Laikina versija
GENERALINĖS ADVOKATĖS
TAMARA ĆAPETA IŠVADA,
pateikta 2024 m. gegužės 16 d.(1)
Sujungtos bylos C‑269/23 P ir C‑272/23 P
Hengshi Egypt Fiberglass Fabrics SAE,
Jushi Egypt for Fiberglass Industry SAE (C‑269/23 P),
Jushi Egypt for Fiberglass Industry SAE (C‑272/23 P)
prieš
Europos Komisiją
„Apeliacinis skundas – Subsidijos – Reglamentas (ES) 2016/1037 – Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) sutartis dėl subsidijų ir kompensacinių priemonių – Trečiosios valstybės finansinės paramos kompensavimas kitos trečiosios valstybės teritorijoje – Galiojimas“
I. Įvadas
1. Subsidijų teikėjų drausminimas yra subtilus uždavinys. Jų teikimas glaudžiai susijęs su valstybių suverenitetu – šios paprastai gali laisvai teikti naudą savo pramonei, neprivalėdamos pateisinti savo veiksmų(2).
2. Vis dėlto kai kurie Sąjungos prekybos partneriai vis dažniau naudojasi subsidijomis kaip menkai užmaskuotomis ekonominės valstybės politikos priemonėmis(3). Visų pirma tarptautinių pastangų kovoti su „rinką ir prekybą iškraipančiomis subsidijomis“(4) dėmesio centre atsidūrė Kinijos Liaudies Respublikos (toliau – Kinija) veiksmai, ypač šios šalies globalizacijos politika(5), skatinanti Kinijos įmones investuoti užsienyje(6).
3. Šiuose apeliaciniuose skunduose kalbama apie galimai iškraipomąjį šios politikos poveikį vidaus rinkoje. Byloje keliamas klausimas, ar Komisija galėjo teisėtai pasinaudoti kompensacinėmis priemonėmis, reglamentuojamomis Pagrindiniame antisubsidijų reglamente(7) ir Sutartyje dėl subsidijų ir kompensacinių priemonių (toliau – SKP sutartis)(8), siekdama kompensuoti vienos PPO narės (Kinijos) kitos PPO narės (Egipto Arabų Respublikos) (toliau – Egiptas) teritorijoje suteiktas subsidijas(9).
4. Sprendimuose Hengshi Egypt Fiberglass Fabrics ir Jushi Egypt for Fiberglass Industry / Komisija(10) ir Jushi Egypt for Fiberglass Industry / Komisija(11) (toliau – skundžiami sprendimai) Bendrasis Teismas patvirtino kompensacinių muitų taikymo pagrįstumą esant tokio pobūdžio faktinėms aplinkybėms. Apeliantės tose bylose dabar ginčija šią išvadą.
5. Kadangi pagrindiniuose tyrimuose PPO narė pirmą kartą istorijoje kompensavo žalingą „tarptautinių subsidijų“ poveikį(12), ši problema yra nauja ir ginčytina(13) ne tik Sąjungos teisės požiūriu(14).
II. Šios bylos aplinkybės
6. Pagrindinių ieškinių aplinkybės išdėstytos skundžiamų sprendimų 2–26 punktuose. Šios analizės tikslais reikėtų kai ką priminti.
7. „Kinijos ir Egipto Sueco TEDA ekonominio ir prekybos bendradarbiavimo zona“ (toliau – SEPB zona) yra platesnės laisvosios ekonominės zonos šiaurinėje Sueco įlankos dalyje, taigi Egipto teritorijos, dalis(15).
8. Pagal Egipto įstatymą Nr. 83/2002 dėl ypatingo pobūdžio ekonominių zonų Egipto vyriausybė šią zoną priskyrė prie specialiųjų ekonominių zonų(16).
9. Kadangi SEPB zoną Kinija pripažino kaip vieną iš 18 pirmųjų oficialiai patvirtintų „užsienio prekybos ir bendradarbiavimo zonų“(17), nuo 2013 m. „užsienyje investuojančios“, įskaitant investicijas SEPB zonoje, Kinijos įmonės gali pasinaudoti fiskalinės ir mokestinės paramos politika, lengvatinėmis paskolomis, finansine parama sindikuotosiomis paskolomis, eksporto kreditais, projektų finansavimu, investicijomis į nuosavą kapitalą ir eksporto kreditų draudimu(18).
10. 2016 m. Kinijos ir Egipto prezidentai pasirašė Kinijos Liaudies Respublikos prekybos ministerijos ir Egipto Arabų Respublikos Sueco kanalo ekonominės zonos bendrosios administracijos susitarimą dėl Sueco ekonominio ir prekybos bendradarbiavimo zonos(19).
11. Pagal to bendradarbiavimo susitarimo sąlygas Kinijos ir Egipto vyriausybės, vadovaudamosi nacionalinėmis strategijomis, turi bendrai plėtoti SEPB zoną(20). Pagal šį susitarimą Egipto vyriausybė suteikia žemės sklypų, darbo jėgą ir tam tikrų mokesčių lengvatų, o zonoje veikiančios Kinijos bendrovės vykdo gamybą naudodamos savo išteklius ir skirdamos savo vadovus. Papildomas finansavimas gaunamas tiesiogiai iš Kinijos(21).
12. Ieškovės pirmojoje instancijoje yra Jushi Egypt for Fiberglass Industry SAE (toliau – Jushi Egypt) ir Hengshi Egypt Fiberglass Fabrics SAE (toliau –Hengshi Egypt). Tai pagal Egipto teisę įsteigtos bendrovės, kurias Egipte įsteigė Kinijoje įsikūrusios patronuojančiosios bendrovės Jushi China ir Hengshi China. Šios bendrovės yra susijusios ir galiausiai priklauso China National Building Material Group, kuri yra valstybės įmonė(22).
13. Savo ruožtu ta grupė galiausiai priklauso valstybės valdomai Kinijos Valstybės Tarybos turto priežiūros ir administravimo komisijai (SASAC)(23). Ginčijamuose reglamentuose Kinijos Valstybės Tarybos, aukščiausios šios šalies administracinės institucijos, tiesiogiai kontroliuojama „SASAC [apibrėžiama kaip] pagrindinė institucija, per kurią Kinijos vyriausybė įvairiais būdais kontroliuoja valstybės valdomas įmones ir taip įgyvendina vyriausybės politiką bei planus, užuot verslo veikloje vadovavusis rinkos logika“(24).
14. Šiuose apeliaciniuose skunduose nagrinėjami produktai yra ištisinių gijų stiklo pluošto produktai (toliau – SPP) ir stiklo pluošto medžiagos (toliau – SPM). SPP yra tiesioginė SPM pirminė žaliava.
15. SPP iš esmės yra smėlis, paverstas lenkiamomis stiklo pluošto gijomis. Šias gijas galima naudoti atskirai arba austi ir (arba) siūti į SPM. Kartu su dervomis kuriant lengvas kompozitines medžiagas, jos gali būti naudojamos komponentų tvirtumui, lengvumui ir ilgaamžiškumui didinti. Dėl savo savybių stiklo gijos naudojamos, be kita ko, automobilių, jūrų, aviacijos, kosmoso, vėjo energijos, infrastruktūros, vamzdžių ir statybų pramonėje.
16. Dėl plataus užmojo Sąjungos klimato politikos SPP ir SPM paklausa Sąjungoje labai padidėjo(25).
17. SEPB zonoje Jushi Egypt ir Hengshi Egypt gamina SPM, o Jushi Egypt ten taip pat gamina SPP(26). Šiuos produktus abi bendrovės iš tos zonos eksportuoja į Sąjungą(27).
18. Ginčijamuose reglamentuose Komisija, remdamasi turimais įrodymais(28), be kita ko, padarė išvadą, kad tarp Kinijos vyriausybės ir Egipto vyriausybės veiksmų yra ryšys(29), pavyzdžiui, dėl lengvatinio skolinimo(30) ir paramos bendrovių Jushi Egypt ir Hengshi Egypt kapitalo investicijoms(31), todėl Kinijos vyriausybės šioms bendrovėms suteikta finansinė parama galėjo būti priskirta Egipto vyriausybei(32).
19. Ginčijamuose reglamentuose Komisija patvirtino kompensacinius muitus, taikomus SPM ir SPP importui į Sąjungą. Ieškovėms buvo nustatytas 13,1 % dydžio muitas.
III. Skundžiami sprendimai
20. 2020 m. liepos 28 d. ir 2020 m. rugpjūčio 27 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktais ieškiniais apeliantės pareiškė ieškinius dėl ginčijamų reglamentų panaikinimo.
21. 2023 m. kovo 1 d. Bendrasis Teismas priėmė skundžiamus sprendimus, jais apeliančių ieškinius atmetė ir nurodė joms padengti savo ir Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
IV. Procesas Teisingumo Teisme
22. Atitinkamai 2023 m. balandžio 25 d. ir 2023 m. balandžio 27 d. pateiktais apeliaciniais skundais apeliantės prašo panaikinti skundžiamus sprendimus, iš dalies pritarti pirmosios instancijos teisme pateiktiems pagrindams ir priteisti iš Komisijos ir įstojusių į bylą šalių bylinėjimosi išlaidas.
23. Komisija Teisingumo Teismo prašo atmesti visus apeliacinius skundus ir priteisti iš apeliančių bylinėjimosi išlaidas.
24. Šią Komisijos poziciją palaiko Tech-Fab Europe eV (byla C‑269/23 P) ir European Glass Fibre Producers Association (byla C‑272/23 P).
V. Analizė
25. Ši išvada yra toliau nurodytos struktūros. Kadangi pagrindinis teisinis klausimas, kurį reikia išspręsti pagal šiuos apeliacinius skundus, yra susijęs su metodikos, kurią Komisija taikė siekdama kompensuoti Kinijos „tarptautines subsidijas“ Egipte, galiojimu, pirmiausia nagrinėsiu jį. Siūlau konstatuoti, kad Bendrasis Teismas nepadarė klaidos, kai patvirtino ginčijamą metodiką, remdamasis Pagrindiniu antisubsidijų reglamentu ir SKP sutartimi (A skirsnis)(33).
26. Tik paskui pereisiu prie techniškesnių bendrųjų apeliacinio skundo pagrindų: panašios padėties nustatymo siekiant kompensuoti Egipto importo muitų nuolaidų sistemą (B skirsnis) ir užsienio valiutos keitimo nuostolių apmokestinimo tvarkos kompensavimo galimybės (C skirsnis). Galiausiai aptarsiu vienintelį apeliacinio skundo pagrindą, kuris šiuose dviejuose Teisingumo Teisme nagrinėjamuose apeliaciniuose skunduose skiriasi, t. y. grupės subjektams kompensuotinos subsidijos dydį (D skirsnis).
A. Antisubsidijų priemonės taikymas „tarptautinėms“ subsidijoms
27. Apeliacinio skundo antrasis ir trečiasis pagrindai byloje C‑269/23 P ir apeliacinio skundo pirmasis ir antrasis pagrindai byloje C‑272/23 P iš esmės yra susiję su klausimu, ar Komisija galėjo teisėtai pasinaudoti Pagrindiniame antisubsidijų reglamente reglamentuojama antisubsidijų priemone, kad kompensuotų tiesioginę ir netiesioginę finansinę paramą, kurią apeliantės gavo iš Kinijos vyriausybės nagrinėjamo produkto gamybai Egipte(34).
28. Skundžiamais sprendimais Bendrasis Teismas patvirtino šią galimybę. Remdamasis tekstiniu, kontekstiniu ir teleologiniu aiškinimais, tas teismas priėjo prie išvados, jog „pagal pagrindinį antisubsidijų reglamentą negalima atmesti, kad net jei finansinis įnašas nėra tiesiogiai gautas iš kilmės arba eksportuojančios valstybės vyriausybės, jis gali būti jai priskirtas“(35). Šią išvadą jis padarė remdamasis Pagrindinio antisubsidijų reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkto, kuriame apibrėžiama sąvoka „subsidija“, aiškinimu kartu su šio reglamento 5 konstatuojamąja dalimi(36).
29. Pritariu Bendrojo Teismo išvadai. Toliau pateiksiu kelis papildomus argumentus.
30. Teisinis klausimas, kuriuo grindžiami šie apeliaciniai skundai, iš esmės yra susijęs su sąvokos „subsidija“, kuri apibrėžta Pagrindinio antisubsidijų reglamento 3 straipsnyje, taikymo sritimi.
31. Šios nuostatos versijoje anglų kalba nustatyta, kad subsidija turi būti suprantama kaip reiškianti, kad „kilmės arba eksportuojančios valstybės vyriausybė skyrė finansinį indėlį“ („a financial contribution by a government in the country of origin or export“)(37), dėl kurio suteikiama nauda(38).
32. Komisijos argumentacija tiesiogiai susijusi su mano išskirtomis šios nuostatos teksto anglų kalba dalimis. Argumentas iš esmės susijęs su Pagrindinio antisubsidijų reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkte vartojamo nežymimojo artikelio „a“ ir žymimojo artikelio „the“ skirtumais ir iš to atsirandančia galimybe taikyti šią priemonę kompensacinėms Kinijos subsidijoms, suteiktoms Egipte įsisteigusioms įmonėms.
33. Visgi, kaip teisingai pabrėžia apeliantės, atlikus lingvistinę Pagrindinio antisubsidijų reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkto versijų analizę atsiskleidžia skirtumai.
34. Šios nuostatos versijos kai kuriomis kalbomis, kaip ir jos versija anglų kalba, iš tiesų gali būti aiškinamos taip, kad finansinio įnašo, kuris yra naudingas nagrinėjamam produktui kilmės ar eksporto šalyje, šaltinis paliekamas tam tikra dalimi neapibrėžtas(39). Vis dėlto kitose kalbinėse versijose nuostata formuluojama taip, kad galima daryti prielaidą, jog sąvoka „subsidija“ apima tik finansines išmokas, kurias skiria nagrinėjamo produkto kilmės arba eksporto šalies vyriausybė(40).
35. Taigi siekiant užtikrinti vienodą Pagrindinio antisubsidijų reglamento taikymą ir aiškinimą jo 3 straipsnis turi būti aiškinamas atsižvelgiant į taisyklių, kurių dalis jis yra, tikslą ir bendrąją sistemą(41).
36. Antisubsidijų priemonės taikymo sritį ir taikymą reguliuojantys principai nustatyti Pagrindinio antisubsidijų reglamento 1 straipsnio 1 dalyje. Remiantis šia nuostata, kompensacinis muitas gali būti nustatytas siekiant kompensuoti „subsidiją, tiesiogiai ar netiesiogiai suteiktą bet kurio produkto gamybai, eksportui ar pervežimui, kurį išleidus į laisvą apyvartą Sąjungoje būtų padaryta žala“(42).
37. Iš šios apibrėžties aišku, kad Pagrindinį antisubsidijų reglamentą siekiama taikyti visais atvejais, kai gali prireikti nustatyti kompensacinį muitą, siekiant kompensuoti užsienio produkto subsidijavimą įvairiais vertės perdavimais, kurie daro žalą panašaus produkto pramonei Sąjungoje.
38. Pagrindinio antisubsidijų reglamento 1 straipsnio 1 dalyje nenustatyta, kad žalinga subsidija turi būti tiesiogiai gaunama iš produkto kilmės ar eksporto šalies. Priešingai, nuoroda į tai, kad tokia subsidija gali būti suteikiama „netiesiogiai“, reiškia, kad nebūtinai turi būti teritorinis ryšys su kilmės ar eksporto šalimi, jei ši subsidija gali būti susijusi su bet kurio produkto, kurio išleidimas į vidaus rinką daro žalą, gamyba, eksportu ar vežimu.
39. Tokį aiškinimą taip pat patvirtina Pagrindinio antisubsidijų reglamento 2 straipsnio a punktas, kurio atitinkamoje dalyje nustatyta, kad kompensuotiną „subsidiją gali suteikti importuoto produkto kilmės valstybės vyriausybė arba tarpinės valstybės, iš kurios produktas yra eksportuojamas į Sąjungą, <...> vyriausybė“(43). Šioje nuostatoje vartojant modalinį veiksmažodį „gali“ taip pat neapibrėžiamas galimų kompensuotinos subsidijos davėjų ratas, neapsiribojant tik nagrinėjamo produkto kilmės ar eksporto šalimi.
40. Be to, priešingai, nei teigia apeliantės, šios aplinkybės nepaneigia Pagrindinio antisubsidijų reglamento 4 straipsnio 2 ir 3 dalys, kuriose aptariamas kompensuotinos subsidijos specifiškumo klausimas ir nustatyta, kad specifika vertinama atsižvelgiant į „subsidiją suteikusiosios valdžios institucijos jurisdikciją“.
41. Iš tiesų šioje nuostatoje nekalbama apie tai, ar subsidiją suteikusi valdžios institucija turi būti nagrinėjamo produkto eksporto arba kilmės šalyje.
42. Taigi, kaip teisingai nustatė Bendrasis Teismas(44), kai, kaip ir pagrindiniuose tyrimuose, Komisija, remdamasi turimais įrodymais, gali priskirti finansinį įnašą nagrinėjamo produkto kilmės ar eksporto šalies vyriausybei, nepaisant to, kad šį įnašą iš pradžių suteikė trečiosios šalies vyriausybė ar viešoji įstaiga, Pagrindinio antisubsidijų reglamento 4 straipsnio 2 ir 3 dalys leidžia Komisijai tą pirmąją vyriausybę laikyti šį konkretų finansinį įnašą „suteikusia valdžios institucija“(45).
43. Galiausiai, kaip teisingai pažymi Komisija, tokį aiškinimą taip pat patvirtina Pagrindinio antisubsidijų reglamento 5 konstatuojamoji dalis, kurioje, kaip atrodo, nuosekliai įvairiomis kalbomis(46) paaiškinama, kad subsidija yra tada, kai įrodoma, kad „tos valstybės teritorijoje buvo gautas vyriausybės ar bet kurios valstybinės institucijos finansinis indėlis“ (angl. „a financial contribution by a government or a public body within the territory of a country“)(47).
44. Šiame kontekste produktas gali būti laikomas subsidijuojamu ne tik tada, kai subsidija gali būti priskirta nagrinėjamo produkto kilmės ar eksporto šaliai, bet ir tada, kai, remiantis turimais įrodymais, galima nustatyti, kad žalingo subsidijavimo šaltinis yra kita vyriausybė ar viešasis subjektas.
45. Tokį aiškinimą patvirtina ir Pagrindinio antisubsidijų reglamento, kuriuo nuo pat jo pirminės formos 1968 m.(48) iš esmės siekiama padėti Sąjungos pramonei atkurti konkurencijos sąlygų pusiausvyrą vidaus rinkoje, kuriai įtakos turi užsienyje teikiamos draudžiamos subsidijos, tikslas(49).
46. Apibendrinant galima daryti išvadą, kad Pagrindinis antisubsidijų reglamentas taikomas ne vien subsidijomis, kurias valstybės vyriausybė teikia „savo“ teritorijoje.
47. Vis dėlto apeliantės tvirtina, kad taip suprantama antisubsidijų drausmės taikymo sritis neatitinka Sąjungos įsipareigojimų pagal GATT ir SKP sutartį(50).
48. Sutinku, kad į šiuos tarptautinius susitarimus reikia atsižvelgti, nes Sąjunga yra pasirašiusi PPO susitarimus, įskaitant GATT ir SKP sutartį, kurie, kaip Sąjungos teisinės tvarkos dalis, yra privalomi jos institucijoms(51).
49. Nors gerai žinoma, kad šie susitarimai paprastai neturi tiesioginio poveikio(52), Sąjungos konstitucinė pareiga laikytis įsipareigojimų, kylančių iš jos tarptautinių įsipareigojimų(53), atspindinti bendrąjį tarptautinės teisės principą laikytis sutartinių įsipareigojimų (pacta sunt servanda)(54), reikalauja, kad prireikus ji aiškintų Sąjungos teisę pagal PPO teisę(55).
50. Pagrindinio antisubsidijų reglamento 3 konstatuojamojoje dalyje nurodoma, kad juo siekiama į Sąjungos teisę „kiek įmanoma plačiau“ perkelti įsipareigojimus, prisiimtus pagal SKP sutartį.
51. Teisingumo Teismas jau yra išaiškinęs, kad tokia pati formuluotė, nors ir Pagrindinio antidempingo reglamento kontekste(56), savaime neturi būti suprantama kaip Sąjungos teisės aktų leidėjo ketinimas į Sąjungos teisę perkelti visas SKP sutarties taisykles(57).
52. Taigi neteisinga daryti išvadą, kokią padarė Bendrasis Teismas(58), kad šios formuluotės vartojimas yra pakankamas įrodymas manyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas ketino įgyvendinti konkrečius įsipareigojimus, prisiimtus pagal SKP sutarties 1 straipsnio 1 dalies a punkto 1 papunktį.
53. Vis dėlto Pagrindinio antisubsidijų reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkto formuluotė iš esmės atitinka SKP sutarties 3 straipsnio 1 dalies a punkto formuluotę. Atitinkamai pirmoji nuostata turi būti aiškinama atsižvelgiant į antrąją(59).
54. Šios sutarties 1 straipsnio 1 dalies a punkto 1 papunktyje nurodyta, jog „laikoma, kad subsidija egzistuoja, jeigu <...> yra teikiama vyriausybės ar kitos valstybės institucijos, esančios tos valstybės narės teritorijoje <...>, finansinė parama“(60).
55. Aiškinant šią nuostatą sąžiningai ir atsižvelgiant į įprastinę jos sąvokų reikšmę jų kontekste, kaip reikalaujama pagal Vienos konvencijos dėl sutarčių teisės (Jungtinių Tautų sutarčių rinkinys, 1155 t., p. 331) 31 straipsnio 1 dalį, paaiškėja, jog visų pirma dėl to, kad SKP sutarties 1 straipsnio 1 dalies a punkto 1 papunkčio įžanginėje dalyje frazėje „vyriausybės finansinė parama“ vartojamas nežymimasis artikelis „a“, lieka neaiški aptariamo finansinio įnašo šaltinio geografinė kilmė, jei aptariamos subsidijos šaltinis yra bet kuri PPO narė.
56. Nemanau, kad SKP sutarties 1 straipsnio 1 dalies a punkto 1 papunkčio formuluotė „narės teritorijoje“ turi įtakos tokiam aiškinimui, nes ši formuluotė susijusi su sąvoka „vyriausybė ar kita valstybinė institucija“, o ne su sąvoka „finansinė parama“.
57. Ši išvada taip pat atitinka SKP sutartį, kurioje aiškinamas ir taikomas GATT 1994 VI straipsnis ir kurios „pagrindinis tikslas ir uždavinys <...> yra didinti ir gerinti GATT drausmę, susijusią su subsidijų ir kompensacinių priemonių taikymu“(61).
58. Šiuo atžvilgiu visų pirma remiuosi GATT 1994 VI straipsnio 3 dalimi, kurioje kompensacinis muitas apibrėžiamas kaip specialus muitas, taikomas siekiant kompensuoti „dotaciją ar subsidiją, kuri buvo tiesiogiai arba netiesiogiai suteikta tokiai prekei gaminti, perdirbti ar eksportuoti“, nenurodant, kas teikia tokią lengvatą ar subsidiją, ir teritoriškai neapribojant ją teikiančio subjekto.
59. Taigi GATT 1994 VI straipsnis iš esmės(62) apima visas subsidijas, nepriklausomai nuo jų kilmės(63).
60. Žvelgiant iš šios perspektyvos, kitoks aiškinimas prieštarautų ne tik įprastai SKP sutartyje ir GATT 1994 VI straipsnyje vartojamų sąvokų prasmei, bet ir šių nuostatų tikslui ir paskirčiai, jei Sąjunga negalėtų kompensuoti finansinių įnašų, kaip antai nagrinėjamų šioje byloje, vien dėl jų teritorinio šaltinio.
61. Atsižvelgiant į tai, kad iš derybų dėl SKP sutarties 1 straipsnio 1 dalies a punkto 1 papunkčio istorijos(64), kuri gali būti papildoma šios sutarties aiškinimo priemonė pagal Vienos konvencijos dėl sutarčių teisės 32 straipsnį, negalima kildinti kitokio aiškinimo, man akivaizdu, kad SKP sutarties 1 straipsnio 1 dalies a punkto 1 papunktis neapriboja finansinių įnašų geografinio šaltinio PPO narės, kurios teritorijoje gaminamas atitinkamas produktas, teritorija(65).
62. Taigi manau, kad pagal SKP sutarties 1 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunktį nedraudžiama subsidija laikyti susitarimo, pagal kurį viena PPO narė finansiškai prisideda prie kitos PPO narės teritorijoje gaminamo produkto.
63. Dėl visų pirma nurodytų priežasčių laikausi nuomonės, jog Bendrasis Teismas nepadarė klaidos, kai nusprendė, kad Pagrindinio antisubsidijų reglamento taikymo sritis, konkrečiai nurodyta jo 1 straipsnio 1 dalyje ir 3 straipsnio 1 dalies a punkte, taip pat apima atvejį, kai Komisija, remdamasi pakankamais įrodymais, gali iš vienos trečiosios šalies vyriausybės gautą finansinę paramą priskirti kitos trečiosios šalies vyriausybei.
64. Taigi siūlau Teisingumo Teismui atmesti apeliacinio skundo antrąjį ir trečiąjį pagrindus byloje C‑269/23 P ir apeliacinio skundo pirmąjį ir antrąjį pagrindus byloje C‑272/23 P.
B. Panašios padėties nustatymas importuojamoms medžiagoms taikomos Egipto importo muitų nuolaidų sistemos kompensavimo tikslais
65. Apeliacinio skundo ketvirtajame pagrinde byloje C‑269/23 P ir apeliacinio skundo trečiajame pagrinde byloje C‑272/23 P apeliantės iš esmės tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė klaidą, kai, siekdamas kompensuoti apeliančių naudą dėl importo muitų nuolaidų sistemos, palaikė Komisijos metodą, pagal kurį jų padėtis buvo lyginama su įmonės, taip pat įsikūrusios SEPB zonoje, tačiau parduodančios prekes Egipto rinkai, padėtimi(66). Be to, apeliantės teigia, kad jų situacija turėjo būti lyginama su teoriniu scenarijumi, pagal kurį jos būtų įsisteigusios ne SEPB zonoje, tačiau vis tiek eksportuotų nagrinėjamus produktus į Europos Sąjungą. Apeliantės tvirtina, kad tokiu atveju Egipto vyriausybė neatsisakė pajamų dėl importo muitų nuolaidų sistemos, nes ji niekada nesiekė surinkti importo muitų už importuotas žaliavas, skirtas nagrinėjamiems produktams gaminti.
66. Taigi apeliančių argumentai iš esmės grindžiami klausimu, kokia turėtų būti panaši situacija šioje byloje(67).
67. Visgi vienintelė teisinė nuostata, kurią apeliantės apeliacinių skundų tekste nurodo savo argumentui pagrįsti, yra Antisubsidijų reglamento 5 straipsnis. Ši nuostata, susijusi su kompensuotinos subsidijos dydžio kiekybiniu nustatymu, nereglamentuoja panašios padėties siekiant nustatyti, ar Egipto vyriausybė nusprendė atsisakyti tam tikrų pajamų, kurios kitu atveju turėtų būtų gautos, kaip tai suprantama remiantis Pagrindinio antisubsidijų reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkto ii papunkčiu (nes šių atsisakytų pajamų kiekybinis nustatymas logiškai vyksta po to, kai nustatomas jų buvimas)(68).
68. Apeliantės taip pat nepaaiškina, kaip Bendrasis Teismas suklydo aiškindamas ar taikydamas taikytiną teisinį pagrindą.
69. Vis dėlto šis paaiškinimas yra labai svarbus apeliančių argumentų priimtinumui, nes Pagrindinio antisubsidijų reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkto ii papunktyje, net jei tai būtų nuostata, kuria apeliantės siekė remtis (quod non), nenumatyta metodo, kaip parinkti tinkamą panašią padėtį nustatant, ar valstybės pajamų, kurios kitu atveju būtų gautos, yra atsisakoma arba jos nesurenkamos.
70. Atitinkamai Komisija turi tam tikrą diskreciją pasirinkti įvairius parametrus ir scenarijus, kuriais grindžiamas jos uždavinys nustatyti, ar Egipto vyriausybė nusprendė atsisakyti pajamų, kurios kitu atveju būtų gautos(69).
71. Nesant jokių kitų priešingų argumentų, Bendrajam Teismui negalima priekaištauti, kad patvirtino Komisijos pasirinktą tinkamą panašią padėtį antisubsidijų tyrimuose, kuriais grindžiami šie apeliaciniai skundai(70).
72. Taigi siūlau Teisingumo Teismui pripažinti apeliacinio skundo ketvirtąjį pagrindą byloje C‑269/23 P ir apeliacinio skundo trečiąjį pagrindą byloje C‑272/23 P nepriimtinais.
C. Užsienio valiutos keitimo nuostolių, patirtų dėl Egipto svaro devalvavimo 2016 m., apmokestinimo tvarkos kompensavimas
73. Apeliacinio skundo byloje C‑269/23 P penktajame pagrinde ir apeliacinio skundo byloje C‑272/23 P ketvirtajame pagrinde apeliantės iš esmės teigia, kad Bendrasis Teismas neįvertino, ar Komisija ginčijamuose reglamentuose nustatė tinkamą subsidijavimo schemą. Jų teigimu, Komisija klaidingai nusprendė, kad būtent užsienio valiutos keitimo nuostolių apmokestinimo tvarka, įvesta po 2016 m. Egipto svaro devalvacijos(71), yra subsidijavimo schema, pagal kurią suteikta de facto specifinė nauda, kaip tai suprantama pagal Pagrindinio antisubsidijų reglamento 3 straipsnio 2 dalies ir 4 straipsnio 2 dalies c punkto nuostatas. Apeliančių teigimu, ta tvarka buvo taikoma visoms Egipto bendrovėms, todėl teoriškai kiekviena Egipto bendrovė galėjo atskaityti nuostolius, patirtus dėl 2016 m. Egipto svaro devalvavimo padarinių. Dėl šios priežasties Komisija nepagrįstai priskyrė dėl 2016 m. devalvacijos gautą naudą užsienio valiutos keitimo nuostolių apmokestinimo tvarkai.
74. Nors apeliaciniai skundai, priešingai, nei teigia Komisija, nesuteikia aiškumo, mano supratimu, šiais pagrindais nesiekiama iš naujo ištirti faktinių aplinkybių. Vis dėlto iš išsamaus argumentų aiškinimo galima spręsti, jog apeliantės siekia, kad Teisingumo Teismas peržiūrėtų Bendrojo Teismo išvadą, kad bendras apmokestinimo tvarkos ir specialių apskaitos taisyklių nagrinėjimas galėjo suteikti de facto specifinę naudą.
75. Tokio pobūdžio argumentai patenka į Teisingumo Teismo kompetencijos sritį(72).
76. Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad Pagrindinio antisubsidijų reglamento 4 straipsnio 2 dalies c punkto tikslas yra būtent aprėpti tokius scenarijus, kai iš pirmo žvilgsnio priemonė gali atrodyti nekonkreti, tačiau praktiškai, remiantis objektyviais kriterijais ar sąlygomis, ja nustatomas konkretus susitarimas, kuriuo siekiama suteikti subsidiją tam tikroms įmonėms.
77. Atlikdamas šį vertinimą, kad nustatytų, ar subsidija yra de facto specifinė, Teisingumo Teismas turi sutelkti dėmesį ne į pačias nacionalines taisykles, bet į šių taisyklių poveikio tam tikroms įmonėms laipsnį(73) ir jas vertinti atsižvelgdamas į kontekstą, kuriam esant jos buvo nustatytos(74).
78. Skundžiamais sprendimais Bendrasis Teismas būtent taip ir padarė.
79. Pirma, jis laikėsi nuomonės, kad apeliančių argumentai buvo grindžiami klaidinga prielaida, t. y. kad „Komisija nemanė, jog pati apmokestinimo tvarka yra subsidija, kuriai gali būti taikoma kompensacinė priemonė“(75).
80. Antra, šis teismas išaiškino, kad Komisija, apmokestinimo tvarką ir specialiąsias apskaitos taisykles vertindama kartu, padarė išvadą, kad nors minėtos taisyklės galėjo būti naudingos visoms Egipto bendrovėms, praktiškai jos buvo skirtos tam, kad būtų galima kompensuoti neigiamą 2016 m. Egipto svaro devalvacijos poveikį, todėl tam tikrai bendrovių kategorijai(76), kaip antai apeliantėms(77), buvo suteikta didelė nauda(78).
81. Galiausiai Bendrasis Teismas paaiškino, kad apeliantės nepateikė jokių įrodymų, kuriais būtų galima paneigti šias nustatytas faktines aplinkybes(79).
82. Taigi siūlau Teisingumo Teismui kaip nepagrįstus taip pat atmesti apeliacinio skundo byloje C‑269/23 P penktąjį pagrindą ir apeliacinio skundo byloje C‑272/23 P ketvirtąjį pagrindą.
D. Grupės subjektams kompensuotinos subsidijos dydžio nustatymas
83. Apeliacinio skundo byloje C‑269/23 P pirmajame pagrinde apeliantės iš esmės nesutinka su Bendrojo Teismo sprendimu pritarti Komisijos metodikai, pagal kurią ji apskaičiavo apeliančių gautos kompensuotinos subsidijos sumą, atsižvelgdama į jų bendrą apyvartą(80).
84. Atitinkamai šis apeliacinio skundo pagrindas reikalauja išaiškinti Pagrindinio antisubsidijų reglamento 5 ir 6 straipsnius.
85. To reglamento 5 straipsnyje „Kompensuotinos subsidijos dydžio apskaičiavimas“ nurodyta, kad apskaičiuojant kompensuotinos subsidijos dydį turi būti remiamasi „gavėjui“ suteikta nauda, kuri, kaip nustatyta, egzistavo subsidijavimo tyrimo laikotarpiu. Taip pat to paties reglamento 6 straipsnyje „Gavėjo naudos apskaičiavimas“ nustatytos tam tikros gairės, kaip apskaičiuoti išmokos, taigi ir subsidijos, sumą „gavėjui“.
86. Apeliančių teigimu, šiose nuostatose vartojama vienaskaita „gavėjas“ reikštų, kaip Bendrasis Teismas konstatavo Sprendime Jindal Saw ir Jindal Saw Italia / Komisija(81), kad „nauda turi būti įrodyta ir apskaičiuota kiekvienam gavėjui atskirai, atsižvelgiant į jo padėtį“(82). Tik tais atvejais, kai subsidija būtų skirta bendrai abiem subjektams kartu, kompensuotinos subsidijos suma taip pat galėtų būti nustatyta šiems subjektams bendrai. Vadinasi, Komisija turėjo atskirai apskaičiuoti procentais išreikštą Jushi Egypt ir Hengshi Egypt naudą, taikyti šią procentais išreikštą naudą jų atitinkamai nagrinėjamojo produkto apyvartai ir apskaičiuoti vieną bendrą svertinį vidutinį subsidijų skirtumą apeliantėms bendrai(83).
87. Kartu apeliantės neginčija (iš esmės savo rašytiniuose paaiškinimuose aiškiai sutinka), kad, nepaisant to, kad Pagrindinio antisubsidijų reglamento 5 ir 6 straipsniuose sąvoka „gavėjas“ vartojama vienaskaita, ši sąvoka gali būti aiškinama kaip apimanti ir įmonių grupę(84).
88. Nemanau, kad būtų logiška laikytis apeliančių siūlomo atskyrimo.
89. Pirma, jų argumentai nepagrįsti jokiomis nuorodomis ar jurisprudencija(85). Pagrindinio antisubsidijų reglamento 5 ir 6 straipsniuose taip pat nėra jokių sąlygų, kurios leistų sąvoką „gavėjas“ aiškinti siaurai.
90. Antra, platus šios sąvokos aiškinimas ne tik atitinka aiškinimą, kurį Teisingumo Teismas pateikė aiškindamas panašias valstybės pagalbos ir konkurencijos teisės sąvokas, t. y. sąvokas „ekonominis vienetas“ arba „įmonė“(86), bet ir sutampa su PPO apeliacinis komiteto pateiktu SKP sutartyje vartojamos sąvokos „gavėjas“ aiškinimu(87).
91. Trečia, pramoniniu ir ekonominiu požiūriais metodas, pagal kurį nedalomą visumą sudarantys subjektai laikomi susijusiais, atitinka ekonominį turinį, nes būtina užtikrinti, kad nebūtų išvengta antisubsidijų priemonės taikymo kapitalo pervedimams grupės viduje(88).
92. Toks platus sąvokas „gavėjas“ aiškinimas padeda siekti Pagrindinio antisubsidijų reglamento tikslo, t. y. „kompensuoti visas subsidijas, tiesiogiai ar netiesiogiai suteiktas bet kurio produkto, kurio išleidimas į laisvą apyvartą Sąjungoje daro žalą, gamybai, eksportui ar vežimui“(89).
93. Dėl šių priežasčių nemanau, jog Teisingumo Teismas turėtų nuspręsti, kad Bendrasis Teismas suklydo, kai pateikė minėtą aiškinimą ir paliko galioti Komisijos atliktą apeliančių subsidijos, kuriai gali būti taikomos kompensacinės priemonės, apskaičiavimą.
94. Taigi siūlau Teisingumo Teismui atmesti apeliacinio skundo byloje C‑269/23 P pirmąjį pagrindą.
VI. Bylinėjimosi išlaidos
95. Pagal Procedūros reglamento 137 straipsnį ir 184 straipsnio 2 dalį, kai Teisingumo Teismas pats priima galutinį sprendimą byloje, jis turi priimti sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų.
96. Pagal to reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliaciniame procese pagal jo 184 straipsnio 1 dalį, iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.
97. Kadangi, mano nuomone, dėl pirma nurodytų priežasčių apeliantės pralaimėjo apeliacinėje instancijoje, manau, kad jos turi padengti savo ir Komisijos bylinėjimosi išlaidas, patirtas tiek pirmojoje, tiek apeliacinėje instancijose.
98. Atvirkščiai, remiantis Procedūros reglamento 140 straipsnio 3 dalimi, taikoma apeliaciniame procese pagal jo 184 straipsnio 1 dalį, Tech-Fab Europe eV ir European Glass Fibre Producers Association padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
VII. Išvada
99. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui:
– atmesti apeliacinius skundus kaip nepagrįstus,
– palikti galioti 2023 m. kovo 1 d. Sprendimą Hengshi Egypt Fiberglass Fabrics ir Jushi Egypt for Fiberglass Industry / Komisija (T‑480/20, EU:T:2023:90) ir 2023 m. kovo 1 d. Sprendimą Jushi Egypt for Fiberglass Industry / Komisija (T‑540/20, EU:T:2023:91),
– nurodyti Hengshi Egypt Fiberglass Fabrics SAE ir Jushi Egypt for Fiberglass Industry SAE padengti savo ir Europos Komisijos bylinėjimosi išlaidas, patirtas tiek pirmojoje, tiek apeliacinėje instancijose, ir
– nurodyti Tech-Fab Europe eV ir European Glass Fibre Producers Association padengti savo bylinėjimosi išlaidas.