BENDROJO TEISMO (aštuntoji kolegija) SPRENDIMAS

2011 m. liepos 13 d.(*)

„Konkurencija – Karteliai – Liftų ir eskalatorių montavimo ir priežiūros rinka – Sprendimas, kuriuo konstatuojamas EB 81 straipsnio pažeidimas – Manipuliavimas viešaisiais pirkimais – Rinkų pasidalijimas – Kainų nustatymas“

Byloje T‑151/07

Kone Oyj, įsteigta Helsinkyje (Suomija),

Kone GmbH, įsteigta Hanoveryje (Vokietija),

Kone BV, įsteigta Vorburge (Nyderlandai),

atstovaujamos solisitoriaus T. Vinje, advokatų D. Paemen, J. Schindler, B. Nijs, A. Tomtsis, QC J. Flynn ir baristerio D. Scannell,

ieškovės,

prieš

Europos Komisiją, atstovaujamą É. Gippini Fournier ir R. Sauer

atsakovę,

dėl prašymo panaikinti 2007 m. vasario 21 d. Komisijos sprendimą C (2007) 512 galutinis dėl procedūros pagal [EB] 81 straipsnį (byla COMP/E‑1/38.823 – Liftai ir eskalatoriai) arba, nepatenkinus pirmojo reikalavimo, – sumažinti ieškovėms skirtų baudų dydį,

BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji kolegija),

kurį sudaro pirmininkė M. E. Martins Ribeiro (pranešėjas), teisėjai N. Wahl ir A. Dittrich,

posėdžio sekretorė K. Andová, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2009 m. spalio 16 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

1        Šios bylos dalyką sudaro prašymas panaikinti 2007 m. vasario 21 d. Komisijos sprendimą C (2007) 512 galutinis dėl procedūros pagal [EB] 81 straipsnį (byla COMP/E‑1/38.823 – Liftai ir eskalatoriai) (toliau – ginčijamas sprendimas), kurio santrauka paskelbta 2008 m. kovo 26 d. Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (OL C 75, p. 19), arba, nepatenkinus pirmojo reikalavimo, – prašymas sumažinti ieškovėms skirtų baudų dydį.

2        Ginčijamame sprendime Europos Bendrijų Komisija pripažino, kad EB 81 straipsnį pažeidė šios bendrovės:

–        Kone Belgium SA, Kone GmbH (toliau – Kone Vokietija), Kone Luxembourg Sàrl, Kone BV Liften en Roltrappen (toliau – Kone Nyderlandai) ir Kone Oyj (toliau – KC) (toliau visos kartu arba atskirai – Kone),

–        Otis SA, Otis GmbH & Co. OHG (toliau – Otis Vokietija), General Technic Otis Sàrl, General Technic Sàrl, Otis BV (toliau – Otis Nyderlandai), Otis Elevator Company (toliau – OEC) ir United Technologies Corporation (toliau – UTC) (toliau visos kartu arba atskirai – Otis),

–        Schindler SA, Schindler Deutschland Holding GmbH (toliau – Schindler Vokietija), Schindler Sàrl, Schindler Liften BV (toliau – Schindler Nyderlandai) ir Schindler Holding Ltd (toliau – Schindler Holding) (toliau visos kartu arba atskirai – Schindler),

–        ThyssenKrupp Liften Ascenseurs NV, ThyssenKrupp Aufzüge GmbH (toliau – TKA), ThyssenKrupp Fahrtreppen GmbH (toliau – TKF), ThyssenKrupp Elevator AG (toliau – TKE), ThyssenKrupp AG (toliau – TKAG), ThyssenKrupp Ascenseurs Luxembourg Sàrl ir ThyssenKrupp Liften BV (toliau – TKL) (toliau visos kartu arba atskirai – ThyssenKrupp) ir

–        Mitsubishi Elevator Europe BV (toliau – MEE).

3        Viena iš šios bylos ieškovių, t. y. KC, yra Suomijoje įsikūrusi pasaulinė mechaninės priežiūros ir gamybos įmonė, parduodanti, gaminanti, montuojanti ir modernizuojanti liftus, eskalatorius, taip pat automatines pastatų duris. KC savo veiklą eskalatorių ir liftų srityje vykdo per nacionalines dukterines bendroves. Šios dukterinės bendrovės yra, be kita ko, Vokietijoje – Kone Vokietija, o Nyderlanduose – Kone Nyderlandai (ginčijamo sprendimo 15, 18 ir 20 konstatuojamosios dalys).

 Administracinė procedūra

 Komisijos tyrimas

4        2003 m. vasarą Komisijai buvo pateikta informacija apie galimą keturių pagrindinių Europos liftų ir eskalatorių gamintojų, vykdančių komercinę veiklą Sąjungoje, t. y. Kone, Otis, Schindler ir ThyssenKrupp, kartelį (ginčijamo sprendimo 3 ir 91 konstatuojamosios dalys).

 Vokietija

5        Nuo 2004 m. sausio 28 d. ir 2004 m. kovo mėn. Komisija, vadovaudamasi 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamento Nr. 17, Pirmojo reglamento, įgyvendinančio [EB 81] ir [82] straipsnius (OL 13, 1962, p. 204; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 sk., p. 3), 14 straipsnio 3 dalimi, atliko patikrinimus, be kita ko, dukterinių bendrovių Otis ir ThyssenKrupp patalpose Vokietijoje (ginčijamo sprendimo 104 ir 106 konstatuojamosios dalys).

6        2004 m. vasario 12 d. ir 18 d. Kone papildė savo 2004 m. vasario 2 d. su Belgija susijusį prašymą, pateiktą pagal Komisijos pranešimą apie atleidimą nuo baudų ir baudų sumažinimą kartelių atveju (OL C 45, 2002, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 155) (toliau – 2002 m. pranešimas dėl bendradarbiavimo), su Vokietija susijusia informacija. 2004 m. kovo–2005 m. vasario mėn. Otis savo 2004 m. kovo 11 d. su Belgija susijusį prašymą taip pat papildė su Vokietija susijusia informacija. 2004 m. lapkričio 25 d. Schindler, remdamasi minėtu pranešimu, pateikė prašymą, kuriame buvo su Vokietija susijusi informacija ir kuris buvo papildytas 2004 m. gruodžio–2005 m. vasario mėn. Galiausiai 2005 m. gruodį ThyssenKrupp, taip pat remdamasi minėtu pranešimu, pateikė Komisijai su Vokietija susijusį prašymą (ginčijamo sprendimo 105, 107, 112 ir 114 konstatuojamosios dalys).

7        2004 m. rugsėjo–lapkričio mėn. Komisija, vadovaudamasi 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [EB] 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) 18 straipsniu, taip pat išsiuntė prašymus pateikti informaciją įmonėms, dalyvavusioms darant pažeidimą Vokietijoje, keliems klientams šioje valstybėje narėje ir Belgijos asociacijoms VDMA, VFA bei VMA (ginčijamo sprendimo 110, 111 ir 113 konstatuojamosios dalys).

 Nyderlandai

8        2004 m. kovo mėn., remdamasi 2002 m. pranešimu dėl bendradarbiavimo, Otis pateikė su Nyderlandais susijusį prašymą, kuris vėliau buvo papildytas. 2004 m. balandžio mėn. remdamasi šiuo pranešimu ThyssenKrupp pateikė prašymą, kuris vėliau taip pat buvo kelis kartus papildytas. Galiausiai 2004 m. liepos 19 d. Kone papildė savo 2004 m. vasario 2 d. su Belgija susijusį prašymą su Nyderlandais susijusia informacija (ginčijamo sprendimo 127, 129 ir 130 konstatuojamosios dalys).

9        2004 m. liepos 27 d. pagal minėto pranešimo 8 dalies a punktą Otis buvo sąlyginai atleista nuo baudos (ginčijamo sprendimo 131 konstatuojamoji dalis).

10      Nuo 2004 m. balandžio 28 d. Komisija, vadovaudamasi Reglamento Nr. 17 14 straipsnio 3 dalimi, atliko patikrinimus, be kita ko, dukterinių bendrovių Kone, Schindler, ThyssenKrupp ir MEE patalpose Nyderlanduose, taip pat asociacijos Boschduin patalpose (ginčijamo sprendimo 128 konstatuojamoji dalis).

11      2004 m. rugsėjo mėn., vadovaudamasi Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsniu, Komisija išsiuntė prašymus pateikti informaciją įmonėms, dalyvavusioms darant pažeidimą Nyderlanduose, keliems klientams šioje valstybėje narėje ir asociacijoms VLR bei Boschduin (ginčijamo sprendimo 133 ir 134 konstatuojamosios dalys).

 Pranešimas apie kaltinimus

12      2005 m. spalio 7 d. Komisija priėmė pranešimą apie kaltinimus, kuris buvo skirtas, be kita ko, šio sprendimo 2 punkte minėtoms bendrovėms. Visos pranešimo apie kaltinimus adresatės pateikė rašytines pastabas, atsakydamos į Komisijos pateiktus kaltinimus (ginčijamo sprendimo 135 ir 137 konstatuojamosios dalys).

13      Klausymai nebuvo surengti, nes nė viena pranešimo apie kaltinimus adresatė nepateikė atitinkamo prašymo (ginčijamo sprendimo 138 punktas).

 Ginčijamas sprendimas

14      2007 m. vasario 21 d. Komisija priėmė ginčijamą sprendimą, kuriame konstatavo, kad bendrovės, kurioms buvo skirtas šis sprendimas, dalyvavo darant keturis sudėtinius ir tęstinius EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimus keturiose valstybėse narėse, kai pasidalijo rinkas susitardamos arba derindamos veiksmus paskirstant viešuosius pirkimus ir sutartis dėl liftų ir eskalatorių pardavimo, montavimo, priežiūros ir modernizavimo (ginčijamo sprendimo 2 konstatuojamoji dalis).

15      Dėl ginčijamo sprendimo adresačių Komisija nusprendė, kad, be suinteresuotųjų įmonių dukterinių bendrovių Belgijoje, Vokietijoje, Liuksemburge ir Nyderlanduose, šių dukterinių bendrovių patronuojančiosios bendrovės turi būti pripažintos solidariai atsakingomis už EB 81 straipsnio pažeidimus, kuriuos padarė jų atitinkamos dukterinės bendrovės, nes pažeidimo padarymo laikotarpiu jos galėjo daryti lemiamą įtaką jų komercinei politikai ir galėjo būti preziumuojama, kad jos naudojosi šia galia (ginčijamo sprendimo 608, 615, 622, 627 ir 634–641 konstatuojamosios dalys). MEE patronuojančiosios bendrovės nebuvo pripažintos solidariai atsakingomis už savo dukterinės bendrovės elgesį, nes nepavyko įrodyti, kad jos darė lemiamą įtaką šios elgesiui (ginčijamo sprendimo 643 konstatuojamoji dalis).

16      Apskaičiuodama baudų dydį, ginčijamame sprendime Komisija taikė metodą, apibrėžtą Baudų nustatymo remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalimi metodo gairėse [Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairės] (OL C 9, 1998, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 171, toliau – 1998 m. gairės). Ji taip pat išnagrinėjo, ar ir kiek atitinkamos įmonės tenkina 2002 m. pranešime dėl bendradarbiavimo nustatytas sąlygas.

17      Komisija pripažino pažeidimus „labai sunkiais“ dėl jų pobūdžio ir aplinkybės, kad kiekvienas iš jų apėmė visą tam tikros valstybės narės teritoriją (Belgijos, Vokietijos, Liuksemburgo arba Nyderlandų), net jei nebuvo įmanoma įvertinti jų tikros įtakos (ginčijamo sprendimo 671 konstatuojamoji dalis).

18      Siekdama atsižvelgti į faktinę ekonominę suinteresuotųjų įmonių galimybę padaryti pastebimą žalą konkurencijai, Komisija kiekvienos šalies atveju suskirstė šias įmones į kelias kategorijas pagal jų apyvartą liftų ir (arba) eskalatorių rinkoje, o prireikus – priežiūros ir modernizavimo paslaugų rinkoje (ginčijamo sprendimo 672 ir 673 konstatuojamosios dalys).

19      Kalbant apie kartelį Vokietijoje, Kone, Otis ir ThyssenKrupp buvo priskirtos pirmajai kategorijai, kuriai buvo nustatyta 70 000 000 EUR pradinė bauda. Schindler buvo priskirta antrajai kategorijai, kuriai buvo nustatytas 17 000 000 EUR pradinės baudos dydis (ginčijamo sprendimo 676–679 konstatuojamosios dalys). Pradinei Otis skirtinai baudai buvo pritaikytas dauginimo koeficientas 1,7, o pradinei ThyssenKrupp skirtinai baudai – dauginimo koeficientas 2, siekiant atsižvelgti į jų dydį ir bendrus išteklius, todėl jų pradinės baudos atitinkamai padidėjo iki 119 000 000 EUR ir 140 000 000 EUR (ginčijamo sprendimo 690 ir 691 konstatuojamosios dalys). Kadangi Kone, Otis ir ThyssenKrupp padarytas pažeidimas truko aštuonerius metus ir keturis mėnesius (nuo 1995 m. rugpjūčio 1 d. iki 2003 m. gruodžio 5 d.), Komisija 80 % padidino šių įmonių pradines baudas. Schindler padarytas pažeidimas truko penkerius metus ir keturis mėnesius (nuo 1995 m. rugpjūčio 1 d. iki 2000 m. gruodžio 6 d.), todėl šiai įmonei Komisija pradinę baudą padidino 50 %. Taigi Kone pagrindinė bauda sudarė 126 000 000 EUR, Otis – 214 200 000 EUR, Schindler – 25 500 000 EUR ir ThyssenKrupp – 252 000 000 EUR (ginčijamo sprendimo 693 ir 696 konstatuojamosios dalys). Komisija nusprendė, kad ThyssenKrupp turi būti pripažinta padariusia pažeidimą pakartotinai ir dėl šios sunkinančios aplinkybės 50 % padidino jos baudą (ginčijamo sprendimo 697–707 konstatuojamosios dalys). Suinteresuotųjų įmonių atveju nebuvo pripažinta jokių lengvinančių aplinkybių (ginčijamo sprendimo 727–729, 735, 736, 742–744, 749, 750 ir 753–755 konstatuojamosios dalys). Kone bauda buvo sumažinta didžiausiu 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 23 dalies b punkto pirmos pastraipos pirmoje įtraukoje numatytu procentu – 50 % ir dar 1 % dėl to, kad ji neginčijo faktinių aplinkybių. Atsižvelgus į minėto pranešimo 23 dalies b punkto pirmos pastraipos antroje įtraukoje nustatytas ribas, Otis bauda buvo sumažinta 25 % ir dar 1 % dėl to, kad ji neginčijo faktinių aplinkybių. Atsižvelgus į šio pranešimo 23 dalies b punkto pirmos pastraipos trečioje įtraukoje nustatytas ribas, Schindler bauda buvo sumažinta 15 % ir dar 1 % dėl to, kad ji neginčijo faktinių aplinkybių. ThyssenKrupp bauda buvo sumažinta 1 % dėl to, kad ji neginčijo faktinių aplinkybių (ginčijamo sprendimo 778–813 konstatuojamosios dalys).

20      Kalbant apie kartelį Nyderlanduose, Kone buvo priskirta pirmajai kategorijai, kuriai buvo nustatytas 55 000 000 EUR pradinės baudos dydis. Otis buvo priskirta antrajai kategorijai, kuriai buvo nustatytas 41 000 000 EUR pradinės baudos dydis. Schindler buvo priskirta trečiajai kategorijai, kuriai buvo nustatytas 24 500 000 EUR pradinės baudos dydis. ThyssenKrupp ir MEE buvo priskirtos ketvirtajai kategorijai, kuriai buvo nustatytas 8 500 000 EUR pradinės baudos dydis (ginčijamo sprendimo 684 ir 685 konstatuojamosios dalys). Pradinei Otis skirtinai baudai buvo pritaikytas dauginimo koeficientas 1,7, o pradinei ThyssenKrupp skirtinai baudai – dauginimo koeficientas 2, siekiant atsižvelgti į jų dydį ir bendrus išteklius, todėl jų pradinės baudos atitinkamai padidėjo iki 69 700 000 EUR ir 17 000 000 EUR (ginčijamo sprendimo 690 ir 691 konstatuojamosios dalys). Kadangi Otis ir ThyssenKrupp padarytas pažeidimas truko penkerius metus ir dešimt mėnesių (nuo 1998 m. balandžio 15 d. iki 2004 m. kovo 5 d.), Komisija 55 % padidino šių įmonių pradines baudas. Kone ir Schindler padarytas pažeidimas truko ketverius metus ir devynis mėnesius (nuo 1999 m. birželio 1 d. iki 2004 m. kovo 5 d.), todėl Komisija 45 % padidino šių įmonių pradines baudas. MEE padarytas pažeidimas truko ketverius metus ir vieną mėnesį (nuo 2000 m. sausio 11 d. iki 2004 m. kovo 5 d.), todėl Komisija 40 % padidino šios įmonės pradinę baudą. Taigi Kone pradinė bauda sudarė 79 750 000 EUR, Otis – 108 035 000 EUR, Schindler – 35 525 000 EUR, ThyssenKrupp – 26 350 000 EUR ir MEE – 11 900 000 EUR (ginčijamo sprendimo 695 ir 696 konstatuojamosios dalys). Komisija nusprendė, kad ThyssenKrupp turi būti pripažinta padariusia pažeidimą pakartotinai ir dėl šios sunkinančios aplinkybės 50 % padidino jos baudą (ginčijamo sprendimo 697, 698 ir 715–720 konstatuojamosios dalys). Suinteresuotųjų įmonių atveju nebuvo pripažinta jokių lengvinančių aplinkybių (ginčijamo sprendimo 724–726, 731, 732, 737, 739–741, 745–748 ir 751–755 konstatuojamosios dalys). Pritaikius 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo, Otis buvo visiškai atleista nuo baudos. Atsižvelgus į minėto pranešimo 23 dalies b punkto pirmos pastraipos pirmoje įtraukoje nustatytas ribas, ThyssenKrupp bauda buvo sumažinta 40 % ir dar 1 % dėl to, kad ji neginčijo faktinių aplinkybių. Schindler ir MEE baudos buvo sumažintos 1 % dėl to, kad jos neginčijo faktinių aplinkybių (ginčijamo sprendimo 836–855 konstatuojamosios dalys).

21      Ginčijamo sprendimo rezoliucinė dalis išdėstyta taip:

„1 straipsnis

<...>

2. Kalbant apie Vokietiją, toliau nurodytos įmonės pažeidė [EB] 81 straipsnį, nurodytais laikotarpiais nacionaliniu lygmeniu dalyvaudamos su liftais ir eskalatoriais susijusiuose susitarimuose ir suderintuose veiksmuose reguliariai sudarydamos kolektyvinius susitarimus, siekdamos pasidalinti rinkas, pasiskirstyti viešuosius ir privačius pirkimus bei kitas pardavimo ir montavimo sutartis pagal iš anksto nustatytas dalis:

–        Kone: [KC] ir [Kone Vokietija] – nuo 1995 m. rugpjūčio 1 d. iki 2003 m. gruodžio 5 d.,

–        Otis: [UTC], [OEC] ir [Otis Vokietija] – nuo 1995 m. rugpjūčio 1 d. iki 2003 m. gruodžio 5 d.,

–        Schindler: Schindler Holding <...> ir [Schindler Vokietija] – nuo 1995 m. rugpjūčio 6 d. iki 2000 m. gruodžio 6 d. ir

–        ThyssenKrupp: [TKAG], [TKE], [TKA] ir [TKF] – nuo 1995 m. rugpjūčio 1 d. iki 2003 m. gruodžio 5 d.

<...>

4. Kalbant apie Nyderlandus, toliau nurodytos įmonės pažeidė [EB] 81 straipsnį, nurodytais laikotarpiais nacionaliniu lygmeniu dalyvaudamos su liftais ir eskalatoriais susijusiuose susitarimuose ir suderintuose veiksmuose reguliariai sudarydamos kolektyvinius susitarimus, siekdamos pasidalinti rinkas, pasiskirstyti viešuosius ir privačius pirkimus bei kitas pardavimo ir montavimo sutartis pagal iš anksto nustatytas dalis ir nekonkuruoti tarpusavyje dėl priežiūros ir modernizavimo sutarčių:

–        Kone: [KC] ir [Kone Nyderlandai] – nuo 1999 m. birželio 1 d. iki 2004 m. kovo 5 d.,

–        Otis: [UTC], [OEC] ir [Otis Nyderlandai] – nuo 1998 m. balandžio 15 d. iki 2004 m. kovo 5 d.,

–        Schindler: Schindler Holding <...> ir [Schindler Nyderlandai] – nuo 1999 m. birželio 1 d. iki 2004 m. kovo 5 d.,

–        ThyssenKrupp: [TKAG] ir [TKL] – nuo 1998 m. balandžio 15 d. iki 2004 m. kovo 5 d. ir

–        [MEE] – nuo 2000 m. sausio 11 d. iki 2004 m. kovo 5 d.

2 straipsnis

<...>

2. Už 1 straipsnio 2 dalyje nurodytus pažeidimus Vokietijoje skiriamos tokios baudos:

–        Kone: solidariai [KC] ir [Kone Vokietija] – 62 370 000 EUR,

–        Otis: solidariai [UTC], [OEC] ir [Otis Vokietija] – 159 043 500 EUR,

–        Schindler: solidariai Schindler Holding <...> ir [Schindler Vokietija] – 21 458 250 EUR ir

–        ThyssenKrupp: solidariai [TKAG], [TKE], [TKA] ir [TKF] –374 220 000 EUR.

<...>

4. Už 1 straipsnio 4 dalyje nurodytus pažeidimus Nyderlanduose skiriamos tokios baudos:

–        Kone: solidariai [KC] ir [Kone Nyderlandai] – sumoka 79 750 000 EUR,

–        Otis: solidariai [UTC], [OEC] ir [Otis Nyderlandai] – 0 EUR,

–        Schindler: solidariai Schindler Holding <...> ir [Schindler Nyderlandai] – 35 169 750 EUR,

–        ThyssenKrupp: solidariai [TKAG] ir [TKL] – 23 477 850 EUR ir

–        [MEE] – 1 841 400 EUR.

<...>“

 Procesas ir šalių reikalavimai

22      Pareiškimu, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2007 m. gegužės 8 d., ieškovės KC, Kone Vokietija ir Kone Nyderlandai pateikė šį ieškinį.

23      Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu Bendrasis Teismas (aštuntoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir, imdamasis proceso organizavimo priemonių pagal Procedūros reglamento 64 straipsnį, pateikė šalims rašytinį klausimą ir paprašė jų pateikti dokumentus. Ieškovės į Bendrojo Teismo klausimą per nustatytą terminą neatsakė. Tačiau jos į jį atsakė 2009 m. rugsėjo 10 d. raštu. Minėtame rašte ir 2009 m. rugsėjo 28 d. rašte ieškovės pabrėžė, kad tam tikri duomenys yra konfidencialaus pobūdžio ir paprašė, kad Bendrasis Teismas šių duomenų neskelbtų. Šalys atsakė į prašymą pateikti dokumentus per nustatytą terminą.

24      Per 2009 m. spalio 16 d. posėdį buvo išklausytos šalių pastabos ir jų atsakymai į Bendrojo Teismo žodžiu pateiktus klausimus.

25      2009 m. spalio 14 d. nutartimi, remdamasis Procedūros reglamento 65 straipsnio b punktu, 66 straipsnio 1 dalimi ir 67 straipsnio 3 dalies antra pastraipa, Bendrasis Teismas nurodė Komisijai pateikti dokumentus, kurie, jos manymu, yra konfidencialūs. Komisija prašymą įvykdė per nustatytą terminą. Kadangi Bendrasis Teismas manė, kad minėti dokumentai nėra būtini ginčui išspręsti, jie buvo grąžinti Komisijai jų neperduodant ieškovėms ir žodinė proceso dalis buvo užbaigta.

26      Ieškovės Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamo sprendimo 2 straipsnio 2 dalį tiek, kiek ja skiriama bauda KC ir Kone Vokietija bei neskirti baudos arba ją skirti mažesnę nei nustatyta ginčijamame sprendime,

–        panaikinti ginčijamo sprendimo 2 straipsnio 4 dalį tiek, kiek ja skiriama bauda KC ir Kone Nyderlandai bei skirti mažesnę baudą nei nustatyta ginčijamame sprendime,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

27      Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovių bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

28      Ieškovės ginčija, pirma, ginčijamo sprendimo 2 straipsnio 2 dalies, kuria atitinkamoms įmonėms skiriamos baudos už Vokietijoje padarytus pažeidimus, teisėtumą ir, antra, ginčijamo sprendimo 2 straipsnio 4 dalies, kuria atitinkamoms įmonėms skiriamos baudos už Nyderlanduose padarytus pažeidimus, teisėtumą.

29      Šiuo tikslu ieškovės remiasi trimis ieškinio pagrindais. Pirmasis pagrindas susijęs su 1998 m. gairių ir proporcingumo principo pažeidimu nustatant pradinių baudų dydį. Antrasis pagrindas susijęs su 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo pažeidimu ir teisėtų lūkesčių apsaugos principo, vienodo požiūrio principo ir teisės į gynybą pažeidimu. Trečiasis pagrindas susijęs su teisėtų lūkesčių apsaugos ir vienodo požiūrio principų pažeidimu apskaičiuojant baudų sumažinimo dėl bendradarbiavimo ne pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo dydį.

 Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su 1998 m. gairių ir proporcingumo principo pažeidimu nustatant pradinių baudų dydį

30      Ieškovės teigia, kad Komisija klaidingai taikė 1998 m. gaires ir pažeidė proporcingumo principą nustatydama pradinių baudų, skirtų už pažeidimus Vokietijoje ir Nyderlanduose, dydžius.

31      Visų pirma primintina, jog iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad Komisija turi didelę diskreciją pasirinkti baudų apskaičiavimo metodą. Šiame 1998 m. gairėse apibrėžtame metode yra įvairių lankstumo nuostatų, leidžiančių Komisijai naudotis savo diskrecija laikantis Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies (šiuo klausimu žr. 2009 m. rugsėjo 3 d. Teisingumo Teismo sprendimo Papierfabrik August Koehler ir kt. prieš Komisiją, C‑322/07 P, C‑327/07 P ir C‑338/07 P, Rink. p. I‑7191, 112 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

32      Sąjungos konkurencijos teisės pažeidimų sunkumas turi būti vertinamas remiantis daugeliu veiksnių, pavyzdžiui, konkrečiomis bylos aplinkybėmis, jos kontekstu ir baudų atgrasančiu poveikiu, tačiau privalomo ir baigtinio kriterijų, į kuriuos reikia atsižvelgti bet kuriuo atveju, sąrašo nėra (2009 m. kovo 19 d. Teisingumo Teismo sprendimo Archer Daniels Midland prieš Komisiją, C‑510/06 P, Rink. p. I‑1843, 72 punktas ir 2009 m. rugsėjo 3 d. Teisingumo Teismo sprendimo Prym ir Prym Consumer prieš Komisiją, C‑534/07 P, Rink. p. I‑7415, 54 punktas).

33      Kaip buvo nurodyta šio sprendimo 16 punkte, Komisija šioje byloje baudų dydį nustatė taikydama 1998 m. gairėse apibrėžtą metodą.

34      Nors 1998 m. gairės negali būti kvalifikuotos kaip teisės norma, kurios administracija turi paisyti bet kuriuo atveju, vis dėlto jose nustatyta elgesio taisyklė, nurodanti administracijos praktiką, nuo kurios konkrečiu atveju ji negali nukrypti, nenurodydama priežasčių, atitinkančių vienodo požiūrio principą (žr. 2005 m. birželio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją, C‑189/02 P, C‑202/02 P, C‑205/02 P–C‑208/02 P ir C‑213/02 P, Rink. p. I‑5425, 209 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką; 2008 m. spalio 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Carbone Lorraine prieš Komisiją, T‑73/04, Rink. p. II‑2661, 70 punktą).

35      Priėmusi tokias elgesio taisykles ir apie jas pranešusi viešai paskelbdama, jog nuo šio momento taikys jas atvejams, kuriems skirtos šios normos, Komisija savanoriškai apribojo savo diskreciją ir negali nukrypti nuo šių taisyklių, nes priešingu atveju gali būti nubausta už bendrųjų teisės principų, pavyzdžiui, vienodo požiūrio ar teisėtų lūkesčių apsaugos principų pažeidimą (žr. 34 punkte minėto Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 211 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką; 34 punkte minėto Sprendimo Carbone‑Lorraine prieš Komisiją 71 punktą).

36      Be to, 1998 m. gairėse bendrai ir abstrakčiai nustatytas metodas, kurio Komisija įsipareigojo laikytis nustatydama baudų dydį, ir todėl jomis užtikrinamas įmonių teisinis saugumas (34 punkte minėto Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 211 ir 213 punktai).

37      Galiausiai primintina, jog 1998 m. gairėse numatyta, pirma, kad reikia nustatyti paties pažeidimo sunkumo laipsnį ir tuo remiantis galima nustatyti bendrą pradinį dydį (1A punkto antra pastraipa). Antra, sunkumo laipsnis vertinamas atsižvelgiant į padarytų pažeidimų pobūdį ir atitinkamos įmonės požymius, visų pirma jos dydį ir padėtį atitinkamoje rinkoje, dėl kurių gali būti koreguojamas pradinis dydis, įmonės suskirstytos į kategorijas ir nustatytas specialus pradinis dydis (1A punkto trečia–septinta pastraipos).

38      Šiuo atveju, kiek tai susiję su ginčijamame sprendime pateiktu pažeidimo sunkumo įvertinimu, Komisija kartu išnagrinėjo keturis pažeidimus, konstatuotus ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje, „nes [jie] <...> turi bendrų požymių“ (ginčijamo sprendimo 657 konstatuojamoji dalis).

39      Pirmiausia, kalbėdama apie pažeidimų pobūdį, Komisija ginčijamo sprendimo 658 ir 659 konstatuojamosiose dalyse paaiškina:

„658 Pažeidimai, dėl kurių priimtas šis sprendimas, daugiausia buvo slaptas konkurentų susitarimas pasidalyti rinkas arba įšaldyti turimas rinkų dalis, pasiskirstant naujų liftų ir (arba) eskalatorių pardavimo ir montavimo projektus, ir nekonkuruoti tarpusavyje dėl liftų ir eskalatorių priežiūros ir modernizavimo (išskyrus Vokietiją, kur kartelio dalyvės nesitarė dėl priežiūros ir modernizavimo veiklos). Tokie horizontalūs apribojimai dėl paties savo pobūdžio yra vieni sunkiausių [EB] 81 straipsnio pažeidimų. Dėl pažeidimų šioje byloje iš klientų buvo dirbtinai atimta galimybė pasinaudoti konkurencinės pasiūlos privalumais. Taip pat pažymėtina, kad tam tikri projektai, kuriais buvo manipuliuojama, buvo iš mokesčių finansuojami viešieji pirkimai, kaip tik skelbiami tam, kad būtų gauti konkurencingi, be kita ko, gero kokybės ir kainos santykio požiūriu, pasiūlymai.

659 Vertinant pažeidimo sunkumą, su jo tikslu susiję veiksniai paprastai yra svarbesni nei susiję su jo įtaka, ypač tuomet, kai, kaip yra šioje byloje, susitarimai susiję su labai sunkiais pažeidimais, kaip antai, kainų nustatymu ir rinkos pasidalijimu. Susitarimo įtaka paprastai nėra lemiamas kriterijus vertinant pažeidimo sunkumą.“

40      Komisija teigia, kad „nesiekė įrodyti konkrečios pažeidimo įtakos, nes buvo neįmanoma pakankamai tikrai nustatyti konkurencijos veiksnių (kaina, komercinės sąlygos, kokybė, inovacijos ir kt.), kurie būtų vyravę, jei nebūtų buvę pažeidimų“ (ginčijamo sprendimo 660 konstatuojamoji dalis). Tačiau ji nusprendė, kad „yra <...> akivaizdu, jog pažeidimai turėjo faktinės įtakos“, ir šiuo atžvilgiu paaiškina, jog „tai, kad kartelio dalyviai įgyvendino įvairius antikonkurencinius susitarimus, savaime suponuoja, jog buvo padaryta įtaka rinkai, net jei tikrąją įtaką sunku įvertinti, nes nėra žinoma, be kita ko, nei tai, ar pateikiant pasiūlymus buvo sukčiaujama dėl kitų projektų ir kiek tokių projektų būta, nei kiek projektų galėjo būti paskirstyta tarp kartelio dalyvių neiškilus būtinybės joms susisiekti tarpusavyje“ (ginčijamo sprendimo 660 konstatuojamoji dalis). Toje pačioje konstatuojamojoje dalyje Komisija priduria, kad „didelės bendros konkurentų rinkos dalys parodo tikėtiną antikonkurencinį poveikį, o santykinis šių rinkos dalių stabilumas per visą pažeidimų laikotarpį patvirtina tokį poveikį“.

41      Tada ginčijamo sprendimo 661–669 konstatuojamosiose dalyse Komisija atsako į ieškovių per administracinę procedūrą pateiktus argumentus, kuriais siekiama įrodyti nedidelę pažeidimų įtaką rinkai.

42      Dėl atitinkamos geografinės rinkos dydžio Komisija ginčijamo sprendimo 670 konstatuojamojoje dalyje nustatė, kad „karteliai, dėl kurių buvo priimtas [ginčijamas] sprendimas, atitinkamai apėmė visą Belgijos, Vokietijos, Liuksemburgo ir Nyderlandų teritoriją“ ir kad „iš teismų praktikos aiškiai išplaukia, jog nacionalinė geografinė rinka, apimanti visą valstybės narės teritoriją, savaime sudaro didelę bendrosios rinkos dalį“.

43      Galiausiai ginčijamo sprendimo 671 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, kad, „atsižvelgiant į pažeidimų pobūdį ir į tai, kad kiekvienas iš jų apėmė visą vienos valstybės narės (Belgijos, Vokietijos, Liuksemburgo arba Nyderlandų) teritoriją, kiekviena sprendimo adresatė padarė vieną arba kelis labai sunkius EB 81 straipsnio pažeidimus“. Ji padarė išvadą, jog „šie veiksniai yra tokio pobūdžio, kad pažeidimai turi būti pripažinti labai sunkiais, net jei negalima įvertinti jų tikrosios įtakos“.

44      Pirma, kalbėdamos apie Vokietijoje padarytą pažeidimą, ieškovės teigia, jog ginčijamame sprendime neatsižvelgiama į pačios Komisijos išvadas, kad kartelis Vokietijoje buvo susijęs ne su visais liftų projektais. Taigi rinką, kuriai padaryta įtaka, sudaro tik liftų projektai, kurių vertė viršija 1 mln. EUR, t. y. maždaug 20–30 % visos rinkos, o tai savo prašymuose atleisti nuo baudų patvirtino Kone, Otis ir ThyssenKrupp (ginčijamo sprendimo 281 ir 664 konstatuojamosios dalys). Savo dublike ieškovės taip pat pažymi, jog, pirma, bendros pradinės baudos, nustatytos už pažeidimą Vokietijoje, ir, antra, pradinių baudų, nustatytų už pažeidimus Belgijoje ir Nyderlanduose, palyginimas patvirtina, kad už Vokietijoje padarytą pažeidimą nustatyta pradinė bauda yra neproporcinga, nes, priešingai nei Vokietijos kartelio atveju, Belgijos ir Nyderlandų karteliai yra susiję su visa liftų rinka.

45      Šiuo atžvilgiu svarbu pabrėžti, kad ieškovės neginčija 1998 m. gairių 1A punkte apibrėžto bendro pradinės baudos dydžio nustatymo metodo teisėtumo. Šis metodas atitinka fiksuotų tarifų nustatymo logiką, pagal kurią bendras pagal pažeidimo sunkumą nustatomas pradinės baudos dydis apskaičiuojamas atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį ir geografinį paplitimą, taip pat į konkrečią pažeidimo įtaką rinkai, jeigu ji gali būti įvertinta (2006 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo BASF prieš Komisiją, T-15/02, Rink. p. II‑497, 134 punktas ir 2009 m. gegužės 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Wieland-Werke prieš Komisiją, T‑116/04, Rink. p. II‑1087, 62 punktas).

46      Be to, atitinkamos rinkos dydis iš esmės nėra privalomas veiksnys, o tik vienas iš reikšmingų veiksnių vertinant pažeidimo sunkumą, ir pagal nusistovėjusią teismų praktiką Komisija neprivalo apibrėžti atitinkamos rinkos arba įvertinti jos dydžio, jei nagrinėjamo pažeidimo dalykas yra antikonkurencinis (šiuo klausimu žr. 32 punkte minėto Sprendimo Prym ir Prym Consumer prieš Komisiją 55 ir 64 punktus ir 2009 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Hoechst prieš Komisiją, T‑161/05, Rink. p. II‑3555, 109 punktą). Taigi nustatydama pradinės baudos dydį Komisija gali, bet neprivalo atsižvelgti į rinkos, kurioje buvo padarytas pažeidimas, vertę (šiuo klausimu žr. 45 punkte minėto Sprendimo BASF prieš Komisiją 134 punktą ir 45 punkte minėto Sprendimo Wieland‑Werke prieš Komisiją 63 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). 1998 m. gairėse nenumatyta, kad baudų dydis apskaičiuojamas pagal bendrąją apyvartą arba pagal įmonių apyvartą atitinkamoje rinkoje. Vis dėlto gairėse nedraudžiama į tokią apyvartą atsižvelgti nustatant baudos dydį, kad būtų laikomasi bendrųjų Sąjungos teisės principų ir, jei tai reikalinga dėl aplinkybių (2003 m. liepos 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Archer Daniels Midland ir Archer Daniels Midland Ingredients prieš Komisiją, T‑224/00, Rink. p. II‑2597, 187 punktas).

47      Todėl ieškovių argumentas, kad bendras pradinės baudos dydis, nustatytas už kartelį Vokietijoje, turėtų atspindėti tariamai ribotą atitinkamos rinkos dydį, yra grindžiamas klaidinga prielaida ir turi būti atmestas.

48      Šiuo atveju, kaip pažymėta šio sprendimo 38–43 punktuose, vertindama pažeidimo sunkumą Komisija atsižvelgė į pažeidimo pobūdį ir geografinį atitinkamos rinkos dydį.

49      Priešingai nei teigia ieškovės, iš ginčijamo sprendimo 664 konstatuojamosios dalies, kurioje Komisija atsako į Kone ir Otis argumentus dėl tariamai ribotos pažeidimo įtakos, matyti, kad susitarimai Vokietijoje padarė įtaką ne tik eskalatoriams ir liftų projektams, kurių vertė viršija 1 mln. EUR, nes Komisija manė, jog tikėtina, „kad veikla, susijusi su karteliu dėl liftų projektų, kurių vertė viršija 1 mln. EUR ir kurie apima greitaeigius brangius liftus, galėjo daryti įtaką likusiai liftų rinkos daliai“. Toje konstatuojamojoje dalyje Komisija taip pat pažymėjo, kad bendra projekto vertė yra svarbesnė už liftų skaičių ir tipą, kad neįmanoma įrodyti konkrečios pažeidimo įtakos ir kad iš faktinių aplinkybių aiškiai matyti, jog šalys turėjo ketinimą ne pašalinti tam tikrus produktų tipus, bet susitarti dėl projektų, kur buvo lengviausia pašalinti konkurenciją.

50      Taip pat reikia priminti, kad pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo pateiktame prašyme dėl Vokietijos pati Kone konkrečiai nurodė, jog [konfidencialu](1) (taip pat žr. ginčijamo sprendimo 256 konstatuojamąją dalį), o tai rodo, kad karteliu buvo siekiama įšaldyti rinkos dalis visoje liftų rinkoje. Kaip pabrėžia Komisija, aiškus slaptas susitarimas dėl projektų, kurių vertė viršija 1 mln. EUR, yra nesuderinamas su agresyvia konkurencija dėl mažesnės vertės projektų. Be to, iš ginčijamo sprendimo 241 konstatuojamosios dalies, kurios ieškovės neginčijo, matyti, kad ThyssenKrupp taip pat nurodė, jog atskirais atvejais buvo nagrinėjami ir mažesnės vertės projektai. Tai reiškia, jog ieškovių argumentas, kad liftų atveju kartelis buvo susijęs tik su maždaug 20–30 % Vokietijos rinkos, turi būti atmestas.

51      Be to, kalbant apie kartelį Vokietijoje, reikia pažymėti, kad nors Komisija nemėgino įrodyti konkrečios pažeidimo įtakos (ginčijamo sprendimo 660 konstatuojamoji dalis), ji nustatė sumažintą pradinės baudos dydį tam, kad atitinkamų įmonių naudai būtų atsižvelgta į tai, jog karteliais galėjo būti padaryta tiesioginė įtaka ne visai liftų rinkai. Taigi, kaip ginčijamo sprendimo 664 konstatuojamojoje dalyje pažymėjo Komisija, atsakydama į tam tikrų kartelio dalyvių argumentus, kad liftų atveju kartelis buvo susijęs tik su greitaeigiais liftais, nustatydama pradinės baudos dydį iš tiesų ji „atsižvelgė į tai, kad pagal kartelį vykdoma veikla galbūt nebuvo padaryta tiesioginė įtaka visai liftų rinkai“. Aišku, kad pradinė bauda už kartelį Vokietijoje, išreiškus ją kaip viso rinkos dydžio procentinę dalį, buvo nustatyta mažesnė nei pradinės baudos, pritaikytos už kitus ginčijamame sprendime nagrinėjamus kartelius (žr. šio sprendimo 55 punktą).

52      Taip pat, net jeigu liftų atveju kartelis Vokietijoje turėjo įtakos tik liftų projektams, kurių vertė viršija 1 mln. EUR (to ieškovės neįrodė ir tam, beje, prieštarauja tam tikri ThyssenKrupp pareiškimai) (žr. šio sprendimo 50 punktą), pradinės baudos dydis būtų pateisinamas, net jeigu būtų lyginamas su dydžiais, nustatytais už kitus kartelius. Svarbu pabrėžti, kad su karteliu Vokietijoje susijusi geografinė rinka buvo daug didesnė už su kitais karteliais susijusias geografines rinkas.

53      Be to, reikia pabrėžti, kad sąlyginai mažas nagrinėjamų produktų rinkos dydis, net jeigu jis būtų įrodytas, turi nedidelę reikšmę, palyginti su visais kitais pažeidimo sunkumą parodančiais veiksniais, paminėtais ginčijamo sprendimo 657–671 konstatuojamosiose dalyse ir šio sprendimo 38–43 punktuose (šiuo klausimu žr. 2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Roquette Frères prieš Komisiją, T‑322/01, Rink. p. II‑3137, 151 punktą).

54      Galiausiai, net jeigu konstatuodama kelis labai sunkius pažeidimus viename sprendime Komisija turi laikytis proporcingumo tarp bendrų pradinės baudos dydžių ir įvairių paveiktų rinkų dydžių, šiuo atveju nėra pagrindo manyti, kad bendras pradinės baudos dydis, nustatytas už kartelį Vokietijoje, yra neproporcingas, palyginti su pradinės baudos dydžiais, nustatytais už kartelius Belgijoje ir Nyderlanduose.

55      Reikšmingų duomenų nagrinėjimas parodo, kad Komisija, atsižvelgdama į paveiktų rinkų dydį, pradines baudas už pažeidimus, padarytus susijusiose valstybėse narėse, nustatė pagrįstai ir nuosekliai, netaikydama konkrečios matematinės formulės, kurios taikyti ji bet kuriuo atveju neprivalėjo (žr. šio sprendimo 45–47 punktus). Pirma, didžiausios, t. y. Vokietijos rinkos, kurios vertė sudaro 576 mln. EUR, atveju buvo nustatytas 70 mln. EUR bendras pradinės baudos dydis. Antra, kitų dviejų pagal dydį rinkų, t. y. Nyderlandų ir Belgijos, kurių vertė atitinkamai sudaro 363 mln. EUR ir 254 mln. EUR, atveju buvo nustatyti atitinkamai 55 mln. EUR ir 40 mln. EUR bendri pradinės baudos dydžiai.

56      Tokiomis aplinkybėmis, atsižvelgiant į fiksuotų tarifų nustatymo logiką, kuria grindžiamas 1998 m. gairių 1 A punkte nustatytas metodas, pagal kurį nereikalaujama, kad nustatydama bendrą pradinės baudos dydį Komisija atsižvelgtų į paveiktos rinkos dydį ir juo labiau kad šį dydį nustatytų kaip visos apyvartos rinkoje procentinę dalį (šiuo klausimu žr. 45 punkte minėto Sprendimo BASF prieš Komisiją 134 punktą), bendro pradinės baudos dydžio, nustatyto už Vokietijoje padarytą pažeidimą, negalima laikyti neproporcingu, palyginti su pradinės baudos dydžiais, nustatytais už Belgijoje ir Nyderlanduose padarytus pažeidimus.

57      Antra, kalbėdama apie Nyderlanduose padaryto pažeidimo sunkumą Kone primena, kad Komisija turi atsižvelgti į pažeidimo pobūdį, konkrečią įtaką rinkai, jeigu ji gali būti įvertinta, ir atitinkamos geografinės rinkos dydį.

58      Ieškovės teigia, jog Komisija padarė klaidingą išvadą, kad Nyderlanduose padarytas pažeidimas yra tokio paties pobūdžio kaip padarytieji Belgijoje, Vokietijoje ir Liuksemburge, o tai yra akivaizdi vertinimo klaida ir vienodo požiūrio principo pažeidimas. Šiuo klausimu jos nurodo, kad, pirma, šiose valstybėse narėse susitarimai paprastai buvo sudaromi aukščiausiu valdymo lygmeniu. Antra, projektų paskirstymai buvo grindžiami iš anksto sutartu rinkos pasidalijimu tarp dalyvių ir jais buvo siekiama įšaldyti rinkos dalis. Trečia, projektų sąrašai buvo laikomi. Be to, dalyviai ėmėsi ekstremalių priemonių tam, kad paslėptų savo neteisėtą elgesį. Ketvirta, Belgijoje ir Liuksemburge pažeidimai buvo susiję su visais projektais ir (arba) sutartimis, o Vokietijoje – su visais projektais, kurių vertė viršijo tam tikrą sumą. Penkta, Belgijoje buvo kompensavimo mechanizmas už „paslaugas“. Visų šių aplinkybių nebuvo Nyderlanduose padaryto pažeidimo atveju.

59      Konstatuotina, kad šios aplinkybės, net jeigu būtų įrodytos, negali paneigti ginčijamo sprendimo 658 konstatuojamojoje dalyje pateikto Komisijos vertinimo, susijusio su Nyderlanduose konstatuoto pažeidimo pobūdžiu. Nyderlanduose padarytas pažeidimas, kaip ir pažeidimai, padaryti Belgijoje, Vokietijoje ir Liuksemburge, daugiausia buvo slaptas konkurentų susitarimas pasidalyti rinkas arba įšaldyti turimas rinkų dalis, pasiskirstant naujų liftų ir (arba) eskalatorių pardavimo ir montavimo projektus, ir nekonkuruoti tarpusavyje dėl liftų ir eskalatorių priežiūros ir modernizavimo (išskyrus Vokietiją, kur kartelio dalyvės nesitarė dėl priežiūros ir modernizavimo veiklos). Tokie horizontalūs apribojimai dėl paties savo pobūdžio yra vieni sunkiausių [EB] 81 straipsnio pažeidimų (ginčijamo sprendimo 658 konstatuojamoji dalis), o tai aiškiai matyti iš 1998 m. gairių 1 A punkto, kuriame tokio tipo pažeidimai kvalifikuojami kaip „labai sunkūs“.

60      Anot ieškovių, Nyderlanduose padarytas pažeidimas turėjo mažesnę įtaką rinkai nei karteliai Belgijoje, Vokietijoje ir Liuksemburge. Priešingai nei teigia Komisija, yra įmanoma įvertinti įtaką rinkai apskritai, palyginant susijusių projektų vertę su visa rinkos verte. Be to, Otis, ThyssenKrupp ir Kone vieningai mano, kad pažeidimu įtaka galėjo būti padaryta mažesnei kaip 10 % dydžio rinkos daliai. Alternatyviai Kone nurodo, kad, atsižvelgiant į įrodymus ir pažeidimo pobūdį bei įtaką, Nyderlanduose padarytą pažeidimą Komisija turėjo kvalifikuoti kaip „sunkų“, o ne „labai sunkų“ ir kad todėl ji turėjo sumažinti pradinę baudą už Nyderlanduose padarytą pažeidimą.

61      Pagal 1998 m. gairių 1A punkto pirmą pastraipą Komisija, vertindama pažeidimo sunkumą, konkrečią įtaką rinkai turi išnagrinėti tik tuomet, jei ši įtaka gali būti įvertinta (šiuo klausimu žr. 32 punkte minėto Sprendimo Prym ir Prym Consumer prieš Komisiją 74 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką; 46 punkte minėto Sprendimo Archer Daniels Midland ir Archer Daniels Midland Ingredients prieš Komisiją 143 punktą ir 2006 m. balandžio 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Degussa prieš Komisiją, T‑279/02, Rink. p. II‑897, 216 punktą).

62      Pagal nusistovėjusią teismų praktiką, norėdama įvertinti konkrečią pažeidimo įtaką rinkai, Komisija turi atsižvelgti į įprastą konkurenciją, kuri būtų buvusi, jei nebūtų buvę pažeidimo (žr. 34 punkte minėto Sprendimo Carbone‑Lorraine prieš Komisiją 83 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

63      Šiuo atveju, ginčijamo sprendimo 660 punkte Komisija teigia, kad „[ji] nesiekė įrodyti konkrečios pažeidimo įtakos, nes buvo neįmanoma pakankamai tikrai nustatyti konkurencijos veiksnių (kaina, komercinės sąlygos, kokybė, inovacijos ir kt.), kurie būtų vyravę, jei nebūtų buvę pažeidimų“. Nors ginčijamo sprendimo 660 punkte Komisija nusprendė, kad akivaizdu, jog karteliai turėjo faktinės įtakos, nes buvo įgyvendinti ir nors 661–669 konstatuojamosiose dalyse Komisija atmetė atitinkamų įmonių argumentus, kuriais buvo siekiama įrodyti nedidelę kartelių įtaką, konstatuotina, kad ginčijamame sprendime vertinant pažeidimų sunkumą nebuvo atsižvelgta į galimą jų įtaką rinkai.

64      Pavyzdžiui, ginčijamo sprendimo 671 konstatuojamojoje dalyje Komisija savo išvadą dėl pažeidimų sunkumo vertinimo grindžia tik tuo, kad atsižvelgia į minėtų pažeidimų pobūdį ir jų geografinį paplitimą. Šioje konstatuojamojoje dalyje Komisija nusprendė, kad, „atsižvelgiant į pažeidimų pobūdį ir į tai, kad kiekvienas iš jų apėmė visą vienos valstybės narės (Belgijos, Vokietijos, Liuksemburgo arba Nyderlandų) teritoriją, [laikytina, kad] kiekviena sprendimo adresatė padarė vieną arba kelis labai sunkius EB 81 straipsnio pažeidimus“.

65      Kalbant apie argumentą, kad yra įmanoma įvertinti įtaką rinkai apskritai, palyginant susijusių projektų vertę su visa rinkos verte, konstatuotina, jog ieškovės nepaaiškina, kaip turi būti apskaičiuota įtaka rinkai. Šiuo klausimu savo dublike ieškovės pateikia nuorodą į Kone paaiškinimus, esančius jos atsakyme į pranešimą apie kaltinimus. Nors ir nėra reikalo priimti sprendimo dėl tokių ieškinio priede pateiktų argumentų priimtinumo, pažymėtina, kad ieškovės tik pamini ribotą kartelio įtaką rinkai Nyderlanduose ir šiuo atžvilgiu iš esmės pateikia nuorodą į atitinkamų įmonių pareiškimus, pagal kuriuos kartelis buvo susijęs tik su tam tikrais projektais. Kaip teigia Komisija, tokie pareiškimai nereiškia, kad pažeidimo įtaką buvo galima įvertinti, nes kartelio mastas nebuvo žinomas. Pavyzdžiui, ginčijamo sprendimo 384 konstatuojamojoje dalyje, kurios ieškovės neginčijo, Komisija nurodė, kad „nebuvo jokio reikalo pasidalyti visų projektų Nyderlanduose, nes atitinkamos įmonės turėjo tartis tik dėl tų projektų, kurie nebuvo automatiškai paskirti vienai iš jų dėl nusistovėjusio santykio su esamu klientu“. Be to, ieškovių argumentai negali paneigti ginčijamo sprendimo 660 konstatuojamojoje dalyje esančios Komisijos išvados, kad buvo neįmanoma pakankamai tikrai nustatyti konkurencijos veiksnių (kaina, komercinės sąlygos, kokybė, inovacijos ir kt.), kurie būtų vyravę, jei nebūtų buvę pažeidimų (žr. šio sprendimo 62 ir 63 punktus).

66      Bet kuriuo atveju reikia konstatuoti, kad ieškovių argumentai nepaneigia Nyderlanduose padaryto pažeidimo kvalifikavimo kaip „labai sunkaus“.

67      Taigi pažymėtina, kad ginčijamame sprendime konstatuoti pažeidimai dėl paties savo pobūdžio yra vieni sunkiausių EB 81 straipsnio pažeidimų, nes jų dalyką sudarė „slaptas konkurentų susitarimas pasidalyti rinkas arba įšaldyti turimas rinkų dalis, pasiskirstant naujų liftų ir (arba) eskalatorių pardavimo ir montavimo projektus, ir nekonkuruoti tarpusavyje dėl liftų ir eskalatorių priežiūros ir modernizavimo (išskyrus Vokietiją, kur kartelio dalyvės nesitarė dėl priežiūros ir modernizavimo veiklos)“ (ginčijamo sprendimo 658 konstatuojamoji dalis). Šiuo klausimu 1998 m. gairėse nurodyta, kad „labai sunkiems“ pažeidimams iš esmės priskiriami horizontalūs apribojimai, pavyzdžiui, kainų karteliai, rinkos pasidalijimo kvotos ir kiti tinkamam vidaus rinkos veikimui pavojų keliantys veiksmai. Šie pažeidimai įtraukti ir į pavyzdinį kartelių, kurie pagal EB 81 straipsnio 1 dalies c punktą tiesiogiai pripažinti nesuderinamais su bendrąja rinką, sąrašą. Be sunkių konkurencijos trukdymų, kuriuos sukelia tokie karteliai, jais, įpareigojant šalis paisyti įvairių, dažnai nacionalinėmis sienomis apribotų, rinkų, šios rinkos taip pat atribojamos ir taip paneigiamas pagrindinis EB sutartyje numatytas Bendrijos rinkos integracijos tikslas. Teismų praktikoje tokie pažeidimai, ypač jei tai yra horizontalūs karteliai, taip pat pripažįstami „ypač sunkiais“ arba „akivaizdžiais pažeidimais“ (1995 m. balandžio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tréfilunion prieš Komisiją, T‑148/89, Rink. p. II‑1063, 109 punktas, 1998 m. rugsėjo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo European Night Services ir kt. prieš Komisiją, T‑374/94, T‑375/94, T‑384/94 ir T‑388/94, Rink. p. II‑3141, 136 punktas ir 2005 m. liepos 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Scandinavian Airlines System prieš Komisiją, T‑241/01, Rink. p. II‑2917, 85 punktas).

68      Be to, iš nusistovėjusios teismų praktikos išplaukia, kad antikonkurencinės praktikos įtaka savaime nėra lemiamas kriterijus vertinant pažeidimo sunkumą. Su tam tikro elgesio ketinimais susiję aspektai gali turėti daugiau reikšmės, nei su šia įtaka susiję aspektai visų pirma tada, kai savo prigimtimi tai yra sunkus pažeidimas, pavyzdžiui, rinkų padalijimas (2003 m. spalio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Thyssen Stahl prieš Komisiją, C‑194/99 P, Rink. p. I‑10821, 118 punktas ir 32 punkte minėto Sprendimo Prym ir Prym Consumer prieš Komisiją 96 punktas; 2001 m. gruodžio 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Krupp Thyssen Stainless ir Acciai speciali Terni prieš Komisiją, T‑45/98 ir T‑47/98, Rink. p. II‑3757, 199 punktas ir 61 punkte minėto Sprendimo Degussa prieš Komisiją 251 punktas).

69      Taigi pažeidimo pobūdis yra svarbiausias apibūdinant pažeidimus kaip „labai sunkius“. Iš labai sunkių pažeidimų aprašymo 1998 m. gairėse matyti, kad susitarimai arba suderinti veiksmai, kuriais, kaip šioje byloje, siekiama pasidalyti rinkas, vien dėl savo pobūdžio gali būti pripažinti „labai sunkiais“ ir nebūtina apibūdinti tokių veiksmų konkrečiai pagal jų įtaką arba geografines ribas (šiuo klausimu žr. 32 punkte minėto Sprendimo Prym ir Prym Consumer prieš Komisiją 75 punktą ir 2009 m. rugsėjo 24 d. Teisingumo Teismo sprendimo Erste Bank der österreichischen Sparkassen prieš Komisiją, C‑125/07 P, C‑133/07 P, C‑135/07 P ir C‑137/07 P, Rink. p. I‑8681, 103 punktą). Šią išvadą patvirtina tai, kad aprašant sunkius pažeidimus aiškiai nurodoma, jog jie turi įtakos rinkai ir veikia didesnes bendrosios rinkos sritis, o labai sunkių pažeidimų aprašyme neminimas joks konkrečios įtakos rinkai arba poveikio tam tikroje konkrečioje teritorijoje reikalavimas (šiuo klausimu žr. 2008 m. spalio 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Schunk ir Schunk Kohlenstoff-Technik prieš Komisiją, T‑69/04, Rink. p. II‑2567, 171 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

70      Vadinasi, Komisija teisėtai manė, kad atsižvelgiant į Nyderlanduose padaryto pažeidimo dalyką jis dėl savo pobūdžio buvo labai sunkus.

71      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šį ieškinio pagrindą reikia atmesti.

 Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo pažeidimu ir teisėtų lūkesčių apsaugos principo, vienodo požiūrio principo ir teisės į gynybą pažeidimu

72      Ieškovės primena, kad pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo jos pateikė prašymus atleisti nuo baudų arba sumažinti jų dydį. Tačiau Komisija pažeidė šio pranešimo nuostatas, vertindama jų bendradarbiavimo kokybę ir naudingumą. Anot ieškovių, Komisija taip pat nepaisė jų teisėtų lūkesčių ir pažeidė teisę į gynybą. Galiausiai ieškovės teigia, kad, vertindama pagal šį pranešimą taikytiną baudų sumažinimą, Komisija pažeidė vienodo požiūrio principą.

 Dėl 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo

73      Pažymėtina, kad 2002 m. pranešime dėl bendradarbiavimo Komisija nustatė sąlygas, kurioms esant įmonėms, bendradarbiaujančioms su Komisija, siekiant konstatuoti kartelį, gali būti neskiriama arba sumažinta bauda, kuri būtų skirta joms nebendradarbiaujant.

74      Visų pirma 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo A skirsnio 8 dalyje numatyta:

„Komisija suteikia įmonei atleidimą nuo baudų, kurios kitaip jai grėstų, jeigu:

a)      įmonė pirmoji pateikia įrodymus, kurie, Komisijos nuomone, leidžia jai priimti sprendimą pradėti tyrimą pagal Reglamento Nr. 17 14 straipsnio 3 dalį dėl įtariamo kartelio, darančio įtaką Bendrijai; arba

b)      įmonė pirmoji pateikia įrodymus, kurie, Komisijos nuomone, leidžia nustatyti [EB] 81 straipsnio pažeidimą dėl įtariamo kartelio, darančio įtaką Bendrijai.“

75      Toliau 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo B skirsnio 20 dalyje nustatyta, kad „įmonėms, kurios neatitinka A skirsnyje numatytų [atleidimo nuo baudos] sąlygų, gali būti sumažinta bauda, kuri kitaip joms būtų paskirta“, o 21 dalyje – jog tam, „kad įmonei būtų sumažinta bauda, ji privalo Komisijai pateikti įrodymus, kurie turėtų ženklią papildomąją vertę Komisijos turimų įrodymų apie įtariamą pažeidimą atžvilgiu, ir nutraukti savo neteisėtą veiklą ne vėliau kaip įrodymų pateikimo metu“.

76      Dėl papildomosios vertės sąvokos 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 22 dalyje nustatyta:

„Sąvoka „papildomoji vertė“ reiškia laipsnį, kuriuo pateikti įrodymai savo pobūdžiu ir (arba) nuodugnumu sustiprina Komisijos gebėjimą įrodyti minėtus faktus. Šiuo požiūriu Komisija paprastai teikia daugiau reikšmės raštiškiems įrodymams, atsiradusiems laikotarpiu, su kuriuo susiję tie faktai, negu vėliau susiformavusiems įrodymams. Lygiai taip pat tiesiogiai su minėtais faktais susiję įrodymai paprastai laikomi vertingesniais negu netiesioginiai įrodymai.“

77      2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 23 dalies b punkto pirmoje pastraipoje numatyta, kad mažinant baudas įmonės skirstomos į tris kategorijas:

„– pirmai įmonei, kuri atitinka 21 dalies sąlygas: 30–50 % sumažinimas;

– antrai įmonei, kuri atitinka 21 dalies sąlygas: 20–30 % sumažinimas;

– paskesnėms įmonėms, kurios atitinka 21 dalies sąlygas: iki 20 % sumažinimas.“

78      2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 23 dalies b punkto antroje pastraipoje nustatyta:

„Siekdama nustatyti sumažinimo dydį šiuose diapazonuose, Komisija atsižvelgia į laiką, kuomet buvo pateikti įrodymai, atitinkantys 21 dalies sąlygas, ir į jų papildomąją vertę. Ji taip pat gali atsižvelgti į tai, ar įmonė, įteikusi paraišką, bendradarbiavo nuosekliai ir be išlygų.“

79      Galiausiai 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 23 dalies b punkto paskutinėje pastraipoje nustatyta:

„Be to, jeigu įmonė pateikia įrodymus apie Komisijai iki tol nežinomus faktus, kurie tiesiogiai susiję su įtariamo kartelio veiklos pavojingumu ar trukme, Komisija neatsižvelgia į šiuos elementus nustatydama baudos dydį įmonei, pateikusiai šiuos įrodymus.“

 Dėl Komisijos diskrecijos ir Sąjungos teismo vykdomos kontrolės

80      Primintina, kad Reglamento Nr. 1/2002 23 straipsnio 2 dalimi, kuri yra teisinis baudų skyrimo pažeidus Sąjungos konkurencijos teisės taisykles pagrindas, Komisijai suteikiama diskrecija nustatyti baudas (šiuo klausimu žr. 1997 m. spalio 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Deutsche Bahn prieš Komisiją, T‑229/94, Rink. p. II‑1689, 127 punktą), be kita ko, pagal jos bendrą politiką konkurencijos srityje (1983 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją, 100/80–103/80, Rink. p. 1825 105 ir 109 punktai). Būtent tokiomis aplinkybėmis, siekdama užtikrinti savo sprendimų, kuriais skiriamos baudos, skaidrumą ir objektyvumą, Komisija priėmė ir paskelbė 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo. Šiuo instrumentu siekiama patikslinti kriterijus, kuriuos, laikydamasi aukštesnės galios teisės normų, ji ketina taikyti naudodamasi savo diskrecija. Taigi ji pati apribojo savo diskreciją (pagal analogiją žr. 1998 m. balandžio 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Vlaams Gewest prieš Komisiją, T‑214/95, Rink. p. II‑717, 89 punktą), nes Komisija turi laikytis savo pačios nustatytų taisyklių (pagal analogiją žr. 1996 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo AIUFFASS ir AKT prieš Komisiją, T‑380/94, Rink. p. II‑2169, 57 punktą).

81      Tai, kad priimdama 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo Komisija pati apribojo savo diskreciją, vis dėlto nėra nesuderinama su didelės Komisijos diskrecijos išsaugojimu (pagal analogiją žr. 2006 m. gruodžio 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Raiffeisen Zentralbank Österreich ir kt. prieš Komisiją, T‑259/02–T‑264/02 ir T‑271/02, Rink. p. II‑5169, 224 punktą).

82      Iš tikrųjų 2002 m. pranešime dėl bendradarbiavimo yra įvairių lanksčių normų, leidžiančių Komisijai naudotis savo diskrecija laikantis Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio nuostatų, kaip jas išaiškino Teisingumo Teismas (pagal analogiją žr. 81 punkte minėto Sprendimo Raiffeisen Zentralbank Österreich ir kt. prieš Komisiją 224 punktą).

83      Taigi pažymėtina, kad Komisija turi didelę diskreciją vertindama, ar įrodymai, kuriuos pateikė įmonė, paprašiusi taikyti 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo, turi didelę papildomąją vertę, kaip ji suprantama pagal minėto pranešimo 21 dalį (šiuo klausimu žr. 2007 m. gegužės 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo SGL Carbon prieš Komisiją, C‑328/05 P, Rink. p. I‑3921, 88 punktą ir 2008 m. birželio 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Hoechst prieš Komisiją, T‑410/03, Rink. p. II‑881, 555 punktą). Kalbant apie minėto pranešimo 8 dalies a ir b punktus, konstatuotina, kad ši diskrecija išplaukia iš pačios šios nuostatos formuluotės, kurioje aiškiai kalbama apie įrodymus, kurie „Komisijos nuomone“ atitinkamai leidžia jai priimti sprendimą pradėti tyrimą arba nustatyti pažeidimą. Įmonės bendradarbiavimo kokybės ir naudos vertinimas susijęs su sudėtingais faktinių aplinkybių vertinimais (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo SGL Carbon prieš Komisiją 81 punktą ir 34 punkte minėto Sprendimo Carbone Lorraine prieš Komisiją 271 punktą).

84      Taip pat Komisija, konstatavusi, kad įrodymai turi didelę papildomąją vertę, kaip tai suprantama pagal 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 21 dalį, turi diskreciją nustatyti tikslų baudos sumažinimo atitinkamai įmonei lygį. 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 23 dalies b punkto pirmoje pastraipoje numatytos baudos dydžio sumažinimo ribos skirtingoms nurodytoms įmonių kategorijoms, o šios dalies antroje pastraipoje nustatyti kriterijai, į kuriuos Komisija turi atsižvelgti apibrėždama sumažinimo lygį šiose ribose.

85      Atsižvelgiant į diskreciją, kurią turi Komisija vertindama įmonės bendradarbiavimą pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo, Bendrasis Teismas gali skirti sankciją tik už akivaizdų šios diskrecijos ribų peržengimą (šiuo klausimu žr. 83 punkte minėto Sprendimo SGL Carbon prieš Komisiją 81, 88 ir 89 punktus ir 83 punkte minėto 2008 m. birželio 18 d. Sprendimo Hoechst prieš Komisiją 555 punktą).

 Dėl Kone bendradarbiavimo siekiant įrodyti Vokietijoje padarytą pažeidimą

86      Kone, kuri 2004 m. vasario 12 d. pirmoji pateikė su karteliu Vokietijoje susijusį prašymą pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo (ginčijamo sprendimo 105 konstatuojamoji dalis), nebuvo atleista nuo baudų pagal to pranešimo 8 dalį (ginčijamo sprendimo 790 konstatuojamoji dalis).

87      Ginčijamo sprendimo 783–786 konstatuojamosiose dalyse Komisija padarė išvadą, kad 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 8 dalies a punktas netaikytinas, nes trečiosios šalies pateikta informacija leido jai atlikti patikrinimą Vokietijoje 2004 m. sausio 28 d.

88      Minėto pranešimo 8 dalies b punktas taip pat netaikytinas dėl šių ginčijamo sprendimo 787–789 konstatuojamosiose dalyse išdėstytų motyvų:

„787      Komisija atleidžia nuo baudų pagal [2002 m.] pranešimo dėl bendradarbiavimo 8 [dalies] b punktą, jei įmonė pirmoji pateikia įrodymus, kurie, Komisijos manymu, gali jai leisti konstatuoti [EB] 81 straipsnio pažeidimą, susijusį su tariamu karteliu, o tai reiškia, kad Komisija prieš tai neturėjo pakankamai įrodymų, leidžiančių konstatuoti [EB] 81 straipsnio pažeidimą, ir kad jokiai įmonei nebuvo taikomas sąlyginis atleidimas nuo baudų pagal 8 [dalies] a punktą.

788      Pagal [2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo] pateiktame prašyme esančios Kone pastabos yra nevienareikšmės ir jas pagrindžia tik jos pačios rašytiniai pareiškimai, kurie grindžiami atsiminimais. Ji pripažįsta, kad [konfidencialu]. Šiuo atveju Komisija jau turėjo iš kitų šaltinių gautos informacijos apie tariamą pažeidimą, pavyzdžiui, trečiųjų šalių pastabos ir patikrinimai. Ši informacija lėmė pagrindinę bylos kryptį administracinėje procedūroje, kurią Komisija pradėjo savo iniciatyva. Vadinasi, tokiomis aplinkybėmis įmonė, pageidaujanti atleidimo nuo baudų pagal [2002 m.] pranešimo dėl bendradarbiavimo 8 [dalies] b [punktą], turėtų pateikti Komisijai informacijos, leidžiančios gerokai sutrumpinti jos tyrimą.

789      Kone pastabose dėl Vokietijos su karteliu susijusi veikla aprašyta ne taip tiksliai kaip jos pastabose dėl Belgijos bei Liuksemburgo ir jų nepagrindžia kaltę patvirtinantys dokumentiniai įrodymai (išskyrus jos pačios pareiškimus). Todėl Kone negali teigti, kad jos pastabos dėl, viena vertus, Belgijos ir Liuksemburgo ir, kita vertus, Vokietijos buvo „tokios pačios kokybės“.“

89      Vis dėlto Kone bauda buvo sumažinta 50 % pagal 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 23 dalies b punkto pirmos pastraipos pirmą įtrauką dėl jos bendradarbiavimo, susijusio su karteliu Vokietijoje (ginčijamo sprendimo 793 konstatuojamoji dalis).

90      Ieškovės teigia, kad, pirma, Kone įvykdė atleidimo nuo baudų pagal 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 8 dalies b punktą sąlygas, kiek tai susiję su Vokietijoje padarytu pažeidimu, nes ginčijamame sprendime Komisija rėmėsi 2004 m. vasario 12 ir 18 d. Kone pastabomis tam, kad įrodytų visas šio pažeidimo aplinkybes. Jos pabrėžia tai, kad tuo metu, kai Kone pateikė prašymą pagal minėtą pranešimą, Komisija dar neturėjo pakankamai įrodymų Vokietijoje padarytam pažeidimui įrodyti ir kad Kone buvo pirmoji įmonė, pateikusi informacijos apie šį pažeidimą.

91      Reikia priminti, kad viena iš atleidimo nuo baudų pagal 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 8 dalies b punktą sąlygų yra ta, kad įmonė turi būti pirmoji, pateikusi įrodymų, kurie, Komisijos manymu, leidžia jai konstatuoti EB 81 straipsnio pažeidimą, susijusį su tariamu Bendrijai įtaką darančiu karteliu.

92      Pažymėtina, kad tuo metu, kai Kone pateikė prašymą dėl Vokietijos, t. y. 2004 m. vasario 12 d., Komisija, remdamasi tada turima informacija, jau preziumavo kartelio Vokietijoje egzistavimą liftų ir eskalatorių sektoriuje. Iš trečiosios šalies gavusi informacijos, 2004 m. sausio 28 d. ji jau atliko patikrinimus ThyssenKrupp ir tam tikrų Vokietijoje esančių jos dukterinių bendrovių patalpose (ginčijamo sprendimo 104 konstatuojamoji dalis).

93      Žinoma, neginčijama, kad Komisija dar neturėjo pakankamai įrodymų Vokietijoje padarytam pažeidimui konstatuoti tuo metu, kai Kone pateikė prašymą pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo, ir kad Kone buvo pirmoji įmonė, pateikusi tokį prašymą dėl minėto pažeidimo (ginčijamo sprendimo 105 konstatuojamoji dalis).

94      Vis dėlto, priešingai nei teigia ieškovės, šių aplinkybių savaime nepakanka, kad būtų galima reikalauti atleisti nuo baudų pagal 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 8 dalies b punktą. Būtent įmonės, kaip antai Kone, bendradarbiavimo kokybė lemia tai, ar ji gali būti atleista nuo baudų pagal šią nuostatą. Nepakanka to, kad Kone pateikė informacijos ir įrodymų, leidžiančių sėkmingai tirti pažeidimą. Nors nebūtina, kad pateikti įrodymai būtų pakankami visam pažeidimui ar jo mažiausioms detalėms įrodyti, vis dėlto tokie įrodymai turi būti pakankamo pobūdžio, tikslumo ir įrodomosios galios, kad Komisija galėtų konstatuoti EB 81 straipsnio pažeidimą.

95      Atsižvelgiant į diskreciją, kurią Komisija turi vertindama įmonės bendradarbiavimą pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo, šiuo atveju reikia išnagrinėti, ar Komisija akivaizdžiai viršijo šią diskreciją, kai padarė išvadą, kad Kone pateikti įrodymai jai neleido konstatuoti EB 81 straipsnio pažeidimo, susijusio su karteliu Vokietijoje (šiuo klausimu žr. 83 punkte minėto 2008 m. birželio 18 d. Sprendimo Hoechst prieš Komisiją 555 punktą).

96      Pirma, reikia priminti, kad pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo pateiktame Kone prašyme esantys įrodymai dėl Vokietijos yra įtraukti į jos 2004 m. vasario 12 d. pastabas ir papildyti bei ištaisyti 2004 m. vasario 18 d. pastabomis. Prie 2004 m. vasario 12 d. pastabų yra pridėti du Kone vadovų pareiškimai, kurių pirmame aprašytas kartelis Vokietijos liftų rinkoje [konfidencialu], o antrame – kartelis Vokietijos eskalatorių rinkoje [konfidencialu].

97      Prie 2004 m. vasario 12 ir 18 d. Kone pastabų yra pridėta keletas dokumentinių įrodymų. Prie savo 2004 m. vasario 12 d. pastabų, be dokumentų, parengtų pagal Kone vadovų atsiminimus siekiant pateikti prašymą pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo, kuriuose nurodytos tam tikrų kartelio susitikimų datos ir vietos [konfidencialu] ir juose aptarti projektai [konfidencialu], Kone pridėjo Schindler faksą [konfidencialu] ir projektų, kurių datos nenurodytos, sąrašus [konfidencialu]. Prie 2004 m. vasario 18 d. pastabų buvo pridėtos, be kita ko, viešbučio sąskaitos [konfidencialu].

98      Antra, kalbant apie pateiktų įrodymų vertę, reikia konstatuoti, kad, kiek tai susiję su 2004 m. vasario 12 d. pastabomis, Kone pareiškimai buvo grindžiami jos vadovų atsiminimais. Taigi negalima atmesti galimybės, kad juose yra netikslumų. Be to, pati Kone 2004 m. vasario 18 d. pastabose pažymi, kad negalima visiškai garantuoti tam tikrų jos pastabų tikslumo.

99      Bet kuriuo atveju vienašalių įmonės pareiškimų negali pakakti pažeidimui konstatuoti, jei jų nepagrindžia tikslūs ir nuoseklūs dokumentiniai įrodymai. Komisija savo sprendime turi pateikti tikslių ir nuoseklių įrodymų, pagrindžiančių tvirtą įsitikinimą tuo, kad pažeidimas buvo padarytas (1984 m. kovo 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Compagnie royale asturienne des mines ir Rheinzink prieš Komisiją, 29/83 ir 30/83, Rink. p. 1679, 20 punktas; 2007 m. rugsėjo 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Coats Holdings ir Coats prieš Komisiją, T‑36/05, 71 punktas ir 2009 m. liepos 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Peugeot ir Peugeot Nederland prieš Komisiją, T‑450/05, Rink. p. II‑2533, 75 punktas).

100    Dėl įrodymų, pridėtų prie 2004 m. vasario 12 ir 18 d. pastabų, reikia konstatuoti, kad jų įrodomoji galia yra ribota, nes jie arba yra Kone parengti siekiant pateikti prašymą pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo ir nėra to paties laikotarpio kaip pažeidimas [konfidencialu], arba nėra tokie, kad leistų Komisijai konstatuoti EB 81 straipsnio pažeidimą [konfidencialu]. Prie 2004 m. vasario 12 d. pastabų pridėti projektų, kurių datos, beje, nenurodytos, sąrašai [konfidencialu], Kone savo pastabose nepateikus paaiškinimų, savaime neturi jokios vertės karteliui Vokietijoje nustatyti, nes juose nėra nieko, kas parodytų, kad konkurentai neteisėtai pasidalijo minėtus projektus. Tas pats pasakytina apie viešbučio sąskaitas, pridėtas prie 2004 m. vasario 18 d. pastabų [konfidencialu], kurios patvirtina tik tai, kad Kone vadovai buvo viešbutyje tam tikru metu ir posėdžių salės rezervaciją, tačiau neparodo antikonkurencinio elgesio liftų ir eskalatorių sektoriuje.

101    Vienintelis prie Kone pastabų pridėtas įrodymas, patvirtinantis antikonkurencinį elgesį, yra Schindler faksas [konfidencialu]. Tačiau net jeigu Komisija pateikė nuorodą į šį faksą pranešimo apie kaltinimus 283 punkte, šio įrodymo vertė nustatant pažeidimą Vokietijoje yra ribota, nes neginčijama, kad Schindler tuo metu nebedalyvavo Vokietijos kartelyje (žr. ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 2 dalį).

102    Iš to, kas pasakyta, matyti, kad vienašaliai Kone pareiškimai, esantys jos 2004 m. vasario 12 ir 18 d. pastabose, nebuvo pagrįsti tiksliais ir nuosekliais dokumentiniais įrodymais.

103    Tokiomis aplinkybėmis, net jeigu, priešingai nei ginčijamo sprendimo 788 konstatuojamojoje dalyje teigia Komisija, Kone pastabos nebuvo nevienareikšmės ir buvo pagrįstos įrodymais, Komisija akivaizdžiai neviršydama savo diskrecijos nusprendė, kad šių pastabų nepakanka EB 81 straipsnio pažeidimui Vokietijoje konstatuoti. Vadinasi, Komisija teisėtai atsisakė atleisti Kone nuo baudų pagal 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 8 dalies b punktą.

104    Šios išvados negali paneigti nei tai, kad ginčijamame sprendime pateikta daug nuorodų į Kone pastabas, nei tai, kad kitų dalyvių pateikta ar per 2004 m. kovo mėn. patikrinimus surinkta informacija, kuri taip pat cituojama minėtame sprendime, patvirtina Kone anksčiau pateiktų pastabų turinį.

105    Iš tiesų, pirma, ginčijamo sprendimo nuorodos į Kone pastabas nereiškia, jog šios pastabos buvo pakankamo pobūdžio, tikslumo ir įrodomosios galios, kad Komisija galėtų konstatuoti pažeidimą Vokietijoje. Antra, ginčijamo sprendimo 209–288 konstatuojamosiose dalyse pateikta nuoroda į kitus „patvirtinančius“ įrodymus taip pat nereiškia, kad 2004 m. vasario 12 ir 18 d. Kone pastabos buvo tokio pobūdžio, tokio tikslumo ir tokios įrodomosios galios. Atvirkščiai, tam, kad konstatuotų minėtą pažeidimą Komisija buvo priversta ginčijamame sprendime cituoti kitus įrodymus, nes negalėjo remtis tik vienašaliais Kone pareiškimais, kurie nebuvo pagrįsti tiksliais ir nuosekliais dokumentiniais įrodymais (žr. šio sprendimo 99 punktą).

106    Ieškovės taip pat teigia, kad Kone pateikti įrodymai dėl kartelio Vokietijoje turėjo tokią pačią vertę kaip ir informacija, dėl kurios Kone buvo atleista nuo baudų pagal 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 8 dalies b punktą už pažeidimą Belgijoje ir Liuksemburge.

107    Nesant reikalo priimti sprendimo dėl ieškovių argumentų, kuriuose iš esmės pateikiamos nuorodos į prie ieškinio pridėtus dokumentus, priimtinumo, reikia konstatuoti, kaip pažymėta šio sprendimo 103 punkte, kad Komisija teisėtai atsisakė atleisti Kone nuo baudų pagal 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 8 dalies b punktą. Be to, ieškovės neįrodo, kad Komisija akivaizdžiai viršijo savo diskreciją, kai atleido Kone nuo baudų už pažeidimą Belgijoje ir Liuksemburge ir atsisakė tai padaryti už pažeidimą Vokietijoje.

108    Kone prašymų dėl, viena vertus, Belgijos ir Liuksemburgo ir, kita vertus, Vokietijos palyginimas parodo, kad pateiktos informacijos pobūdis ir tikslumas buvo skirtingi. Pirma, pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo pateiktų Kone prašymų dėl Belgijos ir Liuksemburgo turinys buvo detalesnis nei dėl Vokietijos pateikto prašymo, kiek tai susiję su informacija apie kartelio susitikimus (dalyvių pavardės, datos, valandos, tikslas, dienotvarke). Antra, savo pareiškimus dėl kartelių Belgijoje ir Liuksemburge Kone pagrindė tiksliais ir nuosekliais dokumentiniais įrodymais. Taigi dėl Belgijos ir Liuksemburgo Kone pateikė pilnus ir išsamius projektų sąrašus, kurie buvo išdalyti kartelio dalyviams ir apėmė visą pažeidimo vykdymo šiose šalyse laikotarpį, taip pat nagrinėjamo laikotarpio dokumentus, kuriuose buvo slaptais susitarimais grindžiamo elgesio įrodymų.

109    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad visi ieškovių kaltinimai, susiję su Komisijos atsisakymu atleisti Kone nuo baudų pagal 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 8 dalies b punktą, turi būti atmesti.

110    Antra, ieškovės mano, kad bet kuriuo atveju Kone pateikė įrodymų, leidusių Komisijai priimti sprendimą pradėti tyrimą, ir kad dėl šios priežasties ji turėjo būti atleista nuo baudų pagal 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 8 dalies a punktą.

111    Šiuo klausimu reikia priminti, kad, remiantis 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 8 dalies a punktu, Komisija atleidžia nuo baudų įmonę, kuri pirmoji pateikia įrodymus, kurie, Komisijos nuomone, leidžia jai priimti sprendimą pradėti tyrimą dėl įtariamo kartelio, darančio įtaką Bendrijai. Kaip pažymi Komisija ir kaip matyti iš šio pranešimo 6 punkto, šia nuostata siekiama padėti nustatyti pažeidimus, apie kuriuos Komisija nežino ir kurie būtų neatskleisti, jei atitinkama įmonė būtų nepateikusi įrodymų. Taigi „[2002 m.] pranešimo dėl bendradarbiavimo 8 [dalies] a punktu siekiama atlyginti už pagalbą, leidžiančią atskleisti kartelio egzistavimą, o ne atlyginti už paramą papildomoms vykdomo tyrimo priemonėms, kurios pasireiškia labiau sufokusuotu antruoju tyrimu“ (ginčijamo sprendimo 786 konstatuojamoji dalis).

112    Pirma, šiuo atveju konstatuotina, kad tuo metu, kai Kone perdavė Komisijai prašymą dėl Vokietijos, t. y. 2004 m. vasario 12 d., ši institucija, gavusi iš trečiosios šalies informacijos apie kartelio egzistavimą liftų ir eskalatorių sektoriuje, jau buvo atlikusi 2004 m. sausio 28 d. tyrimą, be kita ko, Vokietijoje, susijusį su karteliu dėl rinkų pasidalijimo šiame sektoriuje (ginčijamo sprendimo 91, 104, 105 ir 783 konstatuojamosios dalys).

113    Kadangi Kone nesudarė galimybės Komisijai atskleisti kartelį Vokietijoje, ji negali teigti turinti teisę į atleidimą nuo baudų pagal 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 8 dalies a punktą. Tokiomis aplinkybėmis Kone argumentas, kad ji turi teisę į atleidimą nuo baudų, nes jos prašymas leido Komisijai sėkmingai atlikti naują tyrimą Vokietijoje 2004 m. kovo mėn., neturi reikšmės. Kaip teigia Komisija (žr. šio sprendimo 111 punktą), minėto pranešimo 8 dalies a punktu nesiekiama „atlyginti už paramą papildomoms vykdomo tyrimo priemonėms, kurios pasireiškia labiau sufokusuotu antruoju tyrimu“.

114    Bet kuriuo atveju reikia pabrėžti, kad Kone niekada neprašė atleisti nuo baudų pagal minėtos 8 dalies a punktą, nes jos prašymas dėl Vokietijos papildė pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo pateiktą prašymą dėl Belgijos ir Liuksemburgo ir buvo neatsiejama jo dalis bei buvo aiškiai grindžiamas minėto pranešimo 8 dalies b punktu. Be to, Kone neginčija, kad per susitikimus su Komisija ji pareikalavo atleisti nuo baudų pagal šio pranešimo 8 dalies a punktą tik praėjus daugiau kaip vieneriems metams po to, kai ji pateikė prašymą ir maždaug devyniems mėnesiams po to, kai 2004 m. birželio 29 d. laišku Komisija ją informavo apie tai, kad jos prašymas neatitinka šio pranešimo 8 dalies b punkto sąlygų.

115    Antra, reikia atmesti ieškovių argumentą, kad 2004 m. vasario 12 ir 18 d. Kone pastabos suteikė Komisijai informacijos apie kitą pažeidimą, kuris skyrėsi nuo to, dėl kuriuo 2004 m. sausio mėn. buvo vykdomas tyrimas, t. y. apie kartelį Vokietijoje liftų ir eskalatorių sektoriuje, susijusį su projektais, kurių vertė daugiau kaip 1 mln. EUR, o ne, kaip matyti iš sprendimų pradėti tyrimą, kartelį, apimantį mažiausiai Europą ir susijusį su visa liftų ir eskalatorių rinka.

116    Žinoma, iš sprendimų pradėti tyrimą matyti, kad juos priimdama Komisija manė, jog su rinkų pasidalijimu liftų ir eskalatorių sektoriuje susijęs kartelis apėmė mažiausiai visas Europos Sąjungos valstybes nares. Be to, iš teismų praktikos matyti, kad, kiek tai susiję su sprendimais pradėti tyrimą, Komisija turi aiškiai nurodyti prezumpcijas, kurias ketina patikrinti (šiuo klausimu žr. 1989 m. rugsėjo 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Hoechst prieš Komisiją, 46/87 ir 227/88, Rink. p. 2859, 41 punktą). Tačiau nebūtina, kad sprendime pradėti tyrimą būtų nurodytas tikslus atitinkamos rinkos apibrėžimas, tikslus tariamų pažeidimų teisinis kvalifikavimas ir laikotarpis, per kurį šie pažeidimai buvo padaryti (šiuo klausimu žr. 1989 m. spalio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Dow Benelux prieš Komisiją, 85/87, Rink. p. 3137, 10 punktą).

117    Konstatuotina, kad tuo metu, kai 2004 m. vasario mėn. Kone pateikė savo prašymą Komisijai, ši jau buvo gavusi informacijos apie kartelį, susijusį su rinkų pasidalijimu liftų ir eskalatorių sektoriuje, „darantį įtaką Bendrijai“, kaip tai suprantama pagal 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 8 dalies a punktą. Be to, sprendimuose pradėti tyrimą aiškiai nurodyta, kad tyrimas susijęs būtent su atitinkamų įmonių veikla potencialioje liftų ir eskalatorių pardavimo ir įrengimo rinkoje, taip pat potencialioje šių produktų garantinio aptarnavimo ir priežiūros rinkoje ir kad Komisija buvo informuota apie tai, jog keturių tariamo kartelio dalyvių vadovai kasmet susitikdavo siekdami nustatyti kiekvieno dalyvio dalis bent jau kiekvienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje. Remdamasi turima informacija Komisija jau 2004 m. sausio mėn. padarė išvadą, kad Vokietijos rinka buvo susijusi su šiuo karteliu, o tai paskatino ją 2004 m. sausio 28 d. atlikti patikrinimus Vokietijoje. Kone teiginiui, kad ThyssenKrupp patalpos Vokietijoje buvo patikrintos tik dėl to, kad ten yra šios bendrovės registruota buveinė, prieštarauja tai, kad 2004 m. sausio 29 d. Komisija taip pat atliko patikrinimus Vokietijos rinkoje veikiančių ThyssenKrupp grupės dukterinių bendrovių patalpose (ginčijamo sprendimo 104 konstatuojamoji dalis).

118    Tokiomis aplinkybėmis ieškovės negali teigti, kad pažeidimas, dėl kurio 2004 m. kovo mėn. buvo atlikti patikrinimai Vokietijoje tame pačiame sektoriuje, skiriasi nuo to, dėl kurio buvo atlikti patikrinimai 2004 m. sausio mėn.

119    Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad tuo metu, kai Kone pateikė Komisijai savo prašymą pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo, ji nebeturėjo teisės pagal šio pranešimo 8 dalies a punktą reikalauti atleisti nuo baudų už jos dalyvavimą kartelyje Vokietijoje.

120    Trečia, ieškovės teigia, kad Komisija turėjo visiškai sumažinti Kone baudą pagal 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 23 dalies b punkto paskutinę pastraipą, nes iki Kone pateikiant prašymą dėl atleidimo nuo baudų Komisija nežinojo apie jokius su karteliu Vokietijoje susijusius faktus.

121    Toje nuostatoje numatyta, kad „jeigu įmonė pateikia įrodymus apie Komisijai iki tol nežinomus faktus, kurie tiesiogiai susiję su įtariamo kartelio veiklos pavojingumu ar trukme, Komisija neatsižvelgia į šiuos elementus nustatydama baudos dydį įmonei, pateikusiai šiuos įrodymus“.

122    Šiuo atveju neginčytina, kad tuo metu, kai Kone 2004 m. vasario 12 d. pateikė Komisijai prašymą dėl Vokietijos, ši institucija jau buvo gavusi informacijos apie kartelį, susijusį su rinkų pasidalijimu liftų ir eskalatorių sektoriuje Europos Sąjungoje, ir kad Vokietijos rinka buvo susijusi su šiuo karteliu. Būtent todėl, remdamasi jau turima informacija, Komisija, likus maždaug dviem savaitėm iki tos dienos, kai ją pasiekė Kone prašymas, atliko patikrinimus Vokietijoje.

123    Net jeigu Kone bendradarbiavimas turėjo didelės papildomosios vertės, palyginti su Komisijos jau turimais įrodymais (dėl to Komisija šiai įmonei sumažino baudą maksimalia 50 % norma, numatyta 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 23 dalies b punkto pirmos pastraipos pirmoje įtraukoje) (ginčijamo sprendimo 792 ir 793 konstatuojamosios dalys), ginčijamo sprendimo 791 konstatuojamojoje dalyje Komisija teisėtai galėjo padaryti išvadą, kad ši įmonė neturi teisės reikalauti papildomai sumažinti baudą pagal minėto pranešimo 23 dalies b punkto paskutinę pastraipą.

124    Šiuo klausimu reikia priminti, kad Kone prašymą sudarė vienašališki pareiškimai, grindžiami atsiminimais, ir kad prie jų nebuvo pridėti tikslūs ir nuoseklūs dokumentiniai pažeidimo įrodymai (žr. šio sprendimo 96–109 punktus). Tokiomis aplinkybėmis Kone prašyme dėl Vokietijos buvo ne įrodymai, turintys tiesioginę sąsają su pažeidimo sunkumu ar trukme, bet iš esmės pareiškimai, kuriuos turėjo patvirtinti kiti įrodymai, vėliau Komisijos surinkti vykdant tyrimą.

125    Taigi kaltinimas, susijęs su tuo, kad nebuvo taikyta 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 23 dalies b punkto paskutinė pastraipa, taip pat turi būti atmestas.

126    Ketvirta, ieškovės teigia, kad atsisakydama atleisti Kone nuo baudų pagal 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 8 dalį ir jos nedelsiant neinformuodama apie tai, kad šis atleidimas netaikytinas, Komisija nepaisė teisėtų Kone lūkesčių. Teisė būti informuotam yra teisės neapkaltinti savęs pagrindinė procedūrinė garantija, o tai patvirtina pareiškėjo teisė, Komisijai jį informavus apie tai, kad jis negali būti atleistas nuo baudų, pagal minėto pranešimo 17 dalį atsiimti prašymą ir jam pagrįsti pateiktus įrodymus.

127    Reikia priminti, kad, kaip nurodyta 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 29 dalyje, šis pranešimas sukelia teisėtų lūkesčių, kuriais gali remtis įmonės, ketinančios pranešti Komisijai apie kartelį. Taigi dėl tokių teisėtų lūkesčių, kuriuos pagal šį pranešimą gali turėti su Komisija pageidaujančios bendradarbiauti įmonės, atsiradimo Komisija yra įpareigota į juos atsižvelgti nustatydama Kone skirtinos baudos dydį ir vertindama jos bendradarbiavimą (šiuo klausimu žr. 2002 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo HFB ir kt. prieš Komisiją, T‑9/99, Rink. p. II‑1487, 608 punktą ir 2006 m. kovo 15 Pirmosios instancijos teismo sprendimo Daiichi Pharmaceutical prieš Komisiją, T‑26/02, Rink. p. II‑713, 147 punktą).

128    Šiuo atveju konstatuotina, kad dėl Vokietijoje padaryto pažeidimo Kone 2004 m. vasario 12 d. pateikė Komisijai prašymą, kuris buvo papildytas 2004 m. vasario 18 d. Be to, neginčytina, kad 2004 m. birželio 29 d. Komisija atmetė Kone prašymą atleisti nuo baudų ir ją informavo apie tai, kad nebuvo įvykdytos 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 8 dalies b punkte nustatytos sąlygos.

129    Net jeigu pagal minėto pranešimo 12 dalį „įmonei nedelsiant pranešama, kad atleidimas nuo baudų už įtariamą pažeidimą netaikytinas“, jei neįvykdytos tokio atleidimo sąlygos, dėl laiko tarpo, praėjusio nuo Kone prašymo pateikimo iki 2004 m. birželio 29 d. sprendimo atsisakyti tenkinti prašymą, ji negalėjo išlaikyti teisėtų lūkesčių, kad bus atleista nuo bet kokios baudos.

130    Viena vertus, iš 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 15 dalies matyti, kad jei 8 dalies a ar b punktų sąlygos įvykdytos, „Komisija raštu suteikia [atitinkamai] įmonei sąlyginį atleidimą nuo baudų“. Tai reiškia, kad teisėtų lūkesčių, kad bus atleistas nuo baudų, ūkio subjektas iš principo negali grįsti vien tuo, kad Komisija neatsakė į prašymą.

131    Kita vertus, iš šio sprendimo 96–119 punktuose pateiktos analizės bet kuriuo atveju matyti, kad Kone šiuo atveju negalėjo tikėtis atleidimo nuo baudų pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo, nes turėjo žinoti, jog nebuvo įvykdytos nei minėto pranešimo 8 dalies a punkto, nei 8 dalies b punkto sąlygos, juo labiau, kad, kaip pažymėta šio sprendimo 114 punkte, Kone neginčija, jog atleisti nuo baudų pagal šio pranešimo 8 dalies a punktą ji paprašė tik praėjus maždaug devyniems mėnesiams po to, kai buvo atmestas jos prašymas atleisti nuo baudų pagal to paties pranešimo 8 dalies b punktą.

132    Galiausiai ieškovės negali teigti, kad Komisijos elgesys turėjo įtakos teisėms, kurias Kone kildina iš 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 17 dalies. Niekas nekliudė Kone atsiimti pagal šį pranešimą pateikto prašymo ir (arba) įrodymų, kuriuos ji pateikė tuo metu, kai Komisija ją informavo apie sprendimą neatleisti jos nuo baudų.

133    Taigi pagrindas, susijęs su teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu, taip pat turi būti atmestas.

134    Penkta, ieškovės teigia, kad Komisijos atsisakymas atleisti Kone nuo baudų pagal 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 8 dalies a punktą yra diskriminacinis. Iki Kone pateikiant prašymą atleisti nuo baudų Komisija neturėjo daugiau įrodymų apie kartelį Vokietijoje, nei ji jų turėjo apie kartelį Nyderlanduose iki Otis pateikiant tokį prašymą. 2004 m. sausio mėn. patikrinimai ThyssenKrupp patalpose buvo vykdomi todėl, kad ThyssenKrupp registruota buveinė buvo Vokietijoje, o ne todėl, kad Komisija tyrė kartelį Vokietijoje. Taigi jeigu ThyssenKrupp registruota buveinė būtų buvusi bet kurioje kitoje valstybėje narėje, būtų buvę galima Kone taikyti minėto pranešimo 8 dalies a punktą, nes jos prašymo atleisti nuo baudų pateikimo momentu Vokietijoje dar nebuvo atlikta jokių patikrinimų.

135    Reikia pažymėti, kad, remiantis nusistovėjusia teismų praktika, vertindama kartelio dalyvių bendradarbiavimą Komisija negali nepaisyti vienodo požiūrio principo (žr. 68 punkte minėto Sprendimo Krupp Thyssen Stainless et Acciai speciali Terni prieš Komisiją 237 punktą ir 2002 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ABB Asea Brown Boveri prieš Komisiją, T‑31/99, Rink. p. II‑1881, 240 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

136    Tačiau Otis padėtis Nyderlanduose tuo metu, kai 2004 m. kovo mėn. ji pateikė prašymą atleisti nuo baudos arba ją sumažinti (ginčijamo sprendimo 127 konstatuojamoji dalis) nebuvo panaši į Kone padėtį Vokietijoje tuo metu, kai ši 2004 m. vasario 12 d. pateikė tokį prašymą (ginčijamo sprendimo 105 konstatuojamoji dalis).

137    Komisija Nyderlandų neįtraukė nei į savo pirmą kartą 2004 m. sausio mėn. atliktus patikrinimus, nei į antrą kartą 2004 m. kovo mėn. atliktus patikrinimus. Pirmą kartą atlikti patikrinimai Nyderlanduose buvo įvykdyti tik 2004 m. balandžio 28 d. ir juos paskatino 2004 m. kovo mėn. Otis pateiktas prašymas atleisti nuo baudų (ginčijamo sprendimo 837 konstatuojamoji dalis).

138    Tačiau tuo metu, kai 2004 m. vasario 12 d. Kone pateikė prašymą dėl Vokietijos, Komisija 2004 m. sausio 28 d. jau buvo atlikusi patikrinimus Vokietijoje, susijusius su karteliu dėl rinkų pasidalijimo liftų ir eskalatorių sektoriuje (ginčijamo sprendimo 104, 105 ir 783 konstatuojamosios dalys).

139    Galiausiai, kaip nurodyta šio sprendimo 117 punkte ir kaip matyti iš bylos medžiagos, 2004 m. sausio 28 d. Komisijos atlikti patikrinimai Vokietijoje buvo padaryti ne tik TKAG ir TKE buveinėse Diuseldorfe, bet ir dviejose Vokietijoje esančiose dukterinėse bendrovėse, t. y. TKA (Štutgarte) ir ThyssenKrupp Aufzug AG (Esene) (ginčijamo sprendimo 104 konstatuojamoji dalis). Atsižvelgiant į šią aplinkybę, ieškovės negali teigti, kad patikrinimai Vokietijoje buvo atlikti tik dėl to, kad ThyssenKrupp šioje valstybėje narėje turi registruotą buveinę.

140    Tokiomis aplinkybėmis, kadangi Kone ir Otis padėtys nėra panašios, Komisija nepažeidė vienodo požiūrio principo, kai atsisakė atleisti Kone nuo baudų pagal 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 8 dalies a punktą dėl jos bendradarbiavimo nustatant Vokietijoje padarytą pažeidimą.

141    Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad visi Kone kaltinimai, susiję su 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo taikymu jos bendradarbiavimui siekiant nustatyti Vokietijoje padarytą pažeidimą, turi būti atmesti.

142    Šešta, ieškovės teigia, kad Komisija pažeidė Kone teisę į gynybą, kai per administracinę procedūrą jai neperdavė įvairių dokumentų, kurie būtų buvę naudingi jos gynybai.

143    Iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad teisės į gynybą užtikrinimas per visą procedūrą, galinčią pasibaigti sankcijų paskyrimu, pirmiausia vienkartinių arba periodinių baudų, yra vienas iš pagrindinių Sąjungos teisės principų, kurio turi būti laikomasi net ir per administracinę procedūrą (žr. 31 punkte minėto Sprendimo Papierfabrik August Koehler prieš Komisiją 34 punktą ir 32 punkte minėto Sprendimo Prym ir Prym Consumer prieš Komisiją 26 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

144    Remiantis teismų praktika, suteikiant galimybę asmenims, kuriems yra skirtas pranešimas apie kaltinimus, susipažinti su bylos medžiaga konkurencijos bylose pirmiausia siekiama leisti šiems asmenims susipažinti su Komisijos byloje esančiais įrodymais, kad jų pagrindu asmenys galėtų veiksmingai pareikšti nuomonę dėl pranešime apie kaltinimus Komisijos padarytų išvadų. Todėl galimybė susipažinti su bylos medžiaga yra viena iš procedūrinių garantijų, skirtų apsaugoti teisę į gynybą ir visų pirma užtikrinti, kad būtų galima veiksmingai pasinaudoti teise būti išklausytam (šiuo klausimu žr. 2004 m. sausio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją, C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, Rink. p. I‑123, 68 punktą; taip pat žr. 2005 m. spalio 25 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją, T‑38/02, Rink. p. II‑4407, 33 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

145    Taigi Komisija privalo įmonėms, susijusioms su EB 81 straipsnio 1 dalies taikymo procedūra, suteikti galimybę susipažinti su visais kaltę patvirtinančiais ir paneigiančiais dokumentais, kuriuos ji gavo atlikdama tyrimą, išskyrus kitų įmonių komercines paslaptis, institucijų vidaus dokumentus ir kitą konfidencialią informaciją (šiuo klausimu žr. 144 punkte minėtų Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 68 punktą ir Sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją 34 punktą).

146    Be to, reikia priminti, jog paprastu kaltinimus pagrindžiančio dokumento nepateikimu teisė į gynybą pažeidžiama tik jeigu atitinkama įmonė gali įrodyti, kad Komisija šiuo dokumentu grindė kaltinimą dėl pažeidimo buvimo ir kad šis kaltinimas galėjo būti įrodytas tik darant nuorodą į minėtą dokumentą (1983 m. spalio 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo AEG‑Telefunken prieš Komisiją, 107/82, Rink. p. 3151, 24–30 punktai, 1983 m. lapkričio 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo Nederlandsche Banden‑Industrie‑Michelin prieš Komisiją, 322/81, Rink. p. 3461, 7–9 punktai ir 83 punkte minėto Sprendimo SGL Carbon prieš Komisiją 97 punktas).

147    Kita vertus, kiek tai susiję su kaltę paneigiančio dokumento neperdavimu, pagal nusistovėjusią teismų praktiką atitinkama įmonė turi tik įrodyti, kad jo neatskleidimas galėjo turėti įtakos procedūros eigai ir Komisijos sprendimo turiniui šios įmonės nenaudai. Tad įmonei pakanka įrodyti, jog minėtus kaltę paneigiančius dokumentus ji būtų galėjusi panaudoti savo gynybai taip, kad jeigu būtų turėjusi galimybę jais remtis per administracinę procedūrą, būtų galėjusi pateikti įrodymų, kurie nesutampa su Komisijos tuo etapu padarytomis išvadomis, ir todėl bent jau dėl veiksmų, kuriais ji kaltinama, sunkumo ir trukmės būtų galėjusi padaryti kokią nors įtaką Komisijos sprendime pateiktiems vertinimams ir atitinkamai baudos dydžiui (žr. 144 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 74 bei 75 punktus ir juose nurodytą teismų praktiką).

148    Pirma, ieškovės pažymi, kad ginčijamame sprendime Komisija rėmėsi tam tikrais dokumentais, tačiau nesudarė Kone galimybės su jais susipažinti ar būti išklausytai dėl jų turinio ir šių dokumentų nepaminėjo pranešime apie kaltinimus. Šiuo atžvilgiu ieškovės pateikia nuorodą į dokumentus, paminėtus ginčijamo sprendimo 783 konstatuojamosios dalies 927 išnašoje.

149    Darytina išvada, kad dokumentais, į kuriuos ieškovės daro nuorodą ir kurie per 2004 m. sausio 28 d. patikrinimus Vokietijoje buvo paimti iš ThyssenKrupp, Komisija nepasinaudojo konstatuodama Vokietijoje padarytą pažeidimą. Jie tik buvo paminėti 927 išnašoje, esančioje ginčijamo sprendimo 783 konstatuojamojoje dalyje, kurios baudoms skirta dalis yra susijusi su Komisijos atsisakymu atleisti Kone nuo baudų pagal 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 8 dalies a punktą.

150    Šis Komisijos atsisakymas ginčijamame sprendime iš esmės grindžiamas ne 927 išnašoje paminėtais dokumentais, bet konstatavimu, kad remdamasi informacija, kurią Komisija iš trečiosios šalies gavo iki Kone 2004 m. vasario 12 d. pateikiant prašymą, ši institucija 2004 m. sausio 28 d. jau buvo surengusi patikrinimus Vokietijoje (ginčijamo sprendimo 783 konstatuojamoji dalis). Todėl šis kaltinimas turi būti atmestas.

151    Antra, ieškovės teigia, jog buvo pažeista Kone teisė į gynybą, nes per administracinę procedūrą ji neturėjo galimybės susipažinti su tam tikrais dokumentais arba dokumentų dalimis, kurias Komisija laikė konfidencialiomis, kurie būtų galėję padėti jai įrodyti, kad jos 2004 m. vasario 12 d. prašymas atitinka 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 8 dalies a punkte nustatytas sąlygas. Jos kalba apie išsamesnę nekonfidencialią informatoriaus pareiškimų versiją, tam tikrus ThyssenKrupp patalpose per 2004 m. sausio 28 d. patikrinimus Vokietijoje aptiktus dokumentus ir 2004 m. kovo mėn. patikrinimų instrukcijas.

152    Ieškovių manymu, jei Kone būtų turėjusi galimybę susipažinti su šiais dokumentais, ji būtų galėjusi per administracinę procedūrą įrodyti, kad tuo metu, kai buvo neatsižvelgta į 2004 m. vasario 12 d. Kone prašymą, Komisija neturėjo pakankamai įrodymų apie Vokietijoje padarytą pažeidimą, kad šioje valstybėje narėje 2004 m. kovo mėn. galėtų antrą kartą atlikti patikrinimus. Taigi Kone būtų galėjusi įrodyti, kad jos 2004 m. vasario 12 d. prašymu buvo grindžiami Vokietijoje 2004 m. kovo mėn. atlikti patikrinimai, todėl ji galėtų būti atleista nuo baudų pagal 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 8 dalies a punktą. Vadinasi, Kone taip pat būtų galėjusi įrodyti, kad motyvai, dėl kurių Komisija atsisakė sudaryti jai galimybę susipažinti su dokumentais, buvo nepagrįsti.

153    Todėl reikia išnagrinėti, ar, atsižvelgiant į šio sprendimo 143–147 punktuose minimą teismų praktiką, ieškovės įrodė, kad šios informacijos neperdavimas galėjo turėti įtakos administracinės procedūros eigai ir ginčijamo sprendimo turiniui jų nenaudai.

154    Iš šio sprendimo 110–119 punktuose pateiktos analizės matyti, jog ginčijamo sprendimo 783–786 konstatuojamosiose dalyse Komisija padarė teisėtą išvadą, kad tuo metu, kai 2004 m. vasario 12 d. Kone jai pateikė prašymą dėl Vokietijos, atsižvelgiant į tai, jog šį prašymą buvo galima laikyti grindžiamu 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 8 dalies a punktu, Kone pagal šią nuostatą nebegalėjo reikalauti atleisti nuo baudų už dalyvavimą kartelyje Vokietijoje. Iš tiesų tuo metu, kai Kone pateikė Komisijai prašymą atleisti nuo baudos arba ją sumažinti, ši institucija 2004 m. sausio 28 d., po to, kai trečioji šalis ją informavo apie kartelio liftų ir eskalatorių sektoriuje egzistavimą, jau buvo atlikusi patikrinimus Vokietijoje, susijusius su karteliu dėl rinkų pasidalijimo šiame sektoriuje (ginčijamo sprendimo 104, 105 ir 783 konstatuojamosios dalys).

155    Tai reiškia, kad negalima sutikti su ieškovių kaltinimu, susijusiu teisės į gynybą pažeidimu dėl to, kad per administracinę procedūrą nebuvo sudaryta galimybė susipažinti su šio sprendimo 151 punkte paminėtais dokumentais. Kadangi Kone nebuvo pirmoji įmonė, pateikusi Komisijai įrodymų, leidžiančių jai priimti sprendimą atlikti patikrinimus pagal Reglamento Nr. 17 14 straipsnio 3 dalį, visi papildomi argumentai, kuriuos ji būtų galėjusi pateikti per administracinę procedūrą, jei būtų turėjusi galimybę susipažinti su šio sprendimo 151 punkte paminėtais dokumentais, nebūtų galėję lemti kitokios Komisijos pozicijos dėl prašymo atleisti nuo baudos arba ją sumažinti. Be to, net jeigu ieškovės būtų galėjusios įrodyti, kad šio sprendimo 151 punkte paminėti dokumentai, su kuriais joms neleista susipažinti, joms būtų padėję įrodyti, jog jų 2004 m. vasario 12 d. pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo pateiktas prašymas atitiko šio pranešimo 8 dalies a punkte nustatytas sąlygas, konstatuotina, kad ieškovės netgi neprašė Komisijos leisti susipažinti su visais dokumentais, paimtais per 2004 m. sausio 28 d. patikrinimus ThyssenKrupp patalpose, o tai jos aiškiai pripažino per teismo posėdį atsakydamos į Bendrojo Teismo klausimą ir paaiškindamos, kad Kone tuo metu neketino reikalauti atleisti nuo baudų pagal 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 8 dalies a punktą.

156    Vadinasi, net jeigu Komisija būtų padariusi pažeidimą Kone neperduodama šio sprendimo 151 punkte paminėtų dokumentų, o tai nėra įrodyta, atsižvelgiant į Komisijos teiginį, kad šie dokumentai yra konfidencialūs arba vidiniai šios institucijos dokumentai (žr. šio sprendimo 145 punktą), taigi – Kone buvo leista susipažinti su visais prašomais dokumentais, Kone nebūtų galėjusi įrodyti, jog Komisija, prieš gaudama jos prašymą atleisti nuo baudos arba ją sumažinti, neturėjo pakankamai Vokietijoje padaryto pažeidimo įrodymų, kad šioje valstybėje narėje 2004 m. kovo mėn. galėtų antrą kartą atlikti patikrinimus. Kadangi Kone neprašė leisti susipažinti su visais dokumentais, paimtais per 2004 m. sausio 28 d. patikrinimus ThyssenKrupp patalpose, ji bet kuriuo atveju nebūtų turėjusi galimybės įrodyti, jog Komisija neturėjo pakankamai įrodymų, kad Vokietijoje antrą kartą atliktų patikrinimus. Todėl šis ieškovių kaltinimas negali būti pripažintas pagrįstu.

157    Tokiomis aplinkybėmis taip pat nereikia patenkinti ieškovių prašymo taikyti proceso organizavimo priemones, kuriuo prašoma įpareigoti Komisiją perduoti šio sprendimo 151 punkte paminėtus dokumentus.

158    Todėl pagrindas, susijęs su Kone teisės į gynybą pažeidimu, turi būti atmestas.

159    Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad visi Kone kaltinimai, susiję su 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo taikymu jos bendradarbiavimui siekiant įrodyti Vokietijoje padarytą pažeidimą, turi būti atmesti.

 Dėl Kone bendradarbiavimo siekiant įrodyti Nyderlanduose padarytą pažeidimą

160    Kone, kuri buvo trečia įmonė, pateikusi prašymą pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo, susijusį su karteliu Nyderlanduose (ginčijamo sprendimo 130 ir 830 konstatuojamosios dalys), bauda už šį kartelį pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo sumažinta nebuvo (ginčijamo sprendimo 850 konstatuojamoji dalis). Šiuo klausimu ginčijamo sprendimo 848 ir 849 konstatuojamosiose dalyse Komisija pažymėjo:

„848      Kone pastabos dėl Nyderlandų [konfidencialu].

849      [pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo] pateiktame Kone prašyme esančios pastabos yra nevienareikšmės, kiek tai susiję su jos dalyvavimo kartelio veikloje mastu ir antikonkurenciniu diskusijų tikslu [konfidencialu]. Toliau Kone pabrėžia tai, kad tam tikri sprendimai buvo pateisinami teisėtais ekonominiais motyvais. Turint omenyje šį neaiškumą ir tai, kad tuo metu, kai Kone pateikė pastabas, Komisija jau turėjo nemažai įrodymų [konfidencialu], Kone pastabos dėl Nyderlandų nesuteikė Komisijai naujų reikšmingų įrodymų, papildomų detalių ar informacijos, kurie būtų apskritai sustiprinę jos galimybes įrodyti pažeidimą. Todėl [2002 m.] pranešimo dėl bendradarbiavimo 21 [dalyje] nustatytos sąlygos nėra tenkinamos.“

161    Pirma, ieškovės teigia, kad Komisija pažeidė 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 21 dalį, kai vertino Kone bendradarbiavimą. Kone nustojo dalyvauti darant pažeidimą tuo metu, kai ji Komisijai pateikė prašymą atleisti nuo baudų ir tariamo pažeidimo įrodymų, turėjusių didelės papildomosios vertės, palyginti su Komisijos jau turėtais įrodymais.

162    Reikia priminti, kad atsižvelgdamas į Komisijos turimą diskreciją vertinti įmonės bendradarbiavimą pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo ir visų pirma tai, ar įrodymai turi didelės papildomosios vertės, kaip tai suprantama pagal šio pranešimo 21 punktą, Bendrasis Teismas gali skirti sankciją tik už akivaizdų šios diskrecijos ribų peržengimą (šiuo klausimu žr. 83 punkte minėto 2008 m. birželio 18 d. Sprendimo Hoechst prieš Komisiją 555 punktą).

163    Todėl reikia išnagrinėti, ar Komisija akivaizdžiai peržengė savo diskrecijos ribas, kai konstatavo, kad Kone pateikti įrodymai neturi didelės papildomosios vertės, palyginti su įrodymais, kuriuos ji jau turėjo tuo metu, kai ši įmonė pateikė prašymą atleisti nuo baudos arba ją sumažinti.

164    Šiuo klausimu reikia priminti, kad 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 7 dalyje numatyta, jog „Komisija gali pagrįsti sumažintą baudą vienos ar daugiau įmonių bendradarbiavimu“ ir kad „bet koks baudos sumažinimas turi atspindėti konkretų įmonės indėlį kokybės ir laiko prasme Komisijai nustatant pažeidimą“. Be to, remiantis šio pranešimo 22 dalimi, „sąvoka „papildomoji vertė“ reiškia laipsnį, kuriuo pateikti įrodymai savo pobūdžiu ir (arba) nuodugnumu sustiprina Komisijos gebėjimą įrodyti minėtus faktus“. Toje dalyje taip pat pažymėta, kad „šiuo požiūriu Komisija paprastai teikia daugiau reikšmės raštiškiems įrodymams, atsiradusiems laikotarpiu, su kuriuo susiję tie faktai, negu vėliau susiformavusiems įrodymams“ ir kad „lygiai taip pat tiesiogiai su minėtais faktais susiję įrodymai paprastai laikomi vertingesniais negu netiesioginiai įrodymai“. Galiausiai šio pranešimo 24 dalyje nurodyta, kad „baudos sumažinimo siekianti įmonė turi pateikti Komisijai įrodymus apie minėtą kartelį“.

165    Pirma, kalbant apie patį pateiktų įrodymų pobūdį, reikia konstatuoti, kad Kone Komisijai nepateikė nagrinėjamo laikotarpio įrodymų. Savo prašyme dėl Nyderlandų Kone tik pateikė paaiškinimus ir pastabas dėl sutarčių ir diskusijų tarp Kone, Schindler, Otis, ThyssenKrupp ir MEE (toliau kartu vadinamos penkių įmonių grupe) Nyderlanduose, kartu neigdama jų antikonkurencinį pobūdį [konfidencialu].

166    Antra, kalbant apie pateiktų įrodymų tikslumą, reikia konstatuoti, kad ieškovės teigia, jog Kone pateikė išsamios informacijos [konfidencialu]. Jų manymu, šiuo atžvilgiu Kone pateikė informacijos apie projektą [konfidencialu], kuri buvo panaudota nustatant tai, nuo kada ji ir Schindler pradėjo dalyvauti kartelyje Nyderlanduose. Kone taip pat pateikė informacijos, kurios Komisija ginčijamame sprendime nepanaudojo.

167    Kiek tai susiję su [konfidencialu], ieškovės teigia Komisijai perdavusios informacijos, turinčios didelės papildomosios vertės [konfidencialu].

168    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad informacija, kurią Kone perdavė pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo pateiktame prašyme, paneigė antikonkurencinį penkių įmonių grupės diskusijų tikslą. Prašyme Kone, be kita ko, teigė, kad [konfidencialu]. Be to, savo prašyme Kone tvirtino, kad per susitikimus, kuriuose dalyvavo penkių įmonių grupė, dalyviai [konfidencialu].

169    Tokiomis aplinkybėmis ginčijamo sprendimo 849 konstatuojamojoje dalyje Komisija padarė teisėtą išvadą, kad šio sprendimo 167 punkte paminėta informacija, kurią Kone perdavė savo prašyme, buvo nevienareikšmė arba, kitaip tariant, ji buvo nepakankamai tiksli, kad turėtų didelės papildomosios vertės, kaip tai suprantama pagal 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 21 dalį. Kai įmonė, kuri prašyme atleisti nuo baudos arba ją sumažinti Komisijai nepateikia nagrinėjamo laikotarpio įrodymų, šiai institucijai perduoda tam tikros informacijos, kuri jai prieš tai nebuvo žinoma, šią informaciją galima laikyti labai sustiprinančia Komisijos galimybes įrodyti kartelį tik jeigu atitinkama įmonė šią informaciją susieja su minėto kartelio egzistavimu, nes įmonės įnašas turi veiksmingai sustiprinti Komisijos galimybes įrodyti pažeidimą. Šiuo atveju, kaip pabrėžė Komisija, Kone prašymas dėl Nyderlandų veikiau susilpnino šios institucijos jau turėtų įrodymų įrodomąją galią, nes Kone, be kita ko, neigė konkurentų tarpusavio diskusijų antikonkurencinį tikslą.

170    Be to, visų pirma kalbant apie pateiktą tariamą informaciją [konfidencialu], reikia konstatuoti, kad savo prašyme atleisti nuo baudos arba ją sumažinti Kone nepaaiškina, kaip buvo identifikuoti projektai, kuriuos apima kartelis, taip pat nepateikia informacijos apie pasidalijimo mechanizmą, dėl kurio susitarė kartelio Nyderlanduose dalyvės [konfidencialu]. Tokiomis aplinkybėmis Kone tariamai pateiktos informacijos [konfidencialu] negalima laikyti tenkinančia 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 21 dalyje nustatytas sąlygas. Tai, kad Komisija į ginčijamo sprendimo 430 konstatuojamąją dalį įtraukė Kone prašymo fragmentą, kuriuo ši grindė savo teiginį, kad penkių įmonių grupė ketino išlaikyti stabilias kainas rinkoje, šiuo atžvilgiu neturi reikšmės.

171    Toliau, kiek tai susiję su Bendruoju komitetu (ginčijamo sprendimo 391 ir 398 konstatuojamosios dalys), Kone prašyme yra informacijos [konfidencialu]. Tačiau, kaip pažymėta šio sprendimo 168 punkte, Kone neigė antikonkurencinį jų tikslą ir nurodė, kad [konfidencialu]. Todėl prašyme atleisti nuo baudos arba ją sumažinti esančios Kone pastabos dėl Bendrojo komiteto neturi didelės papildomosios vertės. Bet kuriuo atveju taip pat reikia pabrėžti, kad Komisija jau žinojo apie Bendrojo komiteto susitikimų egzistavimą tuo metu, kai Kone 2004 m. liepos 19 d. pateikė prašymą atleisti nuo baudos arba ją sumažinti, nes apie tai buvo kalbama 2004 m. balandžio mėn. ThyssenKrupp prašyme ir jo 2004 m. gegužės 11 d. papildyme ir tai tiesiogiai patvirtino dokumentai, paimti per 2004 m. balandžio 28 d. patikrinimus ThyssenKrupp patalpose (ginčijamo sprendimo 398 konstatuojamoji dalis ir dokumentai, minimi 577 ir 578 išnašose).

172    Galiausiai dėl įmonių grupės sutarčių svarbu pažymėti, kad jos buvo paminėtos ginčijamame sprendime (ginčijamo sprendimo 457–463 konstatuojamosios dalys), nes joms reikėjo sukurti kitą projektų pasidalijimo sistemą. Pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo pateiktu prašymu Kone tik informavo Komisiją [konfidencialu]. Todėl prašyme atleisti nuo baudos arba ją sumažinti pateiktos Kone pastabos dėl įmonių grupės sutarčių neturi didelės papildomosios vertės.

173    Kalbant apie Kone pateiktą tariamą informaciją apie kartelio įgyvendinimą [konfidencialu] reikia pažymėti, kad 2004 m. liepos 19 d. Kone prašyme neabejotinai yra informacijos [konfidencialu]. Tačiau, kaip jau buvo konstatuota šio sprendimo 168 punkte, Kone mėgino įrodyti, kad šiuos įvykius buvo galima paaiškinti teisėtais ekonominiais motyvais.

174    Kaip jau buvo pažymėta šio sprendimo 169 punkte, kai įmonė, kuri prašyme atleisti nuo baudos arba ją sumažinti Komisijai nepateikia nagrinėjamo laikotarpio įrodymų, šiai institucijai perduoda tam tiktos informacijos, kuri jai prieš tai nebuvo žinoma, šią informaciją galima laikyti labai sustiprinančia Komisijos galimybes įrodyti kartelį tik jeigu atitinkama įmonė šią informaciją susieja su minėto kartelio egzistavimu.

175    Šiuo atveju dėl nevienareikšmio pobūdžio informacija, kurią Kone pateikė prašyme dėl Nyderlandų, galėjo būti naudinga tik patvirtinant susitikimų ir projektų, dėl kurių juose buvo diskutuojama, datas; šiuos susitikimus ir projektus buvo galima pripažinti pažeidimo dalimi tik dėl pareiškimų ir įrodymų, kuriuos pateikė Otis ir ThyssenKrupp arba kuriuos Komisija gavo savarankiškai atlikdama išsamų tyrimą. Tokiomis aplinkybėmis Komisija galėjo padaryti teisėtą išvadą, kad Kone prašyme esanti informacija apie projektus, dėl kurių diskutavo konkurentai ir kurie buvo aptariami konkurentų susitikimuose, neturėjo didelės papildomosios vertės, kaip tai suprantama pagal 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 21 dalį.

176    Šiuo klausimu ieškovės pabrėžė, kad informacija apie projektą [konfidencialu], kurią Kone pateikė Komisijai, buvo panaudota ginčijamame sprendime (ginčijamo sprendimo 519 ir 523 konstatuojamosios dalys) nustatant tai, kad Kone ir Schindler į slaptus veiksmus Nyderlanduose įsitraukė nuo 1999 m. birželio 1 d. Tačiau, kaip pažymėta šio sprendimo 175 punkte, reikia konstatuoti, kad ši informacija galėjo būti naudinga tik patvirtinant susitikimo ir projekto, dėl kurio jame buvo diskutuojama, datą, o Kone nepripažino susitikimo dėl šio projekto antikonkurencinio pobūdžio. Šiuo atžvilgiu, kaip priminta šio sprendimo 164 punkte, bet koks Komisijos taikomas baudos sumažinimas turi atspindėti konkretų įmonės indėlį Komisijai nustatant pažeidimą. Tokiomis aplinkybėmis informacija apie projektą [konfidencialu], į kurią ieškovės daro nuorodą ir kuri buvo pateikta Kone prašyme, negali būti pripažinta turinčia didelės papildomosios vertės, kaip tai suprantama pagal 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 21 dalį.

177    Kalbant apie Kone Komisijai pateiktą informaciją, kuri nebuvo paminėta ginčijamame sprendime, pažymėtina, jog tai, kad ji nepanaudota nustatant kartelio Nyderlanduose egzistavimą, parodo, jog ši informacija nepadidino Komisijos galimybės nustatyti pažeidimo ir todėl neturėjo didelės papildomosios vertės, kaip tai suprantama pagal 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 21 dalį. Kiek tai susiję su projektu [konfidencialu], kuriuo konkrečiai remiasi Kone ir kuris buvo paminėtas pranešime apie kaltinimus, tačiau nebuvo aprašytas ginčijamame sprendime, be to, kad Kone apie šį projektą pateikta informacija bet kuriuo atveju neturėjo didelės papildomosios vertės (žr. šio sprendimo 176 punktą), reikia pažymėti, jog, kaip teigia Komisija, nors jos turima informacija aiškiai rodė, kad buvo sudarytas slaptas susitarimas, ji neleido padaryti patikimos išvados dėl tokio susitarimo turinio, o tai buvo priežastis, dėl kurios Komisija nepaminėjo šio projekto pavyzdiniame projektų, kuriais buvo pasidalyta, sąraše, pateiktame ginčijamo sprendimo 12.2.4 skirsnyje.

178    Trečia, ieškovės negali remtis tuo, kiek nuorodų ginčijamame sprendime buvo padaryta į Kone prašymą pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo. Iš esmės tai, kad ginčijamame sprendime Komisija naudojosi visais turimais įrodymais, taigi ir Kone prašyme pateikta informacija, vis dėlto neįrodo, kad ši informacija turėjo didelę papildomąją vertę, palyginti su įrodymais, kuriuos Komisija jau turėjo tuo metu.

179    Ketvirta, net jeigu, kaip teigia ieškovės, negalima a priori atmesti galimybės, kad informacija, kurią trečiasis ar ketvirtasis pareiškėjas pateikė pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo, turi didelės papildomosios vertės, reikia konstatuoti, kad šioje byloje, atsižvelgiant į Kone pateiktų įrodymų pobūdį ir tikslumą, Komisija bet kuriuo atveju akivaizdžiai neviršijo savo diskrecijos, kai padarė išvadą, kad minėti įrodymai neturėjo didelės papildomosios vertės, kaip tai suprantama pagal minėto pranešimo 21 dalį. Iš pirma pateiktos analizės matyti, kad net jeigu Kone prašyme perduota informacija galėjo turėti tam tikros papildomosios vertės tiek, kiek iš jos Komisija sužinojo tai, apie ką ji prieš tai nežinojo, negalima manyti, kad ji labai sustiprino Komisijos galimybę įrodyti nagrinėjamą pažeidimą, turint omenyje minėtame prašyme esančius netikslumus dėl konkurentų diskusijų antikonkurencinio pobūdžio.

180    Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad kaltinimas, susijęs su 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 21 dalies pažeidimu, turi būti atmestas.

181    Antra, ieškovės pažymi, kad Kone visiškai ir nuolat bendradarbiavo su Komisija ir per visą tyrimą teikė Komisijai visą turimą informaciją. Taigi Kone pripažino savo dalyvavimą kartelyje Nyderlanduose nuo to momento, kai atlikusi vidinius patikrinimus sužinojo apie savo Nyderlanduose įsteigtos dukterinės bendrovės dalyvavimą jame.

182    Tačiau iš pirma pateiktos analizės matyti, kad Kone pateikti įrodymai neturėjo didelės papildomosios vertės, kaip tai suprantama pagal 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 21 dalį. Tokiomis aplinkybėmis, atsižvelgiant į minėtą nuostatą, Komisija padarė teisėtą išvadą, kad Kone negalėjo būti sumažinta bauda pagal šį pranešimą.

183    Nors tiesa, kad pagal 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 23 dalies b punkto antrą pastraipą Komisija gali atsižvelgti į bendradarbiavimo mastą ir tęstinumą, kai laikydamasi taikytinų ribų nustato baudos sumažinimą, skirtiną įmonei, kuri pateikė įrodymų, turinčių didelės papildomosios vertės, kaip tai suprantama pagal minėto pranešimo 21 dalį, ieškovių rėmimasis Kone bendradarbiavimo mastu ir tęstinumu šioje byloje neturi reikšmės, nes bet kuriuo atveju nebuvo įvykdytos šio pranešimo 21 dalyje nustatytos sąlygos.

184    Taigi kaltinimas, susijęs su Kone bendradarbiavimo mastu ir tęstinumu, turi būti atmestas.

185    Trečia, ieškovės teigia, kad neleisdama Kone pasinaudoti 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo B skirsniu, Komisija pažeidė teisėtų lūkesčių apsaugos principą. Pagal šį pranešimą prašymą atleisti nuo baudos pateikę asmenys gali tikėtis, kad jei jame nustatytų sąlygų bus laikomasi, nuo baudos bus atleista arba ji bus sumažinta. Kone prašymas dėl Nyderlandų atitiko minėtame pranešime nustatytas sąlygas.

186    Kaip tai nurodyta 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 29 dalyje, jis sukuria teisėtus lūkesčius, kuriais remiasi įmonės, norinčios informuoti Komisiją apie kartelio egzistavimą. Taigi atsižvelgdama į teisėtus lūkesčius, kurie iš šio pranešimo gali kilti su Komisija norinčioms bendradarbiauti įmonėms, Komisija turėjo laikytis šio pranešimo, kai nustatydama Kone skirtinos baudos dydį vertino šios bendradarbiavimą (šiuo klausimu žr. 127 punkte minėtų Sprendimo HFB ir kt. prieš Komisiją 608 punktą ir Sprendimo Pharmaceutical prieš Komisiją 147 punktą).

187    Tačiau, kadangi ieškovės neįrodė, kad Komisija pažeidė 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo nuostatas, kai vertino Kone bendradarbiavimą, kaltinimas, susijęs su teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu, taip pat turi būti atmestas.

188    Ketvirta, ieškovės teigia, kad atsisakydama atleisti Kone nuo baudos arba ją sumažinti pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo Komisija pažeidė vienodo požiūrio principą.

189    Viena vertus, Kone prašymas, jų manymu, nėra labiau nevienareikšmis nei Otis ar ThyssenKrupp prašymai. Pirma, Otis neigė struktūrinio kartelio egzistavimą ir tvirtino, kad pažeidimui buvo suėjęs senaties terminas. Antra, savo prašyme atleisti nuo baudos arba ją sumažinti ThyssenKrupp teigė, kad susitikimai vyko nereguliariai ir kad buvo ilgų laikotarpių, kai susitikimai nevyko. ThyssenKrupp taip pat pareiškė, kad pažeidimas buvo susijęs su nedideliu projektų skaičiumi. Trečia, Kone prašymą pateikė praėjus dviem su puse mėnesių po to, kai Komisija atliko patikrinimus Nyderlanduose, t. y. santykinai ankstyvu procedūros etapu. Prašymo atleisti nuo baudos pateikimo momentas bet kuriuo atveju neturi reikšmės, jei jis turi didelės papildomosios vertės. Be to, kartelio Vokietijoje atveju Schindler bauda buvo sumažinta 15 % dėl prašymo, kuris buvo pateiktas praėjus beveik aštuoniems mėnesiams po patikrinimų Vokietijoje ir trims mėnesiams po to, kai asmenims, dalyvavusiems darant pažeidimą šioje valstybėje narėje, Komisija nusiuntė prašymus pateikti informacijos (ginčijamo sprendimo 110, 112 ir 856 konstatuojamosios dalys).

190    Kita vertus, Kone padėtį reikia prilyginti ThyssenKrupp padėčiai Belgijoje. ThyssenKrupp bauda buvo sumažinta 20 % pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo (ginčijamo sprendimo 769–773 konstatuojamosios dalys). Vis dėlto ThyssenKrupp buvo trečioji įmonė, pateikusi su Belgija susijusį prašymą atleisti nuo baudos, ir jos prašyme buvo tik pareiškimai, o ne Komisijos jau turimus įrodymus patvirtinantys dokumentiniai įrodymai. Be to, šio prašymo pateikimo metu Komisija jau turėjo daug daugiau įrodymų dėl kartelio Belgijoje nei tie, kuriuos ji turėjo dėl kartelio Nyderlanduose, kai Kone pateikė savo prašymą atleisti nuo baudos. Vadinasi, atsisakymas sumažinti Kone baudą dėl kartelio Nyderlanduose yra diskriminacinis.

191    Kaip priminta šio sprendimo 135 punkte, pagal nusistovėjusią teismų praktiką vertindama kartelio dalyvių bendradarbiavimą Komisija negali nepaisyti vienodo požiūrio principo.

192    Pirma, kalbant apie tariamą vienodo požiūrio principo pažeidimą vertinant kartelio Nyderlanduose dalyvių bendradarbiavimą, reikia konstatuoti, kad Otis buvo atleista nuo baudų, nes, remiantis 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 8 dalies a punktu, ji buvo pirmoji įmonė, pateikusi Komisijai įrodymų, leidusių jai priimti sprendimą atlikti patikrinimą (ginčijamo sprendimo 837 konstatuojamoji dalis). Taigi Otis padėties negalima prilyginti Kone padėčiai; ši įmonė prašymą dėl Nyderlandų pagal šį pranešimą pateikė tuo metu, kai Komisija jau atlikinėjo patikrinimus toje valstybėje narėje (ginčijamo sprendimo 846 konstatuojamoji dalis).

193    ThyssenKrupp savo ruožtu buvo antroji įmonė, pateikusi prašymą dėl Nyderlandų pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo, kuris buvo paduotas Komisijos atliekamų patikrinimų šioje valstybėje narėje dieną, t. y. 2004 m. balandžio 28 d. (ginčijamo sprendimo 128, 129 ir 840 konstatuojamosios dalys). Pagal minėto pranešimo 23 dalies b punkto pirmos pastraipos pirmą įtrauką jos bauda buvo sumažinta 40 %, nes ji buvo pirmoji šio pranešimo 21 dalyje nustatytas sąlygas įvykdžiusi įmonė, pateikusi Komisijai didelę papildomąją vertę turinčių įrodymų (ginčijamo sprendimo 844 konstatuojamoji dalis). Konstatuotina, kad, remiantis to paties pranešimo 23 dalies b punkto pirmos pastraipos pirma įtrauka, Kone bauda pagal šią nuostatą negalėjo būti sumažinta, nes joje numatytas baudos sumažinimas yra taikomas tik vienai įmonei, šiuo atveju – ThyssenKrupp, kuri bendradarbiavo anksčiau nei Kone.

194    Neatsižvelgiant į pirmesniame punkte padarytą išvadą, Kone bendradarbiavimo negalima prilyginti ThyssenKrupp bendradarbiavimui. Neginčijama, kad ThyssenKrupp pateikė naują įrodymą, kuris yra to paties laikotarpio kaip jos prašymas atleisti nuo baudos arba ją sumažinti ir kuris padėjo Komisijai nustatyti, kad slaptas susitarimas buvo įgyvendintas (ginčijamo sprendimo 842 konstatuojamoji dalis). Kone, priešingai, nepateikė jokių to paties laikotarpio įrodymų. Be to, iš ThyssenKrupp pareiškimų, padarytų 2004 m. balandžio, gegužės ir spalio mėnesiais, matyti, kad, priešingai nei Kone, ThyssenKrupp niekada nesiekė paneigti kartelio Nyderlanduose egzistavimo ar sukelti abejonių dėl tokio kartelio egzistavimo. Galiausiai Kone savo prašymą pateikė tik 2004 m. liepos 19 d. (ginčijamo sprendimo 130 konstatuojamoji dalis), kai ThyssenKrupp savo prašymą jau buvo pateikusi 2004 m. balandžio mėn. (ginčijamo sprendimo 129 konstatuojamoji dalis). Prašymo pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo pateikimo data turi reikšmės vertinant pateiktų įrodymų papildomąją vertę, nes šis vertinimas atliekamas atsižvelgiant į Komisijos jau turimus įrodymus (2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 7 ir 21 dalys).

195    Tokiomis aplinkybėmis, kadangi, viena vertus, Kone padėtis, ir, kita vertus, Otis ir ThyssenKrupp padėtys nėra panašios, Komisija nepažeidė vienodo požiūrio principo, kai atsisakė sumažinti Kone baudą dėl jos bendradarbiavimo įrodant Nyderlanduose padarytą pažeidimą.

196    Antra, kalbant apie požiūrį į ThyssenKrupp dėl jos bendradarbiavimo įrodant kartelį Belgijoje, konstatuotina, kad vertinimas to, kas yra didelė papildomoji vertė, pagal apibrėžimą reiškia analizę, atitinkančią visų Komisijos turimų įrodymų, susijusių su konkrečiu pažeidimu, kontekstą, todėl informacija, susijusi su skirtingais pažeidimais, šiuo atveju pažeidimais Belgijoje ir Nyderlanduose, negali būti palyginta.

197    Bet kuriuo atveju reikia pažymėti, kad, kiek tai susiję su Belgijoje padarytu pažeidimu, Kone neginčija to, kad ThyssenKrupp prašymas atleisti nuo baudos arba ją sumažinti patvirtino Komisijos jau turėtus įrodymus. Tačiau, kiek tai susiję su Nyderlanduose padarytu pažeidimu, iš šio sprendimo 165–180 punktų matyti, kad Kone prašymas atleisti nuo baudos arba ją sumažinti neturėjo didelės papildomosios vertės, kaip tai suprantama pagal 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 21 dalį. Kadangi skirtingų įmonių padėtys nėra panašios, Komisija nepažeidė vienodo požiūrio principo, kai atsisakė sumažinti Kone baudą dėl jos bendradarbiavimo įrodant kartelį Nyderlanduose.

198    Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad visi Kone kaltinimai, susiję su 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo taikymu jos bendradarbiavimui įrodant Nyderlanduose padarytą pažeidimą, turi būti atmesti.

 Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su teisėtų lūkesčių apsaugos ir vienodo požiūrio principų pažeidimu nustatant baudų sumažinimo, skirto dėl Kone bendradarbiavimo per administracinę procedūrą, dydį

 Pirminės pastabos

199    Pranešimo apie kaltinimus 614 punkte Komisija paskelbė, kad „ketina sumažinti [baudas] atsižvelgusi į bendradarbiavimą ne pagal [2002 m.] pranešimą dėl bendradarbiavimo, ypač jei tam tikra bendrovė neginčija Komisijos konstatuotų faktinių aplinkybių arba suteikia papildomą pagalbą, leidžiančią jas paaiškinti arba papildyti“.

200    Ginčijamo sprendimo 758 konstatuojamojoje dalyje Komisija paaiškina, jog, „kadangi pranešimo apie kaltinimus 614 punktu šioje byloje buvo sukelti lūkesčiai, [ji] nusprendė aiškinti šį punktą įmonių, kurios remdamosi tuo padėjo nustatyti [ginčijamame] sprendime aprašyto pažeidimo faktines aplinkybes, jų neginčydamos arba pateikdamos kitą informaciją ar papildomus patikslinimus, naudai“.

201    Taigi Komisija visoms keturių pažeidimų dalyvėms, išskyrus įmones, kurios buvo atleistos nuo baudos (ginčijamo sprendimo 762, 817 ir 839 konstatuojamosios dalys), ir išskyrus Kone kartelio Nyderlanduose atveju (ginčijamo sprendimo 851 konstatuojamoji dalis), 1 % sumažino baudas dėl jų bendradarbiavimo ne pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo, nes nebuvo ginčijamos pranešime apie kaltinimus nurodytos faktinės aplinkybės (ginčijamo sprendimo 768, 774, 777, 794, 801, 806, 813, 824, 829, 835, 845, 854, 855 ir 856 konstatuojamosios dalys).

202    Paeiliui reikia išnagrinėti: iš pradžių – Kone kaltinimus, susijusius su baudos sumažinimo dėl faktinių aplinkybių neginčijimo, kiek tai susiję su Vokietijoje padarytu pažeidimu, dydžio tariamu neteisėtumu, tada – Kone kaltinimus, susijusius su Komisijos atsisakymu papildomai sumažinti baudą dėl papildomos informacijos ar paaiškinimų, susijusių su Vokietijoje padarytu pažeidimu, pateikimo ir galiausiai – argumentus, susijusius su Komisijos atsisakymu sumažinti Kone baudą dėl jos tariamo bendradarbiavimo ne pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo įrodant Nyderlanduose padarytą pažeidimą.

 Dėl baudos sumažinimo dėl faktinių aplinkybių neginčijimo, kiek tai susiję su Vokietijoje padarytu pažeidimu, dydžio

203    Ieškovės mano, kad gali pretenduoti mažiausiai į 10 % baudos sumažinimą dėl jų bendradarbiavimo ne pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo, siekiant įrodyti kartelį Vokietijoje. Komisija tokius teisėtus lūkesčius sukūrė pranešimo apie kaltinimus 614 punktu. Nukrypdama nuo savo ankstesnės sprendimų praktikos, pagal kurią įmonei, neginčijusiai faktinių aplinkybių, kuriomis kaltinama pranešime apie kaltinimus, tikrumo, pagal Pranešimą dėl baudų neskyrimo arba sumažinimo kartelių bylose (OL C 207, 1996, p. 4) (toliau – 1996 m. pranešimas dėl bendradarbiavimo) bauda, kuri jai būtų buvusi skirta, sumažinama 10 %, Komisija nepaisė ieškovių teisėtų lūkesčių.

204    Visų pirma primintina, kad baudos dydžio sumažinimas dėl bendradarbiavimo per administracinę procedūrą pateisinamas tik tuo atveju, jei atitinkamos įmonės elgesys leido Komisijai lengviau konstatuoti pažeidimą ir prireikus jį nutraukti (1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo SCA Holding prieš Komisiją, T‑327/94, Rink. p. II‑1373, 156 punktas, 68 punkte minėto Sprendimo Krupp Thyssen Stainless ir Acciai speciali Terni prieš Komisiją 270 punktas ir 144 punkte minėto Sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją 449 punktas). Be to, iš teismų praktikos išplaukia, jog įmonė, aiškiai pareiškianti, kad neginčija faktinių argumentų, kuriais Komisija grindžia savo kaltinimus, gali būti laikoma palengvinusia Komisijos užduotį konstatuoti Sąjungos konkurencijos taisyklių pažeidimus ir už juos nubausti (1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Mo och Domsjö prieš Komisiją, T‑352/94, Rink. p. II‑1989, 395 punktas ir 157 punkte minėto Sprendimo SCA Holding prieš Komisiją 157 punktas).

205    2002 m. pranešime dėl bendradarbiavimo, priešingai nei 1996 m. pranešime dėl bendradarbiavimo, nėra numatyta jokio baudos sumažinimo įmonėms, neginčijančioms faktinių aplinkybių, kuriomis Komisija grindžia savo kaltinimus pranešime apie kaltinimus, tikrumo. Tačiau ginčijamo sprendimo 758 konstatuojamojoje dalyje Komisija pripažino, kad pranešimo apie kaltinimus 614 punktas įmonėms sukėlė teisėtų lūkesčių, kad už faktinių aplinkybių neginčijimą bauda bus sumažinta ne pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo, todėl ji nusprendė šį punktą aiškinti įmonių naudai. Toje pačioje konstatuojamojoje dalyje ji taip pat pažymėjo, kad „sumažinimo dydis turi atspindėti tai, kad bendradarbiavimas po pranešimo apie kaltinimus, Komisijai jau nustačius visas pažeidimo aplinkybes ir tuo metu, kai įmonė jau susipažino su visais tyrimo aspektais ir turėjo galimybę susipažinti su tyrimo byla, geriausiu atveju gali tik nedaug padėti Komisijai atlikti tyrimą“. Komisija taip pat pažymėjo, kad „paprastai tokiu atveju sutikimas su faktinėmis aplinkybėmis yra ne daugiau nei įrodymas, patvirtinantis faktines aplinkybes, kurias Komisija laiko pakankamai įrodytomis kitais prie bylos dokumentų pridėtais įrodymais“.

206    Teisę remtis teisėtų lūkesčių apsauga turi kiekvienas asmuo, esantis tokioje padėtyje, kurioje Sąjungos administracija paskatino jo pagrįstų lūkesčių atsiradimą, suteikdama jam tikslias garantijas (2004 m. liepos 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Di Lenardo et Dilexport, C‑37/02 ir C‑38/02, Rink. p. I‑6911, 70 punktas; 1998 m. gruodžio 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Embassy Limousines & Servines prieš Parlamentą, T‑203/96, Rink. p. II‑4239, 74 punktas ir 2007 m. lapkričio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Enercon prieš VRDT (Vėjo energijos konverteris), T‑71/06, 36 punktas).

207    Tačiau šio principo pažeidimu negalima remtis tuo atveju, kai administracija nesuteikė tikslių garantijų (1995 m. rugsėjo 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Lefebvre ir kt. prieš Komisiją, T-571/93, Rink. p. II‑2379, 72 punktas ir 1998 m. sausio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Dubois et Fils prieš Tarybą ir Komisiją, T‑113/96, Rink. p. II‑125, 68 punktas). Tokios garantijos – tai tiksli, nesąlyginė ir nuosekli informacija iš įgaliotų ir patikimų šaltinių (1998 m. liepos 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Mellett prieš Teisingumo Teismą, T‑66/96 ir T‑221/97, RinkVT, p. I‑A‑449 ir II‑1305, 104 ir 107 punktai).

208    Šiuo atveju, kaip pažymėta šio sprendimo 199 punkte, pranešimo apie kaltinimus 614 punkte Komisija paskelbė, kad „ketina sumažinti [baudas] atsižvelgusi į bendradarbiavimą ne pagal [2002 m.] pranešimą dėl bendradarbiavimo, ypač jei tam tikra bendrovė neginčija Komisijos konstatuotų faktinių aplinkybių arba suteikia papildomą pagalbą, leidžiančią jas paaiškinti arba papildyti“. Tokio teiginio negalima laikyti tikslia garantija, dėl kurios galėjo atsirasti pagrįstų Kone lūkesčių, kad jos bauda bus sumažinta daugiau kaip 1 %. Pranešimo apie kaltinimus 614 punkte nėra nurodyta, kokiu mastu ar dydžiu tam tikrais atvejais bus sumažinta atitinkamų įmonių bauda, todėl šis punktas jokiu atveju nesukuria kokių nors teisėtų lūkesčių šiuo atžvilgiu.

209    Taip pat reikia atmesti ieškovių argumentą, kad Komisija nukrypo nuo savo ankstesnės sprendimų praktikos, pagal kurią įmonei, kuri neginčija faktinių aplinkybių, kuriomis kaltinama pranešime apie kaltinimus, tikrumo, pagal 1996 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo 10 % sumažinama bauda, kuri jai būtų buvusi skirta.

210    Iš pradžių reikia priminti, kad nors iš tikrųjų 1996 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo D skirsnio 2 punkto antroje įtraukoje buvo nustatyta, kad įmonei „<...> bauda, kuri jai būtų skirta, jei nebūtų bendradarbiavusi <...> sumažinama 10–50 % tuomet, kai <...> gavusi pranešimą apie kaltinimus, įmonė informuoja Komisiją, kad ji neginčija faktinių aplinkybių, kuriomis Komisija grindžia savo kaltinimus“, 2002 m. pranešime dėl bendradarbiavimo baudos sumažinimo šiuo pagrindu nebėra numatyta. Ieškovės neginčija to, kad tik 2002 m. pranešimas dėl bendradarbiavimo yra taikomas jų prašymui atleisti nuo baudos arba ją sumažinti, kuris, beje, buvo aiškiai pateiktas pagal šį pranešimą. Todėl dėl Komisijos sprendimų praktikos, susijusios su 1996 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo D skirsnio 2 punkto antros įtraukos taikymu, negalėjo atsirasti ieškovių teisėtų lūkesčių, pagrįstų pranešimo apie kaltinimus 614 punktu, dėl to, kokiu dydžiu bus sumažinta Kone bauda atsižvelgiant į tai, kad ši neginčijo su karteliu Vokietijoje susijusių faktinių aplinkybių (šiuo klausimu žr. 2006 m. rugsėjo 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo JCB Service prieš Komisiją, C‑167/04 P, Rink. p. I‑8935, 201 ir 205 punktus, 2007 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Britannia Alloys & Chemicals prieš Komisiją, C‑76/06 P, Rink. p. I‑4405, 60 punktą ir 34 punkte minėto Sprendimo Carbone‑Lorraine prieš Komisiją 92 punktą).

211    Toliau reikia pažymėti, kad Komisijos ginčijamo ieškovių teiginio, kad per 2005 m. sausio 26 d. susitikimą ši institucija Kone nurodė, jog pranešimo apie kaltinimus 614 punktas bus taikomas taip pat, kaip pagal ankstesnę sistemą, nepatvirtina jokie įrodymai. Atvirkščiai, Komisijos parengtame šio susitikimo protokole, kiek tai susiję su diskusijomis dėl pranešimo apie kaltinimus 614 punkto, nėra jokių garantijų, kurias Komisija būtų davusi Kone šiuo atžvilgiu.

212    Galiausiai iš teismų praktikos išplaukia, kad ūkio subjektai negali pagrįstai tikėtis, jog esama situacija, kuri gali būti pakeista institucijoms pasinaudojus diskrecija, išliks nepakitusi (1994 m. spalio 5 d. Teisingumo Teismo sprendimo Vokietija prieš Tarybą, C‑280/93, Rink. p. I‑4973, 80 punktas ir 2005 m. birželio 30 d. Teisingumo Teismo sprendimo Alessandrini ir kt. prieš Komisiją, C‑295/03 P, Rink. p. I‑5673, 89 punktas; taip pat žr. 46 punkte minėto Sprendimo Archer Daniels Midland ir Archer Daniels Midland Ingredients prieš Komisiją 64 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Taigi dėl veiksmingo Sąjungos konkurencijos taisyklių taikymo veikiau reikalaujama, kad Komisija galėtų bet kuriuo metu pritaikyti baudų lygį prie šios politikos poreikių (šiuo klausimu žr. 80 punkte minėto Sprendimo Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją 109 punktą, 2003 m. spalio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Aristrain prieš Komisiją, C‑196/99 P, Rink. p. I‑11005, 81 punktą ir 34 punkte minėto Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 227 punktą; taip pat žr. 1992 m. kovo 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Solvay prieš Komisiją, T‑12/89, Rink. p. II‑907, 309 punktą ir 1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Europa Carton prieš Komisiją, T‑304/94, Rink. p. II‑869, 89 punktą).

213    Tai reiškia, jog ieškovių kaltinimas tuo, kad bauda buvo nepakankamai sumažinta dėl to, kad nebuvo ginčijamos su Vokietijoje padarytu pažeidimu susijusios faktinės aplinkybės, yra nepagrįstas.

 Dėl Komisijos atsisakymo papildomai sumažinti baudą dėl pateiktos papildomos informacijos ir paaiškinimų, susijusių su Vokietijoje padarytu pažeidimu

214    Ieškovės teigia, kad, kiek tai susiję su Vokietijoje padarytu pažeidimu, Kone turi teisę į papildomą baudos sumažinimą dėl jos bendradarbiavimo ne pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo, nes, priešingai nei Komisija teigia ginčijamame sprendime (ginčijamo sprendimo 794 konstatuojamoji dalis), ji leido patikslinti ar papildyti pranešime apie kaltinimus išdėstytas faktines aplinkybes. Kone atsakymo į pranešimą apie kaltinimus 7 skirsnyje ištaisomos ir patikslinamos tam tikros faktinės aplinkybės dėl Vokietijos profesinės asociacijos VDMA vaidmens. Kone taip pat atkreipė Komisijos dėmesį į tai, kad pranešime apie kaltinimus ši institucija klaidingai atsižvelgė į visų sektorių, t. y. „Nauja įranga“, „Paslaugos“ ir „Modernizavimas“, pajamas. Ginčijamame sprendime Komisija pripažino, kad kartelis buvo susijęs tik su „Naujos įrangos“ sektoriaus pajamomis.

215    Šiuo aspektu reikia pažymėti, kad ieškovės nenurodo, kaip tariami Kone patikslinimai dėl profesinės asociacijos VDMA vaidmens padėjo Komisijai vykdyti tyrimą. Bet kuriuo atveju tariamais Kone paaiškinimais šiuo klausimu buvo siekiama ne patikslinti ar papildyti pranešime apie kaltinimus išdėstytas faktines aplinkybes, bet joms prieštarauti, nes jais iš esmės buvo norima diskredituoti Schindler teiginius, susijusius su eskalatorių darbo grupės įkūrimu. Be to, naudodamasi savo teise į gynybą Kone pabrėžė, kad minėto projekto paminėjimas pranešime apie kaltinimus neturi reikšmės. Kalbant apie tai, kad pranešime apie kaltinimus Komisija klaidingai atsižvelgė į visų sektorių, paminėtų šio sprendimo 214 punkte, pajamas, reikia pažymėti, jog Kone atsakymu į pranešimą apie kaltinimus buvo siekiama įrodyti, kad apskaičiuodama baudą Komisija tinkamai neapibrėžė liftų ir eskalatorių rinkų, kurioms turėjo įtakos kartelis. Taip Kone tik sėkmingai pasinaudojo savo teise į gynybą, nes skundžiamame sprendime Komisija atsižvelgė į apibrėžimą, kurį Kone pasiūlė savo atsakyme į pranešimą apie kaltinimus. Taigi šį kaltinimą reikia atmesti.

 Dėl Komisijos atsisakymo sumažinti Kone baudą dėl tariamo jos bendradarbiavimo ne pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo įrodant kartelį Nyderlanduose

216    Kalbėdama apie tariamą Kone bendradarbiavimą ne pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo ginčijamo sprendimo 851 konstatuojamojoje dalyje Komisija paaiškina:

„Savo atsakyme į pranešimą apie kaltinimus Kone teigė, kad neginčija su Nyderlandais susijusių faktinių aplinkybių. Užuot suteikusi papildomos pagalbos aiškinant ar papildant pranešime apie kaltinimus nurodytas faktines aplinkybes, Kone sistemiškai siekė sumažinti jame išdėstytų faktinių aplinkybių reikšmę. Todėl faktinių aplinkybių neginčijimas turi būti laikomas visiškai formaliu bei nevienareikšmiu ir neturi jokios teigiamos įtakos nustatant faktines aplinkybes. Nepakanka bendrai pareikšti, jog faktinės aplinkybės nėra ginčijamos, jei šis pareiškimas neduoda jokios naudos Komisijai dėl to, kad jame, kaip šiuo atveju, padaryta daug išlygų. Todėl Kone bauda neturi būti sumažinta.“

217    Pirma, ieškovės teigia, kad remdamasi 1998 m. gairių 3 punkto šešta įtrauka Komisija turėjo sumažinti Kone baudą dėl veiksmingo jos bendradarbiavimo per procedūrą įrodant kartelį Nyderlanduose, o to nepadariusi padarė akivaizdžią vertinimo klaidą. Jos taip pat teigia, kad atsižvelgiant į pranešimo apie kaltinimus 614 punktą ir ginčijamo sprendimo 758 konstatuojamąją dalį jos turėjo teisėtų lūkesčių, kad už šį bendradarbiavimą bus atlyginta sumažinant jų baudą.

218    Pažymėtina, kad remiantis 1998 m. gairių 3 punkto šešta įtrauka bendradarbiavimas ne pagal 1996 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo gali būti laikomas lengvinančia aplinkybe. Šiuo klausimu reikia pabrėžti, jog pranešimo apie kaltinimus 614 punkte Komisija paskelbė, kad ketina „sumažinti [baudas] atsižvelgusi į bendradarbiavimą ne pagal [2002 m.] pranešimą dėl bendradarbiavimo, ypač jei tam tikra bendrovė neginčija Komisijos konstatuotų faktinių aplinkybių arba suteikia papildomą pagalbą, leidžiančią jas paaiškinti arba papildyti“. Šiomis aplinkybėmis ginčijamo sprendimo 758 konstatuojamojoje dalyje Komisija paaiškino, jog, „kadangi pranešimo apie kaltinimus 614 punktu šioje byloje buvo sukelti lūkesčiai, [ji] nusprendė aiškinti šį punktą įmonių, kurios remdamosi tuo padėjo nustatyti [ginčijamame] sprendime aprašyto pažeidimo faktines aplinkybes, jų neginčydamos arba pateikdamos kitą informaciją ar papildomus patikslinimus, naudai“.

219    Ieškovių manymu, Kone bendradarbiavimą per administracinę procedūrą, remiantis 1998 m. gairių 3 punkto šešta įtrauka, reikėjo laikyti lengvinančia aplinkybe, suteikiančia jai teisę į baudos sumažinimą.

220    Šiuo klausimu pakanka konstatuoti, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškimai, kuriuos Kone padarė pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo pateiktame prašyme, yra nevienareikšmiai (žr. šio sprendimo 175 punktą) ir nepateisino baudos, skirtos Kone už Nyderlanduose padarytą pažeidimą, sumažinimo pagal minėtą pranešimą, šios įmonės bendradarbiavimo bet kuriuo atveju negalima laikyti lengvinančia aplinkybe. Todėl ieškovės taip pat negali teigti, jog jos turėjo kokių nors teisėtų lūkesčių, kad dėl šios aplinkybės bus sumažinta jų bauda.

221    Ieškovės mano, kad Kone visapusiškai bendradarbiavo su Komisija per visą procedūrą ir padarė daugiau, negu reikalaujama pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo. Taigi visų pirma Kone nesudarė jokių kliūčių Komisijai vykdyti patikrinimą jos patalpose Nyderlanduose ir padarė viską, ką galėjo, kad padėtų Komisijos darbuotojams surinkti informaciją. Toliau Kone greitai ir išsamiai atsakė į 2004 m. rugsėjo 13 d. gautą Komisijos prašymą pateikti informacijos apie Nyderlandus. Galiausiai Kone parodė didelį lankstumą dėl jos pateiktos informacijos konfidencialumo reikalavimų, o tai palengvino Komisijos administracinę naštą sudaryti nekonfidencialią šalims perduotinos bylos medžiagos versiją.

222    Tokiems argumentams negalima pritarti. Remiantis Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 1 dalimi ir 20 straipsnio 3 dalimi, įmonės privalo atsakyti į prašymus pateikti informacijos ir leisti atlikti patikrinimus. Bendradarbiavimas tyrimo metu, neviršijantis pareigų, tenkančių įmonei pagal šias nuostatas, nepateisina baudos sumažinimo (šiuo klausimu žr. 1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Weig prieš Komisiją, T‑317/94, Rink. p. II‑1235, 283 punktą ir 67 punkte minėto Sprendimo Scandinavian Airlines System prieš Komisiją 218 punktą). Be to, tariamai lanksčios įmonės pozicijos dėl prašymų informaciją, kurią ji pateikė Komisijai, laikyti konfidencialia negalima pripažinti palengvinančia Komisijos užduotį konstatuoti Sąjungos konkurencijos taisyklių pažeidimus ir už juos nubausti (204 punkte minėto Sprendimo Mo och Domsjö prieš Komisiją 395 ir 396 punktai). Šiuo klausimu, kaip pažymi Komisija, pagrįsti konfidencialumo prašymai tyrimui nekliudė ir bet kuriuo atveju būtent Kone turi prašyti duomenis, kurie, jos nuomone, neturėtų būti perduoti tretiesiems asmenims, laikyti konfidencialiais. Vadinasi, šio sprendimo 221 punkte nurodytos aplinkybės negalėjo paskatinti Kone turėti kokių nors teisėtų lūkesčių, kad jos bauda bus sumažinta.

223    Ieškovės teigia, kad Komisijos sprendimas nesumažinti Kone baudos pažeidžia vienodo požiūrio principą, nes nė viena kita įmonė, kuriai buvo paskirta bauda, nepateikė informacijos savo iniciatyva ne pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo, kuri leistų Komisijai lengviau įrodyti pažeidimą. Šiuo klausimu konstatuotina, kad ieškovių argumentas yra pagrįstas klaidinga prielaida. Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 845, 854 ir 855 konstatuojamųjų dalių, ThyssenKrupp, Schindler ir MEE baudos buvo sumažintos ne dėl to, kad jos savo iniciatyva ne pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo pateikė papildomos informacijos, bet todėl, kad jos teigė neginčijančios pranešime apie kaltinimus išdėstytų faktinių aplinkybių. Vadinasi, viena vertus, Kone ir, kita vertus, kitų įmonių, kurioms baudos buvo skirtos už kartelį Nyderlanduose, padėčių negalima laikyti panašiomis, todėl atsisakydama sumažinti Kone baudą Komisija nepažeidžia vienodo požiūrio principo.

224    Antra, ieškovės teigia, kad Komisija turėjo sumažinti Kone baudą, nes jokiu procedūros etapu ši įmonė neginčijo pagrindinių Komisijos konstatuotų faktinių aplinkybių. Taigi ginčijamo sprendimo 851 konstatuojamojoje dalyje ir 949 išnašoje esantis teiginys, kad faktinių aplinkybių neginčijimas atsakyme į pranešimą apie kaltinimus yra visiškai formalus ir nevienareikšmis, akivaizdžiai klaidingas.

225    Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo pateiktame prašyme dėl Nyderlandų Kone neigė konkurentų susitikimų antikonkurencinį tikslą [konfidencialu]. Šiuo aspektu taip pat reikia pabrėžti, kad Kone niekada neatsiėmė minėtų pareiškimų, bet bandė juos pateisinti savo atsakyme į pranešimą apie kaltinimus.

226    Žinoma, savo atsakyme į pranešimą apie kaltinimus Kone teigia, kad ji „neginčija pranešime apie kaltinimus išdėstytų faktinių aplinkybių“, kad ji „dalyvavo slaptoje veikloje liftų ir eskalatorių [sektoriuje] <...> Nyderlanduose nuo 1999 m. birželio mėn. iki 2004 m. kovo 5 d.“ ir kad ji „neginčija, jog slapti susitarimai tiek, kiek juos patvirtina Komisijos bylos medžiagoje esančios faktinės aplinkybės <...> buvo susiję su vienu tęstiniu pažeidimu“. Tačiau reikia konstatuoti, kad Kone atsakymas į pranešimą apie kaltinimus yra tiek pat nevienareikšmis kaip ir jos pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo pateiktas prašymas dėl Nyderlandų.

227    Taigi, nors dėl pažeidimų Belgijoje, Vokietijoje ir Liuksemburge savo atsakyme į pranešimą apie kaltinimus Kone kiekvieną kartą teigia, kad ji „neginčija Komisijos pranešime apie kaltinimus išdėstytų faktinių aplinkybių“, jokio panašaus pareiškimo nėra jos atsakymo į pranešimą apie kaltinimus dalyje, skirtoje pažeidimui Nyderlanduose. Tam, kad įmonei būtų sumažinta bauda dėl faktinių aplinkybių neginčijimo, ji turi aiškiai informuoti Komisiją apie tai, kad ji, susipažinusi su pranešimu apie kaltinimus, neketina ginčyti faktinių aplinkybių tikrumo (šiuo klausimu žr. 144 punkte minėto Sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją 504 punktą). Pareiškimo, kad Kone „neginčija, jog slapti susitarimai tiek, kiek juos patvirtina Komisijos bylos medžiagoje esančios faktinės aplinkybės, <...> buvo susiję su vienu tęstiniu pažeidimu“, kaip ir pareiškimų dėl kitų trijų atitinkamų valstybių narių, negalima laikyti palengvinančiu Komisijos užduotį konstatuoti Sąjungos konkurencijos taisyklių pažeidimus ir už juos nubausti (204 punkte minėto Sprendimo Mo och Domsjö prieš Komisiją 395 ir 396 punktai).

228    Reikia konstatuoti, kad savo atsakyme į pranešimą apie kaltinimus Kone nurodė, jog jos darbuotojai Nyderlanduose „nebuvo įsitraukę į antikonkurencinius veiksmus, bent jau didele apimtimi“. Net jeigu Kone pripažįsta, kad „galėjo peržengti ribą to, kas buvo teisėta“, pateikdama nuorodą į savo pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo pateiktą prašymą dėl Nyderlandų ji vis dėlto tvirtina, jog pasiūlymo dėl projekto nepateikimą ar nekonkurencingo pasiūlymo pateikimą gali lemti vienašalis komercinis elgesys ir tai nebūtinai reiškia, kad egzistuoja kartelis. Kalbėdama apie priežiūros ir modernizavimo sutartis, savo atsakyme į pranešimą apie kaltinimus Kone teigia, kad jos politika šioje srityje buvo grindžiama „komerciniais motyvais“ ir kad jos „strategija negalėjo turėti antikonkurencinio tikslo ar poveikio“. Kalbėdama apie naujus montavimus, karteliui priklausančių projektų apibūdinime Kone taip pat pateikia nuorodą į jos elgesį pagrindžiančius komercinius motyvus ir pažymi, kad „iš minėtų projektų matyti ne tik tai, kad pažeidimo mastas buvo labai ribotas, bet ir tai, kad slapti susitarimai svyravo nuo vien diskusijų dėl projekto neapsikeičiant informacija apie kainas <...> iki apsikeitimo informacija apie kainas nepaskiriant projekto <...> ir tik labai retais atvejais buvo skiriamas projektas <...>“. Be to, Kone pažymėjo, kad „net jeigu šalys paskyrė kokį nors projektą, tai negalėjo turėti įtakos rinkai“ ir kad „dažnai rezultatas būtų buvęs toks pats nesant šalių tarpusavio kontaktų <...>“. Taip pat dėl tam tikrų individualių projektų [konfidencialu] Kone nurodė, kad Komisijos bylos medžiagoje nebuvo pakankamai įrodymų išvadai, kad egzistavo antikonkurencinis elgesys, padaryti.

229    Savo atsakyme į pranešimą apie kaltinimus Kone taip pat siekė ThyssenKrupp ir Otis pareiškimų, kurie, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 370–530 konstatuojamųjų dalių, turėjo labai didelę reikšmę konstatuojant pažeidimą Nyderlanduose, įrodomąją galią padaryti kuo mažesnę. Į šiuos Kone argumentus Komisija buvo priversta atsakyti in extenso ginčijamo sprendimo 531–541 konstatuojamosiose dalyse.

230    Vadinasi, reikia pripažinti, kaip tai daro Komisija (ginčijamo sprendimo 851 konstatuojamoji dalis), kad Kone faktinių aplinkybių dėl Nyderlanduose padaryto pažeidimo neginčijimas buvo visiškai formalus bei nevienareikšmis ir neturėjo jokios teigiamos įtakos nustatant faktines aplinkybes.

231    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad atsakyme į pranešimą apie kaltinimus Kone savo dalyvavimą darant pažeidimą Nyderlanduose apibūdino arba vien hipotetinėmis sąvokomis, arba taip, kad antikonkurencinis susitarimų poveikis atrodytų kuo mažesnis. Kadangi Kone taip pat ginčija pareiškimus, kuriuos ThyssenKrupp ir Otis padarė savo pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo pateiktame prašyme dėl Nyderlandų, reikia konstatuoti, kad šios bylos aplinkybėmis Kone teiginiai, pateikti šio sprendimo 227 punkte, neturėjo jokios naudos Komisijai (šiuo klausimu žr. 2004 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Corus UK prieš Komisiją, T‑48/00, Rink. p. II‑2325, 193 punktą ir 144 punkte minėto Sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją 505 punktą). Savo atsakyme į pranešimą apie kaltinimus ginčydama esminius Komisijos atliktų faktų konstatavimų elementus Kone nepalengvino Komisijos užduoties konstatuoti Sąjungos konkurencijos taisyklių pažeidimus ir už juos nubausti (šiuo klausimu žr. 204 punkte minėto Sprendimo Mo och Domsjö prieš Komisiją 396 punktą). Nors taip Kone neabejotinai teisėtai naudojosi teise į gynybą, Komisijos negalima kaltinti tuo, kad šiuo pagrindu ji nesumažino Kone baudos dėl faktinių aplinkybių neginčijimo.

232    Taigi ginčijamo sprendimo 851 konstatuojamojoje dalyje Komisija teisėtai nusprendė, kiek tai susiję su Nyderlanduose padarytu pažeidimu, nesumažinti Kone baudos dėl jos bendradarbiavimo ne pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo.

233    Trečia, ieškovės teigia, kad Komisija pažeidė vienodo požiūrio principą, kai dėl faktinių aplinkybių neginčijimo sumažino ThyssenKrupp, Schindler ir MEE baudas, nors atsisakė sumažinti Kone baudą. Anot ieškovių, kurios neginčija likusių Komisijos išvadų, kad atsakymuose į pranešimą apie kaltinimus ThyssenKrupp, Schindler ir MEE aiškiai teigė neginčijančios išdėstytų faktinių aplinkybių (ginčijamo sprendimo 845, 854 ir 855 konstatuojamosios dalys), iš ginčijamo sprendimo matyti, jog trys minėtos įmonės savo atsakymuose ginčijo tam tikras Komisijos išvadas dėl Nyderlandų.

234    Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką vertindama kartelio dalyvių bendradarbiavimą Komisija negali pažeisti vienodo požiūrio principo (žr. šio sprendimo 135 punktą). Tačiau vienodo požiūrio principo laikymasis turi būti suderintas su teisėtumo principo, pagal kurį niekas negali savo tikslais remtis pažeidimu, padarytu kito asmens naudai, laikymusi (šiuo klausimu žr. 1985 m. liepos 4 d. Teisingumo Teismo sprendimo Williams prieš Audito Rūmus, 134/84, Rink. p. 2225, 14 punktą, 204 punkte minėto Sprendimo SCA Holding prieš Komisiją 160 punktą, 2002 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo LR AF 1998 prieš Komisiją, T‑23/99, Rink. p. II‑1705, 263 punktą ir 204 punkte minėto Sprendimo Mo och Domsjö prieš Komisiją 398 punktą).

235    Be to, pagal teismų praktiką gali būti laikoma, kad įmonė, aiškiai paskelbusi, jog neginčija faktų konstatavimų, kuriais Komisija grindžia savo kaltinimus, palengvino Komisijos užduotį konstatuoti Sąjungos konkurencijos taisyklių pažeidimus ir už juos nubausti. Savo sprendimuose, kuriais konstatuojamas šių taisyklių pažeidimas, Komisija turi teisę tokį elgesį laikyti faktų konstatavimų pripažinimu, taigi – tokių konstatavimų pagrįstumo įrodymu. Todėl toks elgesys gali pateisinti baudos sumažinimą. Kitaip yra tuo atveju, kai įmonė savo atsakyme ginčija esminius tokių konstatavimų elementus. Taip elgdamasi per administracinę procedūrą įmonė nepalengvina Komisijos užduoties konstatuoti Sąjungos konkurencijos taisyklių pažeidimus ir už juos nubausti (204 punkte minėto Sprendimo Mo och Domsjö prieš Komisiją 395 ir 396 punktai).

236    Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad kai ginčijamo sprendimo 845, 854 ir 855 konstatuojamosiose dalyse Komisija 1 % sumažina ThyssenKrupp, Schindler ir MEE baudas dėl faktinių aplinkybių neginčijimo, šiuos sumažinimus galima laikyti teisėtais tik jeigu atitinkamos įmonės aiškiai pareiškė, kad jos neginčija minėtų faktinių aplinkybių (šiuo klausimu žr. 1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Mayr-Melnhof prieš Komisiją, T‑347/94, Rink. p. II‑1751, 333 punktą ir 204 punkte minėto Sprendimo Mo och Domsjö prieš Komisiją 397 punktą) ir savo atsakymuose į pranešimą apie kaltinimus neginčijo Komisijos konstatavimų esminių elementų (šiuo klausimu žr. 204 punkte minėto Sprendimo Mo och Domsjö prieš Komisiją 396 punktą).

237    Kadangi ieškovių ieškinio pagrindas yra pagrįstas prielaida, kad kitiems kartelio Nyderlanduose dalyviams buvo neteisėtai sumažintos baudos, nes iš ginčijamo sprendimo konstatuojamųjų dalių, kuriomis remiasi ieškovės, konkrečiai matyti, jog šie dalyviai iš tikrųjų ginčijo pranešime apie kaltinimus nurodytas faktines aplinkybes, jis turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

238    Be to, kiek tai susiję su ieškovių argumentais, kurie, jų manymu, patvirtina tai, kad kitoms įmonėms buvo sumažintos baudos dėl faktinių aplinkybių neginčijimo, nors savo atsakymuose į pranešimą apie kaltinimus jos ginčijo su Nyderlandais susijusias faktines aplinkybes, iš pranešimo apie kaltinimus ir ginčijamo sprendimo matyti, kad jie nepagrįsti.

239    Pirma, dėl Schindler ieškovės teigia, kad iš ginčijamo sprendimo 593 ir 594 konstatuojamųjų dalių matyti, jog ši įmonė ginčijo tai, kad buvo pažeistas EB 81 straipsnis. Be to, iš ginčijamo sprendimo 667 konstatuojamosios dalies matyti, jog Schindler tvirtino, kad neteisėti konkurentų kontaktai nelėmė kainų padidėjimo rinkoje ir kad tik nedidele projektų dalimi buvo pasidalyta, o konkurencija tarp kartelio dalyvių išliko. Galiausiai ginčijamo sprendimo 751 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, jog Schindler teigė, kad konkurentai nesutarė dėl tarpusavyje taikytinų atsakomųjų priemonių, siekiant tinkamai įgyvendinti susitarimus.

240    Šiuo klausimu reikia pabrėžti, kad nors, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 593 ir 594 konstatuojamųjų dalių, Schindler iš tikrųjų tvirtino, kad EB 81 straipsnis negalėjo būti taikomas nagrinėjamiems karteliams dėl to, kad nebuvo daroma didelė įtaka valstybių narių tarpusavio prekybai dėl kartelių nacionalinio masto, reikia pažymėti, jog taip elgdamasi ji neginčijo pranešime apie kaltinimus išdėstytų faktinių aplinkybių, kuriomis buvo grindžiamas Komisijos vertinimas, susijęs su didele nagrinėjamų pažeidimų įtaka tai prekybai. Be to, negalima manyti, jog teiginiais, kad kainos nepadidėjo ir kad projektų, kuriais pasidalyta, buvo nedaug, Schindler ginčijo faktines aplinkybes, nes šios aplinkybės išplaukė, be kita ko, iš pranešimo apie kaltinimus 412, 415, 437 ir 442 punktų. Galiausiai savo argumentu, kad lengvinančia aplinkybe turi būti pripažintas tariamas atsakomųjų priemonių nebuvimas, Schindler neginčija faktinių aplinkybių, nes šis atsakomųjų priemonių nebuvimas buvo konstatuotas pranešimo apie kaltinimus 432 punkte. Taigi Schindler tik panaudojo šią išvadą siekdama įrodyti, kad jos atžvilgiu turi būti pripažinta lengvinanti aplinkybė.

241    Bet kuriuo atveju iš nekonfidencialios Schindler atsakymo į pranešimą apie kaltinimus versijos, pateiktos Bendrojo Teismo prašymu, matyti, kad tame atsakyme Schindler, aiškiai nurodžiusi, jog neginčija faktinių aplinkybių, kuriomis grindžiami Komisijos kaltinimai, neginčijo šios institucijos išdėstytų faktinių aplinkybių.

242    Antra, dėl ThyssenKrupp ieškovės teigia, kad iš ginčijamo sprendimo 593, 594 ir 724 konstatuojamųjų dalių matyti, jog ši įmonė ginčijo tai, kad buvo padarytas EB 81 straipsnio pažeidimas ir teigė dalyvavusi ne visuose pažeidimo epizoduose. Iš ginčijamo sprendimo 508, 513 ir 515 konstatuojamųjų dalių taip pat matyti, kad ThyssenKrupp ginčijo tam tikras faktines aplinkybes, susijusias su jos dalyvavimo kartelyje trukme.

243    Šiuo klausimu, viena vertus, nors, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 593 ir 594 konstatuojamųjų dalių, ThyssenKrupp iš tikrųjų tvirtino, kad EB 81 straipsnis negalėjo būti taikomas nagrinėjamiems karteliams dėl to, kad jais nebuvo daroma didelė įtaka valstybių narių tarpusavio prekybai dėl kartelių nacionalinio masto, reikia pažymėti, jog taip elgdamasi ji neginčijo pranešime apie kaltinimus išdėstytų faktinių aplinkybių, kuriomis buvo grindžiamas Komisijos vertinimas, susijęs su didele nagrinėjamų pažeidimų įtaka tai prekybai. Kita vertus, tai kad ThyssenKrupp galėjo dalyvauti ne visuose susitikimuose, išplaukia iš pranešimo apie kaltinimus 575 punkto. ThyssenKrupp neneigė šios aplinkybės, o tik ją panaudojo siekdama įrodyti, kad jos atžvilgiu egzistuoja lengvinanti aplinkybė (ginčijamo sprendimo 726 konstatuojamoji dalis). Galiausiai, kalbant apie tariamą faktinių aplinkybių, susijusių su ThyssenKrupp dalyvavimo kartelyje trukme, ginčijimą, kuris, ieškovių manymu, išplaukia iš ginčijamo sprendimo 508 ir 513–515 konstatuojamųjų dalių, reikia pažymėti, jog šios įmonės teiginys, kad ji nedalyvavo jokiame susitikime nuo 2002 m. vidurio iki 2003 m. balandžio–gegužės mėnesių, jau buvo aiškiai nurodytas pranešimo apie kaltinimus 506 punkte. Beje, ginčijamo sprendimo 515 konstatuojamojoje dalyje Komisija iš esmės laikėsi nuomonės, kad ThyssenKrupp galėjo nedalyvauti susitikimuose, vykusiuose 2002 m. antroje pusėje, tačiau ši aplinkybė, net jeigu būtų įrodyta, nereiškia, jog ThyssenKrupp pasitraukė iš kartelio.

244    Trečia, kiek tai susiję su MEE, ieškovės visų pirma teigia, kad iš ginčijamo sprendimo 751 konstatuojamosios dalies matyti, jog ši įmonė tvirtino, kad nebuvo jokio kompensavimo ar priežiūros mechanizmo. Toliau iš ginčijamo sprendimo 644, 676, 693, 697, 709, 713 ir 714 išnašų matyti, kad MEE teigė nebuvusi pakviesta teikti pasiūlymų dėl septynių pranešime apie kaltinimus paminėtų projektų ir todėl jų nepateikė dėl šių projektų. Be to, iš ginčijamo sprendimo 481 konstatuojamosios dalies ir 715 išnašos išplaukia, jog MEE ginčijo išvadą, kad ji dalyvavo kituose susitikimuose dėl naujų įrangos montavimų po 2001 m. rugsėjo mėn. Galiausiai ieškovės mano, jog ginčijamo sprendimo 724 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad savo atsakyme į pranešimą apie kaltinimus MEE teigė dalyvavusi ne visuose pažeidimo epizoduose.

245    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad šiais teiginiais taip pat nėra ginčijamos pranešime apie kaltinimus išdėstytos faktinės aplinkybės.

246    Kalbant apie argumentą, kad nebuvo kompensavimo ar priežiūros mechanizmo, konstatuotina, jog ši aplinkybė išplaukia iš pranešimo apie kaltinimus 431 punkto. Taigi MEE neneigė šios aplinkybės, o pamėgino ja pasinaudoti siekdama baudos sumažinimo dėl lengvinančios aplinkybės (ginčijamo sprendimo 751 konstatuojamoji dalis).

247    Kalbant apie teiginį, kad MEE tvirtino, jog nebuvo pakviesta teikti pasiūlymų dėl septynių pranešime apie kaltinimus paminėtų projektų ir todėl jų nepateikė dėl šių projektų, reikia pažymėti, kad iš pranešimo apie kaltinimus 441 punkto matyti, jog klientai ne visada kvietė visus kartelio Nyderlanduose dalyvius teikti pasiūlymus dėl konkretaus projekto. Bet kuriuo atveju, kaip matyti iš ieškovių paminėtų konstatuojamųjų dalių ir išnašų, MEE neginčijo to, kad ji galėjo dalyvauti nagrinėjamuose susitikimuose ir kad buvo informuota apie diskusijas (ginčijamo sprendimo 644, 676, 693, 697, 713 ir 714 išnašos).

248    Be to, iš ginčijamo sprendimo 709 išnašos išplaukia, kad MEE ginčija ne Komisijos atliktus faktų konstatavimus, o tik vieno kartelio dalyvio, t. y. Kone, teiginį, kuris buvo paminėtas pranešimo apie kaltinimus 497 punkte ir kurio, beje, nepatvirtino kiti dalyviai.

249    Kalbant apie teiginį, kad MEE ginčijo savo dalyvavimą kituose susitikimuose dėl projektų, susijusių su naujais įrangos montavimais po 2001 m. rugsėjo mėn., pakanka konstatuoti, jog ieškovės tiksliai nenurodo jokio konkretaus projekto, susijusio su naujais įrangos montavimais, kuriame MEE būtų dalyvavusi po 2001 m. rugsėjo mėn.

250    Kiek tai susiję su tuo, kad MEE dalyvavo ne visuose susitikimuose, Komisija pati tai konstatavo pranešimo apie kaltinimus 575 punkte, o MEE siekė tuo pasinaudoti tam, kad jos bauda būtų sumažinta dėl lengvinančios aplinkybės (ginčijamos sprendimo 724 konstatuojamoji dalis).

251    Todėl reikia konstatuoti, jog kaltinimas, susijęs su vienodo požiūrio principo pažeidimu, bet kuriuo atveju yra pagrįstas klaidinga prielaida, kad iš ginčijamo sprendimo konstatuojamųjų dalių, kuriomis remiasi ieškovės, išplaukia, jog Schindler, ThyssenKrupp ir MEE ginčijo faktines aplinkybes, susijusias su karteliu Nyderlanduose.

252    Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad visi kaltinimai, susiję su Kone bendradarbiavimo ne pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo, siekiant įrodyti pažeidimą Vokietijoje ir Nyderlanduose, vertinimu turi būti atmesti.

253    Tai reiškia, kad visas ieškinys turi būti atmestas.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

254    Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovės pralaimėjo bylą, jos turi padengti bylinėjimosi išlaidas pagal Komisijos pateiktus reikalavimus.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Priteisti bylinėjimosi išlaidas iš Kone Oyj, Kone GmbH ir Kone BV.

Martins Ribeiro Wahl Dittrich

Paskelbta 2011 m. liepos 13 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Parašai.

Turinys

Administracinė procedūra

Komisijos tyrimas

Vokietija

Nyderlandai

Pranešimas apie kaltinimus

Ginčijamas sprendimas

Procesas ir šalių reikalavimai

Dėl teisės

Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su 1998 m. gairių ir proporcingumo principo pažeidimu nustatant pradinių baudų dydį

Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo pažeidimu ir teisėtų lūkesčių apsaugos principo, vienodo požiūrio principo ir teisės į gynybą pažeidimu

Dėl 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo

Dėl Komisijos diskrecijos ir Sąjungos teismo vykdomos kontrolės

Dėl Kone bendradarbiavimo siekiant įrodyti Vokietijoje padarytą pažeidimą

Dėl Kone bendradarbiavimo siekiant įrodyti Nyderlanduose padarytą pažeidimą

Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su teisėtų lūkesčių apsaugos ir vienodo požiūrio principų pažeidimu nustatant baudų sumažinimo, skirto dėl Kone bendradarbiavimo per administracinę procedūrą, dydį

Pirminės pastabos

Dėl baudos sumažinimo dėl faktinių aplinkybių neginčijimo, kiek tai susiję su Vokietijoje padarytu pažeidimu, dydžio

Dėl Komisijos atsisakymo papildomai sumažinti baudą dėl pateiktos papildomos informacijos ir paaiškinimų, susijusių su Vokietijoje padarytu pažeidimu

Dėl Komisijos atsisakymo sumažinti Kone baudą dėl tariamo jos bendradarbiavimo ne pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo įrodant kartelį Nyderlanduose

Dėl bylinėjimosi išlaidų

* Proceso kalba: anglų.

1–      Konfidenciali informacija praleista.