BENDROJO TEISMO (apeliacinių skundų kolegija) SPRENDIMAS

2010 m. gruodžio 16 d.

Byla T‑143/09 P

Europos Komisija

prieš

Nicole Petrilli

„Apeliacinis skundas — Viešoji tarnyba — Sutartininkai pagalbinėms užduotims — Terminuota sutartis — Normos, kuriose numatyta maksimali nenuolatinių darbuotojų įdarbinimo Komisijos tarnybose trukmė — Sprendimas, kuriuo atsisakoma pratęsti sutartį“

Dalykas: Apeliacinis skundas dėl 2009 m. sausio 29 d. Europos Sąjungos tarnautojų teismo (antroji kolegija) sprendimo Petrilli prieš Komisiją (F‑98/07, Rink. VT p. I‑A‑1‑13 ir II‑A‑1‑41) panaikinimo.

Sprendimas: Atmesti apeliacinį skundą. Europos Komisija padengia savo ir Nicole Petrilli bylinėjimosi šioje instancijoje išlaidas.

Santrauka

1.      Pareigūnai — Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygos — Sutartininkas pagalbinėms užduotims — Įdarbinimo trukmė — Aiškinimas

(Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 88 straipsnio pirmos pastraipos b punktas)

2.      Pareigūnai — Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygos — Sutartininkas pagalbinėms užduotims — Įdarbinimo trukmė — Institucijos diskrecija

(Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 88 straipsnio pirmos pastraipos b punktas)

3.      Pareigūnai — Deliktinė institucijų atsakomybė — Sąlygos

1.      Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 88 straipsnio pirmos pastraipos b punkto formuluotė „faktinis įdarbinimo institucijoje laikotarpis“ turi būti aiškinama taip, jog skaičiuojant maksimalią leidžiamą įdarbinimo trukmę leidžiama atsižvelgti tik į visą suinteresuotojo asmens darbo sutartininku pagalbinėms užduotims, kaip tai suprantama pagal šių sąlygų 3b straipsnį, trukmę, neįskaitant kito darbo, kurį jis dirbo kaip nenuolatinis darbuotojas.

(žr. 33 punktą)

2.      Tai, kad pagal Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 88 straipsnio pirmos pastraipos b punktą faktinio įdarbinimo laikotarpis sutartininku pagalbinėms užduotims, kaip tai suprantama pagal šių sąlygų 3b straipsnį, negali viršyti trejų metų, atsižvelgiant į sutarčių laisvę ir institucijos galią sudaryti ar patęsti tokią sutartį trumpesniam nei maksimalus leidžiamas laikotarpiui dėl šios institucijos turimos didelės diskrecijos organizuoti savo tarnybų darbą atsižvelgiant į jai patikėtus uždavinius ir paskirti turimus darbuotojus šiems uždaviniams atlikti, tik jei šis paskyrimas vykdomas dėl tarnybos interesų, nesukuria teisės suinteresuotajam asmeniui būti įdarbintam šiam maksimaliam laikotarpiui.

Iš esmės institucija turi šią laisvę ne tik atskirais atvejais, bet ir įgyvendindama bendrąją politiką, nustatytą visuotinai taikomu vidaus sprendimu, kaip antai bendrosiomis įgyvendinimo nuostatomis, kuriuo ji pati apriboja naudojimąsi savo diskrecija. Nepaisant to, toks vidaus sprendimas nereiškia, kad institucija visiškai atsisako, pirma, Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 88 straipsnyje numatytos galios sudaryti ar pratęsti, atsižvelgiant į konkretaus atvejo aplinkybes, sutartininko pagalbinėms užduotims, kaip tai suprantama pagal tų pačių sąlygų 3b straipsnį, sutartį maksimaliam trejų metų laikotarpiui, antra, paisyti bendrųjų teisės principų, kaip antai vienodo požiūrio ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų.

Atsižvelgiant į šiuos principus, sudaryti tarnybos sutartis įgaliota tarnyba negali atsisakyti Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 88 straipsniu jai suteiktos diskrecijos ir mechaniškai, t. y. neišnagrinėjusi asmens, kuris gali būti įdarbintas sutartininku pagalbinėms užduotims, bylos ir tarnybos interesų jį įdarbinti, taikyti maksimalaus šešerių metų laikotarpio reikalavimą, numatytą 2004 m. balandžio 28 d. Komisijos sprendimo dėl maksimalaus nenuolatinių darbuotojų įdarbinimo Komisijos tarnybose laikotarpio 3 straipsnio 1 dalyje, tam, kad pateisintų sprendimą įdarbinti kandidatą trumpesniam laikotarpiui nei leidžiamas pagal Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 88 straipsnį. Iš tikrųjų, atsisakydama šios diskrecijos, sudaryti tarnybos sutartis įgaliota tarnyba pažeidžia rūpestingumo pareigą ir vienodo požiūrio principą, kurie reikalauja, kad institucija kruopščiai, išsamiai ir nešališkai ištirtų kiekvieno kandidato bylą, atsižvelgdama į atskiro kandidato nuopelnus, sugebėjimus ir darbui, į kurį priimama, keliamus reikalavimus.

Tuo atveju, jei suinteresuotojo asmens tarnybos laikotarpiai per dvylika nenuolatinio darbo metų buvo ilgesni nei treji metai, mechaniškai laikantis šešerių metų taisyklės iš karto apribojamas sudaryti tarnybos sutartis įgaliotos tarnybos naudojimasis diskrecija pagal Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 88 straipsnio pirmos pastraipos b punktą, kiek tai susiję su maksimalaus leidžiamo trejų metų laikotarpio išnaudojimu, atsižvelgiant į tai, kad atitinkamas taikymas yra aiškiai uždraustas 2004 m. balandžio 28 d. Komisijos sprendimo 3 straipsnio 1 dalimi, skaitoma kartu su jo priedo II punktu ir su 4 konstatuojamąja dalimi, pagal kurią negalima jokia nuo šios taisyklės nukrypti leidžianti nuostata. Todėl ta apimtimi, kuria minėto sprendimo 3 straipsnio 1 dalis prieštarauja minėtoms aukštesnės galios teisės normoms, šešerių metų taisyklė yra neteisėta ir neturi būti taikoma.

(žr. 34–36 punktus)

Nuoroda: 2005 m. birželio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Dansk Rǿrindustri ir kt. prieš Komisiją, C‑189/02 P, C‑202/02 P, C‑205/02 P–C‑208/02 P ir C‑213/02 P, Rink. p. I‑5425, 211 punktas; 2003 m. lapkričio 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Bories ir kt. prieš Komisiją, T‑331/00 ir T‑115/01, Rink. VT p. I‑A‑309 ir II‑1479, 72 punktas; 2005 m. kovo 1 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Mausolf prieš Europolą, T‑258/03, Rink. VT p. I‑A‑45 ir II‑189, 25 punktas; 2007 m. rugsėjo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Fachvereinigung Mineralfaserindustrie prieš Komisiją, T‑375/03, neskelbiamo Rinkinyje, 141 punktas; 2008 m. spalio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Potamianos prieš Komisiją, T‑160/04, Rink. VT p. I‑A‑2‑75 ir II‑A‑2‑469, 30 punktas; 2009 m. balandžio 2 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Komisija prieš Berrisford, T‑473/07 P, Rink. VT p. I‑B‑1‑17 ir II‑B‑1‑85, 54 punktas ir jame nurodyta teismų praktika; 2009 m. rugsėjo 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ETF prieš Landgren, T‑404/06 P, Rink. p. II‑2841, 215 punktas.

3.      Ginčai viešosios tarnybos srityje pagal EB 236 straipsnį ir pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsnius, įskaitant ginčus dėl žalos atlyginimo pareigūnui arba tarnautojui, reglamentuojami ypatingomis ir specialiomis normomis, palyginti su normomis, kylančiomis iš Sąjungos deliktinę atsakomybę pagal EB 235 ir 288 straipsnio antrą pastraipą reguliuojančių bendrųjų principų. Iš tikrųjų, būtent iš Pareigūnų tarnybos nuostatų matyti, kad, kitaip nei visus kitus asmenis, Sąjungos pareigūną ar tarnautoją su institucija, kurioje jis dirba, sieja teisiniai darbo santykiai, apimantys specifinių abipusių teisių ir pareigų pusiausvyrą, kurią atspindi institucijos pareiga atsižvelgti į suinteresuotojo interesus. Šios pusiausvyros pagrindinis tikslas išsaugoti pasitikėjimo santykius, būtinus tarp institucijos ir jos pareigūnų tam, kad garantuotų piliečiams tinkamą institucijoms patikėtų bendrojo intereso uždavinių įgyvendinimą. Iš to daroma išvada, kad Sąjungai, kaip darbdaviui, tenka didesnė atsakomybė, kuri išreiškiama pareiga atlyginti jos, kaip darbdavio, bet kokiais neteisėtais veiksmais padarytą žalą personalui.

(žr. 46 punktą)

Nuoroda: 1994 m. birželio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo Klinke prieš Teisingumo Teismą, C‑298/93 P, Rink. p. I‑3009, 38 punktas; 2001 m. kovo 6 d. Teisingumo Teismo sprendimo Connolly prieš Komisiją, C‑274/99 P, Rink. p. I‑1611, 44–47 punktai; 2002 m. birželio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Mellone prieš Komisiją, T‑187/01, Rink. VT p. I‑A‑81 ir II‑389, 74 punktas; 2004 m. spalio 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Polinsky prieš Teisingumo Teismą, T‑1/02, neskelbiamo Rinkinyje, 47 punktas; 2008 m. gruodžio 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Nardone prieš Komisiją, T‑57/99, Rink. VT p. I‑A‑2‑83 ir II‑A‑2‑505, 162 punktas.