GENERALINIO ADVOKATO
MANUEL CAMPOS SÁNCHEZ-BORDONA IŠVADA,
pateikta 2017 m. liepos 6 d.(1)
Byla C‑304/16
American Express Co.
prieš
The Lords Commissioners of Her Majesty’s Treasury,
dalyvaujant
Diners Club International Ltd,
MasterCard Europe SA
(High Court of Justice (England & Wales), Queen’s Bench Division (Administrative Court) (Aukštojo teismo (Anglija ir Velsas) Karalienės suolo skyrius (administracinių bylų kolegija), Jungtinė Karalystė) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Reglamentas (ES) 2015/751 – Kortelėmis atliekamos mokėjimo operacijos – Tarpbankiniai mokesčiai už kortele grindžiamas mokėjimo operacijas – Keturšalės mokėjimo kortelių schemos – Trišalės mokėjimo kortelių schemos – Kortelės išleidėjo sąvoka – Kelių prekių ženklų trišalė mokėjimo kortelė – Trišalė mokėjimo kortelė, išleista dalyvaujant agentui“
1. Už tokios įprastos operacijos, kaip mokėjimas kortele už įsigytas prekes ir paslaugas, slypi sudėtingas teisinių santykių tinklas, apie kurį vartotojai sunkiai galiai numanyti. Kiekvienos operacijos mokėjimo kortele atveju, be vartotojo ir prekybininko, dalyvauja bent jau vieno ir kito bankas arba bankai, kaip kortelės valdymo įstaigos.
2. Tarp šio scenarijaus svarbiausių elementų yra mokesčiai(2), kuriuos finansų įstaigos ima už paslaugas, kurias jos siūlo vartotojams ir prekybininkams, kad būtų palengvintas mokėjimo kortelių naudojimas. Nuo tada, kai Europos Komisija pritaikė laisvos konkurencijos apsaugos normas MasterCard mokėjimo sistemos „daugiašialiams tarpbankiniams mokesčiams“(3), Teisingumo Teismas turėjo progą priimti dėl jų sprendimų(4).
3. Teisingumo Teismas susiduria su kita problema, t. y. skirtumu tarp dviejų didžiausių mokėjimo kortelių schemų(5): keturšalės (labiausiai paplitusi ir kurią taiko MasterCard ir Visa) ir trišalės (kurią, be kita ko, pristato American Express ir Diners Club).
4. Reglamente (ES) 2015/751(6) reguliuojami tarpbankiniai mokesčiai keturšalėse sistemose ir paliekama laisvė nustatyti mokesčius trišalėse sistemose. Kadangi šių dviejų sistemų skirtumai nėra aiškūs atsižvelgiant į šį reglamentą, Teisingumo Teismo prašoma juos paaiškinti, jeigu bus pripažinta, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prejudiciniai klausimai yra priimtini.
I. Teisinis pagrindas: Sąjungos teisė
5. Tarpbankiniai mokesčiai yra vienos iš didžiausių išlaidų atliekant mokėjimo operacijas kortele. Dėl valstybėse narėse egzistuojančių skirtumų, kurie neigiamai veikė Europos mokėjimo (išskyrus grynų pinigų) rinkos vienijimą, Sąjunga nusprendė juos suderinti, kad sumažėtų šių skirtumų ir būtų galima geriau juos kontroliuoti.
6. Šiuo tikslu buvo priimtas reglamentas. Turint omenyje, kad jis taikomas tiesiogiai, iš esmės nereikia nacionalinės teisės įgyvendinančių nuostatų (išskyrus sankcijas, kurias nustatyti ir taikyti patikėta valstybėms narės remiantis aiškia reglamento 14 straipsnio 1 dalyje pateikta nuoroda).
7. Reglamente atsižvelgta į dvi mokėjimo kortelių schemas: keturšales ir trišales. Kiek tai susiję su jomis, vėliau pateikiamose konstatuojamosiose dalyse nurodyta:
„(28) kortele grindžiamos mokėjimo operacijos paprastai vykdomos pagal du pagrindinius verslo modelius, vadinamąsias trišales mokėjimo kortelių schemas (kortelės turėtojas – aptarnavimo ir išleidimo schema – prekybininkas) ir keturšales mokėjimo kortelių schemas (kortelės turėtojas –bankas išleidėjas – aptarnaujantysis bankas – prekybininkas). Daugelyje keturšalių mokėjimo kortelių schemų taikomas aiškus tarpbankinis mokestis, kuris yra paprastai daugiašalis. Siekiant pripažinti, kad egzistuoja užslėpti tarpbankiniai mokesčiai, ir prisidėti prie vienodų sąlygų kūrimo, trišales mokėjimo kortelių schemas, kuriose mokėjimo paslaugų teikėjai veikia kaip išleidėjai arba aptarnaujantieji teikėjai, reikėtų laikyti keturšalėmis mokėjimo kortelių schemomis ir joms taikyti tokias pačias taisykles, o skaidrumo ir kitos priemonės, susijusios su veiklos vykdymo taisyklėmis, turėtų būti taikomos visiems teikėjams. Tačiau atsižvelgiant į tokios rūšies trišalių mokėjimo kortelių schemų specifiką, tikslinga, kad pereinamuoju laikotarpiu valstybės narės galėtų nuspręsti netaikyti tarpbankinio mokesčio viršutines ribas reglamentuojančių taisyklių, jei tokios schemos užima nereikšmingą rinkos dalį atitinkamose valstybėse narėse;
(29) išleidimo paslauga grindžiama mokėjimo priemonės išleidėjo ir mokėtojo sutartiniais santykiais, neatsižvelgiant į tai, ar išleidėjas saugo lėšas mokėtojo vardu. Išleidėjas mokėtojui suteikia mokėjimo korteles, autorizuoja operacijas terminaluose ar jiems lygiaverčiuose prietaisuose ir gali aptarnaujančiajam teikėjui garantuoti mokėjimą už operacijas, kurios atitinka atitinkamos schemos taisykles. Todėl vien tik mokėjimo kortelių platinimas ar techninės paslaugos, pavyzdžiui, vien tik duomenų apdorojimas ir saugojimas, neturi būti laikoma išleidimu;
<…>
(32) vartotojai paprastai nežino apie mokesčius, kuriuos sumoka prekybininkai už mokėjimo priemones, kuriomis jie naudojasi. Tuo pat metu išleidėjų taikomomis skatinimo priemonėmis (kaip antai kelionės čekiai[s], premijo[mi]s, atskaito[mi]s, mokėjimų susigrąžinim[u], nemokam[u] draudim[u] ir pan.) vartotojai gali būti skatinami naudotis mokėjimo priemonėmis, dėl kurių išleidėjai gauna daug mokesčių. Kad taip neatsitiktų, priemonės, kuriomis ribojami tarpbankiniai mokesčiai, turėtų būti taikomos tik mokėjimo kortelėms, kurios tapo masiniu produktu, ir prekybininkams paprastai sunku atsisakyti jas aptarnauti, nes jos plačiai išduodamos ir naudojamos (t. y. vartotojų debeto ir kredito kortelės). Siekiant sustiprinti veiksmingą rinkos veikimą nereguliuojamose sektoriaus dalyse ir apriboti veiklos perkėlimą iš reguliuojamų sektoriaus dalių į nereguliuojamas, būtina priimti tam tikras priemones, įskaitant dėl schemos ir infrastruktūros atskyrimo, gavėjo vykdomo mokėtojo skatinimo ir gavėjo pasirinkimo priimti mokėjimo priemones;
(33) schemos ir infrastruktūros atskyrimas turėtų leisti visiems subjektams, apdorojantiems mokėjimų duomenis, konkuruoti dėl schemų klientų. Kadangi apdorojimo sąnaudos sudaro didelę kortelių priėmimo bendrų sąnaudų dalį, svarbu, kad ši vertės grandinės dalis būtų atvira veiksmingai konkurencijai. Remiantis schemos ir infrastruktūros atskyrimu, kortelių schemos ir apdorojimo paslaugą teikiantys subjektai turėtų būti nepriklausomi apskaitos, organizacinės struktūros ir sprendimų priėmimo proceso požiūriu.
<…>“
8. I skyriaus („Bendrosios nuostatos“) 1 straipsnyje nurodyta:
„1. Šiuo reglamentu nustatomi vienodi techniniai ir komerciniai reikalavimai Sąjungoje vykdomoms kortele grindžiamoms mokėjimo operacijoms, kai ir mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas, ir gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjas yra Sąjungoje.
<…>
3. II skyrius netaikomas:
a) operacijoms verslo mokėjimo kortelėmis;
b) grynųjų pinigų pasiėmimui iš bankomatų arba mokėjimo paslaugų teikėjo klientų aptarnavimo vietose; ir
c) operacijoms trišalių mokėjimo kortelių schemų išleistomis mokėjimo kortelėmis.
4. 7 straipsnis trišalėms mokėjimo kortelių schemoms netaikomas.
5. Kai trišalė mokėjimo kortelių schema suteikia leidimą kitiems mokėjimo paslaugų teikėjams leisti kortele grindžiamas mokėjimo priemones arba aptarnauti kortele grindžiamas mokėjimo operacijas, arba abiem atvejams, arba išleidžia mokėjimo kortele grindžiamas mokėjimo priemones kartu su kelių prekių ženklų naudojimo partneriu arba per agentą, ji laikoma keturšale mokėjimo kortelių schema. Tačiau iki 2018 m. gruodžio 9 d. nacionalinių mokėjimo operacijų atveju tokios rūšies trišalei mokėjimo kortelių schemai gali būti netaikomi įpareigojimai pagal II skyrių, jeigu valstybėje narėje tokios trišalės mokėjimo kortelių schemos kortele grindžiamos mokėjimo operacijos per metus neviršija 3 % visų toje valstybėje narėje atliekamų kortele grindžiamų mokėjimo operacijų vertės.“
9. 2 straipsnyje pateikiamas platus vartojamų terminų sąrašas. Šioje byloje reikšmingi 2, 10–12, 15–18 ir 32 punktai, jie išdėstyti taip:
„Šiame reglamente:
<…>
2. išleidėjas – mokėjimo paslaugų teikėjas, kuris sudaro sutartį suteikti mokėtojui mokėjimo priemonę, skirtą inicijuoti ir apdoroti mokėtojo kortele grindžiam[om]s mokėjimo operacij[om]s;
<…>
10. tarpbankinis mokestis – mokestis, kuris tiesiogiai ar netiesiogiai per trečiąją šalį už kiekvieną operaciją mokamas tarp išleidėjo ir aptarnaujančiojo teikėjo. Grynoji kompensacija arba kitas sutartas atlygis laikomi tarpbankinio mokesčio dalimi;
11. grynoji kompensacija – bendra grynoji mokėjimų, nuolaidų ar paskatų suma, kurią išleidėjas gauna iš mokėjimo kortelių schemos, aptarnaujančiojo teikėjo ar kito tarpininko už kortele grindžiamas mokėjimo operacijas ar susijusią veiklą;
12. prekybininko aptarnavimo mokestis – aptarnaujančiajam teikėjui gavėjo mokamas mokestis, susijęs su kortele grindžiamomis mokėjimo operacijomis;
<…>
15. mokėjimo kortelė – tam tikros kategorijos mokėjimo priemonė, kuri leidžia mokėtojui inicijuoti debeto ar kredito kortelės operaciją;
16. mokėjimo kortelių schema – bendras kortele grindžiamų mokėjimo operacijų vykdymo taisyklių, praktikos, standartų ir (arba) įgyvendinimo gairių rinkinys; ji yra atskirta nuo bet kokios infrastruktūros ar mokėjimo sistemos, kuria užtikrinamas jos veikimas, ir apima konkretų sprendimus priimantį organą, organizaciją ar subjektą, atskaitingą už schemos veikimą;
17. keturšalė mokėjimo kortelių schema – mokėjimo kortelių schema, kurioje kortele grindžiamos mokėjimo operacijos iš mokėtojo mokėjimo sąskaitos į gavėjo mokėjimo sąskaitą atliekami tarpininkaujant schemai, išleidėjui (iš mokėtojo pusės) ir aptarnaujančiajam teikėjui (iš gavėjo pusės);
18. trišalė mokėjimo kortelių schema – mokėjimo kortelių schema, kurioje pati schema teikia aptarnavimo ir išdavimo paslaugas ir kai kortele grindžiamos mokėjimo operacijos vykdomos iš mokėtojo mokėjimo sąskaitos į gavėjo mokėjimo sąskaitą toje schemoje. Kai trišalė mokėjimo kortelių schema suteikia leidimą kitiems mokėjimo paslaugų teikėjams leisti kortele grindžiamas mokėjimo priemones arba aptarnauti kortele grindžiamas mokėjimo operacijas, arba abiem atvejams, arba išleidžia mokėjimo kortele grindžiamas mokėjimo priemones kartu su kelių prekių ženklų naudojimo partneriu arba per agentą, ji laikoma keturšale mokėjimo kortelių schema;
<…>
32. kelių prekių ženklų naudojimas – bent vieno mokėjimo priemonės prekės ženklo ir bent vieno ne mokėjimo priemonės prekės ženklo naudojimas toje pačioje kortele grindžiamoje mokėjimo priemonėje;
<…>.“
10. 3 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Mokėjimo paslaugų teikėjai nenustato ir neprašo už kiekvieną debeto kortelės operaciją mokėti didesnio nei 0,2 % operacijos vertės tarpbankinio mokesčio.“
11. 4 straipsnyje nustatyta:
„Mokėjimo paslaugų teikėjai nenustato ir neprašo už kiekvieną kredito kortelės operaciją mokėti didesnio nei 0,3 % operacijos vertės tarpbankinio mokesčio. Valstybės narės gali nustatyti žemesnę tarpbankinio mokesčio už kiekvieną operaciją viršutinę ribą, taikomą nacionalinėms kredito kortelių operacijoms.“
12. 5 straipsnyje nurodyta:
„Taikant 3 ir 4 straipsniuose nurodytas viršutines ribas, bet koks sutartas atlygis, įskaitant grynąją kompensaciją, kurio tikslas arba poveikis yra lygiavertis tarpbankinio mokesčio tikslui arba poveikiui ir kurį gauna išleidėjas iš mokėjimo kortelių schemos, aptarnaujančiojo teikėjo arba kito tarpininko už mokėjimo operacijas arba susijusią veiklą, laikomas tarpbankinio mokesčio dalimi.“
13. 7 straipsnyje, kuris netaikomas trišalėms mokėjimo kortelių schemoms, reguliuojama, kaip atskirti mokėjimo kortelių schemą nuo mokėjimo operacijų apdorojimo paslaugą teikiančių subjektų.
II. Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
14. American Express Company (toliau – Amex) yra buveinę Niujorke turinti tarptautinė paslaugų bendrovė, kuri, padedama savo patronuojamųjų bendrovių, siūlo mokėjimo, kelionių, valiutos keitimo ir lojalumo programų paslaugas ir kartais teikia kortelių išleidimo ir aptarnavimo paslaugas visame pasaulyje, įskaitant Europos Sąjungą.
15. Ši bendrovė eksploatuoja American Express mokėjimo kortelių schemą, kuri apibūdinama kaip trišalė. Sąjungoje Amex sudarė su kitomis įmonėmis kelias kelių prekių ženklų naudojimo ir paslaugų teikimo sutartis. Pagal šias sutartis atsižvelgiant į reglamento aiškinimą jos operacijoms taikomi keturšalių mokėjimo kortelių schemų reikalavimai.
16. Panašioje situacijoje yra atsidūrusi Discover Financial Services patronuojamoji bendrovė Diners Club International Limited, kuri eksploatuoja Diners Club trišalę mokėjimo kortelių schemą ir kuri palaiko Amex reikalavimus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme.
17. Šioje byloje taip pat dalyvauja MasterCard Europe SA (toliau – MasterCard), pagrindinė MasterCard Incorporated patronuojamoji bendrovė Europoje. Ši bendrovė visame pasaulyje eksploatuoja keturšales kredito ir debeto kortelių, pavadintų MasterCard, schemas. Gavusi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo leidimą įstoti į bylą, ji nesutinka su Amex teiginiais.
18. Amex pareiškė ieškinį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme dėl Her Majesty’s Treasury (Jungtinės Karalystės valstybės iždas)(7) pareigos arba ketinimo įgyvendinti ir taikyti šioje valstybėje narėje kai kuriuos reglamento 1 straipsnio 5 dalies ir 2 straipsnio 18 punkto aspektus.
19. Konkrečiai kalbant, ginčijami klausimai yra susiję su dviem iš trijų reglamento 1 straipsnio 5 dalyje ir 2 straipsnio 18 punkte numatytų atvejų, kai trišalės mokėjimo kortelių schemos prilyginamos keturšalėms.
20. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad šalys sutaria ir nekyla abejonių dėl šiose nuostatose numatyto pirmo atvejo: kai trišalė schema suteikia leidimą kitiems mokėjimo paslaugų teikėjams leisti mokėjimo korteles arba aptarnauti mokėjimo kortelėmis vykdomas operacijas, arba abiem atvejams, tuomet jai taikomas reglamentas – kaip ir keturšalei schemai.
21. Abejojama dėl kitų dviejų atvejų, t. y. kai trišalė schema išleidžia „mokėjimo kortele grindžiamas mokėjimo priemones kartu su kelių prekių ženklų naudojimo partneriu arba per agentą“. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo paaiškinti, ar šiomis aplinkybėmis trišalių mokėjimo schemų veikla gali būti prilyginama keturšalėms schemoms reglamento taikymo tikslais (t. y. užtenka, kad yra kelių prekių ženklų naudojimo partneris arba agentas), ar jos gali būti tokiomis laikomos tik kai šie partneriai arba agentai yra ir mokėjimo paslaugų teikėjai, kurie išleidžia korteles.
22. Galiausiai, jeigu trišalė schema tampa keturšale dėl kelių prekių ženklų naudojimo partnerio arba agento dalyvavimo, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia klausimą dėl reglamento 1 straipsnio 5 dalies ir 2 straipsnio 18 punkto galiojimo.
23. Remdamasis šiais svarstymais High Court of Justice (England & Wales), Queen’s Bench Division (Administrative Court) (Aukštojo teismo (Anglija ir Velsas) Karalienės suolo skyrius (administracinių bylų kolegija), Jungtinė Karalystė) 2016 m. gegužės 30 d. nutartimi pateikė Teisingumo Teismui šiuo prejudicinius klausimus:
„1. Ar [reglamento] 1 straipsnio 5 dalyje ir 2 straipsnio 18 punkte numatytas reikalavimas, pagal kurį trišalė mokėjimo kortelių schema, kuri išleidžia kortele grindžiamas mokėjimo priemones kartu su kelių mokėjimo priemonių prekių ženklų naudojimo partneriu arba per agentą, laikoma keturšale mokėjimo kortelių schema, taikomas tik jeigu kelių mokėjimo priemonių prekių ženklų naudojimo partneris arba agentas veikia kaip „išleidėjas“, kaip tai suprantama pagal reglamento 2 straipsnio 2 punktą ir 29 konstatuojamąją dalį (būtent – jeigu tokį partnerį arba agentą su mokėtoju sieja sutartiniai santykiai, dėl kurių partneris arba agentas įsipareigoja suteikti mokėtojui mokėjimo priemonę, skirtą mokėtojo kortele grindžiamoms mokėjimo operacijoms inicijuoti ir apdoroti)?
2. Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai, ar [reglamento] 1 straipsnio 5 dalis ir 2 straipsnio 18 punktas negalioja tiek, kiek juose numatyta, kad tokie susitarimai laikomi keturšalėmis mokėjimo kortelių schemomis, nes:
a) nenurodyti motyvai, kaip reikalaujama pagal SESV 296 straipsnį;
b) padaryta akivaizdi vertinimo klaida ir (arba)
c) pažeistas proporcingumo principas?“
24. Per procesą Teisingumo Teisme pastabas raštu pateikė Amex, MasterCard, Jungtinės Karalystės ir Portugalijos vyriausybės, Komisija, Taryba ir Europos Parlamentas. Per 2017 m. balandžio 27 d. teismo posėdį pastabas žodžiu pateikė Amex, MasterCard, Jungtinės Karalystės vyriausybė, Komisija, Taryba ir Europos Parlamentas.
III. Analizė
25. Komisija, Parlamentas ir Taryba pateikia nepriimtinumu grindžiamus prieštaravimus. Pirmiausia išnagrinėsiu jų prieštaravimus prieš pradėdamas galimą nagrinėjimą iš esmės. Jeigu bus pateikiamas nagrinėjimas iš esmės (tiesiogiai ar papildomai), prieš tai darant, būtinas teisinių santykių, susiklostančių per kortelėmis atliekamas mokėjimo operacijas, paaiškinimas, kuris palengvins suprasti nagrinėjimą iš esmės.
A. Prejudicinių klausimų priimtinumas
26. Trys institucijos, kurios pateikia nepriimtinumu grįstus prieštaravimus, nurodo šiuos argumentus: a) tarp šalių nėra kilusio realaus ginčo, nes skundas, kuriuo siekiama, kad būtų atlikta Jungtinės Karalystės vyriausybės „ketinimo ir (arba) pareigos“ taikyti reglamentą teisėtumo kontrolė („judicial review“), yra būdas apeiti SESV įtvirtintą teisių gynimo priemonių sistemą; b) pateiktas klausimas yra hipotetinis; ir c) prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nenurodė nei reikšmingų teisinių ir faktinių aplinkybių, nei priežasčių, dėl kurių kelia klausimą dėl reglamento 1 straipsnio 5 dalies ir 2 straipsnio 18 punkto galiojimo.
27. Savaime suprantama, šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra netipinis ir jame yra daug nukrypimų, kuriais būtų galima apginti jo nepriimtinumą pagal Procedūros reglamentas 94 straipsnį.
28. Pirma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neaprašo bylos faktinių aplinkybių. Jis tik nurodo, kad Amex ieškinys buvo pareikštas dėl „[Jungtinės Karalystės valstybės iždo] pareigos arba ketinimo įgyvendinti ir taikyti Jungtinėje Karalystėje kai kuriuos reglamento 1 straipsnio 5 dalies ir 2 straipsnio 18 punkto aspektus“. Minėtas teismas nepatikslina, nei kaip Jungtinės Karalystės institucijos ketina įgyvendinti ginčijamas nuostatas, nei to, ar šis administracinis taikymas jau pradėtas.
29. Antra, nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą konstatuojama, kad Amex, kaip ieškovė, ir Jungtinės Karalystės valstybės iždas, kaip atsakovas, sutaria dėl ginčo sprendimo. Iš tiesų valdžios institucija, atsakovė, neprieštarauja bendrovės, ieškovės, pareikštam ieškiniui. Be to, pritaria jai siekdama, kad būtų pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą.
30. Trečia, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tik pateikia šalių argumentus, tačiau nepaaiškina savo priežasčių prašymui priimti prejudicinį sprendimą pateikti ir kodėl jo klausimai yra būtini (tariamam) ginčui išspręsti. Iš tikrųjų jis tik persiunčia Teisingumo Teismui dokumentą, kurį parengė šalys ir kurį jis įtraukia į savo nutartį(8).
31. Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas neturėtų nagrinėti vieno iš pateiktų prejudicinių klausimų.
32. Taigi išaiškėja ypatinga aplinkybė, kuria galbūt galima paaiškinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo veiksmus. Klausimų kilo nagrinėjant ieškinį („judicial review“), kuris pareikštas siekiant atlikti Jungtinės Karalystės „ketinimo ir (arba) pareigos“ taikyti Sąjungos teisės normą teisėtumo kontrolę. Tai Jungtinės Karalystės teisei būdingas procesas, kuriuo remiantis privatūs subjektai gali prašyti išaiškinti teisės norminį aktą arba pripažinti jį negaliojančiu, nors jis jų atžvilgiu (dar) netaikytas.
33. Mano nuomone, Teisingumo Teismas buvo gana geranoriškas, kad priėmė per šiuos procesus, kai keliamas klausimas dėl Sąjungos teisės normų galiojimo, Jungtinės Karalystės teismų suformuluotus prejudicinius klausimus(9). Manau, kad taip elgiantis privatiems subjektams, kurie bylinėjasi Jungtinėje Karalystėje (atvirkščiai, nei kitose valstybėse narėse) suteikiama galimybė ginčyti visuotinai taikomų Sąjungos norminių teisės aktų galiojimą, įskaitant ir tuomet, kai šie aktai dar nesukėlė teisinių padarinių vidaus teisinėje sistemoje(10). Šį klausimą nagrinėsiu vėliau.
34. Vis dėlto yra įvairių priežasčių, dėl kurių reikia priimti tokius prašymus nagrinėti. Pirma priežastis – svarbos prezumpcija, kurią Teisingumo Teismas taiko prejudiciniams klausimams ir kuri kyla iš nacionalinio teismo diskrecijos dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą esmės. Vis dėlto ši prezumpcija gali būti paneigta(11).
35. Be to, pažymėtina, kad Teisingumo Teismas jau yra atsakęs į prejudicinius klausimus, pateiktus Jungtinės karalystės teismų per šiuos „judicial review“ procesus(12). Savaime suprantama, dauguma šių precedentų yra susiję su direktyvų aiškinimu, bet nemanau, kad yra neįveikiamų kliūčių juos pritaikyti reglamento aiškinimui ir galiojimui(13).
36. Reglamentas yra taikomas tiesiogiai (SESV 288 straipsnio antra pastraipa), o tai reiškia, kad dėl jo negali kilti jokių norminių teisės aktų pokyčių valstybėms narėms priimant teisės arba administracines normas, išskyrus atvejus, kai tai numatyta pačiame reglamente(14). Tačiau daugeliu atvejų reglamentuose numatyta, kad jų administracinis taikymas pavedamas nacionalinėms institucijoms ir dažnai juos taikant nacionaliniams teismams kyla abejonių dėl jų nuostatų aiškinimo arba jų galiojimo(15).
37. Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos, yra bent du būdai, kaip aiškinti reglamento 1 straipsnio 5 dalį ir 2 straipsnio 18 punktą ir juos taikyti trišalėms mokėjimo kortelių schemoms ir galima įvardyti priežastis, kodėl jie negalioja.
38. Teisingumo Teismo jurisprudencijoje tam, kad prejudiciniai klausimai būtų priimtini, nereikalaujama, kad nacionalinėje teisėje būtų faktiškai priimtos priemonės Sąjungos teisės aktui taikyti. Pakanka, kad teismas nagrinėtų realų ginčą, kuriame netiesiogiai kyla tokio akto aiškinimo arba galiojimo klausimas.
39. Trečia, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas priėmė nagrinėti jame pareikštą ieškinį, o tai reiškia, kad jis mano, jog byla buvo pradėta pagal teisinėje sistemoje galiojančias normas(16). Neatrodo, kad galimybė spręsti dėl minėtų dviejų straipsnių aiškinimo arba galiojimo dar prieš pradedant juos taikyti jam kelia procesinių problemų.
40. Galiausiai nacionalinio teismo pasirinktas būdas parengti nutartį dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą galėtų būti akivaizdžiai gerokai geresnis, nes jis tik pakartoja šalių pateiktas bylos faktines ir teisines aplinkybes ir nepateikia savo paties paaiškinimo(17). Tačiau vertinant nutartį apskritai, konstatuotina, kad iš jos galima pakankamai suprasti tam tikras faktinės ir teisines aplinkybes(18) ir remdamosi ja suinteresuotosios šalys (Komisija, Taryba, Europos Parlamentas, Jungtinės Karalystės ir Portugalijos vyriausybės, Amex ir MasterCard) galėjo pateikti savo pastabas pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnį.
41. Nors šie argumentai yra rimti, manau, kad kiti du argumentai nusvers svarstykles į nepriimtinumo pusę.
42. Dėl tokių procesų bylos Jungtinės Karalystės teismuose šalys gali „išvengti“ locus standi apribojimų, taikomų ieškiniams dėl visuotinai taikomų Sąjungos teisės aktų panaikinimo. Pasinaudojusios prašymo priimti prejudicinį sprendimą procedūra, kaip įvyko nagrinėjamoje byloje, bylos šalys įgyja reikšmingą procesinį pranašumą – galimybę užginčyti šių aktų teisėtumą prieš juos pradedant taikyti valdžios institucijoms dėl jų poveikio ateityje, o ne užginčyti jų esamą poveikį šių aktų adresatų teisinei padėčiai(19).
43. Kai tokie prašymai priimti prejudicinį sprendimą priimami, gali atsirasti kitų valstybių narių piliečių (kurie turi laukti, kol jiems padarys poveikį administracinė priemonė, kuria remiantis taikomas nagrinėjamas aktas, prieš užginčydami šią priemonę ir prireikus prieš reikalaudami panaikinti ir ją, ir Sąjungos teisės aktą, kuriuo ji pagrįsta) diskriminacija naudojantis prejudicinio sprendimo mechanizmu.
44. Vadovaujantis bendra Sąjungos teisių gynybos priemonių sistemos logika, reikalavimus dėl panaikinimo gali pateikti tik asmenys, kurie turi bendrą locus standi, arba asmenys, kurie yra tiesiogiai ir konkrečiai susiję su atitinkamu aktu. Kadangi pastarieji turi per tam tikrą terminą pareikšti (tiesioginį) ieškinį dėl panaikinimo Bendrajame Teisme, jie negali prašyti (prieš pareikšdami minėtą ieškinį arba kartu), kad nacionalinis teismas kreiptųsi dėl prejudicinio sprendimo, keldamas galiojimo klausimą(20).
45. Mano nuomone, teisių gynimo sistemos, nukreiptos prieš Sąjungos teisės aktus, bruožai būtų pažeisti, jeigu plačiai paplistų tokie prašymai priimti prejudicinį sprendimą. Pasiūlymas pripažinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą nepriimtinu neprilygsta net netiesiogiai judicial review procedūros, kurios lankstumas, mano nuomone, yra labai pagirtinas, kritikai. Dėl valstybėms narėms suteiktos autonomijos pasirinkti savo nacionalinės proceso teisės struktūrą jos gali nustatyti kokią nori teisių gynimo priemonių sistemą. Dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą pažymėtina, kad jos turi laikytis SESV 267 straipsnio ir Teisingumo Teismo jurisprudencijos dėl sąlygų Sąjungos aktų galiojimui užginčyti tiesiogiai arba per prašymo priimti prejudicinį sprendimą procedūrą.
46. Be to, kaip minėjau, šioje byloje nacionaliniame teisme nėra Amex ir Jungtinės Karalystės institucijų tikro ginčo. Abi šalys laikosi tos pačios pozicijos ir į nacionalinį teismą jos kreipėsi ne tam, kad išspręstų tikrą ginčą, dėl kurio baigties jos nesutaria, bet veikiau tik dėl to, jog klausimai, kuriuos pačios šalys parengė, būtų pateikti Teisingumo Teismui.
47. Tipinė (ir esminė) ginčo savybė – susiduria dvi prieštaraujančios, o ne panašios, pozicijos. Tačiau nagrinėjamu atveju paaiškėja, kad kalbama apie bendru sutarimu pasirinktą dirbtinę procesinę priemonę, kurios tikslas yra ne išspręsti tikrą ieškovo ir atsakovo ginčą, bet tik gauti sprendimą iš Teisingumo Teismo. Iš tiesų ši priemonė prilygsta Teisingumo Teismui pateiktam prašymui dėl konsultacinės nuomonės siekiant išsklaidyti abejones dėl reglamento aiškinimo ir galiojimo.
48. Šiomis aplinkybėmis siūlyčiau Teisingumo Teismui pripažinti, kad pateikti prejudiciniai klausimai yra nepriimtini. Vis dėlto, jeigu Teisingumo Teismas nepritartų šiam siūlymui, toliau pateiksiu šių klausimų esmės analizę.
B. Mokėjimo kortelių schemų bendrosios sąlygos
49. Kiekvieno pirkimo kortele atveju paprastai dalyvauja šie subjektai: a) kortelės turėtojas; b) finansų įstaiga – paprastai bankas – kuris išleidžia tą kortelę ir ją išduoda savo klientams (toliau – bankas išleidėjas)(21); c) prekybininkas, kuris parduoda prekes arba teikia paslaugas, už kurias mokama kortele; d) finansų įstaiga, kuri suteikia šiam prekybininkui paslaugą, kad jis galėtų priimti kortelę, ir ji taip pat gali būti bankas; ji šių operacijų žargonu vadinama „aptarnaujančiuoju banku“; ir e) mokėjimo kortelių schema, kaip antai Visa, MasterCard, American Express ir Diners Club. Taip pat gali dalyvauti vietiniai mokėjimo kortele operacijų apdorojimo paslaugą teikiantys subjektai.
50. Dėl mokėjimo kortele atsiranda sudėtingas teisinių santykių tinklas tarp šių subjektų(22). Pirma, yra kortelės turėtojo ir banko išleidėjo sutartis dėl mokėjimo kortelės išdavimo, pagal kurią turėtojas paprastai moka komisinį mokestį pastarajam. Bankai išleidėjai priima kliento užsakymą, patvirtindami, kad jis turi pakankamai lėšų savo sąskaitoje (debeto kortelė) arba kad mokėjimo sumą padengia turimas kredito limitas (kredito kortelė).
51. Antra, yra prekybininko ir aptarnaujančiojo banko prisijungimo sutartis, pagal kurią pastarasis suteikia prekybininkui paslaugas, būtinas priimti korteles kaip mokėjimo priemones. Prekybininko gaunama jo prekių ir paslaugų galutinė pardavimo kaina (kuri apima ir tarpbankinius mokesčius) sumažinama atlygiu už platformą, kurią jam suteikė bankas (per pardavimo vietos terminalą arba mokėjimo prieigą, susijusią su parduotuvės interneto svetaine) už mokėjimo nurodymo iš kliento priėmimą ir už mokėjimų už parduotuvės nurodytas pirkimo operacijas atlikimą. Be to, aptarnaujantieji bankai surenka operacijos duomenis, perduoda juos duomenų apdorojimo paslaugą teikiantiems subjektams, o tada – lėšas parduotuvei, atskaitę tarpbankinius mokesčius ir prekybininko mokamą mokestį už paslaugą.
52. Mokėjimų kortelių schemos vykdo kompensacijų ir mokėjimo nurodymus, už tai jos gauna mokestį iš bankų (išleidėjų ir aptarnaujančiųjų), kurie turi leidimą naudotis jų prekių ženklu.
53. Galiausiai mokėjimo duomenų apdorojimo paslaugą teikiančių subjektų dalyvavimas lemia tai, kad sudaroma licencijos ir prekių ženklo naudojimo sutartis tarp šių subjektų ir mokėjimo kortelių schemų. Šie duomenų apdorojimo paslaugą teikiantys subjektai veikia kaip finansų įstaigų kolektyvinio dalyvavimo instrumentas ir dėl tarpbankinių mokesčių paprastai susitariama kolektyviai.
54. Atsižvelgiant į dalyvius mokėjimo kortelių schemos veikia pagal du modelius: keturšalės arba atvirosios schemos ir trišalės arba uždarosios schemos.
55. Keturšalės schemos (Visa ir MasterCard) dominuoja rinkoje. Šiose schemose mokėjimai atliekami iš mokėtojo (kliento) sąskaitos asmeniui, kuriam mokama (prekybininkui) naudojant mokėjimo kortelės schemą. Taip pat dalyvauja bankas kliento kortelės išleidėjas ir aptarnaujantysis bankas, kuris suteikia techninę pagalbą užtikrindamas, kad prekybininkas gautų mokėjimą(23).
56. Keturšalės schemos taip vadinamos, nes jose dalyvauja keturios šalys (kortelės turėtojas ir jo bankas išleidėjas, taip pat mokėjimo gavėjas ir jo aptarnaujantysis bankas) ir mokėjimo schemą valdantis subjektas. Jos yra atvirosios schemos, nes, be mokėjimo kortelės schemą valdančio subjekto, jose dalyvauja dar dvi finansų įstaigos.
57. Šiose schemose bankai kortelės išleidėjai ima iš aptarnaujančiojo banko mokestį („tarpbankinis mokestis“), kad kompensuotų išlaidas, kurių jis negali atgauti iš kortelės turėtojo mokamų mokesčių (pvz., mokestis už kortelės išdavimą ir metinis kortelės aptarnavimo mokestis).
58. Aptarnaujantysis bankas šio tarpbankinio mokesčio naštą toliau perleidžia prekybininkui – kaip išlaidas, labiau susijusias su kitomis išlaidomis, patirtomis dėl suteiktų finansinių paslaugų, ir jos sudaro vadinamąjį prekybininko gaunamos kainos sumažinimą. Tarpbankinis mokestis yra minimali riba ir svarbi finansinių išlaidų, kurias aptarnaujantysis bankas perkelia prekybininkui ir kurias paprastai prekybininkas perkelia klientams nustatydamas pardavimo kainą, sudedamoji dalis.
59. Kitas mokėjimo kortelių schemos modelis yra trišalė arba uždaroji schema, kaip antai American Express arba Diners Club, kur klientas (kortelės turėtojas) ir prekybininkas yra tiesiogiai susiję su kortelės išleidėjo schema. Todėl jos vadinamos trišalėmis schemomis – nedalyvauja jokia kita finansų įstaiga ir jos yra uždarosios schemos.
60. Atliekant operaciją trišalėje schemoje dalyvauja tik vienas finansinių paslaugų teikėjas, kuris veikia ir kaip išleidėjas, ir kaip aptarnaujantysis subjektas. Be to, kadangi nėra banko kortelės išleidėjo arba mokėjimą aptarnaujančiojo banko, nėra ir tarpbankinio mokesčio. Trišalė schema gali pati nustatyti mokesčius ir rinkliavas, kurias ims iš prekybininkų už jiems suteikiamas finansines paslaugas.
61. Europos Sąjungoje trišalės schemos atlieka labai mažai operacijų, palyginti su keturšalėmis schemomis, ir jos siekia pritraukti tam tikras klientų kategorijas. Kadangi jos neužima dominuojančios padėties mokėjimo kortelių rinkoje, prekybininkai gali laisvai nuspręsti, ar sutikti naudotis trišale schema.
62. Vis dėlto yra trišalių mokėjimo schemų, kurio nėra tikrosios trišalės mokėjimo schemos, ir jos neveikia anksčiau minėtu būdu. Tokie atvejai susidaro, kai schema sudaro licencijos ir prekių ženklo naudojimo sutartį su finansinėmis įstaigomis, kad leistų pastarosioms veikti kaip mokėjimo kortelių išleidėjoms. Susiklosčius tokiai situacijai sutarti mokesčiai prilygsta tarpbankiniams mokesčiams.
63. Egzistuoja vadinamosios „trišalės schemos su išplėtimais“, kurios atsiranda, kai schema išplečia savo veiklą ir dirba su trečiosiomis šalimis – išleidžia korteles „su kelių prekių ženklų naudojimo partneriu“ (išplėtimas naudojant kelis prekių ženklus)(24) arba „per agentą“ („išplėtimas per agentą“). Abiem atvejais sumos, kuriomis keičiamasi tarp trišalės schemos ir kitų prekių ženklų arba agentų, gali būti mokesčiai, prilygstantys tarpbankiniams mokesčiams keturšalėse schemose. Būtent šią abejonę prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo išsklaidyti Teisingumo Teismo.
64. Dėl tarpbankinių mokesčių klientams pabrango mokėjimo kortelių paslaugos, ir jų dydis labai skyrėsi įvairiose valstybėse narėse(25). Dėl šių priežasčių Sąjunga, pirma, stengėsi sumažinti jų dydį, taikydama konkurencijos apsaugos normas, ir, antra, ėmėsi derinti teisės aktus, išleisdama bendrus teisės aktus mokėjimų srityje.
65. Komisija pritaikė konkurencijos normas Visa(26) ir MasterCard daugiašaliams tarpbankiniams mokesčiams (DTM)(27). Šie mokesčiai buvo bendrosios išlaidos, kurių patirdavo visi aptarnaujantys bankai keturšalėje schemoje ir jų dydis buvo „minimali kaina“, kai šie bankai susitardavo su savo klientais (prekybininkais) dėl savo klientams teikiamų paslaugų kainos.
66. Komisija paskelbė, kad susitarimai, susiję su keturšalių schemų DTM, prieštaravo Sąjungos teisei, ypač todėl, kad bankai kolektyviai taikė minimalią kainą prekybininkams, ir tai vėliau patvirtino Teisingumo Teismas(28).
67. Taip Komisijai buvo pateikti įsipareigojimai sumažinti Visa ir MasterCard DTM, kurie buvo lygūs 0,3 % atliekant operacijas su kredito kortelėmis ir 0,2 % atliekant operacijas su debeto kortelėmis.
68. Vis dėlto toks įsikišimas pasirodė esąs nepakankamas siekiant kontroliuoti tarpbankinius mokesčius(29). Paradoksalu, bet dėl konkurencijos tarp mokėjimo kortelių schemų siekiant įtikinti finansų įstaigas mokėjimo paslaugų teikėjas išleisti jų korteles tarpbankiniai mokesčiai rinkoje padidėja, o ne sumažėja, priešingai įprastam drausminamajam poveikiui, kurį konkurencija turi kainoms rinkos ekonomikoje(30). Dėl šios situacijos buvo priimtas reglamentas, kuriame numatyta tarpbankinių mokesčių maksimalių dydžių ex lege kontrolė ir kitos priemonės, reguliuojančios įvairių šalių, dalyvaujančių mokėjimo kortele pagrįstoje operacijoje, santykius. Jo tikslas yra užtikrinti, kad tarpbankiniai mokesčiai nebūtų kliūtis kurti integruotą mokėjimų paslaugų rinką Sąjungoje.
C. Pirmasis klausimas: reglamento taikymas trišalėms sistemoms su išplėtimais
69. Jau nurodyta, kad nei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nei šalys neabejoja dėl trišalės schemos, kuri suteikia licenciją kitiems mokėjimo paslaugų teikėjams išleisti mokėjimo korteles, priimti mokėjimo operacijas, atliktas pasinaudojus jų kortelėmis, arba atlikti abu veiksmus, kvalifikavimo kaip keturšalės schemos pagal reglamento 1 straipsnio 5 dalį ir 2 straipsnio 18 punktą(31).
70. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo abejonės ir šalių nuomonės labiausiai yra susijusios su kitais dviem reglamento 1 straipsnio 5 dalyje ir 2 straipsnio 18 punkte numatytais atvejais, t. y. kai trišalė schema išleidžia „mokėjimo kortele grindžiamas mokėjimo priemones kartu su kelių prekių ženklų naudojimo partneriu arba per agentą“. Teisingumo Teismas turi nustatyti, ar šiais dviem atvejais trišalė schema su išplėtimais turi būti laikoma keturšale schema, ar taip daroma turi būti tik tuomet, kai partneris arba agentas išleidžia kortelę ir (arba) aptarnauja mokėjimus.
71. Reglamento 1 straipsnio 5 dalies ir 2 straipsnio 18 punkto tekstas nėra visiškai aiškus ir jo dviprasmiškumas negali būti išsklaidytas vien perkaičius šias nuostatas.
72. Amex ir Jungtinės Karalystės vyriausybė laikosi pozicijos, kad turi būti vadovaujamasi siauru šių nuostatų aiškinimu. Jos teigia, kad trišalės schemos turi būti laikomos keturšalėmis tik tuomet, kai partneris arba agentas, kurie yra šios schemos išplėtimas, išleidžia arba aptarnauja mokėjimus. MasterCard, Portugalijos vyriausybė ir Komisija, atvirkščiai, mano, kad turi būti vadovaujamasi plačiu šių nuostatų aiškinimu, pagal kurį visi trišalių schemų išplėtimai naudojant kelis prekių ženklus ir išplėtimai per agentus turi būti laikomi keturšalėmis schemomis.
73. Vieno arba kito aiškinimo pasirinkimas sukels rimtų padarinių. Pasirinkus siaurą aiškinimą šiai trišalių schemų (su išplėtimais naudojant kelis prekių ženklus ir išplėtimais per agentus) kategorijai nebūtų taikomi reglamento 1 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatyti įvairūs apribojimai. Konkrečiai kalbant, mokesčiai, dėl kurių susitarta šiose schemose, nebūtų laikomi tarpbankiniais mokesčiais, dėl to jiems nebūtų taikomos jau minėtos viršutinės ribos (0,3 % kredito kortelėms ir 0,2 % debeto kortelėms). Šiems mokesčiams taip pat nebūtų taikomas draudimas apeiti šias maksimalias ribas nustatant mokesčius, turinčius tokį patį poveikį kaip tarpbankiniai mokesčiai. Be to, šiems mokesčiams nebūtų taikoma pareiga, susijusi su mokėjimo kortelių schemų ir duomenų apdorojimo paslaugas teikiančių subjektų atskyrimu (reglamento 7 straipsnis).
74. Atskleisiu, kad palaikau reglamento 1 straipsnio 5 dalies ir 2 straipsnio 18 punkto platų aiškinimą. Kaip įprasta, remsiuosi pažodiniu, sisteminiu ir teleologiniu aiškinimo metodais, kad išsiaiškinčiau jų prasmę.
1. Pažodinio aiškinimo metodas
75. Reglamento 1 straipsnio 5 dalies ir 2 straipsnio 18 punkto tekstas yra identiškas ir iš jo matyti, kad keturšalės ir trišalės schemos vertinamos vienodai trimis atvejais:
– trišalės schemos, kurios suteikia licenciją kitiems mokėjimo paslaugų teikėjams išleisti jų korteles arba priimti su jomis atliekamas mokėjimo operacijas (netikros trišalės schemos)(32),
– trišalės schemos, kurios išleidžia kelių prekių ženklų mokėjimo kortelėmis grindžiamas mokėjimo priemones (trišalė schema su išplėtimu naudojant kelis prekių ženklus)(33) ir
– trišalės schemos, kurios išleidžia mokėjimo priemones per agentą (trišalė schema su išplėtimu per agentą).
76. Pastarosios dvi kategorijos yra plačiausiai paplitusios rinkoje. Šių kategorijų atveju kelių prekių ženklų kortelės turėtojas arba agentas nėra arba neveikia kaip finansų įstaigos. Todėl jie neleidžia kortelių, neaptarnauja mokėjimų ir paprasčiausiai suteikia trišalei schemai prieigą prie jų klientų bazės.
77. Nagrinėjamose nuostatose nieko nesakoma apie reikalavimą, kad trečiosios šalys, kurios sudaro tokius susitarimus su trišalėmis schemomis, privalo „leisti kortele grindžiamas mokėjimo priemones ir (arba) aptarnauti kortele grindžiamas mokėjimo operacijas“. Būtent tai yra kriterijus, kuriuo reikia remtis netikrų trišalių schemų atveju. Jeigu pagal sutartį dėl kelių prekių ženklų naudojimo arba sutartį su agentu trečioji šalis veikia kaip išleidėjas(34) arba aptarnaujantysis teikėjas(35), tokia sutartis yra ne išplėtimo, bet licencijos sutartis.
78. Portugalijos vyriausybė teisingai nurodo, kad kitoks aiškinimas neturėtų jokios prasmės, nes tai reikštų, jog pastarąsias dvi reglamento 1 straipsnio 5 dalyje ir 2 straipsnio 18 punkte nurodytas situacijas apima pirma situacija.
79. Taigi remiantis šių nuostatų pažodinių aiškinimu reikėtų pritarti tam, kad visos trišalės schemos su išplėtimais naudojant kelis prekių ženklus, taip pat su išplėtimais per agentus, neatsižvelgiant į tai, ar partneriai arba agentai yra mokėjimo paslaugų teikėjai(36) ir ar jie veikia kaip kortelių išleidėjai ir (arba) mokėjimus apdorojantieji teikėjai, turi būti prilyginamos keturšalėms schemoms.
80. Jungtinės Karalystės vyriausybė ir Amex nepritaria šiam aiškinimui. Anot jų, reglamento 1 straipsnio 5 dalyje ir 2 straipsnio 18 punkte kalbama apie trišales schemas, kurios „išleidžia <…> mokėjimo priemones kartu su kelių prekių ženklų naudojimo partneriu“ ir kurios „išleidžia <…> mokėjimo priemones <…> per agentą“. Jos teigia, kad žodžiai „kartu su“ ir „per“ reiškia, jog kelių prekių ženklų naudojimo partneris arba agentas turi dalyvauti išleidžiant kortelę, ir tuo jos remiasi siedamos šias nuostatas su kitomis reglamento nuostatomis.
81. Kaip paaiškinau, nepritariu šiai pozicijai, kuri iš tikrųjų pagrįsta ne siauru pažodiniu aiškinimu, bet veikiau sisteminiu požiūriu, kurį nagrinėsiu toliau.
2. Sisteminis ir teleologinis aiškinimo metodai
82. Iš tiesų Jungtinės Karalystės vyriausybė ir Amex remiasi sisteminiu aiškinimu, pateikdamos nuorodas į reglamento 2 straipsnio 2 dalyje ir 29 konstatuojamojoje dalyje(37) įtvirtintus išleidėjo ir mokėjimo kortelės išleidimo apibrėžimus. Iš šių apibrėžimų jos daro išvadą, kad kai kelių prekių ženklų naudojimo partneris ir agentas nesuteikia mokėtojai mokėjimo kortelių, neleidžia atlikti mokėjimų terminaluose ar panašiose vietose ir neužtikrina operaciją aptarnaujančiajam teikėjui mokėjimo, jie negali būti laikomi šalimis, su kuriomis (arba per kurias) trišalė schema išleidžia kortele grindžiamas mokėjimo priemones.
83. Be to, Amex ir Jungtinė Karalystė teigia, kad jeigu kelių prekių ženklų naudojimo partneris ir agentas tik platina korteles, teikia technines mokėjimo paslaugas arba paprasčiausiai apdoroja ir laiko duomenis, jis neveikia kaip išleidėjas, todėl sutartys dėl trišalės schemos išplėtimo nepatenka į reglamento 1 straipsnio 5 dalies ir 2 straipsnio 18 punkto taikymo sritį ir negali būti laikomos tokiomis pačiomis kaip keturšalės schemos.
84. Anot Jungtinės Karalystės vyriausybės ir Amex, toks požiūris pagrindžiamas reglamento 28 konstatuojamąja dalimi(38), kurioje trišalės schemos vertinamos kaip keturšalės schemos, tik kai trišalės schemos naudojasi kito mokėjimo paslaugų teikėjo, kaip išleidėjo arba aptarnaujančiojo teikėjo, paslaugomis. Remiantis tuo, kad nenurodomos sutartys su kelių prekių ženklų naudojimo partneriais arba agentais, kurie neveikia kaip kortelių išleidėjai arba aptarnaujantieji teikėjai, galima daryti išvadą, jog šiais atvejais nėra numanomų mokesčių, prilygstančių tarpbankiniam mokesčiui. Vadinasi, nepateisinama trišales schemas prilyginti keturšalėms.
85. Amex priduria, kad jos pateiktas reglamento 1 straipsnio 5 dalies aiškinimas atitinka nuostatų loginį pagrindą, nes visais jose numatytais atvejais taikomas mokėjimo paslaugų teikėjo, kuris yra papildoma šalis, palyginti su trišale schema, ir kuris gauna mokesčius, dalyvavimo reikalavimas, o tai lemia, kad šie atvejai vertinami taip pat, kaip keturšalės schemos.
86. Vis dėlto manau, kad žodžių (mokėjimo kortelės) „išleidimas“, „kelių prekių ženklų naudojimas“ ir „agentas“ aiškinimas lemia rezultatą, nesuderinamą su reglamento kontekstu, struktūra ir tikslais. Priešingai nei kiti terminai, šie terminai yra neapibrėžti šioje nuostatoje ir pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją jie visoje Sąjungoje turi būti aiškinami savarankiškai ir vienodai, nes jais neteikiama nuorodos į valstybių narių teisės aktus tam, kad būtų nustatyta jų prasmė ir taikymo apimtis(39).
87. Kaip nurodžiau, reglamento 1 straipsnio 5 dalyje ir 2 straipsnio 18 punkte neskiriamas išplėtimas naudojant kelis prekių ženklus arba per agentą, kai partneris arba agentas yra mokėjimo paslaugų teikėjas, išleidžiantis korteles ir (arba) priimantis mokėjimus su kortelėmis, ir išplėtimas naudojant kelis prekių ženklus arba per agentą, kai partneris arba agentas vykdo tik kitą veiklą. Komisija teisingai pažymi, kad atskyrimas yra Amex aiškinimo padarinys, bet kai nuostatoje nėra tokio atskyrimo, ją aiškinantis asmuo to irgi neturėtų daryti.
88. Šiam atskyrimui taip pat prieštarauja tai, kad „kelių prekių ženklų naudojimo“ apibrėžime, nurodytame reglamento 2 straipsnio 32 punkte, jo nėra(40). Šioje nuostatoje, užuot tai nurodžius, pažymėta, kad kelių prekių ženklų naudojimas – bent vieno mokėjimo priemonės prekės ženklo (pavyzdžiui, Amex) ir bent „vieno ne mokėjimo priemonės prekės ženklo“, priklausančio subjektui, kuris neteikia finansinių paslaugų, naudojimas(41).
89. Be to, dviejų išplėtimo tipų atskyrimas, atsižvelgiant į tai, ar kelių prekių ženklų naudojimo partneris arba agentas veikia kaip finansų įstaiga, grindžiamas reglamento 1 straipsnio 5 dalies ir 2 straipsnio 18 punkto siejimu su jo 29 konstatuojamąja dalimi, ir manęs tai irgi neįtikina.
90. Šių straipsnių tekste nurodomos trišalės schemos, kurios „išleidžia kortele grindžiamas mokėjimo priemones kartu su kelių prekių ženklų naudojimo partneriu arba per agentą“. Taigi trišalės schemos yra mokėjimo priemonių išleidėjos. Nė vienoje iš šių nuostatų nenurodyta, kad kelių prekių ženklų naudojimo partneriai arba agentai turi išleisti mokėjimo korteles ir (arba) priimti mokėjimus, atliekamus naudojant šias korteles.
91. Kaip nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą 29–31 punktuose paaiškina prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, plačiausiai paplitusios trišalės schemos su išplėtimu naudojant kelis prekių ženklus arba su išplėtimu per agentą yra tos, kai susitariama su nefinansines paslaugas teikiančiomis įmonėmis(42). Šie išplėtimai – tai jungtinis reklamos projektas, kurį įgyvendindamos dvi įmonės dalijasi klientų bazėmis ir skatina jų prekių ir paslaugų vartojimą. Taikant šias trišales mokėjimo kortelių schemas tokių išplėtimų naudojimas yra svarbus būdas prieiti prie naujų klientų, nes, atvirkščiai nei keturšalių schemų atveju, taikant šias schemas negalima pasinaudoti bendradarbiavimu su kitomis finansų įstaigomis.
92. Kaip nurodo Komisija, sisteminio aiškinimo tikslais turi būti taip pat atsižvelgiama į „tarpbankinio mokesčio“ ir „grynosios kompensacijos“ apibrėžimus, įtvirtintus reglamento 2 straipsnio 10 ir 11 punktuose, ir numanomus tarpbankinius mokesčius, nurodytus 31 konstatuojamojoje dalyje(43) kartu su draudimu apeiti viršutines ribas (5 straipsnis).
93. Remdamasis sisteminiu šių nuostatų aiškinimu, manau, turiu pasiūlyti platų tarpbankinio mokesčio sąvokos apibrėžimą. Kitaip tariant, būtų lengva apeiti taisykles dėl šio mokesčio ribojimo trišalėms schemoms, dėl kurių taikymo būtų galima išvengti viršutinės ribos, pasinaudojant papildomais atlygiais ir kompensacijomis. Reglamento 5 straipsnyje minimas toks apėjimas ir taikomas platus sąvokos apibrėžimas: bet koks sutartas atlygis, įskaitant grynąją kompensaciją, kurio tikslas arba poveikis yra lygiavertis tarpbankinio mokesčio tikslui arba poveikiui ir kurį gauna aptarnaujantysis teikėjas arba kitas tarpininkas už mokėjimo operacijas ar susijusią veiklą, laikomas tarpbankiniu mokesčiu.
94. Taigi tarpbankinio mokesčio sąvoka turi apimti visą mokėjimų grynąją sumą, kainos sumažinimus arba paskatas, kurias moka schema kelių prekių ženklų naudojimo įmonei ir (arba) agentui (grynoji kompensacija). Kitaip tariant, jis turi apimti visus tiesiogiai arba netiesiogiai sumokėtus mokesčius ir atlygius. Reglamento 31 konstatuojamojoje dalyje nurodomi ir tiesioginiai mokėjimai (t. y. grindžiami apimtimi arba susiję su konkrečia operacija), ir netiesioginiai mokėjimai (įskaitant rinkodaros paskatas, premijas, atskaitas už tam tikras įvykdytų operacijų apimtis). Be to, konkrečiai nurodomas išleidėjų pelnas, gautas iš specialių programų, vykdomų kartu su šiomis įmonėmis ir mokėjimo kortelių schemomis.
95. Mano nuomone, mokesčiai, kuriuos trišalė schema gali tiesiogiai arba netiesiogiai mokėti įmonėms arba agentams, su kuriais ji susitaria dėl išplėtimo, turi tą patį tikslą ir (arba) poveikį kaip ir kompensacija, kuri sudaro dalį tarpbankinių mokesčių keturšalėse schemose(44).
96. Remiantis reglamento sistema ir tikslu, kai trišalė schema moka kompensaciją trečiajai šaliai, kuri bendradarbiauja su ja vykdydama savo veiklą (kaip yra kelių prekių ženklų naudojimo įmonių arba agentų atveju), šios kompensacijos suma bus įtraukta į paslaugos kainą ir ją sumokės klientai. Savaime suprantama, netiesioginė kompensacija yra mokestis už galimybę prieiti prie šių bendradarbiaujančių įmonių klientų bazių, bet tai vis tiek yra mokestis, turintis tokį patį poveikį kaip tarpbankinis mokestis, taikomas keturšalėse schemose ir netikrose trišalėse schemose.
97. Be to, trišalės schemos su išplėtimu naudojant kelis prekių ženklus arba su išplėtimu per agentą neatitinka pagrindų netaikyti tarpbankinio mokesčio viršutinių ribų tikroms trišalėms schemoms.
98. Kai su mokėjimo kortelių vartotojais veikla vykdoma per tarpininkus (priešingai, nei yra tikrų trišalių schemų atveju), kyla pavojus, kad bus nustatyti dideli mokesčiai, kuriuos kelių prekių ženklų naudojimo partneriai arba agentai gali perkelti vartotojams ir taip padidinti mokėjimo kortelių paslaugų kainą. Toks pats pavojus kyla ir keturšalių schemų, kurios dirba su kitomis finansų įstaigomis, atveju.
99. Mano nuomone, numanomų tarpbankinių mokesčių sumažinimo pagrindas yra abiem atvejais tas pats. Todėl reglamento 1 straipsnio 5 dalis ir 2 straipsnio 18 punktas turi būti aiškinami taip, kad trišalės schemos su išplėtimu naudojant kelis prekių ženklus arba su išplėtimu per agentą turi būti laikomos keturšalėmis schemomis.
100. Būtų pasiektas tas pats rezultatas atsižvelgus į būtinybę užtikrinti sąžiningą konkurenciją tarp skirtingų mokėjimo kortelių schemų, kuri yra kitas svarbus sisteminio ir teleologinio reglamento aiškinimo kriterijus.
101. Jei taikomos viršutinės ribos tik tarpbankiniams mokesčiams keturšalėse schemose, o trišalėms schemoms su išplėtimu naudojant kelis prekių ženklus arba su išplėtimu per agentą paliekama galimybė laisvai nustatytai mokesčius, yra sukuriamas trišalių schemų pranašumas, nes jos galėtų pritraukti trečiąsias šalis platinti jų korteles palankesnėmis sąlygomis.
102. Jeigu joms nebūtų taikomos viršutinės ribos, nustatytos keturšalėms schemoms, trišalės schemos su išplėtimais turėtų nepagrįstą pranašumą, nes turėtų didesnes galimybes mokėti atlygį įmonėms, kurios dirba su jomis, reklamuodamos jų korteles(45). Taip pat galima numatyti situaciją, kai bankas gali veikti kaip trišalės schemos agentas, nedalyvaudamas nei išleidžiant kortelę, nei priimant mokėjimus, tam, kad gautų didesnius mokesčius(46).
103. Tai, kad sukuriama mažiau trišalių schemų, pateisina palankesnį vertinimą, kai jos veikia nesinaudodamos tarpininkais. Reglamente joms numatytas palankus vertinimas, leidžiant susitarti dėl mokesčių su prekybininkais be apribojimų, kurie taikomi keturšalėms schemoms tam, kad būtų padidinta konkurencija mokėjimo kortelių sektoriuje. Vis dėlto šis konkurencinis pranašumas nepateisinamas netikrų trišalių schemų su kelių prekių ženklų naudojimo partneriu arba agentu(47) atveju, nes šiose schemose yra tarpininkas, kuriam schema turi atlyginti, ir turi būti taikoma tarpbankinio mokesčio arba kito atitinkamo mokesčio viršutinė riba. Dviejų schemų požymiai šiuo aspektu yra panašūs(48), todėl nėra jokios prasmės vienai suteikti pranašumą, o kitai ne.
104. Trumpai tariant, reglamento 1 straipsnio 5 dalis ir 2 straipsnio 18 punktas turi būti aiškinami kaip reiškiantys, kad trišalės mokėjimo kortelių schemos, kurios išleidžia kortele grindžiamas mokėjimo priemones kartu su kelių prekių ženklų naudojimo partneriu arba per agentą, turi būti laikomos keturšale mokėjimo kortelių schema, neatsižvelgiant į tai, ar partneris arba agentas dalyvauja išleidžiant korteles ir (arba) priimant mokėjimus.
D. Antrasis klausimas: reglamento 1 straipsnio 5 dalies ir 2 straipsnio 18 punkto galiojimas
105. Dėl tokio vienodo vertinimo, už kurį buvau už pirma, reikia atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo antrąjį klausimą, kuris pateiktas būtent tik dėl tokio atvejo. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodyti argumentai dėl šių reglamento nuostatų yra susiję su SESV 296 straipsnyje nurodyta pareiga motyvuoti, proporcingumo principu ir su Sąjungos teisės aktų leidėjo galimai padaryta akivaizdžia vertinimo klaida.
106. Atskleisiu, kad nemanau, jog bet kuris iš šių negaliojimo pagrindų yra pagrįstas. Savo šių pagrindų analizėje pasistengsiu nekartoti to, ką jau minėjau.
1. Motyvavimo stoka
107. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris pakartoja Amex pateiktus argumentus, abejoja dėl reglamento 1 straipsnio 5 dalies ir 2 straipsnio 18 punkto motyvų. Nei reglamento straipsniuose, nei konstatuojamosiose dalyse nenurodyta priežasčių, kodėl trišales schemas su išplėtimu naudojant kelis prekių ženklus ir su išplėtimu per agentą reikėtų prilyginti keturšalėms schemoms.
108. Konkrečiai kalbant, kai kuriose iš šių konstatuojamųjų dalių nurodytos pagrindinės tarpbankinių mokesčių viršutinių ribų nustatymo priežastys, tačiau jose nepaaiškinta, kodėl tos nuostatos taikomos ir trišalių schemų sudaromiems susitarimams dėl kelių prekių ženklų naudojimo bei susitarimams su agentais. 28 konstatuojamojoje dalyje pateisinama, kodėl tam tikrais specifiniais atvejais reglamento normos taikomos ne tik keturšalėms schemoms, bet ir trišalėms schemoms, ir šiame paaiškinime neminimi (net netiesiogiai) trišalių schemų sudaromi susitarimai dėl kelių prekių ženklų naudojimo arba susitarimai su agentu.
109. Pagal nutartį dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nei pasiūlyme dėl reglamento, nei prie jo pridėtame poveikio vertinime(49) nenurodyta motyvų, kuriais remiantis būtų galima paaiškinti papildomą taikymą. Be to, parengiamuosiuose dokumentuose buvo siūloma, kad reglamente įtvirtinti keturšalių schemų apribojimai nebūtų taikomi trišalėms schemoms su išplėtimais, atsižvelgiant į tai, kad pastarosios schemos turėjo nedidelę rinkos dalį, kad jos neketina daug išsiplėsti, ir į tai, kad jos orientuotos į konkrečius klientus(50).
110. Teisingumo Teismas išsamiai išaiškino SESV 296 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą pareigą motyvuoti Sąjungos norminius teisės aktus. Pagal suformuotą jurisprudenciją, nors pateikiami motyvai turi būti aiškūs ir nedviprasmiški, nėra reikalaujama nagrinėti tik vieno faktinio ir teisinio aspekto. Be to, pareigos motyvuoti laikymasis vertintinas atsižvelgiant ne tik į teisės akto formuluotes, bet ir į jo kontekstą, ir į atitinkamą klausimą reguliuojančių teisės normų visumą(51).
111. Jei aktas yra visuotinai taikomas, motyvuose pakanka nurodyti, pirma, jo priėmimą lėmusią bendrą situaciją ir, antra, juo siekiamus bendrus tikslus. Teisingumo Teismas taip pat daug kartų konstatavo, kad jei visuotinai taikomame teisės akte iš esmės nurodyta institucijų siekiamo tikslo esmė, būtų pernelyg giežta reikalauti konkretaus motyvavimo dėl kiekvieno atskiro pasirinkto techninio sprendimo(52).
112. Atsižvelgdamas į šią jurisprudenciją, negaliu nustatyti motyvų stokos reglamente, kuri galėtų paveikti šio reglamento galiojimą, kiek tai susiję su trišalių schemų su išplėtimais vertinimu. Remiantis konstatuojamosiomis dalimis (ypač 28 konstatuojamąja dalimi), kurias nurodžiau nagrinėdamas pirmąjį prejudicinį klausimą, galima suprasti, kodėl trišalės schemos su išplėtimais turi būti prilyginamos keturšalėms schemoms. Portugalijos vyriausybė, Komisija, Taryba ir Parlamentas tai pripažįsta savo pastabose.
113. Reglamento parengiamuosiuose dokumentuose (poveikio vertinime ir Komisijos pasiūlyme) neminima šio prilyginimo, nes jis buvo įtrauktas vėliau Europos Parlamento iniciatyva per reglamento priėmimo procedūrą, ir tai yra visiškai teisėta.
114. Konstatuojamosiose dalyse pagrįstai paaiškinama būtinybė suderinti ir nustatyti tarpbankinių mokesčių, taikomų kortele grindžiamoms operacijoms, viršutines ribas dėl skirtumų valstybėse narėse ir to, kad neįmanoma kontroliuoti šių mokesčių, taikant konkurencijos taisykles.
115. Konkrečiai kalbant, 28 konstatuojamojoje dalyje, kurią per reglamento priėmimo procedūrą įtraukė Europos Parlamentas kartu su 1 straipsnio 5 dalies ir 2 straipsnio 18 punkto paskutiniu sakiniu, pakankamai paaiškinamas keturšalių ir trišalių schemų skirtumas. Konstatuojamojoje dalyje pripažinus, kad egzistuoja numanomi tarpbankiniai mokesčiai, toliau nurodoma, kad trišalės schemos turi būti vertinamos taip pat, kaip keturšalės schemos, jeigu jos naudojasi kitais paslaugų teikėjais tam, kad sukurtų tam tikras konkurencijos sąlygas.
116. Motyvai baigiami dėstyti 31 konstatuojamojoje dalyje, kurioje nurodyta, kaip svarbu užkirsti kelią tarpbankinių mokesčių viršutinių ribų apėjimui. Konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad gali būti apėjimo atvejis, kai visi tiesioginiai ir netiesioginiai mokėjimai, kuriuos atlieka kortelių schema įmonėms, dirbančioms su ja, kad būtų atliekami kortele grindžiami mokėjimai, nelaikomi tarpbankiniais mokesčiais.
117. Mano nuomone, šios reglamente nurodytos priežastys yra pakankamos ir visiškai atitinka Teisingumo Teismo apibrėžtą pareigą nurodyti visuotinai taikomų aktų motyvus. Motyvuose paaiškinama bendra situacija, dėl kurios buvo priimtas reglamentas ir juo siekiami tikslai. Be to, juose nurodoma dauguma techninių pasirinkimų, be to, nebūtina nurodyti absoliučiai visų tokių pasirinkimų.
118. Konkrečiai kalbant, pasirinkimas keturšalėms schemoms prilyginti trišales schemas su išplėtimu naudojant kelis prekių ženklus arba su išplėtimu per agentą ypač aiškus iš 28 ir 31 konstatuojamųjų dalių. Todėl reglamente nėra jokios motyvų stokos, dėl kurios jis galėtų negalioti.
2. Akivaizdi vertinimo klaida
119. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, vėl pakartodamas Amex argumentus, abejoja dėl reglamento galiojimo ir nurodo, kad sulygindamos abi nagrinėjamas schemas Sąjungos institucijos galėjo padaryti akivaizdžią vertinimo klaidą, kai priėmė reglamentą.
120. Teisingumo Teismo suformuotoje jurisprudencijoje įtvirtinta, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas turi didelę diskreciją priimti sprendimus politikos, ekonomikos ir socialinių santykių srityse, kai turi atlikti sudėtingus vertinimus. Tik akivaizdžiai netinkama šiose srityse priimta priemonė, palyginti su tikslu, kurio kompetentinga institucija ketina siekti, gali turėti įtakos tokios priemonės teisėtumui(53).
121. Mano nuomone, Sąjungos institucijos nepadarė vertinimo klaidos (ir tikrai nepadarė akivaizdžios klaidos), kai į reglamentą įtraukė 1 straipsnio 5 dalį ir 2 straipsnio 18 punktą. Amex argumentai(54), kuriais ginčijamas Sąjungos teisės aktų leidėjo sprendimas trišales schemas su išplėtimu naudojant kelis prekių ženklus ir su išplėtimu per agentą prilyginti keturšalėms schemoms, atspindi jos norą, kad tokio prilyginimo nebūtų, nes tai apriboja galimybes konkuruoti su Visa ir MasterCard.
122. Vis dėlto per teisėkūros procedūrą Sąjungos institucijos išsamiai atsižvelgė į visus argumentus ir galiausiai pasirinko tuos, kurie buvo už abiejų rūšių schemų sulyginimą. Tai yra teisėkūros politikos pasirinkimas, kuris gali būti teisėtai priimtas, jeigu Sąjungos kompetentingos institucijos mano, kad jis yra viršesnis už priešingus pasirinkimus, nes šis pasirinkimas daro poveikį sudėtingai ekonomikos sričiai (tarpbankiniai mokesčiai atliekant mokėjimus kortele).
123. Kaip paaiškina Taryba ir Europos Parlamentas, institucijos manė, kad jeigu reglamente trišalėms schemoms su išplėtimu naudojant kelis prekių ženklus ir su išplėtimu per agentą nebūtų taikomos viršutinės ribos, šioms schemoms būtų suteiktas nesąžiningas konkurencinis pranašumas, palyginti su keturšalėmis schemomis, susiklosčius tokioms situacijoms, kai skirtumas tarp dviejų schemų rūšių tampa neryškus. Be to, tai skatintų apeiti tarpbankinių mokesčių viršutines ribas.
124. Savaime suprantama, šis teisėkūros politikos sprendimas gali būti kritikuojamas asmens, kuriam jis skirtas. Tačiau, jeigu šis pasirinkimas buvo priimtas, neperžengiant Sąjungos teisės aktų leidėjo plačios diskrecijos ribų ir remiantis tinkamu susijusių interesų vertinimu, Amex pateikti argumentai nėra pakankami, kad šis pasirinkimas taptų nepatikimas, ir iš šių argumentų visiškai nematyti, kad buvo padaryta akivaizdi vertinimo klaida.
3. Proporcingumo principo pažeidimas
125. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, pakartodamas Amex argumentus, vėl išreiškia abejonių, ar trišalės schemos su išplėtimu naudojant kelis prekių ženklus arba su išplėtimu per agentą turėtų būti prilyginamos keturšalėms schemoms, šį kartą remdamasis proporcingumo principu.
126. Anot Amex, šie išplėtimai, dėl kurių susitaria trišalės schemos su partneriais arba agentais, yra pagrįstas ir proporcingas būdas pasiekti reglamento tikslus. Prilyginus keturšalėms schemoms be jokio tinkamo pagrindo, trišalėms schemoms būtų taikomas griežtas kainų apribojimas. Jos nuomone, ši našta yra akivaizdžiai neproporcinga ir netinkama, taip pat nebūtina reglamento tikslams pasiekti, todėl ja pažeidžiamas proporcingumo principas (ESS 5 straipsnis ir Protokolo Nr. 2 5 straipsnis). Taigi toks prilyginimas negalioja.
127. Pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją proporcingumo principas reikalauja, kad Sąjungos institucijų teisės aktai neviršytų to, kas tinkama ir būtina nagrinėjamų teisės aktų teisėtiems tikslams pasiekti, todėl, kai galima rinktis iš kelių tinkamų priemonių, reikia taikyti mažiausiai suvaržančią, o sukelti nepatogumai neturi būti neproporcingi siekiamiems tikslams(55).
128. Teisingumo Teismo atliekama atitikties proporcingumo principo reikalavimams kontrolė yra ribota. Pagal jo suformuotą jurisprudenciją srityse, kuriose būtina priimti politinius, ekonominius ir socialinius sprendimus ir privaloma atlikti sudėtingus vertinimus, Sąjungos teisės aktų leidėjui suteikiama plati diskrecija. Todėl nereikia išsiaiškinti, ar tokioje srityje priimta priemonė buvo vienintelė galima arba geriausia iš galimų, nes tik akivaizdžiai netinkamas tokios priemonės pobūdis kompetentingų institucijų siekiamo tikslo atžvilgiu gali turėti reikšmės šios priemonės teisėtumui(56).
129. Mano nuomone, prilygindamos trišales schemas su išplėtimu naudojant kelis prekių ženklus ir su išplėtimu per agentą keturšalėms schemoms Sąjungos institucijos neviršijo proporcingumo principo reikalavimų, kaip jie išaiškinti Teisingumo Teismo.
130. Nors gal pasikartosiu, pažymiu, kad reglamentu buvo siekiama apriboti mokėjimų kortele išlaidų (pagrindinės iš jų yra tarpbankiniai mokesčiai) perleidimą vartotojams. Atsižvelgdamas į tai, kad buvo neįmanoma sumažinti šių išlaidų taikant konkurencijos taisykles, ir į tai, kad buvo mokamos skirtingos sumos įvairiose valstybėse narėse, Sąjungos teisės aktų leidėjas nusprendė nustatyti maksimalias sumas ex lege. Tarpbankinius mokesčius yra lengva nustatyti, kai atliekami mokėjimai kortele naudojantis keturšalėmis schemomis, kurioms reglamentas taikomas visiškai, o tokie mokesčiai neegzistuoja trišalių schemų atveju, todėl reglamente nebuvo nustatyta šių schemų viršutinių ribų, nebent jos atitiktų kitas jame įtvirtintas sąlygas.
131. Šis viršutinių ribų netaikymas buvo numatytas tik tikroms trišalėms schemoms, t. y. schemoms, kuriose nėra bendradarbiavimo su trečiąja šalimi (situacija, kai nėra tarpbankinių ar panašių mokesčių). Tačiau Sąjungos teisės aktų leidėjas laikėsi nuomonės, kad, kai dalyvauja trečioji šalis – ūkio subjektas, trišalė schema privalo šiam ūkio subjektui mokėti atlygį, kuris gali turėti tokį patį poveikį kaip tarpbankiniai mokesčiai. Ši situacija susiklosto trimis atvejais, nustatytais reglamento 1 straipsnio 5 dalyje ir 2 straipsnio 18 punkte: kai trišalė schema veikia su trečiosiomis šalimis, remdamasi licencija išleisti arba gauti mokėjimus, taip pat su išplėtimu naudojant kelis prekių ženklus arba su išplėtimu per agentą.
132. Kaip savo rašytinėse pastabose nurodė Taryba, Komisija ir Parlamentas, veikdamas tokiu būdu Sąjungos teisės aktų leidėjas nepriėmė priemonės, kuri yra akivaizdžiai neproporcinga, palyginti su siekiamu tikslu. Trišalių schemų prilyginimas, susiklosčius minėtoms aplinkybėms, atitinka proporcingumo principą, nes tai yra priemonė, būtina sukurti vienodas konkurencijos sąlygas mokėjimų kortelių schemų, kurios naudojasi trečiosiomis šalimis, siekdamos išplėsti savo verslą, ir kurios moka šioms trečiosioms šalims(57) tarpbankinius mokesčius arba kitus vienodo poveikio mokesčius, modeliams. Be to, manau, kad tai yra tinkama, būtina ir proporcinga priemonė tikslui užkirsti kelią tarpbankinių mokesčių viršutinėms riboms apeiti.
133. Galiausiai Amex pažymi, kad toks prilyginimas yra neproporcinga priemonė, nes ja pažeidžiama laisvė užsiimti verslu, saugoma Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 16 straipsnyje. Tačiau, mano nuomone, tokiam teiginiui negalima pritarti.
134. Teisės norma nėra nesuderinama su laisve užsiimti verslu, išaiškinta atsižvelgiant į Chartijos 52 straipsnio 1 dalį. Galima apriboti naudojimąsi šia laisve, jeigu šis ribojimas yra numatytas teisės akte, jis atitinka laisvės esmę, yra būtinas ir iš esmės atitinka Sąjungos pripažintą viešąjį interesą arba būtinybę apsaugoti kitų teises ir laisves(58).
135. Taikant reglamente numatytas tarpbankinių mokesčių sumos viršutines ribas, siekiama apsaugoti vartotojų interesus, kitaip tariant, apsaugoti, kad mokėjimai kortele sukeltų nepagrįstą kainų padidėjimą, kaip tai nurodžiau anksčiau.
136. Šis apribojimas, kaip kiti reglamente numatyti apribojimai, nedaro poveikio laisvės užsiimti verslu esmei, nes jie taikomi konkrečiai trišalių schemų kategorijai taip pat, kaip ir keturšalėms schemoms. Sunku suprasti, kodėl pastarųjų atvejų šis ribojimas atitinka laisvę užsiimti verslu, o pirmųjų atvejų – ne.
137. Tai yra paprasčiausiai reguliuojanti priemonė sektoriuje, kuriame priimta viešosioms institucijoms įsikišti, siekiant užtikrinti geresnį rinkos funkcionavimą ir apsaugoti mokėjimo kortelių naudotojus. Be to, reikia turėti omenyje, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas apskaičiavo tarpbankinių mokesčių viršutines ribas, remdamasis vadinamuoju „prekybininko indiferentiškumo testu“(59), būtent siekdamas išvengti bet kokio poveikio finansiniam mokėjimų kortelių schemų ekonominiam gyvybingumui.
138. Bet kuriuo atveju reikia prisiminti, kad reglamento 1 straipsnio 5 dalyje ir 2 straipsnio 18 punkte numatytas pereinamasis laikotarpis priderinti trišales schemas iki 2018 m. gruodžio 9 d.
139. Apibendrinant konstatuotina, kad nebuvo nustatyta jokios aplinkybės, galinčios turėti įtakos reglamento 1 straipsnio 5 dalies ir 2 straipsnio 18 punkto galiojimui.
IV. Išvada
140. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui pripažinti, kad High Court of Justice (England & Wales), Queen’s Bench Division (Administrative Court) (Aukštojo teismo (Anglija ir Velsas) Karalienės suolo skyrius (administracinių bylų kolegija), Jungtinė Karalystė) pateikti prejudiciniai klausimai yra nepriimtini; jų nepripažinus nepriimtinais, siūlau į juos atsakyti taip:
1. 2015 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2015/751 dėl tarpbankinių mokesčių už kortele grindžiamas mokėjimo operacijas 1 straipsnio 5 dalis ir 2 straipsnio 18 punktas turi būti aiškinami kaip reiškiantys, kad trišalės mokėjimo kortelių schemos, kurios išleidžia kortele grindžiamas mokėjimo priemones kartu su kelių prekių ženklų naudojimo partneriu arba per agentą, turi būti laikomos keturšalėmis mokėjimo kortelių schemomis, neatsižvelgiant į tai, ar partneris arba agentas dalyvauja išleidžiant korteles ir (arba) priimant mokėjimus.
2. Nebuvo nustatyta jokios aplinkybės, galinčios turėti įtakos Reglamento 2015/751 1 straipsnio 5 dalies ir 2 straipsnio 18 punkto galiojimui.