BENDROJO TEISMO (aštuntoji kolegija) SPRENDIMAS

2018 m. liepos 12 d. (*)

„Konkurencija – Karteliai – Elektros kabelių Europos rinka – Sprendimas, kuriuo konstatuojamas SESV 101 straipsnio pažeidimas – Vienas ir tęstinis pažeidimas – Sprendimo atlikti patikrinimą neteisėtumas – Protingas terminas – Gero administravimo principas – Asmeninės atsakomybės principas – Solidari atsakomybė už baudos sumokėjimą – Pakankami pažeidimo įrodymai – Pažeidimo trukmė – Baudos – Proporcingumas – Vienodas požiūris – Neribota jurisdikcija“

Byloje T‑475/14

Prysmian SpA, įsteigta Milane (Italija),

Prysmian Cavi e Sistemi Srl, įsteigta Milane,

atstovaujamos advokatų C. Tesauro, F. Russo, L. Armati ir C. Toniolo,

ieškovės,

palaikomos

The Goldman Sachs Group, Inc, įsteigtos Niujorke, (Jungtinės Valstijos), atstovaujamos advokatų W. Deselaers, J. Koponen ir A. Mangiaracina,

įstojusios į bylą šalies,

prieš

Europos Komisiją, iš pradžių atstovaujamą C. Giolito, L. Malferrari, P. Rossi ir H. van Vliet, vėliau – C. Giolito, P. Rossi ir H. van Vliet, padedamų baristerio S. Kingston,

atsakovę,

palaikomą

Pirelli & C. SpA, įsteigtos Milane, atstovaujamos advokatų M. Siragusa, G. Rizza, P. Ferrari, F. Moretti ir A. Fava,

įstojusios į bylą šalies,

dėl pagal SESV 263 straipsnį pateikto prašymo, pirma, panaikinti 2014 m. balandžio 2 d. Komisijos sprendimą C(2014) 2139 final dėl procedūros pagal SESV 101 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (byla AT.39610 – Elektros kabeliai), kiek jis susijęs su ieškovėmis, ir, antra, sumažinti joms skirtas baudas

BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji kolegija)

kurį sudaro kolegijos pirmininkas A. M. Collins, teisėjai M. Kancheva (pranešėja) ir R. Barents,

posėdžio sekretorė C. Heeren, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2017 m. kovo 20 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Ginčo aplinkybės

 Ieškovės ir susijęs sektorius

1        Ieškovės Prysmian SpA ir Prysmian Cavi e Sistemi Srl (toliau – PrysmianCS) – tai dvi Italijos bendrovės, kartu sudarančios grupę Prysmian. Antroji iš jų (visas jos kapitalas priklauso pirmajai) yra pasaulinio lygio subjektas, vykdantis veiklą povandeninių ir požeminių elektros kabelių sektoriuje. Nuo 1999 m. vasario 18 d. iki 2005 m. liepos 28 d. bendrovė PrysmianCS priklausė Pirelli & C. SpA (toliau – Pirelli),buvusiai Pirelli SpA: iš pradžių Pirelli Cavi e Sistemi SpA (toliau – PirelliCS) vykdant ir kitą veiklą, paskui, šią bendrovė suskaidžius, vien Pirelli Cavi e Sistemi Energia SpA (toliau – PirelliCSE). 2005 m. liepos mėn. pastaroji bendrovė buvo perleista The Goldman Sachs Group, Inc (toliau – Goldman Sachs) dukterinei bendrovei; iš pradžių ji tapo Prysmian Cavi e Sistemi Energia Srl (toliau – PrysmianCSE), o galiausiai – PrysmianCS.

2        Povandeniniai ir požeminiai elektros kabeliai naudojami atitinkamai po vandeniu ir po žeme perduodant ir skirstant elektros energiją. Yra trys jų kategorijos: žemos įtampos, vidutinės įtampos, taip pat aukštos ir labai aukštos įtampos. Aukštos ir labai aukštos įtampos elektros kabeliai dažniausiai parduodami įgyvendinant tam tikrus projektus. Šiuos projektus sudaro elektros kabelio, įrangos, įrenginių ir papildomų reikiamų paslaugų derinys. Aukštos ir labai aukštos įtampos elektros kabeliai visame pasaulyje parduodami dideliems nacionalinių tinklų eksploatuotojams ir kitoms elektros įmonėms, daugiausia rengiant viešuosius pirkimus.

 Administracinė procedūra

3        2008 m. spalio 17 d. raštu Švedijos bendrovė ABB AB pateikė Europos Bendrijų Komisijai tam tikrus pareiškimus ir dokumentus, susijusius su ribojamaisiais komerciniais veiksmais požeminių ir povandeninių elektros kabelių gamybos ir tiekimo sektoriuje. Šie pareiškimai ir dokumentai buvo pateikti gavus prašymą atleisti nuo baudos, kaip jis suprantamas pagal Komisijos pranešimą dėl atleidimo nuo baudų ir baudų sumažinimo kartelių bylose (OL C 298, 2006, p. 17, toliau – Pranešimas dėl atleidimo nuo baudų ir jų sumažinimo).

4        Gavusi ABB pareiškimus, nuo 2009 m. sausio 28 iki vasario 3 d. Komisija atliko patikrinimus Prysmian, PrysmianCSE ir kitų susijusių Europos bendrovių, būtent Nexans SA ir Nexans France SAS, patalpose.

5        2009 m. vasario 2 d. Japonijos bendrovės Sumitomo Electric Industries Ltd, Hitachi Cable Ltd ir J–Power Systems Corp. pateikė bendrą prašymą atleisti nuo baudos pagal Pranešimo dėl atleidimo nuo baudų ir jų sumažinimo 14 punktą arba – subsidiariai – sumažinti baudą pagal to pranešimo 27 punktą. Paskui jos Komisijai pateikė kitus žodinius pareiškimus ir dokumentus.

6        Vykdydama tyrimą Komisija pagal 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [SESV 101 ir 102] straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) 18 straipsnį ir Pranešimo dėl atleidimo nuo baudų ir jų sumažinimo 12 punktą išsiuntė kelis prašymus suteikti informacijos požeminių ir povandeninių elektros kabelių gamybos ir tiekimo sektoriuje veikiančioms įmonėms.

7        2011 m. birželio 30 d. Komisija pradėjo procedūrą ir priėmė pranešimą apie kaltinimus šiems teisės subjektams: Nexans France, Nexans, Pirelli, Goldman Sachs, Sumitomo Electric Industries, Hitachi Cable, J‑Power Systems, Furukawa Electric Co. Ltd, Fujikura Ltd, Viscas Corp., SWCC Showa Holdings Co. Ltd, Mitsubishi Cable Industries Ltd, Exsym Corp., ABB, ABB Ltd, Brugg Kabel AG, Kabelwerke Brugg AG Holding, nkt cables GmbH, NKT Holding A/S, Silec Cable SAS, Grupo General Cable Sistemas, SA, Safran SA, General Cable Corp., LS Cable & System Ltd, Taihan Electric Wire Co. Ltd ir ieškovėms.

8        2012 m. birželio 11–18 d. visos pranešimo apie kaltinimus adresatės, išskyrus Furukawa Electric, dalyvavo Komisijos surengtame administracinės bylos posėdyje.

9        2012 m. lapkričio 14 d. Sprendimu Nexans France ir Nexans / Komisija (T‑135/09, EU:T:2012:596) ir 2012 m. lapkričio 14 d. Sprendimu Prysmian ir Prysmian Cavi e Sistemi Energia / Komisija (T‑140/09, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:597) Bendrasis Teismas iš dalies panaikino sprendimus atlikti patikrinimą, skirtus, pirma, Nexans ir Nexans France ir, antra, Prysmian ir PrysmianCSE, kiek jie susiję su kitais elektros kabeliais nei aukštos įtampos povandeniniai ir požeminiai elektros kabeliai ir įranga, susijusia su šiais kitais kabeliais, ir atmetė likusią ieškinių dalį. 2013 m. sausio 24 d. Nexans ir Nexans France pateikė apeliacinį skundą dėl pirmojo iš šių sprendimų. 2014 m. birželio 25 d. Sprendimu Nexans ir Nexans France / Komisija (C‑37/13 P, EU:C:2014:2030) Teisingumo Teismas atmetė šį apeliacinį skundą.

10      2014 m. balandžio 2 d. Komisija priėmė Sprendimą C(2014) 2139 final dėl procedūros pagal [SESV] 101 straipsnį ir [EEE] susitarimo 53 straipsnį (byla AT.39610 – Elektros kabeliai) (toliau – ginčijamas sprendimas).

 Skundžiamas sprendimas

 Nagrinėjamas pažeidimas

11      Ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje nustatyta, kad tam tikros įmonės įvairiais laikotarpiais dalyvavo darant vieną tęstinį SESV 101 straipsnio pažeidimą „(labai) aukštos įtampos požeminių ir (arba) povandeninių elektros kabelių sektoriuje“. Komisija iš esmės konstatavo, kad nuo 1999 m. vasario mėn. iki 2009 m. sausio mėn. pabaigos pagrindiniai Europos, Japonijos ir Pietų Korėjos povandeninių ir požeminių elektros kabelių gamintojai dalyvavo daugiašaliuose ir dvišaliuose susitikimuose ir palaikė ryšius siekdami apriboti konkurenciją dėl (labai) aukštos įtampos požeminių ir povandeninių elektros kabelių projektų tam tikrose teritorijose, pasidalydami rinkas ir klientus ir taip iškraipydami normalią konkurenciją (minėto sprendimo 10–13 ir 66 konstatuojamosios dalys).

12      Ginčijamame sprendime Komisija padarė išvadą, kad kartelis pasireiškė dviem pagrindiniais lygiais, kurie sudarė sudėtinę visumą. Konkrečiau kalbant, anot jos, kartelį sudarė dvi dalys:

–        „kartelio lygmuo A/R“, apimantis Europos įmones, bendrai vadinamas „narėmis R“, įskaitant ieškoves, Japonijos įmones, vadinamas „narėmis A“, ir galiausiai Pietų Korėjos įmones, vadinamas „narėmis K“. Šis lygmuo leido pasiekti tikslą priskirti Europos, Japonijos ir Pietų Korėjos gamintojų teritorijas ir klientus. Šis priskyrimas buvo vykdomas laikantis susitarimo dėl „nacionalinės teritorijos“, pagal kurį Japonijos ir Pietų Korėjos gamintojos įsipareigojo nekonkuruoti dėl projektų, vykdomų Europos gamintojų „nacionalinėje teritorijoje“, o pastarosios įsipareigojo likti už Japonijos ir Pietų Korėjos rinkų ribų. Taip pat buvo priskirti projektai, susiję su „eksporto teritorijomis“, t. y. likusia pasaulio dalimi, išskyrus, be kita ko, JAV; tam tikrą laiką turi būti laikomasi „kvotos 60/40“, reiškiančios, kad 60 % projektų buvo skirti Europos gamintojams, o likę 40 % – Azijos gamintojams,

–        „europinis kartelio lygmuo“, apimantis teritorijų ir klientų priskyrimą Europos gamintojams dėl projektų, vykdytinų Europos „nacionalinėje teritorijoje“ arba priskirtų Europos gamintojams (žr. ginčijamo sprendimo 3.3 punktą ir ypač to sprendimo 73 ir 74 konstatuojamąsias dalis).

13      Komisija konstatavo, jog kartelio dalyvės įsipareigojo perduoti duomenis, kad būtų galima kontroliuoti susitarimų dėl pasidalijimo laikymąsi (ginčijamo sprendimo 94–106 ir 111–115 konstatuojamosios dalys).

14      Atsižvelgdama į įvairių kartelio dalyvių vaidmenį jį įgyvendinant, Komisija juos suskirstė į tris grupes. Iš pradžių ji apibrėžė kartelio branduolį, kuriam priklausė, pirma, Europos įmonės: Nexans France, Pirelli dukterinės bendrovės, viena po kitos dalyvavusios kartelyje, ir PrysmianCSE, ir, antra, Japonijos įmonės: Furukawa Electric, Fujikura ir jų bendra įmonė Viscas, taip pat Sumitomo Electric Industries, Hitachi Cable ir jų bendroji įmonė J–Power Systems (ginčijamo sprendimo 545–561 konstatuojamosios dalys). Toliau ji išskyrė grupę įmonių, kurios nepriklausė pačiam branduoliui, bet jų vis dėlto negalima laikyti antraeilėmis kartelio dalyvėmis, ir šiai grupei priskyrė ABB, Exsym, Brugg Kabel ir subjektą, kurį sudaro Sagem SA, Safran ir Silec Cable (minėto sprendimo 562–575 konstatuojamosios dalys). Galiausiai ji padarė išvadą, kad Mitsubishi Cable Industries, SWCC Showa Holdings, LS Cable & System, Taihan Electric Wire. ir nkt cables buvo antraeilės kartelio dalyvės (to sprendimo 576–594 konstatuojamosios dalys).

 Ieškovių atsakomybė

15      Ieškovių atsakomybė buvo pripažinta dėl to, kad PrysmianCS tiesiogiai dalyvavo kartelyje nuo 1999 m. vasario 18 d. iki 2009 m. sausio 28 d., ir dėl to, kad Prysmian darė lemiamą įtaką PrysmianCS veiksmams nuo 2005 m. liepos 29 d. iki 2009 m. sausio 28 d. (ginčijamo sprendimo 782–785 konstatuojamosios dalys).

 Skirtos baudos

16      Ginčijamo sprendimo 2 straipsnio f ir g punktuose buvo skirta, pirma, 37 303 000 EUR bauda PrysmianCS, „solidariai“ su Prysmian ir Goldman Sachs, ir, antra, 67 310 000 EUR bauda PrysmianCS, „solidariai“ su Pirelli.

17      Apskaičiuodama baudą Komisija taikė Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą ir Pagal [tą straipsnį] skiriamų baudų apskaičiavimo gairėse (OL C 210, 2006 p. 2; toliau – 2006 m. baudų apskaičiavimo gairės) išdėstytą metodą.

18      Pirma, kiek tai susiję su baziniu baudų dydžiu, nustačiusi atitinkamą pardavimų vertę pagal 2006 m. baudų apskaičiavimo gairių 18 punktą (ginčijamo sprendimo 963–994 konstatuojamosios dalys), Komisija pagal tų gairių 22 ir 23 punktus nustatė šios pardavimų vertės procentinę dalį, atspindinčią pažeidimo sunkumą. Šiuo aspektu ji laikėsi nuomonės, kad pažeidimas dėl savo pobūdžio yra vienas iš didžiausių konkurencijos apribojimų, o tai pateisina dėl sunkumo taikytiną 15 % normą. Taip pat visų adresačių baudą ji padidino, pritaikydama 2 % sunkumo koeficientą dėl bendros rinkos dalies ir dėl beveik pasaulinės kartelio geografinės aprėpties, apimančios, be kita ko, visą Europos ekonominės erdvės (EEE) teritoriją. Be to, ji konstatavo, kad Europos įmonių elgesys padarė didesnę žalą konkurencijai nei kitų įmonių elgesys, nes Europos įmonės ne tik dalyvavo A/R lygmens kartelyje, bet ir tarpusavyje dalijosi elektros kabelių projektus pagal europinį kartelio lygmenį. Dėl šios priežasties ji nustatė tokias pardavimų vertės procentines dalis, į kurias reikia atsižvelgti dėl pažeidimo sunkumo: 19 % – Europos įmonėms ir 17 % – kitoms įmonėms (ginčijamo sprendimo 997–1010 konstatuojamosios dalys).

19      Dėl dauginimo koeficiento, susijusio su pažeidimo trukme, pažymėtina, kad Komisija bendrovei PrysmianCS nustatė 9,91 koeficientą už laikotarpį nuo 1999 m. vasario 18 d. iki 2009 m. sausio 28 d., o Prysmian – 3,5 koeficientą už laikotarpį nuo 2005 m. liepos 29 d. iki 2009 m. sausio 28 d. Be to, į bendrovės PrysmianCS bazinį baudos dydį ji įtraukė papildomą sumą (prisijungimo mokestį), lygią 19 % pardavimų vertės. Taip nustatytas bazinis baudos dydis sudarė 104 613 000 EUR (ginčijamo sprendimo 1011–1016 konstatuojamosios dalys).

20      Antra, kiek tai susiję su bazinio baudos dydžio koregavimu, Komisija nenustatė sunkinančių aplinkybių, kurios galėtų turėti poveikį baziniam baudos dydžiui, nustatytam kiekvienai kartelio dalyvei, išskyrus ABB. Kita vertus, kiek tai susiję su lengvinančiomis aplinkybėmis, ji nusprendė, kad baudų dydyje turi atsispindėti įvairių įmonių dalyvavimo įgyvendinant kartelį mastas. Taigi, ji 10 % sumažino bazinį baudos dydį antraeilėms kartelio dalyvėms ir 5 % – įmonėms, kurių dalyvavimas kartelyje buvo vidutinis. Be to, įmonėms Mitsubishi Cable Industries ir SWCC Showa Holdings už laikotarpį iki įsteigiant Exsym, taip pat įmonėms LS Cable & System ir Taihan Electric Wire ji papildomai sumažino baudas 1 % dėl to, kad jos nežinojo apie tam tikrus vieno tęstinio pažeidimo aspektus ir nebuvo už juos atsakingos. Kita vertus, bazinis baudos dydis nebuvo sumažintas kartelio branduoliui priklausančioms įmonėms, įskaitant ieškoves (ginčijamo sprendimo 1017–1020 ir 1033 konstatuojamosios dalys). Taip pat taikydama 2006 m. baudų apskaičiavimo gaires Komisija papildomai 3 % sumažino Mitsubishi Cable Industries skirtą baudą dėl veiksmingo jos bendradarbiavimo ne pagal Pranešimą dėl atleidimo nuo baudų ir jų sumažinimo (minėto sprendimo 1041 konstatuojamoji dalis).

 Procesas ir šalių reikalavimai

21      2014 m. birželio 17 d. ieškovės Bendrojo Teismo kanceliarijai pateikė šį ieškinį.

22      Bendrojo Teismo kanceliarijai 2014 m. spalio 27 d. ir 2014 m. lapkričio 4 d. pateiktais dokumentais atitinkamai Pirelli ir Goldman Sachs paprašė leisti įstoti į šią bylą: pirmoji – palaikyti Komisijos, o antroji – ieškovių reikalavimų.

23      2015 m. birželio 25 d. dviem nutartimis Bendrojo Teismo aštuntosios kolegijos (ankstesnė sudėtis) pirmininkas leido Pirelli ir Goldman Sachs įstoti į šią bylą.

24      2015 m. rugsėjo 24 d. Pirelli ir Goldman Sachs kiekviena pateikė įstojimo į bylą paaiškinimus. Komisija savo pastabas dėl Pirelli ir Goldman Sachs įstojimo į bylą paaiškinimų pateikė dokumentuose, juos Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2015 m. lapkričio 27 d. 2015 m. lapkričio 30 d. ieškovės taip pat pateikė savo pastabas dėl Pirelli ir Goldman Sachs įstojimo į bylą paaiškinimų.

25      2016 m. rugsėjo 14 d. nutartimi Bendrojo Teismo aštuntosios kolegijos pirmininkas patenkino 2014 m. gruodžio 10 ir 23 d. Komisijos prašymą užtikrinti konfidencialumą į bylą įstojusių šalių atžvilgiu. Kita vertus, jis atmetė prašymus užtikrinti konfidencialumą, kuriuos ieškovės pateikė atitinkamai 2015 m. sausio 7 d. (dėl Pirelli) ir 2015 m. gruodžio 8 d. (dėl Goldman Sachs), kiek šios bendrovės su šiais prašymais nesutiko.

26      Taikydamas Procedūros reglamento 89 straipsnyje numatytas proceso organizavimo priemones Bendrasis Teismas (aštuntoji kolegija) pateikė šalims klausimus, kad šios į juos atsakytų raštu. Šalys atsakė į šiuos klausimus per nustatytą terminą.

27      Pakeitus Bendrojo Teismo kolegijų sudėtį, teisėjas pranešėjas buvo paskirtas į aštuntąją kolegiją (nauja sudėtis), todėl, remiantis Procedūros reglamento 27 straipsnio 5 dalimi, ši byla paskirta šiai kolegijai.

28      Taikydamas Procedūros reglamento 89 straipsnyje numatytas proceso organizavimo priemones Bendrasis Teismas (aštuntoji kolegija) paprašė Komisijos pateikti dokumentus. Komisija pateikė tam tikrus prašomus dokumentus ir paprašė imtis tyrimo priemonės tam, kad galėtų pateikti kitus Bendrojo Teismo prašytus dokumentus, t. y. žodinių pareiškimų, kuriuos pateikė ABB savo prašyme atleisti nuo baudos, taip pat J–Power Systems kartu su Sumitomo Electric Industries ir Hitachi Cable pateiktame prašyme atleisti nuo baudų, transkripcijas. 2017 m. vasario 9 d. ir kovo 2 d. nutartimis Bendrojo Teismo aštuntosios kolegijos pirmininkas ėmėsi tyrimo priemonės tam, kad iš Komisijos galėtų gauti atitinkamas transkripcijas. Komisija šią tyrimo priemonę įvykdė 2017 m. vasario 20 d. ir kovo 9 d.

29      Teisėjo pranešėjo siūlymu, Bendrasis Teismas (aštuntoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį. Šalys buvo išklausytos ir atsakė į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus per 2017 m. kovo 20 d. posėdį.

30      Ieškovės, palaikomos Goldman Sachs, Bendrojo Teismo prašo:

–        visų pirma, panaikinti ginčijamą sprendimą, kiek jis susijęs su ieškovėmis,

–        subsidiariai:

–        panaikinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 5 dalį, kiek joje Komisija konstatavo, kad PrysmianCS dalyvavo darant minėtą pažeidimą laikotarpiu nuo 1999 m. vasario 18 d. iki 2001 m. lapkričio 27 d.,

–        panaikinti ginčijamo sprendimo 2 straipsnio f ir g punktus, kuriuose nustatytas baudų dydis, skirtas „solidariai“, pirma, Goldman Sachs ir ieškovėms, antra, PrysmianCS ir Pirelli,

–        sumažinti joms skirtų baudų dydį,

–        panaikinti I ir II priedus, kiek jie susiję su R., ir

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

31      Komisija, palaikoma Pirelli, Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovių bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

32      Ieškinyje ieškovės pateikia tiek reikalavimus iš dalies panaikinti ginčijamą sprendimą, tiek reikalavimus sumažinti joms skirtų baudų dydį.

 Dėl reikalavimų panaikinti

33      Grįsdamos savo reikalavimus dėl panaikinimo ieškovės nurodo devynis ieškinio pagrindus. Pirmasis pagrindas grindžiamas Komisijos atliktų patikrinimų neteisėtumu; antrasis – protingo termino, kurio turi būti laikomasi konkurencijos procedūrose, pažeidimu; trečiasis – gero administravimo principo pažeidimu; ketvirtasis – tuo, kad atsakomybė neteisingai buvo priskirta PrysmianCS už laikotarpį iki 2001 m. lapkričio 27 d.; penktasis – Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies pažeidimu, nes Komisija nenustatė solidarių bendraskolių dalių atsižvelgiant į jų vidaus santykius; šeštasis – nepakankamais SESV 101 straipsnio pažeidimo įrodymais; septintasis – klaidingu pažeidimo trukmės nustatymu; aštuntasis – minėto reglamento 23 straipsnio 2 dalies, 2006 m. baudų apskaičiavimo gairių ir vienodo požiūrio bei proporcingumo principų pažeidimu, kiek tai susiję su skirtų baudų apskaičiavimu; devintasis – faktine klaida, padaryta įtraukus R. į su ginčijamu sprendimu susijusių asmenų sąrašą.

 Dėl pirmojo pagrindo, grindžiamo Komisijos atliktų patikrinimų neteisėtumu

34      Ieškovės teigia, kad priemonės, kurias Komisija priėmė atlikdama patikrinimą be įspėjimo ir kurias jos turėjo įvykdyti nuo 2009 m. sausio 28–30 d., remiantis jos 2009 m. sausio 9 d. sprendimu (toliau – sprendimas atlikti patikrinimą), yra neteisėtos dėl, be kita ko, trijų darbuotojų tam tikrų nešiojamųjų kompiuterių standžiųjų diskų kopijų. Iš esmės jos mano, kad iš šių kopijų gauta informacija negalėjo būti naudojama per administracinę procedūrą ir į ją negalėjo būti atsižvelgta ginčijamame sprendime.

35      Pirma, ieškovės tvirtina, kad padariusi visų dokumentų, buvusių Prysmian darbuotojų kompiuteriuose, kopijas, netgi nežinodama jų turinio ar reikšmės, Komisija, viena vertus, viršijo įgaliojimus, kurie jai suteikti pagal Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 2 dalį, ir, kita vertus, pažeidė sprendimo atlikti patikrinimą sąlygas, išplėsdama jo apimtį geografiniu ir laiko atžvilgiais. Anot jų, minėtame reglamente reikalaujama, kad atlikdama tyrimą kiekvieną priemonę Komisija vykdytų vietoje, nurodytoje tame sprendime, t. y. šiuo atveju – ieškovių patalpose Milane (Italija), o ne Komisijos patalpose. Jos priduria, kad tokio Komisijos elgesio negalima pateisinti nuostatomis, esančiomis aiškinamajame rašte, kurį jos gavo dėl patikrinimų, vykdomų pagal šio reglamento 20 straipsnio 4 dalį.

36      Antra, ieškovės tvirtina, kad tyrimo laikotarpio pratęsimas mėnesiu apsunkino jų galimybę rimtai apsvarstyti, ar pateikti prašymą atleisti nuo baudų, nes per šį laikotarpį nebuvo galima įvertinti, kokią didelę papildomą vertę buvo galima suteikti Komisijos jau surinktiems įrodymams.

37      Komisija nesutinka su ieškovių argumentais.

38      Prieš atsakant į šalių argumentus, reikia trumpai aptarti tyrimo, kurį ieškovių patalpose atliko Komisijos pareigūnai, eigą.

–       Dėl tyrimo eigos

39      Kaip matyti iš 2012 m. lapkričio 14 d. Sprendime Prysmian ir Prysmian Cavi e Sistemi Energia / Komisija (T‑140/09, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:597) išdėstytų faktinių aplinkybių, kurių ieškovės per posėdį neginčijo, 2009 m. sausio 28 d. Komisijos inspektoriai kartu su Autorità Garante della Concorrenza e del Mercato (Konkurencijos ir rinkos užtikrinimo institucija, Italija) atstovu atvyko į ieškovių patalpas Milane tam, kad atliktų patikrinimą pagal Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 4 dalį. Jie pateikė įmonei sprendimą atlikti patikrinimą, susijusį su „Prysmian <…> ir jos tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuojamomis įmonėmis, [įskaitant PrysmianCS]“, ir aiškinamąjį raštą dėl šių patikrinimų.

40      Tada, dalyvaujant ieškovių atstovams ir advokatams, inspektoriai patikrino penkių darbuotojų kompiuterius. Antrą tyrimo dieną, t. y. 2009 m. sausio 29 d., jie informavo ieškoves apie tai, kad tyrimas truks ilgiau, nei iš pradžių numatytas tris dienas. Ieškovės pareiškė, kad yra pasirengusios arba įleisti į savo patalpas savaitgalį, arba jas užplombuoti, kad tyrimą būtų galima tęsti kitą savaitę. Vis dėlto trečią tyrimo dieną, t. y. 2009 m. sausio 30 d., inspektoriai nusprendė pasidaryti trijų iš penkių darbuotojų, apie kuriuos iš pradžių buvo kalbama, kompiuterių standžiųjų diskų kopijas tam, kad juose esančią informaciją ištirtų Komisijos patalpose Briuselyje (Belgija).

41      Ieškovės pažymi, kad inspektorių numatytas patikrinimo metodas yra neteisėtas. Pirma, Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnyje numatyta, kad patikrinimas gali būti atliekamas „įmonėse“. Antra, atitinkamų kompiuterių standžiųjų diskų kopijų padarymas prieštarauja „reikšmingumo principui“, kuriuo grindžiama Komisijos tyrimo veikla ir pagal kurį per patikrinimą paimta medžiaga turi būti reikšminga tyrimui.

42      Inspektoriai informavo ieškoves, kad bet koks prieštaravimas dėl planuojamos kontrolės procedūros bus laikomas „nebendradarbiavimu“. Taigi ieškovės leido vykdyti šią procedūrą, tačiau parengė pareiškimą, kurį pasirašė inspektoriai, pasilikdamos teisę ginčyti jos teisėtumą teisme.

43      Inspektoriai padarė tris atitinkamų kompiuterių standžiųjų diskų kopijas. Dviejų kompiuterių standžiųjų diskų kopijos buvo išsaugotos duomenų įrašymo laikmenoje. Trečiojo kompiuterio standžiojo disko kopija buvo išsaugota Komisijos kompiuterio standžiajame diske. Minėta duomenų įrašymo laikmena ir šis standusis diskas buvo įdėti į užantspauduotus vokus, kuriuos inspektoriai nusivežė į Briuselį. Inspektoriai pakvietė ieškovių atstovus per du mėnesius atvykti į Komisijos patalpas, kad nukopijuotą informaciją būtų galima išnagrinėti jiems dalyvaujant.

44      2009 m. vasario 26 d. šio sprendimo 43 punkte minėti užantspauduoti vokai buvo atidaryti Komisijos patalpose, dalyvaujant ieškovių advokatams. Inspektoriai išnagrinėjo šiuose vokuose esančių atitinkamų kompiuterių standžiųjų diskų kopijas ir atspausdino dokumentus, kurie, kaip jie manė, buvo reikšmingi tyrimui. Antra kopija ir šių dokumentų sąrašas buvo perduoti ieškovių advokatams. Šie veiksmai buvo tęsiami 2009 m. vasario 27 d. ir užbaigti 2009 m. kovo 2 d. Kabinetas, kuriame jie buvo atliekami, būdavo užplombuojamas kiekvienos darbo dienos pabaigoje dalyvaujant ieškovių advokatams ir kitą dieną atidaromas taip pat jiems dalyvaujant. Baigus atlikti šiuos veiksmus, Komisija, dalyvaujant ieškovių atstovams, ištrynė atitinkamų kompiuterių standžiųjų diskų kopijas, kurias buvo padariusi.

–       Dėl tariamo teisinio pagrindo nebuvimo

45      Ieškovės iš esmės kaltina Komisiją tuo, kad ši pasidarė tam tikrų Prysmian darbuotojų kompiuterių standžiųjų diskų kopijas tam, kad jas vėliau panaudotų atlikdama tyrimą Komisijos patalpose Briuselyje, tačiau prieš tai nepatikrino ten esančių dokumentų reikšmingumo tyrimui. Anot jų, tokie veiksmai viršija įgaliojimus, Komisijai suteiktus pagal Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 1 ir 2 dalis.

46      Iš pradžių reikia priminti, kad pagal Reglamento Nr. 1/2003 4 straipsnį „siekiant, kad būtų taikomi Sutarties [101 ir 102] straipsniai, Komisija turi įgaliojimus, nustatytus [šiuo reglamentu]“.

47      Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Komisija, vykdydama šiuo reglamentu jai skirtas pareigas, gali atlikti visus reikiamus įmonių ir įmonių asociacijų patikrinimus.

48      Kiek tai susiję su Komisijos turimais įgaliojimais, Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta:

„Pareigūnai ir kiti lydintieji asmenys, Komisijos įgalioti atlikti patikrinimus, turi teisę:

<…>

b)      tikrinti knygas ir kitus veiklos dokumentus, kokioje laikmenoje jie bebūtų saugomi;

c)      paimti ar gauti tokių knygų ar dokumentų kopijas ar išrašus bet kokia forma;

d)      užplombuoti bet kurias verslo patalpas ir knygas bei dokumentus tokiam laikotarpiui ir tokiu mastu, koks būtinas patikrinimui atlikti;

<…>“

49      Šiuo atveju reikia pažymėti, kad praktika pasidaryti kompiuterio standžiojo disko ar skaitmeninių duomenų laikmenoje išsaugotų duomenų kopiją naudojama taikant teisės aktuose numatytą skaitmeninio tyrimo metodą (toliau – FIT), kurį Komisijos pareigūnai naudoja per patikrinimus. Kaip savo rašytinėse pastabose aprašo Komisija ir to neginčija ieškovės, naudojant šį metodą kompiuterio standžiajame diske arba bet kokioje kitoje skaitmeninių duomenų laikmenoje taikant specialią programą ieškoma tyrimui reikšmingos informacijos pagal raktinius žodžius. Prieš šią paiešką turi būti vykdomas etapas, vadinamas „indeksavimu“, per kurį programa į katalogą sudeda visas raides ir žodžius, esančius tikrinamame kompiuterio standžiajame diske ar bet kokioje kitoje skaitmeninių duomenų laikmenoje. Šio indeksavimo trukmė priklauso nuo atitinkamos skaitmeninės laikmenos dydžio, bet paprastai tai užtrunka ilgai. Tokiomis aplinkybėmis Komisijos pareigūnai paprastai pasidaro duomenų, esančių tikrinamos įmonės skaitmeninių duomenų laikmenoje, kopiją tam, kad atliktų joje saugomų duomenų indeksavimą. Kompiuterio standžiojo disko atveju daroma jo kopija. Tai leidžia tiksliai nukopijuoti visus tikrinamame standžiajame diske konkrečiu kopijos darymo momentu esančius duomenis, įskaitant galimai ištrintus failus.

50      Šiuo aspektu, pirma, reikia konstatuoti: kadangi, viena vertus, kaip paaiškinta šio sprendimo 49 punkte, tikrinamos įmonės skaitmeninių duomenų laikmenoje išsaugotų duomenų kopija padaryta siekiant indeksuoti ir, kita vertus, šiuo indeksavimu siekiama sudaryti galimybę vėliau atlikti tyrimui reikšmingų dokumentų paiešką, Komisija turi įgaliojimus padaryti tokią kopiją pagal Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 2 dalies b ir c punktus.

51      Priešingai, nei teigia ieškovės, iš Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 2 dalies b ir c punktų nematyti, kad Komisijos įgaliojimai pasidaryti ar gauti tikrinamos įmonės komercinių knygų ar dokumentų kopijas ar išrašus apima tik komercines knygas ar dokumentus, kuriuos ji jau patikrino.

52      Be to, reikia pažymėti, kad toks aiškinimas galėtų panaikinti Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 2 dalies b punkto poveikį, nes tam tikromis aplinkybėmis tikrinant pasirinktos įmonės komercines knygas ir dokumentus gali prireikti iš anksto pasidaryti šių knygų ir dokumentų kopijas arba, kaip šiuo atveju, toks tikrinimas pasidarius kopijas gali būti supaprastintas.

53      Taigi, kadangi atitinkamų kompiuterių standžiojo disko kopijos buvo padarytos Komisijai taikant FIT, kuriuo siekiama surasti tyrimui reikšmingą informaciją, šiuos veiksmus apėmė įgaliojimai, numatyti Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 2 dalies b ir c punktuose.

54      Antra, kiek ieškovių argumentus reikia suprasti taip, kad jos priekaištauja Komisijai dėl to, kad ši pridėjo prie tyrimo bylos atitinkamų kompiuterių standžiųjų diskų kopijų turinį, prieš tai nepatikrinusi, ar visi šiose kopijose esantys dokumentai yra reikšmingi tyrimui, šiems argumentams negalima pritarti.

55      Kaip matyti iš šio sprendimo 44 punkto, tik po to, kai per atitinkamų kompiuterių standžiųjų diskų kopijose esančių dokumentų tyrimą, vykdytą Komisijos patalpose Briuselyje dalyvaujant ieškovių atstovams, Komisija konstatavo, kad tam tikri iš šių dokumentų iš pirmo žvilgsnio yra reikšmingi tyrimui, ji galiausiai prie tyrimo bylos pridėjo popierinę atitinkamų dokumentų versiją.

56      Taigi konstatuotina, kad, priešingai, nei tvirtina ieškovės, negalima teigti, jog Komisijos pareigūnai tiesiogiai pridėjo prie tyrimo bylos dokumentus, esančius atitinkamų kompiuterių standžiųjų diskų kopijose, iš anksto nepatikrinę jų reikšmingumo tyrimui.

57      Trečia, Bendrajam Teismui uždavus klausimą per posėdį, ieškovės patikslino, kad nesutinka ne su pačiu faktu, kad per patikrinimus būtų daromos atitinkamų kompiuterių standžiųjų diskų kopijos taikant FIT, bet su tuo, kad šios kopijos būtų vežamos į Komisijos patalpas Briuselyje, kad vėliau jose būtų ieškoma tyrimui reikšmingos informacijos.

58      Šiuo aspektu reikia pažymėti, jog Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 2 dalies b punkte nenustatyta, kad, kaip teigia ieškovės, tikrinamų įmonių komercinių knygų ar dokumentų tyrimas turėjo būti vykdomas jų patalpose, jei, kaip šiuo atveju, patikrinimo nebuvo galima užbaigti per iš pradžių numatytą laikotarpį. Juo Komisija tik įpareigojama atlikdama dokumentų tyrimą savo patalpose suteikti tikrinamoms įmonėms tokias pačias garantijas, kokios turi būti užtikrintos atliekant patikrinimą vietoje.

59      Šiuo atveju reikia pažymėti, kad savo rašytinėse pastabose ieškovės nekaltina Komisijos tuo, kad tikrindama atitinkamų kompiuterių standžiųjų diskų kopijas ji veikė kitaip, nei būtų tuo atveju, jei šis tikrinimas būtų atliekamas jų patalpose. Bet kuriuo atveju reikia priminti, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 43 ir 44 punktuose išdėstytų faktinių aplinkybių, minėtos kopijos buvo nuvežtos į Briuselį užantspauduotuose vokuose, Komisija ieškovėms perdavė duomenų kopijas, vokų su kopijomis atplėšimas ir jų nagrinėjimas įvyko su ieškovėmis sutartą dieną dalyvaujant jų atstovams, Komisijos patalpos, kuriose buvo nagrinėjama, tinkamai apsaugotos užantspauduojant, dokumentai su šiais duomenimis, kuriuos Komisija nusprendė pridėti prie tyrimo bylos, buvo atspausdinti ir padarytas jų sąrašas, jų kopijos perduotos ieškovėms ir pabaigus nagrinėjimą atitinkamos kopijos galutinai ištrintos.

60      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia daryti išvadą, kad atlikdama patikrinimą Komisija neviršijo įgaliojimų, jai pripažįstamų Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 2 dalyje. Taigi ieškovių kaltinimą šiuo aspektu reikia atmesti

–       Dėl sprendimo atlikti patikrinimą dėl tariamo pažeidimo

61      Kiek tai susiję su ieškovių argumentu, kad ieškodama tyrimui reikšmingos informacijos atitinkamų kompiuterių standžiųjų diskų kopijose savo patalpose Briuselyje Komisija pažeidė sprendimo atlikti patikrinimą apimtį geografiniu ir laiko atžvilgiais, reikia priminti, kad, remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija, minėto sprendimo motyvai riboja Komisijos pareigūnų įgaliojimų, suteiktų pagal Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 2 dalį, sritį (2015 m. birželio 18 d. Sprendimo Deutsche Bahn ir kt. / Komisija, C‑583/13 P, EU:C:2015:404, 60 punktas).

62      Šiuo atveju, kalbant apie, pirma, sprendimo atlikti patikrinimą geografinę apimtį, reikia konstatuoti, kad to sprendimo 1 straipsnio antroje pastraipoje nurodyta:

„Patikrinimas gali būti atliktas visose [Prysmian] ar jos kontroliuojamų įmonių patalpose, visų pirma esančiose šiuo adresu: Viale Scarca 222, 20126 Milanas, Italija“.

63      Taigi iš sprendimo atlikti patikrinimą matyti, kad nors patikrinimas „[galėjo būti]“ atliekamas „visose“ Prysmian grupės „patalpose“, visų pirma jų biuruose Milane, jis neturėjo būti, kaip tvirtina ieškovės, atliekamas tik jų patalpose. Todėl sprendime atlikti patikrinimą nebuvo atmesta tai, kad Komisija gali tęsti patikrinimą Briuselyje.

64      Kalbant apie, antra, sprendimo atlikti patikrinimą apimtį laiko atžvilgiu, reikia pažymėti, kad šio sprendimo 2 straipsnyje yra nustatyta data, nuo kurios galėjo būti tikrinama, tačiau nepatikslinta, kada tikrinimas turi būti užbaigtas.

65      Žinoma, tikrinimo pabaigos datos nenurodymas nereiškia, kad jis galėjo tęstis neribotą laiką, nes Komisija šiuo aspektu turėjo laikytis protingo termino pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 41 straipsnio 1 dalį.

66      Vis dėlto šiuo atveju konstatuotina, kad pateikdamos šį pagrindą ieškovės neteigia, kad mėnesio laikotarpis nuo ieškovių patalpose atlikto patikrinimo iki tikrinimo tęsimo Briuselyje buvo neprotingas.

67      Vadinasi, priešingai, nei tvirtina ieškovės, sprendimas atlikti patikrinimą neužkerta kelio Komisijos pareigūnams šios institucijos patalpose Briuselyje tęsti tyrimui reikšmingos informacijos paiešką tam tikrų Prysmian darbuotojų kompiuterių standžiųjų diskų kopijose.

68      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia daryti išvadą, kad Komisija nepažeidė ir sprendimo atlikti patikrinimą apimties, taikydama ginčijamas priemones per tyrimą. Todėl reikia atmesti šiuo aspektu pateiktus ieškovių kaltinimus.

–       Dėl galimybės pateikti prašymą atleisti nuo baudos nebuvimo

69      Ieškovės teigia, kad dėl tikrinimo pratęsimo nuo 2009 m. sausio 28 d. iki 2009 m. vasario 26 d., kai buvo atidaryti užantspauduoti vokai su tam tikrų Prysmian darbuotojų kompiuterių standžiųjų diskų kopijomis, jos neteko galimybės įvertinti rizikos, kalbant apie prašymo atleisti nuo baudų pateikimą. Konkrečiai jos tvirtina: kadangi nebeturėjo papildomą vertę turinčios informacijos, palyginti su Komisijos jau surinktais įrodymais, įgyvendinant atleidimo nuo baudų ar jų sumažinimo programą jų padėtis buvo mažiau palanki nei kitų įmonių.

70      Šiuo aspektu reikia priminti, kad, remiantis Pranešimo dėl atleidimo nuo baudų ir jų sumažinimo 10 punktu, nuo baudų neatleidžiama, „jei pateikimo metu Komisija jau turėjo pakankamai įrodymų priimti sprendimą atlikti patikrinimą dėl įtariamo kartelio arba jau buvo atlikusi tokį patikrinimą“.

71      Šiuo atveju, kaip matyti iš 2012 m. lapkričio 14 d. Sprendimo Prysmian ir Prysmian Cavi e Sistemi Energia / Komisija (T‑140/09, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:597) 1–11 punktuose išdėstytų faktinių aplinkybių, kurių ieškovės neginčijo, Komisija turėjo pakankamų įrodymų dėl aukštos įtampos povandeninių ir požeminių elektros kabelių, kad galėtų nurodyti atlikti patikrinimą, kuris ir buvo atliktas Prysmian patalpose. Vadinasi, ieškovės negalėjo būti atleistos nuo baudų pagal Pranešimą dėl atleidimo nuo baudų ir jų sumažinimo.

72      Žinoma, remiantis Pranešimo dėl atleidimo nuo baudų ir jų sumažinimo 23 punktu, įmonėms, kurios atskleidžia savo dalyvavimą įtariamame kartelyje, darančiame poveikį Europos Sąjungos rinkai, bet neatitinka sąlygų, kurios turi būti tenkinamos tam, kad būtų atleista nuo baudų, vis dėlto gali būti sumažintos baudos, kurios kitaip joms būtų paskirtos. Pagal minėto pranešimo 24 punktą, kad įmonei būtų sumažinta bauda, ji privalo Komisijai pateikti įtariamo pažeidimo įrodymų, kurie turėtų didelės papildomos vertės, palyginti su Komisijos jau turėtais įrodymais.

73      Vis dėlto svarbu pažymėti, kad negalima teigti, jog dėl tam tikrų Prysmian darbuotojų kompiuterių standžiųjų diskų kopijų padarymo ieškovės neteko informacijos, buvusios šiuose standžiuosiuose diskuose, nes pas jas liko originalai. Taigi jos neabejotinai galėjo nustatyti informaciją, kurios nebuvo šiose skaitmeninėse kopijose ir kuri, atsižvelgiant į tyrimo dalyką, galėjo turėti didelės papildomos vertės, palyginti su Komisijos jau turėtais įrodymais.

74      Be to, net jeigu, kaip iš esmės teigia ieškovės, Komisija jau turėjo kompiuterių standžiuosius diskus su informacija, kuri galėjo būti pateikta jų prašyme iš dalies atleisti nuo baudų, dar kartą reikia priminti, kad tai, jog Komisija padarė tam tikrų Prysmian darbuotojų standžiųjų diskų kopijas, nereiškia, kad ji jas ištyrė ir susipažino su jose esančia informacija. Iš tiesų toks tyrimas buvo atliktas tik po to, kai šios kopijos Briuselyje buvo išimtos iš užantspauduotų vokų. Tokiomis aplinkybėmis ieškovės dar turėjo galimybę išnagrinėti šių standžiųjų diskų turinį ir pranešti Komisijai apie šiuose diskuose esančius dokumentus ar įrodymus, kurie galėjo turėti papildomos vertės, palyginti su kitais Komisijos per tyrimą jau surinktais įrodymais.

75      Vadinasi, priešingai, nei tvirtina ieškovės, Komisija neužkirto ieškovėms kelio įvertinti galimybę pateikti prašymą iš dalies atleisti nuo baudų.

76      Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad aptariamos elektroninių duomenų kopijos nebuvo gautos neteisėtai, todėl, priešingai, nei teigia ieškovės, Komisija teisėtai galėjo naudoti šiuos duomenis pagrįsti išvadoms, susijusioms su ginčijamame sprendime konstatuoto pažeidimo buvimu.

77      Taigi pirmąjį pagrindą reikia atmesti.

 Dėl antrojo pagrindo, grindžiamo protingo termino principo pažeidimu

78      Ieškovės teigia, kad ginčijamas sprendimas turi būti panaikintas dėl to, kad bendra procedūros trukmė, t. y. 62 mėnesiai, ir kiekvieno jos etapo trukmė gerokai viršijo tai, kas gali būti laikoma protingu terminu. Konkrečiai kalbant, jos tvirtina, kad neturėjo galimybės pasirengti gynybai, nes kol buvo gautas pranešimas apie kaltinimus, tikslus tyrimo dalykas nebuvo aiškus. Jos taip pat pabrėžia, kad dėl ilgo laikotarpio buvo sunku prisiminti faktines aplinkybes, kuriomis kaltina Komisija. Galiausiai jos mano, kad, remiantis jurisprudencija, Komisija, laikydamasi teisingumo, turėjo sumažinti baudą tam, kad būtų kompensuota už pernelyg ilgą administracinės procedūros trukmę.

79      Komisija nesutinka su ieškovių argumentais.

80      Pagal suformuotą jurisprudenciją protingo termino laikymasis vykdant administracines procedūras konkurencijos politikos srityje yra bendrasis Sąjungos teisės principas, kurio laikymąsi užtikrina Sąjungos teismai (žr. 2012 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Heineken Nederland ir Heineken / Komisija, C‑452/11 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2012:829, 97 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

81      Protingo termino principo taikymas per administracinę procedūrą buvo patvirtintas Chartijos 41 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad „kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad Sąjungos institucijos, įstaigos ir organai jo reikalus tvarkytų nešališkai, teisingai ir per kiek įmanoma trumpesnį laiką“ (žr. 2012 m. birželio 5 d. Sprendimo Imperial Chemical Industries / Komisija, T‑214/06, EU:T:2012:275, 284 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

82      Tai, ar kiekvieno procedūros etapo trukmė buvo protinga, turi būti įvertinta atsižvelgiant į konkrečias kiekvienos bylos aplinkybes, ypač į bylos kontekstą, šalių elgesį vykstant procedūrai, bylos svarbą įvairioms suinteresuotoms įmonėms ir jos sudėtingumą (šiuo klausimu žr. 1999 m. balandžio 20 d. Sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. / Komisija, T‑305/94–T‑307/94, T‑313/94–T‑316/94, T‑318/94, T‑325/94, T‑328/94, T‑329/94 ir T‑335/94, EU:T:1999:80, 126 punktą).

83      Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad konkurencijos politikos srityje Komisijos vykdomą administracinę procedūrą gali sudaryti du vienas po kito einantys etapai, kurių kiekvienam būdinga atskira vidinė logika. Pirmas etapas, kuris tęsiasi iki pranešimo apie kaltinimus, prasideda tą dieną, kai Komisija, pasinaudojusi Sąjungos teisės aktų leidėjo suteiktais įgaliojimais, priima priemones, kurios reiškia kaltinimą pažeidimo padarymu, ir turi leisti šiai institucijai suformuluoti poziciją dėl procedūros eigos. Antras etapas savo ruožtu trunka nuo pranešimo apie kaltinimus iki galutinio sprendimo priėmimo. Jis turi leisti Komisijai priimti galutinį sprendimą dėl pažeidimo, kuriuo kaltinama (2006 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Nederlandse Federatieve Vereniging voor de Groothandel op Elektrotechnisch Gebied / Komisija, C‑105/04 P., EU:C:2006:592, 38 punktas).

84      Be to, iš jurisprudencijos matyti, kad tuo atveju, kai protingo termino principo pažeidimas galėjo turėti įtakos procedūros eigai, toks pažeidimas gali lemti ginčijamo sprendimo panaikinimą (šiuo klausimu žr. 2006 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Technische Unie / Komisija, C‑113/04 P, EU:C:2006:593, 48 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

85      Vis dėlto reikia pažymėti, kad taikant konkurencijos taisykles protingo termino viršijimas gali būti pagrindas panaikinti tik sprendimus, kuriais konstatuojami pažeidimai, jei įrodyta, kad pažeidus protingo termino principą buvo pažeista ir atitinkamų įmonių teisė į gynybą. Jei neįvykdoma ši konkreti sąlyga, pareigos priimti sprendimą per protingą terminą nesilaikymas neturi įtakos pagal Reglamentą Nr. 1/2003 vykdytos administracinės procedūros teisėtumui (2006 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Nederlandse Federatieve Vereniging voor de Groothandel op Elektrotechnisch Gebied / Komisija, C‑105/04 P, EU:C:2006:592, 42 punktas).

86      Galiausiai, kadangi teisės į gynybą užtikrinimas, principas, kurio esminė svarba dažnai pabrėžiama Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, yra nepaprastai svarbus per tokias procedūras, kaip nagrinėjama šioje byloje, svarbu išvengti nepataisomo šios teisės pažeidimo dėl pernelyg ilgos tyrimo etapo trukmės ir to, kad ši ilga trukmė sudarytų kliūtis surinkti įrodymus, paneigiančius atsakomybę užtraukiantį atitinkamų įmonių elgesį. Dėl šios priežasties tyrimą, ar nėra galimų teisės į gynybą apribojimų, reikia atlikti ne tik dėl etapo, kai šia teise naudojamasi plačiausiai, t. y. antrojo administracinės procedūros etapo. Vertinimas, ar nėra galimų ribojimų veiksmingai pasinaudoti teise į gynybą, turi apimti visą šią procedūrą per visą jos laikotarpį (žr. 2006 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Nederlandse Federatieve Vereniging voor de Groothandel op Elektrotechnisch Gebied / Komisija, C‑105/04 P, EU:C:2006:592, 50 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

87      Šiuo atveju reikia konstatuoti, kad, kiek tai susiję su pirmu administracinės procedūros etapu, konkrečiai trukusiu nuo sprendimo atlikti patikrinimą įteikimo ieškovei 2009 m. sausio mėn. iki pranešimo apie kaltinimus gavimo 2011 m. birželio mėn., praėjo 29 mėnesiai. Antras administracinės procedūros etapas, trukęs nuo pranešimo apie kaltinimus gavimo iki ginčijamo sprendimo priėmimo 2014 m. balandžio mėn., tęsėsi 33 mėnesius.

88      Šiuo aspektu reikia daryti išvadą, kad pirmojo administracinės procedūros etapo trukmė ir antrojo šios procedūros etapo trukmė nėra pernelyg ilgos, turint omenyje veiksmus, kuriuos Komisija atliko, siekdama užbaigti tyrimą ir priimti ginčijamą sprendimą.

89      Iš tiesų visų pirma reikia pažymėti, kad, kaip teigia Komisija, tyrimas buvo susijęs su pasauliniu karteliu, kuriame dalyvavo daug dalyvių, kuris tęsėsi beveik dešimt metų, ir per jį Komisija turėjo atnaujinti didelį kiekį įrodymų, įtrauktų į bylos medžiagą, įskaitant visus įrodymus, surinktus per patikrinimus ir gautus iš prašymų atleisti nuo baudų ar jas sumažinti pateikėjų. Be to, vykdydama šį tyrimą Komisija susijusio sektoriaus dalyviams išsiuntė ne vieną prašymą suteikti informacijos pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnį ar Pranešimo dėl atleidimo nuo baudų ir jų sumažinimo 12 punktą.

90      Toliau reikia pažymėti, kad dėl įrodymų kiekio Komisijos sprendimo versiją anglų kalba sudarė 287 puslapiai, jo 1 priede yra pateiktos visos išsamios nuorodos į visus įrodymus, surinktus per tyrimo etapą, o kartelio mastas, apimtis ir kalbiniai sunkumai taip pat yra dideli. Šiuo aspektu reikia konstatuoti, kad ginčijamas sprendimas buvo skirtas 26 dideliems šalies subjektams, kurių didelė dalis įvairiomis teisinėmis formomis dalyvavo kartelyje ir buvo restruktūrizuoti per tyrimo laikotarpį ar po jo. Be to, reikia pažymėti, kad šis anglų kalba parengtas sprendimas turėjo būti visas išverstas į vokiečių, prancūzų ir italų kalbas.

91      Galiausiai iš bylos aplinkybių, išdėstytų šio sprendimo 3–10 punktuose, matyti, kad per administracinę procedūrą Komisija ėmėsi tam tikrų veiksmų, kurie pateisina kiekvieno iš šių etapų trukmę ir kurių tinkamumo tyrimui ieškovės konkrečiai neginčijo, nors per posėdį jų apie tai buvo teirautasi.

92      Taigi abiejų administracinės procedūros etapų trukmė buvo protinga ir leidžianti Komisijai išsamiai įvertinti su tyrimu susijusių šalių pateiktus įrodymus ir argumentus.

93      Vadinasi, ieškovės negali pagrįstai teigti, kad Komisijos vykdytos administracinės procedūros trukmė buvo pernelyg ilga ir kad ši institucija pažeidė protingo termino principą.

94      Bet kuriuo atveju, net konstatavus, kad administracinės procedūros bendra trukmė buvo per ilga ir kad buvo pažeistas protingo termino principas, atsižvelgiant į šio sprendimo 84–86 punktuose nurodytą jurisprudenciją, tokios išvados savaime nepakanka, kad ginčijamas sprendimas būtų panaikintas.

95      Reikia priminti, kad, pirma, anot ieškovių, jų teisė į gynybą buvo pažeista, nes jos negalėjo tiksliai identifikuoti Komisijos vykdyto tyrimo dalyko, kol negavo pranešimo apie kaltinimus.

96      Šiuo aspektu reikia konstatuoti, jog atsižvelgiant į tai, kad patikrinimai atliekami tyrimo pradžioje, Komisija dar negali pateikti konkretaus teisinio vertinimo, nes jai dar trūksta tikslios informacijos – iš pradžių ji turi išnagrinėti savo įtarimų pagrįstumą ir veiklos apimtį, o patikrinimo tikslas yra būtent surinkti įrodymus, susijusius su įtariamu pažeidimu (žr. 2014 m. birželio 25 d. Sprendimo Nexans ir Nexans France / Komisija, C‑37/13 P, EU:C:2014:2030, 37 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

97      Visų pirma konstatuotina, kad ieškovėms 2009 m. sausio mėn. nusiųstame sprendime atlikti patikrinimą buvo nurodyta, jog Komisijos tyrimas susijęs su konkrečiais antikonkurenciniais veiksmais, kaip antai rinkų pasidalijimu arba keitimusi informacija požeminių ir povandeninių elektros kabelių sektoriuje. Nepaisant šio sprendimo dalinio panaikinimo, kiek tai susiję su kitais elektros kabeliais nei aukštos įtampos povandeniniai ir požeminiai elektros kabeliai, priešingai, nei teigia ieškovės, ši formuluotė leido tiksliai nustatyti tyrimo dalyką, identifikuoti, kokiais SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimais ieškovės gali būti apkaltintos, ir žinoti, kokiose rinkose buvo padaryti tie pažeidimai.

98      Toliau reikia pažymėti, kad ieškovėms nusiųstuose prašymuose suteikti informacijos buvo nurodyti susitikimų tipai, taip pat datos ir vietos, kurios yra Komisijos tyrimo dalykas. Taigi ieškovės turėjo galimybę remdamosi šiais prašymais nustatyti, dėl kokių įvykių ir susitikimų Komisija turėjo įtarimų. Tokiomis aplinkybėmis jos neturi pagrindo teigti, kad nuo tyrimo pradžios nebuvo informuotos apie tyrimo dalyką ir galimus Komisijos kaltinimus. Taigi jos turėjo galimybę nuo to momento rengtis gynybai, rinkti kaltę paneigiančius įrodymus, kuriuos turėjo, ir apklausti susijusius darbuotojus.

99      Antra, ieškovės tvirtina, kad užrašų, kuriuos Komisija naudojo kaip antikonkurencinių susitikimų įrodymus, turinys ir kontekstas negalėjo būti atkurti dėl išdilusių šių susitikimų dalyvių prisiminimų.

100    Šiam argumentui negalima pritarti. Nors galima sutikti su tuo, kad kuo labiau įvykis nutolęs laiko atžvilgiu, tuo mažiau apie jį atsimenama, todėl gynyba tampa sudėtingesnė, ieškovės nenurodė konkrečių sunkumų, su kuriais susidūrė.

101    Be to, iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad pagal kiekvienai įmonei ar įmonių asociacijai tenkančią bendrąją apdairumo pareigą ieškovės privalo užtikrinti, kad jų knygose ar archyvuose būtų tinkamai saugomi duomenys, leidžiantys atsekti jų veiklą, be kita ko, siekiant turėti reikiamų įrodymų, jei būtų pradėtos teisminės ar administracinės procedūros (šiuo klausimu žr. 2011 m. birželio 16 d. Sprendimo Heineken Nederland ir Heineken / Komisija, T‑240/07, EU:T:2011:284, 301 punktą ir nurodytą jurisprudenciją). Tuo atveju, kai, kaip ieškovės pripažįsta ieškinyje, Komisija joms buvo pateikusi prašymus suteikti informacijos pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnį, a fortiori jos turėjo būti dar rūpestingesnės ir imtis visų reikiamų priemonių, kad išsaugotų galimai turimus įrodymus.

102    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia daryti išvadą, kad net jeigu šiuo atveju būtų konstatuotas protingo laikotarpio viršijimas, ieškovės neįrodė, jog dėl to iš tikrųjų buvo pažeista jų teisė į gynybą.

103    Taigi antrasis pagrindas turi būti atmestas.

104    Kiek tai susiję su ieškovių pagal šį pagrindą pateiktais argumentais, kad „Komisija netaikė teisingo [joms skirtų] baudų sumažinimo, atsižvelgiant į administracinės procedūros trukmę“ ir „teisingą kompensaciją“, kurios jos atitinkamai reikalauja, reikia laikyti, kad jais grindžiami jų reikalavimai sumažinti baudas, kurie bus nagrinėjami šio sprendimo 271 punkte.

 Dėl trečiojo pagrindo, grindžiamo gero administravimo principo pažeidimu

105    Ieškovės teigia, kad ginčijamas sprendimas grindžiamas neaiškiais, netiksliais ir savavališkais žodiniais teiginiais, nurodytais prašymuose atleisti nuo baudų ar jas sumažinti. Be to, jos kaltina Komisiją tuo, kad ši nepateikė šių pareiškimų tiesioginių įrodymų ir neaiškino jų laikydamasi atsargumo ir apdairumo, kaip reikalaujama jurisprudencijoje. Todėl, anot jų, Komisija pažeidė gero administravimo principą.

106    Be to, ieškovės ginčija prašymų atleisti nuo baudų ar jas sumažinti pateikėjų pareiškimų patikimumą, nes juos pateikė ne tiesioginiai faktinių aplinkybių, kuriomis kaltinama, liudytojai, bet išorės advokatai. Konkrečiai kalbėdamos apie antrąją prašymo atleisti nuo baudų ar jas sumažinti pateikėją, jos nurodo, kad šiuos pareiškimus parengė advokatas, kuriam kilo interesų konfliktas.

107    Komisija nesutinka su šiais argumentais.

108    Chartijos 41 straipsnio „Teisė į gerą administravimą“ 1 dalyje nustatyta, kad „kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad Sąjungos institucijos, įstaigos ir organai jo reikalus tvarkytų nešališkai, teisingai ir per kiek įmanomai trumpesnį laiką“.

109    Be to, Chartijos 48 straipsnio „Nekaltumo prezumpcija ir teisė į gynybą“ 1 dalyje numatyta, kad „kiekvienas kaltinamas padaręs nusikaltimą asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltė neįrodyta pagal įstatymą“.

110    Remiantis jurisprudencija, vykstant procedūrai, per kurią įmonėms gali būti skirta bauda už SESV 101 straipsnio pažeidimą, Komisija negali apsiriboti įmonių pateiktų įrodymų nagrinėjimu, bet laikydamasi gero administravimo principo turi savo priemonėmis prisidėti prie reikšmingų faktų ir aplinkybių nustatymo (šiuo klausimu žr. 1966 m. liepos 13 d. Sprendimo Consten ir Grundig / Komisija, 56/64 ir 58/64, EU:C:1966:41, p. 501).

111    Šiuo atveju konstatuotina, kad trečiajame pagrinde ieškovės reiškia abejones dėl įrodymų, kuriuos Komisija naudoja inkriminuodama joms SESV 101 straipsnio pažeidimą, patikimumo ir tikslumo. Šiuo aspektu, kiek tai susiję su jų argumentais dėl SESV 101 straipsnio pažeidimo ir pakankamų įrodymų siekiant konstatuoti jų dalyvavimą darant vieną tęstinį šio straipsnio pažeidimą nebuvimo, visų pirma reikia pažymėti, kad jie bus išnagrinėti kartu su panašiais argumentais, pateiktais šeštajam pagrindui pagrįsti (žr. šio sprendimo 168–186 punktus).

112    Antra, kalbant apie ieškovių argumentus, susijusius su prašymų atleisti nuo baudų ar jas sumažinti pateikėjų žodinių pareiškimų neaiškumu ir netikslumu, reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją, nors ieškinio turinys konkrečiais klausimais gali būti paremtas ir papildytas darant nuorodas į konkrečias jo priede pateiktų dokumentų vietas, bendra nuoroda į kitus raštus, net pridėtus prie ieškinio, negali kompensuoti teisinių argumentų pagrindinių elementų, kurie turi būti pateikti ieškinyje, nebuvimo (žr. 2007 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Microsoft / Komisija, T‑201/04, EU:T:2007:289, 94 punktą ir nurodytą jurisprudenciją). Šiuo atveju minėtuose argumentuose tik pateikta nuoroda į ieškinio priedus. Tokiomis aplinkybėmis šiuos argumentus reikia laikyti nepriimtinais.

113    Trečia, ieškovės neturi pagrindo kvestionuoti tyrimo procedūros išsamumo, tvirtindamos, kad Komisija pažeidė gero administravimo principą.

114    Iš tiesų reikia konstatuoti, kad, kaip teigia Komisija, vykdant tyrimo procedūrą ne tik buvo gauta informacija iš pareiškimų dėl atleidimo nuo baudų ar jų sumažinimo, bet ir Nexans, Nexans France ir ieškovių patalpose atlikti patikrinimai iš anksto nepranešus, taip pat pateikta daug prašymų suteikti informacijos ir parengti kiekvienai adresatei skirti raštai, kuriuose išdėstytos faktinės aplinkybės; taip pat šalys pateikė rašytinius ir žodinius argumentus, esančius bylos medžiagoje, kurios didelę dalį sudaro elektroniniai laiškai, raštai, nuomonės ir t. t. Šie įrodymai, paminėti ginčijamo sprendimo 3 punkte „Faktinių aplinkybių aprašymas“, kuriame yra 398 konstatuojamosios dalys ir 784 išnašos, ir papildomi įrodymai yra pridėti kaip to sprendimo I priedas.

115    Taigi reikia atmesti ieškovių kaltinimus, beje, suformuluotus bendrai ir neišsamiai, kad, pirma, Komisija rėmėsi vien žodiniais pareiškimais, gautais pagal atleidimo nuo baudų ar jų sumažinimo programą, ir neatliko savarankiško tyrimo ir, antra, nagrinėdama per tyrimo procedūrą surinktus įrodymus Komisija pažeidė gero administravimo principą.

116    Dėl vieno iš advokatų, pateikusių pareiškimus 2009 m. vasario 2 d. Sumitomo Electric Industries, Hitachi Cable ir J–Power Systems bendrame prašyme atleisti nuo baudų, tariamo interesų konflikto, kurį nurodė ieškovės, pakanka pažymėti, kad šis argumentas nepagrįstas konkrečiais įrodymais, todėl turi būti atmestas.

117    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad Komisija nepažeidė gero administravimo principo.

118    Taigi trečiasis pagrindas turi būti atmestas.

 Dėl ketvirtojo pagrindo, grindžiamo tuo, kad „PrysmianCS“ neteisingai buvo pripažinta atsakinga už laikotarpį iki 2001 m. lapkričio 27 d.

119    Ieškovės mano, kad Komisija neteisingai pripažino PrysmianCS atsakinga už laikotarpį, kuriuo ši net neegzistavo, t. y. iki 2001 m. lapkričio 27 d. Šį pagrindą sudaro dvi dalys, grindžiamos, pirma, asmeninės atsakomybės principo pažeidimu ir, antra, vienodo požiūrio principo ir pareigos motyvuoti pažeidimu.

–       Dėl pirmos dalies, siejamos su asmeninės atsakomybės principo pažeidimu

120    Ieškovės kritikuoja ginčijamo sprendimo 730 konstatuojamojoje dalyje Komisijos padarytą išvadą, kad PirelliCSE, vėliau tapusi PrysmianCSE, o dar vėliau – PrysmianCS, buvo PirelliCS „teisių ir ekonominės veiklos perėmėja“, todėl turi atsakyti už šios bendrovės antikonkurencinį elgesį iki 2001 m. lapkričio 27 d.

121    Konkrečiai kalbant, dėl teisių perėmimo ieškovės nurodo, kad 2001 m. lapkričio 27 d. pagrindiniai aktyvai, susiję su PirelliCS energetikos veikla, buvo perduoti PirelliCSE, vykdant pirmosios iš šių dviejų bendrovių dalinį padalijimą. Tačiau PirelliCSE neperėmė nei PirelliCS teisių, nei jos pareigų, todėl negali būti pripažinta jos teisių perėmėja. Kita vertus, kadangi 2002 m. gruodžio 30 d. PirelliCS buvo prijungta prie Pirelli, būtent pastaroji bendrovė tapo PirelliCS teisių perėmėja, todėl turi atsakyti už įtariamą pažeidimą laikotarpiu iki 2001 m. lapkričio 27 d.

122    Kiek tai susiję su ekonominės veiklos perėmimo konstatavimu, ieškovės mano, jog Komisija padarė klaidingą išvadą, kad PirelliCSE yra PirelliCS veiklos perėmėja. Šiuo aspektu jos pažymi, kad ekonominio tęstinumo principas yra asmeninės atsakomybės principo išimtis ir taikomas griežtomis sąlygomis, kai minėtas principas negarantuoja konkurencijos taisyklių veiksmingumo ir atgrasančio poveikio. Jos priduria, kad pagal jurisprudenciją ekonominės veiklos perėmimo teorija taikoma tik tuo atveju, kai aktyvų perdavėją ir gavėją siejantys struktūriniai ryšiai egzistuoja Komisijos sprendimo priėmimo dieną. Anot jų, šiuo atveju teisės subjektai, sudarę įmonę, kuri iki 2001 m. lapkričio 27 d. buvo atsakinga už veiklą elektros kabelių sektoriuje, t. y. PirelliCS ir Pirelli, šiuo metu sudaro vieną vienetą, kuriam reikia priskirti atsakomybę už pažeidimus iki tos datos.

123    Komisija ir Pirelli nesutinka su ieškovių argumentais.

124    Iš pradžių reikia pažymėti, kad, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 5.2.2 punkto, visų pirma iš to sprendimo 729 konstatuojamosios dalies, Komisija padarė išvadą, jog PrysmianCS yra atsakinga už vieną tęstinį pažeidimą, padarytą jos padalinio, vykdančio elektros kabelių veiklą, už visą pažeidimo laikotarpį, t. y. nuo 1999 m. vasario 18 d. iki 2009 m. sausio 28 d.

125    Konkrečiau kalbant, remiantis ginčijamo sprendimo 730 konstatuojamąja dalimi, Pirelli grupės elektros kabelių veiklą iš pradžių vykdė PirelliCS, paskui nuo 2001 m. liepos 1 d. – PirelliCSE Italia SpA ir galiausiai nuo 2001 m. lapkričio 27 d. – PirelliCSE. Be to, pagal to sprendimo 739–741 konstatuojamąsias dalis, po to, kai 2005 m. liepos 28 d. bendrovę PirelliCSE įsigijo Goldman Sachs dukterinė bendrovė, PirelliCSE tapo PrysmianCSE, o vėliau – PrysmianCS.

126    Tokiomis aplinkybėmis bendrovę PirelliCSE ir atitinkamai PrysmianCS, kaip PirelliCS „ekonominės veiklos ir teisių perėmėją“, Komisija laikė atsakingomis už pažeidimą iki 2001 m. lapkričio 27 d.; ieškovės tai ginčija. Taip pat reikia pažymėti, kad, kaip šalys nurodė savo rašytinėse pastabose, 2002 m. gruodžio 30 d. PirelliCS buvo prijungta prie Pirelli SpA, o ši savo ruožtu 2003 m. rugpjūčio 4 d. buvo prijungta prie Pirelli. Anot ieškovių, dėl šios priežasties būtent Pirelli, kaip PirelliCS teisių perėmėja, o ne PirelliCSE, turi būti vienintelė atsakinga už pažeidimą, kuriuo kaltinama iki 2001 m. lapkričio 27 d.

127    Remiantis suformuota jurisprudencija, Sąjungos konkurencijos teisė taikoma įmonių veiklai, o sąvoka „įmonė“ apima bet kurį ūkinę veiklą vykdantį subjektą, neatsižvelgiant į jo teisinį statusą ar finansavimo būdus. Kai toks ūkio subjektas pažeidžia konkurencijos taisykles, remiantis asmeninės atsakomybės principu, jis turi atsakyti už tą pažeidimą (žr. 2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Komisija / Parker Hannifin Manufacturing ir Parker-Hannifin, C‑434/13 P, EU:C:2014:2456, 39 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

128    Teisingumo Teismas pažymėjo, kad kai konkurencijos taisykles pažeidęs subjektas patiria teisinio ar organizacinio pobūdžio reformas, šie pasikeitimai nebūtinai lemia, kad sukurta nauja įmonė nėra atsakinga už pirmtakės padarytus konkurencijos taisyklių pažeidimus, jei ekonominiu požiūriu abu subjektai sutampa. Iš tikrųjų, jeigu įmonės galėtų išvengti sankcijų paprasčiausiai pakeitusios savo tapatybę restruktūrizacija, perdavimu arba kitomis teisinėmis arba organizacinėmis reformomis, taip būtų pakenkta tikslui persekioti už konkurencijos taisyklių neatitinkančius veiksmus ir, taikant atgrasančias sankcijas, užkirsti kelią jų pasikartojimui (žr. 2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Komisija / Parker Hannifin Manufacturing ir Parker-Hannifin, C‑434/13 P, EU:C:2014:2456, 40 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

129    Taigi Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog tuo atveju, kai du subjektai sudaro tą patį ekonominį vienetą, aplinkybė, kad pažeidimą padaręs subjektas vis dar egzistuoja, savaime netrukdo nubausti subjekto, kuriam jis perdavė savo ekonominę veiklą. Konkrečiai kalbant, toks sankcijos skyrimas visų pirma priimtinas tuomet, kai šiuos subjektus kontroliavo tas pats asmuo ir jie, atsižvelgiant į ryšius, juos glaudžiai siejančius ekonominiu ir organizaciniu aspektais, iš esmės laikėsi tos pačios komercinės politikos (žr. 2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Komisija / Parker Hannifin Manufacturing ir Parker-Hannifin, C‑434/13 P, EU:C:2014:2456, 41 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

130    Šiuo atveju, kaip paaiškinta šio sprendimo 125 punkte, su elektros kabeliais susijusią veiklą Pirelli grupėje vykdė subjektas, kuris tiesiogiai dalyvavo darant nagrinėjamą pažeidimą ir kuris ne kartą buvo restruktūrizuotas ir perduotas nuo 1999 m. vasario 18 d. iki 2005 m. liepos 28 d. Vis dėlto tai yra operacijos, kurios nekliudo Komisijai daryti konkrečios išvados, kad PirelliCSE perėmė PirelliCS ekonominę veiklą nuo 2001 m. lapkričio 27 d. ir kad dėl šios priežasties pirmoji iš šių bendrovių turi būti laikoma atsakinga už dalyvavimą darant nagrinėjamą pažeidimą už laikotarpį iki tos datos.

131    Iš tiesų, pirma, reikia pažymėti, kad, kaip nurodyta ginčijamame sprendime, iš pradžių nuo 1999 m. vasario 18 d. iki 2001 m. liepos 1 d. subjektas, atsakingas už elektros kabelių veiklą Pirelli grupėje ir tiesiogiai dalyvavęs darant nagrinėjamą pažeidimą, buvo prijungtas prie PirelliCS kaip specialus padalinys. Tada 2001 m. liepos 1 d. dalį elektros kabelių sektoriuje vykdomos veiklos PirelliCS perdavė savo dukterinei bendrovei PirelliCSE Italia. Šis perdavimas buvo susijęs su Italijoje esančiais aktyvais ir elektros kabelių gamybos įranga. Be to, 2001 m. lapkričio 27 d. PirelliCS perleido bendrovei PirelliCSE likusią elektros kabelių veiklos dalį, taip pat turimas PirelliCSE akcijas, įskaitant subjektą, dalyvavusį darant nagrinėjamą pažeidimą. Šiuo aspektu reikia patikslinti, kad nors ieškovės savo rašytinėse pastabose teigė, jog ne visi PirelliCS aktyvai buvo perduoti PirelliCSE, toks teiginys prieštarauja prie ieškinio pridėto 2011 m. spalio 24 d. ieškovių atsakymo į pranešimą apie kaltinimus 37 punktui. Be to, Bendrasis Teismas, šiuo aspektu per posėdį pateikęs klausimą, galėjo konstatuoti, jog aktyvai, kurie nebuvo perduoti PirelliCSE, šiuo atveju yra antraeiliai ir neproduktyvūs. Galiausiai iš to, kas išdėstyta, matyti, kad 2001 m. lapkričio 27 d. PirelliCSE šioje grupėje tapo vienintele įmone, turinčia visišką požeminių ir povandeninių elektros kabelių veiklos kontrolę.

132    Antra, svarbu pažymėti, kad tuo momentu, kai buvo įvykdytas pirmas aktyvų perleidimas tarp PirelliCS ir PirelliCSE Italia, šiuos du subjektus siejo glaudūs ryšiai, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 129 punkte nurodytą jurisprudenciją, nes PirelliCSE Italia buvo PirelliCS dukterinė bendrovė ir visas jos kapitalas priklausė PirelliCS ir, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 730 konstatuojamosios dalies, abi jos priklausė tai pačiai Pirelli grupei. Be to, reikia daryti išvadą, kad, antrą kartą perleidžiant aktyvus, PirelliCS ir PirelliCSE, atsižvelgiant į jas siejančius glaudžius ekonominius ir organizacinius ryšius, iš esmės vykdė tokius pačius komercinius nurodymus. Šiuo aspektu reikia priminti, kad, pirma, abu šiuos subjektus kontroliavo tas pats juridinis asmuo, t. y. Pirelli SpA, kuris vėliau tapo Pirelli, ir, antra, ginčijamo sprendimo 737 ir 738 konstatuojamosiose dalyse Komisija konstatavo, kad nuo 1999 m. vasario 18 d. iki 2005 m. liepos 28 d. Pirelli darė lemiamą įtaką nagrinėjamo subjekto padaliniui, vykdančiam su elektros kabeliais susijusią veiklą, ir ieškovės to neginčijo.

133    Vadinasi, remiantis ekonominio tęstinumo principu, apibrėžtu Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, Komisija padarė teisingą išvadą, kad atsakomybė už PirelliCS darytą pažeidimą iki 2001 m. lapkričio 27 d. buvo perduota PirelliCSE.

134    Šios išvados negali paneigti kiti ieškovių argumentai.

135    Pirma, reikia atmesti ieškovių argumentą, kad glaudūs ryšiai, siejantys perleidžiančią bendrovę ir perimančią bendrovę, turi egzistuoti tą dieną, kai Komisija priima sprendimą, kuriuo konstatuojamas pažeidimas. Iš tiesų, nors reikia, kad perleidimo momentu tarp perleidėjo ir perėmėjo būtų struktūriniai ryšiai, leidžiantys remiantis asmeninės atsakomybės principu daryti išvadą, kad abu subjektai sudaro vieną įmonę, vis dėlto atsižvelgiant į ekonominio tęstinumo principu siekiamą tikslą nereikalaujama, kad šie ryšiai būtų visą likusį pažeidimo laikotarpį arba iki sprendimo, kuriuo už pažeidimą skiriamos sankcijos, priėmimo (2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Komisija / Parker Hannifin Manufacturing ir Parker-Hannifin, C‑434/13 P, EU:C:2014:2456, 51 punktas).

136    Antra, negalima sutikti su ieškovių argumentu, kad PrysmianCS neturi būti laikoma atsakinga už laikotarpį, kai ji net neegzistavo. Šiuo aspektu pakanka pažymėti, kad negalima atmesti ekonominio tęstinumo, kai kalbama apie naujai sukurtą įmonę, kuriai, kaip šiuo atveju, buvo perleisti tam tikros ekonominės veiklos aktyvai ir kuri vėliau perduodama nepriklausomam trečiajam asmeniui (šiuo klausimu žr. 2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Komisija / Parker Hannifin Manufacturing ir Parker-Hannifin, C‑434/13 P, EU:C:2014:2456, 53 punktą).

137    Trečia, reikia atmesti ieškovių argumentą: kadangi PirelliCS toliau egzistavo iki susijungimo su Pirelli SpA 2002 m. gruodžio 30 d., Pirelli turi būti atsakinga už pažeidimo dalį iki visiško veiklos elektros kabelių sektoriuje perdavimo PirelliCSE. Šiuo aspektu, kaip matyti iš jurisprudencijos, tuo atveju, kai du subjektai sudaro tą patį ekonominį vienetą, aplinkybė, kad pažeidimą padaręs subjektas vis dar egzistuoja, savaime netrukdo nubausti subjekto, kuriam jis perdavė savo ekonominę veiklą (2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Komisija / Parker Hannifin Manufacturing ir Parker-Hannifin, C‑434/13 P, EU:C:2014:2456, 54 punktas).

138    Ketvirta, tai, kad Pirelli buvo gyvybinga iki to laiko, kai Komisija priėmė ginčijamą sprendimą, priešingai, nei teigia ieškovės, negali pateisinti atsakomybės už tiesioginį dalyvavimą aptariamame kartelyje priskyrimo būtent iki 2001 m. lapkričio 27 d. Šiuo aspektu svarbu pažymėti, kad atitinkamos įmonės buvusios patronuojančiosios bendrovės ekonominis gyvybingumas ginčijamo sprendimo priėmimo dieną nėra vienas iš kriterijų, į kuriuos, remiantis šio sprendimo 128 ir 129 punktuose nurodyta Teisingumo Teismo jurisprudencija, reikia atsižvelgti taikant ekonominio tęstinumo principą. Be to, reikia priminti, kad Pirelli, kaip patronuojančiosios bendrovės, atsakomybė iki 2005 m. liepos 28 d. buvo pripažinta minėtame sprendime, nes, remiantis to sprendimo 2 straipsnio g punktu, ji yra „solidariai“ atsakinga už baudos dalies sumokėjimą.

139    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia daryti išvadą, kad Komisija nepažeidė asmeninės atsakomybės principo, kai pripažino PirelliCSE atsakinga už tiesioginį dalyvavimą darant pažeidimą laikotarpiu iki 2001 m. lapkričio 27 d.

140    Dėl kitų argumentų, net jeigu būtų konstatuota, kad, kaip teigia ieškovės, Komisija padarė klaidą, kai bendrovę PirelliCSE laikė PirelliCS teisių perėmėja, reikia pažymėti, kad ši išvada neturi įtakos priskiriant pirmajai iš šių bendrovių atsakomybę už tiesioginį dalyvavimą darant pažeidimą iki 2001 m. lapkričio 27 d., nes Komisija bet kuriuo atveju teisingai konstatavo, kad PirelliCSE yra PirelliCS ekonominės veiklos perėmėja, todėl yra atsakinga už šį laikotarpį.

141    Pirma šio pagrindo dalis turi būti atmesta.

–       Dėl antros dalies, siejamos su vienodo požiūrio principo pažeidimu ir pareigos motyvuoti nesilaikymu

142    Ieškovės teigia, kad Komisija pažeidė vienodo požiūrio principą ir nesilaikė pareigos motyvuoti, iš esmės tvirtindamos, kad PrysmianCS, kaip kitos įmonės teisių ir pareigų perėmėja, buvo vienintelis atsakingu pripažintas subjektas. Anot jų, Nexans France ir Silec Cable išvengė šios atsakomybės, nors jų situacija buvo panaši.

143    Komisija ir Pirelli nesutinka su ieškovių argumentais.

144    Remiantis suformuota jurisprudencija, pagal vienodo požiūrio arba nediskriminavimo principą reikalaujama, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos situacijos – vienodai, nebent toks vertinimas objektyviai pateisinamas (žr. 2012 m. birželio 27 d. Sprendimo Bolloré / Komisija, T‑372/10, EU:T:2012:325, 85 punktą ir nurodytą jurisprudenciją ir 2016 m. sausio 19 d. Sprendimo Mitsubishi Electric / Komisija, T‑409/12, EU:T:2016:17, 108 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

145    Be to, Teisingumo Teismas neseniai priminė, kad jei įmonė savo veiksmais pažeidė SESV 101 straipsnį, ji negali išvengti sankcijų, motyvuodama tuo, kad bauda nebuvo skirta kitam teisės subjektui. Iš tiesų įmonė, kuriai buvo skirta bauda už jos dalyvavimą kartelyje pažeidžiant konkurencijos taisykles, negali prašyti panaikinti ar sumažinti tą baudą, motyvuodama tuo, kad kitas to paties kartelio dalyvis nebuvo nubaustas už dalį dalyvavimo tame kartelyje ar už visą savo dalyvavimą (šiuo klausimu žr. 2016 m. birželio 16 d. Sprendimo Evonik Degussa ir AlzChem / Komisija, C‑155/14 P, EU:C:2016:446, 58 ir 59 punktus ir 2017 m. kovo 9 d. Sprendimo Samsung SDI ir Samsung SDI (Malaysia) / Komisija, C‑615/15 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2017:190, 37 ir 38 punktus ir nurodytą jurisprudenciją).

146    Vienodo požiūrio principo turi būti laikomasi derinant tai su teisėtumo principu, pagal kurį niekas negali savo naudai remtis neteisėtumu, padarytu kito asmens naudai. Iš tikrųjų galimas pažeidimas, padarytas kitos įmonės, kuri nėra šio proceso šalis, naudai, neleidžia Sąjungos teismui konstatuoti diskriminacijos ir pažeidimo ieškovių atžvilgiu. Toks požiūris reikštų, kad reikia taikyti „vienodo požiūrio esant neteisėtumui“ principą ir įpareigoti Komisiją šioje byloje neatsižvelgti į įrodymus, kuriais remdamasi ji gali skirti sankcijas pažeidimą padariusiai įmonei, tik dėl to, kad kita įmonė, buvusi galbūt panašioje padėtyje, neteisėtai išvengė tokios sankcijos. Be to, kaip, beje, aiškiai matyti iš jurisprudencijos, susijusios su vienodo požiūrio principu, jei įmonė savo veiksmais pažeidė SESV 101 straipsnio 1 dalį, ji negali išvengti sankcijų, motyvuodama tuo, kad bauda nebuvo skirta kitiems ūkio subjektams, kai, kaip šioje byloje, į Sąjungos teismą dėl pastarųjų situacijos nebuvo kreiptasi (šiuo klausimu žr. 2006 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Peróxidos Orgánicos / Komisija, T‑120/04, EU:T:2006:350, 77 punktą).

147    Šiuo atveju reikia pažymėti, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 139 punkto, Komisija nepažeidė asmeninės atsakomybės principo, kai priskyrė PirelliCSE ir atitinkamai PrysmianCS atsakomybę už dalyvavimą darant pažeidimą laikotarpiu iki 2001 m. lapkričio 27 d. Todėl, net darydamas prielaidą, kad Komisija padarė pažeidimą, kai nepripažino Nexans France ir Silec Cable atsakomybės, kaip teigia ieškovės, Bendrasis Teismas, atsižvelgdamas į šio sprendimo 145 ir 146 punktuose nurodytą teismo praktiką, mano, kad dėl tokio galimo pažeidimo, kuris nebuvo nurodytas šiame ieškinyje, jis jokiu atveju negali konstatuoti diskriminavimo, taigi neteisėtumo ieškovių atžvilgiu.

148    Vadinasi, šio pagrindo antrą dalį, taigi ir visą šį pagrindą, reikia atmesti.

 Dėl penktojo pagrindo, grindžiamo Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies pažeidimu, nes Komisija nenustatė solidarių bendraskolių dalių, atsižvelgiant į jų vidaus santykius

149    Ieškovės ir Goldman Sachs teigia, kad Komisija turėjo nustatyti solidarių bendraskolių dalis, atsižvelgiant į jų vidaus santykius. Anot jų, tokio nustatymo nereikia, kai ginčijamo sprendimo priėmimo momentu bendrovės priklauso tai pačiai grupei. Kita vertus, kai ekonominis vienetas, kurį sudaro šios bendrovės, kaip šiuo atveju, nebeegzistuoja, Komisija privalo jas nustatyti tokiame sprendime.

150    Komisija ir Pirelli nesutinka su šiais argumentais.

151    Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją Sąjungos teisėje vartojama solidaraus baudos sumokėjimo sąvoka taikoma tik įmonei, o ne ją sudarančioms bendrovėms, nes ši sąvoka yra tik įmonės sąvokos teisinio galiojimo išraiška (žr. 2017 m. sausio 26 d. Sprendimo Villeroy & Boch / Komisija, C‑625/13 P, EU:C:2017:52, 150 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

152    Nors remiantis Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalimi galima teigti, kad Komisija gali skirti solidariai mokėtiną baudą kelioms bendrovėms, jeigu jos priklauso tai pačiai įmonei, nei šios nuostatos formuluotė, nei solidarumo mechanizmo esmė nesuteikia galimybės teigti, kad šis įgaliojimas skirti sankcijas apima ne tik išorinio solidarumo santykio nustatymą, bet ir solidarių bendraskolių dalių nustatymą atsižvelgiant į jų vidaus santykius (žr. 2017 m. sausio 26 d. Sprendimo Villeroy & Boch / Komisija, C‑625/13 P, EU:C:2017:52, 151 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

153    Atvirkščiai, solidarumo mechanizmo esmė – tai, kad jis yra papildoma teisinė priemonė, kurią Komisija taiko siekdama sustiprinti savo veiklos efektyvumą už konkurencijos teisės pažeidimus skirtų baudų išieškojimo srityje, nes šiuo mechanizmu sumažinamas Komisijai, kaip skolos, kurią sudaro šios baudos, kreditorei, kylantis nemokumo pavojus, ir taip prisidedama prie atgrasymo tikslo, kurio paprastai siekiama konkurencijos teisėje (žr. 2017 m. sausio 26 d. Sprendimo Villeroy & Boch / Komisija, C‑625/13 P, EU:C:2017:52, 152 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

154    Solidarių bendraskolių dalių nustatymu atsižvelgiant į esamus jų vidaus santykius šio dvigubo tikslo nesiekiama. Iš tiesų tai vėlesnėje stadijoje kylantis ginčas, kuris Komisijos iš esmės nebedomina, jeigu visą baudą jai sumokėjo vienas ar keli iš minėtų bendraskolių (žr. 2017 m. sausio 26 d. Sprendimo Villeroy & Boch / Komisija, C‑625/13 P, EU:C:2017:52, 153 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

155    Šiuo atveju pakanka konstatuoti, kad, atsižvelgiant į šio sprendimo 151–154 punktuose nurodytą jurisprudenciją, Komisija nagrinėjamu atveju neprivalėjo nustatyti ieškovių ir į bylą įstojusių šalių bendraskolių dalių atsižvelgiant į jų vidaus santykius. Iš tiesų, kadangi Komisija padarė išvadą, kad ieškovės ir į bylą įstojusios šalys sudarė vieną įmonę, kaip ji suprantama pagal konkurencijos teisę, ir ieškovės to neginčija, ji galėjo apsiriboti baudos, kurią šios bendrovės turi solidariai sumokėti, nustatymu.

156    Be to, ieškovių argumentas, kad ginčijamo sprendimo priėmimo dieną į bylą įstojusios šalys su jomis nesudarė vieno ekonominio vieneto, negali paneigti šio sprendimo 155 punkte padarytos išvados.

157    Pirma, svarbu pažymėti, kad sutikimas su šiuo argumentu paprasčiausiai neatitiktų solidarios atsakomybės sąvokos. Šiuo aspektu konstatuotina, kad solidarumo mechanizmas pagal savo pobūdį reiškia, kad Komisija gali kreiptis arba į patronuojančiąją bendrovę, arba į dukterinę bendrovę, nenumatydama dalių, kaip to reikalauja ieškovės. Iš tiesų, kaip Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, nėra „pirmenybės tvarkos“, kiek tai susiję su baudos skyrimu vienai ar kitai iš šių bendrovių (žr. 2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Dow Chemical ir kt. / Komisija, C‑499/11 P, EU:C:2013:482, 49 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

158    Antra, reikia konstatuoti, kad, sutikus su šiuo argumentu, būtų paneigta solidarumo mechanizmo esmė, kuri pagal šio sprendimo 153 punkte nurodytą jurisprudenciją yra tai, kad jis yra papildoma teisinė priemonė, kurią Komisija taiko, siekdama sustiprinti tiek skirtų baudų išieškojimo efektyvumą, tiek atgrasymo tikslą, kurio paprastai siekiama konkurencijos teisėje.

159    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad šiuo atveju Komisija nepažeidė Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies nuostatų, kai nenustatė ieškovių ir į bylą įstojusių šalių bendraskolių dalių, atsižvelgiant į jų vidaus santykius.

160    Taigi penktasis pagrindas turi būti atmestas.

 Dėl šeštojo pagrindo, grindžiamo SESV 101 straipsnio pažeidimo įrodymų stoka

161    Ieškovės iš esmės teigia, kad Komisija pakankamai neįrodė SESV 101 straipsniui prieštaraujančio antikonkurencinio susitarimo egzistavimo, taigi ir jų dalyvavimo jame. Anot jų, susitarimo dėl „nacionalinės teritorijos“ egzistavimo nepatvirtina pakankami įrodymai, todėl Komisijos aprašytas europinis kartelio lygmuo nebuvo pakankamai įrodytas.

162    Pirma, ieškovės mano, kad Komisijos išvados, susijusios su susitarimo dėl „nacionalinės teritorijos“ egzistavimu, grindžiamos tautologiniais argumentais, kurie joms nepalieka galimybės gintis. Šiuo aspektu jos tvirtina, kad Komisija nepateikė tiesioginių minėto principo buvimo įrodymų. Be to, jos nesutinka, kad diskusijų dėl Europos masto projektų nebuvimas būtų aiškinamas kaip antikonkurencinio susitarimo požymis ir kad Japonijos ir Pietų Korėjos bendrovių bandymai „įeiti“ į EEE rinką būtų aiškinami ne kaip konkurencijos požymis, bet kaip šio principo pažeidimas.

163    Antra, ieškovės tvirtina, kad vykstant administracinei procedūrai pateikė daug alternatyvių paaiškinimų, susijusių su ginčijamame sprendime aprašytais įvykiais, ir paaiškino tai, kad Japonijos ir Pietų Korėjos gamintojai buvo atgrasyti nuo konkuravimo EEE.

164    Viena vertus, ieškovės pažymi, kad trišaliai susitikimai „A/R/K“ dėl bendradarbiavimo eksporto srityje vyko 1998–2005 m., sudarius Super Tension Cables Export Agreement (Susitarimas dėl labai aukštos įtampos kabelių eksporto, toliau – STEA) ir įsteigus Sub-marine Cable Export Association (Povandeninių kabelių eksporto asociacija, toliau – SMEA), ir buvo susiję su projektais, vykdomais ar vykdytinais už EEE ribų, tačiau nebuvo susitarta.

165    Kita vertus, ieškovės teigia, kad Japonijos ir Pietų Korėjos bendrovėms buvo kliūčių vykdyti veiklą EEE, o Europos bendrovėms – Japonijoje ar Pietų Korėjoje. Konkrečiai kalbant, šios kliūtys buvo susijusios su labai besiskiriančiomis projektų savybėmis įvairiose šalyse, kultūriniais ir lingvistiniais skirtumais, tuo, kad tam tikri tinklų eksploatuotojai atsisakydavo turėti reikalų su tiekėjais, neturinčiais bent vieno vietinio atstovo, fiziškai esančio atitinkamoje šalyje, ir transporto išlaidomis. Galiausiai ieškovės tvirtina, jog to, kad nuo tyrimo pradžios keli Japonijos ir Pietų Korėjos subjektai ėmėsi veiksmų siekdami „įeiti“ į EEE rinką, nepakanka šiems argumentams atmesti.

166    Trečia, ieškovės pabrėžia: kadangi Komisija neįrodė susitarimo dėl „nacionalinės teritorijos“ egzistavimo, ji taip pat negali jų kaltinti tuo, kad buvo sudarytas kartelis dėl Europos masto projektų skyrimo.

167    Komisija nesutinka su šiais argumentais.

168    Iš pradžių reikia pažymėti, kad šiame pagrinde ieškovės dar kartą pakartoja argumentus, kuriais siekia įrodyti, jog savo išvadose Komisija rėmėsi tik prašymais atleisti nuo baudų ar jas sumažinti, o tai esą parodo ne tokį griežtą požiūrį atliekant tyrimą. Tačiau, kaip matyti iš trečiojo pagrindo, grindžiamo tuo, kad Komisija pažeidė gero administravimo principą, nagrinėjimo, reikia konstatuoti, jog teiginio, kad Komisija rėmėsi vien žodiniais pareiškimais, gautais pagal atleidimo nuo baudų ar jų sumažinimo programą, neatlikdama nepriklausomo tyrimo, nepagrindžia ginčijamame sprendime pateikti įrodymai ir visų pirma to sprendimo 3 punkto turinys, kuriame, kaip matyti iš šio sprendimo 114 punkto, Komisija išdėstė įvairius įrodymus, kuriais grindė savo išvadas dėl nagrinėjamo kartelio.

169    Kalbant apie ieškovių argumentus, kad Komisija neįrodė susitarimo dėl „nacionalinės teritorijos“ egzistavimo, reikia priminti, jog, kaip matyti iš šio sprendimo 12 punkto ir iš ginčijamo sprendimo 76 ir paskesnių konstatuojamųjų dalių, pagal tą susitarimą Pietų Korėjos ir Japonijos gamintojai turėjo nekonkuruoti su Europos gamintojais Europos „nacionalinėje teritorijoje“, apibrėžtoje kartelio dalyvių, o už tai Europos gamintojai įsipareigojo su jais nekonkuruoti, be kita ko, Japonijos ir Pietų Korėjos „nacionalinėse teritorijose“. Anot Komisijos, šis susitarimas buvo susijęs su susitarimu dėl „eksporto teritorijų“, pagal kurį, viena vertus, Europos gamintojai ir, kita vertus, Japonijos ir Pietų Korėjos gamintojai pasidalijo projektus, vykdomus už „nacionalinių teritorijų“ ribų, taikydami „kvotą 60/40“. Šiuo aspektu iš minėto sprendimo 79 ir 247 konstatuojamųjų dalių matyti, kad Graikija ilgą laiką nebuvo Europos „nacionalinė teritorija“, kaip ji suprantama pagal nagrinėjamą susitarimą, ir kad Graikijoje vykdomi projektai buvo priskiriami pagal susitarimą dėl „eksporto teritorijų“.

170    Šiuo atveju susitarimo dėl „nacionalinės teritorijos“ egzistavimo ir kartelio europinio lygmens negali paneigti ieškovių šiuo atžvilgiu suformuluoti argumentai.

171    Pirma, reikia pažymėti, kad susitarimas dėl „nacionalinės teritorijos“ yra aprašytas ginčijamo sprendimo 76–86 konstatuojamosiose dalyse, remiantis įrodymais, kurių ieškovės konkrečiai neginčija. Taip pat susitarimo buvimą patvirtina to sprendimo 3 punkte „Faktinių aplinkybių aprašymas“ išvardyti įrodymai, kurių ieškovės taip pat neginčija, pateikdamos konkrečius pagrindus. To sprendimo 107–115 konstatuojamosiose dalyse Komisija apibendrina įrodymus dėl kartelio europinio lygmens egzistavimo, o ieškovės nemėgina įrodyti priešingai.

172    Be to, ginčijamo sprendimo 493 konstatuojamojoje dalyje Komisija apibendrina visus per tyrimą surinktus įrodymus, įskaitant susijusius su susitarimu dėl „nacionalinės teritorijos“ ir kartelio europiniu lygmeniu, kurių ieškovės neginčija konkrečiais argumentais; jos ginčija tik minėto sprendimo 234 konstatuojamoje dalyje nurodytus įrodymus, tačiau nepateikia pagrindžiančių įrodymų. Konkrečiai kalbant, išnagrinėjus to sprendimo 493 konstatuojamojoje dalyje nurodytus įrodymus matyti, kad:

–        pirma, kartelio dalyvės netiesiogiai ar aiškiai prisijungė prie susitarimo ar suderintų veiksmų, pagal kuriuos Europos „nacionalinė teritorija“ buvo apsaugota nuo Japonijos ir Pietų Korėjos elektros kabelių tiekėjų konkurencijos, ir atvirkščiai (ginčijamo sprendimo 493 konstatuojamosios dalies a punktas),

–        antra, kartelio dalyvės R dalyvavo europinio lygmens kartelyje, kuriame buvo pasidalyta teritorijomis ir klientais EEE (ginčijamo sprendimo 493 konstatuojamosios dalies b punktas),

–        trečia, kelios dalyvės, tarp kurių buvo ieškovės, susitarė dėl kainų, siūlomų už povandeninius ir požeminius elektros kabelius, įskaitant projektus EEE (ginčijamo sprendimo 493 konstatuojamosios dalies d punktas),

–        ketvirta, kelios dalyvės, tarp kurių buvo ieškovės, pateikė pasiūlymus dėl dengimo, kad užtikrintų sutartą povandeninių ir požeminių elektros kabelių projektų, įskaitant projektus EEE, pasidalijimą (ginčijamo sprendimo 493 konstatuojamosios dalies e punktas),

–        penkta, kelios dalyvės, tarp kurių buvo ieškovės, keitėsi jautria ir strategine komercine informacija, kaip antai susijusia su jų turimu pajėgumu ar suinteresuotumu konkrečiais viešaisiais pirkimais, įskaitant dėl projektų EEE (ginčijamo sprendimo 493 konstatuojamosios dalies f punktas),

–        šešta, tam tikros dalyvės, tarp kurių buvo ieškovės, ėmėsi veiksmų sustiprinti kartelį, įskaitant kolektyvinį atsisakymą tiekti priedus ar techninę pagalbą tam tikriems konkurentams (ginčijamo sprendimo 493 konstatuojamosios dalies g punktas),

–        septinta, kelios dalyvės, tarp kurių buvo ieškovės, prižiūrėjo susitarimų dėl pasidalijimo ir kainų nustatymo įgyvendinimą, pasikeisdamos nuomonėmis ir informacija apie rinką, ir pareigos teikti informaciją vykdymą, įskaitant dėl projektų EEE (ginčijamo sprendimo 493 konstatuojamosios dalies h punktas).

173    Galiausiai reikia pažymėti, kad ginčijamo sprendimo 493 konstatuojamojoje dalyje yra pateiktos ne tik Komisijos išvados, susijusios, be kita ko, su susitarimu dėl „nacionalinės teritorijos“ ir europiniu kartelio lygmeniu, bet ir nuoroda į visus įrodymus dėl „eksporto teritorijų“ taisyklės, su kuriais ieškovės taip pat buvo susijusios.

174    Taigi Komisijos surinkti įrodymai, kuriuos Bendrasis Teismas, taikydamas proceso organizavimo ir tyrimo priemones, prašė pateikti per rašytinę šio proceso dalį (žr. šio sprendimo 28 punktą), patvirtina susitarimo dėl „nacionalinės teritorijos“ ir europinio lygmens kartelio egzistavimą, taip pat ieškovių dalyvavimą šiame kartelyje, o šios nepateikė konkrečių įrodymų, galinčių, kaip jos teigia, paneigti suderintą ketinimą įgyvendinti susitarimą dėl EEE.

175    Antra, reikia pabrėžti, kad, kaip teigia Komisija, savo rašytinėse pastabose ieškovės nekvestionuoja ginčijamame sprendime pateiktų įrodymų, o tik cituoja atskiras to sprendimo ištraukas, be kita ko, jo 78, 501 ir 626 konstatuojamąsias dalis, siekdamos užginčyti išvadų dėl susitarimo dėl „nacionalinės teritorijos“ egzistavimo patikimumą. Be to, šiuo aspektu reikia konstatuoti, kad tame pačiame sprendime, be dokumentų, surinktų per patikrinimus, yra daug informacijos, patvirtinančios kaltę įrodančius duomenis, kuriuos perdavė prašymo atleisti nuo baudų ar jas sumažinti pateikėjai, žodinius pareiškimus ir atsakymus į prašymus pateikti informacijos, kuri įrodo, kad minėta taisyklė egzistavo.

176    Konkrečiai kalbant, reikia pažymėti, kad ginčijamo sprendimo 626 konstatuojamojoje dalyje yra pateikta nuoroda į tam tikras to sprendimo konstatuojamąsias dalis, kuriose yra susitarimo dėl „nacionalinės teritorijos“ egzistavimo įrodymų, t. y. jo 306, 329, 353, 355, 357, 358, 380, 384, 386, 393, 428, ir 437 konstatuojamąsias dalis, kurių ieškovės detaliai neginčija. Be to, to paties sprendimo 80–86 konstatuojamosiose dalyse nurodyta, kad toks susitarimas buvo taikomas Europos masto projektams, dėl kurių tarėsi Europos, Japonijos ir Pietų Korėjos subjektai. Maža to, kaip nurodo Komisija, šie įrodymai prieštarauja J–Power Systems žodinio pareiškimo ištraukai, ieškovių cituotai siekiant pagrįsti jų teiginį, kad elektros kabelių gamintojų ryšiai, susiję su „eksporto teritorijomis“, nutrūko 2004 m. pabaigoje. Jų taip pat pakanka tam, kad būtų paneigtas ieškovių paaiškinimas, jog susitikimai, per kuriuos šie gamintojai nusprendė bendradarbiauti rinkoje, buvo susiję tik su projektais už EEE ribų.

177    Trečia, ginčijamo sprendimo 502–509 konstatuojamosiose dalyse Komisija išdėsto įrodymus, patvirtinančius, kad susitarimas dėl „nacionalinės teritorijos“ ir europinio lygmens kartelis buvo įgyvendinti. Šiuo aspektu reikia konstatuoti, kad šiame pagrinde ieškovės cituoja šių įrodymų fragmentus, tačiau konkrečiai neginčija nurodymų, duotų Azijos gamintojams siekiant užtikrinti minėto susitarimo įgyvendinimą. Be to, kaip pabrėžia Komisija ir kaip matyti iš minėtų konstatuojamųjų dalių, ieškovės taip pat neginčija įrodymų, susijusių su tuo, kad šalys žinojo apie savo veiklos neteisėtumą ir ėmėsi tam tikrų organizacinių ir techninių atsargumo priemonių, kad nebūtų identifikuotos.

178    Ketvirta, kalbant apie ieškovių argumentą, kad Komisija turėjo išanalizuoti kartelio poveikį, pakanka pažymėti, kad tokios pareigos nekyla, kai kalbama apie pažeidimus dėl tikslo, kaip yra ginčijamame sprendime konstatuoto rinkos pasidalijimo atveju (žr. 2015 m. birželio 16 d. Sprendimo FSL ir kt. / Komisija, T‑655/11, EU:T:2015:383, 420 punktą ir nurodytą jurisprudenciją). Bet kuriuo atveju reikia pažymėti, kad ginčijamo sprendimo 3.3 punkte yra išdėstyti įrodymai, kurių ieškovės konkrečiai neginčijo ir kuriais siekiama įrodyti, kad kartelis buvo įgyvendintas, ir, be kita ko, pateikti pavyzdžiai, įskaitant to sprendimo 113 ir 114 konstatuojamosiose dalyse. Be to, reikia pridurti, kad net jeigu, kaip teigia ieškovės, tam tikri projektai, kuriais pasidalijo kartelio šalys ir kurie nurodyti to sprendimo 192 konstatuojamojoje dalyje, 234 konstatuojamosios dalies a punkte ir 151 konstatuojamojoje dalyje, nebuvo įgyvendinti, iš jurisprudencijos, kuri cituojama to sprendimo 645 konstatuojamojoje dalyje, matyti, jog susitarimo, kurio tikslas antikonkurencinis, įgyvendinimo, netgi dalinio, pakanka, kad būtų atmesta galimybė daryti išvadą, kad minėtas susitarimas neturėjo poveikio rinkai (2005 m. spalio 25 d. Sprendimo Groupe Danone / Komisija, T‑38/02, EU:T:2005:367, 148 punktas). Reikia pridurti, kad bet kuriuo atveju šie projektai negali paneigti visų kitų Komisijos nurodytų įrodymų.

179    Penkta, ieškovės iš esmės tvirtina, kad dėl techninių, komercinių ir istorinių priežasčių Japonijos ir Pietų Korėjos gamintojai neturėjo motyvo konkuruoti dėl „europinių projektų“. Anot jų, šios priežastys yra įtikinamas ginčijamame sprendime pateiktų įrodymų paaiškinimas.

180    Šiuo aspektu reikia priminti, kad pagal jurisprudenciją susitarimas, kuriuo siekiama Sąjungos teritorijoje apsaugoti Europos gamintojus nuo realios ar potencialios kitų užsienio gamintojų konkurencijos, riboja konkurenciją, nebent nėra neįveikiamų kliūčių įeiti į Europos rinką, užkertančių kelią bet kokiai potencialiai šių užsienio gamintojų keliamai konkurencijai (šiuo klausimu žr. 2014 m. gegužės 21 d. Sprendimo Toshiba / Komisija, T‑519/09, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:263, 230 punktą).

181    Šiuo atveju ieškovės neturi pagrindo teigti, kad Japonijos ir Pietų Korėjos gamintojai nebuvo bent jau potencialūs Europos gamintojų konkurentai EEE.

182    Iš tiesų reikia pažymėti, kad, pirma, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 658 konstatuojamosios dalies, prisijungimą prie susitarimo nuolat tvirtindavo dalyviai, o kartelio A ir B nariai vieni kitus informuodavo apie kvietimus teikti pasiūlymus, parengtus kitos šalies „teritorijose“. Antra, remiantis minėto sprendimo 663 konstatuojamąja dalimi, klientai iš Europos nuolat ragindavo Japonijos ir Pietų Korėjos gamintojus teikti pasiūlymus dėl jų projektų. Be to, minėtoje konstatuojamojoje dalyje Komisija pateikia nuorodą į to sprendimo 231 ir 279 konstatuojamąsias dalis, kuriose minimi tam tikri įrodymai, iš kurių matyti, kad į du Japonijos gamintojus buvo kreiptasi dėl projektų, kurie turi būti įgyvendinti EEE, būtent Ispanijoje, Italijoje, Nyderlanduose ir Jungtinėje Karalystėje. Trečia, tai, kad, kaip matyti iš to paties sprendimo 664 ir 666 konstatuojamųjų dalių, įvairūs klientai gali turėti įvairių techninių reikalavimų, kaip teigia ieškovės, galioja visiems potencialiems tiekėjams, neatsižvelgiant į tai, ar jie yra iš Europos, Japonijos arba Pietų Korėjos. Ketvirta, kaip nurodyta nagrinėjamo sprendimo 666 konstatuojamojoje dalyje, nuo tada, kai Komisija pradėjo tyrimą, keli Japonijos ir Pietų Korėjos subjektai ėmėsi veiksmų, siekdami dalyvauti projektuose, kurie turėjo būti įgyvendinti EEE. Penkta, reikia pažymėti, kad, remiantis to paties sprendimo 661 konstatuojamąja dalimi, 2001 ir 2005 m. viena Pietų Korėjos įmonė dalyvavo projektuose, kurie turėjo būti įgyvendinti EEE, susijusiuose su elektros kabelių sistemų pardavimu. Toks dalyvavimas patvirtina, kad ši įmonė buvo bent jau potenciali Europos gamintojų konkurentė EEE ir kad nebuvo neįveikiamų kliūčių įeiti į Europos rinką.

183    Vadinasi, priešingai, nei teigia ieškovės, Japonijos ir Pietų Korėjos gamintojų dalyvavimas EEE nebuvo nei techniškai neįmanomas, nei ekonomiškai nenaudingas.

184    Ieškovės nepaneigia Komisijos išvados, kad dalyvavo antikonkurenciniame susitarime, kuriame konkrečiai įtvirtintas susitarimas dėl „nacionalinės teritorijos“.

185    Taigi atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia daryti išvadą, kad ieškovės neįrodo, jog Komisija nepakankamai įrodė SESV 101 straipsnio pažeidimą.

186    Vadinasi, šeštasis pagrindas turi būti atmestas.

 Dėl septintojo pagrindo, grindžiamo klaidingu pažeidimo trukmės nustatymu

187    Ieškovės mano, kad Komisija pakankamai neįrodė antikonkurencinio susitarimo pradžios datos, visų pirma kiek tai susiję su 1999–2000 m. laikotarpiu, kuriuo, anot jų, vyko tik „griežta derybų stadija“. Jos, be kita ko, tvirtina, kad nėra įrodymų, jog pažeidimas buvo pradėtas daryti per 1999 m. vasario 18 d. susitikimą Ciuriche (Šveicarija), ir kad jokie įrodymai nepatvirtina, jog susitarimas buvo sudarytas per kitus susitikimus, kuriuose Pirelli dalyvavo 1999–2000 m.

188    Pirma, dėl 1999 m. vasario 18 d. Ciuriche surengto susitikimo ieškovės pažymi, kad vienintelis Komisijos byloje esantis dokumentinis įrodymas yra Sumitomo Electric Industries darbuotojo Y. vidaus raštas, kuris pateiktas kartu su bendru prašymu atleisti nuo baudų ir kuris buvo laikomas minėto susitikimo protokolu, nors autorius nebuvo paminėtas ir šis raštas nebuvo perduotas kitiems tame susitikime dalyvavusiems asmenims. Anot jų, tai yra menkos įrodomosios galios įrodymas, kurio nepatvirtina jokie kiti J–Power Systems žodiniai pareiškimai ar platesnė įrodymų visuma. Taip pat jos pažymi, kad ginčijamo sprendimo 497 konstatuojamojoje dalyje pati Komisija nurodo, jog per aptariamą susitikimą vykusios diskusijos nelėmė susitarimo dėl „nacionalinių teritorijų“ nustatymo ir dėl kvotų paskirstymo projektams už šių teritorijų ribų. Taigi Komisija esą neturi pagrindo tvirtinti, kad nuo tos datos egzistavo kartelis ar kad dalyviai pašalino arba gerokai sumažino netikrumą dėl jų elgesio rinkoje. Galiausiai, anot ieškovių, Komisijos sprendimų priėmimo praktikos analizė parodo, kad kartelio pradžia niekada nebuvo grindžiama tokiais nepatvirtintais įrodymais.

189    Antra, dėl kitų įrodymų ieškovės iš esmės teigia, kad ginčijamame sprendime bent jau dėl laikotarpio iki 2000 m. pabaigos neįrodyta, kad Europos ir Japonijos gamintojai susitarė įgyvendinti A/R lygmens kartelį ar europinio lygmens kartelį. Konkrečiai buvo kalbama apie 1999 m. gegužės 24 d. Kvala Lumpūre (Malaizija), 1999 m. birželio 3 ir 4 d. Tokijuje (Japonija), 1999 m. liepos 26 d. Londone (Jungtinė Karalystė), 1999 m. spalio 19 d. Kvala Lumpūre, 2000 m. kovo 1 ir 2 d. Tokijuje, 2000 m. gegužės 11 d. Paryžiuje (Prancūzija), liepos mėn. Milane ar Londone ir 2000 m. lapkričio 29 d. Kvala Lumpūre surengtus susitikimus.

190    Komisija nesutinka su šiais argumentais.

191    Iš pradžių reikia priminti, kad SESV 101 straipsnio 1 dalyje draudžiami susitarimai ir suderinti veiksmai, kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas ar iškraipymas vidaus rinkoje, būtent tie, kuriais dalijamasi rinkomis arba tiekimo šaltiniais.

192    Tam, kad būtų susitarimas, kaip jis suprantamas pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį, pakanka, kad atitinkamos įmonės būtų išreiškusios savo bendrą valią elgtis rinkoje tam tikru būdu. Galima manyti, kad susitarimas, kaip jis suprantamas pagal minėtą nuostatą, sudarytas, jeigu yra suderinta valia dėl paties konkurencijos ribojimo principo, net jeigu dėl konkrečių siekiamo apribojimo elementų dar vyksta derybos (šiuo klausimu žr. 2011 m. birželio 16 d. Sprendimo Solvay / Komisija, T‑186/06, EU:T:2011:276, 85 ir 86 punktus ir nurodytą jurisprudenciją). Šiuo aspektu neturi reikšmės nagrinėjimas, ar įmonės manė teisiškai, faktiškai ar morališkai privalančios elgtis taip, kaip susitarė tarpusavyje (1998 m. gegužės 14 d. Sprendimo Mayr-Melnhof / Komisija, T‑347/94, EU:T:1998:101, 65 punktas ir 2008 m. liepos 8 d. Sprendimo Lafarge / Komisija, T‑54/03, nepaskelbtas Rink., EU:T:2008:255, 219 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

193    Sąvoka „suderinti veiksmai“ reiškia įmonių, kurios, nesudarydamos konkretaus susitarimo, sąmoningai bendradarbiauja tarpusavyje ir taip kelia grėsmę konkurencijai, elgesio derinimą (žr. 2011 m. birželio 16 d. Sprendimo Solvay / Komisija, T‑186/06, EU:T:2011:276, 87 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

194    Taigi pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį ūkio subjektams draudžiama palaikyti bet kokius tiesioginius ar netiesioginius kontaktus, kuriais būtų galima arba daryti įtaką esamo ar potencialaus konkurento veiksmams rinkoje, arba atskleisti tokiam konkurentui, kokių veiksmų nuspręsta ar numatoma imtis rinkoje, kai tokių kontaktų tikslas arba pasekmė yra konkurencijos ribojimas. Informacijos atskleidimo savo konkurentams, siekiant pasirengti antikonkurenciniam susitarimui, pakanka įrodyti, kad yra suderinti veiksmai, kaip jie suprantami pagal minėtą nuostatą (žr. 2011 m. birželio 16 d. Sprendimo Solvay / Komisija, T‑186/06, EU:T:2011:276, 88 ir 89 punktus ir nurodytą jurisprudenciją).

195    Sąvokos „susitarimas“ ir „suderinti veiksmai“, kaip jos suprantamos pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį, subjektyviu požiūriu suvokiamos kaip tokio paties pobūdžio slapti susitarimai, kurie skiriasi tik savo intensyvumu ir pasireiškimo formomis. Todėl pakanka, kad būtų įrodyti vienos iš šių pažeidimo formų, nurodytų toje nuostatoje, sudėties požymiai, kad bet kuriuo atveju būtų taikoma SESV 101 straipsnio 1 dalis (2013 m. gruodžio 5 d. Sprendimo Solvay / Komisija, C‑455/11 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2013:796, 53 punktas).

196    Be to, iš jurisprudencijos matyti, kad Komisija turi įrodyti ne tik kartelio egzistavimą, bet ir jo trukmę (2005 m. liepos 14 d. Sprendimo ThyssenKrupp / Komisija, C‑65/02 P et C‑73/02 P, EU:C:2005:454, 31 punktas).

197    Nors Komisija turi pateikti tikslių ir nuoseklių SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimo įrodymų, nebūtinai kiekvienas jos pateiktas įrodymas turi atitikti šiuos kriterijus dėl kiekvienos pažeidimo sudedamosios dalies. Pakanka, kad šį reikalavimą atitiktų bendrai vertinama institucijos pateiktų įrodymų visuma. Ginčijamame sprendime Komisijos nurodyti požymiai įmonės padarytam šios nuostatos pažeidimui įrodyti turi būti vertinami ne kiekvienas atskirai, o kaip visuma (žr. 2014 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Repsol Lubricantes y Especialidades ir kt. / Komisija, T‑562/08, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:1078, 152 ir 153 punktus ir nurodytą jurisprudenciją).

198    Daugeliu atvejų tai, ar egzistuoja antikonkurencinių veiksmų ar susitarimų, turi būti nustatoma remiantis tam tikrais sutapimais ir požymiais, kurie, nagrinėjami kartu ir, nesant kito logiško paaiškinimo, gali būti konkurencijos taisyklių pažeidimo įrodymas (2015 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Total Marketing Services / Komisija, C‑634/13 P, EU:C:2015:614, 26 punktas).

199    Šiuo atveju Komisija, be kita ko, ginčijamo sprendimo 138 ir 506 konstatuojamosiose dalyse konstatavo, kad kartelis, su kuriuo susijęs tas sprendimas, prasidėjo 1999 m. vasario 18 d., kai keturių elektros kabelių tiekėjų iš Japonijos, t. y. Furukawa Electric, Fujikura, Sumitomo Electric Industries ir Hitachi Cable, atstovai ir dviejų elektros kabelių tiekėjų iš Europos, įskaitant Pirelli, atstovai susitiko Ciuricho viešbutyje. Nors pačios ieškovės nedalyvavo šiame susitikime, reikia priminti, kad, kaip matyti iš ketvirtojo pagrindo nagrinėjimo, jos yra atsakingos už dalyvavimą šiame susitikime kaip Pirelli teisių ir pareigų perėmėjos.

200    Šio sprendimo 199 punkte padarytą išvadą Komisija grindžia tam tikromis faktinėmis aplinkybėmis, kurios apibendrintos toliau.

201    Visų pirma Komisija pažymėjo, kad kartelį, su kuriuo susijęs ginčijamas sprendimas, lėmė dvi eksporto sistemos, išplaukiančios iš STEA ir SMEA, kuriuos sudarė pagrindiniai elektros kabelių tiekėjai iš Europos XX a. aštuntajame dešimtmetyje, veiklą vykdant International Cable Development Corporation (tarptautinė kabelių plėtros bendrovė). Remiantis minėto sprendimo 64 konstatuojamąja dalimi, STEA ir SMEA numatė rinkų ir projektų, susijusių su aukštos įtampos požeminiais ir povandeniniais elektros kabeliais, suteikimo ir priskyrimo už šiuos susitarimus sudariusių bendrovių „nacionalinių teritorijų“ ribų pradinę sistemą. Toje pačioje konstatuojamojoje dalyje Komisija pažymi, ir ieškovės tam neprieštarauja, kad tyrimas atskleidė, jog, be šių susitarimų, dar buvo nerašytinė Europos, Japonijos ir Pietų Korėjos gamintojų sutartis, pagal kurią šios trys gamintojų grupės įsipareigojo tarpusavyje nekonkuruoti jų atitinkamose „nacionalinėse teritorijose“. Kitose teritorijose gamintojai siekė pasidalyti projektus, Europos gamintojams suteikiant apie 60 % projektų, o Japonijos gamintojams – apie 40 %. Siekiant pasidalyti, kiekvienai grupei buvo paskirtas pirmininkas ir sekretorius (arba koordinatorius). Nagrinėjamų susitarimų ir minėtos nerašytinės sutarties šalys, kurios gaudavo klientų prašymų dėl galimų požeminių ar povandeninių elektros kabelių projektų, privalėjo pranešti apie šiuos prašymus Japonijos ar Europos sekretoriui, jei elektros kabelių tipas ir ilgis atitiko tam tikrus kriterijus. Tuomet sekretoriai ar koordinatoriai diskutuodavo ir nutardavo, kuriai gamintojų grupei projektas bus paskirtas.

202    Neginčytina, kad kartelyje, apie kurį kalbama ginčijamame sprendime, veikia šio sprendimo 201 punkte aprašyta sistema.

203    Remiantis ginčijamo sprendimo 117 konstatuojamąja dalimi, STEA ir SMEA, įskaitant kartu su jomis galiojančią nerašytą sutartį, nustojo galioti 1997 m. pabaigoje. Komisija pateikia įrodymų, kurių ieškovės konkrečiai neginčija ir iš kurių matyti, kad, pirma, šiuos susitarimus sudariusios bendrovės žinojo apie neteisėtą jų pobūdį ir, antra, jos ketino ateityje šiuos susitarimus pakeisti. Ginčijamo sprendimo 119, 121–136 konstatuojamosiose dalyse ir jo I priedo 3–15 punktuose ji taip pat pateikė įrodymų, patvirtinančių, kad šios bendrovės toliau rinkosi ir diskutavo apie susitarimų galiojimo pabaigos pasekmes ir galimybę sudaryti naują susitarimą. Šiuo aspektu ieškovės neginčija dalyvavusios vienuolikoje susitikimų su kitais Japonijos tiekėjais, surengtų 1998 m., taip pat 1998 m. Kvala Lumpūre surengtame susitikime, kuriame dalyvavo, be kita ko, Pirelli, Sumitomo Electric Industries, Hitachi Cable, Furukawa Electric, Fujikura ir dar viena Europos įmonė.

204    Pažymėtina, kad per vieną iš šio sprendimo 203 punkte minėtų susitikimų vyko diskusija, kurią Komisija aprašo ginčijamo sprendimo 129 konstatuojamojoje dalyje ir kurios ieškovės neginčija, dėl Singapūre (Indonezija) vykdytino elektros kabelių projekto, kuris iš pradžių, prieš baigiant galioti STEA ir SMEA, buvo priskirtas Europos įmonėms ir dėl kurio Furukawa Electric buvo kritikuojama kaip pateikusi mažos kainos pasiūlymą. Pateikiant šią kritiką taip pat buvo pažymėta, kad dėl tokių veiksmų gali nepavykti įgyvendinti „ateities plano tarpusavyje diskutuojant [Japonijos ir Europos gamintojams]“.

205    Be to, Komisija nurodė šešių reguliarių susitikimų, 1999 m. surengtų tarp, be kita ko, Pirelli, Fujikura, Furukawa Electric, Hitachi Cable ir Sumitomo Electric Industries atstovų, seką. Po šių susitikimų vyko kiti Japonijos ir Europos tiekėjų susitikimai ir keli 2000 m. surengti dvišaliai susitikimai. Iš raštų, susijusių su šių susitikimų laikotarpiu, kuriuos Komisija cituoja, be kita ko, ginčijamo sprendimo 137, 141, 143, 144 ir 154 konstatuojamosiose dalyse, matyti, kad jų turinys buvo antikonkurencinis, nes jie buvo susiję su susitarimo dėl rinkų pasidalijimo, kurio struktūra buvo tokia pati kaip STEA ir SMEA, parengimu ir įgyvendinimu. Šių susitikimų dalyviai diskutavo apie rinkų pasidalijimo taisykles, atitinkamų „nacionalinių teritorijų“ apibrėžimą, kvotas, kurių laikantis turėjo būti pasidalyta „eksporto teritorijose“ vykdomais projektais, elektros kabelių, kuriems taikomas susitarimas, įtampą, regioninių koordinatorių paskyrimą ir naujas įmones, kurias reikėtų įtraukti į diskusijas, siekiant užtikrinti veiksmingesnį naujo susitarimo įgyvendinimą.

206    Galiausiai ginčijamo sprendimo 145 konstatuojamojoje dalyje Komisija pažymėjo, kad bendrame prašyme atleisti nuo baudų J–Power Systems, Sumitomo Electric Industries ir Hitachi Cable patvirtino, jog pradiniu kartelio laikotarpiu bent jau Sumitomo Electric Industries ir Hitachi Cable laikėsi susitarimo dėl „nacionalinės teritorijos“, užtikrindamos, kad tam tikri Europos „nacionalinėje teritorijoje“ vykdomi projektai būtų siūlomi ne joms, bet Europos bendrovėms.

207    Šiomis aplinkybėmis, kaip teigiama ginčijamame sprendime, įvyko 1999 m. vasario 18 d. susitikimas Ciuriche, per kurį Sumitomo Electric Industries darbuotojas Y. parengė raštą, kurį Komisija aprašo ginčijamo sprendimo 137 konstatuojamojoje dalyje. Iš šio rašto, kuriame aiškiai nurodyta minėto susitikimo data ir vieta, dėl ko ieškovės negali ginčyti to, kad jis susijęs su pažeidimo laikotarpiu, matyti, jog šis susitikimas buvo susijęs su sąlygomis, reglamentuojančiomis kartelį dėl povandeninių elektros kabelių projektų, t. y. kvotas, kurios turi būti skirtos Europos ir Japonijos grupėms, „nacionalinių teritorijų“ priskyrimą atsižvelgiant į įmonių gamybos įrenginių vietą, taip pat kvotų priežiūrą ir kontrolę „eksporto teritorijose“, pateikiant nuomones. Dalyviai taip pat diskutavo apie ABB ir Japonijos įmonių SWCC Showa Holdings ir Mitsubishi Cable Industries įtraukimą į susitarimą ir kalbėjo apie baudą, skirtą ABB už dalyvavimą kartelyje dėl neizoliuotų vamzdžių, todėl parodė, kad aiškiai žinojo apie tam tikrą šiuo atžvilgiu kylančią riziką.

208    Dėl 1999 m. vasario 18 d. Ciuriche vykusio susitikimo Komisija ginčijamo sprendimo 497 konstatuojamojoje dalyje pažymėjo, kad dėl tam tikrų jame diskutuotų aspektų nebuvo susitarta. Iš tiesų iš J–Power Systems žodinio pareiškimo transkripcijos ir iš rašto apie minėtą susitikimą matyti, kad šalys nesusitarė dėl „eksporto teritorijoms“ taikytinos kvotos („kvota 60/40“ ar „kvota 70/30“), ir galutinai nenusprendė, ar „nacionalinės teritorijos“ turi apimti Švediją (ABB gamybos veiklos buveinė), Pietų Korėją ir Taivaną. Vis dėlto Komisija padarė išvadą, kad nuo šio susitikimo buvo pradėtas daryti pažeidimas. Šiuo aspektu minėto sprendimo 506 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„Atsižvelgiant į <…> veiksmus iki 1999 m. vasario 18 d. susitikimo, kai šalys neginčijamai planavo sumažinti kainas pagal ankstesnius savo susitarimus, ir <…> į jų vėlesnį elgesį, kai jos atvirai priskyrė eksporto teritorijose vykdomus projektus, laikėsi savo atitinkamų nacionalinių teritorijų ir ketino pakviesti kitas bendroves prisijungti prie „plano“ <…>, yra pagrindo manyti, kad 1999 m. vasario 18 d. susitikimas įrodo, jog tuo metu buvo bendra valia priskirti rinkas ir klientus ir iškraipyti įprastą konkurenciją įgyvendinant projektus dėl [požeminių] ir [povandeninių] kabelių. Bent jau nuo tos datos dalyvių valios buvo suderintos dėl paties konkurencijos ribojimo principo. Todėl šalys sudarė susitarimą arba derino veiksmus, kaip tai suprantama pagal [SESV] 101 straipsnio 1 dalį, net jeigu dėl tam tikrų kartelio aspektų tuo metu dar buvo diskutuojama.“

209    Bendrasis Teismas mano, kad, atsižvelgiant į šio sprendimo 192–198 punktuose nurodytą jurisprudenciją, ginčijamo sprendimo 506 konstatuojamojoje dalyje išdėstytoje Komisijos išvadoje dėl 1999 m. vasario 18 d. Ciuriche vykusio susitikimo apimties nėra padaryta teisės ar vertinimo klaidos.

210    Iš tiesų, pirma, Komisija, teisingai atsižvelgdama į STEA ir SMEA, kuriuose dalyvavo Pirelli, galiojimo pabaigos aplinkybes, teisės požiūriu pakankamai įrodė, kad nuo 1998 m. šių susitarimų dalyviai, t. y. pagrindiniai povandeninių ir požeminių elektros kabelių tiekėjai iš Europos ir Japonijos, vėl pradėjo derėtis, siekdami sudaryti naują susitarimą, ir kad bėgant laikui šį naują susitarimą jiems pavyko įgyvendinti. Raštas apie 1999 m. vasario 18 d. Ciuriche vykusį susitikimą, pirmasis raštas, kuriame išsamiai aprašyti šio naujo susitarimo pagrindai, patvirtina, kad jo parengimo momentu šiame susitikime dalyvavusios įmonės susitarė dėl paties rinkų pasidalijimo principo, kiek tai susiję tiek su „eksporto teritorijomis“, tiek su „nacionalinėmis teritorijomis“. Šio principo egzistavimą, taip pat tai, kad STEA ir SMEA sudariusios bendrovės jo laikėsi, patvirtina šio sprendimo 204 punkte aprašytos diskusijos, kuriose dalyvavo ieškovės.

211    Šiuo aspektu, viena vertus, reikia priminti, kad niekas nekliudo Komisijai atsižvelgti į parengiamuosius paties kartelio kūrimo etapus, siekiant konstatuoti ekonominę padėtį prieš kartelio sukūrimą, kuri jį paaiškintų, arba nustatyti ir įvertinti atitinkamą vaidmenį, kurį kartelio dalyviai atliko jį sumanant, kuriant ir įgyvendinant (2012 m. birželio 27 d. Sprendimo Coats Holdings / Komisija, T‑439/07, EU:T:2012:320, 60 punktas).

212    Kita vertus, svarbu pažymėti, kad, kaip ginčijamo sprendimo 498 konstatuojamojoje dalyje teisingai teigia Komisija, lemiamas klausimas vertinant 1999 m. vasario 18 d. Ciuriche vykusio susitikimo apimtį yra ne tai, ar tą dieną šešios tame susitikime dalyvavusios bendrovės galutinai susitarė dėl visų susitarimo aspektų, bet tai, ar šiame susitikime vykusios diskusijos leido toms šešioms dalyvavusioms bendrovėms pašalinti ar bent jau gerokai sumažinti netikrumą dėl veiksmų, kurių galima iš jų tikėtis rinkoje (šiuo klausimu žr. 2008 m. liepos 8 d. Sprendimo BPB / Komisija, T‑53/03, EU:T:2008:254, 182 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

213    Taigi, nei tariamosios nuosakos ir būsimojo laiko vartojimo Y. rašte, nei to, kad jis pareiškė, jog jokio susitarimo nebuvo sudaryta netgi po 1999 m. spalio mėn. Kvala Lumpūre surengto susitikimo, nepakanka padaryti išvadai, kad bendrovės, dalyvavusios Ciuriche vykusiame susitikime, 1999 m. vasario 18 d. dar nebuvo pažeidusios SESV 101 straipsnio 1 dalies. Be to, nors ieškovės ginčija Y. rašto įrodomąją galią, remdamosi tuo, kad tai yra vidinis J–Power Systems dokumentas, kurio, anot jų, nepatvirtina kitų susitikimo dalyvių raštai, reikia priminti, kad pagal jurisprudenciją tai, kad dokumentas vidinis, netrukdo Komisijai juo remtis kaip kaltę patvirtinančiu įrodymu, siekiant pagrįsti kitus įrodymus, ypač atsižvelgiant į platesnę nuoseklių įrodymų visumą (šiuo klausimu žr. 2004 m. liepos 8 d. Sprendimo JFE Engineering / Komisija, T‑67/00, T‑68/00, T‑71/00 ir T‑78/00, EU:T:2004:221, 231 punktą). Šiuo aspektu reikia pridurti, kad padarydama savo išvadą Komisija rėmėsi ne tik Y. raštu, bet ir, kaip matyti iš šio sprendimo 201–206 punktų, platesniu kontekstu, kuriam būdingi kiti įrodymai, be kita ko, susiję su šalių elgesiu prieš šį susitikimą ir po jo. Galiausiai, priešingai, nei teigia ieškovės, nagrinėjamo rašto įrodomosios galios nesusilpnina tai, kad jį po kelerių metų aiškino jo autorius, anot jų, remdamasis „tolimais prisiminimais“. Šiuo aspektu pakanka pažymėti, kad, kaip teigia Komisija, toks laike nutolęs aiškinimas negali susilpninti šio rašto, kaip pažeidimo laikotarpio rašytinio įrodymo, įrodomosios galios.

214    Antra, priešingai, nei tvirtina ieškovės, įvairūs įrodymai, susiję su 1999 m. vasario 18 d. Ciuriche vykusio susitikimo aplinkybėmis, įskaitant vėlesnį atitinkamų įmonių susirašinėjimą, patvirtina, kad per pradinį kartelio etapą pagrindiniai povandeninių ir požeminių elektros kabelių tiekėjai iš Europos ir Japonijos, įskaitant Pirelli, išreiškė bendrą valią pasidalyti rinkas pagal STEA ir SMEA nustatytą sistemą ir kad jie šį rinkos pasidalijimą įgyvendino. Tai, be kita ko, susiję su ginčijamo sprendimo 145 konstatuojamojoje dalyje paminėtais projektais, kurie Europos įmonėms buvo priskirti pagal susitarimą dėl „nacionalinės teritorijos“.

215    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Komisija padarė teisingą išvadą, jog 1999 m. vasario 18 d. pagrindiniai aukštos ir labai aukštos įtampos povandeninių ir požeminių elektros kabelių tiekėjai iš Japonijos ir Europos, įskaitant ieškoves, išreiškė bendrą valią riboti konkurenciją pasidalijant rinkas. Todėl ji nepadarė klaidos, kai konstatavo, kad SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimas, kuriuo kaltinamos ieškovės, buvo pradėtas daryti tą dieną.

216    Kalbant apie ieškovių argumentus, kad 2000 m. vykusių susitikimų antikonkurencinis pobūdis nebuvo pakankamai įrodytas, reikia konstatuoti: kadangi Komisija nepadarė klaidos, kai priėjo prie išvados, kad pažeidimo pradžią lemia 1999 m. vasario 18 d. Ciuriche vykęs susitikimas, šie argumentai netinkami.

217    Taigi septintasis pagrindas turi būti atmestas.

 Dėl aštuntojo pagrindo, grindžiamo Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies, 2006 m. baudų apskaičiavimo gairių ir vienodo požiūrio bei proporcingumo principų pažeidimu, kiek tai susiję su skirtų baudų apskaičiavimu

218    Aštuntajame pagrinde ieškovės tvirtina, kad, pirma, ginčijamame sprendime atliktas pažeidimo sunkumo vertinimas ir prisijungimo mokesčio nustatymas buvo neproporcingi. Antra, jos teigia, kad taikydama didesnę pardavimų vertės procentinę dalį Europos įmonėms nei Japonijos įmonėms Komisija pažeidė vienodo požiūrio principą.

219    Prieš nagrinėjant dvi šio pagrindo dalis reikia priminti, kad pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 ir 3 dalis įmonėms, tyčia ar dėl neatsargumo pažeidusioms SESV 101 straipsnio 1 dalies nuostatas, Komisija sprendimu gali skirti baudas, kurių dydis nustatomas atsižvelgiant tiek į pažeidimo sunkumą, tiek į jo trukmę.

220    Remiantis 2006 m. baudų apskaičiavimo gairių 19–22 punktais, vienas iš dviejų veiksnių, kuriais grindžiamas bazinis baudos dydis, yra atitinkamų pardavimų vertės procentinė dalis, nustatoma atsižvelgiant į pažeidimo sunkumo laipsnį. Pažeidimo sunkumas yra vertinamas atskirai kiekvienu konkrečiu pažeidimo atveju, atsižvelgiant į visas su juo susijusias aplinkybes. Siekdama nustatyti pardavimų vertės procentinę dalį, į kurią turi būti atsižvelgta tam tikru atveju, Komisija atsižvelgia į kelis veiksnius, pavyzdžiui, pažeidimo pobūdį, visų susijusių šalių bendrą rinkos dalį, pažeidimo geografinę aprėptį ir pažeidimo įgyvendinimą.

221    Nustatydama baudų dydį Komisija turi diskreciją, kad skatintų įmones laikytis konkurencijos taisyklių (žr. 2012 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Novácke chemické závody / Komisija, T‑352/09, EU:T:2012:673, 43 punktą ir nurodytą jurisprudenciją ir 2013 m. kovo 14 d. Sprendimo Dole Food ir Dole Germany / Komisija, T‑588/08, EU:T:2013:130, 662 punktą ir nurodytą jurisprudenciją). Vis dėlto atlikdamas baudos dydžio kontrolę teismas negali remtis šia diskrecija, nei kiek tai susiję su pasirinktais elementais, į kuriuos atsižvelgta taikant 2006 m. baudų apskaičiavimo gairėse nurodytus kriterijus, nei kiek tai susiję su šių elementų vertinimu, kad atsisakytų vykdyti išsamią tiek teisinę, tiek faktinę baudos dydžio kontrolę (2011 m. gruodžio 8 d. Sprendimo KME Germany ir kt. / Komisija, C‑272/09 P, EU:C:2011:810, 102 punktas). Be to, kiekvieną kartą nusprendusi skirti baudas pagal konkurencijos teisę Komisija privalo laikytis bendrųjų teisės principų, įskaitant vienodo požiūrio ir proporcingumo principus, kaip juos aiškina Sąjungos teismai (2012 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Novácke chemické závody / Komisija, T‑352/09, EU:T:2012:673, 44 punktas).

222    Nagrinėjamu atveju reikia priminti, kad ginčijamame sprendime, visų pirma jo 997–1010 konstatuojamosiose dalyse, Komisija laikėsi nuomonės, kad, kiek tai susiję su baziniu baudos dydžiu ir sunkumo nustatymu, pažeidimas dėl savo pobūdžio reiškė vieną iš didžiausių konkurencijos apribojimų, o tai, anot jos, pateisina 15 % normos taikymą. Taip pat šią visų adresačių normą ji padidino 2 % dėl bendros rinkos dalies ir dėl beveik pasaulinės kartelio geografinės aprėpties, apimančios, be kita ko, visą EEE teritoriją. Be to, ji taip pat konstatavo, kad Europos įmonių, įskaitant ieškoves, elgesys padarė didesnę žalą konkurencijai nei kitų įmonių elgesys, nes Europos įmonės ne tik dalyvavo A/R lygmens kartelyje, bet ir tarpusavyje dalijosi elektros kabelių projektus pagal šį europinio lygmens kartelį. Dėl šios priežasties ji nustatė tokias pardavimų vertės procentines dalis, į kurias reikia atsižvelgti dėl pažeidimo sunkumo: 19 % – Europos įmonėms ir 17 % – kitoms įmonėms.

223    Abi ieškovių nurodytas pagrindo dalis reikia nagrinėti atsižvelgiant į šiuos argumentus.

–       Dėl pirmos dalies, siejamos su proporcingumo principo pažeidimu

224    Ieškovės iš esmės kaltina Komisiją tuo, kad nustatydama baudą ši pakankamai neatsižvelgė į pažeidimo aplinkybes. Konkrečiai kalbant, jos visų pirma mano, kad bazinis baudos dydis turėjo būti pakoreguotas atsižvelgiant, be kita ko, į ribotą pažeidimo apimtį ar net pažeidimo realaus poveikio EEE nebuvimą. Toliau jos tvirtina, kad pažeidimas nepadarė įtakos daugumai elektros kabelių pardavimų, apie kuriuos kalbama pranešime apie kaltinimus, ir kad antikonkurencinis susitarimas, kuriuo kaltinama, negalėjo turėti poveikio galutiniams klientams, visų pirma jiems taikomoms kainoms. Be to, jos mano, kad Komisija turėjo atsižvelgti į tai, kad nuo 2004 m. kartelis laipsniškai buvo nutraukiamas. Galiausiai jos teigia, kad nuo kartelio nepriklausančios faktinės aplinkybės, pavyzdžiui, žaliavų kainos, susilpnino jo poveikį.

225    Komisija nesutinka su šiais argumentais.

226    Pirma, kalbant apie ieškovių argumentą, siejamą su ribota pažeidimo apimtimi, reikia pažymėti: kadangi jis grindžiamas susitarimo dėl „nacionalinės teritorijos“ įrodymų nebuvimu, jį reikia atmesti. Kaip matyti iš šio sprendimo 184 punkte padarytos išvados, ieškovėms nepavyko paneigti Komisijos konstatavimo, kad jos dalyvavo antikonkurenciniame susitarime, kuriame konkrečiai įtvirtintas susitarimas dėl „nacionalinės teritorijos“. Tokiomis aplinkybėmis reikia pažymėti, kad kartelis nebuvo ribotos apimties, kaip teigia ieškovės.

227    Be to, reikia pažymėti, kad, kaip nurodyta ginčijamo sprendimo 1001 konstatuojamojoje dalyje, šiuo atveju 15 % norma buvo pateisinama vien dėl pažeidimo, kurį darant ieškovės dalyvavo, pobūdžio, t. y. dalijimosi rinkomis, kiek tai susiję su požeminiais elektros kabeliais. Iš tiesų toks pažeidimas priskiriamas prie sunkiausių konkurencijos ribojimo atvejų, kaip tai suprantama pagal 2006 m. baudų apskaičiavimo gairių 23 punktą, o 15 % norma atitinka mažiausią už tokius pažeidimus pagal šias gaires nustatytos sankcijų skalės procentinę dalį (šiuo klausimu žr. 2017 m. sausio 26 d. Sprendimo Laufen Austria / Komisija, C‑637/13 P, EU:C:2017:51, 65 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

228    Antra, kalbant apie argumentą, kad kartelis neturėjo poveikio rinkai, reikia priminti: kadangi ginčijamame sprendime konstatuotas pažeidimas yra pažeidimas dėl tikslo, pagal suformuotą jurisprudenciją Komisija neturėjo įrodyti jo poveikio (žr. 2012 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Expedia, C‑226/11, EU:C:2012:795, 35 punktą ir nurodytą jurisprudenciją). Be to, kaip jau buvo priminta šio sprendimo 178 punkte, iš jurisprudencijos matyti, kad antikonkurencinį tikslą turinčio susitarimo įgyvendinimo, netgi dalinio, pakanka tam, kad būtų atmesta galimybė daryti išvadą, jog šis susitarimas neturėjo poveikio rinkai (2005 m. spalio 25 d. Sprendimo Groupe Danone / Komisija, T‑38/02, EU:T:2005:367, 148 punktas).

229    Vis dėlto dublike ieškovės iš esmės tvirtina, kad antikonkurencinis susitarimas, kuris buvo ne visiškai įgyvendintas ir kuris bet kuriuo atveju neturėjo jokio poveikio klientų mokamoms kainoms, turi būti laikomas ne tokiu sunkiu kaip susitarimas, kuris buvo visiškai įgyvendintas ir padarė žalos klientams, nes dėl jo padidėjo kainos.

230    Šiuo aspektu konstatuotina, kad dauguma ieškovių argumentų grindžiami kriterijumi, susijusiu su konkrečiu poveikiu rinkai, visų pirma galutinių klientų mokamoms kainoms, į kurį, kai jį galima įvertinti, Komisija gali atsižvelgti nustatydama baudą, kaip numatyta Baudų nustatymo remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalimi metodo gairių (OL C 9, 1998, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 171) 1.A punkte. Remiantis pačia 2006 m. baudų apskaičiavimo gairių, taikomų šios bylos aplinkybėms, 22 punkto formuluote, Komisija, vertindama pažeidimo sunkumą tam, kad apskaičiuotų baudą, nebūtinai turi atsižvelgti į konkretų poveikį rinkai ar jo nebuvimą, kaip į sunkinančią ar lengvinančią aplinkybę. Pakanka, kad, kaip šiuo atveju ir kaip matyti iš šio sprendimo 222 punkto, Komisijos nustatytą pardavimų vertės procentinės dalies, į kurią turi būti atsižvelgta, dydį pateisintų kiti veiksniai, galintys turėti įtakos sunkumo nustatymui pagal šią nuostatą, kaip antai pažeidimo pobūdis, visų susijusių šalių turima bendra rinkos dalis ir pažeidimo geografinė aprėptis. Todėl, kiek ieškovės savo argumentais siekia įrodyti, kad dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kartelio dalyvių valios, jis negalėjo daryti poveikio ar duoti rezultatų, kurių buvo tikimasi, šiuos argumentus reikia atmesti.

231    Kita vertus, kiek ieškovių argumentus reikia suprasti taip, kad jos mano, jog Komisija neįrodė pažeidimo įgyvendinimo, su jais negalima sutikti.

232    Iš tiesų, kaip nurodyta šio sprendimo 178 punkte, ginčijamo sprendimo 1009 konstatuojamojoje dalyje padarytoje Komisijos išvadoje, kad kartelis apskritai buvo įgyvendintas, o šalių prisijungimas prie jo buvo kontroliuojamas keičiantis nuomonėmis ir įsipareigojant duoti ataskaitas, nėra jokios klaidos. Be to, iš visų pastabų, kuriomis siekiama įrodyti pažeidimo buvimą, išdėstytų, be kita ko, ginčijamo sprendimo 3.3 ir 3.4 punktuose, ir kurių ieškovės šioje dalyje išsamiai neginčija, matyti, kad po naujo susitarimo dėl teritorijų pasidalijimo tarp povandeninius ir požeminius elektros kabelius gaminančių įmonių taisyklių rengimo pradinio etapo šios įmonės didžiąją atitinkamo laikotarpio dalį apskritai laikėsi iš šio susitarimo išplaukiančių gairių, susijusių su „nacionalinių teritorijų“ abipusiu atšaukimu, „eksporto teritorijų“ pasidalijimu ir projektų priskyrimu pagal europinio lygmens kartelį.

233    Trečia, ieškovės iš esmės teigia, kad nustatydama sunkumo laipsnį Komisija turėjo atsižvelgti į reikšmingą kartelio silpnėjimą nuo 2004 m. Šiuo aspektu pakanka pažymėti, kad Komisijos konstatuotas pažeidimas buvo vienas ir tęstinis (to ieškovės konkrečiai neginčijo), ir tai, kad Komisijos surinktuose įrodymuose neminimas kartelio laikinas nutraukimas iki 2009 m.

234    Ketvirta, ieškovės pažymi, kad iš ginčijamo sprendimo 998–1010 konstatuojamųjų dalių matyti, jog Komisija pardavimų vertės dalį 2 % padidino visoms įmonėms dėl, pirma, visų įmonių bendros rinkų dalies dydžio ir, antra, geografinės pažeidimo apimties. Jos teigia, kad šis padidinimas, kiek jis grindžiamas bendros rinkų dalies dydžiu, nepagrįstas, nes tam tikri dalyviai pažeidimo laikotarpiu pasikeitė, o kai kurios įmonės prisijungė prie pažeidimo darymo po 1999 m. vasario 18 d. ir nustojo dalyvauti iki galutinės datos, t. y. 2009 m. sausio 28 d.

235    Šiuo aspektu reikia pažymėti, kad nors, kaip tvirtina ieškovės, ne visos su karteliu susijusios įmonės jame dalyvavo visą atitinkamą laikotarpį, vis dėlto, viena vertus, didžiąją šio laikotarpio dalį kartelyje dalyvavo pagrindiniai aukštos ir labai aukštos įtampos povandeninių ir požeminių elektros kabelių gamintojai iš Europos ir Japonijos. Be to, ilgą laikotarpį, kuris tęsėsi nuo 2001 m. pabaigos iki 2006 m., kartelį stiprino mažesnio dydžio Europos tiekėjai, kaip antai Brugg Kabel, nkt cables, Safran ir Silec Cable, o laikotarpiu nuo 2002 m. pabaigos iki 2005 m. vidurio – Pietų Korėjos tiekėjai. Kita vertus, kaip pažymi Komisija, ir ieškovės tam neprieštarauja, atitinkamos rinkos dalyvių, kurie nėra ginčijamo sprendimo adresatai, skaičius labai nedidelis. Tokiomis aplinkybėmis, atlikus išsamią kontrolę, reikia daryti išvadą, kad Komisija galėjo nepadarydama klaidos konstatuoti, jog ginčijamo sprendimo adresatės apėmė beveik visus aukštos ir labai aukštos įtampos povandeninių ir požeminių elektros kabelių gamintojus. Ji taip pat galėjo padaryti teisingą išvadą, kad ši aplinkybė, kaip ir tai, kad kartelio geografinė aprėptis buvo beveik pasaulinė (ieškovės to neginčija), sunkino pažeidimą, todėl pardavimų vertės dalis buvo padidinta 2 %, siekiant atsižvelgti į šias dvi aplinkybes.

236    Penkta, ieškovės tvirtina, kad nustatydama sunkumą Komisija turėjo neatsižvelgti į žaliavų kainą. Iš esmės jos pažymi, kad siekiant rasti geriausią ekonominės naudos, kurią gavo kiekvienas pažeidimo dalyvis, referencinį dydį, taigi santykinį kiekvienos įmonės vaidmenį kartelyje, 2006 m. baudų apskaičiavimo gairėse buvo numatyta su neteisėtais veiksmais susijusių „pardavimų vertės“ sąvoka. Jos mano, kad tokiomis aplinkybėmis reikia užtikrinti, jog vertė, į kurią atsižvelgiama, tinkamai atspindėtų naudą, kurią gavo kartelio dalyviai, visų pirma kalbant apie pelną.

237    Šiuo aspektu pakanka pažymėti, kad, kaip Komisija nurodė ginčijamo sprendimo 976 konstatuojamojoje dalyje, Bendrasis Teismas jau atmetė panašų argumentą, pateiktą byloje, kurioje priimtas 2014 m. gegužės 14 d. Sprendimas Reagens / Komisija (T‑30/10, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:253, 233 punktas). Iš to sprendimo, taip pat iš jame cituojamos jurisprudencijos matyti, kad joks galiojantis pagrindas neįpareigojo apskaičiuoti konkrečios rinkos apyvartos, neatsižvelgiant į tam tiktas gamybos išlaidas, nes visuose pramonės sektoriuose yra patiriama su galutiniu produktu susijusių išlaidų, kurių gamintojas nekontroliuoja, tačiau jos yra esminis jo bendros veiklos elementas, todėl nustatant bazinį baudos dydį jų negalima neįtraukti į apyvartą.

238    Reikia pažymėti, kad, kaip Teisingumo Teismas nustatė 2011 m. gruodžio 8 d. Sprendime KME Germany ir kt. / Komisija (C‑272/09 P, EU:C:2011:810, 53 punktas), jei tam tikrais atvejais būtų neatsižvelgiama į bruto apyvartą, o tam tikrais atvejais – atsižvelgiama, reikėtų nustatyti ribą, t. y. neto apyvartos ir bruto apyvartos santykį, kurią būtų sunku taikyti ir dėl to kiltų nesibaigiančių ir neišsprendžiamų ginčų, įskaitant kaltinimus diskriminacija. Nė vienas ieškovių dėl tokios išvados pateiktas argumentas, įskaitant tai, kad 2006 m. baudų apskaičiavimo gairėse atsižvelgiama į atitinkamų įmonių „pardavimų vertę“, o ne apyvartą, kaip 1998 m. baudų apskaičiavimo gairėse, šiuo atveju negali pateisinti kitokio kriterijaus įtvirtinimo jurisprudencijoje.

239    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad, priešingai, nei teigia ieškovės, nustatydama bazinį baudos dydį Komisija nepažeidė proporcingumo principo.

240    Taigi šio pagrindo pirmą dalį reikia atmesti.

–       Dėl antros dalies, siejamos su vienodo požiūrio principo pažeidimu

241    Ieškovės teigia, kad Komisijos atliktas Europos įmonių ir Japonijos įmonių diferencijavimas, kiek tai susiję su pardavimų vertės procentine dalimi, nustatyta siekiant atsižvelgti į pažeidimo sunkumą, prieštarauja vienodo požiūrio principui.

242    Ieškovės primena, kad pardavimų vertės dalis, kurią Komisija taikė Europos įmonėms, yra 2 % didesnė už taikytą kitoms įmonėms. Motyvuodama šį skirtumą Komisija ginčijamo sprendimo 999 konstatuojamojoje dalyje pažymėjo, kad ne tik egzistavo priskyrimo mechanizmai pagal A/R lygmens kartelį, bet ir „tam tikrų projektų dėl EEE tikslas buvo atlikti papildomą pasidalijimą tarp Europos gamintojų pagal [minėtą] europinio lygmens kartelį“. Jos pabrėžia, kad, anot Komisijos, „šie kiti veiksmai, kurių ėmėsi tik Europos gamintojai, padidino žalą konkurencijai, kuri jau buvo padaryta susitarimu dėl rinkų pasidalijimo tarp Europos, Japonijos ir Pietų Korėjos gamintojų, taigi pažeidimo sunkumo laipsnį“, ir kad „europinio lygmens kartelio padarytas papildomas iškraipymas pateisina sunkumo laipsnio padidinimą 2 % įmonėms, dalyvavusioms įgyvendinant šį kartelio aspektą“.

243    Ieškovės ginčija šį diferencijavimą, pirma, tvirtindamos, kad europinio lygmens kartelį įgyvendino ne tik Europos įmonės. Iš ginčijamo sprendimo matyti, kad Japonijos ir Pietų Korėjos įmonės dalyvavo kartelyje taip pat kaip ir Europos įmonės. Antra, jos mano, kad Komisija neįrodė, kaip minėtas lygmuo „padidino žalą konkurencijai, kuri jau buvo padaryta“, ar to, koks buvo „papildomas iškraipymas“, kurį lėmė šis lygmuo.

244    Komisija nesutinka su šiais argumentais.

245    Reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją kiekvieną kartą, kai Komisija nusprendžia skirti baudas pagal konkurencijos teisę, ji turi laikytis bendrųjų Sąjungos teisės principų, įskaitant vienodo požiūrio principą, kaip jį aiškina Sąjungos teismai. Pagal šį principą reikalaujama, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos situacijos – vienodai, nebent toks vertinimas objektyviai pateisinamas (žr. 2012 m. birželio 27 d. Sprendimo Bolloré / Komisija, T‑372/10, EU:T:2012:325, 85 punktą ir nurodytą jurisprudenciją ir 2016 m. sausio 19 d. Sprendimo Mitsubishi Electric / Komisija, T‑409/12, EU:T:2016:17, 108 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

246    Kiek tai susiję su Europos įmonių veiksmų sunkumo vertinimu, palyginti su Azijos, o konkrečiai Japonijos įmonių veiksmais, reikia priminti, kad ginčijamame sprendime konstatuotą pažeidimą Komisija kvalifikavo kaip vieną ir tęstinį pažeidimą, kurį sudaro du lygmenys, t. y. A/R lygmens kartelis ir europinio lygmens kartelis. Pirmą iš šių lygmenų sudarė, pirma, susitarimas dėl „nacionalinės teritorijos“, pagal kurį Japonijos ir Pietų Korėjos įmonės įsipareigojo palikti Europos „nacionalinę teritoriją“, skirtą tik kartelio dalyviams R, o šie savo ruožtu įsipareigojo palikti Japonijos ir Pietų Korėjos „nacionalinę teritoriją“, ir, antra, projektų, vykdomų didžiojoje likusio pasaulio dalyje, vadinamoje „eksporto teritorijomis“, pasidalijimas. Kaip matyti iš šio sprendimo 12 punkto, pagal antrą iš šių lygmenų Europos įmonės dalijosi projektais, vykdomais Europos „nacionalinėje teritorijoje“, ir projektais, Europos įmonėms priskirtais „eksporto teritorijose“.

247    Priežastys, dėl kurių Komisija manė, kad abu kartelio lygmenys sudarė vieną pažeidimą, išdėstytos ginčijamo sprendimo 527–619 konstatuojamosiose dalyse. Šiomis aplinkybėmis, kiek tai susiję su to paties bendro tikslo, siejančio šiuos du lygmenis, egzistavimo sąlyga, to sprendimo 534 konstatuojamojoje dalyje Komisija konstatavo:

„Dėl europinio lygmens kartelio (taip pat paskirstymo tarp Azijos įmonių) buvo sudarytas bendras susitarimas, dėl kurio jis buvo įgyvendinamas. Per šiuos europinius susitikimus R Europos koordinatorius tęsė diskusijas, kurios vyko per susitikimus A/R <…>. Todėl šalys dažnai rengdavo susitikimus R iš karto po susitikimų A/R <…>. Be to, per susitikimus R šalys išreiškė suinteresuotumą projektais eksporto teritorijose, kurie turėjo būti aptarti per susitikimus A/R. Taip pat susitikimuose A/R dalyvavusios šalys buvo informuojamos apie pagrindines diskusijas dėl [minėto lygmens]. Taigi šis lygmuo buvo neatsiejama bendro plano dalis.“

248    Komisija daugumą Japonijos ir Pietų Korėjos įmonių laikė atsakingomis už dalyvavimą visame kartelyje, įskaitant jo europinį lygmenį. Konkrečiai kalbant, už visą šį kartelį ji pripažino atsakingomis Japonijos įmones, priklausiusias pačiam kartelio branduoliui, t. y. Sumitomo Electric Industries, Hitachi Cable ir jų bendrąją įmonę J–Power Systems, taip pat Furukawa Electric, Fujikura ir jų bendrąją įmonę Viscas.

249    Vis dėlto ginčijamo sprendimo 537 konstatuojamojoje dalyje Komisija patikslino įvairių įmonių dalyvavimo kartelyje apimtį. Šiuo aspektu ji nurodė:

„Pats kartelio branduolys (Nexans, Pirelli / Prysmian, Furukawa [Electric], Fujikura ir Viscas, [Sumitomo Electric Industries], [Hitachi Cable] ir [J–Power Systems]) buvo toks pats [požeminiams ir povandeniniams elektros] kabeliams ir taikė tiek nacionalinės teritorijos principą, tiek susitarimą dėl projektų priskyrimo eksporto teritorijose. Nors dėl objektyvių priežasčių Japonijos ir [Pietų Korėjos] įmonės nedalyvavo europinio lygmens kartelyje, Nexans ir Pirelli / Prysmian veikė abiejuose.“

250    Remdamasi būtent šia išvada Komisija ginčijamo sprendimo 999 konstatuojamojoje dalyje, su kuria susiję ieškovių argumentai, konstatavo, kad Europos įmonių padarytą pažeidimą reikia laikyti sunkesniu už tą, kurį padarė Japonijos įmonės, taigi dėl Europos įmonių dalyvavimo europinio lygmens kartelyje jų pardavimų vertės dalis, į kurią atsižvelgiama atskaičiuojant bazinį baudos dydį, turi būti padidinta 2 %.

251    Šiuo aspektu reikia konstatuoti, jog tai, kad, kaip teigia ieškovės, Japonijos įmonių dalyvavimas buvo panašus į Europos įmonių, kiek tai susiję su dalyvavimu europinio lygmens kartelyje, net jeigu būtų įrodyta, negali paneigti Komisijos išvados, kad projektų pasidalijimas EEE buvo papildomas veiksnys, dėl kurio baudą vertėjo padidinti papildoma procentine dalimi remiantis pažeidimo sunkumu.

252    Iš tiesų, pirma, reikia pažymėti, kad ne tik egzistavo A/R lygmens kartelis, pagal kurį Europos ir Azijos įmonės susitarė, be kita ko, nesiskverbti į atitinkamas „nacionalines teritorijas“, bet ir Europos gamintojai, įskaitant ieškoves, dalijosi įvairius elektros kabelių projektus, priskirtus kartelio dalyviams R. Konkrečiai kalbant, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 73 konstatuojamosios dalies, toks dalijimasis buvo susijęs tiek su „eksporto teritorijose“ vykdomų projektų priskyrimu pagal šį lygmenį, tiek su projektų, kurie šiems dalyviams priklausė pagal susitarimą dėl „nacionalinės teritorijos“, t. y. projektų, vykdomų Europos „nacionalinėje teritorijoje“, priskyrimu. Antra, reikia pažymėti, kad net jeigu projektų dalijimasis pagal šį lygmenį ir projektų dalijimasis pagal europinio lygmens kartelį buvo glaudžiai susiję, kaip Komisija paaiškina to sprendimo 534 konstatuojamojoje dalyje, pastarojo lygmens kartelyje buvo laikomasi papildomo įsipareigojimo pasidalyti projektais, viršijančio priskyrimo taisykles, kurios taikomos A/R lygmens kartelyje.

253    Be to, priešingai, nei tvirtina ieškovės, nėra jokių abejonių, kad aukštos įtampos požeminių ir povandeninių elektros kabelių projektų dalijimasis pagal europinio lygmens kartelį padidino žalą konkurencijai, kurią EEE darė šis A/R lygmens kartelis.

254    Taigi, kaip teigia Komisija, europinio lygmens kartelyje dalyvaujančių gamintojų veiksmų pavojingumo vertinimas pagrįstai turėjo atspindėti konkurencijai EEE padarytą papildomą žalą.

255    Vadinasi, ieškovių argumentas, kad iš esmės Komisija padarė vertinimo klaidą, kai nusprendė, jog Japonijos įmonių dalyvavimo europinio lygmens kartelyje intensyvumas nebuvo toks pats kaip Europos įmonių, neturi įtakos vertinant, ar ieškovių atžvilgiu buvo pažeistas vienodo požiūrio principas.

256    Iš tiesų toks argumentas, darant prielaidą, kad jis pagrįstas, galėtų pateisinti pardavimų vertės procentinės dalies, taikomos apskaičiuojant Japonijos įmonėms skirtiną baudą, padidinimą.

257    Kita vertus, ši aplinkybė neturi reikšmės, kalbant apie pardavimų vertės procentinę dalį, kuri ieškovėms pritaikyta siekiant atsižvelgti į jų veiksmų pavojingumą, nes vienodo požiūrio principu negali būti pagrįsta teisė į nediskriminacinį neteisėto vertinimo taikymą (2002 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Pfizer Animal Health / Taryba, T‑13/99, EU:T:2002:209, 479 punktas).

258    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad reikia atmesti šio pagrindo antrą dalį, taigi ir visą aštuntąjį pagrindą.

 Dėl devintojo pagrindo, grindžiamo tariama klaida, padaryta įtraukiant R. į asmenų, su kuriais susijęs ginčijamas sprendimas, sąrašą

259    Ieškovės pažymi, kad į ginčijamo sprendimo II priedo skyrių „Asmenų, su kuriais susijęs šis sprendimas, vardai, pavardės ir profesinė veikla“ Komisija klaidingai įtraukė R., kuris yra Prysmian valdybos narys ir Prysmian grupės strategijos direktorius. Konkrečiai kalbant, jos tvirtina, kad R. paminėjimas kaip asmens, susijusio su pažeidimu, yra klaidingas ir neturintis teisinio pagrindo, todėl šis asmuo turi būti pašalintas iš to sprendimo priedų.

260    Komisija nesutinka su šiais argumentais.

261    Šiuo aspektu pakanka konstatuoti, kad, pirma, ginčijamo sprendimo 759 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, jog R. buvo vienas iš Prysmian valdybos narių, paskirtas Goldman Sachs. Antra, ginčijamo sprendimo I ir II prieduose R. buvo paminėtas kaip asmuo, su kuriuo susijęs tas sprendimas.

262    Priešingai, nei teigia ieškovės, nei iš ginčijamo sprendimo konstatuojamųjų dalių, nei iš to sprendimo priedų nematyti, kad Komisija laikė R. asmeniškai dalyvavusiu nagrinėjamame kartelyje. Iš tiesų Komisija tame sprendime neteigė, kad R. asmeniškai dalyvavo minėtame kartelyje, bet jį paminėjo tik kaip vienos iš ieškovių darbuotoją. Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad Komisija nepadarė klaidos, kai įtraukė R., be kita ko, į to sprendimo II priedą.

263    Be to, reikia priminti, kad pagal jurisprudenciją Komisijos tyrimais ir sprendimais iš principo siekiama nustatyti ne tai, kad tam tikri fiziniai asmenys dalyvavo kartelyje, bet faktą, kad tai darė įmonės, pažeisdamos SESV 101 straipsnio 1 dalį. Ginčijamame sprendime Komisija nustatė, kad, be kita ko, ieškovės pažeidė šią nuostatą dalyvaudamos viename tęstiniame susitarime ir derindamos veiksmus elektros kabelių sektoriuje. Ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje R. nebuvo nurodytas kaip vienas iš kartelio dalyvių (pagal analogiją žr. 2012 m. vasario 2 d. Sprendimo EI du Pont de Nemours ir kt. / Komisija, T‑76/08, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:46, 159 punktą).

264    Vadinasi, šį pagrindą, kiek juo siekiama užginčyti Komisijos išvados, susijusios su R. dalyvavimu kartelyje, pagrįstumą, reikia atmesti.

265    Taigi devintasis pagrindas turi būti atmestas.

266    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ieškovės neįrodė Komisijos padarytų pažeidimų, pateisinančių ginčijamo sprendimo panaikinimą, kiek jis susijęs su ieškovėmis.

267    Taigi ieškovių reikalavimai dėl panaikinimo turi būti atmesti.

 Dėl reikalavimų sumažinti ieškovėms skirtas baudas

268    Ieškovės prašo Bendrojo Teismo sumažinti joms skirtas baudas, kad būtų įvertintos klaidos, kurias Komisija padarė jas apskaičiuodama. Taip pat jos prašo Bendrojo Teismo „pakeisti baudą laikantis teisingumo“ dėl pernelyg ilgos administracinės procedūros trukmės.

269    Prieš nagrinėjant įvairius ieškovių prašymus sumažinti baudas, kurios joms buvo skirtos, reikia priminti, kad teisėtumo kontrolę papildo neribota jurisdikcija, kuri Sąjungos teismui, remiantis SESV 261 straipsniu, suteikta pagal Reglamento Nr. 1/2003 31 straipsnį. Ši jurisdikcija, be paprastos sankcijos teisėtumo kontrolės, teismui suteikia teisę pakeisti Komisijos vertinimą savuoju, todėl panaikinti, sumažinti ar padidinti skirtą vienkartinę arba periodinę baudą. Vis dėlto reikia pabrėžti, kad neribotos jurisdikcijos įgyvendinimas neprilygsta patikrinimui savo iniciatyva, ir priminti, kad Sąjungos teismuose vyksta rungimosi procesas. Išskyrus su viešąja tvarka susijusius pagrindus, kuriuos teismas iškelia savo iniciatyva, kaip antai ginčijamo sprendimo nemotyvavimą, būtent ieškovas turi nurodyti su ginčijamu sprendimu susijusius ieškinio pagrindus ir pateikti įrodymų jiems pagrįsti (2011 m. gruodžio 8 d. Sprendimo KME Germany ir kt. / Komisija, C‑389/10 P, EU:C:2011:816, 130 ir 131 punktai).

 Dėl prašymo sumažinti skirtas baudas dėl klaidų, kurias Komisija padarė apskaičiuodama jų dydį

270    Pirma, kiek tai susiję su ieškovių prašymu sumažinti joms skirtas baudas, kad būtų įvertintos klaidos, kurias Komisija padarė apskaičiuodama jų dydį, reikia pažymėti, kad, viena vertus, pagrindai, kuriais ieškovės grindžia savo reikalavimus dėl panaikinimo, buvo atmesti ir, kita vertus, nėra aplinkybių, kurios šiuo atveju galėtų pateisinti baudų sumažinimą. Vadinasi, šį prašymą reikia atmesti.

 Dėl prašymo sumažinti skirtas baudas dėl pernelyg ilgos administracinės procedūros trukmės

271    Antra, kiek tai susiję su ieškovių prašymu laikantis teisingumo sumažinti joms skirtas baudas dėl pernelyg ilgos administracinės procedūros trukmės, pakanka priminti, kad nors Komisijos padarytas protingo laikotarpio laikymosi principo pažeidimas gali pateisinti jos sprendimo, priimto po SESV 101 ir 102 straipsniais grindžiamos administracinės procedūros, panaikinimą, nes tai yra ir atitinkamos įmonės teisės į gynybą pažeidimas, toks šio principo pažeidimas, net jei būtų įrodytas, negali lemti skirtos baudos sumažinimo (žr. 2017 m. sausio 26 d. Sprendimo Villeroy ir Boch / Komisija, C‑644/13 P, EU:C:2017:59, 79 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

272    Bet kuriuo atveju, kaip matyti iš šio sprendimo 93 punkto, šiuo atveju negalėjo būti konstatuota pernelyg ilga administracinės procedūros trukmė. Vadinasi, šio prašymo negalima tenkinti, todėl reikia atmesti visus reikalavimus sumažinti ieškovėms skirtas baudas.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

273    Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

274    Kadangi ieškovės pralaimėjo bylą dėl visų savo reikalavimų, o Komisija prašė priteisti iš jų bylinėjimosi išlaidas, jos turi padengti visas šias išlaidas.

275    Remiantis Procedūros reglamento 138 straipsnio 3 dalimi, Bendrasis Teismas gali nuspręsti, kad į bylą įstojusi šalis, kuri nenurodyta to paties straipsnio 1 ir 2 dalyse, padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes, reikia nuspręsti, kad Goldman Sachs ir Pirelli padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Prysmian SpA ir Prysmian Cavi e Sistemi Srl padengia savo ir Europos Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

3.      The Goldman Sachs Group, Inc. ir Pirelli & C. SpA padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Collins Kancheva Barents

Paskelbta 2018 m. liepos 12 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.

Parašai.

Turinys

Ginčo aplinkybės

Ieškovės ir susijęs sektorius

Administracinė procedūra

Skundžiamas sprendimas

Nagrinėjamas pažeidimas

Ieškovių atsakomybė

Skirtos baudos

Procesas ir šalių reikalavimai

Dėl teisės

Dėl reikalavimų panaikinti

Dėl pirmojo pagrindo, grindžiamo Komisijos atliktų patikrinimų neteisėtumu

– Dėl tyrimo eigos

– Dėl tariamo teisinio pagrindo nebuvimo

– Dėl sprendimo atlikti patikrinimą dėl tariamo pažeidimo

– Dėl galimybės pateikti prašymą atleisti nuo baudos nebuvimo

Dėl antrojo pagrindo, grindžiamo protingo termino principo pažeidimu

Dėl trečiojo pagrindo, grindžiamo gero administravimo principo pažeidimu

Dėl ketvirtojo pagrindo, grindžiamo tuo, kad „PrysmianCS“ neteisingai buvo pripažinta atsakinga už laikotarpį iki 2001 m. lapkričio 27 d.

– Dėl pirmos dalies, siejamos su asmeninės atsakomybės principo pažeidimu

– Dėl antros dalies, siejamos su vienodo požiūrio principo pažeidimu ir pareigos motyvuoti nesilaikymu

Dėl penktojo pagrindo, grindžiamo Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies pažeidimu, nes Komisija nenustatė solidarių bendraskolių dalių, atsižvelgiant į jų vidaus santykius

Dėl šeštojo pagrindo, grindžiamo SESV 101 straipsnio pažeidimo įrodymų stoka

Dėl septintojo pagrindo, grindžiamo klaidingu pažeidimo trukmės nustatymu

Dėl aštuntojo pagrindo, grindžiamo Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies, 2006 m. baudų apskaičiavimo gairių ir vienodo požiūrio bei proporcingumo principų pažeidimu, kiek tai susiję su skirtų baudų apskaičiavimu

– Dėl pirmos dalies, siejamos su proporcingumo principo pažeidimu

– Dėl antros dalies, siejamos su vienodo požiūrio principo pažeidimu

Dėl devintojo pagrindo, grindžiamo tariama klaida, padaryta įtraukiant R. į asmenų, su kuriais susijęs ginčijamas sprendimas, sąrašą

Dėl reikalavimų sumažinti ieškovėms skirtas baudas

Dėl prašymo sumažinti skirtas baudas dėl klaidų, kurias Komisija padarė apskaičiuodama jų dydį

Dėl prašymo sumažinti skirtas baudas dėl pernelyg ilgos administracinės procedūros trukmės

Dėl bylinėjimosi išlaidų

*Proceso kalba: anglų.