TEISINGUMO TEISMO (plenarinė sesija) SPRENDIMAS

2022 m. vasario 16 d.(*)

Turinys

„Ieškinys dėl panaikinimo – Reglamentas (ES, Euratomas) 2020/2092 – Bendras Sąjungos biudžeto apsaugos sąlygų režimas – Sąjungos biudžeto apsauga, kai valstybėje narėje pažeidžiami teisinės valstybės principai – Teisinis pagrindas – SESV 322 straipsnio 1 dalies a punktas – SESV 311 straipsnis – SESV 312 straipsnis – Tariamas ESS 7 straipsnio ir SESV 269 straipsnio apėjimas – Tariami ESS 4 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 2 dalies, 13 straipsnio 2 dalies, SESV 296 straipsnio antros pastraipos, Protokolo Nr. 2 dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo, taip pat įgaliojimų suteikimo, teisinio saugumo, proporcingumo ir valstybių narių lygybės prieš Sutartis principų pažeidimai – Nurodomas piktnaudžiavimas įgaliojimais“

Byloje C‑157/21

dėl 2021 m. kovo 11 d. pagal SESV 263 straipsnį pareikšto ieškinio dėl panaikinimo

Lenkijos Respublika, atstovaujama B. Majczyna ir S. Żyrek,

ieškovė,

palaikoma

Vengrijos, atstovaujamos M. Z. Fehér ir M. M. Tátrai,

įstojusios į bylą šalies,

prieš

Europos Parlamentą, atstovaujamą R. Crowe, F. Drexler, U. Rösslein, T. Lukácsi ir A. Pospíšilová Padowska,

Europos Sąjungos Tarybą,  atstovaujamą A. de Gregorio Merino, E. Rebasti, A. Tamás ir A. Sikora‑Kalėda,

atsakovus,

palaikomus

Belgijos Karalystės, atstovaujamos M. Jacobs, C. Pochet ir L. Van den Broeck,

Danijos Karalystės, iš pradžių atstovaujamos M. Søndahl Wolff ir J. Nymann‑Lindegren, vėliau M. Søndahl Wolff ir V. Pasternak Jørgensen,

Vokietijos Federacinės Respublikos, atstovaujamos J. Möller ir R. Kanitz,

Airijos,  atstovaujamos M. Browne, J. Quaney ir A. Joyce, padedamų BL D. Fennelly,

Ispanijos Karalystės, iš pradžių atstovaujamos J. Rodríguez de la Rúa Puig ir S. Centeno Huerta, vėliau J. Rodríguez de la Rúa Puig ir A. Gavela Llopis,

Prancūzijos Respublikos, atstovaujamos A.‑L. Desjonquères, A.‑C. Drouant ir E. Leclerc,

Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės, iš pradžių atstovaujamos A. Germeaux ir T. Uri, vėliau A. Germeaux,

Nyderlandų Karalystės, atstovaujamos M. K. Bulterman ir J. Langer,

Suomijos Respublikos, atstovaujamos H. Leppo ir S. Hartikainen,

Švedijos Karalystės, atstovaujamos O. Simonsson, J. Lundberg, C. Meyer‑Seitz, A. Runeskjöld, H. Shev, M. Salborn Hodgson, H. Eklinder ir R. Shahsavan Eriksson,

Europos Komisijos, atstovaujamos D. Calleja Crespo, J.–P. Keppenne, J. Baquero Cruz ir K Herrmann,

įstojusių į bylą šalių,

TEISINGUMO TEISMAS (plenarinė sesija),

kurį sudaro pirmininkas K. Lenaerts, pirmininko pavaduotojas L. Bay Larsen, kolegijų pirmininkai A. Arabadjiev (pranešėjas), A. Prechal, K. Jürimäe, C. Lycourgos, E. Regan, S. Rodin, I. Jarukaitis, N. Jääskinen, I. Ziemele ir J. Passer, teisėjai M. Ilešič, J.‑C. Bonichot, M. Safjan, F. Biltgen, P. G. Xuereb, N. Piçarra, L. S. Rossi, A. Kumin, N. Wahl, D. Gratsias, M. L. Arastey Sahún, M. Gavalec ir Z. Csehi,

generalinis advokatas M. Campos Sánchez‑Bordona,

posėdžio sekretoriai M. Aleksejev, skyriaus vadovas, ir I. Illéssy, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2021 m. spalio 11 ir 12 d. posėdžiui,

susipažinęs su 2021 m. gruodžio 2 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Ieškinyje Lenkijos Respublika prašo Teisingumo Teismo panaikinti 2020 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES, Euratomas) Nr. 2020/2092 dėl bendro Sąjungos biudžeto apsaugos sąlygų režimo (OL L 433I, 2020, p. 1, ir klaidų ištaisymas, OL L 373, 2021, p. 94) (toliau – ginčijamas reglamentas).

I.      Teisinis pagrindas

A.      Reglamentas (EB) Nr. 1049/2001

2        2001 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1049/2001 dėl galimybės visuomenei susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais (OL L 145, 2001, p. 43; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 3 t., p. 331) 2 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Bet kuris Sąjungos pilietis ir bet kuris fizinis ar juridinis asmuo, gyvenantis ar turintis registruotą buveinę valstybėje narėje, turi teisę, laikydamasis šiame reglamente nustatytų principų, sąlygų ir apribojimų, susipažinti su institucijų dokumentais.“

3        Šio reglamento 4 straipsnyje nustatyta:

„<…>

2.      Institucijos nesuteikia galimybės susipažinti su dokumentais, dėl kurių atskleidimo nukentėtų apsauga:

<…>

–        teismo proceso ir teisinės pagalbos [teisinių nuomonių],

<…>

nebent atskleidimo reikalautų viršesnis viešasis interesas.

3.      Galimybė susipažinti su institucijos parengtais dokumentais, skirtais vidaus naudojimui arba su institucijoje gautais dokumentais, susijusiais su tokiu klausimu dėl kurio institucija dar nėra priėmusi sprendimo, nesuteikiama, jei dokumento atskleidimas rimtai pakenktų institucijos sprendimų priėmimo procesui, nebent atskleidimo reikalautų viršesnis viešasis interesas.

Galimybė susipažinti su dokumentu, kuriame pareikšta vidaus reikmėms skirta nuomonė, esanti svarstymų ir preliminarių konsultacijų minimos institucijos viduje dalimi, nesuteikiama netgi po to, kai sprendimas jau yra priimtas, jei dokumento atskleidimas rimtai pakenktų institucijos sprendimų priėmimo procesui, nebent atskleidimo reikalautų viršesnis viešasis interesas.

<…>

5.      Valstybė narė gali prašyti, kad institucija neatskleistų iš tos valstybės narės kilusio dokumento be jos išankstinio sutikimo.

6.      Jei kuri nors iš išimčių yra taikoma tiktai kai kurioms dokumento dalims, likusios dokumento dalys yra išduodamos.

7.      Šio straipsnio 1–3 dalyse numatytos išimtys yra taikomos tiktai tokiam laikotarpiui, kai toks draudimas yra pateisinamas, atsižvelgiant į dokumento turinį. <…>“

4        Minėto reglamento 5 straipsnyje nustatyta:

„Jei valstybė narė gauna paraišką dėl jos turimo [dokumento] iš dokumentą [jį] parengusios institucijos, ta valstybė narė, nebent būtų akivaizdu, kad dokumentas gali arba negali būti atskleistas, konsultuojasi su minima institucija, kad galėtų priimti sprendimą, kuris nekliudytų siekti šio reglamento tikslų.

Arba valstybė narė gali nukreipti paraišką į tą instituciją.“

B.      Tarybos darbo tvarkos taisyklės

5        2009 m. gruodžio 1 d. Europos Sąjungos Taryba priėmė Sprendimą 2009/937/ES, patvirtinantį Tarybos darbo tvarkos taisykles (OL L 325, 2009, p. 35). Šių darbo tvarkos taisyklių (toliau – Tarybos darbo tvarkos taisyklės) 6 straipsnio „Profesinės paslapties laikymasis ir dokumentų pateikimas teismo procese“ 2 dalyje numatyta:

„Taryba arba [valstybių narių vyriausybių nuolatinių atstovų komitetas (COREPER)] gali leisti panaudoti teismo procese Tarybos dokumentų, dar nepaskelbtų viešai pagal visuomenės teisę susipažinti su dokumentais reglamentuojančias nuostatas, kopiją arba jų ištrauką.“

6        Minėtų darbo tvarkos taisyklių 10 straipsnyje „Galimybė visuomenei susipažinti su Tarybos dokumentais“ nustatyta:

„Konkrečios nuostatos dėl galimybės visuomenei susipažinti su Tarybos dokumentais išdėstytos II priede.“

7        Tarybos darbo tvarkos taisyklių II priede „Konkrečios nuostatos dėl galimybės visuomenei susipažinti su Tarybos dokumentais“ yra 5 straipsnis „Valstybių narių prašymų perdavimas“, kuriame nustatyta:

„Kai valstybė narė perduoda prašymą Tarybai, šis prašymas tvarkomas pagal [Reglamento Nr. 1049/2001] 7 ir 8 straipsnius bei atitinkamas šio priedo nuostatas. Tuo atveju, kai yra visiškai arba iš dalies atsisakoma suteikti galimybę susipažinti su dokumentu, pareiškėjui pranešama, kad pakartotinis prašymas turi būti adresuojamas tiesiogiai Tarybai.“

C.      Tarybos viduje platinamų dokumentų tvarkymo gairės

8        2018 m. balandžio 10 d. pranešime 7695/18 Taryba patvirtino Tarybos viduje platinamų dokumentų tvarkymo gaires. Šių gairių 1, 2, 20 ir 21 punktai suformuluoti taip:

„1.      Šiame dokumente pateikiamos neįslaptintų Tarybos dokumentų, kurie platinami Tarybos viduje, jos nariams, Komisijai, Europos išorės veiksmų tarnybai (EIVT) ir, atsižvelgiant į dalyką, tam tikroms kitoms ES institucijoms (pvz., Europos Parlamentui, Teisingumo Teismui, Europos Centriniam Bankui) ir įstaigoms (pvz., Regionų komitetui, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui), tvarkymo gairės. Ne laiku viešai atskleidus tokius dokumentus gali būti pakenkta Tarybos sprendimų priėmimo procesams.

2.      Šios gairės daro tiesioginį poveikį Tarybos darbui, todėl jų turi laikytis valstybės narės, kaip Tarybos narės, atsižvelgiant į lojalaus bendradarbiavimo principą, kuriuo grindžiami [Sąjungos] institucijų ir valstybių narių santykiai.

<…>

20.      Žyma LIMITE pažymėti dokumentai negali būti skelbiami viešai, išskyrus atvejus, kai sprendimą šiuo klausimu priėmė tinkamai įgalioti Tarybos pareigūnai, valstybės narės nacionalinės administracijos įstaiga (žr. 21 punktą) arba, kai aktualu, Taryba, laikantis [Reglamento Nr. 1049/2001] ir Tarybos darbo tvarkos taisyklių.

21.      Kitos [Sąjungos] institucijos ar įstaigos (ne Tarybos) darbuotojai patys negali nuspręsti viešai paskelbti žyma LIMITE pažymėtų dokumentų prieš tai nepasikonsultavę su Tarybos Generaliniu sekretoriatu (TGS). Valstybės narės nacionalinės administracijos įstaigos darbuotojai prieš priimdami tokį sprendimą konsultuosis su Tarybos Generaliniu sekretoriatu, išskyrus atvejus, kai yra aišku, kad dokumentą galima skelbti viešai remiantis [Reglamento Nr. 1049/2001] 5 straipsniu.“

D.      Reglamentas (ES, Euratomas) Nr. 883/2013

9        2013 m. rugsėjo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES, Euratomas) Nr. 883/2013 dėl Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) atliekamų tyrimų ir kuriuo panaikinami Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1073/1999 ir Tarybos reglamentas (Euratomas) Nr. 1074/1999 (OL L 248, 2013, p. 1), 2 straipsnio 1 punkte „Sąjungos finansiniai interesai“ apibrėžiami kaip „pajamos, išlaidos ir turtas, priskiriami Europos Sąjungos biudžetui, institucijų, įstaigų, organų ir agentūrų biudžetui ir pastarųjų valdomiems ir kontroliuojamiems biudžetams“.

E.      Finansinis reglamentas

10      2018 m. liepos 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES, Euratomas) 2018/1046 dėl Sąjungos bendrajam biudžetui taikomų finansinių taisyklių, kuriuo iš dalies keičiami reglamentai (ES) Nr. 1296/2013, (ES) Nr. 1301/2013, (ES) Nr. 1303/2013, (ES) Nr. 1304/2013, (ES) Nr. 1309/2013, (ES) Nr. 1316/2013, (ES) Nr. 223/2014, (ES) Nr. 283/2014 ir Sprendimas Nr. 541/2014/ES, bei panaikinamas Reglamentas (ES, Euratomas) Nr. 966/2012 (OL L 193, 2018, p. 1, toliau – Finansinis reglamentas) 2 straipsnyje „Terminų apibrėžtys“ nurodyta:

„Šiame reglamente vartojamų terminų apibrėžtys:

<…>

7.      biudžeto vykdymas– veiklos, susijusios su biudžeto asignavimų valdymu, stebėsena, kontrole ir auditu vykdymas laikantis 62 straipsnyje numatytų metodų;

<…>

19.      kontrolė – visos priemonės, kurių imamasi siekiant pateikti pagrįstą patikinimą, kad operacijos yra efektyvios, veiksmingos ir ekonomiškos, teikiamos patikimos ataskaitos, saugomas turtas ir informacija, vykdoma sukčiavimo ir pažeidimų prevencija, nustatymas, ištaisymas ir tolesnė su tokiu sukčiavimu ir pažeidimais susijusi veikla bei tinkamas rizikos, susijusios su pagrindinių sandorių teisėtumu ir tvarkingumu, valdymas, atsižvelgiant į daugiametį programų pobūdį ir atitinkamų mokėjimų pobūdį. Kontrolė gali apimti įvairius patikrinimus, taip pat bet kurios srities politikos ir procedūrų, skirtų pirmame sakinyje nurodytiems tikslams pasiekti, įgyvendinimą;

<…>

42.      valstybės narės organizacija– subjektas, valstybėje narėje įsteigtas kaip viešosios teisės subjektas, arba įstaiga, kurios veiklą reglamentuoja privatinė teisė ir kuriai pavesta teikti viešąsias paslaugas bei kuriai valstybė narė užtikrina pakankamas finansines garantijas;

<…>

59.      patikimas finansų valdymas – biudžeto vykdymas laikantis ekonomiškumo, veiksmingumo ir efektyvumo principų;

<…>“

11      Šio reglamento 56 straipsnyje „Biudžeto vykdymas pagal patikimo finansų valdymo principą“ numatyta:

„1.      Komisija biudžeto pajamas ir išlaidas vykdo pagal šį reglamentą savo atsakomybe ir neviršydama leistųjų asignavimų.

2.      Valstybės narės bendradarbiauja su Komisija, kad asignavimai būtų naudojami pagal patikimo finansų valdymo principą.“

12      Minėto reglamento 62 straipsnio „Biudžeto vykdymo metodai“ 1 dalies pirmoje pastraipoje numatyta:

„Komisija biudžetą vykdo bet kuriuo iš šių būdų:

a)      tiesiogiai (tiesioginis valdymas), kaip išdėstyta 125–153 straipsniuose, per savo departamentus, įskaitant jos darbuotojus Sąjungos delegacijose vadovaujant atitinkamam delegacijos vadovui, laikantis 60 straipsnio 2 dalies arba per vykdomąsias įstaigas, kaip nurodyta 69 straipsnyje;

b)      taikydama pasidalijamąjį valdymą su valstybėmis narėmis (pasidalijamasis valdymas), kaip išdėstyta 63 straipsnyje ir 125–129 straipsniuose;

c)      netiesiogiai (netiesioginis valdymas), kaip išdėstyta 125–149 straipsniuose ir 154–159 straipsniuose, kai tai numatyta pagrindiniame akte arba 58 straipsnio 2 dalies a–d punktuose nurodytais atvejais, biudžeto vykdymo užduotis pavedant:

<…>“

13      To paties reglamento 63 straipsnio „Pasidalijamasis valdymas su valstybėmis narėmis“ 2 dalyje nustatyta:

„Vykdydamos su biudžeto vykdymu susijusias užduotis, valstybės narės imasi visų būtinų priemonių, įskaitant teisėkūros, reguliavimo ir administracines priemones, Sąjungos finansiniams interesams apsaugoti, visų pirma:

a)      užtikrina, kad biudžeto lėšomis finansuojami veiksmai būtų įgyvendinami tinkamai, veiksmingai ir pagal taikytinas konkretiems sektoriams skirtas taisykles;

b)      pagal 3 dalį paskiria įstaigas, atsakingas už Sąjungos lėšų valdymą ir kontrolę, ir prižiūri tokias įstaigas;

c)      užkerta kelią pažeidimams ir sukčiavimui, juos nustato ir pašalina;

d)      vadovaudamosi šiuo reglamentu ir konkretiems sektoriams skirtomis taisyklėmis bendradarbiauja su Komisija, [Kovos su sukčiavimu tarnyba (OLAF)] ir Audito Rūmais, o tų pagal [2017 m. spalio 12 d. Tarybos reglamentą (ES) 2017/1939, kuriuo įgyvendinamas tvirtesnis bendradarbiavimas Europos prokuratūros įsteigimo srityje (OL L 283, 2017, p. 1)] tvirtesniame bendradarbiavime dalyvaujančių valstybių narių atveju – su Europos prokuratūra.

Siekdamos apsaugoti Sąjungos finansinius interesus, valstybės narės, laikydamosi proporcingumo principo ir vadovaudamosi šiuo straipsniu bei atitinkamomis konkretiems sektoriams skirtomis taisyklėmis, vykdo ex ante ir ex post kontrolę įskaitant, kai tikslinga, reprezentatyviųjų ir (arba) rizika grindžiamų sandorių imčių patikras vietoje. Jos taip pat susigrąžina nepagrįstai išmokėtas lėšas ir prireikus tuo tikslu pradeda teismo procesą.

Valstybės narės gavėjams taiko veiksmingas, atgrasančias ir proporcingas nuobaudas, numatytas konkretiems sektoriams skirtose taisyklėse arba konkrečiose nacionalinės teisės nuostatose.

Atlikdama rizikos vertinimą ir atsižvelgdama į konkretiems sektoriams taikomas taisykles Komisija stebi, kaip taikomos valstybėse narėse sukurtos valdymo ir kontrolės sistemos. Atlikdama auditą Komisija vadovaujasi proporcingumo principu ir atsižvelgia į rizikos lygį, įvertintą pagal konkretiems sektoriams skirtas taisykles.“

14      Finansinio reglamento 135 straipsnyje „Sąjungos finansinių interesų apsauga nustatant riziką, draudžiant dalyvauti procedūrose ir skiriant finansines nuobaudas“ nustatyta:

„1.      Kad būtų apsaugoti Sąjungos finansiniai interesai, Komisija sukuria ir administruoja ankstyvojo nustatymo ir draudimo dalyvauti procedūroje sistemą.

Tokios sistemos tikslas – sudaryti palankesnes sąlygas tam, kad būtų:

a)      iš anksto nustatyti 2 dalyje nurodyti asmenys arba subjektai, kurie kelia grėsmę Sąjungos finansiniams interesams;

<…>

3.      Sprendimą registruoti informaciją apie šio straipsnio 1 dalies antros pastraipos a punkte nurodytą riziką ankstyvojo nustatymo sistemoje, drausti 2 dalyje nurodytiems dalyviams arba subjektams dalyvauti procedūroje ir (arba) skirti gavėjui finansinę nuobaudą priima atsakingas leidimus suteikiantis pareigūnas. Su tokiais sprendimais susijusi informacija registruojama 142 straipsnio 1 dalyje nurodytoje duomenų bazėje. Jeigu tokie sprendimai priimami remiantis 136 straipsnio 4 dalimi, duomenų bazėje registruojama informacija apima informaciją apie toje dalyje nurodytus asmenis.

4.      Sprendimas uždrausti šio straipsnio 2 dalyje nurodytiems dalyviams arba subjektams dalyvauti procedūroje arba skirti gavėjui finansines nuobaudas grindžiamas galutiniu teismo sprendimu arba, 136 straipsnio 1 dalyje nurodytomis situacijomis, dėl kurių draudžiama dalyvauti procedūroje – galutiniu administraciniu sprendimu, arba 136 straipsnio 2 dalyje nurodytomis situacijomis – 143 straipsnyje nurodytos komisijos preliminariu teisiniu kvalifikavimu, siekiant užtikrinti, kad tokios situacijos būtų įvertintos centralizuotai. 141 straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais atsakingas leidimus suteikiantis pareigūnas pašalina dalyvį iš atitinkamos skyrimo procedūros.

Nedarant poveikio 136 straipsnio 5 daliai, atsakingas leidimus suteikiantis pareigūnas gali, remdamasis 136 straipsnio 2 dalyje nurodytu preliminariu klasifikavimu, priimti sprendimą uždrausti dalyviui arba gavėjui dalyvauti procedūroje ir (arba) skirti gavėjui finansinę nuobaudą ir sprendimą paskelbti susijusią informaciją tik gavęs 143 straipsnyje nurodytos komisijos rekomendaciją.“

II.    Ginčijamas reglamentas

15      Iš ginčijamo reglamento nurodomųjų dalių matyti, kad jis buvo priimtas atsižvelgiant į „[SESV], ypač į jos 322 straipsnio 1 dalies a punktą“, ir „[EAEB] sutartį, ypač į jos 106a straipsnį“.

16      Ginčijamo reglamento 2, 3, 5–10, 12–19 ir 26 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

„(2)      2020 m. liepos 21 d. išvadose Europos Vadovų Taryba nurodė, kad Sąjungos finansiniai interesai turi būti apsaugomi pagal bendruosius Sutartyse įtvirtintus principus, visų pirma [laikantis] [ESS] 2 straipsnyje nustatytų vertybių. Jose taip pat pabrėžta Sąjungos finansinių interesų apsaugos svarba ir teisinės valstybės principo laikymosi svarba;

(3)      vadovaujantis teisinės valstybės principu visos valdžios institucijos turi veikti neviršydamos įstatymu nustatytų ribų, laikydamosi demokratijos vertybių ir gerbdamos pagrindines teises, kaip nurodyta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – Chartija) ir kituose taikytinuose dokumentuose, taip pat kontroliuojamos nepriklausomų ir nešališkų teismų. Pagal šį principą visų pirma reikalaujama, kad būtų laikomasi teisėtumo ([2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo Komisija / CAS Succhi di Frutta, C‑496/99 P, EU:C:2004:236, 63 punktas]), kuris reiškia skaidrų, atskaitingą, demokratinį ir pliuralistinį teisės aktų priėmimo procesą, teisinio tikrumo ([1981 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Meridionale Industria Salumi ir kt., 212/80–217/80, EU:C:1981:270, 10 punktas]), vykdomosios valdžios savavališkumo draudimo ([1989 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Hoechst / Komisija, 46/87 ir 227/88, EU:C:1989:337, 19 punktas]), veiksmingos nepriklausomų ir nešališkų teismų užtikrinamos teisminės apsaugos ([2018 m. vasario 27 d. Sprendimo Associação Sindical dos Juízes Portugueses, C‑64/16, EU:C:2018:117, 31, 40 ir 41 punktai ir 2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Minister for Justice and Equality (Teismų sistemos trūkumai), C‑216/18 PPU, EU:C:2018:586, 63–67 punktai]), ir valdžių atskyrimo principų ([2010 m. gruodžio 22 d. Sprendimo DEB, C‑279/09, EU:C:2010:811, 58 punktas; 2016 m. lapkričio 10 d. Sprendimo Poltorak, C‑452/16 PPU, EU:C:2016:858, 35 punktas ir 2016 m. lapkričio 10 d. Sprendimo Kovalkovas, C‑477/16 PPU, EU:C:2016:861, 36 punktas]) ([Komisijos komunikatas „Naujos [Sąjungos] priemonės teisinei valstybei stiprinti“, COM(2014) 158 final, I priedas]).

<…>

(5)      kai šalis kandidatė tampa valstybe nare, ji prisijungia prie teisinės struktūros, grindžiamos pamatine prielaida, pagal kurią kiekviena valstybė narė dalijasi su visomis kitomis valstybėmis narėmis daugeliu bendrų vertybių, kuriomis pagrįsta Sąjunga, kaip patikslinta [ESS] 2 straipsnyje, ir pripažįsta, kad kitos valstybės narės jomis su ja dalijasi. Ši prielaida suponuoja ir pateisina valstybių narių tarpusavio pasitikėjimą pripažįstant šias vertybes, taigi ir laikantis Sąjungos, kuri jas įgyvendina, teisės [(2014 m. gruodžio 18 d. Nuomonės 2/13 (Sąjungos prisijungimas prie EŽTK), EU:C:2014:2454, 168 punktas). Valstybių narių teisės aktai ir praktika turėtų ir toliau atitikti bendras vertybes, kuriomis grindžiama Sąjunga;

(6)      nors nesama Sąjungos vertybių hierarchijos, teisinės valstybės principo laikymasis yra būtinas, kad būtų apsaugotos kitos pagrindinės teisės, kuriomis grindžiama Sąjunga, tokios kaip laisvė, demokratija, lygybė ir pagarba žmogaus teisėms. Teisinės valstybės principo laikymasis yra neatsiejamai susijęs su pagarba demokratijai ir pagrindinėms teisėms. Demokratija ir pagarba pagrindinėms teisėms yra neįmanomos, jei nesilaikoma teisinės valstybės principo, ir atvirkščiai;

(7)      valstybėms narėms vykdant Sąjungos biudžetą, įskaitant išteklius, skiriamus pasitelkiant Europos Sąjungos ekonomikos gaivinimo priemonę, nustatytą pagal [2020 m. gruodžio 14 d. Tarybos reglamentą (ES) 2020/2094, kuriuo nustatoma Europos Sąjungos ekonomikos gaivinimo priemonė atsigavimui po COVID‑19 krizės paremti (OL L 433I, 2020, p. 23)] ir pasitelkiant paskolas bei kitas priemones, kurioms teikiama Sąjungos biudžeto garantija, – nesvarbu, kokį vykdymo metodą jos taikytų, – teisinės valstybės principo laikymasis yra viena iš pagrindinių išankstinių sąlygų, būtinų, kad būtų laikomasi [SESV] 317 straipsnyje įtvirtintų patikimo finansų valdymo principų;

(8)      patikimą finansų valdymą valstybės narės gali užtikrinti tik tuo atveju, jeigu valdžios institucijos veikia laikydamosi teisės, jeigu pažeidimus, įskaitant mokestinį sukčiavimą, mokesčių slėpimą, korupciją, interesų konfliktus ar kitus teisės pažeidimus, tyrimų tarnybos ir prokuratūros nagrinėja veiksmingai ir jeigu nepriklausomi teismai bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismas gali veiksmingai atlikti valdžios institucijų, įskaitant teisėsaugos institucijas, savavališkų ar neteisėtų sprendimų teisminę peržiūrą;

(9)      teisminių institucijų nepriklausomumas ir nešališkumas turėtų būti užtikrinami visada, o tyrimų tarnyboms ir prokuratūroms turėtų būti sudarytos sąlygos tinkamai vykdyti savo funkcijas. Teisminėms institucijoms, tyrimų tarnyboms ir prokuratūroms turėtų būti suteikta pakankamai finansinių ir žmogiškųjų išteklių ir nustatytos procedūros, kad jos galėtų veikti veiksmingai ir visapusiškai gerbdamos teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, be kita ko, gerbdamos teises į gynybą. Galutiniai sprendimai turėtų būti įgyvendinami veiksmingai. Tos sąlygos yra būtinos kaip minimali garantija, kad valdžios institucijos nepriimtų neteisėtų ir savavališkų sprendimų, kurie galėtų pakenkti Sąjungos finansiniams interesams;

(10)      teisminių institucijų nepriklausomumas suponuoja visų pirma tai, kad atitinkamai teisminei institucijai tiek pagal atitinkamas taisykles, tiek praktikoje sudarytos sąlygos vykdyti savo teismines funkcijas visiškai savarankiškai – jai netaikomi jokie hierarchiniai suvaržymai ir ji nėra pavaldi jokiai kitai institucijai, taip pat ji nesilaiko nurodymų ar instrukcijų iš jokio kito šaltinio – atitinkama institucija taip yra saugoma nuo išorės kišimosi ar spaudimo, kuris galėtų sumažinti galimybę jos nariams nepriklausomai priimti sprendimus ir galėtų daryti poveikį jų sprendimams. Norint užtikrinti nepriklausomumą ir nešališkumą būtina, kad būtų nustatytos taisyklės, visų pirma susijusios su institucijos sudėtimi ir jos narių skyrimu, jų kadencijos trukme ir jų pašalinimo bei atleidimo pagrindais – taip būtų išsklaidytos bet kokios pagrįstos asmenų abejonės dėl tos institucijos atsparumo išorės veiksniams ir jos neutralumo, kiek tai susiję su interesais jos nagrinėjamose bylose;

<…>

(12)      [ESS] 19 straipsniu, kuriame nustatyta konkreti [ESS] 2 straipsnyje įtvirtintos teisinės valstybės vertybės išraiška, reikalaujama, kad valstybės narės užtikrintų veiksmingą teisminę apsaugą srityse, kurioms taikoma Sąjungos teisė, įskaitant su Sąjungos biudžeto vykdymu susijusias sritis. Vien veiksmingos teisminės peržiūros, skirtos Sąjungos teisės laikymuisi užtikrinti, egzistavimas sudaro teisinės valstybės esmę, o teisminei priežiūrai atlikti reikalingi nepriklausomi teismai [(2018 m. vasario 27 d. Sprendimo Associação Sindical dos Juízes Portugueses, C‑64/16, EU:C:2018:117, 32‑36 punktai)]. Kaip patvirtinta Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje, ypač svarbu užtikrinti, kad teismai išliktų nepriklausomi [(2018 m. vasario 27 d. Sprendimo Associação Sindical dos Juízes Portugueses, C‑64/16, EU:C:2018:117, 40 ir 41 punktai)]. Tai taikoma visų pirma priemonių, sutarčių ar kitų dokumentų, dėl kurių patiriamos viešosios išlaidos arba susidaro skolos, teisminės peržiūros atveju, inter alia, taikant viešojo pirkimo procedūras, kurios taip pat gali būti apskųstos teismuose;

(13)      taigi, yra aiškus santykis tarp teisinės valstybės principo laikymosi ir veiksmingo Sąjungos biudžeto vykdymo vadovaujantis patikimo finansų valdymo principais;

(14)      Sąjunga yra parengusi įvairių priemonių ir procesų, kuriais skatinama laikytis teisinės valstybės principo ir jį taikyti, įskaitant finansinę paramą pilietinės visuomenės organizacijoms, Europos teisinės valstybės mechanizmą ir [Sąjungos] teisingumo rezultatų suvestinę, ir pagal kuriuos numatomas veiksmingas Sąjungos institucijų reagavimas į teisinės valstybės principo pažeidimus – taikant įsipareigojimų nevykdymo procedūrą ir [ESS] 7 straipsnyje numatytą procedūrą. Šiame reglamente numatytu mechanizmu šios priemonės papildomos apsaugant Sąjungos biudžetą nuo teisinės valstybės principų pažeidimų, kurie daro poveikį patikimam jo finansų valdymui arba Sąjungos finansinių interesų apsaugai;

(15)      teisinės valstybės principų pažeidimai, kurie daro poveikį visų pirma tinkamam valdžios institucijų veikimui ir veiksmingai teisminei peržiūrai, gali padaryti didelę žalą Sąjungos finansiniams interesams. Tai pasakytina apie atskirus teisinės valstybės principų pažeidimus, o dar labiau – apie plačiai paplitusius pažeidimus arba pažeidimus dėl pasikartojančios valdžios institucijų praktikos ar neveikimo arba dėl tokių institucijų patvirtintų bendro pobūdžio priemonių;

(16)      kad būtų nustatyti teisinės valstybės principų pažeidimai, Komisija turi atlikti išsamų kokybinį vertinimą. Tas vertinimas turėtų būti objektyvus, nešališkas ir sąžiningas, o jį atliekant turėtų būti atsižvelgta į atitinkamą informaciją iš turimų šaltinių ir pripažintų institucijų, įskaitant Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimus, Audito Rūmų ataskaitas, Komisijos metinę teisinės valstybės principo taikymo ataskaitą ir [Sąjungos] teisingumo rezultatų suvestinę, atitinkamai [OLAF] ir Europos prokuratūros ataskaitas, ir atitinkamų tarptautinių organizacijų bei tinklų, įskaitant Europos Tarybos organus – pavyzdžiui, Europos Tarybos Kovos su korupcija valstybių grupę (GRECO) ir [Europos „Demokratijos per teisę“ komisiją (Venecijos komisija)], visų pirma jos parengtą teisinės valstybės kontrolinį sąrašą, – ir Europos aukščiausiųjų teismų tinklo bei Europos teismų tarybų tinklo, išvadas ir rekomendacijas. Komisija galėtų konsultuotis su Europos Sąjungos Pagrindinių teisių agentūra ir Venecijos komisija, jei tai būtina siekiant pasirengti atlikti išsamų kokybinį vertinimą;

(17)      priemonės pagal šį reglamentą yra būtinos visų pirma tais atvejais, kai taikant kitas Sąjungos teisės aktuose nustatytas procedūras nebūtų įmanoma Sąjungos biudžetą apsaugoti veiksmingiau. Sąjungos finansų srities teisės aktuose ir taikytinose konkrečių sektorių bei finansinėse taisyklėse numatytos įvairios galimybės apsaugoti Sąjungos biudžetą, įskaitant nutraukimus, sustabdymus ar finansines pataisas, siejamus su pažeidimais ar dideliais valdymo ir kontrolės sistemų trūkumais. Turėtų būti nustatyta, kokios priemonės turi būti priimamos nustačius teisinės valstybės principų pažeidimus, ir tvarka, kurios laikantis tokios priemonės turi būti priimamos. Tokios priemonės turėtų apimti mokėjimų ir įsipareigojimų sustabdymą, finansavimo dalių išmokėjimo sustabdymą arba ankstyvą paskolų grąžinimą, finansavimo pagal esamus įsipareigojimus sumažinimą ir draudimą prisiimti naujų įsipareigojimų gavėjų atžvilgiu arba sudaryti naujus susitarimus dėl paskolų ar kitų priemonių, kurioms teikiama Sąjungos biudžeto garantija;

(18)      sprendžiant, kokios priemonės turėtų būti priimtos, turėtų būti taikomas proporcingumo principas, visų pirma atsižvelgiant į padėties rimtumą, nuo atitinkamų veiksmų pradžios praėjusį laiką, jų trukmę ir pasikartojimą, ketinimus, atitinkamos valstybės narės bendradarbiavimo šalinant teisinės valstybės principų pažeidimus laipsnį, taip pat poveikį patikimam Sąjungos biudžeto finansų valdymui ar Sąjungos finansiniams interesams;

(19)      itin svarbu, kad teisinės valstybės principų pažeidimo atveju priimant priemones būtų tinkamai apsaugoti teisėti galutinių gavėjų ir naudos gavėjų interesai. Komisija, svarstydama, kokias priemones priimti, turėtų atsižvelgti į jų galimą poveikį galutiniams gavėjams ir naudos gavėjams. Atsižvelgiant į tai, kad Komisijos mokėjimai valstybėms narėms taikant pasidalijamąjį valdymą yra teisiškai nepriklausomi nuo nacionalinių institucijų mokėjimų naudos gavėjams, atitinkamos priemonės pagal šį reglamentą neturėtų būti laikomos darančiomis poveikį galimybei finansuoti naudos gavėjams skirtus mokėjimus laikantis mokėjimo terminų, nustatytų pagal taikytinas konkrečių sektorių ir finansines taisykles. Pagal šį reglamentą priimti sprendimai ir šiame reglamente nustatytos pareigos galutinių gavėjų ar naudos gavėjų atžvilgiu yra taikytinos Sąjungos teisės, susijusios su finansavimo taikant pasidalijamąjį valdymą įgyvendinimu, dalis. Valstybės narės, kurioms taikomos atitinkamos priemonės, turėtų reguliariai teikti Komisijai ataskaitas apie tai, kaip jos vykdo savo pareigas galutinių gavėjų ar naudos gavėjų atžvilgiu. Teikiamos ataskaitos dėl mokėjimo pareigų naudos gavėjų atžvilgiu, nustatytų taikytinose konkrečių sektorių ir finansinėse taisyklėse, vykdymo turėtų suteikti Komisijai galimybę patikrinti, ar sprendimai pagal šį reglamentą nedaro jokio tiesioginio ar netiesioginio poveikio mokėjimams, kurie turi būti atliekami pagal taikytinas konkrečių sektorių ir finansines taisykles.

Siekiant sustiprinti galutinių gavėjų arba naudos gavėjų apsaugą, Komisija turėtų pateikti informacijos ir gairių interneto svetainėje arba interneto portale kartu su tinkamomis priemonėmis, kuriomis Komisija būtų informuojama apie visus valdžios subjektų ir valstybių narių teisinės pareigos toliau vykdyti mokėjimus priėmus priemones pagal šį reglamentą pažeidimus. Komisija, atsižvelgdama į tokią informaciją, turėtų imtis tolesnių veiksmų, kad patikrintų, ar buvo laikomasi taikytinų taisyklių, visų pirma [2021 m. birželio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2021/1060, kuriuo nustatomos bendros Europos regioninės plėtros fondo, „Europos socialinio fondo+“, Sanglaudos fondo, Teisingos pertvarkos fondo ir Europos jūrų reikalų, žvejybos ir akvakultūros fondo nuostatos ir šių fondų bei Prieglobsčio, migracijos ir integracijos fondo, Vidaus saugumo fondo ir Sienų valdymo ir vizų politikos finansinės paramos priemonės taisyklės (OL L 231, 2021, p. 159)] 69 straipsnio, 74 straipsnio 1 dalies b punkto ir 104 straipsnio. Prireikus ir siekiant užtikrinti, kad bet kokia valdžios subjektų arba valstybių narių mokėtina suma būtų faktiškai sumokėta galutiniams gavėjams arba naudos gavėjams, Komisija turėtų susigrąžinti atliktus mokėjimus arba atitinkamai atlikti finansinę pataisą ir sumažinti Sąjungos paramą programai pagal taikytinas konkrečių sektorių ir finansines taisykles;

<…>

(26)      taikant priemonių priėmimo ir panaikinimo procedūrą turėtų būti atsižvelgiama į objektyvumo, nediskriminavimo ir vienodo požiūrio į valstybes nares principus ir ji turėtų būti vykdoma laikantis nešališko ir įrodymais grindžiamo požiūrio. Jei išimties tvarka atitinkama valstybė narė mano, kad esama šiurkščių tų principų pažeidimų, ji gali prašyti Europos Vadovų Tarybos pirmininko perduoti klausimą spręsti Europos Vadovų Tarybai kito susitikimo metu. Tokiomis išimtinėmis aplinkybėmis joks sprendimas dėl priemonių neturėtų būti priimamas tol, kol Europos Vadovų Taryba nėra aptarusi klausimo. Šis procesas paprastai neturėtų trukti ilgiau kaip tris mėnesius nuo Komisijos pasiūlymo pateikimo Tarybai.“

17      Ginčijamo reglamento 1 straipsnyje nustatyta:

„Šiuo reglamentu nustatomos taisyklės, būtinos Sąjungos biudžetui apsaugoti teisinės valstybės principų pažeidimų valstybėse narėse atveju.“

18      To paties reglamento 2 straipsnyje nurodyta:

„Šiame reglamente vartojamų terminų apibrėžtys:

a)      teisinė valstybė – Sąjungos vertybė, įtvirtinta [ESS] 2 straipsnyje. Tai apima šiuos principus: teisėtumo principą, kuris reiškia skaidrų, atskaitingą, demokratinį ir pliuralistinį teisės aktų priėmimo procesą; teisinio tikrumo principą; vykdomosios valdžios savavališkumo draudimo principą; nepriklausomų ir nešališkų teismų užtikrinamos veiksmingos teisminės apsaugos, įskaitant teisę kreiptis į teismą, principą, be kita ko, kiek tai susiję su pagrindinėmis teisėmis; valdžių atskyrimo principą ir nediskriminavimo bei lygybės prieš įstatymą principą. Teisinė valstybė suprantama atsižvelgiant į kitas Sąjungos vertybes ir principus, įtvirtintus [ESS] 2 straipsnyje;

b)      valdžios subjektas – bet kurio valdymo lygmens valdžios institucija, įskaitant nacionalines, regionines ir vietos valdžios institucijas, taip pat valstybės narės organizacija, kaip tai suprantama [Finansinio reglamento] 2 straipsnio 42 punkte.“

19      Minėto reglamento 3 straipsnyje „Teisinės valstybės principų pažeidimai“ numatyta:

„Šio reglamento tikslais teisinės valstybės principų pažeidimų požymiais gali būti šie aspektai:

a)      keliamas pavojus teismų nepriklausomumui;

b)      valdžios institucijų, įskaitant teisėsaugos institucijas, savavališkų ar neteisėtų sprendimų, kuriais atsisakoma skirti finansinių ir žmogiškųjų išteklių ir taip daromas neigiamas poveikis tinkamam jų veikimui, neužkardymas, neištaisymas ar sankcijų už juos netaikymas arba neužtikrinimas, kad nebūtų interesų konfliktų;

c)      galimybės pasinaudoti teisių gynimo priemonėmis ir tų priemonių veiksmingumo ribojimas, be kita ko, nustatant varžomojo pobūdžio procesines taisykles ir teismo sprendimų vykdymo neužtikrinimas arba veiksmingo teisės pažeidimų tyrimo, patraukimo baudžiamojon atsakomybėn arba sankcijų taikymo už juos ribojimas.“

20      Šio reglamento 4 straipsnyje „Priemonių priėmimo sąlygos“ nustatyta:

„1.      Atitinkamų priemonių imamasi tais atvejais, kai pagal 6 straipsnį nustatoma, kad teisinės valstybės principų pažeidimai valstybėje narėje daro pakankamai tiesioginį poveikį patikimam Sąjungos biudžeto finansų valdymui ar Sąjungos finansinių interesų apsaugai arba kelia didelę riziką, kad toks poveikis bus daromas.

2.      Šio reglamento tikslais teisinės valstybės principų pažeidimai turi būti susiję su viena ar daugiau iš toliau nurodytų situacijų:

a)      tinkamu institucijų, vykdančių Sąjungos biudžetą, įskaitant paskolas ir kitas priemones, kurioms teikiama Sąjungos biudžeto garantija, veikimu, visų pirma taikant viešojo pirkimo arba dotacijų procedūras;

b)      tinkamu institucijų, vykdančių finansų kontrolę, stebėseną ir auditą, veikimu ir tinkamu veiksmingo ir skaidraus finansų valdymo bei atskaitomybės sistemų veikimu;

c)      tinkamu tyrimų tarnybų ir prokuratūrų veikimu, susijusiu su sukčiavimo, įskaitant mokestinį sukčiavimą, korupcijos ar kitų Sąjungos teisės pažeidimų, susijusių su Sąjungos biudžeto vykdymu arba Sąjungos finansinių interesų apsauga, tyrimu ir patraukimu baudžiamojon atsakomybėn už juos;

d)      nepriklausomų teismų atliekama veiksminga a, b ir c punktuose nurodytų institucijų veiksmų ar neveikimo teismine peržiūra;

e)      sukčiavimo, įskaitant mokestinį sukčiavimą, korupcijos ar kitų Sąjungos teisės pažeidimų, susijusių su Sąjungos biudžeto vykdymu arba Sąjungos finansinių interesų apsauga, prevencija ir sankcijų už juos taikymu, taip pat nacionalinių teismų arba administracinių institucijų veiksmingų ir atgrasomųjų sankcijų nustatymu gavėjams;

f)      nepagrįstai sumokėtų sumų susigrąžinimu;

g)      veiksmingu ir laiku vykdomu bendradarbiavimu su OLAF ir Europos prokuratūra (jei atitinkama valstybė narė dalyvauja su Europos prokuratūra susijusioje veikloje) pagal lojalaus bendradarbiavimo principą, joms atliekant tyrimus arba patraukiant subjektus baudžiamojon atsakomybėn pagal taikytinus Sąjungos aktus;

h)      kitomis situacijomis arba institucijų elgesiu, kurie yra susiję su patikimu Sąjungos biudžeto finansų valdymu ar Sąjungos finansinių interesų apsauga.“

21      Minėto reglamento 5 straipsnio „Sąjungos biudžeto apsaugos priemonės“ 1–4 dalyse numatyta:

„1.      Jeigu tenkinamos šio reglamento 4 straipsnyje nustatytos sąlygos, gali būti priimta viena ar daugiau toliau nurodytų atitinkamų priemonių pagal šio reglamento 6 straipsnyje numatytą procedūrą:

a)      tais atvejais, kai Komisija vykdo Sąjungos biudžetą taikydama tiesioginį arba netiesioginį valdymą pagal Finansinio reglamento 62 straipsnio 1 dalies a ir c punktus ir kai gavėjas yra valdžios subjektas:

i)      mokėjimų arba teisinio įsipareigojimo vykdymo sustabdymas arba teisinio įsipareigojimo panaikinimas pagal Finansinio reglamento 131 straipsnio 3 dalį;

ii)      draudimas prisiimti naujus teisinius įsipareigojimus;

iii)      visiškas arba dalinis finansavimo dalių išmokėjimo sustabdymas arba ankstyvas paskolų, kurioms teikiama Sąjungos biudžeto garantija, grąžinimas;

iv)      ekonominio pranašumo pagal priemonę, kuriai teikiama Sąjungos biudžeto garantija, sustabdymas arba sumažinimas;

v)      draudimas sudaryti naujus susitarimus dėl paskolų ar kitų priemonių, kurioms teikiama Sąjungos biudžeto garantija;

b)      tais atvejais, kai Komisija vykdo Sąjungos biudžetą taikydama pasidalijamąjį valdymą su valstybėmis narėmis pagal Finansinio reglamento 62 straipsnio 1 dalies b punktą:

i)      vienos ar daugiau programų patvirtinimo sustabdymas arba jo pakeitimas;

ii)      įsipareigojimų sustabdymas;

iii)      įsipareigojimų sumažinimas, be kita ko, taikant finansines pataisas arba perkėlimą į kitas išlaidų programas;

iv)      išankstinio finansavimo sumažinimas;

v)      mokėjimo terminų nutraukimas;

vi)      mokėjimų sustabdymas.

2.      Jei sprendime dėl priemonių priėmimo nenurodyta kitaip, atitinkamų priemonių taikymas nedaro neigiamo poveikio 1 dalies a punkte nurodytų valdžios subjektų arba 1 dalies b punkte nurodytų valstybių narių pareigoms įgyvendinti programą arba naudoti lėšas, kurioms priemonė daro neigiamą poveikį, ir visų pirma jų pareigoms galutinių gavėjų arba naudos gavėjų atžvilgiu, įskaitant pareigą atlikti mokėjimus pagal šį reglamentą ir taikytinas konkrečių sektorių taisykles arba finansines taisykles. Kai Sąjungos lėšos naudojamos taikant pasidalijamąjį valdymą, valstybės narės, kurioms taikomos pagal šį reglamentą priimtos priemonės, kas tris mėnesius nuo tų priemonių priėmimo teikia Komisijai ataskaitas apie tai, kaip jos vykdo tas pareigas.

Komisija patikrina, ar laikomasi taikytinos teisės, ir prireikus imasi visų tinkamų priemonių Sąjungos biudžetui apsaugoti, laikydamasi konkrečių sektorių ir finansinių taisyklių.

3.      Priemonės, kurių imamasi, turi būti proporcingos. Jos nustatomos atsižvelgiant į teisinės valstybės principų pažeidimų faktinį arba galimą poveikį patikimam Sąjungos biudžeto finansų valdymui arba Sąjungos finansiniams interesams. Turi būti deramai atsižvelgiama į teisinės valstybės principų pažeidimų pobūdį, trukmę, sunkumą ir mastą. Priemonės turi būti kuo labiau nukreiptos į Sąjungos veiksmus, kuriems tie pažeidimai daro poveikį.

4.      Komisija interneto svetainėje arba interneto portale pateikia galutiniams gavėjams arba naudos gavėjams skirtą informaciją ir gaires, susijusias su 2 dalyje nurodytomis valstybių narių pareigomis. Toje pačioje interneto svetainėje arba tame pačiame interneto portale Komisija taip pat pateikia tinkamas priemones galutiniams gavėjams arba naudos gavėjams, kad jie galėtų informuoti Komisiją apie šių pareigų vykdymo pažeidimus, kurie, minėtų galutinių gavėjų arba naudos gavėjų nuomone, daro jiems tiesioginį poveikį. Ši dalis taikoma taip, kad būtų užtikrinta asmenų, pranešančių apie Sąjungos teisės pažeidimus, apsauga, vadovaujantis principais, išdėstytais [2019 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje (ES) 2019/1937 dėl asmenų, pranešančių apie Sąjungos teisės pažeidimus, apsaugos (OL L 305, 2019, p. 17)]. Kartu su galutinių gavėjų arba naudos gavėjų pagal šią dalį pateikiama informacija pateikiami įrodymai, kad atitinkamas galutinis gavėjas arba naudos gavėjas yra pateikęs oficialų skundą atitinkamai susijusios valstybės narės institucijai.“

22      To paties reglamento 6 straipsnyje „Procedūra“ nustatyta:

„1.      Nustačiusi, kad esama pagrįstų priežasčių manyti, jog 4 straipsnyje nustatytos sąlygos yra tenkinamos, Komisija nusiunčia atitinkamai valstybei narei rašytinį pranešimą, kuriame išdėsto faktines aplinkybes ir konkrečias priežastis, kuriomis ji grindė savo išvadas, nebent ji mano, kad kitos Sąjungos teisės aktuose nustatytos procedūros leistų jai veiksmingiau apsaugoti Sąjungos biudžetą. Komisija nedelsdama informuoja Europos Parlamentą ir Tarybą apie tokį pranešimą ir jo turinį.

2.      Atsižvelgdamas į informaciją, gautą pagal 1 dalį, Europos Parlamentas gali pakviesti Komisiją į struktūrinį dialogą dėl jos išvadų.

3.      Vertindama, ar 4 straipsnyje nustatytos sąlygos yra tenkinamos, Komisija atsižvelgia į atitinkamą informaciją iš turimų šaltinių, įskaitant Sąjungos institucijų, kitų atitinkamų tarptautinių organizacijų ir kitų pripažintų institucijų sprendimus, išvadas ir rekomendacijas.

4.      Komisija gali paprašyti pateikti bet kokios papildomos informacijos, kuri jai reikalinga atlikti 3 dalyje nurodytą vertinimą, tiek prieš pateikdama rašytinį pranešimą pagal 1 dalį, tiek jį pateikusi.

5.      Atitinkama valstybė narė pateikia prašomą informaciją ir gali pateikti pastabų dėl išvadų, išdėstytų 1 dalyje nurodytame pranešime, per laiko terminą, kurį turi nustatyti Komisija, ir kuris turi būti bent vienas mėnuo ir ne ilgesnis nei trys mėnesiai nuo pranešimo apie išvadas dienos. Savo pastabose valstybė narė gali pasiūlyti priimti taisomąsias priemones reaguodama į Komisijos pranešime pateiktas išvadas.

6.      Svarstydama, ar pateikti pasiūlymą dėl įgyvendinimo sprendimo dėl atitinkamų priemonių, Komisija atsižvelgia į informaciją, gautą iš atitinkamos valstybės narės, ir į jos pateiktas pastabas, taip pat į siūlomų taisomųjų priemonių tinkamumą. Komisija vertinimą atlieka per orientacinį vieno mėnesio laikotarpį nuo bet kokios informacijos iš susijusios valstybės narės arba jos pastabų gavimo arba, jei informacijos ir pastabų negauta, nuo 5 dalyje nustatyto termino pabaigos, ir bet kuriuo atveju per pagrįstą laikotarpį.

7.      Tuo atveju, jei Komisija ketina teikti pasiūlymą pagal 9 dalį, ji prieš tai valstybei narei suteikia galimybę per vieną mėnesį pateikti pastabų, ypač dėl numatomų priemonių proporcingumo.

8.      Vertindama taikytinų priemonių proporcingumą Komisija atsižvelgia į 3 dalyje nurodytą informaciją ir rekomendacijas.

9.      Jei Komisija mano, kad 4 straipsnyje nustatytos sąlygos yra tenkinamos ir kad valstybės narės pagal 5 dalį pasiūlytomis taisomosiomis priemonėmis, jei tokių pasiūlyta, netinkamai reaguojama į Komisijos pranešime pateiktas išvadas, ji pateikia Tarybai pasiūlymą dėl įgyvendinimo sprendimo dėl atitinkamų priemonių per vieną mėnesį nuo valstybės narės pastabų gavimo dienos arba, jeigu pastabų nepateikta, nepagrįstai nedelsdama ir bet kuriuo atveju per vieną mėnesį nuo 7 dalyje nustatyto termino. Pasiūlyme išdėstomos konkrečios priežastys ir įrodymai, kuriais grindžiama Komisijos išvada.

10.      Šio straipsnio 9 dalyje nurodytą įgyvendinimo sprendimą Taryba priima per vieną mėnesį nuo Komisijos pasiūlymo gavimo dienos. Susidarius išskirtinėms aplinkybėms, to įgyvendinimo sprendimo priėmimo laikotarpis gali būti pratęstas ne daugiau kaip dviem mėnesiais. Siekdama užtikrinti, kad sprendimas būtų priimtas laiku, Komisija, kai, jos manymu, tai tikslinga, naudojasi savo teisėmis pagal SESV 237 straipsnį.

11.      Taryba kvalifikuota balsų dauguma gali iš dalies pakeisti Komisijos pasiūlymą ir iš dalies pakeistą tekstą priimti įgyvendinimo sprendimu.“

23      Ginčijamo reglamento 7 straipsnio „Priemonių panaikinimas“ 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.      Atitinkama valstybė narė gali bet kuriuo metu priimti naujas taisomąsias priemones ir Komisijai pateikti rašytinį pranešimą, į kurį įtraukta įrodymų, kad 4 straipsnyje nurodytos sąlygos nebetenkinamos.

2.      Atitinkamos valstybės narės prašymu arba savo iniciatyva ir ne vėliau kaip vieni metai po to, kai Taryba priėmė priemones, Komisija iš naujo įvertina padėtį atitinkamoje valstybėje narėje, atsižvelgdama į atitinkamos valstybės narės pateiktus įrodymus, taip pat į atitinkamos valstybės narės priimtų naujų taisomųjų priemonių tinkamumą.

Tais atvejais, kai Komisija mano, kad 4 straipsnyje nustatytos sąlygos nebetenkinamos, ji pateikia Tarybai pasiūlymą dėl įgyvendinimo sprendimo, kuriuo panaikinamos priimtos priemonės.

Tais atvejais, kai Komisija mano, kad padėtis, dėl kurios priimtos priemonės, yra iš dalies ištaisyta, ji pateikia Tarybai pasiūlymą dėl įgyvendinimo sprendimo, kuriuo pritaikomos priimtos priemonės.

Tais atvejais, kai Komisija mano, kad padėtis, dėl kurios priimtos priemonės, nėra ištaisyta, ji pateikia atitinkamai valstybei narei motyvuotą sprendimą ir apie tai informuoja Tarybą.

Kai atitinkama valstybė narė pateikia rašytinį pranešimą pagal 1 dalį, Komisija pateikia pasiūlymą arba priima sprendimą per vieną mėnesį nuo to pranešimo gavimo dienos. Tinkamai pagrįstomis aplinkybėmis šis laikotarpis gali būti pratęstas – tokiu atveju Komisija nedelsdama informuoja atitinkamą valstybę narę apie pratęsimo priežastis.

Analogiškai taikoma atitinkamai 6 straipsnio 3, 4, 5, 6, 9, 10 ir 11 dalyse nustatyta procedūra.“

III. Šalių reikalavimai ir procesas Teisingumo Teisme

24      Lenkijos Respublika Teisingumo Teismo prašo panaikinti ginčijamą reglamentą ir priteisti iš Parlamento ir Tarybos bylinėjimosi išlaidas.

25      Parlamentas ir Taryba prašo Teisingumo Teismo atmesti ieškinį ir priteisti iš Lenkijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas.

26      2021 m. gegužės 12 d. Parlamentas paprašė, kad šiai bylai būtų taikoma Teisingumo Teismo procedūros reglamento 133 straipsnyje numatyta pagreitinta procedūra. Grįsdamas šį prašymą Parlamentas nurodė, kad ginčijamo reglamento priėmimas buvo esminė politinė sąlyga, kad jis patvirtintų 2020 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES, Euratomas) 2020/2093, kuriuo nustatoma 2021–2027 m. daugiametė finansinė programa (OL L 433I, 2020, p. 11, toliau – 2021–2027 m. daugiametė finansinė programa), ir kad, atsižvelgiant į ekonominį skubumą, lėšos, turimos pagal COVID‑19 gaivinimo planą „Next Generation ES“, valstybėms narėms turės būti pateiktos per labai trumpą terminą. Jis, be kita ko, šiuo klausimu patikslino, kad pagal Reglamento 2020/2094 3 straipsnio 4 dalį ne vėliau kaip 2022 m. gruodžio 31 d. turi būti prisiimta ne mažiau kaip 60 % teisinių įsipareigojimų ir kad visi teisiniai įsipareigojimai turi būti prisiimti ne vėliau kaip 2023 m. gruodžio 31 d. Be to, Parlamentas pabrėžė, kad, įsigaliojus 2020 m. gruodžio 14 d. Tarybos sprendimui (ES, Euratomas) 2020/2053 dėl Europos Sąjungos nuosavų išteklių sistemos ir kuriuo panaikinamas Sprendimas 2014/335/ES, Euratomas (OL L 424, 2020, p. 1), Komisija nuo 2022 m. vasaros pradės skolintis lėšas kapitalo rinkose, kad galėtų finansuoti minėtą gaivinimo planą. Parlamento teigimu, dėl labai didelių lėšų skolinimosi ir jų suteikimo naudotis per labai trumpą laiką neišvengiamai kils rizika Sąjungos biudžetui, kurį siekiama apsaugoti ginčijamu reglamentu. Tokia apsauga yra svarbi, nes negalėjimas veiksmingai apsaugoti Sąjungos biudžeto gali sukelti neigiamų pasekmių, be kita ko, ilgalaikiam solidarumui Sąjungoje.

27      Procedūros reglamento 133 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Teisingumo Teismo pirmininkas ieškovo arba atsakovo prašymu, išklausęs kitą šalį, teisėją pranešėją ir generalinį advokatą, gali nuspręsti, kad byla turi būti nagrinėjama taikant pagreitintą procedūrą, jei dėl bylos pobūdžio reikia, kad ji būtų greitai išnagrinėta.

28      Šioje byloje 2021 m. birželio 9 d. Teisingumo Teismo pirmininkas, išklausęs kitas šalis, teisėją pranešėją ir generalinį advokatą, nusprendė patenkinti minėtą prašymą. Jis savo sprendimą motyvavo tuo, kad ši byla yra labai svarbi Sąjungos teisės sistemai, ypač todėl, kad ji susijusi su Sąjungos įgaliojimais apsaugoti savo biudžetą ir finansinius interesus nuo pasekmių, kurių gali kilti pažeidus ESS 2 straipsnyje įtvirtintas vertybes.

29      2021 m. birželio 25 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu Belgijos Karalystei, Danijos Karalystei, Vokietijos Federacinei Respublikai, Airijai, Ispanijos Karalystei, Prancūzijos Respublikai, Liuksemburgo Didžiajai Hercogystei, Nyderlandų Karalystei, Suomijos Respublikai, Švedijos Karalystei ir Komisijai buvo leista įstoti į bylą palaikyti Parlamento ir Tarybos reikalavimus.

30      Tos pačios dienos Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu Vengrijai buvo leista įstoti į bylą palaikyti Lenkijos Respublikos reikalavimų.

31      2021 m. gegužės 11 d. Taryba paprašė Teisingumo Teismo neatsižvelgti į Lenkijos Respublikos ieškinio ir jo priedų ištraukas, kuriose daroma nuoroda į 2018 m. spalio 25 d. Tarybos Teisės tarnybos nuomonę Nr. 13593/18 dėl pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl Sąjungos biudžeto apsaugos esant visuotinių teisinės valstybės principo taikymo valstybėse narėse trūkumų [(COM/2018) 324 final], kuriuo buvo grindžiamas ginčijamas reglamentas (toliau – teisinė nuomonė Nr. 13593/18), arba kuriose pakartojamas šios teisinės nuomonės turinys ar motyvai. 2021 m. birželio 29 d. Teisingumo Teismas nusprendė sprendimą dėl šio prašymo priimti nagrinėdamas bylą iš esmės.

32      2021 m. rugsėjo 7 d. Teisingumo Teismas, manydamas, kad ši byla yra ypač svarbi, išklausęs generalinį advokatą, pagal Teisingumo Teismo statuto 16 straipsnio paskutinę pastraipą nusprendė perduoti bylą plenarinei sesijai.

IV.    Dėl prašymo neatsižvelgti į tam tikras Lenkijos Respublikos ieškinio ištraukas

A.      Šalių argumentai

33      Grįsdama savo prašymą neatsižvelgti į Lenkijos Respublikos ieškinio 53, 75, 126, 133 ir 139 punktus, tiek, kiek juose daroma nuoroda į teisinę nuomonę Nr. 13593/18, pakartojant jos turinį arba pateikiant joje atliktą analizę, Taryba teigia, kad ši teisinė nuomonė yra neįslaptintas vidaus dokumentas, pažymėtas žyma „LIMITE“. Todėl jam būtų taikoma profesinės paslapties apsauga, o jo pateikimui teisme būtų taikomos sąlygos, nustatytos visų pirma Tarybos darbo tvarkos taisyklių 6 straipsnio 2 dalyje ir Tarybos viduje platinamų dokumentų tvarkymo gairių 20 ir 21 punktuose.

34      Pagal Tarybos darbo tvarkos taisyklių 6 straipsnio 2 dalį tik Taryba arba COREPER gali leisti panaudoti teismo procese Tarybos dokumentų, dar nepaskelbtų viešai pagal visuomenės teisę susipažinti su dokumentais reglamentuojančias nuostatas, kopiją arba jų ištrauką. Be to, pagal minėtų gairių 20 ir 21 punktus žyma „LIMITE“ pažymėtas dokumentas negali būti skelbiamas viešai, išskyrus atvejus, kai Tarybos sprendimą šiuo klausimu priima tinkamai įgaliotas Tarybos pareigūnas, valstybės narės nacionalinės administracijos įstaiga, pasikonsultavusi su TGS, arba prireikus Taryba pagal Reglamentą Nr. 1049/2001 ir Tarybos darbo tvarkos taisykles.

35      Nagrinėjamu atveju Taryba, remdamasi Reglamentu Nr. 1049/2001, iki šiol viešai paskelbė tik pirmus aštuonis teisinės nuomonės Nr. 13593/18 punktus ir, be to, neleido Lenkijos Respublikai pateikti jos šiame teismo procese.

36      Remiantis suformuota Teisingumo Teismo ir Bendrojo Teismo jurisprudencija, pripažinimas, kad tokie vidaus dokumentai gali būti pateikiami nagrinėjant bylą Teisingumo Teisme, jeigu atitinkama institucija neleido ar teismas neįpareigojo pateikti tokio dokumento, prieštarautų viešajam interesui, pagal kurį reikalaujama, kad institucijos galėtų gauti savo teisės tarnybos nuomones, pateikiamas visiškai nepriklausomai.

37      Taryba pažymi, kad po to, kai buvo pateikti Reglamentu Nr. 1049/2001 grindžiami prašymai, ji leido susipažinti su Teisės tarnybos nuomone Nr. 13593/18 tik iš dalies būtent dėl rizikos, kad nagrinėjant ginčą dėl ginčijamo reglamento galiojimo ieškovas gali pateikti šioje savo paties teisės tarnybos nuomonėje pateiktus argumentus, pažeidžiant teisingo bylos nagrinėjimo ir šalių procesinio lygiateisiškumo reikalavimus. Be to, ši rizika atsirado pareiškus šį ieškinį.

38      Be to, kaip teigia Taryba, Lenkijos Respublika, remdamasi tokiais argumentais, visada balsavo už sprendimus, kuriais buvo atsisakoma suteikti galimybę visuomenei susipažinti su teisine nuomone Nr. 13593/18. Jei ši valstybė narė būtų norėjusi, kad ši teisinė nuomonė būtų paskelbta viešai, ji būtų turėjusi pateikti atitinkamą prašymą šiuo tikslu pagal Reglamentą Nr. 1049/2001 arba paprašyti leidimo pagal Tarybos darbo tvarkos taisykles ir Tarybos viduje platinamų dokumentų tvarkymo gaires.

39      Taryba teigia, kad jeigu Lenkijos Respublikai būtų leista šioje byloje naudoti teisinę nuomonę Nr. 13593/18, nors ji nesilaikė šiuo tikslu numatytos procedūros ir šiam klausimui nebuvo taikoma veiksminga teisminė kontrolė, būtų apeinamos Reglamente Nr. 1049/2001 ir Tarybos darbo tvarkos taisyklėse numatytos procedūros. Šiuo klausimu ji nurodo suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją, pagal kurią tenkinami institucijų prašymai išimti jų vidaus dokumentus iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos, jei jos nedavė leidimo pateikti jų teisme, ir mano, kad todėl teisinė nuomonė Nr. 13593/18 negali būti naudojama šioje byloje.

40      Be to, Taryba tvirtina, kad jei šioje byloje būtų leista pateikti teisinę nuomonę Nr. 13593/18, ji būtų priversta Sąjungos teisme pateikti savo vidaus reikmėms skirtos ir jos pačios teisės tarnybos rengiant ginčijamą reglamentą pateiktos nuomonės vertinimą, o tai pažeistų teisingo bylos nagrinėjimo reikalavimus ir paveiktų Tarybos galimybę gauti atviras, objektyvias ir išsamias nuomones.

41      Galiausiai, remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija, tai, kad teisinė nuomonė Nr. 13593/18 buvo išplatinta spaudos tarnybos interneto svetainėje be Tarybos leidimo ir kad taip jos turinys buvo paviešintas, neturi reikšmės šiems argumentams. Be to, Tarybai ir Sąjungos institucijoms padaryta žala dėl to, kad ši teisinė nuomonė šioje byloje buvo panaudota be leidimo, gerokai viršytų žalą, atsiradusią dėl šios nuomonės paskelbimo spaudoje. Jei Lenkijos Respublikai būtų leista remtis šia teisine nuomone, tai keltų grėsmę viešajam interesui, kad institucijos galėtų visiškai nepriklausomai gauti savo teisės tarnybos nuomones, ir procedūros, kuriomis siekiama apginti šį interesą, taptų visiškai neveiksmingos.

42      Lenkijos Respublika ginčija Tarybos argumentus.

B.      Teisingumo Teismo vertinimas

43      Taryba iš esmės teigia, kad Lenkijos Respublika, ieškinio 53, 126, 133 ir 139 punktuose pateikusi teisinės nuomonės Nr. 13593/18 ištraukas, o 75 punkte performulavusi šios nuomonės turinį, pirma, pažeidė Tarybos darbo tvarkos taisyklių 6 straipsnio 2 dalį, antra, nepaisė viešojo intereso, t .y., kad Taryba gali gauti savo teisės tarnybos nuomones, teikiamas visiškai nepriklausomai, trečia, sudarė tokią situaciją, kurioje Taryba galėjo būti priversta per pagrindinę procedūrą pareikšti poziciją dėl savo pačios teisės tarnybos analizių, taip pažeidžiant šalių procesinio lygiateisiškumo principą, ketvirta, pažeidė Tarybos viduje platinamų dokumentų tvarkymo gairių 20 ir 21 punktus, ir penkta, pažeidė Reglamentą Nr. 1049/2001.

44      Dėl nurodomo Tarybos darbo tvarkos taisyklių 6 straipsnio 2 dalies pažeidimo reikia priminti, kad pagal šią nuostatą „Taryba arba COREPER gali leisti panaudoti teismo procese Tarybos dokumentų, dar nepaskelbtų viešai pagal visuomenės teisę susipažinti su dokumentais reglamentuojančias nuostatas, kopiją arba jų ištrauką“.

45      Šiuo klausimu pirmiausia reikia konstatuoti, kad ieškinyje daroma nuoroda į kitus teisinės nuomonės Nr. 13593/18 punktus nei aštuoni jos punktai, kuriuos Taryba paviešino pagal Reglamentą Nr. 1049/2001, kad Lenkijos Respublika neprašė Tarybos leidimo pateikti šios teisinės nuomonės kopijos ar ištraukų teismo procese ir kad galiausiai ši valstybė narė prie savo ieškinio nepridėjo minėtos teisės tarnybos nuomonės kopijos.

46      Vadinasi, reikia nustatyti, ar savo ieškinyje pateikusi arba performulavusi teisinės nuomonės Nr. 13593/18 ištraukas, jas cituodama, Lenkijos Respublika turi būti laikoma pateikusia šios nuomonės ištraukas teismo procese, kaip tai suprantama pagal Tarybos darbo tvarkos taisyklių 6 straipsnio 2 dalį.

47      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad ieškinio 53, 126 ir 133 punktuose pateikiamos minėtos nuomonės citatos, o ieškinio 75 ir 139 punktuose, taip pat 126 punkte pateikiami pačios Lenkijos Respublikos argumentai, kurie, kaip teigia ši valstybė narė, atspindi toje teisinėje nuomonėje pateiktą analizę. Tokie argumentai, kuriuose yra paprastų teiginių apie sutaptį su teisine nuomone Nr. 13593/18, kurių tikslumą, beje, Taryba ginčija, negali būti laikomi šios teisinės nuomonės ištraukomis.

48      Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad tik ieškinio 53, 126 ir 133 punktus galima laikyti tokiais, kuriuose pateikiamos teisinės nuomonės Nr. 13593/18 „ištraukos“, kaip tai suprantama pagal Tarybos darbo tvarkos taisyklių 6 straipsnio 2 dalį. Be to, tokių ištraukų pateikimas procesiniame dokumente turi būti laikomas „pateikimu teisme“, kaip numatyta šioje nuostatoje.

49      Taigi Lenkijos Respublika iš esmės privalėjo gauti Tarybos leidimą pagal Tarybos darbo tvarkos taisyklių 6 straipsnio 2 dalį, kad galėtų Teisingumo Teisme pateikti teisinės nuomonės Nr. 13593/18 ištraukas, nurodytas ieškinio 53, 126 ir 133 punktuose.

50      Šiuo klausimu, kaip pažymi Taryba, iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos aišku, jog pripažinimas, kad tokie vidaus dokumentai gali būti pateikiami nagrinėjant bylą Teisingumo Teisme, jeigu atitinkama institucija neleido ar teismas neįpareigojo pateikti tokio dokumento, prieštarautų viešajam interesui, pagal kurį institucijos gali gauti savo teisės tarnybos nuomones, pateikiamas visiškai nepriklausomai (2019 m. gegužės 14 d. Nutarties Vengrija / Parlamentas, C‑650/18, nepaskelbta Rink., EU:C:2019:438, 8 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija ir 2020 m. sausio 31 d. Sprendimo Slovėnija / Kroatija, C‑457/18, EU:C:2020:65, 66 punktas).

51      Pateikdamas tokią teisinę nuomonę be leidimo, ieškovas per procedūrą, susijusią su ginčijamo akto galiojimu, prieš instituciją remiasi jos pačios teisės tarnybos nuomone, pateikta rengiant šį aktą. Iš esmės, jei ieškovui būtų leista prie bylos medžiagos pridėti institucijos teisinę nuomonę, kurios ši institucija nedavė leidimo atskleisti, būtų pažeisti teisingo bylos nagrinėjimo reikalavimai ir apeita prašymo leisti susipažinti su dokumentu procedūra, įtvirtinta Reglamente Nr. 1049/2001 (šiuo klausimu žr. 2019 m. gegužės 14 d. Nutarties Vengrija / Parlamentas, C‑650/18, nepaskelbta Rink., EU:C:2019:438, 14 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2020 m. sausio 31 d. Sprendimo Slovėnija / Kroatija, C‑457/18, EU:C:2020:65, 68 punktą).

52      Vis dėlto reikėtų atsižvelgti į skaidrumo principą, įtvirtintą ESS 1 straipsnio antroje pastraipoje ir 10 straipsnio 3 dalyje, taip pat SESV 15 straipsnio 1 dalyje ir 298 straipsnio 1 dalyje, kuris, be kita ko, leidžia užtikrinti didesnį administracijos teisėtumą, veiksmingumą ir atskaitingumą piliečiams demokratinėje sistemoje (šiuo klausimu žr. 2019 m. gegužės 14 d. Nutarties Vengrija / Parlamentas, C‑650/18, nepaskelbta Rink., EU:C:2019:438, 13 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Be to, skaidrumu, pagal kurį leidžiama atvirai aptarti įvairių nuomonių skirtumus, prisidedama prie didesnio šių piliečių pasitikėjimo (2018 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo ClientEarth/Komisija, C‑57/16 P, EU:C:2018:660, 75 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

53      Tiesa, kad skaidrumo principas gali pateisinti institucijos dokumento, kuris nebuvo viešai paskelbtas ir kuriame pateikta teisinė nuomonė, atskleidimą teismo procese tik išimtiniais atvejais. Todėl Teisingumo Teismas nusprendė, kad dokumento, kuriame pateikta institucijos teisinė nuomonė, palikimas bylos medžiagoje nepateisinamas jokiu viršesniu viešuoju interesu, jei, pirma, ši nuomonė nesusijusi su teisėkūros procedūra, kuriai reikia didesnio skaidrumo, ir, antra, šio palikimo svarba pasireiškia tik atitinkamos valstybės narės galimybe remtis minėta teisine nuomone kilus ginčui. Kaip nurodė Teisingumo Teismas, tokios nuomonės pateikimas grindžiamas paties ieškovo interesais pagrįsti savo argumentus, bet ne kokiu nors viršesniu viešuoju interesu, pavyzdžiui, kad ginčijamo akto priėmimo procedūra būtų vieša (šiuo klausimu žr. 2019 m. gegužės 14 d. Nutarties Vengrija / Parlamentas, C‑650/18, nepaskelbta Rink., EU:C:2019:438, 18 punktą ir 2020 m. sausio 31 d. Sprendimo Slovėnija / Kroatija, C‑457/18, EU:C:2020:65, 71 punktą).

54      Nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad, skirtingai nuo bylų, kuriose priimti pirmesniame šio sprendimo punkte minėti sprendimai, teisinė nuomonė Nr. 13593/18 susijusi su teisėkūros procedūra.

55      Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad dokumentų, kuriuose pateikiama institucijos teisės tarnybos nuomonė teisiniais klausimais, kylančiais aptariant teisės aktų pasiūlymus, atskleidimas didina teisėkūros proceso skaidrumą ir atvirumą ir stiprina Sąjungos piliečių teisę tikrinti informaciją, kuri buvo teisės akto pagrindas. Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad nėra bendros pareigos užtikrinti Tarybos teisės tarnybos nuomonių, susijusių su teisėkūros procesu, konfidencialumą, ir kad Reglamentu Nr. 1049/2001 iš esmės nustatoma pareiga jas atskleisti (šiuo klausimu žr. 2008 m. liepos 1 d. Sprendimo Švedija ir Turco / Taryba, C‑39/05 P ir C‑52/05 P, EU:C:2008:374, 67 ir 68 punktus).

56      Būtent skaidrumas šiuo klausimu, leidžiant atvirai aptarti įvairių nuomonių skirtumus, prisideda prie didesnio pasitikėjimo Sąjungos piliečių akyse ne vien konkretaus akto teisėtumu, bet ir viso teisėkūros proceso legitimumu (šiuo klausimu žr. 2008 m. liepos 1 d. Sprendimo Švedija ir Turco / Taryba, C‑39/05 P ir C‑52/05 P, EU:C:2008:374, 59 punktą), ir padeda stiprinti demokratijos bei pagarbos pagrindinėms teisėms principus, apibrėžtus ESS 6 straipsnyje ir Chartijoje, kaip nurodyta Reglamento Nr. 1049/2001 2 konstatuojamojoje dalyje.

57      Vis dėlto šis skaidrumas netrukdo, remiantis teisinių nuomonių apsauga, atsisakyti atskleisti per konkrečią teisėkūros procedūrą pateiktą konkrečią nuomonę, kurios turinys ypač jautrus arba taikymo sritis ypač plati ir išeina už aptariamos teisės aktų leidybos procedūros ribų, tačiau tokiu atveju atitinkama institucija turi išsamiai motyvuoti tokį atsisakymą (2008 m. liepos 1 d. Sprendimo Švedija ir Turco/Taryba, C‑39/05 P ir C‑52/05 P, EU:C:2008:374, 69 punktas).

58      Šioje byloje, kaip savo išvados byloje Vengrija / Parlamentas ir Taryba (C‑156/21, EU:C:2021:974) 70–72 punktuose pažymėjo generalinis advokatas M. Campos Sánchez-Bordona, Taryba neįrodė, kad teisinės nuomonės Nr. 13593/18 turinys yra ypač jautrus ar kad jos taikymo sritis labai plati ir išeina už su ja susijusios teisėkūros procedūros ribų.

59      Taigi nei Tarybos darbo tvarkos taisyklių 6 straipsnio 2 dalis, nei šio sprendimo 50 punkte priminta jurisprudencija nekliudo Lenkijos Respublikai savo ieškinyje atskleisti visos minėtos teisinės nuomonės ar jos dalies.

60      Šios išvados nepaneigia tai, kad Lenkijos Respublika yra konkrečiai suinteresuota tuo, kad Teisingumo Teismas atsižvelgtų į ginčijamas jos ieškinio ištraukas. Kadangi atsižvelgimas į šias ištraukas taip pat gali padėti sumažinti piliečių abejones ne tik dėl ginčijamo reglamento, bet ir dėl viso teisėkūros proceso teisėtumo, tai bet kuriuo atveju pasitarnautų šio sprendimo 55 ir 56 punktuose nurodytam viršesniam viešajam interesui.

61      Vadinasi, ir nesant reikalo priimti atskiro sprendimo dėl pagrindų, grindžiamų Tarybos viduje platinamų dokumentų tvarkymo gairių 20 ir 21 punktų, Reglamento Nr. 1049/2001 ir šalių procesinio lygiateisiškumo principo pažeidimu, nes bet kuriuo atveju šie pagrindai negali būti pripažinti pagrįstais, atsižvelgiant į šio sprendimo 52–60 punktuose pateiktus vertinimus, Tarybos prašymas, kad nebūtų atsižvelgta į Lenkijos Respublikos ieškinio ištraukas, tiek, kiek jose daroma nuoroda į teisinę nuomonę Nr. 13593/18, pakartojant jos turinį arba atspindint joje atliktą analizę, turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

V.      Dėl ieškinio

62      Grįsdama ieškinį Lenkijos Respublika pateikia vienuolika ieškinio pagrindų. Pirmiausia reikia kartu išnagrinėti pirmąjį, antrąjį, penktąjį, šeštąjį ir vienuoliktąjį pagrindus, iš esmės grindžiamus tuo, kad Sąjunga neturėjo kompetencijos priimti ginčijamą reglamentą.

A.      Dėl pirmojo, antrojo, penktojo, šeštojo ir vienuoliktojo pagrindų, grindžiamų tuo, kad Sąjunga neturėjo kompetencijos priimti ginčijamo reglamento

1.      Šalių argumentai

63      Pirmajame pagrinde Lenkijos Respublika, palaikoma Vengrijos, teigia, kad Sąjungai pagal Sutartis suteiktos kompetencijos pobūdis ir apimtis neleidžia Tarybai nustatyti tokio mechanizmo, koks numatytas ginčijamame reglamente ir pagal kurį Sąjungos institucijoms pavedama kontroliuoti, kaip valstybės narės laikosi teisinės valstybės principų, ir Sąjungos biudžeto lėšų mokėjimas padaromas priklausomas nuo šių principų laikymosi.

64      Aišku, Sąjungos teisės aktų leidėjas gali, remdamasis SESV 322 straipsnio 1 dalies a punktu, teisėtai nustatyti mechanizmą, pagal kurį mokėjimai iš Sąjungos biudžeto priklausytų nuo to, ar valstybės narės laikosi patikimo finansų valdymo principo. Vis dėlto remiantis šiuo principu, kuris yra apibrėžtas Finansinio reglamento 2 straipsnio 59 punkte ir patikslintas šio reglamento 56 straipsnio 2 dalyje, valstybėms narėms tenkantys įpareigojimai turi būti konkretūs ir kilti iš konkrečių teisės aktų nuostatų, rodančių tiesioginį ryšį tarp nustatytų reikalavimų ir patikimo Sąjungos finansų valdymo principo bei jos finansinių interesų apsaugos.

65      Ginčijamame reglamente Sąjungos teisės aktų leidėjas, kaip matyti iš šio reglamento 1 straipsnio, nustatė mechanizmą, pagal kurį mokėjimai iš Sąjungos biudžeto priklauso ne nuo to, ar valstybės narės laikosi konkrečių Sąjungos teisėje numatytų įpareigojimų, susietų su patikimo finansų valdymo principo laikymusi, o nuo to, ar jos laikosi teisinės valstybės principų.

66      Lenkijos Respublika mano, kad SESV 322 straipsnio 1 dalies a punkte Sąjungos teisės aktų leidėjui suteikti įgaliojimai neapima tokio mechanizmo nustatymo, net jei ginčijamo reglamento 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad konstatuotas teisinės valstybės principų pažeidimas turi daryti pakankamai tiesioginį poveikį patikimam Sąjungos biudžeto finansų valdymui ar Sąjungos finansinių interesų apsaugai arba kelti didelę riziką, kad toks poveikis bus daromas.

67      Pirma, Sąjungos teisės aktų leidėjas pagal SESV 322 straipsnio 1 dalies a punktą priimtame reglamente negali nei apibrėžti teisinės valstybės sąvokos, nei nustatyti veiksnių, kuriais remiantis galima konstatuoti šią sąvoką sudarančių principų pažeidimą.

68      Visų pirma teisinės valstybės principai kyla iš valstybių narių konstitucinių ir politinių tradicijų, o jų turinys patikslintas konstitucinių teismų jurisprudencijoje. Nors tarptautinės organizacijos, visų pirma Europos Taryba, yra nustačiusios tam tikrus kriterijus, taikomus vertinant, ar šių principų laikomasi, Sąjungos teisėje šių principų sukonkretinimas apsiriboja jais siekiamų tikslų paminėjimu. Atsižvelgiant į skirtumus tarp valstybių narių, susijusius su jų nacionaliniu savitumu, konstitucinėmis ir teisės sistemomis bei teisės tradicijomis, Sąjungos teisės aktų leidėjas visiems šiems teisinės valstybės principams negali nustatyti būdų, kaip pasitelkiant šiuos principus gali būti pasiekti siekiami tikslai. Taigi valstybių narių pareiga laikytis šių principų apsiriboja būtinybe užtikrinti jų esmę.

69      Be to, nors Sąjunga grindžiama ESS 2 straipsnyje numatytomis vertybėmis, Sutartyse jų turinys nepatikslintas, o Sąjungos teisės aktų leidėjui nesuteikiama jokia kompetencija apibrėžti jų taikymo sritį antrinės teisės aktuose net ir remiantis ESS 19 straipsniu. Pagal pastarąją nuostatą valstybėms narėms nenustatoma jokio konkretaus įpareigojimo dėl teisingumo vykdymo valstybėse narėse, nes tai priklauso išimtinei jų kompetencijai.

70      Galiausiai, kaip teigia Lenkijos Respublika, Sąjungos teisės aktų leidėjas, viršydamas jam pagal SESV 322 straipsnio 1 dalies a punktą suteiktus įgaliojimus, ginčijamo reglamento 2 straipsnio a punkte apibrėžė teisinės valstybės sąvoką, išplėsdamas jos taikymo sritį ir įtraukdamas kitas vertybes, kurios taip pat nurodytos ESS 2 straipsnyje. Be to, Sąjungos teisės aktų leidėjas ginčijamo reglamento 3 straipsnyje ne tik nustatė kriterijus, kurie gali būti „teisinės valstybės principų pažeidimų požymiais“, bet ir jo 4 straipsnio 2 dalyje pateikė sąrašą situacijų ar institucijų elgesio, su kuriuo turi būti susijęs teisinės valstybės principų pažeidimas pagal šį reglamentą, tačiau nepatikslino ryšio tarp šių nuostatų, o šis sąrašas, atsižvelgiant į jo h punktą, nėra išsamus.

71      Tokiu būdu Sąjungos teisės aktų leidėjas taip pat suteikė Komisijai ir Tarybai įgaliojimus taikant ginčijamą reglamentą patikslinti reikalavimus, susijusius su teisinės valstybės principo laikymusi. Be to, tokia teisė turi būti įgyvendinama ex post, vertinant valstybėje narėje susiklosčiusią situaciją, o taip šios institucijos galėtų pritaikyti minėtus reikalavimus prie pažeidimo, kuriuo kaltinama atitinkama valstybė narė, ir taikyti juos nagrinėjamai situacijai atgaline data.

72      Antra, Lenkijos Respublika mano, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas, remdamasis SESV 322 straipsnio 1 dalies a punktu, negalėjo nustatyti procedūros, alternatyvios procedūroms, atitinkamai numatytoms ESS 7 straipsnyje ir SESV 258 straipsnyje, suteikdamas Komisijai ir Tarybai teisę konstatuoti, kad valstybės narės pažeidė teisinės valstybės principus.

73      Tokį pažeidimą gali konstatuoti tik Europos Vadovų Taryba pagal ESS 7 straipsnį. Nuo šios Europos Vadovų Tarybai suteiktos išimtinės teisės galima nukrypti tik pagal ESS 19 straipsnio 1 dalį ir joje numatytą pareigą Sąjungos teisei priklausančiose srityse užtikrinti veiksmingą teisminę gynybą, todėl Teisingumo Teismas gali konstatuoti šios pareigos pažeidimą per procedūrą, pradėtą pagal SESV 258 straipsnį.

74      Išimtinė Europos Vadovų Tarybos teisė taikant ESS 7 straipsnį konstatuoti teisinės valstybės principų pažeidimus pateisinama tuo, kad šios vertybės laikymosi kontrolė yra diskrecinio pobūdžio ir gali priklausyti nuo politinių motyvų. Pagal Sutartis tokias aplinkybes turi konstatuoti valstybių narių vyriausybių atstovai ir šioms išvadoms netaikoma jokia teisminė kontrolė, susijusi su jų esme. Nesant aiškių reikalavimų, Teisingumo Teismas negali vertinti Europos Vadovų Tarybos padarytų išvadų atitikties iš šios vertybės kylantiems reikalavimams. Dėl šios priežasties pagal SESV 269 straipsnį Teisingumo Teismo atliekama teisminė kontrolė apsiriboja tik patikra, ar yra laikomasi ESS 7 straipsnyje apibrėžtų „procedūrinių reikalavimų“, nes ši kontrolė negali būti susijusi su Europos Vadovų Tarybos konstatavimu, kad valstybė narė „šiurkščiai ir nuolat“ pažeidžia minėtą vertybę.

75      Taigi kyla klausimas, ar Tarybos įgyvendinimo sprendimui, kuriuo, remiantis ginčijamu reglamentu, konstatuojamas teisinės valstybės principų pažeidimas, gali būti taikoma teisminė kontrolė dėl esmės, nepažeidžiant Europos Vadovų Tarybos išimtinės kompetencijos, kylančios iš ESS 7 straipsnio ir SESV 269 straipsnio, vertinti, ar valstybės narės laikosi ESS 2 straipsnyje įtvirtintų vertybių.

76      Trečia, Lenkijos Respublika mano, kad nustatydamas mechanizmą, pagal kurį valstybėms narėms gali būti skiriamos finansinės sankcijos, Sąjungos teisės aktų leidėjas viršijo įgaliojimus, suteikiamus jam pagal SESV 322 straipsnio 1 dalies a punktą.

77      Šiuo klausimu Lenkijos Respublika, palaikoma Vengrijos, primena, kad Sąjungos teisės sistemoje horizontalių ir sektorinių sąlygų mechanizmas, susijęs su lėšų išmokėjimu iš Sąjungos biudžeto, turi atitikti tris reikalavimus. Pirmiausia pagal tokį mechanizmą turėtų būti tiksliai apibrėžtos Sąjungos lėšų gavimo sąlygos ir vertinimo kriterijai, kaip laikomasi šių sąlygų. Be to, pagal šį mechanizmą nustatytų mokėjimų gavimo sąlygos turi būti „pakankamai tiesiogiai susijusios“ su mechanizmo tikslu, todėl sąlygos nesilaikymas tiesiogiai keltų grėsmę finansavimo tikslui, patikimam Sąjungos finansų valdymui ar jos finansiniams interesams. Galiausiai reikia įrodyti realų ryšį tarp sąlygos nesilaikymo ir finansavimo praradimo, visų pirma siekiant įvertinti Sąjungos biudžeto apsaugos priemonės proporcingumą.

78      Šie reikalavimai rodo, kad sąlygų mechanizmu negali būti remiamasi siekiant nubausti už Sąjungos teisės pažeidimus, neturinčius tiesioginio poveikio finansavimo tikslo įgyvendinimui ar tinkamam lėšų naudojimui.

79      Šioje byloje nagrinėjamu atveju pirmasis reikalavimas netenkinamas. Teisinės valstybės principai negali patekti į tokio sąlygų mechanizmo taikymo sritį, nes nei Sutartyse, nei antrinėje teisėje tiksliai nenurodyti nei šie principai, nei konkrečios pareigos, kurių valstybės narės turi laikytis šiuo pagrindu.

80      Be to, Sąjunga neturi jokios kompetencijos dėl daugelio teisinės valstybės aspektų, apibrėžtų ginčijamo reglamento 2 straipsnio a punkte, įskaitant, be kita ko, skaidraus, atskaitingo, demokratinio ir pliuralistinio teisėkūros proceso reikalavimą. Be to, kadangi šio reglamento 3 straipsnis ir 4 straipsnio 2 dalis suformuluoti labai bendrai, tam, kad būtų konstatuota, jog valstybė narė pažeidė teisinės valstybės principus, taip pat nereikia įrodyti konkrečių pareigų pažeidimo ir šis vertinimas yra diskrecinis. Todėl negalima atmesti galimybės, kad šis vertinimas priklausys nuo politinių motyvų, bus savavališkas arba atliekamas pažeidžiant valstybių narių lygybės prieš Sutartis principą.

81      Antrasis reikalavimas taip pat neįvykdytas. Atvejai, kai valstybė narė pažeidžia teisinės valstybės principus, kaip antai nurodytieji ginčijamo reglamento 3 straipsnyje ir 4 straipsnio 2 dalyje, suformuluoti bendrai, nurodyti sąraše, kuris nėra išsamus, ir nenustatant jokio konkretaus teisinio įpareigojimo. Dėl šių skirtingų savybių pareiga įrodyti „pakankamai tiesioginį ryšį“ tarp konstatuoto pažeidimo ir rizikos patikimam Sąjungos biudžeto finansų valdymui netenka prasmės. Taigi, Lenkijos Respublikos teigimu, šis reikalavimas, kuris, atsižvelgiant į tai, kokia prielaida remiamasi, bus automatiškai įvykdomas arba neįrodomas, neišvengiamai bus politinio vertinimo dalykas ir Komisijai bei Tarybai bus suteikta visiška laisvė riboti valstybių narių galimybę gauti Sąjungos finansavimą.

82      Trečiasis sąlygų mechanizmo reikalavimas taip pat neįvykdytas, nes atliekant išimtinai politinį vertinimą neįmanoma įrodyti realaus ryšio tarp finansavimo gavimo sąlygos nesilaikymo, t. y. teisinės valstybės principų pažeidimo, ir finansavimo iš Sąjungos biudžeto praradimo. Kadangi finansavimo apribojimą ir šio ribojimo apimtį gali lemti vien politinis vertinimas, Tarybos sprendimas negali būti proporcingas ir juo būtų nepaisoma ginčijamo reglamento 5 straipsnio 3 dalies ir 18 konstatuojamosios dalies reikalavimų.

83      Papildomai, jei Teisingumo Teismas nuspręstų, kad teisės aktų leidėjas turėjo kompetenciją priimti ginčijamą reglamentą, Lenkijos Respublika, palaikoma Vengrijos, ieškinio antrajame pagrinde teigia, kad šis reglamentas turėjo būti grindžiamas SESV 311 straipsnio trečia pastraipa, susijusia su Sąjungos nuosavų išteklių sistema, arba SESV 312 straipsnio 2 dalimi, susijusia su daugiamete finansine programa.

84      Šiuo klausimu minėta valstybė narė nurodo, kad ginčijamas reglamentas, be kita ko, pagal jo 7 konstatuojamąją dalį, bus taikomas ne tik visiems biudžetiniams įsipareigojimams, prisiimtiems pagal 2021–2027 m. daugiametę finansinę programą, bet ir ištekliams, paskirtiems pagal Reglamentą 2020/2094, taip pat paskoloms ir kitoms naudojant Sąjungos biudžetą garantuotoms priemonėms. Taigi šis reglamentas glaudžiai susijęs su Sprendimu 2020/2053 ir 2021–2027 m. daugiamete finansine programa, o ne su skirtingais metiniais Sąjungos biudžetais.

85      Kadangi ginčijamas reglamentas taikytinas vėlesniems metiniams Sąjungos biudžetams, tinkamas šio reglamento teisinis pagrindas galėtų būti tik SESV 311 straipsnio trečia pastraipa arba SESV 312 straipsnio 2 dalis, kuri yra daugiamečių finansinių programų teisinis pagrindas.

86      Vadinasi, ginčijamo reglamento priėmimas remiantis SESV 322 straipsnio 1 dalies a punktu, taikant įprastą teisėkūros procedūrą, leido apeiti procedūrinius reikalavimus, kylančius iš SESV 311 ir 312 straipsnių, nes šiuose straipsniuose iš tiesų numatytos specialios teisėkūros procedūros.

87      Ieškinio penktajame pagrinde Lenkijos Respublika, palaikoma Vengrijos, teigia, kad ginčijamu reglamentu nustatytas naujas, Sutartyse nenumatytas mechanizmas, skirtas kontroliuoti, kaip valstybės narės laikosi teisinės valstybės principų, taip apeinant ESS 7 straipsnyje numatytą procedūrą.

88      Šio mechanizmo, kuris nėra sąlygų mechanizmas, tikslas yra analogiškas ESS 7 straipsnyje numatytos procedūros tikslui, nes pastaroji procedūra ir ginčijamame reglamente numatyta procedūra skirta kontroliuoti, kaip valstybės narės laikosi teisinės valstybės principų, ir skirti sankcijas už šių principų nesilaikymą. Šios dvi procedūros taip pat nepriklauso viena nuo kitos, nes šiuo reglamentu sukurtas mechanizmas nepriklauso nuo procedūros pradėjimo pagal ESS 7 straipsnį.

89      Taigi, pirma, nors Europos Vadovų Taryba, spręsdama vieningai, yra kompetentinga konstatuoti teisinės valstybės principų pažeidimą pagal ESS 7 straipsnio 2 dalį, ginčijamame reglamente numatyta, kad pirmiausia Komisija turi konstatuoti tokį pažeidimą, nes Tarybos sprendimas, kuriuo nustatomos priemonės, priimamas kvalifikuota balsų dauguma ir atspindi Komisijos vertinimą.

90      Be to, nors pagal ESS 7 straipsnį reikalaujama konstatuoti „šiurkštų ir nuolatinį“ teisinės valstybės principų pažeidimą, ginčijamame reglamente reikalaujama tik tiek, kad būtų padarytas paprastas, atskiras pažeidimas, kaip matyti iš šio reglamento 4 straipsnio 1 dalies, aiškinamos atsižvelgiant į jo 15 konstatuojamąją dalį.

91      Galiausiai ESS 7 straipsnyje numatyta procedūra apima du sprendimus: pirmasis yra Europos Vadovų Tarybos sprendimas, susijęs su pažeidimo konstatavimu, o antrasis Europos Vadovų Tarybos sprendimas susijęs su sankcijų nustatymu, todėl pažeidimo konstatavimas nebūtinai reiškia, kad bus skirta sankcija. Atvirkščiai, ginčijamame reglamente numatyta, kad Taryba priims vieną sprendimą dėl pažeidimo buvimo ir dėl taikytinų Sąjungos biudžeto apsaugos priemonių.

92      Taigi ginčijamu reglamentu nustačius mažiau griežtus procedūrinius reikalavimus nei nustatytieji ESS 7 straipsnyje, kartu leidžiant pasiekti tą patį tikslą kaip ir šiuo straipsniu, ši nuostata taptų visiškai neveiksminga.

93      Šiomis aplinkybėmis Lenkijos Respublika patikslina, kad per jai šiuo metu pagal ESS 7 straipsnį pradėtą procedūrą Europos Vadovų Taryba dar nėra konstatavusi, kad ši valstybė narė „šiurkščiai ir nuolat pažeidžia [ESS] 2 straipsnyje nurodytas vertybes“, todėl Taryba šiuo etapu negali skirti sankcijos pagal minėto straipsnio 3 dalį. Taigi ginčijamame reglamente numatyto mechanizmo nustatymu siekiama apeiti ESS 7 straipsnyje numatytą procedūrą.

94      Neperžiūrėjus Sutarčių pagal ESS 48 straipsnį, tarptautinių įsipareigojimų laikymosi kontrolės mechanizmo nustatymas, kuriam nėra pagrindo Sutartyse, reikštų akivaizdų piktnaudžiavimą teise ir pagrindinių tarptautinės teisės principų, ypač valstybių suverenios lygybės ir nesikišimo į jų vidaus reikalus principų, įtvirtintų Jungtinių Tautų Chartijoje ir 1970 m. spalio 24 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucijoje 2625 (XXV) „Deklaracija dėl tarptautinės teisės principų, susijusių su taikiais valstybių santykiais ir jų tarpusavio bendradarbiavimu vadovaujantis Jungtinių Tautų Chartija“, pažeidimą. Pagal šiuos principus procedūros, pagal kurias gali kilti valstybių atsakomybė už jų tarptautinių įsipareigojimų pažeidimus, galėtų būti grindžiamos tik jų laisvanoriškai pripažintomis tarptautinės teisės normomis.

95      Pateikdama šeštąjį pagrindą Lenkijos Respublika, palaikoma Vengrijos, teigia, kad, pažeidžiant ESS 7 straipsnį ir SESV 269 straipsnį, Teisingumo Teismo gali būti prašoma iš esmės išnagrinėti teisinės valstybės principų pažeidimus, kuriais remiasi Komisija, vykdant Tarybos sprendimų, priimtų pagal ginčijamą reglamentą, teisminę kontrolę. Tam, kad galėtų atlikti tokią kontrolę, Teisingumo Teismas turėtų nustatyti kriterijus, susijusius su teisinės valstybės vertybe, remdamasis šios vertybės apibrėžimu, pateiktu antrinės teisės akte, ir šie kriterijai vėliau turėtų būti taikomi per procedūrą, pradėtą pagal ESS 7 straipsnį, nors Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos iš esmės vertinti valstybei narei pagal šią procedūrą pareikštų prieštaravimų.

96      Visgi ESS 7 straipsnio vaidmuo Sutartyse numatytų teisių gynimo priemonių sistemoje yra labai specifinis, nes pagal jį Sąjungos institucijoms išimties tvarka leidžiama kontroliuoti, kaip valstybės narės laikosi pagrindinių Sąjungos vertybių srityse, kurios priklauso išimtinei valstybių narių kompetencijai.

97      Ieškinio vienuoliktajame pagrinde Lenkijos Respublika, palaikoma Vengrijos, teigia, kad ginčijamas reglamentas priimtas piktnaudžiaujant įgaliojimais. Iš jurisprudencijos matyti, kad Sąjungos teisės aktas laikomas priimtu piktnaudžiaujant įgaliojimais arba procedūra, jeigu remiantis objektyviais, tinkamais ir nuosekliais įrodymais paaiškėja, kad jis buvo priimtas siekiant vienintelio tikslo arba bent pirmiausia siekiant kitų nei jame nurodytų tikslų arba siekiant išvengti Sutartyje numatytos specialios procedūros.

98      Žinoma, šioje byloje nagrinėjamu atveju ginčijamo reglamento tikslas, kaip matyti iš jo pavadinimo, yra Sąjungos biudžeto apsauga, ir šio reglamento 7 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad norint pasiekti šį tikslą būtina laikytis patikimo finansų valdymo principo, o tai reiškia, kad turi būti paisoma teisinės valstybės vertybių. Be to, pagal minėto reglamento 1 straipsnį juo nustatomos taisyklės, būtinos Sąjungos biudžetui apsaugoti, kai valstybėje narėje pažeidžiami teisinės valstybės principai.

99      Vis dėlto šis deklaruojamas tikslas neatitinka ginčijamo reglamento tikrojo tikslo. Šiuo klausimu Lenkijos Respublika pažymi, kad pasiūlyme, kuriuo remiantis buvo priimtas ginčijamas reglamentas, buvo pabrėžta, jog iš „keleto pastarojo meto įvykių matyti visuotinių nacionalinių stabdžių ir atsvarų sistemų trūkumų“, o „teisinės valstybės principo nesilaikymas gali tapti rimta visos Europos Sąjungos susirūpinimą keliančia bendra problema“, ir buvo skatinama, kad „institucijos, pavyzdžiui, Europos Parlamentas, ir plačioji visuomenė aiškiai [paprašytų] [Sąjungą] imtis veiksmų, kad būtų užtikrinta teisinės valstybės principo apsauga“.

100    Be to, Lenkijos Respublika tvirtina, kaip jau buvo nurodžiusi ieškinio pirmajame pagrinde, kad ginčijamu reglamentu sukurtas mechanizmas yra ne sąlygų mechanizmas, kuriuo siekiama apsaugoti Sąjungos biudžetą, o baudžiamasis mechanizmas, kuriuo siekiama nubausti už teisinės valstybės principų pažeidimus. Šią išvadą patvirtina ir Biuro Analiz Sejmowych Kancelarii Sejmu RP (Lenkijos Respublikos Seimo parlamentinių tyrimų biuras), ir Europos Sąjungos Audito Rūmų metinės ataskaitos, pagal kurias Sąjungos biudžeto vykdymas ir Sąjungos finansų valdymas tobulėja. Klaidų procentinė dalis nuo 4,4 % 2014 m. sumažėjo iki 3,8 % ir 3,1 % 2015 ir 2016 m. Taigi ginčijamo reglamento priėmimas nebuvo pateisinamas būtinybe apsaugoti Sąjungos biudžetą.

101    Dėl nurodytų priežasčių Lenkijos Respublika pritaria Tarybos teisės tarnybos pozicijai, išdėstytai jos nuomonėje Nr. 13593/18, kad pasiūlyme, kuriuo remiantis priimtas ginčijamas reglamentas, numatytas mechanizmas „neįrodo, kaip teisinės valstybės principo laikymasis <…> susijęs su tinkamu Sąjungos biudžeto vykdymu ir Sąjungos finansinių interesų apsauga“. Nors kai kuriose šio reglamento konstatuojamosiose dalyse minimas tokio ryšio buvimas, šis ryšys nėra paaiškintas ar juo labiau įrodytas.

102    Remdamasi tuo, Lenkijos Respublika daro išvadą, kad tikrasis šio pasiūlymo tikslas yra ne tiek apsaugoti Sąjungos biudžetą, kiek apsaugoti teisinę valstybę taikant priemones, susijusias su Sąjungos biudžetu. Be to, panašią nuomonę išreiškė nacionaliniai parlamentai ir Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, nurodęs, kad „nagrinėtiną pasiūlymą labiau laiko galima priemone visoms ESS 2 straipsnyje nurodytoms vertybėms apsaugoti per Sąjungos biudžetą“. Be to, šią nuomonę patvirtina ginčijamo reglamento 14 konstatuojamoji dalis, kurioje šiame reglamente numatytas mechanizmas minimas kaip viena iš teisinės valstybės apsaugos priemonių.

103    Taigi šio mechanizmo tikslas turi būti laikomas tapačiu ESS 7 straipsnyje numatytos „politinės kontrolės procedūros“ tikslui. Šiuo klausimu pažymėtina, kad nei ESS 7 straipsnio 3 dalyje, nei jokioje kitoje Sutarčių nuostatoje nenumatytos valstybės narės teisių, kurios gali būti sustabdytos dėl šiurkštaus ir nuolatinio ESS 2 straipsnyje įtvirtintų vertybių pažeidimo, materialios ribos, todėl Sąjungos biudžeto apsaugos priemonės, kurios gali būti nustatytos valstybei narei pagal ginčijamo reglamento 5 straipsnio 1 dalį, taip pat gali atitikti priemones, kurių Taryba gali imtis pagal ESS 7 straipsnio 3 dalį, jei ji nusprendžia sustabdyti „tam tikras Sutartis taikant atsirandančias teises“.

104    Kadangi taikant ESS 7 straipsnyje numatytą procedūrą tokio pobūdžio priemonės, kokios numatytos ginčijamo reglamento 5 straipsnio 1 dalyje, galėjo būti nustatytos dar prieš įsigaliojant šiam reglamentui, minėto reglamento 14 konstatuojamojoje dalyje klaidingai teigiama, kad juo nustatytu mechanizmu papildomos esamos teisinės priemonės, skirtos kovai su teisinės valstybės principų pažeidimais.

105    Be to, ESS 7 straipsnio 4 dalyje ir 7 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje, susijusiose su nustatytų priemonių pakeitimu ir panaikinimu, nurodyta, kad šių mechanizmų tikslas yra paskatinti atitinkamą valstybę narę laikytis teisinės valstybės vertybės. Kadangi pagal šį reglamentą nereikalaujama vieningo Europos Vadovų Tarybos sprendimo, juo nustatoma daug mažiau ribojanti sankcijų taikymo procedūra nei pagal ESS 7 straipsnį, todėl pastarajame straipsnyje numatyta procedūra tampa neveiksminga.

106    2014 m. gegužės 27 d. nuomonėje Tarybos teisės tarnyba nurodė, pirma, kad ESS 7 straipsnyje sąmoningai nustatomas tikslus skirtingų etapų kontrolės mechanizmas, aukštai užkelta hipotetinė procedūrų pradėjimo kartelė, padidinti reikalavimai dėl balsų daugumos Taryboje ir Europos Vadovų Taryboje, taip pat visos procedūrinės garantijos atitinkamai valstybei narei, įskaitant ribotos Teisingumo Teismo teisminės kontrolės galimybę, ir, antra, kad šiame straipsnyje nenustatytas teisinis pagrindas, kuris leistų toliau vystyti ar keisti šią procedūrą. Ši pozicija buvo aiškiai pakartota teisinėje nuomonėje Nr. 13593/18, kurioje, be kita ko, nurodyta, kad ši procedūra negali būti keičiama ar pildoma antrinės teisės aktais ir dėl jų ši procedūra negali tapti neveiksminga.

107    Vadinasi, atsižvelgiant į tikslo, principų ir taikytinų priemonių tapatumą, ginčijamu reglamentu nustatytu mechanizmu akivaizdžiai ir sąmoningai apeinama ESS 7 straipsnyje numatyta procedūra.

108    Lenkijos Respublika teigia, kad ši byla yra panaši į bylą, kurioje buvo priimtas 2020 m. gruodžio 17 d. Sprendimas Openbaar Ministerie (Išduodančiosios teisminės institucijos nepriklausomumas) (C‑354/20 PPU ir C‑412/20 PPU, EU:C:2020:1033, 57–60 punktai). Ji primena, kad tame sprendime Teisingumo Teismas, remdamasis 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos (OL L 190, 2002, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 34), iš dalies pakeisto 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR (OL L 81, 2009, p. 24), 10 konstatuojamąja dalimi, pripažino, kad vien sisteminiai ar bendri Europos arešto orderį išduodančios valstybės narės teisminės valdžios nepriklausomumo trūkumai, kad ir kokie dideli jie būtų, negali būti pagrindas faktiškai sustabdyti Europos arešto orderio mechanizmo taikymą šiai valstybei narei, kol Europos Vadovų Taryba ir Taryba priims ESS 7 straipsnyje numatytus sprendimus.

109    Minėtoje 10 konstatuojamojoje dalyje tik atspindėtos iš ESS 7 straipsnio kylančios teisinės pasekmės. Taigi iš pirmesniame punkte minėto sprendimo matyti, kad sustabdyti Sutartis taikant valstybei narei suteikiamas teises dėl to, kad ji pažeidė ESS 2 straipsnyje įtvirtintas vertybes, gali tik Taryba pagal ESS 7 straipsnio 3 dalį.

110    Parlamentas ir Taryba, palaikomi Belgijos Karalystės, Danijos Karalystės, Vokietijos Federacinės Respublikos, Airijos, Ispanijos Karalystės, Prancūzijos Respublikos, Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės, Nyderlandų Karalystės, Suomijos Respublikos, Švedijos Karalystės ir Komisijos, ginčija šių argumentų pagrįstumą.

2.      Teisingumo Teismo vertinimas

111    Pirmajame, antrajame, penktajame, šeštajame ir vienuoliktajame pagrinduose Lenkijos Respublika, palaikoma Vengrijos, iš esmės nurodo, kad nei SESV 322 straipsnio 1 dalies a punktas, nei jokia kita SESV nuostata negali būti tinkamas ginčijamo reglamento, ypač jo 2–4 straipsnių priėmimo teisinis pagrindas. Papildomai ji patikslina, kad jei Teisingumo Teismas nuspręstų, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas turėjo kompetenciją priimti ginčijamą reglamentą, jis turėjo būti priimtas remiantis SESV 311 straipsnio trečia pastraipa arba SESV 312 straipsnio 2 dalimi. Lenkijos Respublika priduria, kad minėtu reglamentu nustatyta procedūra apeinama ESS 7 straipsnyje numatyta procedūra, nors ji yra išimtinė ESS 2 straipsnyje numatytų vertybių apsaugai, ir ja pažeidžiamas SESV 269 straipsnyje numatytas Teisingumo Teismo jurisdikcijos ribojimas.

a)      Dėl ginčijamo reglamento teisinio pagrindo

112    Pirmiausia reikia priminti, kad pagal SESV 322 straipsnio 1 dalies a punktą Parlamentas ir Taryba, priimdami reglamentus pagal įprastą teisėkūros procedūrą ir pasikonsultavę su Audito Rūmais, nustato „finansinio pobūdžio taisykles, pirmiausiai nurodančias biudžeto sudarymo ir vykdymo bei sąskaitų pateikimo ir audito tvarką“.

113    Tokiomis taisyklėmis siekiama reglamentuoti visus aspektus, susijusius su Sąjungos biudžeto vykdymu, patenkančius į SESV Šeštosios dalies „Institucinės ir finansinės nuostatos“ II antraštinės dalies „Finansinės nuostatos“ taikymo sritį, taigi ir šį vykdymą, suprantamą plačiai.

114    Be to, kad SESV 322 straipsnis yra minėtos II antraštinės dalies 5 skyriuje „Bendrosios nuostatos“, dar reikia pažymėti, kad nuoroda į šią nuostatą pateikiama SESV 310 straipsnio 2 ir 3 dalyse, kurios yra šios II antraštinės dalies įžanginėje dalyje, SESV 315 straipsnio pirmoje ir antroje pastraipose ir SESV 316 straipsnio pirmoje ir antroje pastraipose, kurios yra tos pačios II antraštinės dalies 3 skyriuje „Sąjungos metinis biudžetas“, ir SESV 317 straipsnyje, kuris yra minėtos antraštinės dalies 4 skyriuje „Biudžeto vykdymas ir įvykdymo patvirtinimas“.

115    Visi šie SESV 310 ir 315–317 straipsniai susiję su Sąjungos biudžeto vykdymu.

116    SESV 310 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad visos Sąjungos pajamos ir išlaidos įtraukiamos į kiekvieniems finansiniams metams sudaromas sąmatas ir nurodomos biudžete, o šio straipsnio 3 dalyje numatyta, jog tam, kad būtų galima daryti biudžete numatytas išlaidas, būtina iš anksto priimti teisiškai privalomą Sąjungos aktą, suteikiantį teisinį pagrindą jos veiksmams ir atitinkamoms išlaidoms pagal SESV 322 straipsnyje nurodytą reglamentą, išskyrus tame akte numatytas išimtis. Galiausiai SESV 310 straipsnio 5 dalyje reikalaujama, kad minėtas biudžetas būtų vykdomas laikantis patikimo finansų valdymo principo ir kad valstybės narės turi bendradarbiauti su Sąjunga, kad biudžeto asignavimai būtų naudojami pagal šį principą.

117    Dėl SESV 315 straipsnio pažymėtina, kad jo pirmoje pastraipoje numatyta, kad jei finansinių metų pradžioje biudžetas dar nėra galutinai priimtas, suma, lygi ne daugiau kaip vienai dvyliktajai praėjusių finansinių metų biudžeto atitinkamo skyriaus asignavimų daliai, gali būti išleista kiekvieną mėnesį pagal bet kokį biudžeto skyrių, laikantis pagal SESV 322 straipsnį priimtų reglamentų nuostatų, tačiau ši suma negali viršyti tame pačiame biudžeto projekto skyriuje numatytų asignavimų vienos dvyliktosios dalies. SESV 316 straipsnis savo ruožtu susijęs su neišnaudotų asignavimų perkėlimu į kitus finansinius metus finansinių metų pabaigoje.

118    SESV 317 straipsnyje, be kita ko, nustatyta, kad biudžetą vykdo Komisija, bendradarbiaudama su valstybėmis narėmis, laikydamasi pagal SESV 322 straipsnį priimtų reglamentų nuostatų, savo pačios atsakomybe ir neperžengdama nustatytų asignavimų ribų, atsižvelgdama į patikimo finansų valdymo principus. Jame taip pat reikalaujama, kad valstybės narės bendradarbiautų su Komisija siekdamos užtikrinti, kad asignavimai būtų naudojami laikantis minėto principo, ir patikslinama, kad reglamentuose, priimtuose įgyvendinant SESV 322 straipsnį, valstybėms narėms nustatomi biudžeto vykdymo kontrolės ir audito įsipareigojimai ir su tuo susijusios pareigos.

119    Darytina išvada, kad finansinės taisyklės, kuriose nustatoma „pirmiausiai <…> biudžeto sudarymo ir vykdymo bei sąskaitų pateikimo ir audito tvarka“, kaip tai suprantama pagal SESV 322 straipsnio 1 dalies a punktą, aiškinamą atsižvelgiant į šio sprendimo 115 punkte nurodytas nuostatas, apima ne tik taisykles, kuriomis apibrėžiama, kaip turi būti vykdomos į šį biudžetą įtrauktos išlaidos, bet ir, be kita ko, taisykles, kuriomis nustatomi valstybėms narėms tenkantys audito ir kontrolės įpareigojimai, kai Komisija vykdo biudžetą bendradarbiaudama su jomis, ir iš to kylančios pareigos. Konkrečiai kalbant, akivaizdu, kad šiomis finansinėmis taisyklėmis siekiama, be kita ko, užtikrinti, kad vykdant Sąjungos biudžetą būtų laikomasi patikimo finansų valdymo principo, įskaitant kai jį vykdo valstybės narės.

120    Būtent atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šioje byloje reikia patikrinti, ar SESV 322 straipsnio 1 dalies a punktas gali būti tinkamas teisinis pagrindas ginčijamam reglamentui priimti.

121    Šiuo klausimu pagal suformuotą jurisprudenciją Sąjungos akto teisinio pagrindo pasirinkimas turi būti grindžiamas objektyviais kriterijais, kuriems gali būti taikoma teisminė kontrolė, kaip antai šio akto tikslu ir turiniu (2019 m. gruodžio 3 d. Sprendimo Čekija / Parlamentas ir Taryba, C‑482/17, EU:C:2019:1035, 31 punktas; 2020 m. gruodžio 8 d. Sprendimo Vengrija / Parlamentas ir Taryba, C‑620/18, EU:C:2020:1001, 38 punktas ir 2020 m. gruodžio 8 d. Sprendimo Lenkija / Parlamentas ir Taryba, C‑626/18, EU:C:2020:1000, 43 punktas).

122    Be to, siekiant nustatyti tinkamą teisinį pagrindą, gali būti atsižvelgiama į teisinį kontekstą, kuriam esant priimtas naujas teisės aktas, visų pirma dėl to, kad toks kontekstas gali padėti paaiškinti to teisės akto tikslą (2019 m. gruodžio 3 d. Sprendimo Čekija / Parlamentas ir Taryba, C‑482/17, EU:C:2019:1035, 32 punktas; 2020 m. gruodžio 8 d. Sprendimo Vengrija / Parlamentas ir Taryba, C‑620/18, EU:C:2020:1001, 39 punktas ir 2020 m. gruodžio 8 d. Sprendimo Lenkija / Parlamentas ir Taryba, C‑626/18, EU:C:2020:1000, 44 punktas).

123    Nagrinėjamu atveju, pirma, kalbėdama apie tai, ar ginčijamas reglamentas, atsižvelgiant į jo tikslą, gali būti grindžiamas SESV 322 straipsnio 1 dalies a punktu kaip teisiniu pagrindu, Lenkijos Respublika, palaikoma Vengrijos, iš esmės teigia, kad tikrasis šio reglamento tikslas – leisti taikyti sankcijas pasitelkus Sąjungos biudžetą, jei konstatuojami teisinės valstybės principų pažeidimai, ir šis tikslas visų pirma matyti iš minėto reglamento 7 straipsnio 2 dalies antros pastraipos, jo 14 konstatuojamosios dalies ir to, kad nėra įrodytas ryšys tarp teisinės valstybės principų laikymosi ir patikimo Sąjungos biudžeto finansų valdymo, taip pat Komisijos pasiūlymo, kuriuo remiantis buvo priimtas ginčijamas reglamentas, aiškinamojo memorandumo, ir statistinių duomenų, rodančių, kad priimant šį reglamentą nebuvo jokio poreikio apsaugoti Sąjungos biudžetą.

124    Šiuo klausimu, pirma, ginčijamo reglamento 1 straipsnyje nurodyta, kad juo nustatomos „taisyklės, būtinos Sąjungos biudžetui apsaugoti teisinės valstybės principų pažeidimų valstybėse narėse atveju“. Taigi iš šios nuostatos formuluotės matyti, kad ginčijamu reglamentu siekiama apsaugoti Sąjungos biudžetą nuo poveikio, kuris gali kilti dėl teisinės valstybės principų pažeidimų valstybėje narėje.

125    Antra, iš kartu aiškinamų ginčijamo reglamento 4 straipsnio 1 dalies ir jo 6 straipsnio 1 dalies nuostatų matyti, kad Komisija gali pradėti Sąjungos biudžeto apsaugos „atitinkamų priemonių“ priėmimo procedūrą nustačiusi ne tik tai, jog yra pagrįstų priežasčių manyti, kad šioje valstybėje narėje pažeisti teisinės valstybės principai, bet ir tai, kad šie pažeidimai daro pakankamai tiesioginį poveikį patikimam Sąjungos biudžeto finansų valdymui ar Sąjungos finansinių interesų apsaugai arba kelia didelę riziką, kad toks poveikis bus daromas.

126    Be to, iš minėto reglamento 5 straipsnio 1 ir 3 dalių aišku, kad šios atitinkamos priemonės iš esmės yra mokėjimų, teisinių įsipareigojimų vykdymo, įmokų mokėjimo sustabdymas, ekonominio pranašumo pagal priemonę, kuriai teikiama garantija, programų ar įsipareigojimų patvirtinimo sustabdymas, teisinių įsipareigojimų nutraukimas, draudimas prisiimti naujus teisinius įsipareigojimus ar sudaryti naujus susitarimus, garantuotų paskolų grąžinimas anksčiau laiko, ekonominio pranašumo, atsirandančio dėl garantuotos priemonės, įsipareigojimų ar išankstinio finansavimo sumažinimas, taip pat mokėjimo terminų nutraukimas, ir kad šios priemonės turi būti proporcingos, t. y. apsiriboti tik tuo, kas griežtai būtina, atsižvelgiant į teisinės valstybės principų pažeidimų faktinį ar galimą poveikį Sąjungos biudžeto finansų valdymui ar Sąjungos finansiniams interesams.

127    Be to, pagal ginčijamo reglamento 7 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą Komisija teikia Tarybai pasiūlymą panaikinti nustatytas priemones, kai nebevykdomos šio reglamento 4 straipsnyje numatytos sąlygos, taigi, be kita ko, kai nebelieka poveikio patikimam Sąjungos biudžeto finansų valdymui ar jos finansinių interesų apsaugai arba didelės rizikos, kad toks poveikis bus daromas, todėl, kaip savo išvados byloje Vengrija / Parlamentas ir Taryba (C‑156/21, EU:C:2021:974) 185 punkte pažymėjo generalinis advokatas M. Campos Sánchez-Bordona, šios priemonės, išnykus jų poveikiui biudžeto vykdymui, turi būti panaikintos, nors konstatuoti teisinės valstybės principų pažeidimai gali būti tęsiami toliau.

128    Priemonių, kurių gali būti imtasi, rūšys, kriterijai, susiję su jų pasirinkimu ir mastu, taip pat šių priemonių nustatymo ir panaikinimo sąlygos, tiek, kiek visos jos susijusios su poveikiu patikimam Sąjungos biudžeto finansų valdymui ar Sąjungos finansinių interesų apsaugai arba didele tokio poveikio rizika, patvirtina išvadą, kad ginčijamu reglamentu siekiama apsaugoti Sąjungos biudžetą, kai jis vykdomas.

129    Be to, iš ginčijamo reglamento 5 straipsnio 2 dalies, siejamos su šio straipsnio 4 dalimi ir šio reglamento 19 konstatuojamąja dalimi, formuluotės matyti, kad šia nuostata siekiama ne nubausti valstybę narę už teisinės valstybės principų pažeidimą, kaip teigia Lenkijos Respublika, palaikoma Vengrijos, bet apsaugoti teisėtus galutinių gavėjų ir naudos gavėjų interesus, kai pagal šį reglamentą valstybei narei taikomos atitinkamos priemonės. Taigi šioje nuostatoje nurodomos tokių priemonių pasekmės tretiesiems asmenims. Vadinasi, minėta nuostata nepatvirtina teiginio, kad ginčijamu reglamentu siekiama ne apsaugoti Sąjungos biudžetą, o nubausti už teisinės valstybės principų pažeidimus valstybėje narėje.

130    Trečia, kaip savo išvados byloje Vengrija / Parlamentas ir Taryba (C‑156/21, EU:C:2021:974) 130 punkte pažymėjo generalinis advokatas M. Campos Sánchez-Bordona, ginčijamo reglamento konstatuojamosios dalys patvirtina šiuo reglamentu siekiamą tikslą, nurodytą jo 1 straipsnyje, t. y. apsaugoti Sąjungos biudžetą. Minėto reglamento 2 ir 7–9 konstatuojamosiose dalyse visų pirma nurodyta, jog Europos Vadovų Taryba pareiškė, kad Sąjungos finansiniai interesai turi būti saugomi vadovaujantis ESS 2 straipsnyje įtvirtintomis vertybėmis, kad visais atvejais, kai valstybės narės vykdo Sąjungos biudžetą, teisinės valstybės principų laikymasis yra esminė sąlyga, kad būtų laikomasi SESV 317 straipsnyje įtvirtintų patikimo finansų valdymo principų, kad valstybės narės gali užtikrinti patikimą finansų valdymą tik tuo atveju, kai valdžios institucijos veikia pagal teisės aktus, kad už teisės pažeidimus būtų veiksmingai persekiojama, kad būtų užtikrinama veiksminga savavališkų ar neteisėtų valdžios institucijų sprendimų teisminė kontrolė, ir kad teismų ir tyrimo bei prokuratūros tarnybų nepriklausomumo ir nešališkumo būtų reikalaujama kaip minimalios garantijos, apsaugančios nuo savavališkų ir neteisėtų valdžios institucijų sprendimų, kurie gali pakenkti Sąjungos finansiniams interesams. To paties reglamento 13 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad šiomis aplinkybėmis yra „aiškus santykis tarp teisinės valstybės principo laikymosi ir veiksmingo Sąjungos biudžeto vykdymo vadovaujantis patikimo finansų valdymo principu“, o jo 15 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad „teisinės valstybės principų pažeidimai, kurie daro poveikį visų pirma tinkamam valdžios institucijų veikimui ir veiksmingai teisminei peržiūrai, gali padaryti didelę žalą Sąjungos finansiniams interesams“.

131    Dėl ginčijamo reglamento 14 konstatuojamosios dalies pažymėtina, kad nors joje nurodyta, kad šiame reglamente numatytu mechanizmu „papildomos“ priemonės, kuriomis skatinama laikytis teisinės valstybės principo ir jį taikyti, joje taip pat nurodyta, kad šiuo mechanizmu prisidedama prie šio skatinimo „apsaugant Sąjungos biudžetą nuo teisinės valstybės principų pažeidimų, kurie daro poveikį patikimam jos finansų valdymui arba Sąjungos finansinių interesų apsaugai“.

132    Ketvirta, kadangi Lenkijos Respublika, palaikoma Vengrijos, teigia, kad ginčijamo reglamento 7–9, 13 ir 15 konstatuojamosiose dalyse nurodoma, kad tarp teisinės valstybės principo laikymosi ir patikimo Sąjungos biudžeto finansų valdymo yra ryšys, tačiau jis neįrodomas, reikėtų pažymėti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas tose konstatuojamosiose dalyse pateiktus teiginius galėjo įtraukti remdamasis per teisėkūros procedūrą jam prieinamomis ekspertų nuomonėmis, įskaitant Audito Rūmų nuomonę Nr. 1/2018 dėl pasiūlymo dėl 2018 m. gegužės 2 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl Sąjungos biudžeto apsaugos esant visuotinių teisinės valstybės principo taikymo valstybėse narėse trūkumų (OL C 291, 2018, p. 1), kuriuo remiantis buvo priimtas ginčijamas reglamentas. Iš tos nuomonės 10 ir 11 punktų matyti, kad minėta institucija sutiko su „Komisijos nuomone, kad neteisėti ir savavališki už lėšų valdymą atsakingų valdžios institucijų sprendimai gali pakenkti Sąjungos finansiniams interesams“, ir pripažino, kad „teismų nepriklausomumas ir nešališkumas yra būtini norint užtikrinti patikimą ES biudžeto finansų valdymą ir apsaugą, visų pirma kalbant apie teisinių ieškinių teisminį vykdymą [teisių gynimą teisme], kovą su sukčiavimu ir kitus teisėtus ES interesus“.

133    Be to, 2018 m. spalio 18 d. nuomonės dėl minėto pasiūlymo dėl reglamento (OL C 62, 2019, p. 73) 1.3 ir 1.4 punktuose Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas nurodė, kad „veiksmingas teisinės valstybės principo laikymasis yra visuomenės pasitikėjimo, kad ES lėšų naudojimas valstybėse narėse bus pakankamai apsaugotas, prielaida“, kad „pasiūlymu [kuriuo remiantis priimtas ginčijamas reglamentas] bus toliau stiprinama ES finansinių interesų apsauga“ ir kad „[dėl] rimtos, nuolatinės ir sisteminės grėsmės teisinės valstybės principui <…> gali kilti tiesioginė grėsmė ES finansiniams interesams“.

134    Penkta, pasiūlymo, kuriuo remiantis buvo priimtas ginčijamas reglamentas, aiškinamajame memorandume Komisija iš tikrųjų nurodė, kad buvo išreikšti pageidavimai dėl Sąjungos įsikišimo, kad ji apsaugotų teisinės valstybės principą ir imtųsi priemonių užtikrinti jo laikymąsi. Vis dėlto tame pačiame aiškinamajame memorandume Komisija savo pasiūlymą grindė būtinybe „apsaugoti Sąjungos finansinius interesus nuo pavojaus, kad dėl visuotinių teisinės valstybės principo taikymo valstybėje narėje trūkumų bus patirta finansinių nuostolių“.

135    Šešta, dėl statistinių duomenų, įrodančių, kad priimant ginčijamą reglamentą nebuvo jokio objektyvaus poreikio apsaugoti Sąjungos biudžetą, pirma, reikia pažymėti, kad, Lenkijos Respublikos teigimu, patys šie statistiniai duomenys susiję su 2014–2016 m. nustatytų klaidų procentine dalimi. Ginčijamu reglamentu siekiama ne ištaisyti klaidas, kurios gali būti padarytos vykdant Sąjungos biudžetą, bet sušvelninti poveikį biudžetui ar Sąjungos finansinių interesų apsaugai ir didelę poveikio Sąjungos biudžetui ar jos finansiniams interesams riziką, galinčią kilti dėl teisinės valstybės principų pažeidimo.

136    Bet kuriuo atveju Lenkijos Respublikos argumentų, kuriais siekiama paneigti patį ginčijamo reglamento tikslingumą motyvuojant tuo, kad šis reglamentas neatitinka objektyvaus poreikio, negali pakakti siekiant įrodyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas viršijo savo įgaliojimų ribas.

137    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad, priešingai nei teigia Lenkijos Respublika, palaikoma Vengrijos, ginčijamo reglamento tikslas yra apsaugoti Sąjungos biudžetą nuo pakankamai tiesioginio teisinės valstybės principų pažeidimo valstybėje narėje poveikio šiam biudžetui, o ne savaime nubausti už šiuos pažeidimus.

138    Šis tikslas atitinka reikalavimą, kad Sąjungos biudžetas turi būti vykdomas laikantis patikimo finansų valdymo principo, įtvirtinto SESV 310 straipsnio 5 dalyje, nes šis reikalavimas taikomas visoms SESV šeštosios dalies II antraštinės dalies nuostatoms, susijusioms su Sąjungos biudžeto vykdymu, taigi, be kita ko, SESV 322 straipsnio 1 dalies a punktui.

139    Antra, Lenkijos Respublika, palaikoma Vengrijos, iš esmės teigia, kad ginčijamas reglamentas, atsižvelgiant į jo turinį, negalėjo būti teisėtai grindžiamas SESV 322 straipsnio 1 dalies a punktu kaip teisiniu pagrindu, visų pirma kalbant apie ginčijamo reglamento 2–4 straipsnius. SESV 322 straipsnio 1 dalies a punktas neleidžia nei sukonkretinti ESS 2 straipsnyje nustatytų vertybių, nei apibrėžti teisinės valstybės sąvokos, jos išplėsti, apimant kitas ESS straipsnyje įtvirtintas vertybes, ar konstatuoti teisinės valstybės principo pažeidimus, neatsižvelgiant į jų ryšį su Sąjungos biudžetu. Be to, Sąjungai nėra suteikta jokia kompetencija reglamentuoti atskirus sąvokos „teisinė valstybė“ aspektus, kaip antai teisėkūros procedūros ypatumus. Lenkijos Respublika pabrėžia, kad pagal ginčijamu reglamentu sukurtą mechanizmą mokėjimai iš Sąjungos biudžeto priklauso ne nuo to, ar valstybės narės laikosi konkrečių įsipareigojimų, susijusių su patikimo finansų valdymo principu, o su teisinės valstybės principų laikymusi. Tuo tarpu pagal sąlygų mechanizmą turi būti tiksliai apibrėžtos lėšų gavimo sąlygos, kurios turi turėti pakankamai tiesioginį ryšį su finansavimo tikslais. Turi būti įrodytas vienos iš šių sąlygų pažeidimo ir finansavimo praradimo ryšys, o sankcija gali būti skirta tik nustačius, kad nagrinėjamas pažeidimas daro poveikį tikslų įgyvendinimui arba tinkamam lėšų naudojimui. Vis dėlto, Lenkijos Respublikos nuomone, ginčijamo reglamento 3 straipsnis ir 4 straipsnio 2 dalis suformuluoti labai bendrai ir šiose nuostatose nenurodyti konkretūs teisinės valstybės principo laikymosi vertinimo kriterijai. Konkrečiai kalbant, jo 4 straipsnio 2 dalies h punktas leidžia apimti dar nenustatytas situacijas ir elgesį, taip suteikiant galimybę ex post nustatyti kriterijus, skirtus įvertinti teisinės valstybės principų pažeidimus, taigi ir ginčijamu reglamentu nustatytam mechanizmui suteikti baudimo mechanizmo pobūdį.

140    Šiuo klausimu, pirma, bylos šalys sutaria, kad „sąlygų mechanizmas“, pagal kurį Sąjungos biudžeto lėšų skyrimas priklauso nuo tam tikrų sąlygų įvykdymo, gali patekti į sąvoką „finansinio pobūdžio taisyklės“, kaip ji suprantama pagal SESV 322 straipsnio 1 dalies a punktą.

141    Vis dėlto, nors Lenkijos Respublika, palaikoma Vengrijos, mano, kad tokia sąlyga turi būti glaudžiai susijusi su vienu iš konkrečios Sąjungos programos ar veiksmo tikslų arba su patikimu Sąjungos biudžeto finansų valdymu, Parlamentas ir Taryba, palaikomi Belgijos Karalystės, Danijos Karalystės, Vokietijos Federacinės Respublikos, Airijos, Ispanijos Karalystės, Prancūzijos Respublikos, Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės, Nyderlandų Karalystės, Suomijos Respublikos, Švedijos Karalystės ir Komisijos, mano, kad toks mechanizmas taip pat gali būti „horizontalių sąlygų“ mechanizmas, t. y. kad atitinkama sąlyga gali būti susijusi su ESS 2 straipsnyje įtvirtinta teisinės valstybės vertybe, kurios turi būti laikomasi visose Sąjungos veiklos srityse.

142    Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal ESS 2 straipsnį Sąjunga grindžiama tokiomis kaip teisinė valstybė vertybėmis, kurios yra bendros valstybėms narėms, ir kad pagal ESS 49 straipsnį tokių vertybių laikymasis yra išankstinė bet kurios Europos valstybės, pareiškusios norą tapti Sąjungos nare, stojimo į Sąjungą sąlyga (šiuo klausimu žr. 2021 m. gruodžio 21 d. Sprendimo euro Box Promotion ir kt., C‑357/19, C‑379/19, C‑547/19, C‑811/19 ir C‑840/19, EU:C:2021:1034, 160 ir 161 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

143    Kaip pažymėta ginčijamo reglamento 5 konstatuojamojoje dalyje, kai šalis kandidatė tampa valstybe nare, ji prisijungia prie teisinės struktūros, grindžiamos pamatine prielaida, pagal kurią kiekviena valstybė narė dalijasi su visomis kitomis valstybėmis narėmis daugeliu bendrų vertybių, kuriomis pagrįsta Sąjunga, kaip patikslinta ESS 2 straipsnyje. Ši prielaida siejama su specifinėmis ir esminėmis Sąjungos teisės savybėmis, susijusiomis su pačios Sąjungos pobūdžiu, kylančiomis iš minėtos teisės autonomijos valstybių narių teisės ir tarptautinės teisės atžvilgiu. Ši prielaida suponuoja ir pateisina valstybių narių tarpusavio pasitikėjimą pripažįstant šias vertybes, taigi ir laikantis Sąjungos, kuri jas įgyvendina, teisės (šiuo klausimu žr. 2014 m. gruodžio 18 d. Nuomonės 2/13 (Sąjungos prisijungimas prie EŽTK), EU:C:2014:2454, 166–168 punktus; 2018 m. vasario 27 d. Sprendimo Associação Sindical dos Juízes Portugueses, C‑64/16, EU:C:2018:117, 30 punktą ir 2021 m. balandžio 20 d. Sprendimo Repubblika, C‑896/19, EU:C:2021:311, 62 punktą). Šioje konstatuojamojoje dalyje taip pat nurodyta, kad valstybių narių teisė ir praktika turėtų ir toliau atitikti bendras vertybes, kuriomis grindžiama Sąjunga.

144    Darytina išvada, kad ESS 2 straipsnyje įtvirtintų vertybių laikymasis yra išankstinė sąlyga, kad valstybė narė galėtų naudotis visomis teisėmis, suteikiamomis taikant jai Sutartis (2021 m. balandžio 20 d. Sprendimo Repubblika, C‑896/19, EU:C:2021:311, 63 punktas; 2021 m. gegužės 18 d. Sprendimo Asociaţia „Forumul Judecătorilor din România“ ir kt., C‑83/19, C‑127/19, C‑195/19, C‑291/19, C‑355/19 ir C‑397/19, EU:C:2021:393, 162 punktas ir 2021 m. gruodžio 21 d. Sprendimo euro Box Promotion ir kt., C‑357/19, C‑379/19, C‑547/19, C‑811/19 ir C‑840/19, EU:C:2021:1034, 162 punktas). Šių vertybių laikymasis negali būti susiaurintas iki pareigos, kurią valstybė kandidatė turi įvykdyti tam, kad įstotų į Sąjungą, ir kurios ji galėtų nesilaikyti po įstojimo.

145    ESS 2 straipsnyje įtvirtintos vertybės buvo nustatytos valstybių narių ir yra joms bendros. Jomis apibrėžiama pati Sąjungos, kaip bendros teisės sistemos, tapatybė. Taigi Sąjunga, neviršydama jai pagal Sutartis suteiktų įgaliojimų, turi galėti ginti šias vertybes.

146    Darytina išvada, kad pagal ESS 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą įgaliojimų suteikimo principą ir SESV 7 straipsnyje įtvirtintą Sąjungos politikos krypčių suderinimo principą Sąjungai ir valstybėms narėms bendra vertybė, t. y. teisinės valstybės principas, kuris priskiriamas patiems Sąjungos ir jos teisės sistemos pagrindams, gali būti sąlygų mechanizmo, kurį apima sąvoka „finansinio pobūdžio taisyklės“, kaip ji suprantama pagal SESV 322 straipsnio 1 dalies a punktą, pagrindas.

147    Šiuo klausimu reikia pažymėti, pirma, kad Sąjungos biudžetas yra viena iš pagrindinių priemonių, leidžiančių Sąjungos politikos krypčių ir veiksmų srityje suteikti praktinę išraišką ESS 2 straipsnyje minimam solidarumo principui, kuris pats yra vienas iš pagrindinių Sąjungos teisės principų (pagal analogiją žr. 2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Vokietija / Lenkija, C‑848/19 P, EU:C:2021:598, 38 punktą) ir, antra, kad šio principo įgyvendinimas pasitelkus Sąjungos biudžetą grindžiamas valstybių narių tarpusavio pasitikėjimu, kad šio biudžeto ištekliai bus naudojami atsakingai. Pats šis tarpusavio pasitikėjimas, kaip nurodyta šio sprendimo 143 punkte, grindžiamas kiekvienos valstybės narės įsipareigojimu laikytis jai pagal Sąjungos teisę tenkančių pareigų ir, kaip pažymėta ginčijamo reglamento 5 konstatuojamojoje dalyje, nuolat puoselėti ESS 2 straipsnyje įtvirtintas vertybes, tarp jų – teisinės valstybės vertybę.

148    Be to, kaip nurodyta ginčijamo reglamento 13 konstatuojamojoje dalyje, tarp teisinės valstybės vertybės principo laikymosi ir veiksmingo Sąjungos biudžeto vykdymo vadovaujantis patikimo finansų valdymo principais yra akivaizdus ryšys.

149    Šiam patikimam finansų valdymui ir finansiniams interesams gali būti smarkiai pakenkta dėl valstybėje narėje padarytų teisinės valstybės principų pažeidimų, nes dėl jų, be kita ko, gali išnykti garantija, kad Sąjungos biudžete numatytos išlaidos atitinka visas Sąjungos teisėje numatytas finansavimo sąlygas, vadinasi, ir Sąjungos siekiamus tikslus, kai ji finansuoja tokias išlaidas.

150    Šių sąlygų ir tikslų, kaip Sąjungos teisės sudedamųjų dalių, laikymosi neįmanoma visiškai užtikrinti, jei nėra veiksmingos teisminės peržiūros, kuria siekiama užtikrinti Sąjungos teisės laikymąsi; nepriklausomų teismų tiek valstybėse narėse, tiek Sąjungos lygmeniu atliekama tokia peržiūra yra neatsiejama nuo teisinės valstybės (šiuo klausimu žr. 2021 m. gruodžio 21 d. Sprendimo euro Box Promotion ir kt., C‑357/19, C‑379/19, C‑547/19, C‑811/19 ir C‑840/19, EU:C:2021:1034, 219 ir 222 punktus).

151    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad, priešingai, nei teigia Lenkijos Respublika, palaikoma Vengrijos, sąlygų mechanizmas taip pat gali patekti į SESV 322 straipsnio 1 dalies a punkto sąvokos „finansinio pobūdžio taisyklės“ taikymo sritį, kai juo, siekiant gauti finansavimą iš Sąjungos biudžeto, nustatoma horizontali sąlyga, susieta su tuo, kad valstybė narė laikosi ESS 2 straipsnyje įtvirtintos teisinės valstybės vertybės, ir su Sąjungos biudžeto vykdymu.

152    Ginčijamo reglamento 4 straipsnio 1 dalyje nustatytas toks horizontalių sąlygų mechanizmas, nes joje numatyta, kad atitinkamų priemonių imamasi nustačius, kad teisinės valstybės principų pažeidimai valstybėje narėje daro pakankamai tiesioginį poveikį patikimam Sąjungos biudžeto finansų valdymui ar Sąjungos finansinių interesų apsaugai arba kelia didelę riziką, kad toks poveikis bus daromas.

153    Iš šio reglamento 5 straipsnio 1 dalies matyti, kad šioje nuostatoje išsamiai išvardytos „atitinkamos priemonės“, kurių gali būti imtasi, kurios apibendrintos šio sprendimo 126 punkte ir kurios iš tikrųjų visos yra susijusios su Sąjungos biudžeto vykdymu.

154    Dėl ginčijamo reglamento 4 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos, susijusios su „teisinės valstybės principų pažeidimo“ buvimu, pažymėtina, jog ginčijamo reglamento 2 straipsnio a punkte nurodyta, kad sąvoka „teisinė valstybė“ pagal šį reglamentą suprantama kaip „Sąjungos vertybė, įtvirtinta [ESS] 2 straipsnyje“, ir patikslinama, kad ši sąvoka apima teisėtumo, teisinio saugumo, vykdomosios valdžios savivalės draudimo, veiksmingos teisminės apsaugos, valdžių atskyrimo, nediskriminavimo ir lygybės prieš įstatymą principus. Vis dėlto toje pačioje nuostatoje patikslinta, kad teisinės valstybės sąvoka, kaip ji apibrėžta taikant ginčijamą reglamentą, „suprantama atsižvelgiant į kitas Sąjungos vertybes ir principus, įtvirtintus [ESS] 2 straipsnyje“. Darytina išvada, kad gali būti reikalaujama laikytis šių vertybių ir principų, tiek, kiek jie patenka į pačią „teisinės valstybės“ vertybės sąvokos apibrėžtį, pateiktą ESS 2 straipsnyje, arba, kaip matyti iš šio straipsnio antro sakinio, yra glaudžiai susiję su visuomene, kuri paiso teisinės valstybės principo, taikant tokius horizontaliuosius sąlygų mechanizmus, koks yra nustatytas ginčijamu reglamentu.

155    Be to, kaip savo išvados byloje Vengrija / Parlamentas ir Taryba (C‑156/21, EU:C:2021:974) 152 ir 280 punktuose pažymėjo generalinis advokatas M. Campos Sánchez-Bordona, ginčijamo reglamento 3 straipsniu, kuriame nurodyti šių principų pažeidimų pavyzdžiai, tarp kurių yra neužtikrinimas, kad nebūtų interesų konfliktų, siekiama palengvinti šio reglamento taikymą.

156    Iš ginčijamo reglamento 4 straipsnio 2 dalies matyti, jog tam, kad teisinės valstybės principų pažeidimai būtų priskirti prie šio straipsnio 1 dalyje nustatyto horizontalių sąlygų mechanizmo, jie turi būti susiję su šios dalies a–h punktuose išvardytomis situacijomis arba institucijų elgesiu, jei šios situacijos ar elgesys turi reikšmę patikimam Sąjungos biudžeto finansų valdymui ar Sąjungos finansinių interesų apsaugai.

157    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad ginčijamo reglamento 2 straipsnio a punktas, 3 straipsnis, 4 straipsnio 2 dalis ir 5 straipsnio 1 dalis yra šio reglamento 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto horizontalių sąlygų mechanizmo sudedamosios dalys, jose pateikiant šiam mechanizmui įgyvendinti būtinas apibrėžtis, patikslinant jo taikymo sritį ir numatant priemones, kurios gali būti nustatytos dėl šio mechanizmo. Taigi šios nuostatos yra sudedamoji šio mechanizmo dalis, todėl patenka į sąvoką „finansinio pobūdžio taisyklės“, kaip ji suprantama pagal SESV 322 straipsnio 1 dalies a punktą.

158    Antra, šios išvados nepaneigia Vengrijos palaikomos Lenkijos Respublikos argumentai, kad Sąjungai nebuvo suteikta jokia kompetencija priimti teisės aktus dėl teisinės valstybės sąvokai būdingų aspektų, kaip antai atskaitingo, demokratinio ir skaidraus teisėkūros proceso.

159    Kaip buvo nurodyta šio sprendimo 125 punkte, iš kartu aiškinamų ginčijamo reglamento 4 straipsnio 1 dalies ir 6 straipsnio 1 dalies darytina išvada, kad Komisija gali inicijuoti „atitinkamų priemonių“ Sąjungos biudžetui apsaugoti priėmimo procedūrą tik tada, kai ši institucija nustato, kad yra pagrįstų priežasčių manyti, jog valstybėje narėje ne tik pažeidžiami teisinės valstybės principai, bet ir, svarbiausia, kad šie pažeidimai daro pakankamai tiesioginį poveikį patikimam Sąjungos biudžeto finansų valdymui ar jos finansinių interesų apsaugai arba kelia didelę riziką, kad toks poveikis bus daromas.

160    Be to, kaip konstatuota šio sprendimo 156 punkte, iš ginčijamo reglamento 4 straipsnio 2 dalies matyti, jog tam, kad teisinės valstybės principų pažeidimai patektų į šio straipsnio 1 dalyje nustatytą horizontalių sąlygų mechanizmo taikymo sritį, jie turi būti susiję su šio straipsnio 2 dalies a–h punktuose išvardytomis situacijomis ar valdžios institucijų elgesiu, tiek, kiek šios situacijos ar elgesys turi reikšmę patikimam Sąjungos biudžeto finansų valdymui arba Sąjungos finansinių interesų apsaugai.

161    Šią reikšmę galima preziumuoti, kalbant apie ginčijamo reglamento 4 straipsnio 2 dalies a ir b punktuose nurodytų Sąjungos biudžetą vykdančių ir už kontrolę, priežiūrą bei auditą atsakingų valdžios institucijų veiklą. Kiek tai susiję su tyrimo tarnybomis ir prokuratūromis, jų tinkamam veikimui šios nuostatos c punktas taikomas tik tiek, kiek šis veikimas susijęs su Sąjungos teisės pažeidimais, susijusiais su Sąjungos biudžeto vykdymu arba Sąjungos finansinių interesų apsauga. Tas pats pasakytina apie e punkte nurodytą Sąjungos teisės pažeidimų prevenciją ir sankcijas už juos, taikomas nacionalinių teismų ar administracinių institucijų. Dėl d punkte nurodytos teisminės kontrolės pažymėtina, kad ji svarbi tik tiek, kiek ji susijusi su a–c punktuose nurodytu institucijų elgesiu. Nepagrįstai sumokėtų sumų susigrąžinimas, numatytas f punkte, susijęs tik su Sąjungos biudžeto lėšomis, ir tai taip pat pasakytina apie g punkte minimą bendradarbiavimą su OLAF ir Europos prokuratūra. Galiausiai h punkte aiškiai kalbama apie visas kitas situacijas ar institucijų elgesį, susijusį su patikimu Sąjungos biudžeto finansų valdymu ar Sąjungos finansinių interesų apsauga.

162    Iš to darytina išvada, kad, priešingai nei teigia Lenkijos Respublika, palaikoma Vengrijos, pirma, ginčijamu reglamentu Sąjungos institucijoms leidžiama nagrinėti situacijas valstybėse narėse tik tiek, kiek jos susijusios su patikimu Sąjungos biudžeto finansų valdymu arba Sąjungos finansinių interesų apsauga, ir, antra, atitinkamos priemonės pagal šį reglamentą gali būti patvirtintos tik kai nustatoma, kad tokiose situacijose pažeidžiamas vienas iš teisinės valstybės principų ir šis pažeidimas daro pakankamai tiesioginį poveikį patikimam Sąjungos biudžeto finansų valdymui ar Sąjungos finansinių interesų apsaugai arba kelia didelę riziką, kad toks poveikis bus daromas.

163    Tokios situacijos, kurios yra svarbios Sąjungos biudžeto vykdymui, ne tik patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį, bet ir, kaip konstatuota šio sprendimo 151 punkte, gali patekti į finansinio pobūdžio taisyklės, kaip ji suprantama pagal SESV 322 straipsnio 1 dalies a punktą, taikymo sritį kaip horizontalių sąlygų mechanizmas, susietas su tuo, kad valstybė narė laikosi teisinės valstybės vertybės.

164    Trečia, priešingai, nei teigia Lenkijos Respublika, palaikoma Vengrijos, ta aplinkybė, kad sąvoka „finansinio pobūdžio taisykles, pirmiausiai nurodančias biudžeto <…> vykdymo <…> tvarką“, kaip ji suprantama pagal SESV 322 straipsnio 1 dalies a punktą, gali apimti horizontalių sąlygų mechanizmą, atitinkantį šio sprendimo 151 punkte nustatytus kriterijus, susietą su tuo, kad valstybė narė laikosi ESS 2 straipsnyje nustatytos teisinės valstybės vertybės, ir su Sąjungos biudžeto vykdymu, neišplečia šios sąvokos taikymo srities daugiau nei tai yra būtina tinkamam Sąjungos biudžeto vykdymui.

165    Ginčijamo reglamento 4 straipsnio 2 dalyje šiuo reglamentu nustatyto sąlygų mechanizmo taikymo sritis apribojama, įtraukiant tik tas situacijas ir institucijų veiksmus, kurie turi ryšį su Sąjungos biudžeto vykdymu, ir jo 1 dalyje reikalaujama, kad atitinkamų priemonių nustatymas priklausytų nuo teisinės valstybės principų pažeidimų, darančių pakankamai tiesioginį poveikį patikimam Sąjungos biudžeto finansų valdymui ar Sąjungos finansinių interesų apsaugai arba keliančių didelę riziką, kad toks poveikis bus daromas. Taigi pagal pastarąją sąlygą reikalaujama, kad tarp šių pažeidimų ir tokio poveikio ar didelės poveikio rizikos būtų nustatytas realus ryšys.

166    Šiuo klausimu reikia pabrėžti, kad ginčijamo reglamento 4 straipsnio 1 ir 2 dalims taikyti šio reglamento 6 straipsnio 1–9 dalyse nustatyti sukonkretinti procedūriniai reikalavimai, kurie, kaip nurodyta minėto reglamento 26 konstatuojamojoje dalyje, reiškia, kad Komisija, nagrinėdama, ar atitinkamų priemonių numatymas yra pateisinamas, privalo remtis konkrečiais įrodymais ir laikytis objektyvumo, nediskriminavimo ir valstybių narių lygybės prieš Sutartis principų.

167    Konkrečiai dėl teisinės valstybės principų pažeidimo nustatymo ir vertinimo ginčijamo reglamento 16 konstatuojamojoje dalyje patikslinama, kad šis vertinimas turi būti objektyvus, nešališkas ir teisingas. Be to, Teisingumo Teismas atlieka visų šių pareigų laikymosi teisminę kontrolę.

168    Ketvirta, kalbant apie prieštaravimus, kad pagal ginčijamame reglamente nustatytą sąlygų mechanizmą mokėjimams iš Sąjungos biudžeto nenustatyta sąlyga, kad valstybės narės laikytųsi tiksliai apibrėžtų konkrečių įsipareigojimų, pažymėtina, kad šio reglamento 3 straipsnis ir 4 straipsnio 2 dalis suformuluoti bendrai, nenustatant konkrečių kriterijų, pagal kuriuos būtų galima įvertinti, ar laikomasi teisinės valstybės principo, o to paties reglamento 4 straipsnio 2 dalies h punkte leidžiama įtraukti dar nenustatytas situacijas ir elgesį, pirmiausia riekia pažymėti, jog iš šio reglamento 4 straipsnio 1 dalies matyti, kad teisinės valstybės sąlyga susieta su to paties reglamento 2 straipsnio a punkte nustatytų principų laikymusi.

169    Vis dėlto teisinės valstybės principų laikymasis yra valstybėms narėms nustatyta pareiga pasiekti rezultatą, tiesiogiai kylanti, kaip buvo priminta šio sprendimo 142–145 punktuose, iš šių valstybių narystės Sąjungoje. Ginčijamo reglamento 3 konstatuojamojoje dalyje primenama, kad dėl šių principų yra suformuota gausi Teisingumo Teismo jurisprudencija, o šio reglamento 8–10 ir 12 konstatuojamosiose dalyse nurodomi iš jų kylantys pagrindiniai reikalavimai. Šie principai dar patikslinami minėto reglamento 3 straipsnyje, nurodant jų pažeidimų pavyzdžius, ir to paties reglamento 4 straipsnio 2 dalyje, nustatant situacijas ir valdžios institucijų elgesį, dėl kurio gali būti imtasi atitinkamų priemonių, jei įvykdytos šio 4 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos.

170    Be to, bendras ginčijamo reglamento 3 straipsnio ir 4 straipsnio 2 dalies formuluočių pobūdis negali leisti suabejoti SESV 322 straipsnio 1 dalies a punkto kaip ginčijamo reglamento teisinio pagrindo pasirinkimu.

171    Pirma, kiek tai susiję su ginčijamo reglamento 3 straipsniu, nedarant poveikio klausimui, ar šiame straipsnyje nustatyti teisinės valstybės principų laikymosi vertinimo kriterijai atitinka teisinio saugumo principo reikalavimus (tai yra devintojo pagrindo dalykas), negalima reikalauti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas, nustatydamas tokį sąlygų mechanizmą, tiksliai nurodytų visus teisinės valstybės principų pažeidimo atvejus, o toks pažeidimas kvalifikuojamas reikalavimų, kurie yra pakankamai konkrečiai ir tiksliai žinomi valstybėms narėms, pažeidimu. Kadangi, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 155 punkte, minėtame 3 straipsnyje tik nurodomi teisinės valstybės principų pažeidimų pavyzdžiai, siekiant palengvinti minėto mechanizmo taikymą, šis straipsnis, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 157 punkte, yra neatsiejamas nuo šio mechanizmo, taigi neleidžia suabejoti SESV 322 straipsnio 1 dalies a punkto kaip teisinio pagrindo pasirinkimu.

172    Antra, dėl ginčijamo reglamento 4 straipsnio 2 dalies, kaip buvo priminta šio sprendimo 156 punkte, šioje nuostatoje nurodyta, jog tam, kad teisinės valstybės principų pažeidimams būtų taikomas šio reglamento 4 straipsnio 1 dalyje nustatytas horizontalių sąlygų mechanizmas, jie turi būti susiję su joje nurodytomis situacijomis ar valdžios institucijų elgesiu, tiek, kiek šios situacijos ar elgesys susiję su patikimu Sąjungos biudžeto finansų valdymu ar Sąjungos finansinių interesų apsauga.

173    Taigi priešingai, nei teigia Lenkijos Respublika, palaikoma Vengrijos, dėl šios nuostatos, ypač jos h punkto, situacijų, kurioms taikomas ginčijamu reglamentu nustatytas sąlygų mechanizmas, sąrašas netampa nebaigtinis, ji taip pat nėra nepakankamai aiški, kad patektų į šį mechanizmą.

174    Aiškinant ginčijamo reglamento 4 straipsnio 1 dalį ir 4 straipsnio 2 dalies h punktą kartu aišku, kad reikia imtis tinkamų priemonių, jei nustatoma, kad buvo pažeistas vienas iš šio reglamento 2 straipsnio a punkte nustatytų principų ir šis pažeidimas susijęs su situacija, priskirtina valstybės narės valdžios institucijai arba šios institucijos elgesiui, jei tokia situacija ar veiksmai turi reikšmę patikimam Sąjungos biudžeto finansų valdymui arba Sąjungos finansinių interesų apsaugai ir jeigu minėtas pažeidimas daro pakankamai tiesioginį poveikį patikimam Sąjungos biudžeto finansų valdymui ar jos finansinių interesų apsaugai arba kelia didelę riziką, kad toks poveikis bus daromas.

175    Be to, ginčijamo reglamento 4 straipsnio 2 dalyje, tiek, kiek jos a–g punktuose nurodytos tam tikros institucijos, tarp jų – „institucij[os], vykdanči[os] Sąjungos biudžetą“, „institucij[os], vykdanči[os] finansų kontrolę, stebėseną ir auditą“ arba „administracin[ės] institucij[os]“, pateikiama informacija apie institucijas, nurodytas šio reglamento h punkte.

176    Iš ginčijamo reglamento 2 straipsnio b punkte pateiktos sąvokos „valdžios subjektas“ apibrėžties taip pat galima daryti išvadą, kad kalbama apie visų valdymo lygmenų viešosios valdžios institucijas, įskaitant nacionalines, regionines ir vietos valdžios institucijas, taip pat viešosios teisės reglamentuojamas įstaigas ar net privatinės teisės reglamentuojamus subjektus, kuriems pavesta teikti viešąsias paslaugas ir kuriems valstybė narė suteikia pakankamas finansines garantijas. Šią išvadą patvirtina šio reglamento 3, 8, 9, 15 ir 19 konstatuojamosios dalys ir jo 3 straipsnio b punktas, kuriuose kalbama tik apie „valdžios institucijas“, „teisėsaugos institucijas“ ir „nacionalines valdžios institucijas“.

177    Vadinasi, kadangi iš ginčijamo reglamento 4 straipsnio 2 dalies formuluotės aiškiai matyti, kad joje kalbama tik apie situacijas ar veiksmus, priskirtinus valstybės narės valdžios institucijai, jei šios situacijos ar veiksmai yra susiję su patikimu Sąjungos biudžeto finansų valdymu arba Sąjungos finansinių interesų apsauga, Lenkijos Respublikos argumentus dėl to, kad ji, remdamasi šiais kriterijais, negali pakankamai konkrečiai ir tiksliai nustatyti nurodytų situacijų ir elgesio ir todėl ši nuostata negali būti ginčijamame reglamente remiantis SESV 322 straipsnio 1 dalies a punktu nustatyto sąlygų mechanizmo sudedamoji dalis, reikia atmesti.

178    Penkta, dėl kritikos, susijusios su tuo, kad tariamai nėra reikalavimo įrodyti pakankamai tiesioginį ryšį tarp teisinės valstybės principo pažeidimo ir Sąjungos biudžeto ar finansinių interesų apsaugos, reikia priminti, kad pagal ginčijamo reglamento 4 straipsnio 2 dalį atitinkamų priemonių pagal šio straipsnio 1 dalį leidžiama imtis tik jei padaromas teisinės valstybės principų pažeidimas, susijęs su situacijomis ar valdžios institucijų elgesiu, turinčiu reikšmę patikimam Sąjungos biudžeto finansų valdymui ar Sąjungos finansinių interesų apsaugai. Be to, pagal ginčijamo reglamento 4 straipsnio 1 dalį priemonių nustatymą pagal šį reglamentą gali pateisinti tik tokie šių principų pažeidimai, kurie daro „pakankamai tiesioginį“ poveikį patikimam Sąjungos biudžeto finansų valdymui ar finansinių interesų apsaugai arba kelia didelę riziką, kad toks poveikis bus daromas „pakankamai tiesiogiai“.

179    Vadinasi, pagal ginčijamo reglamento 4 straipsnio 1 ir 2 dalis reikalaujama, kad viusomet būtų nustatytas pakankamai tiesioginis ryšys tarp tokio pažeidimo ir poveikio šiam patikimam valdymui ar finansiniams interesams arba pakankamai didelės tokio poveikio rizikos, ir šis ryšys, kaip pažymėta šio sprendimo 165 punkte, turi būti realus. Be to, iš šio sprendimo 168–170 punktų matyti, jog šis ryšys siejamas su tuo, kad valstybė narė pažeidė vieną iš įpareigojimų pasiekti rezultatą, susijusių su ESS 2 straipsnyje nurodyta teisinės valstybės vertybe, kurio, įstodama į Sąjungą, įsipareigojo laikytis.

180    Vadinasi, ir atsižvelgiant į tai, kas buvo nurodyta šio sprendimo 166 punkte, Lenkijos Respublika, palaikoma Vengrijos, klaidingai teigia, kad toks ryšys galėtų būti nustatytas automatiškai.

181    Šešta, teiginiui, kad ginčijamu reglamentu Komisijai ir Tarybai suteikta diskrecija leidžia šioms institucijoms naudotis šiuo reglamentu nustatytu sąlygų mechanizmu kaip baudimo už teisinės valstybės principų pažeidimus mechanizmu, remiantis politinio pobūdžio vertinimais, taip pat negalima pritarti.

182    Atsižvelgiant į šio sprendimo 166 ir 167 punktuose primintus reikalavimus, negalima daryti prielaidos, kaip tai daro Lenkijos Respublika, kad Komisijai ir Tarybai suteikta diskrecija leidžia šioms institucijoms ginčijamu reglamentu nustatytą sąlygų mechanizmą taikyti kaip baudimo už teisinės valstybės principų pažeidimus mechanizmą.

183    Septinta, Lenkijos Respublika, palaikoma Vengrijos, klaidingai teigia, kad ginčijamas reglamentas turėjo būti grindžiamas SESV 311 straipsnio trečia pastraipa, susijusia su nuosavų išteklių sistema, arba SESV 312 straipsnio 2 dalimi, susijusia su daugiamete finansine programa.

184    Pagal SESV 311 straipsnio trečią pastraipą Taryba „priima sprendimą, nustatantį nuostatas, susijusias su Sąjungos nuosavų išteklių sistema“, patikslinant, kad ji gali „nustatyti naujas nuosavų išteklių kategorijas arba panaikinti esamą kategoriją“.

185    Kaip teisingai teigia Taryba, ginčijamu reglamentu nenustatyta nauja Sąjungos nuosavų išteklių kategorija ir nė viena jų nepanaikinama. Be to, jame nereglamentuojama įvairių nuosavų išteklių rūšių sąveika ir nenustatyta nuosavų išteklių rinkimui skirta įgyvendinimo tvarka.

186    Nors šis reglamentas tikrai gali būti susijęs su teisinės valstybės principų pažeidimais, darančiais poveikį Sąjungos nuosavų išteklių rinkimui, vis dėlto juo siekiama ne pakeisti ar pritaikyti šį surinkimą atsižvelgiant į konstatuotus pažeidimus, o imtis atitinkamų priemonių dėl išlaidų, padengiamų iš Sąjungos biudžeto, kai šie pažeidimai daro poveikį patikimam Sąjungos biudžeto finansų valdymui ar Sąjungos finansiniams interesams arba kyla didelė rizika, kad toks poveikis bus daromas. Vadinasi, jis susijęs ne su Sąjungos nuosavų išteklių surinkimu, o su Sąjungos biudžeto vykdymu.

187    SESV 312 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Taryba „priima reglamentą, nustatantį daugiametę finansinę programą“.

188    Kaip teisingai pažymėjo Taryba, ginčijamu reglamentu nesiekiama suplanuoti Sąjungos išlaidų konkrečiu laikotarpiu, nustatant metines viršutines įsipareigojimų asignavimų ir mokėjimo asignavimų ribas. Be to, šiuo reglamentu nustatytas nuolatinis sąlygų mechanizmas, taikomas peržengiant konkrečios daugiametės finansinės programos ribas.

189    Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia atmesti Vengrijos palaikomos Lenkijos Respublikos teiginius, kad ginčijamas reglamentas neturi teisinio pagrindo, nes jame nenustatytos finansinio pobūdžio taisyklės, kaip tai suprantama pagal SESV 322 straipsnio 1 dalies a punktą.

190    Tokiomis aplinkybėmis dar reikia patikrinti, ar, kaip iš esmės teigia Lenkijos Respublika, palaikoma Vengrijos, Sąjungos teisės aktų leidėjas negali priimti tokių finansinių taisyklių, kokios numatytos ginčijamame reglamente, nes jomis apeinami ESS 7 ir SESV 269 straipsniai.

b)      Dėl ESS 7 straipsnio ir SESV 269 straipsnio apėjimo

191    Pirma, dėl ESS 7 straipsnyje numatytos procedūros ESS 2 straipsnyje įtvirtintoms vertybėms apsaugoti išimtinio pobūdžio Lenkijos Respublika, palaikoma Vengrijos, iš esmės teigia, kad teisinės valstybės principų pažeidimą gali konstatuoti tik Europos Vadovų Taryba pagal ESS 7 straipsnio 2 dalį. Tik ši institucija dėl savo sudėties galėtų užtikrinti teisinės valstybės vertybės laikymosi kontrolę, kuri yra diskrecinio pobūdžio ir gali priklausyti nuo politinių motyvų. Vienintelė šios Europos Vadovų Tarybos išimtinės teisės išimtis kyla iš ESS 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos valstybių narių pareigos užtikrinti veiksmingą teisminę kontrolę. Šią išimtinę teisę patvirtina 2020 m. gruodžio 17 d. Sprendimas Openbaar Ministerie (Išduodančiosios teisminės institucijos nepriklausomumas) (C‑354/20 PPU ir C‑412/20 PPU, EU:C:2020:1033, 57–60 punktai), kuriame Teisingumo Teismas konstatavo, kad jei nustatomi sisteminiai valstybės narės teismų valdžios nepriklausomumo trūkumai, Europos arešto orderio mechanizmą gali sustabdyti tik Taryba pagal ESS 7 straipsnį.

192    Šiuo klausimu, pirma, reikia priminti, kad ESS 2 straipsnyje įtvirtintos pamatinės Sąjungos ir valstybių narių vertybės apima pagarbos žmogaus orumui, laisvės, demokratijos, lygybės, teisinės valstybės ir pagarbos žmogaus teisėms visuomenėje, kurioje, be kita ko, vyrauja nediskriminavimas, teisingumas, solidarumas ir moterų bei vyrų lygybė, vertybes.

193    Chartijos preambulėje, be kita ko, primenama, kad Sąjunga remiasi demokratijos ir teisinės valstybės principais ir pripažįsta Chartijoje įtvirtintas teises, laisves ir principus. Jos 6, 10–13, 15, 16, 20, 21 ir 23 straipsniuose patikslinta ESS 2 straipsnyje įtvirtintų žmogaus orumo, laisvės, lygybės, pagarbos žmogaus teisėms, nediskriminavimo ir moterų bei vyrų lygybės vertybių taikymo sritis. Chartijos 47 straipsniu ir ESS 19 straipsniu užtikrinama, be kita ko, teisė į veiksmingą teisinę gynybą ir teisė kreiptis į pagal įstatymą įsteigtą nepriklausomą ir nešališką teismą, kiek tai susiję su Sąjungos teisėje garantuojamų teisių ir laisvių apsauga.

194    Be to, SESV 8 ir 10 straipsniuose, 19 straipsnio 1 dalyje, 153 straipsnio 1 dalies i punkte ir 157 straipsnio 1 dalyje patikslinta lygybės, nediskriminavimo ir moterų ir vyrų lygybės vertybių taikymo sritis ir Sąjungos teisės aktų leidėjui leidžiama priimti antrinės teisės aktus, skirtus šioms vertybėms įgyvendinti.

195    Iš dviejų pirmesnių šio sprendimo punktų matyti, kad, priešingai, nei teigia Lenkijos Respublika, palaikoma Vengrijos, be ESS 7 straipsnyje numatytos procedūros, daugelyje Sutarčių nuostatų, kurios dažnai sukonkretintos įvairiuose antrinės teisės aktuose, Sąjungos institucijoms suteikiama kompetencija nagrinėti ir konstatuoti valstybėje narėje padarytus ESS 2 straipsnyje įtvirtintų vertybių pažeidimus bei prireikus bausti už juos.

196    Kiek tai konkrečiai susiję su teisinės valstybės vertybe, tam tikri jos aspektai yra saugomi ESS 19 straipsniu, kaip, beje, tai pripažįsta Lenkijos Respublika. Tas pats pasakytina apie Chartijos 47–50 straipsnius, esančius jos VI antraštinėje dalyje „Teisingumas“, kuriais atitinkamai užtikrinama teisė į veiksmingą teisinę gynybą ir teisė kreiptis į nešališką teismą, nekaltumo prezumpcija ir teisė į gynybą, teisėtumo ir nusikalstamos veikos bei bausmės proporcingumo principai ir teisė nebūti du kartus teisiamam ar baudžiamam už tą pačią nusikalstamą veiką.

197    Konkrečiai kalbant, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad ESS 19 straipsnyje, kuriuo sukonkretinama ESS 2 straipsnyje įtvirtinta teisinės valstybės vertybė, reikalaujama, kad pagal minėto 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą valstybės narės numatytų teisių gynimo priemonių ir procedūrų sistemą, kad užtikrintų teisės subjektams jų teisės į veiksmingą teisminę gynybą Sąjungos teisei priklausančiose srityse laikymąsi (šiuo klausimu žr. 2021 m. kovo 2 d. Sprendimo A. B. ir kt. (Aukščiausiojo Teismo teisėjų skyrimas – Skundas), C‑824/18, EU:C:2021:153, 108 ir 109 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją). Teisingumo Teismas gali tikrinti šio reikalavimo laikymąsi, be kita ko, kai Komisija pareiškia ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo pagal SESV 258 straipsnį (šiuo klausimu žr. 2019 m. birželio 24 d. Sprendimo Komisija / Lenkija (Aukščiausiojo Teismo nepriklausomumas), C‑619/18, EU:C:2019:531, 58 ir 59 punktus ir 2019 m. lapkričio 5 d. Sprendimo Komisija / Lenkija (Bendrosios kompetencijos teismų nepriklausomumas), C‑192/18, EU:C:2019:924, 106 ir 107 punktus).

198    Teisingumo Teismas taip pat yra konstatavęs, kad pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, aiškinamą atsižvelgiant į Chartijos 47 straipsnį, valstybėms narėms nustatytas aiškus bei tikslus įpareigojimas pasiekti rezultatą ir jis nėra susietas su jokia sąlyga dėl nepriklausomumo, kuris turi būti būdingas teismams, turintiems aiškinti ir taikyti Sąjungos teisę, todėl nacionalinis teismas turi netaikyti kiekvienos nacionalinės teisės nuostatos, kuria pažeidžiama ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa, prireikus gavęs iš Teisingumo Teismo šios nuostatos išaiškinimą per prejudicinio sprendimo priėmimo procedūrą (šiuo klausimu žr. 2021 m. kovo 2 d. Sprendimo A. B. ir kt. (Teisėjų skyrimas į Aukščiausiąjį Teismą – Skundas), C‑824/18, EU:C:2021:153, 142–146 punktus).

199    Iš šio sprendimo 195–198 punktuose nurodytų motyvų aišku, jog Lenkijos Respublikos argumentas, kad Sąjunga gali ginti teisinės valstybės vertybę tik per ESS 7 straipsnyje numatytą procedūrą, turi būti atmestas.

200    Antra, net darant prielaidą, kad valstybių narių atstovų Europos Vadovų Taryboje ir Taryboje atliekama teisinės valstybės vertybės laikymosi kontrolė vykstant procedūrai pagal ESS 7 straipsnį gali priklausyti nuo politinių motyvų, tai bet kuriuo atveju nereiškia, kad bet koks šios vertybės laikymosi vertinimas pagal kitą Sąjungos teisės nuostatą būtinai būtų tokio paties pobūdžio, o tai, beje, Lenkijos Respublika pripažįsta, nurodydama ESS 19 straipsnį.

201    Kalbant apie ginčijamą reglamentą, kaip buvo pažymėta šio sprendimo 168, 169 ir 179 punktuose, pareiga laikytis jo 2 straipsnio a punkte nurodytų principų yra valstybių narių pareiga pasiekti rezultatą, tiesiogiai kylanti, kaip buvo priminta šio sprendimo 142–145 punktuose, iš jų narystės Sąjungoje pagal ESS 2 straipsnį. Be to, ginčijamo reglamento 3 konstatuojamojoje dalyje primenama, kad šie principai buvo išsamiai išnagrinėti Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, o to paties reglamento 8–10 ir 12 konstatuojamosiose dalyse nurodomi pagrindiniai iš jų kylantys reikalavimai ir kad minėti principai dar patikslinami šio reglamento 3 straipsnyje, nurodant šių principų pažeidimų pavyzdžius, o to paties reglamento 4 straipsnio 2 dalyje – įvardijant situacijas ir valdžios institucijų elgesį, dėl kurių gali būti imtasi atitinkamų priemonių, jei įvykdomos 4 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos.

202    Be to, šio sprendimo 166 ir 167 punktuose pažymėta, kad Komisijos ir Tarybos vertinimams taikomi ginčijamo reglamento 6 straipsnio 1–9 dalyse apibrėži procedūriniai reikalavimai.

203    Tokiomis aplinkybėmis negalima pritarti Lenkijos Respublikos teiginiui, kad ginčijamo reglamento 2 straipsnio a punkte nurodyti principai yra tik politinio pobūdžio ir kad jų laikymosi kontrolė negali būti griežtai teisiškai vertinama.

204    Trečia, priešingai, nei teigia Lenkijos Respublika, 2020 m. gruodžio 17 d. Sprendime Openbaar Ministerie (Išduodančiosios teisminės institucijos nepriklausomumas) (C‑354/20 PPU ir C‑412/20 PPU, EU:C:2020:1033) visai nebuvo pripažintas išimtinis ESS 7 straipsnio pobūdis, o tik nustatyti atvejai, kai sisteminiai arba visuotiniai teismų valdžios nepriklausomumo trūkumai Europos arešto orderį išdavusioje valstybėje narėje gali būti pagrindas nevykdyti šio orderio.

205    Antra, dėl tariamo ESS 7 straipsnyje numatytos procedūros apėjimo ir SESV 269 straipsnyje numatytos Teisingumo Teismo jurisdikcijos apribojimo ginčijamu reglamentu Lenkijos Respublika, palaikoma Vengrijos, iš esmės teigia, kad sutampa šiuo reglamentu nustatyto sąlygų mechanizmo ir ESS 7 straipsnyje numatytos procedūros tikslai, principai ir priemonės, kurių gali būti imtasi juos įgyvendinant. Vis dėlto minėtame reglamente nustatytos lankstesnės procedūrinės nuostatos nei numatytosios ESS 7 straipsnyje ir minėto sąlygų mechanizmo taikymo sritis platesnė ir jį galima įgyvendinti greičiau nei šiame straipsnyje numatytą procedūrą, todėl ši procedūra tampa neveiksminga, o tai reikštų akivaizdų jos apėjimą. Kaip nurodoma, tik ESS 7 straipsniu Europos Vadovų Tarybai ir Tarybai leidžiama kontroliuoti teisinės valstybės principo laikymąsi valstybių narių išimtinei kompetencijai priklausančiose srityse. Todėl Teisingumo Teismas neturi pakankamų kontrolės būdų, leidžiančių jam, vykdant pagal ginčijamą reglamentą priimto Tarybos sprendimo teisminę kontrolę, įvertinti valstybės narės veiksmų atitiktį įsipareigojimams pagal Sąjungos teisę. Taigi ginčijamo reglamento 2 straipsnio a punkte pateikta teisinės valstybės sąvokos apibrėžtis apskritai tampa privaloma tiek vykstant pagal ESS 7 straipsnį pradėtai procedūrai dėl šios vertybės pažeidimo ar didelės rizikos, kad ji bus pažeista, tiek Teisingumo Teismui atliekant sprendimo, kuriuo pagal šį reglamentą nustatomos atitinkamos priemonės, teisminę kontrolę, pažeidžiant SESV 269 straipsnį.

206    Šiuo klausimu, pirma, reikia pažymėti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas negali, nepažeisdamas ESS 7 straipsnio, įtvirtinti procedūros, lygiagrečios šioje nuostatoje numatytai procedūrai, kurios dalykas būtų iš esmės toks pats, kuria būtų siekiama to paties tikslo ir leidžiama nustatyti tokias pačias priemones, kartu numatant kitų nei numatytosios minėtoje nuostatoje institucijų dalyvavimą arba kitas esmines ir procedūrines sąlygas.

207    Vis dėlto Sąjungos teisės aktų leidėjas gali, jei šiuo tikslu turi teisinį pagrindą, antrinės teisės akte nustatyti kitas procedūras, susijusias su ESS 2 straipsnyje numatytomis vertybėmis, tarp kurių yra teisinės valstybės vertybė, jeigu šių procedūrų tikslas ir dalykas skiriasi nuo ESS 7 straipsnyje numatytos procedūros tikslo ir dalyko (pagal analogiją žr. 1979 m. vasario 7 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, 15/76 ir 16/76, EU:C:1979:29, 26 punktą; 1996 m. liepos 11 d. Nutarties An Taisce ir WWF UK / Komisija, C‑325/94 P, EU:C:1996:293, 25 punktą ir 2001 m. sausio 11 d. Sprendimo Graikija / Komisija, C‑247/98, EU:C:2001:4, 13 punktą).

208    Šioje byloje nagrinėjamu atveju, kalbant apie atitinkamus ESS 7 straipsnyje nurodytos procedūros ir ginčijamame reglamente numatytos procedūros tikslus, iš ESS 7 straipsnio 2–4 dalių matyti, kad pagal šiame straipsnyje numatytą procedūrą Tarybai leidžiama, be kita ko, tuo atveju, kai Europos Vadovų Taryba konstatuoja, kad valstybė narė šiurkščiai ir nuolat pažeidžia ESS 2 straipsnyje nustatytas vertybes, sustabdyti tam tikras jos teises, suteikiamas taikant jai Sutartis, įskaitant šios valstybės narės vyriausybės atstovo Taryboje balsavimo teises, ir kad po to Taryba gali nuspręsti pakeisti priemones, kurių ėmėsi, arba atšaukti jas, reaguodama į situacijos, dėl kurios ji ėmėsi šių priemonių, pokyčius.

209    Taigi ESS 7 straipsnyje numatytos procedūros tikslas – leisti Tarybai nubausti už šiurkščius ir nuolatinius ESS 2 straipsnyje įtvirtintų vertybių pažeidimus, visų pirma siekiant priversti atitinkamą valstybę narę nutraukti šiuos pažeidimus.

210    Vis dėlto, kaip matyti iš šio sprendimo 124–137 punktų, iš priemonių, kurių gali būti imtasi pagal ginčijamą reglamentą, pobūdžio ir šių priemonių nustatymo ir panaikinimo sąlygų darytina išvada, kad šiame reglamente nustatytos procedūros tikslas, laikantis SESV 310 straipsnio 5 dalyje ir 317 straipsnio pirmoje pastraipoje įtvirtinto patikimo finansų valdymo principo, yra užtikrinti Sąjungos biudžeto apsaugą, jei valstybėje narėje pažeidžiami teisinės valstybės principai, o ne pasitelkiant Sąjungos biudžetą nubausti už teisinės valstybės principų pažeidimus.

211    Vadinasi, ginčijamame reglamente numatytos procedūros tikslas skiriasi nuo ESS 7 straipsnyje numatyta procedūra siekiamo tikslo.

212    Dėl kiekvienos iš šių dviejų procedūrų dalyko pažymėtina, kad ESS 7 straipsnyje numatytos procedūros taikymo sritis apima visas ESS 2 straipsnyje numatytas vertybes, o į ginčijamu reglamentu nustatytos procedūros taikymo sritį patenka tik viena iš šių vertybių, t. y. teisinės valstybės vertybė.

213    Be to, pagal ESS 7 straipsnį leidžiama įvertinti bet kokį šiurkštų ir nuolatinį ESS 2 straipsnyje numatytos vertybės pažeidimą, o pagal ginčijamą reglamentą jo 2 straipsnio a punkte paminėtų teisinės valstybės principų pažeidimus leidžiama nagrinėti tik jei yra pagrįstų priežasčių manyti, kad jie turi poveikį biudžetui.

214    Dėl abiejų procedūrų pradėjimo sąlygų reikėtų pažymėti, kad ESS 7 straipsnyje numatyta procedūra, kaip nurodyta jo 1 dalyje, gali būti pradedama, kai iškyla aiškus pavojus, kad kuri nors valstybė narė gali šiurkščiai pažeisti ESS 2 straipsnyje nurodytas vertybes, ir iniciatyvos teisė priklauso trečdaliui valstybių narių, Parlamentui arba Komisijai, iš pradžių reikalaujant, kad būtų aiškus šiurkštaus ESS 2 straipsnyje įtvirtintų vertybių pažeidimo pavojus, o vėliau, kalbant apie tam tikrų taikant Sutartis atitinkamai valstybei narei suteikiamų teisių sustabdymą pagal ESS 7 straipsnio 2 ir 3 dalis, kad valstybė narė šiurkščiai ir nuolat pažeistų šias vertybes. Tuo tarpu ginčijamu reglamentu nustatytą procedūrą gali pradėti tik Komisija, jei yra pagrįstų priežasčių manyti, kad valstybėje narėje yra ne tik pažeidžiami teisinės valstybės principai, bet ir, svarbiausia, kad šie pažeidimai daro pakankamai tiesioginį poveikį patikimam Sąjungos biudžeto finansų valdymui ar Sąjungos finansinių interesų apsaugai arba kelia didelę riziką, kad toks poveikis bus daromas.

215    Be to, vienintelė esminė sąlyga, kurios reikalaujama imantis priemonių pagal ESS 7 straipsnį, yra Europos Vadovų Tarybos konstatavimas, kad valstybė narė šiurkščiai ir nuolat pažeidžia ESS 2 straipsnyje nurodytas vertybes. Vis dėlto, kaip pažymėta šio sprendimo 165 punkte, pagal ginčijamo reglamento 4 straipsnio 1 ir 2 dalis priemonių pagal šį reglamentą galima imtis tik tuo atveju, kai įvykdomos dvi sąlygos. Pirma, turi būti nustatyta, kad teisinės valstybės principų pažeidimas valstybėje narėje susijęs bent su viena iš minėtoje 2 dalyje nurodytų situacijų ar institucijų veiksmų, jei šios situacijos ar veiksmai susiję su patikimu Sąjungos biudžeto finansų valdymu arba Sąjungos finansinių interesų apsauga. Antra, taip pat turi būti įrodyta, kad šie pažeidimai daro pakankamai tiesioginį poveikį patikimam Sąjungos biudžeto finansų valdymui ar Sąjungos finansinių interesų apsaugai arba kelia didelę riziką, kad toks poveikis bus daromas, taigi ši sąlyga reiškia, kad reikia įrodyti realų ryšį tarp šių pažeidimų ir tokio poveikio arba didelės poveikio rizikos.

216    Dėl priemonių, kurių gali būti imtasi remiantis ESS 7 straipsnio 3 dalimi, pobūdžio pažymėtina, kad jos yra „sustabdyti atitinkamos valstybės narės tam tikras Sutartis taikant atsirandančias teises, įskaitant tos valstybės narės vyriausybės atstovo Taryboje balsavimo teises“, todėl jos gali būti susijusios su visomis teisėmis, suteikiamomis atitinkamai valstybei narei taikant Sutartis. Vis dėlto priemonės, kurių gali būti imtasi pagal ginčijamą reglamentą, yra tik tos, kurios išvardytos jo 5 straipsnio 1 dalyje ir apibendrintos šio sprendimo 126 punkte ir kurios visos yra biudžetinio pobūdžio.

217    Galiausiai ESS 7 straipsnyje numatyta, kad priemonės, kurių imtasi, gali būti pakeistos ar panaikintos tik siekiant atsižvelgti į padėties, dėl kurios jų buvo imtasi, pokyčius. Tačiau pagal ginčijamo reglamento 7 straipsnio 2 dalies antrą ir trečią pastraipas nustatytų priemonių panaikinimas ir keitimas priklauso nuo šio reglamento 4 straipsnyje nurodytų priemonių nustatymo sąlygų. Todėl šios priemonės gali būti panaikintos arba pakeistos ne tik tuo atveju, kai teisinės valstybės principų pažeidimai atitinkamoje valstybėje narėje nutraukiami bent iš dalies, bet visų pirma tuo atveju, kai šie pažeidimai, nors ir tęsiami toliau, nebedaro poveikio Sąjungos biudžetui. Taip gali būti, be kita ko, tuo atveju, kai šie pažeidimai nebebūna susiję su bent su viena iš šio straipsnio 2 dalyje nurodytų situacijų ar institucijų veiksmų, kai tokios situacijos ar veiksmai nebėra svarbūs patikimam Sąjungos biudžeto valdymui ar Sąjungos finansinių interesų apsaugai, kai pažeidimas nebedaro poveikio minėtam patikimam valdymui ar minėtiems finansiniams interesams arba nėra didelės tokio poveikio rizikos arba kai ryšys tarp tokio šiurkštaus teisinės valstybės principų pažeidimo ir tokio poveikio ar didelės šio poveikio rizikos nebėra pakankamai tiesioginis.

218    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad ESS 7 straipsnyje numatyta procedūra ir ginčijamu reglamentu nustatyta procedūra siekiama skirtingų tikslų ir kad akivaizdžiai skiriasi kiekvienos iš jų dalykas.

219    Vadinasi, priešingai, nei teigia Lenkijos Respublika, palaikoma Vengrijos, negalima pripažinti, kad ginčijamu reglamentu, apeinant ESS 7 straipsnį, nustatyta lygiagreti procedūra.

220    Antra, dėl argumentų, kad tik pagal ESS 7 straipsnį Sąjungos institucijoms leidžiama kontroliuoti teisinės valstybės principų laikymąsi valstybių narių išimtinei kompetencijai priklausančiose srityse, šio sprendimo 162 ir 163 punktuose konstatuota, pirma, kad ginčijamu reglamentu Sąjungos institucijoms leidžiama nagrinėti situacijas valstybėse narėse tik jeigu jos yra svarbios Sąjungos biudžeto vykdymui, laikantis patikimo finansų valdymo principo, arba Sąjungos finansinių interesų apsaugai ir, antra, kad atitinkamų priemonių pagal šį reglamentą gali būti imtasi tik jei nustatoma, kad tokios situacijos susijusios su vieno iš teisinės valstybės principų pažeidimu, kuris daro pakankamai tiesioginį poveikį patikimam Sąjungos biudžeto finansų valdymui ar finansinių interesų apsaugai arba kelia didelę riziką, kad toks poveikis bus daromas.

221    Vis dėlto, kadangi tokios situacijos susijusios su Sąjungos biudžeto vykdymu ir todėl patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį, Lenkijos Respublika, palaikoma Vengrijos, negali teigti, kad Sąjungos institucijos gali jas nagrinėti tik pagal ESS 7 straipsnį.

222    Trečia, dėl argumentų, kad nėra pakankamų kontrolės būdų, kurie leistų Teisingumo Teismui, atliekant Tarybos sprendimo teisminę kontrolę, įvertinti valstybės narės veiksmų atitiktį jai pagal Sąjungos teisę tenkantiems įpareigojimams, dėl šio sprendimo 201 ir 203 punktuose nurodytų motyvų šiuos argumentus reikia atmesti.

223    Ketvirta, tiek, kiek Lenkijos Respublika, palaikoma Vengrijos, nurodo, kad ginčijamo reglamento 2 straipsnio a punkte pateikta teisinės valstybės sąvokos apibrėžtis taptų visuotinai privaloma tiek per procedūrą, pradėtą pagal ESS 7 straipsnį, tiek Teisingumo Teismui atliekant sprendimo, kuriuo pagal šį reglamentą nustatomos atitinkamos priemonės, teisminę kontrolę, pažeidžiant SESV 269 straipsnį, iš šio sprendimo 144 ir 154 punktų matyti, kad, nedarant poveikio klausimui, ar ši apibrėžtis atitinka teisinio saugumo principo reikalavimus, kuris yra devintojo pagrindo dalykas, minėtame 2 straipsnio a punkte nurodyta teisinės valstybės sąvoka turi būti suprantama kaip ESS 2 straipsnyje įtvirtinta vertybė, kad tame punkte nurodyti principai įeina į šios vertybės apibrėžtį arba yra glaudžiai susiję su teisinės valstybės principus gerbiančia visuomene ir kad įstodamos į Sąjungą valstybės narės įsipareigojo gerbti ir skatinti ESS 2 straipsnyje įtvirtintas vertybes, kurių laikymasis yra naudojimosi visomis teisėmis, kylančiomis iš Sutarčių taikymo tai valstybei narei, sąlyga.

224    Tai reiškia, kad ginčijamo reglamento 2 straipsnio a punkte nurodytų teisinės valstybės principų laikymasis jau yra privalomas valstybėms narėms, nepaisant šio reglamento.

225    Be to, reikia pažymėti, kad SESV 269 straipsnis, kaip matyti iš jo formuluotės, susijęs tik su Europos Vadovų Tarybos arba Tarybos pagal ESS 7 straipsnį priimto akto teisėtumo kontrole.

226    Tokiomis aplinkybėmis, ir atsižvelgiant į tai, kas konstatuota šio sprendimo 218 ir 219 punktuose, teisėtumo kontrolė, kurią Teisingumo Teismui gali tekti atlikti, visų pirma nagrinėjant pagal SESV 263 straipsnį pareikštą ieškinį dėl Tarybos sprendimų, priimtų pagal ginčijamo reglamento 6 straipsnio 10 dalį, panaikinimo nepatenka į SESV 269 straipsnio taikymo sritį ir todėl jai netaikomos pastarajame straipsnyje numatytos specialios taisyklės.

227    Darytina išvada, kad ginčijamu reglamentu Teisingumo Teismui nesuteikiama jokia nauja jurisdikcija.

228    Galiausiai į Teisingumo Teismo sprendimus, paskelbtus išnagrinėjus ieškinius dėl Tarybos sprendimų, priimtų pagal ginčijamo reglamento 6 straipsnio 10 dalį, galėtų būti atsižvelgta per procedūrą, pradėtą pagal ESS 7 straipsnį, tačiau toks atsižvelgimas nereiškia, kad apeinamas SESV 269 straipsnis.

229    Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, Vengrijos palaikomos Lenkijos Respublikos teiginius, susijusius su ESS 7 straipsnio ir SESV 269 straipsnio apėjimu, reikia atmesti kaip nepagrįstus, todėl pirmasis, antrasis, penktasis, šeštasis ir vienuoliktasis pagrindai turi būti atmesti kaip nepagrįsti.

B.      Dėl trečiojo pagrindo, grindžiamo Protokolo Nr. 2 pažeidimu

1.      Šalių argumentai

230    Papildomai dėl pirmojo pagrindo Lenkijos Respublika, palaikoma Vengrijos, teigia, kad ginčijamas reglamentas buvo priimtas pažeidžiant iš Protokolo Nr. 2 dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo (toliau – Protokolas Nr. 2) kylančią pareigą konsultuotis.

231    Pagal subsidiarumo principą, kuris taikomas Sąjungos išimtinei kompetencijai nepriklausančiose srityse, reikalaujama, kad Sąjunga imtųsi veiksmų tik tuo atveju ir tiek, kiek puoselėjamų tikslų negalima pakankamai pasiekti valstybių narių veiksmais. Pagal Protokolą Nr. 2 nacionaliniai parlamentai užtikrina, kad būtų laikomasi subsidiarumo principo pagal tame protokole numatytą procedūrą.

232    Vis dėlto Sąjungos biudžeto apsauga priklauso ne išimtinei Sąjungos kompetencijai, o jos ir valstybių narių pasidalijamajai kompetencijai. Pirma, ši apsauga nepaminėta SESV 3 straipsnio 1 dalyje ir, antra, SESV 325 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra Sąjungos ir valstybių narių pareiga kovoti su Sąjungos finansiniams interesams kenkiančiu sukčiavimu ir bet kokia neteisėta veikla.

233    Todėl Komisija savo pasiūlyme dėl reglamento, kuriuo remiantis buvo priimtas ginčijamas reglamentas, klaidingai pripažino, kad Sąjungos biudžeto apsauga priskiriama sritims, priklausančioms išimtinei Sąjungos kompetencijai, todėl ši institucija neįvykdė jai pagal Protokolą Nr. 2 tenkančių įpareigojimų. Konkrečiai kalbant, Komisija neperdavė šio pasiūlymo nacionaliniams parlamentams visomis oficialiosiomis Sąjungos kalbomis, pažeisdama šio protokolo 6 straipsnio pirmos pastraipos reikalavimus. Taip pasielgusi Komisija taip pat pažeidė minėto protokolo 7 straipsnio pirmą pastraipą, pagal kurią ši institucija atsižvelgia į nacionalinių parlamentų pateiktas pagrįstas nuomones.

234    Lenkijos Respublika, palaikoma Vengrijos, mano, kad tokie pažeidimai turi būti vertinami analogiškai kaip ir Parlamento teisių pažeidimai per teisėkūros procedūras. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad Parlamento dalyvavimas teisėkūros procese atspindi pagrindinį demokratijos principą, pagal kurį tauta dalyvauja vykdant valdžią per tarpininką – atstovaujamąją asamblėją, todėl reguliarus konsultavimasis su Parlamentu SESV numatytais atvejais yra esminis procedūrinis reikalavimas, kurio nesilaikymas lemia atitinkamo akto negaliojimą. Kadangi Protokolu Nr. 2, kuriuo, remiantis jo preambule, siekiama užtikrinti, kad sprendimai būtų priimami kuo arčiau piliečių, dėl jame numatytos pareigos konsultuotis su nacionaliniais parlamentais pažeidimo ginčijamas reglamentas turėtų būti panaikintas.

235    Šį panaikinimą taip pat pateisintų aplinkybė, kad Komisija nevisiškai įvykdė Protokolo Nr. 2 4 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatytą pareigą perduoti savo teisės aktų projektus ir iš dalies pakeistus teisės aktų projektus nacionaliniams parlamentams. Tiesa, ji perdavė savo pirminį pasiūlymą minėtiems parlamentams, tačiau jis buvo reikšmingai pakeistas vėlesniais teisėkūros procedūros etapais, nesuteikiant šiems parlamentams galimybės išnagrinėti šį pasiūlymą iš naujo. Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad būtina iš naujo konsultuotis su Parlamentu kiekvieną kartą, kai galutinai priimtas tekstas, vertinant jį visą, iš esmės skiriasi nuo to, dėl kurio jau buvo konsultuojamasi su Parlamentu, nes ši nauja konsultacija yra esminis procedūrinis reikalavimas, kurio neįvykdžius aktas tampa negaliojančiu.

236    Parlamentas ir Taryba, palaikomi Belgijos Karalystės, Danijos Karalystės, Vokietijos Federacinės Respublikos, Airijos, Ispanijos Karalystės, Prancūzijos Respublikos, Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės, Nyderlandų Karalystės, Suomijos Respublikos, Švedijos Karalystės ir Komisijos, ginčija šiuos argumentus.

2.      Teisingumo Teismo vertinimas

237    Iš ESS 5 straipsnio 3 dalies matyti, jog Protokolo Nr. 2 nuostatos dėl subsidiarumo principo taikomos tik „tose srityse, kurios nepriklauso Sąjungos išimtinei kompetencijai“.

238    Pirma, priešingai, nei teigia Lenkijos Respublika, palaikoma Vengrijos, SESV 325 straipsnio 1 dalis neturi reikšmės nustatant, ar ginčijamas reglamentas priskiriamas tokiai sričiai.

239    Iš šio sprendimo 112–189 punktų matyti, kad ginčijamas reglamentas teisingai grindžiamas kitu teisiniu pagrindu, t. y. SESV 322 straipsnio 1 dalies a punktu, nes juo siekiama apsaugoti Sąjungos biudžetą nuo valstybių narių valdžios institucijoms priskirtinų situacijų ar elgesio, nulemto teisinės valstybės principų pažeidimo ir turinčio pakankamai tiesioginį poveikį patikimam Sąjungos biudžeto finansų valdymui arba Sąjungos finansinių interesų apsaugai ar keliančio didelę riziką, kad toks poveikis bus daromas.

240    Antra, pasiūlymo, kuriuo remiantis priimtas ginčijamas reglamentas, antraštinėje dalyje „Subsidiarumas (neišimtinės kompetencijos atveju)“ pagrįstai nurodyta, kad „[SESV] 322 straipsnyje nustatytos finansinės taisyklės, reglamentuojančios Sąjungos biudžetą, negalėtų būti priimtos valstybių narių lygmeniu“.

241    Šiuo klausimu, kaip savo išvados 40 ir 45 punktuose pažymėjo generalinis advokatas, reglamentas, kaip antai ginčijamas reglamentas, kuriame įtvirtintos finansinės taisyklės, nustatančios Sąjungos biudžeto sudarymo ir vykdymo tvarką, kaip tai suprantama pagal SESV 322 straipsnio 1 dalies a punktą, priskiriamas prie Sąjungos kompetencijos, susijusios su jos veikimu, įgyvendinimo, ir šią kompetenciją dėl jos pobūdžio gali įgyvendinti tik pati Sąjunga. Todėl subsidiarumo principas negali būti taikomas.

242    Taigi Lenkijos Respublikos argumentai, susiję su tuo, kad Komisija pažeidė jai pagal Protokolo Nr. 2 nuostatas tenkančius procedūrinius įpareigojimus, yra nepagrįsti, todėl trečiąjį pagrindą reikia atmesti.

C.      Dėl ketvirtojo pagrindo, grindžiamo SESV 296 straipsnio antros pastraipos pažeidimu

1.      Šalių argumentai

243    Lenkijos Respublika, palaikoma Vengrijos, teigia, kad ginčijamo reglamento motyvai, išdėstyti pasiūlyme, kuriuo remiantis buvo priimtas šis reglamentas, neatitinka SESV 296 straipsnio antros pastraipos reikalavimų, pagal kuriuos visuose Sąjungos aktuose turi būti nurodyti juos priimti paskatinę motyvai.

244    Priežastys, dėl kurių buvo būtina priimti ginčijamą reglamentą, nėra aiškios iš minėtame pasiūlyme nurodytų motyvų.

245    Be to, nors minėto pasiūlymo aiškinamajame memorandume kaip ginčijamo reglamento teisinis pagrindas buvo nurodytas SESV 322 straipsnio 1 dalies a punktas, šis pasirinkimas nebuvo „paaiškintas ir pagrįstas“, priešingai nei reikalaujama Europos Parlamento, Europos Sąjungos Tarybos ir Europos Komisijos tarpinstitucinio susitarimo dėl geresnės teisėkūros (OL L 123, 2016, p. 1) 25 punkto pirmoje pastraipoje. Todėl neįmanoma patikrinti, ar šis reglamentas buvo priimtas remiantis išimtine Sąjungos kompetencija, ar jos pasidalijamąja kompetencija su valstybėmis narėmis, o tai yra esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimas, pateisinantis minėto reglamento panaikinimą.

246    Parlamentas ir Taryba, palaikomi Belgijos Karalystės, Danijos Karalystės, Vokietijos Federacinės Respublikos, Airijos, Ispanijos Karalystės, Prancūzijos Respublikos, Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės, Nyderlandų Karalystės, Suomijos Respublikos, Švedijos Karalystės ir Komisijos, ginčija šiuos argumentus.

2.      Teisingumo Teismo vertinimas

247    Lenkijos Respublika per teismo posėdį patvirtino, kad ketvirtasis pagrindas susijęs su pasiūlymo, kuriuo remiantis buvo priimtas ginčijamas reglamentas, motyvais, o ne su paties šio reglamento motyvais, išdėstytais jo konstatuojamosiose dalyse.

248    Kadangi nagrinėjamu ieškiniu prašoma panaikinti ne minėtą pasiūlymą, o patį ginčijamą reglamentą, šiam pagrindui pagrįsti pateikti argumentai neturi reikšmės, kaip teisingai pažymėjo Parlamentas ir Taryba ir kaip savo išvados 58 punkte pažymėjo generalinis advokatas.

249    Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija, kuria remiantis pagal SESV 296 straipsnio antrą pastraipą reikalaujami motyvai turi aiškiai ir nedviprasmiškai atskleisti institucijos, kuri priėmė nagrinėjamą aktą, argumentus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų sužinoti priimtos priemonės pagrindimą, o Teisingumo Teismas – vykdyti kontrolę (2018 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Weiss ir kt., C‑493/17, EU:C:2018:1000, 31 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija), susijusi su akto, kurio teisėtumas nagrinėjamas, motyvais.

250    Be to, nors pareigos motyvuoti laikymąsi reikia vertinti atsižvelgiant ne tik į akto formuluotę, bet ir į jo kontekstą bei į atitinkamą klausimą reglamentuojančių teisės normų visumą (2018 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Weiss ir kt., C‑493/17, EU:C:2018:1000, 33 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija), vien šis kontekstas, prie kurio priskiriamas, be kita ko, pasiūlymas dėl atitinkamo akto, neatsižvelgiant į šiame akte nurodytus motyvus, negali pateisinti šio akto panaikinimo.

251    Bet kuriuo atveju net darant prielaidą, kad šio sprendimo 244 ir 245 punktuose apibendrinti Lenkijos Respublikos priekaištai susiję su ginčijamame reglamente nurodytais motyvais, juos reikia atmesti, atsižvelgiant į tai, kas buvo nurodyta, be kita ko, šio sprendimo 124, 130, 131, 134, 149, 159, 162, 163 ir 165 punktuose.

252    Darytina išvada, kad ketvirtąjį pagrindą reikia atmesti kaip nereikšmingą.

D.      Dėl septintojo pagrindo, grindžiamo ESS 4 straipsnio 1 dalies, 2 dalies antro sakinio ir 5 straipsnio 2 dalies pažeidimu

1.      Šalių argumentai

253    Lenkijos Respublika, palaikoma Vengrijos, mano, kad jokia Sutarčių nuostata nesuteikia Sąjungos teisės aktų leidėjui įgaliojimų priimti ginčijamą reglamentą, todėl jį priimdamas jis pažeidė ESS 4 straipsnio 1 dalyje ir 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą įgaliojimų suteikimo principą. Tokiu būdu Sąjungos teisės aktų leidėjas taip pat pažeidė ESS 4 straipsnio 2 dalies antrame sakinyje numatytą pareigą laikytis esminių valstybių narių funkcijų.

254    Aplinkybės, kuriomis remiantis reikėtų vertinti, ar valstybės narės pažeidė teisinės valstybės principus, nurodytus ginčijamo reglamento 3 straipsnyje ir 4 straipsnio 2 dalyje, yra susijusios su sritimis, kurios priklauso išimtinei valstybių narių kompetencijai ir kurios turi esminę reikšmę jų svarbiausių funkcijų vykdymui, ypač tų, kuriomis siekiama išsaugoti teritorinį vientisumą, palaikyti viešąją tvarką ir užtikrinti nacionalinį saugumą. Iš tiesų kalbama ne tik apie valstybės institucijų, kaip antai nacionalinių teismų, už viešuosius pirkimus ir finansų kontrolę atsakingų institucijų, taip pat tyrimo ir baudžiamojo persekiojimo tarnybų veikimą, bet ir jų organizavimą, įskaitant finansinių ir žmogiškųjų išteklių, reikalingų geram šių institucijų veikimui, teikimą ir joms taikomas procedūros taisykles.

255    Priešingai, nei galima būtų spręsti iš ginčijamo reglamento 7 konstatuojamosios dalies, jokia Sąjungos teisės aktų leidėjo kompetencija šiuo klausimu negali būti grindžiama teisinės valstybės principų, ypač SESV 317 straipsnyje įtvirtinto patikimo finansų valdymo principo, svarba Sąjungos teisės sistemai.

256    Taigi Sąjungos teisės aktų leidėjas priėmė ginčijamą reglamentą vadovaudamasis „persiduodančio poveikio“ („spillover effect“) logika, t. y. procesu, kuriam pasibaigus veiksmas, kuriuo siekiama konkretaus tikslo, lemia situaciją, kai pradinis tikslas gali būti pasiektas tik naujais veiksmais. Šioje byloje nagrinėjamu atveju šis persiduodantis poveikis reikštų, kad teisėtas tikslas apsaugoti Sąjungos biudžetą lemia būtinybę pripažinti Sąjungos kompetenciją vertinti ir valstybių narių tyrimo bei baudžiamojo persekiojimo tarnybų procedūras, ir šių tarnybų finansinius bei personalo poreikius, nors Sutartys nesuteikia pagrindo tokiai kompetencijai.

257    Valstybių narių kompetencija organizuoti savo tyrimo ir baudžiamojo persekiojimo tarnybų veiklą yra neatsiejama nuo esminių valstybės funkcijų, kaip antai viešosios tvarkos palaikymo, kurių Sąjunga turi paisyti, ir nacionalinio saugumo, už kurį pagal ESS 4 straipsnio 2 dalį išimtinai išlieka atsakinga kiekviena valstybė narė.

258    Panašios pozicijos laikėsi ir Tarybos Teisės tarnyba, kuri Teisinėje nuomonėje Nr. 13593/18 pirmiausia nurodė, kad, pirma, ESS 2 straipsniu Sąjungai nesuteikiama jokia dalykinė kompetencija, o išvardijamos vertybės, kurių Sąjungos institucijos ir valstybės narės privalo laikytis, neperžengdamos pagal Sutartis Sąjungai suteiktų įgaliojimų ribų ir, antra, kad Sąjungos vertybių, įskaitant teisinės valstybės principą, pažeidimu prieš valstybę narę galima remtis tik tada, kai ji veikia Sąjungos kompetencijai priklausančioje srityje, ir galiausiai, kad pagal Sutartis Sąjungos institucijos negali kontroliuoti, kaip valstybės narės laikosi teisinės valstybės principų, ar imtis veiksmų šioje srityje, neatsižvelgiant į tai, ar yra konkreti dalykinė kompetencija imtis tokių veiksmų, išskyrus ESS 7 straipsnyje nustatytą procedūrą.

259    Parlamentas ir Taryba, palaikomi Belgijos Karalystės, Danijos Karalystės, Vokietijos Federacinės Respublikos, Airijos, Ispanijos Karalystės, Prancūzijos Respublikos, Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės, Nyderlandų Karalystės, Suomijos Respublikos, Švedijos Karalystės ir Komisijos, ginčija šiuos argumentus.

2.      Teisingumo Teismo vertinimas

260    Ieškinio septintajame pagrinde Lenkijos Respublika, palaikoma Vengrijos, teigia, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas, priimdamas ginčijamą reglamentą ir taip, remdamasis SESV 317 straipsnyje įtvirtintu patikimo finansų valdymo principu, nustatydamas valstybių narių teisinės valstybės principų laikymosi kontrolę šių valstybių narių suverenių veiksmų srityse, kurios priklauso jų išimtinei kompetencijai ir yra esminės, kad šios valstybės galėtų vykdyti svarbiausias savo funkcijas, padarė neveiksmingą tiek ESS 4 straipsnio 1 dalyje ir 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą įgaliojimų suteikimo principą, tiek ESS 4 straipsnio 2 dalies antrame sakinyje nustatytą pareigą gerbti valstybių narių esmines funkcijas.

261    Šiuo klausimu, pirma, kaip konstatuota šio sprendimo 112–189 punktuose, Sąjungos teisės aktų leidėjas galėjo teisėtai grįsti ginčijamą reglamentą SESV 322 straipsnio 1 dalies a punktu, todėl negalima pritarti Lenkijos Respublikos argumentams, kad priimdamas minėtą reglamentą Sąjungos teisės aktų leidėjas klaidingai kildino savo kompetenciją iš patikimo finansų valdymo principo, įtvirtinto SESV 317 straipsnyje.

262    Antra, kaip buvo paaiškinta šio sprendimo 124–138, 152–157 ir 208–219 punktuose, iš ginčijamo reglamento tikslo ir turinio darytina išvada, kad, priešingai nei teigia Lenkijos Respublika, jais remiantis Tarybai leidžiama taikyti ne sankcijas, o tik Sąjungos biudžeto ir jos finansinių interesų apsaugos priemones.

263    Trečia, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 142–145, 168, 169 ir 179 punktuose, pareiga laikytis ginčijamo reglamento 2 straipsnio a punkte nurodytų principų yra valstybių narių pareiga pasiekti rezultatą, tiesiogiai kylanti iš valstybių narių prisiimtų įsipareigojimų kitoms valstybėms narėms ir Sąjungai, ir kad šiuo reglamentu tai tik įgyvendinama, kiek tai susiję su nacionalinės valdžios institucijų veiksmais, susijusiais su išlaidomis, numatytomis Sąjungos biudžete.

264    Šiuo klausimu reikia priminti, kad ESS 2 straipsnyje nėra tiesiog įtvirtintos politinio pobūdžio gairės ar ketinimai; jame įtvirtintos vertybės, kurios, kaip nurodyta šio sprendimo 145 punkte, priskiriamos pačios Sąjungos kaip bendros teisės sistemos savitumui ir yra konkrečiai išreikštos principais, kuriuose įtvirtinti valstybėms narėms teisiškai privalomi įpareigojimai.

265    Nors, kaip matyti iš ESS 4 straipsnio 2 dalies, Sąjunga gerbia valstybių narių nacionalinį savitumą, neatsiejamą nuo pagrindinių politinių ir konstitucinių jų struktūrų, todėl šios valstybės turi tam tikrą diskreciją užtikrinti teisinės valstybės principų įgyvendinimą, tai nereiškia, kad ši pareiga pasiekti rezultatą įvairiose valstybėse narėse gali skirtis.

266    Nors valstybių narių nacionalinis savitumas, neatsiejamas nuo pagrindinių politinių ir konstitucinių jų struktūrų, kurias Sąjunga gerbia, skiriasi, valstybės narės pritaria sąvokai „teisinė valstybė“, kuri yra jų pačių konstitucinėms tradicijoms bendra vertybė ir kurios jos įsipareigojo visada laikytis.

267    Ketvirta, Vengrijos palaikomos Lenkijos Respublikos argumentas, kad valstybių narių padaryto teisinės valstybės principų pažeidimo vertinimas susijęs su sritimis, priklausančiomis išimtinei valstybių narių kompetencijai, jau buvo atmestas šio sprendimo 162, 163, 220 ir 221 punktuose, motyvuojant tuo, kad šis reglamentas leidžia įvertinti tik tas situacijas ir valdžios institucijų elgesį, kurie susiję su Sąjungos biudžeto vykdymu ar Sąjungos finansinių interesų apsauga.

268    Žinoma, negalima atmesti galimybės, kad tokias situacijas ar elgesį galima priskirti valdžios institucijai, kurią valstybė narė laiko dalyvaujančia vykdant jos suverenius veiksmus tose srityse, kurios yra svarbiausios jos esminių funkcijų vykdymui. Vis dėlto, jei tokia situacija ar elgesys daro poveikį patikimam Sąjungos biudžeto finansų valdymui ar Sąjungos finansinių interesų apsaugai arba kelia didelę riziką, kad toks poveikis bus daromas, Sąjungai negalima priekaištauti, kad ji, gindama savo savitumą, kuriam priskiriamos ESS 2 straipsnyje nurodytos vertybės, imasi veiksmų, būtinų šiam patikimam finansų valdymui ar finansiniams interesams apsaugoti, nustatydama atitinkamas priemones, kurios pagal ginčijamo reglamento 5 straipsnio 1 dalį yra susijusios tik su Sąjungos biudžeto vykdymu.

269    Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją, nors valstybės narės gali naudotis savo įgaliojimais visose joms priskirtose srityse, jos privalo įgyvendinti šiuos įgaliojimus laikydamosi Sąjungos teisės, nes negali nepaisyti joms iš šios teisės kylančių įpareigojimų (šiuo klausimu žr. 2012 m. lapkričio 27 d. Sprendimo Pringle, C‑370/12, EU:C:2012:756, 69 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; 2017 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo Komisija / Airija (Registracijos mokestis), C‑552/15, EU:C:2017:698, 71 ir 86 punktus; 2021 m. balandžio 20 d. Sprendimo Repubblika, C‑896/19, EU:C:2021:311, 48 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Komisija / Lenkija (Teisėjams taikoma drausminė tvarka), C‑791/19, EU:C:2021:596, 56 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

270    Be to, reikalaudama, kad valstybės narės laikytųsi šių įsipareigojimų, Sąjunga jokiu būdu nenori pati įgyvendinti šią kompetenciją, taigi neprisiskiria sau tos kompetencijos (šiuo klausimu žr. 2019 m. birželio 24 d. Sprendimo Komisija / Lenkija (Aukščiausiojo Teismo nepriklausomumas), C‑619/18, EU:C:2019:531, 52 punktą).

271    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad Lenkijos Respublikos teiginiai, susiję su suteikimo principo ir pareigos gerbti esmines valstybių narių funkcijas pažeidimu, yra nepagrįsti.

272    Vadinasi, septintąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

E.      Dėl aštuntojo pagrindo, grindžiamo ESS 4 straipsnio 2 dalies pirmame sakinyje numatyto valstybių narių lygybės prieš Sutartis principo ir jų nacionalinio savitumo paisymo pažeidimu

1.      Šalių argumentai

273    Lenkijos Respublika, palaikoma Vengrijos, mano, kad dėl ginčijamo reglamento taikymo bus pažeistas ESS 4 straipsnio 2 dalies pirmas sakinys, pagal kurį Sąjunga gerbia valstybių narių lygybę prieš Sutartis ir jų nacionalinį savitumą, neatsiejamą nuo pagrindinių politinių ir konstitucinių jų struktūrų.

274    Pirma, pagal ginčijamo reglamento 16 konstatuojamąją dalį tam, kad būtų nustatyti teisinės valstybės principų pažeidimai, Komisija turi atlikti išsamų kokybinį vertinimą remdamasi atitinkama informacija iš turimų šaltinių ir pripažintų institucijų, įskaitant Venecijos komisijos išvadas ir rekomendacijas. Ši komisija savo 70-ojoje plenarinėje sesijoje priimtoje ataskaitoje dėl teisėjų skyrimo nurodė, kad „senosios demokratijos“ valstybes reikia skirti nuo „naujosios demokratijos“ valstybių, ir kad šis atskyrimas gali sukelti rimtą pavojų, kad Komisija skirtingai vertins valstybes nares pagal šį reglamentą.

275    Be to, Lenkijos Respublika, palaikoma Vengrijos, pabrėžia, kad Audito Rūmai nuomonėje Nr. 1/2018 dėl pasiūlymo, kuriuo remiantis priimtas ginčijamas reglamentas, kritikavo tai, kad šiame pasiūlyme nenustatytas joks konkretus kriterijus, kiek tai susiję, be kita ko, su procedūros pradėjimo sąlygomis ir priemonių, kurių numatoma imtis, pasirinkimu ir mastu, o tai neleidžia užtikrinti nuoseklaus atitinkamų reglamento nuostatų taikymo, taigi užtikrinti valstybių narių lygybę prieš Sutartis.

276    Antra, Lenkijos Respublika, palaikoma Vengrijos, teigia, kad ginčijamame reglamente nustačius sankcijų mechanizmą Sąjungos teisės aktų leidėjas buvo priverstas pasirinkti Sąjungos biudžeto apsaugos priemonių nustatymo procedūrą, kuria tiesiogiai pažeidžiamas valstybių narių lygybės prieš Sutartis principas. Iš šio reglamento 6 straipsnio 10 ir 11 dalių matyti, kad sprendimus dėl šių priemonių Taryba priima kvalifikuota balsų dauguma, apibrėžta ESS 16 straipsnio 4 dalyje, kuriai reikalingas pažeidimu kaltinamos valstybės narės dalyvavimas.

277    Vis dėlto tokių baudžiamųjų priemonių nustatymas kvalifikuotąja balsų dauguma, dalyvaujant pažeidimu kaltinamai valstybei narei, lemtų tiesioginę mažųjų ir vidutinio dydžio valstybių narių diskriminaciją, nes šiai daugumai reikia, kad už sprendimą balsuotų bent 15 valstybių narių, kurių gyventojai sudaro ne mažiau kaip 65 % Sąjungos gyventojų. Taigi didžiųjų valstybių narių, atstovaujančių didelę Sąjungos gyventojų dalį, padėtis balsuojant dėl Sąjungos biudžeto apsaugos priemonių, visų pirma tų, kurios tiesiogiai susijusios su šiomis valstybėmis, nustatymo būtų palankesnė nei mažųjų ir vidutiniųjų valstybių narių, atstovaujančių mažesnę procentinę gyventojų dalį. Tokios sąsajos negalima ginčyti priimant norminius aktus, sukeliančius padarinių visose valstybėse narėse, tačiau situacija būtų kitokia, kalbant apie sankcijas, skirtas sukelti pasekmes vienai valstybei narei, kaip antai tas, kurios gali būti nustatomos pagal ginčijamą reglamentą.

278    Be to, Sutarčių nuostatomis, pagal kurias Sąjungos institucijoms leidžiama nustatyti sankcijas valstybėms narėms, paprastai neleidžiama balsuoti valstybėms narėms, su kuriomis susijęs pasiūlymas dėl akto, kuriuo skiriamos sankcijos. Taip yra kalbant apie SESV 126 straipsnį, susijusį su bendrojo šalies biudžeto perviršiniu deficitu, taip pat ESS 7 straipsnį ir SESV 354 straipsnį, kiek tai susiję su minėtame 7 straipsnyje numatyta procedūra.

279    Parlamentas ir Taryba, palaikomi Belgijos Karalystės, Danijos Karalystės, Vokietijos Federacinės Respublikos, Airijos, Ispanijos Karalystės, Prancūzijos Respublikos, Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės, Nyderlandų Karalystės, Suomijos Respublikos, Švedijos Karalystės ir Komisijos, ginčija šiuos argumentus.

2.      Teisingumo Teismo vertinimas

280    Aštuntajame pagrinde Lenkijos Respublika, palaikoma Vengrijos, teigia, kad dėl ginčijamo reglamento taikymo bus pažeistas valstybių narių lygybės prieš Sutartis principas ir jų nacionalinis savitumas, kuriuos Sąjunga privalo gerbti pagal ESS 4 straipsnio 2 dalies pirmą sakinį. Šiuos pažeidimus visų pirma lemtų Komisijos atsižvelgimas į Venecijos komisijos nuomones ir tyrimus, taip pat netiksliai apibrėžti kriterijai, susiję, be kita ko, su ginčijamame reglamente numatytos procedūros pradėjimo sąlygomis bei taikytinų priemonių pasirinkimu ir apimtimi, ir galiausiai šio reglamento 6 straipsnio 11 dalyje numatyta balsavimo taisyklė, kiek tai susiję su sprendimais, kuriuos Taryba turi priimti pagal to paties reglamento 6 straipsnio 10 dalį.

281    Šiuo klausimu, pirma, dėl to, kad Komisija atsižvelgė į atitinkamą Venecijos komisijos pateiktą informaciją, pirmiausia reikia priminti, kad teisinės valstybės vertybe, kuri yra ginčijamo reglamento 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto horizontalių sąlygų mechanizmo esmė, siekiama, kad būtų laikomasi šio reglamento 2 straipsnio a punkte nurodytų principų.

282    Kaip galiausiai priminta šio sprendimo 263 punkte, ši pareiga laikytis principų yra valstybių narių pareiga pasiekti rezultatą, kylanti tiesiogiai iš jų narystės Sąjungoje pagal ESS 2 straipsnį, ir viena valstybė narė negali jos nepaisyti, ir kad ginčijamu reglamentu ši nuostata tik įgyvendinama, kiek tai susiję su nacionalinės valdžios institucijų veiksmais, susijusiais su išlaidomis, numatytomis Sąjungos biudžete.

283    Iš šio sprendimo 265 ir 266 punktų matyti, kad nors Komisija ir Taryba turi atlikti savo vertinimus tinkamai atsižvelgdamos į kiekvienos pagal ginčijamą reglamentą vykdomos procedūros aplinkybes ir konkretų kontekstą, ypač į atitinkamos valstybės narės teisės sistemos ypatumus ir šios valstybės narės turimą diskreciją įgyvendinant teisinės valstybės principus, šis reikalavimas nėra nesuderinamas su vienodų vertinimo kriterijų taikymu.

284    Konkrečiai kalbant, kadangi Sąjunga gerbia valstybių narių nacionalinį savitumą, neatsiejamą nuo pagrindinių politinių ir konstitucinių jų struktūrų, jos institucijos, tikrindamos, ar valstybės narės vykdo pareigas pasiekti rezultatą, tiesiogiai kylančias iš jų narystės Sąjungoje pagal ESS 2 straipsnį, turi atsižvelgti į šių valstybių narių konstitucinių ir teisės sistemų ypatumus.

285    Šiuo tikslu Komisija turi užtikrinti, kad informacija, kurią ji naudoja, būtų reikšminga ir kad jos šaltiniai būtų patikimi, o tai gali tikrinti Sąjungos teismas. Ginčijamo reglamento 6 straipsnio 3 dalyje joje ar šio reglamento 16 konstatuojamojoje dalyje nurodytiems šaltiniams nesuteikiama konkreti ar absoliuti įrodomoji galia ir nenustatomos konkrečios teisinės pasekmės, todėl pagal šią nuostatą Komisija neatleidžiama nuo pareigos kruopščiai įvertinti faktus.

286    Be to, kaip priminta šio sprendimo 202 punkte, Komisijos ir Tarybos vertinimams taikomi ginčijamo reglamento 6 straipsnio 1–9 dalyse nustatyti procedūriniai reikalavimai. Kaip nurodyta šio reglamento 26 konstatuojamojoje dalyje, šie reikalavimai visų pirma reiškia, kad Komisija, vykdydama procedūras pagal šią nuostatą, turi remtis konkrečiais duomenimis ir laikytis objektyvumo, nediskriminavimo ir valstybių narių lygybės prieš Sutartis principų. Kalbant apie teisinės valstybės principų pažeidimų nustatymą ir vertinimą, pažymėtina, kad šie reikalavimai turi būti aiškinami atsižvelgiant į ginčijamo reglamento 16 konstatuojamąją dalį, pagal kurią šis vertinimas turi būti objektyvus, nešališkas ir teisingas, o visų šių įpareigojimų laikymuisi taikoma išsami Teisingumo Teismo kontrolė.

287    Taigi Komisija lieka atsakinga už savo naudojamą informaciją ir jos šaltinių patikimumą. Be to, atitinkama valstybė narė per ginčijamo reglamento 6 straipsnio 1–9 dalyse numatytą procedūrą turi galimybę pateikti pastabas dėl informacijos, kuria Komisija ketina pasinaudoti siūlydama imtis atitinkamų priemonių. Todėl ji gali ginčyti kiekvieno iš pateiktų įrodymų įrodomąją galią, ir bet kuriuo atveju Komisijos vertinimų pagrįstumui gali būti taikoma Sąjungos teismo kontrolė, pareiškiant ieškinį dėl Tarybos sprendimo, priimto pagal ginčijamą reglamentą.

288    Antra, kalbant apie nurodomą kriterijų, taikomų procedūros pradėjimo sąlygoms ir taikytinų priemonių pasirinkimui bei mastui, netikslumą, aiškinant kartu ginčijamo reglamento 4 straipsnį ir 6 straipsnio 1 dalį matyti, kad, kaip pažymėta šio sprendimo 125 punkte, Komisija gali pradėti šią procedūrą tik tada, kai nustato, kad yra pagrįstų priežasčių manyti, jog valstybėje narėje buvo pažeistas bent vienas iš šio reglamento 2 straipsnio a punkte nurodytų teisinės valstybės principų, kad šis pažeidimas yra susijęs su bent viena iš valstybės narės valdžios institucijai priskirtinų situacijų arba bent viena iš šio reglamento 4 straipsnio 2 dalyje nurodytų tokių valdžios institucijų elgesio rūšių, jei tos situacijos ar elgesys yra svarbūs patikimam Sąjungos biudžeto finansų valdymui ar jos finansinių interesų apsaugai, ir pažeidimas daro pakankamai tiesioginį poveikį šiam patikimam Sąjungos biudžeto finansų valdymui arba jos finansiniams interesams arba kelia didelę riziką, kad toks poveikis bus daromas dėl realaus ryšio tarp šių pažeidimų ir tokio poveikio arba didelės jo rizikos.

289    Dėl minėtų principų pažymėtina, jog iš šio sprendimo 169 punkte padarytų išvadų matyti, kad Lenkijos Respublika negali pagrįstai tvirtinti, kad jai nėra konkrečiai ir tiksliai žinomos pareigos pasiekti rezultatą, tenkančios dėl narystės Sąjungoje, kiek tai susiję su teisinės valstybės vertybės laikymusi.

290    Be to, nors tiesa tai, kad ginčijamo reglamento 2 straipsnio a punkte nurodyti teisinės valstybės principai nėra detalizuoti, jo 3 konstatuojamojoje dalyje primenama, kad šioje nuostatoje įtvirtinti teisėtumo, teisinio saugumo, vykdomosios valdžios savavališkumo draudimo, veiksmingos teisminės gynybos ir valdžių atskyrimo principai yra išaiškinti gausioje Teisingumo Teismo jurisprudencijoje. Tas pats pasakytina apie minėtus lygybės prieš įstatymą ir nediskriminavimo principus, kaip matyti, be kita ko, iš 2021 m. birželio 3 d. Sprendimo Vengrija / Parlamentas (C‑650/18, EU:C:2021:426) 94 ir 98 punktų ir 2021 m. rugsėjo 2 d. Sprendimo État belge (Teisė gyventi šalyje smurto šeimoje atveju) (C‑930/19, EU:C:2021:657), 57 ir 58 punktų.

291    Taigi šie teisinės valstybės principai, išplėtoti Teisingumo Teismo jurisprudencijoje remiantis Sąjungos sutartimis, pripažįstami ir patikslinami Sąjungos teisės sistemoje ir kyla iš bendrų vertybių, kurias valstybės narės taip pat pripažįsta ir taiko savo teisės sistemose.

292    Be to, ginčijamo reglamento 8–10 ir 12 konstatuojamosiose dalyse minimi iš šių principų kylantys pagrindiniai reikalavimai. Visų pirma šiose konstatuojamosiose dalyse nurodomi reglamento 3 straipsnyje nurodytų teisinės valstybės principų pažeidimų pavyzdžiai, taip pat situacijos ir elgesys, su kuriais šie pažeidimai turi būti susiję, apibūdinti ginčijamo reglamento 4 straipsnio 2 dalyje, kad jie galėtų suteikti pagrindą imtis atitinkamų priemonių, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 4 straipsnio 1 dalį.

293    Galiausiai Komisijos ir Tarybos vertinimams taikomi šio sprendimo 286 punkte nurodyti reikalavimai.

294    Dėl ginčijamo reglamento 4 straipsnio 2 dalyje numatytų situacijų ir valdžios institucijų elgesio bei jo svarbos patikimam Sąjungos biudžeto finansų valdymui ar jos finansinių interesų apsaugai pažymėtina, jog šio sprendimo 171–177 punktuose nurodyta, kad šios situacijos ir elgesys yra pakankamai aiškūs, kad Lenkijos Respublika galėtų pakankamai konkrečiai ir nuspėjamai nustatyti šioje nuostatoje numatytas situacijas ir elgesį.

295    Dėl sąvokų „patikimas finansų valdymas“ ir „Sąjungos finansinių interesų apsauga“ pažymėtina, kad pirmoji iš jų taip pat vartojama, be kita ko, SESV 310 straipsnio 5 dalyje ir SESV 317 straipsnio pirmoje pastraipoje ir Finansinio reglamento 2 straipsnio 59 punkte apibrėžiama kaip biudžeto vykdymas laikantis ekonomiškumo, veiksmingumo ir efektyvumo principų, o antroji iš šių sąvokų taip pat patenka į SESV 325 straipsnio taikymo sritį ir, remiantis Finansinio reglamento 63 straipsnio 2 dalimi, apima visas teisėkūros, reguliavimo ir administracines priemones, skirtas, be kita ko, užkirsti kelią pažeidimams vykdant biudžetą ir sukčiavimui, jiems nustatyti ir pašalinti.

296    Šiuo klausimu Reglamento Nr. 883/2013 2 straipsnio 1 punkte „Sąjungos finansiniai interesai“ apibrėžiami kaip „pajamos, išlaidos ir turtas, priskiriami Europos Sąjungos biudžetui, institucijų, įstaigų, organų ir agentūrų biudžetui ir pastarųjų valdomiems ir kontroliuojamiems biudžetams“. Savo ruožtu Finansinio reglamento 135 straipsnio 1, 3 ir 4 dalyse numatyta, kad siekdama apsaugoti Sąjungos finansinius interesus Komisija sukuria ir administruoja ankstyvojo nustatymo ir draudimo dalyvauti procedūroje sistemą.

297    Be to, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad Sąjungos „finansinių interesų“ sąvoka, kaip ji suprantama pagal SESV 325 straipsnio 1 dalį, apima ne tik į Sąjungos biudžetą pervestas pajamas, bet ir išlaidas, numatytas šiame biudžete (2021 m. gruodžio 21 d. Sprendimo euro Box Promotion ir kt., C‑357/19, C‑379/19, C‑547/19, C‑811/19 ir C‑840/19, EU:C:2021:1034, 183 punktas). Taigi ši sąvoka svarbi ne tik šioje nuostatoje numatytoms kovos su pažeidimais ir sukčiavimu priemonėms, bet ir patikimam šio biudžeto finansų valdymui, nes šių finansinių interesų apsauga taip pat prisideda prie patikimo Sąjungos biudžeto finansų valdymo.

298    Vadinasi, ginčijamo reglamento 4 straipsnio 1 dalyje nurodyto poveikio prevencija papildo tokio poveikio ištaisymą, kuris neatsiejamas tiek nuo patikimo finansų valdymo, tiek nuo Sąjungos finansinių interesų apsaugos sąvokų, todėl ją reikia laikyti nuolatiniu ir horizontaliu Sąjungos finansinių taisyklių reikalavimu.

299    Pagal šią nuostatą reikalaujama, kad konstatuoti teisinės valstybės principų pažeidimai keltų „didelę“ riziką, kad bus daromas poveikis patikimam Sąjungos biudžeto finansų valdymui arba Sąjungos finansiniams interesams, todėl reikalaujama įrodyti, kad šios rizikos atsiradimo tikimybė yra didelė, siejant su ginčijamo reglamento 4 straipsnio 2 dalyje nurodytomis situacijomis ar institucijų elgesiu, be to, atitinkamų priemonių galima imtis tik su sąlyga, kad yra nustatytas pakankamai tiesioginis ryšys tarp vieno iš teisinės valstybės principų pažeidimo ir šios didelės rizikos. Galiausiai imantis šių priemonių taip pat reikia laikytis šio sprendimo 286 punkte primintų procedūrinių reikalavimų.

300    Dėl pakankamai tiesioginio ryšio tarp konstatuoto teisinės valstybės principo pažeidimo ir Sąjungos biudžeto ar finansinių interesų apsaugos pakanka pateikti nuorodą į šio sprendimo 178–180 punktus.

301    Priemonių, kurių gali būti imtasi pagal ginčijamą reglamentą, pasirinkimas ir apimtis yra riboti, nes, kaip nurodyta šio sprendimo 153 punkte, ginčijamo reglamento 5 straipsnio 1 dalyje išsamiai išvardytos įvairios galimos nustatyti apsaugos priemonės.

302    Pagal ginčijamo reglamento 5 straipsnio 3 dalį tokios priemonės turi būti proporcingos ir nustatomos atsižvelgiant į teisinės valstybės principų pažeidimų faktinį arba galimą poveikį patikimam Sąjungos biudžeto finansų valdymui ar Sąjungos finansiniams interesams. Turi būti deramai atsižvelgiama į teisinės valstybės principų pažeidimų pobūdį, trukmę, sunkumą ir mastą ir priemonės turi būti kuo labiau nukreiptos į Sąjungos veiksmus, kuriems šie pažeidimai daro poveikį. Darytina išvada, kad priemonės, kurių imamasi, turi būti griežtai proporcingos nustatytų teisinės valstybės principų pažeidimų poveikiui Sąjungos biudžetui ar jos finansiniams interesams.

303    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir į šio sprendimo 286 punkte primintus procedūrinius reikalavimus, Vengrijos palaikomos Lenkijos Respublikos argumentai dėl kriterijų, susijusių su procedūros pradėjimo sąlygomis, taikytinų priemonių pasirinkimu ir mastu, tikslumo stokos yra visiškai nepagrįsti.

304    Trečia, dėl teiginio, kad ginčijamo reglamento 6 straipsnio 11 dalyje numatyta balsavimo taisyklė priimant Tarybos sprendimus pagal šio straipsnio 10 dalį yra nesuderinama su valstybių narių lygybės prieš Sutartis principu, reikia pažymėti, pirma, jog šis teiginys iš dalies grindžiamas argumentu, kad priemonės, kurių galima imtis pagal šio 6 straipsnio 10 dalį, pagal savo pobūdį yra sankcijos, kurias nustatant pagal Sutartis negali balsuoti pažeidimu kaltinama valstybė narė.

305    Kaip paaiškinta šio sprendimo 112–229 punktuose, priemonėmis, kurios gali būti nustatytos pagal ginčijamą reglamentą, siekiama ne nubausti valstybę narę už teisinės valstybės principų pažeidimą, o tik apsaugoti patikimą Sąjungos biudžeto finansų valdymą ar jos finansinius interesus.

306    Be to, valstybė narė gali būti pašalinta iš balsavimo kvalifikuota balsų dauguma procedūros tik tais atvejais, kai tai aiškiai numatyta Sutartyse ir kai dėl to kvalifikuota balsų dauguma nustatoma pagal SESV 238 straipsnio 3 dalį.

307    Kita vertus, nors Sąjungos teisės aktų leidėjas tikrai turi teisę priimti pagrindinių reglamentų įgyvendinimo nuostatas pagal kitokią procedūrą nei ta, kuria remiantis buvo priimtas pagrindinis reglamentas (šiuo klausimu žr. 1996 m. birželio 18 d. Sprendimo Parlamentas / Taryba, C‑303/94, EU:C:1996:238, 23 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją), kaip generalinis advokatas pažymėjo savo išvados 96 punkte, ginčijamo reglamento 6 straipsnio 11 dalyje numatyta balsavimo taisyklė, t. y. kvalifikuotos balsų daugumos taisyklė, kai reikalaujama visų valstybių narių dalyvavimo, yra ta, kurią numatyta standartiškai taikyti ESS 16 straipsnio 3 dalyje Tarybai priimant sprendimus, išskyrus atvejus, kai Sutartyse numatyta kitaip.

308    Reikia pridurti, kad ši balsavimo taisyklė ne tik kad numatyta pačiose Sutartyse, bet ir ja nepažeidžiamas valstybių narių lygybės prieš Sutartis principas.

309    Konkrečiai kalbant, aplinkybė, kad valstybių narių interesai gali skirtis ir kad, atsižvelgiant į tai, ar balsuojant Taryboje dalyvauja visos valstybės narės, ar tik kai kurios iš jų, po šio balsavimo yra daugiau ar mažiau lengva pasiekti blokuojančią mažumą, kaip tai suprantama pagal ESS 16 straipsnio 4 dalį, visai nebūdinga ginčijamu reglamentu nustatytai procedūrai ir visiškai suderinama su Sutarčių rengėjų priimtais sprendimais. Laikantis ESS 2 straipsnyje įtvirtintos demokratijos vertybės, šia nuostata siekiama užtikrinti, kad Tarybos sprendimai būtų pagrįsti pakankamu tiek valstybių narių, tiek Sąjungos gyventojų atstovavimu.

310    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, aštuntąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

F.      Dėl devintojo pagrindo, pagrįsto teisinio saugumo principo pažeidimu

1.      Šalių argumentai

311    Lenkijos Respublika, palaikoma Vengrijos, teigia, kad ginčijamo reglamento nuostatos neatitinka aiškumo ir tikslumo reikalavimų, kylančių iš teisinio saugumo principo, nes šiame reglamente aiškiai nenurodyti reikalavimai, kurių valstybės narės turi laikytis, kad galėtų išsaugoti joms suteiktą finansavimą iš Sąjungos biudžeto, ir kad juo Komisijai ir Tarybai suteikiama per didelė diskrecija.

312    Šiuo aspektu sunkumų kyla, pirma, dėl sąvokos „teisinė valstybė“, kaip ji apibrėžta ginčijamo reglamento 2 straipsnio a punkte. Ši sąvoka iš esmės negali būti apibrėžiama universaliai, nes joje pateikiamas atviras sąrašas principų, kurių prasmė skirtingose valstybėse gali skirtis, atsižvelgiant į konkrečios valstybės konstitucines ypatybes ar teisės tradicijas. Be to, šia apibrėžtimi nepagrįstai išplečiama minėtos sąvokos kaip Sąjungos vertybės, kuri yra tik viena iš ESS 2 straipsnyje nurodytų vertybių, apimtis, įtraukiant kitas šioje nuostatoje įtvirtintas vertybes.

313    Antra, ginčijamo reglamento 3 ir 4 straipsniuose įtvirtinti teisinės valstybės principų laikymosi vertinimo kriterijai neatitinka aiškumo ir tikslumo reikalavimų, nes šių principų taikymui būtina, kad jie būtų iš anksto apibrėžti. Kadangi nėra universalios minėtų principų apibrėžties ir atsižvelgiant į labai ribotą Sąjungos kompetenciją juos sukonkretinti, šie principai Sąjungos teisėje neturi konkretaus materialaus turinio. Nors Teisingumo Teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas tikrai yra išaiškinę tam tikrus teisinės valstybės vertybės aspektus, jie dar nėra patikslinę nei kitų ESS 2 straipsnyje įtvirtintų vertybių turinio, nei jų ryšio su ESS 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu pagarbos valstybių narių nacionaliniam savitumui principu.

314    Tiesa, 2018 m. vasario 27 d. Sprendime Associação Sindical dos Juízes Portugueses (C‑64/16, EU:C:2018:117, 32 punktas) Teisingumo Teismas rėmėsi ESS 2 straipsnyje įtvirtinta teisinės valstybės vertybe, tačiau patikslino, kad ši vertybė konkrečiai išreikšta ESS 19 straipsnyje. Todėl tam, kad taptų taikytinos, ESS 2 straipsnyje nurodytos vertybės turi būti sukonkretintos kitose Sutarčių nuostatose. Vis dėlto, kadangi kitos nei teisinė valstybė vertybės, nepagrįstai įtrauktos į šią sąvoką ginčijamu reglamentu, nėra aiškiai apibrėžtos, Teisingumo Teismui reikės, be kita ko, patikslinti pliuralizmo, nediskriminavimo, tolerancijos, teisingumo ir solidarumo sąvokas. Teisingumo Teismo pateiktinas privalomas šių sąvokų aiškinimas vykdant pagal ginčijamą reglamentą priimtų sprendimų teisminę kontrolę viršytų Sąjungai suteiktus įgaliojimus.

315    Kadangi ginčijamo reglamento 3 straipsnis ir 4 straipsnio 2 dalis yra nekonkrečios nuostatos, nes jose, be kita ko, vartojami tokie žodžiai kaip „tinkamam veikimui“ „institucijų“ arba „tarnybų“ ir „tinkamu veiksmingo ir skaidraus finansų valdymo bei atskaitomybės sistemų veikimu“, ir kadangi šiose nuostatose pateiktas sąrašas nėra išsamus, Komisijai ir Tarybai bus leidžiama jas patikslinti taikant šį reglamentą, o tai iš esmės reikštų, kad tokiu būdu patikslintas normas būtų galima taikyti atgaline data.

316    Trečia, tarp informacijos šaltinių, kuriuos Komisija pagal ginčijamo reglamento 6 straipsnio 3 dalį turi naudoti konstatuodama teisinės valstybės principų pažeidimą, yra Sąjungos institucijų, kitų atitinkamų tarptautinių organizacijų ir kitų pripažintų institucijų „išvados ir rekomendacijos“, nors pagal Sąjungos teisę šie šaltiniai nėra privalomi valstybėms narėms. Taigi ginčijamu reglamentu joms negali būti suteiktas privalomas pobūdis. Net minėto reglamento 16 konstatuojamoje dalyje pateiktame pavyzdiniame sąraše nėra pakankamai patikslinti joje minimi „sprendimai, išvados ir rekomendacijos“.

317    Parlamentas ir Taryba, palaikomi Belgijos Karalystės, Danijos Karalystės, Vokietijos Federacinės Respublikos, Airijos, Ispanijos Karalystės, Prancūzijos Respublikos, Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės, Nyderlandų Karalystės, Suomijos Respublikos, Švedijos Karalystės ir Komisijos, ginčija šiuos argumentus.

2.      Teisingumo Teismo vertinimas

318    Ieškinio devintajame pagrinde Lenkijos Respublika, palaikoma Vengrijos, teigia, kad ginčijamu reglamentu pažeidžiamas teisinio saugumo principas ir Komisijai ir Tarybai suteikiama per didelė diskrecija, nes nepakankamai tiksliai apibrėžta: pirma, šio reglamento 2 straipsnio a punkte esanti sąvoka „teisinė valstybė“, antra, šio reglamento 3 straipsnyje ir 4 straipsnio 2 dalyje nustatyti kriterijai, ir galiausiai informacijos šaltiniai, kuriais Komisija turi grįsti savo vertinimus pagal to paties reglamento 6 straipsnio 3 dalį.

319    Remiantis Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija, pagal teisinio saugumo principą reikalaujama, kad, pirma, teisės normos būtų aiškios ir tikslios ir, antra, jų taikymas nuspėjamas teisės subjektams, visų pirma kai jos gali turėti neigiamų pasekmių. Konkrečiai kalbant, minėtas principas reikalauja, kad teisės norma leistų suinteresuotiesiems asmenims tiksliai sužinoti ja nustatytų pareigų apimtį, kad jie galėtų aiškiai žinoti savo teises ir pareigas ir imtis atitinkamų veiksmų (2021 m. balandžio 29 d. Sprendimo Banco de Portugal ir kt., C‑504/19, EU:C:2021:335, 51 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

320    Vis dėlto šie reikalavimai negali būti suprantami kaip draudžiantys Sąjungos teisės aktų leidėjui jo priimamame teisės akte pateikti abstrakčią teisės sąvoką, ar kaip įpareigojantys, kad tokioje abstrakčioje normoje būtų paminėti įvairūs konkretūs galimo šios normos taikymo atvejai, jeigu teisės aktų leidėjas negali iš anksto nustatyti visų šių atvejų (pagal analogiją žr. 2017 m. liepos 20 d. Sprendimo Marco Tronchetti Provera ir kt., C‑206/16, EU:C:2017:572, 39 ir 40 punktus).

321    Vadinasi, tai, kad teisėkūros procedūra priimtu aktu valdžios institucijoms, atsakingoms už jo įgyvendinimą, suteikiama tam tikra diskrecija, savaime nepažeidžia nuspėjamumo reikalavimo, jei, atsižvelgiant į atitinkamus teisėtus tikslus, yra pakankamai aiškiai nustatyta naudojimosi tokiais įgaliojimais apimtis ir sąlygos, siekiant užtikrinti tinkamą apsaugą nuo savivalės (šiuo klausimu žr. 2010 m. birželio 17 d. Sprendimo Lafarge / Komisija, C‑413/08 P, EU:C:2010:346, 94 punktą ir 2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Schindler Holding ir kt. / Komisija, C‑501/11 P, EU:C:2013:522, 57 punktą).

322    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmiausia reikia išnagrinėti argumentus, susijusius su tuo, kad sąvokos „teisinė valstybė“ apibrėžtis, pateikta ginčijamo reglamento 2 straipsnio a punkte, yra netiksli ir per plati.

323    Šiuo klausimu, reikia nurodyti, pirma, kad minėta nuostata nesiekiama išsamiai apibrėžti šios sąvokos, o vien šio reglamento tikslais tik nurodomi keli principai, kuriuos ši sąvoka apima ir kurie, Sąjungos teisės aktų leidėjo nuomone, yra svarbiausi, atsižvelgiant į minėto reglamento tikslą užtikrinti Sąjungos biudžeto apsaugą.

324    Antra, priešingai, nei teigia Lenkijos Respublika, palaikoma Vengrijos, ginčijamo reglamento 2 straipsnio a punkte nurodyti principai neišeina už sąvokos „teisinė valstybė“ ribų. Konkrečiai kalbant, nuoroda į pagrindinių teisių apsaugą pateikiama tik kaip veiksmingos teisminės gynybos principo, kuris taip pat užtikrinamas pagal ESS 19 straipsnį ir, kaip pripažįsta pati Lenkijos Respublika, yra šios sąvokos dalis, reikalavimų pavyzdys. Tas pats pasakytina apie nuorodas į nediskriminavimo ir lygybės principus. Nors ESS 2 straipsnyje teisinė valstybė atskirai paminėta kaip valstybėms narėms bendra vertybė, taip pat lygybės ir nediskriminavimo principai, reikia konstatuoti, kad valstybė narė, kurios visuomenei būdinga diskriminacija, negali būti laikoma užtikrinančia teisinės valstybės principo laikymąsi, kaip tai suprantama pagal šią bendrą vertybę.

325    Tokią išvadą patvirtina tai, kad 2016 m. kovo 18 d. tyrime Nr. 711/2013, kuriame pateiktas „teisinės valstybės [kriterijų] kontrolinis sąrašas“, į kurį, beje, ginčijamo reglamento 16 konstatuojamojoje dalyje daroma nuoroda, Venecijos komisija, be kita ko, nurodė, kad sąvoka „teisinė valstybė“ grindžiama neabejotina ir nuspėjama teise, pagal kurią kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad sprendimus priimantys asmenys su juo elgtųsi oriai, vienodai ir racionaliai, laikydamiesi esamos teisės, ir teisę apskųsti sprendimus nepriklausomiems ir nešališkiems teismams, užtikrinant teisingą bylos nagrinėjimą. Šios savybės konkrečiai atspindėtos ginčijamo reglamento 2 straipsnio a punkte.

326    Trečia, atsižvelgiant į tai, kas nurodyta šio sprendimo 289–293 punktuose, Vengrijos palaikomos Lenkijos Respublikos argumentus, kad ginčijamo reglamento 2 straipsnio a punkte minimi teisinės valstybės principai neturi konkretaus materialaus turinio Sąjungos teisėje, reikia atmesti kaip visiškai nepagrįstus.

327    Ketvirta, dėl tų pačių teisinės valstybės principų ryšio su ESS 4 straipsnio 2 dalyje nurodyta pagarba valstybių narių nacionaliniam savitumui pakanka nurodyti šio sprendimo 282–286 punktus.

328    Penkta, dėl argumentų, jog tam, kad ESS 2 straipsnyje nurodytos vertybės galėtų būti taikomos, jos turi būti sukonkretintos kitose Sutarčių nuostatose, reikia pažymėti, jog, pirma, šio sprendimo 192–199 punktuose nurodyta, kad Sutartyse yra daug nuostatų, kurios dažnai sukonkretinamos įvairiuose antrinės teisės aktuose ir kuriomis Sąjungos institucijoms suteikiama kompetencija nagrinėti ir konstatuoti valstybėje narėje padarytus ESS 2 straipsnyje įtvirtintų vertybių pažeidimus. Antra, šio sprendimo 112–189 punktuose konstatuota, kad SESV 322 straipsnio 1 dalies a punktas yra teisinis pagrindas, leidžiantis Sąjungos teisės aktų leidėjui priimti nuostatas dėl teisinės valstybės vertybės pažeidimų konstatavimo ir šių pažeidimų teisinių padarinių siekiant apsaugoti Sąjungos biudžetą ir jos finansinius interesus, kai šie pažeidimai daro poveikį šiam biudžetui ir šiems interesams arba kelia didelę riziką, kad toks poveikis bus daromas.

329    Šešta, darant prielaidą, kad nagrinėjant ieškinį dėl pagal ginčijamą reglamentą priimto sprendimo panaikinimo Teisingumo Teismui tektų išaiškinti ESS 2 straipsnyje vartojamas „pliuralizmo“, „nediskriminavimo“, „tolerancijos“, „teisingumo“ ar „solidarumo“ sąvokas, jis, priešingai, nei teigia Lenkijos Respublika, palaikoma Vengrijos, naudotųsi tik ta jurisdikcija, kuri jam yra suteikta pagal Sutartis, visų pirma pagal SESV 263 straipsnį.

330    Antra, kalbant apie nurodomą šio reglamento 3 straipsnyje ir 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų kriterijų tikslumo stoką, iš šio sprendimo 155 punkto matyti, kad 3 straipsnyje valstybėms narėms nenustatytos pareigos, o tik nurodomi teisinės valstybės principų pažeidimų pavyzdžiai, ir taip siekiama palengvinti šio reglamento taikymą, paaiškinant šiems principams būdingus reikalavimus.

331    Dėl minėto reglamento 4 straipsnio 2 dalyje esančių tariamai netikslių sąvokų visų pirma reikia priminti, kad sąvoka „institucija“ buvo išnagrinėta šio sprendimo 175 ir 176 punktuose, o sąvoka „tarnybos“ apima tik „tyrimų tarnybas ir prokuratūrą“.

332    Be to, kalbant apie ginčijamo reglamento 3 straipsnio b punkte ir 4 straipsnio 2 dalies a–c punktuose nurodomą viešosios valdžios institucijų, įskaitant teisėsaugos institucijas, vykdančių Sąjungos biudžetą ir atsakingų už finansų kontrolę, stebėseną ir auditą, taip pat tyrimo tarnybų ir prokuratūrų „tinkamą veikimą“ pažymėtina, jog iš šio reglamento 8 ir 9 konstatuojamųjų dalių matyti, kad šis žodžių junginys apima šių institucijų gebėjimą tinkamai, veiksmingai ir efektyviai vykdyti savo funkcijas, svarbias patikimam Sąjungos biudžeto finansų valdymui ar jos finansinių interesų apsaugai.

333    Galiausiai ginčijamo reglamento 4 straipsnio 2 dalies b punkte vartojamame žodžių junginyje „tinkamu veiksmingo ir skaidraus finansų valdymo bei atskaitomybės sistemų veikimu“ nurodytą sąvoką „finansų valdymas“ apima pačiose Sutartyse, visų pirma SESV 310 straipsnio 5 dalyje ir 317 straipsnio pirmoje pastraipoje, vartojama sąvoka „patikimas finansų valdymas“, Finansinio reglamento 2 straipsnio 59 punkte apibrėžtas kaip biudžeto vykdymas laikantis ekonomiškumo, veiksmingumo ir efektyvumo principų. Savo ruožtu „finansų atskaitomybės“ sąvoka atspindi, be kita ko, minėto 4 straipsnio 2 dalies b punkte nurodytus kontrolės, stebėsenos ir audito įpareigojimus, o žodžių junginys „veiksming[os] ir skaidr[ios] sistem[os]“ reiškia, kad turi būti nustatyta susisteminta visuma taisyklių, kuriomis šis finansų valdymas ir atskaitomybė būtų užtikrinami veiksmingai ir skaidriai.

334    Argumentai, grindžiami tuo, kad ginčijamo reglamento 4 straipsnio 2 dalyje nurodytos situacijos ar elgesys išvardyti neišsamiai, buvo atmesti šio sprendimo 171–177 punktuose, o dėl šio reglamento 3 straipsnyje nurodytų pažeidimų pavyzdžių pasakytina, kad šio sprendimo 171 punkte buvo pažymėta, kad sąvokos „pažeidimas“ visai nebūtina konkrečiai apibrėžti minėtame reglamente nustatyto horizontalių sąlygų mechanizmo tikslais.

335    Dėl šiomis nuostatomis Komisijai ir Tarybai suteikiamos diskrecijos pažymėtina, jog iš to, kas pirma išdėstyta, darytina išvada, kad Vengrijos palaikomos Lenkijos Respublikos kritikuojami žodžių junginiai atitinka šio sprendimo 319–321 punktuose primintus teisinio saugumo principo reikalavimus. Be to, siekdamos pateisinti atitinkamų priemonių nustatymą pagal ginčijamą reglamentą, minėtos institucijos turi konkrečiai nustatyti visas šio sprendimo 286 ir 288 punktuose nurodytas sąlygas.

336    Trečia, dėl argumentų, kad ginčijamo reglamento 6 straipsnio 3 ir 8 dalyse pakankamai tiksliai neapibrėžiami informacijos šaltiniai, kuriais Komisija gali remtis, ir kai kurie iš jų nėra privalomi valstybėms narėms, o šiuo reglamentu jiems negali būti suteiktas privalomas pobūdis, reikia priminti, kad pagal minėtą nuostatą Komisija, tikrindama, ar yra įvykdytos šio reglamento 4 straipsnyje nustatytos sąlygos ir vertindama nustatytų priemonių proporcingumą, atsižvelgia į atitinkamą informaciją iš turimų šaltinių, įskaitant Sąjungos institucijų, kitų atitinkamų tarptautinių organizacijų ir kitų pripažintų institucijų sprendimus, išvadas ir rekomendacijas.

337    Šiuo klausimu pagal ginčijamo reglamento 4 straipsnio 1 dalį Komisija turi įrodyti, kad yra įvykdytos šio reglamento 4 straipsnyje nustatytos sąlygos.

338    Be to, pagal minėto reglamento 6 straipsnio 1 dalį Komisija privalo atitinkamai valstybei narei nusiųsti rašytinį pranešimą, kuriame išdėsto faktines aplinkybes ir konkrečias priežastis, kuriomis ji grindė savo išvadas, kad yra pagrįstų priežasčių manyti, jog šios sąlygos yra įvykdytos.

339    Tai reiškia, kad Komisija turi kruopščiai įvertinti faktines aplinkybes, atsižvelgdama į ginčijamo reglamento 4 straipsnyje nustatytas sąlygas. Tas pats pasakytina, kaip numatyta šio reglamento 6 straipsnio 7–9 dalyse, dėl šio reglamento 5 straipsnio 3 dalyje nustatyto priemonių proporcingumo reikalavimo.

340    Be to, minėto reglamento 16 ir 26 konstatuojamosiose dalyse nurodyta, kad Komisija turi atlikti išsamų kokybinį vertinimą, kuris turėtų būti objektyvus, nešališkas ir teisingas, atitikti objektyvumo, nediskriminavimo ir valstybių narių lygybės prieš Sutartis principus ir būti vykdomas laikantis nešališko ir konkrečiais įrodymais grindžiamo požiūrio.

341    Darytina išvada, kad Komisija turi įsitikinti jos naudojamos informacijos tinkamumu ir jos šaltinių patikimumu, o Sąjungos teismas gali atlikti jos veiksmų teisminę kontrolę. Konkrečiai kalbant, pažymėtina, kad šios nuostatos nesuteikia konkrečios ar absoliučios įrodomosios galios jose ar ginčijamo reglamento 16 konstatuojamojoje dalyje nurodytiems informacijos šaltiniams ir nesusieja jų su konkrečiomis teisinėmis pasekmėmis, todėl pagal šias nuostatas Komisija neatleidžiama nuo pareigos kruopščiai įvertinti faktines aplinkybes, visapusiškai laikantis šio sprendimo 272 punkte nurodytų reikalavimų.

342    Šiuo klausimu ginčijamo reglamento 16 konstatuojamojoje dalyje aiškiai nurodyta, kad atitinkama informacija iš turimų šaltinių ir pripažintų institucijų apima, be kita ko, Teisingumo Teismo sprendimus, Audito Rūmų ataskaitas, Komisijos metinę teisinės valstybės principo taikymo ataskaitą ir ES teisingumo rezultatų suvestinę, OLAF, Europos prokuratūros ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūros ataskaitas, taip pat atitinkamų tarptautinių organizacijų bei tinklų, įskaitant Europos Tarybos organus, pavyzdžiui, Europos Tarybos Kovos su korupcija valstybių grupę (GRECO) ir Venecijos komisiją, visų pirma jos parengtą teisinės valstybės kriterijų sąrašą, ir Europos aukščiausiųjų teismų pirmininkų tinklo bei Europos teismų tarybų tinklo išvadas ir rekomendacijas.

343    Taigi Komisija lieka atsakinga už savo naudojamą informaciją ir jos šaltinių patikimumą. Be to, atitinkama valstybė narė per ginčijamo reglamento 6 straipsnio 1–9 dalyse numatytą procedūrą turi galimybę pateikti pastabas dėl informacijos, kuria Komisija ketina pasinaudoti siūlydama imtis atitinkamų priemonių. Todėl ši valstybė narė gali ginčyti kiekvieno iš pateiktų įrodymų įrodomąją galią, ir bet kuriuo atveju Komisijos vertinimų pagrįstumui gali būti taikoma Sąjungos teismo kontrolė, pareiškiant ieškinį dėl Tarybos sprendimo, priimto pagal ginčijamą reglamentą.

344    Nuo to laiko, kai pradedama procedūra pagal ginčijamo reglamento 6 straipsnio 1 dalį, ir periodiškai, per visą šią procedūrą, Komisija turi teikti valstybei narei svarbią informaciją iš turimų šaltinių, kuria ji ketina grįsti pasiūlymą dėl įgyvendinimo sprendimo, apie atitinkamas priemones, kurias ji teiks Tarybai. Be to, priešingai nei teigia Lenkijos Respublika, palaikoma Vengrijos, rekomendacijoms, į kurias Komisija gali atsižvelgti pagal šio reglamento 6 straipsnio 3 ir 8 dalis, nesuteikiama jokia privalomoji galia.

345    Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, devintasis pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

G.      Dėl dešimtojo pagrindo, grindžiamo proporcingumo principo pažeidimu

1.      Šalių argumentai

346    Lenkijos Respublika, palaikoma Vengrijos, teigia, kad ginčijamu reglamentu nustatydamas sąlygų mechanizmą, Sąjungos teisės aktų leidėjas pažeidė proporcingumo principą, nes yra kitų Sąjungos teisės nuostatų, skirtų apsaugoti Sąjungos biudžetą. Ji pažymi, kad pagal šio reglamento 6 straipsnio 1 dalį Komisija taiko šį mechanizmą, nebent mano, kad kitos Sąjungos teisės aktuose numatytos procedūros leistų jai veiksmingiau apsaugoti Sąjungos biudžetą. Lenkijos Respublika priduria, jog minėto reglamento 17 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad Sąjungos finansų teisės srities teisės aktuose jau numatytos įvairios galimybės apsaugoti Sąjungos biudžetą. Sąjungos teisės aktų leidėjas nenurodė nei priežasčių, dėl kurių šios galimybės būtų neveiksmingos, nei to, kaip šiuo reglamentu šie tariami trūkumai būtų pašalinti.

347    Nėra aiški priežastis, dėl kurios Sąjungos biudžeto apsaugai nustatyta sąlyga konstatuoti teisinės valstybės principų pažeidimą, ir kodėl ji nebuvo tiesiogiai susieta su patikimo finansų valdymo principo laikymusi, nors šis principas jau apibrėžtas Finansinio reglamento 2 straipsnio 59 punkte, patikslintas šio reglamento 7 skyriuje ir įtvirtintas jo 56 straipsnio 2 dalyje kaip valstybių narių pareiga. Taigi Sąjungos teisės aktų leidėjas Finansiniame reglamente galėjo patikslinti valstybių narių įsipareigojimus, susijusius su patikimo Sąjungos finansų valdymo principo laikymusi.

348    Priežastis, kuria grindžiamas ginčijamame reglamente įtvirtintas požiūris, yra Parlamento, Tarybos ir Komisijos noras apeiti Sutartyse nustatytus apribojimus, susijusius su jų kompetencija tikrinti, ar valstybės narės laikosi teisinės valstybės principų. Priimdamas ginčijamą reglamentą, Sąjungos teisės aktų leidėjas suteikė Tarybai ir Komisijai neribotą teisę politiniu požiūriu vertinti teisinės valstybės principų laikymąsi ir bendrai susieti kiekvieną konstatuotą šių principų pažeidimą su patikimo Sąjungos finansų valdymo principu.

349    Taigi, neįrodęs ginčijamu reglamentu nustatyto mechanizmo papildomosios vertės ir jo ryšio su kitomis nuostatomis, skirtomis apsaugoti Sąjungos biudžetą, Sąjungos teisės aktų leidėjas pažeidė proporcingumo principą.

350    Be to, konstatavus teisinės valstybės principų pažeidimus remiantis politiniais aspektais ir nesant specialių nuostatų, būtų neįmanoma laikytis pagal ginčijamą reglamentą nustatytų priemonių proporcingumo reikalavimo, numatyto jo 5 straipsnio 3 dalyje. Tas pats pasakytina išnagrinėjus šio pažeidimo pobūdį, trukmę, sunkumą ir mastą. Taigi proporcingumo principo nebūtų įmanoma laikytis, o tai dar labiau apsunkina padėtį, nes teisinės valstybės principų pažeidimai pagal ginčijamo reglamento 3 straipsnį ir 4 straipsnio 2 dalį dėl savo pobūdžio būtų sistemingi. Iš tikrųjų būtų sunku pripažinti, kad „tinkamas institucijų veikimas“ yra svarbus tik išlaidoms pagal konkretų fondą ar programą. Nustatytų pažeidimų sisteminis pobūdis ir tai, kad nėra jokio kriterijaus, kuriuo remiantis būtų galima rinktis priemones, kurių imtis, ir nustatyti jų mastą, leistų Komisijai ir Tarybai lengvai pateisinti platesnės apimties priemonių, apimančių sunkias finansines pasekmes, nustatymą.

351    Parlamentas ir Taryba, palaikomi Belgijos Karalystės, Danijos Karalystės, Vokietijos Federacinės Respublikos, Airijos, Ispanijos Karalystės, Prancūzijos Respublikos, Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės, Nyderlandų Karalystės, Suomijos Respublikos, Švedijos Karalystės ir Komisijos, ginčija šiuos argumentus.

2.      Teisingumo Teismo vertinimas

352    Dešimtajame pagrinde Lenkijos Respublika, palaikoma Vengrijos, teigia, kad ginčijamu reglamentu pažeidžiamas proporcingumo principas, nes, pirma, Sąjungos teisės aktų leidėjas neįrodė jo priėmimo būtinybės, atsižvelgiant į ankstesnes Sąjungos biudžeto apsaugos priemones, ir, antra, jo priėmimas atskleidžia Sąjungos teisės aktų leidėjo ketinimą apeiti Sutartyse nustatytas Sąjungos institucijų kompetencijos tikrinti, kaip valstybės narės laikosi teisinės valstybės principų, ribas ir, galiausiai, dėl šio reglamento 3 straipsnyje, 4 straipsnio 2 dalyje ir 5 straipsnio 3 dalyje nustatytų kriterijų tikslumo stokos.

353    Pirmiausia reikėtų priminti, kad remiantis Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija, pagal proporcingumo principą, kuris yra bendrasis Sąjungos teisės principas, reikalaujama, kad Sąjungos institucijų veiksmai būtų tinkami atitinkamais teisės aktais siekiamiems teisėtiems tikslams įgyvendinti ir neviršytų to, kas būtina jiems pasiekti, todėl, kai galima rinktis iš kelių tinkamų priemonių, reikia pasirinkti mažiausiai varžančią, o sukelti nepatogumai neturi būti neproporcingi siekiamiems tikslams (2017 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Slovakija ir Vengrija / Taryba, C‑643/15 ir C‑647/15, EU:C:2017:631, EU:C:2017:631, 206 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

354    Pirma, dėl tikslingumo priimti ginčijamą reglamentą Teisingumo Teismas yra pripažinęs Sąjungos teisės aktų leidėjui plačią diskreciją ne tik dėl nuostatų, kurias numatoma priimti srityse, kuriose Sąjungos teisės aktų leidėjas turi priimti politinius, ekonominius ar socialinius sprendimus ir privaloma atlikti kompleksinius vertinimus, pobūdžio ir taikymo srities, bet ir iš dalies nustatant bazinius duomenis, todėl čia nereikia aiškintis, ar tokioje srityje priimta nuostata buvo vienintelė galima arba geriausia iš galimų, nes tik akivaizdžiai netinkamas tokios nuostatos pobūdis kompetentingų institucijų siekiamo tikslo atžvilgiu gali turėti įtakos tokios priemonės teisėtumui (2019 m. gruodžio 3 d. Sprendimo Čekija / Parlamentas ir Taryba, C‑482/17, EU:C:2019:1035, 77 ir 78 punktai ir 2020 m. gruodžio 8 d. Sprendimo Lenkija / Parlamentas ir Taryba, C‑626/18, EU:C:2020:1000, 95 ir 97 punktai).

355    Nagrinėjamu atveju, kaip pati Lenkijos Respublika nurodė savo argumentuose dėl ketvirtojo ir vienuoliktojo pagrindų, pasiūlymo, kuriuo remiantis buvo priimtas ginčijamas reglamentas, aiškinamajame memorandume buvo nurodyta, kad „iš keleto pastarojo meto įvykių matyti visuotinių nacionalinių stabdžių ir atsvarų sistemų trūkumų ir tai, kaip teisinės valstybės principo nesilaikymas gali tapti rimta visos Europos Sąjungos susirūpinimą keliančia bendra problema“, ypač „[tokiai institucijai kaip] Parlamentas“.

356    Be to, iš ginčijamo reglamento 7, 8 ir 17 konstatuojamųjų dalių matyti, jog Sąjungos teisės aktų leidėjas manė, kad gali būti situacijų, susiklosčiusių dėl šio reglamento 2 straipsnio a punkte nurodytų teisinės valstybės principų pažeidimų, į kurias neįmanoma tinkamai atsižvelgti pagal esamus teisės aktus, kuriais siekiama apsaugoti patikimą Sąjungos biudžeto finansų valdymą ar jos finansinius interesus.

357    Lenkijos Respublika nepateikė jokių įrodymų, galinčių patvirtinti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas viršijo savo šiuo klausimu turimą plačią diskreciją, nuspręsdamas, kad ginčijamu reglamentu būtina sušvelninti teisinės valstybės principų pažeidimų sukeliamą poveikį patikimam Sąjungos biudžeto finansų valdymui ar jos finansinių interesų apsaugai ar didelę šio poveikio atsiradimo riziką.

358    Antra, dėl nurodomo Sąjungos institucijų įgaliojimų nagrinėti, ar valstybės narės laikosi teisinės valstybės principų, apėjimo reikia konstatuoti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas Tarybai ir Komisijai nesuteikė neribotos teisės, atsižvelgiant į politinius motyvus, vertinti, ar laikomasi teisinės valstybės principų, ar kiekvieną konstatuotą šių principų pažeidimą bendrai susieti su patikimo Sąjungos lėšų valdymo principu. Sąjungos teisės aktų leidėjas procedūros pradėjimui nustatė visus šio sprendimo 288 punkte nurodytus kriterijus, kuriais, kaip pažymėta šio sprendimo 112–189 ir 200–203 punktuose, užtikrinama, kad šių institucijų atliekami vertinimai neperžengtų Sąjungos teisės taikymo srities ribų ir būtų teisinio, o ne politinio pobūdžio.

359    Trečia, dėl priekaišto, kad kriterijai, lemiantys numatomų nustatyti priemonių pasirinkimą ir mastą, numatyti, be kita ko, ginčijamo reglamento 5 straipsnio 3 dalyje, stokoja tikslumo, reikia pažymėti, jog šio sprendimo 301–303 punktuose konstatuota, kad šie kriterijai yra pakankamai tikslūs ir kad iš šios dalies pirmojo, antrojo ir trečiojo sakinių matyti, kad priemonės, kurių imamasi, turi būti griežtai proporcingos konstatuotų teisinės valstybės principų pažeidimų poveikiui Sąjungos biudžetui ar jos finansiniams interesams.

360    Minėtos nuostatos pirmajame sakinyje nurodyta, kad priemonės, kurių imamasi, turi būti „proporcingos“, antrajame sakinyje – kad jos „nustatomos atsižvelgiant į teisinės valstybės principų pažeidimų faktinį arba galimą poveikį patikimam Sąjungos biudžeto finansų valdymui arba Sąjungos finansiniams interesams“, o trečiajame – kad turi būti „deramai atsižvelgiama“ į teisinės valstybės principų pažeidimų pobūdį, trukmę, sunkumą ir mastą.

361    Kaip savo išvados byloje Vengrija / Parlamentas ir Taryba (C‑156/21, EU:C:2021:974) 177 ir 178 punktuose pažymėjo generalinis advokatas C. Campos Sánchez-Bordona, iš šių sakinių tvarkos ir juose vartojamų žodžių matyti, kad priemonių, kurias numatoma priimti, proporcingumą lemiamai užtikrina teisinės valstybės principų pažeidimo „poveikio“ patikimam Sąjungos biudžeto finansų valdymui ar jos finansiniams interesams kriterijus. Dėl šių pažeidimų pobūdžio, trukmės, sunkumo ir masto kriterijų pažymėtina, kad į juos gali būti „deramai atsižvelgiama“ tik siekiant nustatyti minėto poveikio mastą, nes jis gali skirtis priklausomai nuo konstatuotų pažeidimų požymių, nustatytų taikant šiuos kriterijus.

362    Galiausiai, tiek, kiek Lenkijos Respublika, palaikoma Vengrijos teigia, kad konstatuoti teisinės valstybės principų pažeidimai dėl savo pobūdžio gali būti sistemingi, ir todėl jie taip pat turėtų poveikį kitoms sritims nei tos, kurios yra svarbios patikimam Sąjungos biudžeto finansų valdymui ar jos finansinių interesų apsaugai, šio sprendimo 267–270 punktuose pažymėta, kad jei toks pažeidimas taip pat turi poveikį patikimam Sąjungos biudžeto finansų valdymui ar jos finansinių interesų apsaugai ar kelia riziką, kad toks poveikis bus daromas, Sąjungai negalima priekaištauti dėl to, kad ji imasi šiam patikimam valdymui ir šiems finansiniams interesams apsaugoti būtinų priemonių.

363    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti dešimtąjį pagrindą ir todėl atmesti visą ieškinį.

VI.    Dėl bylinėjimosi išlaidų

364    Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

365    Kadangi Parlamentas ir Taryba prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas ir Lenkijos Respublika pralaimėjo bylą, pastaroji turi jas padengti.

366    Pagal to paties reglamento 140 straipsnio 1 dalį Belgijos Karalystė, Danijos Karalystė, Vokietijos Federacinė Respublika, Airija, Ispanijos Karalystė, Prancūzijos Respublika, Liuksemburgo Didžioji Hercogystė, Vengrija, Nyderlandų Karalystė, Suomijos Respublika, Švedijos Karalystė ir Komisija, kaip įstojusios į bylą šalys, padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (plenarinė sesija) nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Lenkijos Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas ir iš jos priteisiamos Europos Parlamento ir Europos Sąjungos Tarybos patirtos bylinėjimosi išlaidos.

3.      Belgijos Karalystė, Danijos Karalystė, Vokietijos Federacinė Respublika, Airija, Ispanijos Karalystė, Prancūzijos Respublika, Liuksemburgo Didžioji Hercogystė, Vengrija, Nyderlandų Karalystė, Suomijos Respublika, Švedijos Karalystė ir Europos Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Parašai

*      Proceso kalba: lenkų.