BENDROJO TEISMO (aštuntoji kolegija) SPRENDIMAS

2010 m. kovo 4 d.(*)

„Dempingas – Kinijos ir Vietnamo kilmės avalynės su odiniais batviršiais importas – Rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančios įmonės statusas – Individualus režimas – Atranka – Teisė į gynybą – Vienodas požiūris – Žala – Teisėti lūkesčiai – Pareiga motyvuoti“

Sujungtose bylose T‑407/06 ir T‑408/06

Zhejiang Aokang Shoes Co., Ltd, įsteigta Yongjia (Kinija),

ieškovė byloje T‑407/06,

Wenzhou Taima Shoes Co., Ltd, įsteigta Wenzhou (Kinija),

ieškovė byloje T‑408/06,

atstovaujamos solisitoriaus I. MacVay, QC R. Thompson, ir baristerio K. Beal,

prieš

Europos Sąjungos Tarybą, atstovaujamą J.‑P. Hix, padedamo advokato G. Berrisch,

atsakovę,

palaikomą

Europos Komisijos, atstovaujamos H. van Vliet ir T. Scharf,

Europos avalynės pramonės konfederacijos (CEC), įsteigtos Briuselyje (Belgija), iš pradžių atstovaujamos advokatų P. Vlaemminck, G. Zonnekeyn ir S. Verhulst, vėliau P. Vlaemminck ir A. Hubert,

ir

BA.LA. di Lanciotti Vittorio & C. Sas, įsteigtos Monte Urano (Italija), ir šešiolikos priede išvardytų į bylą įstojusių šalių, atstovaujamų advokatų G. Celona, P Tabellini ir C. Cavaliere,

įstojusių į bylą šalių,

dėl prašymų iš dalies panaikinti 2006 m. spalio 5 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1472/2006, nustatantį galutinį antidempingo muitą ir laikinojo muito, nustatyto Kinijos Liaudies Respublikos ir Vietnamo kilmės tam tikros avalynės su batviršiais iš odos importui, galutinį surinkimą (OL L 275, 2006, p. 1), tiek, kiek jis susijęs su ieškovėmis,

EUROPOS BENDRIJŲ BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji kolegija),

kurį sudaro pirmininkė M. E. Martins Ribeiro, teisėjai S. Papasavvas (pranešėjas) ir A. Dittrich,

posėdžio sekretorė C. Kantza, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2009 m. vasario 11 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Teisinis pagrindas

1        1995 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 384/96 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos bendrijos narėmis nesančių valstybių (OL L 56, 1996, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 10 t., p. 45) su pakeitimais (toliau – pagrindinis reglamentas) 1 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1. Antidempingo muitas gali būti taikomas bet kuriam importuojamam produktui dempingo kaina, kurį išleidus laisvai cirkuliuoti Bendrijoje būtų padaryta žala.

2. Produktu dempingo kaina yra laikomas produktas, jeigu jo eksporto į Bendriją kaina yra mažesnė nei palyginamoji panašaus produkto kaina įprastomis prekybos sąlygomis eksportuojančioje valstybėje.“

2        Pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 1 dalies pirmąją pastraipą „normalioji vertė paprastai yra nustatoma pagal kainas, kurias įprastomis prekybos sąlygomis moka arba turi mokėti nepriklausomi pirkėjai eksportuojančios valstybės vidaus rinkoje“.

3        Dėl rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančios įmonės statuso suteikimo pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b punkte numatyta:

„Atliekant su importu iš <...> Kinijos Liaudies Respublikos <...> susijusius antidempingo tyrimus, normalioji vertė bus apskaičiuojama pagal straipsnio 1–6 dalis, jei remiantis vieno ar kelių gamintojų, kurių veikla turi būti tiriama, paduotais tinkamai pagrįstais skundais <...> įrodoma, kad minėtam gamintojui ar gamintojams dėl panašaus svarstomo gaminio gamybos ar pardavimo taikomos rinkos ekonomikos sąlygos. Kitais atvejais laikomasi a punkte išdėstytų taisyklių.“

4        Pagal pagrindinio reglamento 9 straipsnio 6 dalį:

„6. Jeigu pagal 17 straipsnį Komisija apribojo savo tyrimą, bet kuris antidempingo muitas importui, taikomas eksportuotojų ir gamintojų, pranešusių apie save pagal 17 straipsnį, bet netirtų, turi neviršyti dempingo skirtumų, nustatytų pagal tyrimui atrinktas valstybes, svertinio vidurkio. <...> Individualaus dydžio muitai taikomi importui iš bet kurio eksportuotojo ar gamintojo, kuriam pagal 17 straipsnio nuostatas suteiktas individualus režimas.“

5        Dėl valstybių atrinkimo technikos pagrindinio reglamento 17 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatyta:

„1. Tais atvejais, kai skundo pateikėjų, eksportuotojų, importuotojų, produktų tipų ar sandorių yra labai daug, tyrimo mastas gali būti apribotas: arba tyrimui atrenkant tiktai pagrįstai nustatytą šalių, produktų ar sandorių pavyzdžių skaičių, kurie pagal atrankos metu turimą informaciją yra statistiškai tinkami, arba tiriant didžiausią tipišką produkcijos, pardavimo ar eksporto kiekį, kurį galima pagrįstai ištirti per turimą laiką.

<...>

3. Tais atvejais, kai tyrimo mastas yra ribojamas pagal šį straipsnį, individualus dempingo skirtumas vis dėlto nustatomas kiekvienam iš pradžių neatrinktam eksportuotojui ar importuotojui, kuris pateikia reikalingą informaciją per šiame reglamente nurodytą laiką, išskyrus atvejį, kai eksportuotojų ar importuotojų yra tiek daug, kad individualūs nagrinėjimai pernelyg apsunkintų tyrimą ir trukdytų užbaigti jį laiku.“

6        Dėl žalos nustatymo pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1, 2 ir 6 dalyse numatyta:

„1. Pagal šį reglamentą sąvoka „žala“, jei nenurodyta kitaip, suprantama kaip materialinė žala Bendrijos pramonei, materialinės žalos grėsmė Bendrijos pramonei arba materialinės kliūtys tai pramonei kurtis ir yra aiškinama pagal šio straipsnio nuostatas.

2. Žala nustatoma, remiantis ją patvirtinančiais įrodymais ir objektyviai ištyrus: a) importo dempingo kaina kiekius ir poveikį panašių produktų kainoms Bendrijos rinkoje; ir b) tokio importo sąlygotą poveikį Bendrijos pramonei.

<...>

6. Pateikus visus šio straipsnio 2 dalyje minimus svarbius įrodymus turi būti akivaizdu, kad importas dempingo kaina sukelia žalą, kaip apibrėžta šiame reglamente. Ypatingai turi būti akivaizdu, kad šio straipsnio 3 dalyje apibrėžtas kiekis ir (arba) kainos sukėlė 5 dalyje nurodytą poveikį Bendrijos pramonei ir kad šį poveikį galima apibrėžti kaip materialinį.“

7        Pagal pagrindinio reglamento 9 straipsnio 4 dalies paskutinį sakinį „antidempingo muito dydis turi neviršyti nustatyto dempingo skirtumo, bet turi būti mažesnis už tokį skirtumą, jei tokio mažesnio muito dydžio pakaks pašalinti žalą Bendrijos pramonei“.

8        Pagal pagrindinio reglamento 18 straipsnio 3 ir 4 dalis:

„3. Jeigu suinteresuotos šalies pateiktoje informacijoje yra tam tikrų netikslumų, bet juos galima patikrinti ir dėl to nesusidaro didelių sunkumų panaudoti informaciją pagrįstoms ir tikslioms išvadoms, taip pat jeigu tokia informacija buvo pateikta laiku, o suinteresuotoji šalis visais įmanomais būdais stengėsi pateikti tinkamą informaciją, pateiktoji informacija neatmetama.

4. Jeigu įrodymai ar informacija nepriimami, juos pateikusiai šaliai nedelsiant pranešamos priežastys ir sudaromos sąlygos per nurodytą laiką pateikti tolesnius paaiškinimus. Jei šie paaiškinimai laikomi nepakankamais, tokių įrodymų ar informacijos atmetimo priežastys turi būti nurodomos [viešai skelbiamose] išvadose.“

9        Pagrindinio reglamento 20 straipsnio 1, 2, 4 ir 5 dalyse nustatyta:

„1. Skundo pateikėjai, importuotojai ir eksportuotojai bei juos atstovaujančios asociacijos, taip pat eksportuojančios valstybės atstovai gali reikalauti, kad joms būtų atskleista išsami informacija, sąlygojusi esminius faktus ir motyvus, kurių pagrindu buvo pradėtos taikyti laikinosios priemonės. Tokie reikalavimai atskleisti informaciją pateikiami raštu iš karto po laikinųjų priemonių taikymo pradžios, o reikalaujama informacija nedelsiant atskleidžiama raštu.

2. Šio straipsnio 1 dalyje minimos šalys gali reikalauti galutinai atskleisti esminius faktus ir motyvus, kurių pagrindu ketinama rekomenduoti pradėti taikyti galutines priemones arba rekomenduoti nutraukti tyrimą ar nagrinėjimą nepradedant taikyti priemonių – ypatingas dėmesys teikiamas reikalavimui atskleisti bet kuriuos faktus ar motyvus, kurie skiriasi nuo laikinąsias priemones pagrindusiųjų faktų ar motyvų.

<...>

4. Galutinai atskleidžiama informacija turi būti pateikta raštu. Tai turi būti padaryta deramai paisant konfidencialios informacijos apsaugos kuo skubiau, o paprastai ne vėliau kaip likus mėnesiui iki galutinio sprendimo priėmimo ar iki Komisijos pateikiamo pasiūlymo pagal 9 straipsnį imtis galutinių veiksmų. Kai dėl susiklosčiusių aplinkybių Komisija negali atskleisti tam tikrų faktų ar motyvų, jie atskleidžiami kaip galima skubiau galimybei atsiradus. Atskleidimas neturi pažeisti jokio vėlesnio sprendimo, kurį gali priimti Komisija ar Taryba, tačiau jeigu toks sprendimas grindžiamas bet kuriuo iš skirtingų faktų ar motyvų, šie atskleidžiami kaip galima skubiau.

5. Į pareiškimus, pateiktus po galutinio informacijos atskleidimo, atsižvelgiama tiktai tuomet, jei jie yra gaunami per Komisijos kiekvienu atveju atskirai pagal reikalo skubumą nustatytą laiką, kuris yra ne trumpesnis nei 10 dienų.“

10      Pagal 1994 m. Sutarties dėl 1994 m. bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos vi straipsnio įgyvendinimo (GATT) (OL L 336, p. 103; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 21 t., p. 189, toliau – 1994 m. antidempingo kodeksas), esančios Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) Steigimo sutarties (OL L 336, 1994, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 21 t., p. 82) 1A priede, 6.9 punktą:

„Institucijos, prieš darydamos galutinį sprendimą, informuoja visas suinteresuotąsias šalis apie esminius nagrinėjamus faktus, kurie sudaro sprendimo dėl taikytinų konkrečių priemonių pagrindą. Toks informavimas turėtų vykti taip, kad šalys turėtų pakankamai laiko apginti savo interesus.“

 Ginčo aplinkybės ir ginčijamas reglamentas

11      Ieškovės Zhejiang Aokang Shoes Co., Ltd ir Wenzhou Taima Shoes Co., Ltd yra Kinijoje įsteigtos avalynės gamybos ir eksporto bendrovės.

12      Tam tikrų Kombinuotosios nomenklatūros klasių Kinijos kilmės avalynės importui iki 2005 m. sausio 1 d. buvo taikoma kiekybinių kvotų sistema.

13      2005 m. gegužės 30 d. gavusi Europos avalynės pramonės konfederacijos (CEC) skundą, Europos Bendrijų Komisija pradėjo antidempingo procedūrą dėl tam tikros Kinijos ir Vietnamo kilmės avalynės su odiniais batviršiais importo. Pranešimas apie šios procedūros inicijavimą buvo paskelbtas 2005 m. liepos 7 d. Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje (OL C 153, p. 7, toliau – pranešimas apie procedūros inicijavimą).

14      Atsižvelgiant į didelį susijusių šalių skaičių, pranešimo apie procedūros inicijavimą 5.1 punkte buvo numatyta remtis pavyzdžių atrinkimo technika pagal pagrindinio reglamento 17 straipsnį.

15      Ieškovės susisiekė su Komisija ir 2005 m. liepos 25 d. jai pateikė informacijos, kurios, remiantis pranešimo apie procedūros inicijavimą 5.1 punkto e papunkčiu, reikia norint, kad būtų suteiktas rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančios įmonės statusas (toliau – RESVĮS) arba kad būtų taikomas individualus režimas (toliau – IR). 2006 m. sausio 13 d. elektroniniu laišku ieškovių atstovas pateikė klausimų Komisijai apie šios ketinimus, susijusius su procedūra dėl neatrinktų eksportuotojų prašymų suteikti RESVĮS/IR, nes šie prašymai dėl gamintojų neatrinkimo nebuvo individualiai išnagrinėti. 2006 m. sausio 17 d. elektroniniu laišku Komisija nurodė: kadangi vyksta tyrimas, ji nepateiks pastabų šiuo klausimu.

16      2006 m. kovo 23 d. Komisija priėmė Reglamentą (EB) Nr. 553/2006, nustatantį laikinąjį antidempingo muitą Kinijos Liaudies Respublikos ir Vietnamo kilmės tam tikros avalynės su batviršiais iš odos importui (OL L 98, 2006, p. 3, toliau – laikinasis reglamentas).

17      Pagal laikinojo reglamento 9 konstatuojamąją dalį tyrimas dėl dempingo ir žalos vyko nuo 2004 m. balandžio 1 d. iki 2005 m. kovo 31 d. (toliau – tiriamasis laikotarpis). Su žalos įvertinimu susijusios tendencijos buvo nagrinėjamos nuo 2001 m. sausio 1 d. iki tiriamojo laikotarpio pabaigos (toliau – svarstomasis laikotarpis).

18      Kadangi Kinijos ir Vietnamo eksportuojantiems gamintojams, kuriems negalima suteikti RESVĮS, reikia nustatyti normaliąją vertę, trijų Brazilijos bendrovių patalpose pagal analogiškos šalies, šiuo atveju Brazilijos Federacinės Respublikos, pateiktus duomenis buvo atliktas patikrinimas normaliajai vertei nustatyti (laikinojo reglamento 8 konstatuojamoji dalis).

19      Iš laikinojo reglamento 10, 11, 40 ir 41 konstatuojamųjų dalių matyti, kad nagrinėjami produktai iš esmės yra sandalai, auliniai batai, sportinė avalynė ir batai bei bateliai su odos arba kompozicinės odos batviršiais. Be to, iš laikinojo reglamento 12–31 konstatuojamųjų dalių matyti, kad Komisija į nagrinėjamų produktų apibrėžimą neįtraukė specialios technologijos sportinės avalynės (Special Technology Athletic Footwear, toliau – STAF), tačiau įtraukė vaikišką avalynę.

20      Apskaičiuodama dempingą Komisija rėmėsi pavyzdžių atrankos technika. Pagal laikinojo reglamento 55 konstatuojamąją dalį iš visų Kinijos eksportuojančių gamintojų, kurie pareiškė norą dalyvauti atrankoje, 154 eksportavo į Bendriją tiriamuoju laikotarpiu. Pagal tą pačią konstatuojamąją dalį šios bendrovės iš pradžių buvo laikomos bendradarbiaujančiomis, į kurias buvo atsižvelgta atrenkant.

21      Iš laikinojo reglamento 57 konstatuojamosios dalies matyti, kad galiausiai Komisija atrinko trylika Kinijos eksportuojančių gamintojų, atstovaujančių daugiau nei 20 % Kinijos eksporto į Bendriją apimties. Pagal to paties reglamento 59 konstatuojamąją dalį atrenkant minėtas bendroves buvo taikomi šie kriterijai: eksportuojančio gamintojo bendrovės dydis, atsižvelgiant į eksporto į Bendriją pardavimą, ir eksportuojančio gamintojo bendrovės dydis, atsižvelgiant į vidaus pardavimą. Dėl pastarojo kriterijaus Komisija laikinojo reglamento 60 konstatuojamojoje dalyje nurodė, kad su vidaus pardavimu susiję duomenys padidina pavyzdžių reprezentatyvumą, pateikdami informacijos apie su atitinkamo produkto gamyba susijusias kainas ir išlaidas vietos rinkose. Pagal laikinojo reglamento 61 konstatuojamąją dalį atrinktų Kinijos bendrovių eksportas sudarė 25 % bendradarbiaujančių eksportuojančių gamintojų eksporto į Bendriją kiekio, o vidaus pardavimas – 42 % bendradarbiaujančių gamintojų vidaus pardavimo. Pagal tą pačią konstatuojamąją dalį STAF neįtraukimas nepadarė didelės įtakos pavyzdžių reprezentatyvumui.

22      Pagal laikinojo reglamento 62 konstatuojamąją dalį bendradarbiaujantys eksportuojantys gamintojai, kurie nepateko į galutinę atranką, buvo informuoti apie tai, kad bet kuris jų eksportui taikomas antidempingo muitas bus skaičiuojamas pagal pagrindinio reglamento 9 straipsnio 6 dalies nuostatas. Dėl šių eksportuojančių gamintojų pateiktų prašymų apskaičiuoti individualaus dempingo skirtumą pagal pagrindinio reglamento 9 straipsnio 6 dalį ir 17 reglamento 3 dalį Komisija laikinojo reglamento 64 konstatuojamojoje dalyje nusprendė, kad individualus prašymų nagrinėjimas pernelyg apsunkintų tyrimą ir trukdytų jį baigti laiku. Tokiomis aplinkybėmis šių gamintojų dempingo skirtumas buvo apskaičiuotas nustatant tyrimui atrinktų bendrovių dempingo skirtumų svertinį vidurkį (laikinojo reglamento 135 ir 143 konstatuojamosios dalys).

23      2006 m. balandžio 7 d. laišku pagal pagrindinio reglamento 14 straipsnio 2 dalį Komisija perdavė ieškovėms laikinojo reglamento nuorašą ir pagal pagrindinio reglamento 20 straipsnio 1 dalį – dokumentą, kuriame išdėstyti pagrindiniai faktai ir motyvai, kurių pagrindu buvo nustatyti laikinieji antidempingo muitai (toliau – tarpinės informacijos dokumentas). Komisija nurodė ieškovėms iki 2006 m. gegužės 8 d. jai perduoti savo galimas pastabas dėl šių dokumentų.

24      2006 m. liepos 7 d. faksu pagal pagrindinio reglamento 20 straipsnio 2–4 dalis Komisija perdavė ieškovėms galutinės informacijos dokumentą, apimantį pagrindinius faktus ir motyvus, kurių pagrindu rekomenduojama nustatyti galutinius antidempingo muitus.

25      Šio dokumento H skyriuje Komisija išdėstė savo pastabas dėl galutinių antidempingo priemonių, kurios bus siūlomos patvirtinti Europos Sąjungos Tarybai. Dėl priemonių pobūdžio Komisija nurodė, pirma, kad gamintojų įsipareigojimai neparduoti pigiau nei kaina, kuri pašalintų didelę žalą Bendrijos pramonei, yra nepakankamos priemonės, ir, antra, kad reikia taikyti atidėto muito sistemą (galutinės informacijos dokumento 278–291 punktai).

26      Dėl atidėto muito sistemos Komisija nurodė, kad importo apimtis darė didelę žalą Bendrijos pramonei nuo 2005 m. sausio 1 d., t. y. nuo tada, kai baigė galioti kiekybinių kvotų sistema (žr. šio sprendimo 12 punktą). Iš tikrųjų per pirmuosius tris 2005 m. mėnesius, kurie patenka į tiriamąjį laikotarpį (žr. šio sprendimo 17 punktą), Bendrijos pramonė išgyveno proporcingai didžiausią nuosmukį per svarstomąjį laikotarpį, kiek tai susiję su įvairiais ekonomikos rodikliais, pavyzdžiui, pelningumu, pardavimo kaina, rinkos dalimis, pardavimu, užimtumu ir gamyba. Tokiomis aplinkybėmis vertindama žalą Komisija ypatingą dėmesį skyrė dempingo kiekybiniam elementui. Ji taip pat nusprendė, kad tik importas, viršijantis tam tikrą apimtį, darė žalą, ir todėl ad valorem muitų nustatymas nebuvo būtinas, kad būtų atkurta sąžininga konkurencija. Taigi antidempingo muitus reikia taikyti tik tam importuojamų produktų kiekiui, kuris viršija tam tikrą metinę apimtį. Nagrinėjamu atveju tokia atidėtų muitų sistema būtų adekvati panaikinant žalą, nes remiantis ja būtų atsižvelgta į kiekybinę kvotų sistemą arba būtų subalansuoti suinteresuotųjų šalių interesai. Siūlomi antidempingo muitai turėtų būti taikomi importui iš Kinijos, viršijančiam 140 milijonų avalynės porų per metus. Ši apimtis atspindi Komisijos vertinimą dėl importo iš Kinijos 2005 m., atsižvelgiant į importuotus kiekius 2004 m. (galutinės informacijos dokumento 285–287 ir 291 punktai).

27      Taigi Komisija pasiūlė apmokestinti žalos panaikinimo skirtumo dydžio galutiniu antidempingo muitu importą, viršijantį 140 milijonų Kinijos kilmės avalynės porų. Šis skirtumas buvo lygus referencinių kainų sumažinimui, t. y. 23 % (galutinės informacijos dokumento 293 punktas).

28      Komisija paprašė ieškovių pateikti savo pastabas dėl galutinės informacijos dokumento iki 2006 m. liepos 17 dienos.

29      2006 m. liepos 28 d. laišku Komisija ieškovėms pateikė papildomą galutinės informacijos dokumentą. Pagal dvi pirmas jo pastraipas šio dokumento tikslas buvo informuoti susijusias šalis apie siūlytino galutinio antidempingo muito apskaičiavimo pakeitimus. Komisijos generalinis direktoratas „Prekyba” išnagrinėjo tam tikrų suinteresuotų šalių pateiktas pastabas dėl iš pradžių numatytos atidėtų muitų sistemos (žr. 25–27 punktus). Šiuo dokumentu Komisija atsisakė idėjos taikyti tokią sistemą. Grįsdama savo naują požiūrį Komisija pabrėžė, kad iš tikrųjų žalingas buvo importas 2004 m. iki tiriamojo laikotarpio pabaigos ir kad 2005 m. buvo pirmi metai, per kuriuos Kinijos kilmės avalynės importui nebuvo taikoma kiekybinių kvotų sistema. Be to, Komisija nustatė nežalingą importo apimtį remdamasi importu iš Kinijos ir Vietnamo 2003 m., t. y. 109 milijonai avalynės porų. Remiantis šiuo nauju požiūriu, į šios apimties ekonominį poveikį reikėjo atsižvelgti nustatant žalos panaikinimo lygį. Taigi, viena vertus, žalos panaikinimo lygis sumažėjo atsižvelgiant į nežalingą importo apimtį, tačiau, kita vertus, galutiniai muitai buvo taikomi nuo pirmos importuotos avalynės poros. Remdamasi šiuo metodu, numatančiu keturis šiame dokumente nurodytus etapus, Komisija nusprendė, kad pagal „mažesnio muito taisyklę“ importas iš Kinijos turi būti apmokestinamas tokio dydžio galutiniu antidempingo muitu, kuris panaikintų žalą, šiuo atveju 16,5 %.

30      Įtvirtindama šį naują pasiūlymą prie 2006 m. liepos 28 d. laiško Komisija pridėjo punktus, kurie turėtų būti įterpti naujame galutinės informacijos dokumento H skyriuje, ir pakeitė atitinkamame skyriuje esančius punktus (žr. šio sprendimo 25 punktą). Komisija 278 ir 279 punktuose, kurie turėjo būti įterpti į naują galutinės informacijos dokumento H skyrių, nurodė, kad tik tam tikrą apimtį iki kiekybinių kvotų sistemos galiojimo pabaigos viršijęs importas galėjo padaryti didelę žalą, tačiau nustatant žalos išnykimo lygį remiantis tiriamojo laikotarpio rezultatais turėjo būti atsižvelgiama į tai, kad tam tikras importuotų produktų kiekis nedarė žalos. Todėl į kiekį, kuris nedarė didelės žalos, reikėjo atsižvelgti nustatant žalos išnykimo lygį. To paties dokumento 280 punkte Komisija išdėstė metodą, kuris buvo taikomas.

31      Komisija paprašė ieškovių jai pateikti savo pastabas apie papildomą galutinės informacijos dokumentą iki 2006 m. rugpjūčio 2 dienos. Ieškovės pateikė savo pastabas iki šios datos.

32      2006 m. spalio 5 d. Taryba priėmė Reglamentą (EB) Nr. 1472/2006, nustatantį galutinį antidempingo muitą ir laikinojo muito, nustatyto Kinijos Liaudies Respublikos ir Vietnamo kilmės tam tikros avalynės su batviršiais iš odos importui, galutinį surinkimą (OL L 275, p. 1, toliau – ginčijamas reglamentas). Ginčijamu reglamentu Taryba nustatė galutinį antidempingo muitą Kinijos kilmės tam tikros avalynės su odos arba kompozicinės odos batviršiais, išskyrus sportinę avalynę, STAF, šlepetes ir kitą kambarinę avalynę bei avalynę su apsauginėmis nosimis, kuri klasifikuojama įvairiais Kombinuotosios nomenklatūros kodais, importui (ginčijamo reglamento 1 straipsnis). Galutinio antidempingo muito tarifas, taikomas produktų grynajai franko prie Bendrijos sienos kainai prieš atliekant muitinės formalumus, ieškovių gaminamai avalynei yra 16,5 %. Pagal 3 straipsnį ginčijamas reglamentas galioja dvejus metus.

33      Klausimams, susijusiems su tam tikrų bendrovių pateiktais prašymais suteikti RESVĮS, dėl kurių Komisija nepriėmė sprendimo, Taryba skyrė ginčijamo reglamento 60–65 konstatuojamąsias dalis.

34      Pagal šias konstatuojamąsias dalis tai, kad Komisija individualiai neatsakė į kiekvieną jai pateiktą prašymą šiuo klausimu, nėra pagrindinio reglamento pažeidimas. Atvirkščiai, tai atitinka jo 17 straipsnį. Šiame straipsnyje numatytas pavyzdžių atrinkimo metodas taikomas ir tuo atveju, kai daug atitinkamų bendrovių prašo joms suteikti RESVĮS arba IR. Nagrinėjamu atveju atitinkamų bendrovių pateiktų prašymų buvo tiek daug, jog administraciniu požiūriu buvo įmanoma nagrinėti tik atrinktų bendrovių pateiktuosius, kad laikantis privalomų terminų būtų įvykdyti reikalavimai, susiję su kuo labiau individualizuotu bylos medžiagos tyrimu. Tai lėmė svertinio vidurkio, apskaičiuoto atrinktoms įmonėms, taikymą visoms neatrinktoms įmonėms. Todėl per administracinę procedūrą pateikti kaltinimai, kad dempingo apskaičiavimas nebuvo reprezentatyvus, turėtų būti atmesti.

35      Šios išvados taikytinos ir prašymams suteikti IR.

36      Dėl būtino muito dydžio, kad būtų panaikinta žala, atsiradusi dėl importo iš Kinijos, Taryba ginčijamo reglamento 296–301 konstatuojamosiose dalyse, pakartodama galutinės informacijos dokumento naujame H skyriuje esančius 275–280 punktus, pridėtus prie papildomo galutinės informacijos dokumento (žr. šio sprendimo 30 punktą), nurodė, kad reikėjo atsižvelgti į šios procedūros ypatumus, konkrečiai kalbant, į tai, kad iki 2005 m. sausio 1 d. buvo taikoma kiekybinių kvotų sistema. Kadangi kiekybinių kvotų sistema neleido Bendrijos pramonei patirti didelės žalos, nors importo apimties išaugimas pasibaigus šios sistemos galiojimui buvo ypač žalingas, Taryba nusprendė, kad tik tam tikrą apimtį iki kiekybinių kvotų panaikinimo viršijęs importas galėjo padaryti didelę žalą. Todėl remiantis tiriamojo laikotarpio rezultatais nustatant žalos lygį reikėjo atsižvelgti į tai, kad tam tikros apimties importas nedarė didelės žalos. Šitaip, remiantis importo apimtimi 2003 m., buvo nustatyta, kad importas iš Kinijos padarė 16,5 %, o ne 23 % žalą, kuri butų buvusi nustatyta, jei Taryba nebūtų atsižvelgusi į šios bylos ypatumus.

 Procesas ir šalių reikalavimai

37      2006 m. gruodžio 21 d. ieškovės pateikė šiuos ieškinius Teismo kanceliarijai.

38      2007 m. balandžio 2 d. Teismo kanceliarijai pateiktu dokumentu Komisija paprašė leisti įstoti į šias bylas Tarybos reikalavimams palaikyti. 2007 m. spalio 4 d. laišku Komisija informavo Teismą, kad atsisako pateikti įstojimo į bylas paaiškinimą, bet dalyvaus teismo posėdyje.

39      2007 m. balandžio 5 d. Teismo kanceliarijai pateiktu dokumentu CEC paprašė leisti įstoti į šias bylas Tarybos reikalavimams palaikyti.

40      2007 m. balandžio 13 d. Teismo kanceliarijai pateiktu dokumentu Askoli Pičeno provincija (Italija), Monte Urano komuna (Italija), BA.LA. di Lanciotti Vittorio & C. Sas ir šešiolika kitų Italijos bendrovių, gaminančių avalynę, kurių pavadinimai nurodyti priede, paprašė leisti įstoti į šias bylas Tarybos reikalavimams palaikyti.

41      2007 m. rugsėjo 4 d. Nutartimi antrosios kolegijos pirmininkas patenkino Komisijos, CEC ir BA.LA. di Lanciotti Vittorio & C. bei kitų šešiolikos Italijos bendrovių, gaminančių avalynę (toliau – Italijos gamintojai), prašymus įstoti į bylas. Tačiau Askoli Pičeno provincijos ir Monte Urano komunos prašymai buvo atmesti.

42      Pakeitus Teismo kolegijų sudėtį, teisėjas pranešėjas buvo paskirtas į aštuntąją kolegiją, todėl ši byla buvo paskirta šiai kolegijai.

43      2007 m. spalio 4 d. Askoli Pičeno provincija ir Monte Urano komuna remdamosi Teisingumo Teismo statuto 57 straipsnio pirma pastraipa pateikė apeliacinius skundus, prašydamos panaikinti 2007 m. rugsėjo 4 d. Nutarties dalį, kuria Teismas atmetė jų prašymus įstoti į bylas. Dviem 2008 m. sausio 25 d. Nutartimis Provincia di Ascoli Piceno ir Comune di Monte Urano prieš Tarybą (C‑463/07 P(I) ir C‑462/07 P(I), Rink. p. I‑0000) Teisingumo Teismo pirmininkas atmetė šiuos apeliacinius skundus.

44      CEC ir Italijos gamintojai 2007 m. atitinkamai spalio 15 d. ir spalio 18 d. pateikė savo įstojimo į bylas paaiškinimus.

45      2009 m. sausio 8 d. Nutartimi aštuntosios kolegijos pirmininkas išklausęs šalis nusprendė sujungti bylas T‑407/06 ir T‑408/06, kad pagal Procedūros reglamento 50 straipsnį būtų kartu vykdoma žodinė proceso dalis ir priimamas sprendimas.

46      Išklausęs teisėjo pranešėjo pranešimą, Teismas nusprendė pradėti žodinę proceso dalį.

47      Šalys buvo išklausytos ir atsakė į Teismo žodžiu pateiktus klausimus 2009 m. vasario 11 d. vykusiame posėdyje.

48      Ieškovės Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamą reglamentą tiek, kiek jis su jomis susijęs,

–        priteisti iš Tarybos bylinėjimosi išlaidas,

–        nurodyti įstojusioms į bylą šalims padengti savo bylinėjimosi bei su įstojimu į bylą susijusias išlaidas.

49      Taryba Teismo prašo:

–        atmesti ieškinius kaip nepriimtinus ar nepagrįstus,

–        priteisti iš ieškovių bylinėjimosi išlaidas.

50      Komisija Teismo prašo atmesti ieškinius.

51      CEC ir Italijos gamintojai Teismo prašo:

–        atmesti ieškinius,

–        priteisti iš ieškovių bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

52      Grįsdamos savo ieškinius ieškovės nurodo septynis pagrindus, susijusius atitinkamai su:

–        pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b ir c punktų bei vienodo požiūrio principo pažeidimu,

–        pagrindinio reglamento 9 straipsnio 5 dalies pažeidimu,

–        teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu,

–        teisės į gynybą pažeidimu, pareigos motyvuoti nesilaikymu ir teisės į veiksmingą teisminę gynybą pažeidimu,

–        klaidingu dempingo skirtumo apskaičiavimu,

–        pagrindinio reglamento 20 straipsnio pažeidimu, teisės į gynybą ir pareigos motyvuoti pažeidimu, kiek tai susiję su žala Bendrijos pramonei,

–        teisės klaida ir akivaizdžia vertinimo klaida dėl žalos Bendrijos pramonei.

53      Trimis pirmaisiais ir penktuoju ieškinių pagrindais ieškovės tvirtina, kad Komisija padarė įvairių teisės klaidų atsisakydama joms suteikti RESVĮS ar IR net nenagrinėjusi jų prašymo suteikti RESVĮS/IR.

54      Visi šie pagrindai bus nagrinėjamai kartu.

 Dėl trijų pirmųjų ir penktojo ieškinių pagrindų, susijusių su pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b ir c punktų ir 9 straipsnio 5 dalies pažeidimu, su vienodo požiūrio principo, teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu ir su klaidingu ieškovių dempingo skirtumo apskaičiavimu

 Šalių argumentai

55      Ieškovės tvirtina, kad pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b ir c punktų nuostatos negali būti užgožtos 17 straipsnio nuostatų, neleidžiant eksportuotojui pateikti prašymo dėl RESVĮS suteikimo, kad Komisija jį išnagrinėtų.

56      Toks požiūris pirmiausia susiformavo dėl pažodinio pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies aiškinimo. Iš tikrųjų pagal šią nuostatą prašymą suteikti RESVĮS turi pateikti kiekvienas gamintojas individualiai ir šie prašymai turi būti visi išnagrinėti, ir Bendrijos institucijos, remdamosi pareiškėjo pateiktais įrodymais, turi atsakyti į klausimą, ar šis atitinka reikiamus kriterijus, o pagrindinio reglamento 17 straipsnis nedaro jokių išimčių šiuo klausimu. Taryba neturi jokios teisės nei nustatyti dempingo skirtumą, nei nagrinėti žalos klausimą, nepriėmusi sprendimo dėl prašymų suteikti RESVĮS.

57      Šį požiūrį patvirtina argumentai, susiję su pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b ir c punktų priėmimo istorija ir su šios nuostatos tikslu, t. y. įvairių įmonių elgesio ir veiklos sąlygų, atsižvelgiant į ekonomikos reformas Kinijoje, individualiu tyrimu. „Prašymo suteikti RESVĮS/IR formuliaras“ patvirtina Komisijos pareigą nagrinėti tokį prašymą, nenumatant išimčių šiuo klausimu.

58      Be to, Tarybos pozicija prieštarauja teismų praktikai, kurioje jau buvo patvirtinta, pirma, kad RESVĮS gali būti suteiktas tik prašymą pateikusiems ir atitinkantiems reikiamas sąlygas eksportuotojams, ir, antra, kad šio tyrimo rezultatas negali būti taikomas bendrai. Be to, teismų praktikoje buvo patvirtinta, kad RESVĮS suteikimo procedūra yra atskirta nuo galutinių antidempingo muitų nustatymo procedūros ir kad institucijos privalo atlikti individualų kiekvieno prašymo suteikti minėtą statusą tyrimą. Tačiau šioje byloje ieškovės net neturėjo galimybės ginčyti institucijų vertinimo dėl to, ar jos atitiko sąlygas, reikalingas RESVĮS suteikti.

59      Ieškovių požiūrį patvirtina ir institucijų administracinė praktika, pagal kurią institucijos niekada neatsisakė nagrinėti prašymų suteikti RESVĮS net tada, kai pareiškėjų buvo labai daug ir nepaisant pavyzdžių atrankos technikos naudojimo.

60      Be to, vienodo požiūrio principas įpareigoja institucijas išnagrinėti visus prašymus suteikti RESVĮS, o ne tik tuos, kuriuos pateikė atrinktos bendrovės. Nėra jokios objektyvios tokią „diskriminaciją“ pateisinančios priežasties, o pagrindinio reglamento 17 straipsnis negali būti taikomas taip, kad susidarytų toks nevienodas požiūris į atitinkamus ūkio subjektus. Atvirkščiai, teismų praktika neleidžia naudotis pavyzdžių atranka norint priimti sprendimą dėl RESVĮS/IR suteikimo. Be to, priešingai nei tvirtina Taryba, atranka, nežinant RESVĮS suteikimo nusipelniusių Kinijos ūkio subjektų procentinės išraiškos, nėra reprezentatyvi.

61      Taigi per atranką neatrinktoms bendrovėms, kurių prašymai suteikti RESVĮS/IR buvo priimti, institucijos turėjo taikyti dempingo svertinį vidurkį, nustatytą atrinktoms ir RESVĮS ar tam tikrais atvejais IR gavusioms bendrovėms. Tokia operacija, kuomet nereikėtų skaičiuoti individualaus dempingo skirtumo kiekvienam neatrinktam, tačiau RESVĮS gavusiam eksportuotojui, neapsunkintų Tarybos administracijos taip, kad ši negalėtų to padaryti.

62      Tačiau pagal institucijų taikytą metodą visi neatrinkti ūkio subjektai buvo vertinami vienodai, neišskiriant tų, kurie nusipelno REVĮS, ir tų, kurie šio statuso nenusipelno.

63      Šie argumentai ir išvados tinka taip pat ir prašymams dėl IR pagal pagrindinio reglamento 9 straipsnio 5 dalį. Iš tikrųjų ieškovės pateikė prašymus dėl IR tam atvejui, jeigu jų prašymai dėl RESVĮS suteikimo būtų atmesti. Minėta nuostata nustato specialius kriterijus, kuriais remdamasi Komisija turi išnagrinėti prašymus. Tačiau ši institucija nagrinėjo tik prašymus dėl IR, pateiktus atrinktų eksportuotojų, iš anksto apie tai nepranešusi ieškovėms.

64      Ieškovės mano, kad pažodinis ir teleologinis pagrindinio reglamento 9 straipsnio 5 dalies aiškinimas, vienodo požiūrio principas ir ankstesnė administracinė praktika patvirtina jų išvadas.

65      Jei Bendrasis teismas atmestų du pirmuosius ieškinių pagrindus, ieškovės nurodo, kad nenagrinėjusios jų prašymų suteikti RESVĮS/IR institucijos pažeidė teisėtų lūkesčių apsaugos principą. Pranešime apie procedūros inicijavimą buvo siūloma ieškovėms ir visiems kitiems susijusiems eksportuotojams pateikti prašymus suteikti RESVĮS/IR per konkretų terminą ir nurodyta, kad gamintojams, kurių prašymai bus priimti, normalioji vertė bus nustatoma remiantis pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b punktu. Todėl, ieškovių nuomone, Komisija negalėjo atgaline data pakeisti savo pozicijos ir atsisakyti nagrinėti tinkamai pateiktus prašymus. Be to, pranešime apie procedūros inicijavimą Komisija numatė atskiras nuostatas ir procedūras bendrovių atrankai ir prašymų suteikti RESVĮS/IR nagrinėjimui. „Prašymo suteikti RESVĮS/IR formuliaras“ nedviprasmiškai rodo, kad visi prašymai bus nagrinėjami.

66      Taigi institucijos, ieškovių nuomone, turėjo pranešti atitinkamiems eksportuotojams apie procedūrų, kurių buvo laikomasi jau seniai, pasikeitimą. Nesant tokio pranešimo ieškovės teisėtai galėjo tikėtis, kad Komisija išnagrinės jų prašymus suteikti RESVĮS/IR ir kad Taryba elgsis taip, kaip nurodyta šio sprendimo 61 punkte. Tokiomis aplinkybėmis iš ieškovių buvo atimta galimybė per administracinę procedūrą išsakyti savo nuomonę apie jų prašymų pagrįstumą bei galimybė ginčyti institucijų vertinimą šiuo klausimu Bendrijos teisme. Argumentai dėl administracinių procedūrų palengvinimo negali paneigti ieškovių vertinimo.

67      Galiausiai ieškovės tvirtina, kad vietoj pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies ir 9 straipsnio 5 dalies taikydama šio reglamento 17 straipsnį Taryba nukrypo nuo savo ankstesnės praktikos ir klaidingai apskaičiavo dempingo skirtumą. Pagal minėtą praktiką atrinktų ūkio subjektų, kuriems buvo suteiktas RESVĮS ar taikomas IR, svertinis vidurkis buvo taikomas ir neatrinktiems, tačiau gavusiems tą patį statusą ar pasinaudojantiems minėtu režimu ūkio subjektams. Pagal šį metodą ieškovėms turėjo būti taikomas atrinktos bendrovės Foshan City Nanhai Golden Step Industrial Co., Ltd (toliau – Golden Step), kuriai buvo suteiktas RESVĮS, dempingo skirtumas. Tačiau šioje byloje ieškovėms pritaikytas 28,9 % dempingo skirtumas, atitinkantis atrinktų bendrovių, kurių prašymai suteikti RESVĮS/IR atmesti, svertinį dempingo skirtumų vidurkį, t. y. neatsižvelgiant į 9,7 % skirtumą, apskaičiuotą Golden Step. Taigi net manant, kad Taryba teisingai visoms neatrinktoms bendrovėms norėjo taikyti atrinktų bendrovių svertinį skirtumų vidurkį, vis dėlto ji to nepadarė nagrinėjamu atveju.

68      Taryba pirmiausia primena, kad Bendrijos teismų vykdoma institucijų vertinimų prekybos apsaugos priemonių nuo importo dempingo srityje kontrolė turi apsiriboti patikrinimu, ar laikytasi procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas, ar nėra akivaizdžios klaidos vertinant šias aplinkybes arba ar nepiktnaudžiauta įgaliojimais.

69      Taryba taip pat nurodo, kad RESVĮS suteikimas ar IR taikymas yra ne tikslas, o dempingo skirtumo apskaičiavimo etapas. Taigi institucijos atliko atranką ne tam, kad priimtų sprendimą dėl prašymų suteikti RESVĮS/IR, o tam, kad nustatytų dempingo skirtumą eksportuotojams, kaip tai leidžia pagrindinio reglamento 17 straipsnis. Todėl tvirtinimas, kad pagrindiniame reglamente nėra nuostatos, leidžiančios skirtingai vertinti atrinktus ir neatrinktus eksportuotojus, turi būti atmestas.

70      Dėl taikytos procedūros Taryba nurodo: kai institucijos atrenka ne rinkos ekonomikos šalių eksportuotojus, jos tiria kiekvieno atrinkto eksportuotojo konkrečią situaciją ir prireikus išnagrinėja jų pateiktus prašymus. Neatrinktiems eksportuotojams institucijos taiko svertinį dempingo skirtumų vidurkį, apskaičiuotą atrinktiems ūkio subjektams (šiuo atveju 28,9 %). Vis dėlto neatrinkti ūkio subjektai pagrindinio reglamento 17 straipsnio 3 dalyje numatytomis sąlygomis gali pateikti reikiamos informacijos, kad jiems būtų apskaičiuotas individualus dempingo skirtumas. Tačiau pastaroji nuostata institucijoms suteikia didelę diskreciją šiuo klausimu, nes jos neprivalo nagrinėti šių prašymų, jei eksportuotojų ar gamintojų skaičius toks didelis, kad individualūs nagrinėjimai pernelyg apsunkintų tyrimą ir trukdytų užbaigti jį laiku. Iš to matyti, kad RESVĮS suteikimas neatrinktam eksportuotojui neturi jokios reikšmės šio eksportuotojo situacijai, jei Komisija nusprendžia neskaičiuoti individualaus dempingo skirtumo jo atžvilgiu pagal pagrindinio reglamento 17 straipsnio 3 dalį.

71      Šioje byloje 141 Kinijos ir 73 Vietnamo neatrinkti eksportuotojai pateikė prašymus suteikti RESVĮS/IR. Taigi institucijos teisingai, remdamosi pagrindinio reglamento 17 straipsnio 3 dalimi, nenagrinėjo šių prašymų, nes toks nagrinėjimas, net jei būtų analizuojami tik dokumentai, būtų trukdęs užbaigti tyrimą laiku. Tokioms aplinkybėmis neatrinktiems eksportuotojams Taryba taikė atrinktų eksportuotojų svertinį dempingo skirtumų vidurkį.

72      Taryba mano, kad ieškovių nurodyta teismų praktika nėra susijusi nei su tuo, kaip institucijos turi vykdyti atranką apskaičiuodamos dempingo skirtumus importo iš ne rinkos ekonomikos šalių atveju, nei su neatrinktų bendrovių prašymų suteikti RESVĮS vertinimu. Todėl ši praktika tinkamai nepagrindžia ieškovių pozicijos.

73      Be to, aplinkybė, kad institucijos per ankstesnius tyrimus, susijusius su mažiau bendrovių, nagrinėjo neatrinktų ūkio subjektų pašymus suteikti RESVĮS/IR, yra nereikšminga, nes, pirma, nagrinėjamu atveju vykdyta procedūra neprieštaravo pagrindinio reglamento 17 straipsnio 3 daliai ir, antra, institucijoms suteiktos diskrecijos tikslas yra leisti pritaikyti savo praktiką atsižvelgiant į kiekvieno atvejo ypatumus. Iš to galima daryti išvadą, kad institucijos nepažeidė „diskriminacijos draudimo principo“. Be to, nevienodas požiūris, viena vertus, į atrinktas bendroves ir, kita vertus, į neatrinktas bendroves yra objektyviai pateisinamas išskirtinai dideliu prašymų, kurių individualus nagrinėjimas būtų trukdęs laiku užbaigti tyrimą, skaičiumi.

74      Be to, svertinio dempingo skirtumų vidurkio, apskaičiuoto atrinktoms bendrovėms, kurioms buvo suteiktas RESVĮS ar atsižvelgiant į atvejį IR, taikymas neatrinktoms bendrovėms, kurių prašymai suteikti RESVĮS/IR buvo priimti, yra tik institucijoms suteikta galimybė. Tačiau pagrindiniu reglamentu jos neįpareigojamos taip elgtis. Be to, ieškovės neįrodė, kad pagrindinio reglamento 17 straipsnio taikymas šiuo atveju lėmė akivaizdžiai neproporcingus rezultatus.

75      Taryba mano, kad dėl identiškų motyvų turi būti atmestas ir antrasis ieškinio pagrindas, nes procedūriniu požiūriu prašymai taikyti IR nagrinėjami taip pat kaip ir prašymai suteikti RESVĮS.

76      Dėl trečiojo ieškinio pagrindo Taryba primena, kad pagrįstas rėmimasis teisėtų lūkesčių apsaugos principu reiškia, pirma, kad administracija suteikia suinteresuotam asmeniui asmeninių, tikslių ir besąlygiškų garantijų, ir, antra, kad šios garantijos minėtam asmeniui suteikė pagrįstų vilčių. Tačiau nė viena iš šių sąlygų neįvykdyta nagrinėjamu atveju.

77      Komisija ieškovėms niekada nesuteikė tikslių ir besąlygiškų garantijų, kad nagrinės jų prašymus suteikti RESVĮS/IR, net jeigu jos nebus atrinktos. Pranešimo apie procedūros inicijavimą 5.1 punkto b papunktyje šiuo klausimu nurodyta, kad jei Komisija vykdytų eksportuojančių gamintojų atranką, ji galėtų nuspręsti neskaičiuoti individualių dempingo skirtumų tiems gamintojams, kurie nebus atrinkti, jeigu jų būtų tiek daug, kad individualus nagrinėjimas pernelyg apsunkintų tyrimą ir trukdytų jį baigti laiku.

78      Kiekvienas rūpestingas ūkio subjektas gali suprasti, kad Komisija nenustatinės individualaus dempingo skirtumo, neskaičiuos normaliosios vertės pagal jo buhalterijos duomenis ir nenagrinės jo prašymo suteikti RESVĮS/IR, nebent jis bus atrinktas arba eksportuojančių gamintojų bus mažiau nei numatyta. Tas pats pasakytina ir apie „prašymą suteikti RESVĮS/IR formuliarą“, nes išsiunčiant šį formuliarą gamintojams Komisija nežinojo, nei kiek ji gaus prašymų, nei bendrovių, kurios bus atrinktos, skaičiaus ar pavadinimų. Todėl šis formuliaras negali būti aiškinamas kaip suteikiantis tikslių garantijų, kad visi prašymai suteikti RESVĮS/IR bus išnagrinėti.

79      Be to, ieškovės neįrodė patyrusios kokią nors žalą dėl tariamai pažeistų jų teisėtų lūkesčių. Galiausiai taip elgdamosi institucijos nei nukrypo nuo savo ankstesnės praktikos, nei peržengė savo diskrecijos ribas.

80      Dėl penktojo ieškinio pagrindo Taryba mano, jog šį pagrindą grindžiantys argumentai paremti klaidinga prielaida, kad institucijos vykdė atranką tam, kad priimtų sprendimą dėl RESVĮS/IR suteikimo. Be to, Taryba ieškovėms taikė visų atrinktų bendrovių (įskaitant ir Golden Step) svertinį dempingo skirtumų vidurkį.

81      CEC palaiko Tarybos argumentus ir pabrėžia, jog Komisija taikė atranką tam, kad apskaičiuotų dempingo skirtumus, o ne tam, kad priimtų sprendimą dėl RESVĮS/IR suteikimo. Atsižvelgiant į eksportuotojų, kurie prašė suteikti RESVĮS ar taikyti IR, skaičių, sąlygos atrankai vykdyti akivaizdžiai buvo tenkinamos. Pagal pagrindinio reglamento 17 straipsnio 3 dalį institucijos neprivalėjo priimti sprendimo dėl neatrinktų eksportuotojų prašymų suteikti RESVĮS/IR, nes toks nagrinėjimas būtų neleidęs laiku užbaigti tyrimo. Be to, tokia pareiga prieštarautų minėtos nuostatos tikslui.

82      Dėl nurodyto teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimo CEC priduria, kad ūkio subjektai negali pagrįstai tikėtis, jog situacija, kuri gali būti pakeista Bendrijos institucijoms pasinaudojus diskrecija, išliks nepakitusi.

 Bendrojo teismo vertinimas

83      Pirma, reikia pažymėti, kad pagal pagrindinio reglamento 17 straipsnio 1 ir 3 dalių tekstą pasinaudojimas pavyzdžių atranka, kaip technika, leidžiančia valdyti didelį pareiškėjų, eksportuotojų, importuotojų, produktų tipų ar sandorių skaičių, yra tyrimo apribojimas. Tokį vertinimą patvirtina pagrindinio reglamento 9 straipsnio 6 dalis, pagal kurią neatrinkti gamintojai nėra tiriami.

84      Vis dėlto pagrindiniame reglamente numatyta, kad kai taikomas šis apribojimas, institucijos turi dvi pareigas. Pirmiausia atrinkti pavyzdžiai turi būti reprezentatyvūs pagrindinio reglamento 17 straipsnio 1 ir 3 dalių prasme. Antra, pagrindinio reglamento 9 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad neatrinktų gamintojų dempingo skirtumas neturi viršyti svertinio dempingo skirtumų vidurkio, nustatyto atrinktoms bendrovėms.

85      Antra, ši nuostata, skaitoma kartu su pagrindinio reglamento 17 straipsnio 3 dalimi, į kurią jį daro nuorodą, kiekvienam neatrinktam gamintojui suteikia galimybę prašyti apskaičiuoti individualų dempingo skirtumą, jeigu jis pateikia visą reikalingą informaciją per tam nustatytą terminą ir jei toks nagrinėjimas neproporcingai neapsunkina Komisijos užduoties ir leidžia užbaigti tyrimą laiku.

86      Trečia, pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b punkte numatyta, kad normalioji vertė apskaičiuojama pagal to paties straipsnio 1–6 dalis, jei remiantis vieno ar kelių gamintojų, kurių veikla turi būti tiriama, paduotais tinkamai pagrįstais skundais, įrodoma, kad šios dalies c punkte nurodytos sąlygos yra įvykdytos.

87      Taigi, kaip nurodo Taryba, neatrinkti gamintojai gali prašyti apskaičiuoti individualų dempingo skirtumą, o tai reikštų prašymo suteikti RESVĮS/IR patenkinimą, kai kalbama apie pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b punkte nurodytas valstybes, tik remdamiesi minėto reglamento 17 straipsnio 3 dalimi. Tačiau ši nuostata leidžia Komisijai įvertinti, ar, atsižvelgiant į prašymų suteikti RESVĮS/IR skaičių, jų nagrinėjimas pernelyg neapsunkintų tyrimo ir netrukdytų jo baigti laiku.

88      Iš to, kas išdėstyta, matyti, pirma, kad pavyzdžių atrankos atveju pagrindinis reglamentas nesuteikia neatrinktiems ūkio subjektams besąlyginės teisės į individualaus dempingo skirtumo apskaičiavimą. Tokio prašymo priėmimas iš esmės priklauso nuo Komisijos sprendimo, susijusio su pagrindinio reglamento 17 straipsnio 3 dalies, taikymu.

89      Antra, kadangi pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalie b punktą RESVĮS suteikimas ar IR taikymas yra reikšmingas tik nustatant normaliosios vertės apskaičiavimo metodą, siekiant nustatyti individualaus dempingo skirtumą, Komisija neprivalo nagrinėti neatrinktų ūkio subjektų prašymų suteikti RESVĮS/IR, jei taikydama pagrindinio reglamento 17 straipsnio 3 dalį nusprendžia, kad tokių skirtumų apskaičiavimas pernelyg apsunkintų tyrimą ir trukdytų jį baigti laiku.

90      Galiausiai šioje byloje neginčijama, kad individualių dempingo skirtumų apskaičiavimas visiems neatrinktiems, bet pateikusiems tokius prašymus ūkio subjektams pernelyg apsunkintų tyrimą ir trukdytų jį baigti laiku.

91      Todėl ieškovės argumentai, pagal kuriuos pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b ir c punktai įpareigoja Komisija išnagrinėti neatrinktų ūkio subjektų prašymus suteikti RESVĮS/IR net ir tada kai jiems nėra taikomas individualus dempingo skirtumas, turi būti atmesti. Šiuo klausimu reikia pridurti, kad iš ieškovių nurodytos teismų praktikos, pagal kurią Komisija dėl RESVĮS ar IR suteikimo nusprendžia remdamasi atskirai kiekvieno jai pateikto prašymo tyrimu, negalima daryti išvados, kad ši institucija turi nagrinėti kiekvieną prašymą net tada, kai neplanuoja skaičiuoti individualių dempingo skirtumų pagal pagrindinio reglamento 17 straipsnio 3 dalį.

92      Tas pats pasakytina ir apie ieškovių argumentus, susijusius su vienodo požiūrio principo pažeidimu vertinant atrinktas ir neatrinktas bendroves (žr. šio sprendimo 60 punktą). Šios dvi bendrovių kategorijos buvo skirtingose situacijose, nes pirmųjų atžvilgiu Komisija privalo apskaičiuoti individualų dempingo skirtumą ir tai neatsiejama nuo prašymo suteikti RESVĮS/IR priėmimo ir išnagrinėjimo, o antrųjų atžvilgiu Komisija neprivalo apskaičiuoti individualaus dempingo skirtumo. Todėl vienodo požiūrio principas, kuris draudžia, pirma, skirtingai vertinti vienodas situacijas ir, antra, vienodai vertinti skirtingas situacijas, išskyrus tuos atvejus, kai objektyvios priežastys pateisina tokį vertinimą, nereikalauja vienodai vertinti minėtų dviejų bendrovių kategorijų.

93      Dėl argumento, susijusio su vienodo požiūrio principo pažeidimu vertinant atrinktas ir neatrinktas bendroves, priešingai nei teigia ieškovės, šioje byloje negalima tvirtinti, jog vadovaudamasi šiuo principu Komisija privalėjo priimti sprendimus dėl visų jai pateiktų prašymų suteikti RESVĮS/IR, kad neatrinktiems gamintojams ar eksportuotojams būtų taikomas atrinktų bendrovių, kurioms RESVĮS ar IR buvo suteiktas, dempingo skirtumų vidurkis.

94      Kaip buvo nurodyta šio sprendimo 87–91 punktuose, jei prašymų suteikti RESVĮS/IR yra tiek daug, kad jų nagrinėjimas neleistų institucijoms užbaigti tyrimo laiku, pagal pagrindinio reglamento 17 straipsnio 3 dalį šios institucijos neprivalo priimti sprendimų dėl visų prašymų tik tam, kad iš neatrinktų bendrovių išskirtų tas, kurioms galėtų būti suteiktas RESVĮS ar IR, ir joms būtų taikomas atrinktų bendrovių, kurioms RESVĮS ar IR buvo suteiktas, dempingo skirtumų vidurkis neskaičiuojant individualaus dempingo skirtumo.

95      Nagrinėjamu atveju Komisijai buvo pateikti 141 Kinijos eksportuojančių gamintojų prašymas suteikti RESVĮS/IR, todėl net manant, kad buvo įmanoma juos išnagrinėti tik pagal dokumentus, netikrinant šių duomenų atitinkamų gamintojų ar eksportuotojų patalpose, Komisija teisingai nusprendė, jog prašymų buvo akivaizdžiai per daug, kad jų nagrinėjimas neturėtų įtakos laiku užbaigti tyrimą.

96      Todėl reikia konstatuoti, kad ieškovių nurodytas skirtingas požiūris, atsiradęs dėl pagrindinio reglamento 17 straipsnyje numatytos pavyzdžių atrankos technikos naudojimo, šioje byloje yra objektyviai pateisinamas išskirtinai dideliu Komisijai pateiktų prašymų suteikti RESVĮS/IR skaičiumi.

97      Taigi, nors Komisija galėjo elgtis taip, kaip nurodė ieškovės (žr. šio sprendimo 61 punktą), nei pagrindinis reglamentas, nei vienodo požiūrio principas jos neįpareigojo taip elgtis.

98      Dėl tų pačių motyvų reikia atmesti ir antrąjį ieškinio pagrindą, nes tie patys argumentai tinka tyrimui dėl neatrinktų bendrovių prašymų taikyti IR.

99      Dėl tariamo teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimo iš teismų praktikos matyti, kad teisė remtis šiuo principu užtikrinama kiekvienam asmeniui, jei Bendrijos administracija suteikė pagrįstų lūkesčių. Niekas negali remtis šio principo pažeidimu, jei nebuvo administracijos jam suteiktų konkrečių garantijų (2006 m. birželio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo Belgija ir Forum 187 prieš Komisiją, C‑182/03 ir C‑217/03, Rink. p. I‑5479, 147 punktas).

100    Iš pranešimo apie procedūros inicijavimą 5.1 punkto a papunkčio i dalies ketvirtos įtraukos ir šio punkto 1 išnašos matyti, kad Komisija informavo atitinkamus ūkio subjektus apie galimybę taikyti pavyzdžių atrankos techniką pagal pagrindinio reglamento 17 straipsnį ir kad tokiu atveju neatrinktos bendrovės galės prašyti apskaičiuoti individualų dempingo skirtumą pagal pagrindinio reglamento 17 straipsnio 3 dalį. Ši informacija buvo pakartota panešimo apie procedūros inicijavimą 5.1 punkto b papunktyje. Taigi tai, kad atitinkamiems ūkio subjektams buvo pasiūlyta pateikti prašymus suteikti RESVĮS/IR, nėra tiksli ir besąlygiška garantija, kad šie prašymai bus nagrinėjami.

101    Šiuo atžvilgiu reikia pripažinti, kad Komisijos neatsakymas ilgą laiką negali reikšti garantijos, iš kurios ieškovėms galėjo kilti teisėtų lūkesčių. Iš tikrųjų šis reakcijos nebuvimas neturėjo įtakos pranešimo apie procedūros inicijavimą aiškioms formuluotėms.

102    Dėl kaltinimo, susijusio su nukrypimu nuo ankstesnės institucijų praktikos reikia priminti, jog Komisija neperžengė jai pagrindinio reglamento 17 straipsnio 3 dalimi suteiktos diskrecijos ribų nuspręsdama, kad visų Kinijos neatrinktų eksportuojančių gamintojų pateiktų prašymų suteikti RESVĮS/IR nagrinėjimas trukdytų jai baigti tyrimą per pagrindiniame reglamente nustatytą terminą. Iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad kai institucijos turi diskreciją pasirinkti priemones, reikalingas jų politikai įgyvendinti, ūkio subjektai negali turėti teisėtų lūkesčių, jog iš pradžių pasirinkta priemonė, kurią šios institucijos gali pakeisti naudodamosi savo diskrecija, išliks nepasikeitusi (1987 m. gegužės 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Nippon Seiko prieš Tarybą, 258/84, Rink. p. 1923, 34 punktas ir 1992 m. kovo 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo Canon prieš Tarybą, C‑171/87, Rink. p. I‑1237, 41 punktas).

103    Galiausiai dėl penkto ieškinio pagrindo reikia pažymėti: kadangi institucijos atsisakydamos nagrinėti neatrinktų ūkio subjektų prašymus suteikti RESVĮS/IR ir taikydamos jiems atrinktų bendrovių dempingo skirtumų vidurkį nepadarė teisės klaidos, dėl šios priežasties jos neskaičiavo ieškovių dempingo skirtumo. Šiuo klausimu reikia pridurti, kad, kaip nurodė Taryba, į Golden Step dempingo skirtumą buvo atsižvelgta apskaičiuojant atrinktų bendrovių svertinį dempingo skirtumų vidurkį.

104    Iš to matyti, kad trys pirmieji ir penktasis ieškinio pagrindai turi būti atmesti.

 Dėl ketvirtojo ieškinio pagrindo, susijusio su teisės į gynybą pažeidimu, pareigos motyvuoti nesilaikymu ir teisės į veiksmingą teisminę gynybą pažeidimu

 Šalių argumentai

105    Ieškovės tvirtina, kad Bendrijos institucijos, tik 2006 m. liepos mėn. informavusios apie ketinimą nenagrinėti jų prašymų suteikti RESVĮS/IR, pažeidė jų teisę į gynybą ir pagrindinio reglamento 18 straipsnio 4 dalį bei neįvykdė pareigos motyvuoti savo sprendimą. Nors galutinės informacijos dokumentu ieškovės buvo informuotos, kad jų prašymai suteikti RESVĮS nebus nagrinėjami dėl to, kad ieškovės nebuvo atrinktos, šioje stadijoje jos nebeturėjo galimybės ginčyti sprendimo dėl atrankos. Laikinajame reglamente nebuvo nurodyta, nei kad neatrinktų gamintojų prašymai suteikti RESVĮS nebus nagrinėjami, nei kad atranka buvo vykdoma atsižvelgiant į Kinijos ūkio subjektų, vertų gauti RESVĮS, procentinį dydį. Be to, ieškovės prašo Tarybos pateikti Kinijos vyriausybės pranešimą, kuriuo ši vyriausybė ginčijo atrankos reprezentatyvumą.

106    Kadangi Komisija per pirmus vienuolika tyrimo mėnesių nenurodė atrankos metodo, ieškovės neturėjo galimybės šios institucijos prašyti atrinkti kandidatus, kuriems galėtų būti suteiktas RESVĮS. Ši aplinkybė reiškia ir 1994 m. antidempingo kodekso (žr. šio sprendimo 10 punktą) 6.9 punkto pažeidimą. Be to, negalima atmesti galimybės, kad Kinijos valdžios institucijos būtų prieštaravusios atrankai, jei būtų žinojusios, kad institucijos neketina nagrinėti neatrinktų bendrovių prašymų suteikti RESVĮS/IR. Tokiomis aplinkybėmis ieškovių teisė į veiksmingą teisminę gynybą taip pat buvo pažeista, nes jos neturėjo galimybės pateikti savo argumentus dėl prašymų suteikti RESVĮS/IR atmetimo.

107    Taryba, palaikoma Komisijos, CEC ir Italijos gamintojų, ginčija ieškovių argumentų pagrįstumą.

 Bendrojo teismo vertinimas

108    Pirmiausia reikia priminti, kad, remiantis nusistovėjusia teismų praktika, pagal teisės į gynybą principą įmonėms, susijusioms su tyrimo procedūra, vykdoma prieš priimant antidempingo reglamentą, turi būti suteikta galimybė per administracinę procedūrą veiksmingai išreikšti savo nuomonę dėl nurodytų faktų ir aplinkybių tikrumo ir svarbos bei dėl įrodymų, kuriais Komisija rėmėsi grįsdama dempingo praktikos ir iš jos kylančios žalos egzistavimą (1991 m. birželio 27 d. Teisingumo Teismo sprendimo Al‑Jubail Fertilizer prieš Tarybą, C‑49/88, Rink. p. I‑3187, 17 punktas ir 2000 m. spalio 3 d. Sprendimo Industrie des poudres sphériques prieš Tarybą, C‑458/98 P, Rink. p. I‑8147, 99 punktas; 1998 m. lapkričio 19 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Champion Stationery ir kt. prieš Tarybą, T‑147/97, Rink. p. II‑4137, 55 punktas ir 2002 m. lapkričio 21 d. Sprendimo Kundan ir Tata prieš Tarybą, T‑88/98, Rink. p. II‑4897, 132 punktas).

109    Šioje byloje reikia pažymėti, kad, kaip matyti iš laikinojo reglamento 62, 64, 135 ir 143 konstatuojamųjų dalių, Komisija nurodė, jog antidempingo muitas neatrinktiems gamintojams bus skaičiuojamas pagal pagrindinio reglamento 9 straipsnio 6 dalį ir kad šių gamintojų dempingo skirtumas buvo nustatytas apskaičiuojant atrinktų bendrovių svertinį dempingo skirtumų vidurkį.

110    Taigi laikinajame reglamente Komisija išdėstė savo poziciją dėl neatrinktų gamintojų dempingo skirtumo apskaičiavimo, t. y. taikant atrinktų bendrovių dempingo skirtumų vidurkį. Šis metodas reiškė, kad neatrinktų gamintojų prašymai suteikti RESVĮS/IR nebus nagrinėjami, nes tai toje procedūroje nebuvo reikalinga.

111    Iš to matyti, kad ieškovės nuo laikinojo reglamento ir tarpinės informacijos dokumento (žr. šio sprendimo 23 punktą) gavimo turėjo galimybę pareikšti savo nuomonę dėl Komisijos taikyto metodo apskaičiuojant dempingo skirtumą. Dėl šių priežasčių kaltinimas, pagrįstas 1994 m. antidempingo kodekso 6.9 punkto pažeidimu, turi būti atmestas, nes ši nuostata įpareigoja tiriančias valdžios institucijas tik nurodyti pagrindinius faktus ir motyvus, kurių pagrindu rekomenduojama nustatyti galutinius antidempingo muitus.

112    Dėl kaltinimo, susijusio su tuo, kad Komisija apie ketinimą nenagrinėti ieškovių prašymų suteikti RESVĮS/IR joms turėjo pranešti procedūros stadijoje, leidžiančioje veiksmingai ginčyti atrankos reprezentatyvumą, reikia pažymėti, kad, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 100 punkte, Komisija pranešimu apie procedūros inicijavimą informavo atitinkamus ūkio subjektus apie galimybę pasinaudoti pavyzdžių atrankos technika pagal pagrindinio reglamento 17 straipsnį ir kad tokiu atveju neatrinktos bendrovės galės prašyti apskaičiuoti individualų dempingo skirtumą remdamosi pagrindinio reglamento 17 straipsnio 3 dalimi.

113    Atsižvelgiant į aplinkybę, kad neatrinktų bendrovių prašymų suteikti RESVĮS/IR nenagrinėjimas nepažeidžia pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b punkto ir 17 straipsnio (žr. šio sprendimo 88–91 punktus), ieškovės nuo tyrimo pradžios žinojo, kad Komisija gali nenagrinėti tokių prašymų, jei būtų minėto reglamento 17 straipsnio 3 dalyje nurodytos sąlygos. Be to, Komisija neprivalėjo suformuluoti galutinės nuomonės šiuo klausimu dar tyrimo pradžioje, nes tuo metu neturėjo dokumentų, kurie leistų įvertinti, ar ji galės apskaičiuoti neatrinktų ūkio subjektų individualius dempingo skirtumus. Todėl šį kaltinimą reikia atmesti.

114    Kadangi šio sprendimo 106 punkte išdėstyti kaltinimai yra pagrįsti prielaida, kad institucijos nesilaikė pareigų ieškovių tesės į gynybą apsaugos srityje, jie taip pat turi būti atmesti.

115    Iš to išplaukia, kad ketvirtasis ieškinio pagrindas turi būti atmestas.

 Dėl šeštojo ieškinio pagrindo, susijusio su pagrindinio reglamento 20 straipsnio pažeidimu, teisės į gynybą pažeidimu ir nemotyvavimu

 Šalių argumentai

116    Ieškovės tvirtina, kad institucijos joms nepateikė tinkamo pranešimo apie naują faktų nagrinėjimą, susijusį su Bendrijos pramonės patirta žala ir nesuteikė galimybės pateikti savo komentarus dėl šio naujo vertinimo, susijusio su galutinio muito pakeitimu (žr. šio sprendimo 24–30 punktus). Be to, Komisija nepakankamai paaiškino priežastis, dėl kurių reikėjo padaryti jos tyrimo pakeitimus ir kitų duomenų nei tie, kurie buvo nurodyti jos pirmame pasiūlyme, panaudojimą.

117    2006 m. liepos 7 d. galutinės informacijos dokumente Komisija manė, kad 140 milijonų porų avalynės importas per metus nedaro žalos Bendrijos pramonei, tačiau savo 2006 m. liepos 28 d. papildomame galutinės informacijos dokumente ji smarkiai sumažino minėtą skaičių iki 41,5 milijono porų, nepaaiškindama priežasčių, pateisinančių tokį pakeitimą, kuris „netoleruotinai“ manipuliuojant referenciniais metais sukeitė taikytinus muitų lygius tarp Kinijos ir Vietnamo. Kalbant apie kiekybinių kvotų, nustatytų pagal atidėtų muitų sistemą, ekonominį naudingumą, jų tikslas buvo atlaikyti dėl importo apimties kylantį spaudimą, kuris nebuvo laikomas nesąžininga praktika, o antidempingo priemonės yra skirtos reaguoti į nesąžiningą dempingo praktiką. Dviejų sistemų skirtumai tarptautinėje prekyboje yra tokie dideli, nes pagal atidėtų muitų sistemą tam tikra importo dalis atleidžiama nuo muitų, o galiausiai nustatyta sistema bus taikoma visam importui. Atsižvelgiant į šiuos skirtumus, ieškovėms Komisijos suteiktas penkių dienų terminas pateikti savo pastabas dėl naujo pasiūlymo buvo nepakankamas ir dėl to ieškovės skundėsi per visą administracinę procedūrą.

118    Ginčijamo reglamento 301 konstatuojamoji dalis, kurioje laikomasi paskutinio Komijos pasiūlymo, nėra pakankamai motyvuota atsižvelgiant į nesutarimus ir joje nenurodomos priežastys, pateisinančios naujo metodo taikymą. Ginčijamo reglamento 301 konstatuojamojoje dalyje tik pakartojamas papildomo galutinės informacijos dokumento 280 punkto tekstas, kuriame nebuvo pateikta daugiau paaiškinimų. Be to, papildomame galutinės informacijos dokumente nėra jokių skaičių ar skaičiavimų, lėmusių ginčijamo reglamento 301 konstatuojamojoje dalyje aprašytą metodą, taip pat minėtas dokumentas neleidžia paaiškinti rėmimosi kitais metais, dydžiais ir apimtimis nei tie, kuriais buvo remiamasi pirmame pasiūlyme. Be to, institucijos pažeidė pagrindinio reglamento 20 straipsnį, kuris reikalauja pateikti išsamią informaciją, lėmusią esminius faktus ir motyvus, kurių pagrindu Komisija ketina siūlyti nustatyti galutines priemones. Faktų vertinimas, lėmęs naują Komisijos poziciją, nebuvo nei paaiškintas, nei pagrįstas.

119    Be to, Komisija, neleisdama ieškovėms veiksmingai pareikšti savo nuomonės dėl tam tikrų svarbių klausimų, pavyzdžiui, dėl naujo pasiūlymo pagrįstumo, nurodytų faktinių aplinkybių tikslumo ir reikšmingumo, atliktų skaičiavimų ir Komisijos grindžiant savo išvadas dėl dempingo ir Bendrijos pramonės patirtos žalos pateiktų įrodymų, pažeidė jų teisę į gynybą. Dviem sistemoms būdingi esminiai faktų nagrinėjimo, kuriuo jos grindžiamos, skirtumai. Dėl šių skirtumų galutinės išvados, susijusios su Kinijos ir Vietnamo gamintojais, buvo visiškai priešingos, tačiau Komisija nepaaiškino, nei kaip ji gavo tokį rezultatą, nei suteikė suinteresuotiems asmenims galimybę įgyvendinti teisę į gynybą.

120    Tarybos mėginimas sumažinti skirtumus tarp dviejų pasiūlymų nurodant, kad nustatyta sistema atsižvelgiama į tai, kad tik didesnis nei tam tikros apimties importas daro žalą, patvirtina apmokestinamą antidempingo muitu importą, kuris nedaro žalos, o tai prieštarauja pagrindinio reglamento 1 straipsnio 1 daliai. Tai, kad ieškovės galėjo pateikti keletą pastabų dėl sistemos per mažesnį nei dešimties dienų terminą, numatytą pagrindinio reglamento 20 straipsnio 5 dalyje, negali būti panaudota prieš jas ir pateisinti faktą, kad Komisija pateikė nepakankamai informacijos. Iš tikrųjų klausimas, ar Komisijos suteiktas terminas buvo adekvatus ieškovių teisės į gynybą atžvilgiu, turi būti vertinamas atsižvelgiant į Komisijos nustatyto metodo pakeitimų apimtį ir į duomenų bei paaiškinimų dėl naujo teisinio ir faktinio vertinimo nebuvimą. Šiuo klausimu ieškovės nurodo, kad jei institucijos nepateikia adekvačių paaiškinimų dėl pasirinkto metodo ir faktinių aplinkybių vertinimo, aplinkybė, kad galėjo būti pateikti keli komentarai, yra ribotos reikšmės ir nereiškia, kad nepažeisti pagrindinio reglamento 20 straipsnio reikalavimai, pagrindiniai Bendrijos teisės principai ar PPO teisė. Be to, Komisija pati nustatė labai griežtą kalendorių ir tai neleido prailginti termino pastaboms dėl papildomo galutinės informacijos dokumento pateikti. Be to, kelis mėnesius trukusios diskusijos buvo susijusios su atidėtų muitų sistema, o ne su galiausiai nustatyta sistema.

121    Ieškovės mano, kad dėl papildomo galutinės informacijos dokumento neapibrėžtumo ir duoto termino nepakankamumo jos neturėjo galimybės Komisijai išdėstyti priežasčių, dėl kurių priimta pozicija buvo netinkama ir nepagrįsta, nei pateikti savo nuomonės dėl šiame dokumente esantį pasiūlymą lėmusių metodo ir skaičių. Todėl institucijos, nenurodžiusios ieškovėms esminių faktų ir motyvų, lėmusių ginčijamą reglamentą, pažeidė pagrindinio reglamento 20 straipsnį.

122    Galiausiai ieškovės priduria, kad jeigu būtų galėjusios adekvačiai pateikti pastabas dėl papildomo galutinės informacijos dokumento, būtų nurodžiusios, pirma, kad siūloma sistema pažeidžia pagrindinio reglamento 1 straipsnio 1 dalį, nes pagal minėtą sistemą antidempingo muitu apmokestinamas importas, kuris nedaro žalos, antra, kad individualus žalos skirtumas turėjo būti skaičiuojamas kiekvienai iš jų, ir, trečia, kad paskutinis Komisijos pasiūlymas yra nepagrįstas bei neproporcingas, nes naujas faktų vertinimas, kuris nebuvo nei paaiškintas, nei pagrįstas, „netoleruotinai“ sukeitė atitinkamų antidempingo priemonių poveikį Kinijai ir Vietnamui.

123    Taryba nurodo, kad tiek atidėtų muitų sistema, tiek galiausiai taikytas metodas grindžiami idėja, jog nagrinėjamu atveju tik didesnis nei tam tikros apimties importas daro didelę žalą, ir kad į šią aplinkybę turėjo būti atsižvelgta įtvirtinant galutinių muitų nustatymo tarifą. Tik atsižvelgimo į šią aplinkybę būdas skiriasi atsižvelgiant į galiausiai pasirinktą galutinių muitų apskaičiavimo metodą.

124    Taryba pabrėžia, kad priimdama papildomą galutinės informacijos dokumentą Komisija nenurodė „nežalingos vertės“, kurios, ieškovių teigimu, jos negali apsiskaičiuoti pagal pateiktus duomenis. Atvirkščiai, kiekybinis dempingo elementas, t. y. dempinguoto importo apimtis, išliko esminiu naujo metodo veiksniu, o visos nuorodos į importo apimtis tam tikrais metais gali būti apskaičiuojamos remiantis galutinės informacijos dokumento 157 ir 159 punktuose nurodytais elementais.

125    Be to, metodo, pagal kurį nustatant žalos panaikinimo lygį (žr. šio sprendimo 29 punktą) buvo atsižvelgta į nežalingos importo apimties ekonominį poveikį, aprašymas leido ieškovėms pateikti išsamias pastabas šiuo klausimu savo 2006 m. rugpjūčio 2 d. elektroniniame laiške. Jeigu ieškovėms reikėjo papildomos informacijos įgyvendinti savo teises, jos turėjo pateikti konkretų prašymą šiuo klausimu.

126    Taryba, palaikoma CEC, teisės į gynybą pažeidimą dėl to, kad ieškovės nurodė, jog turėjo tik penkias dienas savo pozicijai dėl papildomo galutinės informacijos dokumento išdėstyti, taip pat atmetė. Kadangi, pirma, ieškovės nepateikė nei pastabų dėl šio papildomo galutinės informacijos dokumento, nei prašymo pratęsti nustatytą terminą, antra, procedūra jau buvo labai pažengusi ir, trečia, atsižvelgimas į dempingo kiekybinį elementą buvo aptarinėjamas keletą mėnesių, nagrinėjamas terminas turi būti laikomas pakankamu. Bet kuriuo atveju ieškovės neįrodė negalėjusios ginti savo interesų dėl šio termino, nes jos pateikė išsamias pastabas šiuo klausimu, nenurodydamos kitų komentarų, kuriuos galėjo nurodyti. Taryba mano, kad tokiomis aplinkybėmis nereikia komentuoti ieškovių pateiktų argumentų dėl to, jeigu būtų buvęs nustatytas ilgesnis terminas.

127    Galiausiai dėl argumentų, susijusių su galutinės nustatytos sistemos teisėtumo pagrindinio reglamento 1 straipsnio 1 dalies atžvilgiu, Taryba nurodo, kad šių argumentų nagrinėti nereikia, nes aptariamas ieškinio pagrindas yra susijęs tik su ieškovių teisės į gynybą pažeidimu.

 Bendrojo teismo vertinimas

128    Pirmiausia savo šeštuoju ieškinio pagrindu ieškovės tvirtina, kad institucijos pažeidė pagrindinio reglamento 20 straipsnį, nes Komisija, pirma, nepateikė joms dokumentų, kuriais remdamasi atliko skaičiavimus papildomame galutinės informacijos dokumente, ir, antra, nesuteikė pakankamo ir minėto straipsnio 5 dalį atitinkančio termino pateikti išsamias pastabas dėl naujo metodo.

129    Antra, ieškovės nurodo, kad institucijos nei galutinės informacijos dokumente ar papildomame galutinės informacijos dokumente, nei ginčijamame sprendime nenurodė motyvų, kurie pagrįstų metodą, taikytą siekiant atsižvelgti į nežalingos importo apimties egzistavimą ir pagal kurį sumažinamas žalos skirtumas, užuot nežalingą importą atleidus nuo antidempingo muito. Šios aplinkybės tariamai reiškia ieškovių teisės į gynybą pažeidimą ir pareigos motyvuoti nesilaikymą.

130    Visų pirma reikia pažymėti, kad pagrindinio reglamento 20 straipsnyje numatytos priemonės susijusios su atitinkamų šalių, būtent eksportuotojų, teisės būti išklausytiems, kuri yra viena pagrindinių Bendrijos teisėje pripažįstamų teisių ir apima teisę būti informuotiems apie esminius faktus ir motyvus, kurių pagrindu ketinta rekomenduoti nustatyti galutinius antidempingo muitus, įgyvendinimu (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Al‑Jubail Fertilizer prieš Tarybą 15 punktą ir minėto sprendimo Champion Stationery ir kt. prieš Tarybą 55 punktą).

131    Tokiomis aplinkybėmis ieškovių argumentus dėl pagrindinio reglamento 20 straipsnio pažeidimo reikia aiškinti kaip susijusius su jų teisės į gynybą, numatytos Bendrijos teisėje ir šioje nuostatoje, pažeidimu (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Kundan ir Tata prieš Tarybą 131 punktą).

132    Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal šio sprendimo 108 punkte nurodytą teismo praktiką įmonėms, susijusioms su tyrimo procedūra prieš priimant antidempingo reglamentą, turi būti suteikta galimybė per administracinę procedūrą veiksmingai išreikšti savo nuomonę dėl nurodytų faktų ir aplinkybių tikrumo ir svarbos bei dėl įrodymų, kuriais rėmėsi Komisija grįsdama dempingo praktikos ir iš jos kylančios žalos egzistavimą.

133    Taip pat šioje situacijoje reikia pažymėti, kad neišsami galutinė informacija reglamento, nustatančio galutinius antidempingo muitus, neteisėtumą sąlygoja, tik jei dėl šių trukumų suinteresuotos šalys negalėjo tinkamai ginti savo interesų. Taip būtų, jei trūkumai būtų susiję su faktais ir motyvais, kurie skiriasi nuo naudotų laikinosioms priemonės, kurioms pagal pagrindinio reglamento 20 straipsnio 2 dalį galutinėje informacijoje turi būti teikiamas ypatingas dėmesys. Dėl tų pačių priežasčių taip būtų ir tuomet, jei trūkumai būtų susiję su faktais ir argumentais, besiskiriančiais nuo tų, kuriais grindžiamas po galutinės informacijos dokumento pateikimo priimtas Komisijos ar Tarybos sprendimas, kaip tai matyti iš pagrindinio reglamento 20 straipsnio 4 dalies paskutinio sakinio.

134    Nagrinėjamu atveju, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 25–27 punktuose, Komisija galutinės informacijos dokumente pirmiausia teikė pirmenybę atidėtų muitų sistemai, pagrįstai aplinkybe, kad daugiau nei 140 milijonų porų avalynės per metus importas daro žalą pagrindinio reglamento 3 straipsnio prasme. Toks vertinimas rėmėsi kiekybinių kvotų egzistavimu iki 2005 m. sausio 1 d., kurios neleido tokiai žalai atsirasti, ir 2005 m. importuoto kiekio iš Kinijos apskaičiavimu. Pagal šį pasiūlymą galutinis antidempingo muitas turėjo būti taikomas importui iš Kinijos, viršijančiam 140 milijonų porų avalynės per metus. Šis muitas buvo lygus referencinių kainų sumažinimui, t. y. 23 %.

135    Vis dėlto, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 29 ir 30 punktuose, Komisija papildomu galutinės informacijos dokumentu pakeitė savo pasiūlymą dėl žalą panaikinančių muitų formos. Naujasis požiūris taip pat grindžiamas nežalingo importo apimties pagrindinio reglamento 3 straipsnio prasme egzistavimu. Vis dėlto pagal šį papildomą galutinės informacijos dokumentą tiek šios nežalingos importo apimties apskaičiavimo metodas, tiek šios apimties poveikis galutinių siūlomų muitų formai skyrėsi nuo nurodytųjų galutinės informacijos dokumente.

136    Būtent papildomame galutinės informacijos dokumente Komisija pirmiausia nurodė, kad importo iš Kinijos referencinių kainų sumažinimo skirtumas sudarė 23 %. Antra, ji nustatė, kad importo iš šios šalies apimtis tiriamuoju laikotarpiu sudarė 38 % importo iš dviejų nagrinėjamų šalių. Šis procentinis dydis, taikytas visam importui iš Kinijos ir Vietnamo 2003 m. (109 milijonai porų batų), sudarė apie 41,5 milijono avalynės porų, t. y. apimtis, kuri buvo laikoma nežalinga Bendrijos pramonei. Trečia, Komisija nurodė, kad šios apimties 28,26 % sudarė importas iš Kinijos 2005 metais. Galiausiai, ketvirta, ji iš pradžių nustatytą žalos skirtumą (23 %) sumažino 28,26 %, taip „svertinis“ žalos skirtumas sumažėjo iki 16,5 %.

137    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad galutinės informacijos dokumente ir papildomame galutinės informacijos dokumente aprašytų metodų skirtumai yra tokie. Pirma, užuot nustačiusi nežalingo importo metinę apimtį pagal importą iš Kinijos 2005 m., Komisija šią metinę apimtį – 109 milijonus avalynės porų, importuotų iš Kinijos 2003 m., – padaugino iš 38 %. Tai procentinis dydis, kuris rodė importo iš šios šalies dalį viso importo iš dviejų nagrinėjamų šalių tiriamuoju laikotarpiu atžvilgiu. Antra, užuot atleidusi šią metinę apimtį, kuri, remiantis papildomo galutinės informacijos dokumento 278–280 punktais, buvo pripažinta nežalinga, nuo antidempingo muito, Komisija į ją atsižvelgė sumažindama žalos išnykimo lygį ir jai taikė antidempingo muitą nuo pirmosios importuotos poros.

138    Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad tai, jog Komisija pakeitė savo analizę gavusi suinteresuotų šalių pateiktus komentarus dėl galutinės informacijos dokumento, savaime nėra teisės į gynybą pažeidimas. Iš tikrųjų, kaip matyti iš pagrindinio reglamento 20 straipsnio 4 dalies paskutinio sakinio, galutinės informacijos dokumentas netrukdo Komisijai ar Tarybai priimti bet kokį vėlesnį sprendimą. Ši nuostata tik įpareigoja Komisija kuo skubiau atskleisti faktus ir motyvus, besiskiriančius nuo tų, kuriais grindžiamas pirminis požiūris, išdėstytas galutinės informacijos dokumente. Iš tikrųjų remdamiesi šiuo paaiškinimu suinteresuoti asmenys gali suprasti priežastis, dėl kurių institucijos priėmė kitokią poziciją.

139    Todėl norint nustatyti, ar Komisija nepažeidė ieškovių teisių, kylančių iš pagrindinio reglamento 20 straipsnio 4 dalies paskutinio sakinio, reikia taip pat patikrinti, ar Komisija joms atskleidė faktus ir motyvus, kuriais grindžiamas naujas požiūris į žalą ir jai pašalinti reikalingų priemonių formą, nes šie faktai ir motyvai skiriasi nuo nurodytų galutinės informacijos dokumente (žr. šio sprendimo 133 punktą).

140    Šiuo klausimu Komisija pirmiausia papildomame galutinės informacijos dokumente nurodė, kad jos naujas pasiūlymas leis neskirti skirtingų importuotojų kategorijų.

141    Dėl dokumentų, kuriais remdamasi Komisija žalos skirtumą sumažino nuo 23 iki 16,5 %, ieškovės neteisingai tvirtina, kad negalėjo su jais susipažinti. Iš tikrųjų šio sprendimo 136 punkte aprašytas metodas, susijęs su žalos skirtumo pakoregavimu atsižvelgiant į nežalingo importo apimtį, yra išdėstytas papildomame galutinės informacijos dokumente. Tiesa, kad šis dokumentas nepateikia informacijos apie tikslią importo apimtį iš Kinijos 2005 m., kuri leistų patikrinti, ar 28,26 % atitinka realybę. Vis dėlto, jei, kaip nurodo Komisija, 41,5 milijono avalynės porų sudaro 28,26 % visos importo apimties iš Kinijos 2005 m., galima daryti išvadą, kad šis importas išaugo iki 146,85 % milijono avalynės porų. Be to, tokį skaičiavimą savo 2006 m. rugpjūčio 2 d. elektroniniame laiške pateikia pačios ieškovės (žr. šio sprendimo 31 punktą).

142    Iš šių argumentų matyti, kad Komisija atskleidė ieškovėms savo samprotavimus, kuriais rėmėsi apskaičiuodama žalos skirtumą, atsižvelgiant į nežalingo importo apimtį. Ji taip pat nurodė visus skaičiais išreikštus duomenis, kuriuos manė esant reikšmingais šiuo atveju, todėl ieškovių teisė į gynybą šiuo klausimu nebuvo pažeista.

143    Taip pat reikia pabrėžti, kaip nurodė Taryba (žr. šio sprendimo 127 punktą), kad ieškovių ieškinių pagrindas, kaip jis buvo išdėstytas pačiame ieškinyje, susijęs su jų teisės į gynybą pažeidimu, o ne su pagrindinio reglamento 1 straipsnio 1 dalies pažeidimu. Todėl klausimas, ar ginčijamu reglamentu nustatyta sistema, pagal kurią apmokestinamas ir mažesnis už nežalingu laikomą metinis importas, neprieštarauja pagrindinio reglamento 1 straipsnio 1 daliai, nebuvo pateiktas Bendrojo teismo kontrolei.

144    Dėl nustatyto termino, šalys sutaria, kad jis baigėsi 2006 m. rugpjūčio 2 dieną.

145    Suteikdama ieškovėms trumpesnį nei dešimties dienų terminą pateikti pastabas dėl papildomo galutinės informacijos dokumento, Komisija pažeidė pagrindinio reglamento 20 straipsnio 5 dalį (minėto sprendimo Champion Stationery ir kt. prieš Tarybą 80 punktas). Vis dėlto ginčijamas reglamentas dėl šios aplinkybės neturėtų būti panaikintas. Reikia dar įrodyti, ar aplinkybė, kad Bendrijos institucijos nesuteikė ieškovėms pagrindinio reglamento 20 straipsnio 5 dalyje nustatyto termino galimiems komentarams dėl pirma nurodytos papildomos informacijos pateikti, konkrečiai paveikė jų teisę į gynybą per ginčijamą procedūrą (2004 m. spalio 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Shanghai Teraoka Electronic prieš Tarybą, T‑35/01, Rink. p. II‑3663, 331 punktas).

146    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad ieškovės savo 2006 m. rugpjūčio 2 d. elektroniniame laiške priminė Komisijos skaičius ir pateikė savo alternatyvius skaičiavimus, kurie duotų kitokį, jų nuomone, teisingą, rezultatą. Todėl ieškovės suprato Komisijos samprotavimus ir galėjo jai pasiūlyti kitokį metodą. Be to, nepaaiškino priežasties, kodėl negalėjo nurodyti pagrindinio reglamento 1 straipsnio 1 dalies pažeidimo per Komisijos nustatytą terminą. Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad jos galėjo tinkamai išdėstyti savo požiūrį.

147    Iš to matyti, kad ieškovių teisė į gynybą nebuvo pažeista.

148    Dėl tų pačių priežasčių reikia atmesti ieškovių argumentus, susijusius su nepakankamu metodo, taikyto apskaičiuojant žalos panaikinimo lygį, motyvavimu. Ginčijamo reglamento motyvavimas turi būti vertinamas atsižvelgiant, be kita ko, į informaciją, kuri buvo pateikta ieškovėms, ir į šių per administracinę procedūrą pateiktas pastabas (1999 m. gruodžio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Petrotub ir Republica prieš Tarybą, T‑33/98 ir T‑34/98, Rink. p. II‑3837, 107 punktas).

149    Nagrinėjamu atveju, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 36 punkte, ginčijamo reglamento 296–301 konstatuojamosiose dalyse pateikiami vertinimai, dėl kurių Taryba nustatė galiausiai taikytą sistemą. Todėl, atsižvelgiant į tai, jog Komisija atskleidė argumentus, kuriais remdamasi apskaičiavo žalos skirtumą pagal nežalingo importo apimtį, ir į tai, kad nurodė visus skaičiais išreikštus duomenis, kurie, jos manymu, buvo reikšmingi šiuo atveju (žr. šio sprendimo 140–142 punktus), reikia konstatuoti, kad ginčijamas reglamentas yra tinkamai motyvuotas.

150    Todėl šeštasis ieškinio pagrindas turi būti atmestas.

 Dėl septintojo ieškinio pagrindo, susijusio su teisės klaida ir akivaizdžia vertinimo klaida, kalbant apie Bendrijos pramonės patirtą žalą

 Šalių argumentai

151    Ieškovės mano, kad sprendimas dėl žalos grindžiamas nepakankamos trukmės normalaus importo laikotarpiu, todėl duomenys, kuriais jis grindžiamas, yra nepatikimi ir neobjektyvūs. Nors tiriamasis laikotarpis buvo nuo 2004 m. balandžio 1 d. iki 2005 m. kovo 31 d., Komisija nustatė, kad nustojus galioti kiekybinių kvotų sistemai išaugęs importas padarė didelę žalą Bendrijos pramonei, atsižvelgdama tik į pirmą 2005 m. trimestrą. Akivaizdūs duomenys apie didelės žalos buvimą 2004 m., į kuriuos daro nuorodą Komisija papildomo galutinės informacijos dokumento naujo H skyriaus 277 punkte, nereiškia, kad didelė žala iš tikrųjų buvo padaryta 2004 metais. Didelės žalos nebuvimą 2004 m patvirtina tai, kad importas, palyginti su 2003 m., šiais metais išaugo nedaug, ir galutinės informacijos dokumento 285 punktas.

152    Trys pirmi 2005 m. mėnesiai yra pradinis rinkos, kurioje daugiau nei dvylika metų veikė griežta kiekybinių kvotų sistema, atvėrimo laikotarpis. Kaip galutinės informacijos dokumente nurodė Komisija, šis laikotarpis po kiekybinių kvotų sistemos galiojimo pabaigos buvo dirbtinai iškraipytas lūkesčių, susijusių su šiuo įvykiu. Taigi ginčijamas reglamentas yra pagrįstas trumpo laikotarpio, kuris negalėjo pateikti patikimų skaičių dėl kiekybinių kvotų panaikinimo, duomenimis. Iš to galima daryti išvadą, kad Taryba pažeidė pagrindinio reglamento 3 straipsnio 2 dalį. Be to, nėra jokių įrodymų, kad Komisija žalos faktorius nagrinėjo atsižvelgdama į visą svarstomąjį laikotarpį.

153    Galiausiai ieškovės primena, kad kiekybinių kvotų sistema nebuvo skirta dempingo importo pasekmėms sušvelninti.

154    Taryba, palaikoma Komisijos, CEC ir Italijos gamintojų, ginčija ieškovių argumentų pagrįstumą.

 Bendrojo teismo vertinimas

155    Pirmiausia reikia pastebėti, kad antidempingo muitų įvedimas yra ne sankcija už ankstesnius veiksmus, bet gynybos ir apsaugos nuo dempingu grindžiamos nesąžiningos konkurencijos priemonė. Taigi tyrimą būtina atlikti remiantis kuo naujesne informacija, kad būtų galima įvesti antidempingo muitus, galinčius apsaugoti Bendrijos pramonę nuo dempingo (minėto sprendimo Industrie des poudres sphériques prieš Tarybą 91 ir 92 punktai ir 2006 m. lapkričio 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Nanjing Metalink prieš Tarybą, T‑138/02, Rink. p. II‑4347, 60 punktas).

156    Taigi, kai institucijos konstatuoja, kad produkto, kuriam iki tol buvo taikomi kiekybiniai apribojimai, importas išauga pasibaigus minėtiems apribojimams, jos gali atsižvelgti į šį išaugimą vertindamos Bendrijos pramonės patirtą žalą.

157    Antra, Komisijos vertinimas, pateiktas galutinės informacijos dokumento 283 punkte, pagal kurį importuotų produktų kiekis išaugo pasibaigus kiekybinių kvotų sistemos galiojimui, neįrodo, kad institucijos, nuspręsdamos dėl žalos egzistavimo, rėmėsi tik kiekybiniu veiksniu.

158    Galiausiai, kaip matyti iš ginčijamo reglamento 162, 168– 170, 187– 206 ir 216–240 konstatuojamųjų dalių, institucijos atsižvelgė į įvairius veiksnius, susijusius su žala ir priežastiniu ryšiu, apimančius ne tik paskutinį tiriamojo laikotarpio trimestrą, bet ir svarstomąjį laikotarpį.

159    Iš to matyti, kad septintasis ieškinių pagrindas turi būti atmestas.

160    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti visus ieškinius.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

161    Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovės bylą pralaimėjo, jos turi padengti Tarybos patirtas išlaidas pagal šios pateiktus reikalavimus.

162    Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 4 dalies trečiąją pastraipą Komisija, CEC ir Italijos gamintojai patys padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinius.

2.      Nurodyti Zhejiang Aokang Shoes Co., Ltd ir Wenzhou Taima Shoes Co., Ltd padengti savo bei Europos Sąjungos Tarybos bylinėjimosi išlaidas.

3.      Nurodyti Europos Komisijai, Europos avalynės pramonės konfederacijai (CEC), BA.LA. di Lanciotti Vittorio & C. Sas ir šešiolikai kitų priede išvardytų į bylą įstojusių šalių padengti kiekvienai savo bylinėjimosi išlaidas.

Martins Ribeiro Papasavvas Dittrich

Paskelbta 2010 m. kovo 4 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Parašai.

Priedas

Calzaturificio Elisabet Srl, įsteigta Monte Urano (Italija),

Calzaturificio Iacovelli di Iacovelli Giuseppe & C. Snc, įsteigta Monte Urano,

Calzaturificio Leopamy Srl, įsteigta Monte Urano,

Calzaturificio Lunella Srl, įsteigta Monte Urano,

Calzaturificio Mia Shoe Snc di Gattafoni Carlo & C., įsteigta Monte Urano,

Calzaturificio Primitempi di Monaldi Geri, įsteigta Monte Urano,

Calzaturificio R.G. di Rossi & Galiè Srl, įsteigta Monte Urano,

Calz. S.G. di Seghetta Giampiero e Sergio Snc, įsteigta Monte Urano,

Carim Srl, įsteigta Monte Urano,

Florens Shoes SpA, įsteigta Monte Urano,

Gattafoni Shoe Snc di Gattafoni Giampaolo & C., įsteigta Monte Urano,

Grif Srl, įsteigta Monte Urano,

Missouri Srl, įsteigta Monte Urano,

New Swing Srl, įsteigta Monte Urano,

Podosan Medical Shoes di Cirilli Michela, įsteigta Monte Urano,

Viviane Sas, įsteigta Monte Urano.

Turinys

Teisinis pagrindas

Ginčo aplinkybės ir ginčijamas reglamentas

Procesas ir šalių reikalavimai

Dėl teisės

Dėl trijų pirmųjų ir penktojo ieškinių pagrindų, susijusių su pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b ir c punktų ir 9 straipsnio 5 dalies pažeidimu, su vienodo požiūrio principo, teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu ir su klaidingu ieškovių dempingo skirtumo apskaičiavimu

Šalių argumentai

Bendrojo teismo vertinimas

Dėl ketvirtojo ieškinio pagrindo, susijusio su teisės į gynybą pažeidimu, pareigos motyvuoti nesilaikymu ir teisės į veiksmingą teisminę gynybą pažeidimu

Šalių argumentai

Bendrojo teismo vertinimas

Dėl šeštojo ieškinio pagrindo, susijusio su pagrindinio reglamento 20 straipsnio pažeidimu, teisės į gynybą pažeidimu ir nemotyvavimu

Šalių argumentai

Bendrojo teismo vertinimas

Dėl septintojo ieškinio pagrindo, susijusio su teisės klaida ir akivaizdžia vertinimo klaida, kalbant apie Bendrijos pramonės patirtą žalą

Šalių argumentai

Bendrojo teismo vertinimas

Dėl bylinėjimosi išlaidų

* Proceso kalba: anglų.