2011 m. rugpjūčio 3 d. Carlo De Nicola pateiktas apeliacinis skundas dėl 2011 m. birželio 28 d. Tarnautojų teismo sprendimo byloje F-49/10 De Nicola prieš EIB

(Byla T-418/11 P)

Proceso kalba: italų

Šalys

Apeliantas: Carlo De Nicola (Štrasenas, Liuksemburgas), atstovaujamas advokato L. Isola

Kita proceso šalis: Europos investicijų bankas

Reikalavimai

Apeliantas Bendrojo Teismo prašo:

-    pakeisti 2011 m. birželio 28 d. Tarnautojų teismo sprendimą byloje F-49/10 dėl:

-    sprendimo, apie kurį pranešta 2010 m. gegužės 11 d. elektroniniu laišku, panaikinimo tiek, kiek EIB nepritarė administracinės procedūros užbaigimui ir užkirto kelią bandymui abipusiu susitarimu užbaigti ginčą, netiesiogiai atsisakydamas kompensuoti 3 000 EUR dydžio medicinines išlaidas,

-    EIB įpareigojimo sumokėti 3 000 EUR sumą, kurią ieškovas išleido Italijoje paskirtai ir atliktai lazerio terapijai, taip pat palūkanas, kompensaciją dėl pinigų nuvertėjimo dėl infliacijos ir bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinio skundo pagrindai ir pagrindiniai argumentai

Grįsdamas apeliacinį skundą, apeliantas nurodo tokius pagrindus.

A)    Dėl faktinių aplinkybių

Apeliantas tvirtina, kad vienas jo reikalavimas buvo pakeistas, o dėl kito nebuvo priimtas sprendimas.

Jis taip pat priekaištauja dėl privilegijuotos padėties, suteiktos institucijai, kuri dar kartą tik patvirtino tam tikrus faktus, kuriuos Tarnautojų teismas po to laikė įrodytais.

B)    Dėl panaikinimo prašymo

Apeliantas prašė panaikinti sprendimą, apie kurį jam pranešta 2010 m. gegužės 11 d. elektroniniu laišku, tiek, kiek EIB atsisakė paskirti trečią gydytoją, pradėti Personalo nuostatų 41 straipsnyje numatytą taikinimo procedūrą ir kompensuoti jam 3 000 EUR sumą, išleistą Italijoje paskirtai ir atliktai lazerio terapijai.

Tarnautojų teismas ieškinio dalį dėl atsisakymo paskirti trečią gydytoją ginčijimo pripažino nepriimtina nurodydamas, kad apeliantas turėjo ginčyti neegzistuojantį 2008 m. kovo 24 d. sprendimą, nepaaiškindamas ryšio tarp ginčijamo sprendimo ir sprendimo, kuris, jo manymu, pažeidžia teisę, ir nenurodydamas, pagal kokias taisykles EIB gydytojui patarėjui priskiriama nuomonė tapo neigiamu EIB sprendimu.

Apeliantas tvirtina, kad ši nuomonė, būdama vidaus procedūros aktu, nepažeidžia teisės ir dėl to niekada negali būti ginčijama vien tik ji.

Tačiau Tarnautojų teismas iš esmės pakeitė ankstesnę praktiką ir manė turintis nustatyti trijų mėnesių terminą bet kokiam vidaus procedūros aktui apskųsti, nuspręsdamas, kad terminas, per kurį galima kreiptis į teismą, pradeda eiti nuo tada, kai darbuotojas pateikia prašymą, nepriklausomai nuo to, ar priimamas sprendimas, ir net nežinant jo motyvų.

Apeliantas ginčija visą taisyklių, kurias, skirtas viešosioms institucijoms, Tarnautojų teismas nori taikyti EIB, kuris organizuotas kaip privatus bankas ir su kurio tarnautojais sudaromos privatinės teisės reguliuojamos darbo sutartys, sistemą. Tai reiškia, kad su darbuotojais susiję aktai nėra administraciniai aktai, nėra viešosios valdžios veiksmų vykdymas, nėra viešosios valdžios aktai ir jiems netaikoma teisėtumo prezumpcija, todėl nėra jokios analogijos su viešojoje tarnyboje dirbančiais tarnautojais ir nėra būtina nedelsiant suteikti stabilumą organizaciniams aktams, priimtiems kaip ir bet kuriame privačiame banke.

Be to, apeliantas atkreipia dėmesį į skundžiamo sprendimo motyvavimo nelogiškumą tiek, kiek atmetama galimybė jam padaryti atleistiną klaidą, preziumuojant, kad jis žino apie aktą, apie kurį buvo pranešta tik jo advokatui.

Galiausiai jis teigia, kad bet kurioje teisės sistemoje niekinis aktas gali būti ginčijamas bet kuriuo metu, o ne tik per trumpą naikinamąjį terminą, nustatytą aktams, kurie gali būti panaikinti.

Dėl Personalo nuostatų 41 straipsnyje numatytos taikinimo procedūros apeliantas tvirtina, kad nekalbama apie procesinę sąlygą ir Tarnautojų teismas siekia šią procedūrą prilyginti administraciniam skundui, kurį turi pateikti Europos Sąjungos pareigūnai ir kuris yra privalomas bei apibrėžia vėlesnio teisminio nagrinėjimo ribas.

Dėl reikalavimo, susijusio su atsisakymu pradėti taikinimo procedūrą apeliantas mano, kad Tarnautojų teismo sprendimas yra neteisėtas, nes bankas niekada negali atsisakyti ją pradėti.

Tai reiškia, kad, pirma, šis atsisakymas negali būti teisėtai pagrįstas jokiais motyvais ir, antra, jei darbuotojo ieškinys tenkinamas, banko atsakomybė turi būti laikoma sunkesne ir iš banko, be jokios abejonės, turi būti priteistos bylinėjimosi išlaidos.

Dėl netiesioginio atsisakymo kompensuoti lazerio terapijos išlaidas C. De Nicola tvirtina, kad motyvavimo nebuvimas yra aiškus diskrecijos viršijimo ženklas, nes teisiškai gali būti atsisakyta kompensuoti tik trimis atvejais, o oficialaus akto nebuvimas reiškia absoliutų negaliojimą, kuris gali būti ginčijamas bet kuriuo metu.

Galiausiai be jokios abejonės neteisėta reikia laikyti sprendimo dalį, kurioje Tarnautojų teismas nepriėmė sprendimo motyvuodamas tuo, kad neturi reikalingos informacijos.

C)    Dėl reikalavimo, susijusio su išlaidų priteisimu

Tarnautojų teismas nusprendė, kad šis reikalavimas yra nepriimtinas dėl lis pendens, nors lis pendens Procedūros reglamente nenumatyta. Be to, jis nepaaiškino, kaip gali būti identiški prašymai byloje, kuri nagrinėjama pirmojoje instancijoje, ir byloje, kuri nagrinėjama apeliacinėje instancijoje, taip pat nenurodė, kaip ir kas įrodė faktus, kuriais remiamasi šiame sprendime.

Galiausiai apeliantas mano, kad tuo atveju, jei apeliacinis skundas bus patenkintas ir skundžiamas sprendimas bus pakeistas, turės būti priimtas naujas sprendimas dėl bylinėjimosi išlaidų, taip pat ir patirtų pirmojoje instancijoje.

____________