Laikina versija
GENERALINĖS ADVOKATĖS
LAILA MEDINA IŠVADA,
pateikta 2024 m. gegužės 16 d.(1)
Byla C‑697/22 P
Koiviston Auto Helsinki Oy, buvusi – Helsingin Bussiliikenne Oy
prieš
Europos Komisiją
„Apeliacinis skundas –Valstybės pagalba – Autobusų transportas –Helsinkio miesto suteiktos paskolos įrangai ir kapitalui – Sprendimas, kuriuo pagalba pripažįstama nesuderinama su vidaus rinka ir nurodoma ją susigrąžinti – Ekonominis tęstinumas – Suinteresuotųjų šalių procesinės teisės – Reglamento (ES) 2015/1589 6 straipsnio 1 dalis – Papildomo arba ištaisyto sprendimo pradėti procedūrą paskelbimas – Esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimas – Proporcingumo principas“
I. Įvadas
1. Ši išvada susijusi su apeliaciniu skundu, kurį pateikė bendrovė Koiviston Auto Helsinki Oy, buvusi – Helsingin Bussiliikenne Oy, prašydama panaikinti 2022 m. rugsėjo 14 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo Sprendimą Helsingin Bussiliikenne / Komisija(2). Šiuo sprendimu Bendrasis Teismas atmetė ieškinį dėl 2019 m. birželio 28 d. Komisijos sprendimo (ES) 2020/1814 dėl valstybės pagalbos, kurią Suomija suteikė apeliantei(3), panaikinimo.
2. Savo sprendime Europos Komisija nurodė, kad apeliantė buvo faktinė pagalbos gavėja dėl ekonominio tęstinumo su pradine šios pagalbos gavėja. Vis dėlto, kadangi komercinės veiklos perleidimas apeliantei, pateisinantis tokį tęstinumą, įvyko jau pradėjus oficialią tyrimo procedūrą, Komisija nesuteikė jai galimybės per šią procedūrą pateikti pastabų.
3. Bendrasis Teismas nusprendė, kad nors Komisija pažeidė apeliantės teisę dalyvauti oficialioje tyrimo procedūroje, kaip to reikalaujama pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį ir Reglamento (ES) 2015/1589(4) 6 straipsnio 1 dalį, apeliantė neįrodė, kad jeigu jai būtų buvusi suteikta galimybė pateikti pastabas, jos būtų galėjusios pakeisti Komisijos vertinimą dėl nagrinėjamos pagalbos gavėjų ekonominio tęstinumo. Šiomis aplinkybėmis ginčijamo sprendimo panaikinti nereikėjo.
4. Šis apeliacinis skundas suteikia Teisingumo Teismui dar vieną galimybę išaiškinti Reglamento 2015/1589 6 straipsnio 1 dalyje pateiktą žodžių junginį „reikšmingi <...> fakt[o] ir teisės klausimai“ ir patikslinti teisines pasekmes, kylančias dėl to, kad faktinis neteisėtos pagalbos gavėjas neturėjo galimybės pateikti pastabų per oficialią tyrimo procedūrą, be kita ko, kai atitinkama komercinė veikla perduodama naujam savininkui po to, kai pasibaigia Komisijos nustatytas terminas pateikti suinteresuotosioms šalims oficialų pranešimą.
II. Teisinis pagrindas
5. Reglamento 2015/1589 1 straipsnyje „Apibrėžtys“ nustatyta:
„Šiame reglamente vartojamų terminų apibrėžtys:
<...>
h) suinteresuotoji šalis – kiekviena valstybė narė ir bet kuris asmuo, įmonė arba įmonių asociacija, kurios interesams gali turėti įtakos pagalbos skyrimas, ypač pagalbos gavėjas, konkuruojančios įmonės ir prekybinės asociacijos.“
6. Reglamento 2015/1589 6 straipsnyje „[Oficialaus tyrimo procedūra]“ numatyta:
„1. Sprendime pradėti [oficialaus tyrimo proecdūrą] apibendrinami reikšmingi ginčytini faktai ir teisės klausimai, pateikiamas pirminis Komisijos atliktas pasiūlytos pagalbos pobūdžio priemonės įvertinimas ir išdėstomos abejonės dėl pagalbos suderinamumo su vidaus rinka. Sprendime reikalaujama, kad suinteresuotoji valstybė narė ir kitos suinteresuotosios šalys pateiktų pastabas per nustatytą laikotarpį, kuris paprastai yra ne ilgesnis kaip vienas mėnuo. Dėl pateisinamų priežasčių Komisija gali pratęsti nustatytą laikotarpį.“
III. Ginčo aplinkybės
7. Ginčo aplinkybės išdėstytos skundžiamo sprendimo 2–9 punktuose ir jas galima apibendrinti taip, kaip nurodyta toliau.
8. 2005 m. sausio 1 d. Suomen Turistiauto Oy, privati transporto bendrovė, priklausanti Helsingin kaupunki (Helsinkio miestas, Suomija), įsteigė Helsingin Bussiliikenne(5) (toliau – senoji įmonė HelB); įsteigimas įvyko po to, kai Helsingin kaupunki įsigijo HKL‑Bussiliikenne Oy – nuo Helsinkio miesto transporto paslaugų departamento atsiskyrusios įmonės – turtą ir įsipareigojimus. Senoji įmonė HelB valdė autobusų maršrutus Helsinkio (Suomija) regione ir teikė užsakomųjų reisų ir autobusų nuomos paslaugas. 100 % jos akcijų priklausė Helsinkio miestui.
9. 2002–2012 m. Helsinkio miestas pritaikė HKL-Bussiliikenne ir senajai įmonei HelB įvairias priemones (toliau – ginčijamos priemonės). Pirma, 2002 m. HKL-Bussiliikenne buvo suteikta 14,5 mln. EUR paskola įrangai, skirta autobusų transporto įrangos įsigijimui finansuoti. 2005 m. sausio 1 d. senoji įmonė HelB perėmė šią paskolą. Antra, Helsinkio miestas senosios įmonės HelB įsteigimo momentu suteikė jai iš viso 15 893 700,37 EUR paskolą kapitalui, skirtą tam tikriems HKL‑Bussiliikenne ir Suomen Turistiauto įsipareigojimams refinansuoti. Trečia, 2011 m. sausio 31 d. ir 2012 m. gegužės 23 d. Helsinkio miestas suteikė senajai įmonei HelB dvi naujas paskolas kapitalui: atitinkamai 5,8 mln. EUR ir 8 mln. EUR.
10. 2011 m. spalio 31 d. viešojo transporto įmonės Nobina Sverige AB ir Nobina Finland Oy pateikė skundą Komisijai, 2011 m. lapkričio 15 d. prie jo prisijungė jų patronuojančioji bendrovė Nobina AB. Šiame skunde jos teigė, kad Suomijos Respublika suteikė neteisėtą pagalbą senajai įmonei HelB. 2011 m. lapkričio 22 d. Komisija perdavė šį skundą Suomijos Respublikai.
11. 2015 m. sausio 16 d. Sprendimu C(2015) 80 final(6) Komisija pradėjo SESV 108 straipsnio 2 dalyje numatytą oficialią tyrimo procedūrą dėl, be kita ko, ginčijamų priemonių. Šis sprendimas buvo paskelbtas 2015 m. balandžio 10 d. Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, ir suinteresuotosios šalys buvo paragintos per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo pateikti savo pastabas.
12. Be to, 2015 m. birželio 24 d., vykstant procedūrai, Helsinkio miestas pranešė Komisijai, kad vyksta senosios įmonės HelB pardavimo procedūra. 2015 m. lapkričio 5 d. Suomijos Respublika pateikė Komisijai su apeliante sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties projektą.
13. 2015 m. gruodžio 14 d. senoji įmonė HelB buvo parduota apeliantei, kuri anksčiau vadinosi Viikin Linja Oy. Pagal pirkimo-pardavimo akto sąlygas pastaroji buvo pervadinta į Helsingin Bussiliikenne Oy (toliau – naujoji įmonė HelB). Su pirkimo-pardavimo sandoriu susijusiuose aktuose buvo sąlyga, užtikrinanti, kad senosios įmonės HelB pirkėjui bus visiškai kompensuota, jeigu bus pateiktas reikalavimas grąžinti valstybės pagalbą (toliau – visiškos kompensacijos sąlyga), o dalis pardavimo kainos buvo pervesta į sąlyginio deponavimo sąskaitą, kol bus priimtas galutinis sprendimas dėl valstybės pagalbos arba vėliausiai iki 2022 m. gruodžio 31 d.
14. Viikin Linja buvo perleista visa senosios įmonės HelB komercinė veikla. Senoji įmonė HelB nebeturėjo jokio turto, išskyrus sumas, kurios buvo įskaitytos arba turėtų būti įskaitytos į sąlyginio deponavimo sąskaitą. Įsipareigojimai, atsiradę dėl ginčijamų priemonių, nebuvo perduoti naujajai įmonei HelB. Pardavus senąją įmonę HelB, Helsinkio miestas atleido ją nuo 2002 m. paskolos įrangai likučio grąžinimo. Be to, 2015 m. gruodžio 11 d. Helsinkio miestas 2005 m., 2011 m. ir 2012 m. paskolas kapitalui, kurios nebuvo grąžintos, konvertavo į senosios įmonės HelB nuosavas lėšas.
15. 2019 m. birželio 28 d. Komisija priėmė ginčijamą sprendimą, oficialiai nepranešusi apeliantei, kad ji pateiktų pastabas. Ginčijamo sprendimo rezoliucinė dalis suformuluota taip:
„1 straipsnis
54 231 850 EUR dydžio valstybės pagalba, kurią [Suomijos Respublika], pažeisdama [SESV] 108 straipsnio 3 dalį, neteisėtai skyrė įmonei „Helsingin Bussiliikenne Oy“ taikydama [ginčijamas] priemones, yra nesuderinama su vidaus rinka.
2 straipsnis
1. [Suomijos Respublika] susigrąžina iš pagalbos gavėjo 1 straipsnyje nurodytą pagalbą.
2. Atsižvelgiant į ekonominį tęstinumą tarp senosios įmonės „HelB“ (dabar – „Helsingin kaupungin Linja-autotoiminta Oy“) ir naujosios įmonės „HelB“ (visas pavadinimas – „Helsingin Bussiliikenne Oy“, anksčiau – „Viikin Linja Oy“), pareiga grąžinti pagalbą tenka ir naujajai įmonei „HelB“ (visas pavadinimas – „Helsingin Bussiliikenne Oy“).
3. Susigrąžintinai sumai taikomos palūkanos pradedant skaičiuoti nuo sumos išmokėjimo pagalbos gavėjui dienos iki faktinio jos susigrąžinimo dienos.
<...>
4 straipsnis
1. Per du mėnesius nuo pranešimo apie šį sprendimą dienos [Suomijos Respublika] pateikia Komisijai tokią informaciją:
a) visą iš pagalbos gavėjo susigrąžintiną sumą (pagrindinę sumą ir palūkanas);
<...>“
IV. Procesas Bendrajame Teisme ir skundžiamas sprendimas
16. Naujoji įmonė HelB, palaikoma Suomijos Respublikos, prašė Bendrojo Teismo panaikinti ginčijamą sprendimą.
17. Grįsdama savo ieškinį apeliantė nurodė penkis pagrindus, grindžiamus, pirma, esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimu, nes ginčijamas sprendimas buvo priimtas pažeidžiant jos procesines teises, antra, akivaizdžia Komisijos klaida vertinant, ar yra ekonominis tęstinumas tarp senosios ir naujosios įmonės HelB, trečia, nepakankamu ginčijamo sprendimo motyvavimu, ketvirta, teisėtų lūkesčių apsaugos ir proporcingumo principų pažeidimu ir, penkta, SESV 107 straipsnio 1 dalies pažeidimu.
18. Skundžiamu sprendimu Bendrasis Teismas atmetė visą šį ieškinį.
19. Visų pirma, dėl esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimu grindžiamo pagrindo Bendrasis Teismas nusprendė, pirma, kad Komisija neprivalėjo išplėsti oficialios tyrimo procedūros priimdama naują arba ištaisytą sprendimą pradėti procedūrą, kaip teigė apeliantė(7).
20. Vis dėlto Bendrasis Teismas nusprendė, antra, kad pagal 2021 m. lapkričio 11 d. Sprendime Autostrada Wielkopolska / Komisija ir Lenkija(8) suformuotą jurisprudenciją konkrečios šios bylos aplinkybės pateisino tai, kad Komisija, ketindama nagrinėti ekonominio tęstinumo tarp senosios ir naujosios įmonės HelB veiklos klausimą, labiau įtrauktų apeliantę, kaip faktinę ginčijamų priemonių gavėją, į procedūrą. Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad nesuteikusi apeliantei galimybės pateikti pastabų dėl ekonominio tęstinumo klausimo, Komisija pažeidė SESV 108 straipsnio 2 dalyje garantuojamą teisę(9).
21. Trečia, Bendrasis Teismas pripažino: kadangi konstatuotas pažeidimas buvo susijęs ne su pareigomis, kurias Komisija turėjo oficialios tyrimo procedūros pradžios dieną, o su pareigomis, kurios jai teko dėl ypatingos aplinkybės, susiklosčiusios vykstant šiai procedūrai(10), ši institucija nepažeidė esminio procedūrinio reikalavimo, o padarė procedūros pažeidimą(11). Vis dėlto, kaip nurodė Bendrasis Teismas, apeliantė neįrodė, kaip to reikalaujama pagal jurisprudenciją šioje srityje, kad jeigu jai būtų suteikta galimybė pateikti pastabas dėl ekonominio tęstinumo klausimo, jos būtų galėjusios pakeisti Komisijos vertinimą šiuo klausimu(12).
22. Antra, dėl ieškinio pagrindo, grindžiamo proporcingumo principo pažeidimu, Bendrasis Teismas nusprendė, viena vertus, jog apeliantė nepagrįstai teigė, kad pareiga susigrąžinti dėl ginčijamų priemonių suteiktą valstybės pagalbą turėjo būti susijusi tik su mažesne suma, palyginti su šios pagalbos suma(13). Kita vertus, Bendrasis Teismas pažymėjo, kad, priešingai, nei teigė apeliantė, Komisija neprivalėjo nustatyti, kokiu mastu dėl ginčijamų priemonių suteikta pagalba turėjo būti susigrąžinta iš jos. Būtent Suomijos Respublika, kuriai skirtas ginčijamas sprendimas, taikydama priemones, kurių ji privalo imtis pagal SESV 288 straipsnį, kad veiksmingai išieškotų mokėtinas sumas, turi susigrąžinti nagrinėjamą pagalbą, jeigu ne iš senosios įmonės HelB, tai iš apeliantės(14).
V. Šalių reikalavimai
23. Apeliaciniame skunde apeliantė Teisingumo Teismo prašo:
– panaikinti skundžiamą sprendimą,
– panaikinti ginčijamą sprendimą,
– priteisti iš Komisijos visas bylinėjimosi išlaidas, kurias apeliantė patyrė Bendrajame Teisme ir Teisingumo Teisme, kartu su teisės aktuose nustatytomis palūkanomis.
24. Komisija Teisingumo Teismo prašo:
– atmesti apeliacinį skundą,
– priteisti iš apeliantės visas Komisijos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
VI. Analizė
25. Grįsdama apeliacinį skundą apeliantė nurodo du pagrindus, susijusius su esminiu procedūriniu pažeidimu ir proporcingumo principo pažeidimu.
A. Dėl apeliacinio skundo pirmojo pagrindo, grindžiamo esminiu procedūriniu pažeidimu
26. Pirmajame pagrinde apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad Komisija per oficialią ginčijamų priemonių tyrimo procedūrą nepažeidė esminio procedūrinio reikalavimo.
27. Šį pagrindą sudaro trys dalys, susijusios, pirma, su Komisijos pareiga išplėsti oficialią tyrimo procedūrą, paskelbiant papildomą arba ištaisytą sprendimą pradėti procedūrą, antra, su Bendrojo Teismo konstatuoto SESV 108 straipsnio 2 dalies pažeidimo kvalifikavimu kaip procedūros pažeidimo, o ne kaip esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimo, ir, trečia, su konstatavimu, kad apeliantės pastabos ekonominio tęstinumo klausimu negalėjo pakeisti Komisijos vertinimo ginčijamame sprendime.
1. Dėl pirmos dalies, susijusios su Komisijos pareiga išplėsti oficialią tyrimo procedūrą paskelbiant papildomą arba ištaisytą sprendimą pradėti procedūrą
28. Pirmoje šio pagrindo dalyje apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, jog Komisija neprivalėjo išplėsti sprendimo pradėti oficialią tyrimo procedūrą po to, kai jai buvo perleista senosios įmonės HelB veikla. Apeliantės teigimu, toks perleidimas buvo nauja aplinkybė, kurios nebuvo sprendime pradėti procedūrą, ir dėl jos Komisija turėjo išplėsti tyrimo procedūrą, priimdama papildomą sprendimą pradėti procedūrą arba bent jau ištaisydama pirminio sprendimo pradėti procedūrą klaidas. Dėl šių veiksmų Komisija turėjo pateikti apeliantei oficialų pranešimą, kad ji galėtų pateikti savo pastabas kaip suinteresuotoji šalis, visų pirma dėl ekonominio tęstinumo su senąja įmone HelB, kaip to reikalaujama pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį.
29. Komisija ginčija šiuos argumentus. Ji, kaip ir Bendrasis Teismas, mano, jog ekonominis tęstinumas tarp senosios ir naujosios įmonės HelB nereiškia, kad pasikeitė nuomonė dėl pagalbos gavėjo, į kurį atsižvelgdama Komisija turėjo vertinti pagalbos buvimą ir jos suderinamumą su vidaus rinka. Išvada dėl ekonominio tęstinumo taip pat nereiškia, kad Komisija išplėtė tyrimo procedūros dalyką. Šiomis aplinkybėmis Komisija mano neprivalėjusi išplėsti oficialios tyrimo procedūros nei priimdama papildomą sprendimą pradėti procedūrą, nei paskelbdama šio sprendimo klaidų ištaisymą.
30. Pagal SESV 108 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą, jei, oficialiai pranešusi suinteresuotosioms šalims, kad jos pateiktų savo pastabas, Komisija nustato, jog tam tikra valstybės ar iš jos išteklių teikiama pagalba yra pagal SESV 107 straipsnį nesuderinama su vidaus rinka arba kad tokia pagalba netinkamai naudojama, ji priima sprendimą, reikalaujantį, kad atitinkama valstybė narė per Komisijos nustatytą laiką tokią pagalbą panaikintų ar pakeistų.
31. Pagal suformuotą jurisprudenciją SESV 108 straipsnio 2 dalyje numatyta oficiali tyrimo procedūra yra nepakeičiama, kai Komisijai kyla didelių sunkumų vertinant, ar priemonė yra pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnį, ir ar pagalba suderinama su vidaus rinka(15). Šia procedūra siekiama dvejopo tikslo: pirma, leisti Komisijai išsamiai susipažinti su visomis bylos aplinkybėmis prieš priimant sprendimą ir, antra, apsaugoti potencialiai suinteresuotų trečiųjų asmenų teises(16).
32. Šiuo klausimu iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad nors valstybės pagalbos kontrolės procedūra, remiantis bendra jos struktūra, yra procedūra, pradėta prieš valstybę narę, atsakingą už pagalbos suteikimą(17), SESV 108 straipsnio 2 dalyje Komisija įpareigojama, kai ji nusprendžia pradėti oficialią tyrimo procedūrą dėl pagalbos priemonės, suteikti suinteresuotosioms šalims galimybę pateikti savo pastabas(18).
33. Šios pareigos apimtis nustatyta Reglamento 2015/1589 1 straipsnio h punkte, pagal kurį prie „suinteresuotosios šalies“ kategorijos priskiriama, be kita ko, bet kuri įmonė, kurios interesams pagalbos skyrimas gali turėti įtakos, ypač pagalbos gavėjas.
34. Teisingumo Teismas taip pat yra nurodęs, kad pranešimo paskelbimas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje yra tinkama priemonė pranešti visoms suinteresuotosioms šalims apie procedūros pradėjimą. Tokiu pranešimu siekiama iš jų gauti visą informaciją, kuri padėtų Komisijai imtis tolesnių veiksmų. Šis pranešimas suinteresuotiesiems asmenims taip pat užtikrina galimybę būti išklausytiems(19).
35. Galiausiai reikia priminti, kad nors suinteresuotosios šalys negali pasinaudoti teise į gynybą per oficialią tyrimo procedūrą, nes ši procedūra nėra pagrįsta rungimosi principu(20), jos turi teisę dalyvauti Komisijos vykdomoje administracinėje procedūroje tiek, kiek tai tinkama atsižvelgiant į bylos aplinkybes(21).
36. Nagrinėjamu atveju skundžiamo sprendimo 36–41 punktuose Bendrasis Teismas atmetė apeliantės argumentą, kad po senosios įmonės HelB perleidimo Komisija privalėjo priimti papildomą sprendimą pradėti procedūrą arba tą sprendimą ištaisyti(22).
37. Iš esmės Bendrasis Teismas nusprendė, viena vertus, kad Komisija nepakeitė sprendime pradėti procedūrą atliktos analizės dėl ginčijamų priemonių gavėjo ar apskritai dėl pagalbos buvimo ar jos suderinamumo su vidaus rinka.
38. Kita vertus, Bendrasis Teismas nustatė, jog aplinkybė, kad ginčijamo sprendimo rezoliucinėje dalyje Komisija nusprendė, kad pareiga susigrąžinti dėl ginčijamų priemonių suteiktą pagalbą turi tekti ir naujai įmonei HelB dėl ekonominio tęstinumo su senąja įmone HelB, negalėjo būti prilyginta priemonių naudos gavėjo, į kurį atsižvelgdama Komisija turėjo įvertinti pagalbos buvimą ir jos suderinamumą su vidaus rinka, pakeitimui.
39. Mano nuomone, tokiems argumentams neturėtų būti pritarta.
40. Reikėtų priminti, kad Reglamento 2015/1589 6 straipsnio 1 dalyje apibrėžtas privalomas turinys, kuris turi būti pateiktas sprendime pradėti oficialią tyrimo procedūrą. Pagal šią nuostatą reikalaujama, kad Komisija minėtame sprendime apibendrintų faktines ir teisines aplinkybes, reikšmingas tyrimui, kuris turi būti atliktas per minėtą procedūrą, pateikti pirminį nagrinėjamos priemonės kaip pagalbos vertinimą ir nurodyti priežastis, dėl kurių kyla abejonių dėl šios priemonės suderinamumo su vidaus rinka.
41. Kiek tai susiję su Reglamento 2015/1589 6 straipsnio 1 dalyje vartojama sąvoka „reikšmingi <...> fakto ir teisės klausimai“, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos iš esmės matyti, kad ji turi būti aiškinama atsižvelgiant į oficialios tyrimo procedūros tikslus, be kita ko, tikslą leisti suinteresuotosioms šalims pateikti pastabas dėl motyvų, dėl kurių Komisija pradėjo minėtą procedūrą, taip užtikrinant SESV 108 straipsnio 2 dalies veiksmingumą(23).
42. Be to, nors Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje nėra aiškiai pareiškęs pozicijos šiuo klausimu, Bendrasis Teismas yra ne kartą nusprendęs, kad pagalbos gavėjo nustatymas(24), jei tai įmanoma oficialios tyrimo procedūros pradėjimo etapu(25), yra reikšminga aplinkybė, kaip tai suprantama pagal Reglamento 2015/1589 6 straipsnio 1 dalį. Būtent remdamasi tokiu nustatymu Komisija, kai ji nusprendžia, kad suteikta pagalba neteisėta, nurodo atitinkamai valstybei narei imtis visų būtinų priemonių jai susigrąžinti(26).
43. Šios jurisprudencijos pagrindai, kuriuos, mano nuomone, Teisingumo Teismas galėtų nesunkiai pritaikyti savo jurisprudencijoje, taikytini ir faktiniam pagalbos gavėjui, nes pareiga grąžinti pagalbą tenka būtent jam, kai, kaip šioje byloje, Komisija konstatuoja jo ekonominį tęstinumą su pradiniu pagalbos gavėju. Todėl šis faktinis gavėjas turi būti laikomas reikšminga aplinkybe, kaip tai suprantama pagal Reglamento 2015/1589 6 straipsnio 1 dalį, vadinasi, jeigu šiuo etapu šį faktinį gavėją galima nustatyti, net ir laikinai, šis nustatymas būtinai turi būti nurodytas sprendime pradėti oficialią tyrimo procedūrą.
44. Vis dėlto šioje byloje kyla klausimas, ar tuo atveju, kai faktinis gavėjas išaiškėja tik pasibaigus Komisijos pagal Reglamento 2015/1589 6 straipsnio 1 dalį suinteresuotosioms šalims nustatytam terminui pastaboms pateikti, prieš priimant galutinį sprendimą turi būti paskelbtas naujas ar bent ištaisytas sprendimas.
45. Šiuo klausimu pirmiausia reikia priminti, kad teisės aktuose, kuriais reglamentuojama procedūra valstybės pagalbos srityje, aiškiai nenumatyta galimybės priimti papildomą sprendimą dėl vykstančios procedūros arba sprendimą dėl šios procedūros klaidų ištaisymo.
46. Vis dėlto pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją tokio konstatavimo pasekmė negali būti draudimas atlikti tokį klaidų ištaisymą arba prireikus išplėsti oficialią tyrimo procedūrą, jei pirminis sprendimas pradėti procedūrą buvo grindžiamas ne visomis aplinkybėmis arba klaidingu šių aplinkybių teisiniu kvalifikavimu(27).
47. Teisingumo Teismo jurisprudencijoje taip pat prašoma pripažinti, kad sprendimas pradėti oficialią tyrimo procedūrą pagrįstas ne visomis aplinkybėmis ne tik tuo atveju, kai jame nenurodoma jo priėmimo metu žinomų faktų, bet ir dėl naujų ar kitokių aplinkybių atsiradimo per šią procedūrą(28).
48. Darytina išvada, kad jeigu aplinkybė gali būti „reikšmingas faktas ar <...> klausimas“, kaip tai suprantama pagal Reglamento 2015/1589 6 straipsnio 1 dalį, jos nebuvimas arba neišsamumas, ar net klaidingas pobūdis sprendime pradėti oficialią tyrimo procedūrą reiškia, kad Komisija turi priimti arba papildomą sprendimą, arba sprendimą dėl klaidų ištaisymo(29), neatsižvelgiant į tai, ar ši aplinkybė susiklostė prieš pradedant minėtą procedūrą, ar ne.
49. Nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 42–46 punktų, Komisija buvo informuota apie senosios įmonės HelB verslo perleidimo procedūrą nuo 2015 m. birželio mėn. ir kad nuo šio perleidimo iki ginčijamo sprendimo priėmimo praėjo treji su puse metų. Be to, dėl perleidimo tarp senosios ir naujosios įmonės HelB ginčijamo sprendimo 2 straipsnyje Komisija nustatė ekonominį tęstinumą tarp šių dviejų įmonių ir tuo remdamasi apeliantės pareigą grąžinti nagrinėjamą pagalbą, kaip ji apibrėžta to paties sprendimo 1 straipsnyje.
50. Mano nuomone, iš pirma padarytų išvadų aiškiai matyti, kad per oficialią procedūrą Komisijos faktiškai atlikto tyrimo, kuris buvo konkrečiai išreikštas ginčijamo sprendimo rezoliucinėje dalyje, ribos buvo platesnės nei iš pradžių sprendime pradėti šią procedūrą apibrėžto tyrimo. Kadangi perleidimas tarp senosios ir naujosios įmonės HelB įvyko vėliau, jis nebuvo paminėtas sprendime pradėti procedūrą, nors Komisija šį perleidimą pavertė vienu iš pagrindinių savo tyrimo aspektų, siekdama pripažinti apeliantę faktine aptariamos pagalbos gavėja.
51. Tai rodo, pirma, kad perleidimas tarp senosios ir naujosios įmonės HelB, kai tik Komisijai buvo apie jį pranešta, tapo reikšminga jos tyrimo aplinkybe, kaip ji suprantama pagal Reglamento 2015/2019 6 straipsnio 1 dalį, todėl sprendimas pradėti oficialią tyrimo procedūrą buvo grindžiamas ne visomis reikšmingomis aplinkybėmis.
52. Antra, kadangi sprendimas pradėti oficialią tyrimo procedūrą nebuvo papildytas, siekiant nustatyti apeliantę kaip faktinę pagalbos gavėją, galima pastebėti neatitiktį tarp Komisijos atlikto tyrimo ribų ir jos pareigos oficialiai informuoti suinteresuotąsias šalis pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį ir Reglamento 2015/1589 6 straipsnio 1 dalį.
53. Kadangi būtent apeliantė nebuvo nustatyta kaip faktinė nagrinėjamos pagalbos gavėja, jai nė vienu Komisijoje vykusios procedūros etapu nebuvo oficialiai pranešta apie galimybę pateikti pastabas pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį, nors ji buvo suinteresuotoji šalis, tiesiogiai susijusi su vienu iš reikšmingų oficialios tyrimo procedūros aplinkybių. Kaip teigia apeliantė, net jei jos padėtis buvo panaši į pradinio pagalbos gavėjo padėtį, ji neturėjo jokios galimybės pateikti savo pastabų, svarbios informacijos ir įrodymų dėl faktinio nagrinėjamos pagalbos gavėjo prieš Komisijai priimant sprendimą dėl jos susigrąžinimo.
54. Kitoms procedūra suinteresuotoms šalims taip pat turėjo būti oficialiai pranešta, kad jos pateiktų pastabas dėl ekonominio tęstinumo tarp senosios ir naujosios įmonės HelB. Šiuo klausimu pakanka pažymėti, kad, pavyzdžiui, su apeliante konkuruojančios įmonės, pateikusios skundą Komisijai, galėjo norėti, kad būtų susipažinta su jų pastabomis dėl pagalbos susigrąžinimo iš naujosios įmonės HelB, kuri, perleidus senosios įmonės HelB veiklą, tapo jų konkurente rinkoje. Kadangi Komisija nepaskelbė jokio papildomo sprendimo, kuriuo būtų pranešta apie šią naują aplinkybę, susiklosčiusią per oficialią tyrimo procedūrą, jos neturėjo galimybės pareikšti nuomonės ir šiuo klausimu.
55. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, manau: kadangi sprendime pradėti oficialią tyrimo procedūrą iš pradžių nebuvo nurodyta visų reikšmingų aplinkybių, kuriomis Komisija vėliau grindė savo analizę, siekiant įvykdyti iš SESV 108 straipsnio 2 dalies ir Reglamento 2015/1589 6 straipsnio 1 dalies kylančias pareigas, turėjo būti paskelbtas papildomas sprendimas(30).
56. Komisijos argumentai nepaneigia pirma padarytos išvados.
57. Pirma, priešingai, nei teigia Komisija, reikia konstatuoti, kad tiek, kiek ginčijamame sprendime atliktame tyrime apeliantė nustatyta kaip nagrinėjamos pagalbos gavėja, atsakinga už jos grąžinimą, Bendrasis Teismas, nepadarydamas klaidos, negalėjo konstatuoti, kad sprendime pradėti procedūrą Komisijos atlikta analizė dėl ginčijamų priemonių gavėjo nebuvo pakeista. Šiuo klausimu reikia priminti, kad bendrovė, pirminė pagalbos gavėja, iš esmės išnyko ir buvo likęs tik jos turtas, todėl apeliantė, Komisijos nuomone, būdama faktinė pagalbos gavėja, tapo vienintele įmone, iš kurios buvo galima reikalauti pagalbą grąžinti.
58. Antra, požiūris, kurio siūlau laikytis Teisingumo Teismui, negali pakeisti, kaip teigia Komisija, oficialios tyrimo procedūros tarp Komisijos ir atitinkamos valstybės narės dvišalio pobūdžio, kaip jis apibrėžtas Teisingumo Teismo suformuotoje jurisprudencijoje. Priešingai, juo siekiama užtikrinti, kad būtų laikomasi pareigų, kurios Komisijai aiškiai nustatytos SESV 108 straipsnio 2 dalies ir Reglamento 2015/1589 6 straipsnio 1 dalies formuluotėje, kiek tai susiję su šiomis nuostatomis suinteresuotosioms šalims pripažintomis teisėmis.
59. Trečia, tai, kad Komisija, kaip ji pati teigia, turi teisę priimti susijusius ir papildomus sprendimus dėl faktinio pagalbos gavėjo, negali paneigti ankstesnio vertinimo. Viena vertus, reikia konstatuoti, kad taip nebuvo šioje byloje, kurioje Komisija nusprendė faktinį pagalbos gavėją paskelbti tiesiogiai ginčijamame sprendime po oficialios tyrimo procedūros. Kita vertus, reikia pažymėti, kad priimant susijusius ir papildomus sprendimus faktinis pagalbos gavėjas gali pateikti pastabas dėl ekonominės veiklos tęstinumo su kita įmone, o šiuo atveju taip tikrai nebuvo.
60. Tai reiškia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai skundžiamo sprendimo 41 punkte konstatavo, kad Komisija neprivalėjo paskelbti papildomo sprendimo pradėti procedūrą po to, kai senosios įmonės HelB veikla buvo perleista apeliantei.
61. Šiomis aplinkybėmis manau, kad apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirmą dalį reikėtų pripažinti pagrįsta, todėl Teisingumo Teismas turėtų panaikinti skundžiamą sprendimą, nesant reikalo priimti sprendimo dėl kitų dviejų šio pagrindo dalių ar dėl apeliantės nurodyto antrojo pagrindo.
62. Be to, norėčiau priminti, kad jeigu toje bylos stadijoje tai galima padaryti, Teisingumo Teismas pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmą pastraipą gali pats paskelbti galutinį sprendimą.
63. Nagrinėjamu atveju, kadangi apeliantės ieškinys dėl panaikinimo Bendrajame Teisme grindžiamas pagrindais, dėl kurių šiame teisme vyko rungimosi principu grindžiami ginčai ir kuriuos nagrinėjant, mano požiūriu, nereikia imtis jokių papildomų proceso organizavimo ar bylos medžiagos tyrimo priemonių, manau, kad Teisingumo Teismas galėtų priimti galutinį sprendimą šioje byloje.
64. Reikia pažymėti, kad Bendrajame Teisme apeliantės pateiktas pirmasis panaikinimo pagrindas buvo grindžiamas esminiu procedūriniu pažeidimu, nes ginčijamas sprendimas buvo priimtas pažeidžiant jos procesines teises.
65. Šiuo klausimu iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad pareiga pateikti oficialų pranešimą suinteresuotosioms šalims, kad jos pateiktų pastabas pradėjus oficialią tyrimo procedūrą, yra esminis procedūrinis reikalavimas, ir kad reikšmingos aplinkybės, kaip ji suprantama pagal Reglamento 2015/1589 6 straipsnio 1 dalį, nenurodymas sprendime pradėti oficialią tyrimo procedūrą turi būti laikomas tokio reikalavimo pažeidimu, dėl kurio tas sprendimas automatiškai panaikinamas(31).
66. Tokia pasekmė, žinoma, turi būti pripažinta tokiomis pat sąlygomis tuo atveju, kai Komisija nepagrįstai nepaskelbė papildomo sprendimo pradėti procedūrą paaiškėjus naujai aplinkybei, kuri yra reikšminga aplinkybė, kaip ji suprantama pagal Reglamento 2015/1589 6 straipsnio 1 dalį.
67. Kadangi šioje byloje papildomo Komisijos sprendimo pradėti procedūrą nepaskelbimas yra esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimas, reikia pritarti pirmajam panaikinimo pagrindui, kurį apeliantė pateikė Bendrajame Teisme, ir, remiantis jos ieškinyje suformuluotais reikalavimais, panaikinti ginčijamą sprendimą.
68. Atsižvelgiant į visa, kas išdėstyta, šio pagrindo antrą ir trečią dalis trumpai išnagrinėsiu tik papildomai, jeigu Teisingumo Teismas nepritartų mano pirma pateiktiems siūlymams.
2. Dėl antros dalies, susijusios su Bendrojo Teismo konstatuoto SESV 108 straipsnio 2 dalies pažeidimo kvalifikavimu kaip procedūros pažeidimo
69. Apeliacinio skundo pirmojo pagrindo antroje dalyje apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas padarė klaidą, kai nusprendė, kad jos teisės dalyvauti administracinėje procedūroje pažeidimas yra ne esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimas, o tik procedūros pažeidimas, dėl kurio ginčijamas sprendimas gali būti panaikintas tik nustačius, kad nesant šio pažeidimo ginčijamo sprendimo turinys būtų buvęs kitoks.
70. Komisija ginčija šiuos argumentus. Nors ji sutinka su Bendrojo Teismo išvada, kad esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimo nebuvo padaryta, ji mano, kad Teisingumo Teismas turėtų pakeisti skundžiamo sprendimo motyvus, nes ji nepadarė jokio pažeidimo neįtraukdama apeliantės į oficialią tyrimo procedūrą.
71. Pirmiausia reikia pažymėti, jog ši apeliacinio skundo pirmojo pagrindo dalis grindžiama prielaida, kad, priešingai mano pirma pateiktoje analizėje padarytai išvadai, Komisija neprivalėjo paskelbti papildomo sprendimo pradėti procedūrą po senosios įmonės HelB veiklos perleidimo apeliantei. Tokia išvada nepaneigia fakto, kad Komisija vis dėlto privalėjo įtraukti apeliantę į procedūrą pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį.
72. Šiuo klausimu Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 48 punkte padarė išvadą, kad ypatingos šios bylos aplinkybės pateisina tai, kad Komisija, ketindama nagrinėti ekonominio tęstinumo tarp senosios įmonės HelB ir naujosios įmonės HelB veiklos klausimą, labiau įtraukia į procedūrą apeliantę, kaip faktinę ginčijamų priemonių naudos gavėją. Bendrasis Teismas konstatavo, kad, nesudariusi apeliantei galimybės pateikti pastabų dėl ekonominio tęstinumo klausimo, Komisija pažeidė SESV 108 straipsnio 2 dalyje garantuojamą teisę.
73. Pirma, kalbant apie Komisijos prašymą pakeisti motyvus, pritariu Bendrojo Teismo vertinimui, kad apeliantė turėjo būti labiau įtraukta į oficialią tyrimo procedūrą, ir dėl tokio neįtraukimo buvo pažeistos jos procesinės teisės.
74. Kaip nurodyta šios išvados 47 punkte, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad yra aplinkybių, kuriomis, siekiant nustatyti naujus ar kitokius faktus, palyginti su tais, kurie nurodyti sprendime pradėti procedūrą, gali prireikti labiau įtraukti suinteresuotąsias šalis(32).
75. Šioje byloje Bendrasis Teismas, atsižvelgdamas į minėtą jurisprudenciją, teisingai nusprendė, kad senosios įmonės HelB veiklos perleidimas naujajai įmonei HelB yra aplinkybė, pateisinanti apeliantės įtraukimą į oficialią tyrimo procedūrą, atsižvelgiant, be kita ko, į tai, kad per šią procedūrą Komisija nagrinėjo senosios ir naujosios įmonės HelB veiklos ekonominio tęstinumo klausimą ir kad ginčijamo sprendimo motyvus bei rezoliucinę dalį ji grindė atlikus tokį tyrimą padarytomis išvadomis.
76. Kadangi Komisija niekada neįtraukė į procedūrą apeliantės, kaip faktinės ginčijamų priemonių naudos gavėjos, nors pasibaigus šiai procedūrai ji nusprendė pareigą susigrąžinti nagrinėjamą pagalbą taikyti ir apeliantei, Komisija neįvykdė jai apeliantės atžvilgiu tenkančių procesinių pareigų.
77. Taigi manau, kad Bendrojo Teismo išvada, jog Komisija pažeidė apeliantės teisę, garantuojamą pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį, yra teisinga.
78. Komisijos prašymą pakeisti motyvus, mano nuomone, reikėtų atmesti.
79. Antra, kalbant apie teisines pasekmes, kylančias dėl to, kad Komisija pažeidė savo procesines pareigas apeliantės atžvilgiu, pažymėtina, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 49–51 punktuose minėtą pažeidimą kvalifikavo kaip „procedūros pažeidimą“.
80. Bendrasis Teismas iš esmės nusprendė, kad pažeidimas, pasireiškęs apeliantės neįtraukimu į oficialią tyrimo procedūrą, buvo susijęs ne su Komisijos pareigomis šios procedūros inicijavimo dieną (o tai būtų lėmę esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimo konstatavimą), o su Komisijai tenkančiomis pareigomis dėl ypatingos aplinkybės, atsiradusios dėl įvykio, įvykusio po to, kai suinteresuotųjų šalių buvo paprašyta pateikti pastabas, ir iki ginčijamo sprendimo priėmimo. Šiuo tikslu Bendrasis Teismas rėmėsi Sprendimu Komisija / Freistaat Bayern ir kt.(33).
81. Šiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad panaikinti visą ginčijamą sprendimą ar jo dalį galima nuspręsti tik nustačius, kad nesant šio pažeidimo minėto sprendimo turinys būtų buvęs kitoks.
82. Vis dėlto, mano nuomone, skirtumas, kurį Bendrasis Teismas padarė siekdamas konstatuoti esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimą arba, alternatyviai, procedūros pažeidimą, grindžiamas dirbtinėmis prielaidomis, nes už suinteresuotųjų šalių procesinių teisių pažeidimą negali būti baudžiama skirtingai atsižvelgiant į tai, kada šis pažeidimas buvo padarytas. Antraip, kaip teigia apeliantė, suinteresuotosioms šalims, įgijusioms šį statusą prieš pradedant oficialią tyrimo procedūrą, būtų sudarytos palankesnės sąlygos, palyginti su tomis, kurios šį statusą įgijo po to, kai, kaip šioje byloje, inicijavus šį tyrimą susiklostė įvykis, ir todėl joms būtų taikoma griežtesnė įrodinėjimo pareiga, kad atitinkamas aktas būtų panaikintas.
83. Kita vertus, kaip nurodyta šios išvados 48 punkte, vienintelė lemiama aplinkybė siekiant konstatuoti esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimą, yra ta, kad Komisija nesuteikė suinteresuotosioms šalims galimybės bent iš pradžių pareikšti savo nuomonę dėl „reikšmingo fakto ar <...> klausimo“, kaip tai suprantama pagal Reglamento 2015/1589 6 straipsnio 1 dalį, vėliau panaudoto galutiniame sprendime, neatsižvelgiant į tai, ar šis faktas ar klausimas atsirado prieš pradedant oficialią tyrimo procedūrą.
84. Juo labiau taip yra tuo atveju, kai, kaip šioje byloje, suinteresuotoji šalis, kurios pastabų Komisija nepaprašė, yra būtent ta, kuri turi sugrąžinti visą pagalbą, ginčijamame sprendime pripažintą neteisėta ir nesuderinama.
85. Atsakydama į Teisingumo Teismo per posėdį Komisijai pateiktą klausimą, ši institucija patvirtino, kad ginčijamo sprendimo formuluotė neleidžia persvarstyti apeliantės, kaip faktinės gavėjos, statuso ir keisti pagalbos sumos, kurią, remiantis ginčijamo sprendimo rezoliucine dalimi, ji turi grąžinti Suomijai. Apeliantė savo ruožtu patvirtino, kad tiek valdžios institucijos, atsakingos už ginčijamo sprendimo įgyvendinimą valstybės lygmeniu, tiek aukščiausios instancijos nacionaliniai teismai veikė laikydamiesi tokio minėto sprendimo aiškinimo.
86. Darytina išvada, kad apeliantė neturėjo galimybės pateikti pastabų nei Komisijai, nes pastaroji nesuteikė jai tokios galimybės, nei nacionalinės valdžios institucijoms – pastaruoju atveju dėl to, kad ginčijamo sprendimo motyvais ir rezoliucine dalimi buvo išnaudota visa šių valdžios institucijų diskrecija įvertinti realią naudą, kurią apeliantė gavo po to, kai buvo perleista senosios įmonės HelB veikla.
87. Taigi, nors galiu suprasti pragmatinio pobūdžio motyvus, kuriais grindžiama jurisprudencija, susijusi su reikalavimu įrodyti, kad nustačius procedūrinį pažeidimą ginčijamo sprendimo rezultatas galėjo būti kitoks, t. y. poreikį be reikalo netrukdyti Komisijos vykdomų administracinių procedūrų, nemanau, kad toks požiūris tiktų apeliantės padėčiai šioje byloje, nes labai abejoju dėl jo suderinamumo su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsniu.
88. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui nuspręsti, kad apeliantės teisės dalyvauti procedūroje pažeidimas yra esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimas, dėl kurio ginčijamas sprendimas turi būti automatiškai panaikintas, ir apeliantė neprivalo nieko papildomai įrodinėti.
89. Be to, norėčiau pažymėti, kad, kaip nurodyta šios išvados 58 punkte, požiūris, kurio siūlau Teisingumo Teismui laikytis, negali paneigti oficialios tyrimo procedūros tarp Komisijos ir atitinkamos valstybės narės dvišalio pobūdžio. Priešingai, ja apeliantei, kaip suinteresuotajai šaliai, neturėjusiai jokios galimybės pateikti pastabų dėl kurios nors su ja tiesiogiai susijusios ginčijamo sprendimo dalies, siekiama suteikti pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį užtikrinamų procesinių teisių tinkamą teisinę apsaugą.
90. Dar daugiau, toks požiūris atitinka Sprendimą Komisija / Freistaat Bayern ir kt., kurį Bendrasis Teismas nurodė grįsdamas savo motyvus. Tame sprendime Teisingumo Teismas pripažino, kad reikšmingos aplinkybės nenurodymas sprendime pradėti oficialią tyrimo procedūrą turi būti laikomas esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimu. Vis dėlto Teisingumo Teismas visiškai neatmetė galimybės, kad šis teisinis kvalifikavimas gali būti taikomas ir tuo atveju, kai Komisija pažeidžia SESV 108 straipsnio 2 dalyje garantuojamą teisę ne oficialios tyrimo procedūros pradžioje, o jos eigoje.
91. Galiausiai siūlomas požiūris neprieštarautų ir Teisingumo Teismo sprendimams Komisija / Gmina Miasto Gdynia ir Port Lotniczy Gdynia Kosakowo(34) bei Autostrada Wielkopolska / Komisija ir Lenkija(35), kurie taip pat nurodyti skundžiamame sprendime. Bylos, kuriose buvo priimti šie du sprendimai, buvo susijusios su teisinio pagrindo pakeitimu per oficialią pagalbos priemonės tyrimo procedūrą. Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas į savo ankstesnę jurisprudenciją(36), iš esmės nusprendė: jeigu po to, kai Komisija suteikė suinteresuotosioms šalims galimybę pateikti savo pastabas ir prieš priimant galutinį sprendimą dėl pagalbos projekto, pasikeičia teisinis pagrindas, tai, kad minėtų šalių nebuvo paprašyta pateikti naujų pastabų, savaime negali lemti to paties sprendimo panaikinimo. Šioje byloje, skirtingai nuo tuose sprendimuose nustatytų faktinių aplinkybių, reikia dar kartą konstatuoti, kad apeliantė neturėjo jokios galimybės pateikti pastabų Komisijai.
92. Šiomis aplinkybėmis manau, kad apeliacinio skundo pirmojo pagrindo antra dalis turi būti pripažinta pagrįsta.
93. Be to, atsižvelgiant į tai, kad šios dalies pripažinimas pagrįsta sukeltų tokių pačių teisinių pasekmių ginčijamam sprendimui kaip ir pirmos dalies pripažinimas pagrįsta, kaip siūliau, taip pat reikėtų taikyti šios išvados 62–67 punktuose išdėstytus argumentus.
3. Dėl trečios dalies, grindžiamos teisės klaida, nes Bendrasis Teismas nusprendė, kad Komisijos padarytas administracinis pažeidimas negalėjo lemti kitokio sprendimo
94. Apeliacinio skundo pirmojo pagrindo trečioje dalyje apeliantė ginčija Bendrojo Teismo išvadą, kad ginčijamo sprendimo turinys nebūtų buvęs kitoks, jeigu per administracinę procedūrą ji būtų galėjusi pateikti savo pastabas dėl ekonominio tęstinumo. Apeliantė iš esmės teigia, kad ji galėjo pateikti papildomų pastabų dėl klausimo, ar nagrinėjama pagalba iš tikrųjų buvo jai perduota, ir ypač dėl aspektų, susijusių su veiklos perleidimu, atitinkamos rinkos sąlygomis, pirkimo kainos atitiktimi rinkai ir ekonominiu tęstinumu.
95. Komisija ginčija šiuos argumentus. Jos nuomone, apeliantė iš tikrųjų ginčija Bendrojo Teismo atliktą faktinių aplinkybių vertinimą nagrinėjant skundžiamo sprendimo pirmąjį pagrindą. Toks ginčijimas apeliaciniame procese nepriimtinas, nebent tvirtinama, kad buvo iškraipytos faktinės aplinkybės, o šiuo atveju taip nėra.
96. Pirmiausia reikia pažymėti, kad šios dalies nagrinėjimo sąlyga yra ta, jog Teisingumo Teismas laikysis pozicijos, kad apeliantės nedalyvavimas oficialioje tyrimo procedūroje, kaip skundžiamame sprendime konstatavo Bendrasis Teismas, yra procedūros pažeidimas, o ne esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimas.
97. Šiuo klausimu reikia pažymėti, jog pagal suformuotą jurisprudenciją negalima reikalauti, kad apeliantė, kuri remiasi savo procesinių teisių pažeidimu, įrodytų, kad atitinkamos Sąjungos institucijos būtų priėmusios kitokį sprendimą; ji turėtų įrodyti tik tai, kad tokia prielaida nėra visiškai atmestina(37). Be to, šis klausimas turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkrečias bylos faktines ir teisines aplinkybes(38).
98. Be to, iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad ekonominis tęstinumas tarp bendrovių-turto perleidimo šalių vertinamas atsižvelgiant į kelis veiksnius, susijusius su perleidimo dalyku, t. y. į turtą ir įsipareigojimus, darbo jėgos išsaugojimą ir turto grupes, į perleidimo kainą, perimančiosios ir perleidžiančiosios bendrovių akcininkų ar savininkų tapatybę, perleidimo įvykdymo momentą, t. y. jau pradėjus tyrimą, pradėjus procedūrą ar priėmus galutinį sprendimą, arba į sandorio ekonominę logiką(39).
99. Nagrinėjamu atveju skundžiamo sprendimo 52–63 punktuose Bendrasis Teismas išnagrinėjo apeliantės argumentus, pateiktus siekiant įrodyti, kad, jeigu ji būtų turėjusi galimybę būti išklausyta per Komisijos vykdytą administracinę procedūrą prieš priimant ginčijamą sprendimą, jame pateiktas vertinimas dėl ekonominio tęstinumo tarp senosios ir naujosios HelB galėjo būti kitoks. Vis dėlto Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad, priešingai, nei teigė apeliantė, jai nepavyko to įrodyti.
100. Nagrinėjant šį apeliacinį skundą pakanka konstatuoti, kaip tai daro Komisija, kad apeliantė nepateikia kitokių argumentų nei tie, kurie jau buvo pateikti Bendrajame Teisme. Iš tikrųjų ji tik tvirtina, kaip ir ieškinyje dėl panaikinimo, kad perdavė Komisijai papildomos lemiamos informacijos, susijusios su klausimu, ar nagrinėjama pagalba buvo jai perleista. Vis dėlto taip ji nepaaiškina, kodėl būtent Bendrojo Teismo vertinimas yra klaidingas.
101. Šiomis aplinkybėmis manau, jog apeliantei nepavyko priversti suabejoti skundžiamo sprendimo 64 punkte padaryta išvada, kad jos pastabos nebūtų galėjusios pakeisti Komisijos sprendimo, jeigu ji būtų turėjusi galimybę jas pateikti per oficialią tyrimo procedūrą.
102. Manau, kad apeliacinio skundo pirmojo pagrindo trečiai daliai negalima pritarti.
4. Tarpinė išvada
103. Atsižvelgdama į visa tai, kas išdėstyta, siūlau pripažinti pagrįsta apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirmą dalį arba papildomai – to paties pagrindo antrą dalį.
104. Abiem atvejais, jei Teisingumo Teismas nuspręstų vieną iš tų dalių pripažinti pagrįsta, jis turėtų panaikinti skundžiamą sprendimą ir, remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 61 straipsniu, patenkinti apeliantės Bendrajame Teisme pareikštą ieškinį dėl panaikinimo ir panaikinti ginčijamą sprendimą.
105. Vis dėlto jei Teisingumo Teismas nepritartų pirma pateiktiems pasiūlymams ir atmestų apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirmą ir antrą dalis, reikėtų atmesti ir trečią jo dalį, taip pat visą šį pagrindą.
B. Dėl apeliacinio skundo antrojo pagrindo, grindžiamo proporcingumo principo pažeidimu
106. Apeliacinio skundo antrajame pagrinde apeliantė priekaištauja Bendrajam Teismui dėl to, kad šis atmetė ieškinio ketvirtąjį pagrindą, grindžiamą proporcingumo principo pažeidimu. Iš esmės apeliantė Bendrajame Teisme teigė, kad ginčijamu sprendimu pažeidžiamas proporcingumo principas, nes juo Suomijos valdžios institucijos buvo įpareigotos susigrąžinti pagalbą, viršijančią faktinę naudą, kurią apeliantė gavo dėl senosios įmonės HelB veiklos perleidimo.
107. Komisija ginčija šiuos argumentus. Ji tvirtina, kad yra skirtumas tarp ekonominio tęstinumo konstatavimo ir nustatymo, kokia pagalbos dalis turi būti susigrąžinta iš skirtingų pagalbos gavėjų. Todėl, Komisijos nuomone, tam, kad būtų nustatytas ekonominis tęstinumas, jai nebūtina nustatyti tikslią dalį, kurią turi grąžinti neteisėtos valstybės pagalbos gavėjai. Komisija teigia, kad, kaip Bendrasis Teismas pažymėjo skundžiamo sprendimo 159 punkte, ji neprivalėjo nustatyti, kokiu mastu pagalba, kurią ginčijamu sprendimu buvo nurodyta susigrąžinti, turi būti susigrąžinta iš apeliantės, ir kad Suomijos Respublika turi imtis tinkamų priemonių, kad būtų veiksmingai susigrąžintos mokėtinos sumos.
108. Pagal suformuotą jurisprudenciją neteisėtos pagalbos panaikinimas ją susigrąžinant yra logiška jos neteisėtumo konstatavimo pasekmė ir juo siekiama atkurti prieš tai buvusią padėtį. Šis tikslas pasiekiamas, kai atitinkamą pagalbą, prireikus – su palūkanomis, grąžina jos gavėjas arba, kitaip tariant, įmonės, kurios ja realiai pasinaudojo. Pats šios pagalbos susigrąžinimas negali būti laikomas neproporcinga priemone atsižvelgiant į SESV nuostatų dėl valstybės pagalbos tikslus(40).
109. Iš suformuotos jurisprudencijos taip pat matyti, kad, kaip jau buvo nurodyta, pareiga susigrąžinti bendrovei suteiktą pagalbą gali būti taikoma ir naujai bendrovei, kuriai pagalbą gavusi bendrovė perleido dalį savo turto, jei šis perleidimas leidžia konstatuoti ekonominį tęstinumą tarp dviejų bendrovių.
110. Mano nuomone, pirmiausia reikia priminti, kad per teismo posėdį Komisija(41), atsakydama į Teisingumo Teismo pateiktą klausimą, patvirtino, kad ginčijamo sprendimo formuluotė neleido persvarstyti apeliantės, kaip faktinės pagalbos gavėjos, statuso ir keisti pagalbos sumos, kurią, remiantis ginčijamo sprendimo rezoliucine dalimi, ji turėjo grąžinti Suomijai. Apeliantė savo ruožtu patvirtino, kad tiek valdžios institucijos, atsakingos už ginčijamo sprendimo įgyvendinimą valstybės lygmeniu, tiek aukščiausios instancijos nacionaliniai teismai nusprendė neturintys jokios diskrecijos vertinti realią naudą, kurią apeliantė gavo po senosios įmonės HelB veiklos perleidimo.
111. Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, jog Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 159 punkte klaidingai konstatavo, kad Komisija neprivalėjo nustatyti, kokiu mastu iš ginčijamų priemonių kylanti pagalba turi būti susigrąžinta iš apeliantės. Suomijos Respublika, kuriai skirtas ginčijamas sprendimas, iš tikrųjų neturėjo galimybės keisti iš apeliantės susigrąžintinos sumos.
112. Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad savo argumentais apeliantė ginčija Bendrojo Teismo vertinimą, išplaukiantį iš jo atliktos ekonominės veiklos tęstinumo analizės, ir ypač šio teismo išvadas dėl argumento, kad pardavimo kaina neteisingai atspindėjo rinkos kainą perleidžiant senosios įmonės HelB veiklą.
113. Vis dėlto, kadangi apeliantė neginčijo Bendrojo Teismo vertinimo, kiek jis susijęs su pirmojoje instancijoje pateiktu ieškinio antruoju pagrindu, susijusiu su Komisijos vertinimu dėl ekonominio tęstinumo tarp senosios įmonės HelB ir naujosios įmonės HelB, reikia konstatuoti, kad sprendime šiuo klausimu padarytos išvados, kurios, beje, įtrauktos į jo rezoliucinę dalį, turi res judicata galią(42). Tai neišvengiamai apima pagalbos, kurią Komisija įpareigojo Suomijos valdžios institucijas susigrąžinti iš apeliantės, sumos nustatymą.
114. Šiomis aplinkybėmis ir, atsižvelgiant į šios išvados 108 punkte nurodytą jurisprudenciją, darytina išvada, kad apeliantės pateikti argumentai negali paneigti susigrąžintinos sumos proporcingumo.
115. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, manau, kad Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai nusprendė, kad Komisija nepažeidė proporcingumo principo.
116. Taigi, apeliacinio skundo antrąjį pagrindą reikėtų atmesti, kaip ir visą apeliacinį skundą, jei Teisingumo Teismas pripažintų, kad reikia atmesti ir apeliacinio skundo pirmąjį pagrindą.
VII. Dėl bylinėjimosi išvadų
117. Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 137 straipsnį, taikomą apeliacinėse bylose pagal šio reglamento 184 straipsnio 1 dalį, bylinėjimosi išlaidų klausimas sprendžiamas sprendime, kuriuo užbaigiamas procesas.
118. Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taip pat taikomą apeliaciniame procese pagal jo 184 straipsnio 1 dalį, iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.
119. Remiantis pagrindiniu šioje išvadoje pateiktu siūlymu, nurodytu jos 61 punkte, pagal kurį šiame apeliaciniame procese Komisija turi būti laikoma pralaimėjusia šalimi, iš jos turėtų būti priteistos bylinėjimosi išlaidos, kaip to reikalavo apeliantė.
VIII. Išvada
120. Atsižvelgdama į visa, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui nuspręsti:
– panaikinti 2022 m. rugsėjo 14 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Helsingin Bussiliikenne / Komisija (T‑603/19, EU:T:2022:555),
– panaikinti 2019 m. birželio 28 d. Komisijos sprendimą (ES) 2020/1814 dėl valstybės pagalbos SA.33846 – (2015/C) (ex 2014/NN) (ex 2011/CP), kurią Suomija suteikė Helsingin Bussiliikenne Oy,
– Europos Komisija padengia ne tik savo bylinėjimosi išlaidas, patirtas Bendrajame Teisme ir apeliaciniame procese, bet ir Koiviston Auto Helsinki Oy abiejuose šiuose procesuose patirtas bylinėjimosi išlaidas.