TEISINGUMO TEISMO (devintoji kolegija) SPRENDIMAS
2022 m. rugsėjo 8 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose – Jurisdikcija, teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimas ir vykdymas – Reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 – 24 straipsnio 4 punktas – Išimtinė jurisdikcija – Jurisdikcija patentų registracijos ar galiojimo srityje – Taikymo sritis – Patento paraiškos pateikimas ir patento išdavimas trečiojoje valstybėje – Išradėjo statusas – Teisės į išradimą turėtojas“
Byloje C‑399/21
dėl Svea hovrätt (Stokholmo apeliacinis teismas, Švedija) 2021 m. birželio 17 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2021 m. birželio 28 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
IRnova AB
prieš
FLIR Systems AB,
TEISINGUMO TEISMAS (devintoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas S. Rodin, teisėjai L. S. Rossi ir O. Spineanu-Matei (pranešėja),
generalinis advokatas P. Pikamäe,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– IRnova AB, atstovaujamos jur. kand. P. Kenamets ir F. Lüning,
– FLIR Systems AB, atstovaujamos advokater J. Melander ir O. Törngren,
– Europos Komisijos, atstovaujamos M. Gustafsson ir S. Noë,
atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 351, 2012, p. 1; toliau – Reglamentas „Briuselis Ia“) 24 straipsnio 4 punkto išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant IRnova AB ir FLIR Systems AB ginčą dėl asmens, kuris turi būti laikomas teisės į trečiosiose šalyse pateiktose patento paraiškose ir jose išduotuose patentuose nurodytus išradimus turėtoju, nustatymo.
Teisinis pagrindas
Reglamentas „Briuselis Ia“
3 Reglamento „Briuselis Ia“ 34 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:
„turėtų būti užtikrintas [1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (OL L 299, 1972, p. 32)], [2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 12, 2001, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 42)] ir šio reglamento tęstinumas ir tuo tikslu nustatytos pereinamosios [pereinamojo laikotarpio] nuostatos. Tęstinumą taip pat turi užtikrinti Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, aiškindamas [1968 m. rugsėjo 27 d. Briuselio konvenciją dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo] ir ją pakeičiančius reglamentus.“
4 To paties reglamento 1 straipsnyje nustatyta:
„1. Šis reglamentas taikomas civilinėse ir komercinėse bylose, neatsižvelgiant į teismo pobūdį. Visų pirma šis reglamentas netaikomas mokesčių, muitų ar administracinėms byloms arba valstybės atsakomybei už veiksmus ir neveikimą vykdant valstybės įgaliojimus (acta iure imperii).
2. Šis reglamentas netaikomas:
a) fizinių asmenų statusui arba teisnumui ir veiksnumui, nuosavybės teisėms, atsirandančioms iš santuokos ryšių arba ryšių, kurie pagal tokiems ryšiams taikytiną teisę laikomi lygiaverčiais santuokai;
b) bankrotui, su nemokių bendrovių arba kitų juridinių asmenų likvidavimu susijusiems procesams ir panašioms byloms;
c) socialiniam draudimui;
d) arbitražui;
e) iš šeimos santykių, giminystės, santuokos arba svainystės kylančioms išlaikymo prievolėms;
f) testamentams ir paveldėjimui, įskaitant dėl mirties kylančias išlaikymo prievoles.“
5 Minėto reglamento II skyrių „Jurisdikcija“ sudaro dešimt skirsnių. To paties reglamento 4 straipsnio, esančio II skyriaus 1 skirsnyje „Bendrosios nuostatos“, 1 dalyje numatyta:
„Pagal šį reglamentą asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose, neatsižvelgiant į šių asmenų pilietybę.“
6 Reglamento „Briuselis Ia“ II skyriaus 6 skirsnyje „Išimtinė jurisdikcija“ esančiame 24 straipsnyje nustatyta:
„Toliau išvardyti valstybės narės teismai turi išimtinę jurisdikciją, neatsižvelgiant į ginčo šalių nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą:
<…>
4) nagrinėti ieškinius, susijusius su patentų, prekės ženklų, pramoninių pavyzdžių [pramoninio dizaino] arba kitų panašių teisių, kurios privalo būti deponuojamos ar registruojamos [arba kitų panašių teisių, dėl kurių turi būti pateikta paraiška ar kurias reikalaujama registruoti], registravimu arba galiojimu, neatsižvelgiant į tai, ar šis klausimas iškeltas pareiškiant ieškinį ar prieštaravimą, – valstybės narės, kurioje buvo kreiptasi dėl deponavimo arba registravimo [kurioje buvo pateikta paraiška arba kreiptasi dėl registravimo] ir kurioje deponavimas [paraiškos pateikimas] arba registravimas buvo atliktas arba yra laikomas atliktu pagal Sąjungos dokumento arba tarptautinės konvencijos sąlygas, teismai.
Nedarant poveikio Europos patentų biuro jurisdikcijai, pagal 1973 m. spalio 5 d. Miunchene pasirašytą Europos patentų išdavimo konvenciją kiekvienos valstybės narės teismai turi išimtinę jurisdikciją nagrinėti ieškinius, susijusius su bet kurio tai valstybei narei išduoto Europos patento registravimu arba galiojimu;
<…>“
Švedijos teisė
Patentų įstatymas (1967:837)
7 Patentlagen (1967:837) (Patentų įstatymas (1967:837)) 17 straipsnyje nustatyta:
„Jei asmuo patentų administracijai teigia, kad jam teisėtai priklauso teisė į išradimą ir jeigu dėl to kyla abejonių, patentų administracija gali nustatyti pareiškėjui tam tikrą terminą kreiptis į teismą, antraip į šį skundą negali būti atsižvelgiama toliau nagrinėjant patento paraišką.
Jeigu teisme nagrinėjamas ginčas dėl teisės aktuose numatytos teisės į išradimą, patento paraiškos nagrinėjimas gali būti sustabdytas, kol teismas galutinai išspręs šį ginčą.“
8 Šio įstatymo 18 straipsnyje numatyta:
„Jei kuris nors asmuo patentų administracijai gali įrodyti, kad jam teisėtai priklauso teisė į išradimą, ši administracija priskiria paraišką šiam asmeniui, jei jis tuo tikslu pateikia prašymą. Asmuo, kuriam priskiriama paraiška, turi sumokėti naują prašymo pateikimo mokestį.
Kai pateikiamas prašymas dėl paraiškos priskyrimo, paraiška negali būti užregistruota, atmesta ar priimta, kol dėl šio prašymo nėra priimtas galutinis sprendimas.“
9 Minėto įstatymo 53 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatyta:
„Jeigu patentas buvo išduotas kitam asmeniui nei tas, kuris turėjo teisę į jį pagal 1 straipsnio nuostatas, teismas, jeigu šis asmuo šiuo tikslu pareiškia ieškinį, perduoda jam teisę į patentą. Taikomos 52 straipsnio šeštos pastraipos nuostatos, susijusios su terminais ieškiniui pareikšti.
<…>“
10 To paties įstatymo 65 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatyta:
„Patent-och marknadsdomstolen (Pramoninės nuosavybės ir prekybos bylų teismas, Švedija) yra teismas, turintis jurisdikciją nagrinėti šiame įstatyme nurodytas bylas. Jis taip pat turi jurisdikciją nagrinėti bylas dėl teisėtai priklausančios teisės į išradimą, dėl kurio pateikta patento paraiška.
<…>“
Įstatymas (1978:152) dėl Švedijos teismų jurisdikcijos nagrinėti tam tikrus ieškinius patentų teisės srityje
11 Lagen (1978:152) om svensk domstols behörighet i vissa mål på patenträttens område m.m. (Įstatymas (1978:152) dėl Švedijos teismų jurisdikcijos nagrinėti tam tikrus ieškinius patentų teisės srityje) grindžiamas 1973 m. spalio 5 d. Protokolu dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų dėl teisės gauti Europos patentą pripažinimo (Protokolas dėl pripažinimo), pridėtu prie 1973 m. spalio 5 d. Miunchene pasirašytos Europos patentų išdavimo konvencijos (Europos patentų konvencija).
12 Šio įstatymo 1 straipsnyje nustatyta:
„Ieškiniams, pareikštiems Europos patento paraišką padavusiam asmeniui, kuriuose siekiama remtis teise į išradimą, dėl kurio Švedijoje ar kitoje Susitariančiojoje Valstybėje, kuriai yra privalomas 1973 m. spalio 5 d. Europos patentų konvencijos protokolas dėl pripažinimo, pateikta aptariama patento paraiška, taikomi 2–6 ir 8 straipsniai. Sąvoka „Susitariančioji Valstybė“ tokiu atveju reiškia valstybę, kuriai yra privalomas minėtas protokolas.“
13 Šio įstatymo 2 straipsnis suformuluotas taip:
„1 straipsnyje nurodyti ieškiniai gali būti pareiškiami Švedijos teismuose:
1. jei atsakovo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra Švedijoje;
2. jei ieškovo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra Švedijoje, o atsakovas neturi nuolatinės gyvenamosios (buveinės) vietos Susitariančiojoje Valstybėje;
3. jeigu šalys rašytinėje sutartyje arba raštu patvirtintame žodiniame susitarime numatė, kad visi ieškiniai turi būti reiškiami Švedijos teismuose.“
Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas
14 IRnova ir FLIR Systems, vykdančios veiklą infraraudonosios spinduliuotės technologijų sektoriuje, yra bendrovės, turinčios buveinę Švedijoje. Anksčiau jos tarpusavyje palaikė verslo santykius.
15 2019 m. gruodžio 13 d. IRnova pareiškė ieškinį Patent-och marknadsdomstolen (Pramoninės nuosavybės ir prekybos bylų teismas), juo prašė, be kita ko, konstatuoti, kad ji gali teisėtai remtis teise į išradimus, nurodytus tarptautinėse patento paraiškose, vėliau papildytose Europos, JAV ir Kinijos patento paraiškomis, kurias FLIR pateikė 2015 ir 2016 m., taip pat remiantis pastarosiomis paraiškomis FLIR išduotuose JAV patentuose.
16 Grįsdama šį ieškinį IRnova iš esmės nurodė, kad šiuos išradimus sukūrė vienas iš jos darbuotojų, todėl jis turi būti laikomas išradėju arba bent išradimų bendraautoriumi. Todėl IRnova tvirtino, kad kaip darbdavė, taigi ir išradėjo teisių perėmėja, ji turėtų būti laikoma šių išradimų savininke. Tačiau FLIR, neįsigijusi išradimų iš IRnova ir kitaip neįgijusi teisių į juos, pirmesniame punkte minėtas patento paraiškas pateikė savo vardu.
17 Patent- och marknadsdomstolen (Pramoninės nuosavybės ir prekybos bylų teismas) pripažino turintis jurisdikciją nagrinėti IRnova ieškinį dėl Europos patentų paraiškose nurodytų išradimų. Tačiau jis pripažino neturintis jurisdikcijos nagrinėti ieškinio dėl IRnova nurodomos teisės į FLIR Kinijoje ir JAV pateiktose patentų paraiškose ir FLIR išduotuose JAV patentuose nurodytus išradimus, iš esmės motyvuodamas tuo, kad ieškinys dėl pastarųjų išradimų autoriaus nustatymo yra susijęs su patentų registracija ir galiojimu. Atsižvelgiant į šį ryšį, nagrinėjamam ginčui taikomas reglamento „Briuselis Ia“ 24 straipsnio 4 punktas, todėl Švedijos teismai neturi jurisdikcijos jo nagrinėti.
18 Būtent dėl šio sprendimo, susijusio su jurisdikcijos neturėjimu, IRnova padavė apeliacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui – Svea hovrätt (Stokholmo apeliacinis teismas, Švedija).
19 To teismo teigimu, jo nagrinėjama byla patenka į reglamento „Briuselis Ia“ taikymo sritį, nes joje prašoma konstatuoti esant teisėtai priklausančią teisę į išradimą, todėl ji yra civilinio ir komercinio pobūdžio. Vis dėlto minėtam teismui kyla klausimas dėl Švedijos teismų jurisdikcijos nagrinėti ginčą, kuriame siekiama konstatuoti esant teisę į išradimą, atsiradusią dėl nurodomo išradėjo ar išradimo bendraautoriaus statuso. To paties teismo teigimu, reglamento „Briuselis IIa“ 24 straipsnio 4 punkte ieškiniams dėl „patentų <…> registravim[o] arba galiojim[o]“ numatyta išimtinė valstybės narės, kurios teritorijoje buvo prašoma įregistruoti patentą arba kur patentas buvo įregistruotas, teismų jurisdikcija. Ši išimtinė jurisdikcija pateisinama tuo, kad, pirma, šių teismų padėtis yra tinkamiausia išnagrinėti atvejus, kai ginčas susijęs su patento galiojimu, paraiškos dėl jo pateikimo faktu ar patento įregistravimu, ir, antra, kad patentų išdavimui reikalingas nacionalinės institucijos dalyvavimas, o tai rodo, kad patento išdavimas priskiriamas nacionalinio suvereniteto įgyvendinimui. Vis dėlto, nors iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad ginčas tik dėl to, kas yra teisės į patentą savininkas, nepriklauso minėtai išimtinei kompetencijai, šioje jurisprudencijoje nėra tiesioginių nuorodų į šio 24 straipsnio 4 punkto taikytinumą šioje byloje nagrinėjamu atveju.
20 Nagrinėjamu atveju, kaip teigia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, galima manyti, kad jo nagrinėjamas ginčas susijęs su patento registracija ar galiojimu, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą. To teismo nuomone, siekiant nustatyti teisės į nagrinėjamose patento paraiškose ar patentuose nurodytus išradimus turėtoją, reikėtų nustatyti šių išradimų autorių. Tam reikėtų išaiškinti patento apibrėžties punktus ir išanalizuoti kiekvieno nurodomo išradėjo atitinkamą prisidėjimą prie minėtų išradimų. Taigi nustatant teisės į išradimą turėtoją gali reikėti, atsižvelgiant į materialinę patentų teisę, atlikti vertinimą, kuriuo siekiama nustatyti, koks prisidėjimas prie kūrimo darbų lėmė išradimo naujumą ar išradimo lygį, ir kelti klausimus dėl registracijos valstybės patentų teisės teikiamos apsaugos apimties. Be to, tai, kad patento paraišką padavęs asmuo neturi teisės jos pateikti, yra negaliojimo pagrindas.
21 Šiomis aplinkybėmis Svea hovrätt (Stokholmo apeliacinis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar ieškiniui, kuriuo prašoma pripažinti esant teisėtai priklausančią teisę į nacionalinėse patento paraiškose ir trečiojoje valstybėje įregistruotame patente nurodytą išradimą, grindžiamam nurodomu išradėjo arba išradimo bendraautoriaus statusu, pagal [reglamento „Briuselis Ia“] 24 straipsnio 4 punktą taikoma išimtinė jurisdikcija?“
Dėl prejudicinio klausimo
22 Remiantis Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija, vykstant SESV 267 straipsnyje įtvirtintai nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo bendradarbiavimo procedūrai, pastarasis nacionaliniam teismui turi pateikti naudingą atsakymą, kuris leistų išnagrinėti jam pateiktą bylą. Atsižvelgiant į tai, Teisingumo Teismui gali tekti performuluoti jam pateiktus klausimus (2022 m. balandžio 26 d. Sprendimo Landespolizeidirektion Steiermark (Maksimali vidaus sienų kontrolės trukmė), C‑368/20 ir C‑369/20, EU:C:2022:298, 50 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
23 Nors nagrinėjamu atveju klausimas susijęs su jurisdikcija nagrinėti ginčą dėl teisėtai priklausančios teisės į nacionalinėse patento paraiškose ir trečiojoje šalyje įregistruotuose patentuose nurodytus išradimus buvimo, iš to, kas išdėstyta šio sprendimo 17 ir 18 punktuose, matyti, kad ieškinys, kurį nagrinėja prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, susijęs tik su Švedijos teismų jurisdikcija nagrinėti ginčą dėl teisėtai priklausančios teisės į Kinijos ir JAV patento paraiškose bei JAV patentuose nurodytus išradimus.
24 Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar reglamento „Briuselis Ia“ 24 straipsnio 4 punktas turi būti aiškinamas taip, kad jis taikomas ginčui, kuriuo siekiama, nagrinėjant ieškinį, grindžiamą nurodomu išradėjo ar išradimo bendraautoriaus statusu, nustatyti, ar asmuo turi teisę į trečiosiose šalyse pateiktose patento paraiškose ir jose išduotuose patentuose nurodytus išradimus.
25 Siekiant atsakyti į šį klausimą, pirmiausia reikia nustatyti, ar tokia teisinė situacija, kaip nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, kuriai būdingas užsienio elementas, esantis trečiosios šalies teritorijoje, patenka į reglamento „Briuselis Ia“ taikymo sritį.
26 Ginčas pagrindinėje byloje kilo tarp dviejų bendrovių, kurių buveinė yra toje pačioje valstybėje narėje, ir juo siekiama nustatyti teisės, kuri, kaip teigiama, taip pat atsirado Švedijoje, t. y. teisės į pagrindinėje byloje nagrinėjamose pateiktose patento paraiškose ir išduotuose patentuose nurodytus išradimus turėtoją. Vienintelis šio ginčo užsienio elementas yra tas, kad jis susijęs, be kita ko, su trečiosiose šalyse, t. y. Kinijoje ir JAV, pateiktomis patento paraiškomis ir jose išduotais patentais. Tačiau šis užsienio elementas nėra valstybės narės teritorijoje.
27 Šiuo klausimu reikia priminti, jog Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijoje dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (toliau – Briuselio konvencija) numatytų jurisdikcijos taisyklių taikymui reikalingas užsienio elemento buvimas (2005 m. kovo 1 d. Sprendimo Owusu, C‑281/02, EU:C:2005:120, 25 punktas).
28 Nors dažniausiai šį elementą lemia atsakovo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta, jį taip pat gali lemti ginčo dalykas. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad tarptautinį nagrinėjamų teisinių santykių pobūdį nebūtinai turi lemti tai, kad bylos esmė ar bylos šalies atitinkama nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra susijusi su keliomis Susitariančiosiomis Valstybėmis. Susitariančiosios Valstybės ir trečiosios valstybės įtraukimas dėl, pavyzdžiui, ieškovo ir atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos (buveinės) pirmojoje valstybėje ir dėl ginčijamų faktinių aplinkybių susiklostymo antrojoje, nagrinėjamam teisiniam santykiui taip pat gali suteikti tarptautinį pobūdį, nes dėl tokios situacijos Susitariančiojoje Valstybėje gali kilti klausimų dėl teismų tarptautinės jurisdikcijos nustatymo (šiuo klausimu žr. 2005 m. kovo 1 d. Sprendimo Owusu, C‑281/02, EU:C:2005:120, 26 punktą).
29 Be to, kaip matyti iš reglamento „Briuselis Ia“ 34 konstatuojamosios dalies, Teisingumo Teismo pateiktas šios konvencijos ir ją pakeitusio Reglamento Nr. 44/2001 (toliau – reglamentas „Briuselis I“) nuostatų išaiškinimas taikomas ir reglamento „Briuselis Ia“, kuriuo pakeistas reglamentas „Briuselis I“, nuostatoms, kai šias nuostatas galima laikyti „lygiavertėmis“ (šiuo klausimu žr. 2019 m. liepos 10 d. Sprendimo Reitbauer ir kt., C‑722/17, EU:C:2019:577, 36 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2021 m. gegužės 12 d. Sprendimo Vereniging van Effectenbezitters, C‑709/19, EU:C:2021:377, 23 punktą). Šis tęstinumas taip pat turi būti užtikrintas nustatant šiuose teisės aktuose įtvirtintų jurisdikcijos taisyklių taikymo sritį.
30 Tai patikslinus, dar reikia konstatuoti, jog dėl to, kad ginčas pagrindinėje byloje tarp dviejų privačių šalių susijęs su teisėtai priklausančios teisės į išradimus buvimu, šis ginčas priskiriamas prie „civilinių ir komercinių bylų“, kaip tai suprantama pagal reglamento „Briuselis Ia“ 1 straipsnio 1 dalį. Be to, minėtas ginčas nepriskiriamas prie šio reglamento 1 straipsnio 2 dalyje nurodytų sričių, neįtrauktų į šio reglamento taikymo sritį.
31 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad tokia teisinė situacija, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, kuriai būdingas trečiosios šalies teritorijoje esantis užsienio elementas, patenka į reglamento „Briuselis Ia“ taikymo sritį.
32 Antra, reikia išnagrinėti, ar reglamento „Briuselis Ia“ 24 straipsnio 4 punktas taikomas tokiam ginčui kaip pagrindinėje byloje, kurioje nagrinėjant ieškinį, grindžiamą nurodomu išradėjo ar išradimo bendraautoriaus statusu, siekiama nustatyti, ar asmuo turi teisę į trečiosiose šalyse pateiktose patento paraiškose ir jose išduotuose patentuose nurodytus išradimus.
33 Pagal šią nuostatą išimtinę jurisdikciją, neatsižvelgiant į ginčo šalių nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą, nagrinėti ieškinius dėl patentų, prekių ženklų, pramoninio dizaino arba kitų panašių teisių, dėl kurių turi būti pateikta paraiška arba kurias reikalaujama registruoti, registracijos arba galiojimo turi valstybės narės, kurioje buvo pateikta paraiška arba kreiptasi dėl registracijos ar kurioje paraiška buvo pateikta arba registravimas buvo atliktas arba yra laikomas atliktu pagal Sąjungos dokumento arba tarptautinės konvencijos sąlygas, teismai.
34 Šiuo klausimu reikia pažymėti, pirma, kad iš minėtos nuostatos formuluotės matyti, jog išimtinė jurisdikcija bylose dėl patentų registravimo ar galiojimo suteikiama tik valstybės narės, kurios teritorijoje buvo pateikta paraiška dėl patento arba kreiptasi dėl patento įregistravimo ar kurioje paraiška buvo pateikta arba registravimas buvo atliktas arba yra laikomas atliktu, teismams.
35 Nagrinėjamu atveju, kaip jau buvo nurodyta šio sprendimo 26 punkte, pagrindinėje byloje nagrinėjamos patento paraiškos buvo pateiktos ir atitinkami patentai buvo išduoti ne valstybėje narėje, o trečiosiose šalyse, t. y. Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Kinijoje. Kadangi reglamento „Briuselis Ia“ 24 straipsnio 4 punkte tokia situacija nenumatyta, ši nuostata negali būti laikoma taikytina pagrindinėje byloje nagrinėjamam ginčui.
36 Kita vertus, bet kuriuo atveju toks ginčas, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, nėra ginčas, susijęs su „patentų <…> registravimu arba galiojimu“, kaip tai suprantama pagal reglamento „Briuselis Ia“ 24 straipsnio 4 punktą, todėl, atsižvelgiant į šia nuostata siekiamą tikslą, jo nebūtina palikti nagrinėti tik tiems teismams, kurie faktiškai ir teisiškai yra arčiausiai registro, nes šių teismų padėtis yra tinkamiausia nagrinėti bylas, kuriose ginčijamas atitinkamo dokumento galiojimas ar net pačios paraiškos įregistruoti padavimo ar jos įregistravimo faktas (šiuo klausimu žr. 2017 m. spalio 5 d. Sprendimo Hanssen Beleggingen, C‑341/16, EU:C:2017:738, 33 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
37 Kadangi minėtame 24 straipsnio 4 punkte iš esmės pakartotas reglamento „Briuselis I“ 22 straipsnio 4 punkto turinys, kuris atspindi tą pačią sistemą kaip ir Briuselio konvencijos 16 straipsnio 4 punktas, reikia, kaip jau buvo pažymėta šio sprendimo 29 punkte, užtikrinti šių nuostatų aiškinimo tęstinumą (šiuo klausimu žr. 2017 m. spalio 5 d. Sprendimo Hanssen Beleggingen, C‑341/16, EU:C:2017:738, 30 punktą).
38 Iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad minėtose nuostatose vartojama ginčų, „susijusi[ų] su patentų <…> registravimu arba galiojimu“, sąvoka yra savarankiška sąvoka, kurią reikia vienodai taikyti visose valstybėse narėse (1983 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Duijnstee, 288/82, EU:C:1983:326, 19 punktas; 2006 m. liepos 13 d. Sprendimo GAT, C‑4/03, EU:C:2006:457, 14 punktas ir 2017 m. spalio 5 d. Sprendimo Hanssen Beleggingen, C‑341/16, EU:C:2017:738, 31 punktas).
39 Ši sąvoka neturi būti aiškinama plačiau, nei to reikalauja ja siekiamas tikslas, nes taikant reglamento „Briuselis Ia“ 24 straipsnio 4 punktą iš šalių atimama galimybė pasirinkti ginčo nagrinėjimo vietą, kurią kitu atveju jos galėtų pasirinkti, o tam tikrais atvejais numatomas teismas, kuris nėra nė vienos iš šalių gyvenamosios (buveinės) vietos teismas (šiuo klausimu dėl Briuselio konvencijos 16 straipsnio 4 punkto ir reglamento „Briuselis I“ 22 straipsnio 4 punkto žr. 1992 m. kovo 26 d. Sprendimo Reichert ir Kockler, C‑261/90, EU:C:1992:149, 25 punktą ir 2017 m. spalio 5 d. Sprendimo Hanssen Beleggingen, C‑341/16, EU:C:2017:738, 32 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Todėl nagrinėjama specialioji jurisdikcijos taisyklė turi būti aiškinama siaurai (2019 m. liepos 10 d. Sprendimo Reitbauer ir kt., C‑722/17, EU:C:2019:577, 38 punktas).
40 Taigi Teisingumo Teismas patikslino, kad ginčais, „susijusi[ais] su patentų <…> registravimu arba galiojimu“, kaip tai suprantama pagal reglamento „Briuselis Ia“ 24 straipsnio 4 punktą, reikia laikyti ginčus, kai išimtinės jurisdikcijos suteikimas valstybės narės, kurios teritorijoje buvo išduotas patentas, teismams pateisinamas tuo, kad šių teismų padėtis yra tinkamiausia nagrinėti bylas dėl patento galiojimo ar registracijos panaikinimo, paraiškos padavimo ar jos įregistravimo fakto arba prioriteto teisės pripažinimo dėl ankstesnės paraiškos padavimo. Tačiau jeigu ginčas nesusijęs su patento galiojimu arba jo paraiškos padavimo ar įregistravimo faktu, šiam ginčui ši nuostata netaikoma (1983 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Duijnstee, 288/82, EU:C:1983:326, 24 ir 25 punktai; 2006 m. liepos 13 d. Sprendimo GAT, C‑4/03, EU:C:2006:457, 15 ir 16 punktai ir 2017 m. spalio 5 d. Sprendimo Hanssen Beleggingen, C‑341/16, EU:C:2017:738, 33 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
41 Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad šioje nuostatoje numatyta išimtinės jurisdikcijos taisyklė neapima ginčo, kylančio tik dėl klausimo, kas yra teisės į patentą turėtojas, ar ginčo, kuriuo siekiama nustatyti, ar asmuo buvo teisėtai įregistruotas registre kaip prekių ženklo savininkas (1983 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Duijnstee, 288/82, EU:C:1983:326, 26 punktas ir 2017 m. spalio 5 d. Sprendimo Hanssen Beleggingen, C‑341/16, EU:C:2017:738, 35–37 ir 43 punktai). Pastaruoju aspektu Teisingumo Teismas pabrėžė, kad klausimas, kieno asmeniniam turtui priklauso intelektinės nuosavybės teisė, paprastai neturi jokio glaudaus materialaus ar teisinio ryšio su šios teisės registracijos vieta (2017 m. spalio 5 d. Sprendimo Hanssen Beleggingen, C‑341/16, EU:C:2017:738, 37 punktas).
42 Nagrinėjamu atveju pagrindinėje byloje siekiama nustatyti, ar FLIR turi būti laikoma teisės į atitinkamus išradimus ar jų dalį turėtoja, o ne patento paraiškos padavimo ar patento išdavimo faktą, patento galiojimą ar registracijos panaikinimą arba prioriteto teisės pripažinimą dėl ankstesnės paraiškos padavimo.
43 Reikia konstatuoti, pirma, kad klausimas, kam priklauso atitinkami išradimai, apimantis ir klausimą, kas yra išradėjas, susijęs ne su intelektinės nuosavybės teisės paraiška ar pačia šia teise, bet su jų objektu. Nors Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kaip priminta šio sprendimo 41 punkte, kad klausimas, kieno asmeniniam turtui priklauso intelektinės nuosavybės teisė, paprastai neturi jokio glaudaus materialaus ar teisinio ryšio su šios teisės registracijos vieta, kuris pateisintų reglamento „Briuselis Ia“ 24 straipsnio 4 punkte numatytos išimtinės jurisdikcijos taisyklės taikymą, šis argumentas tinka ir tuo atveju, kai šis klausimas susijęs tik su minėtos teisės objektu, t. y. išradimu.
44 Antra, reikia pažymėti, kad išradėjo nustatymas (tik tai yra ginčo pagrindinėje byloje dalykas) yra pirminis klausimas, todėl jis skiriasi nuo klausimo, susijusio su patento paraiškos padavimo faktu ar patento išdavimu.
45 Išradėjo nustatymo klausimas taip pat nesusijęs su patento paraiškos padavimo galiojimu, nes juo siekiama tik nustatyti teisę į pačius aptariamus išradimus. Todėl tai, kad, kaip pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, teisės į išradimą nebuvimas gali būti šios paraiškos pripažinimo negaliojančia pagrindas, neturi reikšmės jurisdikcijai nagrinėti ginčus dėl išradėjo statuso.
46 Trečia, pirminis klausimas dėl išradėjo nustatymo taip pat skiriasi nuo šioje byloje nagrinėjamo išduoto patento galiojimo klausimo, nes jis nėra ginčo pagrindinėje byloje dalykas. Net jei tokio nustatymo tikslais reikėtų, kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nagrinėti aptariamo patento paraiškos ar patento apibrėžties punktus, siekiant nustatyti kiekvieno darbuotojo indėlį kuriant atitinkamą išradimą, šis nagrinėjimas nebūtų susijęs su šio išradimo patentabilumu.
47 Be to, reikia pažymėti, jog tai, kad nagrinėjamo patento išradimo apibrėžties punktai ar patento paraiška gali būti nagrinėjami atsižvelgiant į šalies, kurios teritorijoje buvo paduota ši paraiška arba išduotas šis patentas, materialinę patentų teisę, taip pat nereiškia, kad reikia taikyti reglamento „Briuselis Ia“ 24 straipsnio 4 punkte įtvirtintą išimtinės jurisdikcijos taisyklę.
48 Šiuo klausimu pakanka pažymėti, kad nagrinėjant ginčą dėl patento pažeidimo taip pat reikia išsamiai išanalizuoti šiuo patentu suteikiamos apsaugos apimtį atsižvelgiant į šalies, kurios teritorijoje šis patentas buvo išduotas, patentų teisę. Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad, nesant reikalaujamo materialaus ar teisinio ryšio su aptariamos intelektinės nuosavybės teisės registracijos vieta, toks ginčas priskiriamas ne išimtinei šios valstybės narės teismų jurisdikcijai, o pagal reglamento „Briuselis Ia“ 4 straipsnio 1 dalį valstybės narės, kurios teritorijoje yra atsakovo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta, bendrajai teismų jurisdikcijai (šiuo klausimu žr. 1983 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Duijnstee, 288/82, EU:C:1983:326, 23 punktą ir 2006 m. liepos 13 d. Sprendimo GAT, C‑4/03, EU:C:2006:457, 16 punktą).
49 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į prejudicinį klausimą reikia atsakyti: reglamento „Briuselis Ia“ 24 straipsnio 4 punktas turi būti aiškinamas taip, kad jis netaikomas ginčui, kuriuo, nagrinėjant ieškinį, grindžiamą nurodomu išradėjo ar išradimo bendraautoriaus statusu, siekiama nustatyti, ar asmuo turi teisę į trečiosiose šalyse pateiktose patento paraiškose ir jose išduotuose patentuose nurodytus išradimus.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
50 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (devintoji kolegija) nusprendžia:
2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 24 straipsnio 4 punktas
turi būti aiškinamas taip:
jis netaikomas ginčui, kuriuo, nagrinėjant ieškinį, grindžiamą nurodomu išradėjo ar išradimo bendraautoriaus statusu, siekiama nustatyti, ar asmuo turi teisę į trečiosiose šalyse pateiktose patento paraiškose ir jose išduotuose patentuose nurodytus išradimus.
Parašai.