BENDROJO TEISMO (septintoji kolegija) SPRENDIMAS

2015 m. birželio 25 d.(*)

„Valstybės pagalba – Eksporto kreditų draudimas – Valstybės įmonės savo dukterinės bendrovės įsipareigojimų perdraudimas – Kapitalo injekcijos dukterinės bendrovės nuostoliams padengti – Valstybės pagalbos sąvoka – Priskyrimas valstybei – Privataus investuotojo kriterijus – Pareiga motyvuoti“

Byloje T‑305/13

Servizi assicurativi del commercio estero SpA (SACE), įsteigta Romoje (Italija),

Sace BT SpA, įsteigta Romoje,

atstovaujamos advokatų M. Siragusa ir G. Rizza,

ieškovės,

palaikomos

Italijos Respublikos, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato S. Fiorentino,

įstojusios į bylą šalies,

prieš

Europos Komisiją, atstovaujamą G. Conte, D. Grespan ir K. Walkerová,

atsakovę,

dėl prašymo panaikinti 2013 m. kovo 20 d. Komisijos sprendimą 2014/525/ES dėl priemonių SA.23425 (11/C) (ex NN 41/10), kurias 2004 ir 2009 m. Italija įgyvendino įmonės Sace BT S.p.A. naudai (OL L 239, 2014, p. 24),

BENDRASIS TEISMAS (septintoji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas M. van der Woude (pranešėjas), teisėjai I. Wiszniewska-Białecka ir I. Ulloa Rubio,

posėdžio sekretorius J. Palacio González, vyriausiasis administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2014 m. gruodžio 9 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Ginčo aplinkybės

1        Ieškovės Servizi assicurativi del commercio estero SpA (SACE) ir jai visiškai priklausanti dukterinė bendrovė Sace BT SpA veikia eksporto kreditų draudimo sektoriuje, t. y. jos draudžia riziką, susijusią su eksporto kreditais, kuriais finansuojami sandoriai Europos Sąjungoje ir su įvairiomis trečiosiomis valstybėmis.

 Pranešimas dėl eksporto kreditų draudimo

2        1997 m. rugsėjo 19 d. Europos Bendrijų Komisija pateikė Pranešimą valstybėms narėms pagal [SESV 108 straipsnio 1 dalį] taikant [SESV 107 ir 108 straipsnius] trumpalaikio eksporto kredito draudimui (OL C 281, p. 4; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k. 8 sk., 1 t., p. 147; toliau – Pranešimas dėl eksporto kreditų draudimo). Šis pranešimas su pakeitimais, padarytais 2001 m. (OL C 217, p. 2; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k. 8 sk., 2 t., p. 106) ir 2005 m. (OL C 325, p. 22) pranešimais valstybėms narėms, buvo taikomas iki 2012 m. gruodžio 31 d. prieš tai 2010 m. pranešimu (OL C 329, p. 6) pakeitus jo taikymo terminą. Šio pranešimo 4.2 punkte Komisija, remdamasi EB 93 straipsnio 1 dalimi (vėliau tapusio 88 straipsnio 1 dalimi, paskui – SESV 108 straipsnio 1 dalimi), pareikalavo prireikus pakeisti eksporto kredito draudimo sistemas parduotinos [prekinės] rizikos srityje taip, kad privatiems ar valstybiniams eksporto kredito draudikams valstybės pagalba, kiek tai susiję su šia rizika, nebebūtų teikiama valstybės garantijomis dėl skolinimosi arba nuostolių kompensavimo, kapitalo skyrimu tokiomis aplinkybėmis, kurios normaliomis rinkos sąlygomis veikiančiam privačiam investuotojui būtų nepriimtinos, arba tiesioginiu ar netiesioginiu valstybės atliekamu perdraudimu per valstybinį arba valstybės remiamą eksporto kredito draudiką palankesnėmis sąlygomis negu tos, kurios siūlomos privačioje perdraudimo rinkoje.

3        Pranešimo dėl eksporto kreditų draudimo su pakeitimais, padarytais 2001 m. pranešimu, 2.5 punkto pirmoje pastraipoje prekinė rizika buvo apibrėžta „kaip komercinė ir politinė rizika, tenkanti valstybiniams ir nevalstybiniams skolininkams, įsikūrusiems priede išvardytose šalyse. Tokiai rizikai ilgiausias rizikos laikotarpis (t. y. gamybos, be to, kredito laikotarpis su normaliu Berno sąjungos pradiniu tašku ir įprastu kredito terminu) yra trumpesnis kaip dveji metai.“ Be to, Pranešimo dėl eksporto kreditų draudimo su pakeitimais, padarytais 2001 m. pranešimu, 2.5 punkto antroje pastraipoje pažymėta: „Visa kita rizika (t. y. katastrofų rizika ir komercinė bei politinė rizika, tenkanti prie pranešimo pridėtame sąraše neišvardytoms šalims) dar nelaikoma prekine rizika.“ Į prekinės rizikos šalių sąrašą įtrauktos visos Sąjungos valstybės narės ir EBPO valstybės.

 SACE

4        Prieš tai, kai 2004 m. buvo pertvarkyta į società per azioni, SACE buvo pagal Italijos viešąją teisę veikiantis subjektas, t. y. istituto SACE. Kad įgyvendintų Pranešimo dėl eksporto kreditų draudimo 4.2 punktą (žr. šio sprendimo 2 punktą), 1998 m. istituto SACE nutraukė prekinės rizikos draudimo veiklą, susijusią su tiesioginio draudimo sutartimis.

5        2004 m. SACE buvo pertvarkyta į società per azioni, kurios vienintelė akcininkė buvo Italijos ekonomikos ir finansų ministerija (toliau – MEF). Paskui, 2012 m. lapkričio mėn., bendrovę SACE įsigijo Cassa depositi e prestiti, t. y. Italijos valstybinis subjektas, kurio 70 % akcijų priklauso MEF.

6        Remiantis SACE įstatų 4 straipsnio 1 dalimi šios bendrovės tikslas yra politinės rizikos, katastrofų rizikos, ekonominės, komercinės ir valiutų kurso rizikos bei papildomos rizikos, kurią patiria Italijos ūkio subjektai (ir su jais susijusios ar jų valdomos bendrovės), vykdydami veiklą su užsieniu ir susijusią su Italijos ekonomikos tarptautiniu aspektu, draudimas, perdraudimas, bendras draudimas ir garantija. Remiantis šių įstatų 4 straipsnio 2 dalimi, SACE tikslas taip pat yra rinkos sąlygomis ir laikantis Sąjungos reglamentavimo teikti garantijas ir draudimo garantijas užsienio įmonėms, kiek tai susiję su operacijomis, turinčiomis Italijos ekonomikai strateginę reikšmę tarptautiniu, ekonominio saugumo, gamybos ir užimtumo Italijoje skatinimo aspektais

7        2003 m. rugsėjo 30 d. Dekrete įstatyme Nr. 269, su tam tikrais pakeitimais pertvarkytame į 2003 m. lapkričio 24 d. Įstatymą Nr. 326, kurio 6 straipsnyje išdėstytos nuostatos dėl istituto SACE pertvarkymo į società per azioni nuo 2004 m. sausio 1 d. (žr. šio sprendimo 4 punktą), apibrėžta įmonės veiklos sritis, atsižvelgiant į atitinkamos rinkos raidą.

8        Pagal Dekreto įstatymo Nr. 269 6 straipsnio 12 dalį būtent SACE leidžiama, laikantis tam tikrų sąlygų, veikti prekinių rizikų sektoriuje. Šiame straipsnyje, be kita ko, nustatyta:

„Bendrovė SACE SpA gali vykdyti prekinės rizikos draudimo ir garantijų teikimo veiklą, kaip apibrėžta Sąjungos teisėje. Šiame punkte nustatyta veikla turi būti apskaitoma atskirai nuo veiklos, kuriai teikiama valstybės garantija, arba tokiai veiklai vykdyti turi būti įsteigta akcinė bendrovė. Antruoju atveju SACE SpA turi valdyti ne mažiau kaip 30 % tokios bendrovės akcijų, [o tam tikros ankstesnės lėšų injekcijos] negali būti panaudotos jos kapitalui pasirašyti. [Prekinės rizikos draudimo veiklai] valstybės garantija nesuteikiama.“

9        SACE įstatų 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šios bendrovėms prisiimtiems įsipareigojimams vykdant veiklą draudimo, bendrojo draudimo ir rizikų, kurios Sąjungos teisės aktuose apibrėžtos kaip ne prekinės rizikos, garantijos sektoriuje taikoma valstybės garantija pagal galiojančius teisės aktus. Šioje nuostatoje taip pat pažymėta, kad veiklą, kuriai taikoma valstybės garantija, turi apsvarstyti Comitato interministeriale per la programmazione economica (Ministerijų ekonominio planavimo komitetas, toliau – CIPE), laikydamasis 1998 m. kovo 31 d. Įstatyminio dekreto Nr. 143, kuriame dar sykį apibrėžta bendrovei SACE taikoma garantija pagal 1977 m. gegužės 24 d. Įstatymą Nr. 227. Įstatyminio dekreto Nr. 143 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad operacijas ir rizikos, kurią gali prisiimti SACE, kategorijas turi apibrėžti CIPE. Be to, šio įstatyminio dekreto 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ne vėliau kaip kiekvienų metų birželio 30 d. CIPE turi apsvarstyti SACE draudimo įsipareigojimų prognozes. Valstybės biudžeto patvirtinimo įstatyme turi būti apibrėžtos bendros įsipareigojimų, kuriems taikoma garantija, ribos ir nustatytas skirtumas tarp garantijų pagal tai, ar jų terminas trumpesnis, ar ilgesnis nei dvidešimt keturi mėnesiai.

10      Pagal SACE įstatų 5 straipsnio 2 dalį valstybės garantija netaikoma SACE veiklai draudimo ir prekinės rizikos garantijų sektoriuje. Joje nustatyta, kad šią veiklą minėta bendrovė vykdo arba vesdama atskirą apskaitą, arba šiuo tikslu įsteigdama società per azioni.

 Sace BT

11      2004 m., remdamasi šio sprendimo 8–10 punktuose nurodytais teisės aktais, SACE nusprendė įsteigti dukterinę bendrovę Sace BT, kuri veiktų kaip atskiras subjektas, kad būtų galima atskirti „prekinės rizikos“ valdymą, kaip nustatyta Pranešime dėl eksporto kreditų draudimo. Sace BT buvo suteiktas 100 mln. eurų įstatinis kapitalas, kurį visą finansavo SACE. Be to, bendrovė SACE į Sace BT rezervų fondą pervedė 5,8 mln. eurų dydžio kapitalą.

12      Remiantis Sace BT įstatų 2 straipsnio 1 dalimi, ši bendrovė Italijoje ir užsienyje vykdo draudimo ir perdraudimo veiklą, kiek tai susiję su visomis žalos rūšimis, laikydamasi specialiuose leidimuose nustatytų ribų. Remiantis šių įstatų 15 straipsnio 3 dalimi, valdybos narius skiria ir atšaukia visuotinis susirinkimas. Remiantis šių įstatų 17 straipsniu, Sace BT valdymas priklauso tik valdybos nariams.

13      Remiantis 2013 m. kovo 20 d. Komisijos sprendimu 2014/525/ES dėl priemonių SA.23425 (11/C) (ex NN 41/10), kurias 2004 ir 2009 m. Italija įgyvendino įmonės „Sace BT S.p.A.“ naudai (OL L 239, 2014, p. 24, toliau – ginčijamas sprendimas), darytina išvada, kad nagrinėjamuoju laikotarpiu Sace BT veikė trijuose segmentuose: kreditų draudimo (2011 m. – 54 % įmokų) segmente, laidavimo (30 %) segmente ir su kitais sektoriais dėl statybų rizikos (13 %) susijusiame segmente.

14      Kredito draudimo segmente Sace BT veikė trumpalaikio eksporto kredito draudimo nuo prekinės rizikos, apibrėžtos Pranešime dėl eksporto kredito draudimo, srityje. Ji taip pat teikė kredito draudimo garantiją sandoriams Italijoje (vidaus prekybos sandorių draudimą). Nedidelę Sace BT portfelio dalį tebesudarė veikla trumpalaikės neprekinės rizikos srityje (žr. ginčijamo sprendimo 22 konstatuojamąją dalį, kurioje pateikta 1 lentelė). Ginčijamame sprendime taip pat nurodyta, kad, remiantis Italijos valdžios institucijų pateikta informacija, ši veikla, kaip ir kita veikla, buvo vykdoma rinkos sąlygomis ir be valstybės garantijos.

 Administracinė procedūra ir ginčijamas sprendimas

15      2007 m. birželio mėn. gavusi skundą, Komisija pradėjo preliminarų tyrimą dėl galimos valstybės pagalbos, kuri, kaip įtariama, teikiama įvairiomis priemonėmis, kurias SACE vykdo Sace BT naudai. 2011 m. vasario mėn. Komisija pradėjo formalią tyrimo procedūrą pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį dėl keturių toliau išvardytų priemonių, kurių imtasi Sace BT naudai:

–        2004 m. gegužės 27 d. suteiktas 100 mln. eurų dydžio pradinis kapitalas įstatinio kapitalo forma ir 5,8 mln. eurų dydžio kapitalo įnašas į rezervo fondą (toliau – pirmoji priemonė),

–        2009 m. birželio 5 d. suteikta draudžiamųjų įvykių nuostolių viršijimo perdraudimo nuo 2009 m. prekinės kredito rizikos garantija, taikoma rizikos daliai (vertinamai apie 74,15 %), kurios nedraudžia rinkoje veikiantys tretieji ūkio subjektai (toliau – antroji priemonė),

–        2009 m. birželio 18 d. suteikta 29 mln. eurų dydžio kapitalo injekcija (toliau – trečioji priemonė),

–        2009 m. rugpjūčio 4 d. suteikta 41 mln. eurų dydžio kapitalo injekcija (toliau – ketvirtoji priemonė).

16      Apie nė vieną iš šių keturių priemonių nebuvo pranešta Komisijai, o Italijos valdžios institucijos nusprendė, kad, pirma, tos priemonės nepriskirtinos valstybei ir, antra, jos suderinamos su įprastomis rinkos sąlygomis veikiančio privataus investuotojo kriterijumi.

17      Baigusi formalią tyrimo procedūrą, 2013 m. kovo 20 d. Komisija priėmė ginčijamą sprendimą.

18      Siekdama įrodyti, kad aptariamos priemonės priskirtinos Italijos valstybei, ginčijamo sprendimo 177 konstatuojamojoje dalyje Komisija remiasi bendraisiais kriterijais, susijusiais su struktūriniais ryšiais tarp SACE valdybos narių ir Italijos valstybės, su aplinkybe, kad SACE nevykdo veiklos rinkos sąlygomis, ir su tuo, kad įstatyme nustatyta, jog SACE turi priklausyti ne mažiau kaip 30 % Sace BT kapitalo. Be to, ginčijamo sprendimo 178 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodo konkrečius požymius, susijusius su SACE valdybos narių padarytais pareiškimais nustatant šias priemones.

19      Dėl pranašumo egzistavimo ginčijamo sprendimo 127–130 konstatuojamosiose dalyse Komisija iš pradžių teigia, kad antrąja priemone Sace BT suteiktas pranašumas, nes privatus perdraudikas nebūtų sutikęs prisiimti tokios didelės įsipareigojimų perdraudimo dalies jos naudai tokiomis sąlygomis, kokias suteikė SACE. Paskui dėl antrosios ir trečiosios priemonių ginčijamo sprendimo 132–168 konstatuojamosiose dalyse Komisija teigia, kad SACE neveikė kaip apdairus privatus investuotojas. Ji iš esmės teigia, kad ši bendrovė iš anksto neįvertino aptariamų kapitalo injekcijų pelningumo. Siekdama išsamumo ji papildomai atlieka retrospektyvią šių dviejų priemonių pelningumo analizę ir daro išvadą, kad privatus investuotojas būtų nusprendęs, kad prasmingiau leisti dukterinei bendrovei bankrutuoti, nei papildomai įnešti 70 mln. eurų.

20      Ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje Komisija konstatuoja, kad pirmoji priemonė, t. y. pradinio kapitalo įnašas ir įnašas į rezervo fondą, kurie kartu sudaro 105,8 mln. eurų, nėra valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Kita vertus, kitos trys priemonės (toliau – ginčijamos priemonės), t. y. 74,15 % draudžiamųjų įvykių nuostolių viršijimo perdraudimas, kuriame yra pagalbos elementas, siekiantis 156 000 eurų (ginčijamo sprendimo 2 straipsnis), ir abi kapitalo injekcijos, kurių dydžiai atitinkamai yra 29 ir 41 mln. eurų (ginčijamo sprendimo 3 ir 4 straipsniai), kvalifikuotinos kaip neteisėta ir su vidaus rinka nesuderinama valstybės pagalba.

21      Remiantis ginčijamo sprendimo 5 ir 6 straipsniais, Italijos valdžios institucijos nedelsdamos privalo iš Sace BT susigrąžinti minėtą pagalbą su sudėtinėmis palūkanomis, užtikrinti, kad ginčijamas sprendimas bus įvykdytas per keturis mėnesius nuo pranešimo apie jį datos, ir per du mėnesius nuo minėto pranešimo informuoti Komisiją būtent apie bendrą susigrąžintiną sumą, apie jau susigrąžintas sumas ir apie priemones, kurių imtasi ar numatoma imtis ginčijamam sprendimui įvykdyti.

 Procesas ir šalių reikalavimai

22      2013 m. birželio 3 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo šį ieškinį.

23      2013 m. liepos 4 d. Italijos Respublika Bendrojo Teismo kanceliarijai pateikė dokumentą, kuriame paprašė leisti įstoti į šią bylą palaikyti ieškovių reikalavimų. 2013 m. rugsėjo 4 d. nutartimi Bendrojo Teismo ketvirtosios kolegijos pirmininkas patenkino šį prašymą.

24      Pakeitus Bendrojo Teismo kolegijų sudėtį, teisėjas pranešėjas buvo paskirtas į septintąją kolegiją, todėl ši byla paskirta šiai kolegijai.

25      2014 m. vasario 26 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo atskirą dokumentą, kuriuo ieškovės pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir kuriuo paprašė sustabdyti ginčijamo sprendimo vykdymą, kol Bendrasis Teismas priims sprendimą dėl pagrindinio ieškinio. 2014 m. birželio 13 d. nutartimi Bendrojo teismo pirmininkas nutarė sustabdyti ginčijamo sprendimo 5 straipsnio vykdymą tiek, kiek Italijos valdžios institucijos privalėjo iš Sace BT susigrąžinti daugiau nei [konfidencialu](1) sumą (2014 m. birželio 13 d. Nutartis SACE ir Sace BT / Komisija, T‑305/13 R, EU:T:2014:595).

26      Ieškovės, palaikomos Italijos Respublikos, Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamą sprendimą arba, nepatenkinus šio prašymo, panaikinti jį iš dalies,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas,

–        taikyti bet kokias kitas priemones, įskaitant tyrimo, kurios, jo nuomone, bus reikalingos.

27      Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovių bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

28      Grįsdamos prašymą dėl panaikinimo ieškovės nurodo tris ieškinio pagrindus. Ieškinio pirmajame pagrinde ieškovės neigia, kad ginčijamos priemonės gali būti priskirtos Italijos vyriausybei. Antrasis pagrindas susijęs su SESV 107 straipsnio 1 dalies pažeidimu, vertinimo klaidomis ir teisės klaidomis taikant rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus investuotojo kriterijų, taip pat motyvavimo nepakankamumu, kiek tai susiję su antrąja priemone. Trečiasis pagrindas susijęs su SESV 107 straipsnio 1 dalies pažeidimu, vertinimo klaidomis ir teisės klaidomis taikant rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus investuotojo kriterijų, kiek tai susiję su trečiąja ir ketvirtąja priemonėmis.

 Dėl ieškinio pirmojo pagrindo, susijusio su ginčijamų priemonių nepriskyrimu Italijos valstybei

29      Ieškovės teigia, kad Komisija klaidingai pritaikė SESV 107 straipsnio 1 dalį nuspręsdama, kad ginčijamos priemonės priskirtinos Italijos valstybei. Sprendimus dėl ginčijamų priemonių savarankiškai priėmė SACE valdyba.

30      Ieškovės teigia, kad ginčijamame sprendime nėra jokių duomenų, leidžiančių teigti, kad ginčijamos priemonės buvo Italijos valstybės nustatytos politikos taikymo priemonė arba kad jos buvo priimtos su tiesiogine arba netiesiogine pastarosios įtaka ar net kad Italijos valdžios institucijos apie jas iš anksto žinojo. Ginčijamo sprendimo 177–179 konstatuojamosiose dalyse Komisijos nurodyti bendrieji ir konkretūs požymiai neleidžia daryti išvados, kad buvo mažai tikėtina, jog SACE galėjo imtis ginčijamų priemonių neatsižvelgdama į viešosios valdžios institucijų reikalavimus.

31      Italijos Respublika, įstojusi į bylą palaikyti ieškovių reikalavimų, priduria, kad Komisijos nurodyta aplinkybė, jog ginčijamos priemonės atitinka bendrojo intereso tikslą, yra nepakankama, kad būtų galima daryti išvadą, jog su tuo susijusios viešosios valdžios institucijos. Iš tiesų, siekdama pelno, įmonė dėl įvairių priežasčių taip pat gali atsižvelgti į šios įmonės administratorių savarankiškai įvertintą bendrąjį interesą.

32      Be to, ieškovės ir Italijos Respublika teigia, kad ginčijamas priemones SACE priėmė neatsižvelgdama į valdžios institucijų reikalavimus ir kad pastarosios nedarė net netiesioginės įtakos šioms priemonėms. Ginčijamame sprendime Komisija tik įrodė teorinę galimybę, kad viešosios valdžios institucijos gali būti su tuo susijusios. Ji neįrodė, kad valstybė, kaip akcininkė, praktiškai darė lemiamą įtaką ginčijamų priemonių taikymui pažeisdama SACE valdybos savarankiško valdymo principą.

33      Ieškovės ir Italijos Respublika teigia, kad pagrindinis kriterijus vertinant priemonės priskiriamumą valstybei yra valstybinės įmonės valdybai suteikto valdymo savarankiškumo laipsnio ir viešosios valdžios institucijų vykdomos kontrolės patikrinimas. Kad būtų galima remiantis 2002 m. gegužės 16 d. Sprendimu Prancūzija / Komisija (C‑482/99, Rink., EU:C:2002:294; toliau – Sprendimas Stardust) įrodyti, kad nustatant priemonę įtakos turėjo viešosios valdžios institucijos, reikia įrodyti, kad ši priemonė buvo nustatyta įsikišus valstybei, o ne pačios įmonės savarankiškais sprendimais.

34      Todėl, pasak Italijos Respublikos, priemonė gali būti priskirta valstybei tik tuo atveju, jei konstatuojama, kad ji yra pasekmė viešosios valdžios institucijos privalomojo pobūdžio teisės akto, kuriuo, net jei jame pateikti nurodymai nėra tikslūs ir konkretūs, remdamasi įmonė turėjo bendrąjį interesą iškelti aukščiau už savąjį ir nustatyti kitokią priemonę, nei būtų nustačiusi nesant tokių nurodymų.

35      Tačiau, pasak ieškovių ir Italijos Respublikos, šioje byloje Komisija niekaip neįrodė, kad Italijos valdžios institucijos nustatė praktiką naudotis bendrove SACE bendrojo intereso tikslais, prieštaraujančią Italijos teisės aktais, kuriuose nustatyta, kad MEF „nevaldo ir nekoordinuoja bendrovių, kurių akcijų turi“, valstybės įmonėms suteikto savarankiško valdymo principui. Todėl Komisija, kaip jos teigia, nesilaikė įrodinėjimo pareigos.

36      Italijos Respublika priduria, kad MEF praktika nesikišti į SACE valdybos kompetencijai priklausančius sprendimus gali būti įrodyta 2008 m. lapkričio 12 d. šios ministerijos pažyma, kurioje atsakydama į SACE prašymą ji priminė, kad kreditų draudimo rinkoje veikiančios Pietų Afrikos bendrovės įsigijimo operacijai nereikalingas jos patvirtinimas. Ši praktika laikytis SACE savarankiško valdymo patvirtinta antroje MEF pažymoje, kurioje nurodyta, kad jos įgaliojimai neapima dalyvavimo kuriant naują paslaugas teikiančią bendrovę, kontroliuojamą Sace BT.

37      Komisija ginčija visus šiuos argumentus. Tam, kad būtų įrodyta, jog priemonė priskirtina valstybei, nereikia įrodyti, kad ji atitinka išimtinai viešąjį tikslą.

38      Teismų praktikoje nustatyta, jog tam, kad pranašumas galėtų būti kvalifikuojamas kaip valstybės pagalba pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, jis turi būti, pirma, suteiktas tiesiogiai ar netiesiogiai iš valstybės išteklių ir, antra, priskiriamas valstybei (žr. 33 punkte minėto Sprendimo Stardust, EU:C:2002:294, 24 punktą ir 2011 m. lapkričio 10 d. Sprendimo Elliniki Nafpigokataskevastiki ir kt. / Komisija, T‑384/08, EU:T:2011:650, 50 punktą).

39      Todėl šiuo atveju reikia išnagrinėti, ar ginčijamos priemonės galėjo pagrįstai būti laikomos valstybei priskirtino elgesio rezultatu.

40      Neginčytina, kad po pertvarkymo į valstybės visiškai valdomą società per azioni nagrinėjamuoju laikotarpiu SACE buvo valstybės įmonė, kaip ji suprantama pagal 2006 m. lapkričio 16 d. Komisijos direktyvos 2006/111/EB dėl finansinių santykių tarp valstybių narių ir valstybės įmonių skaidrumo ir dėl finansinio skaidrumo tam tikrose įmonėse (OL L 318, p. 17) 2 straipsnio b punktą, kuriame nustatyta, kad valstybės įmonė – „tai bet kuri įmonė, kuriai valdžios institucijos tiesiogiai ar netiesiogiai gali daryti lemiamą įtaką dėl to, kad yra jos savininkės, dėl finansinio dalyvavimo įmonėje arba dėl to, kad tai numato įmonių veiklą reglamentuojančios taisyklės“.

41      Tačiau šio sprendimo 33 punkte minėto Sprendimo Stardust (EU:C:2002:294) 52 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, kad net jeigu valstybė galėtų kontroliuoti valstybės įmonę ir daryti lemiamą įtaką jos veiklai, realus kontrolės vykdymas konkrečiu atveju negalėtų būti preziumuojamas automatiškai. Pagal valstybės suteiktą savarankiškumo lygį valstybės įmonė gali būti daugiau ar mažiau nepriklausoma. Todėl vienintelės aplinkybės, kad valstybės įmonė yra kontroliuojama valstybės, nepakanka, jog priemonės, kurių ėmėsi įmonė, pavyzdžiui, nagrinėjamos finansinės paramos priemonės, būtų priskirtos valstybei. Taip pat reikia išnagrinėti, ar viešosios valdžios institucijos turi būti laikomos vienaip ar kitaip susijusiomis su šių priemonių priėmimu.

42      Šiuo atveju darytina išvada, jog vienintelė aplinkybė, kad Italijos valstybė, kaip vienintelė SACE akcininkė, galėjo daryti lemiamą įtaką šios bendrovės veiklai, neleidžia preziumuoti, kad ji tikrai kontroliavo ginčijamų priemonių nustatymą.

43      Todėl reikia priminti teismų praktikoje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujantis vertinamas valstybės įmonės priimtos nustatytos priemonės priskyrimas valstybei (žr. šio sprendimo 44–52 punktus), o paskui išnagrinėti šioje byloje Komisijos nurodytus požymius (žr. šio sprendimo 53–88 punktus).

 Teismų praktikoje nustatyti kriterijai, kuriais vadovaujantis vertinamas valstybės įmonės nustatytos pagalbos priemonės priskyrimas valstybei

44      Šio sprendimo 33 punkte minėto Sprendimo Stardust (EU:C:2002:294) 53 ir 54 punktuose Teisingumo Teismas pažymėjo, kad negalima reikalauti, jog remiantis konkrečiu nurodymu būtų įrodyta, jog viešosios valdžios institucijos konkrečiai ragino valstybės įmonę imtis aptariamų pagalbos priemonių. Iš tiesų, atsižvelgiant į glaudžius valstybės ir valstybės įmonių ryšius, egzistuoja realus pavojus, kad valstybės pagalba nelabai skaidriai gali būti teikiama per tokias įmones, todėl trečiajam asmeniui būtent dėl egzistuojančių privilegijuotų santykių tarp valstybės ir valstybės įmonės gali būti labai sunku konkrečiu atveju įrodyti, kad šios įmonės taikomos pagalbos priemonės buvo nustatytos viešosios valdžios institucijų nurodymu.

45      Todėl, remiantis nusistovėjusia teismų praktika, pagalbos priemonės, kurios ėmėsi valstybės įmonė, priskyrimas valstybei gali būti patvirtintas remiantis pakankamai tiksliais ir nuosekliais požymiais, kylančiais iš bylos aplinkybių ir šios priemonės priėmimo konteksto ir leidžiančiais preziumuoti, kad viešosios valdžios institucijos konkrečiai susijusios su šios priemonės priėmimu (šiuo klausimu žr. 33 punkte minėto Sprendimo Stardust, EU:C:2002:294, 55 punktą; 2008 m. birželio 26 d. Sprendimo SIC / Komisija, T‑442/03, Rink., EU:T:2008:228, 98 punktą ir 38 punkte minėto Sprendimo Elliniki Nafpigokataskevastiki ir kt. / Komisija, EU:T:2011:650, 54 punktą).

46      Šiuo tikslu šio sprendimo 33 punkte minėtame Sprendime Stardust (EU:C:2002:294) pateiktas sąrašas neprivalomų ir negalutinių požymių, į kuriuos teismų praktikoje buvo atsižvelgta arba į kuriuos gali būti atsižvelgta, kaip antai aplinkybė, kad pagalbą suteikusi valstybės įmonė negalėjo priimti šio sprendimo neatsižvelgdama į viešosios valdžios institucijų reikalavimus ir kad ši įmonė ne tik organizaciniais ryšiais buvo susijusi su valstybe, bet ir turėjo, be kita ko, atsižvelgti į Ministerijų komiteto, šiuo atveju – CIPE direktyvas, valstybės įmonės veiklos pobūdį ir jos vykdymą rinkoje įprastomis konkurencijos su privačiais ūkio subjektais sąlygomis, šios įmonės teisinį statusą pagal tai, ar jai taikoma viešoji ar bendroji bendrovių teisė, ar į valdžios institucijų vykdomos jos valdymo priežiūros intensyvumą (žr. 33 punkte minėto Sprendimo Stardust, EU:C:2002:294, 55 ir 56 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką).

47      Be to, tame pačiame šio sprendimo 33 punkte minėto Sprendimo Stardust (EU:C:2002:294) 56 punkte Teisingumo Teismas pažymėjo, kad bet koks kitas požymis, konkrečiu atveju rodantis viešosios valdžios institucijų dalyvavimą arba tikimybės, jog priimant priemonę jos nedalyvavo, nebuvimą, taip pat atsižvelgiant į jo mastą, turinį ir jo nustatytas sąlygas, galėtų, jei reikia, būtų reikšmingas darant išvadą, kad valstybės įmonės taikoma priemonė gali būti priskirta valstybei (šiuo klausimu žr. 2014 m. balandžio 30 d. Sprendimo Tisza Erőmű / Komisija, T‑468/08, EU:T:2014:235, 170 punktą).

48      Pirma, remiantis šia teismų praktika darytina išvada, kad, priešingai, nei teigia Italijos Respublika (žr. šio sprendimo 33 ir 34 punktus), konkretaus valstybės kišimosi sąvoka turi būti suprantama taip, kad aptariama priemonė buvo priimta viešosios valdžios institucijoms darant įtaką ar faktiškai joms prižiūrint arba kad tokios įtakos ar kontrolės nebuvimas yra neįtikimas ir nėra reikalo nagrinėti tokio jos kišimosi į priemonės turinį poveikio. Konkrečiai kalbant, siekiant įvykdyti priskiriamumo sąlygą negalima reikalauti įrodyti, jog valstybės įmonės elgesys būtų buvęs kitoks, jei ji būtų veikusi savarankiškai. Dėl nagrinėjama priemone siekiamų tikslų pažymėtina, kad, nors ir galima į juos atžvelgti vertinant priskiriamumą, jie neturi lemiamos reikšmės.

49      Iš tiesų, aplinkybė, kad tam tikrais atvejais bendrojo intereso tikslai sutampa su valstybės įmonės interesu, viena savaime nėra joks požymis, kad viešosios valdžios institucijos vienaip ar kitaip galbūt dalyvauja arba nedalyvauja nustatant nagrinėjamą priemonę. Todėl aplinkybė, kad valstybės įmonės interesas sutampa su bendruoju interesu, nebūtinai reiškia, kad ši įmonė sprendimą priimti galėjo neatsižvelgdama į viešosios valdžios institucijų reikalavimus. Taigi Komisija teisingai pažymi, kad niekas neužkerta kelio viešosios valdžios institucijoms turėti galimybę valstybės įmonei nurodyti įvykdyti su jos verslu susijusią operaciją, kuri, nors ir gali, jei reikia, atitikti privataus investuotojo kriterijų, bet kuriuo atveju bus priskirtina valstybei.

50      Antra, taip pat reikia atmesti Italijos Respublikos pateiktą Sprendime Stardust nustatytos teismų praktikos išaiškinimą (žr. šio sprendimo 34 ir 35 punktus), kad konkretus valstybės dalyvavimas valstybės įmonei, kaip antai SACE, priimant priemonę gali būti kildinamas tik iš viešosios valdžios institucijos teisės akto, pagal kurį ši įmonė bendrojo intereso tikslus turi iškelti aukščiau savo interesų, arba iš viešosios valdžios institucijų praktikos naudotis šia įmone bendrojo intereso tikslais, taip pažeidžiant savarankiško valdymo principą, kuris pagal Italijos teisės aktus taikomas valstybės įmonėms.

51      Iš tiesų, remiantis šio sprendimo 33 punkte minėtu Sprendimu Stardust (EU:C:2002:294) darytina išvada, kad valstybės įmonei dėl jos teisinės formos suteiktas savarankiškumas nėra kliūtis valstybės galimybei daryti lemiamą įtaką priimant tam tikras priemones. Kadangi galimas konkretus valstybės dalyvavimas negali būti atmestas remiantis savarankiškumu, kurį iš principo turi valstybės įmonė, tokio dalyvavimo įrodymas gali būti pateiktas remiantis visais reikšmingais teisiniais ar faktiniais duomenimis, kurie gali sudaryti pakankamai tikslių ir sutampančių požymių, kad valstybė daro realią įtaką ar vykdo priežiūrą, rinkinį.

52      Todėl šiuo atveju Komisija, remdamasi pakankamai tikslių ir sutampančių požymių rinkiniu, privalėjo įrodyti, kad valstybės dalyvavimas priimant sprendimą taikyti ginčijamas priemones buvo konkretus arba kad jos nedalyvavimas buvo neįtikimas atsižvelgiant į šio konkretaus atvejo aplinkybes ir kontekstą.

 Šioje byloje Komisijos pateiktų požymių vertinimas

53      Reikia patikrinti, ar šios bylos aplinkybėmis ir atsižvelgiant į ginčijamų priemonių kontekstą ginčijamo sprendimo 177–179 konstatuojamosiose dalyse Komisijos nurodyti požymiai, atsižvelgus į jų visumą, leidžia daryti prielaidą, kad Italijos viešosios valdžios institucijos vienaip ar kitaip konkrečiai dalyvavo nustatant šias priemones.

54      Kad būtų įrodytas toks dalyvavimas, Komisija nurodo „bendruosius požymius“, susijusius su ginčijamų priemonių nustatymo kontekstu (ginčijamo sprendimo 177 konstatuojamoji dalis), ir „konkrečius požymius“, susijusius su šių priemonių taikymo sąlygomis (ginčijamo sprendimo 178 ir 179 konstatuojamosios dalys).

55      Kiek tai susiję su bendraisiais požymiais, Komisija nurodo tokius tris elementus:

–        visi SACE valdybos nariai skiriami Italijos valstybės teikimu,

–        SACE nevykdo savo veiklos „rinkoje įprastomis konkurencijos su privačiais ūkio subjektais sąlygomis“,

–        pagal įstatymą SACE turi valdyti ne mažiau kaip 30 % Sace BT kapitalo.

56      Kiekvieną šių požymių reikia atidžiai išnagrinėti ir paskui juos įvertinti kaip visumą.

57      Pirma, dėl ginčijamo sprendimo 177 konstatuojamosios dalies a punkte pateikto argumento dėl valdybos narių skyrimo reikia pažymėti, kad Dekreto įstatymo Nr. 269, pagal kurį SACE veiksmai priskiriami MEF, 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šie skyrimai vykdomi pritarus įvairioms ministerijoms, išvardytoms Įstatyminio dekreto Nr. 143 4 straipsnio 5 dalyje, kurioje paminėta Italijos iždo, biudžeto ir ekonomikos planavimo ministerija (nagrinėjamu laikotarpiu buvusi atsakinga už ekonomiką ir finansus), Italijos užsienio reikalų ministerija, Italijos pramonės, prekybos ir amatų ministerija ir Italijos užsienio prekybos ministerija.

58      Tačiau, kaip per teismo posėdį pažymėjo Italijos Respublika, remiantis Dekreto įstatymo Nr. 269 6 straipsnio 24 dalimi darytina išvada, kad steigiant SACE Įstatyminio dekreto Nr. 143 4 straipsnis buvo taikytinas tik kaip pereinamojo laikotarpio nuostata iki SACE įstatų patvirtinimo. Tačiau remiantis tų įstatų 13 straipsniu valdybos narius ne ilgesniam kaip trejų metų laikotarpiui skiria visuotinis akcininkų susirinkimas ir jie gali būti perrinkti.

59      Ieškovės ir Italijos Respublika tuo remdamosi daro išvadą, kad ginčijamo sprendimo 177 konstatuojamosios dalies a punkte nurodyti organizaciniai požymiai susiję ne su specialiomis normomis, o yra nulemti nuosavybės struktūros, todėl yra nereikšmingi.

60      Per teismo posėdį Komisija tvirtino, kad specialiųjų SACE valdybos narių skyrimo taisyklių panaikinimas neįvyko automatiškai. Ji teigė, o Italijos Respublika jai neprieštaravo, kad priimant ginčijamas priemones SACE valdybą sudarantys nariai buvo paskirti pagal pradinę specialią procedūrą.

61      Iš tiesų, visiškai valstybės valdomos įmonės valdybos nariai būtinai skiriami viešosios valdžios institucijų, nes valstybė yra vienintelė bendrovės akcininkė. Tačiau šiuo atveju aplinkybė, kad bent pradinis SACE valdybos narių skyrimas pagal specialią teisės aktuose įtvirtintą nuostatą turėjo būti vykdomas derinant su įvairiomis svarbiomis ministerijomis, patvirtina ypatingus SACE ir viešosios valdžios institucijų ryšius ir gali būti požymis, kad viešosios valdžios institucijos dalyvauja valstybės įmonės veikloje.

62      Be to, šį dalyvavimą taip pat patvirtina ginčijamo sprendimo 178 konstatuojamosios dalies a punkte Komisijos nurodyta aplinkybė, kad du SACE valdybos nariai tuo pačiu metu ėjo vadovaujamas pareigas ministerijose, t. y. buvusioje Italijos užsienio prekybos ministerijoje (dabartinėje Ekonominės plėtros ministerijoje) ir Italijos užsienio reikalų ministerijoje (žr. šio sprendimo 85 punktą).

63      Tačiau, nors šie organizaciniai požymiai yra reikšmingi tiek, kiek jie parodo ribotą SACE nepriklausomumą nuo valstybės, vien tik jų nepakanka, kad būtų galima įrodyti konkretų valstybės dalyvavimą priimant ginčijamas priemones, ir jie turi būti vertinami kartu su kitais požymiais.

64      Antra, dėl argumento, kad SACE nevykdo veiklos „rinkoje įprastomis konkurencijos su privačiais ūkio subjektais sąlygomis“, ginčijamame sprendime pateikti keturi požymiai:

–        SACE užduotis yra išlaikyti ir skatinti Italijos ekonomikos konkurencingumą, iš esmės kiek tai susiję su neprekine rizika, kaip nustatyta Pranešime dėl eksporto kreditų draudimo, t. y. vykdant veiklą sektoriuje, kuriame, kaip manoma, įprastų rinkos konkurencijos sąlygų nėra,

–        SACE veiklai visada buvo teikiama valstybės garantija, nors taisyklės dėl valstybės pagalbos draudžia kitoms valstybės įmonėms, kurios veikia konkuruodamos su rinkoje veikiančiais privačiais ūkio subjektais, naudotis tokiu pranašumu,

–        SACE finansines ataskaitas tikrina Corte dei conti (Italijos audito rūmai), o MEF turi teikti Italijos parlamentui metines ataskaitas apie SACE veiklą,

–        kiek tai susiję su valstybės įtaka skiriant išteklius SACE, CIPE kasmet ne vėliau kaip birželio 30 d. apsvarsto numatomų draudimo įsipareigojimų ir finansinių poreikių, susijusių su konkrečia rizika, planus, taip pat apibrėžia bendras su neprekine rizika susijusias įsipareigojimų, kuriuos gali prisiimti SACE, ribas ir nustato skirtumą tarp garantijų pagal tai, ar jų terminas trumpesnis, ar ilgesnis nei 24 mėnesiai.

65      Šiuo konkrečiu atveju reikia įvertinti apimtį minėtų keturių požymių, kuriais, pasak Komisijos, iš tikrųjų siekiama įrodyti, kad viešosios valdžios institucijos SACE grupe naudojasi ne tik neprekinės, bet ir prekinės rizikos sektoriuje, kad palaikytų įmonių sistemą Italijoje ir sudarytų palankesnes sąlygas šalies ekonominiam vystymuisi.

66      Šio sprendimo 64 punkte nurodytas pirmasis požymis susiję su SACE patikėta užduotimi išlaikyti ir skatinti Italijos ekonomikos konkurencingumą, „iš esmės kiek tai susiję su neprekine rizika“. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad nei ieškovės, nei Italijos Respublika neginčija šios ginčijamame sprendime Komisijos pateiktos SACE užduoties pristatymo. Atrodo, kad jos nebyliai pripažįsta, kad dėl to, jog SACE užduotis iš esmės, tačiau neišimtinai susijusi su neprekine rizika, ji taip pat apima konkurencingą prekinės rizikos draudimo sektorių. Tačiau SACE bendrojo intereso taikymo sritis nurodyta šios bendrovės įstatų 4 straipsnio 1 ir 2 dalyse, kuriuose apibrėžtas jos tikslas (žr. šio sprendimo 6 punktą). Šių įstatų 4 straipsnio 1 dalyje apskritai kalbama apie „politinės rizikos, katastrofų rizikos, ekonominės, komercinės ir valiutų kurso rizikos bei papildomos rizikos, kurią tiesiogiai ar netiesiogiai patiria [Italijos] ūkio subjektai (ir su jais susijusios ar jų valdomos bendrovės, įskaitant užsienio bendroves), vykdydami veiklą užsienyje ir [susijusią] su Italijos ekonomikos tarptautiniu aspektu“, draudimą. Įstatų 4 straipsnio 2 dalyje aiškiai kalbama apie „garantijų ir draudimo garantijų užsienio įmonėms, susijusioms su operacijomis, turinčiomis Italijos ekonomikai strateginę reikšmę tarptautiniu, ekonominio saugumo, gamybos ir užimtumo Italijoje skatinimo aspektais“, teikimą rinkos sąlygomis ir laikantis Sąjungos reglamentavimo (žr. šio sprendimo 6 punktą).

67      Ši bendrojo intereso užduotis, aiškiai apimanti būtent rizikos, kuri Pranešime dėl eksporto kreditų draudimo apibrėžiama kaip prekinė rizika, draudimą (žr. šio sprendimo 3 punktą) ir, be to, susijusi su draudimo paslaugų teikimu rinkos sąlygomis, kiek tai susiję su Italijos ekonomikai strateginę reikšmę turinčiomis operacijomis, viršija vienintelę neprekinės rizikos draudimo užduotį, kuri nepriklauso konkurencingam sektoriui.

68      Todėl SACE įstatuose šiai bendrovei patikėta bendrojo intereso užduotis taip pat apima prekinės rizikos draudimą, kuriam teikti buvo įsteigta Sace BT (žr. šio sprendimo 8 ir 11 punktus).

69      Tiesa, ginčijamo sprendimo 177 konstatuojamosios dalies b punkto i papunktyje Komisija kalba apie užduotį skatinti „Italijos ekonomikos konkurencingumą, iš esmės kiek tai susiję su neprekine rizika“ (žr. šio sprendimo 64 punktą). Nors Komisija taip konkrečiau pabrėžia SACE siekiamą bendrojo intereso tikslą neprekinės rizikos draudimo sektoriuje, vis dėlto tai reiškia, kad ji kalba apie SACE įstatų 4 straipsnio 1 ir 2 dalyse šiai bendrovei priskirtą, kiek tai susiję su visa jos veikla, bendrą tikslą palaikyti Italijos ekonomiką; SACE taip pat gali veikti prekinės rizikos draudimo sektoriuje, kaip galima teigti remiantis Dekreto įstatymo Nr. 269 6 straipsnio 12 dalimi (žr. šio sprendimo 8 punktą).

70      Ginčijamo sprendimo 177 konstatuojamosios dalies b punkte nurodytas požymis (žr. šio sprendimo 64 punktą) susijęs su SACE suteikta valstybės garantija. Skirtingai nuo šio sprendimo 66–69 punktuose išnagrinėto pirmojo požymio, šis požymis susijęs tik su SACE veikla neprekinės rizikos draudimo sektoriuje. SACE įstatų 5 straipsnio 2 dalyje aiškiai nustatyta, kad nagrinėjamu laikotarpiu „rizikos, kuri Europos Sąjungos teisės aktuose apibrėžta kaip prekinė rizika, draudimo ir garantijos suteikimo veiklai netaikoma valstybės garantija ir kad tokia veikla reglamentuojama privataus draudimo teisės aktais“.

71      Šis su valstybės garantija susijęs požymis vis dėlto patvirtina, kad SACE veikla būdinga ne rinkos sąlygomis veikiančiai komercinei eksporto kreditų draudimo bendrovei, o valstybinei draudimo bendrovei, kuriai taikomas išimtinis statusas ir kuri siekia viešosios valdžios institucijų nustatytų tikslų skatinti ekonomiką; ši bendrovė yra priemonė skatinti eksportą konkrečiai naudojantis valstybės garantija (žr. šio sprendimo 67 punktą).

72      Ginčijamo sprendimo 177 konstatuojamosios dalies b punkte nurodytas trečiasis požymis (žr. šio sprendimo 64 punktą) susijęs su Dekreto įstatymo Nr. 269 6 straipsnio 16 dalyje numatyta Corte dei conti kasmet atliekama SACE apskaitos kontrole ir su MEF pareiga kiekvienais metais Italijos parlamentui pateikti SACE veiklos ataskaitą pagal to paties dekreto įstatymo 6 straipsnio 17 dalį. Kaip pažymi Komisija, nors ši kontrolė taikoma ir kitoms valstybės įmonėms, ji netaikoma visoms visiškai valstybės valdomoms valstybės įmonėms, o tai patvirtina konkretus SACE taikomas valstybės kontrolės pagrindas. Per teismo posėdį Italijos Respublika vis dėlto pažymėjo, o Komisijai jai neprieštaravo, kad paskutinė ataskaita apie SACE veiklą parlamentui buvo pateikta 2008 m.

73      Trečiasis požymis savaime neturi lemiamos reikšmės. Iš tikrųjų, kadangi ši finansinė ir politinė kontrolė, pirma, atliekama a posteriori ir, antra, iš esmės susijusi su visa SACE apskaita ir veikla, vien tokia kontrolė nesudaro galimybės preziumuoti, kad viešosios valdžios institucijos darė konkrečią įtaką pirminių sprendimų, kaip antai susijusių su ginčijamomis priemonėmis, priėmimui. Vis dėlto galima teigti, kad ši galimybė atlikti kontrolę liudija Italijos valstybės interesus, susijusius su SACE veikla ir kad tokia galimybė yra vienas iš reikšmingų požymių visumos, kuria rėmėsi Komisija, elementų.

74      Ginčijamo sprendimo 177 konstatuojamosios dalies b punkte nurodytas ketvirtasis požymis (žr. šio sprendimo 64 punktą) susijęs su CIPE tvirtinamu numatomų SACE draudimo įsipareigojimų ir su konkrečia rizika susijusių finansinių poreikių planu ir su CIPE nustatomomis bendromis su neprekine rizika susijusių įsipareigojimų, kuriuos gali prisiimti SACE, ribomis pagal Dekreto įstatymo Nr. 269 6 straipsnio 9 dalį, kurioje daroma nuoroda į Įstatyminio dekreto Nr. 143 2 straipsnio 3 dalį (žr. šio sprendimo 9 punktą).

75      Šiuo klausimu ieškovės teigia, kad CIPE sprendimu dėl patvirtinimo tik perkeliamas ir įforminamas prognozių planas, kurį anksčiau patvirtino SACE valdyba. Iš tikrųjų, CIPE vykdomos tvirtinimo procedūros (žr. šio sprendimo 9 punktą) tikslas yra tik informuoti valstybę apie galimą didžiausią SACE patiriamos rizikos dėl jos suteikiamo draudimo, kiek tai susiję su SACE siūlomu draudimu neprekinės rizikos sektoriuje, apimtį. Beje, tvirtinti teikiamas prognozių planas nesusijęs su Sace BT veikla.

76      Šiems argumentams negalima pritarti. Komisija pagrįstai teigia, kad tai, jog CIPE, kuris yra aukščiausias Italijos ekonomikos politikos koordinavimo ir valdymo organas, tvirtina bendrovės SACE prognozių planą, įrodo, kad ši įmonė veiklą vykdo neturėdama visiškai savarankiško valdymo, todėl gali būti laikoma vykdančia veiklą su viešosios valdžios institucijų priežiūra, bent jau kiek tai susiję su svarbių sprendimų priėmimu.

77      Pagrindinė SACE veikla neprekinės rizikos rinkoje patenka į prognozių planą, kurį turi patvirtinti CIPE, nepaisant to, kad jį sudaro bendrovės valdyba. Tokios nacionalinės ekonomikos politikos gaires nustatančios viešosios valdžios institucijos vykdomos tvirtinimo procedūros tikslas negali būti tik informacinis. Nesant jokių priešingų požymių (žr. šio sprendimo 83 punktą), tokia procedūra rodo, kad SACE privalo atsižvelgti į viešosios valdžios institucijų reikalavimus už jai suteikiamą valstybės garantiją.

78      Trečia, ieškovės ir Italijos Respublika ginčija bet kokią požymio, susijusio su tuo, kad Sace BT įstatų 5 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog SACE negali valdyti mažiau kaip 30 % šios dukterinės bendrovės kapitalo, kaip nustatyta Dekreto įstatymo Nr. 269 6 straipsnio 12 dalyje, įrodomąją galią (žr. šio sprendimo 55 punktą).

79      Iš tiesų, ieškovės teisingai pažymi, kad 30 % akcijų paketas nesuteikia galimybės SACE kontroliuoti savo dukterinės bendrovės veiklos. Tačiau, nors šios vienos nuostatos nepakanka, kad būtų galima preziumuoti, jog viešosios valdžios institucijos konkrečiai susijusios su ginčijamų priemonių priėmimu, remiantis teismų praktika ši nuostata yra iš tokio priėmimo aplinkybių kylantis požymis, į kurį galima atsižvelgti (žr. šio sprendimo 45 punktą).

80      Iš tiesų, kaip pažymi Komisija, ši kapitalo dalis gali būti laikoma priemone tiriamuoju laikotarpiu užtikrinti tam tikrą viešojo įsipareigojimo lygį neprekinės rizikos draudimo veikloje per visiškai valstybės valdomą SACE ir patvirtina, kad SACE taikomas specialus teisinis režimas, įskaitant ir minėtame sektoriuje.

81      Tokiomis aplinkybėmis, šio sprendimo 55–80 punktuose išnagrinėti su ginčijamų priemonių priėmimo kontekstu susiję bendrieji požymiai, vertinant juos kaip visumą, leidžia įrodyti, kad šios priemonės priskirtinos valstybei, turint omenyje jų svarbą Italijos ekonomikai.

82      Iš tiesų, atsižvelgiant į ginčijamų priemonių, kurių bendra suma viršija 70 mln. eurų, apimtį ir tikslą, visuma Komisijos nurodytų požymių, susijusių su konkrečiomis teisės aktų nuostatomis nustatytais organizaciniais SACE ir viešosios valdžios institucijų ryšiais (žr. šio sprendimo 57–63 punktus), su SACE įstatuose nustatytais Italijos ekonomikos konkurencingumo skatinimo tikslais (žr. šio sprendimo 66–69 punktus), su valstybės parama, teikiama SACE skiriamos valstybės garantijos forma pagrindinei veiklai vykdyti (žr. šio sprendimo 70 ir 71 punktus), su viešosios valdžios institucijų vykdoma SACE veiklos išankstine (žr. šio sprendimo 74–78 punktus) ir a posteriori (žr. šio sprendimo 72 ir 73 punktus) kontrole ir su tam tikru viešuoju įsipareigojimu neprekinės rizikos draudimo sektoriuje (žr. šio sprendimo 80 punktą), įrodo, kad viešosios valdžios institucijos nedalyvavimas nustatant ginčijamas priemones yra neįtikimas.

83      Šios analizės nepaneigia Italijos Respublikos argumentas dėl MEF praktikos nedalyvauti valstybės įmonių sprendimo priėmimo procesuose, kaip pažymėta dviejose šios ministerijos pažymose, kuriose primenama, kad operacijos, dėl kurių sprendimus priėmė SACE valdyba, jai nebuvo pateiktos tvirtinti (žr. šio sprendimo 36 punktą). Iš tiesų, pirma, kaip pažymi Komisija, šioje byloje negalima remtis šiomis pažymomis, nes per administracinę procedūrą jos nebuvo pateiktos Komisijai (žr. 2008 m. birželio 25 d. Sprendimo Olympiaki Aeroporia Ypiresies / Komisija, T‑268/06, Rink., EU:T:2008:222, 56 punktą; taip pat šiuo klausimu žr. 2008 m. balandžio 15 d. Sprendimo Nuova Agricast, C‑390/06, EU:C:2008:224, 54 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Antra, bet kuriuo atveju, atsižvelgiant į tikslus remti Italijos ekonomikos konkurencingumą, šiose pažymose nurodytų operacijų apimtis nebuvo tokia pati kaip ginčijamų priemonių. Galiausiai formalus patvirtinimo nebuvimas negali paneigti, kad viešosios valdžios institucijos konkrečiai dalyvavo priimant priemonę. Šioje byloje apie tokį dalyvavimą galima spręsti remiantis šio sprendimo 82 punkte išdėstytų požymių visuma.

84      Todėl, atsižvelgdama į visus ginčijamame sprendime nurodytus bendruosius požymius, ginčijamo sprendimo 180 punkte Komisija, kad nuspręstų jog ginčijamos priemonės priskiriamos valstybei, teisėtai rėmėsi išvada, kad SACE yra glaudžiai susijusi su Italijos viešosios valdžios institucijomis, kurios ja naudojosi vykdydamos paramos Italijos ekonomikai politiką.

85      Trijų bendrųjų požymių visumos reikšmę patvirtina ginčijamo sprendimo 178 ir 179 konstatuojamosiose dalyse nurodyti konkretūs požymiai. Iš esmės tai SACE valdybos narių pareiškimai, padaryti priimant ginčijamas priemones.

86      Tiesa, ieškovės ir Italijos Respublika teigia, kad ginčijamo sprendimo 178 ir 179 konstatuojamosiose dalyse nurodyti pareiškimai yra netiesioginiai įrodymai, išreiškiantys tik jų autorių lūkesčius, susijusius su nagrinėjamų priemonių teigiama įtaka ekonomikai.

87      Vis dėlto reikia pažymėti, kad ginčijamo sprendimo 178 konstatuojamosios dalies a ir b punktuose ir 179 konstatuojamojoje dalyje nurodytuose pareiškimuose, užregistruotuose, pirma, 2009 m. balandžio 1 d. ir, antra, 2009 m. gegužės 26 d. SACE valdybos susirinkimų protokoluose, kalbama apie bendrojo intereso tikslus. Tas pats pasakytina ir apie ginčijamo sprendimo 178 konstatuojamosios dalies c punkte išdėstytus argumentus, paimtus iš 2009 m. gegužės 29 d. Sace BT valdybos susirinkimo protokolo.

88      Nors minėti pareiškimai, vertinami atskirai, turi tik santykinai nedidelę įrodomąją galią, tokie pareiškimai, vertinami atsižvelgiant į bendruosius požymius, susijusius su ginčijamų priemonių priėmimo kontekstu, turi būti laikomi papildomais požymiais, patvirtinančiais, jog ginčijamų priemonių priėmimas buvo susijęs su SACE priskirtu tikslu remti Italijos ekonomiką.

89      Dėl šių motyvų ieškinio pirmasis pagrindas turi būti atmestas.

 Dėl antrojo ir trečiojo pagrindų, iš esmės susijusių su rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus investuotojo kriterijaus pažeidimu ir pareigos motyvuoti nesilaikymu

90      Prieš pradedant nagrinėti šiuos du pagrindus, reikia priminti tam tikrus teismų praktikoje nustatytus principus, susijusius su rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus investuotojo kriterijumi.

 Pirminės pastabos dėl teismų praktikos, susijusios su rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus investuotojo kriterijumi

91      Teismų praktikoje nustatyta, jog sąlygos, kurias turi atitikti priemonė, kad būtų laikoma pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnį, netenkinamos, jei įmonė, kuriai skirta priemonė, galėjo gauti tą pačią naudą kaip ir ta, kuri jai suteikiama valstybės ištekliais, tokiomis aplinkybėms, kurios atitinka įprastas rinkos sąlygas, nes toks vertinimas atliekamas iš esmės taikant rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus investuotojo kriterijų (šiuo klausimu žr. 2012 m. birželio 5 d. Sprendimo Komisija / EDF ir kt., C‑124/10 P, Rink., EU:C:2012:318, 78 punktą ir 2013 m. sausio 24 d. Sprendimo Frucona Košice / Komisija, C‑73/11 P, EU:C:2013:32, 70 punktą).

92      Taikant privataus investuotojo kriterijų siekiama nustatyti, ar bet kokia forma įmonei suteikta nauda iš valstybės išteklių dėl savo poveikio iškreipia ar gali iškreipti konkurenciją ir daryti įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai (šiuo klausimu žr. 91 punkte minėto Sprendimo Komisija / EDF ir kt., EU:C:2012:318, 89 punktą). Šiuo atveju reikia priminti, kad SESV 107 straipsnio 1 dalyje viešosios valdžios subjekto taikomos priemonės neskirstomos pagal jų priežastis ar tikslus, o apibrėžiamos pagal daromą poveikį (šio sprendimo 91 punkte minėto Sprendimo Komisija / EDF ir kt., EU:C:2012:318, 77 punktas ir 2013 m. kovo 19 d. Sprendimo Bouygues ir Bouygues Télécom / Komisija ir kt., C‑399/10 P ir C‑401/10 P, Rink., EU:C:2013:175, 102 punktas).

93      Siekiant išnagrinėti, ar valstybė narė arba viešosios valdžios subjektas elgėsi kaip rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis atsargus investuotojas, būtina suprasti laikotarpio, kuriuo buvo taikytos aptariamos paramos priemonės, aplinkybes, kad būtų galima įvertinti valstybės narės arba viešosios valdžios subjekto elgesio ekonominį racionalumą ir taip susilaikyti nuo bet kokio vertinimo, pagrįsto vėlesne situacija. Viešųjų ir privačių ūkio subjektų elgesys turi būti lyginamas pagal tai, kokio požiūrio per aptariamą operaciją panašiomis aplinkybėmis būtų laikęsis privatus investuotojas, atsižvelgdamas į turimą informaciją ir tuo metu numatomą raidą (šiuo klausimu žr. 33 punkte minėto Sprendimo Stardust, EU:C:2002:294, 71 ir 72 punktus). Todėl retrospektyvus konstatavimas, kad valstybės narė ar viešosios valdžios subjektas turėjo realios naudos iš įvykdytos operacijos, neturi jokios reikšmės.

94      Ši nusistovėjusi teismų praktika patvirtinta 91 punkte minėtame Sprendime Komisija / EDF ir kt. (EU:C:2012:318), kurio 105 punkte pabrėžta, kad siekiant taikyti privataus investuotojo kriterijų svarbios tik turima informacija ir numatoma raida sprendimo vykdyti nagrinėjamą operaciją priėmimo momentu. Taip yra būtent tais atvejais, kai, kaip ir šioje byloje, Komisija valstybės pagalbos buvimą nagrinėja atsižvelgdama į priemonę, apie kurią jai nebuvo pranešta ir kurią atitinkamas viešosios valdžios subjektas jau buvo įgyvendinęs jos vykdomo nagrinėjimo momentu.

95      Remiantis principais dėl įrodinėjimo naštos valstybės pagalbos srityje, Komisija privalo įrodyti, kad tokia pagalba buvo teikiama. Todėl Komisija privalo aptariamų priemonių tyrimo procedūrą vykdyti rūpestingai ir nešališkai, kad, priimdama galutinį sprendimą dėl pagalbos egzistavimo ir, jei reikia, dėl jos nesuderinamumo ar neteisėtumo, turėtų kuo išsamesnių ir kuo patikimesnių įrodymų (šiuo klausimu žr. 2010 m. rugsėjo 2 d. Sprendimo Komisija / Scott, C‑290/07 P, Rink., EU:C:2010:480, 90 punktą ir 2014 m. balandžio 3 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, C‑559/12 P, Rink., EU:C:2014:217, 63 punktą). Dėl reikalaujamo įrodymų lygio pažymėtina, kad įrodymų, kuriuos turi pateikti Komisija, pobūdis iš esmės priklauso nuo numatytos valstybės priemonės pobūdžio (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Prancūzija / Komisija, EU:C:2014:217, 66 punktą).

96      Todėl, jei paaiškėtų, kad privataus investuotojo kriterijus galėtų būti taikomas, Komisija privalėtų paprašyti atitinkamos valstybės narės jai pateikti visą reikšmingą informaciją, kuri jai leistų patikrinti, ar šio kriterijaus taikymo sąlygos yra įvykdytos (91 punkte minėto Sprendimo Komisija /EDF ir kt., EU:C:2012:318, 104 punktas ir 2014 m. balandžio 3 d. Sprendimo Komisija / Nyderlandai ir ING Groep, C‑224/12 P, Rink., EU:C:2014:213, 33 punktas). Jei valstybė narė Komisijai pateikia prašomą informaciją, ši institucija privalo atlikti bendrą vertinimą atsižvelgdama į visus šioje byloje svarbius duomenis, kuriais remdamasi gali nustatyti, ar įmonė gavėja nebūtų akivaizdžiai gavusi panašių lengvatų iš privataus ūkio subjekto (91 punkte minėto Sprendimo Frucona Košice / Komisija, EU:C:2013:32, 73 punktas).

97      Tokiomis aplinkybėmis valstybė narė arba tam tikras viešosios valdžios subjektas privalo Komisijai pateikti objektyvius ir patikrinamus duomenis, kuriais remiantis taptų aišku, kad šios valstybės ar viešosios valdžios subjekto sprendimas grindžiamas išankstiniais ekonominiais vertinimais, panašiais į tuos, kuriuos šios bylos aplinkybėmis racionalus privatus ūkio subjektas, esantis kuo panašesnėje į šios valstybės ar viešosios valdžios subjekto padėtyje, būtų padaręs prieš imdamasis aptariamos priemonės, kad nustatytų tokios investicijos pelningumą ateityje (šiuo klausimu žr. 91 punkte minėto Sprendimo Komisija / EDF ir kt., EU:C:2012:318, 84 punktą kartu su 105 punktu ir 2014 m. liepos 3 d. Sprendimo Ispanija ir kt. / Komisija, T‑319/12 ir T‑321/12, EU:T:2014:604, 49 punktą).

98      Tačiau išankstinio ekonominio vertinimo duomenys, kuriuos privalo pateikti valstybė narė arba atitinkamas viešosios valdžios subjektas, turi būti suformuluoti atsižvelgiant į nagrinėjamos operacijos pobūdį ir sudėtingumą, turto vertę, nagrinėjamas prekes ar paslaugas ir bylos aplinkybes (žr. šio sprendimo 122, 123, 178 ir 179 punktus).

 Dėl ieškinio antrojo pagrindo, susijusio su SESV 107 straipsnio 1 dalies pažeidimu, vertinimo klaidomis ir teisės klaidomis taikant privataus investuotojo kriterijų ir su nepakankamu motyvavimu, kiek tai susiję su antrąja priemone

99      Antroji priemonė susijusi su prekinės rizikos draudžiamųjų įvykių nuostolių viršijimo perdraudimu (arba XoL perdraudimas), kurį 2009 m. SACE suteikė Sace BT. XoL perdraudimas yra tokia sutartis, kurioje perdraudimas taikomas iki tam tikros ribos ir tik tuo atveju, kai konkretūs draudžiamieji įvykiai ar draudžiamųjų įvykių visuma viršija iš anksto nustatytą ribą.

100    Šalys pripažįsta, kad praeityje Sace BT gaudavo perdraudimą daugiausia iš privačių ūkio subjektų. Pratęsiant sutartis 2009 m., kai buvo pats pasaulinės finansų ir ekonomikos krizės įkarštis, Sace BT kreipėsi į 21 privatų ūkio subjektą ir penki iš jų suteikė perdraudimo paslaugą 25,85 % XoL už tą draudžiamųjų įvykių dalį, kuri viršija 5 mln. eurų, tačiau yra ne didesnė kaip 40 mln. eurų. Privačių perdraudikų prisiimtos rizikos dalys atitinkamai sudarė 10 %, 7,5 %, 3 %, 2,85 % ir 2,5 %. 2009 m. birželio 5 d. SACE sutiko prisiimti likusią garantijos dalį, t. y. 74,15 %, tokiomis pat pirmenybės, pajėgumų ir įmokų sąlygomis, kokios nustatytos 2009 m. Sace BT metinėje perdraudimo sutartyje ir kurias jau priėmė visi penki privatūs perdraudikai.

101    Ginčijamame sprendime (126–131 konstatuojamosios dalys) Komisija nusprendė, kad atsižvelgiant į aukštesnį prisiimtinos rizikos lygį privatus perdraudikas nebūtų sutikęs perdrausti 74,15 % Sace BT įsipareigojimų tokiomis sąlygomis, kokias suteikė SACE, ir kad dėl to Sace BT gavo naudos; Komisija iš esmės rėmėsi tokiais argumentais:

–        privačių perdraudikų, į kuriuos kreipėsi SACE, atsisakymas pratęsiant perdraudimo sutartį 2009 m. užtikrinti draudžiamųjų įvykių nuostolių viršijimo perdraudimo likutį rodo, kad dėl šios garantijos nebuvo galima susitarti su rinkoje veikiančiais ūkio subjektais (ginčijamo sprendimo 127 konstatuojamoji dalis),

–        pasaulinės finansų krizės, dėl kurios buvo nustatytos griežtesnės perdraudimo sąlygos, kontekste tam tikri privatūs perdraudikai apribojo veiklą šioje ūkio šakoje ir perorientavo ją į kitas pelningesnes veiklos sritis (128 konstatuojamoji dalis),

–        atsižvelgiant į 2008 m. patirtus didelius nuostolius (maždaug 29,5 mln. eurų), „[Sace BT] prasta padėtis reiškė, kad su perdraudimu susijusi rizika yra didesnė“ (128 konstatuojamoji dalis)

–        racionalus privatus perdraudikas „niekada nebūtų sutikęs perdrausti tokios didelės įsipareigojimų dalies (74,15 %), be to, tokiomis pat sąlygomis, kokias kiti perdraudikai nustatė už gerokai mažesnę dalį“. Jis būtų pareikalavęs, kad įmoka atspindėtų didesnį prisiimamos rizikos lygį (128 konstatuojamoji dalis),

–        pagalbos dydis yra lygus skirtumui tarp įmokos, kurią būtų taikęs privatus perdraudikas už tokią didelę perdraudimo dalį, ir Sace BT sumokėtos įmokos. Remdamasi savo sprendimų praktika, Komisija laikėsi nuomonės, kad įmoka už perdraudimo dalį ir tokią didelę riziką turėjo būti bent 10 % didesnė už įmoką, kurią taiko privatūs perdraudikai už gerokai mažesnę dalį. Iš 1,56 mln. eurų sumos, kurią Sace BT sumokėjo SACE, susigrąžintina pagalba suma sudaro 156 000 eurų (128 konstatuojamoji dalis),

–        SACE dalyvavimas, viršijantis 25 % prekinės rizikos, sudarant Sace BT perdraudimo sutartį prieštarauja bendriesiems principams, kuriuos nusistatė ši dukterinė bendrovė (128 konstatuojamoji dalis),

–        ginčijamos priemonės turi būti išanalizuotos lygiagrečiai, o aplinkybė, kad SACE yra Sace BT patronuojančioji bendrovė, neleidžia teigti, kad ji veikė taip, kaip būtų veikusi privati įmonė analogiškoje padėtyje (126 ir 129 konstatuojamosios dalys),

–        aptariamas perdraudimas leido Sace BT padidinti kreditų draudimo pajėgumus (126 ir 130 konstatuojamosios dalys).

102    Pirma, ieškovės ginčija Komisijos analizę, pagal kurią privatus perdraudikas nebūtų sutikęs perdrausti bendrovės Sace BT įsipareigojimų tokiomis sąlygomis, kokias taikė SACE, ir už tokį atlygį, kurį gauna privatūs perdraudikai už mažesnį rizikos lygį. Antra, jos teigia, kad Komisijos vertinime, kad pagalbos dydis yra 10 % Sace BT sumokėtos įmokos bendrovei SACE, padaryta klaida ir jis yra nemotyvuotas.

103    Pirmiausia reikia išnagrinėti, ar Komisija galėjo pagrįstai nuspręsti, kad SACE tokiomis sąlygomis teikdama Sace BT ginčijamą perdraudimo paslaugą elgėsi taip, kaip nebūtų pasielgęs privatus perdraudikas panašioje situacijoje, o paskui išnagrinėti, ar Komisijos pateiktas pagalbos dydžio vertinimas yra pakankamai motyvuotas.

–       Dėl SACE elgesio palyginimo su privataus perdraudiko elgesiu

104    Ieškovės ginčija Komisijos argumentus, kuriais ji siekia įrodyti, kad SACE veikė taip, kaip nebūtų veikęs privatus perdraudikas. Pirma, privačių ūkio subjektų dalyvavimas užtikrinant ribotą XoL perdraudimo dalį aiškinamas ne konkrečia Sace BT portfelio, kuriam būdinga perdraudikams palanki istorinė raida, rizika, o iš esmės neryžtingumu ūkio subjektų, kurie reaguoja į ciklus ir mažina pajėgumus dėl jų ir rinkos patiriamų sunkumų. Atvirkščiai, SACE pasinaudojo dideliu turtu ir teigiama ekonomine raida, kuri jai leido pasinaudoti rinkos suteiktomis galimybėmis. Tai patvirtino didelis pelnas, gautas pagal perdraudimo sutartį, sudarytą su Sace BT, nes SACE neužregistravo jokio draudžiamojo įvykio, kurį būtų turėjusi padengti už gautas 1,56 mln. eurų dydžio įmokas.

105    Antra, ieškovių manymu, Komisija klysta atsiliepime į ieškinį teigdama, kad SACE sutikimas su Sace BT XoL perdraudimo sutartimi buvo „ne savarankiškas, o <…> rinkos atsisakymo užtikrinti didesnę nei 25,85 % perdraudimo dalį nulemtas“ sprendimas. Nėra jokio teisės aktuose nustatyto arba su mokumu susijusio reikalavimo, kad Sace BT privalo turėti visą XoL perdraudimą. Aptariama XoL perdraudimo sutartis padengia tik tam tikrus apibrėžtus išskirtinius draudžiamuosius įvykius. Todėl šios sutarties tikslas nebuvo nei pagerinti einamąjį Sace BT techninį našumą, nei leisti jai sukurti papildomų pajėgumų. Dėl perdraudimo susitarė SACE ir Sace BT, tikėdamosi abipusės naudos. Sace BT tikslas buvo sumažinti pernelyg didelę riziką siekiant išsaugoti tvirtumą vidutiniu ir ilgiuoju laikotarpiu. SACE savo ruožtu buvo suinteresuota gerokai diversifikuotu Sace BT portfeliu ir ekonominio ciklo etapu, kai draudimo įmokos buvo didelės.

106    Trečia, ieškovės teigia, kad nustatant antrąją priemonę perdraudimas buvo tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip Sace BT, visiems rinkoje veikiantiems ūkio subjektams SACE siūlomas produktas. SACE nesudarė tokių sutarčių su kitais ūkio subjektais tik todėl, kad negavo kitų ūkio subjektų prašymų, nes draudimo grupėse ūkio subjektai naudojasi lengvatinėmis draudimo sąlygomis, kurias siūlo perdraudimo srityje veikiančios jų grupės bendrovės. Todėl Komisija neturi jokio pagrindo teigti, kad prašymai perdrausti tokiomis pačiomis sąlygomis, kokios suteiktos Sace BT, būtų atmesti.

107    Ketvirta, ginčijamo sprendimo 128 konstatuojamojoje dalyje išdėstytas Komisijos teiginys, kad privatus perdraudikas niekada nebūtų sutikęs užtikrinti tokios didelės perdraudimo dalies tokiomis sąlygomis, kurias SACE suteikė Sace BT, nepagrįstas jokiais tyrimo rezultatais. Kaip pažymėta ginčijamo sprendimo 179 konstatuojamojoje dalyje, SACE sprendimas prisiimti šią perdraudimo dalį pagrįstas 2009 m. kovo 19 d. rizikos ir pelningumo analize, kurią atliko šios bendrovės rizikos valdymo tarnyba, remdamasi draudimo tarpininko AON Re Global, kuris Sace BT XoL perdraudimo sutartį pripažino pelninga, vertinimu.

108    Penkta, remiantis ekonominėje literatūroje dominuojančia nuomone ir didžiausių rinkoje veikiančių tarptautinių perdraudikų praktika, tarifų nustatymas perdraudimo veikloje priklauso ne tik nuo patiriamos rizikos lygio. Beje, vienintelis sprendimas, kurį priima XoL perdraudikai, susijęs su perdraudžiamos rizikos dalimi. Dėl įmokos pažymėtina, kad dėl jos deramasi iš anksto per derybas tarp perleidėjo, tarpininkų ir perdraudikų ir ji nesikeičia, atsižvelgiant į perdraudikų arba prisiimamos rizikos dalį.

109    Šešta, ieškovės ginčija ginčijamo sprendimo 130 konstatuojamojoje dalyje išdėstytą Komisijos išvadą, kad iš esmės SACE užtikrintas perdraudimas suteikė pranašumą Sace BT ir leido jai padidinti kreditų draudimo pajėgumą neįtraukiant šios rizikos į savo balansą ir nesiūlant bent 10 % didesnės už kitiems privatiems perdraudikams mokamos įmokos už perdraudžiamą likutį. Ieškovės teigia, kad per finansinius metus pasirašytų sutarčių apimtis ir vertė priklauso nuo veiksnių, kurie iš esmės susiję su bendrovės vystymosi tikslais ir su jų siekimo variantais, visumos.

110    Komisija neigia šiuos argumentus.

111    Tam, kad nustatytų, ar SACE veikė taip, kaip būtų veikęs tokioje pačioje padėtyje esantis privatus perdraudikas, Komisija, atsižvelgdama į turimus reikšmingus duomenis, turėjo patikrinti, ar prieš patvirtindama antrąją priemonę SACE atliko tinkamą ekonominį šios priemonės pelningumo, palyginti su prisiimama rizika, vertinimą.

112    Dėl šio aspekto reikia priminti, kad nors vykdant valstybės pagalbos kontrolę valstybė narė privalo, remdamasi ESS 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta lojalaus bendradarbiavimo pareiga, pateikti Komisijai informaciją, kuria remdamasi ji galėtų priimti sprendimą dėl valstybės pagalbos pobūdžio, Komisija, remdamasi jai nustatyta rūpestingo ir nešališko tyrimo pareiga (žr. šio sprendimo 95 punktą), turi kruopščiai išnagrinėti valstybės narės jai pateiktą informaciją (2014 m. balandžio 30 d. Sprendimo Dunamenti Erőmű / Komisija, T‑179/09, EU:T:2014:236, 176 punktas). Atsižvelgiant į formalios tyrimo procedūros, kurioje suinteresuotiesiems asmenims suteikiamas Komisijos informacijos šaltinio vaidmuo (šiuo klausimu žr. 2006 m. gegužės 31 d. Sprendimo Kuwait Petroleum (Nederland) / Komisija, T‑354/99, Rink., EU:T:2006:137, 89 punktą), esmę, tokia pareiga taip pat taikoma Komisijai, kiek tai susiję su suinteresuotųjų šalių jai pateikta informacija.

113    Tačiau vertindama antrosios priemonės suderinamumą su privataus investuotojo kriterijumi Komisija ginčijamame sprendime nesilaikė aiškios pozicijos dėl 2009 m. kovo 19 d. SACE rizikos valdymo tarnybos pažymos, kuria remiasi ieškovės (žr. šio sprendimo 107 punktą) ir kuri parengta siekiant patikrinti, ar „prognozuojama perdraudimo sutarties pelningumo norma atitinka prisiimamą riziką“. Šią pažymą SACE vis dėlto pateikė Komisijai per administracinę procedūrą, kaip nurodyta ginčijamo sprendimo 179 konstatuojamojoje dalyje, kurioje minima ši pažyma ir kurioje nurodyta, kad per 2009 m. balandžio 1 d. posėdį SACE valdyba patvirtino SACE dalyvavimą sudarant Sace BT draudžiamųjų įvykių nuostolių viršijimo perdraudimo sutartį dėl sumos, kurios negarantuoja rinkoje veikiantys perdraudikai.

114    Vis dėlto 2009 m. kovo 19 d. pažyma turi didelę reikšmę. Remiantis šalių argumentais ir bylos dokumentais darytina išvada, kad vieninteliai ekonominiai vertinimai, kuriais SACE rėmėsi priimdama antrąją priemonę, apie kurią buvo pirmą kartą diskutuota 2009 m. vasario 11 d. SACE valdybos posėdyje, ieškovių nuomone, buvo išdėstyti šioje 2009 m. kovo 19 d. pažymoje ir draudimo tarpininko AON Re Global ataskaitoje, kuria grindžiama ši pažyma.

115    Be to, ieškovės nenurodo jokio kito dokumento, pateikto SACE valdybai siekiant išnagrinėti šios bendrovės dalyvavimą sudarant Sace BT perdraudimo sutartį.

116    Vis dėlto, atsižvelgiant tiek į SACE ir Italijos valdžios institucijų pastabas per administracinę procedūrą, tiek į minėtų 2009 m. kovo 19 d. pažymos ir AON Re Global ataskaitos turinį, Komisijos negalima kaltinti tuo, kad ginčijamame sprendime ji nesilaikė aiškios pozicijos dėl šių duomenų turinio, kad įvertintų, ar antrosios priemonės taikymas buvo pagrįstas išankstine tos priemonės pelningumo analize.

117    Pirma, remiantis ginčijamo sprendimo 68–71 punktuose išdėstyta jų pastabų santrauka negalima teigti, o ieškovės ir Italijos Respublika Bendrajame Teisme taip pat neteigia, kad per administracinę procedūrą nurodė, jog remdamasi minėtais dokumentais SACE atliko antrosios priemonės pelningumo, taigi ir ekonominio pagrįstumo, ex ante analizę. Per administracinę procedūrą jos akcentavo aplinkybę, kad SACE suteiktos sąlygos buvo tokios pačios, su kuriomis sutiko privatūs perdraudikai, dalyvavę užtikrinant Sace BT draudimą.

118    Antra, 2009 m. kovo 19 d. pažymą parengė SACE rizikos valdymo tarnyba, kuriai buvo paskirta patikrinti, ar numatomas Sace BT perdraudimo sutarties pelningumas atitinka prisiimamą riziką. Tačiau ši tarnyba pateikė palankią nuomonę dėl SACE dalyvavimo sudarant šią sutartį iš esmės remdamasi 2008 m. lapkričio 14 d. draudimo tarpininko AON Re Global ataskaita. Šioje ataskaitoje pateikti Sace BT prašymu atlikti vertinimai dėl jos perdraudimo sutarties pratęsimo 2009 m. ir grindžiami 2008 m. perdraudimo sutarties poveikio rezultatams analize ir esamais bei būsimais Sace BT nuosavų išteklių poreikiais. 2009 m. kovo 19 d. pažymoje SACE rizikos valdymo tarnyba vis dėlto niekaip neatnaujino 2008 m. informacijos. Nei 2009 m. kovo 19 d. pažymoje, nei AON Re Global ataskaitoje neatsižvelgiama į 2008 m. pabaigoje Europos ekonomiką sukrėtusią finansų krizę, kuri 2009 m. euro zonoje sukėlė ekonomikos nuosmukį. Be to, šioje pažymoje nepateikta jokių duomenų, kuriais remiantis būtų galima teigti, kad į SACE numatytą dalyvavimo sudarant sutartį apimtį, kuri yra 74,15 %, taigi ir į jos patiriamos rizikos apimtį, buvo atsižvelgta vertinant tokio jos dalyvavimo pelningumą.

119    Todėl Komisija neprivalėjo ginčijamame sprendime išreikšti pozicijos dėl 2009 m. kovo 19 d. pažymos ir 2008 m. lapkričio 14 d. ataskaitos įrodomosios vertės. Jai pakako išdėstyti priežastis, dėl kurių ji nusprendė, kad privatūs ūkio subjektai nesutiko pasirašyti antros priemonės SACE suteiktomis sąlygomis.

120    Darytina išvada, kad Komisija neturėjo jokio reikšmingo rašytinio dokumento, kai analizavo klausimą, ar SACE veikė kaip privatus perdraudikas. Todėl reikia kelti klausimą dėl pasekmių, kurių kyla dėl to, kad Komisijai nebuvo pateikti išankstinio, reikšmingo ir dokumentais grįsto numatomos antrosios priemonės pelningumo ekonominio vertinimo duomenys atsižvelgiant į visus veiksnius, į kuriuos rinkos ekonomikos sąlygomis veikęs privatus perdraudikas būtų atsižvelgęs.

121    Tiesa, remiantis teismų praktika (žr. šio sprendimo 97 punktą), valstybė narė arba atitinkamas viešosios valdžios subjektas turi parodyti, kad jų sprendimas buvo grindžiamas ekonominiais vertinimais, kuriuos būtų galima palyginti su panašioje padėtyje esančio racionalaus privataus ūkio subjekto prieš priimant nagrinėjamą priemonę atliktais vertinimais siekiant nustatyti būsimą tokios investicijos pelningumą. Šiuo tikslu prieš priimant nagrinėjamą priemonę užsakytų nepriklausomų konsultacijų bendrovių studijų pateikimas per administracinę procedūrą gali būti laikomas įrodymu, kad valstybė narė arba viešosios valdžios subjektas šią priemonę įgyvendino kaip rinkoje veikiantis ūkio subjektas (šiuo klausimu žr. 97 punkte minėto Sprendimo Ispanija ir kt. / Komisija, EU:T:2014:604, 49 punktą).

122    Tačiau ekonominio vertinimo duomenys, kuriuos turi pateikti pagalbą teikiantis viešosios valdžios subjektas, turi būti vertinami in concreto, jų turinys priklauso nuo patiriamos ekonominės rizikos pobūdžio ir apimties (žr. šio sprendimo 98 punktą). Šiuo atveju antrosios priemonės, kurios esmė – komercinis sandoris, pelningumo vertinimas galėjo būti atliktas remiantis santykinai išsamia, pirma, prisiimamos rizikos ir, antra, perdraudimo įmokos tinkamumo atsižvelgiant į rizikos apimtį analize.

123    Šiomis aplinkybėmis, atsižvelgiant į tikrai nemenką, bet ir santykinai nedidelę sandorio sumą, vienintelės aplinkybės, kad SACE nepateikė įrodymo, jog nustatydama Sace BT perdraudimo pelningumą ex ante atliko prisiimamos rizikos vertinimo lygį atspindinčios įmokos dydžio ekonominį vertinimą, nepakanka, kad būtų galima teigti, jog ji neveikė kaip panašioje situacijoje esantis privatus perdraudikas.

124    Todėl reikia išnagrinėti požymius, kuriais ginčijamame sprendime Komisija rėmėsi, kad apkaltinų SACE suteikus likusią perdraudimo dalį tokiomis pačiomis atlyginimo sąlygomis, kokias taiko privatūs perdraudikai už mažesnę riziką.

125    Pirma, tarp tokių požymių Komisija ypač pabrėžė aplinkybę, kad, nepaisant daugelio bandymų, Sace BT nepavyko iš privačių perdraudikų gauti didesnės nei 25,85 % perdraudimo dalies (žr. šio sprendimo 101 punkto pirmą įtrauką). Šiuo klausimu ieškovės teigia, kad privačių perdraudikų atsisakymas 2009 m., priešingai nei ankstesniais metais, prisiimti didesnę nei 25,85 % perdraudimo dalį aiškinamas ciklišku jų veiklos apribojimu atsižvelgiant į ekonomikos ir finansų krizę, o ne į su Sace BT portfeliu susijusią riziką (žr. šio sprendimo 104 punktą).

126    Pripažinus, kad krizė tapo vienu iš veiksnių, dėl kurių privatūs perdraudikai atsisakė dalyvauti sudarant Sace BT perdraudimo sutartį tiek, kiek ji viršija 25,85 % (žr. šio sprendimo 100 punktą), reikia pažymėti, kad krizė paveikė rinkos sąlygas ir padidino visų susijusių ūkio subjektų, įskaitant SACE, draudžiamųjų įvykių riziką, nepaisant jos turto patvarumo ir teigiamos jos veiklos raidos, kurią nurodo ieškovės. Tačiau krizė ir nurodomos perdraudimo pasiūlos sumažėjimas galėjo tik paskatinti racionalų ūkio subjektą kuo atidžiau įvertinti prisiimamą riziką ir aptariamos operacijos pelningumą. Šiuo atveju ginčijamo sprendimo 128 konstatuojamojoje dalyje išdėstyto Komisijos teiginio, kad finansų krizė lėmė griežtesnių perdraudimo sąlygų nustatymą (žr. šio sprendimo 101 punkto antrą įtrauką), ieškovės vis dėlto neginčija.

127    Tačiau ieškovės nepateikia jokių duomenų, kuriais remiantis būtų galima daryti prielaidą, kad privačių perdraudikų atliekamas dalyvavimo didesniu mastu sudarant Sace BT perdraudimo sutartį pelningumo vertinimas atsižvelgiant į prisiimamos rizikos dydį neturėjo esminės reikšmės tokiam atsisakymui. Tiesa, ieškovės teigia, kad 2009–2011 m. Sace BT perdraudimo sutarčių tyrimas rodo, jog „skirtingiems perdraudikams sumokėta kredito norma buvo tokia pati“, nors skirtingų privačių ūkio subjektų perdraustos dalys 2009 m. svyravo nuo 2,5 % iki 10 % (žr. šio sprendimo 100 punktą), o 2010 m. ir 2011 m. – nuo 5 % iki 15 %. Remiantis ieškovių atsakymu į Bendrojo Teismo pateiktą klausimą raštu galima teigti, kad nuo 2005 m. iki 2008 m., kai Sace BT buvo perdrausta visa suma, metinėse perdraudimo sutartyse numatytų įmokų sumą už visą Sace BT perdraudžiamą riziką pastaroji bendrovė taip pat mokėdavo skirtingiems perdraudikams pagal atitinkamą jų dalyvavimo mastą sudarant šias sutartis. Vis dėlto šiuo laikotarpiu privačių perdraudikų perdraudžiamos dalys svyravo nuo 3 % iki 28 %. Šie skirtingi privačių perdraudikų prisiimti dalyvavimo mastai tokiomis pačiomis atlyginimo sąlygomis vis dėlto nepalyginami su SACE priimtu sprendimu 2009 m. perdrausti 74,15 % Sace BT įsipareigojimų. Remiantis ieškovių nurodytomis senomis Sace BT perdraudimo sutartimis negalima daryti jokios išvados, kiek tai susiję su atlyginimo dydžio ir sprendimo suteikti didesnę nei 74 % perdraudimo dalį koreliacija, kurią būtų taikę panašioje padėtyje esantys privatūs ūkio subjektai.

128    Antra, kiek tai susiję su diskusija dėl klausimo, ar ginčijamą perdraudimą SACE suteikė Sace BT dėl to, kad sušvelnintų „perdraudimo pajėgumų nebuvimą“ rinkoje, kaip teigiama Komisijos nurodytame 2009 m. gegužės 26 d. SACE valdybos posėdžio protokole, ar siekdama abipusės naudos, kaip teigia ieškovės (žr. šio sprendimo 105 punktą), reikia visų pirma priminti, kad šalys neginčija, jog Sace BT nepavyko rinkoje gauti likusios 74,15 % perdraudimo dalies tokiomis atlyginimo sąlygomis, su kuriomis sutiko SACE (žr. šio sprendimo 100 punktą).

129    Paskui reikia priminti, kad remiantis tiek bylos medžiaga, tiek Komisijai per administracinę procedūrą perduotais ir ieškovių Bendrajam Teismui jo prašymu pateiktais dokumentais negalima teigti, kad antroji priemonė buvo numatyta atsižvelgiant į jos pelningumą SACE. Tai yra būtent 2009 m. vasario 11 d. SACE valdybos posėdžio, kuriame pirmą kartą nuspręsta dėl SACE dalyvavimo sudarant Sace BT perdraudimo sutartį 2009 m., protokolas, 2009 m. balandžio 1 d. šios valdybos posėdžio, per kurį buvo patvirtintas antrosios priemonės nustatymas, protokolas ir per šiuos du posėdžius valdybai pateikti dokumentai. Iš tikrųjų, remiantis 2009 m. balandžio 1 d. protokolu, kuriuo patvirtintas SACE dalyvavimas sudarant Sace BT perdraudimo sutartį tokiu mastu, dėl kurio nesutiko privatūs perdraudikai, ir tokiomis pačiomis sąlygomis, kurias pastarieji suteikė, galima aiškiai teigti, kad dėl šio dalyvavimo nuspręsta, „atsižvelgiant į [tuometinę] nepalankią situaciją“, siekiant sudaryti sąlygas Sace BT išlaikyti draudimo pajėgumus visų pirma mažų ir vidutinių įmonių segmente. Be to, nei 2009 m. gegužės 26 d. SACE valdybos posėdžio protokole, kuriame primenama apie „SACE dalyvavimą Sace BT perdraudimo programoje remiantis 2009 m. vasario 11 d. ir balandžio 1 d. valdybos sprendimais“, nei šiai valdybai per minėtą posėdį pateiktuose dokumentuose nėra duomenų, susijusių būtent su Sace BT užregistruotų draudžiamųjų įvykių skaičiumi nuo 2009 m. pradžios (žr. šio sprendimo 134 punktą), kuriais remiantis būtų galima daryti prielaidą, kad į ginčijamo perdraudimo pelningumą bendrovei SACE buvo atsižvelgta prieš šios sutarties Sace BT naudai pasirašymą 2009 m. birželio 5 d.

130    Trečia, siekdama įrodyti, kad Sace BT sumokėtos įmokos dydis yra neadekvatus SACE prisiimtai rizikai, ginčijamo sprendimo 128 konstatuojamojoje dalyje Komisija teigia, kad 2008 m. Sace BT patirti dideli 29,5 mln. eurų nuostoliai lėmė didelę riziką perdraudimo srityje.

131    Šiuo atveju ieškovė neneigia ginčijamo sprendimo 128 konstatuojamojoje dalyje esančioje 101 išnašoje nurodytos aplinkybės, kad, remiantis 2010 m. spalio 11 d. Istituto per la vigilanza sulle assicurazione private (ISVAP, Italijos privačiojo draudimo priežiūros administracinė institucija) atlikto patikrinimo Sace BT patalpose protokolu, kurį Komisija pateikė Bendrojo Teismo prašymu, daugelis diskusijose pratęsti Sace BT perdraudimą dalyvavusių privačių perdraudikų išreiškė susirūpinimą dėl šios įmonės padėties. Vienas iš perdraudikų atsisakymą dalyvauti sudarant 2009 m. draudžiamųjų įvykių nuostolių viršijimo perdraudimo sutartį paaiškino būtent pernelyg dideliais nuostoliais per paskutinius dvejus metus ir programos kaina. Be to, per teismo posėdį Komisija paaiškino ryšį tarp, viena vertus, perdraudikų patiriamos rizikos ir, kita vertus, 2008 m. Sace BT patirtų finansinių sunkumų dėl padidėjusio draudžiamųjų įvykių skaičiaus prasidėjus krizei, o ieškovės ir Italijos Respublika tokiam aiškinimui neprieštaravo.

132    Tiesa, ieškovės ir Italijos Respublika per teismo posėdį šiuo klausimu nurodė, kad tuo momentu, kai 2009 m. birželio 5 d. SACE pasirašė sutartį dėl likusių Sace BT įsipareigojimų perdraudimo, dar nebuvo įvykęs nė vienas draudžiamasis įvykis. Vis dėlto, remiantis tiek bylos medžiaga, tiek ieškovių pateiktais duomenimis, negalima teigti, kad, kaip konstatuota šio sprendimo 129 punkte, į draudžiamųjų įvykių 2009 m. pirmąjį ketvirtį ir paskui per ateinančius du mėnesius nebuvimą SACE valdyba atsižvelgė 2009 m. balandžio 1 d. tvirtindama antrąją priemonę arba 2009 m. birželio 5 d. pasirašydama sutartį.

133    Be to, neįrodyta, o ieškovės ir Italijos Respublika, be kita ko, neteigia, kad apie draudžiamųjų įvykių nebuvimą prieš 2009 m. birželio 5 d. pasirašant ginčijamą perdraudimo sutartį Komisijai buvo pranešta per administracinę procedūrą siekiant pagrįsti antrosios priemonės priėmimą. Tačiau, remiantis teismų praktika (šio sprendimo 83 punkte minėto 2008 m. birželio 25 d. Sprendimo Olympiaki Aeroporia Ypiresies / Komisija, EU:T:2008:222, 56 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. 2008 m. liepos 1 d. Sprendimo Chronopost ir La Poste / UFEX ir kt., C‑341/06 P ir C‑342/06 P, Rink., EU:C:2008:375, 144 punktą ir 95 punkte minėto Sprendimo Komisija / Scot, EU:C:2010:480, 91 punktą), ginčijamo sprendimo teisėtumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į duomenis, kuriuos Komisija galėjo turėti to sprendimo priėmimo momentu. Todėl, kadangi ieškovės ir Italijos Respublika per administracinę procedūrą šių duomenų nepateikė Komisijai, ginčydamos ginčijamo sprendimo teisėtumą jos negali remtis tuo, kad per penkis mėnesius iki ginčijamos perdraudimo sutarties pasirašymo Sace BT naudai nebuvo užregistruotas joks draudžiamasis įvykis ir kad todėl SACE prisiimta rizika buvo mažesnė (šiuo klausimu žr. 2002 m. birželio 13 d. Sprendimo Nyderlandai / Komisija, C‑382/99, Rink., EU:C:2002:363, 76 punktą). Beje, bet kuriuo atveju reikia pažymėti, kad Komisija per teismo posėdį pagrįstai konstatavo, kad pirmą kartą per teismo posėdį pateiktas draudžiamųjų įvykių nebuvimu per penkis pirmuosius 2009 m. mėnesius grindžiamas naujas argumentas yra nepriimtinas remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 48 straipsnio 2 dalimi. Iš tikrųjų šis argumentas negali būti laikomas aptakaus iš neišsamaus ieškinyje ieškovių pateikto argumento, kad Sace BT „portfelio istorija palanki perdraudikams“, išplėtojimu (žr. šio sprendimo 104 punktą).

134    Galiausiai, remiantis teismų praktika, per administracinę procedūrą SACE pateikta retrospektyvi išvada, kad antroji priemonė iš tikrųjų leido šiai bendrovei 2009 m. gauti didelę finansinę naudą, nes nebuvo užregistruotas joks draudiminis įvykis, kiek tai susiję su gauta 1,56 mln. eurų įmoka, neturi reikšmės, nes grindžiamas po antrosios priemonės priėmimo susiklosčiusia padėtimi (žr. šio sprendimo 93 punktą).

135    Ketvirta, ginčijamo sprendimo 128 konstatuojamojoje dalyje Komisija pažymi, kad tokios didelės perdraudimo dalies patikėjimas vienai bendrovei negali neatitikti bendrųjų perdraudimo principų, kaip nurodė ISVAP 2010 m. spalio 11 d. Sace BT patalpose atlikto patikrinimo protokole. Šiuo klausimu remiantis ieškovių paaiškinimais ir šiuo protokolu darytina išvada, kad per 2008 m. balandžio 22 d. posėdį Sace BT valdyba nusprendė, kad sudarant jos įsipareigojimų perdraudimo sutartį dalyvaujančių perdraudikų skaičius turi užtikrinti adekvatų rizikos paskirstymą tarp jų ir kad nė vienas perdraudikas neturėtų privalėti dengti daugiau nei 25 % visos perdraudimo sumos. Tai patvirtina, kad 2009 m. Sace BT kreipėsi į patronuojančiąją bendrovę, nes, nepaisant gausių bandymų, jai pavyko užsitikrinti iš viso tik 25,85 % visų įsipareigojimų perdraudimą.

136    Šios aplinkybės patvirtina SACE sprendimo ekonominį neracionalumą savo dukterinei bendrovei perdrausti beveik tris kartus didesnę nei ISVAP nurodytą ir Sace BT nustatytą 25 % įsipareigojimų dalį, juo labiau kad SACE praktiškai niekada anksčiau nebuvo teikusi perdraudimo paslaugų, nors jos įstatų 6 straipsnio 4 dalis jai leido sudaryti tokias sutartis su sąlyga, kad jos bus parengtos rinkos sąlygomis (žr. šio sprendimo 106 punktą).

137    Penkta, dėl klausimo, ar privačių perdraudikų sprendimas dalyvauti sudarant perdraudimo sutartį ir jų prisiimtos perdraudimo dalys priklauso būtent nuo siūlomo atlygio atsižvelgiant į prisiimamos rizikos dydį (žr. šio sprendimo 108 punktą), pažymėtina, kad ieškovių tvirtinimus reikia atmesti. Visų pirma, perdraudimo sutartyje siūlomų derybų dėl atlyginimo sąlygų procesas visiškai nereiškia, kad šių derybų pabaigoje perdraudimo sutartyje numatytas atlygio dydis neturi ypatingos reikšmės privačių perdraudikų sprendimui dalyvauti ar nedalyvauti sudarant šią sutartį ir rizikos daliai, kurią, jei reikia, jie sutinka prisiimti. Be to, dėl teisinio proceso, kuris leido tokiam perdraudikui, kaip SACE, už sutikimą prisiimti likusią Sace BT perdraudimo dalį gauti didesnį atlygį nei numatytasis 2009 m. privačių perdraudikų perdraudimo sutartyje už prisiimtą 25,85 % dydžio perdraudimo dalį, Komisija per teismo posėdį atsakydama į Bendrojo Teismo klausimą nurodė, kad minėta Sace BT perdraudimo sutartis sudaryta tik dėl 25 % šios bendrovės perdraudžiamos rizikos. Todėl buvo galima derėtis dėl kitos perdraudimo sutarties, kurioje būtų nustatytas kitas atlygis už 2009 m. likusią Sace BT perdraudžiamos rizikos dalį; per teismo posėdį to neginčijo nei ieškovės, nei Italijos Respublika.

138    Paskui ieškovių argumentas, kad, remiantis ekonominėje literatūroje dominuojančia nuomone, perdraudimo sutarties tarifo nustatymas priklauso nuo visumos veiksnių, kaip antai galima padėtis rinkoje ir atitinkamų ūkio subjektų polinkis pirmenybę teikti tam tikros rūšies rizikai, nereiškia, kad prisiimtos rizikos svarba yra tik nereikšmingas rodiklis nustatant tarifą.

139    Galiausiai, ieškovių pateiktas argumentas dėl pačių didžiausių tarptautinių perdraudikų praktikos (žr. šio sprendimo 108 punktą) nėra tinkamas siekiant įrodyti, kad šios bylos aplinkybėmis egzistuoja nereikšminga koreliacija tarp prisiimamos rizikos lygio ir atlygio. Viena vertus, šis argumentas grindžiamas 2013 m. balandžio 18 d. AON Benfield Italia SpA Insurance & Reinsurance Brokers raštu Sace BT, kuriame nurodyta, kad jie „[galėjo] patvirtinti, remdamiesi [savo], kaip lyderiaujančio perdraudimo srities tarpininko, patirtimi, kad iš principo (įmokos arba mokesčių) kaina už proporcingą arba XL sutartį nepriklauso nuo dalyvavimo (ir investicijų) apimties“. Kita vertus, ieškovės teigia, kad antroji priemonė gali būti prilyginta neretiems atvejams, kai grupei vadovaujančios bendrovės prisiima didelę rizikos dalį, viršijančią 50 %.

140    Tiesa, nors minėtas raštas yra vėlesnis už ginčijamą sprendimą, jis grindžiamas informacija, kuri turėta priimant antrąją priemonę. Vis dėlto nei šio laiško turinys, nei argumentas dėl grupei vadovaujančių bendrovių, konkrečiai nesusiję su draudžiamųjų įvykių nuostolių viršijimu perdraudimo sutarčių atveju. Dėl savo bendro pobūdžio šie duomenys neleidžia paneigti Komisijos išvadų, grindžiamų, atsižvelgiant jos turėtus duomenis, šio ginčo kontekstu, t. y. atsižvelgiant į tai, kad privatūs perdraudikai atsisakė didesniu mastu dalyvauti sudarant Sace BT perdraudimo sutartį, ir į tai, kad įmokos dydis buvo neadekvatus prisiimamos rizikos lygiui, kalbant apie SACE perdraudimo apimtį.

141    Šešta, priešingai, nei teigia ieškovės (žr. šio sprendimo 109 punktą), SACE sutikimas perdrausti Sace BT įsipareigojimus kitomis kainų sąlygomis nei nustatytos rinkoje savaime yra pranašumas, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Beje, ieškovės neneigia, kad per administracinę procedūrą SACE pati pripažino, jog šis perdraudimas Sace BT leido padidinti pajėgumus kreditų draudimo srityje. Be to, ieškovių argumentai, kad neegzistuoja proporcingas ir kiekybiškai įvertintas ryšys tarp perdraudžiant perleistos veiklos ir pasirašyto pajėgumo, neturi jokio ryšio su ginčijamo sprendimo 130 konstatuojamojoje dalyje Komisijos išdėstytu teiginiu, kad nesuteikus tokios apimties perdraudimo Sace BT būtų turėjusi arba prisiimti aptariamą riziką ir ją užtikrinti savo turtu, arba siūlyti ne mažiau kaip 10 % didesnę įmoką, kad gautų perdraudimą. Todėl ieškovės nepagrįstai kaltina Komisiją, kad ši neįrodė, kokie būtų buvę Sace BT kreditų draudimo pajėgumai negavus SACE perdraudimo, nes Sace BT įgytas pranašumas, kurio ji būtų neįgijusi įprastomis rinkos sąlygomis, susijęs būtent su SACE suteiktomis lengvatinėmis kainų sąlygomis.

142    Atsižvelgiant į šiuos argumentus reikia konstatuoti, kad, turint galvoje duomenis, kuriuos Komisija turėjo priimdama ginčijamą sprendimą, ji galėjo pagrįstai padaryti išvadą, kad antroji priemonė buvo nustatyta Sace BT naudai lengvatinėmis kainų sąlygomis ir kad taip Sace BT suteikto pranašumo esmė buvo skirtumas tarp perdraudimo įmokos, kurios būtų pareikalavęs privatus perdraudikas už tokią didelę perdraudimo dalį, ir SACE pareikalautos įmokos.

143    Tokiomis aplinkybėmis reikia atmesti kaip nereikšmingus ieškovių argumentus, kuriuos jos pateikė dublike ir kuriais siekė užginčyti ginčijamo sprendimo 129 konstatuojamojoje dalyje išdėstytą Komisijos išvadą, kad perdraudimo sutarties sudarymas turėjo būti analizuojamas kartu su kapitalo injekcijomis, kad būtų atsakyta į klausimą, ar privati patronuojančioji bendrovė būtų sutikusi perdrausti savo dukterinės bendrovės riziką lengvatinėmis sąlygomis, palyginti su rinkos kainomis, kai pastarajai nepavyko gauti tokio perdraudimo siūloma kaina.

–       Dėl pagalbos dydžio vertinimo tariamo nemotyvavimo

144    Dėl Komisijos pasirinkto metodo nustatyti susigrąžintinos pagalbos sumą pažymėtina, kad ginčijamo sprendimo 128 konstatuojamojoje dalyje nurodyta tik tai, kad „pagal savo praktiką Komisija mano, kad mokestis už tokią didelę perdraudimo ir rizikos dalį turėjęs būti bent 10 % didesnis nei mokestis, privačių perdraudikų nustatytas už mažesnę perdraudimo ir rizikos dalį“, ir kad „pagalba, susijusi su 1,56 mln. EUR suma, kurią Sace BT sumokėjo SACE, sudaro 156 000 eurų“. Ginčijamame sprendime šiuo klausimu daroma nuoroda į 2011 m. lapkričio 23 d. Komisijos sprendimą 2014/532/ES dėl valstybės pagalbos C 28/10, kurią Portugalija suteikė trumpalaikio eksporto kredito draudimo schemai (OL L 244, 2014, p. 59), kuriame Komisija sukūrė susigrąžintinos sumos skaičiavimo metodą remdamasi pagrįstomis prielaidomis ir vyraujančia praktika rinkoje (toliau – 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimas).

145    Ieškovės kaltina Komisiją, kad ši neišdėstė priežasčių, dėl kurių mano, jog Sace BT sumokėtos įmokos suma turėjo būti 10 % didesnė už privatiems perdraudikams mokėtiną įmoką.

146    Kad įrodytų, jog bendrovei SACE sumokėta įmoka, palyginti su kitiems perdraudimo sutarties dalyviams bendrovės Sace BT sumokėtomis įmokomis, yra nepakankama, Komisija tik padarė nuorodą į 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimą. Tačiau šio sprendimo motyvai, kiek tai susiję su teoriniu apskaičiavimu, kad valstybės teikiamos perdraudimo paslaugos rinkos kainos dydis turi sudaryti 110 % privataus draudiko kiekvienam klientui taikomos kainos, yra nesuprantami. Be to, šiuo atveju Komisija nepaaiškino, kodėl šis skaičiavimo metodas, parengtas taikyti proporcinio valstybės draudimo schemai, veikiančiai kaip rizikos pasidalijimo (vadinamasis „top up“) su privačiais draudikais mechanizmui, kuris visiškai skiriasi nuo draudžiamųjų įvykių nuostolių viršijimo perdraudimo, pagal analogiją galėjo būti taikomas antrajai priemonei. Be to, Komisija padarė klaidą nuspręsdama, kad teigiamos koreliacijos tarp patiriamos rizikos dydžio ir įmokos dydžio principas, taikomas proporciniam draudimui, taikytinas perdraudimui.

147    Komisija teigia, kad, atsižvelgdama į sunkumus nustatant įmokos, kurios būtų pareikalavę privatūs ūkio subjektai, dydį, nes vienintelis tikrai žinomas dėmuo yra jų atsisakymas kartu perdrausti daugiau kaip 25,85 % rizikos, ji pritaikė apgalvotą metodą. Atliktas skaičiavimas, kad būtų gauta 10 % suma, buvo nustatytas remiantis 2011 m. lapkričio 23 d. sprendime nagrinėtu Portugalijos precedentu, kuriam Komisija sukūrė metodą, skirtą apskaičiuoti įmokos padidėjimui, palyginti su rizikos, kylančios iš didesnio poveikio draudimo segmentui, padidėjimu.

148    Pagrindinis ir vienintelis reikšmingas šių dviejų bylų skirtumas yra tai, kad SACE ne tik atliko papildomus veiksmus („top‑up“), kad užtikrintų privačių rinkoje veikiančių ūkio subjektų neperdraustą rizikos dalį, bet ir prisiėmė gerokai didesnę rizikos dalį, palyginti su ta, kurią prisiėmė privatūs ūkio subjektai, iš kurių pagrindinis prisiėmė 10 % rizikos.

149    Remiantis teismų praktika, jei Komisija nusprendžia, kaip ir šioje byloje, nurodyti susigrąžinti nustatytą sumą, ji privalo, laikydamasi jai nustatytos pareigos atlikti rūpestingą ir nešališką tyrimą, nustatyti pagalbos, kuria įmonė pasinaudojo, vertę taip tiksliai, kiek leidžia bylos aplinkybės (112 punkte minėto Sprendimo Dunamenti Erőmű / Komisija, EU:T:2014:236, 177 punktas).

150    Beje, SESV 296 straipsnyje nustatytas reikalavimas motyvuoti turi būti pritaikytas prie konkretaus akto pobūdžio ir turi aiškiai ir nedviprasmiškai atskleisti aktą priėmusios institucijos argumentus, kad suinteresuotieji asmenys žinotų tokio sprendimo priėmimo priežastis, o kompetentingi teismai galėtų vykdyti teisminę kontrolę. Reikalavimas motyvuoti turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkretaus atvejo aplinkybes, ypač į akto turinį, motyvų, kuriais remiamasi, pobūdį ir į adresatų ar kitų asmenų, su kuriais šis aktas tiesiogiai ir konkrečiai susijęs, galimą interesą gauti paaiškinimų. Nurodant motyvus nereikalaujama tiksliai nurodyti visų svarbių faktinių ir teisinių aplinkybių, nes tai, ar akto motyvacija atitinka SESV 296 straipsnio reikalavimus, turi būti vertinama atsižvelgiant ne tik į jo tekstą, bet ir į priėmimo aplinkybes ir nagrinėjamąją sritį reglamentuojančių teisės normų visumą (žr. 2011 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Komisija / Nyderlandai, C‑279/08 P, Rink., EU:C:2011:551, 125 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

151    Šioje byloje siekdama nustatyti pagalbos dydį Komisija ginčijamame sprendime tik daro nuorodą į savo „ankstesnius sprendimus“, o iš tikrųjų tik į vieną 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimą.

152    Dėl šio aspekto reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką pagalbos sąvoka yra teisinė ir aiškinama atsižvelgiant į objektyvius duomenis. Todėl priemonės kvalifikavimas kaip valstybės pagalbos negali priklausyti nuo subjektyvaus Komisijos vertinimo ir turi būti apibrėžtas neatsižvelgiant į bent kokią ankstesnę šios institucijos administracinę praktiką, nors ji laikoma nusistovėjusia (žr. 97 punkte minėto Sprendimo Ispanija ir kt. / Komisija, EU:T:2014:604, 46 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

153    Todėl tam, kad įrodytų, jog buvo suteikta pagalba, Komisija negali apsiriboti nuoroda į savo „ankstesnius sprendimus“. Atsižvelgdama į taikomus teisės aktus ji privalo atlikti rūpestingą ir nešališką visos turimos objektyvios informacijos tyrimą. Tas pats taikytina ir tuo atveju, kai Komisija nustato pagalbos, kurią nurodo susigrąžinti, dydį. Todėl šioje byloje Komisija negalėjo apsiriboti nuoroda į 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimą, o privalėjo atlikti rūpestingą ir nešališką turimos objektyvios informacijos tyrimą, kad kuo tiksliau nustatytų pagalbos dydį.

154    Be to, reikia pažymėti, kad šioje byloje Bendrasis Teismas turi patikrinti ginčijamo sprendimo teisėtumą, o ne išspręsti klausimą, ar 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimas yra tinkamai motyvuotas, kaip to prašo ieškovės (žr. šio sprendimo 146 punktą). Tuo remiantis darytina išvada, kad Komisija šiuo atveju negali įvykdyti pareigos motyvuoti paprasčiausiai darydama nuorodą į kitoje byloje sukurtą metodiką ir nepateikdama jokio kito paaiškinimo dėl šios metodikos tinkamumo vertinant Sace BT bendrovei SACE sumokėtas perdraudimo įmokas kitomis faktinėmis aplinkybėmis (žr. šio sprendimo 152 ir 153 punktus).

155    Todėl, jei Komisija ketinio į šią bylą perkelti 2011 m. lapkričio 23 d. sprendime sukurtą susigrąžintinos sumos apskaičiavimo metodą, ji turėjo nurodyti priežastis, dėl kurių mano, jog šis metodas yra tinkamas, ir atsižvelgdama į bylos duomenis aiškiai išdėstyti argumentus, dėl kurių jis taikomas šioje byloje.

156    Tačiau dėl šio aspekto ieškovės pagrįstai teigia, kad ginčijamame sprendime Komisija neišaiškino taikomo skaičiavimo metodo ir nemotyvavo nagrinėjant valstybinę proporcinę kreditų draudimo schemą sukurto įmokos apskaičiavimo metodo perkėlimo, nors turėjo tai padaryti atsižvelgdama į šiuo atveju nagrinėjamo draudžiamųjų įvykių nuostolių viršijimo perdraudimo pobūdį ir ypatumus.

157    Visų pirma neginčytina, kad Portugalijos eksporto kreditų draudimo schema, į kurią Komisija daro nuorodą, skiriasi nuo šio atvejo. Tai yra eksporto kreditų bendro draudimo schema, o ne draudiko perdraudimas. Be to, Portugalijos schema, kurią buvo numatyta taikyti nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. (2011 m. lapkričio 23 d. sprendimo 23 konstatuojamoji dalis), buvo sukurta esant 2009 m. finansų krizei ir buvo susijusi ne su vieno draudiko, kaip šiuo atveju Sace BT, kuri patytė nuostolių, konkrečia finansine padėtimi. Svarbiausia, jog remiantis 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimo 20 ir 21 konstatuojamosiomis dalimis teigtina, kad suma, kuriai taikoma Portugalijos valstybinės kreditų draudimo schema ir kuri yra tik privataus draudiko suteikto draudimo papildymas, niekada negalėjo viršyti privataus draudiko draudžiamos sumos. Būtent tokiomis aplinkybėmis 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimo 68 konstatuojamojoje dalyje Komisija išdėstė faktą, kad valstybiniams draudikams mokamos įmokos buvo mažesnės už rinkoje taikomas įmokas, nors, pasak Komisijos, šios įmokos turėjo būti didesnės dėl prisiimamos didesnės rizikos. Atvirkščiai, šioje byloje Komisija kaltina SACE, kad ši sutiko su tokiu pačiu atlygiu, kaip mokamas privatiems draudikams, už didesnę perdraudimo dalį, nei prisiėmė privatūs perdraudikai. Todėl abiejų bylų aplinkybės visiškai skirtingos.

158    Iš tikrųjų atsiliepime į ieškinį Komisija nurodė, kad skirtumai tarp dviejų priemonių buvo nereikšmingi, nes abiem atvejais valstybės subjektas, kuris teikia papildomą garantiją, prisiima didesnę rizikos dalį, o tai paprastai turi pasireikšti didesne draudimo įmoka (žr. šio sprendimo 148 punktą).

159    Vis dėlto nei iš šio teiginio, nei iš ginčijamo sprendimo motyvų negalima suprasti priežasčių, dėl kurių, atsižvelgiant į rizikos lygį, rinkos kaina už SACE suteiktą perdraudimą turi būti skaičiuojama pagal tą patį metodą, kuris taikomas rinkos kainai už papildomą garantiją, kuri teikiama pagal Portugalijos valstybinę kreditų draudimo schemą. Taip ginčijamas sprendimas praranda bet kokį motyvavimą, kiek tai susiję su galimybe šioje byloje visiškai skirtingomis teisinėmis aplinkybėmis perkelti įmokos skaičiavimo metodą, kurį Komisija sukūrė 2011 m. lapkričio 23 d. sprendime. Iš tikrųjų ginčijamo sprendimo 128 konstatuojamojoje dalyje Komisija apsiriboja teigimu, kad „racionalus investuotojas būtų pareikalavęs mokesčio, kurį nustatant atsižvelgiama į didesnį prisiimamos rizikos lygį“, ir kad tas mokestis „turėjęs būti bent 10 % didesnis nei mokestis, privačių perdraudikų nustatytas už mažesnę perdraudimo ir rizikos dalį“, ir nepateikdama nė menkiausio paaiškinimo daro nuorodą į 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimo 68 ir 93 konstatuojamąsias dalis.

160    Komisijos argumentas, kad pasirinkta metodika yra palanki ieškovėms, negali atsverti netinkamo motyvavimo. Iš tiesų, šioje byloje nepateikus aiškaus ir tinkamo paaiškinimo neįmanoma įvertinti, ar 10 % koregavimas yra palankus, ar nepalankus ieškovėms. Be to, Komisija turi nustatyti tinkamą koregavimo priemonę, kad ištaisytų konkurencijos iškraipymą, padarytą ginčijama priemone. Ši institucija negali įvykdyti šios pareigos darydama paprasčiausią nuorodą į metodiką, kurią laiko palankia pagalbos gavėjui.

161    Darytina išvada, kad ieškinio antrajam pagrindui reikia pritarti tiek, kiek jis susijęs su Komisijos įvertinimo, kad pagalbos suma yra 10 % Sace BT sumokėtos įmokos bendrovei SACE sumos, nepakankamumu.

 Dėl ieškinio trečiojo pagrindo, susijusio su SESV 107 straipsnio 1 dalies pažeidimu, vertinimo klaidomis ir teisės klaidomis taikant privataus investuotojo kriterijų, kiek tai susiję su trečiąja ir ketvirtąja priemonėmis

162    Ginčijamame sprendime (132–168 konstatuojamosios dalys) Komisija, remdamasi dviejų rūšių argumentais, nusprendė, kad trečioji ir ketvirtoji priemonės suteikia pranašumą Sace BT. Pirmiausia, ginčijamo sprendimo 135–144 konstatuojamosiose dalyse ji konstatavo, kad SACE veikė ne kaip rūpestingas privatus investuotojas, nes minėtų priemonių priėmimo momentu ši įmonė neatliko vertinimo, kad nustatytų, ar, akcininko požiūriu, papildoma kapitalo injekcija yra ekonomiškai naudingesnis sprendimas už dukterinės bendrovės bankrotą. Vien dėl šios priežasties aptariamos dvi kapitalo injekcijos, pasak Komisijos, turi būti laikomos pagalba.

163    Paskui „dėl išsamumo“ Komisija ginčijamo sprendimo 145–167 konstatuojamosiose dalyse papildomai konstatavo, kad, rinkdamasis tarp galimybės likviduoti Sace BT ir priimto sprendimo įnešti į šią dukterinę bendrovę naujo kapitalo, rūpestingas privatus investuotojas veikiau būtų leidęs Sace BT bankrutuoti arba nusprendęs ją parduoti, jei būtų radęs pirkėją, nei rekapitalizuoti. Ši analizė taip pat įrodo, kad SACE veikė ne taip, kaip būtų veikęs privatus investuotojas.

164    Ieškovės ginčija tiek Komisijos nurodytą išankstinės ekonominės analizės nebuvimą, tiek šios institucijos atliktą trečiosios ir ketvirtosios priemonių pelningumo retrospektyvią analizę.

165    Pirmiausia reikia išnagrinėti šalių argumentus dėl klausimo, ar SACE atliko tinkamą pelningumo analizę prieš investuodama 70 mln. eurų į Sace BT kapitalą.

166    Visų pirma ieškovės primena, kad remiantis būtent Komisijos pranešimo valstybėms narėms dėl [SESV 107] ir [SESV 108] straipsnių ir dėl Komisijos direktyvos 80/723/EEB 5 straipsnio taikymo gamybinio sektoriaus viešosioms įmonėms (OL C 307, 1993, p. 3) 27 ir 29 punktais darytina išvada, kad taikydama rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus investuotojo kriterijų Komisija privalo atsižvelgti į didelę diskreciją, kurią turi valstybinis investuotojas, ir tai, kad pagalba teikiama, pripažinti tik tuo atveju, jeigu objektyviai paaiškėja, kad valstybinis investuotojas neturėjo pagrindo pagrįstai tikėtis, kad investicija bus pakankamai pelninga net ilguoju laikotarpiu.

167    Šioje byloje ieškovės kaltina Komisiją, kad ši nusprendė, jog esama krizė neturi įtakos taikomo testo sąlygoms.

168    Šiuo klausimu ieškovės visų pirma teigia, kad Komisija privalėjo ypač objektyviai ir ypač atidžiai išnagrinėti rinkos ekonomines realijas ir tai, kaip hipotetinio privataus akcininko investiciniams sprendimams įtakos daro „didelis neaiškumas ir skubumas“ (ginčijamo sprendimo 166 konstatuojamoji dalis), atsiradęs dėl nuo 2007 m. antrojo ketvirčio pablogėjusios pasaulio ekonomikos padėties.

169    Antra, ieškovės šiuo klausimu teigia, kad, atsižvelgiant į tai, kad 2008 ir 2009 m. daugelis kredito draudimo sektoriuje veikiančių bendrovių patyrė didelių nuostolių, ir į ribotą potencialių pirkėjų skaičių, daugelio bendrovių akcininkai, taip pat ir už Italijos ribų, darė papildomas kapitalo injekcijas. Per teismo posėdį ieškovės konkrečiai dėl šio aspekto kaltino Komisiją, jog ši neatliko tyrimo, kad taikydama privataus investuotojo kriterijų palygintų Sace BT padėtį su kitų draudikų padėtimi, įskaitant ir su skundą pateikusios Coface padėtimi, kuri 2009 m. liepos mėn. ir 2010 m. kovo mėn. pati buvo rekapitalizuota ir kuriai suteiktas papildomas 225 mln. eurų kapitalas po to, kai 2009 m. patyrė 163 mln. eurų nuostolių.

170    Trečia, ieškovės ginčija Komisijos pateiktą 91 punkte minėto Sprendimo Komisija / EDF ir kt. (EU:C:2012:318) išaiškinimą. Šio sprendimo 84 punkte pažymėta būtinybė atsižvelgti į „bylos aplinkybes“. Todėl tai, kaip valstybinis investuotojas laikosi reikalavimo dėl išsamaus verslo plano ar bent atnaujintų finansinių duomenų, rodančių, kad investicijos atneš priimtiną ekonominį pelną, turi būti vertinama atsižvelgiant į ekonominės krizės kontekstą ir galimybės patikimai prognozuoti nebuvimą.

171    Ketvirta, ieškovės kaltina Komisiją, kad šioje byloje ji laikėsi dogmatinio metodo, pagal kurį valstybinio investuotojo sprendimai lyginami su hipotetinio privataus investuotojo, pasižyminčio gebėjimu iš karto pateikti savo komercinių sprendimų ekonominės logikos pagrindimą remiantis parengtais išsamiais ekonominiais planais, būsimo pelningumo vertinimais ar išsamiomis ir detaliomis išlaidų ir (arba) pelno analizėmis, grindžiamomis, jei reikia, trečiųjų šalių konsultantų ataskaitomis. Jei tokių dokumentų nėra, Komisija iš karto daro išvadą, kad operacija ekonomiškai neracionali.

172    Tad toks teorinis vertinimas atleidžia Komisija nuo sudėtingų realiai veikiančios „rinkos ekonomikos“ tyrimų. Taip Komisija privataus investuotojo kriterijų transformuoja į procedūros taisyklę, o tai prieštarauja SESV 345 straipsnyje įtvirtintam vienodo požiūrio į valstybės ir privačias įmones principui.

173    Penkta, ieškovės sutinka, kad dėl to, jog susiklosčiusios aplinkybės neleido patikimai prognozuoti net dėl trumpojo laikotarpio, 2010–2011 m. Sace BT gamybiniame plane, kuriuo rėmėsi SACE valdyba, buvo pateiktos tik šių dvejų finansinių metų prognozės ir numatyta 2011 m. turėti subalansuotą biudžetą. Tačiau, ieškovių teigimu, ginčijamame sprendime (141 konstatuojamoji dalis) yra klaida, kadangi Komisija teigia, jog per administracinę procedūrą SACE nepateikė objektyvios informacijos, kurią būtų galima patikrinti ir kurioje būtų išdėstytas dviejų nagrinėjamų priemonių priėmimo komercinis pagrindimas.

174    Šešta, ieškovės teigia, kad nustatydami trečiąją ir ketvirtąją priemones SACE vadovai rėmėsi tiksliu ir racionaliu būsimo šių investicijų pelningumo vertinimu, grindžiamu tokiais argumentais:

–        vykdydama grupės draudžiamos rizikos diversifikavimo veiklos strategiją ir įsteigusi Sace BT, tam skyrusi pradinę daugiau kaip 100 mln. eurų investiciją, SACE nusprendė veikiau apsaugoti pradinio kapitalo įnašo į Sace BT vertę, nei likviduoti šią bendrovę ir netekti beveik viso šio įnašo,

–        2007 m. Sace BT gavo, kaip ir numatyta prognozėse, pirmąjį viešą 59 000 eurų pelną iš veiklos, o nuostolių pradėjo patirti tik prasidėjus krizei, kai susidarė ekonominė padėtis, konkrečiai kreditų draudimo sektoriuje pasižymėjusi įspūdingu draudžiamųjų įvykių skaičiaus didėjimu ir dėl to sumažėjusiomis šioje srityje veikiančių įmonių mokumo maržomis,

–        tokiomis aplinkybėmis SACE nusprendė, kad Sace BT nesugebėjimas generuoti pelno iki krizės, kai ji dar buvo startuolė, nebuvo nulemtas struktūrinių ar blogo įmonės valdymo problemų arba kreditų draudimo rinkai būdingų „sisteminių“ problemų,

–        todėl SACE nusprendė, kad būtų protinga nesitraukti iš vos pradėtos veiklos diversifikavimo projekto vien dėl neigiamo ekonominio ciklo ir dėl to, kad investicijos dar nebuvo įsibėgėjusios,

–        aptariama kapitalo injekcija, kuri turėjo atkurti įmonės finansinę pusiausvyrą ir užtikrinti jos mokumą remiantis šiame sektoriuje taikomais Italijos teisės aktais, turėjo sudaryti sąlygas Sace BT pasiekti tinkamą pelningumą grįžus įprastai makroekonominei padėčiai ir įgyvendinus drakoniškas personalo diversifikavimo priemones nuo 2009 m. sausio mėn., o ne nuo 2009 m. gruodžio mėn., kaip teigia Komisija atsiliepime į ieškinį, kaip buvo peržiūrimas 2010–2011 m. verslo planas,

–        Sace BT pardavimas rinkos kaina ar likvidavimas buvo nagrinėtas ir vėliau atmestas kaip ne toks palankus. Iš tiesų, injekciją į Sace BT kapitalą sudarė 17,8 % 2009 m. SACE gauto grynojo pelno (ir maždaug 1,3 % jos įstatinio kapitalo). Atvirkščiai, likvidavimas būtų buvęs ekonomiškai pragaištingas, nes jis būtų suprastas kaip akcininko vidinės finansinės paslėptos krizės ženklas, o tai būtų pakenkę SACE prekių ženklo įvaizdžiui ir sukėlę jai pavojų, kad sumažės jos vertė ar kad bus pakenkta jos įvertinimui, kuris buvo gerokai didesnis nei maždaug 24 mln. eurų, kiek sudarė Sace BT likutinis kapitalas, įvertintas 2009 finansinių metų pabaigoje.

175    Komisija ginčija visus šiuos argumentus.

176    Šalių nuomonės išsiskiria dėl reikalavimų, taikomų išankstinio investicijų pelningumo ekonominio vertinimo duomenims, kurių atitinkamas valstybinis investuotojas turi pateikti. Todėl pirmiausia reikia išnagrinėti, ar ginčijamame sprendime dėl šio aspekto padaryta teisės klaida (žr. šio sprendimo 177–189 punktus), o paskui patikrinti, ar šiuo atveju Komisija padarė vertinimo klaidą nuspręsdama, kad trečioji ir ketvirtoji priemonės neatitiko privataus investuotojo kriterijaus (žr. šio sprendimo 190–199 punktus).

177    Pirma, dėl reikalavimų, susijusių su valstybiniu investuotoju, ieškovės pripažįsta, kad valstybinis investuotojas privalo įrodyti, kad prieš suteikdamas ekonominį pranašumą arba jo suteikimo momentu atliko ekonominį vertinimą. Vis dėlto jos mano, kad didelės ekonominės krizės kontekste racionalus privatus investuotojas turėtų iš anksto atlikti tikslius ir racionalius ekonominius vertinimus, net jeigu jis negali remtis būsimo pelningumo analizėmis.

178    Šiuo klausimu reikia priminti, kad taikant privataus investuotojo kriterijų ekonominio vertinimo, atliekamo prieš priimant sprendimą dėl investicijų, duomenys, kuriuos valstybinis investuotojas privalo pateikti, turi būti vertinami lyginant su ekonominiais vertinimais, kuriuos tokioje pačioje padėtyje esantis racionalus privatus investuotojas būtų atlikęs prieš nuspręsdamas dėl tokios investicijos, atsižvelgdamas į turimą informaciją ir numatomą raidą. Todėl tokių vertinimų turinys ir tikslumo laipsnis gali prisidėti būtent prie bylos aplinkybių, rinkos padėties ir ekonominės konjunktūros (žr. šio sprendimo 98 punktą).

179    Taigi ekonominės krizės kontekste reikalaujamų išankstinio vertinimo duomenų analizė turi būti atlikta atsižvelgiant, jei reikia, į negalėjimą patikimai ir išsamiai numatyti ekonominės padėties raidos ir atskirų ūkio subjekto rezultatų. Tokiomis aplinkybėmis vien išsamaus dukterinės bendrovės verslo plano, kuriame būtų pateikti tikslūs ir išsamūs jos būsimo pelningumo vertinimai ir išsamios išlaidų ir (arba) pelno ataskaitos, nebuvimas neleidžia daryti išvados, kad valstybinis investuotojas neveikė taip, kaip būtų veikęs privatus investuotojas.

180    Be to, negalima atmesti galimybės, kad naudodamasis turima diskrecija iš anksto vertinti investicijų ekonominį pelningumą (žr. šio sprendimo 188 punktą), racionalus privatus investuotojas gali nuspręsti, kaip ir SACE, kad jo dukterinei bendrovei sunkumų kilo ne dėl struktūrinių ar blogo valdymo problemų, bet dėl atitinkamai rinkai būdingų ekonominių sunkumų (žr. šio sprendimo 174 punktą), ir remtis būtent laipsniško ekonominės padėties gerėjimo perspektyva. Vis dėlto net ir tokiu atveju racionalus privatus investuotojas, negalėdamas atlikti išsamių ir detalių prognozių, nepriimtų sprendimo įnešti papildomo kapitalo į vieną iš savo didelių nuostolių patyrusių dukterinių bendrovių, iš anksto neatlikęs bent apytikrio vertinimo, kuriuo remiantis būtų galima spręsti apie pagrįstą būsimo pelno tikimybę, ir neišanalizavęs skirtingų scenarijų ir įvairių galimybių, įskaitant, jei reikia, dukterinės bendrovės perleidimą ar galimą jos likvidavimą.

181    Tiesa, remiantis teismų praktika, siekiant įvertinti, ar valstybinio investuotojo įnašas į įmonės kapitalą atitinka privataus investuotojo kriterijų, privataus investuotojo elgesys, su kuriuo turi būti lyginamas valstybinio investuotojo elgesys, nebūtinai yra eilinio investuotojo, kuris investuoja kapitalo siekdamas pelningumo daugiau ar mažiau trumpuoju laikotarpiu, elgesys. Šis elgesys turi būti bent toks, kaip privačios kontroliuojančiosios bendrovės ar privačios įmonių grupės, siekiančios struktūrinės, globalios ar sektoriaus politikos ir besivadovaujančios ilgesnio laikotarpio pelningumo perspektyvomis (1991 m. kovo 21 d. Sprendimo Italija / Komisija, C‑305/89, Rink., EU:C:1991:142, 20 punktas ir 97 punkte minėto Sprendimo Ispanija ir kt. / Komisija, EU:T:2014:604, 41 punktas).

182    Tačiau tai nereiškia, kad galimybės atlikti detalią ir išsamią prognozę nebuvimas gali valstybinį investuotoją atleisti nuo tinkamo išankstinio jo investicijos pelningumo vertinimo, kurį būtų galima palyginti su vertinimu, atliktu panašioje padėtyje esančio privataus investuotojo atsižvelgiant į turimus ir numatomus duomenis (žr. šio sprendimo 180 punktą). Šiuo klausimu Komisija teisingai pažymi, kad jei valstybė narė jai nepateikia reikiamų išankstinio tyrimo duomenų, ji neprivalo atlikti papildomos analizės (žr. šio sprendimo 97 punktą).

183    Todėl ieškovių nurodyta aplinkybė (žr. šio sprendimo 169 punktą), kad per nagrinėjamą laikotarpį daug privačių draudimo bendrovių buvo rekapitalizuotos siekiant padengti dėl ekonominės krizės patirtus didelius nuostolius, negalėjo atleisti valstybinio investuotojo, kaip antai SACE, nuo pareigos iš anksto įvertinti būsimą savo dukterinės bendrovės pelningumą ir pateikti Komisijai tinkamus išankstinio vertinimo duomenis (žr. šio sprendimo 182 punktą). Be to, negalima atmesti galimybės, kad vykdant minėtas rekapitalizacijas taip pat buvo teikiama valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Todėl Komisija neprivalėjo lyginti Sace BT padėties su kitų draudikų padėtimi.

184    Šiuo atveju reikia konstatuoti, kad ginčijamame sprendime Komisija tik pritaikė nusistovėjusią teismų praktiką, pagal kurią, nors Komisija privalo taikyti privataus investuotojo kriterijų ir prašyti atitinkamos valstybės narės jai pateikti visą reikšmingą informaciją, būtent ši valstybė narė arba, kaip šiuo atveju, nagrinėjama valstybės įmonė privalo pateikti duomenis, iš kurių būtų matyti, kad ji atliko išankstinį ekonominį aptariamos priemonės pelningumo vertinimą, kurį galima palyginti su vertinimu, atliktu panašioje padėtyje esančio privataus investuotojo (žr. šio sprendimo 96, 97 ir 112 punktus).

185    Priešingai, nei teigia ieškovės (žr. šio sprendimo 171 ir 172 punktus), šiuo reikalavimu nenustatoma jokia procedūros taisyklė ir neperkeliama Komisijai tenkanti valstybės pagalbos egzistavimo įrodinėjimo našta, o tik atitinkamam valstybiniam investuotojui nustatoma pareiga Komisijai pateikti reikiamus duomenis, kad ši galėtų patikrinti, ar aptariamos valstybės įmonės požiūris buvo panašus į požiūrį racionalaus privataus investuotojo, kuris būtų atlikęs išankstinį ekonominį vertinimą, grindžiamą turima informacija ir prognozuojama įvykių raida, ir kuris būtų tinkamas atsižvelgiant į nagrinėjamos operacijos pobūdį, sudėtingumą, svarbą ir kontekstą (žr. šio sprendimo 178 ir 179 punktus).

186    Kadangi valstybės įmonė Komisijai pateikia reikiamus duomenis, pastaroji vis dėlto privalo atlikti bendrą vertinimą atsižvelgdama ne tik į šios įmonės pateiktus duomenis, bet ir į bet kokią kitą reikšmingą informaciją, kuria remiantis būtų galima nustatyti, ar aptariama priemonė atitinka privataus investuotojo kriterijų. Taip atitinkama valstybės įmonė įgyja galimybę per administracinę procedūrą pateikti papildomų įrodymų, kurie parengti po priemonės priėmimo, tačiau kurie grindžiami ją priimant turėtais duomenimis ir prognozuojamais vertinimais.

187    Šiomis aplinkybėmis reikia atmesti ieškovių argumentus, grindžiamus, pirma, vienodo požiūrio į viešąjį ir privatųjį sektorius principu ir, antra, privataus investuotojo diskrecija (žr. šio sprendimo 166 ir 172 punktus). Iš tikrųjų, viena vertus, kadangi reikalavimas atlikti išankstinį ekonominį vertinimą skirtas tik nagrinėjamos valstybės įmonės elgesiui palyginti su panašioje padėtyje esančio racionalaus privataus investuotojo elgesiu, šis reikalavimas atitinka vienodo požiūrio į viešąjį ir privatųjį sektorius principą, pagal kurį valstybės narės gali investuoti į ūkinę veiklą, o įprastas rinkos sąlygas atitinkančiomis aplinkybėmis tiesiogiai ar netiesiogiai valstybės skirtas kapitalas įmonei neturi būti laikomas valstybės pagalba (97 punkte minėto Sprendimo Ispanija ir kt. / Komisija, EU:T:2014:604, 79 punktas).

188    Kita vertus, remiantis teismų praktika, valstybinio investuotojo turima diskrecija neatleidžia nuo pareigos atlikti tinkamą išankstinį ekonominį vertinimą. Tiesa, galima atskirti galimos projekto grąžos vertinimą, kurį atlikdamas valstybinis investuotojas turi tam tikrą diskreciją, ir nagrinėjimą, kurį šis investuotojas atlieka, kad nustatytų, ar grąža jam yra pakankama aptariamoms investicijoms įgyvendinti, – šio nagrinėjimo atžvilgiu jo diskrecija yra mažesnė, nes galima palyginti nagrinėjamą operaciją su kitomis galimybėmis investuoti kapitalą (97 punkte minėto Sprendimo Ispanija ir kt. / Komisija, EU:T:2014:604, 71 punktas). Tačiau valstybinio investuotojo turima diskrecija vertinant galimą projekto grąžą neatleidžia šio investuotojo nuo pareigos atlikti ekonominį vertinimą, grindžiamą turimų duomenų ir prognozuojamos įvykių raidos analize, kuris būtų tinkamas atsižvelgiant į operacijos pobūdį, sudėtingumą, svarbą ir kontekstą (žr. šio sprendimo 98 ir 180 punktus).

189    Todėl šiuo atveju negalima kaltinti Komisijos, kad ji padarė teisės klaidą, kai šioje byloje taikė privataus investuotojo kriterijų.

190    Antra, reikia patikrinti, ar Komisija padarė teisės klaidą ginčijamame sprendime nuspręsdama, kad SACE neatliko ginčijamų kapitalo injekcijų pelningumo vertinimo, kurį būtų galima palyginti su vertinimu, šios bylos aplinkybėmis atliktu panašioje padėtyje esančio privataus investuotojo.

191    Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad Komisijos pateiktoje bylos medžiagoje, visų pirma 2009 m. balandžio 1 d. SACE valdybos posėdžio, per kurį numatytas poreikis rekapitalizuoti Sace BT ir suteikti jai iš viso 70 mln. eurų, ir 2009 m. gegužės 26 d. šios valdybos posėdžio, per kurį nustatyta trečioji priemonė dėl 29 mln. eurų kapitalo injekcijos, protokoluose, nėra jokių duomenų, kuriais remiantis būtų galima daryti prielaidą, kad SACE atliko bent apytikslį ekonominį vertinimą, norėdama nustatyti, ar papildoma kapitalo injekcija būtų ekonomiškai pelningas sprendimas. Šiuose protokoluose kalbama tik apie poreikį atkurti Sace BT aktyvus, kurių reikia 2009 m. pabaigos atidėjimams padengti.

192    Be to, reikia pažymėti, kad ieškovės nepateikė jokio įrodymo, jog buvo atliktas išankstinis ekonominis vertinimas. Nors jos teigia, kad trečioji ir ketvirtoji priemonės grindžiamos tiksliu ir racionaliu šių investicijų būsimo pelningumo ekonominiu vertinimu, nenurodo, kokiais duomenimis rėmėsi atlikdamos tokį vertinimą, ir pateikia tik bendrus teiginius (žr. šio sprendimo 173 punktą).

193    Šiomis aplinkybėmis Komisija pagrįstai pažymi, kad vienintelis konkretus ieškovių pateiktas duomuo yra 2009 m. rugpjūčio 4 d. Sace BT valdybos priimtas 2010–2011 m. verslo planas. Tačiau ieškovės neneigia, kad į šį planą buvo atsižvelgta tik tuomet, kai SACE priėmė ketvirtąją priemonę. Be to, šis planas apima tik dvejų metų laikotarpį ir jame nenumatyta, jog vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu bus dirbama pelningai.

194    Tiesa, šiame plane, kaip nurodyta Bendrojo Teismo prašymu ieškovių pateiktame 2009 m. rugpjūčio 4 d. Sace BT valdybos posėdžio protokole, buvo numatyta, kad Sace BT pasieks finansinę pusiausvyrą 2011 m.

195    Tačiau šiame plane nepateikti jokie kapitalo injekcijų pelningumo analizės duomenys. Be to, nors šiame plane buvo numatytas nemenkas požymių, susijusių su Sace BT kreditų draudimu, pagerėjimas, kuris leistų pasiekti šią finansinę pusiausvyrą, jame buvo pateikta tik nedaug reikšmingų 2010 ir 2011 m. finansinių požymių ir skaičiais išreikštų duomenų, kuriais būtų galima grįsti šį vertinimą. Jame nebuvo pateikta tikslios informacijos, susijusios su sąnaudų mažinimo ir rizikos vertinimo būdais, o tik apskritai kalbama, kiek tai susiję su 2010 m., apie rizikos atrankos politikos tęsimą, o kiek tai susiję su 2011 m. – apie numatomą ekonominės padėties pagerėjimą ir rinkos atsigavimą.

196    Beje, remiantis 2010–2011 m. Sace BT verslo planu ir 2009 m. rugpjūčio 4 d. jos valdybos posėdžio protokolu darytina išvada, kad Sace BT tikslai buvo susitelkti į konkurencingos politikos tąsą siekiant padidinti šios bendrovės rinkos dalį, kuri 2008 m. buvo 8,2 %, kad 2011 m. būtų pasiekta 15 % rinkos dalis.

197    Tokiomis aplinkybėmis, nesant jokių prognozių, kad Sace BT galėtų generuoti pelną po 2011 m. bent jau ilgesniuoju laikotarpiu, Komisija pagrįstai galėjo nuspręsti, kad minėtuose verslo plane ir protokole pateikti išankstinio vertinimo duomenys neatitinka privataus investuotojo kriterijaus reikalavimų.

198    Iš tiesų, net pripažinus, kad panašioje padėtyje esantis privatus investuotojas galėjo atsižvelgti į tai, kad Sace BT patirtus nuostolius lėmė konjunktūra, ir, tikėdamasis, jog ekonominė padėtis palaipsniui gerės, nuspręsti trumpuoju laikotarpiu padidinti savo dukterinės bendrovės užimamą rinkos dalį, jis vis dėlto būtų nurodęs atlikti tikslesnį atitinkamų kapitalo injekcijų ekonominio racionalumo vertinimą atsižvelgdamas į šių operacijų pobūdį ir svarbą, kad galėtų įvertinti savo dukterinės bendrovės pelningumo perspektyvas ilgesniuoju laikotarpiu, ir, jei prognozės būtų patenkinamos, net neatlikti savo dukterinės bendrovės likvidavimo sąnaudų vertinimo (žr. šio sprendimo161 punktą).

199    Atsižvelgiant į šiuos argumentus reikia konstatuoti, kad Komisija nepadarė jokios vertinimo klaidos nuspręsdama, kad dėl to, jog nėra tinkamo dviejų aptariamų kapitalo injekcijų išankstinio ekonominio vertinimo, šios injekcijos neatitinka privataus investuotojo kriterijaus (žr. šio sprendimo 182 punktą).

200    Tokiomis aplinkybėmis trečiasis pagrindas turi būti atmestas nesant reikalo nagrinėti siekiant išsamumo Komisijos atlikto papildomo retrospektyvaus aptariamų kapitalo injekcijų pelningumo vertinimo pagrįstumo, palyginti su likvidavimo galimybe (žr. šio sprendimo 163 ir 164 punktus).

201    Konstatuotina, kad ginčijamo sprendimo 2 straipsnio antra pastraipa turi būti panaikinta (žr. šio sprendimo 161 punktą). Likusi ieškinio dalis turi būti atmesta.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

202    Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 3 dalį Bendrasis Teismas gali paskirstyti išlaidas šalims arba nurodyti kiekvienai jų padengti savo išlaidas, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama. Pagal to paties reglamento 87 straipsnio 4 dalį į bylą įstojusios valstybės narės pačios padengia savo išlaidas. Kadangi kiekvienos šalies dalis reikalavimų buvo patenkina, o dalis atmesta, kiekviena šalis turi padengti savo bylinėjimosi išlaidas, įskaitant susijusias su procedūra dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Remdamasis šiais motyvais,

BENRDASIS TEISMAS (septintoji kolegija)

nusprendžia:

1.      Panaikinti 2013 m. kovo 20 d. Komisijos sprendimo 2014/525/ES dėl priemonių SA.23425 (11/C) (ex NN 41/10), kurias 2004 ir 2009 m. Italija įgyvendino įmonės Sace BT SpA naudai, 2 straipsnio antrą pastraipą.

2.      Atmesti likusią ieškinio dalį.

3.      Servizi assicurativi del commercio estero SpA (SACE) ir Sace BT padengia savo bylinėjimosi išlaidas, įskaitant susijusias su procedūra dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

4.      Europos Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas, įskaitant susijusias su procedūra dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

5.      Italijos Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas, įskaitant susijusias su procedūra dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Van der Woude Wiszniewska-Białecka Ulloa Rubio

Paskelbta 2015 m. birželio 25 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Parašai.

Turinys

Ginčo aplinkybės

Pranešimas dėl eksporto kreditų draudimo

SACE

Sace BT

Administracinė procedūra ir ginčijamas sprendimas

Procesas ir šalių reikalavimai

Dėl teisės

Dėl ieškinio pirmojo pagrindo, susijusio su ginčijamų priemonių nepriskyrimu Italijos valstybei

Teismų praktikoje nustatyti kriterijai, kuriais vadovaujantis vertinamas valstybės įmonės nustatytos pagalbos priemonės priskyrimas valstybei

Šioje byloje Komisijos pateiktų požymių vertinimas

Dėl antrojo ir trečiojo pagrindų, iš esmės susijusių su rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus investuotojo kriterijaus pažeidimu ir pareigos motyvuoti nesilaikymu

Pirminės pastabos dėl teismų praktikos, susijusios su rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus investuotojo kriterijumi

Dėl ieškinio antrojo pagrindo, susijusio su SESV 107 straipsnio 1 dalies pažeidimu, vertinimo klaidomis ir teisės klaidomis taikant privataus investuotojo kriterijų ir su nepakankamu motyvavimu, kiek tai susiję su antrąja priemone

– Dėl SACE elgesio palyginimo su privataus perdraudiko elgesiu

– Dėl pagalbos dydžio vertinimo tariamo nemotyvavimo

Dėl ieškinio trečiojo pagrindo, susijusio su SESV 107 straipsnio 1 dalies pažeidimu, vertinimo klaidomis ir teisės klaidomis taikant privataus investuotojo kriterijų, kiek tai susiję su trečiąja ir ketvirtąja priemonėmis

Dėl bylinėjimosi išlaidų

* Proceso kalba: italų.

1 – Įslaptinti duomenys paslėpti.