TARNAUTOJŲ TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS

2008 m. gruodžio 9 d.

Byla F‑52/05

Q

prieš

Europos Bendrijų Komisiją

„Viešoji tarnyba – Pareigūnai – Psichologinis priekabiavimas – Administracijos pareiga suteikti pagalbą – Prašymo suteikti pagalbą atmetimas – Administracijos pareiga rūpintis – Vertinimas – 2003 m. tarnybinės veiklos vertinimas – Tarnybinės veiklos vertinimo ataskaita“

Dalykas: Pagal EB 236 straipsnį ir AE 152 straipsnį pareikštas ieškinys, kuriuo Q iš esmės prašo, pirma, panaikinti implicitinį Komisijos sprendimą atmesti pagalbos prašymą, antra, panaikinti 2003 m. sausio 1 d.–spalio 31 d. ir 2003 m. lapkričio 1 d.–gruodžio 31 d. jos karjeros raidos ataskaitas ir, trečia, priteisti iš Komisijos žalos atlyginimą.

Sprendimas: Panaikinti Komisijos sprendimą atmesti 2004 m. balandžio 29 d. ieškovės paduotą pagalbos prašymą tiek, kiek juo atsisakoma taikyti laikinąją atribojimo priemonę. Priteisti iš Komisijos sumokėti ieškovei 18 000 EUR. Atmesti likusią ieškinio dalį. Komisija padengia savo ir tris ketvirtadalius ieškovės bylinėjimosi išlaidų. Ieškovė padengia ketvirtadalį savo bylinėjimosi išlaidų.

Santrauka

1.      Pareigūnai – Psichologinis priekabiavimas – Sąvoka – Elgesys, kuriuo siekiama diskredituoti suinteresuotąjį asmenį arba pabloginti jo darbo sąlygas

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnio 3 dalis; Tarybos direktyvos 2000/78 30 konstatuojamoji dalis, 1 straipsnis ir 2 straipsnio 3 dalis)

2.      Pareigūnai – Ieškinys – Asmens nenaudai priimtas aktas – Sąvoka – Implicitinis sprendimas atmesti prašymą suteikti pagalbą

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 24, 90 ir 91 straipsniai)

3.      Pareigūnai – Administracijos pareiga teikti pagalbą – Taikymo sritis – Apimtis – Administracijos pareiga nagrinėti skundus dėl priekabiavimo – Rūpestingumo ir greitumo reikalavimai

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnis)

4.      Pareigūnai – Ieškinys – Suinteresuotumas pareikšti ieškinį – Ieškinys dėl vertinimo ataskaitos panaikinimo – Pareigūnas, išleistas į pensiją vykstant procesui

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 43, 90 ir 91 straipsniai)

5.      Pareigūnai – Ieškinys dėl žalos atlyginimo – Reikalavimai, kuriais siekiama žalos, kilusios dėl ieškovo ligos ir jo pripažinimo invalidu dėl administracijos tarnybos klaidos, atlyginimo

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnis; Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų taisyklių 18 ir 22 straipsniai)

6.      Pareigūnai – Ieškinys – Ieškinys dėl žalos atlyginimo – Ginčijamo akto, kuriuo neužtikrinamas tinkamas nematerialinės žalos atlyginimas, panaikinimas

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnis)

1.      Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnio 3 dalyje psichologinis priekabiavimas apibrėžiamas kaip „veiksmai, <…> kurie gali pakenkti“; pagal ją, siekiant įrodyti psichologinį priekabiavimą, reikalaujama, kad būtų patenkintos dvi kumuliacinės sąlygos. Pirma sąlyga susijusi su fiziniu elgesiu, šnekamąja ar rašytine kalba, gestais, kurie „trunka tam tikrą laikotarpį, kartojasi ar yra sistemingi“, vadinasi, psichologinis priekabiavimas turi būti suvokiamas kaip ilgai trunkantis procesas, o tai reiškia, kad veiksmai yra pakartotiniai arba tęstiniai, taip pat „tyčiniai“. Pagal antrąją sąlygą, kuri nuo pirmosios atskirta jungtuku „ir“, šiuo fiziniu elgesiu, šnekamąja ar rašytine kalba arba gestais kenkiama asmenybei, asmens orumui ar fizinei arba psichinei sveikatai. Dėl to, kad būdvardis „tyčiniai“ susijęs su pirmąja, o ne su antrąja sąlyga, galima padaryti dvi išvadas. Pirma, Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnio 3 dalyje nurodytas fizinis elgesys, šnekamoji ar rašytinė kalba, gestai ar kiti veiksmai turi būti sąmoningi, todėl ši nuostata netaikoma atsitiktiniams veiksmams. Antra, nereikalaujama, kad fizinis elgesys, šnekamoji ar rašytinė kalba, gestai ar kiti veiksmai būtų įvykdyti siekiant pakenkti asmenybei, orumui ar fizinei arba psichinei sveikatai. Kitaip tariant, galėjo būti psichologinis priekabiavimas, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnio 3 dalį, nors priekabiautojas savo veiksmais nesiekė apšmeižti arba pažeminti aukos arba sąmoningai pabloginti jos darbo sąlygų. Pakanka, kad šie veiksmai objektyviai sukeltų tokių pasekmių, nes jie buvo įvykdyti sąmoningai.

Kitaip aiškinama Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnio 3 dalis netektų veiksmingumo, nes būtų sunku įrodyti piktavališką psichologinio priekabiautojo tikslą. Iš tiesų, nors pasitaiko atvejų, kai toks tikslas aiškiai matyti iš priekabiautojo veiksmų, pažymėtina, kad jie yra reti; daugeliu atvejų tariamas psichologinis priekabiautojas visuomet saugosi, kad nebūtų galima įtarti jo tikslo auką apšmeižti arba sąmoningai pabloginti jos darbo sąlygas. Be to, toks aiškinimas, pagrįstas tariamo priekabiautojo piktavališku tikslu, neatitinka Direktyvoje 2000/78, nustatančioje vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus, pateiktos priekabiavimo sąvokos apibrėžties, pagal kurią nepageidaujamu elgesiu „siekiama įžeisti arba įžeidžiamas“ asmens orumas ir siekiama sukurti arba sukuriama bauginama, priešiška, žeminama ar įžeidžiama aplinka, o tai aiškiai parodo, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas siekė, kaip tai patvirtina šios direktyvos 30 konstatuojamoji dalis, užtikrinti psichologinio priekabiavimo aukoms „adekvačią teisinę apsaugą“. Iš tiesų tokia apsauga negalėtų būti garantuojama, jei psichologinis priekabiavimas reikštų tik fizinį elgesį, kuriuo būtų siekiama pakenkti asmenybei, atsižvelgiant į ypatingus sunkumus, kylančius elgesio, kuriuo sąmoningai siekiama morališkai priekabiauti, aukai įrodinėjant tokio tikslo tikrumą ir pradinį šio tikslo motyvą. Galiausiai taip pat būtų sunkiai suvokiama, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas, Direktyvoje 2000/78 nurodęs, kad fizinis elgesys, kuriuo, nors ir nesiekiama pažeminti asmens orumo, tačiau sukeliamos tokios pasekmės, yra priekabiavimas, Reglamentu Nr. 723/2004, iš dalies keičiančiu Pareigūnų tarnybos nuostatus ir kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygas, vykdydamas 2004 m. Pareigūnų tarnybos nuostatų reformą, būtų nusprendęs sumažinti garantuojamą pareigūnų ir kitų tarnautojų teisinę apsaugą ir, priimdamas Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnio 3 dalį, susiaurinęs psichologinį priekabiavimą tik iki tokių veiksmų, kuriais siekiama pakenkti asmens orumui.

(žr. 132–139 punktus)

2.      Atsakymo į pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnį pateiktą prašymą suteikti pagalbą nepateikimas pasibaigus jų 90 straipsnio 1 dalyje numatytam keturių mėnesių terminui tampa implicitiniu sprendimu atmesti prašymą, o tai yra suinteresuotojo asmens nenaudai priimtas aktas. Iš tikrųjų, nors kai pareigūnas, prašantis savo institucijos apsaugos, pateikia pirminių įrodymų apie išpuolių prieš jį tikrumą, administracija privalo imtis atitinkamų priemonių, visų pirma pradėti tyrimą, kad būtų nustatyti skunde nurodyti faktai; tokia pareiga nesuteikia teisės suinteresuotajai institucijai nukrypti nuo Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalies, pagal kurią pareigūnui suteikiama teisė paraginti administraciją priimti sprendimą per nustatytą terminą.

Be to, nors ir negali būti manoma, kad administracija, nepasibaigus administraciniam tyrimui, galutinai atmetė prašymą suteikti pagalbą, vis dėlto ji, net prieš priimdama galutinį sprendimą dėl tokio prašymo, bent jau prevenciniais tikslais privalo imtis tam tikrų priemonių. Administracijos neveikimo dėl pateikto prašymo pasekmė – nesiėmimas šių priemonių − gali neigiamai paveikti suinteresuotojo asmens padėtį.

(žr. 193, 195 ir 196 punktus)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1990 m. balandžio 3 d. Sprendimo Pfloeschner prieš Komisiją, T‑135/89, Rink. p. II‑153, 17 punktas; 1997 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Ronchi prieš Komisiją, T‑223/95, Rink. VT p. I‑A‑321 ir II‑879, 31 punktas; 2007 m. spalio 26 d. Sprendimo Lo Giudice prieš Komisiją, T‑154/05, Rink. VT p. I‑A‑2‑0000 ir II‑A‑2‑0000, 136 punktas.

3.      Atsižvelgiant į pareigą suteikti pagalbą, numatyta Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnio pirmoje pastraipoje, administracija, kilus įvykiui, kuris nedera su tarnybine tvarka ir nešališka atmosfera, privalo ryžtingai įsikišti ir skubiai bei rūpestingai išsiaiškinti susiklosčiusią padėtį, kad būtų nustatyti faktai ir, susipažinus su jais, padarytos tinkamos išvados.

Administracija tinkamai rūpestingai neatsako į prašymą suteikti pagalbą, pagrįstą psichologinio priekabiavimo kaltinimu, jei dar prieš pradėdama administracinį tyrimą nenustato suinteresuotojo pareigūno laikinos atribojimo priemonės, kai, pirma, faktų svarba ir rimtumas, nors ir neatskleidžia psichologinio priekabiavimo, bent jau sukelia įtarimą dėl jo ir, antra, tam tikros institucijos vidaus taisyklėse numatyta galimybė imtis tokios priemonės tariamos aukos atžvilgiu, esant menkiausiam įtarimui dėl psichologinio priekabiavimo.

(žr. 205, 207, 209 ir 213 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 1989 m. sausio 26 d. Sprendimo Koutchoumoff prieš Komisiją, 224/87, Rink. p. 99, 15 ir 16 punktai.

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1993 m. balandžio 21 d. Sprendimo Tallarico prieš Parlamentą, T‑5/92, Rink. p. II‑477, 31 punktas; 2000 m. gruodžio 5 d. Sprendimo Campogrande prieš Komisiją, T‑136/98, Rink. VT p. I‑A‑267 ir II‑1225, 42 punktas.

4.      Vertinimo ataskaita, vidaus dokumentas, kuris atlieka svarbų vaidmenį, susijusį su pareigūno karjera, iš esmės joje įvertinto asmens suinteresuotumui turi poveikį tik tol, kol jis išeina iš tarnybos. Paskui pareigūnas nebėra suinteresuotas palaikyti ieškinio, pareikšto dėl vertinimo ataskaitos, nebent įrodytų išimtinę aplinkybę, pateisinančią asmeninį ir esamą suinteresuotumą dėl šios ataskaitos panaikinimo. Tokio suinteresuotumo neišsaugo pareigūnas, išleistas į pensiją dėl invalidumo, kai Invalidumo komitetas manė, kad, atsižvelgiant į invalidumą sukėlusios patologijos nuolatinį pobūdį, joks pakartotinis medicinos patikrinimas nėra būtinas.

Atvirkščiai, šis pareigūnas išsaugo suinteresuotumą prašyti, kad būtų priimtas sprendimas dėl šios ataskaitos teisėtumo, pateikdamas prašymą atlyginti profesinę ir neturtinę žalą, kurią jis mano patyręs dėl tariamai neteisėtų administracijos veiksmų.

(žr. 227, 228 ir 259 punktus)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1990 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Moritz prieš Komisiją, T‑20/89, Rink. p. II‑769, 18 punktas; 2005 m. gegužės 31 d. Sprendimo Dionyssopoulou prieš Tarybą, T‑105/03, Rink. VT p. I‑A‑137 ir II‑621, 20 punktas; 2007 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Combescot prieš Komisiją, T‑249/04, Rink. VT p. I‑A‑2‑0000 ir II‑A‑2‑0000, pateiktas apeliacinis skundas Teisingumo Teisme, C‑525/07 P, 47 punktas.

5.      Reikalavimus atlyginti materialinę žalą, kurią pareigūnas patiria išleistas į pensiją dėl invalidumo, kuris yra profesinės ligos, kuria ji susirgo dėl administracijos padarytų tarnybos klaidų, pasekmė, reikia atmesti. Bendrijos teismas neturi kompetencijos spręsti dėl priežastinio ryšio, egzistuojančio tarp pareigūno tarnybos sąlygų ir jo nurodomos ligos, nes Bendrųjų Europos Bendrijų pareigūnų draudimo nuo nelaimingų atsitikimų ir profesinės ligos taisyklių 18 straipsnyje nustatyta, kad Paskyrimų tarnyba priima sprendimą dėl ligos profesinės kilmės pripažinimo atsižvelgdama į institucijos paskirto gydytojo ar gydytojų išvadas ir, jei pareigūnas to reikalauja, pasikonsultavusi su minėtų taisyklių 22 straipsnyje numatytu gydytojų komitetu. Įgyvendinant Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnį nustatytoje tvarkoje numatyta, kad fiksuota žalos atlyginimo išmoka nelaimingo atsitikimo arba profesinės ligos atveju išmokama nereikalaujant, kad suinteresuotasis pareigūnas įrodytų institucijos klaidą, ir tik tuo atveju, jeigu atsižvelgus į aplinkybes matyti, jog pagal Pareigūnų tarnybos nuostatus negalima tinkamai atlyginti pareigūno patirtos žalos, jis turi teisę prašyti papildomos kompensacijos.

Vis dėlto Bendrijos teismas turi nagrinėti reikalavimus atlyginti ieškovo patirtą neturtinę žalą.

(žr. 238–240 ir 242 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 1986 m. spalio 8 d. Sprendimo Leussink prieš Komisiją, 169/83 ir 136/84, Rink. p. 2801, 13 punktas; 1999 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Lucaccioni prieš Komisiją, C‑257/98 P, Rink. p. I‑5251, 22 punktas.

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1998 m. gegužės 14 d. Sprendimo Lucaccioni prieš Komisiją, T‑165/95, Rink. VT p. I‑A‑203 ir II‑627, 74 punktas; 1999 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Latino prieš Komisiją, T‑300/97, Rink. VT p. I‑A‑259 ir II‑1263, 95 punktas.

Tarnautojų teismo praktika: 2007 m. gegužės 2 d. Sprendimo Giraudy prieš Komisiją, F‑23/05, Rink. VT p. I‑A‑1‑0000 ir II‑A‑1‑0000, 193 punktas.

6.      Pats karjeros raidos neteisėtos ataskaitos panaikinimas negali būti tinkamas ir pakankamas pareigūno patirtos nematerialinės žalos atlyginimas, jei joje aiškiai neigiamai įvertinti suinteresuotojo asmens gebėjimai.

(žr. 273 punktą)