Byla C‑518/15
Ville de Nivelles
prieš
Rudy Matzak
(cour du travail de Bruxelles prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Direktyva 2003/88/EB – Darbuotojų sauga ir sveikatos apsauga – Darbo laiko organizavimas – 2 straipsnis – Sąvokos „darbo laikas“ ir „poilsio laikas“ – 17 straipsnis – Nukrypti leidžiančios nuostatos – Ugniagesiai gelbėtojai – Budėjimo laikas – Budėjimas namuose“
Santrauka – 2018 m. vasario 21 d. Teisingumo Teismo (penktoji kolegija) sprendimas
1. Socialinė politika – Darbuotojų sauga ir sveikatos apsauga – Direktyva 2003/88 dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų – Darbuotojo sąvoka – Į viešosios priešgaisrinės apsaugos tarnybą priimtas savanoris ugniagesys gelbėtojas – Įtraukimas – Sąlygos – Nacionalinio teismo atliekamas patikrinimas
(Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/88)
2. Socialinė politika – Darbuotojų sauga ir sveikatos apsauga – Direktyva 2003/88 dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų – Nukrypti leidžiančios nuostatos – Valstybinėse priešgaisrinėse gelbėjimo tarnybose įdarbinti ugniagesiai gelbėtojai – Valstybių narių negalėjimas nukrypti nuo sąvokų „darbo laikas“ ir „poilsio laikas“ apibrėžčių
(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/88 2 straipsnis ir 17 straipsnio 3 dalies c punkto iii papunktis)
3. Socialinė politika – Darbuotojų sauga ir sveikatos apsauga – Direktyva 2003/88 dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų – Palankesnės nacionalinės nuostatos – Apimtis – Platesnė sąvokos „darbo laikas“ apibrėžtis – Netaikymas
(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/88 1, 2 ir 15 straipsniai)
4. Socialinė politika – Darbuotojų sauga ir sveikatos apsauga – Direktyva 2003/88 dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų – Taikymo sritis – Darbo užmokestis – Neįtraukimas – Valstybių narių pareiga nustatyti užmokesčio už pasyviojo budėjimo namuose laikotarpius atsižvelgiant į tai, ar šie laikotarpiai kvalifikuotini kaip „darbo laikas“, ar kaip „poilsio laikas“ – Nebuvimas
(SESV 153 straipsnio 5 dalis; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/88 2 straipsnis)
5. Socialinė politika – Darbuotojų sauga ir sveikatos apsauga – Direktyva 2003/88 dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų – Darbo laikas – Sąvoka – Budėjimo laikas, kurį darbuotojas praleidžia namuose turėdamas pareigą per 8 minutes sureaguoti į savo darbdavio iškvietimus, smarkiai ribojančią galimybes užsiimti kita veikla – Įtraukimas
(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/88 2 straipsnis)
1. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 28–31 punktus)
2. 2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų 17 straipsnio 3 dalies c punkto iii papunktį reikia aiškinti taip, kad valstybėms narėms neleidžiama dėl tam tikrų valstybinėse priešgaisrinėse gelbėjimo tarnybose įdarbintų ugniagesių gelbėtojų kategorijų nukrypti nuo pareigų, kylančių iš šios direktyvos nuostatų, įskaitant jos 2 straipsnį, kuriame, be kita ko, apibrėžtos sąvokos „darbo laikas“ ir „poilsio laikas“.
(žr. 39 punktą, rezoliucinės dalies 1 punktą)
3. Direktyvos 2003/88 15 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį valstybėms narėms neleidžiama toliau taikyti ar priimti platesnės „darbo laiko“ sąvokos apibrėžties, nei nustatyta šios direktyvos 2 straipsnyje.
Pagal Direktyvos 2003/88 15 straipsnio formuluotę valstybės narės turi galimybę darbuotojų saugos garantijų ir sveikatos apsaugos srityje taikyti arba priimti jiems palankesnius įstatymus ir kitus teisės aktus. Iš šio straipsnio matyti, kad nacionalinės nuostatos, į kurias jame daroma nuoroda, yra tos, kurias galima palyginti su numatytomis Direktyvoje 2003/88, kuria siekiama užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatos apsaugą.
Šios nuostatos gali būti tik tos, kuriose dėl jų paskirties ir tikslo nustatomas minimalus darbuotojų saugos garantijų ir sveikatos apsaugos lygis. Tokios ir yra šios direktyvos 2 ir 3 skyrių nuostatos. Tačiau šios direktyvos 1 skyriaus, kuriame yra 1 ir 2 straipsniai, nuostatos yra kitokios. Iš tiesų juose nenustatytas minimalus poilsio laikas ir neminimi kiti darbo laiko organizavimo aspektai, bet įtvirtintos apibrėžtys, būtinos siekiant apibrėžti Direktyvos 2003/88 tikslą ir jos taikymo sritį.
Todėl iš Direktyvos 2003/88 15 straipsnio formuluotės, aiškinamos atsižvelgiant į šia direktyva nustatytą sistemą, matyti, kad šiame straipsnyje įtvirtinta galimybė negali būti taikoma šios direktyvos 2 straipsnyje pateikiamai sąvokai „darbo laikas“.
(žr. 42–44, 47 punktus, rezoliucinės dalies 2 punktą)
4. Direktyvos 2003/88 2 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį valstybės narės neįpareigotos nustatyti užmokesčio už pasyviojo budėjimo namuose laikotarpius, kaip nagrinėjami pagrindinėje byloje, atsižvelgiant į tai, ar šie laikotarpiai kvalifikuotini kaip „darbo laikas“, ar kaip „poilsio laikas“.
Šiuo klausimu reikia priminti, jog, kaip nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, neginčijama, kad Direktyvoje 2003/88 nereglamentuojamas užmokesčio darbuotojams klausimas, nes pagal SESV 153 straipsnio 5 dalį jis nepriklauso Sąjungos kompetencijai.
Todėl, nors valstybės narės turi teisę nustatyti atlygį darbuotojams, kuriems Direktyva 2003/88 taikoma atsižvelgiant į šios direktyvos 2 straipsnyje įtvirtintas sąvokas „darbo laikas“ ir „poilsio laikas“, jos neprivalo to daryti.
(žr. 49, 50, 52 punktus, rezoliucinės dalies 3 punktą)
5. Direktyvos 2003/88 2 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad budėjimo laikas, kurį darbuotojas praleidžia namuose turėdamas pareigą per 8 minutes sureaguoti į savo darbdavio iškvietimus, smarkiai ribojančią galimybes užsiimti kita veikla, laikytinas „darbo laiku“.
Iš tiesų dėl budėjimo laikotarpio neįtraukimo į sąvoką „darbo laikas“, atsižvelgiant į tai, ar darbuotojas privalo fiziškai būti darbo vietoje, kiltų grėsmė Direktyvos 2003/88 tikslui užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatos apsaugą nustatant jiems minimalų poilsio laiką ir pakankamas pertraukas (šiuo klausimu žr. 2000 m. spalio 3 d. Sprendimo Simap, C‑303/98, EU:C:2000:528, 49 punktą).
Be to, iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad lemiamas veiksnys kvalifikuojant laikotarpį kaip „darbo laiką“ pagal Direktyvą 2003/88 yra tai, kad darbuotojas privalo fiziškai būti darbdavio nurodytoje vietoje ir turi būti jo pasiekiamas, kad prireikus galėtų nedelsdamas atlikti savo funkcijas. Šios pareigos, dėl kurių atitinkami darbuotojai negali pasirinkti buvimo vietos budėjimo laikotarpiais, laikytinos susijusiomis su jų funkcijų vykdymu (šiuo klausimu žr. 2003 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Jaeger, C‑151/02, EU:C:2003:437, 63 punktą ir 2011 m. kovo 4 d. Nutarties Grigore, C‑258/10, nepaskelbta Rink., EU:C:2011:122, 53 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
Galiausiai reikėtų pažymėti, kad kitaip yra tada, kai darbuotojas dirba pasyviojo budėjimo režimu, pagal kurį jis turi būti visada pasiekiamas, tačiau neprivalo būti darbo vietoje. Šiuo atveju, nors yra darbdavio žinioje – tai yra turi būti jo pasiekiamas, darbuotojas gali laisviau organizuoti savo laiką ir jį skirti savo interesams tenkinti. Tokiomis aplinkybėmis tik laikas, susijęs su realiu paslaugų teikimu, gali būti laikomas „darbo laiku“ pagal Direktyvą 2003/88 (šiuo klausimu žr. 2003 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Jaeger, C‑151/02, EU:C:2003:437, 65 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
(žr. 58–60, 66 punktus, rezoliucinės dalies 4 punktą)