Byla T‑217/06
Arkema France ir kt.
prieš
Europos Komisiją
„Konkurencija – Karteliai – Metakrilatų rinka – Sprendimas, kuriuo konstatuojamas EB 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimas – Neteisėto elgesio priskyrimas – Pareiga motyvuoti – Vienodo požiūrio principas – Gero administravimo principas – Baudos – Pažeidimo sunkumas – Konkretus poveikis rinkai – Atgrasomasis baudos poveikis – Pakartotinumas – Non bis in idem principas – Proporcingumo principas – Lengvinančios aplinkybės – Faktinis susitarimų netaikymas – Mokėjimo pareigos paskirstymas bendrovių grupėje – Neribota teismo jurisdikcija“
Sprendimo santrauka
1. Konkurencija – Sąjungos teisės normos – Pažeidimai – Priskyrimas – Patronuojanti bendrovė ir dukterinės bendrovės – Ekonominis vienetas – Vertinimo kriterijai
(EB 81 ir 82 straipsniai; Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis)
2. Konkurencija – Sąjungos teisės normos – Pažeidimai – Priskyrimas – Patronuojanti bendrovė ir dukterinės bendrovės – Ekonominis vienetas – Vertinimo kriterijai
(EB 81 ir 82 straipsniai; Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis)
3. Konkurencija – Sąjungos teisės normos – Pažeidimai – Priskyrimas – Patronuojanti bendrovė ir dukterinės bendrovės – Ekonominis vienetas – Vertinimo kriterijai
(EB 81 ir 82 straipsniai; Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis)
4. Institucijų aktai – Motyvavimas – Pareiga – Apimtis – Sprendimas, kuriuo taikomos konkurencijos taisyklės – Sprendimas, susijęs su keliais adresatais
(EB 81, 82 ir 253 straipsniai)
5. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimo sunkumas – Atsižvelgimas į konkrečią įtaką rinkai – Apimtis
(EB 81 straipsnis; Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimo 98/C 9/03 1 punkto A dalis)
6. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Atgrasomasis pobūdis
(EB 81 straipsnis; Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnis; Komisijos pranešimo 98/C 9/03 1 punkto A dalis)
7. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Atgrasomasis pobūdis
(EB 81 ir 82 straipsniai; Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnis; Komisijos pranešimo 98/C 9/03 1 punkto A dalis)
8. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Komisijos diskrecija – Teisminė kontrolė – Neribota Sąjungos teismo jurisdikcija
(EB 81 straipsnio 1 dalis ir 229 straipsnis; Bendrojo Teismo procedūros reglamento 48 straipsnis; Tarybos reglamento Nr. 1/2003 31 straipsnis)
9. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Atgrasomasis pobūdis
(EB 81 straipsnis; Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnis; Komisijos pranešimo 98/C 9/03 1 punkto A dalis)
10. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Konkurencijos taisykles pažeidusios įmonės apyvarta
(Tarybos reglamentas Nr. 1/2003)
11. Konkurencija – Administracinė procedūra – Komisijos sprendimas, kuriuo konstatuojamas pažeidimas, priimtas po kitų sprendimų, kuriais nubausta atsižvelgiant į pakartotinumą – „Ne bis in idem“ principo pažeidimas – Nebuvimas
(Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 50 straipsnis; EB 81 straipsnis; Tarybos reglamentas Nr. 1/2003)
12. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Lengvinančios aplinkybės – Kitoks nei kartelyje sutartas elgesys
(EB 81 straipsnis; Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimo 98/C 9/03 3 punkto antra įtrauka)
13. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Apyvarta, į kurią atsižvelgta – Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta riba – Taikymo sąlygos
(Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis)
1. Atsakomybę už dukterinės bendrovės veiksmus galima priskirti patronuojančiai bendrovei, be kita ko, kai, nors ir turėdama savarankišką teisinį subjektiškumą, ši dukterinė bendrovė savarankiškai nesprendžia dėl savo veiksmų rinkoje, o iš esmės įgyvendina patronuojančios bendrovės nurodymus, visų pirma atsižvelgiant į ekonominius, organizacinius ir teisinius šių dviejų teisės subjektų ryšius. Iš tikrųjų taip yra dėl to, kad tokioje situacijoje patronuojanti bendrovė ir jos dukterinė bendrovė yra to paties ekonominio vieneto nariai ir todėl sudaro vieną įmonę, o tai leidžia Komisijai sprendimą, kuriuo skiriamos baudos, pateikti patronuojančiai bendrovei, nekeliant reikalavimo įrodyti asmeninį šios bendrovės dalyvavimą darant pažeidimą.
Ypatingu atveju, kai patronuojančiai bendrovei priklauso 100 % Sąjungos konkurencijos taisyklių pažeidimą padariusios dukterinės bendrovės akcijų, pirma, ši patronuojanti bendrovė gali daryti lemiamą įtaką šios dukterinės bendrovės veiksmams ir, antra, egzistuoja paneigiama prezumpcija, kad ši patronuojanti bendrovė realiai daro lemiamą įtaką savo dukterinės bendrovės veiksmams. Tokiomis aplinkybėmis Komisijai pakanka įrodyti, jog patronuojančiai bendrovei priklauso visas jos dukterinės bendrovės kapitalas, kad būtų preziumuojama, jog patronuojanti bendrovė daro lemiamą įtaką šios dukterinės bendrovės verslo politikai. Tada Komisija gali pripažinti patronuojančią bendrovę solidariai atsakinga už dukterinei bendrovei skirtos baudos sumokėjimą, nebent patronuojanti bendrovė, kuri turi paneigti šią prezumpciją, pateiktų pakankamai įrodymų, galinčių patvirtinti, kad jos dukterinė bendrovė rinkoje veikia savarankiškai.
Papildomi įrodymai nėra būtini šiai prezumpcijai taikyti.
Patronuojanti bendrovė, kuriai priklauso beveik visas jos dukterinės bendrovės kapitalas, iš esmės yra tokioje pačioje padėtyje kaip ir vienintelis [bendrovės] savininkas galimybės daryti lemiamą įtaką jos dukterinės bendrovės veiksmams požiūriu, atsižvelgiant į tokią patronuojančią bendrovę ir minėtą dukterinę bendrovę jungiančius ekonominius, organizacinius ir teisinius ryšius. Todėl Komisija šioje situacijoje turi teisę taikyti tas pačias įrodinėjimo taisykles, t. y. remtis prezumpcija, kad minėta patronuojanti bendrovė realiai naudojasi galimybe daryti lemiamą įtaką savo dukterinės bendrovės veiksmams.
(žr. 43–46, 50, 53 punktus)
2. Taikydama lemiamos įtakos prezumpciją Komisija, kad inkriminuotų dukterinės bendrovės konkurencijos teisę pažeidžiantį elgesį patronuojančiai bendrovei, gali pripažinti pastarąją bendrovę solidariai atsakinga už dukterinei bendrovei skirtos baudos sumokėjimą.
Norėdama paneigti minėtą prezumpciją suinteresuotoji bendrovė turi pateikti „pakankamai įrodymų“, kad jos dukterinė bendrovė rinkoje veikia savarankiškai. Kita vertus, norėdama nustatyti buvus tokią įtaką, Komisija turi išnagrinėti šiuos įrodymus, o ne pateikti konkrečius tokią įtaką patvirtinančius įrodymus. Be to, jei šiai prezumpcijai paneigti suinteresuotajai šaliai užtektų pateikti paprastų nepatvirtintų teiginių, ji taptų visiškai neveiksminga.
(žr. 101, 110 punktus)
3. Aplinkybės, kad bendrovė yra holdingas, nepakanka norint paneigti tai, jog patronuojanti bendrovė darė lemiamą įtaką savo dukterinėms bendrovėms, be kita ko, koordinuodama finansines investicijas grupėje. Iš tiesų bendrovių grupės atveju holdingas yra bendrovė, kuria siekiama sutelkti įvairių bendrovių akcijas ir užtikrinti valdymo vieningumą.
Bendrovių grupės suskirstymas į padalinius, juo labiau jei jis įgyvendinamas neatsižvelgiant į grupės bendrovių kapitalo ryšius, yra svarus įrodymas, kad šių padalinių veiklą koordinuoja vyriausioji grupės patronuojanti bendrovė. Dėl tokios patronuojančios bendrovės funkcijos nebelieka dukterinės bendrovės veiksmų rinkoje savarankiškumo.
Aplinkybė, kad patronuojanti bendrovė turi duoti leidimą didelėms savo dukterinės bendrovės investicijoms, įrodo, kad dukterinė bendrovė rinkoje veikia atsižvelgdama į patronuojančios bendrovės interesus.
(žr. 107,113–114 punktus)
4. Pagal EB 253 straipsnį įtvirtinti motyvai turi būti pritaikyti prie nagrinėjamo akto pobūdžio ir aiškiai bei nedviprasmiškai atspindėti aktą priėmusios institucijos argumentus taip, kad suinteresuotieji asmenys galėtų suprasti, kodėl buvo priimta atitinkama priemonė, o kompetentingas teismas galėtų vykdyti savo kontrolę. Reikalavimas motyvuoti turi būti vertinamas atsižvelgiant į bylos aplinkybes, ypač į akto turinį, motyvų, kuriais remiamasi, pobūdį bei į interesą gauti paaiškinimus, kurį gali turėti sprendimo adresatai arba kiti asmenys, su kuriais šis aktas tiesiogiai bei konkrečiai susijęs. Nurodant motyvus, nereikalaujama tiksliai nurodyti visų svarbių faktinių ir teisinių aplinkybių, nes tai, ar akto motyvacija atitinka EB 253 straipsnio reikalavimus, turi būti vertinama atsižvelgiant ne tik į jo tekstą, bet ir į priėmimo aplinkybes bei atitinkamą sritį reglamentuojančių teisės normų visumą.
Jei taikant EB 81 straipsnį priimtas sprendimas susijęs su keliais adresatais ir kyla pažeidimo priskyrimo problema, jis turi būti pakankamai motyvuotas dėl kiekvieno adresato ir visų pirma dėl tų, kurie pagal šį sprendimą turi atsakyti už šį pažeidimą. Todėl tam, kad Komisijos sprendimas būtų pakankamai motyvuotas dėl konkurencijos teisės pažeidimais kaltinamų įmonių patronuojančių bendrovių, jame pirmiausia turi būti pateikti pagrįsti motyvai, kuriais remiantis galima pateisinti pažeidimo priskyrimą šioms bendrovėms. Be to, tiek, kiek šis priskyrimas turi įtakos minėtų įmonių situacijai, kiek jos ginčijo šį priskyrimą per administracinę procedūrą ir kiek jos suinteresuotos ginčyti jų atžvilgiu priimtą sprendimą šiuo klausimu, joms, kaip ir jų patronuojančioms bendrovėms, turi būti sudaryta galimybė žinoti Komisijos pozicijos pagrindus. Iš to matyti, kad kai Komisija pažeidimo priskyrimą grindžia lemiamos įtakos prezumpcija ir kai per administracinę procedūrą suinteresuotosios bendrovės pateikė duomenų šiai prezumpcijai paneigti, minėtame sprendime turi būti pateikta pakankamai motyvų, pagrindžiančių poziciją, kad šie duomenys negali paneigti minėtos prezumpcijos.
Vis dėlto, nors pagal EB 253 straipsnį Komisija privalo motyvuoti savo sprendimus nurodydama faktinius ir teisinius veiksnius, nuo kurių priklauso priemonės teisinis pagrindas, ir argumentus, dėl kurių ji nusprendė priimti savo sprendimą, iš šios institucijos nėra reikalaujama aptarti visų per administracinę procedūrą kiekvienos suinteresuotosios šalies nurodytų faktinių ir teisinių klausimų. Todėl nors savo sprendime Komisija turi nurodyti, kodėl nusprendė, kad pateiktų duomenų nepakanka paneigti lemiamos įtakos prezumpcijai, tai nereiškia, jog ji kiekvienu atveju turi atskirai aptarti visus suinteresuotųjų įmonių pateiktus duomenis. Tam, kad įmonė galėtų veiksmingai ginti savo teises ir Bendrasis Teismas vykdytų savo kontrolę, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, gali užtekti bendro pobūdžio atsakymo.
(žr. 133–135, 141 punktus)
5. Pažeidimo sunkumą reikia nustatyti atsižvelgiant į daugelį veiksnių, kaip antai konkrečias bylos aplinkybes, bylos sąlygas ir baudos atgrasomąjį poveikį, tačiau nėra nustatytas privalomas arba baigtinis kriterijų, į kuriuos būtina atsižvelgti, sąrašas. Veiksniai, į kuriuos galima atsižvelgti vertinant pažeidimų sunkumą, yra kiekvienos įmonės veiksmai, kiekvienos įmonės vaidmuo derinant veiksmus, iš minėtų veiksmų šių įmonių galėtas gauti pelnas, įmonių dydis, atitinkamų prekių vertė ir pavojus, kurį tokie pažeidimai kelia Sąjungos tikslams.
Iš to matyti, kad antikonkurencinių veiksmų pasekmės savaime nėra lemiamas kriterijus nustatant tinkamą baudos dydį. Su tam tikro elgesio ketinimais susiję duomenys gali turėti daugiau reikšmės nei veiksniai, susiję su minėtomis pasekmėmis, visų pirma tada, kai kalbama apie pagal pobūdį sunkų pažeidimą. Už kartelius dėl paties jų pobūdžio skirtinos griežčiausios baudos. Galimas jų konkretus poveikis rinkai, ypač klausimas, kokiu mastu konkurencijos ribojimas lėmė didesnę rinkos kainą nei ta, kuri būtų nesant kartelio, nėra lemiamas kriterijus nustatant baudos dydį. Šiuo atveju konkretus pažeidimo poveikis yra tik vienas iš duomenų, kuris, jei jį galima išmatuoti, gali leisti Komisijai nustatyti didesnį nei mažiausias numatytas pradinį baudos dydį.
Be to, tai, jog Komisija Baudų nustatymo remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalimi metodo gairėse patikslino pažeidimo sunkumo įvertinimo metodą, nekliudo jai išsamiai įvertinti šio kriterijaus apskritai, remiantis visomis svarbiomis aplinkybėmis, įskaitant tuos duomenis, kurie minėtose gairėse nėra tiesiogiai minimi.
(žr. 178–182 punktus)
6. Atgrasymas yra vienas iš veiksnių, į kuriuos reikia atsižvelgti apskaičiuojant baudą. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką už EB 81 straipsnio pažeidimus paskirtų baudų, numatytų Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje, tikslas – nubausti už neteisėtus atitinkamų įmonių veiksmus ir atgrasyti šias įmones bei kitus ūkio subjektus nuo Sąjungos konkurencijos teisės taisyklių pažeidimo ateityje. Todėl apskaičiuodama baudą Komisija gali, be kita ko, atsižvelgti į atitinkamos įmonės dydį bei ekonominę galią.
Be to, įmonės bendra apyvarta, nors ir apytiksliai bei nepakankamai, rodo įmonės dydį ir ekonominę galią. Todėl Komisija, nustatydama baudos dydį, užtikrinantį pakankamai atgrasantį baudos pobūdį, turi teisę atsižvelgti į atitinkamos įmonės bendrą apyvartą.
Iš tiesų, dėl būtinybės užtikrinti pakankamai atgrasantį baudos poveikį, kai tam nereikia padidinti bendro baudos dydžio vykdant konkurencijos politiką, reikia koreguoti baudos dydį atsižvelgiant į siekiamą poveikį įmonei, kuriai skirta ši bauda, ir, vadovaujantis iš būtinybės užtikrinti baudos veiksmingumą ir proporcingumo principo laikymąsi kylančiais reikalavimais, užtikrinti, kad būtų skiriama nei per maža, nei per didelė bauda, pirmiausia atsižvelgiant į atitinkamos įmonės finansinę galią.
Todėl, be kita ko, suinteresuotosios įmonės galimybė lengviau sutelkti reikalingas lėšas baudai sumokėti gali pateisinti dauginimo koeficiento taikymą, atsižvelgiant į būtinybę, kad bauda būtų pakankamai atgrasanti. Tai reiškia, jog negalima reikalauti iš Komisijos nustatyti papildomo įmonės išteklių naudojimo ir jos padaryto pažeidimo ryšio tam, kad į šiuos išteklius būtų galima atsižvelgti nustatant pakankamai atgrasantį baudos dydį, nes šiuo atveju svarbiausias yra pačios įmonės pažeidėjos dydis ir ekonominė galia.
(žr. 210,211, 213 ir 214 punktus)
7. Reikalavimas užtikrinti baudos, skirtos už Sąjungos konkurencijos teisės pažeidimą, atgrasomąjį poveikį yra bendrasis reikalavimas, kuriuo Komisija turi visada vadovautis apskaičiuodama baudas. Tačiau tai nebūtinai reiškia, kad turi būti atskiras šio skaičiavimo etapas, skirtas visoms aplinkybėms, turinčioms reikšmės siekiant šio tikslo, įvertinti. Pradinio baudos dydžio padidinimas siekiant užtikrinti pakankamą atgrasomąjį poveikį, atsižvelgiant į kiekvienos įmonės dydį ir ekonominę galią, yra baudos apskaičiavimo etapas, pagrįstas būtinybe pritaikyti pradinį baudos dydį, kad bauda būtų pakankamai atgrasanti, įvertinus bendrus įmonės išteklius ir jos galimybes sutelkti reikalingas lėšas baudai sumokėti.
Kalbant apie tai, ar sprendime, kuriuo nubaudžiama įmonė, siekdama atgrasinti Komisija turi atsižvelgti į anksčiau tai pačiai įmonei už pažeidimus, padarytus tuo pačiu metu kaip ir šiame sprendime nagrinėjamas pažeidimas, skirtas baudas, įvertinant tai, kad papildomas baudos, skirtos už naują pažeidimą, padidinimas siekiant atgrasinti būtų nereikalingas dėl ankstesnių baudų pakankamai atgrasančio pobūdžio, reikia konstatuoti, kad toks sprendimas prieštarauja baudų politikos srityje Komisijos siekiamam atgrasymo tikslui. Šis sprendimas lemtų paradoksalią padėtį, kai plečiančios savo dalyvavimą įvairiuose karteliuose įmonės ribiniai kaštai su kiekviena skiriama sankcija nuosekliai mažėtų.
Be to, toks sprendimas paremtas prielaida, jog Komisija turėjo nustatyti baudos dydį atsižvelgdama į tikimybę, kad atitinkama įmonė padarys naujų pažeidimų ateityje, ir šią tikimybę Komisija turėjo įvertinti atsižvelgdama į per tam tikrą laiką minėtai įmonei skirtų baudų bendrą dydį. Tačiau tokia prielaida yra nesuderinama su atgrasymo sąvoka konkurencijos teisėje.
Šiuo klausimu reikia priminti, kad Komisijos teisė skirti baudas įmonėms, kurios tyčia ar dėl neatsargumo pažeidė EB 81 straipsnio 1 dalį arba 82 straipsnį, yra viena iš Komisijai suteiktų priemonių, leidžiančių įgyvendinti Sąjungos teisėje jai pavestą priežiūros funkciją. Ši funkcija apima ne tik užduotį nustatyti atskirus pažeidimus ir skirti už juos sankcijas, bet ir pareigą vykdyti bendrą politiką, kuria siekiama taikyti Sutartyje įtvirtintus principus konkurencijos teisėje ir atitinkamai orientuoti įmonių veiksmus. Už EB 81 straipsnio pažeidimus paskirtų baudų, numatytų Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje, tikslas – nubausti už neteisėtus veiksmus atitinkamas įmones ir atgrasyti šias įmones bei kitus ūkio subjektus nuo Sąjungos konkurencijos teisės taisyklių pažeidimo ateityje. Todėl atgrasymo veiksnys įvertinamas atsižvelgiant į įvairius duomenis, o ne vien į ypatingą atitinkamos įmonės situaciją. Vertindama būtinybę didinti baudas siekiant užtikrinti atgrasomąjį jų poveikį Komisija taip pat neprivalo vertinti tikimybės, kad aptariamos įmonės pakartos pažeidimą. Todėl šiame baudos apskaičiavimo etape pradinis baudos dydis padidinamas atsižvelgiant į objektyvius duomenis, kaip antai atitinkamos įmonės dydį arba ekonominę galią, o ne subjektyvius duomenis, susijusius su tikimybės, kad ateityje bus padarytas naujas pažeidimas, įvertinimu.
(žr. 224, 225, 228, 231–235 punktus)
8. Kalbant apie Sąjungos teismo atliekamą Komisijos sprendimų konkurencijos srityje kontrolę, EB 229 straipsnyje numatyta neribota jurisdikcija, pagal Reglamento Nr. 1/2003 31 straipsnį suteikta Bendrajam Teismui, leidžia šiam teismui, atsižvelgiant į visas faktines aplinkybes, pakeisti ginčijamą aktą netgi jo nepanaikinant ir, be kita ko, pakeisti skirtos baudos dydį.
Bendrojo Teismo procedūros reglamento 48 straipsnio nuostatos negali prieštarauti tam, jog Bendrasis Teismas, įgyvendindamas savo neribotą jurisdikciją, atsižvelgtų į teismo posėdyje ieškovės pateiktą argumentą, kad išnagrinėtų, ar įmonei ieškovei skirtos baudos padidinimas siekiant atgrasomojo poveikio buvo pagrįstas, įvertinus pateiktus faktinius duomenis, taip pat atsižvelgiant į tai, kad Komisija turėjo galimybę pateikti savo pastabas šiuo klausimu.
(žr. 252 ir 253 punktus)
9. Atgrasymo tikslas, kurio Komisija turi teisę siekti nustatydama už konkurencijos teisės pažeidimą skirtinos baudos dydį, gali būti tinkamai pasiektas tik baudos skyrimo momentu atsižvelgiant į baudžiamos įmonės padėtį. Todėl, norint tinkamai pasiekti atgrasymo tikslą ir laikantis proporcingumo principo, įmonės bendrus išteklius, kurie per santykinai trumpą laiką, ypač nuo pažeidimo pabaigos iki sprendimo, kuriuo skiriama bauda, priėmimo, gali gerokai sumažėti arba padidėti, reikia įvertinti baudos paskyrimo momentu.
Iš tikrųjų nustatydama baudos dydį Komisija gali atsižvelgti į tai, kad didelės įmonės dažniausiai turi teisinių bei ekonominių žinių ir infrastruktūrą, kurios suteikia jai galimybę lengviau atpažinti pažeidimus savo veikloje ir suvokti iš to kylančias pasekmes konkurencijos teisės požiūriu. Tokiu atveju apyvarta, kurios pagrindu Komisija nustato konkrečios įmonės dydį, o kartu jos galimybes įvertinti savo veiksmų pobūdį bei pasekmes, turi būti siejama su įmonės padėtimi pažeidimo, o ne sprendimo priėmimo momentu.
Vis dėlto padidinant baudą būtinybė atsižvelgti į tai, jog didelės įmonės turi teisinę ir ekonominę infrastruktūrą, leidžiančią didelei įmonei suprasti, jog jos elgesys neteisėtas, yra kitoks motyvas nei būtinybė užtikrinti pakankamai atgrasantį baudos poveikį, kuriuo siekiama skirtingų tikslų.
Tačiau kai, pirma, dauginimo koeficiento taikymo nustatant baudos dydį pateisinimas grindžiamas siekiamu baudos poveikiu baudžiamai įmonei, o ne vertinimais, susijusiais su minėta teisine ir ekonomine infrastruktūra, ir, antra, baudžiamą įmonę ir jos patronuojančią bendrovę jungiantis ekonominis vienetas iširo prieš priimant sprendimą, kuriuo skiriama bauda, nustatant minėtai įmonei taikytiną dauginimo koeficientą nebegalima atsižvelgti į patronuojančios bendrovės išteklius.
Todėl pritaikant dauginimo koeficientą tokios įmonės dydis ir ekonominė galia turi būti įvertinti sprendimo, kuriuo skiriama bauda, priėmimo momentu.
(žr. 260, 263–265, 270–272 punktus)
10. Net jei klaidą, nustatant pradinį įmonei skirtinos baudos dydį, būtų galima priskirti šiai įmonei, ši aplinkybė negalėtų pateisinti sprendimo palikti tokį patį jai paskirtos baudos dydį, nes jis pagrįstas klaidingais faktiniais duomenimis.
(žr. 274 punktą)
11. Non bis in idem principas – pagrindinis Sąjungos teisės principas, be kita ko, įtvirtintas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 50 straipsnyje, – draudžia konkurencijos srityje dar kartą bausti arba persekioti įmonę už antikonkurencinius veiksmus, už kuriuos ji buvo nubausta arba dėl kurių pripažinta neatsakinga ankstesniu nebeskundžiamu sprendimu. Šio principo taikymui būtinos trys sąlygos: tos pačios faktinės aplinkybės, tas pats pažeidėjas ir tas pats saugomas teisinis interesas.
Minėtas principas nepažeidžiamas, kai Komisijos sprendimas, kuriuo skiriama bauda įmonei, yra paremtas anksčiau pripažintais pažeidimais, atsižvelgiant į kuriuos šiai įmonei skirta bauda jau buvo padidinta dėl pakartotinio pažeidimo keliuose ankstesniuose sprendimuose. Iš tiesų tai, kad Komisija keliuose sprendimuose pripažino pakartotinį pažeidimą remdamasi tais pačiais anksčiau pripažintais pažeidimais, visiškai nereiškia, kad Komisija kelis kartus nubaudė įmonę už tą patį pažeidimą.
Atsižvelgimas į pakartotinumą kaip į sunkinančia aplinkybę vertinant kiekvieno įmonės padaryto pažeidimo sunkumą neišvengiamai susijęs su kiekvieno iš šių pažeidimų, kurių kiekvienas, vertinant atskirai, yra konkurencijos taisykles pažeidžiančių veiksmų pakartojimas, rodantis minėtos įmonės polinkį nepadaryti reikiamų išvadų po minėtų pažeidimų pripažinimo, sunkumo vertinimu.
Todėl tokiu atveju atsižvelgimas į pakartotinį pažeidimą pateisinamas papildomo atgrasomojo poveikio būtinybe, kurią patvirtina tai, jog anksčiau pripažintų pažeidimų nepakako, kad nebūtų padarytas naujas pažeidimas.
(žr. 292, 293, 295, 296 ir 299 punktus)
12. Vien aplinkybės, kad įmonė pripažįsta iš dalies vykdžiusi tam tikrus antikonkurencinius susitarimus, nepakanka, kad būtų pateisintas atsisakymas jai pritaikyti lengvinančią aplinkybę. Šiuo klausimu sprendžiant dėl lengvinančios aplinkybės, susijusios su neteisėtų susitarimų realiu nevykdymu pagal Baudų nustatymo remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalimi metodo gairių 3 punkto antrą įtrauką, taikymo svarbu patikrinti, ar laikotarpiu, kai atitinkama įmonė dalyvavimo sudarant neteisėtus susitarimus, ji iš tikrųjų jų nevykdė konkuruodama rinkoje arba ar ji aiškiai ir reikšmingai pažeidė šį kartelinį susitarimą įgyvendinančius įsipareigojimus ir taip sutrikdė patį kartelio veikimą.
(žr. 308 ir309 punktus)
13. Pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalį vienai įmonei pažeidimo dalyvei skiriama bauda negali viršyti 10 % jos bendrosios apyvartos praėjusiais ūkiniais metais.
Vadovaujantis teismų praktika, tik jei paaiškėja, kad įmonę, kaip už baudžiamą pažeidimą atsakingą ekonominį vienetą, sudaro keli sprendimo, kuriuo skiriama bauda, adresatai, ir jei tokia padėtis išlieka ir šio sprendimo priėmimo momentu, riba gali būti apskaičiuojama remiantis šios įmonės bendra, t. y. visų jos sudedamųjų dalių, apyvarta. Kita vertus, jei per tą laiką minėtas ekonominis vienetas buvo išskaidytas, kiekviena sprendimo adresatė turi teisę, kad nagrinėjama riba jai būtų taikoma individualiai.
(žr. 352 punktą)