PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (penktoji kolegija)
SPRENDIMAS
2008 m. liepos 9 d.(*)
„Bendrijos prekių ženklas – Registracijos pripažinimo negaliojančia procedūra – Žodinis Bendrijos prekių ženklas „Mozart“ – Ginčo dalykas – Absoliutūs atmetimo pagrindai – Apibūdinamasis pobūdis – Pareiga motyvuoti – Teisėti lūkesčiai – Vienodas požiūris – Teisėtumo principas – Reglamento (EB) Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies c punktas, 51 straipsnio 1 dalies a punktas, 73 straipsnio pirmas sakinys ir 74 straipsnio 1 dalies pirmas sakinys“
Byloje T‑304/06
Paul Reber GmbH & Co. KG, įsteigta Bad Reichenhalyje (Vokietija), atstovaujama advokato O. Spuhler,
ieškovė,
prieš
Vidaus rinkos derinimo tarnybą (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT), atstovaujamą G. Schneider,
atsakovę,
kita procedūros VRDT apeliacinėje taryboje šalis, įstojusi į bylą Pirmosios instancijos teisme,
Chocoladefabriken Lindt & Sprüngli AG, įsteigta Kilchberge (Šveicarija), atstovaujama advokatų R. Lange ir G. Hild,
dėl ieškinio, pareikšto dėl 2006 m. rugsėjo 8 d. VRDT antrosios apeliacinės tarybos sprendimo (byla R 97/2005‑2), susijusio su registracijos pripažinimo negaliojančia procedūra tarp Chocoladefabriken Lindt & Sprüngli AG ir Paul Reber GmbH & Co. KG,
EUROPOS BENDRIJŲ PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (penktoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas M. Vilaras (pranešėjas), teisėjai M. Prek ir V. Ciucă,
posėdžio sekretorė K. Andová, administratorė,
susipažinęs su 2006 m. lapkričio 10 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktu ieškiniu,
susipažinęs su 2007 m. kovo 12 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktu VRDT atsakymu į ieškinį,
susipažinęs su 2007 m. vasario 23 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktu įstojusios į bylą šalies atsakymu į ieškinį,
įvykus 2008 m. kovo 5 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Bylos aplinkybės
1 1996 m. kovo 8 d. ieškovė, Paul Reber GmbH & Co. KG, remdamasi iš dalies pakeistu 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 11, 1994, p. 1), pateikė Vidaus rinkos derinimo tarnybai (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT) Bendrijos prekių ženklo paraišką.
2 Prašomas įregistruoti prekių ženklas yra žodinis žymuo „Mozart“.
3 Prekės, kurioms prašoma įregistruoti prekių ženklą, priklauso peržiūrėtos ir pataisytos 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutarties dėl tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos ženklams registruoti 30 klasei ir atitinka šį aprašymą: „Pyragai ir konditerijos gaminiai, šokolado gaminiai, saldainiai“.
4 1998 m. balandžio 6 d. Bendrijos prekių ženklo paraiška buvo paskelbta Bendrijos prekių ženklų biuletenyje Nr. 25/98.
5 1998 m. gegužės 27 d. įstojusi į bylą šalis Chocoladefabriken Lindt & Sprüngli AG, kaip trečiasis asmuo Reglamento Nr. 40/94 41 straipsnio prasme, pateikė VRDT rašytines pastabas, kuriose nurodė, kad, jos nuomone, prekių ženklas, dėl kurio kilo ginčas, neturi būti registruojamas pagal Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies c punktą, nes šis prekių ženklas apibūdina paraiškoje įregistruoti nurodytas prekes.
6 Tačiau 2000 m. sausio 26 d. prekių ženklas, dėl kurio kilo ginčas, buvo įregistruotas kaip Bendrijos prekių ženklas Nr. 21 071.
7 2000 m. rugsėjo 21 d. laišku, VRDT gautu rugsėjo 27 d., Landgericht München I (Miuncheno I-osios apygardos teismas, Vokietija), veikdamas kaip Bendrijos prekių ženklų teismas Reglamento Nr. 40/94 91 straipsnio prasme, pagal to paties reglamento 96 straipsnio 4 dalį pranešė VRDT, kad jam nagrinėjant ginčą, kilusį tarp ieškovės bei Conditorei Coppenrath & Wiese GmbH & Co. KG (toliau – Coppenrath), 2000 m. rugpjūčio 30 d. pastaroji bendrovė pateikė priešpriešinį reikalavimą pripažinti prekių ženklo, dėl kurio kilo ginčas, registraciją negaliojančia.
8 2000 m. lapkričio 17 d. laišku, VRDT gautu lapkričio 22 d., Landgericht München I persiuntė VRDT savo 2000 m. lapkričio 15 d. Sprendimo, patenkinančio minėtą priešpriešinį reikalavimą ir pripažįstančio prekių ženklo, dėl kurio kilo ginčas, registraciją negaliojančia, nuorašą.
9 2002 m. lapkričio 14 d. įstojusi į bylą šalis pagal Reglamento Nr. 40/94 55 straipsnį pateikė VRDT prašymą pripažinti prekių ženklo, dėl kurio kilo ginčas, registraciją negaliojančia dėl to, kad jis buvo įregistruotas pažeidžiant šio reglamento 7 straipsnio 1 dalies c punktą ir 51 straipsnio 1 dalies a punktą, nagrinėjamus kartu.
10 2003 m. rugpjūčio 14 d: laišku VRDT pranešė Landgericht München I, kad informacija apie tai, jog šiame teisme pareikštas priešpriešinis reikalavimas pripažinti prekių ženklo, dėl kurio kilo ginčas, registraciją negaliojančia, 2003 m. rugpjūčio 13 d. buvo įrašyta į Bendrijos prekių ženklų registrą ir artimiausiu metu bus paskelbta Bendrijos prekių ženklų biuletenyje.
11 2003 m. rugsėjo 2 d. laišku, VRDT gautu rugsėjo 8 d., Oberlandesgericht München (Aukštesnysis Miuncheno apygardos teismas) persiuntė VRDT savo 2001 m. liepos 26 d. Sprendimo, panaikinančio 2000 m. lapkričio 15 d. Landgericht München I sprendimą ir atmetančio Coppenrath pareikštą priešpriešinį reikalavimą pripažinti prekių ženklo, dėl kurio kilo ginčas, registraciją negaliojančia, nuorašą. Remiantis šiuo laišku, 2001 m. liepos 26 d. Sprendimas yra įsiteisėjęs.
12 2004 m. gruodžio 21 d. Sprendimu Anuliavimo skyrius patenkino įstojusios į bylą šalies prašymą ir atitinkamai pripažino prekių ženklo, dėl kurio kilo ginčas, registraciją negaliojančia.
13 Iš pradžių Anuliavimo skyrius konstatavo, kad nagrinėjamo prašymo pripažinti registraciją negaliojančia pateikimas neprieštaravo Reglamento Nr. 40/94 55 straipsnio 3 dalies nuostatai, pagal kurią „prašymas <...> paskelbti negaliojančiu nepriimamas, jeigu ieškinys dėl tokio paties dalyko ir tokiu pačiu pagrindu, dalyvaujant toms pačioms šalims, buvo išnagrinėtas valstybės narės teisme ir įgijo galutinio sprendimo galią“. Nors 2001 m. liepos 26 d. Oberlandesgericht München sprendimas priimtas dėl tų pačių prekių ženklų ir to paties negaliojimo pagrindo, vis dėlto to ginčo šalys nebuvo tos pačios kaip nagrinėjamu atveju, nes nurodytu sprendimu buvo išspręstas ginčas tarp ieškovės ir Coppenrath, o ne įstojusios į bylą šalies (Anuliavimo skyriaus sprendimo 8 punktas).
14 Nagrinėdamas ginčo esmę, Anuliavimo skyrius nusprendė, kad prekių ženklas, dėl kurio kilo ginčas, yra apibūdinamasis Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies c punkto prasme visų nurodytų prekių atžvilgiu, nes yra tik nuoroda į šių prekių rūšį ir kokybę. Iš esmės Anuliavimo skyrius rėmėsi tuo, kad, pirma, Vokietijoje ir Austrijoje žodis „Mozartkugel“ (Mozart rutuliukas) vartojamas nurodant apvalius šokoladinius saldainius su marcipano ir riešutų įdaru bei, antra, pats savaime pavadinimas „Mozart“ apibūdina šį gaminį, nes kad kalbama apie „Kugel“ (rutuliuką), aiškiai ir tiesiogiai matyti iš jo formos. Anuliavimo skyrius nusprendė nesiremti minėtame Oberlandesgericht München sprendime padaryta išvada ir nurodė priežastis, dėl kurių, jo manymu, ieškovės nurodytas 2002 m. balandžio 10 d. VRDT trečiosios apeliacinės tarybos sprendimas (byla R 953/2001‑3) nėra svarbus nagrinėjamu atveju. Be to, jis įvertino ieškovės pateiktos apklausos rezultatus ir nusprendė, kad šie nepaneigia išvados, jog prekių ženklas, dėl kurio kilo ginčas, yra apibūdinamasis.
15 2005 m. sausio 25 d. ieškovė, remdamasi Reglamento Nr. 40/94 57–62 straipsniais, pateikė apeliaciją VRDT dėl Anuliavimo skyriaus sprendimo.
16 2006 m. rugsėjo 8 d. Sprendimu, apie kurį ieškovei pranešta rugsėjo 11 d. (toliau – ginčijamas sprendimas), Antroji apeliacinė taryba atmetė apeliaciją. Apeliacinė taryba iš esmės nusprendė, kad prašomas įregistruoti prekių ženklas yra „objektyvi nuoroda, vien apibūdinanti paraiškoje nurodytas prekes“. Šiuo klausimu ji nurodė, jog Anuliavimo skyriaus sprendimas „detaliai motyvuotas“, o pati Apeliacinė taryba „pritaria jo motyvams bei gali pridurti tik keletą argumentų“ (ginčijamo sprendimo 16 punktas). Kadangi ieškovė pripažino, kad Vokietijoje ir Austrijoje žodis „Mozartkugeln“ turi bendrinį ir apibūdinamąjį pobūdį, būtų „sunku įsivaizduoti, kad Vokietijos ir Austrijos vartotojai, specializuotoje saldumynų parduotuvėje arba atitinkamame prekybos centro skyriuje ant gaminio pakuotės matydami pavadinimą „Mozart“, nemanys, kad siūloma prekė yra „Mozartkugeln“ (Mozart rutuliukai)“ (ginčijamo sprendimo 21 ir 22 punktai).
Šalių reikalavimai
17 Ieškovė Pirmosios instancijos teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą,
– subsidiariai panaikinti ginčijamą sprendimą tiek, kiek būtina atsižvelgiant į taip apribotą prekių, kurioms įregistruotas prekių ženklas, dėl kurio kilo ginčas, aprašymą: „Pyragai ir konditerijos gaminiai, šokolado gaminiai, saldainiai, visi nurodyti gaminiai, išskyrus vadinamuosius „Mozartkugeln“, t. y. apvalius šokoladinius saldainius su marcipano ir riešutų įdaru“,
– priteisti iš VRDT bylinėjimosi išlaidas.
18 VRDT Pirmosios instancijos teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
19 Įstojusi į bylą šalis Pirmosios instancijos teismo prašo atmesti ieškinį.
Dėl ieškovės subsidiaraus reikalavimo priimtinumo
Šalių argumentai
20 VRDT, palaikoma įstojusios į bylą šalies, teigia, kad ieškovės subsidiarus reikalavimas yra nepriimtinas. Pirma, šis reikalavimas keičia ginčo dalyką ir todėl prieštarauja Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 135 straipsnio 4 daliai. Antra, VRDT nebuvo pateiktas joks prašymas apriboti prekių ženklo, dėl kurio kilo ginčas, paraiškoje nurodytų prekių sąrašą pagal Reglamento Nr. 40/94 44 straipsnio 1 dalį. Trečia, negalima pripažinti, kad kai prekių ženklo paraiškoje nurodytos konkrečios prekės ar paslaugos, kompetentinga institucija galėtų įregistruoti prekių ženklą tik tiek, kiek tokios prekės ar paslaugos neturi tam tikros savybės.
21 Ieškovė teigia, kad jos subsidiarus reikalavimas yra priimtinas. Pirma, šis reikalavimas priklauso nuo proceso aplinkybės, kuriai šalys neturi jokios įtakos, t. y. nuo to, ar Pirmosios instancijos teismas panaikins ginčijamą sprendimą, ar ne. Antra, prekių ženklo savininkas gali bet kuriuo metu apriboti jo prekių ženklo paraiškoje nurodytų prekių sąrašą. Taigi, kadangi subsidiarus reikalavimas pateiktas ieškinyje, jo negalima laikyti pareikštu per vėlai.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
22 Reikia priminti, kad pagal Reglamento Nr. 40/94 26 straipsnio 1 dalies c punktą, Bendrijos prekių ženklo paraiškoje turi būti nurodytas prekių ir paslaugų, kurioms prašoma įregistruoti ženklą, sąrašas. Pagal 1995 m. gruodžio 13 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 2868/95, skirto įgyvendinti Reglamentą Nr. 40/94 (OL L 303, p. 1), 2 taisyklės 2 dalį prekių ir paslaugų sąrašas sudaromas taip, kad būtų aiškiai nusakomas jų pobūdis. Galiausiai Reglamento Nr. 40/94 44 straipsnio 1 dalis numato, kad pareiškėjas gali bet kada atšaukti savo Bendrijos prekių ženklo paraišką arba apriboti joje nurodytų prekių ar paslaugų sąrašą.
23 Iš nurodytų nuostatų matyti, kad asmuo, prašantis įregistruoti tam tikrą žymenį kaip Bendrijos prekių ženklą, savo paraiškoje turi nurodyti prekių ir paslaugų, kurioms prašoma įregistruoti prekių ženklą, sąrašą ir kiekvienos šių prekių ar paslaugų atžvilgiu pateikti aiškiai jų pobūdį nusakantį aprašymą. VRDT savo ruožtu turi nagrinėti paraišką visų tokiame sąraše nurodytų prekių ar paslaugų atžvilgiu, prireikus atsižvelgdama į šio sąrašo apribojimus pagal Reglamento Nr. 40/94 44 straipsnio 1 dalį. Jei Bendrijos prekių ženklo paraiškoje nurodytų prekių ar paslaugų sąrašas apima vieną ar kelias prekių ar paslaugų kategorijas, VRDT neprivalo vertinti kiekvienos prekės ar paslaugos kiekvienoje kategorijoje, o turi atlikti vertinimą visos atitinkamos kategorijos atžvilgiu (šia prasme žr. 2006 m. lapkričio 15 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Anheuser-Busch prieš VRDT – Budĕjovický Budvar (BUDWEISER), T‑366/05, nepaskelbta Rinkinyje, 35 punktą).
24 Be to, reikia priminti, kad Pirmosios instancijos teismas gali panaikinti arba pakeisti VRDT apeliacinės tarybos sprendimą tik tuomet, jeigu jį priimant egzistavo vienas iš Reglamento Nr. 40/94 63 straipsnio 2 dalyje nurodytų panaikinimo ar pakeitimo pagrindų. Tačiau jis negali panaikinti arba pakeisti tokio sprendimo dėl pagrindų, atsiradusių jį priėmus (2006 m. gegužės 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo Sunrider prieš VRDT, C‑416/04 P, Rink. p. I‑4237, 55 punktas).
25 Taigi darytina išvada, kad iš principo Bendrijos prekių ženklo paraiškoje nurodytų prekių ar paslaugų sąrašo apribojimas Reglamento Nr. 40/94 44 straipsnio 1 dalies prasme, padarytas jau priėmus Pirmosios instancijos teisme ginčijamą Apeliacinės tarybos sprendimą, negali turėti įtakos šio sprendimo teisėtumui, kuris vienintelis ginčijamas Pirmosios instancijos teisme (žr. 23 punkte minėtos nutarties BUDWEISER 40–48 punktus ir 2007 m. lapkričio 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tegometall International prieš VRDT – Wuppermann (TEK), T‑458/05, Rink. p. II‑0000, 23 punktą).
26 Tačiau taip pat būtina priminti, kad VRDT apeliacinės tarybos sprendimas gali būti užginčytas Pirmosios instancijos teisme tik dėl tam tikrų atitinkamo Bendrijos prekių ženklo paraiškos sąraše nurodytų prekių ar paslaugų. Tokiu atveju kitų tame pačiame sąraše esančių prekių ar paslaugų atžvilgiu šis sprendimas tampa galutinis.
27 Atsižvelgdamas į šią galimybę, Pirmosios instancijos teismas prekių ženklo paraišką pateikusio asmens jam paduotą prašymą, kuris yra vėlesnis už Apeliacinės tarybos sprendimą ir kuriuo jis atšaukia savo paraišką tik tam tikrų prekių, nurodytų pirminėje paraiškoje, atžvilgiu, laiko arba patvirtinimu, kad sprendimas ginčijamas tik tiek, kiek jame nurodomos likusios nagrinėjamos prekės (šiuo klausimu žr. 2004 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Telepharmacy Solutions prieš VRDT (TELEPHARMACY SOLUTIONS), T‑289/02, Rink. p. II‑2851, 13 ir 14 punktus), arba, jeigu toks prašymas buvo pateiktas vėlesniu proceso Pirmosios instancijos teisme etapu, dalies reikalavimų atsisakymu (šiuo klausimu žr. 2003 m. kovo 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Unilever prieš VRDT (Kiaušinio formos tabletė), T‑194/01, Rink. p. II‑383, 13–17 punktus).
28 Tačiau taip aiškinti Pirmosios instancijos teisme atliktą Bendrijos prekių ženklo paraiškoje nurodytų prekių ar paslaugų sąrašo apribojimą galima tik tuo atveju, kai pareiškėjas tik išbraukia iš šio sąrašo vieną ar kelias prekes ar paslaugas arba vieną ar kelias prekių ar paslaugų kategorijas, kurios buvo tiksliai nurodytos šiame sąraše. Tokiu atveju akivaizdu, kad Pirmosios instancijos teismo iš tikrųjų prašoma nenagrinėti Apeliacinės tarybos sprendimo teisėtumo, kiek šis sprendimas susijęs su iš sąrašo išbrauktomis prekėmis ar paslaugomis; jį nagrinėti prašoma tik tiek, kiek jis susijęs su kitomis likusiomis šiame sąraše prekėmis ar paslaugomis.
29 Šį atvejį reikia skirti nuo Pirmosios instancijos teisme atlikto Bendrijos prekių ženklo paraiškoje nurodytų prekių ar paslaugų sąrašo apribojimo, kuriuo siekiama visiškai ar iš dalies pakeisti šių prekių ar paslaugų aprašymą. Pastaruoju atveju negalima atmesti galimybės, kad toks pakeitimas turės įtakos per administracinę procedūrą VRDT instancijų atliktam atitinkamo prekių ženklo vertinimui. Tokiomis aplinkybėmis tokio pakeitimo pripažinimas nagrinėjant ieškinį Pirmosios instancijos teisme prilygtų Procedūros reglamento 135 straipsnio 4 dalyje draudžiamam ginčo dalyko pakeitimui proceso metu (žr. 25 punkte minėto sprendimo TEK 25 punktą).
30 Šioje byloje ieškovė prašė įregistruoti nagrinėjamą prekių ženklą keturioms prekių kategorijoms, t. y. „pyragams ir konditerijos gaminiams, šokolado gaminiams, saldainiams“. Ieškovės subsidiariame reikalavime pateiktu apribojimu siekiama ne išbraukti vieną ar kelias iš šių keturių kategorijų, esančių prekių ženklo, dėl kurio kilo ginčas, paraiškoje nurodytame prekių sąraše, o pakeisti visų nagrinėjamų prekių kategorijų aprašymą, patikslinant, kad šioms kategorijoms priklausančios prekės neturi būti teikiamos apvalių šokoladinių saldainių su marcipano ir riešutų įdaru, vokiškai vadinamų „Mozartkugeln“ (Mozart rutuliukai), forma. Tačiau, kaip jau minėta, tokio reikalavimo pripažinimas nagrinėjant ieškinį Pirmosios instancijos teisme prilygtų draudžiamam ginčo dalyko pakeitimui (žr. 25 punkte minėto sprendimo TEK 27 punktą).
31 Todėl ieškovės subsidiarų reikalavimą reikia atmesti kaip nepriimtiną.
Dėl esmės
32 Ieškovė nurodo du savo ieškinio pagrindus. Pirmasis susijęs su Reglamento Nr. 40/94 73 straipsnio pirmo sakinio ir 74 straipsnio 1 dalies pirmo sakinio bei teisėtų lūkesčių, vienodo požiūrio ir teisėtumo principų pažeidimu. Antrasis – su Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies c punkto pažeidimu.
Dėl pirmojo pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 40/94 73 straipsnio pirmo sakinio ir 74 straipsnio 1 dalies pirmo sakinio bei teisėtų lūkesčių, vienodo požiūrio ir teisėtumo principų pažeidimu
Šalių argumentai
33 Pirmiausia ieškovė teigia, kad Apeliacinė taryba pažeidė Reglamento Nr. 40/94 73 straipsnio pirmą sakinį, nes nepakankamai motyvavo ginčijamą sprendimą.
34 Pirma, nors Apeliacinė taryba pripažino Austrijos teisės nuostatų svarbą, ji visai nemotyvavo savo sprendimo neatsižvelgti į ieškovės VRDT instancijose nurodytą 1985 m. rugsėjo 12 d. Österreichisches Patentamt (Austrijos patentų biuras) sprendimą, iš kurio matyti, kad žymuo „Mozart“ gali būti saugomas kaip prekių ženklas.
35 Antra, Apeliacinė taryba taip pat nemotyvavo savo sprendimo neatsižvelgti į Bundespatentgericht (Federalinis patentų teismas) sprendimą byloje 32 W (pat) 265/01, kuriame šis teismas padarė išvadą, kad žymuo „Wolfgang Amadeus Mozart-MOZART-KUGELN“ gali būti saugomas kaip prekių ženklas, nes įžymaus kompozitoriaus vardas neperteikia jokios objektyvios informacijos. Ginčijamo sprendimo 12 punkto penktojoje įtraukoje tik nurodomas šis ieškovės argumentas, tačiau jis nenagrinėjamas iš esmės ir nepateikiamos jo atmetimo priežastys.
36 Ieškovė pripažįsta, kad taikant Reglamentą Nr. 40/94 valstybių narių teismų arba už prekių ženklų registravimą atsakingų institucijų sprendimai turi tik informacinę reikšmę. Vis dėlto jau buvo atvejų, kai VRDT apeliacinės tarybos grąžindavo bylą iš naujo nagrinėti žemesnei instancijai, jei savo sprendime ši neatsižvelgė į nacionalinės institucijos sprendimą. Ieškovė mano, kad taip Apeliacinė taryba turėjo nuspręsti ir nagrinėjamu atveju.
37 Trečia, ieškovė nurodo, kad VRDT instancijose ji rėmėsi 2002 m. balandžio 10 d. Trečiosios apeliacinės tarybos sprendimu (žr. šio sprendimo 14 punktą). Šiame sprendime Apeliacinė taryba konstatavo, kad nors valstybėse, kuriose vartojama vokiečių kalba, egzistuoja bent keletas konditerijos gaminius apibūdinančių terminų, kuriuose yra žodis „Mozart“, pavyzdžiui „Mozartkugeln“, pats šis žodis, vertinamas atskirai, nėra apibūdinamasis. Kadangi ginčijamu sprendimu radikaliai pakeista minėtame 2002 m. balandžio 10 d. Sprendime išdėstyta teisinė pozicija, ginčijamame sprendime Apeliacinė taryba privalėjo bent jau nurodyti motyvus, ją paskatinusius visiškai neatsižvelgti į šią teisinę poziciją.
38 Ketvirta, ieškovė teigia, kad ginčijamame sprendime neatlikta tiksli ir konkreti ginčijamo prekių ženklo tariamai apibūdinamojo pobūdžio palyginamoji analizė kiekvienos iš keturių prekių kategorijų, kurioms skirtas šis prekių ženklas, atžvilgiu. Be to, jame nenurodyta, kokiai iš šių kategorijų priskirtina „Mozartkugeln“ vadinama prekė. Iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad Bendrijos prekių ženklo paraiškos atmetimas turi būti motyvuotas atskirai kiekvienos nagrinėjamos prekės ar paslaugos atžvilgiu. Kadangi ginčijamame sprendime neatlikta ši analizė, jis nemotyvuotas arba motyvuotas nepakankamai.
39 Penkta, ieškovė teigia, kad ginčijamame sprendime tik mechaniškai pakartojami Apeliacinėje taryboje ginčyto Anuliavimo skyriaus sprendimo motyvai, netaisant ieškovės nurodytų pastarajame sprendime padarytų klaidų. Taigi ginčijamame sprendime nepriduriama daugelis aplinkybių, būtinų pagal gero ir tinkamo motyvavimo reikalavimus, ir netgi išryškinami Anuliavimo skyriaus sprendimo motyvavimo trūkumai.
40 Toliau ieškovė nurodo, kad neatsižvelgdama į minėtus Österreichisches Patentamt, Bundespatengericht ir VRDT trečiosios apeliacinės tarybos sprendimus, Apeliacinė taryba taip pat pažeidė Reglamento Nr. 40/94 74 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį, įtvirtinantį faktų vertinimo pačios VRDT iniciatyva principą.
41 Galiausiai ieškovė teigia, kad 2002 m. balandžio 10 d. Trečiosios apeliacinės tarybos sprendimas aiškiai ir neabejotinai pripažino, jog žodis „Mozart“, paimtas atskirai, gali sudaryti Bendrijos prekių ženklą, taip sukurdamas teisėtą lūkestį šiuo klausimu. Atmesdama šiame sprendime išdėstytą poziciją, pažeisdama motyvavimo pareigą ir pripažindama prekių ženklo, dėl kurio kilo ginčas, registraciją negaliojančia, Apeliacinė taryba pažeidė teisėtų lūkesčių apsaugos principą bei vienodo požiūrio ir teisėtumo principus.
42 VRDT ir įstojusi į bylą šalis ginčija ieškovės argumentus.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
43 Pagal Reglamento Nr. 40/94 73 straipsnio pirmą sakinį VRDT sprendimuose nurodomi juos pagrindžiantys motyvai. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką šios pareigos apimtis yra tokia pati kaip ir įtvirtintos EB 253 straipsnyje, o jos tikslas yra, pirma, leisti suinteresuotiesiems asmenims sužinoti teisės akto priėmimo pagrindus tam, kad galėtų ginti savo teises, ir, antra, leisti Bendrijų teismui vykdyti sprendimo teisėtumo kontrolę (žr. 2003 m. gruodžio 3 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Audi prieš VRDT (TDI), T‑16/02, Rink. p. II‑5167, 87 ir 88 punktus ir 2004 m. balandžio 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Sunrider prieš VRDT – Vitakraft-Werke Wührmann ir Friesland Brands (VITATASTE ir METABALANCE 44), T‑124/02 ir T‑156/02, Rink. p. II‑1149, 72–73 punktus ir juose nurodytą teismų praktiką).
44 Iš šios teismų praktikos taip pat matyti, kad vertinant, ar sprendimo motyvai atitinka šiuos reikalavimus, būtina atsižvelgti ne tik į jo formuluotes, bet ir kontekstą bei atitinkamą sritį reglamentuojančių teisės normų visumą (žr. 43 punkte minėto sprendimo VITATASTE ir METABALANCE 44 73 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).
45 Dėl Bendrijos prekių ženklų srityje taikomų teisės normų reikia priminti, kad pagal Reglamentą Nr. 40/94 Apeliacinių tarybų priimami sprendimai dėl Bendrijos prekių ženklų registravimo priskiriami ribotai kompetencijai, o ne diskrecijai. Todėl, ar žymuo gali būti įregistruotas kaip Bendrijos prekių ženklas, turi būti vertinama remiantis tik šiuo reglamentu bei Bendrijos teismų pateiktu jo išaiškinimu, o ne ankstesne Apeliacinių tarybų praktika. Be to, kadangi Bendrijos prekių ženklų sistema yra autonomiška, nei VRDT nei Bendrijos teismų nesaisto valstybės narės lygmeniu priimtas sprendimas įregistruoti tą patį žymenį kaip nacionalinį prekių ženklą. Ankstesnės žymens registracijos valstybėse narėse yra aplinkybės, kurios nėra lemiamos ir į kurias gali būti tik atsižvelgta. Tos pačios išvados juo labiau taikytinos kitų prekių ženklų atžvilgiu (žr. 2004 m. balandžio 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Concept prieš VRDT (ECA), T‑127/02, Rink. p. II‑1113, 70–71 punktus ir juose nurodytą teismų praktiką).
46 Iš išdėstytų motyvų matyti, kad atmesdama Bendrijos prekių ženklo paraišką, VRDT savo sprendimo motyvuose privalo nurodyti absoliutų ar santykinį atmetimo pagrindą, kuriam prieštarautų prekių ženklo registracija, šį pagrindą įtvirtinančią teisės nuostatą bei faktines aplinkybes, kurias laikė įrodytomis ir kurios, jos manymu, pagrindžia nurodytos teisės nuostatos taikymą. Tokie motyvai yra iš principo pakankami laikantis 43 ir 44 punktuose išdėstytų reikalavimų.
47 Be to, reikia nurodyti, kad jeigu Apeliacinė taryba visiškai patvirtina žemesnės VRDT instancijos sprendimą, pastarasis sprendimas bei jo motyvai sudaro Apeliacinės tarybos sprendimo priėmimo kontekstą, kurį žino šalys ir kuris leidžia Bendrijos teismams tinkamai vykdyti teisėtumo kontrolę, nagrinėjant Apeliacinės tarybos atlikto vertinimo pagrįstumą (žr. 2007 m. lapkričio 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Wesergold Getränkeindustrie prieš VRDT – Lidl Stiftung (VITAL FIT), T‑111/06, Rink. p. II‑0000, 64 punktą).
48 Taip pat teikia pastebėti, kad bendrai sprendimas gali būti pripažintas pakankamai motyvuotu, jeigu jame daroma aiški nuoroda į kitą ieškovui perduotą dokumentą (žr. 1996 m. balandžio 24 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Industrias Pesqueras Campos ir kt. prieš Komisiją, T‑551/93, T‑231/94‑T‑234/94, Rink. p. II‑247, 142–144 punktus; 2003 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Stadtsportverband Neuss prieš Komisiją, T‑137/01, Rink. p. II‑3103, 55–58 punktus ir 2005 m. gruodžio Sprendimo 22 d. Gorostiaga Atxalandabaso prieš Parlamentą, T‑146/04, Rink. p. II‑5989, 135 ir 136 punktus).
49 Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus reikia įvertinti nagrinėjamą ieškinio pagrindą.
50 Pirmiausia, kalbant apie kaltinimą pažeidus motyvavimo pareigą, reikia iš karto nurodyti, kad, kaip aiškiai matyti iš ginčijamo sprendimo 16 punkto, Apeliacinė taryba perėmė Anuliavimo skyriaus sprendimo motyvus, kurie atitinkamai laikytini ginčijamo sprendimo motyvų dalimi. Remiantis 47 ir 48 punktuose nurodyta teismų praktika, ši nuoroda į ieškovei prieš tai perduoto ir jos puikiai žinomo Anuliavimo skyriaus sprendimo motyvus jokiu būdu nėra netinkama, juo labiau kad ginčijamo sprendimo 5 punkte pateikiamas pakankamai detalus Anuliavimo skyriaus sprendimo apibendrinimas. Todėl, priešingai nei teigia ieškovė, vien šios nuorodos nepakanka įrodyti, kad ginčijamas sprendimas nemotyvuotas ar motyvuotas nepakankamai. Taigi vertinant, ar ginčijamas sprendimas pakankamai motyvuotas, reikia atsižvelgti ir į Anuliavimo skyriaus sprendimo motyvus.
51 Vertinant šiuos du sprendimus kartu, matyti, kad Apeliacinė taryba nusprendė, jog ginčijamas prekių ženklas buvo įregistruotas pažeidžiant Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies c punkte numatytą absoliutų atmetimo pagrindą. Ši išvada paremta nustatyta ir nuorodomis į žodynus įrodyta aplinkybe, kad bent jau vokiškai kalbančių vartotojų požiūriu žodis „Mozartkugel“ apibūdina apvalų šokoladinį saldainį su marcipano ir riešutų įdaru (ginčijamo sprendimo 5 punkto trečia įtrauka ir 21 punktas). Kadangi antroji iš dviejų žodžio „Mozartkugel“ sudėtinių dalių („Kugel“, t. y. rutuliukas) akivaizdžiai nurodo saldainio formą, Apeliacinė taryba padarė išvadą, jog sunku įsivaizduoti, kad specializuotoje saldumynų parduotuvėje arba atitinkamame prekybos centro skyriuje ant gaminio pakuotės matydami pavadinimą „Mozart“ tie patys vartotojai nemanys, kad siūloma prekė yra „Mozartkugeln“ (ginčijamo sprendimo 5 punkto septinta įtrauka ir 22 punktas).
52 Šių motyvų pakanka atsižvelgiant į teismų praktikoje nurodytą dvejopą motyvavimo pareigos tikslą (žr. 43 punktą). Be to, priešingai nei teigia ieškovė, iš Anuliavimo skyriaus sprendimo (38 punktas), kurio motyvams pritarė Apeliacinė taryba, aiškiai matyti, kad nurodytas, Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies c punkte numatytas absoliutus atmetimo pagrindas taikomas visoms prekėms, kurioms skirtas ginčijamas prekių ženklas, „nes kalbama apie bendras kategorijas, į kurias patenka „Mozartkugeln“. Todėl ieškovės argumentą, kad Apeliacinė taryba nemotyvavo savo sprendimo kiekvienos prekės, kuriai skirtas ginčijamas prekių ženklas, atžvilgiu, reikia atmesti.
53 Ieškovė taip pat teigia, jog Apeliacinė taryba turėjo konkrečiai motyvuoti, kodėl ji visiškai neatsižvelgė į Österreichisches Patentamt ir Bundespatentgericht sprendimus bei 2002 m. balandžio 10 d. Trečiosios apeliacinės tarybos sprendimą. Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal 45 punkte nurodytą teismų praktiką valstybių narių institucijų ir teismų priimti sprendimai, taip pat ankstesnė VRDT praktika, yra aplinkybės, kurios nėra lemiamos ir į kurias galima tiesiog atsižvelgti vertinant, ar žymuo gali būti įregistruotas kaip Bendrijos prekių ženklas.
54 Žinoma, sprendimo priėmimo kontekstas, kurį, be kita ko, apibūdina sprendimo autoriaus ir suinteresuotos šalies susirašinėjimas, kai kuriomis aplinkybėmis gali sugriežtinti motyvavimo reikalavimus (43 punkte minėto sprendimo TDI 89 punktas). Taigi negalima atmesti galimybės, kad tam tikrais atvejais gali prireikti konkrečiai atsakyti į vienos iš procedūros VRDT šalių pateiktus argumentus, įskaitant argumentus dėl nacionalinio ar VRDT sprendimo panašioje byloje, taikant griežtesnius nei 46 punkte nurodytieji reikalavimus.
55 Tačiau negalima reikalauti, kad Apeliacinės tarybos pateiktų išsamų atsakymą į kiekvieną procedūros šalių nurodytą argumentą. Motyvavimas gali būti numanomas su sąlyga, kad jis leidžia suinteresuotiesiems asmenims suprasti Apeliacinės tarybos sprendimo priėmimo priežastis ir suteikia kompetentingam teismui pakankamai informacijos, kad šis galėtų vykdyti jam priklausančią kontrolę (pagal analogiją žr. 2004 m. sausio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją, C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, Rink. p. I‑123, 372 punktą ir 2007 m. vasario 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją, C‑3/06 P, Rink. p. I-1331, 46 punktą).
56 Taigi darytina išvada, kad iš principo VRDT neprivalo savo sprendime konkrečiai atsakyti į kiekvieną argumentą, susijusį su jos pačios instancijų arba nacionalinių institucijų ar teismų sprendimais panašiose bylose, kuriuose padaryta tam tikra išvada, jeigu konkrečioje VRDT instancijų nagrinėjamoje byloje priimto sprendimo motyvai leidžia, nors ir netiesiogiai, bet aiškiai ir neabejotinai, suprasti priežastis, dėl kurių šie kiti sprendimai nėra svarbūs arba dėl kurių į juos neatsižvelgta VRDT vertinime.
57 Šiuo atveju perimdama Anuliavimo skyriaus sprendimo motyvus Apeliacinė taryba aiškiai nurodė, ne tik kodėl prekių ženklo, dėl kurio kilo ginčas, įregistravimas prieštaravo Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies c punkte numatytam absoliučiam atmetimo pagrindui, bet ir kodėl jos padaryta išvada skyrėsi nuo 2001 m. liepos 26 d. Oberlandesgericht München sprendimo išvadų. Pastarajame sprendime nurodytas motyvas, dėl kurio atmestas priešpriešinis Coppenrath reikalavimas panaikinti prekių ženklo, dėl kurio kilo ginčas, registraciją, t. y. teiginys, jog žymuo „Mozart“ asocijuojasi su įžymiu kompozitoriumi, o ne su tam tikra receptūra (ginčijamo sprendimo 5 punkto keturiolikta įtrauką), yra iš esmės tapatus ieškovės nurodytų Österreichisches Patentamt ir Bundespatentgericht sprendimų motyvams, be to, juo tiesiog norima paneigti prekių ženklo, dėl kurio kilo ginčas, apibūdinamąjį pobūdį atitinkamų prekių atžvilgiu. Šiomis aplinkybėmis, taip pat atsižvelgiant į Bendrijos prekių ženklų sistemos autonomišką pobūdį, negalima kaltinti Apeliacinės tarybos, kad ji smulkiau nepaaiškino priežasčių, dėl kurių nusprendė nesivadovauti minėtais sprendimais.
58 Ta pati išvada juo labiau taikytina ieškovės argumentui dėl 2002 m. balandžio 10 d. Trečiosios apeliacinės tarybos sprendimo. Pirma, šiuo argumentu taip pat tiesiog norima paneigti prekių ženklo, dėl kurio kilo ginčas, apibūdinamąjį pobūdį atitinkamų prekių atžvilgiu.
59 Antra ir svarbiausia, savo sprendimo 29 punkte Anuliavimo skyrius tiesiogiai nurodė šį Trečiosios apeliacinės tarybos sprendimą ir pateikė motyvus, dėl kurių savo nagrinėjamoje inter partes byloje manė nesąs saistomas šio sprendimo išvadomis, susijusiomis su galimybe įregistruoti žymenį MOZART‑BONS. Šiomis aplinkybėmis, netgi neminint, kad ankstesnė VRDT administracinė praktika nėra reikšminga, bet kuriuo atveju negalima kalbėti apie jokią motyvavimo spragą šiuo klausimu, nes Apeliacinė taryba pritarė Anuliavimo skyriaus sprendimo motyvams.
60 Iš išdėstytų motyvų matyti, kad, priešingai nei teigia ieškovė, ginčijamas sprendimas yra pakankamai motyvuotas.
61 Antra, dėl ieškovės argumento, kad neatsižvelgdama į Österreichisches Patentamt ir Bundespatentgericht sprendimus bei 2002 m. balandžio 10 d. Trečiosios apeliacinės tarybos sprendimą Apeliacinė taryba pažeidė Reglamento Nr. 40/94 74 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį, reikia nurodyti, kad iš teismų praktikos bei išvadų, nurodytų atitinkamai 43 ir 53 punktuose, matyti, jog šie sprendimai negali būti laikomi faktinėmis aplinkybėmis, kurias VRDT instancijos turėtų nagrinėti savo iniciatyva.
62 Bet kuriuo atveju primintina, kad du pirmuosius sprendimus ieškovė nurodė savo pastabose per procedūrą Apeliacinėje taryboje, taigi nekyla klausimas, ar VRDT turėjo juos nagrinėti savo iniciatyva. Trečiasis sprendimas nurodytas ir nagrinėtas Anuliavimo skyriaus sprendime. Be to, kaip jau nurodyta, iš ginčijamo sprendimo motyvų nors netiesiogiai, bet aiškiai matyti, kad Apeliacinė taryba nagrinėjo ir atmetė šiais trimis sprendimais grindžiamą ieškovės argumentą.
63 Galiausiai reikia taip pat atmesti ieškovės kaltinimus, susijusius su teisėtų lūkesčių apsaugos, vienodo požiūrio ir teisėtumo principų pažeidimu.
64 Remiantis teismų praktika, teisėtų lūkesčių apsaugos principu gali remtis kiekvienas asmuo, esantis tokioje padėtyje, iš kurios matyti, jog Bendrijos institucijos administracija, suteikdama jam tikslias, besąlygiškas ir neprieštaringas garantijas, išplaukiančias iš patikimų ir kompetentingų šaltinių, sukėlė pagrįstų lūkesčių (žr. 1999 m. liepos 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Forvass prieš Komisiją, T‑203/97, Rink. VT p. I‑A‑129 ir II‑705, 70 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką ir 2002 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Borremans ir kt. prieš Komisiją, T‑319/00, Rink. VT p. I‑A‑171 ir II‑905, 63 punktą). Tačiau šios garantijos turi atitikti taikomas teisės nuostatas ir normas, nes tokių nuostatų neatitinkantys pažadai negali sukelti teisėtų suinteresuotojo asmens lūkesčių (žr. 2002 m. lapkričio 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Ronsse prieš Komisiją, T‑205/01, Rink. VT p. I‑A‑211 ir II‑1065, 54 punktą ir 2005 m. kovo 16 d. Sprendimo Ricci prieš Komisiją, T‑329/03, Rink. VT p. I‑A‑69 ir II‑315, 79 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką; taip pat 1986 m. vasario 6 d. Teisingumo Teismo sprendimo Vlachou prieš Audito Rūmus, 162/84, Rink. p. 481, 6 punktą).
65 Vienodo požiūrio principo laikymasis turi atitikti kito ieškovės nurodomo – teisėtumo – principo laikymąsi. Pagal pastarąjį principą niekas negali remtis kitų naudai atliktais neteisėtais veiksmais (1985 m. liepos 4 d. Teisingumo Teismo sprendimo Williams prieš Audito rūmus, 134/88, Rink. p. 2225, 14 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. 1984 m. spalio 9 d. Sprendimo Witte prieš Parlamentą, 188/83, Rink. p. 3465, 15 punktą).
66 Šioje byloje reikia konstatuoti, kad savo ieškinyje ieškovė aiškiai nepažymėjo, ar ji mano, kad jos argumentams pagrįsti nurodytas 2002 m. balandžio 10 d. Trečiosios apeliacinės tarybos sprendimas atitinka Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies c punkto taikymo kriterijus.
67 Jei ieškovės argumentus reikėtų suprasti taip, kad atsižvelgdama į 2002 m. balandžio 10 d. Trečiosios apeliacinės tarybos sprendimą Apeliacinė taryba privalėjo netaikyti Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies c punkto šioje byloje, net jei jo taikymas būtų pagrįstas, tokio argumento negalima pripažinti. Iš 64 ir 65 punktuose minėtos teismų praktikos matyti, kad net jei VRDT apeliacinė taryba padarė teisės klaidą ankstesnėje byloje pripažindama, jog žymuo gali būti įregistruotas kaip Bendrijos prekių ženklas, joks iš ieškovės nurodytų principų nedraudžia priimti priešingo sprendimo vėlesnėje byloje (šiuo klausimu žr. 2002 m. vasario 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Streamserve prieš VRDT (STREAMSERVE), T‑106/00, Rink. p. II‑723, 67 punktą ir 2006 m. lapkričio 30 d. Sprendimo Camper prieš VRDT – JC (BROTHERS by CAMPER), T‑43/05, Rink. p. II‑0000, 95 punktą).
68 Taigi darant šią prielaidą ieškovės argumentus, susijusius su tariamu teisėtų lūkesčių apsaugos, vienodo požiūrio ir teisėtumo principų pažeidimu, reikia atmesti, netgi nesant reikalo nagrinėti, ar VRDT apeliacinių tarybų sprendimai ankstesnėse bylose gali būti laikomi VRDT administracijos garantijomis 64 punkte nurodytos teismų praktikos prasme.
69 Jei ieškovės argumentus reikėtų suprasti taip, kad šioje byloje reikėjo užimti tą pačią poziciją kaip 2002 m. balandžio 10 d. Trečiosios apeliacinės tarybos sprendime, kuris atitinka Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies c punkto taikymo kriterijus, tokie argumentai yra netinkami. Iš tiesų tokiu atveju, susijusiu su ieškovės nurodomu antruoju pagrindu ir nagrinėjamu toliau, ginčijamą sprendimą reikėtų panaikinti dėl minėtos nuostatos pažeidimo, nesant reikalo nagrinėti ar kartu buvo pažeisti ieškovės nurodyti principai (šiuo klausimu žr. 67 punkte minėtų sprendimų STREAMSERVE ir BROTHERS by CAMPER, atitinkamai, 67 ir 94 punktus).
70 Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, reikia atmesti pirmąjį pagrindą.
Dėl antrojo pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies c punkto pažeidimu
Šalių argumentai
71 Ieškovė teigia, kad ginčijamas sprendimas grindžiamas klaidingu Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies c punkto taikymu, nes prekių ženklas, dėl kurio kilo ginčas, prekyboje negali būti naudojamas žymėti atitinkamų prekių rūšį, kokybę, kiekį, paskirtį, vertę, geografinę kilmę arba pagaminimo laiką ar kitas jų savybes.
72 Ieškovės teigimu, ginčijamame sprendime Apeliacinė taryba nurodė, kad ši nuostata taikoma prekių ženklui, dėl kurio kilo ginčas, nes Austrijoje ir Vokietijoje „Mozartkugel“ yra bendrinis terminas, apibūdinantis tam tikrą tradicinį šokolado gaminį. Tačiau taip argumentuojant neatsižvelgta į tai, kad prekių ženklą, dėl kurio kilo ginčas, sudaro tiesiog žodis „Mozart“, o ne „Mozartkugel“.
73 Ieškovė nurodo, kad ginčijamame sprendime detaliai neišdėstyti jo motyvai, pagrindžiantys prekių ženklo, dėl kurio kilo ginčas, apibūdinamąjį pobūdį; tik apsiribojama nuoroda į Anuliavimo skyriaus sprendimą. Pastarasis pripažino, kad jei prekių ženklas, dėl kurio kilo ginčas, būtų naudojamas žymėti tradicinės formos „Mozartkugel“ (Mozart rutuliuką), jis būtų suvokiamas kaip apibūdinanti nuoroda, nes iš atitinkamo gaminio formos akivaizdu, kad tai rutuliukas.
74 Ieškovės teigimu, tokį tvirtinimą paneigia jo teisinė analizė. Be ilgesnio vertinimo ar kitų svarstymų atitinkama visuomenė, kurią sudaro paprasti, pakankamai informuoti ir nuovokūs vartotojai, nematys tiesioginio ryšio tarp prekių ženklo, dėl kurio kilo ginčas, ir atitinkamų prekių.
75 Pagal Reglamento Nr. 40/94 4 straipsnį iš garsių asmenybių, šiuo atveju Mocarto, pavardžių sudaryti žymenys gali būti registruojami kaip Bendrijų prekių ženklai, ir jokia kita šio reglamento nuostata nedraudžia jų registruoti. Jei šios pavardės turi, abstrakčiai vertinant, skiriamąjį požymį, atsisakyti jas registruoti remiantis Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies c punkte numatytu absoliučiu atmetimo pagrindu galima tik akivaizdžiais atvejais, o toks nėra nagrinėjamas atvejis. Be to, pagal nusistovėjusią teismų praktiką, norint įregistruoti žymenį kaip Bendrijos prekių ženklą, pakanka minimalaus skiriamojo požymio.
76 Ieškovės nuomone, nagrinėjamu atveju reikia konkrečiai įvertinti, ar prekių ženklas, dėl kurio kilo ginčas, yra nuoroda, apibūdinanti kiekvieną atitinkamų prekių. Todėl šis prekių ženklas galėtų būti pripažintas negaliojančiu tik tuo atveju, jei ginčijamame sprendime nurodyta prekė, t. y. „Mozartkugel“, galėtų būti priskirta vienai iš keturių prekių kategorijų, kurioms prekių ženklas įregistruotas. Tačiau ginčijamame sprendime netgi nenurodoma, kuriai prekių kategorijai priklauso „Mozartkugeln“.
77 Bet kuriuo atveju prekių ženklas, dėl kurio kilo ginčas, neturi apibūdinamojo pobūdžio netgi „Mozartkugeln“ atžvilgiu. Ieškovė teigia, kad suinteresuotosios visuomenės požiūriu ginčijamas prekių ženklas sukels asociaciją su to paties vardo garsiu kompozitoriumi ir jo kūriniais. Negalima pripažinti, kad matydama šį prekių ženklą ta pati visuomenė tiesiogiai pagalvos apie „Mozartkugeln“. Toks pripažinimas prilygtų teiginiui, kad Bendrijos visuomenė neturi elementaraus muzikinio išsilavinimo.
78 Ginčijamas prekių ženklas gali daugių daugiausia būti laikomas sugestija, aliuzija, užuomina į „Mozartkugeln“, o tai netrukdo jį įregistruoti.
79 Ginčijamame sprendime perimtas Anuliavimo skyriaus sprendimo 27 punktas, kuris patvirtina išdėstytus argumentus. Taigi šalys sutaria, kad suinteresuotosios visuomenės požiūriu prekių ženklas, dėl kurio kilo ginčas, visų pirma asocijuosis su kompozitoriumi Mocartu, o ne su konditerijos gaminiais. Kadangi tolesnėje ginčijamo sprendimo dalyje pripažįstama, kad prekių ženklas, dėl kurio kilo ginčas, apibūdina šiuos gaminius, šis sprendimas pats sau prieštarauja.
80 Tai, kad šalyse, kuriose vartojama vokiečių kalba, egzistuoja nemažai 30 klasės prekėms įregistruotų prekių ženklų, kuriuose yra žodis „Mozart“, patvirtina, jog tose šalyse pats savaime šis žodis nelaikomas apibūdinančiu šias prekes. Prekių ženklas „Mozart“ buvo netgi įregistruotas Austrijoje. Visa tai matyti iš dokumentų, kuriuos ieškovė pateikė dar per procedūrą VRDT.
81 2001 m. liepos 26 d. Oberlandesgericht München sprendimas taip pat patvirtina, kad prekių ženklas, dėl kurio kilo ginčas, nelaikomas apibūdinančiu atitinkamas prekes. Ieškovė pritaria tai šio sprendimo motyvų daliai, kuri cituojama ieškinyje. Pagal šiuos motyvus Mozart visų pirma yra pavardė, dabartinėje kalboje žyminti garsų kompozitorių ir vokiečių kalboje neturėjusi jokio susijusio apibūdinamojo prekių ženklo, dėl kurio kilo ginčas, paraiškoje nurodytų prekių atžvilgiu nei atsiradus šiai reikšmei, nei netgi po to, kai 1890 m. Zalcburgo konditerijos meistras Paul Fürst sukūrė saldainį, pavadintą „Mozartkugel“. Žinoma, tuo atveju, kai pavadinimas Mozart naudojamas tokioms prekėms, kokioms skirtas prekių ženklas, dėl kurio kilo ginčas, ypač ant pakuočių, atitinkama visuomenė pagalvos apie „Mozartkugel“. Tačiau netgi šiuo atveju žodis „Mozart“ nebus suvoktas nei kaip akivaizdžiai ir išskirtinai apibūdinantis šiuos gaminius, nei kaip bendrinis terminas, nes šiuo tikslu visiškai neįprasta vartoti atskirą pavadinimą „Mozart“.
82 Ieškovė tvirtina, kad 2002 m. balandžio 10 d. VRDT trečiosios apeliacinės tarybos sprendimo 37 ir 39 punktai taip pat patvirtina teiginį, jog ginčijamas prekių ženklas neapibūdina atitinkamų prekių.
83 Galiausiai ieškovė daro nuorodą į 2001 m. vasario mėn. Ipsos instituto atliktą apklausą. Iš šios apklausos matyti, kad tik 18,2 % suinteresuotosios visuomenės žodį „Mozart“ suvokia kaip nuorodą į konkrečią receptūrą, o tai įrodo, kad toks teiginys netaikytinas didžiajai vokiečių visuomenės daliai (81,8 %). Ieškovė mano, kad šie rezultatai galioja taip pat kitai Europos Sąjungos šaliai, kurioje vartojama vokiečių kalba, Austrijai, ir tai paaiškina, kodėl šioje šalyje 30 klasės prekėms buvo įregistruotas žodinis prekių ženklas „Mozart“.
84 VRDT ir įstojusi į bylą šalis ginčija ieškovės argumentus.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
85 Reglamento Nr. 40/94 51 straipsnio 1 dalies a punktas numato, kad Bendrijos prekių ženklo registracija paskelbiama negaliojančia, jeigu Bendrijos prekių ženklas buvo įregistruotas nesilaikant 7 straipsnio reikalavimų. Remiantis šio reglamento 7 straipsnio 1 dalies c punktu, neregistruojami „prekių ženklai, sudaryti tiktai iš žymenų arba nuorodų, kurie prekyboje gali būti naudojami žymėti rūšį, kokybę, kiekį, paskirtį, vertę, geografinę kilmę arba prekių pagaminimo ar paslaugų suteikimo laiką ar kitas prekių ar paslaugų savybes“. Be to, Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 2 dalis numato, kad „1 dalies nuostatos taikomos, net jeigu prekių ženklo neregistravimo pagrindai galioja tiktai dalyje Bendrijos“.
86 Pagal nusistovėjusią Bendrijos teismų praktiką Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies c punktas neleidžia vienai įmonei įgyti išimtinės teisės į jame numatytus žymenis ir nuorodas, juos registruojant kaip prekių ženklą. Ši nuostata grindžiama visuomenės interesu, kad tokius žymenis ar nuorodas galėtų naudoti visi (žr. 25 punkte minėto sprendimo TEK 77 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).
87 Be to, šioje nuostatoje numatyti žymenys negali atlikti pagrindinės prekių ženklo funkcijos, t. y. nurodyti prekės ar paslaugos komercinės kilmės, kad vartotojas, įsigyjantis prekių ženklu pažymėtą prekę arba paslaugą, vėliau įsigydamas galėtų pasirinkti tą pačią prekę ar paslaugą, jeigu patirtis buvo teigiama, arba kitą, jeigu ji buvo neigiama (žr. 2003 m. lapkričio 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Quick prieš VRDT (Quick), T‑348/02, Rink. p. II‑5071, 28 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).
88 Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies c punkte nurodyti žymenys ir nuorodos yra tie, kurie atitinkamos visuomenės požiūriu gali būti įprastai naudojami, tiesiogiai arba paminint vieną iš jų pagrindinių požymių, žymėti tokią prekę arba paslaugą, kuriai prašoma įregistruoti prekių ženklą (2001 m. rugsėjo 20 d. Teisingumo Teismo sprendimo Procter & Gamble prieš VRDT, C‑383/99 P, Rink. p. I‑6251, 39 punktas ir 2005 m. birželio 22 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Metso Paper Automation prieš VRDT (PAPERLAB), T‑19/04, Rink. p. II‑2383, 24 punktas).
89 Tam, kad Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies c punkto pagrindu VRDT atsisakytų registruoti, nebūtina, kad šioje nuostatoje nurodyti prekių ženklą sudarantys žymenys ir nuorodos būtų pateikiant prekių ženklo paraišką realiai naudojami apibūdinti prekę ar paslaugą, kuriai pateikta paraiška, arba šių prekių ar paslaugų savybes. Pagal šios nuostatos formuluotę pakanka, kad šie žymenys ir nuorodos galėtų būti naudojamos tokiems tikslams (2003 m. spalio 23 d. Teisingumo Teismo sprendimo VRDT prieš Wrigley, C‑191/01 P, Rink. p. I‑12447, 32 punktas).
90 Iš to aišku, jog tam, kad žymeniui būtų taikomas Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies c punkte nustatytas draudimas, reikia, kad tarp jo ir nagrinėjamų prekių ar paslaugų būtų pakankamai tiesioginė ir konkreti sąsaja, leidžianti suinteresuotajai visuomenei iš karto ir be kitokių svarstymų suvokti nagrinėjamų prekių ir paslaugų arba vienos iš jų požymių apibūdinimą (25 punkte minėto sprendimo TEK 80 punktas).
91 Taigi tai, ar žymuo yra apibūdinamasis, turi būti vertinama atsižvelgiant, pirma, į atitinkamas prekes ar paslaugas ir, antra, į tikslinės visuomenės, kurią sudaro šių prekių ar paslaugų vartotojai, suvokimą (2002 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo DaimlerChrysler prieš VRDT (CARCARD), T‑356/00, Rink. p. II‑1963, 25 punktas ir 2005 m. sausio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Wieland-Werke prieš VRDT (SnTEM, SnPUR, SnMIX), T‑367/02‑T‑369/02, Rink. p. II‑47, 17 punktas).
92 Šiuo klausimu reikia nurodyti, jog tai, kad žymuo yra apibūdinamasis tik dalies prekių ar paslaugų, priklausančių prekių ženklo paraiškoje nurodytai kategorijai, atžvilgiu, netrukdo tam, kad būtų atsisakyta įregistruoti šį žymenį (25 punkte minėto sprendimo TEK 94 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. 2001 m. birželio 7 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo DKV prieš VRDT (EuroHealth), T‑359/99, Rink. p. II‑1645, 33 punktą ir 2002 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo DaimlerChrysler prieš VRDT (TELE AID), T‑355/00, Rink. p. II‑1939, 40 punktą). Iš tiesų, jei tokiu atveju šis žymuo būtų įregistruotas kaip Bendrijos prekių ženklas nurodytai kategorijai, niekas nekliudytų savininkui jo naudoti ir toms šiai kategorijai priklausančioms prekėms ar paslaugoms, kurių atžvilgiu jis yra apibūdinamasis.
93 Šioje byloje visų pirma reikia konstatuoti, kad Anuliavimo skyrius ir Apeliacinė taryba, vertindami prekių ženklą, dėl kurio kilo ginčas, teisėtai rėmėsi plačiosios visuomenės suvokimu, nes jai akivaizdžiai skirtos visos paraiškoje nurodytos prekės. Pati ieškovė taip pat pateikė savo argumentus atsižvelgdama į tos pačios visuomenės suvokimą.
94 Toliau reikia priminti, jog, kaip nurodyta šio sprendimo 50 ir 51 punktuose, perimant Anuliavimo skyriaus sprendimo motyvus ginčijamame sprendime pripažinta, kad vokiškai kalbančių vartotojų požiūriu prekių ženklas, dėl kurio kilo ginčas, apibūdina pyragus, konditerijos gaminius, šokolado gaminius ir saldainius, kuriems jis buvo įregistruotas, nes nurodo šių gaminių receptūrą ir todėl žymi jų rūšį ir kokybę. Ši išvada pagrįsta tinkamai, nuorodomis į žodynus įrodyta aplinkybe, kad egzistuoja bendrinis vokiečių k. žodis „Mozartkugel“, reiškiantis 51 punkte aprašytus šokoladinius saldainius.
95 Reikia nurodyti, kad „Mozartkugel“ yra sudurtinis žodis, sudarytas pagal įprastas vokiečių kalbos taisykles iš dviejų žodžių: „Mozart“ ir „Kugel“ (rutuliukas). Tai, kad, skirtingai nei kitose kalbose, būtent prancūzų, šių dviejų žodžių junginys rašomas vienu žodžiu, būdinga vokiečių kalbai. Nepaisant to, bet kas, kalbantis vokiškai, matydamas sudurtinį žodį „Mozartkugel“, nesvarstęs atpažins jį sudarančius du žodžius ir tiesiogiai supras jų reikšmę.
96 Kadangi „Mozartkugel“ yra rutulio formos, vokiškai kalbantieji suvoks ją nurodančią antrąją sudėtinę šio žodžio dalį kaip atitinkamo gaminio formos apibūdinimą. „Mozartkugel“ gaminami pagal tam tikrą receptūrą, juos skiriančią nuo visų kitų apvalių šokoladinių saldainių. Pagal kitą receptūrą gaminamas tokios formos saldainis galėtų būti vokiškai apibūdintas kaip „Kugel“ (rutuliukas), bet tai nebus „Mozartkugel“. Iš to matyti, kad vokiškai kalbanti visuomenė būtinai suvokia žodį „Mozart“ kaip nuorodą į ypatingą „Mozartkugel“ vadinamų saldainių receptūrą.
97 Kaip jau nurodyta nagrinėjant pirmąjį pagrindą, Anuliavimo skyrius ir Apeliacinė taryba, kuri patvirtino Anuliavimo skyriaus sprendimo motyvus, nusprendė, kad „Mozartkugel“ priklauso visoms keturioms prekių kategorijoms, kurioms skirtas ginčijamas prekių ženklas. Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad tipiškas „Mozartkugel“, aprašytas 51 punkte, yra konditerijos gaminys, gaminamas iš šokolado ir cukraus ir šia prasme laikytinas konditerijos gaminiu, šokolado gaminiu ir kartu saldainiu.
98 Nėra taip akivaizdu, ar jis gali būti laikomas „pyragu“. Nors jame neabejotinai yra marcipanų, t. y. trintų migdolų, tačiau jis nekepamas krosnyje, o tai nurodo ginčijamo prekių ženklo paraiškoje panaudota vokiška frazė „feine Backwaren“. Nepaisant to, galima puikiausiai įsivaizduoti krosnyje iškeptą, šokoladu padengtą rutulio formos pyrago gaminį su marcipanų ir riešutų mase, kuris šalyse, kur vartojama vokiečių kalba, taip pat galėtų būti laikomas „Mozartkugel“.
99 Iš išdėstytų motyvų matyti, kad bent jau šokoladu padengtų rutulio formos „pyragų, konditerijos gaminių, šokolado gaminių ir saldainių“ atžvilgiu, t. y. dalies prekių, patenkančių į prekių ženklo, dėl kurio kilo ginčas, paraiškoje nurodytas kategorijas, atžvilgiu, šis prekių ženklas gali būti Bendrijos dalyje, t. y. šalyse, kur kalbama vokiškai (Vokietija ir Austrija), naudojamas apibūdinimo tikslams. Šių dviejų šalių paprastas vartotojas, matydamas šokoladu padengtą rutuliuką, pavadintą „Mozart“, šiame žodyje veikiau atpažins nuorodą į ypatingą „Mozartkugeln“ receptūrą nei informaciją apie atitinkamos prekės komercinę kilmę. Šios išvados nekeičia tai, kad praleistas žodis „Kugel“, nes juo daroma nuoroda ne į receptūrą, o į atitinkamo gaminio pavidalą, kuris akivaizdus dėl išorės formos.
100 Šios išvados nepaneigia ieškovės pateikti argumentai. Pirmiausia reikia konstatuoti, jog ieškovė nepagrįstai remiasi Reglamento Nr. 40/94 4 straipsniu, teigdama, kad atsisakyti įregistruoti prekių ženklą, dėl kurio kilo ginčas, galima būtų tik visiškai akivaizdžiu atveju. Neatitinkančio Reglamento Nr. 40/94 4 straipsnio reikalavimų žymens įregistravimas prieštarautų to paties reglamento 7 straipsnio 1 dalies a punkte numatytam absoliučiam atmetimo pagrindui, todėl tokiu atveju net nereikėtų vertinti, ar žymuo turi apibūdinamąjį pobūdį. Taigi Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies c punkte numatytas absoliutus atmetimo pagrindas taikomas tik žymenims, kurie atitinka šio reglamento 4 straipsnį. Todėl, priešingai nei teigia ieškovė, tai, kad žymuo atitinka pastarąjį straipsnį, nėra svarbu vertinant, ar jis yra apibūdinamasis.
101 Be to, reikia konstatuoti, kad ieškovė nepagrįstai nurodo teismų praktiką, pagal kurią, kad žymuo būtų įregistruotas kaip Bendrijos prekių ženklas, pakanka netgi minimalaus skiriamojo požymio, nes nagrinėjamu atveju keliamas ne klausimas, ar prekių ženklas, dėl kurio kilo ginčas, turi skiriamąjį požymį Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies b punkto prasme, o klausimas, ar jis yra apibūdinamasis Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies c punkto prasme.
102 Antra, ieškovės nurodyta aplinkybė, kad suinteresuotoji visuomenė žodį „Mozart“ pirmiausia suvoks kaip nuorodą į garsų kompozitorių Volfgangą Amadėjų Mocartą, nereiškia, kad šis žodis negali būti atitinkamas prekes apibūdinanti nuoroda.
103 Šiuo klausimu reikia nurodyti, kad apibūdinamąjį pobūdį reikia vertinti ne abstrakčiai, bet atsižvelgiant į prekes, kurios bus žymimos nagrinėjamu žodžiu, jį įregistravus kaip Bendrijos prekių ženklą. Žinoma, netgi šiame kontekste tikėtina, kad matydama žodį „Mozart“ suinteresuotoji visuomenė pagalvos apie to paties vardo kompozitorių. Tačiau, kadangi paraiškoje nurodytos prekės nesusijusios su muzika, ši nuoroda į garsų kompozitorių, be nagrinėjamu atveju visiškai nereikšmingos asociacijos su juo, gali perduoti ir kitą informaciją, susijusią su nagrinėjamomis prekėmis. Ieškovė pati tai netiesiogiai pripažino prašydama įregistruoti žymenį „Mozart“ kaip Bendrijos prekių ženklą, taigi kaip nuorodą į su prekėmis susijusią informaciją, t. y. jų komercinę kilmę.
104 Tad kyla klausimas, kokią informaciją, susijusią su nagrinėjamomis prekėmis, suinteresuotieji vartotojai suvoks iš nuorodos į kompozitorių Mocartą prekių, kurioms skirtas prekių ženklas, dėl kurio kilo ginčas, kontekste. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus motyvus, nagrinėjamu atveju tai bus informacija, susijusi su šių prekių receptūra, o ne su jų komercine kilme.
105 Trečia, kaip jau nurodyta nagrinėjant pirmąjį pagrindą, nei tai, kad kita VRDT apeliacinė taryba kitoje byloje padarė skirtingą išvadą dėl žymens „Mozart“ apibūdinamojo pobūdžio analogiškų prekių atžvilgiu, nei 2001 m. liepos 26 d. Oberlandesgericht München sprendimas, kuriuo atmestas priešpriešinis reikalavimas panaikinti prekių ženklo, dėl kurio kilo ginčas, registraciją, nekliudė Apeliacinei tarybai patenkinti nagrinėjamą prašymą pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia.
106 Bet kuriuo atveju reikia nurodyti, kad Oberlandesgericht München padaryta išvada nesiskiria nuo šio sprendimo 99 punkte padarytos išvados dėl to, kaip prekių ženklą, dėl kurio kilo ginčas, suvokia vokiečių visuomenė. Šis teismas taip pat pripažino, kad kai šis prekių ženklas bus naudojamas žymėti šioje byloje nagrinėjamas prekes, ypač ant pakuočių, atitinkama visuomenė jį susies su „Mozartkugeln“ (žr. šio sprendimo 81 punktą). Taigi, atmesdamas priešpriešinį reikalavimą panaikinti prekių ženklo, dėl kurio kilo ginčas, registraciją, minėtas teismas rėmėsi tik tuo, kad būtų neįprasta apibūdinimo tikslais vartoti atskirą žodį „Mozart“.
107 Tačiau iš šio sprendimo 89 punkte nurodytos Teisingumo Teismo praktikos matyti, jog tam, kad būtų taikomas Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies c punkte numatytas absoliutus atmetimo pagrindas, nebūtina, kad atitinkamas žymuo būtų realiai ar įprastai naudojamas apibūdinimo tikslams. Pakanka, kad jis galėtų būti tam naudojamas.
108 Galiausiai, kalbant apie ieškovės nurodytą apklausą, iš jos rezultatų, ieškovės pateiktų per procedūrą VRDT ir įtrauktų į Pirmosios instancijos teismui perduotus Apeliacinės tarybos bylos dokumentus, matyti, kad atsakydami į netikėtą ir atvirą, t. y. be siūlomų atsakymų variantų, klausimą du trečdaliai apklaustųjų prekių, kurioms skirtas ginčijamas prekių ženklas, kontekste pavadinimą „Mozart“ susiejo su „Mozartkugeln“.
109 Iš tų pačių rezultatų matyti, kad kai apklaustiesiems buvo pasiūlyti keli atsakymų variantai, beveik trys ketvirtadaliai (73,4 %) pasirinko atsakymą, kad šių prekių kontekste jie žodį „Mozart“ susietų su „rutuliuko formos saldainiu, „Mozartkugeln“. Atsakydama į tą patį klausimą, mažesnė apklaustųjų dalis (18,2 %) pasirinko atsakymą, kad žodį „Mozart“ susietų su konkrečia receptūra. Savo argumentuose ieškovė rėmėsi pastaruoju rezultatu.
110 Tačiau reikia konstatuoti, jog nagrinėjamos apklausos rezultatai, vertinami bendrai, niekaip nepaneigia šio sprendimo 99 punkte padarytos išvados, bet, atvirkščiai, ją patvirtina, nes didžioji apklaustųjų dalis žodį „Mozart“, kai jis vartojamas prekėms, kurioms skirtas ginčijamas prekių ženklas, sieja arba su „Mozartkugeln“, arba su konkrečia receptūra. Taigi abiem atvejais darytina išvada, kad šių prekių atžvilgiu šis žodis yra apibūdinamasis.
111 Iš visų išdėstytų motyvų matyti, kad ginčijamame sprendime teisėtai pripažinta, jog prekių ženklas, dėl kurio kilo ginčas, buvo įregistruotas pažeidžiant Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies c punkto nuostatas, ir remiantis to paties reglamento 51 straipsnio 1 dalies a punktu jo registracija turi būti pripažinta negaliojančia. Taigi antrąjį pagrindą, taip pat visą ieškinį, reikia atmesti kaip nepagrįstus.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
112 Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo.
113 Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, ji turi padengti savo ir VRDT bylinėjimosi išlaidas pagal VRDT reikalavimus. Kadangi įstojusi į bylą šalis nepateikė reikalavimų dėl bylinėjimosi išlaidų, ji turi padengti savo bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais,
PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (penktoji kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Paul Reber GmbH & Co. KG padengia savo bylinėjimosi išlaidas bei Vidaus rinkos derinimo tarnybos (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT) patirtas bylinėjimosi išlaidas.
3. Chocoladefabriken Lindt & Sprüngli AG padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Paskelbta 2008 m. liepos 9 d. viešame posėdyje Liuksemburge.