Byla C‑752/22
EP
prieš
Maahanmuuttovirasto
(Korkein hallinto-oikeus prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
2024 m. kovo 14 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Imigracijos politika – Trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statusas – Direktyva 2003/109/EB – 12 ir 22 straipsniai – Sustiprinta apsauga nuo išsiuntimo – Taikymas – Trečiosios šalies pilietis, gyvenantis kitos valstybės narės nei ta, kuri jam suteikė ilgalaikio gyventojo statusą, teritorijoje – Sprendimas išsiųsti jį į tokį statusą jam suteikusią valstybę narę, tos kitos valstybės narės priimtas dėl viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo priežasčių – Tos kitos valstybės narės nustatytas laikinas draudimas atvykti į jos teritoriją – Pareigos pateikti tai pačiai kitai valstybei narei prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje pagal Direktyvos 2003/109 III skyriaus nuostatas neįvykdymas – Tos valstybės narės sprendimas išsiųsti šį trečiosios šalies pilietį į jo kilmės šalį, priimtas dėl tų pačių priežasčių“
1. Sienų kontrolė, prieglobstis ir imigracija – Imigracijos politika – Trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statusas – Direktyva 2003/109 – Neteisėtai šalyje esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimas – Direktyva 2008/115 – Taikymo sritis – Trečiosios šalies piliečio, kuris valstybės narės teritorijoje negyvena teisėtai, bet turi ilgalaikio gyventojo statusą kitoje valstybėje narėje, išsiuntimas – Direktyvos 2003/109 nuostatų taikymas
(Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115; Tarybos direktyva 2003/109)
(žr. 50 punktą)
2. Sienų kontrolė, prieglobstis ir imigracija – Imigracijos politika – Trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statusas – Direktyva 2003/109 – Apsauga nuo išsiuntimo – Taikymo sritis – Antrosios valstybės narės vykdomas trečiosios šalies piliečio, kuris yra ilgalaikis gyventojas, išsiuntimas iš Europos Sąjungos teritorijos dėl viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo priežasčių – Išsiųstas pilietis, kuris antrosios valstybės narės teritorijoje gyvena pažeisdamas draudimą atvykti ir nepateikęs prašymo išduoti leidimą gyventi šalyje pagal Direktyvos 2003/109 III skyriaus nuostatas – Įtraukimas
(Tarybos direktyvos 2003/109 16 konstatuojamoji dalis, 2 straipsnio d punktas, 15 ir 22 straipsniai)
(žr. 54–71 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)
3. Sienų kontrolė, prieglobstis ir imigracija – Imigracijos politika – Trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statusas – Direktyva 2003/109 – Apsauga nuo išsiuntimo – Sprendimas išsiųsti trečiosios šalies pilietį, kuris yra ilgalaikis gyventojas, iš Sąjungos teritorijos dėl viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo priežasčių – Nuostatos, kuriose numatyta sustiprinta apsauga nuo išsiuntimo – Tiesioginis veikimas
(Tarybos direktyvos 2003/109 2 straipsnio d punktas, 12 straipsnio 3 dalis ir 22 straipsnio 3 dalis)
(žr. 73, 74, 76–79 punktus, rezoliucinės dalies 2 punktą)
Santrauka
Išnagrinėjęs Korkein hallinto-oikeus (Vyriausiasis administracinis teismas, Suomija) prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas pateikė sprendimą dėl klausimo, ar trečiosios šalies piliečiui, kuris yra valstybės narės ilgalaikis gyventojas, kitoje valstybėje narėje, į kurios teritoriją jis atvyko pažeisdamas draudimą atvykti, taikoma Direktyvoje 2003/109(1) numatyta sustiprinta apsauga nuo išsiuntimo iš Sąjungos teritorijos.
Rusijos pilietis EP turi ES ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi šalyje, kurį penkerių metų laikotarpiui išdavė Estija ir kuris patvirtina, kad toje valstybėje narėje jis turi ilgalaikio gyventojo statusą. Iki šio statuso suteikimo jis buvo daug kartų nuvykęs į Suomiją, kur dėl jo buvo priimti keturi sprendimai išsiųsti jį į Estiją, trys iš jų buvo priimti kartu nustatant draudimą atvykti į Suomijos teritoriją. Šie sprendimai buvo priimti EP Suomijoje nuteisus už įvairius nusižengimus.
2019 m. lapkričio 19 d. sprendimu Maahanmuuttovirasto (Imigracijos tarnyba) nusprendė išsiųsti EP į Rusiją, motyvuodama, be kita ko, tuo, kad Suomijoje jis kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui. EP sutiko būti išsiųstas į Estiją, tačiau prieštaravo dėl išsiuntimo į Rusiją. Jis teigė, kad beveik visą gyvenimą gyveno Estijoje ir turi su Rusija tik pilietybės ryšį. Pirmojoje instancijoje atmetus EP skundą dėl sprendimo išsiųsti, EP pateikė apeliacinį skundą Vyriausiajam administraciniam teismui, t. y. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.
Tame teisme Imigracijos tarnyba, be kita ko, nurodė, kad Direktyva 2003/109 netaikytina EP išsiuntimui iš šalies, nes jis Suomijos teritorijoje negyveno teisėtai. Iš tiesų EP buvo uždrausta atvykti į Suomijos teritoriją ir jis nepaprašė išduoti leidimo gyventi Suomijoje po to, kai į ją atvyko turėdamas kitos valstybės narės išduotą ES ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi šalyje. Taigi, atsižvelgiant į šias dvi aplinkybes, jo išsiuntimui taikytina Direktyva 2008/115(2). Vis dėlto pagal ją sprendimu grąžinti gali būti siekiama grąžinimo tik į trečiąją šalį, o ne į kitą valstybę narę. Be to, kyla klausimas, ar dėl minėtų dviejų aplinkybių EP negali pasinaudoti sustiprinta apsauga nuo išsiuntimo, suteikiama pagal Direktyvos 2003/109(3) 22 straipsnio 3 dalį.
Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo klausia, ar nagrinėjamu atveju taikytinos Direktyvos 2003/109 nuostatos, kuriose numatyta sustiprinta apsauga nuo trečiųjų šalių piliečių išsiuntimo, ir ar šios nuostatos veikia tiesiogiai, kad jomis būtų galima remtis prieš kompetentingas valdžios institucijas. Į abu klausimus Teismas atsakė teigiamai.
Teisingumo Teismo vertinimas
Iš pradžių Teisingumo Teismas pažymėjo: kadangi Direktyvos 2003/109 nuostatos, numatančios sustiprintą trečiųjų šalių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, apsaugą nuo išsiuntimo, yra „palankesnės“ tokiems trečiųjų šalių piliečiams nei Direktyvoje 2008/115 numatytos nuostatos dėl išsiuntimo, pagal Direktyvą 2008/115 būtent šios pirmosios nuostatos taikomos trečiosios šalies piliečio, kuris yra ilgalaikis gyventojas, pavyzdžiui, nagrinėjamo pagrindinėje byloje, išsiuntimui iš Sąjungos teritorijos(4).
Be to, jis nurodė, kad Direktyvos 2003/109 22 straipsnio 3 dalies formuluote negalima pagrįsti tokio šios nuostatos aiškinimo, pagal kurį joje numatyta sustiprinta apsauga nuo išsiuntimo netaikoma, kai trečiosios šalies pilietis, turintis ilgalaikio gyventojo statusą pirmojoje valstybėje narėje, pirma, gyvena antrosios valstybės narės teritorijoje pažeisdamas draudimą atvykti į šalį ir, antra, toje valstybėje narėje nėra pateikęs prašymo išduoti leidimą gyventi šalyje pagal šios direktyvos III skyriaus nuostatas. Vis dėlto šios direktyvos 22 straipsnio 1 dalies b ir c punktų formuluotėje šios dvi aplinkybės aiškiai nurodytos kaip priežastys, pateisinančios sprendimo išsiųsti tokį trečiosios šalies pilietį iš minėtos valstybės narės teritorijos priėmimą(5). Tokia aiški nuoroda į šias dvi 22 straipsnio 1 dalies b ir c punktuose nurodytas aplinkybes kaip priežastis, galinčias pateisinti sprendimo išsiųsti priėmimą, patvirtina išvadą, kuri jau padaryta remiantis šios direktyvos 22 straipsnio 3 dalies formuluote, kad dėl šių aplinkybių pastaroji nuostata netampa netaikytina.
Konkrečiai dėl priežasties, susijusios su tuo, kad nėra pateiktas prašymas išduoti leidimą gyventi šalyje, jis pažymėjo, kad remiantis šios direktyvos 22 straipsnio 1 dalyje pavartotais žodžiais, t. y. padaryta nuoroda į galimybę atsisakyti atnaujinti arba panaikinti pagal minėtos direktyvos III skyriaus nuostatas išduotą leidimą gyventi šalyje, iš tikrųjų būtų galima manyti, kad ši nuostata susijusi tik su situacija, kai toks leidimas panaikinamas arba neatnaujinamas. Vis dėlto minėtoje nuostatoje aiškiai numatytos ne tik priemonės, kuriomis antroji valstybė narė neatnaujina pagal šio III skyriaus nuostatas išduoto leidimo gyventi šalyje ar jį panaikina, bet ir kitos priemonės, pavyzdžiui, sprendimai išsiųsti iš tos valstybės narės teritorijos.
Tokį siaurą Direktyvos 2003/109 22 straipsnio 3 dalies nuostatų aiškinimą patvirtina šia direktyva siekiamas tikslas. Toks aiškinimas, kiek juo atitinkamos Direktyvos 2003/109 22 straipsnio 1 ir 3 dalių taikymo sritys atskiriamos atsižvelgiant į tai, ar kalbama apie išsiuntimą iš antrosios valstybės narės teritorijos, ar apie išsiuntimą iš Sąjungos teritorijos ir iš to išplaukiančią skirtingą sustiprintą apsaugą nuo išsiuntimo, leidžia išvengti spragų „sustiprintos apsaugos nuo išsiuntimo“, kurią siekiama užtikrinti pagal šios direktyvos 22 straipsnį, sistemoje, taigi ir užtikrinti šios sistemos veiksmingumą.
Paskui Teisingumo Teismas konstatavo, kad Direktyvos 2003/109 12 straipsnio 3 dalis ir 22 straipsnio 3 dalis gali turėti atitinkamiems trečiųjų šalių piliečiams naudingą tiesioginį poveikį, todėl jie gali remtis šiomis nuostatomis prieš kompetentingas valdžios institucijas. Iš tiesų šios nuostatos yra besąlyginės ir pakankamai tikslios, nes jose nėra numatyta sąlygų ir būtinybės imtis papildomų priemonių, bet pagal jas antroji valstybė narė, priimdama sprendimą dėl trečiosios šalies piliečio, kuris yra ilgalaikis gyventojas, išsiuntimo iš Sąjungos teritorijos dėl viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo priežasčių, nedviprasmiškai įpareigojama užtikrinti, kad būtų laikomasi įvairių sąlygų(6) ir garantijų(7), numatytų tokio trečiosios šalies piliečio naudai ir atitinkančių Direktyva 2003/109 siekiamą sustiprintos apsaugos nuo išsiuntimo tikslą.