Laikina versija
GENERALINIO ADVOKATO
MACIEJ SZPUNAR IŠVADA,
pateikta 2024 m. kovo 14 d.(1)
Byla C-86/23
E. N. I.,
Y. K. I.
prieš
HUK-COBURG-Allgemeine Versicherung AG
(Varhoven kasatsionen sad (Aukščiausiasis kasacinis teismas, Bulgarija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose – Nesutartinėms prievolėms taikytina teisė – Reglamentas (EB) Nr. 864/2007 – Viršesnės imperatyvios nuostatos – Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimas – Eismo įvykis – Teisė į žalos atlyginimą, pripažįstama žuvusiojo šeimos nariams – Teisingumo principas atlyginant neturtinę žalą – Vertinimo kriterijai“
I. Įvadas
1. Šiame Varhoven kasatsionen sad (Aukščiausiasis kasacinis teismas, Bulgarija) prašyme priimti prejudicinį sprendimą keliamas klausimas dėl teisės, taikytinos reikalavimui atlyginti žalą, kurį privatūs asmenys, Bulgarijos piliečiai, remdamiesi motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, pareiškė draudimo bendrovei, reikalaudami atlyginti neturtinę žalą, patirtą dėl jų dukters žūties per Vokietijoje įvykusį eismo įvykį.
2. Šis klausimas susijęs su klasikine „viršesnių privalomų nuostatų“ problema ir yra dvejopai svarbus Sąjungos tarptautinės privatinės teisės raidai. Jis suteikia Teisingumo Teismui progą, pirma, patikslinti sąvokos „viršesnės imperatyvios nuostatos“, kaip ji suprantama pagal Reglamento (EB) Nr. 864/2007(2) 16 straipsnį, ribas ir, antra, nustatyti kriterijus, kuriais remiantis individualias teises ir laisves saugančias normas būtų galima kvalifikuoti kaip „viršesnes imperatyvias nuostatas“, kaip jos suprantamos pagal šį straipsnį, nes šiuo metu dėl pastarojo aspekto aktyviai diskutuojama teisinėje literatūroje.
II. Teisinis pagrindas
A. Sąjungos teisė
1. Reglamentas „Roma II“
3. Reglamento „Roma II“ 4 straipsnio „Bendra taisyklė“ 1 dalyje nustatyta:
„Jeigu šiame reglamente nenumatyta kitaip, iš delikto atsirandančiai nesutartinei prievolei taikoma tos šalies teisė, kurioje atsirado žala, neatsižvelgiant į tai, kurioje šalyje įvyko žalą sukėlęs įvykis ir neatsižvelgiant į tai, kurioje šalyje ar šalyse atsirado netiesioginių to įvykio pasekmių.“
4. Šio reglamento 16 straipsnyje „Viršesnės imperatyvios nuostatos“ numatyta:
„Nė viena šio reglamento nuostata neriboja teismo vietos teisės nuostatų taikymo tuo atveju, jeigu jos yra imperatyvios, nepaisant nesutartinei prievolei taikytinos teisės.“
2. Reglamentas (EB) Nr. 593/2008
5. Reglamento Nr. 593/2008(3) 9 straipsnio „Viršesnės privalomos nuostatos“ 1 ir 2 dalyse nustatyta:
„1. Viršesnės privalomos nuostatos yra nuostatos, kurių laikymąsi valstybė laiko itin svarbiu jos viešųjų interesų, pavyzdžiui, politinės, socialinės ar ekonominės sandaros, apsaugai tiek, kad jos taikomos visais atvejais, kuriuos jos apima, neatsižvelgiant į pagal šį reglamentą sutarčiai taikytiną teisę.
2. Jokios šio reglamento nuostatos negali riboti ginčo nagrinėjimo vietos teisės viršesnių privalomų nuostatų taikymo.“
B. Bulgarijos teisė
6. Deliktinė atsakomybė Bulgarijos teisėje reglamentuojama Zakon za zadalzheniyata i dogovorite (Prievolių ir sutarčių įstatymas)(4) (toliau – ZZD) 45–54 straipsniuose.
7. ZZD 45 straipsnyje nustatyta:
„1) Kiekvienas asmuo privalo atlyginti kitam asmeniui padarytą žalą.
2) Visais delikto atvejais kaltė preziumuojama, kol neįrodyta priešingai.“
8. ZZD 52 straipsnyje nustatyta:
„Neturtinės žalos atlyginimą nustato teismas, remdamasis teisingumu.“
C. Vokietijos teisė
9. Pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos Bürgerliches Gesetzbuch (Vokietijos civilinis kodeksas, toliau – BGB) 253 straipsnis „Neturtinė žala“ suformuluotas taip:
„1. Reikalauti, kad pinigais būtų atlyginta neturtinė žala, galima tik įstatyme nustatytais atvejais.
2. Kai turi būti atlyginta žala dėl kūno sužalojimo, sveikatos surikdymo, teisės į laisvę ar seksualinį apsisprendimą pažeidimo, taip pat gali būti reikalaujama teisingo neturtinės žalos atlyginimo.“
10. BGB 823 straipsnio „Pareiga atlyginti žalą“ 1 dalyje nustatyta:
„Asmuo, tyčia ar dėl neatsargumo neteisėtai sukėlęs žalą kito asmens gyvybei, kūnui, sveikatai, laisvei, nuosavybei ar kitom s teisėms, privalo atlyginti šiam asmeniui dėl to kilusią žalą.“
11. Pagrindinės bylos aplinkybėms taikytinos redakcijos 2007 m. lapkričio 23 d. Gesetz über den Versicherungsvertrag (Draudimo sutarties įstatymas)(5) 115 straipsnio „Teisė pareikšti tiesioginį ieškinį“ 1 dalyje nustatyta:
„Trečiasis asmuo taip pat gali reikalauti, kad draudikas atlygintų žalą,
1. civilinės atsakomybės draudimo, pagal kurį turi būti įvykdyta iš Privalomojo draudimo įstatymo kylanti draudimo prievolė, atveju.
<...>
Teisė kyla iš draudimo santykiuose dalyvaujančio draudiko pareigų, o jei nėra pareigos, – iš 117 straipsnio 1–4 dalių. Draudikas atlygina žalą pinigais. Draudikas ir draudėjas, privalantys atlyginti žalą, atsako solidariai.“
III. Faktinės aplinkybės pagrindinėje byloje, prejudicinis klausimas ir procesas Teisingumo Teisme
12. 2014 m. liepos 27 d. Bulgarijos piliečių E.N.I. ir Y.K.I., kasatorių pagrindinėje byloje, dukra žuvo per Vokietijoje įvykusį kelių eismo įvykį. Įvykio kaltininkas buvo apdraustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu Vokietijoje įsteigtoje draudimo bendrovėje HUK-COBURG-Allgemeine Versicherung AG (toliau – HUK‑COBURG).
13. 2017 m. liepos 25 d. kasatoriai pagrindinėje byloje Sofiyski gradski sad (Sofijos miesto teismas, Bulgarija) pareiškė ieškinį bendrovei HUK‑COBURG, prašydami kiekvienam iš jų sumokėti po 250 000 Bulgarijos levų (BGN) (apie 125 000 EUR) kaip neturtinės žalos, patirtos dėl jų dukters mirties, atlyginimą.
14. 2017 m. rugsėjo 27 d. bendrovė HUK‑COBURG kiekvienam iš tėvų sumokėjo po 2 500 EUR žalos, patirtos dėl jų dukters mirties, atlyginimą.
15. 2019 m. gruodžio 23 d. sprendimu Sofiyski gradski sad (Sofijos miesto teismas) iš dalies patenkino reikalavimą ir priteisė kiekvienam iš tėvų po 100 000 BGN (apie 50 000 EUR) išmoką, iš kurios buvo atimta apie 2 500 EUR suma, kurią draudikas jau buvo sumokėjęs.
16. Tas teismas konstatavo, kad taikytina Vokietijos civilinės atsakomybės teisė, pagal kurią netiesiogiai nukentėjusių asmenų, kaip antai kasatorių pagrindinėje byloje, patirtos neturtinės žalos atlyginimas numatytas tik išimtinėmis aplinkybėmis, t. y. kai skausmas ir kančios sukėlė žalą netiesiogiai nukentėjusio asmens sveikatai. Minėtas teismas nusprendė, kad dėl tėvų patirto skausmo ir kančių turi būti atlyginta žala, be kita ko, dėl didelio emocinio sukrėtimo, kuriuo pasireiškė reakcija į stiprų stresą, ir dėl to, kad maždaug vienus metus po dukters mirties jie kentė nuo depresijos, nerimo, įtampos, emocinio nestabilumo, miego sutrikimų, neteko apetito ir kentėjo nuo emocinio atitolimo. Motyvuodamas priteistą sumą, Sofiyski gradski sad (Sofijos miesto teismas) nurodė, kad tiek Bulgarijos teisėje pagal ZZD 52 straipsnį, tiek Vokietijos teisėje pagal BGB 253 straipsnio 2 dalį taikomas teisingo neturtinės žalos atlyginimo principas. Vis dėlto kompensacijos nustatymo kriterijai šiuose nacionaliniuose įstatymuose nenurodyti ir kyla iš kiekvienos iš šių dviejų šalių jurisprudencijos.
17. Sofiyski Apelativen sad (Sofijos apeliacinis teismas, Bulgarija) panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą. Jis atmetė visą tėvų ieškinį ir nusprendė, jog jie neįrodė, kad skausmas ir kančios sukėlė patologinę žalą jų sveikatai, o pagal taikytiną Vokietijos teisę tai yra neturtinės žalos atlyginimo sąlyga. Be to, jis konstatavo, kad tėvų argumentas, jog pagal reglamento „Roma II“ 16 straipsnį vietoj Vokietijos teisės, nustatytos pagal šio reglamento 4 straipsnio 1 dalį, turėtų būti taikomas ZZD 52 straipsnis, yra nepagrįstas. To teismo teigimu, bendrovės HUK-COBURG jau sumokėtos sumos nereiškia, kad draudikas pripažino tėvų reikalavimus. Tėvai neturi teisės į šią sumą, kuri dėl savo dydžio atitinka BGB 253 straipsnio 2 dalyje numatytą „nedidelę kompensaciją“ neturtinei žalai atlyginti.
18. Tėvai dėl tokio sprendimo pateikė kasacinį skundą Varhoven kasatsionen sad (Aukščiausiasis kasacinis teismas), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.
19. Tas teismas visų pirma pažymi, kad Vokietijos teisės aktai, taikytini šioje byloje pagal reglamento „Roma II“ 4 straipsnį, t. y. BGB 253 straipsnio 2 dalis ir 823 straipsnio 1 dalis, siejamos su Draudimo sutarties įstatymo 115 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos 1 punktu, yra tokie patys kaip ir byloje, kurioje buvo priimtas Sprendimas HUK‑COBURG-Allgemeine Versicherung(6), susijęs su tuo pačiu eismo įvykiu, kaip nagrinėjamas šioje byloje.
20. Be to, Varhoven kasatsionen sad (Aukščiausiasis kasacinis teismas) pažymi, jog tame sprendime Teisingumo Teismas konstatavo, pirma, kad nagrinėjami Vokietijos teisės aktai priskirtini prie nacionalinės materialinės civilinės atsakomybės teisės, į kurią daroma nuoroda Direktyvoje (ES) 2009/103(7), ir juose numatytas objektyvus kriterijus, leidžiantis nustatyti neturtinę žalą, kuri gali būti atlyginta per eismo įvykį nukentėjusio asmens artimam šeimos nariui. Antra, Teisingumo Teismas nusprendė, kad pagal Direktyvą 2009/103 nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose nustatyti privalomi kriterijai nustatant neturtinę žalą, kuri gali būti atlyginta.
21. Galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslina, kad, priešingai nei šioje byloje nagrinėjamuose Vokietijos teisės aktuose, pagal kuriuos teisei į neturtinės žalos atlyginimą taikomos trys sąlygos, t. y. kad nukentėjusysis būtų patyręs žalą savo paties sveikatai, kad jis būtų artimas tiesiogiai nukentėjusio asmens šeimos narys ir kad tarp už eismo įvykį atsakingo asmens kaltės ir šios žalos būtų priežastinis ryšys, ZZD 52 straipsnyje numatyta, kad neturtinės žalos atlyginimą teisingai nustato teismas. Minėto teismo teigimu, iš privalomos Varhoven sad (Aukščiausiasis Teismas, Bulgarija) ir Varhoven kasatsionen sad (Aukščiausiasis kasacinis teismas) jurisprudencijos matyti, kad pagal Bulgarijos teisę už visą tėvų dvasinį skausmą ir kančias, patirtas dėl jų vaiko mirties per eismo įvykį, įvykusį dėl delikto arba kvazidelikto, gali būti atlyginta žala, ir nebūtina, kad žala netiesiogiai būtų sukėlusi patologinę žalą nukentėjusiojo sveikatai. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad žalos dydis priklauso nuo konkretaus atvejo aplinkybių, nes įprasta suma, skiriama vieno iš tėvų neturtinei žalai atlyginti dėl vaiko mirties per 2014 m. įvykusį eismo įvykį, buvo apie 120 000 BGN (apie 61 000 EUR), o pagal Vokietijos teisę skiriama maksimali suma yra apie 5 000 EUR. To teismo teigimu, darant prielaidą, kad tėvų reikalavimas turi būti pripažintas pagrįstu ir kad jie pateikė patologinės žalos įrodymų, maksimali mokėtina suma būtų 5 000 EUR.
22. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, remdamasis Sprendimu Da Silva Martins(8), kuriame Teisingumo Teismas konstatavo, kad nacionalinis teismas, remdamasis išsamia analize, turi nustatyti, ar nacionalinės teisės nuostata yra tokia svarbi nacionalinės teisės sistemoje, kad pateisina nukrypimą nuo taikytinos teisės, nustatytos pagal reglamento „Roma II“ 4 straipsnį, kelia klausimą, ar ZZD 52 straipsnis gali būti laikomas tokia nuostata, nes teisingumo principas yra pagrindinis Bulgarijos teisės principas ir yra valstybės viešosios tvarkos dalis. Jis nurodo, kad nacionalinių teismų jurisprudencija šiuo klausimu skiriasi.
23. Šiomis aplinkybėmis 2023 m. vasario 7 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2023 m. vasario 15 d., Varhoven kasatsionen sad (Aukščiausiasis kasacinis teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar [reglamento „Roma II“] 16 straipsnis aiškintinas taip, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama nacionalinės teisės norma, kurioje numatyta, kad nustatant neturtinės žalos atlyginimą tuo atveju, kai artimi asmenys mirė dėl delikto arba kvazidelikto, turi būti taikomas pagrindinis valstybės narės teisės principas, kaip antai teisingumo principas, gali būti laikoma viršesne imperatyvia nuostata?“
24. Rašytines pastabas Teisingumo Teismui pateikė atsakovė pagrindinėje byloje, Čekijos ir Vokietijos vyriausybės bei Europos Komisija. Teisingumo Teismas nusprendė šioje byloje nerengti teismo posėdžio.
IV. Analizė
A. Įžanginės pastabos
25. Prieš nagrinėjant prejudiciniame klausime iškeltą teisinę problemą, man atrodo svarbu pateikti toliau nurodytus paaiškinimus ir argumentus dėl šios bylos aplinkybių. Vis dėlto primenu, kad pagal suformuotą jurisprudenciją tik prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti ir vertinti nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes(9).
26. Pirma, kiek tai susiję su šios bylos specifika, iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad ieškinys, kurį kasatoriai pagrindinėje byloje pareiškė bendrovei HUK‑COBURG remdamiesi motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, prašydami atlyginti neturtinę žalą, patirtą dėl jų dukters mirties per eismo įvykį, susijęs su tuo pačiu eismo įvykiu kaip ir nagrinėtas byloje, kurioje buvo priimtas Sprendimas HUK‑COBURG I.
27. Toje byloje ginčas pagrindinėje byloje kilo tarp to paties tiesiogiai nukentėjusio asmens, kaip ir šioje byloje, dviejų vaikų ir bendrovės HUK‑COBURG dėl to, kad ši bendrovė pagal transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą turi atlyginti neturtinę žalą, kurią šie vaikai patyrė dėl motinos mirties. Ieškinį pareiškė šie vaikai, kuriems atstovavo jų tėvas(10). Pagal reglamento „Roma II“ 4 straipsnį toje byloje taikytina Vokietijos teisė (lex causae), kaip ir šioje byloje, buvo BGB 253 straipsnio 2 dalis ir 823 straipsnio 1 dalis, siejamos su Draudimo sutarties įstatymo 115 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos 1 punktu.
28. Antra, dėl Vokietijos teisės aktų, taikytinų pagal reglamento „Roma II“ 4 straipsnį, iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, kuris nurodo Sprendimą HUK‑COBURG I, pateiktos informacijos matyti, kad pagal šiuos teisės aktus netiesiogiai nuo eismo įvykio nukentėjusių asmenų neturtinės žalos atlyginimui taikomos trys sąlygos(11). Dėl sąlygos, susijusios su tuo, kad turi būti padaryta žala paties nukentėjusiojo sveikatai, iš to sprendimo matyti, kad pagal Vokietijos teisę, kaip ją išaiškino Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas, Vokietija), psichinę žalą galima laikyti žala sveikatai, tik jeigu ji laikytina patologija ir viršija žalą sveikatai, kurią atitinkami asmenys paprastai patiria šeimos nariui mirus ar patyrus sunkų sužalojimų(12).
29. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad Bulgarijos teisės aktuose (lex fori) vis dėlto numatyta, kad neturtinės žalos atlyginimą nustato teismas, remdamasis teisingumu. Tas teismas patikslina, kad pagal Bulgarijos teisę už bet kokį tėvų dvasinį skausmą ir kančias, kurių jie patyrė dėl savo vaiko mirties per eismo įvykį, sukeltą dėl delikto arba kvazidelikto, gali būti atlyginta, ir nebūtina, kad dėl patirtos žalos netiesiogiai būtų sukelta patologinė žala nukentėjusiojo sveikatai(13).
30. Šiuo klausimu reikia pažymėti, jog prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atrodo, mano, kad, priešingai nei Bulgarijos teisės aktai, Vokietijos teisės aktai, taikytini nustatant neturtinės žalos atlyginimą, nėra grindžiami teisingumo principu(14). Nors nagrinėdamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas neturi aiškinti nacionalinės teisės nuostatų ir nuspręsti dėl nacionalinio teismo pateikto jų aiškinimo teisingumo(15), reikia pažymėti, kad, priešingai, nei teigia bendrovė HUK-COBURG ir Komisija, iš BGB 253 straipsnio 2 dalies negalima spręsti, kad ši nuostata grindžiama teisingumo principu, – joje tik numatyta galimybė reikalauti „teisingo žalos atlyginimo“, ir tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas(16).
31. Vis dėlto nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad Vokietijos teisės aktų taikymas pagal reglamento „Roma II“ 4 straipsnį lemtų kitokį rezultatą, kiek tai susiję su žalos atlyginimo suma, nes pagal šiuos teisės aktus neturtinės žalos atlyginimas siejamas su sąlyga, kad artimi šeimos nariai patyrė žalą sveikatai(17). Kaip matyti iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, tiesiogiai nukentėjusio asmens tėvai neįrodė tokios žalos, todėl neturėjo teisės į tokią kompensaciją(18).
32. Šiuo klausimu norėčiau pabrėžti: savaime suprantama, kad vien tos aplinkybės, jog pagal lex fori sprendimas dėl žalos atlyginimo dydžio yra kitoks nei pagal lex causae, nepakanka, kad būtų galima daryti išvadą, jog nagrinėjama Bulgarijos nuostata gali būti laikoma „viršesne imperatyvia nuostata“, kaip ji suprantama pagal reglamento „Roma II“ 16 straipsnį, su sąlyga, kad lex causae taikymas suderinamas su teisingumo motyvais. Kitaip tariant, šis skirtumas, t. y. aplinkybė, kad tėvų patirtos žalos atlyginimo dydis yra mažesnis vien dėl to, kad jų dukra mirė per Vokietijoje, o ne Bulgarijoje įvykusį eismo įvykį, neleidžia daryti išvados dėl tokio kvalifikavimo, nebent šis skirtumas atsiranda dėl, be kita ko, pagrindinės teisės, kuri pateisina būtinybę taikyti lex fori, apsaugos.
33. Be to, pažymiu, kad, kaip matyti iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktos informacijos, Bulgarijos teismų jurisprudencijoje nėra vieningos pozicijos dėl to, ar ZZD 52 straipsnis yra viršesnė imperatyvi nuostata, kaip ji suprantama pagal reglamento „Roma II“ 16 straipsnį, ir todėl pagrindinėje byloje netaikoma Vokietijos teisė. Prie šio klausimo dar grįšiu vėliau(19).
34. Atsižvelgdamas į tai, dabar išnagrinėsiu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą.
B. Dėl prejudicinio klausimo
35. Vieninteliu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar nacionalinės teisės nuostata, kurioje nustatant asmens, mirusio dėl kelių eismo įvykio, artimų šeimos narių patirtos neturtinės žalos atlyginimą kaip kriterijus taikomas pagrindinis valstybės narės teisės principas, kaip antai teisingumo principas, gali būti laikoma viršesne imperatyvia nuostata, kaip ji suprantama pagal reglamento „Roma II“ 16 straipsnį.
36. HUK-COBURG, Čekijos ir Vokietijos vyriausybės bei Komisija mano, kad į šį prejudicinį klausimą reikia atsakyti neigiamai. HUK‑COBURG, be kita ko, teigia, kad pagal reglamentą „Roma II“ nustatytos nacionalinės teisės nuostatos galima netaikyti pagal šio reglamento 16 straipsnį tik tuo atveju, jei toks taikymas yra akivaizdžiai nesuderinamas su teismo vietos valstybės viešąja tvarka. Vokietijos vyriausybė teigia, kad iš esmės nacionalinė teisė, kurioje numatyta, kad neturtinės žalos atlyginimas turi būti nustatomas teisingai, neatitinka šios nuostatos taikymo sąlygų. Savo ruožtu Čekijos vyriausybė, remdamasi Sprendimu Da Silva Martins, nurodo, kad požiūris, pagal kurį nacionalinės teisės nuostata gali būti laikoma viršesne imperatyvia nuostata, kaip ji suprantama pagal reglamento „Roma II“ 16 straipsnį, vien dėl to, kad ji grindžiama pagrindiniais šios teisės principais arba joje daroma nuoroda į šiuos principus, neatitinka išimtinio viršesnių imperatyvių nuostatų pobūdžio ir leidžia lengvai apeiti pagal šį reglamentą nustatytos teisės taikymą. Komisija savo ruožtu pažymi, kad viršesnė imperatyvi nuostata, kaip ji suprantama pagal minėto reglamento 16 straipsnį, turi būti nustatoma remiantis Teisingumo Teismo nustatytais kriterijais, įtvirtintais, be kita ko, sprendimuose Unamar(20) ir Da Silva Martins.
37. Siekdamas naudingai atsakyti į prejudicinį klausimą, pirmiausia pateiksiu kelis trumpus argumentus dėl reglamento „Roma II“ 4 ir 16 straipsnių tarpusavio ryšio (1 dalis). Antra, analizuosiu Teisingumo Teismo jurisprudenciją, susijusią su sąvokos „viršesnės imperatyvios nuostatos“, kaip ji suprantama pagal šio reglamento 16 straipsnį, apibrėžtimi (2 dalis), ir, trečia, pabrėšiu, kad taikant šią nuostatą svarbu atsižvelgti į pakankamai glaudžias sąsajas su teismo vietos šalimi (3 dalis), o tada, ketvirta, nustatysiu kriterijus, leidžiančius individualias teises ir laisves saugančias normas kvalifikuoti kaip „viršesnes imperatyvias nuostatas“, kaip jos suprantama pagal minėtą nuostatą (4 dalis).
1. Trumpos pastabos dėl reglamento „Roma II“ 4 ir 16 straipsnių tarpusavio ryšio
38. Pirmiausia primenu, jog iš reglamento „Roma II“ 1 konstatuojamosios dalies matyti, kad juo prisidedama prie laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės puoselėjimo ir plėtojimo. Šiuo tikslu šiame reglamente numatytos dvi įstatymų kolizijos taisyklės, t. y., pirma, bendroji sąsajos taisyklė, numatyta jo 4 straipsnyje(21), esančiame jo II skyriuje „Deliktai“, ir, antra, valios autonomijos taisyklė, įtvirtinta jo 14 straipsnyje, esančiame šio reglamento IV skyriuje „Pasirinkimo laisvė“(22). Pažymėtina, kad pirmojoje iš šių nuostatų numatyta bendroji siejamojo veiksnio taisyklė buvo suformuluota remiantis teisinio saugumo imperatyvais ir siekiu suderinti skirtingus šalių interesus(23). Prie šio klausimo grįšiu vėliau(24).
39. Reglamento „Roma II“ 16 straipsnyje „Viršesnės imperatyvios nuostatos“, esančiame šio reglamento V skyriuje „Bendros taisyklės“, numatyta, kad „nė viena šio reglamento nuostata neriboja teismo vietos teisės nuostatų taikymo tuo atveju, jeigu jos yra imperatyvios, nepaisant nesutartinei prievolei taikytinos teisės“. Taigi, nors minėto reglamento 4 straipsnyje nurodyta valstybės, kurioje atsirado žala, teisė (lex loci damni), jo 16 straipsnyje numatyta, kad taikant imperatyvią teismo vietos teisės nuostatą leidžiama nukrypti nuo pagal šį sąsajos kriterijų nustatytos teisės taikymo. Vis dėlto šis nukrypimas nuo kolizinės normos yra išimtinio pobūdžio, o tai reiškia, kad jo taikymas turi būti tinkamai pagrįstas, nes „[šios nukrypti leidžiančios nuostatos] laikytis būtina siekiant apsaugoti politinę, socialinę ir ekonominę santvarką“(25).
40. Taigi šiomis aplinkybėmis šioje byloje keliamas teisinis klausimas, ar galima nukrypti nuo teisės aktų, pagal reglamento „Roma II“ 4 straipsnį taikytinų nesutartinei prievolei, atsiradusiai dėl delikto, ir pagal šio reglamento 16 straipsnį taikyti teismo vietos teisės nuostatas, kurios taikomos „tuo atveju, jeigu jos yra imperatyvios“.
41. Šių dviejų nuostatų tarpusavio ryšys apibrėžiant sąvoką „viršesnės imperatyvios nuostatos“ yra išaiškintas suformuotoje Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, įtvirtintoje sprendimuose Unamar, ERGO Insurance ir Gjensidige Baltic(26) bei Da Silva Martins.
2. Dėl Teisingumo Teismo jurisprudencijos, susijusios su sąvoka „viršesnės imperatyvios nuostatos“, kaip ji suprantama pagal reglamento „Roma II“ 16 straipsnį
42. Byloje, kurioje buvo priimtas Sprendimas ERGO Insurance ir Gjensidige Baltic, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai, be kita ko, siekė išsiaiškinti, kaip reikia aiškinti reglamentus „Roma I“ ir „Roma II“, siekiant nustatyti, kokia teisė taikytina vilkiko draudiko, atlyginusio nukentėjusiam asmeniui žalą, patirtą per šios transporto priemonės vairuotojo sukeltą įvykį, pareikštam atgręžtiniam reikalavimui per šį įvykį vilktos priekabos draudikui. Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas priminė, kad, kiek tai susiję su atitinkama reglamentų „Roma I“ ir „Roma II“ taikymo sritimi, juose vartojamos sąvokos „sutartinė prievolė“ ir „nesutartinė prievolė“ turi būti aiškinamos ne tik savarankiškai, iš esmės remiantis šių reglamentų sistema ir tikslais, bet ir, kaip matyti iš kiekvieno iš šių reglamentų 7 konstatuojamosios dalies, atsižvelgiant į nuoseklumo siekį taikant abu šiuos reglamentus(27).
43. Sprendime Da Silva Martins(28), kuriame Teisingumo Teismas pirmą kartą aiškino reglamento „Roma I“ 16 straipsnį, jis pirmiausia rėmėsi Sprendimo ERGO Insurance ir Gjensidige Baltic 43 punktu ir konstatavo: kadangi reglamentus „Roma I“ ir „Roma II“ reikalaujama taikyti nuosekliai siekiant kuo labiau suderinti šiuose dviejuose reglamentuose vartojamų funkciniu požiūriu identiškų sąvokų aiškinimą, reikia konstatuoti, jog, nepaisant to, kad kai kuriose reglamento „Roma II“ kalbinėse versijose vartojama terminologija skiriasi nuo reglamente „Roma I“ vartojamos terminologijos, „viršesnės imperatyvios nuostatos“, kaip jos suprantamos pagal reglamento „Roma II“ 16 straipsnį, atitinka „privalom[ų] teisės norm[ų]“, kaip jos suprantamos pagal reglamento „Roma I“ 9 straipsnį, apibrėžtį, todėl Teisingumo Teismo pateiktas pastarosios sąvokos aiškinimas taip pat taikomas aiškinant „viršesnes imperatyvias nuostatas“, kaip jos suprantamos pagal reglamento „Roma II“ 16 straipsnį(29). Primenu, kad pagal reglamento „Roma I“ 9 straipsnio 1 dalį viršesnės privalomos nuostatos yra „nuostatos, kurių laikymąsi valstybė laiko itin svarbiu jos viešųjų interesų, pavyzdžiui, politinės, socialinės ar ekonominės sandaros, apsaugai tiek, kad jos taikomos visais atvejais, kuriuos jos apima, neatsižvelgiant į pagal šį reglamentą sutarčiai taikytiną teisę“(30).
44. Nurodydamas Sprendimą Unamar(31), Teisingumo Teismas priminė, jog, aiškindamas Romos konvenciją, jis jau yra pažymėjęs, kad išimtis, susijusi su „viršesnių privalomų nuostatų“ buvimu, kaip tai suprantama pagal atitinkamos valstybės narės teisės aktus, turi būti aiškinama siaurai(32). Visų pirma dėl tokio aiškinimo Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad siekdamas nustatyti „viršesnę imperatyvią nuostatą“, kaip ji suprantama pagal reglamento „Roma II“ 16 straipsnį, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, remdamasis šios nuostatos išsamia teksto analize, bendra struktūra, tikslais ir priėmimo aplinkybėmis, turi nuspręsti, ar ši nuostata yra tokia svarbi nacionalinės teisės sistemoje, jog pateisina pagal šio reglamento 4 straipsnį nustatytos taikytinos teisės netaikymą(33). Kalbant konkrečiau, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti itin svarbias priežastis, kaip antai akivaizdų teisės į veiksmingą teisių gynybą ir į veiksmingą teisminę gynybą pažeidimą, kurio pavojus kiltų, jei būtų taikoma pagal reglamento „Roma II“ 4 straipsnį nustatyta taikytina teisė(34).
45. Taigi Teisingumo Teismas nusprendė, kad tokia nacionalinės teisės nuostata, kaip nagrinėjamoji šioje byloje, kurioje numatytas trejų metų ieškinio dėl žalos, atsiradusios dėl nelaimingo atsitikimo, senaties terminas, negali būti laikoma viršesne imperatyvia nuostata, kaip ji suprantama pagal reglamento „Roma II“ 16 straipsnį, išskyrus atvejus, kai ieškinį nagrinėjantis teismas, remdamasis išsamia šios nuostatos teksto analize, sistema, tikslu ir priėmimo aplinkybėmis, nustato, kad ji yra tokia svarbi nacionalinės teisės sistemoje, jog pateisina pagal šio reglamento 4 straipsnį nustatytos taikytinos teisės netaikymą(35).
46. Tai priminus, man atrodo svarbu pažymėti: kadangi, kaip jau nurodžiau, taikant viršesnes imperatyvias nuostatas, kaip jos suprantamos pagal reglamento „Roma II“ 16 straipsnį, pagal šį reglamentą nustatyta taikytina teisė netaikoma, nukrypstant nuo jame numatytose kolizinėse normose nustatyto mechanizmo, nacionalinis teismas viršesnėmis imperatyviomis nuostatomis, kaip jos suprantamos pagal šią nuostatą, turi remtis tik kraštutiniu atveju.
47. Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad reglamentu „Roma II“ visų pirma siekiama, kaip matyti iš jo 6(36), 14(37) ir 16(38) konstatuojamųjų dalių, užtikrinti tikrumą dėl taikytinos teisės, neatsižvelgiant į tai, kurios šalies teisme iškelta byla, padidinti galimybes numatyti teismo sprendimus ir užtikrinti tinkamą pusiausvyrą tarp traukiamų atsakomybėn asmenų bei žalą patyrusių asmenų interesų(39).
48. Mano nuomone, Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje, susijusioje su sąvokos „viršesnės imperatyvios nuostatos“, kaip ji suprantama pagal reglamento „Roma II“ 16 straipsnį, apibrėžtimi, netiesiogiai pripažino, kad nacionalinė nuostata negali būti automatiškai kvalifikuojama kaip „viršesnė imperatyvi nuostata“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, nes reikia įvertinti konkretaus atvejo aplinkybes, dėl kurių teismo vietos teisės taikymas būtų laikomas būtinu siekiant apsaugoti valstybės viešuosius interesus(40).
49. Šiuo tikslu iš išsamios analizės turi būti ne tik aišku, kad teismo vietos teisės sistemoje būtina taikyti viršesnes imperatyvias nuostatas, bet taip pat reikia, kad toks taikymas būtų veiksmingiausia priemonė pasiekti numatytą tikslą, t. y. apsaugoti valstybės interesą. Jeigu taip nėra ir jeigu viešieji valstybės interesai taip pat gali būti saugomi ar net geriau saugomi taikant teisę, bendrai taikytiną nesutartinėms prievolėms pagal reglamento „Roma II“ 4 straipsnį, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turėtų netaikyti šio reglamento 16 straipsnyje numatytos nukrypti leidžiančios tvarkos(41).
50. Be to, pažymiu, kad taikant reglamento „Roma II“ 16 straipsnį svarbus aspektas, kuris akivaizdžiai neišplaukia iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos, yra pakankamai glaudaus ryšio su teismo vietos valstybe svarba. Negalima kai kurių taisyklių a priori kvalifikuoti kaip „viršesnių imperatyvių nuostatų“, nes tam tikrais atvejais toks kvalifikavimas priklauso nuo faktinių aplinkybių, lemiančių pakankamai glaudžius ryšius su teismo vietos valstybe.
3. Dėl pakankamai glaudžių ryšių su teismo vietos valstybe buvimo
51. Kaip žinoma, iš reglamento „Roma II“ 16 straipsnio matyti, jog Sąjungos teisės aktų leidėjas nenurodė kitų sąlygų, kurios turėtų būti įvykdytos, kad teismas, į kurį kreiptasi, galėtų taikyti imperatyvias teismo vietos teisės normas, nukrypdamas nuo bendrai taikytinos teisės. Visų pirma jame nepaminėta būtinybė įrodyti, kad atitinkama situacija turi glaudų ryšį su teismo vietos valstybe, kuris pateisintų išimtinį šių nuostatų taikymą(42). Vis dėlto, kaip pažymi kai kurie autoriai, toks nepaminėjimas neturi būti aiškinamas taip, kad viršesnės imperatyvios nuostatos gali būti taikomos neatsižvelgiant į glaudaus ryšio su teismo vietos valstybe reikalavimą(43).
52. Atsižvelgiant į tai, kad taikant imperatyvias nuostatas nukrypstama nuo pagal reglamentą „Roma II“ paprastai taikytinos teisės, šios nuostatos neturi būti taikomos automatiškai ir nacionaliniai teismai iš pradžių turi patikrinti, ar nagrinėjama situacija turi glaudžių sąsajų su teismo vietos valstybe(44). Kitaip tariant, pirmiausia kiek tai susiję su nuostatomis, kuriomis nėra saugomas vien viešasis ar valstybės interesas, teismas gali remtis šio reglamento 16 straipsniu tik jeigu teismo vietos valstybė narė gali pateisinti privalomąjį interesą šiai situacijai sureguliuoti(45).
53. Be to, glaudaus ryšio reikalavimas leidžia kovoti su forum shopping. Šis reiškinys gali pasireikšti pirmiausia tokiomis aplinkybėmis, dėl kurių buvo priimtas Sprendimas Inkreal(46).
54. Vadinasi, neįmanoma taisyklių abstrakčiai kvalifikuoti kaip „viršesnių imperatyvių nuostatų“ ir taip pat abstrakčiai teigti, kad nagrinėjamu atveju reikia remtis reglamento „Roma II“ 16 straipsniu. Visų pirma taikant šią nuostatą iš visų aplinkybių turi būti aišku, kad aptariama situacija yra pakankamai glaudžiai susijusi su teismo vietos valstybe.
55. Tai konstatavus, dar reikia patikslinti kriterijus, leidžiančius individualias teises saugančias normas kvalifikuoti kaip „viršesnes imperatyvias nuostatas“, kaip jos suprantamos pagal reglamento „Roma II“ 16 straipsnį, siejamą su jo 32 konstatuojamąja dalimi.
4. Dėl kriterijų, leidžiančių individualias teises ir laisves saugančias normas pripažinti „viršesnėmis imperatyviomis nuostatomis“, kaip jos suprantamos pagal reglamento „Roma II“ 16 straipsnį
56. Pirma, pažymiu, kad sąvokos „viršesnės imperatyvios nuostatos“, kaip ji suprantama pagal reglamento „Roma II“ 16 straipsnį, apibrėžtis, kuri kyla iš sąvokos „viršesnės privalomos nuostatos“, kaip ji suprantama pagal reglamento „Roma I“ 9 straipsnį ir pirma nurodytą Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją(47), apibrėžties, turi būti aiškinama kartu su reglamento „Roma II“ 32 konstatuojamąja dalimi. Šioje konstatuojamojoje dalyje, be kita ko, numatyta, kad „atsižvelgiant į viešąjį interesą valstybių narių teismams galima suteikti galimybę ypatingais atvejais taikyti išimtis, susijusias su viešąja tvarka ir viršesnėmis imperatyviomis nuostatomis“(48).
57. Mano nuomone, iš kartu aiškinamų šios jurisprudencijos ir reglamento „Roma II“ 32 konstatuojamosios dalies matyti, kad valstybių narių teismai gali taikyti šio reglamento 16 straipsnyje numatytą nukrypti leidžiančią tvarką „išimtinėmis aplinkybėmis“, kai mano, kad lex fori taikyti „itin svarbu“ „atsižvelgiant į viešąjį interesą“. Kitaip tariant, su viešuoju interesu susiję argumentai lemia lex fori nuostatų, „kurių laikymąsi“ nacionaliniai teismai laiko „itin svarbiu“, taikymą. Konkrečiai kalbant, minėto reglamento 32 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad „pagal šį reglamentą pasirinktos teisės nuostatos taikymas, dėl kurio būtų priteistas pernelyg didelis nekompensacinio pobūdžio atgrasomųjų arba baudinių nuostolių atlyginimas, gali būti laikomas prieštaraujančiu bylos nagrinėjimo vietos valstybės viešajai tvarkai, priklausomai nuo bylos aplinkybių ir bylą nagrinėjančio teismo valstybės narės teisinės tvarkos“.
58. Antra, pažymiu, kad reglamento „Roma II“ 16 straipsnyje numatyta apsauga automatiškai netaikoma visiems valstybės viešiesiems interesams. Tam, kad patektų į šios nuostatos taikymo sritį, šie interesai turi būti tokie svarbūs, kad darytų poveikį, be kita ko, atitinkamos valstybės politinei, socialinei ar ekonominei santvarkai(49). Taigi svarbu nustatyti, ar šio reglamento 32 konstatuojamojoje dalyje Sąjungos teisės aktų leidėjo nuoroda į viešojo intereso tikslus turi būti aiškinama stricto sensu, ar ji gali apimti ir nacionalines nuostatas, kuriomis saugomi individualūs interesai. Šiuo klausimu doktrinoje aktyviai diskutuojama, nes nėra lengva nustatyti ribą tarp kolektyvinių interesų ir individualių interesų apsaugos(50). Išsiaiškinus šią ribą būtų padarytas lemiamas indėlis į sąvokos „viršesnės imperatyvios nuostatos“, kaip ji suprantama pagal minėto reglamento 16 straipsnį, savarankišką aiškinimą. Aiškinant to paties reglamento 16 straipsnį atsižvelgiant į jo 32 konstatuojamąją dalį, reikėtų atsižvelgti ir į galimybę apsaugoti individualius interesus.
59. Mano nuomone, tokį aiškinimą patvirtina du argumentai.
60. Pirmasis argumentas susijęs su kolektyvinių ir individualių interesų sąveika. Taigi deliktinės atsakomybės srityje valstybės narės nustatytų taisyklių, kuriomis siekiama apsaugoti tam tikrą nukentėjusių asmenų kategoriją, pakeičiant, be kita ko, įrodinėjimo pareigą arba nustatant minimalią žalos atlyginimo ribą, pagrindinis tikslas galėtų būti atkurti privačių šalių konkuruojančių interesų pusiausvyrą. Netiesiogiai jos galėtų padėti apsaugoti valstybės narės socialinę ir ekonominę tvarką, sumažinant avarijų poveikį viešiesiems ištekliams(51).
61. Antrasis argumentas tuo pačiu klausimu susijęs su tuo, kad reglamento „Roma II“ 32 konstatuojamojoje dalyje visų pirma minimos nuostatos, susijusios su žalos atlyginimo vertinimu, o tai apima galimybę, kad ši žala turės būti atlyginta tam tikrų kategorijų fiziniams asmenims. Šiuo klausimu turiu patikslinti, kad nors šioje konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad tokių nuostatų taikymas gali būti laikomas „prieštaraujančiu bylos nagrinėjimo vietos valstybės viešajai tvarkai“, kartu neminint viršesnių privalomų nuostatų mechanizmo, mano nuomone, tas pats pasakytina ir apie šį mechanizmą.
62. Šiomis aplinkybėmis manau, kad nuostatos, kuriomis visų pirma siekiama apsaugoti individualias teises ir laisves, gali būti laikomos „viršesnėmis“, kaip jos suprantamos pagal reglamento „Roma II“ 16 straipsnį, jeigu, be to, kad šiomis nuostatomis suderinami individualūs interesai, yra nustatytas pakankamas ryšys su viešaisiais interesais, kurie atitinkamos valstybės teisinėje sistemoje laikomi itin svarbiais.
63. Trečia, šiuo klausimu, kaip ir Vokietijos vyriausybei, man atrodo svarbu pažymėti, kad speciali apsauga, kurią suteikia viršesnė imperatyvi nuostata, turėtų būti laikoma būtina pagrindinių teisės principų išraiška.
64. Žinoma, valstybių numatytos taisyklės, skirtos tam tikrų kategorijų individualioms teisėms, pavyzdžiui, nuo nusikaltimų ar eismo įvykių nukentėjusių asmenų teisei į žalos atlyginimą, apsaugoti, tam tikroje nacionalinės teisės sistemoje galėtų būti laikomos tokiomis svarbiomis, kad jos būtų laikomos pagrindiniais teisės principais, tarp kurių yra ir teisingumo principas.
65. Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad ZZD 52 straipsnyje įtvirtintas teisingo žalos atlyginimo principas yra pagrindinis Bulgarijos teisės principas, o teisingumo principas yra valstybės viešosios tvarkos dalis. Vis dėlto, kaip jau pažymėjau, šis teismas konstatavo, kad Bulgarijos teismų jurisprudencijoje nesutariama dėl to, ar ZZD 52 straipsnis, pagal kurį toks žalos atlyginimas galėtų būti taikomas ne tik už patologinę žalą sukėlusias kančias, bet ir už visas patirtas kančias, yra viršesnė imperatyvi nuostata, kaip ji suprantama pagal reglamento „Roma II“ 16 straipsnį, o tai pagrindinėje byloje reikštų Vokietijos teisės netaikymą(52). Dėl aplinkybės, kad ši Bulgarijos teismų jurisprudencija, kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, yra nevienoda, iš pirmo žvilgsnio abejoju, ar teisingumo principas yra pagrindinis Bulgarijos teisės sistemos principas. Vis dėlto tai turi patikrinti minėtas teismas.
66. Bet kuriuo atveju, ketvirta, galiausiai reikia pabrėžti, kad taikant reglamento „Roma II“ 16 straipsnį, siejamą su jo 32 konstatuojamąja dalimi, galimybė remtis viršesnėmis imperatyviomis nuostatomis siekiant apsaugoti kolektyvinius ir individualius interesus turi būti susieta su Sąjungos materialine teise, kuri gali būti taikytina pagal šio reglamento 4 straipsnį.
67. Sprendime HUK-COBURG I Teisingumo Teismas konstatavo, kad pagal Direktyvą 2009/103 iš esmės nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriais reglamentuojami privalomi kriterijai neturtinei žalai, kuri gali būti atlyginta, nustatyti. Taigi jis nusprendė, kad šia direktyva nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudikas atlygina neturtinę žalą, kurią patyrė per eismo įvykius nukentėjusių asmenų artimi šeimos nariai, su sąlyga, kad ši žala tiems šeimos nariams sukėlė patologinę žalą(53). Taigi Teisingumo Teismas pripažino, kad nacionalinės teisės normos, taikytinos pagal reglamento „Roma II“ 4 straipsnį, t. y. nacionalinė nuostata, kuria Direktyva 2009/103 perkelta į nacionalinę teisę,(54), neprieštarauja šiai direktyvai su sąlyga, kad jose numatytas teisingo neturtinės žalos atlyginimo kriterijus.
68. Tokiomis aplinkybėmis, kai Direktyvoje 2009/103 numatytos minimalios privalomojo draudimo sumos, atsižvelgimas į lex fori, be kita ko, tuo atveju, kai joje numatytos didesnės draudimo sumos, galėtų būti įmanomas tik tuo atveju, jei apsauga, kuri laikoma itin svarbia siekiant apsaugoti teismo vietos valstybės viešuosius interesus, kaip tai suprantama pagal reglamento „Roma II“ 16 straipsnį, šios valstybės teisinėje sistemoje laikoma viršijančia minimalius Sąjungos teisės reikalavimus, neatsižvelgiant į tai, kas numatyta kitų valstybių narių teisės aktuose.
69. Vis dėlto, kaip matyti ir iš Sprendimo HUK-COBURG I, pareiga apsidrausti civilinės atsakomybės draudimu nuo motorinėmis transporto priemonėmis padarytos žalos tretiesiems asmenims vis dėlto skiriasi nuo šios žalos atlyginimo pagal draudėjo civilinės atsakomybės draudimą apimties. Pirmoji apibrėžta ir užtikrinta Sąjungos teisės aktais, o antrąją iš esmės reglamentuoją nacionalinė teisė. Teisingumo Teismas yra patikslinęs, kad, remiantis Direktyvos 2009/103 tikslu ir jos tekstu, darytina išvada, kad šia direktyva, kaip ir ja kodifikuotomis direktyvomis, nesiekiama suderinti valstybėse narėse taikomos civilinės atsakomybės tvarkos ir kad šiuo metu galiojančioje Sąjungos teisėje valstybėms narėms palikta laisvė nustatyti motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės už sukeltus draudžiamuosius įvykius tvarką(55). Taigi, atsižvelgdamas, be kita ko, į Direktyvos 2009/103 1 straipsnio 2 punktą, Teisingumo Teismas nusprendė, kad pagal šiuo metu galiojančią Sąjungos teisę valstybės narės iš esmės gali laisvai nustatyti visų pirma, kokia motorinėmis transporto priemonėmis padaryta žala turi būti privalomai atlyginta, teisės į žalos atlyginimą apimtį ir asmenis, turinčius teisę į tokį atlyginimą(56).
70. Šioje byloje pagal reglamento „Roma II“ 4 straipsnį taikytina teisė, kurią būtų atsisakyta taikyti teismo vietos teisės, taikytinos pagal šio reglamento 16 straipsnį, naudai, priskirtina prie civilinės atsakomybės materialinės teisės, į kurią daroma nuoroda Direktyvoje 2009/103(57).
V. Išvada
71. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Varhoven kasatsionen sad (Aukščiausiasis kasacinis teismas, Bulgarija) pateiktą prejudicinį klausimą:
2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma II“) 16 straipsnis
turi būti aiškinamas taip:
pagal jį draudžiama, kad tokią nacionalinės teisės nuostatą, kaip nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, kurioje kaip kriterijų, pagal kurį nustatomas per kelių eismo įvykį mirusio asmens artimų šeimos narių patirtos neturtinės žalos atlyginimas, numatyta taikyti pagrindinį valstybės narės teisės principą, kaip antai teisingumo principą, būtų galima laikyti viršesne imperatyvia nuostata, kaip ji suprantama pagal šį straipsnį, nebent teismas, kuriame nagrinėjama byla, remdamasis pakankamai glaudžiu ryšiu su teismo vietos valstybe ir išsamia šios nuostatos teksto, bendros struktūros, tikslų ir priėmimo aplinkybių analize, nustato, kad nacionalinės teisės sistemoje ši nuostata yra tokia svarbi, kad pateisina pagal šio reglamento 4 straipsnį nustatytos taikytinos teisės netaikymą.