BENDROJO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS
2016 m. rugsėjo 13 d.(*)
„Europos Sąjungos prekių ženklas – Garsinio ženklo paraiška – Absoliutus atmetimo pagrindas – Skiriamojo požymio nebuvimas – Reglamento (EB) Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies b punktas – Pareiga motyvuoti – Reglamento Nr. 207/2009 75 straipsnis“
Byloje T‑408/15
Globo Comunicação e Participações S/A, įsteigta Rio de Žaneire (Brazilija), atstovaujama E. Gaspar ir M.‑E. De Moro-Giafferri, advokatų,
ieškovė,
prieš
Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybą (EUIPO), atstovaujamą A. Folliard-Monguiral,
atsakovę,
dėl ieškinio, pareikšto dėl 2015 m. gegužės 18 d. EUIPO penktosios apeliacinės tarybos sprendimo (byla R 2945/2014‑5) dėl paraiškos įregistruoti garsinį prekių ženklą kaip Europos Sąjungos prekių ženklą,
BENDRASIS TEISMAS (antroji kolegija),
kurį sudaro pirmininkė M. E. Martins Ribeiro (pranešėja), teisėjai S. Gervasoni ir L. Madise,
posėdžio sekretorė M. Marescaux, administratorė,
susipažinęs su ieškiniu, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2015 m. liepos 24 d.,
susipažinęs su atsakymu į ieškinį, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2015 m. spalio 5 d.,
įvykus 2016 m. kovo 15 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Ginčo aplinkybės
1 2014 m. balandžio 28 d. ieškovė Globo Comunicação e Participações S/A pagal 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 78, 2009, p. 1) pateikė Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybai (EUIPO) Europos Sąjungos prekių ženklo paraišką.
2 Prašomas įregistruoti prekių ženklas yra šis toliau grafiškai pavaizduotas garsinis žymuo:
3 Prekės ir paslaugos, dėl kurių buvo prašoma įregistruoti prekių ženklą, apribojus jų sąrašą per EUIPO vykusią procedūrą, priklauso peržiūrėtos ir iš dalies pakeistos 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutarties dėl tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos ženklams registruoti 9, 16, 38 ir 41 klasėms ir kiekvienos iš šių klasių atveju atitinka šį apibūdinimą:
– 9 klasė: „Magnetinės duomenų laikmenos; įrašų diskai; kompaktiniai diskai, universalieji skaitmeniniai (DVD) diskai ir kitos skaitmeninės įrašų laikmenos; kompiuterių programinė įranga; planšetinių kompiuterių ir išmaniųjų telefonų taikomosios programos“;
– 16 klasė: „Popierius, kartonas (neapdirbtas, pusiau apdirbtas raštinės reikmėms); spaudiniai; įrišimo medžiagos; nuotraukos; raštinės prekės; klijai raštinės arba buities reikmėms; dailininkų reikmenys; teptukai; spausdinimo mašinėlės ir biuro reikmenys (išskyrus baldus); mokymo ir mokomoji medžiaga (išskyrus aparatus); plastikinės medžiagos pakavimui, būtent: maišai, maišeliai, plėvelė ir lapai; šriftai; klišės, leidiniai; knygos; žurnalai“;
– 38 klasė: „Televizijos transliavimo paslaugos“;
– 41 klasė: „Švietimas; mokymas; pramogos; sportinė ir kultūrinė veikla; pramogų paslaugos, būtent televizijos programos; pramoginių televizijos programų kūrimas[;] pramogų paslaugos, būtent televizijos programos aktualijų, švietimo, sporto, komedijų srityje feljetonų ir varjetė spektaklių forma; televizijos programų kūrimo paslaugos; pramogų internete kūrimas“.
4 2014 m. gegužės 15 d. raštu ekspertas informavo ieškovę, kad prašomo prekių ženklo negalima registruoti dėl to, kad jis netenkina Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytų sąlygų. Konkrečiai jis nurodė, kad šį prekių ženklą sudaro paprastas banalus signalas ir kad jo negalima suprasti kaip prekių komercinės kilmės nuorodos. Todėl ekspertas ieškovės paprašė pateikti savo pastabas per dviejų mėnesių laikotarpį.
5 2014 m. liepos 11 d. laiške ieškovė iš esmės nurodė, kad, nors ir trumpas, prašomas įregistruoti prekių ženklas nebuvo paprastas; jį reikia vertinti kaip trumpą melodiją, kuri bus suprasta kaip nuoroda į jos prekes ir paslaugas.
6 2014 m. rugsėjo 19 d. sprendimu ekspertas atmetė šią paraišką nusprendęs, kad prašomam įregistruoti prekių ženklui taikomas Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytas atsisakymo įregistruoti pagrindas, nes šis prekių ženklas neturi skiriamojo požymio.
7 2014 m. lapkričio 19 d. ieškovė pagal Reglamento Nr. 207/2009 58–64 straipsnius dėl eksperto sprendimo pateikė apeliaciją EUIPO.
8 2015 m. gegužės 18 d. sprendimu (toliau – ginčijamas sprendimas) EUIPO penktoji apeliacinė taryba, viena vertus, atmetė apeliaciją, kiek ji susijusi su tariamu prašomo įregistruoti prekių ženklo skiriamuoju požymiu, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies b punktą, ir, antra, perdavė ekspertui spręsti ieškovės iškeltą klausimą dėl šio prekių ženklo skiriamojo požymio, įgyto dėl naudojimo, kaip tai suprantama pagal minėto reglamento 7 straipsnio 3 dalį, kiek tai susiję su prie 38 klasės priskiriamomis televizijos transliavimo paslaugomis ir prie 41 klasės priskiriamomis pramogų paslaugomis.
9 Ginčijamo sprendimo 17 punkte Apeliacinė taryba konstatavo, kad nagrinėjamos prekės ir paslaugos buvo skirtos ir plačiajai visuomenei, ir specialistams, taigi pastabumo lygis svyravo nuo normalaus iki didelio.
10 Ginčijamo sprendimo 18 ir 19 punktuose Apeliacinė taryba nurodė, jog tam, kad vartotojui nurodytų nagrinėjamų prekių ar paslaugų kilmę, prašomas įregistruoti prekių ženklas turi turėti savybių, dėl kurių vartotojas jį lengvai įsimintų. Nebūtina, kad žymuo būtų originalus ar išgalvotas, tačiau ne mažiau svarbu, kad jis nebūtų banalus ar visiškai neišsiskiriantis.
11 Ginčijamo sprendimo 20 punkte Apeliacinė taryba taip pat nurodė, kad iš signalą sudarančių garsų sudarytas prekių ženklas gali atlikti identifikavimo funkciją, tik jeigu jame yra elementų, kurie gali jį išskirti iš kitų prekių ženklų. Tačiau nagrinėjamu atveju ginčijamo sprendimo 21 punkte Apeliacinė taryba konstatavo, kad prašomą įregistruoti prekių ženklą sudaro pasikartojantys garsai, išreiškiantys signalo skambesį, kuris visais aspektais banalus, nepaisant to, kad prekių ženkle yra „sol“ raktas, nurodantis 147 ketvirtinių natų tempą per minutę, kartojant du „sol“ diezus. Ginčijamo sprendimo 22 punkte Apeliacinė taryba nusprendė, kad tokių niuansų, palyginti su klasikine signalo forma, nepakanka norint atmesti Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies b punktu grindžiamą prieštaravimą, nes konkretus vartotojas gali tokių niuansų nepastebėti, o minėto sprendimo 23 punkte nurodė, kad taip pat klaidinga teigti, jog prašomas įregistruoti prekių ženklas turi įvairių specifinių elementų, kuriuos atitinkamas vartotojas pastebi nedelsiant.
12 Ginčijamo sprendimo 24 punkte Apeliacinė taryba nurodė, kad prašomas įregistruoti prekių ženklas yra labai paprastas garsinis motyvas, būtent kaip banalus ir paplitęs signalas, kuris paprastai nepastebimas ir kurio konkretus vartotojas neįsimena.
13 Taigi, ginčijamo sprendimo 28 punkte Apeliacinė taryba padarė išvadą, kad prašomas įregistruoti prekių ženklas neturi skiriamojo požymio, kiek tai susiję su visomis registracijos paraiškoje nurodytomis prekėmis ir paslaugomis.
14 Po to, kai buvo priimtas ginčijamas sprendimas, 2015 m. liepos 22 d. ieškovė pateikė pataisytą sąrašą, kuriame nebeliko, pirma, prie 9 klasės priskiriamų „[m]agnetinių duomenų laikmenų; įrašų diskų; kompaktinių diskų“ ir, antra, visų prie 16 klasės priskiriamų prekių.
15 Taigi, ieškinio pareiškimo momentu prekių ir paslaugų, dėl kurių pateikta registracijos paraiška, sąrašas buvo toks:
– 9 klasė: „Universalieji skaitmeniniai (DVD) diskai ir kitos skaitmeninės įrašų laikmenos; kompiuterių programinė įranga; planšetinių kompiuterių ir išmaniųjų telefonų taikomosios programos“;
– 38 klasė: „Televizijos transliavimo paslaugos“;
– 41 klasė: „Švietimas; mokymas; pramogos; sportinė ir kultūrinė veikla; pramogų paslaugos, būtent televizijos programos; pramoginių televizijos programų kūrimas[;] pramogų paslaugos, būtent televizijos programos aktualijų, švietimo, sporto, komedijų srityje feljetonų ir varjetė spektaklių forma; televizijos programų kūrimo paslaugos; pramogų internete kūrimas“.
Šalių reikalavimai
16 Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:
– pripažinti ieškinį priimtinu,
– konstatuoti, kad prašomas įregistruoti prekių ženklas gali būti naudojamas šio sprendimo 15 punkte pateiktame sąraše nurodytoms prekėms ir paslaugoms žymėti,
– panaikinti ginčijamo sprendimo dalį, kurioje prekių ženklo paraiška atmesta remiantis Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies b punktu,
– priteisti iš EUIPO bylinėjimosi išlaidas.
17 EUIPO Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
Dėl pirmą kartą Bendrajam Teismui pateiktų dokumentų priimtinumo
18 EUIPO tvirtina, kad ieškinio A 29, A 29 a, A 29 b, A 50, A 51 a, A 52, A 52 a, A 53, A 53 a, A 54, A 54 a, A 55, A 55 a, A 56, A 56 a, A 57, A 58, A 58 a, A 59, A 59 a, A 60 ir A 60 a priedai nepriimtini, nes nebuvo pateikti vykstant administracinei procedūrai.
19 Šiuo klausimu reikia priminti, kad Bendrajame Teisme pareikšto ieškinio tikslas – EUIPO apeliacinių tarybų sprendimų teisėtumo kontrolė, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 65 straipsnį. Taigi Bendrasis Teismas neturi iš naujo vertinti faktinių aplinkybių, remdamasis jam pirmą kartą pateiktais įrodymais (2008 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Les Éditions Albert René / VRDT, C‑16/06 P, EU:C:2008:739, 136 ir 138 punktai ir 2004 m. lapkričio 10 d. Sprendimo Storck / VRDT (Saldainio forma), T‑396/02, EU:T:2004:329, 24 punktas).
20 Todėl reikia patikslinti, kad ginčijamo sprendimo teisėtumas bus tikrinamas remiantis tik informacija, pateikta vykstant administracinei procedūrai ir esančia EUIPO bylos medžiagoje (šiuo klausimu žr. 2014 m. liepos 15 d. Sprendimo Łaszkiewicz / VRDT – Capital Safety Group EMEA (PROTEKT), T‑576/12, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:667, 25 punktą).
Dėl esmės
21 Grįsdama savo ieškinį ieškovė nurodo du pagrindus, iš esmės grindžiamus, pirma, pareigos motyvuoti pažeidimu ir, antra, Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies b punkto pažeidimu.
Dėl ieškinio pirmojo pagrindo, grindžiamo pareigos motyvuoti pažeidimu
22 Ieškovė Apeliacinę taryba kaltina tuo, kad ji pažeidė pareigą motyvuoti, kuri nurodyta Reglamento Nr. 207/2009 75 straipsnyje, nes nenagrinėjo, ar prašomas įregistruoti prekių ženklas turi skiriamąjį požymį, kiek tai susiję su kiekviena paraiškoje nurodyta preke ir paslauga; šiuos argumentus ji dar labiau išplėtojo per teismo posėdį.
23 Šiuo klausimu reikia priminti, kad EUIPO pareigą motyvuoti atsisakymą įregistruoti prekių ženklą dėl kiekvienos prekės ar paslaugos, kurioms jį prašoma įregistruoti, lemia ir pagrindinis reikalavimas, kad kiekvieną EUIPO sprendimą, kuriuo atsisakoma suteikti galimybę naudotis Europos Sąjungos teisėje pripažinta teise, turi būti galima apskųsti teismui, siekiant užtikrinti veiksmingą tokios teisės gynybą, o tokia teismo kontrolė turi apimti motyvų teisėtumo kontrolę (pagal analogiją žr. 2007 m. vasario 15 d. Sprendimo BVBA Management, Training en Consultancy, C‑239/05, EU:C:2007:99, 36 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
24 Tačiau kai tas pats atsisakymo pagrindas taikomas prekių ar paslaugų kategorijai ar grupei, EUIPO gali pateikti tik bendrus motyvus visoms nurodytoms prekėms ar paslaugoms (šiuo klausimu žr. 2014 m. gruodžio 11 d. Nutarties FTI Touristik / VRDT, C‑253/14 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2014:2445, 48 punktą; taip pat pagal analogiją žr. 2007 m. vasario 15 d. Sprendimo BVBA Management, Training en Consultancy, C‑239/05, EU:C:2007:99, 37 punktą).
25 Taigi, kompetentinga valdžios institucija gali pateikti tik bendrus motyvus, kai atsisakymo pagrindas taikomas grupei ar kategorijai prekių ar paslaugų, tarp kurių yra tiesioginis ir konkretus ryšys, pakankamas tam, kad jos sudarytų gana homogeniškų prekių ar paslaugų kategoriją ar grupę (2009 m. balandžio 2 d. Sprendimo Zuffa / VRDT (ULTIMATE FIGHTING CHAMPIONSHIP), T‑118/06, EU:T:2009:100, 28 punktas ir 2015 m. rugsėjo 23 d. Sprendimo Reed Exhibitions / VRDT (INFOSECURITY), T‑633/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:674, 46 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. 2014 m. gruodžio 11 d. Nutarties FTI Touristik / VRDT, C‑253/14 P, nepaskelbta Rink, EU:C:2014:2445, 48 punktą).
26 Nagrinėjamu atveju, viena vertus, reikia konstatuoti, kad dėl visų prekių ir paslaugų, kurioms atsisakyta įregistruoti prašomą prekių ženklą, Apeliacinė taryba nurodė tą pati atsisakymo įregistruoti pagrindą, būtent žymens banalumą, kiek tai susiję su prekėmis ar paslaugomis, kurios gali būti siejamos su telefono ar žadintuvo signalu, ir aplinkybę, kad sunku įsivaizduoti, kaip garsinis prekių ženklas gali būti naudojamas „tylioms“ prekėms (žr. ginčijamo sprendimo 26 ir 27 punktus).
27 Kita vertus, kaip teisingai pabrėžė EUIPO, tarp nagrinėjamų prekių ir paslaugų yra pakankamai tiesioginis konkretus ryšys, nes tai yra informacijos perdavimo elektroniniu būdu priemonės (prie 9 klasės priskiriami „universalieji skaitmeniniai (DVD) diskai ir kitos skaitmeninės įrašų laikmenos; kompiuterių programinė įranga; planšetinių kompiuterių ir išmaniųjų telefonų taikomosios programos“), informacijos perdavimo žodžiu priemonės (prie 41 klasės priskiriamas „švietimas; mokymas) arba informacijos perdavimo per televiziją priemonės (prie 38 klasės priskiriamos „pramogos; sportinė ir kultūrinė veikla; pramogų paslaugos, būtent televizijos programos; pramoginių televizijos programų kūrimas[;] pramogų paslaugos, būtent televizijos programos aktualijų, švietimo, sporto, komedijų srityje feljetonų ir varjetė spektaklių forma; televizijos programų kūrimo paslaugos“) (šiuo klausimu žr. 2015 m. rugsėjo 23 d. Sprendimo INFOSECURITY, T‑633/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:674, 47 punktą).
28 Tokiomis aplinkybėmis reikia nuspręsti, kad Apeliacinė taryba, nepažeisdama jai tenkančios pareigos motyvuoti, atlikusi visapusišką analizę dėl visų nurodytų prekių ir paslaugų, galėjo padaryti vieną išvadą, grindžiamą tuo pačiu atsisakymo įregistruoti pagrindu, taikomu visoms atitinkamoms prekėms ir paslaugoms.
29 Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad reikia atmesti pirmąjį ieškinio pagrindą.
30 Taip pat, nagrinėjant antrąjį ieškinio pagrindą, reikės patikrinti, ar Apeliacinė taryba nesuklydo, kai nusprendė, kad prašomas įregistruoti prekių ženklas neturi skiriamojo požymio, kiek tai susiję su visomis nagrinėjamomis prekėmis ir paslaugomis.
Dėl ieškinio antrojo pagrindo, grindžiamo Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies b punkto pažeidimu
31 Ieškovė Apeliacinę tarybą kaltina tuo, kad ji padarė klaidą, kai vertino prašomo įregistruoti prekių ženklo skiriamąjį požymį ir kai atsisakė jį įregistruoti, remdamasi Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies b punktu. Ieškovė mano, kad vertinant garsinių prekių ženklų skiriamąjį požymį turi būti taikomi kriterijai, kurie taikomi vertinant žodinius ar vaizdinius prekių ženklus, ir iš esmės teigia, kad dėl prašomo įregistruoti garsinio prekių ženklo trumpumo jis negali prarasti skiriamojo požymio, taip pat, kad, nors ir trumpas, šis prekių ženklas nėra paprastas; jis išsiskiria dėl natų išdėstymo, kartojant ypatingą garsą, kuris išgaunamas ilgesnis, todėl tokį natų išdėstymą vartotojas lengvai išskiria ir įsimena. Ji taip pat nurodo, kad prašomą įregistruoti prekių ženklą sudaro garsų skambesys, kuris nėra nei paprastas, nei įprastas.
32 Pirma, reikia priminti, kad garsiniai žymenys dėl savo pobūdžio vienos įmones prekes ar paslaugas gali atskirti nuo kitos įmonės prekių ar paslaugų (pagal analogiją žr. 2003 m. lapkričio 27 d. Sprendimo Shield Mark, C‑283/01, EU:C:2003:641, 36 punktą).
33 Tokiomis aplinkybėmis Reglamento Nr. 207/2009 4 straipsnį reikia aiškinti taip, kad garsai gali sudaryti prekių ženklą, su sąlyga, jeigu juos, be kita ko, galima pavaizduoti grafiškai (pagal analogiją žr. 2003 m. lapkričio 27 d. Sprendimo Shield Mark, C‑283/01, EU:C:2003:641, 37 punktą).
34 Neginčijama, kad muzikos natų pavaizdavimas penklinėje kartu su raktu, nurodant, kada muzika turi nutilti ir kada keičiasi, reiškia „grafinį pavaizdavimą“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 4 straipsnį.
35 Nors ir ne iš karto galima suvokti, kas vaizduojama, vis dėlto tai lengva suprasti, o kompetentingos institucijos ir visuomenė, ypač ūkio subjektai, gali tiksliai žinoti, kokį žymenį prašoma įregistruoti kaip prekių ženklą (pagal analogiją žr. 2003 m. lapkričio 27 d. Sprendimo Shield Mark, C‑283/01, EU:C:2003:641, 62 ir 63 punktus; taip pat žr. iš dalies pakeisto 1995 m. gruodžio 13 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 2868/95, skirto įgyvendinti Tarybos reglamentą (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo, 3 taisyklės 6 dalį (OL L 303, 1995, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 189), 3 taisyklės 6 dalį).
36 Antra, reikia priminti, kad pagal Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies b punktą neregistruojami jokio skiriamojo požymio neturintys prekių ženklai.
37 Pagal Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies b punktą prekių ženklo skiriamasis požymis reiškia, kad šis prekių ženklas leidžia identifikuoti prekę, kuriai prašoma registracijos, kaip pagamintą konkrečios įmonės, todėl ir atskirti ją nuo kitų įmonių pagamintų prekių (2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo Henkel / VRDT, C‑456/01 P ir C‑457/01 P, EU:C:2004:258, 34 punktas ir 2004 m. spalio 7 d. Sprendimo Mag Instrument / VRDT, C‑136/02 P, EU:C:2004:592, 29 punktas).
38 Pagal nusistovėjusią teismo praktiką Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies c punkte minimi prekių ženklai, kurie laikomi negalinčiais atlikti pagrindinės prekių ženklo funkcijos, t. y. nurodyti komercinės atitinkamos prekės ar paslaugos kilmės, kad vartotojas, kuris įsigyja šiuo prekių ženklu pažymėtą prekę arba paslaugą, vėlesnio įsigijimo metu galėtų padaryti tą patį pasirinkimą, jeigu patirtis buvo teigiama, arba kitokį, jeigu ji buvo neigiama (2004 m. rugsėjo 16 d. Sprendimo SAT.1 / VRDT, C‑329/02 P, EU:C:2004:532, 23 punktas; 2005 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo BioID / VRDT, C‑37/03 P, EU:C:2005:547, 60 punktas ir 2008 m. gegužės 8 d. Sprendimo Eurohypo / VRDT, C‑304/06 P, EU:C:2008:261, 56 punktas; taip pat žr. 2011 m. balandžio 13 d. Sprendimo Air France / VRDT (Lygiagretainio forma), T‑159/10, nepaskelbtas Rink., EU:T:2011:176, 13 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
39 Skiriamasis prekių ženklo požymis turi būti vertinamas atsižvelgiant, pirma, į prekes ar paslaugas, kurioms jį prašoma įregistruoti, ir, antra, į tai, kaip jį suvokia atitinkama visuomenė (žr. 2004 m. vasario 12 d. Sprendimo Henkel, C‑218/01, EU:C:2004:88, 50 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką bei 2010 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo VRDT / Borco-Marken-Import Matthiesen, C‑265/09 P, EU:C:2010:508, 32 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką; 2011 m. balandžio 13 d. Sprendimo Lygiagretainio forma, T‑159/10, nepaskelbtas Rink., EU:T:2011:176, 14 punktą ir 2015 m. balandžio 28 d. Sprendimo Volkswagen / VRDT (EXTRA), T‑216/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:230, 15 punktą).
40 Vis dėlto tam, kad nebūtų taikomas Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytas atsisakymo registruoti pagrindas, užtenka minimalaus skiriamojo požymio (2007 m. birželio 13 d. Sprendimo IVG Immobilien / VRDT (I), T‑441/05, EU:T:2007:178, 42 punktas; 2009 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo The Smiley Company / VRDT (Pusės „smiley“ šypsenėlės vaizdas), T‑139/08, EU:T:2009:364, 30 punktas ir 2011 m. balandžio 13 d. Sprendimo Lygiagretainio forma, T‑159/10, nepaskelbtas Rink., EU:T:2011:176, 15 punktas).
41 Be to, reikia priminti, kad iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad nors įvairių rūšių prekių ženklų skiriamojo požymio vertinimo kriterijai yra tokie patys, juos taikant gali paaiškėti, kad atitinkamos visuomenės suvokimas nebūtinai yra toks pat kiekvienos šios rūšies atžvilgiu ir kad dėl to gali būti sudėtingiau nustatyti kai kurių rūšių prekių ženklų skiriamąjį požymį, palyginti su kitų rūšių prekių ženklais (žr. 2004 m. birželio 28 d. Nutarties Glaverbel / VRDT, C‑445/02 P, EU:C:2004:393, 23 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
42 Šiuo klausimu reikia pabrėžti, kad nors paprastai žodinius ar vaizdinius prekių ženklus visuomenė suvokia kaip žymenis, kurie nurodo prekių ar paslaugų komercinę kilmę, nebūtinai tokia pati logika taikoma, kai žymenį sudaro tik garsinis elementas.
43 Vis dėlto reikia pažymėti, kad tam tikrų prekių ar paslaugų atveju gali būti įprasta, kad vartotojas jas identifikuoja dėl garsinio elemento. Taigi, visų pirma reikia pripažinti, kad, kaip per teismo posėdį teisingai nurodė EUIPO, kai kuriuose ekonomikos sektoriuose, kaip antai televizijos transliavimo sektoriuje, ne tik nėra neįprasta, bet ir gana paplitusi praktika, kai vartotojas turi identifikuoti šio sektoriaus prekę ar paslaugą pasitelkęs garsinį elementą, leidžiantį nustatyti, kad tokia prekė ar paslauga priklauso konkrečiai įmonei.
44 Kartu reikia konstatuoti, kad, kiek tai susiję su tam tikromis susijusiomis prekėmis ir paslaugomis, visų pirma, viena vertus, su informacijos perdavimo ar pramogų paslaugų teikimo priemonėmis transliuojant televizijos ar radijo programas ir su telefono ryšio paslaugomis, ir, kita vertus, su informacijos saugojimo laikmenomis, programine įranga ar apskritai žiniasklaida, garsiniai elementai, kaip antai garsų skambesys ar melodija, naudojami siekiant suteikti galimybę klausant identifikuoti konkrečią prekę ar paslaugą kaip priklausančią konkrečiai įmonei.
45 Be to, bet kuriuo atveju būtina, kad prašomas įregistruoti garsinis žymuo darytų tam tikrą įtaką, kuri leistų atitinkamam vartotojui jį suprasti kaip prekių ženklą ir jį tokiu laikyti, o ne kaip tik tam tikrą funkciją atliekantį elementą ar veiksnį be jam būdingų išskirtinių savybių. Taigi, toks vartotojas garsinį prekių ženklą turi laikyti kaip turintį savybę identifikuoti, t. y. kad jis gali būti suprantamas kaip prekių ženklas.
46 Todėl garsinis žymuo, kuris nėra daugiau nei paprasta banali jį sudarančių natų kombinacija, neleis atitinkamam vartotojui jo suvokti kaip atliekančio atitinkamų prekių ar paslaugų identifikavimo funkcijos, nes atliks tik paprastą „veidrodžio funkciją“, t. y. kaip teisingai per teismo posėdį nurodė EUIPO, teiks nuorodą tik į save patį, o ne į ką kitą. Taigi, jis negali patraukti atitinkamo vartotojo dėmesio taip, kad vartotojas suprastų, jog toks žymuo būtinai atlieka identifikavimo funkciją.
47 Būtent atsižvelgiant į šias išvadas reikia išanalizuoti ieškovės argumentus, kuriais grindžiamas prašomo įregistruoti prekių ženklo skiriamojo požymio nebuvimas.
48 Nagrinėjamu atveju ieškovė neginčija Apeliacinės tarybos vertinimo, pateikto ginčijamo sprendimo 17 punkte, kad nagrinėjamos prekės ir paslaugos skirtos ir plačiajai visuomenei, ir specialistams, taigi, jų pastabumo lygis svyruoja nuo normalaus iki didelio. Tokį vertinimą galima tik patvirtinti.
49 Dėl prašomo įregistruoti prekių ženklo ginčijamo sprendimo 21 punkte Apeliacinė taryba nurodė, kad šį prekių ženklą sudaro pasikartojantys garsai, išreiškiantys signalo skambesį.
50 Ieškinyje nurodydama, kad prašomą įregistruoti prekių ženklą galima apibūdinti kaip „telefono“ arba kaip „specifinį elektroninį signalą, primenantį sonarą, sudarytą iš dviejų pasikartojančių natų“, ieškovė (kaip tai teisingai pabrėžia EUIPO) neginčija nurodyto Apeliacinės tarybos pateikto prašomo įregistruoti prekių ženklo aprašymo.
51 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad garsinis žymuo, kuris yra pernelyg paprastas ir kuriuo tik pakartojamos dvi identiškos natos, savaime negali perduoti informacijos, kurią galėtų įsiminti vartotojai; pastarieji nelaikys jo prekių ženklu, nebent dėl naudojimo jis įgytų skiriamąjį požymį (šiuo klausimu žr. 2007 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Cain Cellars / VRDT (Penkiakampio vaizdas), T‑304/05, nepaskelbtas Rink., EU:T:2007:271, 22 punktą).
52 Taigi, prašomą įregistruoti prekių ženklą atitinkama visuomenė suvoks kaip tiesiog atspindintį atitinkamų prekių ir paslaugų funkcionalumą, o ne kaip rodantį jų komercinę kilmę. Kaip ginčijamo sprendimo 24 punkte teisingai nurodė Apeliacinė taryba, paprastai prašomas įregistruoti prekių ženklas liks nepastebėtas, o referencinis vartotojas jo neįsimins.
53 Taigi, prašomas įregistruoti prekių ženklas yra žadintuvo ar telefono signalas, nepaisant naudojimo vietos ir naudojamo vektoriaus, ir šis signalas neturi jokios jam būdingos nuo jį sudarančios kartojamos natos atskiros savybės, kuri leistų išgirsti kitą elementą, o ne tik žadintuvo ar telefono signalą.
54 Per teismo posėdį ieškovė pakartojo, kad neįprastas telefono signalo kaip paslaugos kilmę nurodančio veiksnio pobūdis suteikia prašomam įregistruoti prekių ženklui skiriamąjį požymį.
55 Šiuo klausimu užtenka pažymėti, kad tariamai neįprasto telefono signalo kaip prekių ar paslaugų kilmės veiksnio naudojimo neužtenka, kad žymuo būtų laikomas galinčiu parodyti tokią kilmę, kai, kaip nagrinėjamu atveju, dėl pernelyg didelio paprastumo šis ženklas negali parodyti prekių ar paslaugų kilmės, nes, kaip atsakydama į Bendrojo Teismo klausimą teisingai pabrėžė EUIPO, šis žymuo monotoniškas ir nurodo tik patį save.
56 Ieškovė taip pat nurodo, kad, kaip matyti iš partitūros, kalbama apie „sol“ raktą, nurodantį 147 ketvirtines natas per minutę, kartojant du „sol“ diezus, t. y. pirmąją akcentinę ketvirtinę „sol“ natą (vienas taktas), po kurios eina antroji „sol“ nata (pusinė su tašku) (trys taktai), prailginta pusine nata (keturi taktai), todėl Apeliacinė taryba negalėjo daryti išvados, kad atitinkamas vartotojas tokių niuansų nepastebės. Vis dėlto reikia konstatuoti, kad, nepaisant tokio aprašymo, prašomas įregistruoti prekių ženklas, koks pristatytas Bendrajam Teismui per teismo posėdį jį atliekant garsais, galimas apibūdinti kaip dviejų identiškų natų pakartojimas, ir, priešingai, nei teigia ieškovė, klausantis neįmanoma išgirsti jokio niuanso.
57 Kaip ginčijamo sprendimo 20 punkte teisingai nurodė Apeliacinė taryba, iš garsų sudarytas signalą išreiškiantis prekių ženklas negali atlikti identifikavimo funkcijos, nebent jo sudėtyje yra elementų, galinčių jį išskirti iš kitų garsinių prekių ženklų, nors toks prekių ženklas ir neturi būti originalus ar išgalvotas.
58 Taigi, reikia, kad prekių ženklą, kurį prašoma įregistruoti, atitinkama visuomenė galėtų naudoti kaip rodantį atitinkamų prekių ar paslaugų kilmę, tačiau nagrinėjamu atveju prašomas įregistruoti prekių ženklas šios sąlygos netenkina. Šis prekių ženklas gali būti prilygintas „standartiniam“ signalui, kurį turi kiekvienas elektroninis prietaisas su laiką minutėmis rodančiu įtaisu ar kiekvienas telefono aparatas, todėl minėta visuomenė, neturėdama išankstinių žinių, tokio garso nesupras kaip rodančio ieškovės prekių ir paslaugų kilmę.
59 Iš to matyti, kad priešingai, nei teigia ieškovė, prašomo įregistruoti prekių ženklo negalima laikyti garsų skambesiu, kuris būtų neįprastas dėl to, kad išreiškiamas dvigubu signalu.
60 Ieškovė taip pat nurodo, kad prašomas įregistruoti prekių ženklas žinomas Brazilijoje ir tarp įvairiose valstybėse narėse gyvenančių brazilų, kurie šį prekių ženklą supranta kaip televizijos kanalo „Globo“ skiriamąjį žymenį.
61 Šiuo klausimu užtenka nurodyti, kad remdamasi šiuo argumentu ieškovė tvirtina, kad prašomas įregistruoti prekių ženklas įgijo skiriamąjį požymį dėl ilgo savo naudojimo, ir iš tiesų šis argumentas svarbus Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 3 dalies kontekste ir tokį klausimą nagrinėja ekspertas (žr. ginčijamo sprendimo 29 ir 30 punktus ir šio sprendimo 8 punktą), tačiau jis neaktualus minėto reglamento 7 straipsnio 1 dalies b punkto kontekste.
62 Ieškovė taip pat teigia, kad prašomas įregistruoti prekių ženklas turi skiriamąjį požymį, nes jis ir kiti panašūs garsiniai prekių ženklai įregistruoti Prancūzijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose.
63 Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką Sąjungos prekių ženklų sistema yra autonominė sistema, sudaryta iš taisyklių visumos, ir ja siekiama jai būdingų tikslų, o jos taikymas nepriklauso nuo jokios nacionalinės sistemos. Taigi, tai, ar žymuo gali būti įregistruotas kaip Europos Sąjungos prekių ženklas, turi būti vertinama remiantis tik reikšmingais Sąjungos teisės aktais (2007 m. birželio 12 d. Sprendimo MacLean-Fogg / VRDT (LOKTHREAD), T‑339/05, nepaskelbtas Rink., EU:T:2007:172, 57 punktas ir 2012 m. gegužės 10 d. Sprendimo Amador López / VRDT (AUTOCOACHING), T‑325/11, nepaskelbtas Rink, EU:T:2012:230, 45 punktas).
64 Be to, kiek tai susiję su skiriamojo požiūrio nebuvimo vertinimu, reikia pažymėti, kad ginčijamo sprendimo 26 punkte Apeliacinė taryba nurodė, kad tas pats atsisakymo įregistruoti pagrindas, t. y. aplinkybė, kad prašomo įregistruoti prekių ženklo negalima suvokti kaip nurodančio komercinę kilmę, taikomas visoms prekėms ar paslaugoms, nes žymens banalumas tas pats, nesvarbu, ar prekių ženklas siejamas su prekėmis ar paslaugomis, galinčiomis (ar ne) būti siejamomis su telefono arba žadintuvo signalais.
65 Ginčijamo sprendimo 27 punkte Apeliacinė taryba papildomai nurodė:
„Papildomai, kiek tai susiję su prie 16 klasės priskiriamomis prekėmis, kurios paprastai yra „tylios“ (galbūt išskyrus tik sveikinimo atvirutes su garsu), ir [su] prie 41 klasės priskiriamomis šiomis paslaugomis: „Švietimas; mokymas; sportinė ir kultūrinė veikla“, taryba nurodo, kad atrodo sunku įsivaizduoti, jog nagrinėjamas prekių ženklas būtų naudojamas tokioms prekėms ar paslaugoms. Pvz., kaip garsinį prekių ženklą galima sieti su popieriaus pardavimu? Be to, remdamasi savo praktika taryba daro išvadą, kad bet kuriuo atveju, kiek tai susiję su prie 16 klasės priskiriamomis prekėmis, vartotojui neįprasta atpažinti šias prekes pagal garsą ar melodiją. Tas pats pasakytina apie prie 41 klasės priskiriamą mokymą ir švietimo veiklą.“
66 Šiuo klausimu, kaip matyti iš šio sprendimo 52 punkto, pažymėtina, kad prašomą įregistruoti prekių ženklą atitinkama visuomenė supras kaip tiesiog išreiškiantį atitinkamų prekių ir paslaugų funkcionalumą, o ne kaip nurodantį jų komercinę kilmę.
67 Taigi, reikia konstatuoti, kad net jeigu ginčijamo sprendimo 27 punkte prie 9 klasės priskiriamos prekės aiškiai nenurodytos, nuoroda į jas matyti iš išvados, kurią Apeliacinė taryba pateikė ginčijamo sprendimo 25 punkte ir kurioje teigiama, kad prašomas įregistruoti prekių ženklas nebus suvokiamas kaip nurodantis prekių kilmę. Kaip teisingai pažymėjo EUIPO, prašomas įregistruoti prekių ženklas bus suprantamas kaip nurodantis, kad į rinką pateikiamos duomenų laikmenos, informacinės programos arba elektroniniams prietaisams skirtos taikomosios programos.
68 Kiek tai susiję su prie 38 klasės priskiriamomis televizijos transliavimo paslaugomis ir visomis paslaugomis, kurios gali būti teikiamos kaip televizijos programos ir kurios priskiriamos prie 41 klasės, reikia pažymėti, kad dėl banalumo garsinį prekių ženklą atitinkama visuomenė labiau suvoks kaip nurodantį televizijos programos pradžią arba pabaigą.
69 Iš to matyti, kad atlikdama prašomo įregistruoti prekių ženklo skiriamojo požymio analizę nagrinėjamų prekių ir paslaugų atžvilgiu Apeliacinė taryba nepadarė jokios klaidos.
70 Galiausiai ieškovė teigia, kad EUIPO yra įregistravusi panašius garsinius prekių ženklus, kaip antai varpo ar ksilofono garsą, taigi, nagrinėjamu atveju remiantis vien prašomo įregistruoti prekių ženklo skiriamojo požymio nebuvimu dėl to, kad šis prekių ženklas paprastas, negalima atsisakyti jį įregistruoti.
71 Šiuo klausimu, pirma, reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką sprendimai dėl žymens įregistravimo kaip Europos Sąjungos prekių ženklo, kuriuos apeliacinės tarybos turi priimti remdamosi Reglamentu Nr. 207/2009, priskiriami ribotai kompetencijai, o ne diskrecijai. Taigi, tai, ar žymenį galima įregistruoti kaip Europos Sąjungos prekių ženklą, turi būti vertinama remiantis tik šiuo reglamentu, atsižvelgiant į tai, kaip jį aiškina Sąjungos teismas, o ne ankstesne apeliacinių tarybų praktika (2005 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo BioID / VRDT, C‑37/03 P, EU:C:2005:547, 47 punktas ir 2015 m. vasario 27 d. Sprendimo Universal Utility International / VRDT (Greenworld), T‑106/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:123, 36 punktas).
72 Kita vertus, iš tiesų nuspręsta, kad nagrinėdama Europos Sąjungos prekių ženklo registracijos paraišką EUIPO turi atsižvelgti į sprendimus, priimtus dėl panašių paraiškų, ir ypatingą dėmesį skirti klausimui, ar reikia priimti tokį patį sprendimą (2011 m. kovo 10 d. Sprendimo Agencja Wydawnicza Technopol / VRDT, C‑51/10 P, EU:C:2011:139, 74 punktas ir 2015 m. balandžio 28 d. Sprendimo EXTRA, T‑216/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:230, 30 punktas).
73 Vis dėlto vienodo požiūrio ir gero administravimo principai turi būti suderinami su teisėtumo užtikrinimu. Todėl asmuo, prašantis įregistruoti žymenį kaip prekių ženklą, negali savo labui remtis kitų naudai padarytais galbūt neteisėtais veiksmais, siekdamas, kad būtų priimtas tapatus sprendimas (2011 m. kovo 10 d. Sprendimo Agencja Wydawnicza Technopol / VRDT, C‑51/10 P, EU:C:2011:139, 75 ir 76 punktai ir 2015 m. balandžio 28 d. Sprendimo EXTRA, T‑216/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:230, 31 punktas).
74 Be to, dėl su teisiniu saugumu ir geru administravimu susijusių priežasčių visos registracijos paraiškos turi būti nagrinėjamos griežtai ir išsamiai, siekiant, kad prekių ženklai nebūtų įregistruoti netinkamai. Šis nagrinėjimas turi būti atliekamas kiekvienu konkrečiu atveju. Iš tikrųjų žymens registracija kaip prekių ženklo priklauso nuo konkrečių kriterijų, kurie taikomi atsižvelgiant į faktines nagrinėjamo atvejo aplinkybes ir kurie skirti patikrinti, ar nagrinėjamas žymuo nepatenka į atmetimo pagrindų taikymo sritį (2011 m. kovo 10 d. Sprendimo Agencja Wydawnicza Technopol / VRDT, C‑51/10 P, EU:C:2011:139, 77 punktas ir 2015 m. balandžio 28 d. Sprendimo EXTRA, T‑216/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:230, 32 punktas).
75 Nagrinėjamu atveju iš ginčijamo sprendimo matyti, kad prieš atsisakydama įregistruoti prašomą prekių ženklą Apeliacinė taryba atliko išsamią ir konkrečią jo analizę. Be to, išnagrinėjus ieškovės nurodytus argumentus matyti, kad atlikusi tokią analizę Apeliacinė taryba teisingai nusprendė, kad prašomas prekių ženklas negali būti registruojamas dėl egzistuojančio absoliutaus atsisakymo įregistruoti pagrindo, nurodyto Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies b punkte. Kadangi išnagrinėjus prašomą įregistruoti prekių ženklą atsižvelgiant tik į šią nuostatą nepasiektas kitoks rezultatas, negalima pritarti ieškovės teiginiams, susijusiems su kitų garsinių žymenų įregistravimo faktu. Taigi, ieškovė negali sėkmingai remtis ankstesniais EUIPO sprendimais, kad paneigtų išvadą, jog prašomo prekių ženklo registracija nesuderinama su Reglamentu Nr. 207/2009.
76 Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad antrąjį ieškinio pagrindą, taigi, ir visą ieškinį, reikia atmesti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
77 Reikia priminti, kad pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, ji turi padengti bylinėjimosi išlaidas pagal EUIPO pateiktus reikalavimus.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (antroji kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Priteisti iš Globo Comunicação e Participações S/A bylinėjimosi išlaidas.
Martins Ribeiro | Gervasoni | Madise |
Paskelbta 2016 m. rugsėjo 13 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.