BENDROJO TEISMO (apeliacinių skundų kolegija) SPRENDIMAS

2011 m. gruodžio 14 d.

Byla T‑6/11 P

Europos Komisija

prieš

Isabel Vicente Carbajosa ir kt.

„Apeliacinis skundas – Viešoji tarnyba – Pareigūnai – Įdarbinimas – Pranešimas apie konkursą – Atviras konkursas – Leidimo dalyvauti egzamine raštu nesuteikimas, gavus atrankos testų rezultatus – EPSO ir atrankos komisijos kompetencijos atskyrimas – Rungimosi principas“

Dalykas:      Apeliacinis skundas dėl 2010 m. spalio 28 d. Europos Sąjungos tarnautojų teismo (pirmoji kolegija) sprendimo Vicente Carbajosa ir kt. prieš Komisiją (F‑9/09) panaikinimo.

Sprendimas:      Panaikinti 2010 m. spalio 28 d. Europos Sąjungos tarnautojų teismo sprendimą Vicente Carbajosa ir kt. prieš Komisiją (F‑9/09), kiek juo panaikinti Europos personalo atrankos tarnybos (EPSO) sprendimai neįtraukti Isabel Vicente Carbajosa į konkurso EPSO/AD/117/08, o Niina Lehtinen ir Myriam Menchén į – konkurso EPSO/AD/116/08 kandidatų, kviečiamų pateikti išsamias paraiškas, sąrašą. Panaikinti EPSO sprendimus neįtraukti I. Vicente Carbajosa į konkurso EPSO/AD/117/08, o N. Lehtinen ir M. Menchén – į konkurso EPSO/AD/116/08 kandidatų, kviečiamų pateikti išsamias paraiškas, sąrašą. I. Vicente Carbajosa, N. Lehtinen, M. Menchén ir Europos Komisija padengia šioje instancijoje patirtas savo bylinėjimosi išlaidas.

Santrauka

1.      Sąjungos teisė – Principai – Teisė į gynybą – Rungimosi principas – Laikymasis vykstant teisminiam procesui – Apimtis – Teismo sprendimas, kuriuo panaikinamas Komisijos sprendimas remiantis teismo iniciatyva iškeltu pagrindu, neparaginus šalių pateikti savo pastabas – Minėto principo pažeidimas

2.      Pareigūnai – Konkursas – Sąvoka – Išankstinis etapas, kurį sudaro atrankos testai, sudaryti iš klausimų su pasirenkamais atsakymais – Įtraukimas

(Pareigūnų tarnybos nuostatų III priedas)

3.      Pareigūnai – Konkursas – Konkurso eiga – Europos personalo atrankos tarnybos (EPSO), paskyrimų tarnybos ir atrankos komisijos kompetencijos atskyrimas

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 30 straipsnio pirma pastraipa, III priedo 1 straipsnio 1 dalis ir 5 straipsnis; III priedo 1 straipsnio 1 dalis ir 5 straipsnis; Europos Parlamento, Tarybos, Komisijos generalinių sekretorių, Teisingumo Teismo kanclerio, Audito Rūmų, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto, Regionų komiteto generalinių sekretorių ir Europos ombudsmeno atstovo sprendimo 2002/621/EB 1 straipsnio 1 dalis ir 2 dalies c punktas)

1.      Teisė į gynybą užima išskirtinę vietą organizuojant ir vykdant teisingą bylos nagrinėjimą ir apima rungimosi principą. Šis principas taikomas bet kuriai procedūrai, per kurią institucija gali priimti sprendimą, galintį smarkiai paveikti asmens interesus. Paprastai jis reiškia proceso šalių teisę pareikšti savo poziciją dėl faktinių aplinkybių ir dokumentų, kuriais bus grindžiamas teismo sprendimas, ir aptarti visus teismui pateiktus įrodymus ir pastabas, taip pat teismo iniciatyva iškeltus teisinius pagrindus, kuriais remdamasis šis ketina priimti sprendimą. Siekiant, kad būtų įvykdyti reikalavimai, susiję su teise į teisingą bylos nagrinėjimą, svarbu, kad šalys galėtų pagal rungimosi principą ginčyti tiek faktines, tiek teisines aplinkybes, nuo kurių priklauso proceso baigtis. Pats teismas turi laikytis rungimosi principo, ypač kai sprendžia ginčą remdamasis savo iniciatyva iškeltu pagrindu.

Kadangi šalys per posėdį byloje neiškėlė viešąja tvarka grindžiamo pagrindo ir nepateikė dėl jo argumentų, bet tai padarė kitose bylose, o Tarnautojų teismas panaikino ginčijamus sprendimus remdamasis savo iniciatyva iškeltu tokiu pagrindu, prieš tai per rašytinę ar žodinę proceso dalis nepaprašęs šalių pateikti pastabas dėl šio pagrindo, šis teismas pažeidė rungimosi principą. Vis dėlto, turint omenyje konkrečias šios bylos aplinkybes, reikia išnagrinėti, ar Tarnautojų teismo elgesį galima laikyti teisėtu, nes net nepadarius nagrinėjamo pažeidimo proceso rezultatas negalėjo būti kitoks, todėl rungimosi principo nesilaikymas negalėjo turėti įtakos teismo sprendimo turiniui.

(žr. 25, 30–32 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 2009 m. gruodžio 2 d. Sprendimo Komisija prieš Airiją ir kt., C‑89/08 P, Rink. p. I‑11245, 54 punktas; 2009 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Réexamen M prieš EMEA, C‑197/09 RX‑II, Rink. p. I‑12033, 39–41 ir 52 punktai bei juose nurodyta teismo praktika.

2.      Konkurso, per kurį siekiama įdarbinti pareigūnus, pirmo etapo atrankos testai, sudaryti iš klausimų su pasirenkamaisiais atsakymais, yra lyginamojo pobūdžio, kuris būdingas pačiai konkurso sąvokai, todėl šiuose testuose nepakanka pasiekti vidutinių rezultatų, bet tam, kad būtų leista dalyvauti antrame konkurso etape, reikia patekti tarp iš anksto nustatyto skaičiaus kandidatų, geriausiai įvertintų per atrankos testus. Taigi šis etapas yra ne tik formalus nagrinėjamo konkurso procedūros elementas, bet turi ir konkurso požymių.

(žr. 54 punktą)

3.      Pareigūnų tarnybos nuostatų III priedo 1 straipsnio 1 dalies b ir e punktuose, kuriuose numatyta, kad paskyrimų tarnyba pranešime apie konkursą turi nurodyti konkurso tipą (konkursas vertinant kvalifikaciją arba rengiant egzaminus, arba ir vertinant kvalifikaciją, ir rengiant egzaminus), o jei organizuojamas konkursas rengiant egzaminus – kokio pobūdžio ir kaip jie bus vertinami, nėra paminėta paskyrimų tarnybos kompetencija parinkti per konkursus pateikiamus klausimus ir juos įvertinti. Kadangi konkurso tipas pagal šio III priedo 1 straipsnio 1 dalies b punktą yra kvalifikacijos vertinimas, egzaminų rengimas arba kvalifikacijos vertinimas ir egzaminų rengimas, šioje nuostatoje nekalbama apie egzaminų turinio nustatymą. Kiek tai susiję su minėto priedo 1 straipsnio 1 dalies e punktu, nors egzaminų pereinamojo balo nustatymas patenka į sąvokos „egzaminų pobūdis ir jų vertinimas“ taikymo sritį, taip nėra, kalbant apie konkursuose pateikiamų klausimų turinio nustatymą. Pareigūnų tarnybos nuostatų III priede aiškiai nenustatyta, kas nusprendžia dėl atrankos egzaminų turinio ir kas prižiūri šį konkurso etapą. Tokia kompetencija nėra aiškiai priskirta nei paskyrimų tarnybai, nei konkurso atrankos komisijai.

Pareigūnų tarnybos nuostatų 30 straipsnio pirmoje pastraipoje ir III priedo 5 straipsnio pirmoje pastraipoje atitinkamai numatyta, kad atrankos komisija sudaro tinkamų kandidatų sąrašą ir sąrašą kandidatų, kurie atitinka pranešime apie konkursą nustatytus reikalavimus. Atsižvelgiant į šią kompetenciją, atrankos komisijai tenka esminis vaidmuo vykdant konkursą.

Iki Europos personalo atrankos tarnybos (EPSO) įsteigimo paskyrimų tarnyba turėjo didelę diskreciją nustatyti konkurso sąlygas ir organizavimo tvarką, o atrankos komisija turėjo didelę diskreciją nustatyti konkurso egzaminų tipą ir detalų turinį, taip pat kompetenciją prižiūrėti paskyrimų tarnybos organizuojamos kandidatų pirminės atrankos galimo pirmo etapo eigą. Šiam paskyrimų tarnybos ir atrankos komisijos kompetencijos atskyrimui neturėjo įtakos tai, kad 2002 m. buvo įkurta EPSO, kurios užduotys, kiek tai susiję su pareigūnų įdarbinimo konkurso eiga, iš esmės yra organizacinio pobūdžio. EPSO patikėtas uždavinys užtikrinti, kad vykdant pareigūnų atrankos procedūras būtų taikomi vienodi standartai. Apskritai jis susijęs su pareigūnų atrankos procedūrų, o ne su specifinių konkursų egzamino turinio nustatymu.

Taigi, nors EPSO turi įgaliojimus vykdyti atranką, kuriuos rengiant konkursus turi paskyrimų tarnyba, jos kompetencijai nepriklauso nei konkursuose pateikiamų klausimų parinkimas, nei jų vertinimas. Atsižvelgiant į Sprendimo 2002/621 dėl EPSO organizavimo ir veiklos 1 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį, kuriame nustatyta, kad EPSO rengia atvirus konkursus, kurių tikslas yra optimaliomis profesinėmis ir finansinėmis sąlygomis aprūpinti institucijas pareigūnais, šio straipsnio 2 dalies c punktu EPSO veikiau priskiriamas vaidmuo padėti atrankos komisijai organizuoti konkursus, nes jai pavesta parengti atrankos metodus ir techniką.

(žr. 60–62, 64, 67, 68, 72, 74 ir 75 punktus)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 2003 m. kovo 5 d. Sprendimo Staelen prieš Parlamentą, T‑24/01, Rink. VT p. I‑A‑79 ir II‑423, 51 punktas; 2003 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Alexandratos ir Panagiotou prieš Tarybą, T‑233/02, Rink. VT p. I‑A‑201 ir II‑989, 26 punktas; 2004 m. spalio 26 d. Sprendimo Falcone prieš Komisiją, T‑207/02, Rink. VT p. I‑A‑305 ir II‑1393, 31, 38 ir 39 punktai; 2005 m. liepos 14 d. Sprendimo Le Voci prieš Tarybą, T‑371/03, Rink. VT p. I‑A‑209 ir II‑957, 41 punktas.