faktiniai įrodymai, kuriais Taryba rėmėsi, įtraukdama ieškovus į sąrašą, kad jie atitiktų Sprendimo 2011/172 1 straipsnio 1 dalies kriterijus. Vis dėlto reikia pripažinti, kad nei Teisingumo Teismas, nei Bendrasis Teismas nėra konstatavę, kad vienas iš šių reikalavimų yra tas, jog būtina, kad viešųjų lėšų pasisavinimas galėtų susilpninti teisinę valstybę Egipte.

278    Be to, reikia priminti, kad, kaip yra nusprendęs Bendrasis Teismas, Sprendimas 2011/172 yra išsamiai grindžiamas BUSP ir atitinka ESS 21 straipsnio 2 dalies b ir d punktuose nurodytus tikslus (žr. šio sprendimo 122 punktą). Bendrasis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad Sprendimo 2011/172 2 konstatuojamojoje dalyje esanti nuoroda, pagal kurią šio sprendimo 1 straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys „tokiu būdu neleidžia Egipto žmonėms pasinaudoti ekonomikos ir visuomenės tvaraus vystymosi teikiama nauda ir kenkia demokratijos vystymuisi šalyje“, nėra papildoma sąlyga, kurios turi būti laikomasi įtraukiant naujo asmens pavardę į šio sprendimo priedą. Taip tik paaiškinamas sprendimu siekiamas galutinis tikslas (2014 m. vasario 27 d. Sprendimo Ezz ir kt. / Taryba, T‑256/11, EU:T:2014:93, 143 punktas). Šiuos motyvus iš esmės patvirtino Teisingumo Teismas (2015 m. kovo 5 d. Sprendimo Ezz ir kt. / Taryba, C‑220/14 P, EU:C:2015:147, 44–46 ir 70 punktai).

279    Taigi iš šių samprotavimų darytina išvada, kad, padedant Egipto valdžios institucijoms kovoti su viešųjų lėšų pasisavinimu, daroma prielaida, kad asmenų, atsakingų už viešųjų lėšų pasisavinimą, arba susijusių asmenų, nurodytų Sprendimo 2011/172 1 straipsnio 1 dalyje, turto įšaldymas atitinka bendruosius Tarybos įgyvendinamos paramos Egiptui politikos tikslus, t. y. teisinės valstybės principo ir pagrindinių teisių paisymo tikslus. Taigi šio sprendimo 1 straipsnio 1 dalyje nereikalaujama, kad, įtraukiant asmenį į šio sprendimo priede esantį sąrašą, viešųjų lėšų pasisavinimas, dėl kurio vyksta teismo procesai, pateisinantys šį įtraukimą į sąrašą, būtų kuo nors ypatingas, atsižvelgiant į pasisavintų lėšų sumą ar pobūdį arba šios veikos aplinkybes, kad ją būtų galima laikyti silpninančia teisinę valstybę Egipte.

280    Galiausiai ieškovai šiuo klausimu negali remtis Bendrojo Teismo jurisprudencija, susijusia su ribojamosiomis priemonėmis, nustatytomis Tarybos priimtuose sprendimuose dėl padėties Ukrainoje, nes Bendrasis Teismas bendruosius kriterijus, leidžiančius nustatyti ratą asmenų, kuriems taikomos šios priemonės, aiškina atsižvelgdamas į konkrečias šių sprendimų teisines aplinkybes, kurios skiriasi nuo Sprendimo 2011/172 teisinių aplinkybių.

281    Visų pirma reikia konstatuoti, kad 2014 m. kovo 5 d. Tarybos sprendimo 2014/119/BUSP dėl ribojamųjų priemonių, taikytinų tam tikriems asmenims, subjektams ir įstaigoms atsižvelgiant į padėtį Ukrainoje (OL L 66, 2014, p. 26), su kuriuo buvo susijusios ieškovų nurodytos bylos, kuriose priimtas 2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimas Klyuyev / Taryba (T‑340/14, EU:T:2016:496) ir 2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimas Yanukovych / Taryba (T‑348/14, EU:T:2016:508), 2 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„Taryba sutarė daugiausia dėmesio, nustatant ribojamąsias priemones, skirti asmenų, pripažintų atsakingais už Ukrainos valstybės lėšų pasisavinimą, ir asmenų, atsakingų už žmogaus teisių pažeidimus, turto įšaldymui ir susigrąžinimui, siekiant įtvirtinti ir remti teisinę valstybę ir pagarbą žmogaus teisėms Ukrainoje.“

282    Taigi asmenų, kurie, be kita ko, yra nustatyti kaip atsakingi už viešųjų lėšų pasisavinimą, turto įšaldymo tikslas yra teisinės valstybės ir pagarbos žmogaus teisėms stiprinimas ir palaikymas Ukrainoje. Būtent šiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas galėjo nuspręsti, kad Sprendime 2014/119 nustatytas įtraukimo į sąrašą kriterijus turi būti aiškinamas taip, kad jis taikomas ne visiems viešųjų lėšų pasisavinimo veiksmams abstrakčiai, o tik tiems valstybės lėšų ar turto pasisavinimo veiksmams, kurie, atsižvelgiant į pasisavintų lėšų ar turto mastą ar rūšį arba į tų veiksmų padarymo aplinkybes, bent jau gali pažeisti institucinius ir teisinius Ukrainos pagrindus, ypač teisėtumo, savavališko naudojimosi vykdomosios valdžios galiomis draudimo, veiksmingos teisminės kontrolės ir lygybės prieš įstatymą principus, ir galiausiai gali sutrukdyti laikytis teisinės valstybės principo šioje šalyje (2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Klyuyev / Taryba, T‑340/14, EU:T:2016:496, 91 punktas ir 2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Yanukovych / Taryba, T‑348/14, EU:T:2016:508, 102 punktas).

283    Vis dėlto, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 279 punkte, Sprendimo 2011/172 tikslas yra padėti Egipto valdžios institucijoms kovoti su viešųjų lėšų pasisavinimu, užtikrinti teisinės valstybės principo ir pagrindinių teisių paisymą, o tai yra tik vienas iš bendrųjų tikslų, kurių Taryba siekia įgyvendindama paramos Egiptui politiką apskritai, kuriai, be kita ko, priskiriamas šis sprendimas. Taigi principai, kuriuos Bendrasis Teismas nurodė šio sprendimo 281 ir 282 punktuose minėtuose sprendimuose, negali būti pritaikyti šiai bylai.

284    Antra, ieškovai klaidingai remiasi kriterijais, taikomais nustatant, ar juridinis asmuo priklauso kitam asmeniui ar subjektui arba yra jų kontroliuojamas, nurodytais 2015 m. birželio 24 d. Tarybos dokumento „Geriausia ES patirtis veiksmingo ribojamųjų priemonių įgyvendinimo srityje“ 62 ir 63 punktuose. Kaip matyti iš, be kita ko, minėto dokumento 66 punkto, šie kriterijai skirti tik išsiaiškinti, kad asmuo ar subjektas negalėtų išvengti jo turto įšaldymo, ar kito juridinio asmens turtas priklauso pirmajam asmeniui arba subjektui ar yra jo kontroliuojamas ir ar šį turtą reikia įšaldyti, ar ne. Taigi šie kriterijai visai netaikytini nustatant, ar Taryba turi svarstyti, kad Egipte vykstantys teismo procesai, kuriais ji rėmėsi pratęsdama asmenų įtraukimą į Sprendimo 2011/172 priede pateiktą sąrašą, yra susiję su viešųjų lėšų pasisavinimu.

285    Galiausiai, trečia, reikia konstatuoti, kad įrodymai, kurie buvo pirmą kartą pateikti antrajame pareiškime dėl patikslinimo ir kuriais siekta ginčyti viešųjų lėšų pasisavinimo kvalifikavimą remiantis 2011 m. bylų Nr. 107 ir 291 faktinėmis aplinkybėmis, negali būti priimti. Kalbant apie pirmąją iš šių bylų, šio sprendimo 262 punkte konstatuota, kad faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas teismo procesas, atitiko viešųjų lėšų pasisavinimo sąvoką, kaip ji suprantama pagal Sprendimo 2011/172 1 straipsnio 1 dalį. Priešingai, nei teigia ieškovai, šių faktinių aplinkybių apibūdinimas, kurį Egipto valdžios institucijos pateikė dokumentuose, kuriuos Taryba užregistravo 2017 m. sausio 6 d., ir kuris iš esmės nesiskiria nuo apibūdinimo, pateikto dokumentuose, kuriuos Taryba turėjo 2015 ir 2016 m., nepaneigia šios analizės. Kalbant apie 2011 m. bylą Nr. 291, šio sprendimo 262 punkte taip pat buvo konstatuota, kad nors ši byla susijusi su pinigų plovimu, ji turėjo ryšį su viešųjų lėšų pasisavinimu, nes pinigų plovimas, kuriuo kaltinamas pirmasis ieškovas, buvo susijęs su pasisavintomis lėšomis, iš kurių jis tariamai gavo naudą 2011 m. bylose Nr. 38 ir 107. Minėtuose dokumentuose pateiktame 2011 m. bylos Nr. 291 aprašyme nėra naujos informacijos, kuri leistų suabejoti šios bylos ryšiu su viešųjų lėšų pasisavinimu, kuris buvo nagrinėjamas kitose minėtose bylose.

286    Iš to, kas nurodyta pirmiau, darytina išvada, kad visi kaltinimai ir argumentai, pateikti antrajame pareiškime dėl patikslinimo, siekiant pagrįsti trečiojo pagrindo pirmą dalį, turi būti atmesti, kaip ir visa ši dalis.

c)      Dėl trečiojo pagrindo antros dalies, susijusios su tuo, kad dėl pirmojo ieškovo vykstantys teismo procesai neturėjo faktinio pagrindo, kaip nustatė Egipto kasacinis teismas

287    Trečiojo pagrindo antrai daliai pagrįsti ieškovai nurodo, kad Egipto kasacinis teismas „atmetė“ pirmojo ieškovo atžvilgiu vykdytą baudžiamąjį persekiojimą 2012 m. gruodžio 20 d., 2013 m. gegužės 12 d. ir 2013 m. gruodžio 14 d. sprendimuose. Be to, 2013 m. gruodžio 14 d. sprendime šis teismas nusprendė, kad 2011 m. byloje Nr. 38 jokie įrodymai neleido inkriminuoti ieškovui pareikštų baudžiamųjų kaltinimų ir kad pirmosios instancijos teismas klaidingai atsisakė atsižvelgti į kaltinamojo pateiktus įrodymus ir argumentus. Taigi reikia daryti išvadą, kad šis teismo procesas grindžiamas silpnais ir nepagrįstais kaltinimais ir kad Taryba negalėjo toliau remtis vien Egipto valdžios institucijų pareiškimais, o turėjo atlikti savo tyrimus. Be to, ieškovai nurodo, kad tame pačiame sprendime minėtas teismas konstatavo, kad Egipto valstybė nepatyrė žalos.

288    Pirma, kiek šioje dalyje ieškovai nurodo, kad Egipto kasacinis teismas atmetė kaltinimus, pareikštus pirmajam ieškovui 2011 m. bylose Nr. 38, 107 ir 291, pakanka priminti, kad sprendimuose, kuriais remiasi ieškovai, minėtas teismas nenagrinėjo bylos iš esmės, jis tik panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžius ir grąžino bylas jam nagrinėti iš naujo. Be to, atrodo, kad priėmus šiuos sprendimus šios bylos buvo nagrinėjamos toliau, kol bylą iš esmės nagrinėjantis teismas priims naują sprendimą. Taigi Taryba galėjo pagrįstai nuspręsti, kad šio teismo sprendimai nagrinėjamose bylose neužbaigė atitinkamų teismo procesų ir kad todėl ji galėjo pratęsti pirmojo ieškovo įtraukimą į sąrašą remdamasi šiais teismo procesais.

289    Antra, kiek šioje dalyje ieškovai teigia, kad argumentai, kuriuos 2013 m. gruodžio 14 d. sprendime pateikė Egipto kasacinis teismas, leidžia suabejoti 2011 m. byloje Nr. 38 pareikštų kaltinimų pagrindu, reikia pažymėti, jog ieškovai neteigia, kad taip buvo kalbant apie 2011 m. bylas Nr. 107 ir 291. Vis dėlto, kaip buvo konstatuota šio sprendimo 262 ir 285 punktuose, Taryba taip pat galėjo remtis teismo procesais pastarosiose dviejose bylose, kad pratęstų pirmojo ieškovo įtraukimą į sąrašą.

290    Kalbant apie 2011 m. bylą Nr. 38, iš 2013 m. gruodžio 14 d. Egipto kasacinio teismo sprendimo turinio matyti, kad šis teismas tikrino pirmosios instancijos teismo sprendimą tik taikytinų teisės normų laikymosi, bet ne faktinių aplinkybių vertinimo pagrįstumo aspektu. Taigi jis nenagrinėjo nei to, ar įrodytos faktinės aplinkybės, kuriomis toje byloje buvo grindžiamas baudžiamasis persekiojimas, nei kaltinamųjų atsakomybės pobūdžio ir apimties, nes tai turėjo nustatyti bylą iš esmės nagrinėjantis teismas po bylos grąžinimo. Šią analizę patvirtina Egipto valdžios institucijų paaiškinimai, pateikti 2015 m. vasario 9 d. GP rašte ir 2016 m. gruodžio 5 d. NCRAA rašte, rodantys, kad pirmajame kasaciniame skunde dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo baudžiamojoje byloje Egipto kasacinis teismas nagrinėja tik teisės klausimus.

291    Taigi 2013 m. gruodžio 14 d. sprendime pateikti Egipto kasacinio teismo argumentai, kuriuos nurodo ieškovai, priešingai jų pateikiamam aiškinimui, nėra vertinimas, susijęs su pirmajam ieškovui pareikštų kaltinimų pagrįstumu ir įrodymų, kuriais grindžiami šie kaltinimai, pakankamumu, nes tai yra vertinimas, susijęs su tuo, ar pirmosios instancijos teismo, priėmusio sprendimą dėl šių kaltinimų ir įrodymų, motyvai yra teisiškai teisingi.

292    Be to, pažymėtina, kad 2013 m. gruodžio 14 d. Egipto kasacinio teismo sprendimo dalyje, kurią ieškovai konkrečiai nurodo ieškinyje, šis teismas, priešingai, nei teigia ieškovai, nenusprendė, kad jokie įrodymai neleidžia ieškovui inkriminuoti jam pareikštų kaltinimų ar kad pirmosios instancijos teismas klaidingai atsisakė atsižvelgti į kaltinamojo pateiktus įrodymus ir argumentus. Iš tiesų nagrinėjama minėto sprendimo dalis susijusi su tuo, kad šis kasacinis teismas nagrinėjo generalinio prokuroro skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo jis išteisino kai kuriuos kaltinamuosius dėl kaltinimų dalies ar dėl visų kaltinimų. Taigi minėta sprendimo dalis nėra susijusi su pirmojo ieškovo skundo dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžių jo atžvilgiu nagrinėjimu, taigi ieškovai bet kuriuo atveju negali ja remtis siekdami pagrįsti šią trečiojo pagrindo dalį.

293    Kalbant apie 2013 m. gruodžio 14 d. Egipto kasacinio teismo sprendimo dalį, kurią ieškovai cituoja antrajame pareiškime dėl patikslinimo, siekdami pagrįsti savo argumentą, susijusį su tuo, kad 2011 m. byloje Nr. 38 Egipto valstybė nepatyrė žalos, pakanka konstatuoti, jog minėtas teismas pažymėjo tik tai, kad, pirma, pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai, susiję su tuo, kad šis teismas pirmąjį ieškovą kaltino siekiu užvaldyti bendrovę El-Dekheila ir ją sunaikinti, yra prieštaringi ir, antra, nepagrįstai buvo apskaičiuota valstybės patirta žala ir kaltinamiesiems paskirtos piniginės baudos. Taigi šie argumentai reiškia tik tai, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas grąžintą bylą ir priimdamas sprendimą dėl valstybės patirtos žalos, privalo užtikrinti savo sprendimo motyvų nuoseklumą ir tai, kad atitinkamais atvejais šios žalos įvertinimas būtų pakankamai pagrįstas. Vis dėlto šie argumentai nesuteikia jokio pagrindo atmesti tokios žalos buvimą.

294    Iš to darytina išvada, kad trečiojo pagrindo antra dalis turi būti atmesta.

d)      Dėl trečiojo pagrindo trečios dalies, susijusios su tuo, kad pirmajam ieškovui iškeltos baudžiamosios bylos buvo politiškai motyvuotos

295    Siekdami pagrįsti trečiojo pagrindo trečią dalį, ieškovai teigia, kad pirmojo ieškovo baudžiamasis persekiojimas nebuvo pradėtas sąžiningai, o apie tai galima spręsti iš to, kad nėra jokių įrodymų, patvirtinančių Egipto generalinės prokuratūros pareikštus kaltinimus, 2012 m. gruodžio 20 d., 2013 m. gegužės 12 d. ir 2013 m. gruodžio 14 d. Egipto kasacinio teismo sprendimų ir ieškovų pateikiant pirmąjį ir antrąjį pagrindą pateiktų įrodymų, susijusių su pagrindinių teisių pažeidimais. Šiuo klausimu ieškovai mano, kad Taryba 2015 m. kovo 24 d. laiške nenurodė, kokiu pagrindu atmetė jų teiginį, kad baudžiamasis persekiojimas yra politiškai motyvuotas.

296    Pirma, kalbant apie teiginį, kad nebuvo įrodymų, kuriais grindžiami dėl pirmojo ieškovo vykstantys teismo procesai, pakanka priminti, kad, kaip matyti iš Bendrojo Teismo pateikto ieškovų argumentų, kuriuos jie pateikė siekdami pagrįsti šio pagrindo pirmą dalį, nagrinėjimo šio sprendimo 250–285 punktuose, nei Taryba, nei Bendrasis Teismas neprivalo priimti sprendimo dėl kaltintojo prieš pirmąjį ieškovą surinktų įrodymų pakankamumo nagrinėjamuose teismo procesuose, nes ši kompetencija priklauso Egipto teismui, nagrinėjančiam bylą iš esmės. Be to, iš dokumentų, kuriuos Tarybai pateikė Egipto valdžios institucijos, matyti, kad teismo procesai, bent jau 2011 m. bylose Nr. 38, 107 ir 291, buvo grindžiami tam tikromis konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis, kurias nustatė Egipto generalinė prokuratūra, siekdama įrodyti, be kita ko, pirmojo ieškovo atsakomybę už nusikaltimus, nustatytus vykstant šiems procesams. Taigi, nedarant poveikio šių aplinkybių teisiniam kvalifikavimui, kurį priklauso atlikti kompetentingam Egipto teismui, negalima teigti, kad minėti teismo procesai neparemti jokiais įrodymais.

297    Antra, iš 2012 m. gruodžio 20 d., 2013 m. gegužės 12 d. ir 2013 m. gruodžio 14 d. Egipto kasacinio teismo sprendimų turinio negalima daryti išvados, kad baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas nesąžiningai. Žinoma, kaip pažymėta šio sprendimo 185 ir 221 punktuose, minėtuose sprendimuose tas teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai išnagrinėjo jam pateiktus įrodymus, susijusius su, be kita ko, pirmojo ieškovo kalte 2011 m. bylose Nr. 38, 107 ir 291. Vis dėlto minėtas teismas nesukritikavo prieš šį asmenį vykdyto baudžiamojo persekiojimo taip, kad būtų galima suabejoti šio persekiojimo tikslais, ir abejonių galėjo kelti nebent šio baudžiamojo persekiojimo pagrįstumo nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme. Be to, iš minėtų sprendimų buvo galima spręsti tik tiek, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės, turės iš naujo išnagrinėti kaltinamųjų kaltę, tačiau jis nebus įpareigotas atmesti jiems pareikštus kaltinimus.

298    Galiausiai, trečia, net jei pirmajam ir antrajam pagrindams pagrįsti ieškovų pateikti įrodymai, skirti pagrindinių teisių ir teisinės valstybės principo pažeidimams Egipte įrodyti, visų pirma atsižvelgiant į dėl pirmojo ieškovo vykstančius teismo procesus, galėjo paskatinti kelti pagrįstus klausimus dėl tokių pažeidimų, iš šių įrodymų bet kuriuo atveju nebuvo galima automatiškai spręsti, kad šie procesai buvo pradėti tik dėl politinių motyvų. Be to, nors kai kurie ieškovų šiame kontekste pateikti dokumentai, visų pirma IBAHRI ir D. ataskaitos dėl 2011 m. bylos Nr. 107 eigos, aiškiai rodo, kad teismo procesais, susijusiais su asmenimis, užėmusiais vadovaujamas pareigas per Respublikos Prezidento M. H. Moubarak kadenciją, galėjo būti naudojamasi politiniais tikslais, šiuose dokumentuose nėra pakankamai tikslios ir nuoseklios informacijos, kuri patvirtintų tokią riziką, kiek tai susiję su pirmuoju ieškovu. Be to, kaip buvo pažymėta šio sprendimo 221–226 punktuose, Taryba, atsižvelgdama į Egipto kasacinio teismo sprendimus ir paskesnius bylų etapus, galėjo pagrįstai manyti, kad pirmajam ieškovui galėjo būti užtikrinta pakankama teisminė gynyba nuo rizikos, kad dėl jo pradėtas baudžiamasis persekiojimas pasibaigs sprendimu, kuriuo būtų pažeista jo teisė į teisingą bylos nagrinėjimą ir nekaltumo prezumpciją. Tą pačią išvadą galima daryti apie riziką, kad šiam sprendimui gali turėti poveikį tariami politiniai motyvai pradėti šį baudžiamąjį persekiojimą.

299    Taigi iš viso to, kas nurodyta pirmiau, darytina išvada, jog Taryba galėjo pagrįstai nuspręsti, kad teismo procesai, kuriais buvo grindžiamas pirmojo ieškovo įtraukimo į sąrašą pratęsimas, negalėjo būti paveikti politinių motyvų. Todėl trečiojo pagrindo trečia dalis turi būti atmesta.

e)      Dėl trečiojo pagrindo ketvirtos dalies, susijusios su įrodymų dėl antrosios, trečiosios ir ketvirtosios ieškovės individualios situacijos nepakankamumu

300    Ieškinyje ieškovai nurodo tik tai, jog dėl to, kad pirmojo ieškovo įtraukimas į sąrašą neatitinka Sprendimo 2011/172 1 straipsnio 1 dalyje nustatytų bendrųjų kriterijų, negalioja ir antrosios, trečiosios bei ketvirtosios ieškovės įtraukimas į sąrašą, grindžiamas vien nutarimu dėl lėšų įšaldymo vykdant jų sutuoktinio baudžiamąjį persekiojimą. Dublike ieškovai nurodo, kad šis nutarimas negali būti pagrindas pratęsti jų įtraukimą į sąrašą, nes nė vienas pirmojo ieškovo baudžiamasis persekiojimas nebuvo rezultatyvus, ir kad antrajai, trečiajai ar ketvirtajai ieškovei nebuvo iškelta jokia byla. Visgi dėl savo pobūdžio toks nutarimas buvo papildoma priemonė nagrinėjamos lėšų susigrąžinimo procedūros atžvilgiu. Ieškovai patikslina, kad trečiajai ir ketvirtajai ieškovėms nutarimas dėl turto įšaldymo jau nebetaikomas, kiek tai susiję su jų asmeniniu turtu. Pirmajame pareiškime dėl patikslinimo jie teigia, kad 2016 m. sausio 2 d. Egipto valdžios institucijų laiške antroji, trečioji ir ketvirtoji ieškovės neminimos ir kad jie negalėjo pateikti savo pastabų dėl minėtų institucijų 2016 m. kovo 7 d. laiško. Be to, ieškovai teigia, kad antroji ieškovė nuo 2013 m. gruodžio mėn. jau nebėra susituokusi su pirmuoju ieškovu ir kad Taryba apie tai buvo informuota 2016 m. sausio 29 d. Antrajame pareiškime dėl patikslinimo ieškovai teigia, kad informacija, kuria Taryba rėmėsi pratęsdama į traukimą į sąrašą, nebuvo pateikta antrajai, trečiajai ir ketvirtajai ieškovėms prieš pratęsiant jų įtraukimą į sąrašą Sprendimu 2017/496. Be to, Egipto valdžios institucijų pateiktoje informacijoje nei antroji, nei trečioji, nei ketvirtoji ieškovės nebuvo nurodytos. Pagrindas pratęsti šių asmenų įtraukimą į sąrašą galėjo būti tik 2011 m. byloje Nr. 38 priimtas nutarimas dėl turto įšaldymo, o kiti nutarimai dėl turto įšaldymo buvo susiję su baudžiamosiomis bylomis, kurios nesusijusios su bylomis dėl viešųjų lėšų pasisavinimo. Be to, Egipto valdžios institucijų pateikta informacija nerodė, kad antrajai, trečiajai ir ketvirtajai ieškovėms vis dar yra taikomas sprendimas dėl turto įšaldymo. Galiausiai ieškovai teigia, kad trečiosios ir ketvirtosios ieškovės turto įšaldymo apimties pakeitimas patvirtino, kad jos negali būti laikomos atsakingomis už viešųjų lėšų pasisavinimą.

301    Pirmiausia reikėtų priminti, kad, kaip pažymėta šio sprendimo 238 ir 239 punktuose, Bendrasis Teismas, kurio poziciją patvirtino Teisingumo Teismas, nusprendė, kad Taryba galėjo antrosios, trečiosios ir ketvirtosios ieškovės įtraukimą į sąrašą grįsti tuo, kad yra priimtas nutarimas dėl turto įšaldymo, susijęs su pirmojo ieškovo atžvilgiu pradėtais tyrimais dėl viešųjų lėšų pasisavinimo, nes Sprendimo 2011/172 1 straipsnio 1 dalyje nustatyti kriterijai apima ne tik asmenis, dėl kurių vykdomas baudžiamasis persekiojimas dėl šios veikos, bet ir su jais susijusius asmenis, kuriems, be kita ko, taikomos laikinosios apsaugos priemonės, skirtos galimai pasisavintam turtui išsaugoti.

302    Šiomis aplinkybėmis, kiek šio sprendimo 300 punkte nurodytais ieškovų argumentais siekiama sukelti abejonių dėl antrosios, trečiosios ir ketvirtosios ieškovių įtraukimo į sąrašą pirmą kartą, visų pirma motyvuojant tuo, kad 2011 m. nutarimas nebuvo patikimas pagrindas ir kad šiems asmenims niekada nebuvo iškeltos baudžiamosios bylos, jais neatsižvelgiama į 2015 m. kovo 5 d. Sprendimo Ezz ir kt. / Taryba (C‑220/14 P, EU:C:2015:147) ir 2014 m. vasario 27 d. Sprendimo Ezz ir kt. / Taryba (T‑256/11, EU:T:2014:93) res judicata galią. Taigi jie yra nepriimtini.

303    Tiek, kiek šio sprendimo 300 punkte nurodytais ieškovų argumentais siekiama ginčyti šio įtraukimo į sąrašą pratęsimą, dalis jų akivaizdžiai neturi pagrindo. Iš tiesų, atsižvelgiant į Bendrojo Teismo motyvus, kuriuos patvirtino Teisingumo Teismas (žr. šio sprendimo 238 ir 239 punktus), ieškovai visų pirma negali remtis tuo, kad teismo procesai dėl pirmojo ieškovo dar nesibaigė, nes Bendrasis Teismas ir Teisingumo Teismas nusprendė, kad Taryba galėjo remtis tuo, kad vyksta teismo procesas. Be to, jie negali remtis tuo, kad dėl antrosios, trečiosios ir ketvirtosios ieškovių nebuvo pradėtas joks teismo procesas, nes, kaip nurodė Bendrasis Teismas ir Teisingumo Teismas, Taryba turėjo teisę įtraukti jas į sąrašą, motyvuodama tuo, kad dėl jų yra pradėta procedūra, susijusi su baudžiamosiomis bylomis dėl viešųjų lėšų pasisavinimo, kaip dėl susijusių asmenų, kaip tai suprantama pagal Sprendimo 2011/172 1 straipsnio 1 dalį, kadangi ši susijusi procedūra pati nagrinėjamu atveju yra teismo procesas. Ir antrajame pareiškime dėl patikslinimo pateiktas argumentas, kad nutarimo dėl turto įšaldymo netaikymas trečiosios ir ketvirtosios ieškovės asmeniniam turtui įrodė, kad jos nėra atsakingos už viešųjų lėšų pasisavinimą, taip pat grindžiamas akivaizdžiai klaidinga prielaida, kad šių asmenų turtas buvo įšaldytas todėl, kad Egipto valdžios institucijos jas pačias įtarė viešųjų lėšų pasisavinimu.

304    Galiausiai vienintelis naujas klausimas, iškeltas argumentuose, pateiktuose siekiant pagrįsti šią trečiojo pagrindo dalį, yra tas, ar po to, kai antroji, trečioji ir ketvirtoji ieškovės buvo pirmą kartą įtrauktos į sąrašą, pirmojo ieškovo ar jų pačių asmeninė padėtis kaip nors pasikeitė ir šis pokytis nebeleido pratęsti jų pradinio įtraukimo į sąrašą remiantis, be kita ko, nutarimu dėl turto įšaldymo, kuris buvo pagrindas įtraukti juos į sąrašą pirmą kartą.

305    Pirma, kalbant apie ieškinyje pateiktą argumentą, kad pirmojo ieškovo įtraukimo į sąrašą pratęsimas buvo nepagrįstas, pakanka pažymėti, kad pirmos trys šio pagrindo dalys, kuriomis siekta ginčyti šį pagrįstumą, šio sprendimo 250–299 punktuose buvo atmestos, bent kiek tai susiję su 2011 m. bylomis Nr. 38, 107 ir 291. Taigi antrosios, trečiosios ir ketvirtosios ieškovės įtraukimo į sąrašą pratęsimas negali būti ginčijamas remiantis šiuo pagrindu.

306    Antra, argumentai, pirmą kartą pateikti dublike, susiję su trečiosios ir ketvirtosios ieškovių turto įšaldymo apimties apribojimu, darant prielaidą, kad jie yra priimtini, neturi reikšmės. Iš tiesų ieškovai nurodo tik tai, kad šis turto įšaldymas nebetaikomas šių ieškovių asmeniniam turtui, tačiau jie neteigia, kad šis įšaldymas buvo galutinai panaikintas, įskaitant turtą, bendrai turimą kartu su pirmuoju ieškovu. Šį aiškinimą patvirtina dokumentai, kuriuos ieškovai pateikė savo teiginiams pagrįsti. Iš tiesų jie nurodo, pirma, kiek tai susiję su trečiąja ieškove, kad jos turto įšaldymas teismo sprendimu nebetaikomas turtui, kurį ji paveldėjo iš savo tėvo prieš pradedant teismo procesus dėl pirmojo ieškovo, ir, antra, kiek tai susiję su ketvirtąja ieškove, kad Egipto generalinė prokuratūra panaikino jos prieš santuoką su pirmuoju ieškovu įgyto turto įšaldymą. Taigi iš šių aplinkybių reikia daryti išvadą, kad trečiosios ir ketvirtosios ieškovių turto daliai, kuriai nebuvo taikomi minėti teismo sprendimai, ir toliau taikomi 2011 m. priimti Egipto generalinio prokuroro nutarimai dėl turto įšaldymo, skirti visiems ieškovams, ir jie to neginčija. Taigi šie argumentai turi būti atmesti.

307    Trečia, kalbant apie argumentus, pateiktus pirmajame pareiškime dėl patikslinimo, susijusius su informacija apie antrąją, trečiąją ir ketvirtąją ieškoves, kurią Taryba turėjo prieš priimdama Sprendimą 2016/411, ieškovai neginčija, kad 2016 m. kovo 7 d. laiške Egipto valdžios institucijos nurodė Tarybai, kad visiems šiems asmenims ir toliau taikomi trys nutarimai dėl turto įšaldymo, priimti keturiose baudžiamosiose bylose, iškeltose pirmajam ieškovui, t. y. 2011 m. bylose Nr. 38, 107 ir 291, o antrosios ir trečiosios ieškovės turtas taip pat buvo įšaldytas 2011 m. byloje Nr. 4. Šiomis aplinkybėmis tai, kad šie asmenys nebuvo paminėti tų pačių valdžios institucijų 2016 m. sausio 2 d. laiške, neturi reikšmės. Be to, tai, kad ieškovai negalėjo pateikti savo pastabų dėl 2016 m. kovo 7 d. laiške pateiktos informacijos, šio pagrindo kontekste neturi reikšmės ir gali būti nagrinėjama tik nagrinėjant ketvirtąjį pagrindą, susijusį, be kita ko, su ieškovų teisės į gynybą pažeidimu. Galiausiai aplinkybė, kad antroji ieškovė nutraukė santuoką su pirmuoju ieškovu, negali turėti įtakos šio asmens įtraukimo į sąrašą pratęsimui, nes, kaip patvirtino 2016 m. kovo 7 d. laiškas, jos turtui vis dar taikomas įšaldymas tam tikrose baudžiamosiose bylose, susijusiose su buvusiu jos sutuoktiniu. Vis dėlto toks pratęsimas nėra grindžiamas motyvu, susijusiu su šios ieškovės ryšių su pirmuoju ieškovu pobūdžiu; jis grindžiamas motyvu, susijusiu su tuo, kad dėl jos vyksta teismo procesai, susiję su byla dėl viešųjų lėšų pasisavinimo. Be to, ieškovai neteigia, kad dėl šio santuokos nutraukimo antroji ieškovė nebeturėjo jokių santykių, būtent turtinių santykių, su pirmuoju ieškovu. Būtent todėl aplinkybė, kad Taryba, priimdama Sprendimą 2016/411, pratęsė šios ieškovės įtraukimą į Sprendimo 2011/172 priede pateiktą sąrašą kaip pirmojo ieškovo sutuoktinės, negali paveikti jos įtraukimo į sąrašą pratęsimo teisėtumo. Taigi šie argumentai turi būti atmesti.

308    Galiausiai, ketvirta, kalbant apie antrajame pareiškime dėl patikslinimo pateiktus argumentus, pirmiausia reikėtų pažymėti, kad dėl tų pačių priežasčių, kaip ir nurodytosios šio sprendimo 307 punkte, tai, kad 2017 m. sausio 27 d. Tarybos laiške pateikta informacija buvo konkrečiai skirta antrajai, trečiajai ir ketvirtajai ieškovėms tik po jų įtraukimo į sąrašą pratęsimo, neturi reikšmės. Be to, ieškovai pripažįsta, kad, kiek šis laiškas buvo skirtas pirmojo ieškovo teisiniams atstovams, kurie taip pat atstovavo antrajai, trečiajai ir ketvirtajai ieškovėms, jos galėjo prieš pratęsiant jų įtraukimą į sąrašą patikrinti įrodymus, kuriais Taryba rėmėsi. Ieškovai taip pat klaidingai teigia, kad Taryba galėjo remtis tik 2011 m. byloje Nr. 38 priimtu nutarimu dėl turto įšaldymo. Iš tiesų, kaip buvo konstatuota šio sprendimo 262 ir 285 punktuose, 2011 m. bylos Nr. 107 ir 291 taip pat susijusios su viešųjų lėšų pasisavinimu, taigi Taryba galėjo remtis ir nutarimais dėl lėšų įšaldymo, priimtais dėl visų ieškovų, kiek jie susiję su tomis bylomis. Galiausiai, kalbant apie argumentą, kad jokia Tarybos pateikta informacija dėl Sprendimo 2017/496 priėmimo neįrodė, kad antrajai, trečiajai ir ketvirtajai ieškovei vis dar taikomas jų turto įšaldymas, pakanka pažymėti, jog, pateikdama šią informaciją, Taryba taip pat pateikė įvairių 2011 m. priimtų nutarimų dėl visų ieškovų kopijas. Vis dėlto ieškovai nurodo tik tai, kad šių nutarimų taikymo sritis vėliau buvo pakeista, kaip jie nurodė pirmajame pareiškime dėl patikslinimo, tačiau jie nepateikia jokių konkrečių įrodymų, kurie patvirtintų, kad šie nutarimai nebegaliojo antrajai, trečiajai ir ketvirtajai ieškovėms. Taigi šie argumentai turi būti atmesti.

309    Iš viso to, kas išdėstyta matyti, kad trečiojo pagrindo ketvirta dalis turi būti atmesta. Todėl reikia atmesti visą šį pagrindą.

3.      Dėl ketvirtojo pagrindo, susijusio su teisės į gynybą ir teisės į veiksmingą teisminę gynybą pažeidimu

310    Ketvirtąjį pagrindą iš esmės sudaro penkios dalys. Pirmoje dalyje ieškovai nurodo, kad Taryba niekada jiems nepateikė įtikinamų ir konkrečių įrodymų, leidžiančių pateisinti ribojamųjų priemonių taikymą jiems. Antroje dalyje ieškovai teigia, jog Taryba nepateikė jokių įrodymų, kad atidžiai ir nešališkai ištyrė ieškovų įtraukimo į sąrašą pratęsimo pagrįstumą, be kita ko, atsižvelgdama į jų pastabas. Trečioje dalyje ieškovai nurodo, kad Taryba nepateikė jiems visos informacijos, kuria ji rėmėsi, pratęsdama jų įtraukimą į sąrašą. Ketvirtoje dalyje ieškovai teigia, kad jeigu Taryba pateikė jiems visus turimus dokumentus, galima teigti, kad ji tik pakartojo Egipto valdžios institucijų pareiškimus, jų nepatikrinusi. Penktoje dalyje ieškovai nurodo, kad Taryba neatsakė į jų prašymus surengti apklausą, nors ji buvo būtina, atsižvelgiant į ieškovų pastabas.

311    Taryba teigia, kad 2015 m. kovo 5 d. Sprendime Ezz ir kt. / Taryba (C‑220/14 P, EU:C:2015:147) ir 2014 m. vasario 27 d. Sprendime Ezz ir kt. / Taryba (T-256/11, EU:T:2014:93) ieškovų kaltinimai, susiję su jų teisės į gynybą ir veiksmingą teisminę gynybą pažeidimu, jau buvo atmesti, kiek jie susiję su jų įtraukimu į sąrašą pirmą kartą. Kalbant apie šio įtraukimo į sąrašą pratęsimą, šie kaltinimai jau buvo atmesti 2016 m. vasario 15 d. Nutartyje Ezz ir kt. / Taryba (T‑279/13, nepaskelbta Rink., EU:T:2016:78). Be to, savo pastabose dėl pirmojo pareiškimo dėl patikslinimo Taryba nesutinka su tuo, kad pažeidė jai tenkančią pareigą pateikti turimą informaciją ir leisti ieškovams pateikti pastabas priimant Sprendimą 2016/411. Savo pastabose dėl antrojo pareiškimo dėl patikslinimo Taryba priduria, jog tai, kad ji nepritarė ieškovų pastaboms ar neatsižvelgė į jas, nereiškia, kad ji neišnagrinėjo šių pastabų. Ji taip pat nurodo, kad neprivalėjo antrajai, trečiajai ir ketvirtajai ieškovėms atskirai pateikti informacijos, kurią pateikė pirmojo ieškovo teisiniams atstovams ir kuri buvo susijusi tik su šio ieškovo teisine padėtimi. Galiausiai Taryba iš esmės teigia, kad antrosios ieškovės įtraukimas į sąrašą kaip pirmojo ieškovo sutuoktinės neturi įtakos šiam klausimui.

312    Pagal suformuotą jurisprudenciją Sąjungos teismai pagal SESV jiems suteiktą kompetenciją privalo užtikrinti iš principo visišką visų Sąjungos teisės aktų teisėtumo kontrolę pagrindinių teisių, kurios yra sudedamoji Sąjungos teisinės sistemos dalis ir prie kurių priskirtinas teisės į gynybą ir teisės į veiksmingą teisminę gynybą paisymas, atžvilgiu (2008 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Kadi ir Al Barakaat International Foundation / Taryba ir Komisija, C‑402/05 P ir C‑415/05 P, EU:C:2008:461, 326 punktas ir 2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Komisija ir kt. / Kadi, C‑584/10 P, C‑593/10 P ir C‑595/10 P, EU:C:2013:518, 97 ir 98 punktai).

313    Visų pirma vykstant procedūrai, susijusiai su sprendimo įtraukti ar palikti įtrauktą asmens pavardę į sąrašą asmenų ir subjektų, kurių turtas yra įšaldomas, priėmimu, pagal teisės į gynybą paisymo principą reikalaujama, kad kompetentinga Sąjungos institucija praneštų atitinkamam asmeniui šios institucijos turimus duomenis apie minėtą asmenį, kuriais grindžiamas jos sprendimas, kad šis asmuo galėtų kuo geresnėmis sąlygomis ginti savo teises ir visiškai susipažinęs su informacija nuspręsti, ar reikia kreiptis į Sąjungos teismą. Be to, pranešdama šiuos duomenis kompetentinga Sąjungos institucija turi leisti šiam asmeniui veiksmingai pareikšti nuomonę dėl jo atžvilgiu nagrinėjamu atveju nurodytų motyvų. Galiausiai, kalbant apie sprendimą, kuriuo atitinkamo asmens pavardė paliekama tokiame sąraše, šios dvigubos procedūrinės pareigos turi būti paisoma, priešingai nei pradinio įtraukimo atveju, prieš priimant šį sprendimą (šiuo klausimu žr. 2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Komisija ir kt. / Kadi, C‑584/10 P, C‑593/10 P ir C‑595/10 P, EU:C:2013:518, 111–113 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją). Vis dėlto ši dviguba procedūrinė pareiga taikoma tik jeigu, pratęsdama atitinkamų asmenų įtraukimą į sąrašą, kompetentinga institucija remiasi naujais įrodymais. Be to, nagrinėjami asmenys bet kuriuo atveju visada turi teisę pateikti pastabas, kuria visų pirma gali pasinaudoti kaskart persvarstant jiems nustatytas ribojamąsias priemones (šiuo klausimu žr. 2015 m. birželio 18 d. Sprendimo Ipatau / Taryba, C‑535/14 P, EU:C:2015:407, 26 ir 27 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

314    Be to, iš teisės būti išklausytam kyla kompetentingos institucijos pareiga motyvuoti savo sprendimą, nurodant individualias, specifines ir konkrečias priežastis, dėl kurių kompetentingos institucijos mano, kad atitinkamam asmeniui turi būti toliau taikomos ribojamosios priemonės, nepaisant galimų šio asmens pateiktų kaltę paneigiančių įrodymų (šiuo klausimu žr. 2012 m. lapkričio 22 d. Sprendimo M., C‑277/11, EU:C:2012:744, 88 punktą ir 2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Komisija ir kt. / Kadi, C‑584/10 P, C‑593/10 P ir C‑595/10 P, EU:C:2013:518, 114 ir 116 punktus).

315    Be to, reikėtų atsižvelgti į tai, kad teisės į gynybą ir teisės į veiksmingą teisminę gynybą pažeidimas turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkrečias kiekvieno nagrinėjamo atvejo aplinkybes, visų pirma į nagrinėjamo akto pobūdį, jo priėmimo aplinkybes ir atitinkamą sritį reglamentuojančias teisės normas (2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Komisija ir kt. / Kadi, C‑584/10 P, C‑593/10 P ir C‑595/10 P, EU:C:2013:518, 102 punktas).

316    Šioje byloje, kaip buvo konstatuota šio sprendimo 81–88 punktuose, priimdama ginčijamus sprendimus, Taryba rėmėsi ne tik informacija, kurią ji jau turėjo 2011 m., įtraukdama ieškovus į sąrašą pirmą kartą, bet ir šios informacijos atnaujinimu 2014, 2015, 2016 ir 2017 m., visų pirma kiek tai susiję su dėl ieškovų vykstančių teismo procesų eiga. Iš tiesų, tiek, kiek ieškovų įtraukimo į sąrašą motyvas grindžiamas tuo, kad vyksta teismo procesai, Taryba turi patikrinti, visų pirma periodiškai peržiūrėdama šį įtraukimą į sąrašą, kad galimai jį pratęstų, kokia yra šių teismo procesų stadija, taip pat atitinkamais atvejais jų baigtį (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Taryba / LTTE, C‑599/14 P, EU:C:2017:583, 46 ir 52 punktus). Taigi tam, kad būtų paisoma ieškovų teisės į gynybą ir veiksmingą teisminę gynybą, Taryba turėjo pateikti jiems šią atnaujintą informaciją, kad ieškovai prieš priimant ginčijamus sprendimus galėtų pateikti pastabas šiuo klausimu ir, motyvuodama šiuos sprendimus, nurodyti jiems priežastis, dėl kurių ji toliau manė, kad jų įtraukimo į sąrašą pratęsimas yra pateisinamas.

317    Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad, kaip ieškovai patikslino dublike, šiame pagrinde jie nesiekia pateikti kaltinimo jų teisės į gynybą ir teisės į veiksmingą teisminę gynybą pažeidimu įtraukiant juos į sąrašus pirmą kartą, nes, kaip jie patys pripažįsta, Bendrasis Teismas jau priėmė sprendimą dėl šio kaltinimo. Vis dėlto jie siekia remtis analogišku pažeidimu, kurį Taryba padarė ginčijamuose sprendimuose. Taigi aplinkybe, kad Bendrasis Teismas jau išnagrinėjo šio pažeidimo įtraukiant ieškovus į sąrašus pirmą kartą ir pratęsiant šį įtraukimą 2013 m. buvimą, priešingai, nei teigia Taryba, negali būti remiamasi prieš ieškovus nagrinėjant šį pagrindą.

318    Šio ieškinio pagrindo atskiras dalis reikia nagrinėti atsižvelgiant į šiuos vertinimus. Pirmiausia reikia kartu išnagrinėti pirmą ir trečią šio pagrindo dalis, kuriose abiejose Tarybą iš esmės siekiama apkaltinti jos pareigos iš anksto pateikti informaciją, kuria ji ketino grįsti ginčijamus sprendimus, pažeidimu.

a)      Dėl pirmos ir trečios dalių, iš esmės susijusių su pareigos iš anksto pateikti įrodymus, kurie yra ginčijamų sprendimų faktinis pagrindas, pažeidimu

319    Pirmiausia reikėtų pažymėti, kad tiek, kiek pirma dalis susijusi su patikimų ar įtikinamų įrodymų, kurie pagrįstų ieškovų įtraukimo į sąrašą pratęsimą, nebuvimu, ji turi būti atmesta kaip nereikšminga šio pagrindo kontekste. Iš tiesų tai yra klausimas, susijęs su šio įtraukimo į sąrašą pratęsimo pagrįstumu, kuris jau buvo nagrinėjamas analizuojant trečiąjį pagrindą, todėl jis yra atskiras nuo klausimo, ar buvo pažeista ieškovų teisė į gynybą ir teisė į veiksmingą teisminę gynybą (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2016 m. birželio 30 d. Sprendimo Al Matri / Taryba, T‑545/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:376, 134 punktą).

320    Atsižvelgiant į tai, turi būti konstatuota, kad Taryba, prieš priimdama ginčijamus sprendimus, nepateikė visos informacijos, kurią jai buvo pateikusios Egipto valdžios institucijos ir kuria ji rėmėsi spręsdama, kad ieškovų įtraukimo į sąrašą pratęsimas ir toliau yra pateisinamas.

321    Pirma, [konfidencialu]. Kaip ieškovai patikslino 2016 m. birželio 1 d. atsakyme į Bendrojo Teismo klausimus, Taryba analogiško turinio dokumentus jiems pateikė tik vėliau, priimdama sprendimus 2016/411 ir 2017/496. Be to, Taryba 2015 m. kovo 24 d. laiške ieškovams, kuriame ji pagrindžia jų įtraukimo į sąrašus pratęsimą 2015 m., nepateikia jokios aiškios nuorodos į šį dokumentą. [konfidencialu]. Be to, kaip pažymėta šio sprendimo 157, 192, 224 ir 290 punktuose, šiame dokumente buvo pateikta šios rizikos ir apskritai teisinių aplinkybių, susijusių su dėl ieškovų vykstančiais teismo procesais, vertinimui naudinga informacija. [konfidencialu]. Taip pat tai, kad, prieš priimdama Sprendimą 2016/411 ir Įgyvendinimo reglamentą 2017/491, Taryba jiems pateikė panašaus turinio dokumentus, veikiau paneigia šią poziciją.

322    Antra, kaip buvo konstatuota šio sprendimo 307 punkte, Taryba 2016 m. kovo 7 d. Egipto valdžios institucijų laišką pateikė tik po Sprendimo 2016/411 priėmimo. Vis dėlto šiame laiške buvo konkreti informacija, susijusi su nutarimų dėl visų ieškovų turto įšaldymo palikimu galioti, taip atsakant į ieškovų prieštaravimus dėl to, kad minėtų institucijų laiške, kuris jiems buvo persiųstas 2016 m. sausio 2 d., antroji, trečioji ir ketvirtoji ieškovės išvis nebuvo paminėtos. Taigi akivaizdu, kad šis 2016 m. kovo 7 d. laiškas buvo įrodymas, kuriuo Taryba galėjo remtis, pratęsdama minėtų asmenų įtraukimą į sąrašą, be to, tai patvirtina jos 2016 m. kovo 21 d. laiškas ieškovams, kuriame ji atsakė į jų prieštaravimus, nurodydama minėtą laišką ir kartu jį pridėdama.

323    Trečia, kaip buvo konstatuota šio sprendimo 308 punkte, 2017 m. sausio 27 d. Tarybos laiškas, kuriame buvo pateikta informacija, konkrečiai susijusi su individualia antrosios, trečiosios ir ketvirtosios ieškovės situacija, buvo pateiktas ieškovų teisiniams atstovams tik dėl pirmojo ieškovo. Atsižvelgiant į tai, kadangi šio laiško adresatai santykiuose su Taryba kartu atstovavo ir antrajai, trečiajai bei ketvirtajai ieškovėms, jie savo klientų vardu galėjo susipažinti su informacija, kuri buvo konkrečiai susijusi su jais, ir šiuo klausimu pateikti pastabas. Taigi negalima teigti, kad Taryba pažeidė savo pareigas antrosios, trečiosios ir ketvirtosios ieškovių atžvilgiu pateikdama 2017 m. sausio 27 d. laišką visų ieškovų teisiniams atstovams tik kaip pirmojo ieškovo atstovams.

324    Vis dėlto iš šio sprendimo 321 ir 322 punktų matyti, kad, priimdama Sprendimą 2015/486 ir Sprendimą 2016/411, Taryba pažeidė savo pareigas laiku nepateikdama tam tikros informacijos, kuria ji rėmėsi pratęsdama ieškovų įtraukimą į sąrašą šiais sprendimais, taigi nesuteikdama jiems galimybės pateikti pastabų šiuo klausimu dar prieš šį pratęsimą.

325    Atsižvelgiant į tai, reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją tam, kad su teise į gynybą susijęs pažeidimas lemtų ginčijamo akto panaikinimą, būtina, kad dėl šio pažeidimo procedūra būtų galėjusi baigtis kitaip, taip būtų konkrečiai paveikta prašymą pateikusio asmens teisė į gynybą (šiuo klausimu žr. 2016 m. birželio 30 d. Sprendimo Jinan Meide Casting / Taryba, T‑424/13, EU:T:2016:378, 81 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

326    Pirma, kalbant apie 2015 m. vasario 9 d. GP raštą, šio sprendimo 158 punkte buvo pažymėta, kad ieškovai Bendrajame Teisme turėjo galimybę pateikti pastabas dėl šio dokumento, pareikšdami šį ieškinį, [konfidencialu] 2017 m. birželio 1 d. raštu pateikdami atsakymą [konfidencialu]. Taigi jų teisė į veiksmingą teisminę gynybą nebuvo pažeista. Be to, iš šių pastabų negalima daryti išvados, kad jeigu ieškovai būtų susipažinę su šiuo dokumentu iki Sprendimo 2015/486 priėmimo, jie būtų galėję kvestionuoti jo turinį arba reikšmingumą jų įtraukimo į sąrašą pratęsimui. Todėl jie neįrodo, kad, jeigu taip būtų buvę, procedūra būtų galėjusi baigtis kitaip.

327    Antra, kalbant apie 2016 m. kovo 7 d. Egipto valdžios institucijų laišką, neginčijama, kad ieškovai galėjo susipažinti su šiuo laišku 2016 m. kovo 21 d. Tarybos laiške ir kad jie neneigia, kad šis susipažinimas įvyko per pakankamą terminą, kad jie galėtų pateikti pastabas šiuo klausimu savo pirmajame pareiškime dėl patikslinimo. Vis dėlto, kaip matyti iš šių pastabų analizės šio sprendimo 307 punkte, net jei jos galėjo būti pateiktos prieš priimant Sprendimą 2016/411, jos nebūtų galėjusios pakeisti procedūros baigties.

328    Todėl šio sprendimo 321, 322 ir 324 punktuose konstatuoti pažeidimai negali lemti ginčijamų sprendimų panaikinimo. Taigi pirma ir trečia šio pagrindo dalys turi būti atmestos.

b)      Dėl ketvirtojo pagrindo antros dalies, susijusios su įrodymų, kad Taryba išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo ieškovų įtraukimo į sąrašą pratęsimo pagrįstumą, nebuvimu

329    Šioje dalyje ieškovai teigia, kad Taryba nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių patikrinti, kad ji pakankamai atsižvelgė į pastabas, kurias ieškovai pateikė prieš kiekvieną jų įtraukimo į sąrašą pratęsimą, remdamiesi prielaida, kad, atsižvelgusi į šias pastabas, ji turėjo padaryti išvadą, kad šių iš eilės padarytų pratęsimų motyvai nėra pagrįsti.

330    Šiuo klausimu primintina, kad, remiantis suformuota jurisprudencija, nors pagal teisės į gynybą paisymo principą reikalaujama, kad Sąjungos institucijos sudarytų suinteresuotosioms šalims galimybę veiksmingai pareikšti savo nuomonę, negali būti reikalaujama, kad minėtos institucijos su ja sutiktų. Tam, kad šių asmenų pareikšta nuomonė būtų veiksminga, reikia tik to, kad ši nuomonė būtų pareikšta laiku, kad Sąjungos institucijos galėtų su ja susipažinti ir atidžiai įvertinti jos reikšmę priimtino akto turiniui (žr. 2016 m. birželio 30 d. Sprendimo Jinan Meide Casting / Taryba, T‑424/13, EU:T:2016:378, 126 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

331    Šioje byloje vien tai, kad Taryba nepadarė išvados, kad ieškovų įtraukimo į sąrašą pratęsimas nėra pagrįstas, ir kad ji nemanė, jog, atsižvelgiant į ieškovų pastabas, reikia atlikti patikrinimus, bet kuriuo atveju negali savaime reikšti, kad buvo pažeista ieškovų teisė į gynybą, nes jie galėjo laiku pateikti minėtas pastabas.

332    Darant prielaidą, kad šioje dalyje ieškovai siekia remtis ginčijamų sprendimų motyvų nenurodymu, reikia pažymėti, kad 2015 m. kovo 24 d., 2016 m. kovo 21 d. ir 2017 m. kovo 22 d. laiškuose Taryba nurodė individualias, specifines ir konkrečias priežastis, dėl kurių manė, kad būtina pratęsti ieškovų įtraukimą į sąrašą. Šiuose laiškuose ji taip pat atsakė į kai kurias ieškovų pastabas. Tai, kad ji neišnagrinėjo visų klausimų, kuriuos ieškovai iškėlė daugelyje savo laiškų, nereiškia, kad ji neatsižvelgė į juos, tai tik reiškia, jog ji nelaikė šių klausimų lemiamais jų įtraukimo į sąrašą pratęsimui.

333    Be to, reikėtų pažymėti, kad ginčijami sprendimai, kuriais ieškovų įtraukimas į sąrašą pratęstas atitinkamai ketvirtą, penktą ir šeštą kartą, buvo priimti ieškovams žinomomis aplinkybėmis. Pirma, jų įtraukimo į sąrašą motyvas nuo to laiko, kai jie buvo įtraukti į sąrašą pirmą kartą, nepasikeitė. Be to, Bendrasis Teismas ir Teisingumo Teismas jau buvo išnagrinėję svarbius klausimus, susijusius su minėtų motyvų teisėtumu. Antra, iš bylos medžiagos matyti, kad po to, kai ieškovai buvo įtraukti į sąrašą pirmą kartą, Taryba ėmėsi veiksmų, kad, jei ne prieš priimdama savo sprendimus vieną po kito, tai bent iš karto po jų priėmimo pateiktų ieškovams Egipto valdžios institucijų dokumentus, kuriais ji grindė savo sprendimus, tad ieškovai, atsižvelgdami į šiuos dokumentus, galėjo apsispręsti, ar reikia paduoti skundą, ir galėjo veiksmingai ginčyti jų galiojimą. Be to, Bendrasis Teismas, atsižvelgdamas į visus šiuos įrodymus, galėjo teisiškai pakankamai išnagrinėti specifines ir konkrečias priežastis, kuriomis buvo grindžiami ginčijami sprendimai, ir atlikti šių sprendimų teisminę kontrolę.

334    Todėl antra dalis turi būti atmesta.

c)      Dėl ketvirtojo pagrindo ketvirtos dalies, susijusios su tuo, kad Taryba tik pakartojo Egipto valdžios institucijų teiginius, jų nepatikrinusi

335    Kalbant apie šią dalį, reikia pažymėti, kad ji pateikiama tik papildomai, jeigu Taryba pateikė ieškovams visus turimus dokumentus. Vis dėlto šio sprendimo 321 punkte konstatuota, kad taip nebuvo, nes Taryba nepateikė jiems 2015 m. vasario 9 d. GP rašto. Bet kuriuo atveju tai, kad Taryba pasikliovė Egipto valdžios institucijų teiginiais, jų nepatikrinusi, negali reikšti ieškovų teisės į gynybą ir teisės į veiksmingą teisminę gynybą pažeidimo (šiuo klausimu žr. 2016 m. vasario 18 d. Sprendimo Taryba / Bank Mellat, C‑176/13 P, EU:C:2016:96, 89 ir 90 punktus). Todėl ši dalis turi būti atmesta.

d)      Dėl ketvirtojo pagrindo penktos dalies, susijusios su tuo, kad Taryba neatsakė į ieškovų prašymą surengti apklausą

336    Šioje dalyje ieškovai teigia, kad 2014 m. gruodžio 23 d., 2015 m. sausio 12 d., 2015 m. vasario 3 d., 2015 m. kovo 2 d. ir 2016 m. sausio 29 d. prašė „skubiai“ surengti apklausą ir kad ši apklausa buvo būtina, kad, kaip teigia ieškovai, Taryba nepadarytų „akivaizdžių klaidų“.

337    Šiuo klausimu iš šio sprendimo 313 punkte nurodytos jurisprudencijos matyti, kad šioje byloje Taryba turėjo diskreciją spręsdama, ar reikia patenkinti ieškovų prašymą surengti apklausą. Iš tiesų, kai pradinio sprendimo galiojimas yra tiesiog pratęsiamas, ieškovų teisė būti išklausytiems reikalauja tik to, kad jie galėtų veiksmingai pateikti savo nuomonę, bet kada ir visų pirma, kai jų įtraukimas į sąrašą yra peržiūrimas, pateikdami pastabas, kurias Taryba turi išnagrinėti nešališkai ir atidžiai. Kadangi ieškovai galėjo laiku pateikti Tarybai tam tikrus dokumentus, kurie galėjo būti jų kaltę paneigiantys įrodymai, ir pateikti savo išvadas dėl šių dokumentų, jie neįrodo, kad šios bylos aplinkybėmis būtų buvę būtina surengti apklausą. Iš tiesų Taryba turėjo pakankamai laiko prieš priimdama ginčijamus sprendimus paprašyti ieškovų, jeigu būtų manoma, kad tai būtina, raštu pateikti papildomus paaiškinimus ar patikslinimus, susijusius su šiais kaltę paneigiančiais įrodymais, arba atitinkamu atveju patikrinti Egipto valdžios institucijų informaciją. Be to, kaip buvo priminta šio sprendimo 330 punkte, Taryba neprivalėjo sutikti su ieškovų pastabose išreikšta nuomone. Taigi nurodyta aplinkybė, kad buvo būtina surengti apklausą, kad Taryba nepadarytų „akivaizdžių“ vertinimo klaidų, negali įrodyti ieškovų teisės būti išklausytiems pažeidimo dėl to, kad tokia apklausa nebuvo surengta. Bendrajam Teismui išnagrinėjus pirmąjį, antrąjį ir trečiąjį pagrindus šio sprendimo 114–308 punktuose taip pat matyti, kad ieškovai prieš priimant ginčijamus sprendimus nepateikė jokių įrodymų, dėl kurių būtų būtina surengti apklausą.

338    Taigi reikia atmesti ketvirtojo pagrindo penktą dalį, taigi ir visą šį pagrindą.

4.      Dėl penktojo pagrindo, susijusio su nepagrįstu ir neproporcingu ieškovų teisės į nuosavybę apribojimu ir žala jų reputacijai

339    Siekdami pagrįsti šį pagrindą, ieškovai nurodo argumentus, pateiktus ieškinio byloje T‑279/13 102–110 punktuose. Jų teigimu, šiuos argumentus patvirtina tai, kad jų turtas buvo įšaldytas ilgiau nei ketverius metus. Todėl Taryba turėjo daug laiko patikrinti kreipdamasi į Egipto valdžios institucijas, kokia lėšų suma tariamai buvo pasisavinta, tačiau ji to nepadarė. Pirmajame pareiškime dėl patikslinimo ieškovai pirmiausia teigia, kad nebuvo paisoma sąlygos, pagal kurią, laikantis proporcingumo principo, reikalaujama, kad nuostata būtų galima pasiekti joje numatytus teisėtus tikslus, nes tolesnis ribojamųjų priemonių taikymas ieškovams nėra nei reikalingas, nei tinkamas Sprendime 2011/172 numatytam tikslui remti teisinę valstybę Egipte pasiekti. Jie nurodo savo argumentus, šiuo klausimu pateiktus pirmajame pagrinde. Be to, ieškovai teigia, kad jų įtraukimas į sąrašą nebuvo būtinas, nes šio sprendimo tikslai galėjo būti pasiekti valstybių narių teisminių institucijų sprendimais, taigi mažiau varžančiomis priemonėmis. Galiausiai jie nurodo, kad Egipto valdžios institucijos teismo procesuose, kuriais rėmėsi Taryba, neteigė, kad ieškovai pasisavintas Egipto viešąsias lėšas pervedė į Sąjungą. Be to, ieškovų teigimu, jų argumentus patvirtina tai, kad nuo jų įtraukimo į sąrašą pirmą kartą praėjo daug laiko, t. y. šešeri metai.

340    Taryba nesutinka su šiais argumentais, iš esmės teigdama, kad Bendrasis Teismas jau priėmė sprendimą dėl to, ar ginčijamos priemonės atitinka proporcingumo principą.

341    Pirma, pakanka konstatuoti, kad 2016 m. vasario 15 d. Nutarties Ezz ir kt. / Taryba (T‑279/13, nepaskelbta Rink., EU:T:2016:78) 70–74 punktuose Bendrasis Teismas atmetė argumentus, kuriuos ieškovai pateikė siekdami pagrįsti šiam pagrindui analogišką pagrindą byloje, kurioje buvo priimta ši nutartis. Taigi, nesant reikalo nagrinėti, ar ieškovai gali remtis prie ieškinio pridėtu procesiniu dokumentu, jame nepateikdami jo turinio, jų nuorodos į toje byloje pareikšto ieškinio 102–110 punktus turi būti atmestos.

342    Antra, kalbant apie tai, kad Taryba nepatikrino pasisavintų lėšų sumos, nors turėjo tam laiko nuo ieškovų įtraukimo į sąrašą pirmą kartą, reikia priminti, jog Bendrasis Teismas nusprendė, kad, nesant teismo sprendimo dėl Egipte vykdomų teisminių persekiojimų pagrįstumo, Taryba negalėjo žinoti nei galimo pirmojo ieškovo padaryto Egipto valstybės lėšų pasisavinimo pobūdžio, nei pati nurodyti jo dydžio (2014 m. vasario 27 d. Sprendimo Ezz ir kt. / Taryba, T‑256/11, EU:T:2014:93, 208 punktas). Vis dėlto nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad nė vienoje iš pirmajam ieškovui iškeltų baudžiamųjų bylų šiuo etapu nėra priimtas joks galutinis teismo sprendimas. Visų pirma, kalbant apie procesus 2011 m. bylose Nr. 38, 107 ir 291, atrodo, kad Egipto kasaciniam teismui panaikinus bylą iš esmės nagrinėjusio teismo sprendimus ir grąžinus jam šias bylas, kad priimtų naują sprendimą, šios bylos dar nėra baigtos nagrinėti. Taigi šis argumentas turi būti atmestas.

343    Trečia, Bendrajam Teismui išnagrinėjus pirmojo pagrindo pirmą dalį ir antrojo pagrindo antrą dalį šio sprendimo 118–165 ir 176–208 punktuose, matyti, jog ieškovai neįrodė, kad Taryba padarė akivaizdžią vertinimo klaidą dėl to, ar, atsižvelgiant į Sprendimu 2011/172 įgyvendinamos politikos tikslus, apskritai būtina toliau taikyti šį sprendimą ir konkrečiai pratęsti ieškovų įtraukimą į sąrašą. Taigi argumentas, kad ginčijami sprendimai nėra nei reikšmingi, nei tinkami Tarybos siekiamam teisinės valstybės palaikymo tikslui įgyvendinti, turi būti atmestas.

344    Ketvirta, reikia priminti, kad byloje, kurioje buvo priimtas 2014 m. vasario 27 d. Sprendimas Ezz ir kt. / Taryba (T‑256/11, EU:T:2014:93), Bendrasis Teismas konstatavo, kad priemonės, kurių ėmėsi Taryba, be kita ko, remdamasi Sprendimo 2011/172 1 straipsnio 1 dalimi, buvo tinkamos šio sprendimo tikslui pasiekti. Iš tiesų šios priemonės veiksmingai padeda konstatuoti valstybės lėšų pasisavinimą, kuriuo padaryta žalos Egipto valdžios institucijoms, ir leidžia šioms institucijoms lengviau susigrąžinti pajamas, prarastas dėl tokio pasisavinimo (2014 m. vasario 27 d. Sprendimo Ezz ir kt. / Taryba, T‑256/11, EU:T:2014:93, 206 punktas). Taigi ieškovai neturi teisės kvestionuoti šių argumentų, teigdami, kad 2011 m. vasario 24 d. Egipto valdžios institucijų laiškas buvo skirtas nacionalinėms teisminėms institucijoms ir kad todėl Tarybos administracinis ir politinis sprendimas nebuvo nei būtinas, nei tinkamas jų turtui įšaldyti. Todėl šį argumentą reikia atmesti kaip nepriimtiną.

345    Penkta, kalbant apie ieškovų argumentą, kad Egipto valdžios institucijos dėl ieškovų vykstančiuose teismo procesuose neteigė, kad pasisavintos Egipto viešosios lėšos buvo pervestos į Sąjungą, šio sprendimo 238 punkte jau buvo priminta, kad byloje, kurioje buvo priimtas 2014 m. vasario 27 d. Sprendimas Ezz ir kt. / Taryba (T‑256/11, EU:T:2014:93), Bendrasis Teismas, kurio sprendimą apeliacinėje byloje patvirtino Teisingumo Teismas, nusprendė, kad Taryba galėjo pagrįstai įtraukti ieškovus į Sprendimo 2011/172 priede esantį sąrašą motyvuodama vien tuo, kad Egipte dėl jų vyksta teismo procesas, turintis ryšį, kad ir koks jis būtų, su tyrimais dėl viešųjų lėšų pasisavinimo. Taigi šis argumentas yra iš dalies nepriimtinas, kiek juo siekiama kvestionuoti ieškovų įtraukimą į sąrašą pirmą kartą, ir iš dalies akivaizdžiai neturintis pagrindo, kiek juo siekiama kvestionuoti šio įtraukimo į sąrašą pratęsimą.

346    Galiausiai, šešta, reikėtų priminti, jog Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad asmenų teisės naudotis jų nuosavybe apribojimus, numatytus nustatant tokią ribojamąją priemonę kaip ieškovų turto įšaldymas, lemia ne tik tai, kad nagrinėjama priemonė yra taikoma visuotinai, bet ir atitinkamais atvejais faktinė jos taikymo trukmė (šiuo klausimu žr. 2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Komisija ir kt. / Kadi, C‑584/10 P, C‑593/10 P ir C‑595/10 P, EU:C:2013:518, 132 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Taigi laikotarpio, per kurį taikoma tokia priemonė kaip ginčijama, trukmė yra viena iš aplinkybių, į kurią Sąjungos teismas turi atsižvelgti, nagrinėdamas šios priemonės proporcingumą (šiuo klausimu žr. 2016 m. birželio 30 d. Sprendimo CW / Taryba, T‑516/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:377, 172 punktą).

347    Vis dėlto šioje byloje vien tai, kad ieškovų turto įšaldymas Sąjungoje buvo dar kartą pratęstas Sprendimu 2017/496, prieš tai jį pratęsiant šešerius metus iš eilės, savaime negali reikšti proporcingumo principo pažeidimo. Šiuo klausimu, pirma, kaip jau buvo pažymėta šio sprendimo 135 punkte, atsižvelgiant į Sprendimo 2011/172 tikslą, jame nustatytos ribojamosios priemonės iš esmės turi būti taikomos tol, kol Egipto teisme bus baigtos nagrinėti bylos, siekiant užtikrinti tų priemonių veiksmingumą. Vis dėlto neginčijama, kad tada, kai ieškovų įtraukimas į sąrašą buvo pratęstas 2017 m., dar buvo nagrinėjamos baudžiamosios bylos, iškeltos pirmajam ieškovui. Be to, kaip buvo pažymėta šio sprendimo 308 punkte, ieškovai nepateikė jokių įrodymų, rodančių, kad nutarimai dėl visų ieškovų turto įšaldymo nebegalioja. Antra, ieškovai, siekdami pagrįsti šį argumentą, nenurodo, kad šios bylos būtų nagrinėjamos pernelyg ilgai. Be to, reikėtų konstatuoti, kad šiose bylose, kurios yra susijusios su sudėtingomis faktinėmis aplinkybėmis, įvyko įvairių pokyčių, visų pirma kad pirmojoje instancijoje priimtus sprendimus panaikino Egipto kasacinis teismas ir grąžino bylas nagrinėti iš naujo. Taigi bylos medžiaga nerodo akivaizdžiai per ilgos šių bylų trukmės. Taigi šis argumentas turi būti atmestas.

348    Taigi dėl visų pirmiau nurodytų motyvų penktasis ieškinio pagrindas turi būti atmestas.

349    Kadangi nė vienas šio ieškinio pagrindas nebuvo pripažintas pagrįstu, nesant poreikio įpareigoti taikyti ieškovų prašomą tyrimo priemonę, šis ieškinys turi būti atmestas visas.

IV.    Dėl bylinėjimosi išlaidų

350    Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

351    Kadangi ieškovai pralaimėjo šią bylą, iš jų priteisiamos bylinėjimosi išlaidos pagal Tarybos pateiktus reikalavimus.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (penktoji išplėstinė kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Ahmed Abdelaziz Ezz ir Abla Mohammed Fawzi Ali Ahmed Salama, Khadiga Ahmed Ahmed Kamel Yassin, Shahinaz Abdel Azizabdel Wahab Al Naggar kiekvienas (-a) padengia savo ir Europos Sąjungos Tarybos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Gratsias Labucka Dittrich

Ulloa Rubio       Xuereb

Paskelbtas 2018 m. rugsėjo 27 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.

Parašai.

Turinys

*      Proceso kalba: anglų.

1      Konfidencialūs duomenys nepateikiami.