Laikina versija

BENDROJO TEISMO (trečioji išplėstinė kolegija) SPRENDIMAS

2018 m. gruodžio 13 d.(*)

„Valstybės pagalba – Antžeminės paslaugos – Kapitalo injekcijos, kurias SEA suteikė Sea Handling naudai – Sprendimas, kuriuo pagalba pripažinta nesuderinama su vidaus rinka ir kuriuo nurodyta ją susigrąžinti – Pagalbos sąvoka – Priskirtinumas valstybei – Privataus investuotojo kriterijus – Rungimosi principas – Teisė į gynybą – Teisė į gerą administravimą – Teisėti lūkesčiai“

Byloje T‑167/13

Comune di Milano (Italija), iš pradžių atstovaujama advokatų S. Grassani ir A. Franchi, vėliau advokato S. Grassani,

ieškovė,

prieš

Europos Komisiją, atstovaujamą G. Conte ir D. Grespan,

atsakovę,

dėl SESV 263 straipsniu grindžiamo prašymo panaikinti 2012 m. gruodžio 19 d. Europos Komisijos sprendimą (ES) 2015/1225 dėl bendrovės „SEA SpA.“ teikiamų kapitalo injekcijų „SEA Handling S.p.A“ (Byla SA.21420 (C 14/10) (ex NN 25/10) (ex CP 175/06)) (OL L 201, 2015, p. 1),

BENDRASIS TEISMAS (trečioji išplėstinė kolegija),

kurį sudaro pirmininkas M. van der Woude, teisėjai V. Kreuschitz (pranešėjas), I. S. Forrester, N. Półtorak ir E. Perillo,

posėdžio sekretorius J. Palacio González, vyriausiasis administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2018 m. vasario 28 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą(1)

I.      Ginčo aplinkybės

A.      Bendrosios aplinkybės

1        SEA SpA yra bendrovė, valdanti Milano Linatės ir Milano Malpensos (Italija) oro uostus. 2002–2010 m. (toliau – nagrinėjamas laikotarpis) beveik visos jos akcijos priklausė viešosios valdžios institucijoms, t. y. 84,56 % ieškovei Comune di Milano (Italijos savivaldybė, Italija), 14,56 % Provincia di Milano (Milano provincijos administracija, Italija) ir 0,88 % kitiems viešiesiems ir privatiesiems akcininkams. 2011 m. gruodžio mėn. F2i – Fondi Italiani per le infrastrutture SGR SpA (toliau – F2i) dviejų jos valdomų fondų sąskaita įsigijo 44,31 % SEA akcinio kapitalo, kurio dalis priklausė ieškovei (29,75 %), ir visą Provincia di Milano priklausantį akcinį kapitalą (14,56 %).

2        Iki 2002 m. birželio 1 d. SEA pati teikė antžemines paslaugas Milano Linatės ir Milano Malpensos oro uostams. Įsigaliojus 1999 m. sausio 13 d. Įstatyminiam dekretui Nr. 18/99 (Gazzetta ufficiale della Repubblica italiana Nr. 28, 1999 m. vasario 4 d.), kuriuo į Italijos teisę buvo perkelta 1996 m. spalio 15 d. Tarybos direktyva 96/67/EB dėl patekimo į Bendrijos oro uostuose teikiamų antžeminių paslaugų rinką (OL L 272, 1996, p. 36; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 2 t., p. 496), SEA, vykdydama šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje numatytą įpareigojimą, teisiškai ir apskaitos požiūriu veiklą, susijusią su antžeminių paslaugų teikimu, atskyrė nuo kitos savo veiklos. Šiuo tikslu ji įsteigė naują savo visiškai kontroliuojamą bendrovę, kurią pavadino Sea Handling SpA. Nuo 2002 m. birželio 1 d. Sea Handling teikė antžemines paslaugas Milano Linatės ir Milano Malpensos oro uostams.

B.      Administracinė procedūra

3        2006 m. liepos 13 d. rašte Europos Bendrijų Komisija gavo skundą dėl tariamų pagalbos priemonių, kurios buvo suteiktos Sea Handling (toliau – nagrinėjamos priemonės).

4        2006 m. gruodžio 6 d. rašte Komisija paprašė Italijos valdžios institucijų pateikti paaiškinimų dėl skundo. Pateikusios prašymą pratęsti terminą pateikti atsakymą – tas prašymas buvo patenkintas – Italijos valdžios institucijos 2007 m. vasario 9 d. rašte pateikė prašytus paaiškinimus.

5        2007 m. gegužės 30 d. rašte Komisija skundo pateikėjui pranešė, kad neturi pakankamai informacijos, kad konstatuotų valstybės išteklių suteikimą, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, ir kad pagal 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias [SESV 108 ]straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, 1999, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 339), 20 straipsnio 2 dalį nėra pakankamo pagrindo toliau nagrinėti nagrinėjamas priemones. 2007 m. liepos 24 d. rašte skundo pateikėjas Komisijai pateikė papildomą informaciją. Tada ji nusprendė išnagrinėti skundą dar kartą.

6        2008 m. kovo 3 d. rašte Komisija paprašė Italijos valdžios institucijų pateikti jai 2002 m. kovo 26 d. sudaryto susitarimo su profesinėmis sąjungomis (toliau – 2002 m. kovo 26 d. susitarimas su profesinėmis sąjungomis) kopiją. 2008 m. balandžio 10 d. rašte Italijos valdžios institucijos pateikė prašytą dokumentą.

7        2008 m. lapkričio 20 d. rašte Italijos valdžios institucijos Komisijai pateikė dar vieną susitarimą su profesinėmis sąjungomis, sudarytą 2008 m. birželio 13 d.

8        2010 m. birželio 23 d. rašte Komisija pranešė Italijos valdžios institucijoms apie savo sprendimą pradėti SESV 108 straipsnio 2 dalyje numatytą oficialią tyrimo procedūrą (toliau – sprendimas pradėti procedūrą) ir paprašė Italijos valdžios institucijų pateikti jai tam tikrą informaciją ir duomenis, kurie yra būtini siekiant įvertinti nagrinėjamų priemonių suderinamumą su vidaus rinka. Paskelbdama sprendimą pradėti procedūrą Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje 2011 m. sausio 29 d. (OL C 29, 2011, p. 10), Komisija paprašė suinteresuotųjų šalių per mėnesį nuo šio paskelbimo pateikti pastabas dėl nagrinėjamų priemonių.

9        Pateikusios prašymą pratęsti terminą pateikti atsakymą – tas prašymas buvo patenkintas – Italijos valdžios institucijos 2010 m. rugsėjo 20 d. rašte pateikė ieškovės pastabas dėl sprendimo pradėti procedūrą.

10      Pateikusios prašymą pratęsti terminą pateikti atsakymą – tas prašymas buvo patenkintas – Sea Handling ir SEA 2011 m. kovo 21 d. rašte pateikė savo pastabas dėl sprendimo pradėti tyrimą.

11      2011 m. balandžio 7 d. rašte Komisija perdavė trečiųjų suinteresuotųjų šalių pastabas Italijos valdžios institucijoms ir paprašė pastarųjų pateikti savo pastabas. Pateikusios prašymą pratęsti terminą – tas prašymas buvo patenkintas – Italijos valdžios institucijos pateikė pastabas, atsakydamos į trečiųjų šalių pastabas, ir pateikė naujus argumentus, pateikdamos konsultacijų biuro atliktą tyrimą.

12      2011 m. liepos 11 d. rašte Komisija paprašė Italijos valdžios institucijų pateikti jai informaciją, kurios ji jau prašė sprendime pradėti procedūrą. Du kartus paprašiusios pratęsti terminą pateikti atsakymą, nors terminas buvo pratęstas tik vieną kartą, Italijos valdžios institucijos pateikė prašomą informaciją 2011 m. rugsėjo 15 d. rašte.

13      2011 m. spalio 21 d. rašte Italijos valdžios institucijos papildė anksčiau pateiktas pastabas.

14      2012 m. birželio 19 d. ir lapkričio 23 d. Komisijos tarnybos ir Italijos valdžios institucijos surengė du susitikimus. Po pirmojo iš jų Italijos valdžios institucijos 2012 m. liepos 2 ir 10 d. raštuose pateikė naujus argumentus.

C.      Ginčijamas sprendimas

15      2012 m. gruodžio 19 d. Komisija priėmė sprendimą (ES) 2015/1225 dėl bendrovės „SEA <...>“ teikiamų kapitalo injekcijų bendrovei „SEA Handling <...>“ (Byla SA.21420 (C 14/10) (ex NN 25/10) (ex CP 175/06)), apie jį pranešta dokumentu Nr. C(2012) 9448 (OL L 201, 2015, p. 1, toliau – ginčijamas sprendimas).

16      Ginčijamo sprendimo rezoliucinėje dalyje Komisija nusprendė, be kita ko, kad „[k]apitalo injekcijos, kurias bendrovė SEA teikė <...> „Sea Handling“ kiekvienais metais 2002–2010 m. laikotarpiu (bendra suma siekia 359,644 mln. EUR be susigrąžintinų palūkanų), yra valstybės pagalba pagal SESV 107 straipsnį“ (1 straipsnis) ir kad „[m]inėta valstybės pagalba, suteikta pažeidžiant SESV 108 straipsnio 3 dalį, yra nesuderinama su vidaus rinka“ (2 straipsnis). Taigi Komisija nurodė, kad „[Italijos Respublika] susigrąžina iš pagalbos gavėjo 1 straipsnyje nurodytą pagalbą“ (3 straipsnio 1 dalis).

II.    Procesas ir šalių reikalavimai

17      2013 m. kovo 18 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo šį ieškovės ieškinį.

18      2013 m. kovo 21 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu atskiru dokumentu ieškovė pateikė laikinųjų apsaugos priemonių prašymą; jis buvo užregistruotas numeriu T‑167/13 R. Kadangi ieškovė šį prašymą atsiėmė, byla T‑167/13 R buvo išbraukta iš Bendrojo Teismo registro 2013 m. birželio 20 d. Nutartimi Comune di Milano / Komisija (T‑167/13 R, nepaskelbta Rink., EU:T:2013:331), o bylinėjimosi išlaidų klausimas atidėtas.

19      2013 m. gegužės 10 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu dokumentu F2i paprašė leisti įstoti į šią bylą palaikyti ieškovės reikalavimų. 2014 m. lapkričio 4 d. Nutartimi Comune di Milano / Komisija (T‑167/13, nepaskelbta Rink., EU:T:2014:936) Bendrojo Teismo ketvirtosios kolegijos pirmininkas atmetė šį prašymą leisti įstoti į bylą.

20      2013 m. birželio 5 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo atskirą dokumentą, kuriuo Komisija, remdamasi 1991 m. gegužės 2 d. Bendrojo Teismo procedūros reglamento 114 straipsniu, pateikė nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą. 2013 m. liepos 22 d. ieškovas pateikė savo pastabas dėl šio prieštaravimo. 2014 m. rugsėjo 9 d. Bendrojo Teismo nutartimi prieštaravimas buvo prijungtas prie pagrindinės bylos, nesprendžiant bylinėjimosi išlaidų klausimo.

21      Pakeitus Bendrojo Teismo kolegijų sudėtį, taikant Bendrojo Teismo procedūros reglamento 27 straipsnio 5 dalį teisėjas pranešėjas buvo paskirtas į trečiąją kolegiją, todėl byla buvo paskirta šiai kolegijai.

22      Kadangi vienas trečiosios kolegijos narys negalėjo dalyvauti posėdyje, Bendrojo Teismo pirmininkas paskyrė kitą teisėją, kad būtų papildyta kolegijos sudėtis.

23      Trečiosios kolegijos siūlymu Bendrasis Teismas pagal Procedūros reglamento 28 straipsnį nusprendė šią bylą, taip pat bylas T‑125/13, Italijos Respublika / Komisija, ir T‑152/13, Sea Handling/ Komisija, kuriose jo taip pat buvo prašoma panaikinti ginčijamą sprendimą, perduoti išplėstinei kolegijai.

24      Atsižvelgdamas į šio sprendimo 22 punkte nurodytą trečiosios kolegijos nario negalėjimą dalyvauti, Bendrojo Teismo pirmininkas į trečiąją išplėstinę kolegiją paskyrė Bendrojo Teismo pirmininko pavaduotoją.

25      2017 m. balandžio 21 d. nutartimi Bendrojo Teismo trečiosios išplėstinės kolegijos pirmininkas, išklausęs pagrindines šalis, nusprendė sujungti bylas T‑125/13, T‑152/13 ir T‑167/13, kad pagal Procedūros reglamento 68 straipsnį būtų bendrai vykdoma rašytinė ir žodinė proceso dalys ir priimtas sprendimas.

26      Remdamasis teisėjo pranešėjo siūlymu Bendrasis Teismas (trečioji išplėstinė kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį.

27      Pagal Procedūros reglamento 19 straipsnio 2 dalį Bendrojo Teismo trečiosios išplėstinės kolegijos pirmininkas perdavė kolegijai spręsti visus klausimus, susijusius su bylų T‑125/13, T‑152/13 ir T‑167/13 atskyrimu, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis ir priimtas galutinis sprendimas, ir su bylos T‑125/13 išbraukimu iš Bendrojo Teismo bylų registro.

28      2018 m. sausio 22 d. Nutartimi Italija ir kt. / Komisija (T‑125/13, T‑152/13 ir T‑167/13, nepaskelbta Rink., EU:T:2018:35) Bendrasis Teismas, pirma, pagal Procedūros reglamento 68 straipsnio 3 dalį atskyrė bylas T‑125/13, T‑152/13 ir T‑167/13, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis ir priimtas galutinis sprendimas, antra, išbraukė bylą T‑125/13 iš Bendrojo Teismo registro, trečia, konstatavo, kad nebereikia priimti sprendimo dėl Sea Handling ieškinio byloje T‑152/13, ir, ketvirta, atidėjo bylinėjimosi išlaidų klausimą byloje T‑167/13.

29      2018 m. vasario 28 d. posėdyje šalys buvo išklausytos ir atsakė į Bendrojo Teismo žodžiu pateiktus klausimus.

30      Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamą sprendimą,

–        nepatenkinus šio reikalavimo, panaikinti ginčijamo sprendimo 3, 4 ir 5 straipsnius,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

31      Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

III. Dėl teisės

A.      Dėl priimtinumo

32      Komisija ginčija šio ieškinio priimtinumą, teigdama, kad ginčijamas sprendimas nėra konkrečiai susijęs su ieškove ir kad ji nepagrindžia „konkretaus ir savarankiško suinteresuotumo pareikšti ieškinį“.

33      Pirma, kalbant apie tai, ar ginčijamas sprendimas yra konkrečiai susijęs su ieškove, reikia priminti, jog pagal suformuotą jurisprudenciją kiti subjektai, kuriems sprendimas nėra skirtas, gali remtis tuo, kad sprendimas yra konkrečiai su jais susijęs, tik tuomet, jei šis sprendimas juos paveikia dėl jų ypatingų požymių arba faktinių aplinkybių, kurios juos išskiria iš kitų asmenų, todėl juos individualizuoja taip pat kaip ir asmenį, kuriam šis sprendimas yra skirtas (1963 m. liepos 15 d. Sprendimo Plaumann / Komisija, 25/62, EU:C:1963:17, 197 punktas; 1986 m. sausio 28 d. Sprendimo Cofaz ir kt. / Komisija, 169/84, EU:C:1986:42, 22 punktas ir 2005 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Komisija / Aktionsgemeinschaft Recht und Eigentum, C‑78/03 P, EU:C:2005:761, 33 punktas).

34      Iš jurisprudencijos taip pat matyti, kad teisinį subjektiškumą turinčio ir Komisijos galutiniame sprendime valstybės pagalba laikomą priemonę priėmusio subjekto, kuris nėra valstybė narė (toliau – pagalbos teikėjas), teisinei padėčiai šis sprendimas gali daryti konkretų poveikį, jeigu dėl jo šis subjektas negali savo nuožiūra naudotis turima kompetencija, būtent susijusia su nagrinėjamos pagalbos teikimu (žr. 2014 m. liepos 17 d. Sprendimo Westfälisch-Lippischer Sparkassen- und Giroverband / Komisija, T‑457/09, EU:T:2014:683, 83 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

35      Iš esmės Komisija laikosi nuomonės, kad, nors nagrinėjamos priemonės priskirtinos ieškovei, jos negalima laikyti pagalbos teikėja, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 34 punkte nurodytą jurisprudenciją.

36      Ieškovė nesutinka su Komisijos argumentais ir laiko juos prieštaringais. Kaip teigia ieškovė, jei ginčijamame sprendime Komisija nusprendė, kad nagrinėjamos priemonės yra priskirtinos ieškovei, ją logiškai reikia laikyti pagalbos teikėja.

37      Iš ginčijamo sprendimo 1 straipsnio matyti, jog Komisija laikosi nuomonės, kad „kapitalo injekcijos, kurias bendrovė SEA teikė kontroliuojamai bendrovei „SEA Handling“, <...> yra valstybės pagalba pagal SESV 107 straipsnį“, todėl nagrinėjamas priemones įgyvendino SEA.

38      Vis dėlto iš ginčijamo sprendimo 190–217 konstatuojamųjų dalių matyti, kad Komisija galėjo priimti sprendimą dėl valstybės pagalbos buvimo, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, tik remdamasi savo vertinimu, pagal kurį nagrinėjamos priemonės, kurias įgyvendino SEA, yra priskirtinos ieškovei, taigi Italijos Respublikai.

39      Pagal suformuotą jurisprudenciją išvada dėl galimybės priskirti valstybei, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, negali būti daroma remiantis vien tuo, jog garantijas suteikė valstybės kontroliuojama valstybės įmonė. Iš tikrųjų, net jei valstybė gali kontroliuoti valstybės įmonę ir daryti lemiamą įtaką jos sandoriams, reali kontrolė konkrečiu atveju negali būti preziumuojama automatiškai. Reikia dar išnagrinėti, ar valdžios institucijos turi būti laikomos vienaip ar kitaip dalyvavusiomis patvirtinant šias priemones. Negalima reikalauti, kad remiantis tiksliais nurodymais būtų įrodyta, jog valdžios institucijos konkrečiai skatino valstybės įmonę imtis atitinkamų pagalbos priemonių. Išvadą apie galimybę priskirti valstybei pagalbos priemonę, kurios ėmėsi valstybės įmonė, galima daryti iš visų įrodymų, išplaukiančių iš konkretaus atvejo aplinkybių ir šios priemonės nustatymo konteksto. Ypač svarbus bet koks įrodymas, kuriuo konkrečiu atveju parodomas arba valdžios institucijų dalyvavimas patvirtinant priemonę ar nedalyvavimo tikimybės nebuvimas, taip pat atsižvelgiant į priemonės apimtį, turinį ar ja nustatytas sąlygas, arba valdžios institucijų nedalyvavimas patvirtinant tą priemonę (žr. 2014 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Commerz Nederland, C‑242/13, EU:C:2014:2224, 31–33 punktus ir nurodytą jurisprudenciją).

40      Vis dėlto reikia konstatuoti, kad, nors reikia sutikti su Komisijos argumentu, pagal kurį „paprastas“ teritorinio savivaldos subjekto dalyvavimas priimant jo kontroliuojamos bendrovės sprendimus negali būti pakankama aplinkybė nuspręsti, kad sprendimas, kuriuo šiuo sprendimu suteiktą naudą įpareigojama susigrąžinti kaip neteisėtą valstybės pagalbą, yra konkrečiai susijęs su šiuo subjektu, ji negalėjo padaryti išvados, kad šioje byloje nagrinėjamos priemonės buvo priskirtinos Italijos valstybei. Iš tiesų iš šio sprendimo 39 punkte nurodytos jurisprudencijos matyti, jog šis priskirtinumas valstybei reiškia, kad valdžios institucijų dalyvavimas yra toks akivaizdus, kad jis prilygsta konkrečių nurodymų davimui. Iš to darytina išvada, kad, nuspręsdama, kad nagrinėjamos priemonės yra priskirtinos ieškovei kaip viešosios valdžios institucijai, Komisija neabejotinai suteikė jai lemiamą vaidmenį šių priemonių nustatymo procese.

41      Atsižvelgiant į tai, ieškovė pagrįstai kritikuoja kaip neišvengiamai prieštaringus Komisijos argumentus, pagal kuriuos, nors nagrinėjamos priemonės priskirtinos ieškovei, ji nėra pagalbos teikėja. Atvirkščiai, jeigu ieškovė yra viešosios valdžios institucija, dalyvavusi nustatant nagrinėjamas priemones tiek, kad jos yra priskirtinos jai pagal šio sprendimo 39 punkte nurodytus kriterijus, tai ieškovę reikia laikyti pagalbos teikėja (žr. šio sprendimo 34 punktą). Šiomis aplinkybėmis neturi reikšmės tai, kad šias priemones vykdė SEA, nes, pačios Komisijos nuomone, ši bendrovė veikė kurstoma ieškovės.

42      Ieškovė teigia, kad ginčijamas sprendimas turi didelį poveikį jos funkcijoms, pripažįstamoms pagal Italijos Konstituciją, ir Komisija to neginčija. Kaip teritorinės savivaldos subjektas, esantis arčiausiai savo gyventojų poreikių, ji turėjo užtikrinti savo interesus ir gerovę, be kita ko, siekdama išvengti sunkių pasekmių, susijusių su užimtumu dėl Sea Handling nemokumo ir užtikrindama Milano Linatės ir Milano Malpensos oro uostų veiklos tęstinumą kaip svarbiausią Milano ekonomikos elementą.

43      Taigi ginčijamas sprendimas yra konkrečiai susijęs su ieškove, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 34 punkte nurodytą jurisprudenciją, nes ieškovei juo neleidžiama atlikti savo funkcijų, kaip ji pati jas supranta, kurios jai yra suteiktos pagal Italijos Konstituciją ir kurias šioje byloje nagrinėjamu atveju sudaro priemonės, skirtos Sea Handling finansiniam stabilumui užtikrinti, taigi, pirma, išlaikyti darbo vietas šioje įmonėje ir, antra, garantuoti Milano Linatės ir Milano Malpensos oro uostų veiklos tęstinumą.

44      Taigi Komisijos pateiktas nepriimtinumu grindžiamas prieštaravimas tiek, kiek juo prašoma konstatuoti, kad ginčijamas sprendimas nėra konkrečiai susijęs su ieškove, turi būti atmestas.

45      Antra, kalbant apie Komisijos argumentą, susijusį su tuo, kad ieškovė nepagrindžia „konkretaus ir savarankiško suinteresuotumo pareikšti ieškinį“, pagal suformuotą jurisprudenciją fizinio ar juridinio asmens pareikštas ieškinys dėl panaikinimo yra priimtinas tik tuo atveju, jei tas asmuo suinteresuotas ginčijamo teisės akto panaikinimu. Toks suinteresuotumas reiškia, kad pats ginčijamo akto panaikinimas gali turėti teisinių pasekmių ir kad taip dėl ieškinio baigties gali atsirasti nauda jį pareiškusiai šaliai. Ieškovo suinteresuotumas pareikšti ieškinį turi būti atsiradęs ir esantis. Šis suinteresuotumas, atsižvelgiant į ieškinio dalyką, turi būti reiškiant ieškinį, antraip ieškinys būtų nepriimtinas, ir išlikti iki teismo sprendimo priėmimo, antraip nebūtų poreikio jį priimti (žr. 2015 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Mory ir kt. / Komisija, C‑33/14 P, EU:C:2015:609, 55–57 punktus ir nurodytą jurisprudenciją).

46      Vis dėlto jurisprudencijoje nėra nieko, kas rodytų, kad suinteresuotumas pareikšti ieškinį turi atitikti ne tik šio sprendimo 45 punkte nurodytas sąlygas, bet ir būti „konkretus ir savarankiškas“, kaip teigia Komisija.

47      Šioje byloje, atsakydama į Bendrojo Teismo proceso organizavimo priemonę, ieškovė pažymėjo, kad veiklą antžeminių paslaugų sektoriuje vykdanti bendrovė dėl SEA ir jos pačios kreipėsi į Tribunale di Milano (Milano teismas, Italija). Ši bendrovė reikalavo atlyginti tariamai patirtą žalą (maždaug 93 mln. EUR) dėl priemonių, kurių SEA ėmėsi Sea Handling, dėl kurios yra priimtas ginčijamas sprendimas, naudai. Per posėdį ieškovė nurodė, kad šis Tribunale di Milano (Milano teismas) procesas yra „neoficialiai“ sustabdytas, kol Bendrasis Teismas priims sprendimą šioje byloje.

48      Reikia konstatuoti, kad ginčijamo sprendimo panaikinimas šioje byloje leistų ieškovei apsiginti Tribunale di Milano (Milano teismas) remiantis tuo, kad nagrinėjamos priemonės nėra su vidaus rinka nesuderinama valstybės pagalba, kaip Komisija konstatavo šiame sprendime. Taigi pats šis panaikinimas gali sukelti svarbių teisinių pasekmių ieškovės gynybai Tribunale di Milano (Milano teismas), todėl šio ieškinio rezultatas gali duoti jai naudos.

49      Taigi Komisijos pateiktas nepriimtinumu grindžiamas prieštaravimas tiek, kiek juo ginčijamas ieškovės „konkretaus ir savarankiško suinteresuotumo pareikšti ieškinį“ buvimas, taip pat turi būti atmestas.

B.      Dėl esmės

1.      Panaikinimo pagrindų santrauka

50      Grįsdama ieškinį ieškovė nurodo keturis pagrindus.

51      Pirmasis pagrindas grindžiamas SESV 107 straipsnio 1 dalies pažeidimu, nes Komisija klaidingai konstatavo, kad buvo valstybės išteklių perdavimas ir kad nagrinėjamos priemonės buvo priskirtinos Italijos valstybei.

52      Nurodydama antrąjį pagrindą ieškovė teigia, kad buvo pažeista SESV 107 straipsnio 1 dalis, nes Komisija klaidingai taikė privataus investuotojo kriterijų.

53      Trečiasis pagrindas grindžiamas nagrinėjamų priemonių suderinamumo su vidaus rinka sąlygų klaidingu taikymu, be kita ko, nes Komisija pažeidė Gaires dėl valstybės pagalbos sunkumų patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti (OL C 288, 1999, p. 2, toliau – 1999 m. gairės), Bendrijos gaires dėl valstybės pagalbos sunkumus patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti (OL C 244, 2004, p. 2, toliau – 2004 m. gairės), taip pat Bendrijos gaires dėl oro uostų finansavimo ir valstybės pagalbos oro transporto bendrovių veiklai iš regioninių oro uostų pradėti (OL C 312, 2005, p. 1, toliau – Gairės dėl oro uostų sektoriaus).

54      Nurodydama ketvirtąjį pagrindą ieškovė teigia, kad buvo pažeisti rungimosi, teisės į gynybą, gero administravimo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principai.

2.      Dėl pirmojo pagrindo, grindžiamo SESV 107 straipsnio 1 dalies pažeidimu dėl valstybės išteklių perdavimo ir nagrinėjamų priemonių priskirtinumo valstybei kriterijų klaidingo taikymo ir pareigos motyvuoti pažeidimu

a)      Pagrindo apimtis

55      Nurodydama pirmąjį pagrindą ieškovė laikosi nuomonės, kad Komisija pažeidė SESV 107 straipsnio 1 dalį, iš esmės nuspręsdama, kad nagrinėjamos priemonės buvo priskirtinos ieškovei ir todėl buvo valstybės priemonės. Visų pirma ji neįvykdė įrodinėjimo reikalavimų, nustatytų siekiant įrodyti, kad SEA sprendimai kompensuoti Sea Handling patirtus nuostolius buvo priskirtini ieškovei.

56      Kaip teigia ieškovė, siekiant įrodyti, kad priskirtinumo valstybei kriterijus yra įvykdytas, buvo būtina įrodyti konkretų valstybės dalyvavimą valdant jos kontroliuojamas įmones. Jeigu įrodymai yra netiesioginiai, jie turi būti grindžiami „konkrečiais ir reikšmingais požymiais, atsižvelgiant į bylos aplinkybes“. Kadangi šioje byloje priemonės susijusios su kelerius metus trukusiu laikotarpiu, t. y. nagrinėjamu laikotarpiu, „pavieniai požymiai, išsklaidyti per šį laikotarpį“, negali būti įrodymai. Komisija turėjo įrodyti įvairių nagrinėjamu laikotarpiu nustatytų priemonių logiką ir tarpusavio darną. Valstybės dalyvavimas turėjo būti įrodytas atsižvelgiant į konkrečias priemones, kurios buvo valstybės pagalba. Komisijos įrodinėjimo pareiga buvo svarbi dar ir todėl, kad 2007 m. gegužės mėn. ji nutraukė pirminį tyrimą dėl įrodymų stokos.

57      Konkrečiai ieškovė mano, kad nė vienas iš ginčijamame sprendime pateiktų įrodymų nei atskirai, nei kartu negalėjo logiškai pagrįsti nagrinėjamų priemonių priskirtinumo Italijos valstybei. Vis dėlto, kaip teigia ieškovė, Komisija tinkamai neįvertino „priešingų įrodymų“, kuriuos ieškovė pateikė per administracinę procedūrą, t. y. kartotinio SEA vadovybės atsisakymo patenkinti prašymus leisti susipažinti su informacija, kuriuos pateikė kai kurie savivaldybės tarybos nariai ir kuriuos palaikė savivaldybės tarybos pirmininkas. Šie atsisakymai įrodė, kad ieškovė neatliko jokio svarbaus vaidmens SEA. Taigi Komisija taip pat neįvykdė jai nustatytos pareigos motyvuoti.

58      Komisija ginčija ieškovės argumentus.

59      Atsižvelgiant į tai, reikia išnagrinėti, pirma, valstybės išteklių perdavimo buvimą, antra, ieškovės argumentus, grindžiamus tuo, kad Komisija neįvykdė pareigos įrodyti įvairių požymių, kurie, Komisijos nuomone, įrodė visų nagrinėjamų priemonių priskirtinumą Italijos valstybei, logiką ir tarpusavio suderinamumą, ir, trečia, argumentus, grindžiamus tuo, kad Komisija neįvykdė įrodinėjimo reikalavimų, kurie yra būtini siekiant įrodyti, kad SEA sprendimai kompensuoti Sea Handling patirtus nuostolius buvo priskirtini ieškovei.

b)      Dėl valstybės išteklių perdavimo

60      Pagal suformuotą jurisprudenciją, kad nauda galėtų būti kvalifikuota kaip pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, ji turi būti, pirma, suteikta tiesiogiai ar netiesiogiai iš valstybinių išteklių ir, antra, priskirta valstybei (žr. 2002 m. gegužės 16 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, C‑482/99, EU:C:2002:294, 24 punktą ir 2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Association Vent De Colère ir kt., C‑262/12, EU:C:2013:851, 16 punktą). Iš tiesų iš jurisprudencijos matyti, kad tai yra atskirų ir bendrai taikomų sąlygų klausimas (žr. 2006 m. balandžio 5 d. Sprendimo Deutsche Bahn / Komisija, T‑351/02, EU:T:2006:104, 103 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

61      Į „iš valstybinių išteklių“ suteiktos pagalbos sąvoką, be valstybės tiesiogiai suteiktos naudos, siekiama įtraukti per valstybės paskirtą ar įsteigtą viešo ar privataus pobūdžio šios pagalbos administravimo instituciją suteikiamą naudą (žr. 2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Association Vent De Colère ir kt., C‑262/12, EU:C:2013:851, 20 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Iš tikrųjų Sąjungos teisė neleidžia pritarti tam, kad paprasčiausias nepriklausomų institucijų, kurioms pavedama skirstyti pagalbą, sukūrimas leidžia apeiti valstybės pagalbos taisykles (2002 m. gegužės 16 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, C‑482/99, Rink., EU:C:2002:294, 23 punktas).

62      Be to, SESV 107 straipsnio 1 dalis apima visas finansines priemones, kurias valdžios institucijos gali faktiškai panaudoti įmonėms remti, neatsižvelgiant į tai, ar tos priemonės yra nuolatinė valstybės turto dalis. Taigi, net jei sumos, susijusios su minėta priemone, ne visuomet priklauso valstybės iždui, tai, kad jos yra nuolat valstybės kontroliuojamos, vadinasi, priklauso kompetentingų nacionalinės valdžios institucijų dispozicijai, yra pakankamas pagrindas laikyti jas valstybiniais ištekliais (šiuo klausimu žr. 2002 m. gegužės 16 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, C‑482/99, EU:C:2002:294, 37 punktą; 2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Association Vent De Colère ir kt., C‑262/12, EU:C:2013:851, 21 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2016 m. gegužės 10 d. Sprendimo Vokietija / Komisija, T‑47/15, EU:T:2016:281, 83 punktą).

63      Dėl valstybės išteklių sąvokos, priminusi 2002 m. gegužės 16 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija (C‑482/99, EU:C:2002:294) 37 punktą (ginčijamo sprendimo 190 konstatuojamoji dalis; taip pat žr. sprendimo pradėti procedūrą 55 punktą), Komisija nusprendė, kad nagrinėjamu atveju „ištekliai, naudoti bendrovės „SEA Handling“ nuostoliams padengti, [buvo] skirti valstybės, nes juos teik[ė] bendrovė SEA, kurios kapitalo 99,12 % nagrinėjamu laikotarpiu priklausė [Provincia di Milano]“ (ginčijamo sprendimo 191 konstatuojamoji dalis, kurios turinys atitinka sprendimo pradėti procedūrą 56 punkto turinį). Šiuo klausimu ginčijamo sprendimo 25 konstatuojamojoje dalyje iš esmės patikslinta, kad SEA yra privatinės teisės reglamentuojama bendrovė (akcinė bendrovė), kurios beveik visos akcijos nagrinėjamu laikotarpiu priklausė viešosios valdžios institucijoms, t. y. 84,56 % ieškovei, 14,56 % Provincia di Milano ir 0,88 % kitiems viešiesiems ir privatiesiems akcininkams.

64      Ieškovė nepateikia jokių konkrečių argumentų, kurie leistų suabejoti šiuo Komisijos vertinimu, kuriame nėra jokios klaidos.

65      Iš tiesų, atsižvelgiant į šio sprendimo 60–62 punktuose nurodytus jurisprudencijoje suformuluotus principus, Komisija teisingai pažymėjo, kad beveik visos SEA, kaip subjekto, suteikusio visas ginčijamas kapitalo injekcijas, akcijos tiesiogiai priklausė valdžios institucijoms, t. y. ieškovei ir Provincia di Milano. Kaip ir byloje, kurioje buvo priimtas 2002 m. gegužės 16 d. Sprendimas Prancūzija / Komisija (C‑482/99, EU:C:2002:294, 34 punktas), darytina išvada, kad SEA yra „valstybės įmonė“, kaip ji suprantama pagal 2006 m. lapkričio 16 d. Komisijos direktyvos 2006/111/EB dėl finansinių santykių tarp valstybių narių ir valstybės įmonių skaidrumo ir dėl finansinio skaidrumo tam tikrose įmonėse (OL L 318, 2006, p. 17) 2 straipsnio b punktą, kuriame nustatyta, kad valstybės įmonė – „tai bet kuri įmonė, kuriai valdžios institucijos tiesiogiai ar netiesiogiai gali daryti lemiamą įtaką dėl to, kad yra jos savininkės, dėl finansinio dalyvavimo įmonėje arba dėl to, kad tai numato įmonių veiklą reglamentuojančios taisyklės“. Iš Direktyvos 2006/111 2 straipsnio b punkto i papunkčio matyti, jog „preziumuojama, kad dominuojanti valdžios institucijų įtaka yra tada, kai minėtosios institucijos tiesiogiai arba netiesiogiai įmonėje kontroliuoja didžiąją dalį su įmonės išleistomis akcijomis susijusių balsų“, o nagrinėjamu atveju taip ir yra.

66      Be to, pagal 2002 m. gegužės 16 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija (C‑482/99, EU:C:2002:294) 33–38 punktuose pripažintus kriterijus Komisija ginčijamo sprendimo 192 ir 208 konstatuojamosiose dalyse rėmėsi papildomais kontrolės elementais, konstatuodama, kad, kaip nurodė pačios Italijos valdžios institucijos, „[ieškovė] vykdo bendrovės SEA kontrolę, nes skiria valdybos (Consiglio di amministrazione) ir stebėtojų tarybos (Collegio sindacale) narius“, ir ieškovė jų buvimo neginčija. Vis dėlto reikia konstatuoti, kad iš ieškovės įgaliojimų tiesiogiai arba pasinaudojant balsų dauguma visuotiniame susirinkime skirti SEA valdybos ar stebėtojų tarybos narius, taip pat iš to, kad beveik visos SEA akcijos priklausė viešosios valdžios institucijoms, darytina išvada, kad finansiniai ištekliai, kuriuos SEA suteikė Sea Handling, buvo nuolat kontroliuojami šių institucijų, taigi jos disponavo šiais ištekliais, kaip tai suprantama pagal 2002 m. gegužės 16 d. Sprendimą Prancūzija / Komisija (C‑482/99, EU:C:2002:294).

67      Taigi Komisija ginčijamame sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad SEA kapitalo injekcijos, kurias ji suteikė Sea Handling, buvo valstybiniai ištekliai, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

c)      Dėl įvairių įrodymų logikos ir tarpusavio suderinamumo

68      Kalbant apie visų nagrinėjamų priemonių analizę siekiant įvertinti nagrinėjamos priemonės priskirtinumo valstybei kriterijų, reikia priminti, kad ginčijamo sprendimo 211–216 konstatuojamosiose dalyse iš esmės nurodyta:

„(211)       <...> Komisija laikosi nuomonės, kad nuostolių padengimo priemonės, įvykdytos didinant bendrovės „SEA Handling“ kapitalą, yra ne kasdienio valdymo priemonės, be[t] išskirtinės priemonės. Ypatingas priemonių pobūdis pasireiškia tiek ekonominiu požiūriu, atsižvelgiant į aptariamų sumų kiekį (kiekvienas nuostolių padengimas buvo kompensuotas didinant kapitalą skirtingomis sumomis, milijonais eurų), tiek politiniu, atsižvelgiant į numatytą priemonių poveikį užimtumo išlaikymui.

(212)       Atsižvelgiant į ypatingą priemonių pobūdį, jos nebuvo priimtos nepriklausomai nuo bendrovės SEA valdybos, bet aiškiai patvirtinus visuotiniam susirinkimui kuriame daugumos [ieškovė] yra savivaldybė, vadovaujantis bendrovės SEA įstatais ir šios srities principais, kurie nustatyti [Italijos] civiliniame kodekse. Taigi nėra abejonių, kad [ieškovė] buvo visiškai informuota ir patvirtino šias priemones, kaip paaiškėja iš visuotinių susirinkimų protokolų. Ji ne tik žinojo apie būsimas priemones dalyvaudama 2002 m. kovo 26 d. susitarime [su profesinėmis sąjungomis], bet ir buvo informuota apie kiekvieną bendrovės „SEA Handling“ nuostolių padengimo priemonę ir sistemingai jas visas patvirtino. Taigi šias išskirtines priemones būtinai reikia priskirti valstybei.

<...>

(215)       Šiuo atveju, atsižvelgdama į aptariamų priemonių svarbą ir kitus svarbius aspektus, pabrėžtus šiame sprendime ir sprendim[e] pradėti procedūrą, Komisija mano turinti pakankamai įrodymų, kad įrodytų, jog aptariamos priemonės turi būti priskirtos Italijos valstybei dėl [ieškovės] įtakos bendrovės „SEA Handling“ nuostolių padengimo priemonėms, tai yra mažos tikimybės, kad valdžios institucijos nedalyvavo patvirtinant tokias priemones.

(216)       Iš to išplaukia, kad Komisija turi atmesti Italijos valdžios institucijų teiginį, jog Komisija turėtų atskirai išanalizuoti kiekvieną veiksmą su bendrovės „SEA Handling“ kapitalu, kad galėtų patikrinti, ar tai buvo valstybės pagalba, o ypač ar už tai buvo atsakinga [ieškovė]. Todėl Komisija laikosi nuomonės, kad visi aspektai, išvardyti 174–186 dalyse (ir priemonių analizė apdairaus privataus investuotojo požiūriu) yra pakankami įrodymai, rodantys, kad nuostolių padengimas didinant kapitalą gali būti tik strategijos įgyvendinimo ir valdžios institucijų įtakos visu [nagrinėjamu] laikotarpiu rezultatas. Iš tikrųjų Italijos valdžios institucijos patvirtino, kad, nors ir sprendimai padengti nuostolius kasmet buvo patvirtinti formaliai, egzistavo ilgametė nuostolių padengimo strategija, skirta visam restruktūrizavimo laikotarpiui (žr. 225–232 dalis).“

69      Kalbant apie privataus investuotojo kriterijaus taikymą, pažymėtina, kad ginčijamo sprendimo antraštinėje dalyje „Ilgametė nuostolių padengimo strategija“ išdėstytoje 222 konstatuojamojoje dalyje Komisija, be kita ko, priminė Italijos valdžios institucijų ir SEA argumentus, pagal kuriuos, „nors sprendimai padengti nuostolius kasmet buvo patvirtinti formaliai, ilgametės nuostolių padengimo strategijos restruktūrizacijai reikiamu laikotarpiu nebuvo galima persvarstyti kasmet, o rezultatus buvo galima įvertinti tik ilgalaikiu laikotarpiu“. Be to, šio sprendimo 223 konstatuojamojoje dalyje Komisija šiuos argumentus aiškino kaip reiškiančius, kad „sprendimas padengti būsimus nuostolius pirmiausia buvo priimtas 2002 m., o vėliau – 2007 m., kai, nepasiekus lauktų rezultatų, buvo nuspręsta persvarstyti pradinę strategiją, kurioje buvo numatytas nuostolių padengimas, kad vėliau būtų nuspręsta, ar ja bus vadovaujamasi“, ir kad „iš esmės [Italijos valdžios institucijos ir SEA] aptariam[as] priemon[es] jose pateiki[a] kaip dvi kapitalo injekcij[as] 2002 m. ir 2007 m., kurios turėjo būti įvykdytos kasmetiniais mokėjimais“.

70      Iš ginčijamo sprendimo 225–232 konstatuojamųjų dalių matyti, kad, prieš konstatuodama nagrinėjamų priemonių priskirtinumą Italijos valdžios institucijoms, Komisija bendrai išanalizavo visas šias priemones ir nustatė, kad įvairūs kapitalo padidinimai buvo susiję tarpusavyje ir kad, pačių Italijos valdžios institucijų nuomone, jie buvo vienos ilgalaikės strategijos dalis. Ginčijamame sprendime šios „priemonės“ sistemingai nurodomos daugiskaita ir vadinamos neišvengiama 2002 m. kovo 26 d. susitarimo su profesinėmis sąjungomis pasekme (žr., be kita ko, ginčijamo sprendimo 211 ir 212 konstatuojamąsias dalis). Kaip teigia Komisija, atsižvelgiant į išimtinį jų pobūdį, visos šios priemonės nebuvo nustatytos „nepriklausomai nuo bendrovės SEA valdybos, bet aiškiai patvirtinus [SEA akcininkų] visuotiniam susirinkimui“, žinant visas aplinkybes, dalyvaujant ir pritariant ieškovei, kuri yra didžiausia jos akcininkė. Be to, nurodydama faktines aplinkybes, kaip ji teigia, įrodančias, kad Sea Handling buvo sunkumų patirianti įmonė, kaip tai suprantama pagal 1999 m. ir 2004 m. gaires (ginčijamo sprendimo 174–186 punktai), ir savo argumentus, kuriuos ji pateikė atlikdama privataus investuotojo kriterijaus vertinimą (ginčijamo sprendimo 222, 223 ir 225–232 konstatuojamosios dalys), Komisija aiškiai atmetė Italijos valdžios institucijų argumentą, pagal kurį šiuo tikslu ji privalėjo analizuoti kiekvieną iš šių priemonių atskirai, nes jos buvo „tik strategijos įgyvendinimo ir valdžios institucijų įtakos visu aptariamu laikotarpiu rezultatas“ (ginčijamo sprendimo 216 konstatuojamoji dalis). Iš tiesų Italijos valdžios institucijos pačios pripažino, kad egzistavo „ilgametė nuostolių padengimo strategija, skirta visam restruktūrizavimo laikotarpiui“ (ginčijamo sprendimo 222 konstatuojamoji dalis), kurios priemonės buvo „glaudžiai susijusios viena su kita“, ir tomis priemonėmis buvo „siekiama vieno tikslo – pasirūpinti bendrovės „SEA Handling“ nuostoliais, kad ji išliktų ir taptų pelninga“ (ginčijamo sprendimo 231 konstatuojamoji dalis).

71      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kaip tai daro ir Komisija, kad, kaip jau yra nusprendęs Teisingumo Teismas, kadangi valstybės priemonės yra įvairių formų ir turi būti nagrinėjamos atsižvelgiant į jų pasekmes, neatmestina galimybė, jog kelios viena po kitos patvirtintos valstybės priemonės taikant SESV 107 straipsnio 1 dalį laikytinos viena priemone. Taip gali būti, be kita ko, tuo atveju, kai tarp viena po kitos patvirtintų priemonių, atsižvelgiant į jų laiką, tikslą ir įmonės padėtį šių priemonių patvirtinimo metu, yra toks glaudus ryšys, kad jų neįmanoma atskirti (dėl valstybės išteklių perdavimo kriterijaus žr. 2013 m. kovo 19 d. Sprendimo Bouygues ir Bouygues Télécom / Komisija ir kt. ir Komisija / Prancūzija ir kt., C‑399/10 P ir C‑401/10 P, EU:C:2013:175, 103 ir 104 punktus ir 2015 m. birželio 4 d. Sprendimo Komisija / MOL, C‑15/14 P, EU:C:2015:362, 97 punktą; taip pat dėl privataus investuotojo kriterijaus taikymo žr. 1998 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo BP Chemicals/ Komisija, T‑11/95, EU:T:1998:199, 171 ir 179 punktus ir 2015 m. sausio 15 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, T‑1/12, EU:T:2015:17, 33 ir 34 punktus).

72      Šiuo atveju reikia konstatuoti, kad ieškovė, papildomai nieko nepaaiškindama, paprasčiausiai teigia, kad Komisija neįrodė požymių, kuriuos ji nurodė, siekdama priskirti Italijos valstybei visas priemones, kurių imtasi per nagrinėjamą laikotarpį, logikos ir tarpusavio suderinamumo, bet ir prieštarauja Italijos valdžios institucijų ir SEA pastaboms, kurias jos pateikė šiuo klausimu per administracinę procedūrą ir kurios buvo primintos ginčijamo sprendimo 222 konstatuojamojoje dalyje. Iš šių pastabų, kurių ieškovė nepaneigė, matyti, kad SEA investiciniai sprendimai dėl Sea Handling buvo grindžiami ilgamete nuostolių padengimo strategija per restruktūrizavimui reikalingą laikotarpį. Be to, pasikartojantis, nuoseklus ir vienodas šio požiūrio pobūdis per aštuonerių metų laikotarpį rodo, kad šie sprendimai ir ieškovės palaikymas iš tikrųjų buvo grindžiami išankstiniu strateginiu sprendimu, priimtu dar 2002 m.

73      Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog Komisija galėjo pagrįstai nuspręsti, kad viena po kitos atliekamos kapitalo injekcijos, kurias SEA kiekvienais nagrinėjamo laikotarpio metais teikė Sea Handling, atsižvelgiant į jų chronologiją, tikslą ir analogišką įmonės gavėjos, kurios esminiai nuostoliai reguliariai viršijo trečdalį jos akcinio kapitalo, situaciją, buvo taip glaudžiai susijusios tarpusavyje, kad taikant valstybės išteklių perdavimo ir priskirtinumo kriterijus jų nebuvo įmanoma atskirti, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 71 punkte nurodytą jurisprudenciją.

74      Taigi ieškovės argumentai, grindžiami tuo, kad Komisija neįvykdė pareigos įrodyti įvairių įrodymų, pagrindžiančių atsižvelgimą į jų visumą siekiant įrodyti visų nagrinėjamu laikotarpiu nustatytų priemonių priskirtinumą Italijos valstybei, logiką ir tarpusavio suderinamumą, turi būti atmesti.

d)      Dėl nagrinėjamų priemonių priskirtinumo

75      Iš suformuotos jurisprudencijos, kuri pirmiausia buvo įtvirtinta 2002 m. gegužės 16 d. Sprendime Prancūzija / Komisija (C‑482/99, EU:C:2002:294), matyti, kad apie priemonės priskirtinumą valstybei negalima spręsti vien iš to, kad nagrinėjamos priemonės ėmėsi valstybės įmonė. Iš tikrųjų, net jei valstybė gali kontroliuoti valstybės įmonę ir daryti lemiamą įtaką jos sandoriams, reali kontrolė konkrečiu atveju negali būti automatiškai preziumuojama. Pagal valstybės suteiktą savarankiškumo lygį valstybės įmonė gali būti daugiau ar mažiau nepriklausoma. Todėl sprendžiant priskyrimo klausimą neužtenka, kad atitinkamas įmones, kaip valstybės įmones, kontroliuotų valstybė. Dar reikia išnagrinėti, ar valdžios institucijos turi būti laikomos vienaip ar kitaip dalyvavusiomis tvirtinant šias priemones. Šiuo klausimu negalima reikalauti, kad remiantis tiksliais nurodymais būtų įrodyta, jog viešosios valdžios institucijos konkrečiai viešąją įmonę skatino imtis nagrinėjamų pagalbos priemonių. Visų pirma, atsižvelgiant į faktą, kad yra artimi santykiai tarp valstybės ir valstybinių įmonių, yra reali rizika, kad valstybės pagalba gali būti suteikta neskaidriu būdu per šių įmonių tarpininką ir pažeidžiant Sutartyje nustatytas taisykles dėl valstybės pagalbos. Be to, būtent dėl šių privilegijuotų santykių tarp valstybės ir valstybės įmonės trečiajam asmeniui bus labai sunku konkrečiu atveju įrodyti, kad tokios įmonės patvirtintos pagalbos priemonės buvo panaudotos valdžios institucijų nurodymu. Dėl šių priežasčių reikia sutikti, kad valstybės įmonės paimtos pagalbos priskyrimas valstybei gali būti numanomas iš grupės rodiklių, matomų iš situacijos aplinkybių ir konteksto, kuriame buvo imtasi šios priemonės. Be to, 2002 m. gegužės 16 d. Sprendime Prancūzija / Komisija (C‑482/99, EU:C:2002:294) Teisingumo Teismas patikslino, kad bet koks kitas požymis, konkrečiu atveju rodantis viešosios valdžios institucijų dalyvavimą arba tikimybės, jog priimant priemonę jos nedalyvavo, nebuvimą, taip pat atsižvelgiant į jo mastą, turinį ir jo nustatytas sąlygas, galėtų, jei reikia, būti reikšmingas darant išvadą, kad valstybės įmonės taikoma priemonė gali būti priskirta valstybei (šiuo klausimu žr. 2002 m. gegužės 16 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, C‑482/99, EU:C:2002:294, 51–56 punktus ir 2014 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Commerz Nederland, C‑242/13, EU:C:2014:2224, 31–34 punktus; 2011 m. lapkričio 10 d. Sprendimo Elliniki Nafpigokataskevastiki ir kt./ Komisija, T‑384/08, nepaskelbtas Rink., EU:T:2011:650, 50–54 punktus ir 2016 m. sausio 28 d. Sprendimo Slovėnija / Komisija, T‑507/12, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:35, 65–69 punktus).

76      Nepaneigiama, kad ginčijamo sprendimo 192–216 konstatuojamosiose dalyse, atsižvelgusi į reikšmingus kriterijus, pripažintus 2002 m. gegužės 16 d. Sprendime Prancūzija / Komisija (C‑482/99, EU:C:2002:294), Komisija rėmėsi visais iš bylos aplinkybių ir nagrinėjamų priemonių nustatymo konteksto kylančiais įrodymais, konstatuodama, kad jos yra priskirtinos ieškovei, taigi ir Italijos valstybei. Atsižvelgiant į nurodytą jurisprudenciją, reikia įvertinti, ar šie požymiai turi pakankamą įrodomąją galią tiek vertinami atskirai, tiek kartu, kad ši išvada būtų pagrįsta.

1)      Dėl pagrindinių įrodymų įrodomosios galios (susitarimai su profesinėmis sąjungomis)

77      Pirmiausia reikia įvertinti pagrindinius priskirtinumo įrodymus, kuriuos Komisija nagrinėjo ginčijamo sprendimo 195–200 konstatuojamosiose dalyse, aiškinamose kartu su sprendimo pradėti procedūrą 43–48 ir 62–66 punktais (ginčijamo sprendimo 197 konstatuojamoji dalis), t. y. visų pirma 2002 m. kovo 26 d. ir balandžio 4 d. susitarimus su profesinėmis sąjungomis, siekdama konstatuoti, kad ieškovė „dalyvavo“ nustatant nagrinėjamas priemones. Remiantis Komisijos vertinimu neginčijama, kad ieškovė dalyvavo derybose dėl 2002 m. kovo 26 d. susitarimo su profesinėmis sąjungomis ir jį pasirašė, nors ir teigia, kad šį parašą padėjo atstovas, neturėjęs teisės sukurti jai finansinių įsipareigojimų. Taip pat neginčijama, kad šiame susitarime su profesinėmis sąjungomis buvo numatyta aiški ir tiksli SEA pareiga, be kita ko, bent penkerius metus išlaikyti Sea Handling „sąnaudų ir naudos pusiausvyrą ir bendrą ekonominį pagrindą“, išlaikant jos valdymo gebėjimus ir reikšmingai pagerinant jos galimybes veikti nacionalinėse ir tarptautinėse rinkose“. Iš to Komisija padarė pagrįstą išvadą, kad, atsižvelgiant į šią pareigą, SEA privalėjo kompensuoti galimus Sea Handling nuostolius, galinčius paveikti jos ekonominės veiklos tęstinumą, ir tai patvirtina dar tikslesnės 2002 m. balandžio 4 d. susitarimo su profesinėmis sąjungomis sąlygos, nors, žinoma, ieškovė jame tiesiogiai nedalyvavo. Iš tiesų pagal šį susitarimą, kuriame aiškiai nurodomas 2002 m. kovo 26 d. susitarimas su profesinėmis sąjungomis, be kita ko, „SEA yra įsipareigojusi <...> paremti <...> nuostolių padengimą, kad galėtų išlaikyti bendrovės Sea Handling finansinį ir turto balansą“. Be to, pagal tą patį susitarimą šiuos įsipareigojimus užtikrina „susitarimas, kurį pasirašė [ieškovė], veikdama ir kaip absoliučiosios daugumos [SEA] akcininkė <...>, įvykdytos investicijos, finansiniai ištekliai, kuriems netaikomi įstatymų apribojimai, perkelti iš bendrovės „Sea SpA“ bendrovei „SEA Handling SpA“, ir bendrovės SEA turtas bei lėšų kiekis <...>“. Be to, 2003 m. birželio 19 d. susitarime su profesinėmis sąjungomis, kuriame ieškovė tiesiogiai nebedalyvauja kaip susitariančioji šalis, pakartojamas 2002 m. balandžio 4 d. susitarimo su profesinėmis sąjungomis turinys, pažymint, be kita ko, kad „Sea Handling ekonominė pusiausvyra iš esmės turėtų būti palaikoma suderintais veiksmais, susijusiais su jos išlaidomis ir pajamomis“, ir „patvirtinama 2002 m. kovo 26 d. prisiimta pareiga dėl būtinų socialinių ir finansinių garantijų suteikimo ir Sea Handling darbuotojų išlaikymo“.

78      Iš to darytina išvada, kad pagal 2002 m. kovo 26 d. susitarimą su profesinėmis sąjungomis SEA turėjo pareigą, kurią patvirtino 2002 m. balandžio 4 d. susitarimas su profesinėmis sąjungomis, kompensuoti galimus būsimus Sea Handling nuostolius, bent už penkerių metų laikotarpį. Ieškovė negali kvestionuoti šios išvados, teigdama, kad tai buvo neapibrėžti ir bendri politiniai profesinių sąjungų dokumentai. Be to, atsižvelgiant į iš eilės atliktas SEA kapitalo injekcijas Sea Handling naudai nagrinėjamu laikotarpiu siekiant kompensuoti jos nuostolius, paaiškėjo, kad SEA, kaip vienintelė Sea Handling akcininkė, iš tikrųjų aiškino šiuos susitarimus kaip numatančius tokią pareigą (žr. šio sprendimo 92 punktą). Nors minimali 2002 m. kovo 26 d. susitarime su profesinėmis sąjungomis numatyto įsipareigojimo trukmė buvo vos penkeri metai, reikia konstatuoti, kad SEA toliau jį taikė iki 2010 m.

79      Taigi Komisija galėjo pagrįstai nuspręsti, kad ši pareiga kompensuoti Sea Handling nuostolius pagal 2002 m. kovo 26 d. susitarimą su profesinėmis sąjungomis buvo sutartinis pagrindas, kuriuo buvo grindžiamos paskesnės rekapitalizavimo priemonės. Taigi ji turėjo teisę ginčijamo sprendimo 198 ir 200 konstatuojamosiose dalyse iš esmės pažymėti, kad „Italijos valdžios institucijų veiksmai, ypač 2002 m. kovo 26 d. susirinkime, turėjo įtakos bendrovės SEA sprendimams dėl jos kontroliuojamos bendrovės „SEA Handling““ ir kad 2002 m. kovo 26 d. susitarimas su profesinėmis sąjungomis šiuo klausimu turėjo lemiamą įtaką, kurią patvirtino 2002 m. balandžio 4 d. ir 2003 m. birželio 19 d. susitarimai su profesinėmis sąjungomis, nesant reikalo ieškovės atstovams asmeniškai dalyvauti pasirašant pastaruosius susitarimus su profesinėmis sąjungomis.

80      Be to, reikia įvertinti tai, ar Komisija galėjo pagrįstai nuspręsti, kad aktyvaus ir pripažinto ieškovės dalyvavimo sudarant 2002 m. kovo 26 d. susitarimą su profesinėmis sąjungomis pakako pagrįsti, kad ji taip pat dalyvavo suteikiant paskesnes nagrinėjamas rekapitalizavimo priemones. Šiuo klausimu reikia priminti, jog tam, kad Komisija įrodytų tokį viešosios valdžios institucijų dalyvavimą suteikiant pagalbą, nereikalaujama pateikti tai patvirtinančių įrodymų, nes pakanka įrodyti, kad nedalyvavimas nustatant priemonę nebuvo tikėtinas (2002 m. gegužės 16 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, C‑482/99, EU:C:2002:294, 56 punktas), atsižvelgiant į realią riziką apeiti Sutartyje nustatytas valstybės pagalbos taisykles pasitelkiant valstybines ar viešosios valdžios institucijų kontroliuojamas įmones (2002 m. gegužės 16 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, C‑482/99, EU:C:2002:294, 53 ir 57 punktai). Šią apėjimo riziką ir būtinybę užtikrinti valstybės pagalbos srityje taikomų taisyklių veiksmingumą Teisingumo Teismas pabrėžė 2014 m. rugsėjo 17 d. Sprendime Commerz Nederland (C‑242/13, EU:C:2014:2224, 34 ir 36 punktai).

81      Kaip teisingai pažymėjo Komisija, aktyvus ieškovės dalyvavimas derantis ir sudarant 2002 m. kovo 26 d. susitarimą su profesinėmis sąjungomis yra svarbiausias Italijos valdžios institucijų dalyvavimo suteikiant nagrinėjamas priemones įrodymas. Šio susitarimo nuostatomis SEA sukuriamas aiškus ir tikslus įpareigojimas bent penkerių metų laikotarpiu kompensuoti Sea Handling nuostolius (žr. šio sprendimo 78 punktą), be to, neginčijama, kad, pasirašiusi šį susitarimą kaip susitariančioji šalis, ieškovės administracija formaliai davė savo sutikimą kartu kaip didžiausia SEA akcininkė ne tik dėl to, kad toks įpareigojimas būtų nustatytas, bet ir dėl to, kad vėliau SEA jo laikysis ir jį vykdys. Šį vertinimą patvirtina 2002 m. balandžio 4 d. susitarimo su profesinėmis sąjungomis formuluotė, kurioje daroma aiški nuoroda į 2002 m. kovo 26 d. susitarimą su profesinėmis sąjungomis ir kuri yra grindžiama šiuo susitarimu, be kita ko, nurodant, kad šį susitarimą „[ieškovė] pasirašė ir kaip subjektas, kuriam priklauso absoliuti [SEA] akcijų dauguma“.

82      Šiomis aplinkybėmis ieškovė negali pagrįstai teigti, kad ji veikė tik kaip tarpininkė, kad jos dalyvavimas 2002 m. kovo 26 d. susitarime su profesinėmis sąjungomis buvo išimtinai politinis, socialinis, taigi ir neekonominis, ir kad tai, jog ji buvo didžiausia SEA akcininkė, šiomis aplinkybėmis buvo tik šalutinis ir antrinis dalykas. Įrodomosios galios neturi ir ieškovės argumentas, kad jos ekonominį nedalyvavimą patvirtina, pirma, tai, kad susitarimą pasirašė mero pavaduotojas M., atsakingas už personalo, darbo ir išteklių klausimus, kuriam buvo perduoti konkretūs įgaliojimai personalo, organizavimo, statistikos, priežiūros paslaugų darbo ir užimtumo, aprūpinimo ir ūkio srityje, o ne mero pavaduotojas, atsakingas už biudžetą, valdymo kontrolę ir privatizaciją, ar mero pavaduotojas, atsakingas už transportą ir judumą, ir, antra, tai, kad jos biudžete nebuvo tokios įsipareigojimų eilutės. Iš tiesų tokie argumentai negali būti pripažinti pagrįstais, nes kitaip viešosios valdžios institucijos, dalyvaujančios suteikiant pagalbą, galėtų išvengti SESV 107 straipsnio 1 dalyje nustatyto draudimo taikymo pasitelkdamos priemones, susijusias su jų organizavimu ar vidaus apskaita, juo labiau kad tokios priemonės taip pat gali paveikti jų dalyvavimo viešosiose ar privačiosiose įmonėse būdą. Būtent dėl šios išvengimo rizikos ir intereso veiksmingai įgyvendinti valstybės pagalbos srityje taikomas taisykles Teisingumo Teismas nusprendė, kad jeigu suteikiant pagalbą administratorius elgėsi neteisėtai, kaip tai suprantama pagal atitinkamus nacionalinės teisės aktus, ir nepaisydamas tariamos atitinkamos viešosios valdžios institucijos valios, vien ši aplinkybė negalėjo būti pagrindas atmesti šios viešosios valdžios institucijos dalyvavimą (šiuo klausimu žr. 2014 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Commerz Nederland, C‑242/13, EU:C:2014:2224, 36–38 punktus). Šiuos motyvus dar labiau patvirtina tai, kad šioje byloje nagrinėjamu atveju administratorius veikia teisėtai, kaip tai suprantama pagal bylai reikšmingas nacionalines nuostatas, pritariant viešosios valdžios institucijai, kurios vardu jis yra įgaliotas įsipareigoti trečiųjų asmenų atžvilgiu. Iš tiesų šiuo klausimu reikėtų patikslinti, kad ieškovė neginčijo savo atstovo veiksmų teisėtumo ar atitikties jos valiai vedant derybas dėl 2002 m. kovo 26 d. susitarimo su profesinėmis sąjungomis ir jį sudarant.

83      Iš to darytina išvada, kad vien 2002 m. kovo 26 d. susitarimas su profesinėmis sąjungomis, aiškinamas atsižvelgiant į 2002 m. balandžio 4 d. susitarimo su profesinėmis sąjungomis tekstą, pats yra lemiamas įrodymas, patvirtinantis ieškovės dalyvavimą priimant sprendimą suteikti Sea Handling nagrinėjamas rekapitalizavimo priemones. Priešingai, nei teigia ieškovė, šis priskirtinumo įrodymas papildomai ir lemiamai patvirtina organinius ir kontrolės ryšius tarp ieškovės ir SEA, taip pat tai, kad ieškovė buvo bene didžiausia SEA akcininkė, jai priklausė balsų dauguma, ji skyrė SEA valdybos narius, o tai savaime lėmė kišimosi į strateginius finansinius SEA sprendimus riziką ar tam tikrą tokio kišimosi tikimybę. Iš to taip pat darytina išvada, kad Komisija tikrai neiškraipė šių įrodymų, teisingai juos įvertino ir pakankamai motyvavo ginčijamo sprendimo 195–200 konstatuojamosiose dalyse, aiškinamose kartu su sprendimo pradėti procedūrą 43–48 ir 62–66 punktais, kad ieškovė galėtų jį ginčyti, o Bendrasis Teismas – patikrinti jo teisėtumą iš esmės (šiuo klausimu žr. 2009 m. gruodžio 2 d. Sprendimo Komisija / Airija ir kt., C‑89/08 P, EU:C:2009:742, 77 punktą).

2)      Dėl papildomų įrodymų įrodomosios galios

84      Be to, papildomi įrodymai, kuriais Komisija rėmėsi ginčijamame sprendime, siekdama konstatuoti nagrinėjamų priemonių priskirtinumą Italijos valstybei, sustiprina šios išvados pagrįstumą.

85      Taigi, pirma, žinoma, nepaneigiama, kad tikslus Sea Handling, o ne SEA 2008 m. gegužės 31 d. ir birželio 13 d. valdybos posėdžių protokolų turinys (ginčijamo sprendimo 201 konstatuojamoji dalis), dėl kurio ginčijasi šalys, turi tik menką įrodomąją galią. Vis dėlto, atsižvelgiant į ieškovės, SEA ir profesinių sąjungų suderintos valios buvimą remiantis 2002 m. kovo 26 d. susitarimu su profesinėmis sąjungomis dėl Sea Handling nuostolių padengimo ateinančiais metais (žr. šio sprendimo 78–83 punktus) ir į organinius bei kontrolės ryšius tarp ieškovės ir SEA, Komisijos aiškinimas, kad itališka frazė „è condiviso dall’azionista di maggioranza“ paskutiniame iš šių protokolų reiškia, kad Sea Handling komercinės plėtros planui nuo 2007 m. „pritarė didžiausia akcininkė“, t. y. ieškovė, yra nuoseklus ir įtikinamas. Bet kuriuo atveju, kaip teigia Komisija, atrodė mažai tikėtina, kad SEA pateiks strateginį komercinės plėtros planą, kuris turėtų gyvybiškai svarbią reikšmę jos patronuojamajai bendrovei, prieš tai nesiekdama gauti savo didžiausios akcininkės pritarimo. Ši išvada taip pat patvirtina Komisijos vertinimą, kad ieškovė toliau dalyvavo priimant strateginius sprendimus, susijusius su Sea Handling, net ir po 2007 m.

86      Antra, taip pat reikia atmesti ieškovės argumentą, kuriuo ji siekia sumažinti reikšmę tos aplinkybės, kuri tariamai buvo tik pavienė, tačiau kurios pačios ji neginčijo, kad 2006 m. Milano meras paprašė SEA valdybos pirmininko palikti pareigas ir šis tai padarė (ginčijamo sprendimo 203 konstatuojamoji dalis). Šiuo klausimu vienintelis ieškovės argumentas, jog visiškai normalu, kad didžiausias akcininkas turėjo įgaliojimus pašalinti valdybos pirmininką iš pareigų, yra mažai įtikinamas, nes šioje byloje nagrinėjamu atveju ši aplinkybė vis dėlto įrodo, kad ieškovė buvo prevenciškai įsitraukusi į SEA valdymą ir todėl ji yra reikšmingas priskirtinumo įrodymas, papildantis kitus įrodymus.

87      Trečia, tas pats pasakytina apie neužpildytus atsistatydinimo pareiškimus, kuriuos SEA valdybos nariai įteikė ieškovės merui (ginčijamo sprendimo 206 konstatuojamoji dalis), o ieškovė klaidingai teigia, kad ši aplinkybė buvo paminėta tik spaudos straipsniuose ir Komisija jos neįrodė. Aiškinant ginčijamo sprendimo 63, 98 ir 206 konstatuojamąsias dalis kartu, darytina išvada, kad SEA pripažino, kad tokie pareiškimai buvo, tačiau ginčijo jų reikšmingumą.

88      Ketvirta, priešingai, nei teigia ieškovė, atsižvelgiant į tai, kas nurodyta pirmiau, ginčijamo sprendimo 210 konstatuojamojoje dalyje įtikinamai nurodyta, kad nagrinėjamos priemonės buvo „svarbūs sprendimai“ ir kad „bendrovės „SEA Handling“ nuostolių padengimo priemonės daugiau ar mažiau buvo SEA grupės strategijos dalis“. Kalbant konkrečiai, negalima nesureikšminti nei įvairių metinių kapitalo injekcijų, kurios buvo neišvengiamai būtinos, atsižvelgiant į Italijos civilinio kodekso 2446 straipsnį, ir užtikrino šios bendrovės ekonominį išlikimą nagrinėjamu laikotarpiu, nei šio kvalifikavimo svarbos vertinant priskirtinumo kriterijų.

3)      Dėl tariamų „priešingų įrodymų“ įrodomosios galios

89      Reikia konstatuoti, kad tariami „priešingi įrodymai“, kuriais rėmėsi ieškovė, nei atskirai, nei kartu negali leisti suabejoti pirmiau šiame sprendime įvertintos priskirtinumo įrodymų visumos įrodomąja galia.

90      Taigi, pirma, kaip nurodyta ginčijamo sprendimo 209 konstatuojamojoje dalyje ir kaip Komisija teigia savo procesiniuose dokumentuose, SEA atsisakymas konfidencialumo sumetimais suteikti ieškovės tarybos nariui galimybę susipažinti su tam tikrais dokumentais, įskaitant SEA grupės 2005–2009 m. komercinės plėtros planą, buvo grindžiamas Italijos civilinio kodekso 2422 ir 2429 straipsniais ir nebuvo nukreiptas prieš patį ieškovės, kaip didžiausios akcininkės, prašymą. Iš tiesų tas pats savivaldybės tarybos narys, minėto prašymo leisti susipažinti autorius, tuo metu buvo opozicijos koordinatorius. Be to, šis prašymas buvo pateiktas ieškovės tarnybai, atsakingai už ieškovės balansą, valdymo kontrolę ir privatizavimą, o ne tiesiogiai SEA. Toliau direktorius, atsakingas už ieškovės programavimo ir privatizacijos įgyvendinimo sektorių, tiesiog perdavė prašymą SEA, nepateikęs jo savo vardu.

91      Antra, ieškovės ir SEA korespondencija po šio atsisakymo leisti susipažinti, t. y. 2005 m. rugsėjo 7, 9, 15, 20 ir 27 d. ir spalio 5 ir 6 d. raštai, žinoma, susiję su tolesniais veiksmais dėl minėto savivaldybės tarybos nario prašymo leisti susipažinti. Iš šio susirašinėjimo, be kita ko, matyti, kad ieškovės savivaldybės tarybos pirmininkas prieštaravo SEA pateiktam atsisakymui leisti susipažinti motyvuodamas tuo, kad šis atsisakymas prieštarauja atitinkamiems savivaldos teisės aktams, ir pritarė SEA ketinimui ginčyti šį atsisakymą apygardos administraciniame teisme. Vis dėlto, net darant prielaidą, kad šis ginčas tarp savivaldybės administracijos, šiuo atveju – savivaldybės tarybos pirmininko ir SEA, galėtų būti laikomas įrodymu, patvirtinančiu, kad SEA nepriklausomai ir savarankiškai valdė savo ekonominę veiklą, reikia konstatuoti, kad tai yra pavienis aspektas, kuris pats negali leisti suabejoti įrodymų visuma, patvirtinančia lemiamą ieškovės įtaką strateginiams klausimams apskritai ir Sea Handling kasmetinio nuostolių kompensavimo klausimui konkrečiai, o tai iš esmės atitinka ginčijamo sprendimo 209 konstatuojamojoje dalyje nurodytus motyvus.

92      Trečia, ieškovė remiasi 2003 m. lapkričio 4 d. raštu, kurį SEA nusiuntė mero pavaduotojui, atsakingam už ieškovės transportą ir judumą, atsakydama į jo 2003 m. rugsėjo 23 d. raštą, kuriame buvo persiųstas savivaldybės patarėjo O prašymas (Komisijos teigimu, jis buvo opozicinės komunistų atgimimo partijos narys) dėl „konsultavimosi su SEA darbuotojais“. Šiuo aspektu Komisija teisingai nusprendė, kad šis susirašinėjimas nėra „priešingas“ ir reikšmingas priskirtinumo įrodymas vien todėl, kad įžanginėje šio rašto dalyje SEA teigia, kad „teisėta akcininkės kontrolė tų bendrovių, kurios akcijos jai priklauso, jau pasireiškė skiriant valdybos ir priežiūros tarybos narius, todėl kitos kontrolės formos neatitiko šių taisyklių“. Iš tiesų tame rašte SEA atmetė tokio konsultavimosi su darbuotojais idėją motyvuodama tuo, kad 2003 m. birželio 19 d. susitarime su profesinėmis sąjungomis tai nebuvo numatyta kaip jo teisinio galiojimo sąlyga, o tai veikiau patvirtina iš šio susitarimo ipso facto kylančių įpareigojimų buvimą, įskaitant įpareigojimą kompensuoti Sea Handling nuostolius.

93      Ketvirta, aplinkybė, kad per 2003 m. birželio 16 d. savivaldybės tarybos posėdį mero pavaduotojas, atsakingas už ieškovės transportą ir judumą, savivaldybės tarybos narius informavo apie tai, kad SEA atmetė jo prašymą pateikti jam „būtiną informaciją“, susijusią su profesinių sąjungų derybomis, nėra tokia svarbi, kad, atsižvelgiant į visus įvertintus įrodymus, galėtų leisti suabejoti Komisijos padaryta išvada dėl priskirtinumo.

94      Taigi ir vertinant atskirai, ir kartu, „priešingų įrodymų“, kuriais remiasi ieškovė, nepakanka, kad būtų galima suabejoti šio sprendimo 77 ir paskesniuose punktuose nagrinėtų priskirtinumo įrodymų įrodomąja galia. Taigi reikia daryti išvadą, kad Komisija įvykdė pareigą įrodyti nagrinėjamų priemonių priskirtinumą Italijos valstybei, remdamasi pagrįstais, tiksliais ir nuosekliais įrodymais.

95      Tiek, kiek ieškovė tvirtina, kad šiuo klausimu nebuvo nurodyta pakankamai motyvų, iš to taip pat darytina išvada, kad Komisija neabejotinai, nors ir netiesiogiai, atmetė šių „priešingų įrodymų“ įrodomąją galią, pateikdama tinkamus ir pakankamus motyvus šiuo klausimu ginčijamo sprendimo 209 konstatuojamojoje dalyje. Šis motyvavimas leidžia ieškovei ir Bendrajam Teismui suprasti Komisijos argumentus, susijusius su nagrinėjamų priemonių priskirtinumu Italijos valstybei, taip pat kalbant apie įrodomąją galią, kurią Komisija suteikė „priešingiems įrodymams“, taigi ir nuspręsti dėl jo teisėtumo iš esmės teisminės kontrolės tikslais (šiuo klausimu žr. 2009 m. gruodžio 2 d. Sprendimo Komisija / Airija ir kt., C‑89/08 P, EU:C:2009:742, 77 punktą).

96      Darytina išvada, kad pirmąjį pagrindą reikia atmesti.

3.      Dėl antrojo pagrindo, grindžiamo SESV 107 straipsnio 1 dalies pažeidimu dėl privataus investuotojo kriterijaus klaidingo taikymo

97      Ginčijamame sprendime Komisija nusprendė, kad privatus investuotojas nebūtų veikęs taip pat kaip SEA, siekdamas užtikrinti, kad jo patronuojamoji bendrovė Sea Handling ir vėl taptų pelninga. Iš tiesų Komisija iš esmės nusprendė, kad, pirma, „ilgametė nuostolių padengimo strategija“ neatspindėjo „apdairaus privataus investuotojo elgsenos“ (ginčijamo sprendimo 225 konstatuojamoji dalis), nes jis „aklai neprisiimtų [teisiškai privalomų] ilgalaikių įsipareigojimų“, o vėliau, kiekvieną kartą prieš vėl investuodamas kapitalą, iš naujo įvertintų strategiją atsižvelgdamas į mėginimų gauti žalos atlyginimą rezultatus (ginčijamo sprendimo 226 konstatuojamoji dalis); antra, nors SEA ir Sea Handling komercinės plėtros planai buvo svarbūs, juose nebuvo paminėtas nei šis sprendimas dėl nuostolių padengimo per kelerius metus, nei pateikta alternatyvių scenarijų analizė, kurios įprastai apdairus privatusis investuotojas būtų reikalavęs panašioje situacijoje, ir buvo numatyta tik viena restruktūrizavimo dalis, ir bet kuriuo atveju toks investuotojas nebūtų priėmęs tokio sprendimo investuoti, neturėdamas bent preliminarios prognozės dėl investuotino kapitalo sumos ar išsamaus audito (ginčijamo sprendimo 228, 229, 268, 289 ir 296 konstatuojamosios dalys); trečia, toks investuotojas „būtų įvertinęs riziką ir nuo pirmųjų investicijų tokios priemonės būtų buvusios neteisėta valstybės pagalba, taigi nesuderinamos su vidaus rinka, todėl investuotojas būtų išanalizavęs galimo tokios pagalbos atsigavimo [susigrąžinimo] poveikį sav[o] investicijų pelningumui“ (ginčijamo sprendimo 232 konstatuojamoji dalis); ketvirta, toks investuotojas „2002 m. nebūtų įvykdęs kapitalo injekcijų nesant pakankamai išsamaus verslo plano, pagrįsto stabiliomis ir tikėtinomis prielaidomis, kuriose būtų išsamiai aprašytos priemonės, kurių reikia įmonės pelningumui atkurti, būtų išanalizavęs įvairius galimus scenarijus, kurie būtų parodę, kad investicija būtų davusi investuotojui pakankamą pelną (atsižvelgus į slypinčią riziką) atsižvelgiant į dividendus, padidėjusią jo akcijų vertę arba kitus privalumus“ (ginčijamo sprendimo 236 konstatuojamoji dalis); penkta, šios perspektyvos per beveik dešimties metų restruktūrizavimo laikotarpį atkurti rentabilumą nepakaktų norint patenkinti privatų investuotoją, prieš tai neturint „projekcij[os], rodanči[os] gautinas pajamas vadovaujantis nuostolių padengimo strategija vidutiniu ir ilgalaikiu laikotarpiu, tai yra dividendus, didėjančią akcijų vertę, išvengtą grėsmę įvaizdžiui ir pan., kurios būtų didesnės už tų nuostolių padengimo investicijas“, vietoj to, kad būtų imtasi „kapitalo injekcijų sustabdym[o] bendrovei Sea Handling“ ar kad „būtų rengiamasi sutrumpinti restruktūrizavimo laikotarpį siekiant atkurti rentabilumą pagrįstu laikotarpiu ir sumažinti nuostolius“ (ginčijamo sprendimo 290, 294 ir 309 konstatuojamosios dalys), ir, šešta, „negalint įvertinti bendrovės SEA įvaizdžio praradimo [susijusio su antžeminių paslaugų perdavimu trečiajam asmeniui kaip tiekėjui], atsakomybės įtraukimo rizikų ar netiesioginio ilgalaikio pelno prognozių“, apdairus investuotojas neinvestuotų tokios didelės sumos, kuri nurodyta nurodyme susigrąžinti pagalbą (ginčijamo sprendimo 292 ir 293 konstatuojamosios dalys).

98      Ieškovės nuomone, ginčijamame sprendime nurodyti motyvai, susiję su privataus investuotojo kriterijaus taikymu, yra nepagrįsti ir Komisija nesilaikė jai šioje srityje tenkančios įrodinėjimo pareigos. Reikėjo atkurti įvairius SEA elgesio etapus siekiant įvertinti jo ekonominį pagrįstumą, atsižvelgiant į privataus investuotojo kriterijų, kaip jis yra išaiškintas jurisprudencijoje.

99      Kaip teigia ieškovė, SEA sprendimo nutraukti veiklą, susijusią su antžeminėmis paslaugomis, perduodant jas naujai, visiškai jos kontroliuojamai bendrovei, tikslas buvo, pirma, laikytis iš Sąjungos teisės kylančių įpareigojimų ir, antra, pasinaudoti progomis toliau plėstis, atsiradusiomis dėl sektoriaus liberalizavimo, kuris pagal Direktyvą 96/67 tapo būtinas. Vis dėlto Sea Handling iš pradžių turėjo spręsti labai keblią ekonominę situaciją. Siekdama ją išspręsti, SEA pradėjo įgyvendinti antžeminių paslaugų sektoriaus pertvarkymo programą remdamasi trimis ramsčiais, t. y., pirma, strateginio partnerio paieška, antra, laipsnišku personalo išlaidų mažinimu, trečia, šio sektoriaus pertvarkymu griežtai ekonominiu požiūriu, įgyvendinant Sea Handling verslo planą 2003–2007 m. laikotarpiu. Įgyvendindama šias priemones, SEA tikėjosi, kad per trejus metus arba vėliausiai iki 2007 m. galės atkurti savo antžeminių paslaugų veiklos pelningumą. 2003 ir 2004 m. gauti rezultatai įrodė SEA veiksmų pagrįstumą.

100    Vis dėlto, ieškovės teigimu, tam tikri nuo SEA valios nepriklausantys įvykiai sulėtino atgaivinimo tikslo įgyvendinimą. Visgi nagrinėjamu laikotarpiu atlikti ekonominiai vertinimai parodė, kad SEA strategija yra ekonomiškai pagrįsta, nes ji leido atgaivinti Sea Handling. Šį vertinimą patvirtina 2011 m. birželio 1 d. ekonominis tyrimas „Sea Handling – Rinkos ekonomikos investuotojo principo taikymas“ (toliau – ekonominis tyrimas, kuriuo rėmėsi ieškovė).

101    Komisija ginčija ieškovės argumentus.

102    Sąlygos, kurias turi atitikti priemonė, kad būtų laikoma pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnį, netenkinamos, jei įmonė, kuriai skirta priemonė, galėjo gauti tą pačią naudą kaip ir ta, kuri jai suteikiama valstybės ištekliais, tokiomis aplinkybėms, kurios atitinka įprastas rinkos sąlygas, nes toks vertinimas atliekamas iš esmės taikant rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus investuotojo kriterijų (šiuo klausimu žr. 2012 m. birželio 5 d. Sprendimo Komisija / EDF ir kt., C‑124/10 P, EU:C:2013:32, 78 punktą; 2013 m. sausio 24 d. Sprendimo Frucona Košice / Komisija, C‑73/11 P, EU:C:2013:32, 70 punktą ir 2015 m. birželio 25 d. Sprendimo SACE ir Sace BT / Komisija, T‑305/13, EU:T:2015:435, 91 punktą).

103    Taigi taikant privataus investuotojo kriterijų siekiama nustatyti, ar bet kokia forma įmonei suteikta nauda iš valstybės išteklių dėl savo poveikio iškreipia ar gali iškreipti konkurenciją ir daryti įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai (2012 m. birželio 5 d. Sprendimo Komisija / EDF ir kt., C‑124/10 P, EU:C:2015:435, 89 punktas; taip pat žr. 2015 m. birželio 25 d. Sprendimo SACE ir Sace BT / Komisija, T‑305/13, EU:T:2015:435, 92 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Kalbant konkrečiau, reikia įvertinti, ar panašiomis aplinkybėmis privatus investuotojas, veikiantis įprastomis rinkos ekonomikos sąlygomis, kuris dėl savo dydžio gali būti lyginamas su viešąjį sektorių valdančiomis įstaigomis, būtų investavęs tokio paties dydžio kapitalą. Visų pirma svarbu kelti klausimą, ar privatus investuotojas būtų įgyvendinęs nagrinėjamus veiksmus tomis pačiomis sąlygomis (šiuo klausimu žr. 2003 m. kovo 6 d. Sprendimo Westdeutsche Landesbank Girozentrale ir Land Nordrhein-Westfalen / Komisija, T‑228/99 ir T‑233/99, EU:T:2003:57, 245 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

104    Siekiant išnagrinėti, ar atitinkama valstybė narė arba viešosios valdžios subjektas elgėsi kaip rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis apdairus investuotojas, būtina suprasti laikotarpio, kuriuo buvo taikytos nagrinėjamos priemonės, aplinkybes, kad būtų galima įvertinti valstybės narės arba viešosios valdžios subjekto elgesio ekonominį racionalumą ir taip susilaikyti nuo bet kokio vertinimo, pagrįsto vėlesne situacija. Viešųjų ir privačių ūkio subjektų elgesys turi būti lyginamas pagal tai, kokio požiūrio per aptariamą operaciją panašiomis aplinkybėmis būtų laikęsis privatus investuotojas, atsižvelgdamas į turimą informaciją ir tuo metu numatomą raidą, nes tai yra vieninteliai reikšmingi aspektai taikant privataus investuotojo kriterijų. Todėl retrospektyvus konstatavimas, kad valstybės narė ar viešosios valdžios subjektas turėjo realios naudos iš įvykdytos operacijos, neturi jokios reikšmės. Taip yra būtent tais atvejais, kai, kaip ir nagrinėjamu atveju, Komisija valstybės pagalbos buvimą nagrinėja atsižvelgdama į priemonę, apie kurią jai nebuvo pranešta ir kurią atitinkamas viešosios valdžios subjektas jau buvo įgyvendinęs jos vykdomo nagrinėjimo momentu (šiuo klausimu žr. 2012 m. birželio 5 d. Sprendimo Komisija / EDF ir kt., C‑124/10 P, EU:C:2012:318, 85, 104 ir 105 punktus; 2016 m. lapkričio 30 d. Sprendimo Komisija / Prancūzija ir Orange, C‑486/15 P, EU:C:2016:912, 139 ir 140 punktus ir 2015 m. birželio 25 d. Sprendimo SACE ir Sace BT / Komisija, T‑305/13, EU:T:2015:435, 93 ir 94 punktus ir nurodytą jurisprudenciją).

105    Šiuo klausimu jurisprudencijoje patikslinta, pirma, kad kai Komisija siekia nustatyti, ar įvykdytos privataus investuotojo kriterijaus taikytinumo ir taikymo sąlygos, ji gali atsisakyti nagrinėti atitinkamos valstybės narės pateiktą reikšmingą informaciją, tik jeigu pateikti įrodymai buvo nustatyti priėmus sprendimą atlikti nagrinėjamą investiciją, ir, antra, kad informacija apie įvykius, susiklosčiusius iki valstybės priemonės patvirtinimo dienos, kuri turima tą dieną, gali būti reikšminga tiek, kiek ji gali padėti nagrinėjant klausimą, ar dėl šios priemonės įgyjamas pranašumas, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį (šiuo klausimu žr. 2015 m. spalio 1 d. Sprendimo Electrabel ir Dunamenti Erőmű / Komisija, C‑357/14 P, EU:C:2015:642, 103–105 punktus ir 2015 m. birželio 25 d. Sprendimo SACE ir Sace BT / Komisija, T‑305/13, EU:T:2015:435, 96 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

106    Remiantis principais dėl įrodinėjimo naštos valstybės pagalbos srityje, Komisija privalo įrodyti, kad pagalba buvo teikiama. Todėl Komisija privalo aptariamų priemonių tyrimo procedūrą vykdyti rūpestingai ir nešališkai, kad, priimdama galutinį sprendimą dėl pagalbos egzistavimo ir, jei reikia, dėl jos nesuderinamumo ar neteisėtumo, turėtų kuo išsamesnių ir kuo patikimesnių įrodymų. Dėl reikalaujamo įrodymų lygio pažymėtina, kad įrodymų, kuriuos turi pateikti Komisija, pobūdis iš esmės priklauso nuo numatytos valstybės priemonės pobūdžio (šiuo klausimu žr. 2014 m. balandžio 3 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, C‑559/12 P, EU:C:2014:217, 63 ir 66 punktus ir 2015 m. birželio 25 d. Sprendimo SACE ir Sace BT / Komisija, T‑305/13, EU:T:2015:435, 95 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

107    Be to, Komisijos nagrinėjimas, ar atitinkamos priemonės gali būti kvalifikuojamos kaip valstybės pagalba dėl to, kad valdžios institucijos veikė ne taip kaip privatus kreditorius, reikalauja sudėtingo ekonominio vertinimo. Vis dėlto vykdydamas Komisijos atliktų sudėtingų ekonominių vertinimų valstybės pagalbos srityje kontrolę Sąjungos teismas neturi pakeisti Komisijos vertinimo savuoju (žr. 2013 m. sausio 24 d. Sprendimo Frucona Košice/ Komisija, C‑73/11 P, EU:C:2013:32, 74 ir 75 punktus ir nurodytą jurisprudenciją; 2013 m. kovo 21 d. Sprendimo Komisija / Buczek Automotive, C‑405/11 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2013:186, 48 ir 49 punktus; 2016 m. lapkričio 30 d. Sprendimo Komisija / Prancūzija ir Orange, C‑486/15 P, EU:C:2016:912, 91 punktą ir 2017 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Komisija / Frucona Košice, C‑300/16 P, EU:C:2017:706, 62 ir 63 punktus) ir turi patikrinti tik tai, ar buvo laikytasi procedūrinių ir motyvavimo taisyklių, ar nebuvo padaryta teisės klaidos, ar tikslios nurodytos faktinės aplinkybės ir ar nebuvo padaryta akivaizdžios šių faktinių aplinkybių vertinimo klaidos ir piktnaudžiauta įgaliojimais (žr. 2015 m. sausio 15 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, T‑1/12, EU:T:2015:17, 35 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2016 m. kovo 16 d. Sprendimo Frucona Košice / Komisija, T‑103/14, EU:T:2016:152, 144–146 punktus ir nurodytą jurisprudenciją).

108    Kad būtų įrodyta, jog vertindama faktines aplinkybes Komisija padarė akivaizdžią klaidą, ieškovių pateiktų įrodymų turi pakakti, kad sprendime esantis faktinių aplinkybių vertinimas taptų neįtikinamas (žr. 2015 m. gruodžio 9 d. Sprendimo Graikija ir Ellinikos Chrysos / Komisija, T‑233/11 ir T-262/11, EU:T:2015:948, 82 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

109    Sąjungos teismas, be kita ko, turi patikrinti ne tik pateiktų įrodymų faktinį teisingumą, patikimumą ir nuoseklumą, bet ir tai, ar šie įrodymai apima visus esminius duomenis, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant sudėtingą situaciją, ir ar jie gali pagrįsti jais remiantis padarytas išvadas (žr. 2013 m. sausio 24 d. Sprendimo Frucona Košice / Komisija, C‑73/11 P, EU:C:2013:32, 76 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; 2013 m. kovo 21 d. Sprendimo Komisija / Buczek Automotive, C‑405/11 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2013:186, 50 punktą; 2016 m. lapkričio 30 d. Sprendimo Komisija / Prancūzija ir Orange, C‑486/15 P, EU:C:2016:912, 91 punktą ir 2017 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Komisija / Frucona Košice, C‑300/16 P, EU:C:2017:706, 64 punktą).

110    Teisingumo Teismas dar patikslino, kad, taikydama privataus kreditoriaus kriterijų, Komisija turi atlikti bendrą vertinimą atsižvelgdama į visas byloje svarbias aplinkybes, jai leidžiančias nustatyti, ar įmonė gavėja akivaizdžiai nebūtų gavusi panašių mokėjimo lengvatų iš privataus kreditoriaus. Šiuo klausimu svarbi yra bet kokia informacija, galinti daryti nemažą įtaką privataus kreditoriaus, kuris yra vidutiniškai atsargus ir rūpestingas, kurio padėtis yra kuo artimesnė viešojo kreditoriaus padėčiai ir kuris siekia susigrąžinti iš sunkumų patiriančio skolininko skolą, sprendimų priėmimo procesui. Antra, taikant privataus kreditoriaus kriterijų svarbi yra tik sprendimo priėmimo momentu turima informacija ir tuo metu numatomos aplinkybės (šiuo klausimu žr. 2017 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Komisija / Frucona Košice, C‑300/16 P, EU:C:2017:706, 59–61 punktus ir nurodytą jurisprudenciją). Iš tiesų Komisija neprivalo nagrinėti informacijos, jeigu pateikti įrodymai buvo gauti po sprendimo atlikti nagrinėjamą investiciją priėmimo ir jie neatleidžia atitinkamos valstybės narės nuo pareigos atlikti atitinkamą išankstinį savo investicijos pelningumo vertinimą dar prieš atliekant šią investiciją (šiuo klausimu žr. 2017 m. lapkričio 23 d. Sprendimo SACE ir Sace BT / Komisija, C‑472/15 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2017:885, 107 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

111    Atsižvelgiant į šiuos jurisprudencijoje nustatytus kriterijus, reikia patikrinti, ar Komisija turėjo teisę nuspręsti, kad SEA padėtyje esantis privatus investuotojas 2002 m. būtų prisiėmęs analogišką įsipareigojimą siekdamas užtikrinti savo patronuojamosios bendrovės Sea Handling ekonominį išlikimą ir atkurti jos pelningumą.

112    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Italijos valdžios institucijos, žinoma, stengėsi įrodyti, kad laikėsi privataus investuotojo kriterijaus, ilgai ir keletą kartų pateikdamos sudėtingą ilgalaikio Sea Handling restruktūrizavimo SEA grupėje strategiją, kuri buvo patvirtinta įvairiais komercinės plėtros ir restruktūrizavimo planais, ekonominiu tyrimu, kuriuo rėmėsi ieškovė, taip pat investicijomis, kurios, kaip teigė minėtos institucijos, suteikė ilgalaikio pelningumo perspektyvą, kaip tai suprantama pagal 1991 m. kovo 21 d. Sprendimą Italija / Komisija (C‑303/88, EU:C:1991:136, 21 ir 22 punktai). Šiuo klausimu jos pažymėjo būtinybę išlaikyti SEA grupės įvaizdį, be kita ko, užtikrinant paslaugų kokybę, poreikį kuo labiau pagerinti bendrą rezultatą, tikimybę netiesiogiai gauti didelį pelną atskyrus antžeminių paslaugų sektorių ir perduoti šią veiklą geriausiomis ekonominėmis sąlygomis.

113    Vis dėlto, pritariant Komisijai, reikia konstatuoti, kad Italijos valdžios institucijos per administracinę procedūrą akivaizdžiai nepateikė, pirma, Sea Handling kapitalo poreikio prognozių ar apskaičiavimų 2002 m. veikusio privataus investuotojo požiūriu, bent jau pirmų penkerių metų laikotarpiui, ir galimo pelno, kurio toks investuotojas galėjo pagrįstai tikėtis kaip „investicijų grąžos“, kurią buvo galima palyginti su išlaidomis, patiriamomis dėl nagrinėjamų rekapitalizavimo priemonių. Antra, jos neįrodė galimų pakaitinių sprendimų, kaip antai antžeminių paslaugų sektoriaus likvidavimo ar (visiško arba dalinio) užsakomųjų paslaugų organizavimo ekonominio pagrįstumo stokos, pakankamai neįvertinusios konkrečiais skaičiais ir apskaičiavimais galimų išlaidų ir naudos. Iš to neabejotinai matyti, kad Italijos valdžios institucijos, SEA ir Sea Handling taip pat atsisakė palyginti ir pateikti Komisijai įvairių alternatyvių privataus investuotojo elgsenos scenarijų „sąnaudų ir naudos“ santykį.

114    Taigi, pirma, ekonominiame tyrime, kuriuo rėmėsi ieškovė, kartu remdamasi 2003–2007 m. komerciniu planu, tik glaustai išdėstomi galimi alternatyvūs scenarijai, įskaitant Sea Handling likvidavimą, ir teigiama, kad taikant šį būdą būtų patirta „daug pasitraukimo išlaidų“, nemėginant jų apskaičiuoti ir palyginti su išlaidomis, kurių būtų patirta dėl nagrinėjamų rekapitalizavimo priemonių, nors jame ir buvo pabrėžta, kad apdairus privatus investuotojas būtų atlikęs tokį palyginimą. Šie glausti ir prieštaringi ekonominio tyrimo, kuriuo rėmėsi ieškovė, teiginiai rodo, kad SEA ir Italijos valdžios institucijos 2002 m. neišnagrinėjo jokių kitų ekonomiškai pagrįstų galimybių, išskyrus besąlyginį Sea Handling rekapitalizavimą SEA grupėje, kurį pasirinko SEA, pirmiausia penkerių metų laikotarpiui, ir kuris vėliau būtų tęsiamas po 2007 m. Be to, kaip Komisija teisingai konstatavo ginčijamo sprendimo 308 konstatuojamojoje dalyje, šis tyrimas yra vienintelė tikra nepriklausomo „ekonomikos eksperto“ analizė, kurią užsakė Italijos valdžios institucijos, tačiau ji buvo parengta jau nustačius nagrinėjamas priemones. Vis dėlto data, į kurią atsižvelgiant turi būti vertinamas priemonės ekonominis pagrįstumas pagal privataus investuotojo kriterijų, yra šios priemonės nustatymo data (šiuo klausimu žr. 2012 m. birželio 5 d. Sprendimo Komisija / EDF ir kt., C‑124/10 P, EU:C:2012:318, 85, 104 ir 105 punktus; 2016 m. lapkričio 30 d. Sprendimo Komisija / Prancūzija ir Orange, C‑486/15 P, EU:C:2016:912, 139 ir 140 punktus ir 2015 m. birželio 25 d. Sprendimo SACE ir Sace BT / Komisija, T‑305/13, EU:T:2015:435, 93 ir 94 punktus ir nurodytą jurisprudenciją). Taigi ekonominis tyrimas, kuriuo remiasi ieškovė, negali jai suteikti pateisinimo „atgaline data“ remiantis 2011 m. konstatuotu Sea Handling ekonominės padėties pagerėjimu. Iš tiesų Italijos valdžios institucijos, įskaitant ieškovę, nei per administracinę procedūrą (ginčijamo sprendimo 308 konstatuojamosios dalies pabaiga), nei per teismo procesą neginčijo, kad 2002 m. arba bent prieš tariamą atskyrimo datą 2007 m. jos buvo atlikusios Sea Handling finansinės padėties auditą (ginčijamo sprendimo 268 ir 289 straipsniai) ar prašiusios atlikti analogišką ekonominę analizę (šį kartą – perspektyvinę), kad patikrintų savo elgesio ekonominį pagrįstumą.

115    Antra, šį vertinimą patvirtina SEA ir SEA Handling komercinės plėtros planai, t. y. 2002–2006 m. konsoliduotasis verslo planas („Business Plan Consolidato 2002-2006“), 2003–2007 m. verslo planas, 2007–2012 m. strateginis planas, 2009–2016 m. strateginis planas ir 2011–2013 m. verslo planas (ginčijamo sprendimo 269–296 konstatuojamosios dalys). Kaip Komisija iš esmės pažymėjo ginčijamo sprendimo 226, 229 ir 290 konstatuojamosiose dalyse, ir ieškovė to neginčijo, šiuose įvairiuose planuose neminima SEA rekapitalizavimo strategija, nors ji buvo būtina, kad numatytas Sea Handling restruktūrizavimas būtų sėkmingas, laikinai užtikrinant jos ekonominį išlikimą, ir juose buvo susitelkta tik į vieną restruktūrizavimo aspektą, susijusį su šios bendrovės pelningumo sugrąžinimu. Kaip buvo apibendrinta ginčijamo sprendimo 290 konstatuojamojoje dalyje, šiuose planuose ne tik nebuvo atsižvelgta į nagrinėjamas rekapitalizavimo priemones, bet ir nebuvo apskaičiuotos ar prognozuojamos jokios bendros vidutinio laikotarpio ar ilgalaikės išlaidos (galiausiai visa rekapitalizavimo suma sudarė 360 mln. EUR) ir galimas pelnas, atitinkamais atvejais – iš dividendų, kapitalo dalies vertės išlaikymo ar padidinimo arba dėl žalos išvengimo prekių ženklų srityje.

116    Be to, iš ginčijamo sprendimo 292 ir 293 konstatuojamųjų dalių matyti, kad Italijos valdžios institucijos ir SEA nepaskaičiavo tariamos žalos, susijusios su įvaizdžio praradimu, kurią SEA galėjo patirti, jei antžeminės paslaugos būtų perduotos trečiajam asmeniui, kuris neužtikrintų to paties kokybės lygio, nors SEA pati pripažino, „jog tokius nuostolius buvo galima labai paprastai patvirtinti rinkos tyrimais“. Iš tiesų jos pateikė tik užsakomųjų paslaugų organizavimo išlaidų skaičiavimus, kurių pagrįstumu Komisija suabejojo ginčijamo sprendimo 257–259 konstatuojamosiose dalyse.

117    Trečia, kalbant konkrečiau apie 2002 m. padėtyje esančio apdairaus privataus investuotojo požiūriu reikalingas kapitalo injekcijų sumas, reikia konstatuoti, kad per teismo procesą ieškovė nepateikė jokios tikslesnės informacijos. Iš tiesų, be rekapitalizavimo sprendimo, kuris buvo priimtas 2002 m. kovo 26 d. susitarimo su profesinėmis sąjungomis forma, nėra jokios informacijos, išskyrus perspektyvines prognozes, susijusios su sumomis, kurias SEA ir Italijos valdžios institucijos tuo metu buvo numačiusios investuoti į Sea Handling per pirmąjį penkerių metų laikotarpį. Ekonominis tyrimas, kuriuo rėmėsi ieškovė, veikiau patvirtina, kad 2002 m. tokios prognozės buvo padarytos tik iki 2005 m., t. y. iki pelningumo susigrąžinimo datos, kuri iš pradžių buvo numatyta 2003–2007 m. verslo plane. Vis dėlto ieškovė pateikia tik neapibrėžtų ir bendrų samprotavimų, susijusių su bendra restruktūrizavimo strategija ir tariama būtinybe atgaivinti Sea Handling SEA grupėje, kad galima būtų susigrąžinti jos pelningumą. Vis dėlto būtinybė numatyti tikslų planą su tikroviškomis investicijų grąžos dėl paeiliui vykdomų rekapitalizacijų prognozėmis buvo svarbi dar ir dėl 2002 m. kovo 26 d. susitarime su profesinėmis sąjungomis numatytų įsipareigojimų daugiamečio pobūdžio. Taigi Komisija pagrįstai nusprendė, kad 2002 m. rekapitalizavimo sprendimas buvo priimtas be išlygų ir neatsižvelgiant į konkrečias SEA Handling kapitalo poreikio prognozes konkrečiu laikotarpiu ir buvo grindžiamas tik nuostoliais ir metiniu jų padengimo poreikiu ateityje, neatsižvelgiant į jų dydį, Sea Handling restruktūrizavimo būdą, trukmę ir konkretų tikslą. Be to, po 2006–2007 m. įvykdyto atskyrimo dėl Alitalia „de-hubbing“ sprendimo SEA ir Sea Handling nenurodė, ar ir kiek tolesnis rekapitalizavimo strategijos tęsimas tikrai leistų konkrečiu momentu parduoti Sea Handling geriausiomis sąlygomis, išlaikyti visos SEA grupės įvaizdį arba bent pereinamuoju laikotarpiu pasiūlyti geriausias garantijas, susijusias su šių paslaugų teikimu dėl vertikalios integracijos išlaikymo.

118    Ketvirta, ieškovė tvirtino, kad, be rimtų restruktūrizavimo priemonių, nagrinėjamuose komercinės plėtros ir restruktūrizavimo planuose taip pat buvo numatyta rekapitalizavimo dalis. Taigi iš esmės ieškovė nurodo tik tai, kad bėgant metams ir reikšmingai keičiantis aplinkybėms restruktūrizavimo dalis iš esmės pasikeitė ir šių pokyčių tariamai nebuvo įmanoma numatyti, tačiau nepateikia analogiško argumento dėl to, kokios buvo tos rekapitalizavimo priemonės, kurių taikymo sritis neabejotinai priklausė nuo Sea Handling patirtų metinių nuostolių dydžio.

119    Vis dėlto šiomis aplinkybėmis ieškovės argumentai, susiję vien su restruktūrizavimo dalimi, taip pat tariamomis Komisijos klaidomis ir praleidimais šioje srityje, negali įrodyti akivaizdžių klaidų buvimo jos atliktame privataus investuotojo kriterijaus nepaisymo vertinime, kiek tai susiję su nagrinėjamomis rekapitalizavimo priemonėmis, kurios buvo grindžiamos 2002 m. priimtu principiniu sprendimu, ar leisti suabejoti Komisijos teiginiu, kad SEA galėjo patvirtinti ir įgyvendinti griežtesnį arba trumpesnį restruktūrizavimo planą, kad apribotų Sea Handling nuostolius iki minimalaus lygio (ginčijamo sprendimo 247, 290, 294 ir 309 konstatuojamosios dalys).

120    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Komisija, nepadarydama akivaizdžios vertinimo klaidos, galėjo konstatuoti tai, kas buvo priminta šio sprendimo 97 punkte.

121    Nė vienas ieškovės pateiktas argumentas negali užginčyti šios išvados.

122    Pirma, kalbant apie kitų išeičių nebuvimą, įskaitant antžeminių paslaugų filialo perleidimą, pažymėtina, jog iš ginčijamo sprendimo 248–255 konstatuojamųjų dalių matyti, kad Komisija atmetė SEA prieštaravimus kaip iš esmės neišsamius, neįtikinamus ir iš dalies nereikšmingus. Viena vertus, ji atmetė teiginį, kad tretieji subjektai būtų suinteresuoti tik kai kuriomis pelningiausiomis paslaugomis, o šios aplinkybės, nepaisant to, kad dvi dalinio pardavimo procedūros neįvyko, nepatvirtino „jokie konkretūs duomenys, tuo tarpu Italijoje, o ypač Malpensos ir Linatės oro uostuose, savo paslaugas teikti leidžiama daugeliui operatorių“ (ginčijamo sprendimo 248–250 konstatuojamosios dalys). Kita vertus, kalbant apie trečiųjų subjektų pajėgumus, pažymėtina, kad Komisija kvestionavo tikslingumą ir patikimumą, be kita ko, „gana miglot[ų] svarstym[ų] apie tariamai neigiamą kitų tiekėjų, veikiančių Milano oro uostuose arba efektyviai išnaudojančių visus savo išteklius, ekonominę situaciją“ ir teiginio, „kad nė vienas operatorius nebūtų turėjęs reikiamų išteklių“, nors, „anot bendrovės SEA, Linatės ir Malpensos oro uostuose paslaugas teikti buvo leista 84 tiekėjams“. Be to, ji pažymėjo, kad nėra konkrečių įrodymų, „jog trečiasis operatorius nebūtų galėjęs atitikti kokybės reikalavimus, kurie laikomi esminiais siekiant, kad veiktų bendrovės SEA verslo modelis“ (ginčijamo sprendimo 251, 252 ir 254 konstatuojamosios dalys). Galiausiai Komisija priekaištavo SEA neįrodžius, kad nebuvo „galimyb[ės] bent dalį, o ne visas paslaugas teikti kaip užsakomąsias paslaugas“ (ginčijamo sprendimo 253 ir 254 konstatuojamosios dalys).

123    Dėl šios išsamios analizės ieškovė pateikia tik neapibrėžtus ir nepagrįstus teiginius. Iš tiesų ji tik neapibrėžtai teigia, kad nebuvo operatorių, kurie būtų galėję pateikti jungtinį antžeminių paslaugų pasiūlymą, ir kad paslaugos, kurias galėjo teikti Milano oro uostuose veikiantys antžeminių paslaugų teikėjai, buvo nepatikimos ir nekokybiškos. Taigi ji tik pakartoja argumentus, kuriuos jau buvo pateikusi per administracinę procedūrą ir kuriuos Komisija turėjo teisę atmesti ginčijamame sprendime.

124    Antra, kalbant apie Sea Handling siūlomų paslaugų užsakymo iš kitų tiekėjų netinkamumą, pažymėtina, kad iš ginčijamo sprendimo 81 konstatuojamojoje dalyje pateiktos Italijos valdžios institucijų argumentų santraukos matyti:

„Be galimybės gauti netiesioginio materialinio pelno padengus bendrovės „SEA Handling“ nuostolius, yra ir kitų aspektų, pavyzdžiui: a) galimybė išnaudoti netiesioginius ekonominius privalumus per prekybinius ryšius su filialu; b) sunkumai, kurie kiltų organizuojant užsakomąsias paslaugas šalies lygiu, atsižvelgiant tiek į ekonominius įsipareigojimus, tiek į atsakomybę valdžios institucijai; c) išsaugotas grupės įvaizdis; d) susitarime ir įstatymuose numatytų įsipareigojimų valstybei laikymasis.“

125    Be to, per administracinę procedūrą SEA tvirtino, kaip nurodyta ginčijamo sprendimo 115 konstatuojamojoje dalyje, kad „antžeminių paslaugų veiklos perleidimas būtų padidinęs [jos] sąnaudas, nes [jai] būtų tekęs įsipareigojimas teikti avarinių ir nenumatytų atvejų valdymo paslaugas“, taip pat „apytiksliais skaičiavimais bendrovė SEA teigia, sutaupiusi 2003 m. 10,7 mln. EUR, o 2010 m. – 8,7 mln. EUR dėl vykdytos masto ekonomikos, suteikusios galimybę bendrovės „SEA Handling“ personalui naudoti ribines sąnaudas už apsaugos veiklą užuot dengus specializuotos grupės įsteigimo ir išlaikymo sąnaudas“.

126    Iš ginčijamo sprendimo 256–260 konstatuojamųjų dalių darytina išvada, kad Komisija ginčijo SEA pateiktų užsakomųjų paslaugų organizavimo išlaidų skaičiavimų pagrįstumą, motyvuodama tuo, kad jos buvo grindžiamos „savavališku“ daugikliu ir „nerealistišku“ etato ekvivalento (FTE) apskaičiavimu. Šiame kontekste ji pažymėjo, kad nebuvo pateiktos realistiškesnės prognozės, pagrįstos faktinių išlaidų, kurias Sea Handling būtų paprastai perkėlusi į SEA išrašomas sąskaitas faktūras už jos paslaugas, apskaičiavimu ir vidutiniškai per metus išlaikomų FTE skaičiumi. Be to, Komisija priekaištavo SEA nepalyginus galimų užsakomųjų paslaugų organizavimo išlaidų su išlaidomis, susijusiomis su nagrinėjamomis rekapitalizavimo priemonėmis (nuostolių padengimas), „kurias ši patyrė padengdama nuostolius, kurių būtų buvę galima išvengti, jei konkurencingesnis operatorius būtų teikęs kai kurias ar visas antžemines paslaugas kaip užsakomąsias“.

127    Bendrajam Teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose ieškovė iš esmės tik pakartojo argumentus, kuriuos Italijos valdžios institucijos jau buvo pateikusios per administracinę procedūrą ir kurie buvo priminti ginčijamo sprendimo 81 konstatuojamojoje dalyje (žr. šio sprendimo 124 punktą), tačiau nepateikė tikslių argumentų, kurie leistų suabejoti ginčijamame sprendime Komisijos atliktu vertinimu. Visų pirma reikia priminti, kad Italijos valdžios institucijos, SEA ar Sea Handling niekada tiksliai nenurodė, kokios būtų hipotetinės užsakomųjų paslaugų organizavimo sąnaudos ir nauda, taigi sąnaudos ir nauda, jeigu antžemines paslaugas teiktų trečiasis operatorius, ir nepateikė tokio sąnaudų ir naudos balanso palyginimo su sąnaudomis ir nauda, susijusia tiek su nagrinėjamomis rekapitalizavimo priemonėmis, tiek su sprendimo dėl Sea Handling vertikalios integracijos SEA grupėje išlaikymu.

128    Be to, kaip nurodyta ginčijamo sprendimo 293 konstatuojamojoje dalyje, kurios pačios ieškovė neginčija, Italijos valdžios institucijos ir SEA per administracinę procedūrą atsisakė pateikti konkrečius skaičius, pagrindžiančius tariamą SEA grupės įvaizdžio praradimą, jeigu būtų organizuojamos užsakomosios paslaugos ir SEA neužtikrintų ar nekontroliuotų reikalaujamo jų kokybės lygio (ginčijamo sprendimo 292 konstatuojamoji dalis; žr. šio sprendimo 116 punktą).

129    Trečia, kalbant apie argumentą, kad SEA pasirinkto verslo modelio pasirinkimo pasekmės gali būti įvertintos tik ilguoju laikotarpiu, todėl SEA negalėjo atsisakyti savo sprendimo, nepralaukusi tam tikro laiko, kuris būtų būtinas siekiant įvertinti šio verslo modelio rezultatą, pakanka konstatuoti, kad, kiek tai susiję su privataus investuotojo kriterijumi, reikšmingas klausimas yra ne tas, ar SEA turėjo atsisakyti tam tikrų sprendimų, nežinodama jų ilgalaikio poveikio, bet tas, ar ji apskaičiavo sąnaudas ir naudą priimdama sprendimą padidinti kapitalą savo patronuojamosios bendrovės Sea Handling naudai, ir akivaizdu, kad šioje byloje nagrinėjamu atveju to nebuvo padaryta (žr. šio sprendimo 112–116 punktus). Be to, į Sea Handling rezultatus, kad ir kokie jie galėjo būti teigiami nuo 2008 m., pasiektus po 2002 m. sprendimo investuoti priėmimo, negalima atsižvelgti siekiant patikrinti, ar buvo paisoma privataus investuotojo kriterijaus (žr. šio sprendimo 104 ir 110 punktus), ir jie negali sušvelninti to, kad nebuvo atliktas SEA pasirinktos strategijos ex ante sąnaudų ir naudos vertinimas.

130    Ketvirta, aplinkybės, kad Sea Handling gaivinimo strategija nekėlė grėsmės SEA finansiniam stabilumui ir kad SEA siūlė dividendus, nepakanka įrodyti, kad kapitalo padidinimai buvo atlikti taip, kaip tai būtų daręs privatus investuotojas, todėl ji neturi reikšmės.

131    Galiausiai, penkta, ekonominis tyrimas, kuriuo rėmėsi ieškovė, neįrodo, kad kapitalo padidinimai atitiko privataus investuotojo kriterijų. Kaip buvo priminta šio sprendimo 114 punkte, šiame tyrime tik glaustai užsimenama apie galimus alternatyvius scenarijus, įskaitant Sea Handling likvidavimą, ir teigiama, kad dėl tokio pasirinkimo būtų patiriama „daug pasitraukimo išlaidų“, tačiau net nemėginta jų apskaičiuoti ir palyginti su išlaidomis, patirsiamomis dėl nagrinėjamų priemonių, nors toje analizėje buvo pažymėta, kad apdairus privatus investuotojas būtų atlikęs tokį palyginimą.

132    Taigi ieškovė neįrodė, kad Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, atmesdama argumentą, kad šioje byloje buvo laikomasi privataus investuotojo kriterijaus. Todėl antrąjį pagrindą reikia atmesti.

(Praleista)

IV.    Dėl bylinėjimosi išlaidų

212    Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, iš jos priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, įskaitant susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūra, pagal Komisijos pateiktus reikalavimus.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (trečioji išplėstinė kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Priteisti iš Comune di Milano bylinėjimosi išlaidas, įskaitant susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūra.

Van der Woude Kreuschitz Forrester

Półtorak       Perillo

Paskelbta 2018 m. gruodžio 13 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.

Parašai.

*      Proceso kalba: italų.

1      Pateikiami tik tie šio sprendimo punktai, kuriuos Bendrasis Teismas mano tikslinga paskelbti.