Byla T‑263/07

Estijos Respublika

prieš

Europos Bendrijų Komisiją

„Aplinka – Direktyva 2003/87/EB – Šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema – Estijos nacionalinis apyvartinių taršos leidimų paskirstymo 2008–2012 metams planas – Atitinkama valstybių narių ir Komisijos kompetencija – Vienodas požiūris – Direktyvos 2003/87 9 straipsnio 1 ir 3 dalys ir 11 straipsnio 2 dalis“

Sprendimo santrauka

1.      Ieškinys dėl panaikinimo – Dalykas – Dalinis panaikinimas

(EB 230 straipsnis)

2.      Bendrijos teisė – Principai – Subsidiarumo principas

(EB 5 straipsnio antra pastraipa, 174–176, 211, 226 straipsniai ir 249 straipsnio trečia pastraipa)

3.      Aplinka – Oro tarša – Direktyva 2003/87

(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/87 5 konstatuojamoji dalis, 1 straipsnis, 9 straipsnio 1 ir 3 dalys, 10 straipsnis, 11 straipsnio 2 dalis ir III priedas)

4.      Aplinka – Oro tarša – Direktyva 2003/87

(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/87 9 straipsnio 1 ir 3 dalys, 11 straipsnio 2 dalis ir III priedas)

5.      Aplinka – Oro tarša – Direktyva 2003/87

(Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/87; Komisijos sprendimo 2006/780 3 straipsnio 1 ir 2 dalys)

1.      Bendrijos aktą panaikinti iš dalies galima, tik jei prašomas panaikinti dalis galima atskirti nuo viso akto. Šis atskiriamumo reikalavimas netenkinamas, jei teisės akto dalies panaikinimas pakeistų jo esmę.

(žr. 28 punktą)

2.      Dėl direktyvos aplinkos srityje perkėlimo ar įgyvendinimo, kai nagrinėjamoje direktyvoje nenumatyti forma ir būdai, kaip pasiekti konkretų rezultatą, valstybė narė, pasirinkdama formas ir būdus šiam rezultatui pasiekti, iš esmės turi visišką veiksmų laisvę. Nesant Bendrijos normos, kurioje būtų aiškiai ir konkrečiai nustatyta, kokią formą ir būdus turi taikyti valstybė narė, Komisija, įgyvendindama savo kontrolės teisę pagal EB 211 ir 226 straipsnius, turi teisiškai įrodyti, kad valstybės narės šiuo tikslu naudotos priemonės prieštarauja Bendrijos teisei.

Tik griežtai taikant šiuos principus gali būti užtikrinta, kad būtų laikomasi EB 5 straipsnio antroje pastraipoje įtvirtinto subsidiarumo principo, kuris taikomas Bendrijos institucijoms įgyvendinant savo reglamentavimo funkcijas. Pagal šį principą Europos bendrija imasi veiksmų srityse, kurios nepriklauso jos išimtinei kompetencijai, tik tada ir tokia apimtimi, kai siūlomo veiksmo tikslų valstybės narės negali deramai pasiekti, o Bendrija dėl siūlomo veiksmo masto arba poveikio juos pasiektų geriau. Taigi tokioje srityje, kaip aplinka, reglamentuojamoje EB 174–176 straipsnių, kur kompetenciją dalijasi Bendrija ir valstybės narės, Bendrijai, šiuo atveju Komisijai, tenka pareiga įrodyti, kiek valstybės narės kompetencija, taigi ir diskrecija, yra ribotos.

(žr. 51–52 punktus)

3.      Iš Direktyvos 2003/87, nustatančios šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos [apyvartinių taršos] leidimų [prekybos] sistemą Bendrijoje ir iš dalies keičiančios Direktyvą 96/61, 9 straipsnio 1 ir 3 dalių bei jos 11 straipsnio 2 dalies matyti, kad tik valstybė narė turi kompetenciją, pirma, rengti nacionalinį paskirstymo planą (NPP), kuriuo ji siūlo pasiekti direktyvoje nustatytus tikslus, susijusius su šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijomis, o apie tai ji praneša Komisijai, ir, antra, priimti galutinius sprendimus, kuriais būtų nustatytas bendras apyvartinių taršos leidimų kiekis, kurį ji paskirs kiekvienam penkerių metų laikotarpiui, ir šio kiekio paskirstymas tarp ūkio subjektų. Todėl įgyvendindama šią kompetenciją valstybė narė turi tam tikrą diskreciją pasirinkti priemones, kurios, jos manymu, yra tinkamiausios, atsižvelgiant į konkrečias nacionalinės energetikos rinkos sąlygas, kad būtų pasiektas šia direktyva reikalaujamas rezultatas.

Tačiau pagal Direktyvos 2003/87 9 straipsnio 3 dalį Komisija turi teisę vykdyti NPP kontrolę. Taigi Komisija turi teisę patikrinti, ar valstybės narės pateiktas NPP atitinka šios direktyvos III priede numatytus kriterijus ir 10 straipsnio nuostatas, ir šį planą atmesti motyvuotu sprendimu, jeigu nustatoma šių kriterijų ir šių nuostatų neatitikimų. Iš minėto 9 straipsnio 3 dalies taip pat matyti, kad jei NPP atmetamas, valstybė narė gali priimti sprendimą pagal jos 11 straipsnio 2 dalį tik tuo atveju, jei Komisija pritaria valstybės narės po atmetimo pasiūlytiems plano pakeitimams.

Įgyvendindama teisę vykdyti NPP kontrolę Komisija turi diskreciją tiek, kiek vykdydama šią kontrolę ji turi atlikti sudėtingus ekonominius ir ekologinius vertinimus, atsižvelgiant į bendrą tikslą taikant taupią ir ekonomiškai veiksmingą apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemą sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas. Iš to matyti, kad vykdydamas teisėtumo kontrolę šiuo klausimu Bendrijos teismas vykdo visapusišką kontrolę dėl to, ar Komisija teisingai taikė atitinkamas teisės normas. Tačiau Pirmosios instancijos teismas negali pakeisti Komisijos, kai ji, atsižvelgdama į šias aplinkybes, turi atlikti sudėtingus ekonominius ir ekologinius vertinimus. Šiuo atžvilgiu Pirmosios instancijos teismas turi tik patikrinti, ar nagrinėjama priemonė nėra akivaizdžiai klaidinga, ar nebuvo piktnaudžiauta įgaliojimais, ar kompetentinga valdžios institucija akivaizdžiai neviršijo savo diskrecijos ir ar buvo visapusiškai laikomasi procedūrinių garantijų, kurios ypač svarbios šiomis aplinkybėmis.

Aiškindamasi, ar skirtingų valstybių narių NPP atitinka direktyvos III priedo kriterijus, Komisija turi teisę pasirinkti tam tikrą bendrą palyginimo matą. Šiam tikslui ji, be kita ko, gali parengti ir naudoti savo ekonominį ir ekologinį modelį ir šiuo atžvilgiu turi tokią diskreciją, kad rėmimasis tokiu bendru referenciniu matu sprendime atmesti NPP gali būti ginčijamas tik tuomet, jei jame padaroma akivaizdi vertinimo klaida.

Vis dėlto, patikslinusi konkretų apyvartinių taršos leidimų kiekį, kurio bet koks viršijimas laikomas neatitinkančiu Direktyvoje 2003/87 įtvirtintų kriterijų, ir atmetusi nacionalinį valstybės narės paskirstymo planą, kiek bendras jame pasiūlytų apyvartinių taršos leidimų kiekis viršija šią ribą, Komisija viršijo kontrolės įgaliojimą, kurį ji turi vykdyti pagal šios direktyvos 9 straipsnio 1 ir 3 dalis bei 11 straipsnio 2 dalį. Iš tikrųjų, sprendimo atmesti NPP rezoliucinėje dalyje nustatydama konkrečią bendro apyvartinių taršos leidimų kiekio, kurį turi teisę nustatyti valstybė narė, ribą, apskaičiuotą remiantis savo ekonominiu modeliu ir pasirinktais duomenimis, Komisija praktiškai vietoje valstybės narės vykdo šio bendro kiekio nustatymo užduotį. Tokia nuostata galima įpareigoti valstybę narę pakeisti savo NPP, siekiant, kad bendras apyvartinių taršos leidimų kiekis tiksliai atitiktų Komisijos sprendime atmesti nurodytą ribą. Tokiu atveju valstybė narė turi nustatyti lygiai tokį patį bendrą kiekį kaip Komisijos nurodyta riba arba už ją mažesnį, antraip ji gali prarasti galimybę priimti sprendimą pagal minėto 11 straipsnio 2 dalį.

Dėl tokio sprendimo atmesti minėto 11 straipsnio 2 dalis praranda veiksmingumą, nes šioje nuostatoje numatyta, kad būtent valstybė narė, o ne Komisija sprendžia dėl bendro skirtinų apyvartinių taršos leidimų kiekio.

(žr. 53–55, 60, 63–65 punktus)

4.      Rėmimasis vienodo požiūrio principu negali pakeisti Direktyvoje 2003/87, nustatančioje šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos [apyvartinių taršos] leidimų [prekybos] sistemą Bendrijoje ir iš dalies keičiančioje Direktyvą 96/61, numatyto kompetencijos paskirstymo tarp Komisijos ir valstybių narių, pagal kurį pastarosios yra kompetentingos parengti nacionalinį šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų paskirstymo planą (NPP) ir priimti galutinį sprendimą dėl bendro paskirtinų apyvartinių taršos leidimų kiekio.

Taigi, nagrinėjant valstybės narės pareikštą ieškinį dėl Komisijos sprendimo dėl NPP, reikia atmesti Komisijos argumentą, kad naudojimąsi duomenimis ir modeliu, kuriais ji rėmėsi sprendime, pateisino būtinybė vertinti kiekvieną NPP, atsižvelgiant į tuos pačius analizės skaičius ir parametrus, kad būtų paisoma vienodo požiūrio principo reikalavimų.

(žr. 87–88 punktus)

5.      Tarp Bendrijos teisės sistemos per administracines procedūras užtikrinamų garantijų yra gero administravimo principas, nuo kurio neatskiriama kompetentingos institucijos pareiga rūpestingai ir nešališkai ištirti visas bylai svarbias aplinkybes.

Tiksliai nepaaiškindama trūkumų, kurie buvo nustatyti valstybės narės pagal Direktyvą 2003/87, nustatančią šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos [apyvartinių taršos] leidimų [prekybos] sistemą Bendrijoje ir iš dalies keičiančią Direktyvą 96/61, priimtame šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų paskirstymo plane (NPP), arba klaidų, kurias tariamai padarė minėta valstybė narė šiame plane, Komisija neįrodė, kad tame plane pateikti skaičiavimai buvo klaidingi. Todėl tinkamai neišnagrinėjusi aptariamos valstybės narės pateikto NPP, būtent jo 1 ir 3 priedų, vertindama, ar Sprendimo 2006/780 dėl šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos mažinimo dvigubo skaičiavimo pagal Bendrijos emisijų leidimų sistemą vengimo, skirto projekto veiklai pagal Kioto protokolą vadovaujantis Direktyva 2003/87, 3 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyti atidėjimai buvo įtraukti į siūlomą bendrą apyvartinių taršos leidimų kiekį, Komisija pažeidė gero administravimo principą.

(žr. 99, 111–112 punktus)