Laikina versija
GENERALINIO ADVOKATO
MANUEL CAMPOS SÁNCHEZ-BORDONA IŠVADA,
pateikta 2024 m. balandžio 11 d.(1)
Byla C‑28/23
NFŠ a.s.
prieš
Slovenská republika konajúca Ministerstva školstva, vedy, výskumu a športu Slovenskej republiky,
Ministerstvo školstva, vedy, výskumu a športu Slovenskej republiky
(Okresný súd Bratislava III (Bratislavos III apylinkės teismas, Slovakija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Direktyva 2014/24/ES – Viešojo darbų pirkimo sutartys – Sąvoka – Viešojo darbų pirkimo sutartis, sudaryta kitų sutarčių pavidalu – Abipusiai įsipareigojimai, kurių įvykdymo galima reikalauti teisme – Pagal perkančiosios organizacijos reikalavimus pastatytas pastatas – Lemiama įtaka – Europos Komisijos sprendimo, kuriuo sutartys pripažintos suderinamomis su vidaus rinka, reikšmė – Direktyva 89/665/EEB – Taikymas – Sutarties panaikinimas – Panaikinimo pasekmės“
1. 2013 m. Slovakijos vyriausybė su privačia įmone(2) sudarė „dotacijų sutartį“ dėl nacionalinio futbolo stadiono (toliau – stadionas) Bratislavoje (Slovakijos Respublika) statybos.
2. 2016 m. abi šalys pasirašė naują sutartį; pagal vieną iš šios sutarties sąlygų įmonei buvo suteikta vienašališka galimybė nustatytomis sąlygomis parduoti stadioną valstybei.
3. 2016 m. Slovakija, vadovaudamasi SESV 108 straipsnio 3 dalimi, pranešė Europos Komisijai apie tose sutartyse numatytas valstybės lėšomis finansuojamas pagalbos priemones, skirtas stadiono statybai. 2017 m. gegužės 24 d. Sprendimu State Aid SA.46530 – Slovakia National Football Stadium(3) Komisija šias priemones pripažino suderinamomis su vidaus rinka.
4. 2020 m. Slovakijos institucijos atsisakė vykdyti pasirašytas sutartis, motyvuodamos tuo, kad tomis sutartimis nuo pat pradžių pažeistos Sąjungos viešųjų pirkimų taisyklės. Dėl šio ginčo šalys viena prieš kitą pradėjo kelias bylas(4).
5. Vienoje iš tų bylų, kurios prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tiksliai nenurodė(5), šis teismas yra pateikęs prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl direktyvų 2004/18/EB(6), 2014/24/ES(7) ir 89/665/EEB(8) aiškinimo. Jis konkrečiai abejoja dėl to, ar pirma aprašytos sutartys reiškia, kad yra sudaryta viešojo darbų pirkimo sutartis (siekiant ją sudaryti būtų reikėję skelbti viešąjį konkursą), ir, jei taip, klausia, ar galimas jų pripažinimas negaliojančiomis turėtų ex tunc poveikį.
I. Teisinis pagrindas
A. Sąjungos teisė
1. Direktyva 2014/24
6. 2 straipsnyje („Terminų apibrėžtys“) nustatyta:
„1. Šioje direktyvoje vartojamų terminų apibrėžtys:
<…>
5) viešosios [viešojo pirkimo] sutartys – atlygintinos sutartys, kurios raštu sudaromos tarp vieno ar daugiau ekonominės veiklos vykdytojų ir vienos ar daugiau perkančiųjų organizacijų, kurių objektas – darbų vykdymas, produktų tiekimas ar paslaugų teikimas;
6) viešojo darbų pirkimo sutartys – viešosios [viešojo pirkimo] sutartys, kurių objektas yra vienas iš toliau nurodytų dalykų:
a) darbų, susijusių su viena iš II priede apibrėžtų veiklos rūšių, vykdymas arba projektavimas kartu su vykdymu;
b) darbo vykdymas arba projektavimas kartu su vykdymu;
c) darbo, atitinkančio perkančiosios organizacijos, darančios lemiamą įtaką darbo pobūdžiui ar projektui, reikalavimus, atlikimas bet kokiomis priemonėmis[.]
<...>“
2. Direktyva 89/665
7. 1 straipsnyje („Peržiūros procedūrų taikymo sritis ir galimybė jomis pasinaudoti“) numatyta:
„1. <…>
Valstybės narės turi imtis reikiamų priemonių užtikrinti, kad <...> perkančiųjų organizacijų priimti sprendimai galėtų būti veiksmingai <...> peržiūrėti <...>.
<…>
3. Valstybės narės turi užtikrinti, kad būtų peržiūros procedūros, kuriomis pagal išsamias taisykles, kurias gali nustatyti valstybės narės, galėtų pasinaudoti bent bet kuris asmuo, kuris yra arba buvo suinteresuotas gauti konkrečią sutartį ir kuriam dėl tariamo pažeidimo buvo padaryta žala ar kilusi tokios žalos rizika.
<...>“
8. 2d straipsnyje („Negaliojimas“) nurodyta:
„1. Valstybės narės turi užtikrinti, kad nuo perkančiosios organizacijos nepriklausoma peržiūros institucija pripažintų sutartį negaliojančia arba jos negaliojimas būtų šios peržiūros institucijos sprendimo pasekmė bet kuriuo iš šių atvejų:
a) jei perkančioji organizacija sutartį suteikė [sudarė] iš anksto nepaskelbusi skelbimo apie pirkimą Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, kai tai nėra leidžiama pagal Direktyvą 2014/24/ES arba Direktyvą 2014/23/ES;
<...>“
B. Slovakijos teisė
1. Zákon z 26. februára 1964 č. 40/1964 Zb. Občiansky zakonnik (Civilinis kodeksas)(9)
9. 39 straipsnyje nustatyta:
„Teisės aktas, kuris dėl savo turinio ar tikslo prieštarauja teisei arba kuriuo siekiama apeiti teisę, arba kuris prieštarauja geriems papročiams, yra negaliojantis.“
10. 40 bis straipsnyje numatyta, kad tam tikrais atvejais teisės aktas laikomas galiojančiu, jeigu asmuo, su kuriuo jis susijęs, nesiremia jo negaliojimu. Negaliojimu negali remtis tas asmuo, kuris pats jį nulėmė.
2. Zákon z 18. novembra 2015 č. 343/2015 Z. z. o verejnom obstarávaní a o zmene a doplnení niektorých zákonov (Įstatymas dėl viešųjų pirkimų)(10)
11. 3 straipsnio 3 dalyje nurodyta:
„Pagal šį įstatymą darbų sutartis – tai sutartis, kurios dalykas yra:
a) statybos darbų, susijusių su viena iš Bendrosios viešųjų pirkimų žodyno 45 skirsnyje išvardytų veiklos rūšių, vykdymas arba šių darbų projektavimas kartu su vykdymu;
b) darbų vykdymas arba projektavimas kartu su vykdymu; arba
c) darbų vykdymas bet kokiu perkančiosios organizacijos ar perkančiojo subjekto, darančio lemiamą įtaką statybos ar statybos projekto pobūdžiui, nustatytu būdu.“
3. Zákon 300/2008 Z. z. z 2. júla 2008 o organizácii a podpore športu a o zmene a doplnení niektorých zákonov (Įstatymas dėl sporto organizavimo ir skatinimo)(11)
12. 13 straipsnyje ypatingos svarbos sporto infrastruktūra apibrėžta kaip tarptautinėms varžyboms ir tarptautiniams sporto renginiams būtina infrastruktūra, atitinkanti tarptautinių sporto asociacijų reikalavimus, visų pirma susijusius su šios infrastruktūros pajėgumais, įranga, matmenimis ir techniniais reikalavimais dėl statybos, įskaitant riboto judumo ir orientacijos asmenų galimybę naudotis infrastruktūra, sportininkų ir žiūrovų saugumą, taip pat sporto atstovų rengimą.
II. Faktinės aplinkybės, byla ir prejudiciniai klausimai
13. 2006 m. gegužės 10 d. nutarime Slovakijos vyriausybė numatė, kad bus pastatytas stadionas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad paskesniais metais buvo priimti kiti vyriausybės nutarimai dėl stadiono, „kuriuose buvo numatyta, kad projekto investuotojas ar rangovas turėjo būti atrinktas surengiant viešą konkursą“(12).
14. „Nepateikusi jokios informacijos dokumente ar registre dėl preliminarių derybų ir nepaskelbusi jokios atrankos ar viešo konkurso“(13), Slovakijos vyriausybė 2013 m. liepos 10 d. priėmė Nutarimą Nr. 400/2013, kuriuo remdamasi Ministerstvo školstva, vedy, výskumu a športu Slovenskej republiky (Slovakijos Respublikos švietimo, mokslo, mokslo tyrimų ir sporto ministerija, toliau – Švietimo ministerija) su konkrečia įmone (Národný futbalový štadión, a. s.) turėjo sudaryti memorandumą, kuriame turėjo būti nustatytos dotacijos skyrimo ir stadiono statybos sąlygos(14).
15. Memorandumas(15) buvo sudarytas 2013 m. liepos 11 d.
16. 2013 m. rugpjūčio 15 d. Švietimo ministerija ir Národný futbalový štadión a. s. pasirašė sutartį dėl dotacijos stadiono statybai skyrimo sąlygų(16).
17. Pagal šios sutarties 6 straipsnio 1 ir 2 dalis Švietimo ministerija įsipareigojo paskelbti kvietimą teikti paraiškas dėl dotacijos stadiono statybai ir su pasirinktu kandidatu sudaryti dotacijos sutartį, kurioje būtų nustatytos abiejų šalių teisės, pareigos, sąlygos ir įsipareigojimai(17).
18. 2013 m. lapkričio 21 d. Švietimo ministerija ir Národný futbalový štadión a. s. pasirašė dotacijos sutartį(18), finansuojamą iš valstybės biudžeto.
19. Šioje sutartyje Švietimo ministerija įsipareigojo skirti 27 200 000 EUR dotaciją statybos projektui įgyvendinti, o Národný futbalový štadión a. s. – bendrai finansuoti ne mažiau kaip 60 % stadiono statybos išlaidų.
20. 2016 m. gegužės 10 d. Švietimo ministerija, veikdama Slovakijos Respublikos vardu, kaip būsima pirkėja sudarė su NFŠ, kaip būsima pardavėja, naują sutartį(19) (toliau – preliminarioji pirkimo-pardavimo sutartis), joje NFŠ buvo suteikta galimybė perduoti Slovakijos Respublikai teisę į stadiono nuosavybę ir eksploatavimą, vėliau sudarant pirkimo-pardavimo sandorį(20).
21. Tą pačią dieną (2016 m. gegužės 10 d.) Švietimo ministerija ir NFŠ pasirašė 2013 m. dotacijos sutarties papildymą, kuriuo buvo iš dalies pakeista daug šios sutarties straipsnių(21).
22. Preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties įsigaliojimas priklausė nuo to, ar bus įvykdytos trys kumuliacinės sąlygos:
– apie sutartį bus paskelbta centriniame valstybiniame sutarčių registre,
– Europos Komisija priims sprendimą dėl preliminariojoje pirkimo-pardavimo sutartyje ir dotacijos sutartyje numatytų sandorių vertinimo pagal valstybės pagalbos suderinamumo su vidaus rinka kriterijus,
– Úrad pre verejné obstarávanie Slovenskej republiky (Slovakijos Respublikos viešųjų pirkimų tarnyba) išreikš poziciją dėl preliminariojoje pirkimo-pardavimo sutartyje numatytų sandorių atitikties viešųjų pirkimų teisės aktams.
23. Dėl nurodytų antrosios ir trečiosios sąlygų(22) nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pažymėta, kad:
– Sprendimu SA.46530 Komisija pripažino, jog valstybės pagalba yra suderinama su vidaus rinka, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktą,
– Viešųjų pirkimų tarnyba „neišreiškė jokios privalomos pozicijos ir neatliko jokios preliminariojoje pirkimo-pardavimo sutartyje numatyto sandorio patikros“(23). Tarnybos pirmininkė 2016 m. liepos 8 d. raštu atsiuntė tik neįpareigojantį atsakymą.
24. Dėl minėtų veiksmų kilo keletas teismuose nagrinėjamų ginčų, įskaitant nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą 20 punkto 2 papunktyje minimą ginčą, kurį nagrinėjant, regis, pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą.
25. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad reikia išsiaiškinti, ar Švietimo ministerijos ir be konkurso atrinkto privatinės teisės subjekto sudarytos dotacijos ir preliminarioji pirkimo-pardavimo sutartys yra „viešojo darbų pirkimo sutartis“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/18 1 straipsnio 2 dalies b punktą arba Direktyvos 2014/24 2 straipsnio 1 dalies 6 punkto c papunktį, atsižvelgiant į tai, kad:
– dotacijos sutartis yra valstybės pagalba, kurią Komisija patvirtino pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktą,
– dotacijos sutartyje numatyti įsipareigojimai apima valstybės įsipareigojimą skirti dotaciją ir privatinės teisės subjekto įsipareigojimą pastatyti statinį pagal Švietimo ministerijos nurodytas sąlygas, taip pat leisti sporto organizacijai naudotis šio statinio dalimi,
– pagal preliminariojoje pirkimo-pardavimo sutartyje nustatytus įsipareigojimus privatinės teisės subjektui suteikta vienašalė galimybė parduoti pastatytą statinį valstybei, kuri privalo jį išpirkti,
– šios sutartys sudaro Švietimo ministerijos ir privatinės teisės subjekto tarpusavio įsipareigojimų, susijusių laiko ir materialiniu požiūriu, sistemą.
26. Tuo atveju, jeigu būtų taikomi Sąjungos viešųjų pirkimų teisės aktai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori išsiaiškinti, ar pagal Direktyvos 89/665 2d straipsnio 1 dalies d punktą ir 2 dalį viešojo darbų pirkimo sutarčių sudarymo taisyklių apėjimas gali lemti jų absoliutų negaliojimą ex tunc.
27. Tokiomis aplinkybėmis Okresný súd Bratislava III (Bratislavos III apylinkės teismas, Slovakija) pateikė Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar ministerijos (valstybės) ir neskelbiant konkurso atrinkto privatinės teisės subjekto sudaryta dotacijos sutartis ir preliminarioji pirkimo-pardavimo sutartis yra „viešojo darbų pirkimo sutartis“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/18 1 straipsnio 2 dalies b punktą arba Direktyvos 2014/24 2 straipsnio [1 dalies] 6 [punkto] c papunktį, jei dotacijos sutartis yra Europos Komisijos patvirtinta valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktą, dotacijos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų dalykas yra valstybės įsipareigojimas skirti dotaciją ir privatinės teisės subjekto įsipareigojimas pastatyti statinį ministerijos nustatytomis sąlygomis ir leisti sporto organizacijai naudotis šio statinio dalimi, o preliminariąja sutartimi prisiimtų įsipareigojimų dalykas yra privatinės teisės subjektui suteikta vienašalė galimybė, pasireiškianti valstybės įsipareigojimu išpirkti pastatytą statinį, ir šios sutartys sudaro tarpusavyje susijusių ministerijos ir privatinės teisės subjekto įsipareigojimų sistemą laiko ir materialiniu požiūriais?
2. Ar pagal Direktyvos 2004/18 1 straipsnio 2 dalies b punktą arba Direktyvos 2014/24 2 straipsnio [1 dalies] 6 [punkto] c papunktį draudžiama valstybės narės nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią teisės aktas, kuris savo turiniu ar tikslu prieštarauja įstatymui arba kuriuo siekiama apeiti įstatymą, arba kuris prieštarauja geriems papročiams, yra absoliučiai (t. y. nuo pat pradžių – ex tunc) negaliojantis, jei šis įstatymo pažeidimas laikomas esminiu viešojo pirkimo sutarčių sudarymo taisyklių pažeidimu?
3. Ar pagal Direktyvos 89/665 2d straipsnio 1 dalies a punktą ir 2 dalį draudžiama valstybės narės nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią teisės aktas, kuris savo turiniu ar tikslu prieštarauja įstatymui arba kuriuo siekiama apeiti įstatymą, arba kuris prieštarauja geriems papročiams, yra absoliučiai (t. y. nuo pat pradžių – ex tunc) negaliojantis, jei šis įstatymo pažeidimas laikomas esminiu viešojo pirkimo sutarčių sudarymo taisyklių pažeidimu (apėjimu), kaip pagrindinės bylos atveju?
4. Ar Direktyvos 2004/18 1 straipsnio 2 dalies b punktą arba Direktyvos 2014/24 2 straipsnio [1 dalies] 6 [punkto] c papunktį reikia aiškinti taip, kad pagal šias nuostatas draudžiama ex tunc preziumuoti, jog preliminarioji pirkimo-pardavimo sutartis, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, sukėlė teisinių pasekmių?“
III. Procesas Teisingumo Teisme
28. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas gavo 2023 m. sausio 24 d.
29. Rašytines pastabas pateikė NFŠ, Švietimo ministerija, Čekijos ir Slovakijos vyriausybės bei Komisija. Visų jų, išskyrus Čekijos vyriausybę, atstovai dalyvavo 2024 m. vasario 1 d. surengtame teismo posėdyje.
IV. Vertinimas
A. Priimtinumas
30. Atsižvelgiant į nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą turinį galima daryti išvadą, kad Slovakijos vyriausybė ir NFŠ (arba jos pirmtakė) sudarė keletą sutarčių, kurios, nagrinėjamos kaip sutarčių paketas, turi viešojo pirkimo sutarties požymių. Jeigu sutartis būtų sudaryta iš anksto ir viešai nepasiūlius jos sudaryti kitiems konkurso dalyviams, tai reikštų, kad ji pažeidžia teisės aktus, taigi gali būti negaliojanti(24).
31. NFŠ nesutinka su šiuo argumentu (priešingai, kitos šalys ir proceso dėl prejudicinio sprendimo priėmimo dalyviai jam pritaria). Bendrovė mano, kad nagrinėjamos sutartys: a) nepatenka į direktyvų 2004/18 ir 2014/24 taikymo sritį; b) yra pagalbos, kurią Slovakijos valstybė suteikė stadionui statyti, schemos dalis ir buvo sudarytos teisėtai, kaip patvirtino Komisija, išnagrinėjusi jas pagal SESV 107 ir 108 straipsnius.
32. Iš esmės nacionalinių teismų prašymams priimti prejudicinį sprendimą taikoma svarbos prezumpcija(25). Vis dėlto tam, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą būtų pripažintas priimtinu, šį prašymą pateikęs teismas privalo pakankamai išsamiai išdėstyti priežastis, dėl kurių jis (ne tik bylos šalys) mano, kad reikia pateikti tokį prašymą ir tas prašymas yra svarbus.
33. Nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į jos sudėtingumą, teismo motyvai buvo itin svarbūs. Vis dėlto nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą iš esmės tik pakartoti bylos šalių argumentai, apibendrinus faktines aplinkybes ir pateikus galimai taikomas teisės normas ar jurisprudenciją.
34. Šios nutarties V skyriuje („Prašymo priimti prejudicinį sprendimą pagrindimas ir Sąjungos teisės nuostatų bei nacionaliniam procesui taikomos teisės santykis“) prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas dar kartą išdėstė šalių pozicijas ir tik viename punkte (64) paminėjo aspektus, dėl kurių, regis, jam kyla abejonių, nurodytų pirmajame prejudiciniame klausime.
35. Atsižvelgiant į tai nenuostabu, kad NFŠ pateikė prašymo priimti prejudicinį sprendimą nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą, nes šis prašymas neatitinka Teisingumo Teismo procedūros reglamento 94 straipsnio. Bendrovė pabrėžia, kad „teismas nepateikė jokio savo vertinimo“ ir tik „visiškai nekritiškai priėmė ir iš esmės nukopijavo vienos bylos šalies pateiktą tekstą“(26).
36. Be to, NFŠ teigia, kad nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikti „neteisingi ir klaidinantys“ faktinių aplinkybių vertinimai. Priešingai nei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, ši bendrovė tvirtina, kad pagal dotacijos sutartį ji visai neprivalėjo pastatyti stadiono ar jį pastatyti pagal Švietimo ministerijos nurodytas sąlygas. Be to, negalima teigti, kad dotacijos sutartis ir preliminarioji pirkimo-pardavimo sutartis, kurios laiko atžvilgiu ir konceptualiai yra atskiri teisės aktai, sudaro „vieną sutartį“. Galiausiai Viešųjų pirkimų tarnyba du kartus konstatavo, kad nagrinėjamu atveju viešųjų pirkimų taisyklės nebuvo pažeistos(27).
37. Nepriimtinumu pagrįstas prieštaravimas, net jeigu jis pateiktas remiantis tvirtais pagrindais, negali būti patenkintas, nes Teisingumo Teismas turi minimalią informaciją tam, kad atsakytų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. Vis dėlto reikės išaiškinti nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodytus neaiškumus ir nuo to išaiškinimo priklausys, ar bus taikoma Sąjungos viešųjų pirkimų teisė.
38. Dėl NFŠ kritikuojamo faktinių aplinkybių aprašymo galiu tik priminti suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją: „[k]adangi tik prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas yra kompetentingas nustatyti ir vertinti nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, Teisingumo Teismas iš esmės turi nagrinėti tik tuos veiksnius, kuriuos prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nusprendė jam pateikti, [ir] atsižvelgti į situaciją, kurią šis teismas laiko nustatyta“(28).
B. Taikoma direktyva
39. Nutartyje dėl pašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodyta ir Direktyva 2004/18, ir ją panaikinanti Direktyva 2014/24. Taigi reikia nustatyti, kuri iš jų taikoma byloje, remiantis tuo, kad iš principo taikoma direktyva, galiojanti tuo momentu, kai perkančioji organizacija pasirenka procedūrą, kurią taikys(29). Šis kriterijus mutatis mutandis gali būti taikomas ir tais atvejais, kai, vertinant griežtai, nebuvo surengta oficialios viešųjų pirkimų procedūros.
40. Abi sutartys (dotacijos ir preliminarioji pirkimo-pardavimo sutartis) pasirašytos atitinkamai 2013 m. liepos 10 d. ir 2016 m. gegužės 10 d. Taigi jos apima laikotarpį, kuriuo baigėsi Direktyvos 2014/24 perkėlimo į nacionalinę teisę terminas; pagal direktyvos 90 straipsnio 1 dalį šis terminas yra 2016 m. balandžio 18 d.
41. Dėl dviejų priežasčių esu linkęs iš esmės remtis Direktyva 2014/24. Pirmoji iš jų – turi būti paisoma požiūrio į sutartis, kaip į visumą, kuriuo remiasi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Kita priežastis yra ta, kad dotacijos sutarties galutinės sąlygos buvo nustatytos 2016 m. gegužės 10 d., jau įsigaliojus šiai direktyvai.
42. Iš tikrųjų tai neturi didelės praktinės reikšmės, nes sąvokų „viešojo pirkimo sutartis“ ir „viešojo darbų pirkimo sutartis“ apibrėžtys abiejose direktyvose yra lygiavertės.
C. Pirmasis prejudicinis klausimas
43. Pareiga aiškinti nacionaliniuose teismuose iškeltose bylose nagrinėjamų sutarčių sąlygas iš esmės tenka šiems teismams, o ne Teisingumo Teismui. Kaip minėjau, Teisingumo Teismas turi vadovautis faktinės situacijos aprašymu, kurį jam pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
44. Vis dėlto nagrinėjamoje byloje ši situacija toli gražu nėra aiški. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas:
– teigia, kad dotacijos sutartyje numatyta NFŠ pareiga pastatyti stadioną, tačiau nepaaiškina, kokia yra šios pareigos nevykdymo pasekmė, kurios taikymo būtų galima reikalauti teisme. Nesant išsamesnės informacijos, galima manyti, kad tokia pasekmė gali būti, pavyzdžiui, tik dotacijos grąžinimas,
– tvirtina, kad stadionas turi būti pastatytas pagal Švietimo ministerijos numatytas sąlygas, tačiau nenurodo, kokio masto yra tos sąlygos(30),
– pažymi, kad pagal dotacijos sutartį stadionas gali būti nemokamai perduotas naudotis sporto organizacijai. Vis dėlto galimybė jį perduoti buvo panaikinta 2016 m. papildymu(31),
– pabrėžia, kad preliminariojoje pirkimo-pardavimo sutartyje NFŠ suteikta vienašališka galimybė įpareigoti valstybę išpirkti stadioną. Vis dėlto nacionalinis teismas nepaaiškina, ar valstybė savo ruožtu gali įpareigoti NFŠ perduoti jai stadioną, jeigu ši bendrovė nepasinaudos tokia galimybe,
– galiausiai teigia, kad sutarčių paketas sudaro tarpusavio įsipareigojimų sistemą, tačiau šių įsipareigojimų jis konkrečiai neapibūdina (išskyrus tuos, kurie susiję su dotacijos suteikimu).
45. Visi šie neaiškumai gali turėti įtakos priimant sprendimą byloje, taip pat ir tuo atveju, jei būtų pritarta argumentui, kad egzistavo NFŠ ir Slovakijos vyriausybės sutarčių paketas.
46. Siekiant nustatyti, ar šis sutarčių paketas iš tiesų buvo viešojo darbų pirkimo sutartis, kuriai taikoma Direktyva 2014/24, reikės, be kita ko, nuspręsti, ar NFŠ ir Slovakijos vyriausybė turėjo privalomų tarpusavio įsipareigojimų(32), reiškiančių, kad sutartis yra atlygintinė(33) ir kad šių įsipareigojimų įvykdymo galima reikalauti teisme, ar Slovakijos vyriausybė darė lemiamą įtaką stadiono projekto rengimui ir ar ji įgijo nuosavybės teisę į stadioną arba galimybę naudotis pastatytais statiniais.
47. Vertinant šiuos aspektus, negalima neatsižvelgti į Komisijos pastabas dėl dotacijos sutarties ir preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties turinio, kurias Sprendime SA.46530 ji pateikė nusprendusi, kad pagal šias sutartis Slovakijos valstybė suteikė su vidaus rinka suderinamą valstybės pagalbą.
48. Bet kuriuo atveju norėčiau priminti, kad vien valstybės dotacijos suteikimas skiriant viešųjų lėšų (šiuo atveju – stadiono statybai) savaime nereiškia, jog sudaryta viešojo darbų pirkimo sutartis. Kaip nurodyta Direktyvos 2014/24 4 konstatuojamojoje dalyje, „Sąjungos taisyklėmis viešųjų pirkimų srityje siekiama apimti ne visas viešųjų lėšų išleidimo formas, o tik tas, kuriomis sudarant viešąją sutartį už atlygį įsigyjami darbai, prekės ar paslaugos“(34).
49. Atsižvelgdamas į tai, analizuosiu esminius viešojo darbų pirkimo sutarties požymius ir tai, kiek jų esama nagrinėjamoje byloje.
1. Esminiai viešojo darbų pirkimo sutarties požymiai
50. Direktyvos 2014/24 2 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta, kad „[š]ioje direktyvoje vartojamų terminų apibrėžtys“ yra tokios: „<...> viešojo darbų pirkimo sutartys – viešosios [viešojo pirkimo] sutartys, kurių objektas yra vienas iš toliau nurodytų dalykų: a) darbų, susijusių su viena iš II priede apibrėžtų veiklos rūšių, vykdymas arba projektavimas kartu su vykdymu; b) darbo vykdymas arba projektavimas kartu su vykdymu; c) darbo, atitinkančio perkančiosios organizacijos, darančios lemiamą įtaką darbo pobūdžiui ar projektui, reikalavimus, atlikimas bet kokiomis priemonėmis“.
51. Siekiant sutartį pripažinti viešojo darbų pirkimo sutartimi, ji turi būti atlygintinė, sudaryta raštu vieno ar daugiau ekonominės veiklos vykdytojų ir vienos ar daugiau perkančiųjų organizacijų, o jos dalykas turi būti vienas iš nurodytųjų pirmesniame punkte.
52. Teisingumo Teismas yra nustatęs tokius šios rūšies sutarčių ypatumus:
– „[s]udariusi viešojo darbų pirkimo sutartį perkančioji organizacija gauna paslaugą, kurią sudaro jos pageidaujamų darbų atlikimas, kuriuo ji ekonomiškai tiesiogiai suinteresuota [dėl kurio ji gauna tiesioginės ekonominės vertės]“(35),
– „[š]i ekonominė vertė yra aiški, kai numatoma, kad perkančioji organizacija taps darbų arba darbo, kurie sudaro sutarties dalyką, rezultato savininke“. „<...> Ši ekonominė vertė taip pat gali būti pripažįstama tuo atveju, kai numatoma, kad perkančioji organizacija įgis teisę, užtikrinsiančią galimybę disponuoti darbo rezultatais, kurie yra sutarties dalykas, tam, kad pasiektų viešąjį tikslą“(36),
– „[e]konominė vertė taip pat gali būti išreikšta ekonome nauda, kurią galės gauti perkančioji organizacija naudodama darbo rezultatą arba jį perleisdama ateityje, taip pat tuo, kad ji finansavo atliktą darbą arba prisiėmė riziką, jei darbas ekonomiškai nepasiteisino“(37),
– pagal viešojo darbų pirkimo sutartį „reikalaujama, kad rangovas turėtų tiesioginę arba netiesioginę prievolę atlikti darbus, kurie yra sutarties dalykas[,] ir kad būtų galima pareikšti ieškinį dėl šios prievolės neįvykdymo pagal nacionalinėje teisėje nustatytą tvarką“(38).
53. Vertindamas kitu požiūriu, Teisingumo Teismas pripažino, jog „[svarbiausia] <...> yra tai, kad šis darbas būtų atliktas laikantis perkančiosios organizacijos nurodytų reikalavimų, o darbui atlikti naudojamos priemonės reikšmės neturi“(39). Taip yra tuo atveju, kai perkančioji organizacija „ėmėsi priemonių darbų pobūdžiui nustatyti arba bent turėjo lemiamą įtaką juos projektuojant“(40).
54. Galiausiai Teisingumo Teismas yra įtvirtinęs kriterijus, pagal kuriuos galima nustatyti, kada perkančioji organizacija daro lemiamą įtaką: taip yra, „jeigu galima įrodyti, kad ši įtaka daroma šio pastato architektūrinei struktūrai, kaip antai jo dydžiui, išorinėms sienoms ir laikančiosioms sienoms“(41). Vis dėlto „reikalavim[ai], nurodyt[i] techniniuose standartuose, taikomuose pagal teisės aktų nuostatas, arba [reikalavimai,] kad pastato charakteristikos atitiktų atitinkamoje rinkoje įprastą „techninę būklę“, <...> negali būti laikomi priemonėmis, kurių <...> [imtasi siekiant] daryt[i] įtaką pastato <...> projektavimui“(42).
2. Šių požymių vertinimas pagrindinėje byloje
55. NFŠ teigia, kad nagrinėjamu atveju viešojo pirkimo sutarties požymių nėra, nes: a) neprisiimtas įsipareigojimas (savo lėšomis) pastatyti stadioną, kurio įvykdymo būtų galima reikalauti teisme; b) dotacijos sutartis ir preliminarioji pirkimo-pardavimo sutartis nėra atlygintinės ir Slovakijos valstybei jos nelemia jokios tiesioginės ekonominės vertės; c) Švietimo ministerija nenustatė konkrečių projekto techninių reikalavimų.
56. Be to, NFŠ tvirtina, kad, vertinant materialiniu požiūriu, statydama stadioną ji laikėsi viešųjų pirkimų taisyklių, nes atitinkamiems darbams atlikti paskelbė viešąjį konkursą(43). Pareiga užtikrinti, kad iš valstybės lėšų finansuojama stadiono statyba atitiktų viešųjų pirkimų taisykles, buvo nustatyta dotacijos sutartyje ir Sprendimo SA.46530 8 punkte.
57. Pripažįstu, kad perskaitęs nutartį dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir susipažinęs su vėlesne proceso dėl prejudicinio sprendimo priėmimo eiga negaliu susidaryti kategoriškos nuomonės dėl to, kokio pobūdžio yra „sutarčių paketas“, dėl kurio kilo ginčas.
58. Pirma, neaišku, kokios paslaugos Slovakijos valstybė gali reikalauti iš NFŠ pagal dotacijos sutartį ir preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį; tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
59. Nei iš rašytinių pastabų, nei pasisakymų per teismo posėdį, nematyti, kad Slovakijos valstybė būtų ėmusis kokių nors teisinių veiksmų prieš NFŠ, siekdama teismine tvarka priversti ją pastatyti stadioną, jeigu ši įmonė galiausiai būtų nusprendusi to nedaryti. Kitas klausimas – tai, kad tokiu atveju NFŠ nebūtų gavusi dotacijos, būtų jos netekusi arba būtų privalėjusi ją grąžinti. Vis dėlto pats šis klausimas nėra susijęs su darbų sutarties vykdymu.
60. Kaip minėjau, tam, kad egzistuotų tikra darbų sutartis, būtina, kad konkurso laimėtojas būtų prisiėmęs būtent įsipareigojimą atlikti nupirktus darbus ir šio įsipareigojimo įvykdymo būtų galima reikalauti teisme. Perkančioji organizacija (šiuo atveju Švietimo ministerija) turi įsigyti statomą nekilnojamąjį turtą ir prireikus teismine tvarka pareikalauti, kad konkurso laimėtojas, su kuriuo sudaryta sutartis, perduotų jai šį turtą, jeigu yra įgijusi teisę, užtikrinančią galimybę disponuoti darbo rezultatais tam, kad būtų pasiektas viešasis tikslas.
61. Antra, taip pat yra neaiškus klausimas dėl stadiono įsigijimo. Akivaizdu, kad pareiga jį įsigyti kyla ne iš dotacijos sutarties, o tikriausiai iš preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi išnagrinėti, ar sporto infrastruktūrą pastačiusi NFŠ buvo prisiėmusi įsipareigojimą ją perduoti Slovakijos valstybei, kurio įvykdymo ši valstybė gali reikalauti teisme.
62. Atrodo, ir tai buvo pabrėžta per teismo posėdį(44), kad preliminariojoje pirkimo-pardavimo sutartyje NFŠ buvo suteikta galimybė likti stadiono savininke ir toliau jį eksploatuoti (arba perleisti jo eksploatavimą trečiosioms šalims), arba perduoti stadioną Slovakijos valstybei, jeigu tai atitiktų šios įmonės interesus.
63. Iš tiesų Komisija Sprendime SA.46530 pabrėžė, kad NFŠ yra suteikta galimybė (bet ne nustatyta pareiga) parduoti sporto infrastruktūrą Slovakijos valstybei, jeigu įmonė to pageidaus. Tik tokiu atveju valstybė taptų stadiono savininke(45).
64. Trečia, taip pat visiškai neaišku, ar dėl abiejų nagrinėjamų sutarčių Slovakijos valstybė gavo tiesioginės ekonominės vertės, dotacijos sutartyje išbraukus įpareigojimą neatlygintinai perduoti stadiono patalpas Slovakijos futbolo federacijai(46). Atrodo, kad valstybės interesas (ir iš to kylanti netiesioginė vertė) susijęs tik su bendru nacionalinio sporto skatinimu(47).
65. Ketvirta, mažų mažiausiai kyla abejonių, ar pagal nagrinėjamas sutartis Švietimo ministerija darė lemiamą įtaką darbų projektui. Atrodo, kad vieninteliai kriterijai, kurie šiuo atžvilgiu buvo nustatyti, – tai UEFA 4 kategorijos stadionų statybos nuostatuose ir bendrosiose Slovakijos sporto infrastruktūros taisyklėse įtvirtinti kriterijai, tačiau tai vėlgi turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
66. Išanalizavus UEFA kriterijus(48) matyti, kad juos sudaro tam tikri privalomi parametrai, susiję su minimaliais struktūriniais reikalavimais, kuriuos turi atitikti stadionas, kad būtų priskirtas prie konkrečios kategorijos(49). Vis dėlto pagal šiuos kriterijus galima taikyti įvairius architektūrinius sprendimus, kurie profesiniu požiūriu gali būti įgyvendinami labai kūrybiškai.
67. UEFA kriterijus atitinkantys futbolo stadionai gali būti projektuojami labai įvairiai, kalbant ir apie išorinį išplanavimą, ir apie vidaus patalpų struktūrą. Manau, kad nėra išsamių techninių sprendimų, kuriuos tikrasis užsakovas galėtų nustatyti sutartį sudariusiam konkurso laimėtojui.
68. Švietimo ministerija prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme(50) taip pat rėmėsi konkrečia Slovakijos sporto infrastruktūrą reglamentuojančia teisės norma(51). Vis dėlto šioje teisės normoje apibrėžti būtent bendrieji reikalavimai, todėl nenumatyta specialių reikalavimų konkrečiam stadionui.
69. Vien tai, kad Švietimo ministerija dalyvavo Priežiūros komitete(52), nebūtinai reiškia, kad ji darė lemiamą įtaką projekto rengimui ir įgyvendinimui. Iš tiesų ministerijos rašytinėse pastabose ši aplinkybė neminima, o UEFA nuostatai įvardyti kaip veiksnys, rodantis vyriausybės įtaką projektui(53).
70. Taigi manau, kad labai abejotina, ar nagrinėjamas „sutarčių paketas“ laikytinas tikra viešojo darbų pirkimo sutartimi, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2014/24 2 straipsnio 1 dalies 6 punktą. Tai, ar šis paketas bus laikomas tokia sutartimi, priklausys nuo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo atlikto galutinio aplinkybių, kurias jis pats nepakankamai aiškiai nurodė, vertinimo.
3. Sprendimo SA.46530 reikšmė
71. Komisijai tenka pagrindinis vaidmuo taikant valstybės pagalbos kontrolės sistemą, sukurtą pagal SESV 107 ir 108 straipsnius, patenkančius į SESV VII antraštinės dalies I skyrių („Konkurencijos taisyklės“).
72. Kaip minėjau, šioje byloje Komisija nagrinėjo dotacijos sutartį ir preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį. Sprendime SA.46530 Komisija įvertino pagal tas sutartis suteiktą valstybės pagalbą(54) ir pripažino ją suderinama su vidaus rinka.
73. Teisingumo Teisme Komisija tvirtino, kad Sprendime SA.46530 ji neanalizavo viešųjų pirkimų procedūras reglamentuojančių taisyklių laikymosi(55). Vis dėlto šis teiginys turi būti patikslintas atsižvelgiant į to sprendimo 8 punkte pateiktą privalomą nuostatą(56), kurią pati Komisija per teismo posėdį apibūdino kaip būtiną pagalbos suderinamumo su vidaus rinka sąlygą.
74. Kaip matyti iš 8 punkto, Komisijai buvo svarbu tai, kad stadionas būtų statomas surengus konkursą ir laikantis viešiesiems pirkimams taikomų taisyklių (iš tiesų tokios statybos vykdomos pagal darbų pirkimo sutartį, nesvarbu, ar pirkimas yra viešasis, ar privatus).
75. Tiesa, NFŠ, kaip privatus subjektas, nepatenka į Direktyvos 2014/24 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą perkančiosios organizacijos sąvoką. Vis dėlto manau, kad tuo atveju, kai iš šio subjekto valstybė reikalauja laikytis viešųjų pirkimų taisyklių ir šiam tikslui jam skiria viešųjų lėšų (tokios sąlygos taip pat reikalaujama Sprendime SA.46530), siekiant pastatyti stadioną materialiniu požiūriu taikomos šioje direktyvoje įtvirtintos viešųjų pirkimų taisyklės, o NFŠ padėtis buvo analogiška perkančiosios organizacijos padėčiai.
76. Sąjungos viešųjų pirkimų teisės aktais siekiama, kad „viešieji pirkimai [būtų] atverti konkurencijai“(57). Tai matyti iš Direktyvos 2014/24 18 straipsnio, kuriame draudžiama „dirbtinai sumažinti konkurenciją“. Konkurencija būtų neteisėtai sumažinta, jeigu pirkimai būtų parengti „siekiant nederamai sudaryti palankesnes ar nepalankias sąlygas tam tikriems ekonominės veiklos vykdytojams“.
77. Komisija gali imtis aktyvių veiksmų konkurencijai apsaugoti, kai viešieji pirkimai neatitinka taisyklių, kurios šiam tikslui užtikrinti įtvirtintos, be kita ko, Direktyvoje 2014/24(58). Nematau priežasčių, kodėl ji neturėtų to daryti nagrinėdama, ar valstybės pagalba, gauta pagal valdžios institucijų su privačiais subjektais sudarytas sutartis, yra galima.
78. Visų pirma manau, kad Komisija negalėjo neanalizuoti, ar tai, kaip organizuota valstybės pagalba NFŠ, reiškia, jog egzistuoja viešojo pirkimo sutartis, dėl kurios turėjo būti skelbiamas konkursas. Laikausi nuomonės, kad ji netiesiogiai taip ir padarė, – tai paaiškinta Sprendimo SA.46530 8 punkte.
79. Galiausiai Sprendimas SA.46530 grindžiamas tuo, kad nebuvo prisiimtas įsipareigojimas nuosavybės teisę į stadioną perduoti Slovakijos Respublikai(59). Kaip minėjau, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šiuo teiginiu negali abejoti, jis turi paisyti Komisijos atlikto valstybės pagalbos buvimą lemiančių veiksnių vertinimo.
80. Taigi vertinant ginčo aplinkybes reikia atsižvelgti į Komisijos sprendimą SA.46530.
4. Preliminari išvada
81. Valstybės institucijos ir privačios įmonės sudaryta dotacijos sutartis ir preliminarioji pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurias atitinkamai tai įmonei suteikta viešųjų lėšų sporto infrastruktūrai statyti ir pripažinta, kad ji turi vienašališką galimybę parduoti šią infrastruktūrą valstybei, negali būti laikomos viešojo darbų pirkimo sutartimi, jeigu iš jų nekyla pareigos valstybei įsigyti tą infrastruktūrą, kurios įvykdymo galima reikalauti teisme, ir valstybė negauna tiesioginės ekonominės vertės arba neturėjo lemiamos įtakos darbų projektui. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar jo nagrinėjamoje byloje šios sąlygos įvykdytos.
D. Antrasis, trečiasis ir ketvirtasis prejudiciniai klausimai
82. Šiuose klausimuose daroma prielaida, kad byloje nagrinėjamų sutarčių paketas yra viešojo darbų pirkimo sutartis, kuriai turėjo būti taikomi Direktyvoje 2014/24 nustatyti reikalavimai. Dialektiniais tikslais savo pastabas grįsiu šia darbine prielaida.
83. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remdamasis šia prielaida teigia, kad pagal nacionalines nuostatas nagrinėjamos sutartys negalioja ex tunc, jeigu jomis, siekiant apeiti tas nuostatas, šiurkščiai pažeistos viešųjų pirkimų taisyklės. Jis iš esmės klausia, ar tokios nacionalinės nuostatos atitinka Direktyvą 2014/24 (2 straipsnio 1 dalies 6 punkto c papunktį) ir Direktyvą 89/665 (2d straipsnio 1 dalies a punktą ir 2 dalį).
84. Manau, kad tai nėra hipotetiniai klausimai, nes nuo atsakymo į juos tam tikru mastu gali priklausyti bylos a quo baigtis.
1. Direktyvos 89/665 taikymas
85. Laikausi nuomonės, kad Direktyva 89/665 šiuo atveju netaikoma, nes joje nustatyti „perkančiosios organizacijos priimt[ų] sprendim[ų]“ peržiūros mechanizmai. Numatyta, kad tokiais mechanizmais gali pasinaudoti „<...> bet kuris asmuo, kuris yra arba buvo suinteresuotas gauti konkrečią sutartį ir kuriam dėl tariamo pažeidimo buvo padaryta žala ar kilusi tokios žalos rizika“.
86. Direktyvos 89/665 2d straipsnyje reglamentuojamas (sutarčių) negaliojimas, kurį gali paskelbti nuo perkančiosios organizacijos nepriklausoma peržiūros institucija, jei ši organizacija sutartį sudarė iš anksto nepaskelbusi konkurso (1 dalies a punktas), ir nurodyta, kad tokio negaliojimo pasekmės yra numatytos nacionalinėje teisėje (2 dalis).
87. Jeigu būtų pritarta Slovakijos institucijų argumentui, tai reikštų, kad pačios šios institucijos (konkrečiai kalbant, Švietimo ministerija) pažeidė viešųjų pirkimų taisykles, nes nagrinėjamas sutartis sudarė nepaskelbusios konkurso.
88. Direktyva 89/665 siekiama ne apsaugoti valdžios institucijas nuo pažeidimų, kuriuos jos pačios padarė, bet suteikti galimybę dėl perkančiųjų organizacijų veiksmų nukentėjusiems subjektams užginčyti šiuos veiksmus.
89. Direktyvos 89/665 2d straipsnyje daroma prielaida, kad asmuo, turintis teisę ginčyti perkančiosios organizacijos veiksmus, pasinaudojo atitinkama teisių gynimo priemone. Jeigu pasinaudojus šia teise sprendimą priimanti institucija pripažįsta sutartį negaliojančia, taikomos įvairių to straipsnio dalių nuostatos. Vis dėlto, kartoju, Direktyvoje 89/665 nenumatyta, kad perkančioji organizacija gali ginčyti savo pačios sprendimus.
90. Visai kas kita, jei nacionalinėje teisėje numatyta galimybė valdžios institucijai (arba administracinei peržiūros institucijai) peržiūrėti savo ankstesnių sprendimų teisėtumą(60). Tokiu atveju taikoma ne Direktyva 89/665, o atitinkamos nacionalinės teisės normos, pagal kurias turi būti nustatyta, kokiu mastu gali būti taikoma įprastos taisyklės venire contra factum propium nulli conceditur(61) išimtis.
91. Iš tiesų Direktyva 89/665 neatliktas visiškas suderinimas, taigi joje nenumatytos „vis[os] galim[os] teisių gynimo priemon[ės] viešųjų pirkimų srityje“(62). Valstybės narės turi diskreciją nustatyti teisių gynimo priemones, kuriomis siekiama užtikrinti viešojo pirkimo sutarčių sudarymo procesų skaidrumą.
2. Viešojo pirkimo sutarčių, sudarytų iš anksto nepaskelbus apie konkursą, negaliojimas
92. Pagal Direktyvos 89/665 nuostatas priimti sprendimai, susiję su viešojo pirkimo sutarčių negaliojimu, gali būti taikomi ir procedūroms, per kurias kitais nei šioje direktyvoje numatytais būdais siekiama pripažinti negaliojančia sutartį, sudarytą iš anksto nepaskelbus apie konkursą.
93. Šį klausimą analizavau savo išvadoje byloje Cross Zlín(63) ir joje pateikiau argumentus, kuriuos galima taikyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimams, nors Direktyva 89/665 šioje byloje tiesiogiai netaikoma. Toje išvadoje nurodžiau, kad:
– iš esmės „teismo sprendimas, kuriuo panaikinamas viešojo pirkimo sutarties sudarymas, <...> turėtų lemti, kad sutartis negali įsigalioti. Sutarties sudarymas panaikinamas atgaline data (ex tunc) nuo sprendimo ją sudaryti priėmimo momento <...>“(64),
– „[v]is dėlto pagal šį bendrąjį kriterijų galima taikyti išimtis, ir tai numatyta Direktyvoje 89/665 (visų pirma kai viešojo pirkimo sutartys jau sudarytos), nes dėl sutarties pripažinimo negaliojančia kyla tam tikrų problemų. <…> Pavyzdžiui, jeigu nesilaikoma formalių reikalavimų, valstybės narės „negaliojimo principą gali laikyti netinkamu. Tais atvejais valstybės narės turėtų turėti galimybę numatyti alternatyvias sankcijas“(65),
– numatyta galimybė teismo sprendimą, kuriuo tenkinamas ieškinys dėl panaikinimo, priimti dėl jau sudarytos sutarties, tačiau netaikyti visos apimties jos panaikinimo pasekmių; sprendimai gali būti įvairūs atsižvelgiant į nagrinėjamus atvejus(66),
94. Išnagrinėjęs Direktyvos 89/665 2 straipsnio 7 dalį, 2d straipsnio 1–3 dalis ir 2e straipsnio 1 dalį padariau išvadą, kad(67):
– nacionalinės teisės normose tam tikromis aplinkybėmis gali būti nustatyta, jog sprendimas, kuriuo panaikinamas viešojo pirkimo sutarties sudarymas: a) galioja atgaline data ir turi poveikį ex tunc visoms sutartinėms prievolėms; b) arba nelemia neišvengiamo šios sutarties pasekmių panaikinimo,
– vis dėlto sutartys išlieka negaliojančios, jeigu valstybės narės (tai numačiusios savo teisės aktuose) nacionalinis teismas priima sprendimą, kuriame pripažįsta sutarties sudarymą negaliojančiu ir nustato, kad šis sprendimas sukelia pasekmes ex tunc.
95. Taigi nėra jokių kliūčių nacionalinėje teisėje numatyti, kad teismo sprendimas, kuriuo darbų sutartis, sudaryta iš anksto nepaskelbus apie konkursą, pripažįstama negaliojančia, turi ex tunc poveikį, jeigu toks konkursas buvo privalomas, nes sutarčiai turėjo būti taikomos viešųjų pirkimų taisyklės.
V. Išvada
96. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau pateikti Okresný súd Bratislava III (Bratislavos III apylinkės teismas, Slovakija) šį atsakymą:
2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18/EB, 2 straipsnio 1 dalies 6 punktas
turi būti aiškinamas taip:
Valstybės institucijos ir privačios įmonės sudaryta dotacijos sutartis ir preliminarioji pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurias atitinkamai tai įmonei suteikta viešųjų lėšų sporto infrastruktūrai statyti ir pripažinta, kad ji turi vienašališką galimybę parduoti šią infrastruktūrą valstybei, negali būti laikomos viešojo darbų pirkimo sutartimi, jeigu iš jų nekyla pareiga valstybei įsigyti tą infrastruktūrą, kurios įvykdymo galima reikalauti teisme, ir valstybė negauna tiesioginės ekonominės vertės arba neturėjo lemiamos įtakos darbų projektui. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar šioje byloje yra susiklosčiusios tokios aplinkybės.
Nėra jokių kliūčių nacionalinėje teisėje numatyti, kad teismo sprendimas, kuriuo darbų sutartis, sudaryta iš anksto nepaskelbus apie konkursą, pripažįstama negaliojančia, turi ex tunc poveikį, jeigu toks konkursas buvo privalomas, nes sutarčiai turėjo būti taikomos viešųjų pirkimų taisyklės.