TEISINGUMO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS
2021 m. lapkričio 11 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Direktyva 2014/41/ES – Europos tyrimo orderis baudžiamosiose bylose – 14 straipsnis – Ieškinys – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija – 47 straipsnis – Teisių gynimo priemonių nebuvimas išduodančiojoje valstybėje narėje – Sprendimas, nurodantis atlikti kratas, poėmius ir apklausti liudytoją per vaizdo konferenciją“
Byloje C‑852/19
dėl Spetsializiran nakazatelen sad (Specializuotas baudžiamųjų bylų teismas, Bulgarija) 2019 m. lapkričio 7 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2019 m. lapkričio 21 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą baudžiamojoje byloje prieš
Ivan Gavanozov
TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija),
kurį sudaro pirmosios kolegijos pirmininko pareigas einantis Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotojas L. Bay Larsen (pranešėjas), teisėjai J.-C. Bonichot ir M. Safjan,
generalis advokatas M. Bobek,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek ir J. Vláčil ir T. Machovičová,
– Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos E. de Moustier, A. Daniel ir N. Vincent,
– Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato A. Giordano,
– Austrijos vyriausybės, atstovaujamos A. Posch, J. Schmoll ir C. Leeb,
– Europos Komisijos, atstovaujamos iš pradžių I. Zaloguin ir R. Troosters, vėliau I. Zaloguin ir M. Wasmeier,
susipažinęs su 2021 m. balandžio 29 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2014 m. balandžio 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/41/ES dėl Europos tyrimo orderio baudžiamosiose bylose (OL L 130, 2014, p. 1) 1 straipsnio 4 dalies ir 14 straipsnio 1–4 dalių, taip pat Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 7 ir 47 straipsnių išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant baudžiamąją bylą, iškeltą Ivan Gavanozov, kuris kaltinamas vadovavimu nusikalstamam susivienijimui ir mokestinių nusikaltimų padarymu.
Teisinis pagrindas
Direktyva 2014/41
3 Direktyvos 2014/41 2, 6, 18, 19 ir 22 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:
„(2) pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 82 straipsnio 1 dalį teisminis bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose Sąjungoje turi būti grindžiamas nuosprendžių ir teismo sprendimų tarpusavio pripažinimo principu, kuris nuo 1999 m. spalio 15–16 d. Tamperėje įvykusio Europos Vadovų Tarybos susitikimo visuotinai laikomas Sąjungoje vykdomo teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose pagrindu;
<…>
(6) 2009 m. gruodžio 10–11 d. priimtoje Stokholmo programoje Europos Vadovų Taryba išreiškė nuomonę, kad reikėtų tęsti išsamios sistemos, skirtos įrodymams rinkti tarpvalstybinio pobūdžio bylose, kuri būtų grindžiama tarpusavio pripažinimo principu, kūrimą. Europos Vadovų Taryba nurodė, kad šioje srityje galiojantys aktai sudaro nevientisą sistemą ir kad reikia naujo požiūrio, pagrįsto tarpusavio pripažinimo principu, be to, kad taip pat būtina atsižvelgti į tradicinės savitarpio teisinės pagalbos sistemos lankstumą. Todėl Europos Vadovų Taryba paragino sukurti išsamią sistemą, kuri pakeistų visus šiuo metu šioje srityje galiojančius aktus, įskaitant Pamatinį sprendimą 2008/978/TVR, kuri, kiek įmanoma, būtų taikoma visų rūšių įrodymams, kurioje būtų nustatyti įvykdymo terminai ir pagal kurią, kiek įmanoma, būtų apriboti atsisakymo vykdyti orderį pagrindai;
<…>
(18) kaip ir kitų tarpusavio pripažinimo aktų atveju, ši direktyva nekeičia pareigos paisyti pagrindinių teisių ir pagrindinių teisės principų, kaip tai įtvirtinta Europos Sąjungos sutarties 6 straipsnyje ir [Europos Sąjungos pagrindinių teisių] [c]hartijoje. Siekiant tai patikslinti, tekste įterpta speciali nuostata;
(19) laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės kūrimas Sąjungoje grindžiamas tarpusavio pasitikėjimu ir prezumpcija, kad kitos valstybės narės laikosi Sąjungos teisės ir visų pirma paiso pagrindinių teisių. Tačiau ta prezumpcija yra nuginčijama. Todėl jei esama pagrįstų priežasčių manyti, kad vykdant [Europos tyrimo orderyje] nurodytą tyrimo priemonę būtų pažeista atitinkamo pagrindinė teisė ir kad vykdančioji valstybė nepaisytų jai tenkančių pareigų, susijusių su Chartijoje pripažintų pagrindinių teisių apsauga, turėtų būti atsisakyta vykdyti ETO;
<…>
(22) Teisių gynimo priemonės, kurias galima taikyti ginčijant [Europos tyrimo orderį], turėtų būti bent jau lygiavertės teisių gynimo priemonėms, kurias galima taikyti nacionalinėje byloje ginčijant atitinkamą tyrimo priemonę. Laikydamosi nacionalinės teisės valstybės narės turėtų užtikrinti, kad būtų galima taikyti tas teisių gynimo priemones, be kita ko, visas suinteresuotąsias šalis laiku informuojant apie galimybes jomis pasinaudoti ir tam taikomą tvarką. Tais atvejais, kai suinteresuotoji šalis vykdančiojoje valstybėje pareiškia prieštaravimų dėl [Europos tyrimo orderių], susijusių su materialiniais [Europos tyrimo orderio] išdavimo pagrindais, patartina informaciją apie tokį prieštaravimą perduoti išduodančiajai institucijai ir atitinkamai informuoti suinteresuotąją šalį.“
4 Šios direktyvos 1 straipsnyje numatyta:
„1. Europos tyrimo orderis (ETO) – valstybės narės (toliau – išduodančioji valstybė) teisminės institucijos priimtas arba patvirtintas teisminis sprendimas, kad kitoje valstybėje narėje (toliau – vykdančioji valstybė) būtų įvykdyta viena ar kelios konkrečios tyrimo priemonės siekiant gauti įrodymų pagal šią direktyvą.
<…>
2. Valstybės narės vykdo ETO remdamosi tarpusavio pripažinimo principu ir vadovaudamosi šia direktyva.
<…>
4. Ši direktyva nekeičia pareigos paisyti pagrindinių teisių ir teisės principų, įtvirtintų ES sutarties 6 straipsnyje, įskaitant asmenų, kurių atžvilgiu vyksta baudžiamasis procesas, teises į gynybą. Ši direktyva nedaro poveikio jokioms teisminių institucijų pareigoms šioje srityje.“
5 Minėtos direktyvos 4 straipsnyje nustatyta:
„ETO gali būti išduotas:
a) baudžiamajame procese, kurį pradėjo teisminė institucija ar kuris gali būti pradėtas teisminėje institucijoje dėl nusikalstamos veikos pagal išduodančiosios valstybės teisę;
<…>“
6 Tos pačios direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Išduodančioji institucija gali išduoti ETO tik tuo atveju, kai tenkinamos šios sąlygos:
a) išduoti ETO yra būtina ir proporcinga 4 straipsnyje nurodyto proceso tikslu, atsižvelgiant į įtariamojo arba kaltinamojo teises; ir
b) ETO nurodytą (-as) tyrimo priemonę (-es) būtų galima nurodyti vykdyti tokiomis pačiomis sąlygomis panašioje nacionalinėje byloje.“
7 Direktyvos 2014/41 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Vykdančioji institucija pripažįsta pagal šią direktyvą perduotą ETO nereikalaudama jokių papildomų formalumų ir užtikrina jo vykdymą tokiu pačiu būdu ir ta pačia tvarka, kaip ir tuo atveju, jei atitinkamą tyrimo priemonę būtų nurodžiusi vykdyti vykdančiosios valstybės institucija, išskyrus atvejus, kai ta institucija nusprendžia remtis vienu iš šioje direktyvoje numatytų nepripažinimo ar nevykdymo pagrindų arba vienu iš atidėjimo pagrindų.“
8 Šios direktyvos 11 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:
„Nedarant poveikio 1 straipsnio 4 daliai, vykdančiojoje valstybėje gali būti atsisakyta pripažinti ar vykdyti ETO, kai:
<…>
f) esama pagrįstų priežasčių manyti, kad ETO nurodytos tyrimo priemonės vykdymas nebūtų suderinamas su vykdančiosios valstybės narės įsipareigojimais pagal ES sutarties 6 straipsnį ir su Chartija;
<…>“
9 Minėtos direktyvos 14 straipsnyje nustatyta:
„1. Valstybės narės užtikrina, kad ETO nurodytų tyrimo priemonių atžvilgiu būtų taikomos teisių gynimo priemonės, lygiavertės priemonėms, kurias galima taikyti panašioje nacionalinėje byloje.
2. Materialiniai ETO išdavimo pagrindai gali būti ginčijami tik pareiškus ieškinį išduodančiojoje valstybėje, nedarant poveikio pagrindinių teisių garantijoms vykdančiojoje valstybėje.
3. Tais atvejais, kai tai nekenktų poreikiui užtikrinti tyrimo konfidencialumą pagal 19 straipsnio 1 dalį, išduodančioji institucija ir vykdančioji institucija imasi tinkamų priemonių užtikrinti, kad būtų suteikta informacija apie nacionalinėje teisėje numatytas galimybes prašyti taikyti teisių gynimo priemones, kai jas galima pradėti taikyti, be kita ko, tinkamu laiku, kad būtų užtikrinta galimybė jomis veiksmingai pasinaudoti.
4. Valstybės narės užtikrina, kad prašymo taikyti teisių gynimo priemonę terminai būtų tokie patys kaip ir numatytieji panašiose nacionalinėse bylose ir kad jie būtų taikomi taip, kad būtų užtikrinta galimybė atitinkamoms šalims veiksmingai pasinaudoti tomis teisių gynimo priemonėmis.
<…>“
10 Tos pačios direktyvos 24 straipsnyje numatyta:
„1. Jei asmuo yra vykdančiosios valstybės teritorijoje, o išduodančiosios valstybės kompetentingos institucijos turi jį apklausti kaip liudytoją arba ekspertą, išduodančioji institucija gali išduoti ETO, kad liudytojas arba ekspertas būtų apklaustas naudojant vaizdo konferenciją ar kitas garso ir vaizdo perdavimo priemones pagal 5–7 dalis.
<…>
7. Kiekviena valstybė narė imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad tuo atveju, kai pagal šį straipsnį jos teritorijoje apklausiamas asmuo atsisako duoti parodymus, kai jis juos privalo duoti, arba duoda melagingus parodymus, jos nacionalinė teisė būtų taikoma taip pat kaip vykdant apklausą pagal nacionalinį procesą.“
Bulgarijos teisė
11 Pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos Nakazatelno protsesualen kodeks (Baudžiamojo proceso kodeksas, toliau – NPK) (DV, Nr. 86, 2005 m. spalio 28 d.) 107 straipsnio 2 dalyje nustatyta:
„Teismas nustato tyrimo priemones šalių prašymu ir savo iniciatyva, kai tai būtina siekiant nustatyti objektyvią tiesą.“
12 NPK 117 straipsnyje nustatyta:
„Visi faktai, kurie liudytojui tapo žinomi ir gali padėti nustatyti objektyvią tiesą, gali būti nustatyti apklausiant liudytoją.“
13 NPK 161 straipsnio 3 dalyje nurodyta:
„Teismo proceso metu krata ir poėmis atliekami bylą nagrinėjančio teismo sprendimu.“
14 NPK 341 straipsnio 3 dalyje numatyta:
„Visų kitų nutarčių ir nurodymų apeliacinės instancijos teismas atskirai nuo nuosprendžio neperžiūri.“
15 Zakon za Evropeyskata zapoved za razsledvane (Europos tyrimo orderio įstatymas, toliau – DV) (DV, Nr. 16, 2018 m. vasario 20 d.) 6 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„5 straipsnio 1 dalyje nurodyta kompetentinga institucija, įvertinusi konkretų atvejį, išduoda Europos tyrimo orderį, jeigu įvykdytos šios sąlygos:
1. Europos tyrimo orderio išdavimas, atsižvelgiant į baudžiamojo proceso tikslą, yra būtinas ir proporcingas; jį išduodant atsižvelgiama į kaltinamojo teises.
2. Tyrimo ir kitos procesinės priemonės, kurioms vykdyti išduodamas Europos tyrimo orderis, pagal Bulgarijos teisę gali būti vykdomos analogišku atveju tokiomis pačiomis sąlygomis.“
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
16 Bulgarijoje dėl I. Gavanozov vykdomas baudžiamasis persekiojimas dėl dalyvavimo nusikalstamame susivienijime, suburtame siekiant padaryti nusikalstamas veikas mokesčių srityje.
17 Konkrečiai jis įtariamas tuo, kad per fiktyvias bendroves į Bulgariją importavo cukrų iš kitų valstybių narių, be kita ko, tiekdamas iš Čekijos Respublikoje įsteigtos bendrovės, kuriai atstovauja Y., taip pat tuo, kad vėliau šį cukrų pardavė Bulgarijos rinkoje, pateikęs netikslius dokumentus, pagal kuriuos tas cukrus buvo eksportuojamas į Rumuniją, neapskaičiavęs ir nesumokėjęs pridėtinės vertės mokesčio (PVM).
18 Tokiomis aplinkybėmis Spetsializiran nakazatelen sad (Specializuotas baudžiamųjų bylų teismas, Bulgarija) 2017 m. gegužės 11 d. nusprendė išduoti Europos tyrimo orderį, kuriuo prašoma Čekijos institucijų atlikti kratas ir poėmius tiek minėtos Čekijos Respublikoje įsteigtos bendrovės patalpose, tiek Y gyvenamojoje vietoje, ir apklausti jį kaip liudytoją per vaizdo konferenciją.
19 Priėmęs minėtą sprendimą ir patyręs sunkumų pildydamas Direktyvos 2014/41 A priede pateiktos formos J skirsnį,,Teisių gynimo priemonės“, tas teismas kreipėsi į Teisingumo Teismą dėl kelių šios direktyvos nuostatų išaiškinimo.
20 Atsižvelgęs, be kita ko, į to paties teismo atsakymą į Teisingumo Teismo jam pateiktą prašymą pateikti informacijos, Teisingumo Teismas 2019 m. spalio 24 d. Sprendimo Gavanozov (C‑324/17, EU:C:2019:892) 38 punkte nusprendė, kad Direktyvos 2014/41 5 straipsnio 1 dalis, siejama su šios direktyvos A priede pateiktos formos J skirsniu, turi būti aiškinama taip, kad valstybės narės teisminė institucija, išduodama Europos tyrimo orderį, šiame skirsnyje neturi apibūdinti teisių gynimo priemonių, kurios prireikus yra numatytos jos valstybėje narėje dėl tokio orderio išdavimo.
21 Sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą Spetsializiran nakazatelen sad (Specializuotas baudžiamųjų bylų teismas) pažymi, kad Bulgarijos teisėje nenumatyta teisių gynimo priemonių nei dėl sprendimų atlikti kratas, poėmius ar apklausti liudytojus, nei dėl sprendimų išduoti Europos tyrimo orderį.
22 Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar Bulgarijos teisė neprieštarauja Sąjungos teisei ir ar tokiu atveju jis gali išduoti Europos tyrimo orderį, nurodantį taikyti tokias tyrimo priemones.
23 Šiomis aplinkybėmis Spetsializiran nakazatelen sad (Specializuotas baudžiamųjų bylų teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar nacionalinės teisės aktai, nenumatantys jokių teisių gynimo priemonių dėl Europos tyrimo orderio, kuriuo nurodoma atlikti kratą gyvenamosiose ir verslo patalpose, tam tikrų daiktų poėmį ir liudytojo apklausą, išdavimo, yra suderinami su Direktyvos 2014/41 14 straipsnio 1–4 dalimis, 1 straipsnio 4 dalimi, 18 ir 22 konstatuojamosiomis dalimis, taip pat Chartijos 47 ir 7 straipsniais, siejamais su [Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, pasirašytos 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje (toliau – EŽTK)] 13 ir 8 straipsniais?
2. Ar tokiomis aplinkybėmis gali būti išduotas Europos tyrimo orderis?“
Dėl prejudicinių klausimų
Dėl pirmojo klausimo
24 Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2014/41 1 straipsnio 4 dalis ir 14 straipsnio 1–4 dalys, siejamos su šios direktyvos 18 ir 22 konstatuojamosiomis dalimis, taip pat Chartijos 7 ir 47 straipsniai, siejami su EŽTK 8 ir 13 straipsniais, turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiami valstybės narės teisės aktai, kuriuose nenumatyta jokių teisių gynimo priemonių dėl Europos tyrimo orderio, kuriuo nurodoma atlikti kratas, poėmius ir apklausti liudytoją per vaizdo konferenciją, išdavimo.
25 Pagal Direktyvos 2014/41 14 straipsnio 1 dalį valstybės narės užtikrina, kad dėl Europos tyrimo orderyje nurodytų tyrimo priemonių būtų taikomos teisių gynimo priemonės, lygiavertės priemonėms, kurias galima taikyti panašioje nacionalinėje byloje.
26 Nors šioje nuostatoje, siejamoje su šios direktyvos 22 konstatuojamąja dalimi, numatyta bendra valstybių narių pareiga užtikrinti, kad Europos tyrimo orderyje nurodytoms tyrimo priemonėms būtų taikomos bent jau lygiavertės teisių gynimo priemonės, kokios taikomos panašioje nacionalinėje byloje (šiuo klausimu žr. 2020 m. gruodžio 8 d. Sprendimą Staatsanwaltschaft Wien (Suklastoti mokėjimo nurodymai), C‑584/19, EU:C:2020:1002, 60 punktas), joje nereikalaujama, kad valstybės narės numatytų papildomas teisių gynimo priemones, palyginti su tomis, kurios taikomos panašioje nacionalinėje procedūroje.
27 Toks reikalavimas neišplaukia ir iš minėtos direktyvos 14 straipsnio 2 dalies formuluotės, kurioje tik nurodyta, kad materialiniai pagrindai, dėl kurių išduotas Europos tyrimo orderis, gali būti ginčijami tik pareiškus ieškinį išduodančiojoje valstybėje narėje.
28 Atsižvelgiant į tai, primintina, kad įgyvendindamos Sąjungos teisę valstybės narės privalo užtikrinti, kad būtų paisoma Chartijos 47 straipsnio – jame dar kartą patvirtintas veiksmingos teisminės gynybos principas – pirmoje pastraipoje įtvirtintos teisės į veiksmingą teisinę gynybą (2021 m. balandžio 15 d. Sprendimo Belgijos valstybė (Aplinkybės, susiklosčiusios po sprendimo dėl perdavimo priėmimo), C‑194/19, EU:C:2021:270, 43 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
29 Kadangi Europos tyrimo orderio išdavimo ir vykdymo procedūra reglamentuojama Direktyvoje 2014/41, reiškia, jog tai yra toks Sąjungos teisės įgyvendinimas, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį, kuris lemia Chartijos 47 straipsnio taikymą (žr. pagal analogiją 2017 m. gegužės 16 d. Sprendimo Berlioz Investment Fund, C‑682/15, EU:C:2017:373, 50 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
30 Chartijos 47 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta, kad kiekvienas asmuo, kurio teisės ir laisvės, garantuojamos Sąjungos teisės, yra pažeistos, turi teisę į veiksmingą jų teisinę gynybą teisme šiame straipsnyje nustatytomis sąlygomis.
31 Pirma, dėl Europos tyrimo orderio, kuriuo nurodoma atlikti kratas ir poėmius, išdavimo svarbu pažymėti, kad tokios priemonės yra kišimasis į Chartijos 7 straipsnyje užtikrinamą kiekvieno asmens teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir komunikacijos slaptumas. Be to, poėmiai gali pažeisti Chartijos 17 straipsnio 1 dalį, kurioje pripažįstama kiekvieno asmens teisė valdyti teisėtai įgytą nuosavybę, ja naudotis, disponuoti ir palikti paveldėtojams.
32 Taigi kiekvienam asmeniui, norinčiam pasinaudoti apsauga, kuri jam suteikiama pagal šias nuostatas vykstant procedūrai dėl Europos tyrimo orderio, nurodančio atlikti kratas ir poėmius, turi būti pripažinta Chartijos 47 straipsnyje užtikrinama teise į veiksmingą teisinę gynybą.
33 Ši teisė neišvengiamai reiškia, kad asmenys, kuriems taikomos tokios tyrimo priemonės, turi tinkamų teisių gynimo priemonių, leidžiančių jiems, pirma, ginčyti tokių priemonių teisėtumą ir būtinumą ir, antra, prašyti tinkamo žalos atlyginimo, jei tokios priemonės buvo paskirtos ar vykdomos neteisėtai. Valstybės narės savo nacionalinėse teisinėse sistemose turi numatyti šiems tikslams būtinas teisių gynimo priemones.
34 Be to, toks Chartijos 47 straipsnio aiškinimas atitinka EŽTT jurisprudencijoje pateikiamą EŽTK 13 straipsnio aiškinimą. Iš EŽTT jurisprudencijos matyti, kad pagal pastarąją nuostatą, kuri iš esmės atitinka Chartijos 47 straipsnio pirmąją pastraipą, asmenys, dėl kurių atliekamos kratos ir poėmiai, turi turėti galimybę pasinaudoti procedūra, leidžiančia jiems ginčyti atliktų kratų ir poėmių teisėtumą ir būtinumą ir gauti tinkamą žalos atlyginimą, jei šios priemonės buvo paskirtos ar vykdomos neteisėtai (šiuo klausimu žr. 2008 m. gegužės 22 d. EŽTT sprendimo Iliya Stefanov prieš Bulgarija, CE:ECHR:2008:0522JUD006575501, 59 punktą; 2016 m. kovo 31 d. EŽTT sprendimo Stoyanov ir kiti prieš Bulgariją, CE:ECHR:2016:0331JUD005538810, 152–154 punktus; taip pat 2017 m. sausio 19 d. EŽTT sprendimo Posevini prieš Bulgariją, CE:ECHR:2017:0119JUD006363814, 84–86 punktus).
35 Be to, atitinkamo asmens teisė ginčyti šių priemonių teisėtumą ir būtinumą reiškia, kad šis asmuo turi turėti galimybę apskųsti Europos tyrimo orderį, kuriuo nurodoma vykdyti minėtas priemones.
36 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Direktyvos 2014/41 1 straipsnio 1 dalyje Europos tyrimo orderis apibrėžtas kaip valstybės narės teisminės institucijos priimtas arba patvirtintas teismo sprendimas, kad kitoje valstybėje narėje būtų įvykdyta viena ar kelios konkrečios tyrimo priemonės siekiant gauti įrodymų pagal šią direktyvą.
37 Pagal minėtos direktyvos 1 straipsnio 2 dalį valstybės narės vykdo Europos tyrimo orderį, remdamosi tarpusavio pripažinimo principu ir vadovaudamosi ta pačia direktyva.
38 Be to, iš Direktyvos 2014/41 9 straipsnio 1 dalies matyti, kad vykdančioji institucija pripažįsta pagal šią direktyvą perduotą Europos tyrimo orderį, nereikalaudama jokių papildomų formalumų, ir užtikrina jo vykdymą tokiu pačiu būdu ir ta pačia tvarka kaip ir tuo atveju, jei atitinkamą tyrimo priemonę būtų nurodžiusi vykdyti vykdančiosios valstybės narės institucija, išskyrus atvejus, kai ta institucija nusprendžia remtis vienu iš šioje direktyvoje numatytų nepripažinimo ar nevykdymo pagrindų arba vienu iš atidėjimo pagrindų.
39 Iš šių aplinkybių matyti, kad per procedūrą, susijusią su Europos tyrimo orderiu, tyrimo priemones nurodo taikyti išduodančiosios valstybės narės kompetentinga institucija, o jas vykdo vykdančiosios valstybės narės kompetentingos institucijos, kurios iš esmės privalo pripažinti pagal Direktyvą 2014/41 perduotą Europos tyrimo orderį, nereikalaudamos jokių papildomų formalumų.
40 Be to, pagal Direktyvos 2014/41 14 straipsnio 2 dalį materialinius Europos tyrimo orderio išdavimo pagrindus galima užginčyti tik pareiškus ieškinį išduodančiojoje valstybėje narėje.
41 Taigi tam, kad asmenys, susiję su Europos tyrimo orderio, kurį išdavė ar patvirtino šios valstybės narės teisminė institucija ir kuriuo nurodoma atlikti kratas ir poėmius, vykdymu, galėtų veiksmingai pasinaudoti Chartijos 47 straipsnyje užtikrinamomis teisėmis, ši valstybė narė turi užtikrinti, kad šie asmenys turėtų galimybę kreiptis į tos pačios valstybės narės teismą, kad galėtų užginčyti tokio orderio būtinumą ir teisėtumą bent jau atsižvelgdami į materialinius tokio Europos tyrimo orderio išdavimo pagrindus.
42 Antra, kiek tai susiję su Europos tyrimo orderio išdavimu siekiant surengti liudytojo apklausą per vaizdo konferenciją, svarbu pažymėti, kad Direktyvos 2014/41 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jei asmuo yra vykdančiosios valstybės narės teritorijoje, o išduodančiosios valstybės narės kompetentingos institucijos turi jį apklausti kaip liudytoją arba ekspertą, išduodančioji institucija gali išduoti Europos tyrimo orderį, kad liudytojas arba ekspertas būtų apklaustas naudojant vaizdo konferenciją ar kitas garso ir vaizdo perdavimo priemones, kaip nurodyta minėto 24 straipsnio 5–7 dalyse.
43 Minėtos direktyvos 24 straipsnio 7 dalyje patikslinama, kad kiekviena valstybė narė imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad tuo atveju, kai pagal šį straipsnį jos teritorijoje apklausiamas asmuo atsisako duoti parodymus, kai juos privalo duoti, arba duoda melagingus parodymus, jos nacionalinė teisė būtų taikoma taip pat, kaip vykdant apklausą pagal nacionalinį procesą.
44 Vadinasi, atsisakymas duoti parodymus vykdant Europos tyrimo orderį, siekiant surengti liudytojo apklausą per vaizdo konferenciją, gali turėti reikšmingų pasekmių atitinkamam asmeniui remiantis šiuo tikslu vykdančiosios valstybės narės teisėje numatytomis normomis. Konkrečiai kalbant, šis asmuo galėtų būti įpareigotas dalyvauti apklausoje ir būti priverstas atsakyti į šiuo tikslu užduotus klausimus, nes priešingu atveju jam gali būti taikomos sankcijos.
45 Remiantis suformuota jurisprudencija primintina, kad apsauga nuo savavališko ar neproporcingo viešosios valdžios kišimosi į fizinio ar juridinio asmens privačią sferą yra bendrasis Sąjungos teisės principas (2017 m. gegužės 16 d. Sprendimo Berlioz Investment Fund, C‑682/15, EU:C:2017:373, 51 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
46 Teisingumo Teismas patikslino, kad šia apsauga bet kuris asmuo gali remtis kaip pagal Sąjungos teisę užtikrinama teise, kaip tai suprantama pagal Chartijos 47 straipsnio pirmą pastraipą, teisine tvarka ginčydamas sau nepalankų aktą, kaip antai sprendimą dėl įpareigojimo ar dėl sankcijos už šio įpareigojimo neįvykdymą (šiuo klausimu žr. 2020 m. spalio 6 d. Sprendimo Liuksemburgo valstybė (Teisė apskųsti prašymą pateikti informaciją mokesčių srityje), C‑245/19 ir C‑246/19, EU:C:2020:795, 58 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
47 Taigi reikia pažymėti, kad Europos tyrimo orderio, nurodančio surengti liudytojo apklausą per vaizdo konferenciją, vykdymas gali turėti neigiamą poveikį atitinkamam asmeniui, todėl šis turi turėti galimybę apskųsti tokį orderį pagal Chartijos 47 straipsnį.
48 Vis dėlto pagal Direktyvos 2014/41 14 straipsnio 2 dalį vykdančiosios valstybės narės teismai neturi kompetencijos nagrinėti materialinių Europos tyrimo orderio, kuriuo nurodoma surengti liudytojo apklausą per vaizdo konferenciją, išdavimo pagrindų.
49 Darytina išvada, kad išduodančioji valstybė narė turi užtikrinti, jog kiekvienas asmuo, kuris buvo įpareigotas atvykti į apklausą tam, kad būtų išklausytas kaip liudytojas arba atsakytų į klausimus, pateiktus tokioje apklausoje vykdant Europos tyrimo orderį, turėtų galimybę kreiptis į tos valstybės narės teismą, kad bent jau galėtų ginčyti materialinius tokio Europos tyrimo orderio išdavimo pagrindus.
50 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti: Direktyvos 2014/41 14 straipsnis, siejamas su šios direktyvos 24 straipsnio 7 dalimi ir Chartijos 47 straipsniu, turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiami valstybės narės teisės aktai, kuriuose nenumatyta jokių teisių gynimo priemonių dėl Europos tyrimo orderio, kuriuo nurodoma atlikti kratas, poėmius ir apklausti liudytoją per vaizdo konferenciją, išdavimo.
Dėl antrojo klausimo
51 Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2014/41 1 straipsnio 4 dalis ir 14 straipsnio 1–4 dalys, siejamos su šios direktyvos 18 ir 22 konstatuojamosiomis dalimis, taip pat Chartijos 7 ir 47 straipsniai, siejami su EŽTK 8 ir 13 straipsniais, turi būti aiškinami taip, kad pagal juos kompetentingai valstybės narės institucijai draudžiama išduoti Europos tyrimo orderį, kuriuo nurodoma atlikti kratas, poėmius ir apklausti liudytoją per vaizdo konferenciją, kai tos valstybės narės teisės aktuose nenumatyta jokių teisių gynimo priemonių dėl tokio Europos tyrimo orderio išdavimo.
52 Pagal Direktyvos 2014/41 6 straipsnio 1 dalį Europos tyrimo orderis gali būti išduodamas, jei laikomasi dviejų sąlygų. Pirma, išduoti Europos tyrimo orderį yra būtina ir proporcinga šios direktyvos 4 straipsnyje nurodytų procesų tikslu, atsižvelgiant į įtariamojo arba kaltinamojo teises. Antra, Europos tyrimo orderyje nurodytą (-as) tyrimo priemonę (-es) turi būti galima nurodyti vykdyti tokiomis pačiomis sąlygomis panašioje nacionalinėje byloje.
53 Žinoma, šioje nuostatoje neminima, kad išduodant Europos tyrimo orderį atsižvelgiama į asmenų, kuriems taikomos šiame orderyje nurodytos tyrimo priemonės, išskyrus įtariamąjį ar kaltinamąjį, teises.
54 Vis dėlto reikia priminti, kad visų pirma iš minėtos direktyvos 2, 6 ir 19 konstatuojamųjų dalių darytina išvada, kad Europos tyrimo orderis – tai SESV 82 straipsnio 1 dalyje nurodyta teismų bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose priemonė, grindžiama nuosprendžių ir teismo sprendimų tarpusavio pripažinimo principu. Šis principas, kuris teismų bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose yra „kertinis akmuo“, savo ruožtu grindžiamas tarpusavio pasitikėjimu ir nuginčijama prezumpcija, kad ir kitos valstybės narės laikysis Sąjungos teisės, visų pirma – gerbs pagrindines teises (šiuo klausimu žr. 2020 m. gruodžio 8 d. Sprendimo Staatsanwaltschaft Wien (Suklastoti mokėjimo nurodymai), C‑584/19, EU:C:2020:1002, 40 punktą).
55 Taigi, kiek tai susiję su Europos tyrimo orderio procesu, pažymėtina, kad šias teises pirmiausia turi užtikrinti išduodančioji valstybė narė, ir preziumuotina, kad ji paiso Sąjungos teisės, ypač jos pripažintų pagrindinių teisių (pagal analogiją žr. 2018 m. sausio 23 d. Sprendimo Piotrowski, C‑367/16, EU:C:2018:27, 50 punktą).
56 Vis dėlto tai, kad išduodančiojoje valstybėje narėje negalima ginčyti Europos tyrimo orderio, kuriuo nurodoma atlikti kratas ir poėmius ir surengti liudytojo apklausą per vaizdo konferenciją, būtinumo ir teisėtumo, bent jau atsižvelgiant į materialinius jo išdavimo pagrindus, yra Chartijos 47 straipsnyje įtvirtintos teisės į veiksmingą teisinę gynybą pažeidimas, dėl kurio neįmanoma įgyvendinti tarpusavio pripažinimo ir ši valstybė narė negali juo pasinaudoti.
57 Be to, primintina, kad valstybės narės visų pirma pagal ESS 4 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje įtvirtintą lojalaus bendradarbiavimo principą savo atitinkamose teritorijose turi užtikrinti Sąjungos teisės taikymą ir jos laikymąsi ir šiuo tikslu, siekdamos užtikrinti pagal Sutartis ar Sąjungos institucijų aktus atsirandančių pareigų vykdymą, imtis bet kokių reikiamų bendrų ar specialių priemonių (šiuo klausimu žr. 2018 m. kovo 6 d. Sprendimo Achmea, C‑284/16, EU:C:2018:158, 34 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
58 Taigi, atsižvelgiant, be kita ko, į esminį tarpusavio pripažinimo principo vaidmenį Direktyvoje 2014/41 nustatytoje sistemoje, išduodančioji valstybė narė turi nustatyti sąlygas, kuriomis vykdančioji institucija galėtų tinkamai suteikti pagalbą, laikydamasi Sąjungos teisės.
59 Be to, kaip matyti iš šio sprendimo 43 punkto, Direktyva 2014/41 grindžiama Europos tyrimo orderio vykdymo principu. Pagal 11 straipsnio 1 dalies f punktą vykdančiosios institucijos išimtiniais atvejais, įvertinusios kiekvieną konkretų atvejį, gali nukrypti nuo šio principo, kai yra svarių priežasčių manyti, kad Europos tyrimo orderio vykdymas būtų nesuderinamas su pagrindinėmis teisėmis, užtikrinamomis, be kita ko, Chartijoje. Vis dėlto, išduodančiojoje valstybėje nesant jokių teisių gynimo priemonių, ši nuostata būtų taikoma sistemingai. Tokia pasekmė prieštarautų ir Direktyvos 2014/41 bendrai struktūrai, ir tarpusavio pasitikėjimo principui.
60 Taigi, kaip savo išvados 81–84 punktuose pažymėjo generalinis advokatas, Europos tyrimo orderio, dėl kurio yra rimtų priežasčių manyti, kad jį vykdant bus pažeistas Chartijos 47 straipsnis, ir kurį dėl to vykdančioji valstybė narė turi atsisakyti vykdyti pagal šios direktyvos 11 straipsnio 1 dalies f punktą, išdavimas yra nesuderinamas su tarpusavio pasitikėjimo ir lojalaus bendradarbiavimo principais.
61 Kaip matyti iš pirmojo klausimo nagrinėjimo, Europos tyrimo orderio, kuriuo nurodoma atlikti kratas ir poėmius, taip pat surengti liudytojo apklausą per vaizdo konferenciją, ir kurio teisėtumas negali būti apskųstas išduodančiosios valstybės narės teisme, vykdymas gali reikšti Chartijos 47 straipsnio pirmoje pastraipoje įtvirtintos teisės į veiksmingą teisinę gynybą pažeidimą.
62 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti: Direktyvos 2014/41 6 straipsnis, siejamas su Chartijos 47 straipsniu ir ESS 4 straipsnio 3 dalimi, turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį kompetentingai valstybės narės institucijai draudžiama išduoti Europos tyrimo orderį, kuriuo nurodoma atlikti kratas, poėmius ir apklausti liudytoją per vaizdo konferenciją, kai tos valstybės narės teisės aktuose nenumatyta jokių teisių gynimo priemonių dėl tokio Europos tyrimo orderio išdavimo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
63 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:
1. 2014 m. balandžio 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/41/ES dėl Europos tyrimo orderio baudžiamosiose bylose 14 straipsnis, siejamas su šios direktyvos 24 straipsnio 7 dalimi ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsniu, turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiami valstybės narės teisės aktai, kuriuose nenumatyta jokių teisių gynimo priemonių dėl Europos tyrimo orderio, kuriuo nurodoma atlikti kratas, poėmius ir apklausti liudytoją per vaizdo konferenciją, išdavimo.
2. Direktyvos 2014/41 6 straipsnis, siejamas su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsniu ir ESS 4 straipsnio 3 dalimi, turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį kompetentingai valstybės narės institucijai draudžiama išduoti Europos tyrimo orderį, kuriuo nurodoma atlikti kratas, poėmius ir apklausti liudytoją per vaizdo konferenciją, kai tos valstybės narės teisės aktuose nenumatyta jokių teisių gynimo priemonių dėl tokio Europos tyrimo orderio išdavimo.
Parašai.