TEISINGUMO TEISMO (devintoji kolegija) SPRENDIMAS
2023 m. spalio 12 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Nesąžiningos sąlygos sutartyse su vartotojais – Direktyva 93/13/EEB – Sąlygos pripažinimo nesąžininga poveikis – Vartotojo valia išsaugoti sutartį pakeičiant nesąžiningomis pripažintas sąlygas – Nacionalinio teismo galios“
Byloje C‑645/22
dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. spalio 12 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2022 m. spalio 13 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
R. A. ir kt.
prieš
„Luminor Bank AS“, veikiantį per „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyrių,
TEISINGUMO TEISMAS (devintoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkė O. Spineanu-Matei (pranešėja), teisėjai S. Rodin ir L. S. Rossi,
generalinis advokatas A. M. Collins,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– „Luminor Bank AS“, veikiančio per „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyrių, atstovaujamo advokato K. Karpickio, advokato A. Klezio ir A. Sovaitės,
– Lietuvos vyriausybės, atstovaujamos K. Dieninio, S. Grigonio ir V. Kazlauskaitės-Švenčionienės,
– Portugalijos vyriausybės, atstovaujamos P. Barros da Costa, A. Cunha, I. Gameiro ir L. Medeiros,
– Europos Komisijos, atstovaujamos J. Jokubauskaitės ir N. Ruiz García,
atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (OL L 95, 1993, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 288) 6 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant R. A. ir kt. ginčą su „Luminor Bank AS“, veikiančiu per „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyrių, dėl šių šalių sudarytose įvairiose kreditavimo sutartyse esančių sąlygų nesąžiningumo ir iš to kylančių pasekmių.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
3 Direktyvos 93/13 dvidešimt pirma ir dvidešimt ketvirta konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:
„kadangi valstybės narės turi užtikrinti, kad pardavėjo ar tiekėjo su vartotojais sudaromose sutartyse nebūtų naudojamos nesąžiningos sąlygos <...>;
<...>
kadangi valstybių narių teismai arba administracinės institucijos privalo disponuoti pakankamomis bei veiksmingomis priemonėmis apsisaugojant nuo nuolatinio nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais taikymo“.
4 Šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Valstybės narės nustato, kad nesąžiningos sąlygos naudojamos sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas sudaro su vartotoju taip, kaip numatyta jų nacionalinės teisės aktuose, [kad sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas sudaro su vartotoju, naudojamos nesąžiningos sąlygos nacionalinės teisės aktuose nustatytomis sąlygomis] nebūtų privalomos vartotojui, ir kad sutartis ir toliau būtų šalims privaloma tomis sąlygomis, jei ji gali išlikti be nesąžiningų nuostatų.“
5 Minėtos direktyvos 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Valstybės narės užtikrina, kad vartotojų ir konkurentų naudai egzistuotų pakankamos ir veiksmingos priemonės, užkertančios kelią nuolatiniam nesąžiningų sąlygų naudojimui sutartyse, pardavėjų ar tiekėjų sudaromose su vartotojais.“
Lietuvos teisė
6 Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.2284straipsnio 8 dalyje nustatyta:
„Kai teismas sutarties sąlygą (sąlygas) pripažįsta nesąžininga (nesąžiningomis), ši sąlyga (šios sąlygos) negalioja nuo sutarties sudarymo, o likusios sutarties sąlygos šalims lieka privalomos, jeigu toliau vykdyti sutartį galima panaikinus nesąžiningas sąlygas.“
7 Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 353 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta:
„1. Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių.
2. Teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. <...>“
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
8 2008 m. ieškovai ir atsakovas pagrindinėje byloje sudarė kreditavimo sutartis dėl paskolų Šveicarijos frankais (toliau – sutartys, dėl kurių kilo ginčas); pagal šias sutartis ieškovai paėmė paskolų iš atsakovo Šveicarijos franko valiuta arba konvertavo eurais ir litais turėtas paskolas, arba refinansavo kitose kredito įstaigose turėtas paskolas kita nei Šveicarijos frankas valiuta. Suteiktos paskolos turėjo būti grąžintos Šveicarijos frankais. Dėl didelio lito nuvertėjimo Šveicarijos franko atžvilgiu grąžintina suma nuo šių sutarčių sudarymo momento beveik padvigubėjo.
9 Manydami, kad kai kurios šių sutarčių sąlygos yra nesąžiningos, ieškovai pagrindinėje byloje 2017 m. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, kuriuo prašė valiutą iš Šveicarijos frankų pakeisti į eurus pagal atitinkamų paskolų išdavimo dieną galiojusį kursą, o įmokas, atliktas Šveicarijos franko valiuta kreditui grąžinti (skolai ir palūkanoms mokėti), perskaičiuoti į eurus pagal šių įmokų mokėjimo dieną galiojusį kursą.
10 2018 m. lapkričio 20 d. sprendimu Vilniaus apygardos teismas ieškovų pagrindinėje byloje reikalavimus atmetė, o apeliacinį skundą išnagrinėjęs Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. gegužės 5 d. nutartimi šį sprendimą paliko nepakeistą.
11 Tuomet ieškovai su kasaciniu skundu kreipėsi į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą. 2021 m. balandžio 14 d. jis perdavė bylą iš naujo nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui, kad šis atitinkamas sutarčių, dėl kurių kilo ginčas, sąlygas įvertintų nesąžiningumo aspektu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teigimu, tai, kad atsakovas pagrindinėje byloje įvykdė pareigą informuoti apie Šveicarijos franko valiutos kurso pasikeitimo riziką, savaime nereiškia, kad teismai neturėjo pareigos įvertinti, ar šios sąlygos nėra nesąžiningos.
12 2021 m. gegužės 4 d. nutartimi Lietuvos apeliacinis teismas nurodė ieškovams pagrindinėje byloje pateikti nuomonę, kaip, anot jų, turėtų būti keičiamos atitinkamos sutarčių, dėl kurių kilo ginčas, sąlygos, jeigu būtų pripažintos nesąžiningomis. Ieškovai pagrindinėje byloje informavo prašantys šias sąlygas pakeisti taip, kaip nurodyta ieškinyje, t. y. iš esmės Šveicarijos frankus pakeisti eurais pagal atitinkamų paskolų išdavimo dieną galiojusį valiutos keitimo kursą. Atsakovas pagrindinėje byloje savo ruožtu nesutiko su tuo, kad minėtos sąlygos būtų pripažintos nesąžiningomis ir pakeistos, nes Lietuvos teisės sistemoje nėra dispozityviųjų normų.
13 2021 m. rugsėjo 2 d. sprendimu Lietuvos apeliacinis teismas pripažino, kad nagrinėjamų sutarčių sąlygos dėl valiutos, kuria buvo išreikštos atitinkamos paskolos, yra nesąžiningos, nes neatitiko skaidrumo reikalavimo, ir pakeitė sutartis, t. y. pakeitė valiutą į eurus pagal paskolų išdavimo dieną galiojusį valiutos keitimo kursą, o tose sutartyse nurodytą bazinę palūkanų normą – iš LIBOR CHF į EURIBOR. Anot to teismo, toks sprendimas atitiko teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus ir Direktyva 93/13 siekiamus tikslus.
14 Atsakovas pagrindinėje byloje dėl šio sprendimo pateikė kasacinį skundą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, t. y. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui: jis teigė, kad Lietuvos apeliacinis teismas atitinkamas sutarčių, dėl kurių kilo ginčas, sąlygas nepagrįstai pripažino „nesąžiningomis“ ir neturėjo pagrindo jų keisti, nes Lietuvos teisėje neegzistuoja dispozityviųjų teisės normų, kurios galėtų būti taikomos vietoj minėtų sąlygų, ir kad tokių sąlygų keitimas remiantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais draudžiamas pagal Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį.
15 2022 m. rugpjūčio 25 d. daline nutartimi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paliko nepakeistą 2021 m. rugsėjo 2 d. Lietuvos apeliacinio teismo sprendimo dalį, kurioje atitinkamos sutarčių, dėl kurių kilo ginčas, sąlygos pripažintos „nesąžiningomis“, ir atnaujino bylos nagrinėjimą dėl dalies, susijusios su to teismo atliktu sutarčių pakeitimu.
16 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme ieškovai pagrindinėje byloje teigė, kad dėl pasyvaus atsakovo pagrindinėje byloje elgesio nepavyko susitarti dėl galimybės pakeisti nesąžiningomis pripažintas sąlygas. Jie taip pat nesutiko, kad šios sąlygos būtų išsaugotos, ir visų pirma prašė pakeisti sutartis, dėl kurių kilo ginčas, taip, kaip nurodyta ieškinyje. Vis dėlto, jeigu būtų nuspręsta, kad nėra teisinio pagrindo tokiam pakeitimui, ieškovai pagrindinėje byloje prašo pripažinti sutartis negaliojančiomis ir taikyti restituciją grąžinant pagal jas sumokėtas sumas. Atsakovas pagrindinėje byloje prašo pripažinti šias sutartis negaliojančiomis ex nunc.
17 Nacionaliniam teismui kyla klausimas dėl atitinkamų sutarčių, dėl kurių kilo ginčas, sąlygų pripažinimo „nesąžiningomis“ pasekmių, kai ieškovai pagrindinėje byloje prašo išsaugoti sutartis, pakeičiant tas sąlygas. Kaip šiuo klausimu nurodo minėtas teismas, byloje nėra ginčo dėl to, kad atitinkamos sutartys be minėtų sąlygų negali išlikti. Jis pažymi, kad Lietuvos apeliacinis teismas nenagrinėjo klausimo, ar galimas sutarčių, dėl kurių kilo ginčas, panaikinimas ieškovams pagrindinėje byloje sukeltų ypač žalingų pasekmių. Anot prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, tą veikiausiai lėmė aplinkybė, kad ieškinyje reikalauta ne panaikinti sutartis, o tik jas pakeisti ir kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 265 straipsnio 2 dalyje ir 320 straipsnio 2 dalyje nustatyti draudimai atitinkamai pirmosios instancijos teismui peržengti byloje pareikštus reikalavimus, o apeliacinės instancijos teismui – apeliacinio skundo ribas.
18 Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pirmiausia siekia sužinoti, ar apeliacinės instancijos teismas galėjo pakeisti sutartis, dėl kurių kilo ginčas, prieš tai neįvertinęs, ar šių sutarčių panaikinimas ieškovams pagrindinėje byloje sukeltų ypač žalingų pasekmių. Šio teismo teigimu, atsakymas į šį klausimą priklauso nuo to, kokia reikšmė turi būti teikiama ieškovų pagrindinėje byloje valiai, kad minėtos sutartys būtų išsaugotos pakeičiant nesąžiningas jų sąlygas.
19 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip siekia išsiaiškinti, ar atsakymas į minėtą klausimą priklauso nuo to, ar nacionalinis teismas turi galimybę nesąžiningą sutarties sąlygą pakeisti dispozityviąja nacionalinės teisės nuostata arba atitinkamos sutarties šalių bendru sutarimu taikoma nuostata.
20 Šio teismo vertinimu, atsakymai į abu klausimus galėtų būti teigiami. Teigiamas atsakymas į pirmąjį klausimą atitiktų Direktyvos 93/13 tikslą atkurti pusiausvyrą tarp šalių, iš esmės išsaugant galiojančią visą sutartį, o ne panaikinti visas sutartis, kuriose yra nesąžiningų sąlygų (2012 m. kovo 15 d. Sprendimo Pereničová ir Perenič, C‑453/10, EU:C:2012:144, 31 punktas). Į antrąjį klausimą taip pat galėtų būti atsakyta teigiamai, nes, jei yra galimybė nesąžiningą sutarties sąlygą pakeisti dispozityviąja nacionalinės teisės nuostata arba atitinkamos sutarties šalių bendru sutarimu taikoma nuostata ir vartotojas reikalauja išsaugoti sutartį pakeičiant nesąžiningą jos sąlygą, nacionalinis teismas turi galėti spręsti nesąžiningos sąlygos pakeitimo klausimą, prieš tai neįvertinęs visos sutarties panaikinimo pasekmių.
21 Vis dėlto jis mano, kad tuomet, kai nacionalinėje teisėje nėra atitinkamos dispozityviosios nuostatos, o šalys nepasiekia sutarimo, nacionalinis teismas, nepriklausomai nuo vartotojo pareikštos valios, turi spręsti dėl visos sutarties panaikinimo, išskyrus atvejus, kai vartotojas išreiškia pageidavimą išlaikyti nesąžiningas sąlygas. Taip darydamas teismas turi imtis visų priemonių, kad apsaugotų vartotoją nuo ypač žalingų tokio panaikinimo pasekmių.
22 Kadangi nagrinėjamu atveju Lietuvos teisėje nėra dispozityviosios nuostatos, kuria galėtų būti pakeičiamos nesąžiningomis pripažintos sutarčių, dėl kurių kilo ginčas, sąlygos, ir šalys nepasiekė bendro sutarimo dėl taikytinos nuostatos, ieškovų pagrindinėje byloje išreikšta valia dėl šių sutarčių išsaugojimo pakeičiant sąlygas negali užkirsti kelio teismui spręsti dėl minėtų sutarčių panaikinimo.
23 Šiomis aplinkybėmis Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:
„1. Ar Direktyvos 93/13/EEB 6 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį galima aiškinti taip, kad tais atvejais, kai vartotojas išreiškia valią išsaugoti sutartį pakeičiant nesąžiningą jos sąlygą, teismas, pripažinęs, kad sutartis negali toliau galioti po nesąžininga pripažintos sąlygos panaikinimo, gali spręsti nesąžiningos sąlygos pakeitimo klausimą, prieš tai neįvertinęs visos sutarties panaikinimo galimybės?
2. Ar atsakymas į pirmąjį klausimą priklauso nuo to, ar nacionalinis teismas turi galimybę nesąžiningą sutarties sąlygą pakeisti dispozityviąja arba atitinkamos sutarties šalių bendru sutarimu taikoma vidaus teisės nuostata?“
Dėl prejudicinių klausimų
24 Pirmiausia pažymėtina, kad nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo išaiškinti Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį, jis kelia klausimą dėl sutarties sąlygos pripažinimo nesąžininga pasekmių. Todėl, atsižvelgiant į nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą išdėstytą informaciją, pateikti klausimai turi būti suprantami kaip užduoti tik dėl 6 straipsnio 1 dalies.
25 Taigi laikytina, kad šiais klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama kaip draudžianti nacionaliniam teismui tuo atveju, kai jis pripažįsta, kad sutartis negali toliau galioti panaikinus nesąžiningą sąlygą, o atitinkamas vartotojas išreiškia valią išsaugoti sutartį pakeičiant tokią sąlygą, spręsti dėl priemonių, kurių reikia imtis, kad būtų atkurta reali šios sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyra, prieš tai neįvertinus visos tos sutarties panaikinimo pasekmių. Be to, jam kyla klausimas, ar tokiu atveju turi reikšmės aplinkybė, ar teismas turi galimybę minėtą sąlygą pakeisti dispozityviąja vidaus teisės nuostata arba sutarties šalių bendru sutarimu taikoma nuostata.
26 Siekiant atsakyti į šiuos klausimus primintina, kad, kaip matyti iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos, tam tikros sutarties sąlygos pripažinimas nesąžininga turi leisti atkurti teisinę ir faktinę padėtį, kurioje būtų vartotojas, jei nebūtų šios nesąžiningos sąlygos (2023 m. sausio 12 d. Sprendimo D.V. (Advokato užmokestis – Valandinio įkainio principas), C‑395/21, EU:C:2023:14, 54 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
27 Pagal Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį nacionalinis teismas privalo netaikyti nesąžiningų sąlygų, kad jos nesukeltų privalomų pasekmių vartotojui, nebent vartotojas tam prieštarauja. Vis dėlto sutartis iš esmės turi išlikti be jokių kitų pakeitimų, išskyrus tuos, kurių atsiranda dėl nesąžiningų sąlygų panaikinimo, jeigu pagal vidaus teisės normas toliau vykdyti sutartį yra teisiškai įmanoma (2023 m. sausio 12 d. Sprendimo D.V. (Advokato užmokestis – Valandinio įkainio principas), C‑395/21, EU:C:2023:14, 55 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
28 Taigi, nacionalinis teismas neprivalo netaikyti nesąžiningos sąlygos, jeigu jo informuotas vartotojas neketina remtis tuo, kad sąlyga yra nesąžininga ir neprivaloma, taip duodamas laisvą ir pakankamai informacija pagrįstą sutikimą dėl nagrinėjamos sąlygos taikymo (šiuo klausimu žr. 2019 m. spalio 3 d. Sprendimo Dziubak, C‑260/18, EU:C:2019:819, 53 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
29 Teisingumo Teismas yra nusprendęs: kadangi Direktyvoje 93/13 numatyta apsaugos sistema netaikoma, jeigu vartotojas tam prieštarauja, jis a fortiori turi turėti teisę atsisakyti pagal šią sistemą taikomos apsaugos nuo žalingų pasekmių, kurių gali sukelti visos sutarties panaikinimas, jeigu šia apsauga nenori remtis (2019 m. spalio 3 d. Sprendimo Dziubak, C‑260/18, EU:C:2019:819, 55 punktas).
30 Vis dėlto tuomet, kai vartotojas išreiškia valią remtis Direktyvos 93/13 suteikiama apsauga, nacionalinis teismas turi išnagrinėti, ar, atsižvelgiant į nacionalinėje teisėje numatytus kriterijus, sutartis gali išlikti be jokių kitų pakeitimų, išskyrus tuos, kurių atsiranda dėl atitinkamos nesąžiningos sąlygos panaikinimo.
31 Vertinimas, ar sutartis gali išlikti be atitinkamos nesąžiningos sąlygos, yra objektyvus ir jį nacionalinis teismas turi atlikti atsižvelgdamas į nacionalinės teisės normas, nepriklausomai nuo to, ar vartotojas išreiškė valią išlaikyti sutartį (šiuo klausimu žr. 2019 m. spalio 3 d. Sprendimo Dziubak, C‑260/18, EU:C:2019:819, 39–41 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).
32 Tuomet, kai taikant atitinkamas vidaus teisės nuostatas, sutartis negali išlikti panaikinus atitinkamą nesąžiningą sąlygą, pagal Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį nedraudžiama ją panaikinti (šiuo klausimu žr. 2023 m. sausio 12 d. Sprendimo D.V. (Advokato užmokestis – Valandinio įkainio principas), C‑395/21, EU:C:2023:14, 59 punktą).
33 Tik tuo atveju, jei dėl visos sutarties panaikinimo vartotojui kiltų ypač žalingų pasekmių, dėl kurių jis, pavyzdžiui, atsidurtų teisiškai nesaugioje padėtyje, bet kurios nebūtų siejamos vien su piniginiu pobūdžiu, nacionalinis teismas turi išimtinę galimybę panaikintą nesąžiningą sąlygą pakeisti dispozityviąja nacionalinės teisės nuostata arba bendru atitinkamos sutarties šalių susitarimu taikoma nuostata (šiuo klausimu žr. 2023 m. sausio 12 d. Sprendimo D.V. (Advokato užmokestis – Valandinio įkainio principas), C‑395/21, EU:C:2023:14, 60–62 punktus).
34 Iš jurisprudencijos taip pat matyti, kad tuomet, kai nėra jokios dispozityviosios nacionalinės teisės nuostatos ar sutarties šalių susitarimu taikytinos nuostatos, kurią būtų galima taikyti vietoj atitinkamų nesąžiningų sąlygų, ir kai dėl sutarties panaikinimo vartotojui kiltų ypač žalingų pasekmių, nacionalinis teismas turi, atsižvelgdamas į savo vidaus teisę, imtis visų būtinų priemonių, kad apsaugotų vartotoją nuo tokių pasekmių, ir taip atkurtų realią sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą (šiuo klausimu žr. 2020 m. lapkričio 25 d. Sprendimo Banca B., C‑269/19, EU:C:2020:954, 41 punktą).
35 Priemonių, kurių nacionalinis teismas gali imtis pripažinus nesąžininga sutarties sąlygą, kurios panaikinimas lemtų sutarties, kurioje ji įtvirtinta, panaikinimą, sąrašas nėra baigtinis (šiuo klausimu žr. 2020 m. lapkričio 25 d. Sprendimo Banca B., C‑269/19, EU:C:2020:954, 40 punktą), vis dėlto turint omenyje tai, kad nacionalinis teismas negali papildyti šios sutarties, pakeisdamas tos sąlygos turinį (2019 m. kovo 26 d. Sprendimo Abanca Corporación Bancaria ir Bankia, C‑70/17 ir C‑179/17, EU:C:2019:250, 53 punktas ir 2023 m. sausio 12 d. Sprendimo D.V. (Advokato užmokestis – Valandinio įkainio principas), C‑395/21, EU:C:2023:14, 65 punktas).
36 Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis draudžia pašalinti sutarties spragas, kurias lėmė joje esančių nesąžiningų sąlygų panaikinimas, remiantis vien bendro pobūdžio nacionalinėmis nuostatomis, kuriose numatyta, kad teisinio sandorio poveikis, be kita ko, papildomas iš teisingumo principo ar nusistovėjusių papročių kylančiu poveikiu, ir kurios nėra nei dispozityviosios nuostatos, nei sutarties šalių bendru susitarimu taikomos nuostatos (2019 m. spalio 3 d. Sprendimo Dziubak, C‑260/18, EU:C:2019:819, 62 punktas).
37 Iš to, kas išdėstyta, matyti, viena vertus, kad vartotojo išreikšta valia remtis Direktyvoje 93/13 numatyta apsauga ir išsaugoti sutartį neturi poveikio nacionaliniam teismui tenkančiai pareigai objektyviai ir atsižvelgiant į nacionalinės teisės normas patikrinti, ar tokia sutartis gali toliau galioti panaikinus atitinkamą nesąžininga pripažintą sąlygą.
38 Kita vertus, teismui pripažinus, kad panaikinus nesąžiningą sąlygą sutartis negali išlikti, jis negali tos sąlygos pakeisti dispozityviąja nacionalinės teisės nuostata ar šios sutarties šalių bendru sutarimu taikoma nuostata arba, jeigu tokių nuostatų nacionalinėje teisėje nenumatyta, imtis kitų priemonių, kad būtų atkurta reali šių šalių teisių ir pareigų pusiausvyra, prieš tai neįvertinęs ir nenustatęs, ar visos sutarties panaikinimas atitinkamam vartotojui nesukeltų ypač žalingų pasekmių.
39 Nagrinėjamoje byloje Lietuvos Aukščiausiajam Teismui buvo pateiktas kasacinis skundas dėl Lietuvos apeliacinio teismo sprendimo, kuriuo pastarasis teismas, pripažinęs nesąžiningomis su pagrindiniu sutarčių, dėl kurių kilo ginčas, dalyku susijusias sąlygas, t. y. sąlygas dėl valiutos, kuria buvo išreikštos atitinkamos paskolos, patenkino ieškovų pagrindinėje byloje reikalavimą ir pakeitė šias sutartis, prieš tai neįvertinęs galimo minėtų sutarčių panaikinimo pasekmių ieškovams pagrindinėje byloje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paliko nepakeistą kasacine tvarka apskųstą sprendimo dalį, kurioje šios sąlygos pripažintos „nesąžiningomis“. Tačiau pašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui dėl šio pripažinimo pasekmių kyla klausimas, ar apeliacinės instancijos teismas galėjo patenkinti ieškovų pagrindinėje byloje reikalavimą išsaugoti sutartis, dėl kurių kilo ginčas, pakeičiant minėtas sąlygas, prieš tai neįvertinęs, ar sutarčių panaikinimas ieškovams pagrindinėje byloje sukeltų ypač žalingų pasekmių.
40 Kaip matyti iš šio sprendimo 26–38 punktuose primintos Teisingumo Teismo jurisprudencijos, kai ieškovai pagrindinėje byloje ketina remtis Direktyvoje 93/13 numatyta apsauga ir kai, atsižvelgiant į nacionalinę teisę, sutartys, dėl kurių kilo ginčas, negali toliau galioti panaikinus atitinkamas nesąžiningas sąlygas, nacionaliniam teismui tenka pareiga įvertinti šių sutarčių panaikinimo pasekmes, kuri nepriklauso nuo ieškovų pagrindinėje byloje išreikštos valios išsaugoti sutartis pakeičiant minėtas sąlygas. Tik tuomet, kai pasekmės yra tokios sunkios, kad gali būti laikomos „ypač žalingomis“ ieškovams pagrindinėje byloje, teismas, nesant dispozityviųjų nuostatų arba sutarčių, dėl kurių kilo ginčas, šalių bendru sutarimu taikomų nuostatų, turi imtis visų priemonių, būtinų tam, kad apsaugotų vartotoją nuo tokių pasekmių ir atkurtų realią šių šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, vis dėlto turint omenyje tai, kad jis negali papildyti šių sutarčių pakeisdamas minėtų sąlygų turinį.
41 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktus klausimus atsakytina: Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama kaip draudžianti nacionaliniam teismui tuo atveju, kai jis pripažįsta, kad sutartis negali toliau galioti panaikinus nesąžiningą sąlygą, o atitinkamas vartotojas išreiškia valią išsaugoti sutartį pakeičiant tokią sąlygą, spręsti dėl priemonių, kurių reikia imtis, kad būtų atkurta reali šios sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyra, prieš tai neįvertinus visos tos sutarties panaikinimo pasekmių, net jeigu jis turi galimybę minėtą sąlygą pakeisti dispozityviąja vidaus teisės nuostata arba šalių bendru sutarimu taikoma nuostata.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
42 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (devintoji kolegija) nusprendžia:
1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 6 straipsnio 1 dalis
turi būti aiškinama taip:
pagal ją draudžiama nacionaliniam teismui tuo atveju, kai jis pripažįsta, kad sutartis negali toliau galioti panaikinus nesąžiningą sąlygą, o atitinkamas vartotojas išreiškia valią išsaugoti sutartį pakeičiant tokią sąlygą, spręsti dėl priemonių, kurių reikia imtis, kad būtų atkurta reali šios sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyra, prieš tai neįvertinus visos tos sutarties panaikinimo pasekmių, net jeigu jis turi galimybę minėtą sąlygą pakeisti dispozityviąja vidaus teisės nuostata arba šalių bendru sutarimu taikoma nuostata.
Paskelbta 2023 m. spalio 12 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Kancleris | | Kolegijos pirmininkė |
A. Calot Escobar | | O. Spineanu-Matei |