Byla T‑408/15
Globo Comunicação e Participações S / A
prieš
Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybą (EUIPO)
„Europos Sąjungos prekių ženklas – Garsinio ženklo paraiška – Absoliutus atmetimo pagrindas – Skiriamojo požymio nebuvimas – Reglamento (EB) Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies b punktas – Pareiga motyvuoti – Reglamento Nr. 207/2009 75 straipsnis“
Santrauka – 2016 m. rugsėjo 13 d. Bendrojo Teismo (antroji kolegija) sprendimas
1. Europos Sąjungos prekių ženklas – Apskundimo procedūra – Ieškinys Sąjungos teisme – Bendrojo Teismo jurisdikcija – Apeliacinių tarybų sprendimų teisėtumo kontrolė – Faktinių aplinkybių vertinimas iš naujo, atsižvelgiant į įrodymus, anksčiau nepateiktus Tarnybos padaliniams – Netaikymas
(Tarybos reglamento Nr. 207/2009 65 straipsnis)
2. Europos Sąjungos prekių ženklas – Europos Sąjungos prekių ženklo sąvoka ir įgijimas – Absoliutūs atmetimo pagrindai – Atskiras atmetimo pagrindų nagrinėjimas kiekvienos paraiškoje nurodytos prekės ar paslaugos atveju – Pareiga motyvuoti atsisakymą registruoti – Apimtis
(Tarybos reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalis ir 75 straipsnis)
3. Europos Sąjungos prekių ženklas – Europos Sąjungos prekių ženklo sąvoka ir įgijimas – Žymenys, galintys sudaryti prekių ženklą – Garsiniai žymenys – Sąlyga – Žymenys, kuriuos galima pavaizduoti grafiškai
(Tarybos reglamento Nr. 207/2009 4 straipsnis)
4. Europos Sąjungos prekių ženklas – Europos Sąjungos prekių ženklo sąvoka ir įgijimas – Absoliutūs atmetimo pagrindai – Skiriamojo požymio neturintys prekių ženklai – Skiriamojo požymio vertinimas – Kriterijai
(Tarybos reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies b punktas)
5. Europos Sąjungos prekių ženklas – Europos Sąjungos prekių ženklo sąvoka ir įgijimas – Absoliutūs atmetimo pagrindai – Skiriamojo požymio neturintys prekių ženklai – Garsiniai žymenys – Skiriamasis požymis – Vertinimo kriterijai
(Tarybos reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies b punktas)
6. Europos Sąjungos prekių ženklas – Europos Sąjungos prekių ženklo sąvoka ir įgijimas – Absoliutūs atmetimo pagrindai – Skiriamojo požymio neturintys prekių ženklai – Garsinis prekių ženklas, kurį sudaro elektroninis signalas, primenantis sonorą, sudarytą iš dviejų pasikartojančių natų
(Tarybos reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies b punktas)
7. Europos Sąjungos prekių ženklas – Tarnybos sprendimai – Vienodo požiūrio principas – Gero administravimo principas – Ankstesni Tarnybos sprendimai – Teisėtumo principas – Būtinybė kiekvienu konkrečiu atveju atlikti griežtą ir išsamų nagrinėjimą
1. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 19 punktą)
2. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 23–25 punktus)
3. Garsiniai žymenys dėl savo pobūdžio vienos įmones prekes ar paslaugas gali atskirti nuo kitos įmonės prekių ar paslaugų. Tokiomis aplinkybėmis Reglamento Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo 4 straipsnį reikia aiškinti taip, kad garsai gali sudaryti prekių ženklą, su sąlyga, jeigu juos, be kita ko, galima pavaizduoti grafiškai. Neginčijama, kad muzikos natų pavaizdavimas penklinėje kartu su raktu, nurodant, kada muzika turi nutilti ir kada keičiasi, reiškia „grafinį pavaizdavimą“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 4 straipsnį. Nors ir ne iš karto galima suvokti, kas vaizduojama, vis dėlto tai lengva suprasti, o kompetentingos institucijos ir visuomenė, ypač ūkio subjektai, gali tiksliai žinoti, kokį žymenį prašoma įregistruoti kaip prekių ženklą.
(žr. 32–35 punktus)
4. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 39–41 punktus)
5. Nors paprastai žodinius ar vaizdinius prekių ženklus visuomenė suvokia kaip žymenis, kurie nurodo prekių ar paslaugų komercinę kilmę, nebūtinai tokia pati logika taikoma, kai žymenį sudaro tik garsinis elementas.
Vis dėlto tam tikrų prekių ar paslaugų atveju gali būti įprasta, kad vartotojas jas identifikuoja dėl garsinio elemento. Taigi, visų pirma reikia pripažinti, kad kai kuriuose ekonomikos sektoriuose, kaip antai televizijos transliavimo sektoriuje, ne tik nėra neįprasta, bet ir gana paplitusi praktika, kai vartotojas turi identifikuoti šio sektoriaus prekę ar paslaugą pasitelkęs garsinį elementą, leidžiantį nustatyti, kad tokia prekė ar paslauga priklauso konkrečiai įmonei.
Taip pat reikia konstatuoti, kad, kiek tai susiję su tam tikromis prekėmis ir paslaugomis, susijusiomis, pavyzdžiui, viena vertus, su informacijos perdavimo ar pramogų paslaugų teikimo priemonėmis transliuojant televizijos ar radijo programas ir su telefono ryšio paslaugomis, ir, kita vertus, su informacijos saugojimo laikmenomis, programine įranga ar apskritai žiniasklaida, garsiniai elementai, kaip antai garsų skambesys ar melodija, naudojami siekiant suteikti galimybę klausant identifikuoti konkrečią prekę ar paslaugą kaip priklausančią konkrečiai įmonei.
Būtina, kad prašomas įregistruoti garsinis žymuo darytų tam tikrą įspūdį, kuris leistų atitinkamam vartotojui jį suprasti kaip prekių ženklą ir jį tokiu laikyti, o ne kaip tik tam tikrą funkciją atliekantį elementą ar veiksnį be jam būdingų išskirtinių savybių. Taigi, toks vartotojas garsinį prekių ženklą turi laikyti kaip turintį savybę identifikuoti, t. y. kad jis gali būti suprantamas kaip prekių ženklas.
Todėl garsinis žymuo, kuris nėra daugiau nei paprasta banali jį sudarančių natų kombinacija, neleis atitinkamam vartotojui jo suvokti kaip atliekančio atitinkamų prekių ar paslaugų identifikavimo funkcijos, nes atliks tik paprastą „veidrodžio funkciją“, t. y. teiks nuorodą tik į save patį, o ne į ką kitą. Taigi, jis negalės patraukti atitinkamo vartotojo dėmesio taip, kad vartotojas suprastų, jog toks žymuo būtinai atlieka identifikavimo funkciją.
Be to, tariamai neįprasto telefono signalo kaip prekių ar paslaugų kilmės veiksnio naudojimo neužtenka, kad žymuo būtų laikomas galinčiu nurodyti tokią kilmę, kai dėl pernelyg didelio paprastumo šis žymuo negali nurodyti prekių ar paslaugų kilmės, nes jis yra monotoniškas ir nurodo tik patį save.
Šiuo aspektu pabrėžtina, kad iš garsų sudarytas signalą išreiškiantis prekių ženklas negali atlikti identifikavimo funkcijos, nebent jo sudėtyje yra elementų, galinčių jį išskirti iš kitų garsinių prekių ženklų, nors toks prekių ženklas ir neturi būti originalus ar išgalvotas.
(žr. 42–46, 55, 57 punktus)
6. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 48, 50–53, 55, 56, 58, 59, 66–69 punktus)
7. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 71–74 punktus)