TARNAUTOJŲ TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS

2010 m. lapkričio 23 d.

Byla F‑65/09

Luigi Marcuccio

prieš

Europos Komisiją

„Viešoji tarnyba — Pareigūnai — Socialinė apsauga — Sveikatos draudimas — Sunki liga — Prieštaravimas dėl medicinos tarnybos nustatytų kriterijų teisėtumo — Prašymo atlyginti medicinines išlaidas atmetimas“

Dalykas: Pagal EB 236 straipsnį ir AE 152 straipsnį pareikštas ieškinys, kuriuo L. Marcuccio prašo, pirma, panaikinti 2008 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą, priimtą vykdant 2008 m. birželio 10 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo sprendimą Marcuccio prieš Komisiją (T‑18/04, neskelbiamo Rinkinyje), atmesti jo 2002 m. lapkričio 25 d. prašymą padengti 100 % gydymo išlaidų, patirtų gydant susirgimus, dėl kurių jis buvo laikinojo nedarbingumo atostogose nuo 2002 m. sausio 4 d., antra, panaikinti sprendimą atmesti jo skundą dėl šio sprendimo ir, trečia, priteisti jam iš Komisijos 25 000 eurų sumą žalai, patirtai dėl šių sprendimų, atlyginti.

Sprendimas: Atmesti ieškinį. Ieškovas padengia visas išlaidas.

Santrauka

1.      Pareigūnai — Ieškinys — Asmens nenaudai priimtas aktas — Sąvoka — Parengiamasis aktas — Netaikymas

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalis)

2.      Pareigūnai — Socialinė apsauga — Sveikatos draudimas — Sunki liga — Nustatymas

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 72 straipsnis; Bendrųjų sveikatos draudimo nuostatų I priedo IV punkto 1 dalis)

3.      Pareigūnai — Socialinė apsauga — Sveikatos draudimas — Sunki liga — Nustatymas

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 72 straipsnis; Bendrieji sveikatos draudimo nuostatai)

4.      Pareigūnai — Asmens nenaudai priimtas sprendimas — Pareiga motyvuoti — Prašymas pripažinti tam tikrą patologiją sunkia liga — Atsisakymas, pagrįstas gydytojų išvada

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 72 straipsnis)

5.      Pareigūnai — Socialinė apsauga — Sveikatos draudimas — Sunki liga — Nustatymas

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 72 straipsnio 1 dalis)

1.      Tik tie aktai arba priemonės, kurių privalomos teisinės pasekmės, iš esmės pakeisdamos ieškovo teisinę padėtį, gali daryti poveikį jo interesams, laikytini priimtais asmens nenaudai.

Parengiamieji sprendimo aktai nepriimami asmens nenaudai ir tik pareiškęs ieškinį dėl procedūros pabaigoje priimto sprendimo ieškovas gali remtis ankstesnių, netiesiogiai su juo susijusių aktų neteisėtumu. Tačiau jeigu tam tikros vien parengiamosios priemonės gali daryti neigiamą poveikį pareigūnui, nes jos gali daryti įtaką skundžiamo vėlesnio akto turiniui, dėl šių priemonių negali būti pareiškiamas atskiras ieškinys ir jos turi būti ginčijamos ieškiniu dėl šio akto.

Kalbant apie pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 72 straipsnio 1 dalį atliekamą procedūrą, kuria siekiama ligą pripažinti sunkia liga, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, aišku, kad pagal Bendruosius sveikatos draudimo nuostatus galutinį sprendimą priima Paskyrimų tarnyba ar kompetentingos ligonių kasos, jei jos šiuo tikslu yra įgaliotas minėtos tarnybos, atsižvelgusios į savo medicinos tarnybos gydytojo nuomonę. Tik priėmus šį sprendimą, o ne medicinos tarnybos gydytojui pareiškus nuomonę, daromas poveikis pareigūno teisinei padėčiai.

(žr. 41–43 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 1968 m. liepos 11 d. Sprendimas Van Eick prieš Komisiją, 35/67, Rink. p. 481, 500; 1969 m. gruodžio 10 d. Sprendimo Grasselli prieš Komisiją, 32/68, Rink. p. 505, 4–7 punktai; 1988 m. gegužės 24 d. Nutarties Santarelli prieš Komisiją, 78/87 ir 220/87, Rink. p. 2699, 13 punktas.

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1995 m. kovo 22 d. Sprendimo Kotzonis prieš ESRK, T‑586/93, Rink. p. II‑665, 28 punktas; 1996 m. spalio 25 d. Nutarties Lopes prieš Teisingumo Teismą, T‑26/96, Rink. VT p. I‑A‑487 ir II‑1357, 19 punktas.

2.      Medicinos tarnybos gydytojo įtvirtintų bendrų kriterijų, skirtų nustatyti, ar patologija gali būti pripažinta sunkia liga, kaip tai numatyta pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 72 straipsnį priimtų Europos Sąjungos pareigūnų bendrųjų sveikatos draudimo nuostatų I priedo IV punkto 1 dalyje, teisėtumo nagrinėjimas nėra vien medicininis vertinimas, kuriam netaikoma Tarnautojų teismo kontrolė. Iš tiesų nereikia nagrinėti, ar šiuo atveju atliktas medicininis vertinimas, pavyzdžiui, nustatyta diagnozė ar gydytojo paskirtas gydymas, yra tinkamas, tačiau reikia nagrinėti, ar bendros priemonės, kurių imtasi taikant Pareigūnų tarnybos nuostatų 72 straipsnį, tinkamos pasiekti teisės aktų leidėjo tikslui, t. y. kad ligos, kurios yra „panašaus sunkumo“, kaip ir šiame straipsnyje nurodytosios, galėtų būti pripažintos sunkiomis ligomis. Vis dėlto atliekant šią teisėtumo kontrolę reikia atsižvelgti į medicininius svarstymus, kurių pats teisėjas negali geriausiai įvertinti; dėl to teisminė kontrolė apribota galimų akivaizdžių klaidų, su kuriomis susijusios šios bendros Pareigūnų tarnybos nuostatų 72 straipsnio taikymo priemonės, nustatymu.

(žr. 50 punktą)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 1988 m. kovo 8 d. Sprendimas Brunotti prieš Komisiją, 339/85, Rink. p. 1379.

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1993 m. spalio 26 d. Sprendimo Reinarz prieš Komisiją, T‑6/92 ir T‑52/92, Rink. p. II‑1047, 54–57 punktai.

Tarnautojų teismo praktika: 2007 m. liepos 11 d. Sprendimo Wils prieš Parlamentą, F‑105/05, Rink. VT p. I‑A‑1‑207 ir II‑A‑1‑1187, 68–71 punktai ir juose nurodyta teismų praktika; 2007 m. rugsėjo 18 d. Sprendimo Botos prieš Komisiją, F‑10/07, Rink. VT p. I‑A‑1‑243 ir II‑A‑1‑1345, 39–41 ir 62–76 punktai.

3.      Pareigūnų tarnybos nuostatų 72 straipsnyje numatytos ligos tam tikrai atvejais gali sukelti ypač sunkių fizinių ir psichinių pasekmių, jomis sergama ilgai ar jos yra lėtinės, jų atveju reikia imtis rimtų terapinių priemonių ir būtina, kad pirminė diagnozė būtų aiškiai nustatyta; tam reikia tam tikrų tyrimų. Šios ligos asmeniui sukelia sunkaus invalidumo pavojų.

Iš Pareigūnų tarnybos nuostatų 72 straipsnio ir Europos Sąjungos pareigūnų bendrųjų sveikatos draudimo nuostatuose įtvirtintų ligos pripažinimo sunkia liga taisyklių aiškiai matyti, kad pripažinimas yra susijęs su atitinkamo asmens sveikatos būklės tyrimu ir nagrinėjamos patologijos gydymo sąlygų.

Iš tiesų Pareigūnų tarnybos nuostatų 72 straipsnyje neįtvirtintas sunkių ligų, kurios tokiomis pripažįstamos a priori ir nustatomos abstrakčiai neatsižvelgiant į konkretaus asmens padėtį, sąrašas. Jame numatyta, kad Paskyrimų tarnyba gali pripažinti, kad kitos ligos yra panašaus sunkumo. Šių kitų ligų pripažinimas sunkiomis priklauso nuo konkretaus susijusio asmens sveikatos būklės tyrimo, atliekamo remiantis jį gydančio gydytojo ataskaita ir atsižvelgiant į medicinos tarnybos nustatytus kriterijus, kuriais reikalaujama tikslios suinteresuotojo asmens padėties analizės.

(žr. 52, 55 ir 56 punktus)

4.      Sprendime, kuriuo institucija atsisako tam tikrą patologiją pripažinti sunkia liga, remdamasi medicinos tarnybos gydytojo išvada, pagal kurią du susirgimo pripažinimo sunkia liga kartu taikytini kriterijai nebuvo patenkinti, pateikiamos faktinės ir teisinės priežastys, dėl kurių suinteresuotojo asmens patologija nelaikoma sunkia liga. Toks argumentavimas pateikiant nuorodą į gydytojo išvadą, nors ir labai trumpas, gali būti priimtinas, ypač jei sprendimui, kurį ginčija suinteresuotasis asmuo, taikomos teisės nuostatos, apie kurias jis jau žino dėl to, kad anksčiau jau buvo pareiškęs tokius pačius ieškinius. Šių argumentų trumpumas nėra kliūtis kontrolei, kurią turi vykdyti Tarnautojų teismas tokių sprendimų atžvilgiu.

(žr. 61 ir 62 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 1998 m. lapkričio 19 d. Sprendimo Parlamentas prieš Gaspari, C‑316/97 P, Rink. p. I‑7597, 26–29 punktai.

Pirmosios instancijos teismo praktika: 2008 m. rugsėjo 9 d. Nutartis Marcuccio prieš Komisiją, T‑143/08, Rink. VT p. I‑A‑2‑27 ir II‑A‑2‑321; 2000 m. gegužės 11 d. Sprendimo Pipeaux prieš Parlamentą, T‑34/99, Rink. VT p. I‑A‑79 ir II‑337, 8 punktas.

5.      Iš Pareigūnų tarnybos nuostatų 72 straipsnio 1 dalies teksto matyti, kad vien dėl panašaus sunkumo ligų gali atsirasti teisė į 100 % su jomis susijusių gydymo išlaidų kompensaciją. Taigi minėtame straipsnyje paminėta bendra ir netiksli psichikos ligos sąvoka yra susijusi tik su tam tikro objektyvaus sunkumo ligomis, o ne su visais psichologiniais ir psichiatriniais susirgimais, neatsižvelgiant į jų sunkumą. Nėra jokios priežasties manyti, kad tiek, kiek tai susiję su šios rūšies susirgimais, teisės aktų leidėjas siekė palikti mažiau apibrėžtą sąvoką nei fiziologinių susirgimų atveju.

Pareigūnų tarnybos nuostatų 72 straipsnyje nesant jokio tikslumo, kalbant apie ligas, kurios galėtų būti laikomos psichikos ligomis, kaip jos suprantamos pagal šią nuostatą, kiekvienu atveju administracija, atsižvelgdama į medicinos tarnybos gydytojo nurodytus sunkios ligos apibrėžimo kriterijus, turi išsiaiškinti, ar pareigūno psichikos susirgimas ar psichologinis sutrikimas gali būti tam tikro sunkumo, dėl kurio atsiranda teisė į 100 % medicinos išlaidų padengimą.

Vien dėl to, kad atsirado toks sutrikimas, iš anksto negali būti pripažinta pareigūno teisė gauti 100 % su šiuo sutrikimu susijusių išlaidų kompensaciją.

(žr. 70, 71 ir 73 punktus)