TEISINGUMO TEISMO (penktoji kolegija) SPRENDIMAS
2015 m. rugsėjo 17 d.(*)
„Apeliacinis skundas – Konkurencija – Parafino vaško rinka – Parafino šlamo rinka – Dalyvavimo neteisėtame kartelyje trukmė – Dalyvavimo nutraukimas – Laikinas dalyvavimo nutraukimas – Nustatytas slaptų ryšių nebuvimas tam tikrą laikotarpį – Tolesnis pažeidimo darymas – Įrodinėjimo pareiga – Viešas atsiribojimas – Kitų kartelio dalyvių suvokimas apie ketinimą atsiriboti – Pareiga motyvuoti – Nekaltumo prezumpcijos, vienodo požiūrio, veiksmingos teisminės apsaugos ir bausmių individualizavimo principai“
Byloje C‑634/13 P
dėl 2013 m. lapkričio 26 d. pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnį pateikto apeliacinio skundo
Total Marketing Services SA, perėmusi Total Raffinage Marketing teises, atstovaujama advokatų A. Vandencasteele, C. Lemaire ir S. Naudin,
apeliantė,
dalyvaujant kitai proceso šaliai:
Europos Komisijai, atstovaujamai P. Van Nuffel ir A. Biolan, padedamų advokato N. Coutrelis,
atsakovei pirmojoje instancijoje,
TEISINGUMO TEISMAS (penktoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas T. von Danwitz, teisėjai A. Rosas, E. Juhász (pranešėjas), D. Šváby ir A. Prechal,
generalinis advokatas N. Wahl,
posėdžio sekretorius V. Tourrès, administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2015 m. sausio 15 d. posėdžiui,
susipažinęs su 2015 m. kovo 26 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Šiuo apeliaciniu skundu Total Marketing Services SA, perėmusi Total Raffinage Marketing, buvusios Total France SA (toliau – Total France) teises, prašo panaikinti Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Total Raffinage Marketing / Komisija (T‑566/08, EU:T:2013:423, toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo šis teismas atmetė jos ieškinį dėl prašymo iš dalies panaikinti 2008 m. spalio 1 d. Komisijos sprendimą C(2008) 5476 final dėl procedūros pagal [EB] 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (byla COMP/39.181 – Žvakių vaškas) (santrauka paskelbta OL C 295, 2009, p. 17, toliau – ginčijamas sprendimas), arba, nepatenkinus pagrindinio reikalavimo, sumažinti jai skirtą baudą.
Ginčo aplinkybės ir ginčijamas sprendimas
2 Skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas konstatavo:
„1 [Ginčijamu sprendimu] Europos <...> Komisija konstatavo, kad [Total France] ir ją 100 % valdanti patronuojančioji bendrovė Total SA kartu su kitomis įmonėmis pažeidė EB 81 straipsnio 1 dalį ir Europos ekonominės erdvės (EEE) susitarimo [OL L 1, 1994, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 52 t., p. 3] 53 straipsnio 1 dalį, nes dalyvavo EEE veikusiame parafino vaško ir Vokietijos rinkoje veikusiame parafino šlamo kartelyje.
2 Ginčijamo sprendimo adresatės yra [Total France] ir jos patronuojančioji bendrovė Total SA (toliau kartu vadinamos – Total grupė arba Total) ir šios įmonės: <...>.
3 Parafino vaškas išgaunamas iš žalios naftos ją rafinuojant. Parafino vaškas naudojamas tokių produktų, kaip antai žvakių, chemikalų, padangų, kelių transporto priemonėms skirtų produktų gamybai ir gumos, pakuočių, lipnių medžiagų ir kramtomosios gumos pramonėje (ginčijamo sprendimo 4 konstatuojamoji dalis).
4 Parafino šlamas yra parafino vaško gamybai reikalinga žaliava. Parafino šlamas gaunamas perdirbimo įmonėse kaip šalutinis produktas gaminant bazinę alyvą iš žalios naftos. Jis parduodamas ir galutiniams klientams, pavyzdžiui, medžio drožlių plokščių gamintojams (ginčijamo sprendimo 5 konstatuojamoji dalis).
5 Komisija pradėjo tyrimą po to, kai 2005 m. kovo 17 d. laišku [viena įmonė] jai pranešė apie kartelio egzistavimą <...> (ginčijamo sprendimo 72 konstatuojamoji dalis).
6 2005 m. balandžio 28 ir 29 d. Komisija atliko patikrinimus vietoje Total [France] <...> patalpose pagal 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [EB] 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) 20 straipsnio 4 dalį (ginčijamo sprendimo 75 konstatuojamoji dalis).
7 2007 m. gegužės 29 d. Komisija išsiuntė pranešimą apie kaltinimus [ginčijamo sprendimo adresatėms], tarp jų ir Total France (ginčijamo sprendimo 85 konstatuojamoji dalis). 2007 m. rugpjūčio 14 d. raštu Total France atsakė į pranešimą apie kaltinimus.
8 2007 m. gruodžio 10 ir 11 d. Komisija surengė žodinį bylos nagrinėjimą, kuriame dalyvavo Total France (ginčijamo sprendimo 91 konstatuojamoji dalis).
9 Ginčijamame sprendime, atsižvelgusi į turimus įrodymus, Komisija nusprendė, kad adresatės, kurios sudaro EEE parafino vaško ir parafino šlamo gamintojų daugumą, dalyvavo darant vieną, sudėtinį ir tęstinį EB 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimą, kuris apėmė EEE teritoriją. Šį pažeidimą sudaro susitarimai ar suderinti veiksmai dėl kainų nustatymo, keitimasis slapta komercine informacija, susijusia su parafino vašku, ir jos atskleidimas (toliau – pagrindinis pažeidimo epizodas). <...> Total pažeidimas dėl parafino vaško susijęs ir su klientų ar rinkų pasidalijimu (toliau – antras pažeidimo epizodas). Be to, <...> Total padarytas pažeidimas susijęs ir su Vokietijos rinkoje galutiniams klientams parduotu parafino šlamu (toliau – su parafino šlamu susijęs pažeidimo epizodas) (ginčijamo sprendimo 2, 95, 328 konstatuojamosios dalys ir 1 straipsnis).
10 Neteisėtas elgesys pasireiškė per antikonkurencinius susitikimus, dalyvių vadintus „techniniais susitikimais“ ar kartais „Blauer Salon“ susitikimais, ir per „parafino šlamo susitikimus“, kurie buvo skirti būtent su parafino šlamu susijusiems klausimams.
11 Remiantis ginčijamu sprendimu, Total France darbuotojai visą pažeidimo laikotarpį tiesiogiai dalyvavo darant pažeidimą. Todėl Komisija Total France pripažino atsakinga už dalyvavimą kartelyje (ginčijamo sprendimo 555 ir 556 konstatuojamosios dalys). Be to, nuo 1990 m. iki pažeidimo pabaigos daugiau nei 98 % Total France kapitalo tiesiogiai ar netiesiogiai valdė Total SA. Komisija nusprendė, kad šiuo pagrindu galima preziumuoti, jog Total SA darė lemiamą įtaką Total France elgesiui, nes abi bendrovės priklausė tai pačiai įmonei (ginčijamo sprendimo 557–559 konstatuojamosios dalys). Per posėdį atsakydama į žodžiu pateiktą klausimą dėl atsakomybės priskyrimo patronuojančiajai bendrovei [Total France] pateikė nuorodą į visą Total SA informaciją, nurodytą susijusioje byloje T‑548/08, kurioje jau priimtas Sprendimas Total SA / Komisija. Toje byloje atsakydama į Bendrojo Teismo raštu pateiktą klausimą Total SA nurodė, kad ginčijamu laikotarpiu ji tiesiogiai ar netiesiogiai valdė 100 % Total France kapitalo.
12 Šiuo atveju skirtos baudos apskaičiuotos, remiantis pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą skirtų baudų apskaičiavimo gairėmis (<...> toliau – 2006 m. gairės), galiojusiomis pranešimo apie kaltinimus šio sprendimo 2 punkte nurodytoms bendrovėms pateikimo momentu.
<...>
15 [Remdamasi 2006 m. gairėmis], Komisija apskaičiavo pakoreguotą bazinį baudos dydį – jis sudarė 128 163 000 EUR.
16 Kadangi bauda nesumažinta <...>, pakoreguotas bazinis baudos dydis, lygus 128 163 000 EUR, yra visa baudos suma (ginčijamo sprendimo 785 konstatuojamoji dalis).
17 Ginčijamame sprendime, be kita ko, nustatyta taip:
„1 straipsnis
Šios įmonės pažeidė [EB] 81 straipsnio 1 dalį ir nuo 1994 m. sausio 1 d. EEE susitarimo 53 straipsnį, nes per nurodytus laikotarpius dalyvavo sudarant tęstinį susitarimą ir (arba) atliko suderintus veiksmus bendrosios rinkos, o nuo 1994 m. sausio 1 d. ir EEE parafino vaško sektoriuje:
<...>
Total France <...>: nuo 1992 m. rugsėjo 3 d. iki 2005 m. balandžio 28 d. ir
Total SA: nuo 1992 m. rugsėjo 3 d. iki 2005 m. balandžio 28 d.
Šių įmonių pažeidimas susijęs ir su Vokietijos rinkoje galutiniams klientams parduotu parafino šlamu per nurodytus laikotarpius:
Total France <...>: nuo 1997 m. spalio 30 d. iki 2004 m. gegužės 12 d. ir
Total SA: nuo 1997 m. spalio 30 d. iki 2004 m. gegužės 12 d.
<...>
2 straipsnis
Už 1 straipsnyje nurodytą pažeidimą skiriamos tokios baudos:
<...>
Total France <...> bendrai ir solidariai su Total SA: 128 163 000 EUR.
<...>“
Ieškinys Bendrajame Teisme ir skundžiamas sprendimas
3 Grįsdama 2008 m. gruodžio 17 d. Pirmosios instancijos teismo (dabar – Bendrasis Teismas) kanceliarijoje pateiktame ieškinyje nurodytus reikalavimus apeliantė rėmėsi iš viso vienuolika ieškinio pagrindų. Dvyliktasis ieškinio pagrindas pateiktas per Bendrajame Teisme vykusį teismo posėdį. Bendrasis Teismas atmetė visus šiuos ieškinio pagrindus, išskyrus aštuntąjį, susijusį su 2006 m. gairių 24 punkte nustatyto apskaičiavimo metodo neteisėtumu. Bendrasis Teismas nusprendė, kad nustatydama dauginimo koeficientą, kuris atspindi Total France dalyvavimo darant pažeidimą trukmę, Komisija pažeidė proporcingumo ir vienodo požiūrio principus, nes 7 mėnesių ir 28 dienų dalyvavimo laikotarpį (kiek tai susiję su parafino vašku) ir 6 mėnesių ir 12 dienų dalyvavimo laikotarpį (kiek tai susiję su parafino šlamu) prilygino ištisiems metams. Todėl Bendrasis Teismas sumažino visą apeliantei skirtą baudą nuo 128 163 000 EUR iki 125 459 842 EUR. Tačiau tą pačią dieną priimtame Sprendime Total / Komisija (T‑548/08, EU:T:2013:434) Bendrasis Teismas atmetė visą patronuojančiosios bendrovės Total SA pareikštą ieškinį ir jai skirtos baudos tiek pat nesumažino.
Šalių reikalavimai
4 Apeliantė Teisingumo Teismo prašo:
– panaikinti skundžiamą sprendimą tiek, kiek Bendrasis Teismas padarė klaidą, nes neatsižvelgė į tai, kad apeliantė nutraukė dalyvavimą darant pažeidimą nuo 2004 m. gegužės 12 d.,
– panaikinti skundžiamą sprendimą tiek, kiek Bendrasis Teismas padarė klaidą, nes neatsižvelgė į tai, kad apeliantė ir Repsol YPF Lubricantes y Especialidades SA, Repsol Petróleo SA ir Repsol YPF SA (toliau – Repsol) buvo nepagrįstai skirtingai vertinamos dėl dalyvavimo darant pažeidimą trukmės,
– panaikinti skundžiamą sprendimą tiek, kiek Bendrasis Teismas padarė klaidą, nes neatsižvelgė į tai, kad apeliantė laikinai nutraukė dalyvavimą darant pažeidimą nuo 2000 m. gegužės 26 d. iki 2001 m. birželio 27 d.,
– panaikinti skundžiamą sprendimą tiek, kiek Bendrasis Teismas nepateikė atsakymo dėl pagrindo, susijusio su apeliantės konkurencinio elgesio rinkoje įrodymų neišnagrinėjimu,
– pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo Statuto 61 straipsnį priimti galutinį sprendimą ir panaikinti ginčijamą sprendimą, kiek jis susijęs su apeliante, ir, naudojantis neribota jurisdikcija, sumažinti apeliantei skirtą baudą,
– jeigu Teisingumo Teismas pats nepriimtų galutinio sprendimo šioje byloje, atidėti klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų nagrinėjimą ir grąžinti bylą Bendrajam Teismui nagrinėti iš naujo atsižvelgiant į Teisingumo Teismo sprendimą,
– galiausiai priteisti iš Komisijos bylinėjimosi Bendrajame Teisme ir Teisingumo Teisme išlaidas, remiantis Teisingumo Teismo Procedūros reglamento 69 straipsniu.
5 Komisija Teisingumo Teismo prašo:
– atmesti apeliacinį skundą ir
– priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas, įskaitant išlaidas, patirtas nagrinėjant bylą Bendrajame Teisme.
Dėl apeliacinio skundo
6 Apeliacinis skundas grindžiamas keturiais pagrindais.
Dėl apeliacinio skundo pirmojo pagrindo, susijusio su teisės klaida, nes nuspręsta, kad apeliantė dalyvavo darant pažeidimą nuo 2004 m. gegužės 11 d. ir 12 d. susitikimo iki 2005 m. balandžio 28 d.
7 Skundžiamo sprendimo 370 punkte Bendrasis Teismas citavo ginčijamo sprendimo 602 konstatuojamąją dalį, joje nurodyta:
„[Apeliantė] pareiškia, kad nedalyvavo jokiame techniniame susitikime, vykusiame po 2004 m. gegužės 11 ir 12 d. techninio susitikimo, ir priduria, kad jos atstovas atšaukė kelionę į 2004 m. lapkričio 3 ir 4 d. susitikimą, kaip matyti iš vidaus pranešimo, parengto gavus viršininko patarimus. Komisija pažymi, kad nėra jokių įrodymų dėl galimo pasitraukimo iš kartelio. Kai padaromi kompleksiniai pažeidimai, aplinkybė, kad įmonė nedalyvavo per susitikimą ar nesutinka su tuo, kas aptarta per susitikimą, nereiškia, kad įmonė nutraukė dalyvavimą darant tęstinį pažeidimą. Kad pažeidimas būtų nutrauktas, įmonė turi aiškiai atsiriboti nuo kartelio. <...> [Apeliantė] nepateikė tikslių įrodymų, kad ji visiškai savarankiškai priėmė vienašalę strategiją dėl rinkos ir aiškiai bei atvirai atsiribojo nuo kartelio veiklos. Priešingai, Komisijos turimi įrodymai patvirtina, kad [apeliantė] gavo oficialius kvietimus į tris paskesnius techninius susitikimus (t. y. į tris paskutinius techninius susitikimus, surengtus prieš atliekant patikrinimus). Komisija pažymi, kad [apeliantės] atstovas patvirtino, jog ketino dalyvauti 2004 m. lapkričio 3 ir 4 d. susitikime, nors paaiškėjo, kad paskui kelionę atšaukė. Ir dėl 2005 m. vasario 23 ir 24 d. susitikimo [Sasol Wax International AG, Sasol Holding in Germany GmbH ir Sasol Limited, t. y. šio susitikimo rengėja, toliau – Sasol] jau buvo iš anksto užsakiusi kambarį [apeliantės] atstovui viešbutyje, kur [vyko] susitikimas, tačiau šis užsakymas vėliau buvo atšauktas. Iš to Komisija daro išvadą, kad Sasol ir kitiems dalyviams buvo aišku, jog [apeliantė] kartelyje dalyvavo iki pabaigos. Komisija pažymi ir tai, jog per susitikimus vykę pasitarimai iš esmės nesiskyrė nuo vykusių per ankstesnius susitikimus, dalyviai toliau tarėsi dėl kainų didinimo ir neminėjo, kad [apeliantė] mėgina trauktis iš kartelio (žr. 175, 176 ir 177 konstatuojamąsias dalis), ir tai, jog nieko neįprasto, kad įmonės nedalyvauja tam tikruose susitikimuose per kartelio veikimo laikotarpį. Šios dvi aplinkybės įrodo, kad nebuvo suvokiama, jog [apeliantė] pasitraukė iš kartelio po 2004 m. gegužės mėn. susitikimo. Bet kuriuo atveju [apeliantės] atstovo vidaus pranešimas, kuriame nurodytos jo nedalyvavimo susitikime priežastys, negali būti laikomas viešu atsiribojimu. Kadangi nėra jokios kitos informacijos, [kad ji] pasitraukė iš kartelio, Komisija mano, kad [apeliantės] dalyvavimas kartelyje nesibaigė iki patikrinimų.“
8 Skundžiamo sprendimo 372–379 punktuose Bendrasis Teismas patvirtino Komisijos poziciją dėl viešo atsiribojimo kriterijaus ir dėl kitų kartelio dalyvių šio atsiribojimo suvokimo ir konstatavo, kad, kitų dalyvių supratimu, apeliantė viešai neatsiribojo nuo kartelio.
9 Be to, skundžiamo sprendimo 377–379 punktuose Bendrasis Teismas išnagrinėjo 2004 m. lapkričio 3 d. vidaus elektroninį laišką, kurį apeliantės atstovas techniniams susitikimams išsiuntė kitam apeliantės darbuotojui, o jame parašyta taip: „[t]urėdamas omeny Austrijoje vyksiančio susitikimo tikslą, paklūstu Thibault rekomendacijai. Atšaukiu savo kelionę į Vieną (iš pradžių numatyta išvykti šią popietę)“, ir nusprendė, kad vidinis elektroninis laiškas, kuris neišsiųstas kitiems dalyviams, nėra viešas atsiribojimas. Taip pat to sprendimo 380 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad vien paprasta aplinkybė, jog apeliantė nedalyvavo paskutiniuose techniniuose susitikimuose, visai neįrodo, jog ji nenaudojo informacijos apie konkurentų taikomas kainas, gautos per dešimtis ankstesnių techninių susitikimų, kuriuose dalyvavo, ir kad negavo naudos iš susitarimų dėl rinkos ir klientų pasidalijimo, sudarytų per ankstesnius techninius susitikimus. Tame pačiame punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad apeliantė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad 2004 m. gegužės 12 d. ji nustojo įgyvendinti kartelį.
Šalių argumentai
10 Apeliantė teigia, kad po 2004 m. gegužės 11 ir 12 d. susitikimo ji nedalyvavo nė viename iš trijų susitikimų, surengtų nuo šios datos iki 2005 m. balandžio 28 ir 29 d. Komisijos vykdytų patikrinimų, o tai yra nepertraukiamas metų trukmės pasitraukimas, smarkiai viršijantis įprastai kas tris mėnesius vykstančių slaptų susitikimų intervalus. Be to, apskritai neįrodyta ar nebuvo teigiama, kad apeliantė ir kitos kartelio dalyvės šiuo laikotarpiu neteisėtai derino veiksmus. Maža to, šio sprendimo 9 punkte minėtas vidaus elektroninis laiškas įrodo, kad jos atstovo nedalyvavimas vėlesniuose nei 2004 m. gegužės mėn. susitikimuose yra ne atsitiktinis ir jį lėmė su šių susitikimų tikslu susiję vadovų nurodymai.
11 Remiantis Teisingumo Teismo praktika, viešo atsiribojimo reikalavimas grindžiamas esmine prielaida, kad antikonkurenciniame susitikime dalyvavusi įmonė pritarė jo turiniui, nebent nuo jo atvirai atsiribojo (Sprendimo Aalborg Portland ir kt. / Komisija, C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, EU:C:2004:6, 81 ir 82 punktai ir nurodyta teismo praktika). Be to, iš nusistovėjusios Bendrojo Teismo praktikos dėl įmonės dalyvavimo kartelyje trukmės įrodymų vertinimo matyti, kad Komisija turi įrodyti ne tik kartelio egzistavimą, bet ir jo trukmę ir kad jeigu nėra įrodymų, galinčių tiesiogiai patvirtinti pažeidimo trukmę, ji turi remtis bent faktinių aplinkybių, pakankamai artimų laiko atžvilgiu, įrodymais, dėl kurių būtų galima pagrįstai manyti, kad šis pažeidimas nepertraukiamai tęsėsi nuo vienos konkrečios datos iki kitos.
12 Todėl apeliantė daro išvadą, kad, atsižvelgiant į tai, jog nėra jokių įmonės ir kitų kartelio dalyvių slaptų ryšių ar renginių įrodymų nuo tam tikros datos, ir į konkretų laikotarpį, Komisija negali konstatuoti, kad ši įmonė nepertraukiamai dalyvavo kartelyje, remdamasi argumentu dėl neatsiribojimo. Patvirtindamas šį Komisijos požiūrį Bendrasis Teismas perkėlė dalyvavimo darant pažeidimą trukmės įrodinėjimo pareigą, kuri tenka Komisijai, todėl padarė teisės klaidą.
13 Komisija pabrėžia, kad šis apeliacinio skundo pagrindas susijęs ne su dalyvavimo kartelyje laikino nutraukimo trukme, o su tolesniu dalyvavimu iki kartelio pabaigos, ir teigia, kad pateikdama šį pagrindą apeliantė tik pakartoja Bendrajame Teisme nurodytus argumentus dėl faktinių aplinkybių vertinimo, todėl visų pirma šis apeliacinio skundo pagrindas turi būti pripažintas nepriimtinu.
14 Subsidiariai Komisija pažymi, kad dalyvavimo darant pažeidimą trukmė yra fakto klausimas ir ją įrodyti reikia kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgiant į bylos aplinkybes. Šiuo atveju apeliantės dalyvavimo darant pažeidimą tęstinumą įrodo dvi neatsiejamai susijusios aplinkybės, t. y. pirma, aplinkybė, kad ji ir toliau buvo kviečiama į techninius susitikimus – o tai reiškia, kad kviečiantis asmuo kviečiamąją ir toliau suvokia kaip kartelio šalį – ir, antra, kad ji neatsiribojo nuo šio kartelio. Taigi ir Komisija, ir Bendrasis Teismas rėmėsi ne vien apeliantės viešo atsiribojimo nebuvimu.
15 Apibendrindama Komisija teigia, kad Teisingumo Teismo ir Bendrojo Teismo praktika patvirtina, jog atsiribojimo nebuvimas yra labai svarbi aplinkybė, jeigu konstatuoti kiti tolesnio dalyvavimo kartelyje požymiai, ir kad bet kuriuo atveju kitų kartelio narių suvokimas yra esminis. Ginčijamo sprendimo 602 konstatuojamojoje dalyje Komisija tikrai rėmėsi ne vien tuo, kad apeliantė viešai neatsiribojo, o nurodė požymius, kurie turėjo būti vertinami kaip visuma. Bendrasis Teismas savarankiškai įvertino, kokią vertę reikia suteikti šiems elementams.
Teisingumo Teismo vertinimas
16 Nustatyta, kad apeliantė nedalyvavo trijuose paskutiniuose kartelio slaptuose susitikimuose, vykusiuose laikotarpiu nuo 2004 m. gegužės 12 d. iki 2005 m. balandžio 29 d.
17 Skundžiamo sprendimo 304 punkte Bendrasis Teismas pažodžiui pakartojo ginčijamo sprendimo 602 konstatuojamąją dalį, o skundžiamo sprendimo 372–374 punktuose patvirtino toje konstatuojamojoje dalyje pateiktos Komisijos pozicijos, kad po 2004 m. gegužės mėn. apeliantė ir toliau dalyvavo darant pažeidimą, pagrįstumą.
18 Bendrasis Teismas nusprendė, kad galima pripažinti, jog įmonė galutinai pasitraukė iš kartelio tik jeigu ji viešai atsiribojo nuo kartelio turinio ir kad šiuo atžvilgiu lemiamas vertinimo kriterijus yra kitų kartelio dalyvių suvokimas apie tos įmonės ketinimą.
19 Taigi, kaip nusprendė Bendrasis Teismas, net jeigu neginčyta, kad įmonė nebedalyvauja slaptuose kartelio susitikimuose, tam, kad būtų galima prižinti, jog ji nutraukė dalyvavimą jame, įmonė privalo viešai nuo jo atsiriboti, o šio atsiribojimo įrodymas turi būti vertinamas pagal kitų kartelio dalyvių suvokimą.
20 Pažymėtina, kad, remiantis Teisingumo Teismo praktika, tam, kad slaptuose susitikimuose dalyvavusi įmonė galėtų įrodyti, jog nesiekė jokio antikonkurencinio tikslo, reikalaujama viešo atsiribojimo. Tam atitinkama įmonė turi įrodyti, kad ji savo konkurentams pareiškė šiuose susitikimuose dalyvavusi dėl to, kad turėjo kitokių ketinimų nei jie (Sprendimo Aalborg Portland ir kt. / Komisija, C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, EU:C:2004:6, 81 ir 82 punktai ir nurodyta teismo praktika).
21 Teisingumo Teismas nusprendė ir tai, kad įmonės dalyvavimui antikonkurenciniame susitikime taikoma šio dalyvavimo neteisėtumo prezumpcija, kurią ši įmonė turi nuginčyti pateikdama viešo atsiribojimo, kurį, kaip tokį, turi suvokti kiti kartelio nariai, įrodymą (šiuo klausimu žr. Sprendimo Comap / Komisija, C‑290/11 P, EU:C:2012:271, 74–76 punktus ir nurodytą teismo praktiką).
22 Taigi, nors pagal Teisingumo Teismo praktiką viešo atsiribojimo, kaip įrodinėjimo priemonės, būtinos pirmesniame punkte primintai prezumpcijai paneigti, reikalaujama tik jeigu įmonė dalyvavo antikonkurenciniuose susitikimuose, vis dėlto tokio atsiribojimo, kuriuo nutraukiamas dalyvavimas darant pažeidimą, reikalaujama ne visomis aplinkybėmis.
23 Iš tikrųjų, kiek tai susiję ne su konkrečiais antikonkurenciniais susitikimais, o su kelerius metus trukusiu pažeidimu, iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad viešo atsiribojimo nebuvimas yra tik vienas iš elementų, į kuriuos turi būti atsižvelgiama, siekiant nustatyti, ar įmonė iš tikrųjų toliau dalyvavo darant pažeidimą, ar, priešingai, nustojo tai daryti (šiuo klausimu žr. Sprendimo Komisija / Verhuizingen Coppens, C‑441/11 P, EU:C:2012:778, 75 punktą).
24 Vadinasi, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai skundžiamo sprendimo 372 ir 374 punktuose nusprendė, kad viešas atsiribojimas yra vienintelė kartelyje dalyvaujančios bendrovės turima priemonė dalyvavimo šiame kartelyje nutraukimui įrodyti, net jeigu ši bendrovė nedalyvavo slaptuose susitikimuose.
25 Vis dėlto dėl šios Bendrojo Teismo klaidos neturi būti panaikintos skundžiamame sprendime padarytos išvados dėl apeliantės dalyvavimo darant pažeidimą nuo 2004 m. gegužės 12 d. iki 2005 m. balandžio 29 d.
26 Primintina, kad, remiantis nusistovėjusia teismo praktika, daugeliu atvejų išvadą apie antikonkurencinius veiksmus ar susitarimą reikia daryti remiantis tam tikru kiekiu sutapimų ir požymių, kurie, įvertinti kartu, ir, nesant kitokio logiško paaiškinimo, gali būti konkurencijos taisyklių pažeidimo įrodymas (žr. Sprendimo Aalborg Portland ir kt. / Komisija, C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, EU:C:2004:6, 57 punktą ir Sprendimo Komisija / Verhuizingen Coppens, C‑441/11 P, EU:C:2012:778, 70 punktą).
27 Kiek tai susiję būtent su kelerius metus trukusiu pažeidimu, Teisingumo Teismas nusprendė: tai, kad nepateikta tiesioginių įrodymų dėl bendrovės dalyvavimo darant šį pažeidimą konkrečiu laikotarpiu, netrukdo pripažinti, jog pažeidimas truko ir šį laikotarpį, jei tokia išvada pagrindžiama objektyviais ir nuosekliais duomenimis (šiuo klausimu žr. Sprendimo Nederlandse Federatieve Vereniging voor de Groothandel op Elektrotechnisch Gebied / Komisija, C‑105/04 P, EU:C:2006:592, 97 ir 98 punktus ir Sprendimo Komisija / Verhuizingen Coppens, C‑441/11 P, EU:C:2012:778, 72 punktą).
28 Iš tikrųjų, nors viešas atsiribojimas nėra vienintelė kartelyje dalyvavusios bendrovės turima priemonė dalyvavimo šiame kartelyje nutraukimui įrodyti, vis dėlto toks atsiribojimas išlieka svarbi aplinkybė, galinti patvirtinti, kad antikonkurenciniai veiksmai nutraukti. Viešo atsiribojimo nebuvimas yra tokia faktinė padėtis, kuria Komisija gali remtis, kad įrodytų, jog bendrovė ir toliau elgėsi nekonkurencingai. Vis dėlto, jeigu atitinkamos bendrovės atstovai nedalyvavo vykusiuose keliuose slaptuose susitikimuose ilgą laikotarpį, Komisija savo vertinimą turi pagrįsti ir kitais įrodymais.
29 Šiuo atveju skundžiamo sprendimo 377–379 punktuose Bendrasis Teismas teisingai konstatavo, kad apeliantės atstovo kitam jos darbuotojui siųstas 2004 m. lapkričio 3 d. vidaus elektroninis laiškas neįrodo viešo atsiribojimo.
30 Taigi reikia konstatuoti, kad šio pirmojoje instancijoje pareikšto ieškinio pagrindo atmetimas buvo grindžiamas ne vien apeliantės viešo atsiribojimo nebuvimu. Iš ginčijamo sprendimo 602 konstatuojamosios dalies, cituotos skundžiamo sprendimo 370 punkte, matyti, kad Komisija nurodė ir kitų faktinių aplinkybių, kurių apeliantė neginčijo, pavyzdžiui, iš pradžių patvirtintas apeliantės atstovo dalyvavimas 2004 m. lapkričio 3 ir 4 d. susitikime ir slaptų susitikimų rengėjos šiam asmeniui užsakytas viešbučio kambarys 2005 m. vasario 23 ir 24 d. susitikimui.
31 Todėl šios faktinės aplinkybės kartu su apeliantės viešo atsiribojimo nebuvimu ir slaptų susitikimų rengėjos suvokimas yra nuoseklūs duomenys, leidžiantys daryti išvadą, kad apeliantė ir toliau dalyvavo kartelyje.
32 Vadinasi, pirmasis apeliacinio skundo pagrindas netinkamas, todėl jo negalima priimti.
Dėl apeliacinio skundo trečiojo pagrindo, susijusio su teisės klaida dėl konstatuoto nepertraukiamo apeliantės dalyvavimo darant pažeidimą nuo 2000 m. gegužės 26 d. iki 2001 m. birželio 26 d.
33 Ginčijamo sprendimo 159 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, kad, remiantis Shell pareiškimais, kiti 2000 m. gegužės 25 d. ir 26 d. susitikimo dalyviai Total France kaltino tuo, kad ji prekiavo už pernelyg mažą kainą.
34 Ginčijamo sprendimo 603 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:
„Total France <...> teigia, kad ji laikinai buvo pasitraukusi iš kartelio nuo 2000 m. iki 2001 m., ir nurodo, kad aplinkybė, kad jos atstovas supykęs išėjo iš [2000 m. gegužės 25 d. ir 26 d.] susitikimo, yra atsiribojimo ženklas. Komisija pažymi <...>, jog nėra jokios informacijos, kad Total viešai atsiribojo nuo kartelio. Aplinkybė, kad [Total France atstovas X] išėjo iš susitikimo, savaime nėra viešas atsiribojimas, nes pati Total neteigė, jog [X] pranešė apie ketinimą nutraukti Total dalyvavimą kartelyje. [X] pyktis veikiau gali įrodyti tai, kad jis nebuvo patenkintas sudarytais susitarimais. Tai, kad Total vėl pasirodė anksčiau nei po metų, patvirtina, jog ji neketino nutraukti dalyvavimo. Dėl šios priežasties Komisija trumpo laikino Total nedalyvavimo nelaiko laikinu pasitraukimu iš kartelio.“
35 Skundžiamo sprendimo 401 ir 402 punktuose Bendrasis Teismas iš esmės nusprendė, kad neįrodyta, jog 2000 m. gegužės 25 ir 26 d. susitikime apeliantės atstovas, kitų šio susitikimo dalyvių supratimu, atsiribojo nuo pažeidimo.
Šalių argumentai
36 Apeliantė teigia, kad, kaip matyti iš įmonės, buvusios kartelio šalies, Komisijai pateikto pareiškimo, jos atstovas nemandagiai ir supykęs pasitraukė iš 2000 m. gegužės 25 ir 26 d. susitikimo ir nebedalyvavo nė viename iš vėliau vykusių trijų susitikimų iki tada, kai jos naujas atstovas atvyko į 2001 m. birželio 26 ir 27 d. susitikimą. Bendrojo Teismo padaryta išvada, t. y. kad apeliantė nepateikė viešo atsiribojimo įrodymų, yra nekaltumo prezumpcijos pažeidimas. Todėl Bendrasis Teismas dėl šio aspekto padarė teisės klaidą, juo labiau kad apeliantei jo taikytas požiūris prieštaravo kitai šiame kartelyje dalyvavusiai įmonei taikytam požiūriui.
37 Visų pirma Komisija teigia, kad šis apeliacinio skundo pagrindas nepriimtinas. Iš tikrųjų tai yra faktinis pagrindas, nes susijęs su dalyvavimo kartelyje trukmės vertinimu ir su viešo atsiribojimo sąvoka, o tai yra dvi faktinės situacijos. Apeliantė tik kelia klausimą dėl Bendrojo Teismo pateikto faktinių aplinkybių aiškinimo.
38 Subsidiariai Komisija teigia, kad šis apeliacinio skundo pagrindas nepagrįstas, nes tam, kad konstatuotų dalyvavimo ginčijamame kartelyje tęstinumą nuo 2000 m. gegužės 26 d. iki 2001 m. birželio 26 d., ji atsižvelgė ne tik į viešo atsiribojimo nebuvimą, kaip tai matyti iš ginčijamo sprendimo 603 konstatuojamosios dalies. Bendrasis Teismas šią analizę patvirtino remdamasis ne vien šiuo atsiribojimo nebuvimu, bet ir aplinkybių, kuriomis apeliantės atstovas pasitraukė iš 2000 m. gegužės 25 ir 26 d. susitikimo, nagrinėjimu. Komisija daro išvadą, kad įmonės dalyvavimo kartelyje trukmė yra fakto klausimas ir to, jog šiuo atveju nėra antikonkurencinių ryšių ar dalyvavimo tokiuose ryšiuose įrodymų dėl metų laikotarpio, savaime nepakanka, kad būtų įrodyta, jog dalyvavimas kartelyje laikinas nutrauktas.
Teisingumo Teismo vertinimas
39 Reikia konstatuoti, kad šis apeliacinio skundo pagrindas grindžiamas dviem argumentais, susijusiais, pirma, su tuo, kad apeliantės atstovo elgesys per 2000 m. gegužės 25 ir 26 d. susitikimą patvirtina jos ketinimą viešai atsiriboti nuo ginčijamo kartelio, ir, antra, su tuo, kad apeliantė nedalyvavo nė viename iš trijų slaptų susitikimų, surengtų nuo 2000 m. gegužės 26 d. iki 2001 m. birželio 26 d.
40 Dėl klausimo, ar apeliantės atstovo elgesys per 2000 m. gegužės 25 ir 26 d. susitikimą patvirtina viešą atsiribojimą, pažymėtina, kad šį elgesį Komisija nagrinėjo ginčijamo sprendimo 603 konstatuojamojoje dalyje ir kad šiam nagrinėjimui taikyta Bendrojo Teismo vykdyta teisminė kontrolė. Kaip šiuo klausimu matyti iš skundžiamo sprendimo 398 ir 401 punktų, įvertinęs aplinkybes, kuriomis vyko šis susitikimas, ir atsižvelgęs į tai, kaip apeliantės atstovo elgesį galėjo suprasti kiti to susitikimo dalyviai, to sprendimo 402 punkte Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad šis elgesys neįrodo viešo atsiribojimo nuo antikonkurencinio susitarimo. Tačiau pagal teismo praktiką tokiam faktinių aplinkybių vertinimui netaikoma kontrolė, kurią Teisingumo Teismas vykdo nagrinėdamas apeliacinį skundą.
41 Dėl klausimo, ar apeliantės nedalyvavimas trijuose slaptuose susitikimuose, surengtuose nuo 2000 m. gegužės 26 d. iki 2001 m. birželio 26 d., yra jos dalyvavimo kartelyje laikino nutraukimo įrodymas, reikia konstatuoti, kad Bendrasis Teismas, darydamas nuorodą į skundžiamo sprendimo 372 punkte padarytas išvadas, to sprendimo 402 punkte padarė tą pačią teisės klaidą, nurodytą šio sprendimo 24 punkte nagrinėjant pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą, kai nusprendė, kad apeliantė turėjo įrodyti, kad kiti šio kartelio dalyviai suvokė, jog ji atsiribojo nuo šio kartelio, nepaisant aplinkybės, kad ji nedalyvavo šiuose susitikimuose.
42 Vis dėlto, remiantis šio sprendimo 27 punkte jau nurodyta Teisingumo Teismo praktika, kai pažeidimas truko kelerius metus, tai, kad nepateikta tiesioginių įrodymų dėl bendrovės dalyvavimo šiame kartelyje tam tikrą laikotarpį, netrukdo pripažinti, jog dalyvavimas kartelyje truko ir šį laikotarpį, jei tokia išvada pagrindžiama objektyviais ir nuosekliais duomenimis.
43 Šiuo atveju apeliantės viešo atsiribojimo nebuvimas nebuvo vienintelė aplinkybė, dėl kurios apeliantės elgesys turi būti laikomas pažeidimu ir nagrinėjamu laikotarpiu.
44 Iš skundžiamo sprendimo 398 ir 401 punkto matyti, kad aplinkybė, jog apeliantės atstovas nemandagiai pasitraukė iš 2000 m. gegužės 25 ir 26 d. susitikimo, paaiškinama asmeninėmis priežastimis, o tai negalėjo būti vertinama kaip Total France noras pasitraukti iš kartelio, ir tai atitinka kitų šio susitikimo dalyvių supratimą apie šį įvykį. Be to, pakeitus šį atstovą kitu darbuotoju, Total France vėl pradėjo dalyvauti slaptuose susitikimuose ir ši aplinkybė patvirtino argumentą, kad to atstovo elgesys buvo paaiškinamas asmeninio pobūdžio nesutarimu.
45 Todėl kartu su viešo atsiribojimo nebuvimu buvo objektyvių ir nuoseklių duomenų, leidžiančių nuspręsti, kad nagrinėjamu laikotarpiu apeliantė laikinai nenutraukė dalyvavimo kartelyje.
46 Taigi apeliacinio skundo trečiasis pagrindas netinkamas, todėl jo negalima priimti.
Dėl apeliacinio skundo antrojo pagrindo, susijusio su vienodo požiūrio principo pažeidimu, įrodymų iškraipymu ir motyvavimo stoka
47 Skundžiamo sprendimo 386 punkte Bendrasis Teismas nurodė, kad Komisija nusprendė, jog Repsol dalyvavimas kartelyje baigėsi 2004 m. rugpjūčio 4 d., nes į šį susitikimą Repsol nebegavo iš susitikimų rengėjos Sasol jokio oficialaus kvietimo su darbotvarke, o tai rodė, kad Sasol turėjo abejonių dėl tolesnio Repsol dalyvavimo kartelyje.
48 Skundžiamo sprendimo 387 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad nutrauktas oficialių kvietimų su darbotvarke siuntimas Repsol rodė, jog Sasol suvokimas pasikeitė ir ji nebebuvo užtikrinta dėl Repsol dalyvavimo kartelyje nuo 2004 m. rugpjūčio 4 d. ir kad šios aplinkybės pakako, kad būtų galima nuspręsti, jog, kitų dalyvių supratimu, Repsol atsiribojo nuo šio kartelio. Tačiau šio sprendimo 388–390 punktuose Bendrasis Teismas dėl apeliantės taip nemanė, nes ji ir toliau gavo oficialius kvietimus su darbotvarke į susitikimus, ir nusprendė, kad Komisija skirtingai vertino skirtingas situacijas, todėl nepažeidė vienodo požiūrio principo.
Šalių argumentai
49 Pirma, apeliantė teigia, kad ši Bendrojo Teismo analizė grindžiama fakto klaida. Iš tikrųjų iš Komisijos Bendrajam Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad Repsol, kaip ir apeliantė, gavo ne tik kvietimą į 2004 m. rugpjūčio 3 ir 4 d. susitikimą be darbotvarkės, bet ir vadinamąjį oficialų kvietimą su darbotvarke. Repsol taip pat buvo kvietimo į 2004 m. rugpjūčio 3 ir 4 d. susitikimą adresatė. Todėl Bendrojo Teismo išvada padaryta iškraipius įrodymus. Antra, Bendrasis Teismas iš apeliantės reikalavo viešo atsiribojimo įrodymų, o to jis nereikalavo iš Repsol, kurios pasitraukimas iš kartelio pripažintas net be atsiribojimo. Taigi skundžiamame sprendime nepateikta aplinkybių, galinčių pagrįsti tokį skirtingą požiūrį, o tai yra vienodo požiūrio principo pažeidimas.
50 Visų pirma Komisija teigia, kad šis apeliacinio skundo pagrindas netinkamas, net jeigu Bendrasis Teismas padarė vertinimo klaidą dėl Repsol, nes tokia klaida nesusijusi su apeliante, todėl nelemia konstatuoto jos padaryto pažeidimo trukmės sumažinimo, o šis klausimas susijęs tik su pirmuoju apeliacinio skundo pagrindu.
51 Subsidiariai Komisija pripažįsta, kad, kiek tai susiję su 2004 m. rugpjūčio 3 ir 4 d. susitikimu, ji laikė, kad Repsol dar buvo kartelio narė, kai vyko šis susitikimas, ir kad jos atstovo nedalyvavimas tame susitikime nebuvo pasitraukimo iš kartelio įrodymas. Kiek tai susiję su 2004 m. lapkričio 3 ir 4 d. susitikimu, Komisija pripažįsta ir tai, kad Repsol gavo tą patį kvietimą su darbotvarke kaip apeliantė, tačiau ji nebuvo laikoma vis dar esančia kartelio nare. Vis dėlto, jeigu tokia išvada padaryta dėl įrodymų iškraipymo, šis iškraipymas nesukelia padarinių, nes tame pačiame bendrame kvietime buvo nurodyta, kad apeliantės atstovui, kitaip nei Repsol atstovui, užsakytas kambarys, o tai Komisija laiko reikšmingu skirtumu.
Teisingumo Teismo vertinimas
52 Reikia konstatuoti, kad skundžiamo sprendimo 386 ir 387 punktuose Bendrasis Teismas iškraipė faktines aplinkybes dėl Repsol dalyvavimo kartelyje trukmės. Iš tikrųjų, kaip matyti iš bylos medžiagos ir kaip tai pripažino Komisija, ji nusprendė, kiek tai susiję su 2004 m. rugpjūčio 3 ir 4 d. susitikimu, kad Repsol dar buvo kartelio narė, o jos atstovo nedalyvavimas negali būti pasitraukimo įrodymas, ir kad, kiek tai susiję su 2004 m. lapkričio 3 ir 4 d. susitikimu, Repsol gavo tokį patį kvietimą kaip apeliantė. Todėl tuose skundžiamo sprendimo punktuose apibendrintos aplinkybės yra faktinių aplinkybių iškraipymas.
53 Be to, pažymėtina, kad ir skundžiamo sprendimo 387 punkte Bendrasis Teismas rėmėsi tik slaptų susitikimų rengėjos abejone dėl Repsol noro dalyvauti šiuose susitikimuose nuo 2004 m. rugpjūčio 4 d. ir padarė išvadą, kad šios aplinkybės pakanka, kad būtų galima nuspręsti, jog, kitų dalyvių supratimu, Repsol atsiribojo nuo kartelio. Taigi Bendrasis Teismas Repsol netaikė tokio paties viešo atsiribojimo įrodymo reikalavimo kaip apeliantei, o tai patvirtina nenuoseklų šio reikalavimo taikymą ir yra nevienodas požiūris.
54 Net jei nagrinėjant apeliacinio skundo pirmąjį ir trečiąjį pagrindus buvo konstatuota, kad Bendrojo Teismo požiūris dėl viešo atsiribojimo reikalavimo yra teisės klaida, vis dėlto bet kuriuo atveju apeliantė negali naudingai remtis tokiomis klaidomis.
55 Iš tikrųjų vienodo požiūrio principas turi derėti su teisėtumo laikymusi (šiuo klausimu žr. Sprendimo The Rank Group, C‑259/10 ir C‑260/10, EU:C:2011:719, 62 punktą ir nurodytą teismo praktiką). Todėl, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjant apeliacinio skundo pirmąjį pagrindą nuspręsta, kad nustatyta teisinga apeliantės dalyvavimo kartelyje trukmė, dėl Repsol galbūt nepagrįstai taikyto palankesnio požiūrio ši trukmė negali būti sumažinta.
56 Todėl reikia atmesti apeliacinio skundo antrąjį pagrindą.
Dėl apeliacinio skundo ketvirtojo pagrindo, susijusio su veiksmingos teisminės gynybos ir bausmių individualizavimo principų pažeidimu bei reikalavimo motyvuoti
57 Ginčijamo sprendimo 696 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:
„Tam tikros įmonės teigia, kad nevykdė susitarimų, ir pabrėžia, kad jos išsiuntė ar gavo mažai laiškų dėl kainų nustatymo. Tam tikros įmonės nurodo, jog susitarimai nedarė poveikio jų elgesiui rinkoje. Pirma, Komisija nemano, kad šie paprasti tvirtinimai yra pakankamas įrodymas, kad susitarimai nebuvo vykdomi, kaip tai suprantama pagal 2006 m. <...> gaires. Antra, Komisija pažymi, kad laiškų dėl kainų siuntimas ir gavimas nebuvo vienintelė įgyvendinimo priemonė, o tai iš esmės buvo daroma pranešant apie sistemingą kainų didinimą (mėginimą didinti kainas) rinkoje, kartais tai buvo įtvirtinama dokumentuose, kurie yra techninių susitikimų įrodymai.“
58 Atsakydamas į pirmojoje instancijoje pareikšto ieškinio penktąjį pagrindą, susijusį su pareigos motyvuoti nesilaikymu ir 2006 m. gairių pažeidimu, kiek tai susiję su nurodytų neteisėtų veiksmų neatlikimu, o tai yra lengvinanti aplinkybė pagal gairių 29 punktą, skundžiamo sprendimo 406 ir 407 punktuose Bendrasis Teismas, pažodžiui pakartojęs ginčijamo sprendimo 696 konstatuojamąją dalį, padarė nuorodą į savo argumentus, kuriuos pateikė nagrinėdamas antrąjį ieškinio pagrindą, ir nusprendė, kad yra pakankamai įrodymų, pagrindžiančių Komisijos teiginius, jog apeliantė įgyvendino kartelį.
Šalių argumentai
59 Apeliantė teigia, jog Bendrasis Teismas nepateikė atsakymo dėl jos nurodyto pagrindo, susijusio su tuo, kad neatsižvelgta į ekonominius įrodymus, patvirtinančius jos elgesio atitiktį konkurencijos taisyklėms, ir neišnagrinėta šių įrodymų reikšmė bei turinys. Iš tikrųjų apeliantė Komisijai, paskui Bendrajam Teismui pateikė visą pažeidimo darymo laikotarpį apimančią išsamią ekonominę analizę, įrodančią, kad ji niekada nevykdė per techninius susitikimus sudarytų susitarimų. Ginčijamame sprendime ir skundžiamame sprendime apie šią analizę nieko nepasakyta, o skundžiamo sprendimo 406 ir 407 punktuose nėra jokio atsakymo į apeliantės argumentus. Šiomis aplinkybėmis apeliantė teigia, kad Bendrojo Teismo argumentai, pateikti nagrinėjant antrąjį ieškinio pagrindą, į kuriuos daroma nuoroda skundžiamo sprendimo 407 punkte, susiję su kartelio įgyvendinimu apskritai, o ne su kiekvienos dalyvavusios įmonės individualiu elgesiu.
60 Visų pirma Komisija teigia, kad šis apeliacinio skundo pagrindas nepriimtinas, nes apeliantė tiksliai nenurodė skundžiamo sprendimo dalių, su kuriomis nesutinka, ir nepateikė šį prašymą konkrečiai pagrindžiančių teisinių argumentų. Be to, šiuo apeliacinio skundo pagrindu apeliantė praktiškai siekia, kad Teisingumo Teismas iš naujo persvarstytų visą pirmojoje instancijoje pareikšto ieškinio penktąjį pagrindą.
61 Subsidiariai Komisija teigia, kad Bendrasis Teismas šį penktąjį ieškinio pagrindą išnagrinėjo skundžiamo sprendimo 405–408 punktuose, ir pažymi, kad šiuose punktuose daroma nuoroda į Bendrojo Teismo analizę, pateiktą nagrinėjant pirmojoje instancijoje pareikšto ieškinio antrąjį pagrindą. To sprendimo 243–259 punktuose, kuriuose nagrinėjamas šis antrasis pagrindas, Bendrasis Teismas patvirtino Komisijos poziciją, kad apeliantė nepateikė įrodymų dėl jos elgesio rinkoje atitikties konkurencijos taisyklėms. Be to, skundžiamo sprendimo 163–190 punktuose, kuriuose taip pat nagrinėjamas tas antrasis ieškinio pagrindas, Bendrasis Teismas, remdamasis konkrečiais įrodymais, atmetė apeliantės argumentą, kad ji nevykdė susitarimo dėl kainų.
Teisingumo Teismo vertinimas
62 Apeliacinio skundo ketvirtajame pagrinde apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas nepateikė atsakymo dėl pirmojoje instancijoje pareikšto ieškinio penktojo pagrindo, susijusio su tuo, kad neatsižvelgta į jos tariamai konkurencinio elgesio įrodymus ir, be kita ko, visą pažeidimo darymo laikotarpį apimančią išsamią ekonominę analizę.
63 Reikia konstatuoti, kad šie argumentai pateikti dėl akivaizdžiai klaidingo skundžiamo sprendimo, konkrečiau kalbant, šio sprendimo 406 ir paskesniuose punktuose esančių Bendrojo Teismo argumentų supratimo. Iš tikrųjų skundžiamo sprendimo 406 punkte Bendrasis Teismas, pažodžiui pacitavęs ginčijamo sprendimo 696 konstatuojamąją dalį, kurioje Komisija apskritai nurodė, kad „[t]am tikros įmonės“ teigė, jog nevykdė pagal ginčijamą kartelį sudarytų susitarimų, to sprendimo 407 punkte padarė nuorodą į argumentus, pateiktus nagrinėjant pirmojoje instancijoje pareikšto ieškinio antrojo pagrindo antrą ir ketvirtą dalis.
64 To ieškinio pagrindo antroje dalyje apeliantė teigė, kad nėra įrodymų apie susitarimų dėl kainų nustatymo taikymą.
65 Reikia konstatuoti, kad skundžiamo sprendimo 166–185 punktuose, kuriuose nagrinėjamas šis teiginys, Bendrasis Teismas nagrinėjo Komisijos pateiktus įrodymus, susijusius ir su individualiu apeliantės dalyvavimu taikant tuos susitarimus, kaip antai laiškus dėl kainų nustatymo, kuriuos kartelio dalyvės siuntė vienos kitoms, kad praneštų apie kainų didinimą, laiškus dėl ankstesniuose slaptuose susitikimuose sudarytų susitarimų dėl kainų klientams didinimo bei šiuo klausimu kartelio dalyvių padarytus pareiškimus, be to, susijusius su kartelyje dalyvaujančių įmonių atstovų pokalbiais telefonu, siekiant įsitikinti, ar gerai taikomi sudaryti susitarimai.
66 Skundžiamo sprendimo 189 punkte Bendrasis Teismas nurodė, kad Komisija turėjo informacijos apie daugiau nei 50 antikonkurencinių susitikimų, vykusių nuo 1992 m. iki 2005 m., ir kad ji pateikė 343 apeliantės laiškus dėl kainų, kuriais klientams pranešama apie numatomą kainų didinimą, o to sprendimo 190 punkte nusprendė, kad Komisija teisingai konstatavo, jog apeliantė įgyvendino kartelį.
67 Pirmojoje instancijoje pareikšto ieškinio antrojo pagrindo ketvirtoje dalyje apeliantė teigė, kad jos elgesys rinkoje atitiko konkurencijos taisykles.
68 Vėl reikia konstatuoti, kad skundžiamo sprendimo 233–259 punktuose Bendrasis Teismas išsamiai išnagrinėjo apeliantės argumentus, įskaitant nurodytą jos kainų politikos ekonominę analizę. Bendrasis Teismas ne tik konkrečiai išnagrinėjo šiuos argumentus, bet ir ypač akcentavo aplinkybę, jog apeliantė dalyvavo daugumoje iš daugiau nei 50 antikonkurencinių susitikimų, vykusių nuo 1992 m. iki 2005 m., o tai savaime yra tuose susitikimuose sudarytų susitarimų taikymo įrodymas, ir kad ji šiuo klausimu savo klientams išsiuntė 343 informacinius laiškus. Taigi Bendrasis Teismas konstatavo, jog apeliantės nurodytos aplinkybės neleidžia nuspręsti, kad per trylikos metų laikotarpį, kai buvo neteisėtų susitarimų šalis, ji faktiškai jų netaikė ir jos elgesys rinkoje atitiko konkurencijos taisykles.
69 Todėl apeliantės kaltinimas, kad Bendrasis Teismas ne atsižvelgė į jos individualų elgesį, o bendrai nagrinėdamas kartelio įgyvendinimą jos situaciją nagrinėjo kartu su kitų kartelio dalyvių situacija, nepagrįstas.
70 Atsižvelgiant į šiuos argumentus, reikia atmesti ir apeliacinio skundo ketvirtąjį pagrindą.
71 Kadangi nebuvo priimtas nė vienas apeliantės pateiktas apeliacinio skundo pagrindas, reikia atmesti apeliacinį skundą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
72 Pagal Procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas yra nepagrįstas, bylinėjimosi išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas. Pagal to paties Reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliaciniame procese pagal šio reglamento 184 straipsnio 1 dalį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi apeliantė bylą pralaimėjo, o Komisija prašė priteisti iš jos bylinėjimosi išlaidas, ši bendrovė turi jas padengti.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia:
1. Atmesti apeliacinį skundą.
2. Total Marketing Services SA padengia bylinėjimosi išlaidas.
Parašai.